Kultūros paminklai / 23 · fotografuotas Merkinės piliakalnis, kitoje Nemuno pusėje apžiūrėta neolito gyven-vietė. Ekspedicijos dalyviai prisidėjo ir prie „Senovės dienos“

Kultūros paminklai / 23Mokslinių straipsnių rinkinys

Leidinio leidybą parėmė:

KULTŪROS PAVELDO DEPARTAMENTAS

PRIE KULTŪROS MINISTERIJOS

Vilnius „Savastis“2019

SudarytojasJuozas Bardauskas

MaketuotojasGediminas Šinkūnas

RedaktorėSigita Staškevičienė

Viršeliuose:

Bilionių piliakalnis, Šilalės r. žiemą. 2017 m. gruodisGintauto Zabielos nuotr.

Burbiškio dvaro rūmai, Anykščių r. 2018 m.Gedimino Šinkūno nuotr.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

ISSN 1392-155X© Straipsnių autoriai© „Savastis“

Redaktorių kolegija:

Prof. habil. dr. Jurgis Bučas(kraštotvarka, architektūra, paveldotyra, paveldosauga)

Prof. habil. dr. Mykolas Michelbertas(archeologija)

Prof. dr. Jonas Rimantas Glemža(architektūra, paveldosauga)

Prof. dr. Zenonas ButkusVilniaus universitetas(istorija, paveldotyra)

Dr. Dalia KlajumienėVilniaus dailės akademija(menotyra, sakralinis paveldas)

Doc. dr. Algis KasperavičiusVilniaus universitetas(istorija)

Doc. dr. Algimantas MerkevičiusVilniaus universitetas(archeologija, paveldotyra)

Dr. Nijolė Rauckienė(kultūros paveldo restauravimo technologijos, paveldotyra)

Dr. Dalia VasiliūnienėLietuvos kultūros tyrimų institutas(menotyra, sakralinis ir liaudies meno paveldas)

Doc. dr. Gintautas ZabielaKlaipėdos universitetas(archeologija, paveldotyra)

Juozas BardauskasKultūros paveldo centras(istorija, paveldosauga)

Kolegijos adresas:Mokyklos g. 5-30, LT-08413 Vilnius

3

Kazys Misius

LietuVos KuLtūRos PAMiNKLų ReGistRAciJA iR Jų APsAuGos oRGANiZAViMAs 1934–1936 metais

Straipsnyje apžvelgiami 1919 m. įsteigtos Valstybės archeologijos komisijos veik los paskutinieji 1934–1936 metai. Tai ryškiausias Lietuvos Respublikos metų kultūros paminklų apsaugos epizodas. 1934 m. Kultūros ministerija įsteigė Senovės paminklų apsaugos referentūrą, kuri veikė Valstybės archeologijos komisijos vardu. Tuo laiku buvo atlikti Lietuvos kultūros paminklų registracijai reikalingi parengiamieji darbai. Pasitelkus šimtus bendradarbių buvo registruojami kultūros paminklai, sudaromos jų bylos. Nors nebuvo paminklosaugos įstatymo, pavyko palyginti sėkmingai organizuoti ir kultūros paminklų apsaugą. Be to, plačiu mastu buvo renkami įvairūs muziejiniai eksponatai, surašomas Lietuvos žemės vardynas.

Reikšminiai žodžiai: Valstybės archeologijos komisija, Senovės paminklų apsaugos referentūra, Paminklosauga, Vladas Pryšmantas, Kazys Alminas, Aleksandras Lengvinas, Adolfas Navarackas, Emilis Ferdinandas Šneideraitis.

ĮžangaTado Daugirdo iniciatyva 1919 m. ge-gužės 28 d. įvyko pasitarimas, kuriame nutarta steigti Valstybės archeologijos komisiją (VAK). Numatyti šie pagrin-diniai komisijos uždaviniai: ieškoti ir saugoti tautų gyvenusių ir gyvenančių Lietuvoje senovės liekanas; rinkti ži-nias apie senovės paminklus ir juos ap-rašyti; tyrinėti ir įvertinti tą medžiagą. Dar neįteisinta komisija pradėjo rengti posėdžius. VAK pirmininku išrinktas T. Daugirdas. Vladas Nagevičius įparei-

gotas rūpintis archeologiniais kasinėji-mais, o Valerijonas Verbickas – senovės rūmais bei statiniais. Netrukus į komi-siją pakviestas Konstantinas Jablonskis ir Vladimiras Dubeneckis, o vėliau – Eduardas Volteris, Paulius Galaunė ir kiti. Valstybės archeologijos komisijos tiktai trijų straipsnių įstatymas prezi-dento pasirašytas 1919 m. rugpjūčio 18 d. Švietimo ministerijai pavaldi Valstybės archeologijos komisija ėmė rūpintis apsaugoti senus dokumentus, įsteigti Centrinį valstybės archyvą, gelbėti nuniokotus ir gadinamus reikš-mingiausius architektūros paminklus ir kt. 1920–1921 m. perimti valstybės ži-nion kelių be deramos priežiūros likusių dvarų archyvai, bibliotekos, meno kū-riniai. 1921 m. VAK narys P. Galaunė buvo deleguotas ekspertu derybose su Rusija dėl išvežtų iš Lietuvos kultūros vertybių grąžinimo. Nuo 1921 m. VAK vykdė ir archeologinius kasinėjimus. Iš kuklaus VAK biudžeto nuo 1923 m. būdavo užsakomi reikšmingiausių Kau-no architektūros paminklų matavimai, planai, nuotraukos. Nuo 1921 m. VAK rengė ir teikė vyriausybei paminklų apsaugą reglamentuojančių įstatymų projektus, tačiau nė vienas iš jų nebu-vo priimtas. Nesant reikiamų kultūros paminklų apsaugos įstatymų ir neski-riant bent minimalių normaliai veiklai reikalingų lėšų, 1925 m. lapkričio 19 d. visi nariai iš VAK pasitraukė. 1926 m. Švietimo ministerijos sudaryta nauja komisija faktiškai veiklos nepradėjo, nes taip tikėjosi paveikti vyriausybę priimti jos darbui svarbius įstatymus. Nors pa mink losaugos įstatymas ne-pasirodė, tarpininkaujant universiteto mokslininkams 1930 m. VAK buvo at-kurta (pirmininkas K. Jablonskis). Svar-biausiomis atkurtos VAK veiklos kryp-timis tapo etnografiniai tyrimai ir kul-tūros pamink lų sąrašo sudarymas. Ignas Končius parengė etnografinių tyrimų programą ir reikiamas anketas. 1931 ir 1932 m. suorganizuotos ekspedicijos

4

ISSN 1392155X Kultūros paminklai / 23 2019 Mokslo darbai

etnografiniams paminklams aprašyti ir užfiksuoti piešiniuose, nuotraukose. Neturėdama nė vieno etatinio darbuo-tojo, Valstybės archeologijos komisija iki 1934 m. nepradėjo net paruošiamųjų darbų kultūros paminklams registruoti.

Valstybės archeologijos komisija ir senovės paminklų apsaugos referentūraSiekiant pagerinti kultūros paminklų apsaugą, 1934 m. sausio 11 d. Švietimo ministerija įsteigė Senovės paminklų ap-saugos referentūrą ir jos vadovu paskyrė ekonomistą, neabejingą Lietuvos isto-rijai ir jos kultūros paminklams, Vladą Pryšmantą. Jis Vokietijoje buvo studi-javęs politikos mokslus, o Kauno uni-versitete – teisę ir ekonomiką. Jau buvo paskelbęs straipsnį apie lietuvių seno-vės turtus [1]. Referentūra buvo pavaldi Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentui, kurio direktoriumi tada dirbo Antanas Juška. V. Pryšmantas kartu buvo paskirtas ir Valstybės archeologijos komisijos nariu.

1934 m. kovo 24 d. VAK posėdyje buvo pranešta apie Valstybės tarybos posėdį, kuriame buvo svarstomas ir Se-novės kultūros paminklų apsaugos įsta-tymo projektas. Ministras pirmininkas įpareigojo Valstybės tarybą apsvarstyti paminklų apsaugos įstatymo projektą kartu su Vytauto Didžiojo kultūros mu-ziejaus statuto projektu. Tai reiškė, kad senovės paminklų apsaugos įstatymo greitai nebus. Posėdyje P. Tarasenka pa-siūlė nelaukti, kol bus išleistas Senovės paminklų apsaugos įstatymas ir organi-zuoti sisteminę archeologijos paminklų registraciją, atliekant žvalgomuosius ty-rimus. Sėkmingai senovės paminklų re-gistracijai reikėjo numatyti registracijos vykdymo būdus, žinių rinkimo šaltinius, parengti darbo dokumentus, tipinius blankus. Svarbiausia – registracijai rei-kėjo paruoštų bendradarbių. Todėl nutar-ta surengti kursus asmenims, norintiems registruoti ir aprašinėti archeologijos,

architektūros, istorijos ir etnografinius paminklus. Kursų programą parengti pa-skirti šie nariai: I. Končius, V. Švipas ir P. Tarasenka [2].

Kitame balandžio 5 d. VAK posėdyje buvo svarstomas I. Končiaus pranešimas, kaip reiktų fiksuoti ir registruoti etnogra-finius paminklus. P. Tarasenka, kalbėjo, kad archeologiniams paminklams galima iš karto siųsti registratorius, kurie turėtų registruoti ne tiktai žinomus, bet ir aptik-tus nepažymėtus archeologijos pamink-lus. Pritarta ir pasiūlytai kursų progra-mai. Nutarta prašyti priimti etatiniu VAK darbuotoju Kazį Paunksnį. Balandžio 9 d. posėdyje paaiškėjo, kad dėl VAK dar nepaskirtų lėšų Senovės paminklų registratorių kursus tenka atidėti vėles-niam laikui. Siūlyta kursų vedėju paskirti V. Pryšmantą [3].

senovės paminklų apsaugos kursaiBuvo parengtas Senovės paminklų ap-saugos kursų statutas, kurį 1934 m. ge-gužės 1 d. patvirtino Švietimo ministras Juozas Tonkūnas. Kursų tikslas – pa-teikti klausytojams senovės paminklų apsaugos pagrindus ir išmokyti juos ap-rašyti tokius paminklus. Kursų vedėju paskirtas V. Pryšmantas. Pradėti veiklą numatyta nuo lapkričio mėn. pradžios. Į kursus priimami asmenys turėjo būti baigę bent aukštesnę mokyklą, pirmeny-bė teikta baigusiems meno ir technikos mokyklas, o taip pat atsargos karinin-kams. Kursų paskaitoms skirta 151 va-landa. Kursams lėšas skyrė Švietimo mi-nisterija. Juose numatyti dėstyti dalykai ir jų apimtis parodyti 1 lentelėje. Be to, 1935 m. pavasarį klausytojai, vadovau-jami dėstytojų, turėjo atlikti praktinius senovės paminklų registravimo darbus lauke. Archeologijos paminklams ap-rašyti ir fotografuoti buvo numatytos 3 išvykos, kurioms skirta 60 valandų. Dar 40 valandų buvo skirta keturioms ekskursijoms liaudies architektūros ir etnografijos paminklams pažinti ir juos fotografuoti [4].

5

Kazys Misius Lietuvos kultūros paminklų registracija ir jų apsaugos organizavimas 1934–1936 metais

1 lentelė . Senovės paminklų kursų programa

eil. nr. Dėstomi dalykai Valandų kiekis Dėstytojas

1. Lietuvos archeologijos įvadas 20 Dr. Jonas Puzinas

2. Lietuvos archeologiniai paminklai 35 Petras Tarasenka

3. Lietuvių liaudies architektūros paminklai 15 Achit. Vladas Švipas

4. Lietuvių etnografiniai paminklai 18 Prof. Ignas Končius

5. Plastikos, meno ir taikomojo meno paminklai 18 Doc. Paulius Galaunė

6. Topografinės nuotraukos ir fotografavimas 30 Majoras Povilas Krištupavičius

7. Paminklų apsaugos įstatymdavystė ir organizacija 15 Vladas Pryšmantas

Iš viso 151

Atlikus visus parengiamuosius darbus, susitarus dėl patalpų kursų klausyto-jams, 1934 m. spalio 13 ir 15 dienomis svarbiausiuose dienraščiuose paskelbtos vienodo turinio žinutės apie priimamus prašymus į Senovės paminklų apsaugos kursus. Kursai nemokami, nurodytos pri-ėmimo į juos sąlygos, kursuose dėstomi dalykai ir kitos žinios [5].

Pagal oficialius sąrašus į Senovės pa-minklų apsaugos kursus priimti 102 klau-sytojai. Kitame spausdintame kursantų sąraše 115 asmenų ir dar rašalu prirašy-tos 3 nenumeruotos pavardės. Priimtiems į kursus buvo nemokamai įteikta ši lite-ratūra: P. Tarasenkos Lietuvos archeologijos medžiaga; žurnalo Gimtasai kraštas (1934, nr. 1–4); 1931, 1932 ir 1933 metų Šiaulių metraštis; 1933 m. archeologinės ir etnografinės medžiagos rinkinys Kraštotyros dirvoje ir leidinėlis apie Lietuvos topografinio žemėlapio 1:25000 sutarti-nius ženklus (1, 1a pav.).

Tarp kursų klausytojų pasitaikė vėliau žinomų mokslininkų, menininkų, kraš-totyrininkų. Klemensas Čerbulėnas tapo etnografijos ir architektūros tyrinėtoju, Jonas Virakas – architektu ir dailininku, Juozas Lingis – etnologu. Iš kursų klau-sytojų išaugo ir žymūs kraštotyrininkai: Marijona Čilvinaitė, Juozas Mickevičius ir kiti. Kursus lankė ir būsimieji iškilūs dailininkai, skulptoriai: Robertas Antinis, Alfonsas Janulis, Vytautas Jurkūnas, Vac-lovas Miknevičius, Regina Lechavičiūtė (Kuprevičienė), Napoleonas Petrulis,

Pet ras Rauduvė, Kipras Šaulys, Telesfo-ras Valius, Bronius Žekonis, dailėtyrinin-kė Akvilė Mikėnaitė ir kiti. Minėtus kur-sus taip pat lankė poetas Kazys Zupka, žodžių rinkėjas, kalbininkas Aleksandras Lengvinas, gamtininkė Marija Janušaus-kaitė (Lukaitienė) ir kiti būsimi mokslo ir kultūros darbuotojai [6].

Senovės paminklų apsaugos kursai prasidėjo 1934 m. lapkričio 5 d. Ta pro-ga kursų vedėjas V. Pryšmantas spaudo-je rašė, kad senovės paminklų apsaugos įstatyme galime prirašyti ilgiausią paminklų rūšių sąrašą. Bet kaimo žmogus net nė žinote nežinos, kad jo žemėje yra priešistorinių laikų senkapis, neolito gadynės sodybos liekanų ir nepajėgs įvertinti ar jo trobesiai turės reikšmės etnografijai ar jos menui. Kuris paminklas yra saugotinas reikia spręsti kiekvienu atskiru atveju. Todėl reikia senovės paminklus surašyti ir kiekvieną tinkamai aprašyti. O tam tikslui reikia lėšų ir ypač nusimanančių žmonių. ...

Švietimo ministerija, norėdama išgelbėti bent tuos senovės paminklus, kurie dar neišnyko, pasiryžo suruošti Senovės paminklų apsaugos kursus atitinkamam bendradarbių kadrui paruošti. Kursų valdyba su pasitenkinimu konstatavo, kad daug stojo į kursus ne materialinių sumetimų vedami, bet kilniu ryžtumu padėti dirbti senovės paminklų apsaugos darbą [7]. ...

Dauguma priimtųjų į senovės paminklų apsaugos kursus buvo studentai ar meno

1, 1a pav. Petro Tarasenkos knygos

6


mokyklų mokiniai. Patys klausytojai pa-geidavo, kad per dieną paskaitos vyktų ne daugiau negu dvi valandas. Be to, gauti kursams patalpas pusdieniui buvo keblu. Dėl įvairių priežasčių ne visi klausytojai kursus lankė pavyzdingai. Nemažai kur-santų tikėjosi dirbti etatiniais paminklo-saugininkais, bet tam nebuvo lėšų.

Kursų klausytojai atlikdavo įvairius seminarų darbus Senovės paminklų refe-rentūros patalpose. Apžiūrėdavo senovės paminklams skirtus esamus spausdintus lapus, surašomas korteles ir kitą doku-mentaciją.

Praktika vykdavo ir lauke. 1935 m. ge-gužės 5 d. užsakytais autobusais 36 kur-santai, vadovaujami P. Krištupavičiaus vyko į Karmėlavą topografinių nuotraukų praktikai. Tų pačių metų gegužės 12 d. archeologinių paminklų inventorizavi-mo praktikai (vadovas P. Tarasenka) apie 60 kursantų vyko į Dovainonis netoli Rumšiškių. Praktikos darbai vyko ir Pa-žaislyje [8].

1935 m. birželio 8–15 dienomis seno-vės paminklų apsaugos kursų dalyviai kartu su vedėju ir dėstytojais trimis au-tobusais išvyko į ekspediciją po Dzūki-ją. Praktikos darbai prasidėjo Merkinėje. Vadovaujant P. Krištupavičiui matuotas ir fotografuotas Merkinės piliakalnis, kitoje Nemuno pusėje apžiūrėta neolito gyven-vietė. Ekspedicijos dalyviai prisidėjo ir prie „Senovės dienos“ surengimo Merki-nėje birželio 10 d. Padėjo tvarkyti meno ir etnografijos ekspoziciją. Tą dieną buvo nufotografuota įvairių senovinių rūbų, užrašyta tautosakos, žinių apie senuosius papročius. „Senovės dienose“ buvo pada-ryta apie 50 nuotraukų.

Birželio 11 d. ekspedicijos dalyviai at-vyko į etnografinį Dubaklonio kaimą, kur pasiskirstyti grupėmis, pradėjo invento-rizuoti to kaimo sodybas. Darbai baigti kitą dieną. Birželio 13 d. ekspedicija at-vyko į Liškiavą. Čia dalyviai, vadovau-jami P. Galaunės, apžiūrėjo bažnyčią, jos rūsius, dalis jų mokėsi inventorizuoti sakralinės dailės ir kitus kilnojamuosius

paminklus, paveikslus, aprašyti altorius, peržiūrėjo bažnyčios archyvo dokumen-tus, užrašė klebono pateiktas žinias apie tos bažnyčios istoriją. Kiti apžiūrėjo ir fiksavo Liškiavos pilies liekanas, visur daug fotografavo.

Birželio 14 d. vėl grįžta į Merkinę, kur vadovaujant P. Galaunei inventorizavo parapijos bažnyčios ir cerkvės meno pa-minklus. Kursantai zakristijoje apžiūrėjo senovinius arnotus ir kitus rūbus, bažny-čios archyvą, padarė nemažai nuotraukų, sužinojo, kad esamus bažnyčioje stacijų paveikslus nupirko rašytojo Vinco Krė-vės-Mickevičiaus tėvas. Apžiūrėti ir du mūriniai stulpai, žymėję Merkinės mies-to ribas.

Kitą dieną dar aplankytas Leipalingis, Seirijai, Šventežeris, Lazdijai, Krosna, Simnas, apžiūrėtos ir nufotografuotos tų miestelių bažnyčios. Tos pačios dienos vakarą ekskursantai per Liudvinavą, Ma-rijampolę grįžo į Kauną.

Po šios išvykos paskelbta, kad senovės paminklų apsaugos kursai baigti. Egza-minų klausytojams nebuvo, tačiau kursų baigimo pažymėjimus gavo tiktai 48 as-menys, atlikę visus praktinius seminarų ir senovės paminklų registravimo dar-bus [9].

Be minėtų kursų V. Pryšmantas, susi-taręs su Žemės tvarkymo departamen-tu, 1935 m. vasario–kovo mėn. surengė 20 valandų kursus apie senovės paminklų apsaugą, archeologijos ir etnografijos pa-minklus 137 asmenų matininkų grupei. Pasibaigus šiems kursams, 1935 m. kovo 13 d. prasidėjo tokie pat kursai antrai 127 matininkų grupei. 1935 m. nuo kovo 28 iki balandžio 12 d. panašūs kursai vyko ir kultūrtechnikams (nenaudojamų žemių kultūrintojams). Į šiuos kursus buvo užsirašęs 151 asmuo [10].

Minėti būsimų paminklosaugos bend-radarbių ar talkininkų kursai pareikala-vo įvairių išlaidų. Švietimo ministerijos revizorius rado tų kursų dar neapmokėtų sąskaitų. Todėl Kultūros reikalų depar-tamentas pareikalavo kursų vedėją iki

7


1935 m. rugsėjo 1 d. likviduoti visus Se-novės paminklų apsaugos kursų reikalus, apmokėti kuo daugiau sąskaitų. Vien už salės nuomą kursams reikėjo sumokėti 910 litų, nuolaidų nepavyko išsiderė-ti [11].

Parengiamieji senovės paminklų registravimo darbaiDar 1934 m. pasitelkus Senovės pa-minklų apsaugos kursų dalyvius pradė-ta rengti senovės paminklų kartoteka. Kiekvienam paminklui buvo skiriama atskira kortelė. Žinios rinktos iš litera-tūros (Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga ir kitų knygų), periodi-nės spaudos, įvairių įstaigų, muziejų. Kortelės buvo skirstomos apskritimis, valsčiais, o valsčių vietovės – abėcėlės tvarka. Toliau tą darbą tęsė priimti laisvai samdomi referentūros darbuotojai. Jau 1935 metų balandį buvo parengta pirma orientacinė kultūros paminklų statistika. Tikslesnė statistika buvo įmanoma tiktai pagal mokslo reikalavimus inventoriza-vus kiekvieną pamink lą. Jau iš kartotekos paaiškėjo, kad kai kurie archeologijos paminklai (piliakalniai, senkapiai), buvę ties kaimų ribomis, skirtingais kaimų pa-vadinimais literatūroje paskelbti po du ar net tris kartus.

Paminklų registracijai ruoštasi kruopš-čiai. Patobulinus latvių kultūros pamink-lų registracijos patirtį, surašyti žinioms apie Lietuvos kultūros paminklus buvo parengti tipiniai blankai, kurių 1934 m. spalį Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje at-spausdinta daugiau negu 5 tūkst. vienetų.

Atspausdinto blanko „Forma Nr. 1“ pirmojo puslapio kairėje (platesnėje) pu-sėje buvo šios skiltys: paminklo numeris, rūšis, skaičius, kaip vadinamas vietos žmonių, žinios apie radinius, paminklo būklę, kas darytina jo apsaugai. Dešinė to puslapio pusė turėjo šias skiltis: paminklo tikslus adresas, savininkas, jo adresas, artimiausias kelias paminklui pasiekti, paminklo apsauga (įstaigos pa sta bos). Kita to blanko pusė buvo skirta surašyti

orientavimo žinioms, tereno aprašymui, paminklo aprašymui, kitoms pastaboms, taip pat turėjo būti surašiusio asmens pa-vardė, adresas, data. Antrame paminklo registracijos lape palikta vieta žemėla-pio iškarpai, situacijos planui. Kitoje jo pusėje skirta vieta nuotraukai, žinioms iš kurios pusės fotografuota, kas, kada fotografavo, nurodant kitų nuotraukų bei negatyvų numerius. Pusė paskutinio (ket-virto) puslapio buvo skirta mokslinėms žinioms apie paminklo pobūdį, laikotarpį, kasinėjimus, radinius ir kita, taip pat buvo grafos literatūrai, duomenims apie moks-lines žinias rinkusį asmenį. Tarp blanko pirmo ir antro lapo būdavo dedama ir kitų žinių: iškarpos arba nuorašai iš spaudos, išrašai iš žemės vardyno ir kita. Taip pat buvo paruoštos ir atspausdintos formos etnografinėms sodyboms aprašyti.

Nelaukiant, kol bus baigti inventori-zuoti archeologijos paminklai, imta rū-pintis jų apsauga. Tam parengti blankai, kuriuose buvo įsipareigojimas paminklą saugoti ir nurodyta atsakomybė už jo ža-lojimą. Dėl tų paminklų apsaugai skirtų blankų ir numatomo apsaugos būdo tar-tasi su Alytaus, Telšių ir Trakų apskričių viršininkais. Viršininkai manė, kad gali pasitaikyti asmenų, kurie atsisakys tokius pasižadėjimus pasirašyti, tačiau griežtas draudimas paminklą žaloti liks galioti kaip policijos nurodymas. Spaustuvėje atspausdinti firminiai Valstybės archeo-logijos komisijos blankai skirti apskričių viršininkams. Juose prašyta valsčių poli-cijos nuovadų pareigūnams paaiškinti pa-minklo savininkui ar valdytojui kultūros paminklo svarbą, paimti iš savininko už-pildytą pridedamos formos pasižadėjimą, kuriame buvo 7 punktai įsipareigojimo dėl paminklo globos ir saugojimo. Kito-je pasižadėjimo pusėje buvo ištraukos iš įstatymų, taisyklių ir Baudžiamojo statu-to nuostatų, kur už paminklo sužalojimą buvo grasinama net kalėjimu [12].

Nekilnojamųjų senovės (archeologi-jos) paminklų inventorizavimui V. Pryš-mantas parengė išsamius nurodymus. Tai

8


buvo instrukcija kaip pildyti archeologi-jos paminklui skirtų lapų skiltis. Tokios spaustuvėje atspausdintos instrukcijos nepasitaikė aptikti. Todėl neaišku ar tie nurodymai buvo siuntinėti kartu su registracijos blankais VAK bendradar-biams [13].

Nutarta surinkti žinias iš spaudos, kur rašoma apie archeologijos ir kitus kultū-ros paminklus. Tam tikslui 1934 m. lap-kričio mėn. senovės paminklų apsaugos kursantas Kazys Zupka (Kecioris) sudarė 81 pavadinimo reikalingos peržiūrėti pe-riodinės spaudos (laikraščių ir žurnalų) komplektų sąrašą. Be to, 1935 m. pavasa-rį laikraščių ir žurnalų redakcijoms buvo išsiuntinėti prašymai gautas, bet neskelb-tas korespondencijas apie kultūros pa-minklus, jų žalojimą persiųsti Valstybės archeologijos komisijai [14].

1934 m. rugsėjo mėn. antraeilėms pa-rei goms į referentūrą organizuoti Žemės vardyno rinkimo, surašymo ir sistema-tizavimo darbus buvo pakviestas kalbi-ninkas, tik ką baigęs studijas Vokietijoje ir apsigynęs daktaro disertaciją „Lietuvių kalbos germanizmai“ Kazys Alminaus-kis (nuo 1939 Alminas). Žemės vardynui rinkti jis parengė žinių lapo formą ir „Ins-trukciją žemės vardynui surašyti“ (2 pav.). Ši instrukcija 1935 m. buvo atspausdinta atskira 32 puslapių knygele. Taip pat at-spausdintas ir reikiamas kiekis žinių lapų.

Žemės vardyno surašymo instrukcija buvo dviejų dalių, Pirmoje dalyje rašoma apie žemės vardyną jo reikšmę ir sura-šymą. Minėtoje instrukcijoje primena-ma, kad žmonės buvo davę vardus kone kiekvienai vietelei, o toliau rašoma: Šitie žemės vardai įsakmiai mums rodo tautos prisirišimą prie savo žemės, jos meilę ir pamėgimą. Žmonės ir menkiausią kampelį pavadina savo vardu, kitaip sakant jį įasmenina. ... Žemėvardžiai neretai mums papasakoja apie pakitėjusią, išnykusią arba ir nebe gryną išlikusią žmonių kalbą, supažindina mus su ankstyvesnėmis tautos gyvenimo aplinkybėmis ir duoda progos giliau įžvelgti į jos sielą. Paga

liau su kai kuriais jų yra susiję senų laikų atsiminimai, senoviški burtai, įsitikinimai ir panašūs tautos kultūros istorijos dalykai [15]. Taigi Lietuvos žemės vardynas turėjo žymiai didesnę ir platesnę moksli-nę reikšmę negu reikėjo senovės pamink-lų sąrašui papildyti: sužinoti daugiau pi-liakalnių, senkapių, mitologinių, istorinių vietų, akmenų su ženklais ir kitko.

Toje instrukcijoje pabrėžta, kad Lietu-vos Respublikos administraciniai pasi-keitimai, melioracijos darbai, žemės re-forma, kaimų suskirstymas viensėdžiais žymiai keičia, o iš dalies kuria naują žemės vardyną. Joje rašoma: Svarbiausia, kad nemažai žemės vardų, pasikeitus aplinkybėms ir išmirštant senajai žmonių kartai, nyksta. Dabar, kol dar tebėra gyva senoji žmonių karta, kuri augo ir brendo prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, kuri tebėra gyvai su senosiomis tradicijomis suaugusi, yra ne tik gyvas reikalas, bet, kol dar nevėlu, ir būtina visų mūsų pareiga Lietuvos žemės vardyną surinkti [16].

Minėtoje instrukcijoje palyginti plačiai paaiškinta žemės vardyno reikšmė pateik-ta reikalingų surašyti žemėvardžių įvairių net dešimties rūšių pavyzdžių. Pareikštas

2 pav. Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti

9


įsitikinimas, kad tokį darbą geriausiai ga-lėtų atlikti pradžios mokyklų mokytojai ir valstybinių miškų girininkai. Taip būtų galima apimti visą neokupuotą Lietuvos teritoriją, nes kiekviena pradžios mokyk-la turi priskirtas konkrečias gyvenamų vietų teritorijas. Pateikta patarimų, kaip žemės vardyną rinkti.

Žemės vardynui surašyti kiekvienai oficialiai gyvenvietei buvo skirtas pa-grindinis 4 puslapių žinių lapas ir dviejų puslapių įdedamasis lapas, o jeigu netilp-tų įdedamųjų lapų galėjo būti ir daugiau. Žinių lapas turėjo 16 skilčių. Antroje mi-nėtos instrukcijos dalyje yra paaiškinta, ką į tas skiltis rašyti (3, 3a, 3b pav.).

Gavus Miškų departamento pritarimą žemės vardyno girininkijose surašymui ir šiuo reikalu departamentui išsiuntinė-jus aplinkraščius urėdijoms, dar 1935 m. balandį visoms miškų urėdijoms buvo nusiųsti reikiami kiekiai „Instrukcijų Lietuvos žemės vardynui surašyti“. Lyd-raščiuose buvo papildomi paaiškinimai, kaip pildyti pridedamus žinių lapus. Kiek viena girininkija turėjo ribas, todėl dėl teritorijų, iš kurių renkami žemėvar-džiai neaiškumų nebuvo [17].

Sudėtingiau buvo dėl įpareigojimų su-rašyti žemės vardyną mokytojams. Pradi-nės mokyklos aiškių joms priskirtų terito-rijų neturėjo. Todėl siunčiant instrukcijas reikėjo kiekvienai mokyklai nurodyti kaimus, kuriuose surašomi žemės vardai. Taigi Senovės paminklų referentūros dar-buotojams reikėjo iš Pradžios mokslo de-partamento ir valsčių valdybų duomenų surašyti kiekvienai mokyklai priskirtas gyvenvietes. O tai nebuvo paprasta.

Dėl žemės vardyno rinkimo moky-tojams parengti ir atspausdinti aplink-raščiai, kurių originalą pasirašė Kul-tūros reikalų departamento direktorius

3, 3a, 3b pav. Sujainių kaimo (Viduklės vlsč.) žemės vardynas

10


dr. A. Juš ka, Pradžios mokslo departa-mento direktorius M. Miškinis ir Valsty-bės archeologijos komisijos pirmininkas V. Pryš man tas. Tie aplinkraščiai kartu su instrukcija ir žinių lapais 1936 m. birže-lio–liepos mėnesiais buvo išsiuntinėti kiekvienos pradinės mokyklos vedėjams. Minėtame aplinkraštyje rašoma: Nesant kito tinkamesnio būdo šitam būtinai reikalingam savos kultūros darbui vykdyti, Švietimo ministerija paveda mokyklų vedėjams ir mokytojams Lietuvos žemės vardyną ir su juo susijusias žinias surinkti, surašyti jiems prisiųstuose žinių lapuose ir grąžinti Valstybės archeologijos komisijai instrukcijoje nurodytu būdu per 6 mėnesius nuo rašto gavimo dienos [18].

1934 m. pradžioje VAK kreipėsi į Že-mės reformos departamentą žinių apie vykdant reformą nusavintuose dvaruo-se rastus senovės kultūros paminklus, nurodant, kam jie priklausė iki žemės reformos ir kam perduoti vykdant refor-mą. Gautas iš apygardų žemės tvarkytojų žinias minėtas departamentas persiun-tė Valstybės archeologijos komisijai. Atsakymuose daugiausia nurodyti ar-cheologijos paminklai, o taip pat reikš-mingesni valstybės žinion perimti dvarų rūmai [19].

Nuo 1934 m. birželio 13 d. daugiau tų metų Archeologijos komisijos posėdžių protokolų nepasitaikė aptikti. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad tarp Archeo-logijos komisijos ir Senovės paminklų apsaugos referentūros prasidėjo konku-rencija ir net netolerancija [20].

1935 m. sausio 7 d. Švietimo minist-ro įsakymu patiems prašant nuo sausio 1 d. atleidžiamas Valstybės archeologijos komisijos pirmininkas K. Jablonskis ir nariai: P. Galaunė, I. Končius, V. Švipas, P. Tarasenka ir E. Volteris. Nuo tos pačios dienos paskiriama nauja Valstybės ar-cheologijos komisija kurios pirmininkas V. Pryšmantas ir nariai P. Galaunė, Jonas Puzinas.

Tų metų vasario 14 d. Kultūros reikalų departamento direktorius A. Juška pasi-

rašė Valstybės archeologijos komisijos darbo instrukciją, kurioje be Archeo-logijos komisijos nutarimų vykdymo V. Pryšmantas įpareigotas vykdyti seno-vės paminklų inventorizavimą, stengtis sudaryti visų Lietuvos senovės paminklų archyvą, rūpintis senovės paminklų ap-sauga ir kita [21].

Trijų asmenų Archeologijos komisijai nebuvo lemta ilgai gyvuoti. Iki 1935 m. birželio 1 d. įvyko 7 komisijos posė-džiai. Juose buvo svarstyti įvairūs daly-kai: archeologijos ir istorijos muziejaus steigimas, Senovės paminklų apsaugos įstaigos patalpų reikalas. Beržėnų dvaro savininkės Hutten-Čapskienės kilnoja-mųjų meno vertybių ir dalies knygų įsi-gijimas, dėl išvežtų į Rusiją archyvų grą-žinimo, oro (buities) muziejaus steigimas ir kita [22].

Vis dėlto V. Pryšmantas pirmaeiliu rei-kalu laikė senovės paminklų registraciją ir jų apsaugos organizavimą. Kiti komi-sijos nariai su tuo nesutiko. 1935 m. bir-želio 6 d. „dėl susiklosčiusių aplinkybių“ P. Galaunė atsistatydino iš VAK nario pareigų, o 25 d. „nebegalįs būti VAK nariu“ pareiškė ir J. Puzinas. Kultūros reikalų departamento direktorius A. Juš-ka liepos 2 d. pranešė V. Pryšmantui, kad atšaukiama Archeologijos komisijos dar-bo instrukcija Nr. 1. Tuo pačiu paprašy-ta pateikti žinių apie senovės paminklų apsaugos referantūros darbuotojus [23]. Nors buvo tik Valstybės archeologijos komisijos pirmininkas toliau referentūra veikė ir raštus siuntinėjo tos komisijos vardu.

senovės paminklų apsaugos referentūros struktūra ir darbuotojai1934 m. pabaigoje Senovės paminklų ap-saugos referentūra iš Švietimo ministeri-jos persikėlė į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, kur gavo didelį kambarį. Dar 1934 m. pabaigoje pradėti rinkti darbuo-tojai. Iš karto tenka pasakyti, kad išsky-rus vadovą V. Pryšmantą daugiau etatinių darbuotojų referentūra neturėjo. Visi dar-

11


buotojai buvo laisvai samdomi ir gauda-vo atlyginimą už dirbtą laiką. Senovės paminklų inventorizavimo darbuotojams priklausomai nuo pareigų 1935 m. gegu-žės 14 d. raštu valstybės kontrolė leido mokėti 0,7–1,50 litų už darbo valandą. Be vadovo toje įstaigoje dirbdavo 10–12 asmenų [24].

1935 m. pirmo pusmečio ataskaitoje V. Pryšmantas nurodė ir Senovės pa-minklų apsaugos referentūros struktūrą, kurioje buvo 3 skyriai, surašė jų darbuo-tojus. Senovės paminklų apsaugos sky-riuje dirbo Emilis Šneideraitis. Paminklų inventorizavimo skyrių prižiūrėjo Stasys Jakštas. Šiame skyriuje archeologijos paminklų archyvą tvarkė Germana Na-vickaitė, etnografinių paminklų – Juozas Lingis, architektūros, o taip pat istorijos ir meno archyvai savo atskirų tvarkytojų neturėjo. Žemės vardyną tvarkė Kazys Alminauskis, o fotonegatyvų archyvą – Bronislava Taseckaitė. Bendrąjį skyrių tvarkė Povilas Spudas. Tame skyriuje re-gistratore dirbo Stasė Gedvilaitė, o maši-ninke – Juzė Bartkaitė [25].

Į 1935 m. liepos 2 d. Kultūros reika-lų departamento reikalavimą žinių apie referentūros darbuotojus, rugpjūčio 1 d. atsakyme M. Pryšmantas pateikė detales-nių duomenų.

I – Senovės paminklų apsaugos sky-riaus vedėjas Emilis Šneideraitis tvarkė visus su senovės paminklų apsauga su-sijusius darbus, provincijos muziejų ir įvairių rinkinių reikalus, senienų rinkimą.

II – Senovės paminklų inventorizavi-mo skyriaus vedėjas Stasys Jakštas pri-žiūrėjo visų neapmokamų provincijos bendradarbių senovės paminklų, ypač ar-cheologinių ir etnografinių, inventoriza-vimo darbus. Jam talkininkavo iš Žemės ūkio ministerijos atsiųsta neapmokama braižytoja.

To skyriaus archeologijos archyvą tvarkė Germana Navickaitė. Ji surašinėjo archeologijos paminklus, peržiūrėdavo jų aprašymus, rūpinosi tuos aprašymus pa-pildyti.

Etnografijos archyvą tvarkė Juozas Lingis. Jis surašinėjo ir aprašinėjo etno-grafinius paminklus, ruošė reikalingas instrukcijas, redaguodavo siunčiamus svarbesnius raštus.

Istorijos paminklų archyvas atskiro darbuotojo neturėjo. Reikiamus darbus atlikdavo Bendrojo skyriaus vedėjas.

Architektūros ir meno paminklų archy-vas specialaus tvarkytojo neturėjo.

Žemės vardyno archyvo parengiamuo-sius darbus vykdė Kazys Alminauskis, Bronius Kviklys ir Adolfas Navarackas. Tie darbai jau buvo atlikti. Gaunamiems žinių lapams tikrinti K. Alminauskis re-komendavęs anksčiau dirbusį Vidaus rei-kalų ministerijos Pavardžių ir vietovar-džių atlietuvinimo komisijoje kalbininką Aleksandrą Lengviną. Faktiškai žemės vardyno surašymo parengiamieji darbai buvo baigti. Dar reikėjo sutikslinti, kurie kaimai priskirti konkrečioms pradžios mokykloms. Buvo ir daugiau keblumų, nes vykdant žemės reformą atsirado nau-jų kaimų, kai kurie 1923 m. surašyme nurodyti vienkiemiai buvo išnykę arba priskirti kaimams. Jau minėta, kad raštai dėl žemės vardyno surašymų pradžios mokyklų vedėjams buvo išsiuntinėti tik-tai 1936 m. vasarą.

Fotonegatyvų archyvą tvarkė Bronisla-va Taseckaitė. Buvo apie 5 tūkst. negaty-vų ir jų vis kaupėsi. Prireikus B. Tasec-kaitė vykdė ir kitų skyrių skubius darbus.

III – Bendrojo skyriaus vedėjo pareigas ėjo Povilas Spudas. Jis tvarkė biblioteką ir visus bendrus administracijos reikalus. Būdamas istorikas, rinkdavo reikiamas istorinio pobūdžio žinias. To skyriaus raštinėje registratore dirbo Stasė Gedvi-laitė, o mašininke – Juzė Bartkaitė. Ji mašinėle spausdino visais pirštais, nežiū-rėdama į klaviatūrą.

V. Pryšmantas pažymėjo, kad visi minėti darbuotojai dirba iš idėjos, nes atlyginimas yra menkas. Tuos darbuo-tojus jis priskyrė pirmos eilės bendra-darbiams. Jų skaičius buvo minimalus. Pavyzdžiui, Latvijos paminklų apsaugos

12


valdyba registruojant senovės paminklus turėjo 30 nuolatinių darbuotojų, o Estijo-je paminklus registravo apie 100 asme-nų [26].

Paskutinį Senovės paminklų apsaugos referentūros veiklos, 1936 m. spalio mė-nesį be vadovo dirbo šie asmenys: Abara-vičiūtė Adelaida, Bartkaitė Juzė, Gedvi-laitė Stasė, Jakštas Stasys, Jotautas Jonas, Lukoševičius Balys, Navarackas Adol-fas, Pauliukevičius Jonas, Ramanauskas Vincas, Spudas Povilas ir Steikūnienė Germana [27].

Valstybės archeologijos komisijos bendradarbiaiSenovės paminklų registravimui vieto-se reikėjo nemažai bendradarbių, kurie savanoriškai be atlyginimo registruotų (užpildytų atsiųstas formas) archeologi-jos, etnografijos, architektūros, istorijos ir kitus senovės paminklus. Taip pat buvo prašoma, kad bendradarbiai pranešinėtų apie žalojamus paminklus, pavienių žmo-nių archeologinius radinius, pasirūpintų, kad jie būtų perduoti archeologijos ko-misijai. Už vertingesnius radinius buvo numatytas atlyginimas, kurį nustatydavo žinovų komisija. Bendradarbiai, daugiau-sia matininkai ir kultūrtechnikai, buvo kviečiami rinkti iš žmonių, besikeliančių į vienkiemius, senoviškus nebereikalin-gus įvairius buities ir darbo įrankius ir juos perduoti Valstybės archeologijos komisijai.

Iki 1935 m. vidurio Valstybės archeo-logijos komisija jau turėjo 335 bendra-darbius: matininkų buvo 163, kultūrtech-nikų – 50, mokytojų – 108, o likę kitų profesijų. 1935 m. archeologas Jonas Puzinas surašė „10 įsakymų senovės mėgėjams“. Tie įsakymai buvo skirti archeo loginių paminklų apsaugai ir radi-niams. Vėliau „Dešimt įsakymų visiems Valstybės archeologijos komisijos bend-radarbiams“ parengė ir V. Pryšmantas. Šie „Dešimt įsakymų“ žymiai skiriasi nuo suformuluotų J. Puzino [28]. Apie jų platinimą žinių nepasitaikė aptikti.

Sutikę būti Valstybės archeologijos komisijos bendradarbiais, užpildydavo siunčiamas anketas. Iš viso registruoti 603 bendradarbiai, tarp jų: 253 mokyto-jai, 227 matininkai, 6 kunigai, 19 studen-tų, 3 policininkai, 11 tarnautojų, 9 dai-lininkai, 2 meno mokyklos mokiniai, 3 miškininkai, 4 ūkininkai, 2 gydytojai. Likę bendradarbiai kitų įvairių specialy-bių, o 16 anketų specialybė arba užsiėmi-mas nenurodyti [29].

Bendradarbių prašoma talka buvo įvai-ri. Vykdant žemės reformą reikėjo atlikti daug skubių darbų. Pavyzdžiui, 1935 m. Kiauklių pradinės mokyklos mokyto-jo Prano Morkūno buvo prašoma pagal I. Končiaus parengtus anketų lapus ir instrukciją aprašyti tais metais išsiskirs-tančių į vienkiemius Bareišių, Dvarninių, Limonių ir Rubikonių kaimų senovines sodybas. Taip pat prašyta surinkti iš žmo-nių jiems nebereikalingų vertingesnių etnografinių eksponatų muziejui, surašyti jų metrikas, padaryti kuo daugiau nuo-traukų [30].

Bendradarbių matininkų buvo prašo-ma inventorizuoti skirstomus vienkie-miais gatvinius kaimus. 1935 m. vasarą V. Pryšmantas prašė Žemės tvarkymo departamentą išsaugoti Užvenčio vls., Ušnėnų kaime esančią sodybą, kurioje gimė visuomenės veikėjas Povilas Vi-šinskis, kas ir buvo padaryta [31].

Bendradarbiams, renkantiems iš žmo-nių eksponatus buvo pažadėta, kad auko-tojams už tai bus padėkota spaudoje. Tai ir stengtasi vykdyti. 1936 m. Adolfas Nava-rackas „Trimito“ žurnale paskelbė kelias dešimtis asmenų, dovanojusių Valstybės archeologijos komisijai per jos bendra-darbius įvairias muziejines vertybes [32]. Tas žurnalo numeris buvo išsiuntinėtas visiems straipsnyje paminėtiems gerada-riams. Deja, periodinė spauda dėl įvairių priežasčių dauguma teikiamų žinių apie konkrečių asmenų padovanotas kilnoja-mąsias vertybes nepaskelbdavo.

Kai matininkas Juozas Povilonis pra-nešė, kad Saldutiškio valsčiaus Vidiškio

13


kaimo gyventojas turi šiaudinę pintinę grūdams supilti, jam V. Pryšmantas padė-kojo ir paprašė išsiklausinėti ir Archeolo-gijos komisijai pranešti, kas, kada, iš ko-kių šiaudų tą pintinę darė ir kita. Iš viso dėl tos pintinės prašyta surinkti žinių at-sakant net į 10 klausimų [33]. Panašių pa-vyzdžių yra daugybė. Bendradarbiaujant su apskričių valsčių administracijomis buvo renkamos žinios apie savivaldybių, mokyklų privačius muziejus ar muziejė-lius ir apie asmenis, turinčius archeologi-nių radinių, etnografinių eksponatų. Vien iki 1935 m. liepos mėn. gauta duomenų net apie 288 iki tol dar nežinotus senienų rinkinėlius [34].

Valstybės archeologijos komisijos ir referentūros atskaitomybės kontrolėTikėtina, kad gavus žinių, jog nesilaiko-ma 1935 metams nustatytos sąmatos, tų metų liepos 2 d. Kultūros reikalų depar-tamento direktorius nurodė ministerijos tarnautojui patikrinti 1935 m. referentū-ros išlaidas. Revizorius konstatavo, kad pagal padarytas išlaidas ir rastas neapmo-kėtas sąskaitas, reikalingą išmokėti dar-buotojams atlyginimą bus viršyta išlaidų sąmata.

Už tai, kad nesilaikė skirtos sąmatos ir reikalavimų išlaidoms tvarkyti, įsiskoli-no įvairioms įstaigoms Kultūros reikalų departamento direktorius V. Pryšmantą įspėjo ir pareikalavo VAK reikalus tvar-kyti, kaip atskiros įstaigos, grąžinti fir-moms prekes, be kurių galima apsieiti, likviduoti Senovės paminklų apsaugos kursų reikalus ir susitarti su firmomis, kurių sąskaitų šiais metais nebus galima apmokėti, kad sutiktų palaukti, kol bus paskirta 1936 m. sąmata [35].

Netrukus Valstybės archeologijos ko-misijos veiklą ir finansinę atsiskaito-mybę už 1930–1935 m. tikrino ir Vals-tybės kontrolės darbuotojas, taigi ir tą laikotarpį kada Valstybės archeologijos komisijos pirmininku V. Pryšmantas ne-buvo. Revizorius nustatė, kad E. Volteris ir V. Nagevičius neatsiskaitę Valstybės

kontrolei už 1932 m. Apuolės piliakalnio kasinėjimus. Iš tų kasinėjimų V. Pryš-mantas buvo įpareigotas išreikalauti ataskaitas ir kasinėjimų medžiagą. Pa-aiškėjus, kad, kai kurie Apuolės piliakal-nio radiniai išvežti restauruoti į Švediją, V. Pryšmantas pradėjo susirašinėjimą su Lietuvos pasiuntinybe Švedijoje dėl tų radinių grąžinimo. Sužinota, kad radiniai jau restauruoti, bet norėta pasidaryti jų tikslius piešinius, todėl pažadėta grąžin-ti vėliau. Didelė tikimybė, kad Valstybės kontrolės vardu nepareikalavus minėtų archeologinių kasinėjimų ataskaitų, jos būtų likusios neparašytos. [36].

1933 m. P. Tarasenka Velykuškių ir Vosgėlių piliakalnių kasinėjimams buvo gavęs 5717 litų. Formaliai finansinei ataskaitai valstybės kontrolierius prie-kaištų neturėjo. Deja, nebuvo pateiktos mokslinės kasinėjimų ataskaitos, brėži-niai, nuotraukos, negatyvai ir radiniai. Todėl V. Pryšmantas prašė P. Tarasenką visa tai Valstybės archeologijos komisijai pateikti.

Iš 1934 m. etnografinės ekspedicijos, už kurią buvo sumokėti 4000 litų, pagal apmokėtas sąskaitas Ignas Končius nebu-vo pateikęs 672 nuotraukų ir jų negatyvų, taip pat ir 6 žmonių padovanotų etnogra-finių eksponatų. Tai irgi reikėjo išsireika-lauti V. Pryšmantui [37].

1935 m. pradžioje į tam skirtas kny-gas pradėti registruoti turimi ir naujai įsigyjami arba dovanoti eksponatai, ko anksčiau nebuvo. Be to, Archeologijos komisija stengėsi susigrąžinti visą pagal dokumentus jai priklausiusį turtą. Vienas darbuotojas buvo įpareigotas peržiūrėti 1919–1933 m. VAK sąskaitas ir padary-ti jų nuorašus. Pagal tuos nuorašus buvo tikrinta ar yra sąskaitose paminėtos ver-tybės. Tai daugiausia archeologinės iška-senos ir etnografiniai eksponatai. Trūks-tamą turtą mėginta išsireikalauti [38].

Tikrinant ankstesnes VAK bylas ne-rasta vienos 1919–1922 m. posėdžių protokolų knygos. Tada pirmininkavo E. Volteris. Dėl nerastos protokolų kny-

14


gos 1935 m. spalį V. Pryšmantas raštu kreipėsi į tuo metu VAK sekretoriavusį Voldemarą Derevinską. Dar teiravosi ar jam sekretoriaujant VAK įsigydavo kny-gų, archeologinių ir etnografinių radinių. V. Derevinskas atsakė, kad buvo nupirk-tas rastas pinigų lobis, žmonės geranoriš-kai dovanodavo archeologinių radinių. E. Volteris juos paimdavo į Kauno miesto muziejų. Posėdžių protokolų knygą bu-vęs pasiskolinęs ir negrąžinęs vienas as-muo. Protokolai laikyti dingusiais, tačiau vėliau sužinota, kad ta knyga pateko ki-tam asmeniui, kuris mirė, o artimieji jos nerado. V. Derevinskas nurodė, kad Kau-no miesto muziejaus prižiūrėtojas žino tą šeimą, kuriai buvo patekusi ieškoma protokolų knyga [39].

senovės paminklų inventorizavimas ir jų apsauga 1935 m. liepa–1936 m.Kultūros paminklų inventorizacija 1935 m. antroje pusėje vyko spėriai ir sėk mingai. Kartu buvo rūpinamasi ir jų apsauga. Iki 1935 m. pabaigos gauti že-mės savininkų, kurių žemėse yra archeo-logijos paminklų 1601 pasižadėjimas saugoti paminklą ir jo nežaloti, savival-dybės ir draugijos saugojo 41 kultūros paminklą.

Žiemos metu bendradarbių užpildytų anketų referentūra beveik nebegaudavo, jos darbuotojai tvarkydavo paminklosau-gos archyvą, darydavo išrašus iš žemės vardyno užpildytų lapų, pagal valsčius ir apskritis rengdavo paminklų bylas.

1935 m. Valstybės archeologijos komi-sijai buvo skirti 34 tūkst. litų. Visos lėšos išleistos Senovės paminklų registravimo ir apsaugos reikalams. Jau minėta, kad tų metų sąmata buvo viršyta. Kultūros reikalų departamento direktorius su-prato kultūros paminklų registravimo ir apsaugos organizavimo svarbą ir su tuo susijusią didelę darbų apimtį. 1936-iems metams Senovės paminklų apsaugos re-ferentūrai buvo skirti 46 tūkst. litų. Tai leido priimti 5 nuolatinius darbuotojus, kurių pavardžių nepavyko sužinoti [40].

1936 m. nutarta nesitenkinti vien bend-radarbių kultūros paminklų inventori-zavimo ir apsaugos organizavimo talka. Siekiant sparčiau inventorizuoti, kvali-fikuočiau apžiūrėti kultūros paminklų būklę, patikrinti, kaip vykdomi pačių sa-vininkų pasižadėjimai saugoti jų žemėse esančius paminklus, 1936 m. surengtos dvi kultūros paminklų inventorizavimo ir inspektavimo ekspedicijos.

1936 m. liepos 10 d.–rugpjūčio 23 d. ekspedicijoje be V. Pryšmanto daly va-vo darbuotojai Jonas Araminas, Vin-cas Ramanauskas ir Balys Lukoše vičius (pastarasis prisijungė tiktai rugpjūčio 4 d.). Ekspedicija vyko šiuo archeo-logijos paminklais nusėtu maršrutu: Kaunas–Vilkija–Ariogala–Betygala–Žaiginys–Šiluva–Tytuvėnai–Kelmė–Kurtuvėnai–Šaukėnai–Luokė–Varniai–Tverai–Telšiai–Alsėdžiai–Žemaičių Kalvarija–Seda–Renavas–Barstyčiai–Beržoras–Plateliai–Gintališkė–Darbėnai–Kretinga–Kartena–Plungė–Kuliai–Vė-žaičiai–Gargždai–Klaipėda–Veiviržėnai–Švėkšna–Gardamas–Degučiai–Žemaičių Naumiestis–Teneniai–Kvėdarna–Lauku-va–Šilalė–Pagramantis–Tauragė–Kaunas. Čia pažymėti tiktai žymesni ekspedicijos punktai. Išsamioje ataskaitoje nurodyti visi punktai, kur ir kuriuo laiku inventorizuoti objektai, fotografuota, padarytos akinės ar instrumentinės topografinės nuotraukos. Iš sugaišto laiko galima įsitikinti, kad dirbta ypač spėriai. Darbą pradėdavo apie 5 va-landą ryto ir baigdavo temstant. Inventori-zuoti 123 archeologijos, 115 etnografinių, 160 architektūros (statybos) ir 119 meno paminklų. Nubraižytos 23 topografinės akinės ir 22 instrumentinės topografinės nuotraukos. Nufotografuota 290 archeo-logijos, 443 etnografiniai, 347 statybos, 178 meno ir 261 bendro pobūdžio vaizdai ir paminklai pakelėse, iš viso padaryta 1516 fotonuotraukų [41].

1936 m. rugsėjo 16 d.–spalio 10 d. tie patys asmenys išvyko į kitą pana-šią ekspediciją. Keliauta šiuo maršrutu: Kaunas–Vilkija–Seredžius–Belvede-

15


ris–Veliuona–Raudonė–Panemunės pilis–Skirsnemunė–Jurbarkas–Sma-lininkai–Viešvilė–Vilkyškiai–Bitė-nai–Pagėgiai–Lumpėnai–Piktupėnai–Tauragė–Žygaičiai–Sartininkai–Vai-nutas–Žvingiai–Pajūris–Šilalė–Upy-na–Skaudvilė–Kaltinėnai–Kražiai–Ne-makščiai–Girkalnis–Ariogala–Čekiš-kė–Raudondvaris–Kaunas. Jos metu inventorizuoti 106 archeologijos, 85 et-no grafiniai, 106 architektūros (statybos), 152 istoriniai paminklai. Padarytos 26 to-pografinės nuotraukos. Taip pat nufoto-grafuota 370 archeologinių, 130 etno-grafinių, 448 statybos, 152 istoriniai, 61 paminklas pakelėse ir 80 bendro po-būdžio paminklų ar vaizdų, iš viso pada-ryta 1241 fotonuotrauka [42].

Kalbant apie kultūros paminklų apsau-gą, nurodyta, kad iki 1936 m. lapkričio 1 d. buvo gauti 2527 žemių savininkų pasižadėjimai nežaloti archeologijos pa-minklų. Tarp pasižadėjimų saugoti buvo 621 piliakalnis, 30 alkakalnių, 914 sen-kapių, 410 pilkapių, 19 akmens amžiaus sodybviečių, 123 mitologiniai ar su ženk-lais akmenys, 8 kūlgrindos ir kita. Ar-chitektūros paminklų – dvarų, bažnyčių, koplyčių – apsauga buvo sudėtingesnė. Privačių dvarų įtraukimui bent į kultūros paminklų sąrašą reikėjo savininkų geros valios, nes paminklų apsaugos įstatymo nebuvo. Bažnyčių, koplyčių apsaugai taip pat reikėjo vyskupų ir kunigų palan-kumo. Kadangi krikščionys demokratai ir dauguma katalikų dvasininkų įvairiais būdais kovojo su tautininkų valdžia, bažnyčių ir koplyčių, kaip architektūros paminklų, apsauga, nesant tam regla-mentuojančio įstatymo, praktiškai buvo neįmanoma. O ką jau bekalbėti apie baž-nyčiose esančias kilnojamąsias kultūros vertybes.

Archeologijos paminklų apsaugos prie-monės buvo skausmingos nedaug žemės turintiems valstiečiams, kurių valdose buvo piliakalnių, senkapių ar kitokių ar-cheologijos paminklų. Tokie žemdirbiai prašė Valstybės archeologijos komisijos

leidimų leisti arti nuo seno dirbamus saugomiems archeologijos paminklams priskirtus plotus. Apie 60 tokių prašymų buvo patenkinta, nes varganai gyvenan-tiems žmonėms reikėjo mokėti žemės mokestį ir už negalimą naudoti ūkinei veiklai saugomam archeologijos pamink-lui priskirtą žemės sklypą.

1936 m. spalio 22 d. paskelbiamas Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas, kurio 13 punkte rašoma, kad Kultūros muziejaus taryba tiria ir, gresiant pavojui sunykti, globoja Lietuvoje esamus kultūros paminklus: piliakalnius, senkapius, senuosius pastatus ir jų liekanas, bibliotekas, meno kūrinius ir kitus muziejinius daiktus. To paties įstatymo 19 punktas skelbė, kad Valstybės archeologijos komisijos įstatymas panaikinamas. Taip panaikinti ir Valstybės archeologijos komisijos apsauginiai nuostatai, kuriais remiantis buvo reikalaujama saugoti kul-tūros paminklus. Vadovaujantis minėtu įstatymu, Senovės paminklų referentūra nustojo veikti nuo lapkričio 1 d. [43].

1937 m. Vytauto Didžiojo muziejaus komisija iš Vlado Pryšmanto perėmė bu-vusios Valstybės archeologijos komisijos turtą. Iš 1919–1934 m. laikotarpio buvo tiktai 16 bylų.

Visa kita buvo iš 1935–1936 m. laiko-tarpio, būtent:

1. Kortelių su senovės paminklų apra-šymais, skirtų Lietuvos apskritims per-duota 20 stalčių, Klaipėdos kraštui, – 1, okupuotai Lietuvai – 1, XVI amžiaus vie-tovardžiams – 1, bažnyčioms –1, iš viso 24 stalčiai.

2. Kultūros paminklų aprašymų ir jų apsaugos pasižadėjimų Lietuvos aps-kritims 51 byla, Klaipėdos kraštui – 1, įvairiems paminklams ir dvarams – 2, bažnyčioms ir kitiems statiniams – 1, ra-dinių metrikų – 2 bylos. Taip pat perduoti architektūros paminklų fotografijų 5 ap-lankai, Impilties ir Pašlavančio piliakal-nių modeliai.

3. Apie 1500 žemėlapių ir planų, 162 architektūros paminklų topografinės nuo-

16


traukos, 5 knygos 1930–1934 m. žemė-tvarkos darbų planų.

4. 4354 fotonegatyvai.5. Penkios muziejininkystės bylos ir

apie 45 kitos įvairios bylos.Etnografinį archyvą sudarė:1. Iš savivaldybių gautų žinių lapų apie

skirstomų viensėdžiais kaimų senovinius pastatus ir kitus etnografinius duomenis 20 bylų.

2. 32 sodybų aprašymai su piešiniais.3. Spalvotų skrynių 33 piešiniai.4. Dubaklonio kaimo aprašymas su

piešiniais (1 byla).5. A. Rūkštelės 11 etnografinių pieši-

nių.6. Įvairių senų statinių piešinių 71 la-

pas.7. Įvairių Lietuvos kaimų ir atskirų

pastatų 137 piešiniai.8. Lietuvos etnografinių pastatų 91 fo-

tografija ir 2922 fotonegatyvai su metri-komis.

Žurnale buvo įregistruoti 17 774 vie-netai 1935–1936 m. laikotarpyje surinktų muziejinių eksponatų. Tai įvairūs archeo-loginiai radiniai, etnografiniai ekspona-tai, seni dokumentai, senos knygos ir kiti daiktai. Dauguma jų buvo žmonių pado-vanoti. Dalis jų pagal perdavimo-priė-mimo aktus jau buvo perduoti įvairiems muziejams, bibliotekoms, valstybės ar-chyvui.

Sėkmingai organizavus žemės vardy-no rinkimą buvo gauta iš 1488 pradžios mokyklų mokytojų surinkti toms mo-kykloms priskirtų gyvenviečių, pagal instrukciją užpildyti, žemės vardų žinių lapai. Miškininkų rinktas vardynas per-davimo-priėmimo akte nenurodytas [44].

Senovės paminklų apsaugos referan-tūros, veikusios Valstybės archeologijos komisijos vardu, reikšmę archeologijos paminklams jau yra įvertinę Lietuvos archeologijos istorijos tyrinėtojai. Jie pastebėjo: Jeigu ne 1935–1936 m. šių paminklų inventorizacijos ir apsaugos kompanija, šiandien nemažos dalies archeologijos paminklų jau nebeturėtume.

Ji sulaikė daugelio archeologijos pamink lų ardymus dešimtmečiams. Komisijos suformuotas archyvas vėlesniems archeologams tapo neįkainuojamu šaltiniu ieškant naujų arba kadaise žinotų ir užmirštų archeologijos paminklų. Dar viena Komisijos veiklos išdava buvo ta, kad kraštui buvo akivaizdžiai parodyta, jog ir neturint įstatyminės bazės bei pakankamai lėšų, galima efektyviai apsaugoti archeologijos paminklus, svarbu tik ryžtingai imtis tai daryti [45].

Prie nuopelnų dar reikia pridurti tuo laikotarpiu surinktą ir užfiksuotą jau minėtą etnografinę medžiagą, surinktus įvairius archeologinius radinius, muzieji-nius eksponatus, senas knygas, archyvi-nius dokumentus ir kita.

Dar vienas reikšmingas darbas – tai sėkmingas Lietuvos žemėvardžių rinki-mo organizavimas. Mokytojai ir girinin-kai, vadovaudamiesi parengta instrukci-ja, 1935–1936 m. surašė žemėvardžius į anketų lapus, kurie aptarti anksčiau. Tai buvo ypač kruopštus darbas, parei-kalavęs mokytojams skirti beveik visos vasaros atostogas ir ne tik, nes anketas dar reikėdavo tikslinti, papildyti. Garbė ir tiems valstybės tarnautojams, ypač mokytojams, be jokio papildomo atly-gio dirbusiems vien iš idėjos. Gautuose anketose yra užrašyta apie 150 tūkst. žemės vardų. Tai svarbus šaltinis kalbi-ninkams, istorinės geografijos ir mitolo-gijos tyrinėtojams. Vėliau Žemės var-dyno anketas 1939 m. perėmė įsteigtas Antano Smetonos lituanistikos institu-tas, dabar jos saugomos Lietuvių kalbos institute.

Žymesni senovės paminklų apsaugos referentūros darbuotojaiVladas Pryšmantas. (4 pav.) Gimė 1895 m. kovo 23 (balandžio 4) d. Žali-muose, Salantų valsčiuje, eigulio šeimo-je. Mirė 1960 m. gegužės 12 d. Vilniuje. Tėvas Antanas Pryšmantas Darbėnuose turėjo namelį su daržu. Netrukus šeima persikėlė į Liepoją. Tėvas dirbo vežėju,

17


vėliau fabrike, o 1902 m. mirė. Motina ištekėjo antrą kartą. Kadangi šeima gy-veno varganai, Vladas, nebaigęs net pra-dinės mokyklos, pradėjo dirbti fabrike. Vėliau jaunuoliui pavyko gauti mokinio darbą kontoroje, tapo raštininku ir toje pat kontoroje dirbo iki 1915 m. Niekieno nepadedamas vakarais mokėsi savaran-kiškai, ruošėsi stoti į gimnaziją. 1915 m. vokiečiai užėmė Liepoją ir netrukus V. Pryšmantą išvežė darbams į Vokietiją. Teko sunkiai dirbti anglių kasykloje prie Eseno. Nusilpus sveikatai, 1917 m. buvo paleistas ir grįžo į Darbėnus. Šiek tiek su-stiprėjęs 1917 m. rudenį nuvyko į Kauną ir įstojo į „Saulės“ gimnazijos šeštą kla-sę, vertėsi pamokomis.

1918 m. gruodžio 20 d. atvykęs Ka-lėdų atostogų į Darbėnus moksleivis V. Pryšmantas pradėjo organizuoti lietu-vių miliciją. Darbui trukdė Darbėnuose stovėję vokiečių kariai. 1919 m. sausio 25 d. V. Pryšmanto vadovaujami sava-noriai atžygiavo į Kretingą ir užėmė apskrities revoliucinio komiteto būstinę. Vasario 2 d. V. Pryšmanto vadovaujami savanoriai išvaikė ir Salantų valsčiaus

bolševikinį komitetą. 1919 m. vasario 3 d. V. Pryšmantas paskirtas Kretingos apskrities, o nuo 1919 m. birželio 15 d. perkeltas Tauragės apskrities viršininku. Nuo rugsėjo 1 d. tų pareigų atsisakė ir išvyko į Kauną. Baigė Kauno „Saulės“ draugijos gimnaziją ir 1920 m. birželio 20 d. gavo atestatą [46].

Tais pačiais metais išvyko į Berly-ną studijuoti tarptautinę teisę. Kartu dirbo Lietuvos atstovybėje, Belaisvių skyriuje. Nepatenkintas dėstymo lygiu 1921 m. rudenį rūpinosi studijuoti dip-lomatiką Paryžiuje, tačiau Lietuvos am-basada darbo negalėjo pasiūlyti, o Švie-timo ministerija nuo 1921 m. lapkričio mėn. jam paskyrė stipendiją studijuoti Vokietijoje. 1922 m. pradžioje persikė-lė į Kylį, kur dirbo lituanistas Ernstas Frenkelis. Kylyje parašė disertaciją apie Klaipėdos uosto istoriją. Disertacija oponentų buvo įvertinta teigiamai, ta-čiau politiniais sumetimais darbo ginti neleista. Nuo 1923 m. pabaigos jam nu-trauktas stipendijos mokėjimas. 1924 m. teko grįžti į Darbėnus. Prašė metams skirti stipendiją studijoms Vokietijoje baigti, tačiau negavo. 1926 m. priimtas į Kauno universiteto, Teisės fakultetą, kur 1927–1928 m. studijavo ekonomiką. Deja, stipendijos negavo, dėl lėšų sty-giaus kurso nebaigė [47].

1929–1930 m. dirbo Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcijoje, vėliau – revi-zoriumi bei inspektoriumi Žemės ūkio ir Finansų ministerijose. 1934 m. priimtas į Švietimo ministeriją vadovauti Senovės paminklų apsaugos referentūrai. Apie jo energingą veiklą tose pareigose rašyta anksčiau. Panaikinus Valstybės archeo-logijos komisijos įstatymą, nuo 1936 m. lapkričio 1 d. V. Pryšmantas perkeltas į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų pa-minklų konservatoriaus pareigoms. Jam talkininkauti priimti paminklų regist-ratoriais buvę referentūros darbuotojai Vincas Ramanauskas ir Germana Stei-kūnienė. Muziejus nepakvietė talkon nė vieno iš buvusių Valstybės archeologijos

4 pav. Vladas Pryšmantas apie 1930 m. Iš knygos „Vytauto Didžiojo garbei. 1430–1930“, Kaunas, 1930, p. 202.

18


komisijos savanorių bendradarbių (talki-ninkų). Iškilo V. Pryšmanto nesutarimai su muziejaus direktoriumi P. Galaune. Tie nesutarimai pasireiškė dar anks-čiau, V. Pryšmantą paskyrus Valstybės archeologijos komisijos pirmininku. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus di-rektorius P. Galaunė dar 1936 m. nurodė V. Pryšmantui tuoj imtis Kauno pilies ir Zapyškio bažnyčios tvarkymo darbų. Paaiškėjo, kad Kauno miesto savival-dybė gali skirti lėšų apsaugoti Kauno pilies liekanas nuo tolimesnio griuvi-mo ir sutvarkyti prie jos esančią aikštę tiktai 1938-iems metams. Dėl Zapyškio bažnyčios Vilkaviškio vyskupijos kuri-ja patarė visais senosios Zapyškio baž-nyčios reikalais derėtis su tos parapijos klebonu, o pasiektą susitarimą pateikti tvirtinti vyskupijos bažnyčių turto tary-bai. Apie tai žodžiu V. Pryšmantas pra-nešė muziejaus direktoriui. Dėl minėtų įpareigojimų 1937 m. vasarą P. Galaunė V. Pryšmantui rašė, kad nieko konkretaus tuo reikalu nepadarei ir pareikala-vo artimiausiomis dienomis šį reikalą tinkamai sutvarkyti, nes priešingu atveju būsiu priverstas laikyti, kad Tamsta kultūros paminklų apsaugos reikalais nesugebi rūpintis ar šiuos reikalus sabotuoji ir būsiu priverstas iš to padaryti atitinkamas išvadas. Nepaisant V. Pryš-manto papildomų raštiškų paaiškinimų, P. Galaunė dviem slaptais raštais Švie-timo ministrui teigė, kad V. Pryšmantas jam skirto darbo neatlikęs ir pareikalavo jį iš pareigų atleisti. Prisidėjo dar ir kal-tinimas dėl išlaidų 1937 m. pervežant iš J. Hutten-Čapskienės nupirktas kultūros vertybes. Ta paini byla buvo tęsiama ir Lietuvai praradus valstybingumą. Švie-timo ministerija kaltinimus V. Pryšman-tui pripažino nepagrįstais. Savo ruožtu P. Galaunė 1937 m. gruodžio 9 d. raštu pasiūlė V. Pryšmantui paduoti prašymą atsisakyti pareigų, o iki nurodyto laiko to nepadaręs būsiąs atleistas. 1937 m. gruodžio 20 d. V. Pryšmantas paprašė Švietimo ministro duoti jam kitą tarnybą

ministerijoje. Todėl nuo 1938 m. vasario 1 d. jis „tarnybos labui“ buvo perkeltas Centrinės valstybinės bibliotekos direk-toriaus pavaduotoju. Į tas pareigas priim-tas laisvai samdomu darbuotoju mokant beveik dvigubai mažesnį atlyginimą negu anksčiau gaudavo [48].

1939 m. ir vėliau V. Pryšmantas nesėk-mingai ieškojo darbo įvairiose įstaigose. Nuo 1940 m. liepos jis 4 mėnesius dirbo Vilijampolės bibliotekos vedėju, vėliau priimtas valstybinės leidyklos bibliogra-fu. Matyt, dėl darbo apskrities viršininku, 1941 m. gegužės 14 d. buvo apklausia-mas sovietinėje Karo prokuratūroje. Nuo 1941 m. spalio 1 d. vokiečių valdžios paskirtas valstybinės leidyklos direkto-riumi, o 1942 gegužę jau turėjo įparei-gojimą išversti į lietuvių kalbą knygą „Vokiečių tautos istorija“. Už „kenkimą karo ūkiui“ 1942 m. iš pareigų atleistas ir nuteistas 6 mėnesius kalėti. Nuo bausmės kurį laiką slapstėsi. 1943 m. Darbėnuose atidarė savo parduotuvę.

Darbėnus užėmus raudonarmiečiams, 1945 m. pradžioje jų kontražvalgybos „Smierš“ kariškių buvo suimtas ir išvež-tas į filtracijos stovyklą. Po įvairių tikri-nimų 1946 m. kovą paleistas. Tų metų vasarą Povilas Pakarklis pasiūlė jam ra-šyti mokslinį darbą apie kryžiuočių ver-žimąsi į rytus. Dėl tuo metu nusilpusios sveikatos siūlomo darbo imtis negalėjo. Kaune paliktame bute neberado asme-ninės apie 900 knygų mokslinės bib-lio tekos, o taip pat rankraščių. Gyveno Darbėnuose, gydėsi. Ypač nepalankiais muziejininkystei metais 1950 10 15–1951 06 15 dirbo Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriumi. 1952 m. birže-lį–gruodį dirbo Vilniuje Mokytojų namų ekskursijų vadovu. Nuo 1953 m. Istori-jos ir teisės instituto leidiniui „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ pagal sutartis vertė į lietuvių kalbą dokumentus iš len-kų, lotynų ir senosios slavų kalbų. Vėliau taip pat pagal sutartis Valstybiniam sta-tybos ir architektūros reikalų komitetui įvairių dokumentų saugyklose ieškojo

19


architektūros paminklų inventorių ir darė jų mašinraštinius išrašus rengiamam ar-chitektūros paminklų sąvadui. Nemažai jo parengtų dokumentų išrašų yra archi-tektūros paminklų bylose, saugomose Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos Dokumentacijos fonde. Nuo 1958 m. sausio 1 d. priimtas Istorijos instituto jaunesniuoju moksliniu ben-dradarbiu ir tose pareigose dirbo iki mir-ties. Parengė XVIII a. Kauno apskrities feodalinės žemėvaldos smulkų žemėla-pį, kurį teigiamai įvertino Konstantinas Jablonskis. Tyrinėjo istorinę geografiją, rašė darbą apie kryžiuočių kelius į Lie-tuvą [49].

Paminklosaugos klausimais rašė ne tik spaudoje, ta tema iki 1938 m. skai-tydavo paskaitas ir radijo valandėlėse. Svarbesnės publikacijos: Lietuvių tautos senovės turtai ir jų saugojimas, Vytauto Didžiojo garbei. 1430–1930. Kaunas, 1930, p. 202–210; Prūsų Lietuva Hen-nebergerio žemėlapyje, Lietuvos aidas, 1933, gruodž. 21, nr. 289, p. 2; Kaunas ir mūsų kraštas 1154 m. arabo Idrisio žemėlapyje, Lietuvos aidas, 1934, kovo 24, nr. 69, p. 5; Ne kuršiai, bet žemaičiai, Vairas, 1933, nr. 1, p. 100–109; nr. 2, p. 223–232; Lietuvių senovės kultūros paminklai, Vairas, 1934, nr. 8–9, p. 161–164; Lietuvių kovos už savo jūrą istorijos raidoje, Vairas, 1938, nr. 10, p. 589–607; Lietuvos senovės paminklų apsaugos rei-kalu, Židinys, 1939, nr. 10, p. 408–418; Vilniaus miesto ir jo srities kultūros pa-minklų apsaugos likimas, Lietuvos aidas, 1939, lapkr. 27, nr. 726, p. 4.

Kazys Alminas (iki 1939 m. Almi-nauskis) (5 pav.). Gimė 1904 m. balan-džio 15 (28) d. Paulaičiuose (Švėkšnos vlsč.). Mirė 1986 m. birželio 7 d. San-ta Monikoje, prie Los Andželo, JAV. 1912–1914 m. lankė Švėkšnos pradi-nę mokyklą, o 1918–1925 m. – Telšių gimnaziją, kurią baigė aukso medaliu. 1925–1929 m. studijavo Lietuvos uni-versitete, Humanitarinių mokslų fakul-

tete. Priklausė žemaičių studentų „Sa-mogitia“ organizacijai, 1927–1929 m. buvo jos valdybos narys. 1929–1934 m. studijavo germanistiką, lituanistiką, ly-ginamąją kalbotyrą ir slavistiką Miun-cheno, Heidelbergo ir Karaliaučiaus universitetuose. 1934 m. Leipcige ap-gynė daktaro disertaciją „Lietuvių kal-bos germanizmai“ (vokiečių kalba). 1934–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Be to, nuo 1934 rugsėjo apie 10 mėnesių Valstybės archeologijos komisijoje atliko žemės vardyno rinki-mo parengiamuosius darbus, sudarė že-mėvardžių rinkimo instrukciją. 1935 m. įstojo į Lietuvių kalbos draugiją, buvo jos valdybos narys. 1939–1940 m. dir-bo Antano Smetonos lituanistikos ins-titute, žemės vardyno sekcijos vedėju. 1940–1943 m. dėstė Vilniaus universi-tete, buvo vokiečių kalbos ir literatūros katedros vedėjas. 1944 m. pasitraukė į vakarus. Dirbo Austrijos mokslų akade-mijoje, nuo 1948 m. dėstė Los Andželo universitete. Tęstiniame leidinyje „Ar-chivum Philologicum“ (t. 1–8) paskelbė Antano Baranausko laiškus Hugo Vėbe-riui, ten pat (t. 8) paskelbė Vytauto skun-dą. 1943 m. išleido „Vokiškai lietuvišką žodyną“ [50].

5 pav. Kazys Alminas apie 1940 m. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 81.

20


Aleksandras Lengvinas (6 pav.). Gimė 1907 m. vasario 19 d. (kovo 4) d. Girininkų kaime (Gargždų vlsč.). Mirė 1940 birželio 23 d. Alytaus ligoninė-je, palaidotas Gargždų kapinėse. Lankė Brožių (Veiviržėnų vlsč.) pradinę mo-kyklą. Nuo 1920 m. mokėsi Kretingos ir Švėkšnos vidurinėse mokykloje, 1928 m. baigė Plungės „Saulės“ gimnaziją. 1928–1932 m. Lietuvos universiteto Humanita-rinių mokslų fakultete, studijavo lituanis-tiką ir anglų kalbą, bet diplomo negavo. 1931 m. dalyvavo Valstybės Archeologi-jos komisijos etnografinėje ekspedicijo-je Bubiuose (Kurtuvėnų vlsč.). 1932 m. pradėjo rinkti žodžius lietuvių kalbos žo-dynui. 1932 m. pabaigoje pradėjo dirbti Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje lais-vai samdomu darbuotoju. 1934–1935 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijos Pavar-džių ir vietovardžių atlietuvinimo komi-sijoje, lankė Senovės paminklų apsaugos kursus. 1935–1936 m. Senovės paminklų apsaugos referentūroje tikrino gautas Že-mės vardyno užpildytas anketas. 1935 m. rugsėjį vėl sugrįžo į Lietuvių kalbos žo-dyno redakciją ir ten laisvai samdomu darbuotoju dirbo iki mirties. Iki 1940 m. iš gyvosios kalbos ir įvairių raštų surin-ko daugiau negu 11 tūkst. žodžių. Nuo

1938 m. Lietuvių kalbos draugijos na-rys. 1933–1938 m. paskelbė 7 kalbinius straipsnius [51].

Juozas Lingis (7, 8 pav.). Gimė 1910 m. Linkuvoje. Mirė 1998 m. kovo 26 d. Stokholme (Švedija). 1929 m. bai-gė Linkuvos gimnaziją ir įstojo į Lietu-vos universitetą, kur 1932 m. lankė Šve-dų kalbos kursus. Domėjosi etnologija. 1935–1936 m. Valstybės archeologijos

6 pav. Aleksandras Lengvinas apie 1928 m. LCVA, f. 631, ap. 7, b. 5795.

7 pav. Juozas Lingis apie 1936 m. Iš leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“, t. 5.

8 pav. Juozo Lingio kapas Stokholmo Šiaurinėse kapinėse.(http://www.skrastas.lt/? data=20131025 &rub=1146671142 &id=1382626234)

21


komisijoje tvarkė etnografijos archy-vą, aprašinėjo etnografinius paminklus. 1936 m. rugsėjį pašauktas į Lietuvos ka-riuomenę. 1937 baigę karo mokyklą jau-nesniojo leitenanto laipsniu. Dar 1937 m. pradėjo etnologijos studijas Švedijoje. 1940 išrinktas Švedijos etnologijos drau-gijos nariu. 1942 m. baigė Stokholmo universitetą. 1955 apgynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Buvo pasiskoli-nęs iš Lietuvos įvairių etnografinių nuo-traukų ir negatyvų. Visa tai vėliau Juo-zas Jurginis parvežė į Lietuvą. J. Lingio fondas dabar saugomas Vilniaus univer-siteto bibliotekos rankraštyne (f. 247). Etnologijos, muziejininkystės ir archeo-logijos klausimais rašė švedų spaudoje. Bendradarbiavo JAV lietuvių leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“, kur parašė straipsnį ir apie Vladą Pryšmantą. Taip pat bendradarbiavo JAV lietuvių leidžia-muose „Aiduose“ ir kituose leidiniuo-se [52].

Adolfas Navarackas (9 pav.). Gimė 1911 m. balandžio 29 (gegužės 12) d. Guobiniuose (Leipalingio vlsč.). Mirė 1994 m. vasario 13 d. Palaidotas Liškia-vos kapinėse. 1928–1929 m. lankė Griš-kabūdžio žemės ūkio draugijos buhalteri-jos ir kooperacijos kursus. 1930–1931 m. mokėsi „Pavasario“ gimnazijoje Kaune. 1931–1933 m. dirbo Finansų ministeri-jos Įstaigų ir įmonių viešojo atsiskaitymo inspekcijoje. 1932 m. įstojo į Vytauto Di-džiojo universitetą, Humanitarinių moks-lų fakultetą. Mirus motinai, 1933 m. studijas nutraukė. 1934–1935 m. lankė Senovės paminklų apsaugos kursus. 1934–1936 m. dirbo Senovės paminklų apsaugos referentūroje, žemės vardy-no skyriuje. 1936–1938 m. žemės var-dyną tvarkė Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. 1938–1940 dirbo Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departa-mente. 1941–1943 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. Vokiečiams tą institutą uždarius, 1943–1944 m. studi-javo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.

1944 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Dalyvavo studen-tų pogrindžio organizacijoje. 1947 m. lapkričio 6 d. suimtas. 1948 m. sovieti-nio saugumo Ypatingojo pasitarimo nu-baustas 10 metų pataisos darbų lagerio ir 5 metus tremties. Bausmę atliko Irkutsko ir Magadano srities lageriuose. Iš lagerio paleistas 1955 m., o iš tremties – 1959 m. Iki 1965 m. Lietuvoje jo neregistravo. Dirbo Vilniuje Istorijos etnografijos mu-ziejuje. Iki 1936 m. Tautosakos archyvui buvo perdavęs jo užrašytų 760 liaudies kūrybos vienetų, tarp kurių 411 liaudies dainų su melodijomis [53].

emilis Ferdinandas Šneiderai-tis1 (10 pav.). Gimė 1897 m. sausio 19 (31) d. Burgaičiuose (Kidulių vlsč., Šakių aps.). Mirties data nesužinota. 1 Mokslinėje literatūroje Emilis Šneideraitis tapati-

namas su kraštotyrininku, tautosakos rinkėju Emi-liu Albertu Šneideriu. Kaip liudija E. F. Šneiderai-čio kartu su prašymu priimti į Senovės paminklų apsaugos kursus pridėtas gyvenimo aprašymas ir darbo Senovės paminklų apsaugos referentūro-je anketa, tai du skirtingi asmenys. Kasinėjo tik E. F. Šnei deraitis.

9 pav. Adolfas Navarackas apie 1934 m. KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 111.

22


1910 m. baigė Sudargo valdinę pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs, 1913 m. įstojo į Alūkstos (dabar Latvija) mo-kytojų seminariją. 1915 m. seminarija buvo evakuota į Jaroslavlį, kur ją baigė 1917 m. pavasarį. Mokydamasis moky-tojų seminarijoje Jaroslavlyje, kartu apie dvejus metus dirbo to miesto Archeolo-gijos muziejuje, Numizmatikos skyriaus vedėju. Baigęs mokytojų seminariją, 1917 m. paimtas į kariuomenę. Pasiųs-tas į karo mokyklos Maskvoje kursus. Baigęs kursus, išsiųstas į frontą. Buvo sužeistas. Prisidėjo prie lietuvių batalio-no formavimo Smolenske. Išformavus lietuvių batalioną, 1918 m. birželį grį-žo į Lietuvą, pradėjo mokytojauti. Dar 1918 m. Lietuvos Tarybos pakviestas dirbo Apsaugos komisijos sekretoriumi. Nuo 1918 m. gruodžio 1 d. dirbo Krašto apaugos ministerijoje. 1919–1920 m. da-lyvavo kovose su bolševikais ir lenkais. 1922 m. iš kariuomenės paleistas, įstojo į Lietuvos universitetą. 1925–1934 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, dau-giausia pasienio policijoje. Dėl pablo-gėjusios sveikatos 1934 m. iš tarnybos

atleistas atsargos vyresniojo leitenanto laipsniu. 1934–1935 m. lankė Seno-vės paminklų apsaugos kursus. Dar jų nebaigęs priimtas į Senovės paminklų apsaugos referentūrą, kur tvarkė visus su paminklų apsauga susijusius darbus, provincijos muziejų ir įvairių rinkinių reikalus, rūpinosi senienų rinkimu. Se-novės paminklų apsaugos referentūra archeologo neturėjo Todėl reaguojant į gautus pranešimus apie vykdant žemės darbus aptiktus archeologinius radinius, 1935–1936 m. 7 vietų kasinėti buvo siunčiamas E. F. Šneideraitis. Jo kasinė-jimai laikomi mėgėjiškais. Nuo 1936 m. apie jį žinių nepavyko aptikti [54].

ŠALtiNiAi iR LiteRAtūRA

1. Pryšmantas V. Lietuvių tautos senovės turtai ir jų saugojimas, leid.: Vytauto Didžiojo garbei. 1430–1930. Kaunas, 1930, p. 202–210.2. 1934 03 24 VAK posėdžio protokolas, Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos Dokumentacijos fondas (KPC PB DF), f. 1, b. 13, l. 253.3. 1934 04 VAK posėdžių protokolai, ten pat, l. 254–256.4. Senovės paminklų apsaugos kursų programa ir statutas, ten pat, b. 110, l. 30, 232, 307–309.5. Jau priimami prašymai į senovės paminklų ap-saugos kursus, Rytas, 1934, spal. 13, nr. 234, p. 2.6. Priimtų į Senovės paminklų apsaugos kursus asme-nų sąrašai, žr. 4 nuorodą, l. 148–150, 199–201, 224.7. V[ladas] Pr[yšmantas]. Senovės paminklų apsaugos kursus atidarant, Lietuvos aidas, 1934, lapkr. 5, nr. 252, p. 2.8. Autobusų užsakymai kursantų išvykoms žr. 4 nuorodą, l. 283; Pryšmantas V. Kraštotyros reika-lu, Lietuvos žinios, 1935, liepos 9, nr. 153, p. 5.9. Pranešimas apie 1935 06 8–15 senovės pamink-lų kurso dalyvių ekskursiją ir baigtus kursus žr. 4 nuorodą, l. 9, 65–73.10. [Žinutės apie senovės paminklų apsaugos kursus matininkams ir kultūrtechnikams], Lietuvos aidas, 1935 saus 17, nr. 14, p. 7; Lietuvos žinios, 1935, kovo, 15, nr. 61, p. 7; kursų klausytojų kul-tūrtechnikų sąrašas, žr. 4 nuorodą, l. 34–37.11. 1935 08 09 Kultūros reikalų departamento direktoriaus raštas V. Pryšmantui, KPC PB DF, f. 1, b. 133, l. 337.12. Kiek ir kokių paminklų esama Lietuvoje, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas (LNMB), f. 57, b. 24; 1935 01–06 VAK darbų apžvalga, ten pat, b. 62, l. 4; Paminklų registravimo ir jų apsaugos, pasižadėjimo blankai, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 22 ir kitur.

10 pav. Emilis Ferdinandas Šneideraitis apie 1930 m. Iš leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“, t. 7.

23


13. Nurodymai nekilnojamiems senovės pamink-lams inventorizuoti (mašinraštis), LNMB, f. 57, b. 61, l. 1–7.14. 1934 11 08 K. Zupkos parengtas periodinės spaudos sąrašas, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 110, l. 161–162; 1935 05 VAK raštai įvairių laikraščių redakcijoms, ten pat, b. 113, l. 134–158.15. Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti, sudarė K. Alminauskis, [Kaunas, 1935], p. 3.16. Ten pat, p. 4.17. 1935 04 16 VAK aplinkraštis miškų urėdams, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 125, l. 347.18. 1936 06 26 aplinkraštis Kauno aps. pradžios mokyklų vedėjams, ten pat, b. 121, l. 349.19. 1934 04 apygardų žemės tvarkytojų pranešimai Žemės reformos departamentui, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 116, l. 151–157.20. P. Kulikauskas, G. Zabiela, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), Vilnius, 1999, p. 184.21. Ištrauka iš 1935 01 07 Švietimo ministro įsakymo KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 125, l. 1; 1935 02 14 VAK darbo instrukcija nr. 1, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1011, l. 3.22. 1935 m. VAK posėdžių protokolai, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 131, l. 1–12.23. 1935 06 P. Galaunės, J. Puzino atsistatydinimo raštai ir A. Juškos pranešimas, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1011, l. 1, 81, 83.24. 1936 03 31 V. Pryšmanto raštas Kultūros rei-kalų departamento direktoriui, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1430, l. 100.25. VAK 1935 01–06 darbų apžvalga, LNMB, f. 57, b. 162, l. 3.26. 1935 08 01 V. Pryšmanto raštas kultūros reikalų departamento direktoriui, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 133, l. 335–336.27. 1936 10 referentūros darbuotojų algų lapas, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1430, l. 23.28. Puzinas J. 10 įsakymų senovės mėgėjams, LNMB, f. 52, b. 57, l. 13 (rankraštis); V. Pryšman-tas. Dešimt įsakymų visiems Valstybės archeologi-jos komisijos bendradarbiams, ten pat, f. 57, b. 61, l. 32 (mašinraštis).29. VAK bendradarbių anketos, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 128, 129.30. 1935 07 03 V. Pryšmanto raštas Kiauklių pradinės mokyklos mokytojui, ten pat, b. 121, l. 217–218.31. 1935 06 03 V. Pryšmanto raštas Žemės tvarky-mo departamentui, ten pat, l. 728.32. Navarackas A. Tautos kultūrinių paminklų sau-gojimo talka, Trimitas, 1936, nr. 27, p. 637–638.33. 1935 06 01 V. Pryšmanto raštas matininkui J. Poviloniui, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 121, l. 730.34. Žr. 25 nuorodą, l. 5.35. 1935 m. revizoriaus pranešimas Kultūros rei-kalų departamento direktoriui, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1478, l. 41–45; žr. 11 nuorodą.36. Žr. 20 nuorodą, p. 187; 1935 m. susirašinėji-mas su Lietuvos pasiuntinybe Švedijoje, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 113, l. 336–339.

37. 1935 10 10 V. Pryšmanto raštai I. Končiui ir P. Tarasenkai, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1011, l. 30, 36.38. 1936 03 10 V. Pryšmanto raštas Kultūros reikalų departamento direktoriui, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 137, l. 344.39. 1935 11 15 V. Derevinsko raštas VAK pirmi-ninkui, ten pat, b. 113, l. 326–327.40. Pryšmantas V. Lietuvos senovės paminklų apsauga, Židinys, 1939, nr. 10, p. 415–416.41. 1936 07 10–08 23 V. Pryšmanto ekspedicijos ataskaita, LCVA, f. 391, ap. 4, b.1430, l. 37–41.42. 1936 09 16–10 10 V. Pryšmanto ekspedicijos ataskaita, LNMB, f. 57–162, l. 35–37.43. Žr. 40 nuorodą.44. 1938 02 28 buvusios Valstybės archeologi-jos komisijos turto perdavimo-priėmimo aktas. LNMB, f. 57–165, l. 72–84.45. Žr. 20 nuorodą, p. 187.46. V. Pryšmanto asmens dokumentai, Lietuvos istorijos instituto rankraštynas (LII), f. 36 (fondas nebaigtas tvarkyti); Susirašinėjimo dėl V. Pryš-manto tarnybos Krašto apaugoje, LCVA, f. 930, ap. 3, b. 3007; V. Pryšmanto brandos atestatas, ten pat, f. 631, ap. 7, b. 2492, l. 2. Lietuvos policija, Kaunas, 1930, p. 85, 475.47. V. Pryšmanto susirašinėjimas dėl stipendijos, LNMB, f. 57–2, l. 1–21.48. 1937 m. Susirašinėjimas dėl V. Pryšmanto tarnybos muziejuje, LNMB, f. 57, b. 4, l. 11–14; b. 165, l. 69–71.49. V. Pryšmanto tarnybos dokumentai, LNMB, f. 57, b. 4; LII RS, f. 36.50. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 81 (K. Almeno tarnybos byla).51. Pupkis A. Kalbininkas leksikografas Alek-sandras Lengvinas, Lituanistica, 2012, nr. 3 (89), p. 273–286.52. Linkuva, Kaunas, 2018, p. 584.53. Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais, kn. 11, Vilnius, 2014, p. 86–89.54. 1934 m. E. F. Šneideraičio gyvenimo aprašy-mas, KPC PB DF, f. 1, ap. 1, b. 111, l. 582–583; VAK bendradarbio anketa, ten pat, b. 129, l. 12.

24


suMMARY

Kazys MisiusReGistRAtioN AND PReseRVAtioN oF LithuANiAN cuLtuRAL MoNuMeNts in 1934–1936

In August 18th, 1919 the Law of the Sta-te Archaeological Committee (Lithua-nian VAK) was declared. Committee, su-bordinate to The Ministry of Educa tion, right from the start began a campaign to preserve old documents, establish a Central State Archive, renovate devasta-ted and damaged renowned architectural monuments, recover archives and other cultural heritage exported to Russia du-ring World War I and prior to that. Later a matter arose to prepare a list of Cultu-ral Monuments and to ensure its protec-tion. However VAK did not have needed professionals for this job at that time. On top of that, there was no corresponding Law for the protection of Cultural Mo-numents.

At the beginning of 1934, The Ministry of Education established an Ancient Mo-numents’ Protection Referenture. Vladas Pryšmanas was appointed as a head of the organization. The first step was to po-pularize Cultural Monuments’ protection as well as find and enable people for this task. Because of this matter, courses for Ancient Monuments’ Protection started to be organized; similar, separate, smaller scale courses for land surveyors and cul-tivators of unused land were established as well. 10 most advanced course atten-dees got a job at the Referenture. All the employees at that time were freelancers and were paid per hour. Necessary forms for the registration of archaeological ethnography and other types of monu-ments’ were prepared and printed; other preparatory work was executed. About 600 volunteers, contributors of State Ar-chaeological Committee were recruited for the registration and observation of

Cultural Monuments. This included all types of professions, intellectuals mostly, teachers, surveyors, municipal servants, etc. In 1935 a Cultural Monuments’ in-ventory was started. VAK volunteers, ac-cording to instructions, filled its registra-tion blanks. In addition Lithuanian land names were chronicled, the knowledge on all the Public museums, their exhibits, individual antique findings, etc was gat-hered.

At the same time, in the presence of local police officers, land owners or ma-nagers, whose land contained archaeolo-gical or other cultural monument, were asked to sign a pledge to not damage it. Until November, 1936, 3577 immova-ble Monuments were registered, most of them archaeological, historical and ar-chitectural, 2527 preservation guaranties were received. In 1935–1936 an architec-tural Monuments’ inventory was execu-ted, and planning of its protection, detai-ned the possible damage for decades.

Since October 22th, 1936, the Museum of Vytautas the Great was obligated to take care of Cultural Monuments. The Ancient Monuments’ Protection Referen-ture was annulled. The article also con-tains 6 biographies of the most prominent members of the former institution, who worked there in 1935–1936.

El. paštas [email protected]

Gauta 20181008Įteikta spaudai 20190207

25

Jonas Glemža

LietuVos KuLtūRos PAMiNKLų APsKAitAi 60 Metų

ĮžangaPokario metais iki 1963 m. Lietuvoje kultūros paminklų apsauga rūpinosi dvi respublikinės institucijos: archeologijos, istorijos ir dailės – LTSR Kultūros mi-nisterijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos skyrius (nuo 1956 m. skyriaus vadovas – S. Čipkus; 7 darbuotojai); architektūros – Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto Architek-tūros paminklų apsaugos inspekcija (va-dovai: nuo 1956–1961 m. A. Pilypaitis; 1961–1962 m. J. Glemža; 4 darbuotojai).

Nuo 1950 metų prie Valstybinio staty-bos ir architektūros reikalų komiteto buvo įsteigta Mokslinė-restauracinė gamybinė dirbtuvė (MRGD) paminklų restauravi-mo, tyrimo ir projektavimo darbams.

1963 m. (Vyriausybės 1962 m. potvar-kiu) Architektūros paminklų apsaugos inspekcija buvo perduota Kultūros mi-nisterijai, sukūrus joje naują Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybą (va-dovai J. Glemža ir S. Čipkus). Nuo tada ir MRGD priklausė Kultūros ministerijai.

Kultūros paminklų sąrašų rengimo pradžiaKultūros paminklų sąrašų rengimą, o kartu ir jų įteisinimo siekimą Lietuvoje paskatino 1947 m. TSRS Architektūros reikalų komiteto patvirtintas Sąjunginės reikšmės architektūros paminklų sąrašas. Šiame sąraše buvo 16 Lietuvos paminklų ar jų ansamblių. Dauguma jų buvo Vil-niuje – Katedra, Aušros vartai, Onos ir Bernardinų bažnyčių su vienuolynu an-samblis ir kiti; taip pat Trakų, Panemu-nės, Raudonės pilys, Kauno rotušė ir kiti.

Prieš 60 metų, 1958 m. buvo parengti pirmieji kultūros paminklų sąrašų pro‑jektai. Architektūros paminklų sąrašo projektas parengtas Architektūros pa-minklų apsaugos inspekcijoje (Valstybi-niame statybos ir architektūros reikalų komitete), vadovaujant A. Pilypaičiui. Paminklų sąrašų rengimui daug pasitar-navo organizuotos inspekcijos KPI ar-chitektūros dėstytojų bei architektūros istorikų išvykos į rajonus. Jos padėjo išsi-aiškinti vertingus architektūros objektus (bažnyčias, dvarus ir kt.) bei surinkti is-torinius-archyvinius duomenis apie juos. Paminėtini tų išvykų dalyviai: S. Abra-mauskas, H. Zvolinskas, K. Čerbulėnas ir kiti. Muziejų ir kultūros paminklų ap-saugos skyriuje, vadovaujant S. Čipkui, 1958 metais buvo parengtas ir kitų kultū-ros paminklų (archeologijos, istorijos bei dailės) sąrašo projektas. Šio skyriaus dar-buotojų bendradarbiavimas su Mokslų akademijos Istorijos ir Lietuvių kalbos ir literatūros institutų mokslo darbuotojais, Vilniaus universiteto dėstytojais bei da-lyvavimas Dailės muziejaus kasmetinėse ekspedicijose, padėjo surinkti vertingus duomenis, ruošiant pirmuosius kultūros paminklų sąrašus.

Lietuva iki šio laikotarpio nei tarpu‑karyje nei pokaryje, neturėjo valstybės juridiškai įteisintų kultūros paminklų sąrašų.

Kultūros paminklų sąrašo įteisinimasLietuvos istorijoje pirmą kartą, vals‑tybės teisiniu lygiu LTSR Vyriausybė 1961‑08‑21 nutarimu Nr. 511 įteisino Architektūros paminklų sąrašą, kuris apėmė 196 objektus / kompleksus, res-publikinės reikšmės kultūros paminklus (1 pav.). Tačiau, dėl sąjunginės antireligi-nės kampanijos, Vyriausybės 1963 01 21 dokumentu Nr. 46 iš sąrašo pašalinta 18 religinių objektų, apie tai informuo-jant Maskvą. Architektūros paminklų sąrašo įteisinimui „pasitarnavo“ Mask-vos kritikuotas Trakų pilies atstatymas.

26


Buvo priekaištauta, jog finansuojami ir vykdomi paminklų restauravimo darbai, neturint teisiškai valstybės patvirtintų pa-minklų sąrašų.

1963 m. Vyriausybė (1963-01-28 d. potvarkiu Nr. 63-p) suteikė Kultūros mi-nisterijai teisę tvirtinti vietinės reikšmės kultūros paminklų sąrašus. Tais pačiais metais buvo patvirtintas vietinės reikš-mės 476 architektūros paminklų sąrašas (1971 m. jis išplėstas iki 968 objektų / kompleksų).

1972 m. J. Glemža neakivaizdinėje aspirantūroje parengė disertacinį darbą (2 pav.). Jis atliko 1963 m. Vyriausy-bės patvirtinto (pertvirtinto) Respubli-kinės reikšmės architektūros paminklų sąrašo (jis buvo padaugintas rotaprintu 600 egz.) kiekybinę analizę. Šis sąrašas apėmė 178 pavienius ir kompleksinius paminklus. Analizė atlikta pagal archi-tektūros paminklų sukūrimo funkcinę paskirtį.

Respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąraše:

gynybinės architektūros – 12 objek-tų; religinės funkcijos visuomeninių pa-vienių pastatų ar kompleksų – 41; kitos visuomeninės paskirties – 7; gyvenamų namų – 68, rūmų – 6; dvarų – 31 (3 pav.).

1963 m. Kultūros ministerijos patvir-tinto Vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašo (buvo padaugintas rota-printu 400 egz.) atlikta kiekybinė analizė apėmė 476 pavienius ir kompleksinius objektus.

Vietinės reikšmės architektūros pamink lų sąraše:

visuomeninių religinės funkcijos ob-jek tų ar kompleksų – 161, iš jų 120 baž-nyčių (dalis jų – liaudies medinės archi-tektūros objektai); gyvenamų namų –79, rūmų – 2, dvarų – 23; liaudies architek-tūros: gyvenamų namų – 27; ūkinių pas-tatų – 49; sodybų – 41; kaimų – 35; kar-čemų – 8; gamybinių ūkinių pastatų (jų tarpe malūnų ir kt.) – 15.

Įteisinus architektūros paminklų sąra-šus, buvo rengiami ir kitų rūšių kultūros paminklų sąrašai. Jų rengimas ir įteisini-mas užtruko iki 1972 metų. Daug padėjo 1967 m. prie Kultūros ministerijos įsteig-ta Mokslinės metodinės kultūros pamink-lų apsaugos tarybos įstaiga (MMKPT; joje dirbo 16 darbuotojų; pirmasis pir-mininkas – istorikas R. Batūra). Tuo pat metu buvo sudaryta ir visuomeninė Išplėstinė kultūros paminklų mokslinė metodinė taryba (jos pirmininkas prof., dr., akademikas J. Jurginis). Ši Taryba

1 pav. 1963 m. LTSR Ministrų tarybos patvirtinto Respublikinės reikšmės Architektūros paminklų sąrašo pirmasis puslapis

2 pav. J. Glemžos 1972 m. moksliniam architektūros kandidato laipsniui įgyti parengtos disertacijos pirmasis puslapis (iš autoriaus archyvo)

27

Jonas Glemža Lietuvos kultūros paminklų apskaitai 60 metų

dalyvavo kultūros paminklų sąrašų pro-jektų rengime bei svarstyme, t

Kultūros paminklai / 23 · fotografuotas Merkinės piliakalnis, kitoje Nemuno pusėje apžiūrėta neolito gyven-vietė. Ekspedicijos dalyviai prisidėjo ir prie „Senovės dienos“

Documents