Page 1
0
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRA
Žilvinas Vareikis
KELI POŽIŪRIAI Į KALBĄ HEIDEGGERIO FILOSOFIJOJE
Magistro baigiamasis darbas
Praktinės filosofijos studijų programa, valstybinis kodas 621V53001
Filosofijos studijų kryptis
Vadovė dr. Jurga Jonutytė______________ ___________
(parašas) (data)
Apginta prof.dr. Ineta Dabašinskienė ______________ ____________
(Fakulteto dekanė) (parašas) (data)
Kaunas, 2012
Page 2
1
Turinys
Santrauka.....................................................................................................................................2
Summary......................................................................................................................................3
Įvadas...........................................................................................................................................4
1. Objektinis požiūris į kalbą…………………………………………………………………….8
1.1 Filosofinis klausimas ir klausinėjimas kaip procesas…………………..……………….8
1.2 Objektinės kalbos sampratos eksplikavimas...................................................................10
2. Kalba kaip raštas ir kaip šneka...............................................................................................18
2.1 Šnekos ir rašto problema………………..……………………………………..……..…18
2.2 Filosofijos metodas rašto ir šnekos problemos
kontekste..........................................................................................................................19
2.3 Rašto ir šnekos problemos filosofinis – lingvistinis kontekstas……………………....23
2.4 Rašto ir šnekos įtampa Heideggerio filosofijoje……………………………………….27
3. Kalbos vartojimo prigimties
apmąstymas……………………….……………………………………………..…………..30
3.1 Biologistinis požiūris į kalbos vartojimą…..……………………………………..……30
3.2 Filosofinės antropologijos ir Heideggerio požiūrio dėl kalbos vartojimo
sankirta…………………………………………………………….…………………..33
4. Neobjektinės kalbos ir metafizinio mąstymo sąlytis……………………………………..39
4.1 “Kalba – būties namai” metaforos apmąstymas……………………………………..39
4.2 Kalbos ištakos…………………………………………………………………………47
4.3 Metafizinis kismas esinijoje ir kalboje………………………………………………58
Išvados………………………………………………………………………………………66
Literatūra………………………………………………………………………………….67-69
Page 3
2
KELI POŽIŪRIAI Į KALBĄ HEIDEGGERIO FILOSOFIJOJE
SANTRAUKA
Savo diplominiame darbe svarstau Heideggerio požiūrį į kalbą kaip į neobjektinę ir kartu
pateikiu oponuojantį pirmajam objektinės kalbos požiūrį. Neobjektinio požiūrio į kalbą esmė yra
įvairių filosofinių klausimų apmąstymas remiantis filosofo vaizduote ir kritiniu filosofiniu
konkretaus klausimo apmąstymu. Originaliai filosofinio klausimo plėtotei neobjektiniame
požiūryje į kalbą būtinas mąstytojo susikaupimas ties konkrečiu filosofiniu klausimu ir mąsli
ramybė. Priešingas nei Heideggerio filosofinis požiūris yra vadinamas objektiniu požiūriu į
kalbą. Logikas Rudolfas Carnapas, vokiečių filosofas Immanuelis Kantas atstovauja objektinės
kalbos filosofinei pozicijai. Abu mąstytojai kalbą apmąsto kaip kalbos faktų rinkinį.
Antrojo filosofinio požiūrio į kalbą esmė: mąstytojas savo darbe taiko tik techninius
įgūdžius, dėl to jam nereikia arba reikia tik labai minimaliai asmeninės vaizduotės. Dėl to
šiuolaikinėje filosofijoje yra daug “mirusių” tekstų (be filosofinės vaizduotės jėgos).
Rašto ir šnekos skirtis reiškia, kad filosofiniame diskurse pirmenybė yra teikiama arba
raštui, arba šnekai. Prancūzų filosofas Jacques Derrida teigė, kad raštas kalboje yra pirmapradis.
Kitaip nei raštas, šneka nėra pirmapradė kalbos diskurso dalis Derrida filosofijoje. Vokiečių
filosofas Martinas Heideggeris šneką suvokia kaip filosofinio apmąstymo plėtojimo būdą. Šis
būdas kyla iš sokratiškojo dialogo formos. Mano nuomone, pati rašto ir šnekos skirtis yra
sąlyginė. Tekste Heideggerio mintys yra užrašytos, todėl jos iš prigimties nėra šneka. Priešingai
nei Heideggeris, Derrida absoliutina rašto, kuris įgija daug šnekos elementų, vaidmenį. Bet
kuriuo atveju yra pabrėžiama konkreti kalbos diskurso pirmenybė, plėtojanti savitą filosofinį
svarstymą.
Page 4
3
SEVERAL STANDPOINTS IN RESPECT OF THE LANGUAGE
IN THE PHILOSOPHY OF HEIDEGGER
SUMMARY
In my graduation dissertation I discuss the non – objective language conception of Martin
Heidegger and the opposite philosophical view. The essence of this philosophical conception is a
contemplation of various philosophical questions. An elaboration of the philosophical thinking
consists of the philosophical imagination and the critical reflection on the particular question. It
has generally been needed for the cogitative tranquility and concentration by the thinker.
The opposite philosophical view to the language conception by Heidegger is the objectification
of the language. The logician Rudolf Carnap and German philosopher Immanuel Kant represent
the position of the objective language. The language is cogitated by both thinkers as a set of
language facts. The essence of the second philosophical view: the thinker needs the knowledge
of the philosophical technique without use of his own imagination. There are eventually a lot of
„dead“ texts (without a power of the philosophical imagination) in the present philosophy. The
distinction between the writing and the speech means that the philosophical priority belongs
either to the writing or to the speech. French philosopher Jacques Derrida suggests the primeval
writing is in the language. According to the philosophy of Derrida, contrary to the writing, the
speech is not a primeval part of the philosophical discourse. German philosopher Martin
Heidegger perceives the speech as a way for the development of the philosophical reflection.
This idea occurred to Heidegger from the form of the Socratic conversation. I think that the
distinction between the writing and between the speech is conditional. Heidegger‘s thoughts are
written as texts, so, it is not a natural speech. Contrary to Heidegger, Derrida absolutes the role
of the writing which has a lot of components of the speech. In any case a particular priority is
emphasized and it develops an original philosophical discussion.
Page 5
4
ĮVADAS
Magistro darbo tikslas: Heideggerio filosofinio požiūrio pateikimas ir aiškinimas dėl
moderniaisiais laikais dvasios moksluose susidariusios kalbą objektinančios tendencijos
įsigalėjimo. Pastarąjį tikslą siekiu įgyvendinti keldamas įvairius filosofinius klausimus,
susijusius su kalbos logika, su rašto ir šnekos skirtimi, su aplinkos ekologija ir su žmogaus
mąstymu. Įvairialypės filosofinės tematikos klausimais praturtintą kalbos perspektyvą savo
magistro darbe motyvuoju šiuo pasakojimu: „ Antrųjų metų vieną semestrą Freiburgo im
Breisgau universitete Girnius klausė Heideggerio paskaitų, dalyvavo jo seminare.
Atsisveikinant į Heideggerio klausimą, ar pasinaudojo jo paskaitomis ir seminaru, Girnius
atsakė: „ Neišsivežu atsakymų, bet suvokiau klausimų prasmę (iš laiško).“1 Kaip pastebėjo
savo laiške filosofas Juozas Girnius, Heideggerio filosofija veikiau pateikia klausimus, o ne
atsakymus į pamatinius filosofijos klausimus. Iš to išplaukia, kad Heideggerio filosofijos
pagrindas neslypi hermeneutinių sąvokų, kurios dėl to tampa viso labo šio vokiečių
mąstytojo filosofijos sudedamąja dalimi, bet ne pačios filosofijos gilumine esme, aparato
išaiškinime. Juk, pasilikę vien Heideggerio sąvokų analizės plotmėje, atsidurtume
mokyklinės filosofijos, kuriai rūpi tik mokyklinių sąvokų eksplikacija ir kurią kritikavo už tai
pats Heideggeris, linijoje. Taigi Heideggerio filosofijos esmė yra metafizinis filosofinis
klausimas, kuris svarstančiajam sužadina troškimą apmąstyti vis naujas gyvenimo sritis ir
filosofijos aktualijas. O šis netikėtas troškimas savo ruožtu kaip sniego lavina skatina vis
naujus klausimus. Taip filosofija klausimų dėka suvokiama kaip procesas, kuriame
atsakymai nėra pasyvus vien filosofinės sąvokos reikšmės interpretavimas2, bet patys
atsakymai drauge yra subtili mąstymo provokacija, stimuliuojanti filosofinį klausinėjimą, ir,
žinoma, paties filosofinio mąstymo judesius.
Heideggerio veikaluose galima pastebėti kalbos atžvilgiu asmeninę mąstytojo
filosofinę poziciją, kurią ketinu magistro darbe pavadinti neobjektiniu požiūriu į kalbą.
Neobjektinis Heideggerio požiūris į kalbą – tai manymas, kad kalba nėra žmogaus
nuosavybė, kad kalba žmogui yra duota jo paties atsiradimo įvykyje (Ereignis) tuo tikslu, kad
kalba pasitarnautų kaip tarpininkas tarp esinijos būties (Sein) ir žmogiškosios čia - būties
(Dasein). Taigi kalba Heideggerio asmeninėje eksplikacijoje nėra nei žmogaus, nei aplinkos
1 Bronius Kurzmickas. „Juozas Girnius – teistinis egzistencialistas“. // Juozas Girnius. Heideggerio egzistencialinės
filosofijos pagrindai. - Kaunas. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla,2002, p. 111. 2 Filosofinės sąvokos reikšmės nagrinėjimas yra svarbus tiek, kiek jis skatina filosofinį klausinėjimą ir patį filosofinį
mąstymą.
Page 6
5
daiktas, bet veikia kaip viena iš santykio jungčių (kuri nėra svarbesnė už patį santykį), dėl to
kalba pati savaime nevirsta objektu kaip šneka. Iš pastarosios minties išplaukia taip pat
neobjektinio požiūrio į kalbą įvardijimas. Išsamiai šį požiūrį, šnekos ir kalbos skirtumus ir
bendrumą aiškinsiu magistro darbe. Tiek ankstyvojo, tiek vėlyvojo Heideggerio filosofijos
raštuose galima pastebėti asmeniniam mąstytojo kalbos suvokimui oponuojantį objektinį
požiūrį į kalbą. Magistro darbe objektinį požiūrį į kalbą, priešingą Heideggerio
neobjektiniam požiūriui į kalbą, analizuosiu remdamasis Vienos ratelio nario Rudolfo
Carnapo mintimis apie dirbtinę kalbą ir apie loginės analizės metodą; prancūzų
kalbotyrininko Ferdinando de Saussure‘o suvokimu apie kalbą kaip vien komunikacijos
įrankį, susijusį su biologiniais žmogaus kūno pagrindais; prancūzų filosofo Jeano – Paulio
Sartre‘o egzistencinį požiūrį, kuris nuvertina metafizinę būtį į pirmą planą iškeldamas
žmogaus etinę veikseną. Minėtose įvardytų autorių idėjose aptinku opozicinį Heideggerio
filosofijai požiūrį. Objektinio požiūrio į kalbą esmė: kalbą žmogus vartoja savo būtyje ir savo
poreikiams patenkinti kaip objektą – žmogiškąjį daiktą. Antra vertus, šio požiūrio
pranašumas, jeigu atsiribotume akimirkai nuo lyginimo su Heideggerio kalbos samprata, yra
pripažinimas, kad nevartojamos ir tuo pagrindu negyvos kalbos nebūna, net jeigu kalbėtume
apie kalbas, kurių žodynas miręs, ar apie kalbas, kurių tikslas yra griežtai mokslinis, –
logikos, matematikos informacinių technologijų kalbos. Betgi dėl to, kad savo magistro
darbe keliu tikslą atskleisti pirmiausiai Heideggerio kalbos perspektyvą, objektinį požiūrį
sieksiu savo magistro darbe vertinti viso labo kaip Heideggerio požiūriui oponuojančią
filosofinę tendenciją, kurioje komunikacinė kalbos funkcija yra iškeliama kaip svarbesnė nei
kalbos kaip visumos supratimas.
Kritinė magistro darbo literatūros apžvalga. Vokietijoje ypač penktajame ir
šeštajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiuose buvo parašyta daug veikalų, kuriuose
interpretuojama Heideggerio kalbos samprata. Heideggerio kalbos sampratos pagrindu
mąstytojai Ludwigas Binswangeris, Medardas Bossas kūrybiškai Heideggerio šnekos (die
Rede) sampratą pritaiko tarpasmeninių santykių problemoms tirti egzistencinėje
psichologijoje. Magistro darbe siekiu suprasti Heideggerio požiūrį į netechnizuotą ir dėl to
autentišką filosofinę kalbą. Siekdamas išdėstyti pastarąją filosofinę poziciją remsiuosi abiejų
mąstytojų mintimis, liečiančiomis sąmonės ir kalbos klausimo aiškinimą. Kitas šeštojo
dešimtmečio vokiečių autorius Erasmus Schöpferis tyrė paties Heideggerio filosofinę kalbą
daugiau filologiniu nei hermeneutiniu aspektu, tad šiame magistro noriu remtis pastarojo
mokslininko tik kai kuriomis įžvalgomis. Erasmus studijų Kölno universitete metu
susipažinau su Heideggerio filosofijai skirta kita akademine literatūra: heidegeristinės
problematikos žurnalu, atskirais Heideggerio filosofijai skirtais leidiniais ir vokiečių filosofų
Page 7
6
(Kanto, Schelerio, Humboldto, Lacano...) veikalais. Juose plėtojami filosofinės
antropologijos klausimai vykusiai papildys diskusiją Heideggerio filosofinės kalbos
perspektyvos atžvilgiu.
Lietuvoje daug rašė apie Heideggerio ankstyvojo filosofijos laikotarpio veikalo
„Būties ir laiko“ hermeneutines sąvokas Juozas Girnius. Savo licenciato darbe Girnius labai
trumpai rašė apie kalbą kaip Rede ir dar trumpiau užsiminė apie tai, kad „ ... Heideggeris
Rede vartoja lygiaprasmiškai graikų terminui λόγος...“3, tačiau Girnius detaliau neaiškino
kalbos kaip visumos ir šnekos ryšio. Dėl šios priežasties Girniaus filosofija tolesniame
magistro darbo tekste nesiremiu. Žinoma, savo straipsniuose Heideggerio filosofijos įvairius
fenomenologinius, kultūrinius aspektus apmąsto filosofai Arūnas Sverdiolas, Dalius Jonkus,
Tomas Kačerauskas, Nijolė Keršytė ir t.t. Antra vertus, mano analizuojama kalbos problema
plačiausiai yra nagrinėta Arvydo Šliogerio filosofijoje. Remdamasis šia aplinkybe ir dėl
sąlyginai nedidelės magistro darbo apimties būtent Šliogerio filosofinėmis įžvalgomis iš
šiuolaikinių Lietuvos filosofų daugiausia remiuosi savo magistro darbe. Ketvirtajame
dešimtmetyje, kada Girnius rašė iš Heideggerio filosofijos, paties Heideggerio kalbos
sampratai dar trūko metafizinio ištakų pagrindimo. Filosofinė kalbos samprata metafizinį
pagrindimą ir poetines ištakas įgyja tik vėlyvajame Heideggerio filosofijos laikotarpyje. Dėl
šio Heideggerio filosofinio požiūrio į kalbą nenuoseklumo Heideggerio filosofijos nesuvokė
Antanas Maceina ir Jeanas – Paulis Sartre‘as. Detaliau pastarąjį klausimą aiškinsiu
tolesniame magistro darbo tekste.
„Kiekvienas bandymas suprasti Heideggerį neatsižvelgiant į klasikinę graikų
filosofiją, yra beprasmis.“4 Šiame magistro darbe remsiuosi Heideggerio klasikinės
filosofijos interpretacijomis, išdėstytomis tam tikruose mąstytojo veikaluose, nes klasikinės
filosofijos interpretacijos lėmė paties Heideggerio kalbos sampratos formavimąsi, paties
Heideggerio filosofinio požiūrio raidą nuo ankstyvojo jo filosofijos tarpsnio, žymimo
mąstytojo sisteminio veikalo „Būties ir laiko“ pasirodymo, iki pat Heideggerio mirties.
Norėdamas detaliau suvokti Heideggerio filosofijos istorijos interpretacijas remsiuosi
Herakleito, Platono, Aristotelio įžvalgomis, liečiančiomis kalbos klausimą. Tam, kad mano
magistro darbe plėtojama diskusija nebūtų vien blankus percituotų minčių atšvaitas, bet
atlieptų Vakarų filosofijos pamatinių filosofinių klausimų asmeninį apmąstymo pobūdį,
vienijamą filosofinės Heideggerio kalbos perspektyvos.
Tyrimo metodai. Magistro darbe remsiuosi komparatyviniu metodu: skirtingų
filosofijos šaltiniu lyginimu sieksiu atskleisti darbe plėtojamą kalbos temą. Be to, pasitelksiu
3 Juozas Girnius. Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto
leidykla, 2002, p.48. 4 Günter Figal. Heidegger zur Einführung. - Hamburg: Verlag Junius, 1992,S.10.
Page 8
7
filosofinį klausinėjimą, kad parodyčiau, viena vertus, kiekvieno magistro darbe vystomo
klausimo kitoniškumą, ir taip pat paties plėtojamo klausimo ryšį su pamatine visam magistro
darbui kalbos perspektyva.
Darbo naujoviškumas ir aktualumas. Savo magistro darbe rašysiu originalius
senosios graikų ir vokiečių kalbų filosofinius terminus ir kartu pateiksiu lietuviškus jų
atitikmenis. Pagrindinė motyvacinė priežastis įkvėpusi norą paisyti originalios žodžių
grafinės formos magistro darbe: magistro darbo heidegeristinė filosofinė pakraipa.
Pastarosios filosofinės pakraipos tekstai yra paremti skirtingų Vakarų filosofijos terminų
pakartojimu jų rašto stichijoje: graikiškoje ar lotyniškoje. Originalios filosofinės termino
formos pateikimas yra orientuotas į sąvokinį autentiškumą. Juk graikų raidynas nėra
lotyniškas, bet yra graikiškas, ir atvirkščiai.
Šiais laikais iškyla egzistencinio mąstymo tapatybės problema: Ar egzistencinis
mąstymas gali veikti kaip savarankiškas filosofinio mąstymo būdas, nepriklausomas nuo
fenomenologinio ar analitinio požiūrių? O gal egzistenciniam mąstymui yra reikalinga kitų
filosofijos srovių sintezė, kad šis mąstymo būdas galėtų gyvuoti toliau? Aišku tik viena, kad
savo magistro darbu trokštu skatinti susidomėjimą metafizine problematika. Metafizinėje
plotmėje egzistencinis mąstymas vykusiai plėtoja dialogą tarp skirtingų filosofinių požiūrių
(fenomenologinio, analitinio) ir leidžia kūrybingai interpretuoti pamatinius filosofijos
klausimus: kas yra gamta, žmogus, daiktas ir t.t. Metafizinis požiūris jungia filosofinio
mąstymo daugiamatiškumą svarstomo pamatinio klausimo perspektyvoje. Kaip minėjau,
mano magistro darbe toks pamatinis klausimas yra kalbos klausimas.
Page 9
8
1. OBJEKTINIS POŽIŪRIS Į KALBĄ
1.1. FILOSOFINIS KLAUSIMAS IR KLAUSINĖJIMAS KAIP
PROCESAS
Pirmiausia norėdamas suprasti kalboje susitinkančių sąvokų prasmę (-es) noriu įsigilinti į
kalbą, ir į jos prigimtį. Kas Heideggeriui yra kalba? „Niekas neišdrįs laikyti neteisingu arba
atmesti kaip visai nevertingą kalbos kaip garsinio vidinių būdo judesių atliepo, kaip
žmogiškosios veiklos, kaip sąvokiškai – išraiškingo pavaizdavimo apibūdinimo.“5 Šis
teiginys, atrodo, pateikia tvirtą ir aiškų kalbos apibrėžimą. Iš pažiūros jis išsako visus
akivaizdžius kalbos bruožus: garsinę kalbos prigimtį, numanomą kalbos ryšį su žmogaus
psichika, kalbos kaip sąvokų kūrėjos, pavaizduotojos, esybiškumą. Ar galima pastarąjį teiginį
vadinti Heideggerio kalbos apibrėžimu tikrąja to žodžio prasme? Manau, kad ši apibrėžtis
veikiau tik palyti kalbą, bet jos iki galo neleidžia suprasti. Toks mano įsitikinimas yra susijęs
su paties teiginio turiniu, kuriame yra įvardijami kalbos bruožai, bet ne tai, kas kalba yra
apskritai. Vadinasi, pastarasis teiginys yra veikiau diskusinis, t.y. juo Heideggeris siekia tam
tikru būdu priartėti prie to, kas yra kalba, o ne pateikti tikslų kalbos apibrėžimą. Žinoma,
galima manyti, kad kalbos apibrėžimui pakanka apibūdinti kalbą jos esminių bruožų
atžvilgiu. Tačiau tokiu atveju turėčiau nefilosofinį apibrėžimą, bet mokslinę apibrėžtį,
stokojančią klausimo.
Būtent klausimas yra vienas iš esminių filosofinio mąstymo bruožų: „Klausimas yra
kelias į atsakymą. Kad būtų išsaugotas, klausimas neturėtų baigtis teiginiu apie kokį nors
dalyką, bet privalo pakeisti patį mąstymą.“6 Iš esmės negaliu vienareikšmiškai atsakyti į
bendrą klausimą, pavyzdžiui, kas yra kalba? Kadangi atsakymas yra brandinamas mąstymo
ar diskusijos, o ne jau pateiktų atsakymų stichijose. Noriu patikslinti, kad bendros prigimties
klausimas turi skatinti susimąstyti ties paties klausimo bylojimu, nes tik įsigilinęs, ką sako
klausimas, galiu suvokti konkretų turinį, išmąstytą klausimo (-ų) kėlimo eigoje. Taigi tikram
filosofui nedera sutelkti dėmesio vien į turinį kaip į kitų paruoštą produktą, nes turinys
mąstyme kyla iš klausimo, o ne atvirkščiai. Be to, juk į turinį gilinasi taip pat kiti mokslai, ir
be filosofijos. Pavyzdžiui, kalbos ypatybių įvardijimas būtinas kalbotyrai, kuriai reikia
nusistatyti tiriamo objekto savybes, kad jas galėtų analizuoti. Tuo tarpu filosofijos klausimas
turi būti taip suaugęs su svarstomo dalyko apmąstymu, kad filosofija išliktų savimi
(neprarastų savo ypatingumo), ir, kad padėtų filosofui įsigilinti bei suvokti dalykus,
5 Martin Heidegger. Unterwegs zur Sprache. - Pfullingen: Verlag Günter Neske, 1959, S.15.
6 Martynas Heidegeris. „Filosofijos pabaiga ir pagrindinis mąstymo uždavinys“. // Martynas Heidegeris. Rinktiniai
raštai. Iš vok. k.vertė A. Šliogeris. - Vilnius: Mintis, 1992, p.408.
Page 10
9
išeinančius iš paprasto teiginio rėmų. Pavyzdžiui, būtent toks filosofiškai bendras ir dėl to
įsimąstymo proceso į jį yra reikalaujantis klausimas: kas yra kalba? Iš šio apmąstymo
išplaukia, kad klausimas yra autentiškos filosofinės kalbos ir mąstymo tapatybės garantas.
Pasak Herakleito: „Kelias aukštyn ir žemyn – vienas ir tas pats.“7 Tad klausimas, kurio
skelbiama tiesa, ypač metafizikoje, nėra greitai įsisavinama, yra suvokiamas kaip viena iš
galimų mąstyti krypčių. Šis kryptis nėra svarbesnė už Όδος (kelią): metafizinį Vienį, kuriame
mąstymas ir kalba veikia bendroje visumoje, neskaldomoje jokių dualistinių ar kalbotyros
prieštaravimų.
Taigi svarstymas apie kalbą grąžina mąstymą prie paties klausimo apie kalbą kokia
ji yra apskritai. Kyla abejonė svarstymo prasmingumu: ar verta kelti bendrą klausimą, kuriuo
siekiama svarstomą dalyką pažinti grįžtant vis prie to paties klausimo? Ar galima tikėtis
atsakymų mintyje turint vieną pagrindinį klausimą? Ar grįžimas prie pagrindinio klausimo
negrasina svarstomo dalyko apmąstymo paskandinti loginėje beprasmybėje? Noriu prisiminti
ankstesnio svarstymo rezultatus tam, kad galėčiau paieškoti atsakymų. Iš ankstesnio
svarstymo seka, kad 1) pagrindinis klausimas yra kartu esminis klausimas, nes skatina
apmąstyti, kas juo yra užduota; 2) klausime slypinčios užduoties sprendimas nėra
„sukramtyto“ atsakymo į klausimą pateikimas, bet yra klausimo svarstymas. Gausūs
mąstiniai sekantys iš pirmo svarstymo patvirtina klausimo kaip vyksmo prasmingumą, nes
pateikia atsakymų kaip skirtingų mąstinių, kylančių iš pagrindinio klausimo, gausą. Tik
reikia pastebėti, kad iš pagrindinio klausimo sekantys atsakymai neturi būti statiški teiginiai.
Juk pats „... žodis, kuriuo Τέλος prasme pasibaigia klausimas, įvardija tai, nuo ko prasideda
klausimas. Tai yra sritis, kurioje juda mąstymas.“8 Pats klausimas yra judrus, nes jis
stimuliuoja mąstymą nepasitenkinti tuo, kas jau yra paruošta kitų klausimų,- apmąstymo
eigoje išryškėja vienaprasmiai atsakymų turiniai. Atvirkščiai, pagrindinis klausimas ragina
nepasiduoti vienmačio atsakymo pagundai, bet lyginti kelias skirtingas filosofines
perspektyvas, kad vis iš naujo apmąstant tą patį klausimą išryškėtų nauji svarstomo dalyko
aspektai. Klausimas šia prasme kaip mąstyme judanti materija yra bet kokio gelminio
svarstymo α ir ώ: mąstančio žmogaus nuolat atrandama asmeninės būties prasmių paieška,
kurią užantspauduoja mirtis to konkretaus ieškančio atsakymų į savo gyvenimo klausimus
baigmėje. Žmogiška baigmė nėra klausimo stabdys, bet veikiau įpareigoja kitus mirtingus
mąstančiuosius išsaugoti kartų išmintį, ją dalintis ir patiems vis iš naujo apmąstyti bei savitai
interpretuoti idėjų paveldą. Iš šio apmąstymo seka, kad pagrindinis klausimas turi ne pateikti
atsakymus į užduotus klausimus, bet nuolat gaivinti patį procesą - klausinėjimą: „ Kiekvienas
7 Hėrakleitas. Fragmentai. - Vilnius: aidai, 1995,p.51.
8Martin Heidegger. „Aletheia“. // Martin Heidegger. Vorträge und Aufsätze. – Pfullingen: Verlag Günter Neske,
1959, S. 261.
Page 11
10
klausinėjimas yra ieškojimas. Kiekvienas ieškojimas turi savo pirminę kryptį iš ieškomojo.
Klausinėjimas yra pažįstantysis buvinio kad ir taip – būtyje ieškojimas.“9Klausinėjimo
gaivinimas yra naujų klausimų atsiradimas paties pagrindinio klausimo apmąstymo dėka.
Taigi mąstydami svarstomą dalyką kylantį iš pagrindinio klausimo, iš jo paties išeiname į vis
naujas svarstomo dalyko prasmių proskynas, bet galų gale apmąstymo pabaigoje grįžtama
prie pagrindinio klausimo. Apmąstydami bendrą klausimą nepasiklystame ydingame
loginiame rate, bet dirbame vaisingai: praturtiname atsakymo paiešką naujais prasminiais
aspektais. Nors atsakymų ieškojimo būdas per klausimą gali visai netikti griežtai loginei
kalbai. Griežtos loginės kalbos ir metafizinės kalbos nevienmatiškumą noriu apmąstyti
kitame skyriuje.
1.2. OBJEKTINĖS KALBOS SAMPRATOS EKSPLIKAVIMAS
Klausinėjimu yra pratęsiamas svarstomo dalyko apmąstymas ir juo pabrėžiamas paties
apmąstymo dvilypumas. Viena vertus, apmąstymo eigoje kyla naujų klausimų nuolat
raginančių grįžti prie pagrindinio klausimo, iš kurio jie atsirado. Taigi atrodo, kad pats
pagrindinis klausimas ragina kviesdamas kitus klausimus apmąstyti, kas tai yra kalba. Tokiu
būdu į galvą lenda įkyri prielaida, kad pati kalba provokuoja klausinėjimą, o ne vien tik
klausinėtojas. Kadangi kalboje„ ...ištartas žodis man daugiau nepriklauso, o pati kalba yra
kažkas, kas priklauso kiekvienam, tad tiesiogiai šioje bendroje nuosavybėje yra duota paties
gyvojo gyvenimo esminė galimybė: kalba egzistuoja tik ištarta – iš esmės kalba išauga
neturėdama nustatyto santykio su daiktais, apie kuriuos yra kalbama. Tame glūdi
nuovokumas, kuris yra bendras visiems. Įaugime į kalbą augu į pasaulio supratingumą, į
kalbą, kurią turiu iš savęs, jei tik kalboje gyvenu.“10
Heideggerio nuomone, kalba nėra
žmogaus sukurtas daiktas. Tiesiog kalba yra duota žmogui jo gyvenimo eigoje, kad jis
išreikštų savo unikalų gyvenimą santykiaujantį su daiktais, bet dėl savo unikalumo
nevirstantį daiktu. Žmogaus gyvenimo unikalumo šaltinis yra galėjimas mąstymą ir savęs
supratimą perteikti kalbėjimu, kurio turinys priklauso nuo to, kaip esame įaugę į kalbos
visumą.
Siekdamas priartėti prie kalbos kaip λόγος Heideggeris yra priverstas kalbėti apie
kalbą kaip apie procesą, kalbėjimą – λέγειν, „ ...kuris yra savyje surinkto būvančiojo
9Martin Heidegger. Sein und Zeit. - Tübingen: Max Niemayer Verlag, 1963, S.5.
10 Martin Heidegger. Grundbegriffe der aristotelischen Philosophie. - Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann,
2002, S. 20.
Page 12
11
pasilikimas.“11
Žmogus būva pasaulyje neatsitiktinai: žmogus geba dalyvaudamas įvairiose
kalbėjimo veiklose perteikti savo skirtingą nuo kito žmogaus buvimo patirtį žodžiais,
sakiniais. Šia prasme λέγειν žmogui yra artimesnė už λόγος. λέγειν aprėpia daugiau negu
vien šnekėjimą apie ką nors, bet perteikia asmeninę gyvenimo patirtį, leidžia mąstyti savo
gyvenimišką patirtį santykyje su kitais žmonėmis ir su pasauliu. Tiesa, reikia sutikti kad gali
būti priešingai, jei, mėginčiau kalboje mąstyti bendrąsias tiesas, susijusias su kalbos visuma-
λόγος. λόγος nėra akivaizdus kaip kalbėjimas: visumą reikia pirmiausia apmąstyti, kad ji
išryškėtų, kadangi ji yra paties augimo (patirties kaupimo) pradas: λόγος nėra duotas kaip
pats augimas tiesioginei stebėtojo žiūrai. Žmogiškai kasdienei patirčiai yra artimesnis λέγειν,
kurį Heideggeris įvardija metaforiškai kaip galimą stebėti juslinėmis akimis augalinės
brandos įaugimo į pasaulį bei į savo čia – būties supratimą procesą: žmogus auga tarsi
augalinė gyvastis o su juo - asmeninė gyvenimo patirtis. Įaugimas į pasaulį nėra savaimingas
procesas: patį augimą reikia puoselėti iki pat žydėjimo pabaigos plečiant mąstymo akiratį ir
fizinio veiklumo išmanymą. Taigi, kol žmogus yra gyvas, jam čia - būties prasmės ieškojimo
„Ενέργεια pasilieka fundamentaliai neužbaigtu dinaminiu modusu kelyje į pilnatvę...“12
,
kadangi žmogus visą gyvenimą planuoja savo veiklas, veiklas įgyvendina arba ne, bet iki
savo mirties tam tikrus dalykus iš to kas patirta ir patiriama vienaip ar kitaip apmąsto.
Kaip minėjau ankstesnio svarstymo pabaigoje, veiklas ar savo būtį apgalvoti
žmogui leidžia mąstymas. „Be to, kiekvienas mąstymas yra pavaldus tam tikram dalykiniam
pranašumui; tam tikras klausimo sudarymas net gali apibrėžti laiką, epochą taip, kad
kiekvienas mąstymas pakliuvantis į šį laiką arba epochą yra galimas tik sąryšiu su šiuo
klausimo sudarymu: ar tai būtų kitų atsakymų tolesnis pateikimas, ar tai būtų diskusija
kritiniu aspektu.“13
Klausimo pateikimas priklauso nuo epochos. Laiko dimensija, kurioje yra
plėtojamas klausimas, lemia naujų mąstymo idėjų atsiradimą ir senų klausimų atnaujinimą.
Antra vertus, be originalių klausinėtojo įžvalgų, vargu ar galima būtų kalbėti apie naujų idėjų
atsiradimą ir senų idėjų prisiminimą laiko tėkmėje. Taigi pačiam Heideggeriui klausinėjimas
yra susijęs su klausinėtoju – tam tikru buvančiuoju, kuris kalboje apmąsto svarstomus
dalykus. Buvantysis siekia pažinti dalyką, kuris yra aktualus jo gyvenamuoju laiku, arba
buvančiojo mąstymo perspektyva gali būti nukreipta į kito laikotarpio idėjų apmąstymą.
Pavyzdžiui, Heideggeris apmąstydamas būties kaip visumos (Sein) ir žmogaus būties
(Dasein) santykius interpretuoja antikos, Viduramžių, moderniųjų laikų mąstytojų filosofines
11
Martin Heidegger. „Logos“. //Martin Heidegger. Vorträge und Aufsätze. S. 211. 12
Servanne Jollivet. „Das Phänomen der Bewegtheit im Licht der Dekonstruktion der aristotelischen Physik“.//
Heidegger Jahrbuch 3. - München: Verlag Karl Alber Freiberg, S.135. 13
Günter Figal. „Heidegger als Aristoteliker“. // Heidegger Jahrbuch 3. - München: Verlag Karl Alber Freiberg,
S.53.
Page 13
12
įžvalgas. Jis mąsto taip, kad svarstomą dalyką kuo aiškiau perteiktų mąstančiam skaitytojui,
kas, be abejo, kyla iš jo pedagoginės intencijos.
Kalboje apmąstyti svarstomus dalykus, vadinasi, atrasti ryšį tarp minties ir žodžio.
Pastarąjį suvokimą filosofiškai tiksliai formulavo vokiečių idealizmo atstovas Wilhelmas von
Humboldtas: „Kalba yra mintis formuojantis organas. “14
Humboldtas nekalba apie kalbą
kaip anatominį organą, kurio paskirtis „gaminti“ žmogui tinkamas mintis. Kalbos kaip
minčių gamintojos vaidmuo pabrėžiamas objektiniame požiūryje kalbos atžvilgiu. Remiantis
šiuo požiūriu asmuo, subjektas, kalbą naudoja kaip įrankį, objektą, svarstomam dalykui
pagrįsti. Kitoje vietoje Humboldtas teigia, kad kalba „... pasižymi mums akivaizdžiai regima,
bet tik nepaaiškinama savo esme saviveikla ir žvelgiant iš šios pusės, kalba nėra joks veiklos
gaminys, bet yra nesavavaldė dvasios apraiška, ne tautų kūrinys, bet per ją tautoms vidinės
lemties dėka atitekusi dovana.“15
Iš esmės turiu du požiūrius. Jau įvardytu objektiniu
požiūriu kalba yra laikoma tik žmogaus priemone pasiekti žmogui rūpimus tikslus. Antru
neobjektiniu požiūriu kalbos atžvilgiu, kurį plėtoja cituota mintimi Humboldtas bei
Heideggeris, kalba negali būti žmogaus objektas, nes ji yra duota žmogui nepriklausomai nuo
jo valios ar socialinių veiksnių. Humboldto manymu, nėra aiški ne tik pati kalba kaip tokia,
bet lygiai taip pat komplikuotas yra kalbėjimas. Kadangi kalbėjimo, kalbos šaltinis slypi ne
žmoguje, o dvasioje, kuri panašiai kaip heidegeriškasis Sein, yra esinijos tvarkos
antžmogiškasis pagrindas.
Ankstesnis apmąstymas pažadina tokius klausimus: kaip savitai veikia kalboje
kiekvienas iš abiejų įvardytų požiūrių? Kuo minėtas skirtingų požiūrių poveikis praturtina
arba nuskurdina kalbą kaip žmogaus būties vienovę? Kiekvieno iš minėtų požiūrių apie kalbą
kitoniškumas susijęs su tam tikra konkrečiam iš minėtų požiūrių atstovaujančia tiesa.
Moderniaisiais laikais filosofija „...pagaliau suformavo ypatingą discipliną, pažinimo teoriją,
kuri šiandien veikia daugiau nei esminis filosofijos užsiėmimas. Esminis filosofijos
užsiėmimas tik pakeitęs pavadinimą šiandien vadinamas „metafizika“ arba „pažinimo
ontologija“.16
Objektiniu požiūriu, kuris susiformavo moderniųjų laikų filosofijoje, tiesos
dažniausiai yra ieškoma remiantis Επιστήμη (pažinimu). Tuo tarpu neobjektiniu požiūriu,
kuriam atstovauja Heideggerio filosofija, tiesa laikomas metafizinių turinių apmąstymas.
Heideggerio požiūriu, pažinimo ir metafizikos santykiu pagrįstas mąstymas yra pirmapradis
filosofinis mąstymas. Tuo tarpu mąstymas, pagrįstas vien pažinimu ir tokiu būdu neturintis
14 Wilhelm von Humboldt. über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einf1uss auf die
geistige Entwicklung des Menschengeschlechtes. – Berlin: Verlag von S. Calvary und Co, 1876,S. 64. 15
Wilhelm von Humboldt . über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einf1uss auf die
geistige Entwicklung des Menschengeschlechtes. S. 21. 16
Martin Heidegger. „ Moira“. // Martin Heidegger. Vorträge und Aufsätze. - Pfullingen: Verlag Günter Neske,
1959,S. 233-234.
Page 14
13
santykio su metafizika yra užkeltas ant filosofijos pjedestalo tik moderniųjų laikų filosofijos,
tad yra antrinis pirmapradžio metafizinio mąstymo atžvilgiu. Norėdamas išryškinti
prieštaravimus tarp metafizinės kalbos ir vien pažinimu grįstos kalbos leidžiuosi į diskusiją
dėl „Vienos ratelio“ nario filosofo Rudolfo Carnapo akibrokšto, nukreipto prieš visų amžių
metafizikos, kuriai priklauso taip pat Heideggerio filosofiją, pagrįstumą.
Kokį akibrokštą Carnapas metė Heideggerio filosofinės kalbos atžvilgiu? Carnapui
atrodė, kad Heideggerio filosofija stokoja būtino moksliniams teiginiams loginio pagrindo,
be kurio ji yra tik prastas „...meno pakaitas (žinoma nepakankamas)...“17
ir dėl to reikalinga
kritinės loginės analizės. Mano požiūriu, pastarasis priekaištas kyla dėl kitoniškos abiejų
mąstytojų filosofinės pozicijos ir dėl išankstinio Carnapo nusistatymo bet kokios metafizikos
atžvilgiu. Juk Heideggeris yra mąstytojas, kuriam rūpi atskleisti žmogiškosios egzistencijos
ryšius su jį supančia tikrove, o ne primesti mokslui nesąmoningas prasmes, kaip mėgina
įrodyti Carnapas. Tuo tarpu Carnapas suvokia pasaulio ir kalbos loginius ryšius per žmogaus
sugalvotas logines struktūras, kuriose dėl griežtai taikomų taisyklių, metafiziniai teiginiai
pasmerkiami kaip prastas menas. Carnapas tyrinėja viso labo kalbos loginę struktūrą
tikėdamasis paneigti metafizikos pagrįstumą. Tuo tarpu Heideggerio manymu, „... tradicinis
ir išskirtinis tiesos pririšimas prie teiginio, kaip jos vienintelės esmingosios vietos, atkrinta.
Pirmapradis tradicinis tiesos prieglobstis nėra sakinys.“18
Vadinasi, Heideggeriui sakinys
nėra vienintelis tiesos garantas: numanoma, kad yra kitų tiesos komponentų, ir be logikos.
Carnapo tyrinėjimo metodas yra pagrįstas vien logika ir tuo, kad „... jei teiginys išvis ką nors
sako, jis išreiškia vien empirinius faktus. Tai, kas iš principo yra anapus patyrimo, negali būti
nei pasakyta, nei pamąstyta, nei paklausta.“19
Antraip sakant, Carnapo tyrinėjimo pagrindas:
prasminga tik kas yra empiriškai pagrįsta ir patikrintina. Šią esminę cituotame Carnapo
straipsnyje pateiktą mintį detaliau galiu paaiškinti tokiu būdu: jei metafiziniai teiginiai yra už
patyrimo ribų, tai jie yra nepažinūs.
Verta pastebėti, kad aukščiau perteikta Carnapo mintis labai panaši į Immanuelio
Kanto išsakytą metafizikos atžvilgiu kritinę pastabą, kad metafiziniuose teiginiuose
„...žmogaus protas nugrimzta į sutemas ir atsiduria prieštaravimuose, iš kurių, tiesa, jis gali
padaryti išvadą, kad kažkur turi slypėti klaidos, bet jis negali jų atskleisti, nes jo vartojami
pagrindiniai teiginiai, išeinantys už bet kokio patyrimo ribų, jau nepripažįsta patyrimo
kriterijaus.“20
Kantui, kaip Carnapui, metafizika yra pažinimo sritis, kurios teiginiai stokoja
išbandymo patyrimu, kad metafiziką galima būtų laikyti aiškia filosofija. Šia prasme Kantas,
17
Rudolfas Carnapas. „Metafizikos įveika kalbos loginės analizės būdu“. Iš vok. k. vertė E. Nekrašas // Evaldas
Nekrašas. Filosofijos įvadas. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas,2006,p.288. 18
Martynas Heidegeris. „ Apie tiesos esmę“.// Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai. P. 298. 19
Rudolfas Carnapas. „Metafizikos įveika kalbos loginės analizės būdu“. P.284. 20
Immanuel Immanuel. Grynojo proto kritika. Iš vok. k. vertė R. Plečkaitis. - Vilnius: Mintis, 1996, p. 27.
Page 15
14
panašiai kaip Carnapas, mano, kad metafizikoje yra daug spręstinų problemų, kurių pati
didžiausia yra empirinio pagrįstumo stoka Švietimo laikotarpio metafizinėje kalboje. Antra
vertus, Carnapo ir Kanto minties panašumas nereiškia pačios minties tapatumo. Kantui
metafiziniai teiginiai atrodo migloti dėl to, kad jų negalima patikrinti patyrimu. Bet ši
aplinkybė nereiškia, kaip atrodo Carnapui, kad„...šios srities teiginiai (tiksliau, tarsi teiginiai)
yra visiškai beprasmiai.“21
Kanto požiūriu, esama patyrimo teiginių: jais yra išsakomos
vienokios prigimties tiesos. Taip pat esama kitokios prigimties teiginių, kurių sričiai
priklauso metafiziniai teiginiai: „Metafizika... turi apimti apriorines sintetines žinias. Ir jos
uždavinys yra visai ne skaidyti ir šitaip analitiškai išaiškinti sąvokas, kurias mes a priori
susidarome apie daiktus; joje a priori mes ketiname išplėsti savo pažinimą ir tuo tikslu
turime naudotis tokiais pagrindiniais teiginiais, kurie prie duotos sąvokos prideda kažką, ko
joje nebuvo, ir aprioriniais sintetiniais sprendiniais išeiti taip toli, kad pats patyrimas nebegali
sekti paskui mus.“22
Aprioriniai sintetiniai teiginiai Kanto tyrinėjime suteikia savito mokslo
statusą metafizikai. Šių teiginių paskirtis yra peržengti žmogaus pažinimą, apsiribojantį vien
tik loginėms taisyklėms paklustančiu sakiniu. Taigi Kantui yra svetima tapatinti grynai
žmogaus proto sukurtas sąvokas Επιστήμη tikslais su sąvokomis, kurios tiesiogiai yra
įkvėptos juslinės tikrovės. Tuo tarpu Carnapas, kaip matysime vėliau, yra linkęs tapatinti
loginį kalbos pasaulėvaizdį su jusline tikrove.
Loginis pasaulėvaizdis yra artimas Carnapui, bet ne Kantui tobulinančiam
metafiziką, ir toli gražu netinka Heideggerio filosofijai: „...tikrasis filosofavimas gali
susidurti su būties klausimu tik tada, kai šis klausimas priskiriamas giliausiai filosofijos
esmei, kuri ir pati egzistuoja tik kaip lemtinga žmogiškosios čia - būties
galimybė.“23
Heideggeriui ir Kantui svarbiausia metafizikoje nustatyti aiškias žmogiškojo
pažinimo ribas (tik Heideggeris šį tyrimą atlieka pažinimą sujungdamas su buvimo
problematika, o Kanto metafizika veikiau remiasi takoskyra tarp mokslinio pažinimo ir
metafizikos), pagrįstas protu, o ne aklu įsivaizdavimu, kad būtų kaip yra pageidaujama.
Pastarasis apmąstomo požiūrio kaprizingumas veikiau yra būdingas Carnapui, pasiryžusiam
sukritikuoti visą metafiziką savo loginės analizės metodo garbei. Carnapui atrodo, kad vien
loginiais argumentais galima aprašyti tikrovę, pririšti loginėmis taisyklėmis kalbą prie savo
teorijos. Tačiau jo pastangos įrodyti metodo veiksmingumą pasirodo esančios bergždžios.
Carnapas neatsižvelgia į Kanto išsakytos minties metafizikos atžvilgiu dialektiką: nors,
Kanto požiūriu, metafizikos teiginiai yra netobuli, tačiau metafizinių teiginių netobulumas
nereiškia, kaip manė Carnapas, jog šie teiginiai yra beprasmiai. Mano manymu, Carnapas
21
Rudolfas Carnapas. „Metafizikos įveika kalbos loginės analizės būdu“. P.269. 22
Immanuel Kant. Grynojo proto kritika. P. 65-66. 23
Martynas Heidegeris. „Kantas ir metafizikos problema“.// Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai. P.45.
Page 16
15
tiesiog neatsižvelgė į Kanto tyrinėjimus, įrodančius metafizinių teiginių ypatingą statusą, nes
siekė žūtbūt įrodyti savo metodo ir savo kuriamos dirbtinės kalbos tobulumą. Kad nėra
tobulo pažinimo būdo jau yra atskleidęs Kantas savo kritikomis. Tuo tarpu Heideggeris
teigdamas filosofijos ryšį su žmogiškąja tikrove, viso labo patvirtina karnapiškųjų pastangų
pritempti metodą vien prie savo subjektyvios tikrovės nevaisingumą.
Atskleidęs Carnapo metodo nevaisingumą noriu toliau aiškinti Carnapo kritiką
Heideggerio metafizikos atžvilgiu. Tuo būdu siekiu išryškinti objektinį požiūrį kalbos
atžvilgiu, kad kitame skyriuje galėčiau pereiti prie rašto ir šnekos perskyros svarstymo
Derrida ir Heideggerio filosofijų diskusijos kontekste.
Kantišką žmogaus pažinimo ribų apibrėžtį Carnapas papildo asmenine Heideggerio
naujadarų ir jo filosofinės kalbos turinio kritika. Kritikuojamos „nieko“, „būties pačios
savaime“sąvokos, kurios, logiko nuomone, neatitinka empirijos: pirmiausia nėra sutinkamos
kasdien vartojamoje kalboje. Carnapas nesupranta, kam yra reikalingos tokios specifinės
sąvokos, teikiančios, jo manymu, skaudžias kalbai pasekmes: „... iš žodžio atimama
ankstesnė reikšmė, o nauja nesuteikiama; žodis lieka tarsi tuščias kevalas. Jį lydi ankstesniu
prasmingo vartojimo periodu gimę vaizdiniai; jie susijungia su naujais vaizdiniais ir
jausmais, būdingais dabartinei žodžio vartosenai. Tačiau šie vaizdiniai ir jausmai nesuteikia
žodžiui reikšmės.“24
Carnapui, be abejo, žodyje yra svarbiausia jo reikšmė. Antra vertus,
Carnapo akiratis suvaržomas jo paties sukurto loginės analizės metodo, suponuojančio
dėmesį sakinio struktūrai, kuri, be abejonės, skiriasi nuo pasaulio įvairovės ir grožio. Juk
pasaulis nėra loginių formulių rinkinys, bet yra veikiau gyva visuma, kuriai suvokti kartais
net nereikia kalbos: „Žinoma, ne viskas kas yra pasakyta, būtinai yra ištarta. Pasakyta gali ir
privalo net kartais likti tylima. Viskas, kas yra pasakyta, ir nutylėta - jau yra pasakyta.“25
Teigdamas, kad tylėjimas yra taip pat kalba Heideggeris toli pranoksta Carnapo logiką:
mąstytojas iškelia tylėjimą kaip būdą reflektuoti čia – būtyje atrandamus dalykus; tylėjimas
Heideggerio yra suvokiamas kaip kitokios prigimties procesas nei λέγειν. Kur tylėjimas
papildo kalbėjimą, ir atvirkščiai, ten yra mąstoma kalboje. Pastarąjį apmąstymą tęsiu
tolesniuose šio darbo skyriuose.
Vien loginės Carnapo kritikos padariniai, mano manymu, yra skaudūs jo paties
kalbai. Pirmiausia mąstytojas grynuoliškai žvelgdamas į egzistuojančias sąvokas mato viso
labo reikšmės prisotintus kalbinius vienetus, kurie atitinka jau egzistuojantį kalbos žodyną ir
numanomai įprastą sakinio gramatiką. Taigi tie žodžiai, kurie neatitinka abiejų sąlygų, yra
viso labo Carnapui vaizduotės ir sielos žaismo rezultatas. Šiai Carnapo nuostatai naujadarų
24
Rudolfas Carnapas. „Metafizikos įveika kalbos loginės analizės būdu“. P.274. 25
Martin Heidegger. „Moira“. // Martin Heidegger . Vorträge und Aufsätze. S.243.
Page 17
16
kalboje atžvilgiu noriu paprieštarauti Heideggerio tyrėjo Erasmuso Schöpferio mintimis:
„Kadangi egzistuoja formaliai panašūs, bet turinio atžvilgiu skirtingi žodžiai esant
aplinkybėms galima iš šio paraleliškumo išvilioti ypatingus kalbinius poveikius taip, kad
dažnai dar yra jaučiamas neabejotinas turinio ryšys. Antra vertus, toks įšifravimas taip pat
gali būti suprantamas kaip atsigręžimas prie pirmapradžio ir galbūt prie galingesnio žodžio
turinio, o ne tiesiog prie žodžio sudarymo.“26
Erasmuso Schöpferio nuomone, Heideggeris
elgiasi labai racionaliai vartodamas naujus žodžius, kurių iki tol nebuvo vokiečių kalboje.
Naujų žodžių kūrimas Heideggeriui yra susijęs ne su žaidimu, bet su rimtu užsiėmimu. Šio
užsiėmimo tikslai yra tam tikri filosofinės minties eksperimentai, kurių paskirtis nuvesti ne į
mokslinio metodo pagrindimą kaip Carnapo filosofijoje, bet atvirkščiai: panardinti skaitytoją
į svarstomo dalyko apmąstymo gelmę. Taigi heidegeriški naujadarai tik iš pirmo žvilgsnio
gali atrodyti tušti kevalai, o iš tiesų veikia kaip apmąstymo pradžios nuorodos, raginančios
gilinti apmąstymo vagą. Vien tik loginė analizė yra bejėgė perprasti visą Heideggerio
filosofinės minties apimtį, nes loginėmis taisyklėmis įmanoma teiginių, o ne mąstytojo
kūrybinės galios klasifikacija.
Antras svarbus dalykas, kuris prieštarauja išsakytai Carnapo minčiai, yra kalbos
minčių iškėlimas supratimo švieson. Nauji žodžiai yra kuriami ne tam, kad Heideggeris
galėtų paįmantrauti vartodamas naujadarus, bet kad skaitytojas galėtų suvokti pirmapradžius
dalykus: pačią Sein, žmogaus čia – būties buvimą. Turiu galvoje tokius žodžius, kurie
nesiduoda pajungiami kalbos vartotojo ar žmogaus sugalvotos technikos, gramatikos,
logikos, diktatui, bet viešpatauja mūsų vartojamos kalbos stichijoje ir pasirodo tik tada, kai
ryžtamasi įsimąstyti į juos ir surasti juose šį tą daugiau nei žodžio etimologiją, semantiką,
fonetinę struktūrą.
Grįžtu prie Carnapo minčių liečiančių kalbos dimensiją. Kitas iš Carnapo jau
minėtos loginės analizės kylantis padarinys: kalba nėra laisva, nes ją varžo logikos taisyklės,
griežtai nustatyti vartojimo kontekstai ir, žinoma, pats vartotojas. Galima sutikti su Carnapo
pozicija, kad metafizika kaip mokslas nėra prasminga, nes jos teiginiai yra beprasmiai.
Tačiau tokiu atveju aš netenku galimybės pažvelgti į Heideggerio, Carnapo oponento,
argumentus. Be to, tokiu būdu negaliu įsigilinti į kalbos veikiančios be objekto ištakas.
Būtina pabrėžti, kad minėtos Carnapo pozicijos atveju kalba tampa objektu kalbos vartotojui,
kuris supranta kalbą tik kaip priemonę bendrauti. Be to, vartotojas yra ir kalbos valdytojas,
nes kalbą jis kontroliuoja. Taip pasireiškia objektinis požiūris į kalbą palaipsniui virstantis
tendencija, kurioje dėl liguisto gramatinės tvarkos siekimo kalba yra atitveriama nuo pasaulio
26
Erasmus Schöpfer . Die Sprache Heideggers. - Pfullingen: Verlag Günter Neske, 1962,S.79.
Page 18
17
karnapiško loginio kriterijaus užtvara: „... negalima pateikti ir nieko daugiau kaip kriterijų,
nes šis nustato viską( alles Weitere).“27
27
Rudolfas Carnapas. „ Metafizikos įveika kalbos loginės analizės būdu“. P. 272.
Page 19
18
2.KALBA KAIP RAŠTAS IR KAIP ŠNEKA
Kalba yra suvokiama per tam tikrą apmąstymą, kurį galima išplėtoti klausimų forma. Tačiau
einant tokiu keliu kyla pagunda patį svarstomą dalyką, kalbą, paversti grynąja mąstomybe,
abstrakcija, neturinčia nieko bendra su tuo, kas kalba yra kasdieniame gyvenime. Juk įprastai
kalba yra suvokiama kaip kalbėjimas, išsakomas garsais, ir kita yra raštas. Pastarosios kalbos
raiškos formos yra kalbos diskursai. Jais yra grindžiama žmogaus socialinė veikla ir išsakomi
arba įamžinami įvairiopi žmogiškos būties reiškinių suvokiniai. Šiame skyriuje noriu iškelti
vieną iš esminių klausimų: kiek prasmingas yra prancūzų mąstytojo Jacques‘o Derrida siekimas
pateikti kalbą kaip du skirtingus rašto ir šnekos diskursus, padalytus Vakarų metafizikų idėjų?
Svarstymas, kuri filosofija yra teisingesnė neturi prasmės, nes visa filosofija yra tiesos
konkrečiame klausime ieškojimas, kuris pateikia savitą supratimą. Antra vertus, ėjimas mąstymo
keliu negali būti įsivaizduojamas kaip ėjimas pavieniui. Toks mąstymas, ypač kalbos klausimu,
klaidina, nes kalba, net monologinė, yra skirta, kad ją kas nors išgirstų ir suprastų. Ir atitinkamai
suvokiu, kad į kreipimąsi, kad ir koks neįprastas, arba, atvirkščiai, įprastas jis yra, būtų
atsakoma. To reikia tikslu, kad mano mąstymas diskutuotų su išsakytomis mintimis, o ne vien
referuotų išsakytąsias. Tad toliau noriu paisyti šios filosofinę diskusiją tekste skatinančios
nuostatos ir iškelti antrąjį šiam darbo skyriui svarbų klausimą: Kokį vaidmenį Heideggerio
kalbos apmąstyme užima raštas ir šneka lyginant su Derrida filosofine pozicija?
2.1. ŠNEKOS IR RAŠTO PROBLEMA
Rašto ir šnekos kaip tarpusavyje konkuruojančių diskursų visoje žmogiškoje kultūroje diskusiją
pagimdė Derrida savo gramatologijos teorijoje, privertusioje permąstyti filosofijos paskirtį ir
tikslus naujaip. Derrida manymu,“...metafizikos istorija, - nors ir nepaprastai įvairialypė, ir ne tik
nuo Platono iki Hegelio (apimant net ir Leibnizą), bet taip pat už savo tariamų ribų nuo
ikisokratikų iki Heideggerio, - logosui visada priskirdavo tiesos apskritai kilmę: tiesos ir tiesos
istorija... visuomet buvo rašto nuopuolis ir jo išstūmimas už „pilnutinės“ šnekos ribų...“28
Derrida Λόγος prasmių interpretacijos kitimą laiko esmingą visai filosofijos istorijai. Derrida
pripažįsta, kad su šios sąvokos kaip tiesos nešėjos aiškinimu prasidėjo Vakarų metafizikos
„aukso amžius“. Tačiau laiko tėkmėje Λόγος kaip tiesos nešėjo funkcija atgyveno savo idėjinį
laiką, tad dabar, Derrida manymu, ji trukdo ieškoti kitokių filosofinės kalbos raiškos ir
interpretavimo galimybių. Antra vertus, Derrida, lygiai kaip ir Heideggeris, pripažįsta pirmapradį
28
Jacques Derrida. Apie gramatologiją, Iš prancūzų kalbos vertė N. Keršytė. - Vilnius: Baltos lankos,2006,p.12.
Page 20
19
graikų filosofijos indėlį, kuris atsiskleidžia idėjų ir filosofinių sąvokų formavimo plotmėse. Juk
apskritai yra akivaizdu: „Vakarų mąstymas apskritai tapo galimu, nes tai davė graikų kalba.“29
Heideggeriui graikų mąstymas, išreikštas per graikų kalbą, ir per graikų filosofinę kultūrą yra
aktualus jo paties filosofijai, kuri iš naujo permąsto tiek λόγος, tiek kitas graikiškąsias sąvokas ir
tuo pagrindu kuria savo unikalias struktūras pirmiausia „Būtyje ir laike“, o vėliau ir kituose
veikaluose. Tiesą sakant, graikiškasis mąstymas yra abiejų mąstytojų filosofiją maitinanti srovė,
kurios sąvokas ir idėjas Derrida ir Heideggeris susintetina savitu būdu ir pateikia per unikalią
suvokimo perspektyvą. Heideggerio sintezės pagrindas – filosofinių prasmių ieškojimas
hermeneutiškai perkuriant vokiečių šnekamosios kalbos žodžius taip, kad jie taptų filosofinėmis
sąvokomis, padedančiomis aiškinti pamatinius filosofinius klausimus. Kaip Heideggerio taip ir
Derrida kalbos sintezės pagrindas yra jau egzistuojančių filosofinių sąvokų išradingas filosofinis
perkūrimas ir interpretavimas.30
Kadangi sakytinė kalba, Derrida nuomone, moderniaisiais
laikais netenka tiesos nešėjos funkcijos ir dėl to estafetę perduoda raštui kaip pirmapradei kalbai.
Prie šių klausimų grįžiu Λόγος sąvokos kritikos Derrida ir Heideggerio filosofijose aptartyje.
2.2. FILOSOFIJOS METODAS RAŠTO IR ŠNEKOS PROBLEMOS
KONTEKSTE
Kaip citavau aukščiau, Derrida Vakarų metafizikos tradicijoje Λόγος sąvokoje įžvelgė pernelyg
sureikšmintą šnekos vaidmenį, dėl ko raštas Vakarų filosofijos tradicijoje buvo ignoruojamas.
Šis rašto nuopelnų neįvertinimas istorinio tęstinumo eigoje tapo tendencija, padovanojusią šnekai
tiesos nešėjo funkciją. Analogišką situaciją pastebiu Heideggerio filosofijoje: tik jo
fundamentaliojoje ontologijoje yra akcentuojama būties užmarštis, vedanti prie filosofinio
klausimo aktualizavimo, o ne vien kaip Derrida atveju istorinių sąvokų iškonstravimas tik dėl
naujos filosofinės sampratos pateikimo. Būties apmąstymo užmarštis reiškia eilės pamatinių
klausimų (apie kalbą apie žmogaus buvimą, apie pradinę pasaulio tvarką) metafizinių ištakų
nereflektavimą. Iš to išplaukia, kad atgaivinus būties apmąstymą įmanoma atkurti autentišką
filosofinį mąstymą intensyvinant filosofinio klausinėjimo galią. Iš esmės Heideggeriui pamatinių
filosofijos klausimų apmąstymas kyla iš metafizinio Sein (būties) gelmių kaip autentiško buvimo
ir netechnizuoto mąstymo ištakos. Tuo tarpu, Derrida manymu, filosofijos pamatiškumas kyla iš
rašto, kuris, žvelgiant iš Heideggerio filosofijos perspektyvos, yra tik vienas λόγος, kylantis iš
vientiso savo esme Sein, barų.
29
Martin Heidegger. Zollikoner Seminar. - Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann, 1987, S.117. 30
Pavyzdžiui, ne vieno Derrida straipsnio tema tampa diskusija ties vartojimu kasdienės prancūzų kalbos
veiksmažodžių ( skirtumas - la différence, žodis - la parole...) , kurie Derrida filosofijoje yra panaudojami jau ne
kaip paprasti šnekamosios kalbos žodžiai, bet kaip filosofinės sąvokos, kurių paskirtis yra aiškinti dekonstrukcinės
filosofijos temas ir klausimus.
Page 21
20
Derrida manymu, metafizinės tradicijos autoritetai (Platonas, Aristotelis) buvo
išaukštinę šneką, o raštas turėjo nepelnytai taikytis prie šnekos ir išreikšti, kas yra šnekos jam
padiktuota. Šnekos vaidmens sureikšminimas, Derrida įstikinimu, neatspindi tikrosios abiejų
kalbos diskursų padėties. Kadangi pats sakytinis žodis kaip tiesos išraiškos priemonė apnuogina
kalbos bejėgiškumą išsakyti tiesą. Kadangi tiesa slypi ne šnekoje, bet rašte. Žodis, Derrida
nuomone, jau nėra kaip Vakarų tradicijai atstovaujančio Sokrato mąstyme „... vardas... tam
tikras esmės mokomasis ir skiriamasis įrankis...“31
Sakytinis žodis, priešingai nei antikoje,
moderniųjų laikų filosofijoje jau neįvardija dalyko esmės. Kadangi filosofinės tiesos yra
užfiksuojamos raštu ir per jį perteikiamos ir suprantamos. Vadinasi, neužtenka vien sakytinio
žodžio apmąstymo, kad suprastum, kas kalboje yra svarbiausia. Derrida manymu, reikia iš esmės
pakeisti filosofinio ieškojimo kryptį. Būtina pradėti „...destrukciją, kuri yra ne griovimas, bet
nuosėdų pašalinimas, visų reikšmių, kurių šaltinis yra logoso reikšmė de-konstrukcija. O ypač
tiesos dekonstrukcija.“32
Dekonstrukcija – tai Derrida metodas, vedantis prie filosofiškai naujos
sampratos. Taigi metafizinės tradicijos kritika yra tik vienas svarbus žingsnis link pačios
metafizinės tradicijos sąvokinių prasmių perkūrimo. Kaip minėjau, Derrida ir Heideggeriui
kalbos suvokimas filosofijoje nėra nekeliantis abejonių metafizinės tradicijos produktas. Juk
suprantama, jog filosofiją kuria ne dievai, bet įvairių epochų mąstytojai, kurie kaip mirtingieji
negali aprėpti ir taip išspręsti visų laikų filosofinių problemų visumos. Akivaizdu, kad
filosofinėje kalboje nuolat lieka nesuvoktų iki galo dalykų nuosėdų. Šių nuosėdų apmąstymas
iškelia naujas filosofijas, kaip antai, paties Derrida filosofiją. Derrida siūlomo metodo
unikalumas: visų, o ne pavieniui išmėtytų filosofinių smulkmenų, kurias galima pastebėti
filosofiniuose tekstuose, tyrinėjimas. Taip tikimasi, kad per jas išryškės iki šiol nepastebėti
dalykai. Kartu tai reiškia metafizinės tradicijos sampratos apvartą, kurioje pozityvi metafizinės
tradicijos atstovų kritika yra viso labo priemonė, padedanti naujaip suprasti šios tradicijos
atstovų mintis, užrašytas tekste arba ne tik tekste. Taigi dekonstrukcija reiškia ne vien pozityvią
kritiką, nukreiptą į didžių mąstytojų pastangas pastebėti vien didelius ir svarbius dalykus.
Dekonstrukcija yra taip pat požiūrio į metafizikos tradiciją atnaujinimas – savotiška filosofinio
požiūrio į svarstomą dalyką rekonstrukcija. Tik šis procesas, kitaip nei mums įprastame
filosofijos tradicijos apmąstyme, yra atvirkščias. Pavyzdžiui, mąstoma pirmiau ne apie kalbą, kas
yra aktualu Platonui. Bet galvojama apie tai, kas iš kalbos kyla, kaip antai: raštas ar balsas. O
šios filosofinės smulkmenos galų gale atveda Derrida samprotavimus prie įžvalgų, susijusių jau
ne vien su smulkmenomis, bet su pačia kalba. Ėjimo nuo kalbėjimo proceso, λέγειν, apie
klausimo turinį, prie kalbėjimo visumos, λόγος, būdas yra itin artimas ne vien Derrida, bet ir
31
Platonas. Kratilas. Iš senosios graikų kalbos vertė M. Adomėnas.- Vilnius: ALF,1996, p.59. 32
Jacques Derrida. Apie gramatologiją. P.21.
Page 22
21
Heideggeriui. Kadangi neįmanoma nesupratus, kas yra esminga kalbėjimui kaip procesui,
mąstyti apie kalbą kaip bendrą idėją. To nežinojo ir graikai: jie kaip mirtingieji „... patyrė tik
sakymą.“33
Heideggeris kaip Derrida, nors remiasi graikų filosofija, bet nėra linkęs nekritiškai
perimti visų Antikos mąstytojų minčių. Kritinis Heideggerio požiūris į Vakarų metafizikos
tradiciją atsispindi kad ir nuoširdžiame mąstytojo pripažinime: „...λόγος Platonui ir Aristoteliui
yra daugiareikšmis, tiesa, tokiu būdu, kad reikšmės skiriasi, nevesdamos prie pozityvios esminės
reikšmės.“34
Antikos mąstytojai paisė tų sąvokos reikšmių, kurios atspindėjo jų filosofijas ir
nepaisė tų reikšmių, kurios buvo joms priešingos,- tokia yra, mano nuomone, antikos mąstytojų
motyvacija. Heideggeris suinteresuotas iš naujo esmingai permąstyti antikinių sąvokų prasmes
kaip Derrida permąstyti metafizikos tradiciją. Tad jam nėra svarbios galimos atskirų mąstytojų
epochinės ar asmeninės motyvacijos,- svarbiausia yra sava filosofinė interpretacija, paremta
ankstesnių epochų mąstytojų išsakytomis mintimis. Be to, išleidus iš akių filosofinės kalbos tam
tikros sąvokos konkrečią reikšmę galima įsipainioti į iš to kylančią daugiaprasmybę ir taip
klaidingai pasirinkti ne tą reikšmę, kurios konkrečiu momentu reikia mąstymui. Tokiu būdu yra
prarandama, kas yra esminga svarstomu klausimu. Pavyzdžiui, λόγος sąvoką supainiojus su
kalbėjimu nebūtų aišku, kas Heideggerio filosofijoje tik dalyvauja Sein – Dasein santykyje, o kas
jį lemia. Galima pamatinių klausimų prasmių painiavos grėsmė kilo, kai Heideggerio tekstų
skaitymo metu aptikau paties mąstytojo kritika graikų kalbos vertalams lotynų kalboje.
Heideggeris kritikuoja lotyniškuosius vertalus, nes jie nesugeba perteikti pirmapradės
graikiškųjų terminų reikšmės. Kai kurių dalykų galbūt negalima išversti labai tiksliai, nes tiesiog
gali neatsirasti tinkamo žodžio kalboje, į kurią verčiama. Be to, konkretaus žodžio išvertimą gali
lemti ir pasikeitęs žodžio reikšmės aktualumas. Juk ilgainiui kalboje vienos žodžių reikšmės
netenka prasmės, o jų vietą užima aktualesnės žodžio reikšmės. Tačiau, kada yra supainiojamos
filosofinės prasmės, iš to kylančios klaidos apmąstymas yra keliamas kritikos aikštėn įvairiuose
intelektiniuose diskursuose šimtmečiais. Pavyzdžiui, karteziškasis sielos – kūno dualizmas
maitina dar ir šiuo metu fenomenologinės ir analitinės filosofijos mokyklų diskusijas.
Būtinybė kritikuoti ne vien sąvokos reikšmes, bet lygiai taip pat požiūrį į pastarųjų
reikšmių atsiradimą aktuali ir Derrida, ir Heideggeriui. Tik Derrida šį veiksmą atlieka
dekonstrukcijos būdu stengdamasis paaiškinti, kaip „... rašto samprata pranoksta ir aprėpia
kalbos sampratą...“35
, o Heideggeris kalbą aiškina hermeneutiškai. Pastarąjį metodą Heideggeris
perima iš Sokrato vieno dievo vardo etimologijos: „...šitas (vardas), „Hermis“, tai kažkas apie
33
Martin Heidegger. „Logos“. // Martin Heidegger. Vorträge und Aufsätze. - Pfullingen: Verlag Günter Neske,
1959, S.228. 34
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S. 39. 35
Jacques Derrida. Apie gramatologiją. P.19.
Page 23
22
kalbą: ir tai, kad jis yra vertėjas (hermeneus) ir pasiuntinys, ir vagis, bei apgavikas kalbomis, ir
prekeivis – visas šis verslas susijęs su kalbos galia. Taigi, kaip neseniai minėjome, eirein
(„sakyti“) yra vartoti kalbą, o kartais, kaip kad ir Homeras daug kur kalba, sakoma emesato
(„pramanė“), tai reiškia „gudriai sugalvoti“.36
Hermeneutika – tai kalbos žodžių suvokimo būdas,
kurio kilmė yra dieviška. Viena vertus, ji yra susijusi su šneka. Sokratas savo hermeneutines
įžvalgas pateikia ne rašydamas, bet kalbėdamas. Antra vertus, šnekėjimas apie vardus įpareigoja
kalbėtoją interpretuoti sakomus dalykus. Sokrato hermeneutikos pirmapradė įžvalga įvardija
hermeneutinio metodo bruožą, šnekėjimą, ir naujai sukurtos sąvokos paaiškinimą, remiantis tos
sąvokos mitologiniu ( pagrįstu liaudies sakmėmis – mitais) ar istoriniu (tiesiog kreipiančiu į
reikšmės nupasakojimą) paaiškinimu. Tačiau Sokrato hermeneutikos apibrėžtyje trūksta
pagrindimo kuo hermeneutinis aiškinimas skiriasi nuo melo. Heideggeris išplečia hermeneutikos
suvokimo lauką ir užpildo šias Platono filosofijos paliktas spragas. Pirmiausia Heideggeris
susistemina hermeneutikos funkcijas. Hermeneutika, Heideggerio nuomone, pasižymi keliomis
reikšmėmis: „Pirmoji apskritai yra menas teisingai suprasti kito (žmogaus) kalbą, visų pirmą
rašytinę; antroji yra menas teisingai spręsti apie raštų ir rašytojų tikrumą ir jį nustatyti remiantis
patikimais liudijimais ir duomenimis.“37
Interpretacinis hermeneutinis „pramanas“ nėra melas,
kylantis iš laisvo vaizduotės žaismo, pateisinamo šio užsiėmimo dieviškojo globėjo, Hermio,
vylingos prigimties. Heideggerio filosofijos kontekste hermeneutinės interpretacijos galimus
netikslumus pateisina aplinkybė, kad šis metodas yra ir mokslas, ir menas. Toks hermeneutikos
dvilypumas „nuo pat pradžių susieja „destruktyvų aspektą“ su „pozityviai nulemta destrukcija“38
Hermeneutika kaip mokslas reikalauja suprasti kalbą ir pagrįsti supratimą neišgalvotais, bet
patikimais įrodymais. Tuo būdu hermeneutika išsaugo autonomiją vaizduotės srityje tam, kad
netaptų panaši į tradicinį mokslą, kurio taisyklės suvaržo patį interpretacijos procesą. Tokiu būdu
Heideggeris pagrindžia hermeneutiką kaip savitą filosofinės kalbos metodą. Galima sakyti, kad
Heideggerio hermeneutikos dvilypumas yra artimas Derrida dekonstrukcionizmui. Juk ir vieno,
ir antro metodo atveju kalba eina apie pozityvią destrukciją, t.y. apie savitu būdu nukreiptą teksto
prasmių interpretavimą. Dėl to dvilypė heidegeriškos hermeneutikos prigimtis niekais paverčia
jau išsakytą Derrida priekaištą, kad metafizikos tradicijoje dominuojanti šneka leidžia ignoruoti
raštą. Juk būtent pati Heideggerio hermeneutika analizuoja raštą, o ne šneką, kad suvoktų per
filosofinį apmąstymą įgyjamas dalyko esmes. Be to, hermeneutinis filosofinio teksto tyrimo
būdas panašiai kaip Derrida dekonstrukcijos atveju leidžia išsiaiškinti, ar konkrečiame tekste
užrašytos mintys yra filosofinės, ar jos yra viso labo lakios kieno nors vaizduotės produktas.
36
Platonas. Kratilas. P.125. 37
Martynas Heidegeris. „Iš japono ir klausinėjančiojo pokalbio apie kalbą“.// Martynas Heidegeris. Rinktiniai raštai.
Iš vokiečių kalbos vertė A. Šliogeris. - Mintis: Vilnius ,1992, p. 371. 38
Helmut Vetter. „Heideggers Destruktion der Tradition am Beispiel des Aristotelis“. // Heidegger Jahrbuch 3. -
München:Verlag Karl Alber 2007, S.77.
Page 24
23
Apibendrindamas pastebiu, kad nors Derrida ir Heideggerio kalbos pažinimo keliai yra
pakankamai skirtingi, bet pats mąstymas, nors kiekvieno kitoniškas, vis tik veda prie teksto,
įamžinančio abiejų filosofų individualaus galvojimo savarankiškus žingsnius.
2.3. RAŠTO IR ŠNEKOS PROBLEMOS FILOSOFINIS - LINGVISTINIS
KONTEKSTAS
Grįžtu prie Derrida argumento dėl šnekos dominavimo rašto atžvilgiu. Iki šiol šį Derrida
argumentą mąsčiau požiūryje pasirodančiame savitu atvirkštiniu filosofinių tiesų svarstymo būdu
ir tuo pat metu artimu rašto prasmių tyrinėjimu Heideggerio metodui. Dabar noriu pažvelgti
kritiškiau į abu požiūrius ir nustatyti, pavyzdžiui, ar iš tiesų Derrida būgštavime, kad „...logoso
epocha pažemina raštą...“39
esama tam pagrindo.
Jau Sokratas sakė, kad„... pirmieji vardai jau palaidoti po rašmenų apnašomis; tuos
rašmenis skambumo dėlei pridėdavo ir pašalindavo bei visokeriopai juos kraipydavo norintieji
šiuos (vardus) deklamuoti tragedijose, taip pat puošyba bei laikas.... Vėlgi, jei kas nors leis ką tik
kas nori varduose įterpinėti ir išmetinėti, tai kam nors bus bepigu ir kiekvienam daiktui priderinti
kiekvieną vardą. “40
Platonas pripažįsta, kad raštas apsunkina pirminių vardų (-at) pažinimą, nes
šiam procesui trukdo rašto ženklai. Be to, Platono manymu, tampa akivaizdu, kad ne raštas pats
savaime iškraipo pirminių žodžių, kuriuos galima laikyti bendrosiomis sąvokomis, prasmes, bet
konkretūs išorės ardytojai. Būtent menininkai iš estetinių paskatų ir objektyvūs laiko procesai
kaip natūralūs vyksmai keitė pirminius žodžius negatyviąja prasme. Pirminių vardų iškreipimo
motyvacija veda prie apskritai kalbos prasmių vartojimo reliatyvumo arba netgi prie pirminių
reikšmių maišaties. Kalbos prasmių vartojimo reliatyvumas reiškia, kad visus dalykus galima
įvardyti kaip patinka. Iš to išplaukia, kad nelieka dalykų esmę įvardijančių sąvokų. Vadinasi,
nelieka pamatinių žodžių pirminių prasmių, nes, arba jas užgožia nuolat atsirandančių žodžių
reikšmės, arba šis vyksmas kyla iš tos aplinkybės, kad visi žodžiai yra lygiaverčiai: juos galima
konstruoti, keisti jų prasmes ne pagal žodžio teisingumą, bet pagal kalbos vartotojo valią.
Kalbinio reliatyvizmo procese reikia iš naujo permąstyti pamatinę Heideggerio kalbos
sampratos nuostatą:„ Ką dabar tinka priskirti kalbai, kas iki šiol dar nebuvo išsakyta, yra susiję
su tuo, ar kalba dovanoja, ar uždraudžia tinkamą žodį.“41
Heideggerio manymu, kalbos
vartojimas nėra vien nuo kalbos vartotojo priklausomas dalykas. Pati kalba duoda arba ne
žmogui reikalingus žodžius. Taigi žvelgiant iš šio požiūrio taško: žmogaus valia formuoti kalbą
yra bejėgė, nes žmogus turi laukti kalbos malonės, arba atvirkščiai. Pastaroji mintis skamba labai
39
Jacques Derrida. Apie gramatologiją. 24. 40
Platonas. Kratilas. P.147. 41
Martin Heidegger. Unterwegs zur Sprache. S. 161-162.
Page 25
24
paradoksaliai, nes žmonės yra pripratę suvokti kasdienybėje kalbą kaip daiktą, kuriuo galima
manipuliuoti. Manoma, kad nuo žmogaus priklauso žodžių išsakymas, nes garsai ištariami
žmogaus kūno organų: lūpų, liežuvio.... Su kasdiene kalbos vartojimo versija sutinka kalbotyra:„
Kokie santykiai egzistuoja tarp kalbotyros ir tarp socialinės psichologijos? Iš esmės visa
psichologija yra kalboje; psichologija lygina jos materialius pasireiškimus ir mechaninius kaip
garso pasikeitimus; nes kalbotyra aprūpina socialinę psichologiją vertingais duomenimis... “42
Kalbos mokslas savo kalbos tyrinėjimams pritaikantis individualias psichines patirtis yra
priverstas eiti prie įžvalgos, kad kalbos vartojimas yra vien žmogaus psichikos kontroliuojamas
dalykas. Vadinasi, žmonės, remdamiesi savo mąstymo galiomis, gali lemti patį kalbos vartojimą
bei geba taip keisti kalbos reikšmes, kad kalba tampa neduota, bet žmogaus sukurta. Iš to
išplaukia, kad šis kalbotyros minties posūkis reiškia grįžimą prie Sokrato kritikuojamo kalbinio
reliatyvizmo: nelieka jokių pamatinių dalykų esmių, kurias dar reikia filosofui apmąstyti.
Kadangi mokslinis žvilgis krypsta į socialinę komunikaciją, tiriamą kalbotyros ir psichologijos.
Taigi Derrida pastaba, jog metafizikos tradicijoje yra ženklų, rodančių, jog raštas suprantamas
kaip„ ...negyva raidė, mirties nešėjas...“43
turi pagrindą.
Antra vertus, skaitant šiuos Derrida apmąstytus rašto „nužeminimo“ ženklus
metafizikos tradicijai priklausančio Platono ir Heideggerio tekstuose išryškėja kitoks
Heideggerio ir Sokrato tikslas nei Derrida. Šie mąstytojai nesiekia kažkaip pažeminti rašto, bet,
atvirkščiai, kovoja su nepagrįstu pamatinių filosofinių reikšmių nuvertinimu. Verta patyrinėti
nuodugniau Platono ir Heideggerio kovą kalbinio reliatyvizmo klausimu.
Pastarojo klausimo svarstymas savo išeities taške yra susijęs su Platono į filosofiją
įtraukta negatyvia nuostata, kad menas negali pretenduoti į mokslinę tiesą. Pats Heideggeris nėra
linkęs kaip Platonas nuvertinti menininkų ir meno vaidmens savo kalbos sampratoje. Priešingai,
Heideggeris mano, kad menas gali tik padėti filosofiniam mąstymui spręsti jo metafizines ištakas
atitinkančias problemas. Pavyzdžiui, svarstant tokį filosofinį klausimą: „subjektas“ ir „objektas“
yra netikę metafizikos terminai, kurie Vakarų „logikos“ ir „gramatikos“ pavidalu nuo
ankstyviausių laikų užvaldė kalbos interpretavimą. Kas slypi tame vyksme, šiandien mes galime
tik spėlioti. Išlaisvinti kalbą iš gramatikos ir suvokti ją pirmapradiškiau dabar privalo mąstymas
ir poezija.“44
Platonas stengėsi gryninti ir aiškinti ikisokratikų ir savo paties pateiktus pirminius
vardus be menininkų pagalbos. Tuo tarpu Heideggeris susiduria su būtinybe ne vien kurti savitą
filosofinę terminiją, bet taip pat kovoti su parazitinėmis subjekto ir objekto sąvokomis. Šių
sąvokų negalima įveikti griežtu moksliniu mąstymu, o poetinės kalbos nedarko mokslinės
42
Ferdinand de Saussure. Le cours de linguistique générale. - Paris: Payot, 1972, p. 21. 43
Derrida Jacques. Apie gramatologiją. P.29. 44
M. Heidegeris Apie humanizmą. // Sud. B. Kuzmickas Gėrio kontūrai. Iš vok. K. vertė A. Šliogeris. - Vilnius:
Mintis, 1989, p. 225.
Page 26
25
sąvokos. Tad Heideggeris siūlo panaudoti poetinę kalbą įsisenėjusioms Vakarų metafizikos
problemoms apmąstyti. Aišku, kad tokiu atveju negalioja Platono priekaištas poetinei kalbai, kad
ji stokoja tikslumo ir nuolat klysta sąvokiniame mąstyme. Kad poetinė kalba būtų tinkama
filosofijai, Heideggerio manymu, ji turi veikti simbiozėje su mąstymu. Poetinė kalba negali
veikti kaip filosofinės stilistikos ypatybė, privalanti pataikauti skaitytojo skoniui. Juk tokiu
atveju filosofija virsta viso labo grožine literatūra. Kai poetinė kalba veikia santykyje su
filosofiniu mąstymu, poezija tampa integralia filosofijos dalimi. Po tokio virsmo man nereikia
skirti poetinės kalbos nuo filosofinės kalbos, nes dėl šio virsmo šnekama apie tą pačią filosofinę
kalbą, kurią vienija konkrečių filosofinių klausimų svarstymas. Vienas iš tokių klausimų,
grąžinančių mąstymą į tiesų rašto ir šnekos apmąstymo vieškelį: Koks yra rašto ženklo ir kalbos
garso dialektinis santykis Heideggerio ir Derrida filosofijose?
Kalboje Derrida aptinka γραφή (rašto) elementus ir φωνή (garso) elementus. Derrida
manymu, šių elementų sąveika leidžia kalbėti apie tokią kalbą, kurią galima vartoti. Problema,
Derrida nuomone, atsiranda tada, kaip minėta, kai vartojant kalbą vienas kalbos išraiškos būdas,
šneka, ima vyrauti kito kalbos išraiškos būdo, rašytinės kalbos atžvilgiu. Tokio vyksmo
padarinys yra susijęs, Derrida nuomone, su fonetinio prado dominavimu rašytinio prado, rašto
ženklo, atžvilgiu. Pastarasis procesas, Derrida nuomone, būdingas ne vien Heideggerio
filosofijai, bet lygiai galioja visai Vakarų metafizikos tradicijai.
Pastaroji tendencija yra įvardijama Derrida kaip „...fonocentrizmas glaudžiai susijęs su
būties kaip esaties prasmės istorišku apibrėžimu, su visais žemesnio lygmens apibrėžimais, kurie
priklauso nuo šios bendros formos ir joje formuoja savo sistemą bei istorišką grandinę...“45
Filosofine prasme Derrida fonocentrizmas yra lygus logocentrizmui: kalbos garsai kaip fonemos
yra ne šiaip eiliniai garsai, bet dėl to kad kalbos terpėje garsai apskritai perneša tam tikrą
informaciją, susijusią su kalbėjimo turinio istorija, taigi ir su paties kalbinio turinio būtimi.
Antra, iš fonocentrizmo kyla numanoma grėsmė. Akivaizdu, kad jei kalbos garsai turi savo garsų
sistemas ir formas, lygiai kaip ir žodžiai logocentrizmo tendencijoje, jie tampa rimtais rašto
ženklų, priklausančių savo rašto sistemoms, konkurentais. Kadangi kalbos garsai yra susiję su
būties kaip esaties pagrindimu, o rašto ženklas viso labo perteikia kalbos garsų išraiškas rašytine
forma. Jeigu yra, kaip mano Derrida, tai šneka parazituoja ir raštą, ir taip pat pačią kalbą kaip
visumą. Mano manymu, cituota Derrida mintis yra labai radikali, nes abu kalbos diskursai yra
suvokiami besivaržančių žodžio, kalbos garso ir rašto sistemų kovos lauke, tad kalbos kaip
vientisos savo prigimtimi klausimo svarstymas Derrida filosofijoje yra sunkai įsivaizduojamas.
Kadangi kalbos diskursai - raštas, šneka - Derrida filosofijoje tampa svarbiau už patį kalbos
vientisumą. Tuo tarpu Heideggerio filosofijoje Sein sklaida būtų neįmanoma be λόγος ir λέγειν
45
Jacques Derrida. Apie gramatologiją. P.23.
Page 27
26
santykio, kurio dėka galima kalbėti apie Sein atvertį (Unverborgenheit). Pastarasis santykis
leidžia suvokti„... to, kas užverta atvėrimas esantis buvančiojo buvimu. Mes vadiname
buvančiojo buvimą buvinio būtimi.“46
Kalbos ir kalbėjimo dinamika leidžia iškelti žmogaus
buvimą kaip ilgą laiką Vakarų tradicijoje buvusį užmirštą į metafizinio apmąstymo šviesą. Tuo
tarpu Derrida filosofijos sąvokos - logocentrizmas, fonocentrizmas - , labiau primena mąstytojo
pastangas pritraukti rašto diskursą prie visuotinės būties statuso. Derrida savo filosofijoje ieško
diskurso, rašto ontologinio pėdsako o ne to, kas išeina už jo ribų. Tuo tarpu Heideggerį domina
abu klausimai: ir kas yra Sein – Dasein santykyje, ir kas yra anapus jo metafizinėje tyloje.
Be to, nekelia abejonių paties Derrida gramatologinio mokymo nenuoseklumas. Viena
vertus, Derrida kritikuoja Heideggerio būties sampratą apskritai: „...reikia pereiti būties klausimą
– tokį, kokį, vienintelis Heidegger‘is iškėlė ontoteologijai ir anapus jos – idant būtų pasiektas ir
tiksliai apibrėžtas neskirties mąstymas.“47
Antraip sakant, Derrida siekia įrodyti, kad būties
klausimo paneigimas yra skirtas sukurti tokį mąstymo būdą, kuris išsilaisvintų iš tariamai
Heideggerio filosofijoje egzistuojančių dualizmų. Antra vertus, paties Derrida gramatologijos
mokslo programoje yra apie rašto paliekamą pėdsaką punktas, kuris verčia abejoti Derrida kritine
nuostata Heideggerio filosofijos atžvilgiu : „Pradedant „genetiniu įrašu“ ir „trumposiomis“
programinėmis „grandinėmis“, valdančiomis amebos ir anelido elgesį, baigiant išėjimu už
raidinio rašto, paklūstančio logosui ir tam tikram homo sapiens, ribų, pati gramos galimybės
struktūruoja savo istorijos judėjimą pagal visiškai originalius lygmenis, tipus, ritmus.“48
Derrida
pėdsakas, atspindintis mąstytojo pirminio rašto, archirašto, pritaikymo perspektyvas nenutolsta
nuo Derrida kritikuojamos Heideggerio būties sampratos. Juk jeigu paties rašto raidos
perspektyva išeina už λόγος ribų, tai kažkoks struktūravimas į tipus kalbiškai be būties
kategorijos vargu ar yra galimas. Iš to išplaukia, kad Derrida archiraštas yra jo filosofijoje tos
visuotinės būties, kurią Heideggeris pavadina Sein, ekvivalentas. Manau, kad tokiu atveju būties
ir kiti egzistenciniai terminai tiesiog yra viso labo pakeičiami granos, pėdsako ar kitomis
Derrida rašto filosofijos sąvokomis, kurios vienaip ar kitaip orientuoja į svarstomų dalykų
metafizines ištakas.
Be abejo, kaip pastebi Derrida, šių dalykų pradžia ne visada išsakoma verbaline kalba.
Juk galima ir kūnišku tylinčiu bylojimu, ir ramiu įsiklausymu būti suprantamam panašiai kaip
kalbant verbaliniu būdu ir būti net geriau suprantamam nei šnekantis su žmogumi ar su juo
susirašinėjant. Taigi archiraštas gali įgyti panašias raiškos galimybes kaip ir Heideggerio jau
minėtasis tylėjimas.
46
Martin Heidegger. „Logos“. // Martin Heidegger. Vorträge und Aufsätze. S. 212. 47
Jacques Derrida. Apie gramatologiją. P.23. 48
Ten pat. P. 116-117.
Page 28
27
2.4. RAŠTO IR ŠNEKOS ĮTAMPA HEIDEGGERIO FILOSOFIJOJE
Iki šiol nepavyko sutarti, kaip suvokia rašto ženklą ir jo ryšį su kalbos garsais Heideggeris ir
Derrida, tad šiame apmąstyme svarstysiu šį klausimą. Heideggerio„ Būtyje ir laike“ rašto ženklo
apibrėžimas: „Aprašomosios rūšies ženklas leidžia sutikti ryšį, tiksliau, tą patį prieinamą ryšį,
kad besirūpinantysis bendravimas yra ir užtikrina orientaciją. Ženklas nėra daiktas, kuris
egzistuoja su kitu daiktu rodančiame santykyje, bet yra įrankis, kuris apdairiai kelia išreiškiamą
įrankių visumą, taip kad tuo joje informuoja pasaulio sąryšingumą.“49
Rašto ženklas aiškinamas
kaip tam tikra ypatinga daiktiškumo apraiška, netapati kitiems pasaulio daiktams. Kiti daiktai
geriausiu atveju viso labo nurodo kitus daiktus. Tarkime, kelio ženklas gali viso labo nurodyti
kryptį, link kito daikto. Bet ne rašto ženklas: jis tiesiogiai nenurodo daiktų išorėje, nes jo ištakos
yra nematerialios prigimties. Tačiau paradoksas: rašto ženklas gali manipuliuoti kalbos
prasmėmis ir tokiu būdu perteikti skaitytojui tinkamą informaciją. Taigi fonetika negali užvaldyti
viso kalbos diskurso - išstumti rašto, nes ji pati yra raštas. Heideggerio manymu, rašto ženklas
santykiauja su šneka ne, kad įsivyrautų raštas arba šneka. Santykyje su raštu šnekėjimas gali viso
labo duoti kryptį raštui, o ne jam nurodyti. Mano požiūriu, ši orientacija, plaukianti iš rašto ir
šnekėjimo dialogo, yra mintis. Juk tik mintis gali apibendrinti ir suvokti visumą to, kas yra rašto
viduje ir anapus kalbėjimo. Šiuo atveju netinka Derrida pastebėtos sosiūriškosios skirties
pritaikymas: „Net jei žodis savo ruožtu artikuliuotas, net jei jis implikuoja kitus padalijimus, kol
klausimas apie šnekos ir rašto santykį keliamas pripažįstant neskaidomus „minties – garso“
vienetus, tol atsakymas bus iš anksto paruoštas. Raštas bus „fonetinis“, jis bus išorė, išorinė
kalbos ir šios „minties – garso“ vienovės reprezentacija.“50
Mąstant heidegeriškai nesimato
skirtumo tarp garso ir minties. Taip yra dėl to, kad šnekėjimas neužvaldo rašto. Vadinasi,
šnekėjimas negali virsti fonetiniu raštu, kaip atrodo Derrida. Kadangi pats šnekėjimas yra
lygiavertis rašto partneris, o ne jo varžovas. Siekimas subalansuoti kalbos diskursų
įvairiamatiškumą atveda taip pat kalbininką Saussure‘ą prie minties: „Apskritai paėmus, šneka
yra daugiaformė ir įvairialypė; keletas sričių fizinio, fiziologinio ir psichinio pobūdžio dar
priklauso individualiai ir socialinei sričiai; tai nesileidžia skirstoma jokioje žmogiškų faktų
kategorijoje, nes nežinoma, kaip išryškinti vienybę.“51
Šneka, Saussure‘o manymu, turi būti
griežtai struktūruota, nes ji yra įvairialypis objektas, kuris susijęs su skirtingais poveikiais
socialinei žmogaus būčiai. Be to, Saussure‘as pabrėžia, kad šnekos daugialypiškumas trukdo
plėtoti nuoseklią mokslinę interpretaciją, nes šneka nėra žmogiškų, fiziologinių, socialinių faktų
49
Martin Heidegger . Sein und Zeit. S. 79-80. 50
Jacques Derrida . Apie gramatologiją. P. 47. 51
Ferdinand de Saussure. Le cours de linguistique générale. P.25.
Page 29
28
išdėstymo pasekmė. Kadangi nėra aišku apskritai, kas vienija šneką, kurią vartojame. Saussure‘o
tyrinėjimas šia prasme priartėja prie heidegeriškojo pamatinio klausimo kėlimo būdo,
nukrypstančio į klausimo „esmės“, šnekos suvokimo, tyrinėjimą. Pastarajam svarstymo būdui
yra svetimas vien teorinis kalbotyros apibrėžčių pakartojimas.
Tuo tarpu, Derrida manymu, Saussure‘o filosofijoje postuluojamas šnekos
daugiamatiškumas yra tariamas, nes Saussure‘o šnekos tyrimas garsą ir prasmę kalboje suskaido
į du nelygiaverčius elementus. Ką tai suteikia Derrida rašto filosofijai santykiu su Heideggerio
požiūriu į kalbą? Tokia Derrida interpretacija leidžia plėtoti keleriopą požiūrį. Pirma, vien garsų
moksliškai prognozuoti nepavyksta, nes garsai kalboje eina išvien su žodžiuose užkoduota
prasme. T.y. be garsų nebūtų žodžio prasmės, ir atvirkščiai. Antra, į garsus galima žvelgti kaip į
betikslius kalbos faktus, kuriuos prasmės prisotina užrašomas arba ištariamas žodis. Taigi abu šie
dalykai sutvirtina Derrida nuostatą, kad dėl šnekos diskurso iškėlimo susidaro plyšys, būdingas
metafizikos tradicijos atstovų mąstymui, tarp garso ir prasmės. Tokiu būdu pabrėždamas žodžio
prasmės išsakymą raštu ar žodžiu vėl teisėtai nukrypstu į rašto ir į kalbos išreikštos garsais
skirties tyrinėjimą. Juk jeigu pradedu kaip Derrida filosofijoje sosiūriškąją šneką matyti kaip
padalijančią visą kalbą, tai būčiau priverstas atsisakyti tolesnio Heideggerio požiūrio į kalbą kaip
neobjektinę. Remiantis Derrida idėja, kad Heideggerio filosofija priklauso tai pačiai sosiūriškajai
tradicijai. Tuo tarpu, mano manymu, bet koks bandymas priskirti Heideggerio filosofijai polinkį į
dualizmą yra pasmerktas žlugti, nes Heideggeris linkęs vienyti filosofines prasmes, o ne jas
iškonstruoti, kaip tai daro Derrida: „Gramatika ieškojo savo pamato šio logoso „logikoje“. Bet
tai yra pagrįsta esaties ontologijoje.“52
Heideggerio filosofija yra būties, o ne rašto ar jo
gramatikos filosofija kaip Derrida filosofija. Heideggerio šnekos apmąstymo tikslas nėra pati
šneka kaip Derrida raštas, kuris tampa savaime svarbiu tikslu. Tuo tarpu Heideggerio filosofijoje
daug svarbesnis yra Sein, kuris įgalina šnekėjimą kaip tokį. Heideggeriui šnekėjimas turi
pasižymėti ne vien tam tikra minčių dėstymo darna, atskiriamą garso ir prasmės, kad perteiktų
mintį. Juk tokiu atveju filosofinis apmąstymas įklimpta į vieną iš kalbos gramatikos ar grožinės
literatūros akivarų, kuriuose svarstomo dalyko esmė dingsta sosiūriškose garso ir prasmės
atskyrimo džiunglėse arba Derrida kalbos diskursų, rašto ir šnekos, rungtyniavime. Kad
mąstymas išvengtų šių kraštutinumų jis turi santykiauti su tuo, kas nepaiso minėtų kraštutinumų
sukeltų kliūčių. Derrida mąstymas kalbos klausimu nutolsta nuo Heideggerio filosofinių
ieškojimų. Taip yra dėl to, kad Heideggeris eksplikuoja būties sampratą, kuri neatitinka Derrida
rašto filosofijos. Derrida filosofijoje kalbėjimas apie garsus virsta skirtingomis tendencijomis:
logocentrizmu, fonocentrizmu, lemiančiomis gramatologijos mokslo problematiką. Tuo tarpu
Heideggeris raštą regi visos kalbos vienybėje be kalbos diskursų ryškaus išskyrimo santykyje su
52
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S.165.
Page 30
29
metafizikos istorija bei tam tikromis jos apibrėžtimis. Derrida santykis su metafizikos istorija
labai sudėtingas. Viena vertus, jis ją kritikuoja siekdamas įtvirtinti savo rašto filosofiją. Antra
vertus, puikiai papildo metafizikos istoriją dėmesingumu filosofinėms smulkmenoms,
vedančiomis prie filosofinių tiesų šiuolaikinio filosofinio pateikimo. Taip prancūzų mąstytojas
netgi papildo labai paprastai, bet reikšmingai Heideggerio filosofines įžvalgas tuo pagrindu, kad
iškeldamas rašto primatą atkreipia dėmesį, jog Heideggerio veikalai taip pat nėra iš lūpų į lūpas
perduodama sakmė (ko, be abejo, pats Heideggeris savo filosofijoje siekia iškeldamas poetinių
ištarų vaidmenį), kadangi Heideggerio mintys yra užrašytos. Taip Heideggeris kaip ir Derrida
raštu, net ir po savo mirties, diskutuoja su dabarties ir ankstesnių epochų mąstytojų užrašytomis
mintimis. Šios filosofinės diskusijos esmė yra pokalbis, kurio kokybinės variacijos skiriasi:
vyksta tarsi pokalbis raštu, kuriame vienam pašnekovui, Derrida, yra svarbus raštas, o antram
(Heideggeriui) – šneka, susieta su Heideggerio metafizikos sąvokomis. Šiame dialoge ieškoma
skirtingais keliais kas yra esminga svarstomu klausimu.
Page 31
30
3. KALBOS VARTOJIMO PRIGIMTIES APMĄSTYMAS
3.1. BIOLOGISTINIS POŽIŪRIS Į KALBOS VARTOJIMĄ
Pirmapradės kalbos, kuri nėra subjekto valioje ir dėl to negali būti objektinama, koncepcija
prieštarauja kalbos kilmės biologiniam pagrindimui ir kalbos kaip skirtingos nuo gyvūno
neartikuliuoto garsų aparato suvokimui. Pastarąsias Heideggerio kritikuojamas pažiūras yra
linkusi palaikyti Saussure‘o kalbotyra.
Saussure‘as analizuodamas kalbos reiškinį pastebi biologinį kalbos veikimą:
„Manykime, kad sąvoka duota smegenyse atskiria atitinkamą garsinį vaizdinį: tai yra visiškai
psichinis reiškinys, kuris seka fiziologinio proceso eigą: smegenys perduoda garso organams
impulsą, koreliatyvų vaizdiniui; po to garsinės bangos platinamos nuo A burnos iki B ausies:
grynai fizinis procesas.“53
Saussure‘o manymu, kalba veikia tarsi tam tikras radijo imtuvas: viena
žmogaus kūno dalis spinduliuoja atitinkamo dažnio bangas tam, kad kita kūno dalis jas priimtų.
Sosiūriškasis aiškinimas patį suvokimą paverčia grynai materialiu procesu. Juk, jeigu smegenys
perduoda bangas, kurios veikia klausymąsi, būseną orientuotą į supratimą, o garsų junginiai
sąvokas formuoja, tai galų gale prieinama prie objektinio kalbos aiškinimo: kalba priklauso nuo
smegenų ir nuo smegenų turėtojo – žmogaus. Šia prasme, kaip anksčiau yra pastebėjęs
Heideggeris, subjekto ir objekto sąvokos filosofiniu atžvilgiu yra vienodai ydingos, nes siaurina
patį suvokimą. Taigi toks kalbos kilmės aiškinimas panaikina bendresnės kalbos analizės
būtinybę, kadangi kalbos formavimąsi ir vartojimą lemia savaime aiškūs žmogaus psichikos ir
fiziologijos duomenys. Pastarasis filosofinės minties posūkis reiškia, kad grįžtama prie René
Descartes‘o kūno ir sielos atskyrimo.
Descartes‘ui sielos judesių, minčių ir jausmų, pagrindinis šaltinis yra smegenų liauka,
kurios veikla tam tikru mastu lemia kalbos vartojimą ir kilmę:„O kai kalbėdami mes galvojame
tik apie prasmę to, ką norime pasakyti, mes krutiname liežuvį ir lūpas kur kas greičiau ir geriau,
nei būtų tada, kai galvotume apie tai, kaip juos judinti tam, kad ištartume tuos pačius žodžius.
Paklusdami įpročiui, kurį įgijome mokydamiesi kalbėti, sielos veiksmą, liaukos dėka galintį
judinti liežuvį ir lūpas daugiau susiejome su jį lydinčių žodžių prasme nei su pačiais judesiais.“54
Descartes‘o nuomone, nors žodžių sakymas yra susijęs su mąstymu (svarstant ką pasakyti),
tačiau pats kalbos vartojimas yra nuo žmogaus kūno biologijos ir nuo tam tikro kūno ugdymo,
priklausantis vyksmas. Karteziniu požiūriu, žmogus yra ypatinga lėlė, kuriai nusišypsojo laimė
būti Dievo apdovanotai mintimis. Mintys yra išsakomos kalbos padargų. Dėl sklandaus minčių
53
Ferdinand de Saussure. Le cours de linguistique générale. P.28. 54
René Descartes. Sielos aistros. Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis - Vilnius: Pradai, 2002, p.41.
Page 32
31
ryšio su kalbos padargais žmogus kalba net nesusimąstydamas, kad kalba. Minčių ir kalbos
padargų ryšio svarbiausi indikatoriai yra du: minčių intensyvumas ir įprotis vartoti prasmingus
žodžius. Kuo intensyviau mąstau, tuo daugiau mano kalba primena „mąstančiąją“ kalbą. Ir,
atvirkščiai, kuo mažiau mąstau, tuo daugiau privalau susitelkti ties atitinkamų žodžių ištarimu,
skirti daugiau laiko svarstymui. Tokiu atveju mąstymas kalboje nėra toks intensyvus, ir esu
priverstas minėtu atveju intensyvinti savo mąstymą. Kalbos kilmė, Descartes‘o filosofijoje, taip
pat priklauso nuo smegenų kaip ir Saussure‘o kalbotyroje. Descartes‘as, panašiai kaip
Saussure‘as, manė, kad kalba „...egzistuoja kolektyve po suma spaudų, įdėtų į kiekvienas
smegenis...“55
, Descartes‘as pabrėžia, kad įprotis vartoti prasmingą kalbą yra susijęs ir su
smegenų duomenimis, ir su socialine praktika. Decartes‘o požiūriu, pagreitį kalbos atsiradimui
suteikia kalbos mokymas, kurio sėkmingumas, be abejo, priklauso nuo minėtosios smegenų
liaukos produktyvumo. Taigi pats kalbos vartojimas tiek Saussure‘o, tiek Descartes‘o atvejais
yra labai panašus. Mintys kylančios iš smegenų tarsi dirgina kalbos padargus, kurie prigimtinės
duoties ir lavinimo dėka skleidžia artikuliuotą šneką, kuri yra svarbiausia abiejų mąstytojų
mokslinėse nuostatose.
Pastarieji biologiniai kalbos aiškinimo būdai Saussure‘o kalbotyroje ir Descartes‘o
filosofijoje žvelgiant iš Heideggerio filosofijos perspektyvos niekuo nesiskiria nuo objektinio
požiūrio kalbos atžvilgiu:...ši žmogaus animal rationale, „protingosios būtybės“, prasme
apibrėžtis, nors ir nėra klaidinga, bet ji uždengia fenomenalų pagrindą, atėmusį šią apibrėžtį iš
Dasein. Žmogus rodosi kaip buvinys, kuris kalba. Tai nereiškia, kad jam yra savita balsinio
įgarsinimo galimybė, bet kad šis buvinys pats atranda pasaulį ir čia būtį.“56
Ontologiniu atžvilgiu
vienodai yra žalinga žmogų laikyti animal rationale kaip ir vien tik tyrinėjimo objektu. Žmogaus
laikymas animale rationale reiškia, kad žmogaus ir gyvūnų esmė yra skirtinga daugiausia ratio
(proto) sugebėjimu: „Žmogus kaip vienintelis tarp būtybių gali kurti planus ir nors daug gyvūnų
pasižymi atmintimi ir apsukrumu, vis dėlto tik žmogus turi sugebėjimą prisiminti.“57
.
Aristotelinė nuostata žmogų laikantį būtybe, besiskiriančią nuo gyvūnų savo protiniais
sugebėjimais (vienas iš tokių yra atmintis), nubrėžia tokias pat griežtas filosofinės diskusijos
ribas kaip Descartes‘o sielos ir kūno perskyra. Laikantis minėtos nuostatos nėra iki galo
įrodomas žmogaus pranašumas gyvūno atžvilgiu, nes remiamasi tik ratio. Be to neužkertamas
kelias filosofiniam dualizmui reikštis ateityje, nes skelbiama, kad egzistuoja protingos būtybės,
žmonės, ir neprotingos būtybės – gyvūnai. Animal rational idėja tampa vyraujančiu filosofinio
mąstymo kriterijumi. Heideggerio cituota mintis apie animale rationale teigia, kad šios idėjos
vyravimas filosofijoje labai sumaišo ontologines apibrėžtis. Žmogaus kaip esinio idėja yra
55
Ferdinand de Saussure. Le cours de linguistique générale. P.38. 56
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S.165. 57
Aristotel. Die Tierkunde -. Paderborn: Ferdinand Schöning Verlag, 1949, S. 52.
Page 33
32
tapatinama su jo protu. Iš to išplaukia, kad žmogus vertinamas ne dėl jo ypatingo buvimo būdo.
Heideggerio požiūriu, iš veiklaus žmogaus buvimo būdo kyla jo mąstymo prasmingumas, o ne iš
proto. Laikydamas protą kriterijumi filosofinis mąstymas priverstas visą filosofinių klausimų
svarstymą derinti prie proto, o ne prie metafizinių klausimų apmąstymo. Taip neišvengiamai ir
kalba bei jos kilmė tampa pavaldus protui. Tuo tarpu metafizinis mąstymas, kuriame kalba nėra
vien proto įrankis, leidžia praskinti ir kitiems pamatiniams filosofijos klausimams kelius. Būtent
dėl to kad metafiziniame mąstyme reikšmingiausias būties ir kalbos santykis.
Kalbą „...apibrėžia balsinis – kalbinis visumos aparatas: kvėpavimas, gerklė, liežuvis,
lūpos, burnos ertmė, lūpos, dantys ir t.t. Žinoma, kalba šia „sąveika“ nesirūpina: ji eina link
kalbėjimo antropologinės esmės...“58
Kūno biologija padeda formuoti žodžius ir kūno organų
nuopelnas čia yra neginčijamas. Antra vertus, kalbos esmė nėra jos organų veikimas, dėl kurio
išsakomos mintys. Taip yra dėl to, kad kalba nėra savo paties esmė. Kalbos esmė yra buvimas
santykyje, kuris veikia kaip vyksmas, kaip tam tikras įvykis: „Įvykis suteikia mirtingajam
prieglobstį jo esmėje, kad jis galėtų būti kalbančiuoju.... Įvykis yra dėsnis, tiek kiek įvykis
surenka mirtinguosius jų esmėje.“59
Kalba nepriklauso nuo žmogaus valios, kadangi ji nėra vien
žmogaus kalbinio aparato dalis, kaip manė Saussure‘as ir Descartes‘as. Lygiai taip pat kalba nėra
paslaptinga jėga, kuri gali primesti savo valią ją vartojančiam individui. Vadinasi, kalbos
buvimas nereiškia priklausomybės žmogui ar pačiai kalbai: „Kalba yra turima, kalba yra
kalbama taip, kad kalbėjimas priklauso tiesioginiam žmogiškos būties stimului. Žmogaus
gyvenimas vadinasi kalbėjimas. Tai nurodo šį pirmalaikį λόγος aiškinimą sąryšyje, kuris yra
pirmalaikiškai apibrėžtas kaip žmogaus gyvenimas, su būtimi.“60
Taip yra dėl to, kad kalba yra
akivaizdi žmogiškoje būtyje. Kalbėdami vargu ar susimąstome, kad kalba egzistuoja, bet ne kaip
priedas prie žmogaus būties, bet veikiau kaip būties įvykio dovana (esama žmonių, kurie yra iš
prigimties yra nebyliai) skirta žmogui. Antras svarbus dalykas, kurį patiriu per kalbėjimą, – tai
galimybės nuolat susimąstyti ties savo ir esinijos buvimu suvokimas. Juk tik būdamas galiu
kalbėti, ir atvirkščiai. Patį buvimą Heideggeris suvokia kaip visuminį vyksmą, kuris yra būdingas
visiems žmonėms kaip baigtinėms būtybėms. Šio vyksmo prasmė yra tam tikras veiklus ir kartu
ramus žmogaus susitelkimas ties dalykais pirmapradiškais jo buvimui. Pirmapradžių buvimo
prasmių atskleidimas glūdi metafizikos esmėje: „Tai kas gi yra metafizika? Abstrakčiausias
atsakymas būtų toks: tai pirmapradė patirtis, pats pirmasis, „laukinis“ žmogaus sąlytis su tuo, kas
nėra jis pats,- su daiktais su pasauliu ir kitais žmonėmis.“61
Metafizika vykdo savo tyrinėjimus
žvelgdama iš visos esinijos perspektyvos tam, kad aiškintų visus galimus iš to išplaukiančius
58
Ludwig Binswanger. Grundformen und Erkenntnis des menschlichen Daseins. - Zürich: Max Niehans Verlag,
1953. S. 294-295. 59
Martin Heidegger.Unterwegs zur Sprache.S. 259. 60
Martin Heidegger. Grundbegriffe der aristotelischen Philosophie. S.21. 61
Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla. Vilnius: Pradai, 1996,p.448.
Page 34
33
ryšius. Kartu metafizika byloja, kad žmogiškoji žiūra yra sąryšyje su visa esinija, o ne jai
viešpatauja diktuodama vien žmogiškąjį požiūrį.
3.2.FILOSOFINĖS ANTROPOLOGIJOS IR HEIDEGGERIO POŽIŪRIO DĖL
KALBOS VARTOJIMO SANKIRTA
Žmogiško požiūrio vyravimas reiškia du dalykus. Pirma, objektinės kalbos sampratos įsigalėjimą
ir, antra, esinijos kaip bendros pasaulio tvarkos praradimą. Abu pokyčiai yra susiję tarpusavyje.
„Būtyje ir laike“ objektinį požiūrį kaip grėsmingą tendenciją Heideggeris pavadina das Man.
Das Man „nesiremia išskirtiniu ir pirmapradžiu būties ryšiu su „daiktais“,- ne dėl to, kad jie
raiškiai prideda tinkamą čia – būties perregimumą, bet, atvirkščiai, remiasi nėjimu „prie daiktų“,
nes jie yra nejautrūs visų lygių skirtumams ir autentiškumui. Viešumas užtamsina viską ir tai,
kas yra paslėpta, pasidaro žinoma ir prieinama kiekvienam.“62
Šį tendencija apverčia aukštyn
kojomis filosofinių prasmių ir viso pasaulio supratimo lauką. Tos filosofinės tiesos, pavyzdžiui,
kalba, kurioms ikimoderniųjų laikų metafizika buvo suteikusi globalaus suvokimo pobūdį,
moderniųjų laikų filosofijos kontekste netenka globalaus pobūdžio. Antikos metafizikoje kalbos
ir kitų žmogui svarbių klausimų svarstymas buvo visatos κόσμος (tvarkoje), o ne greta šios
tvarkos. Tuo tarpu moderniųjų laikų filosofijoje das Man tendencija κόσμος paverčia žmogaus
οίκος - namų ūkio valda. Toks skirtingų sąvokų supanašėjimas reiškia visos esinijos ir kalbos
tapatinimą su žmogumi. Arvydo Šliogerio metaforą apie racionalistinės filosofijos vyravimą
Naujausiųjų amžių filosofijos istorijoje galima perkelti visam pasauliui: „Racionalistų sąmonę
užvaldo iliuzija, kurią galima pavadinti Narcizo kompleksu.“63
Žmogus įtikėdamas savo proto
galiomis tiek įsijaučia į savo žmogiškų problemų sprendimą, kad tapatina pasaulio vyksmus ir
savo veiklą. Žmogaus intelektinis narciziškumas skatina pasikeitimus, kurie reiškiasi
filosofiniame lygmenyje ir atsispindi pasaulio veikloje. Verta pateikti kelis pavyzdžius,
patvirtinančius, kad įvardyti sąvokų pokyčiai vyksta su tikrovės pokyčiais.
Sunku įsivaizduoti pasaulio problemų sprendimą be ekologijos, kurias ištakas galime
rasti dar graikų πόλις (miesto) viešajame reikalų svarstyme. Moderniausiųjų laikų ekologija
aktyviai kovoja su atominėmis arba kosminėmis programomis, dėl kurių vykdymo teršiama
gamta. Vien pozityvius aplinkos tvarkymo tikslus kelianti ekologija, deja, yra ne tik pasaulio
kaip visumos, bet taip pat žmogaus problemų sprendimo priemonė. Žmonės tvarko šiukšles,
svarsto šiltnamio efekto įtaką dabarčiai ir būsimosioms kartoms, kadangi jie suinteresuoti
62
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S.127. 63
Arvydas Šliogeris .Transcendencijos tyla. P.360.
Page 35
34
pirmiausia siekimu išlikti patys kaip žmogiškosios rasės atstovai. Ekologija pasaulį paverčia
žmogaus namu, kuriame autentiška yra tik tai, kas yra žmogiška.
Pasaulio kaip žmogaus namo samprata yra pagrįsta moderniųjų laikų filosofijos kryptis,
kurią įprasta vadinti filosofine antropologija. Turiu galvoje Kanto ir dvidešimtojo amžiaus
mąstytojo Maxo Schelerio filosofinę antropologiją. Šio krypties Kanto ir Schelerio idėjos
prisidėjo prie subjekto – objekto perskyros įtvirtinimo filosofinėje tradicijoje. Filosofinės
antropologijos pradininkas Kantas minėtą nuostatą įveda pagrindinės žmogaus galios
apibrėžimu: „Kad žmogus savo įsivaizdavime gali turėti Aš, žmogų iškelia virš visų kitų žemėje
gyvenančių būtybių. Per tai jis yra asmuo bei sugeba sąmonės plotme esant visokiems
pokyčiams, su kuriais gali susidurti kalbant apie dalykus, lygius proto neturintiems gyvūnams,
juos valdyti ir jiems viešpatauti savo nuožiūra, nes žmogus yra rangu ir orumu visai kitokia
būtybė, net jei jis dar savo Aš negali išsakyti, betgi jis tai turi mintyse... šis sugebėjimas (būtent
galvoti) yra protas.“64
Protas kaip žmogaus pažintinis sugebėjimas įgalina žmogų kalbėti apie
save kaip atskirą nuo kitų būtybių asmenį tuo, kad jis visus savo sprendimus gali paremti
pagrindine proto galia – sąmone arba savivoka. Be Aristotelio filosofijos nuostatos, išskiriančios
žmogų kaip protingą būtybę ir nužeminančios gyvūną iki neprotingos būtybės statuso, Kanto
antropologijoje galima pastebėti ir kartezinį racionalios sąmonės tikrumą, kuris Kanto
filosofijoje yra įvardijamas kaip probleminis idealizmas: „Probleminis idealizmas... laikantis
mus nesugebančiais tiesioginiu patyrimu įrodyti ko nors egzistavimą yra protingas ir atitinka
nuodugnų filosofinį mąstymo būdą, nes neleidžia priimti jokio galutinio sprendimo, kol
nesurastas pakankamas įrodymas. Tad reikalaujamas įrodymas turi nustatyti, kad mes apie
išorinius daiktus turime taip pat ir patyrimą, o ne tik fantazijas; tai galima pasiekti ne kitaip kaip
tik įrodę, kad netgi mūsų vidinis Dekartui neabejotinas, patyrimas galimas tik numatant kaip
prielaidą išorinį patyrimą.“65
Pats protas yra visos sąmonės veiklos šaltinis ir tokiu būdu tik
protas lemia mąstymo orientaciją tikrovės dalykų atžvilgiu. Tokiu būdu išorėje patiriami dalykai
yra viso labo prielaidos tam, kas yra apmąstoma žmogaus sąmonėje. Akivaizdu, kad proto
dominantėje visi kiti žmogaus klausimai, kaip antai kalbos klausimas, tampa ne tokie svarbūs.
Kaip pastebi Heideggeris, blogiausia, kad ties proto klausimu susitelkusi antropologija, biologija,
psichologija tiesiog nepastebi, kad jų svarstomos problemos „...turi atsirasti iš ontologinės
problematikos.“66
Suvokiama, kad šių mokslų pamatas glūdi ne jų specifiniame aiškinime, bet
suvokime, kad žmogus pirmiausia būva kaip esinys tarp kitų esinių. Ir tik vėliau gali sekti
aiškinimas, pasukantis žmogaus buvimo svarstymą savitu konkrečiam mokslui (-ams) keliu.
Atsižvelgimas į ontologinį svarstomo dalyko, pavyzdžiui, kalbos, pradą neleidžia apmąstomo
64
Immanuel Kant. Anthropologie in pragmatischer Hinsicht. - Stuttgart: Philipp Reclam jun., 2008, S. 37. 65
Immanuel Kant .Grynojo proto kritika. P.218. 66
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S.45.
Page 36
35
dalyko paversti priklausomo nuo antro dalyko, tarkime, kalbą priskirti tik protui. Tokiu atveju
prarandama galimų klausimų ir atsakymų įvairovė, nes vienas klausimo pradas tampa svarbesnis
už kitą. Kartu yra apribojamas pačios žmogaus būties turinys protą suvokiant kaip vieną
svarbiausių jo sugebėjimų ir taip nepastebint kitų žmogiškų gabumų.
Kantas savo filosofinėje antropologijoje išplečia aristotelinę žmogaus kaip animale
rationale, protingosios būtybės, sampratą prie jos prijungdamas sąmonės šaltinio, proto,
filosofinį komponentą. Tuo būdu apsiribojama tik proto svarstymu, dėl ko nukenčia kitų
žmogaus gebėjimų filosofinio interpretavimo apmąstymas. Lygiai kaip Kantas, Scheleris
panašiai žvelgia į žmogų: jį išaukština esinijos atžvilgiu -, tik kiek kitokiu aspektu nei Kantas.
Scheleriui, priešingai negu Kantui, atrodo, kad žmoguje ne protas esąs svarbiausias, bet jo
dvasia, kurios esminė funkcija yra ši: „Iškelkime dvasios sąvokos ypatingą žinojimo funkciją,
žinojimo rūšį, kurią tik ji gali duoti. Tad pamatinė dvasinės esmės apibrėžtis kaip visada
psichofiziškai parūpina jos egzistencinį atlaisvinimą nuo organiškumo, atskirtumą nuo
vyraujančios įtakos spaudimo, nuo organiškumo priklausomybės, nuo „gyvenimo“ ir visko, kas
priklauso gyvenimui,- taigi ir nuo jo asmeninio instinktyvaus „intelekto“. Taigi dvasinė esmė
daugiau nėra susijusi su aplinka ir instinktais... Be to, tokia esmė sugeba pakilti virš jai
pirmapradiškai duoto aplinkos „pasipriešinimo“ ir reakcijos centrų, kuriuos vienas gyvūnas turi,
kuriuose gyvūnas ekstatiškai atsiveria, pakilti į „objektus“ ir iš principo šių objektų suvokti pačią
taip – būtį, be apribojimo, kurį šie priešingi pasauliai arba jų įvykiškumas patiria vitališkoje
instinktų sistemoje ir supranta jutimų funkcijomis ir jutimų organais.“67
Žmogaus dvasia,
Schelerio požiūriu, pranoksta intelektą tuo, kad ji nepasilieka materijoje. Tuo tarpu intelektas
neišvengiamai yra susijęs su įvairiomis instinktų rūšimis: pats intelektas yra organinis. Dėl to tik
dvasia dėl savo nematerialaus pobūdžio gali suteikti žmogui galimybę peržengti instinktų
pasaulį. Be to, peržengiami ne vien instinktai: pranokstama visa materialioji tikrovė. Atrodo tarsi
žmogiškoji dvasia perima iš hegeliškosios Dvasios absoliutines galias, leidžiančias jai užimti
nepajudinamą poziciją pasaulio tvarkoje ir naudojantis šia privilegijuota padėtimi stebėti visą
materialaus pasaulio kismą.
Šia prasme Kantas nėra toks radikalus kaip Scheleris: jis neabsoliutina proto vaidmens,
kad imtų neigti sielos nemirtingumą. Atvirkščiai, Kantas skelbia šių sričių autonomiją
pripažindamas Dievui, sielai neginčijamų proto postulatų statusą. Iš minėto Schelerio pozicijos
radikalumo išplaukia, kad dvasia užduoda mąstymui kryptį. Ji leidžia žmogaus sąmonei „...nuo
vieno centro tarsi anapus erdvėlaikinio pasaulio ir save patį padaryti pažinimo objektu. Taigi
žmogus kaip dvasinė būtybė yra patį save ir pasaulį apmąstanti būtybė.“68
Šia teze Scheleris
67
Max Scheler. Die Stellung des Menschen im Kosmos. - Bonn: Bouvier Verlag, 2010,S. 28. 68
Ten pat. P.34.
Page 37
36
iškelia žmogaus savimonę, bet kartu dvasinei žiūrai bei savimonei pritaiko subjektyvumo –
objektyvumo šabloną. Scheleriui save ir aplinką objektyvuojamai regintis bei apmąstantis asmuo
kaip ir Kantui yra subjektas. Abejones dėl objektinio požiūrio žmogaus ir kalbos atžvilgiu
išsklaido Heideggeris pastebėjęs, kad, jei Schelerio filosofijoje aktai „... yra atliekami, asmuo yra
akto vykdytojas.“69
Negalima teigti, kad mąstymo aktai yra kažkas kita (skiriasi kokybės ir
kilmės prasme kaip Schelerio filosofijoje) nei tų aktų atlikėjas. Juk yra svarbu ir mąstantysis, ir
ką jis mąsto. Savo ruožtu tai nustato mąstančiojo, subjekto, padėtį apmąstomo dalyko, objekto,
atžvilgiu nepriklausomai nuo santykio įvardijimo. Šia prasme šėleriško santykio intencionalumas
yra viso labo kitokia subjekto – objekto santykio etiketė: Schelerio filosofinėje antropologijoje
subjekto sąmonės aktai objektina daiktus ir tikrovę, nors pačiam Scheleriui atrodo, kad jam
pavyksta įveikti kartezinį kūno ir sielos dualizmą. Tačiau būtent absoliutinės dvasios statuso
suteikimas žmogaus dvasiai reiškia, kad intencionalus santykis tarp žmogaus ir esinijos netenka
prasmės. Juk ,jeigu žmogus lemia savo paties buvimą ir sprendimus, tada nėra prasmės santykiui
su kažkuo: pati žmogaus sąmonė sprendžia, kurios daiktų prasmės vertos išaiškinimo, o kurios –
ne. Būtina dar kartą pabrėžti, kad Scheleriui kaip ir Kantui nepavyko atsiriboti nuo kartezinės
subjekto – objekto skirties: subjekto – objekto santykį Kanto filosofijoje atidengia proto, o
Schelerio filosofijoje - dvasios analizė.
Atitinkamai pats filosofinis svarstymas netenka ieškojimo prasmės, nes jame į daiktus
galima žvelgti viso labo kaip į proto pateikiamas filosofines sąvokas, kurias tik protui, o ne
savaimingai klausimo eigoje iškylančiai netikėtai minčiai lemta išgvildenti; lygiai kaip
filosofijoje, kurią seka Scheleris, reiškinys „... yra tik žmogiškųjų daikto reikšmių rinkinys. Kai
daiktas ištirpdomas fenomene, jo būtis tiesiog sutapatinama su reikšme. O kadangi reikšmes į
daiktą kaip į fenomeną įdeda pati žmogaus sąmonė, fenomenologija yra tik žmogaus realybės,
arba kasdienio žmogaus pasaulio, aprašas.“70
Šliogerio požiūriu, tikras filosofas turi būti
ganėtinai nuosaikus filosofinių sąvokų interpretavimo atžvilgiu. Antraip sakant, filosofinės
sąvokos turi padėti suprasti dalykus, o ne juos užgožti tiek, kad iš svarstomų dalykų liktų viso
labo filosofinių sąvokų interpretacija tekste. Kai filosofiniame svarstyme iškeliamos žmogaus
sąvokos - „dvasia“, „sąmonė“, - tai mąstymas nejučiomis tiek išplėtoja interpretaciją, kad patį
pasaulį linksta vadinti žmogiškos valios produktu, nors pasaulis buvo dar iki žmogaus ir, be
abejo, iki jo sąmoningų pastangų įprasminti savo vietą pasaulyje. Tokiu būdu, Šliogerio
manymu, iš juslinio žmogaus suvokimo lauko pasitraukia patys daiktai, nes lieka tik jų reikšmės
mūsų mąstymui. Prasmių interpretacija tampa svarbesnė už klausimą: ar yra kaip teigia
interpretacija. Taigi iš esmės tiesa, kurios ieško toks filosofas, yra abstrakti. Be to, ji yra ribota:
69
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S.48. 70
Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla. P.439.
Page 38
37
filosofo protas nebesiekia įžvalgų, kurios būtų netikėtos jo paties tyrimui, bet išradingai, o
kartais net genialiai laikosi metodo. Pastaroji Šliogerio mintis sutampa su Heideggerio mintimi
dėl techninės filosofijos vyravimo: „Kada mąstymas miršta – iškrenta iš stichijos, šitą praradimą
jis pakeičia tuo, kad įgyja autoritetą kaip Τέχνη, kaip švietimo instrumentas, kaip mokyklinė
disciplina, o vėliau kaip kultūros institucija. Ilgainiui filosofija virsta aiškinimo pagal pirmines
priežastis technika...Tokie konkuruojantys užsiėmimai viešai pasirodo kokių nors ...izmų
pavidalų ir stengiasi pranokti kitus.“71
Joje mąstytojas pastebi, kad kai filosofinis mąstymas
atsisako paties mąstymo kaip proceso - filosofinės tiesos ieškojimas nutrūksta. Kadangi aklas
mokyklinio metodo taikymas tampa svarbiau už filosofinės mokyklos iškeltus tikslus.
Numanoma, kad tokiu atveju lieka tik skaidomas ir įmantriai konstruojamas tekstas, kuriame
filosofinės tiesos nepriklausomai interpretacijai nėra vietos. Iš šios Heideggerio minties taip pat
galima išskaityti mąstytojo antipatiją visai mokyklinei filosofijai, kuriai būdingas susiskaldymas
į atskiras filosofines disciplinas, nors suvokiama, kad pati filosofija nėra skirtingų filosofinių
sričių rinkinys. Pastaroji Heideggerio mintis taip pat pataiso Šliogerio įžvalgą.
Grėsmė, kad filosofija gali virsti viso labo tik savo metodo, savo technikos tarnaite gali
tikti kiekvienai filosofijos rūšiai, kurios atstovai pamiršta, kad filosofijoje yra svarbiausia
mąstyti, o ne vien skaityti filosofinius tekstus ir tuo stebinti filosofinės informacijos gausa
šnekoje. Antra vertus, negalima teigti, kad filosofinio metodo taikymas veda link filosofinio
mąstymo nuskurdinimo. Juk filosofinis metodas yra filosofinio mąstymo kūrinys, kuris turi
padėti mąstyti: filosofinei tiesai ieškoti pritaikomas metodas leidžia plėtotis unikaliai mąstymo
perspektyvai. Tačiau jei filosofai dėl asmeninių ar akademinių ambicijų atsisako ieškoti kitokių
apmąstymo formų ar būdų tada filosofija virsta filosofinių tekstų literatūrologija arba idėjų
istorija pakartojančią ankstesnių kartų mąstytojų nueitą kelią. Antra vertus, juk Scheleris ir pats
Heideggeris taiko savitą fenomenologinio metodo formą. Schelerio filosofijoje fenomenologinis
metodas pirmąkart įgija ontologinį atspalvį žmogaus būtiškai sampratai apibūdinti, o
Heideggerio filosofijoje pirmiausia remiamasi Edmundo Husserlio tyrinėjimais „Būtyje ir laike“
ieškant originalaus pamatinių filosofijos klausimų apmąstymo.
Iš aukščiau išdėstytų samprotavimų seka, kad metodas yra tik priemonė bet kuriam
mąstytojui pateikti savitu būdu filosofinę poziciją. Schelerio filosofinėje antropologijoje
negatyvų pobūdį turi tik pats žmogaus padėties traktavimas: žmogus savo dvasios dėka užima
absoliutinės būties vietą.
Aptariau objektinio požiūrio filosofinės kalbos atžvilgiu idėjų ištakas antikos ir
moderniųjų laikų filosofijos tradicijose. Iš šio filosofinės tradicijos eigoje susidariusio požiūrio
paaiškėjo, kad bendrąja prasme objektinis požiūris visą esiniją interpretuoja vien kaip žmogiškos
71
Martynas Heidegeris. Apie humanizmą. P. 227.
Page 39
38
perspektyvos dalį. Perfrazuoju Heideggerio metaforą: „Kalba – būties namai“ pateikdamas
minėtos metaforos antipodą, labiausiai atitinkantį objektinio požiūrio kalbos atžvilgiu esmę:
„Kalba – yra žmogaus namai“. Kalbos kaip vien žmogiškos būties namų interpretacija reiškia,
kad žmogui paliekama visiška laisvė manipuliuoti kalba. Sekant šiuo požiūriu kalba yra
vertinama vien kaip žmogiškos veiklos įrankis, kuriuo žmogus keičia ar įtvirtina savas esinijos
prasmes. Tokiu būdu žmogus naudodamasis kalbėjimu kaip įrankiu sudaiktina kalbą. Iš kalbos
sudaiktinimo kyla heidegeriška būties užmarštis: žmogus neprisimena, kas yra jo tikrasis buvimo
pagrindas, nes tikrovę yra uždengęs sudaiktintos kalbos sąvokų šydas – Das Man. Sudaiktinta
kalba diegia techninį suvokiamo dalyko vertinimą, kuris filosofijoje skatina tikrovę apmąstyti
kaip padalintą, o ne kaip visuminę. Taigi techninis aspektas ima lemti mokslinį mąstymą.
Svarstymas, kuriame klausimas pasuka mąstymą priešinga technikai linkme, net tampa
nereikalingas. Tokio technikos dominavimo moksliniame darbe pasekmė - mokslininko
mąstymo priklausomybė nuo darbo technikos, o ne nuo originalios mąstymo įžvalgos.
Heideggerio metaforą, žyminčią perėjimą nuo žmogaus požiūrio prie harmoningo santykio su
būtimi, detaliau noriu apmąstyti kitame skyriuje, kadangi šis klausimas iškelia priešingą „Kalba
– žmogaus namai“ požiūrį.
Page 40
39
4. NEOBJEKTINĖS KALBOS IR METAFIZINIO
MĄSTYMO SĄLYTIS
4.1. „KALBA – BŪTIES NAMAI“ METAFOROS APMĄSTYMAS
Heideggerio filosofija atspindi paties mąstytojo pastangas aprašyti visą žmogaus būtį bei ją
suprasti nuolatiniame santykyje su visuma, kurioje išryškėja žmogaus galios ir ribos.
Heidegeriškai tariant, žmogiška Dasein (čia – būtis) yra nuolat užklausiama Sein (būties) kaip
visumos, kad paragintų žmogų prisiminti ir nuolat atnaujinti savipažinimo, savo laisvės, savo
gyvenimo, savo mirties klausimų svarstymą. Žmogaus gyvenimas yra laikiškas, ir dėl to yra
baigtinis. Pastaroji Sein ir Dasein santykio užklausos prasmė, viena vertus, yra racionali, antra
vertus, mistinė. Racionalia prasme kalba šnekame tam, kad išsakytume arba užrašytume savo
mintis, savo skaičius, savo tylėjimą, savo jausmus. Mistinė kalbos prasmė kyla iš akivaizdumo:
...“žmogus turi kalbą iš prigimties.“72
Šis esaties akivaizdumas yra paradoksalus, nes, užuot
paaiškinęs kalbos kilmę, pateikia viso labo kalbos duoties įvykį.
Objektinis požiūris kalbos atžvilgiu, kurį analizavau praeitame skyriuje, padalija
žmogaus ir esinijos buvimą į visai skirtingus būties regionus. Plėtojant padalijantį svarstymą galų
gale tampa „...negalima paaiškinti normalaus žmogiškos kalbos panaudojimo, kaip negali
paaiškinti ir esminės minties savybės. Vadinasi, reikia kitokios filosofinės nuostatos nei
metafizinė,- karteziniu terminu, postuluoti antrąją substanciją, kurios esmė yra mintis...“73
Mąstymo tradicija skatina šį kartezinį dalijimą tęsti, nes tradicija yra laikiškas procesas,
perduodantis pozityvius ar negatyvius mąstymo dalykus. Tokiu būdu kūno ir sielos dualizmas
pereina į skirtingus mąstymo diskursus. Savo ruožtu tai skatina dualistines diskusijas. Tradicijos
perduoti į dualizmus klampinantys klausimai trukdo palaipsniui pamatyti dalyko esmę. Tad
užtenka mąstymo priskyrimo kalbai ar kalbos mąstymui, kad būtų iš karto atsakoma į klausimą.
Žinoma, tyrinėjant tokia forma mintis nepasako daugiau nei yra duota jos potekstėje, t.y.
grįžtama prie minties ir kalbos padalijimo ir neklausiama apie kalbos ir mąstymo vienovę. Toliau
trumpai noriu apmąstyti pačios objektinės tendencijos esmę, kad galėčiau svarstyti būties ir
kalbos santykį.
Filosofiniam protui pastatytos užtvaros (visokie filosofijų gimdomi dualizmai) būtį
paverčia nejudria, nes iškelia ne buvimą kaip tokį, bet jo rezultatą: veiksmą, poelgį arba mintį.
Šio objektinio požiūrio aspektas filosofinėje veikloje yra toks: Kai buvimo rezultatas tampa
svarbesnis už buvimo proceso apmąstymą, filosofijos esme tampa ne meilės išminčiai santykis,
bet filosofinio mąstymo kraštutinumas, didinantis arba perdėtai mažinantis Φίλία (meilę) ar
72
Martin Heidegger . Unterwegs zur Sprache. S. 11. 73
Noam Chomsky. Language and mind. - New – York: Brace & World, Inc., 1968,p.5.
Page 41
40
σοφίη (išmintį) konkrečioje filosofinėje veikloje. Pavyzdžiui, iš savo patirties prisimenu, kad kai
svarstau filosofinį klausimą tik tam, kad parašyčiau darbą ir už tai gaučiau pažymį, Φίλία,
mylintysis segmentas, tame, ką aš darau, pasitraukia iš mano teksto ir iš mano intencijų. Tokiu
atveju aš iš filosofo tampu grafomanu – žmogumi, kuriam rūpi kuo greičiau pagaminti reikiamą
teksto kiekį nustatytu laiku.
Antras kraštutinumas, sumaišantis išmintį su mokymusi ar žinojimu: filosofo tapimas
sofistu. Kai mąstai vien siekdamas konkrečios naudos, tai esi sofistas, kuris „...tapo prekiautoju
savo asmeninėmis žiniomis“74
Suvokiama, kad ne visapusė erudicija siekiant uždirbti kuo
daugiau pinigų ar noras nustebinti klausytojus yra filosofo bruožas, juk šie bruožai būdingi tiek
politikui populistui, tiek retoriui: abu jie siekia ne išminties kaip filosofas, bet apčiuopiamos
materialinės naudos už „išminties“ pamokas. Nepataikauti savo ambicijoms, bet kantriai ir
nuosekliai mąstyti konkrečią idėją – ši nuostata yra tikro filosofo išskirtinis bruožas. Filosofinio
svarstymo kelias mąstančiajam išryškėja kada jis stengiasi ne vien mąstyti apie svarstomus
dalykus, bet geba į juos įsijausti taip, kad galų gale pamilsta patį filosofinio mąstymo vyksmą, o
ne jo rezultatą – baigtą tekstą ar pasakytą kalbą. Mąstantysis kaip mylintysis tuščiai nesiginčija,
bet sugeba filosofinius dalykus apmąstyti ir įvertinti. Apibendrindamas pabrėžiu, kad filosofinis
mąstymas turi stebinti originaliomis ir nuosekliomis mąstymo įžvalgomis, o ne informacijos
gausa ar populiarios mąstymo technikos taikymu.
Koks turi būti mąstymas, kad atskleistų suvokinį jo paties ir tikrovės aspekto, kurį tas
suvokinys nagrinėja, visumoje, užuot padalinęs patį suvokinį į kalbinę sąvoką sau ir į mintį sau
kaip yra dualistiniame mąstyme? Viena aišku, „...apie ką byloja pamatinis sakinys yra kalbos
pagrindas. Išplėtota mintis.“75
Heideggerio manymu, toks mąstymas yra pamatinis, kuris išsako
esminius dalykus ir juos aiškina. Ir toks mąstymas turi būti priešingas objektiniam požiūriui, nes
ten, kur iškeliama perskyra tarp objekto ir subjekto, ten negali būti vyraujančios dalyko esmės:
metafizinis dalykų klodas tiesiog tampa nesvarbus. Taigi kalbos pamatas, kalbos buvimas tokia,
kokia ji yra, kad išsakytų kalbos esmę, turi būti judrus, o ne priešingas vyksmas. Kadangi kalba
išreiškia mintis, kurios yra aktyvios ir daugiakryptės. Kas daro minėtą mąstymo ir kalbos sąlytį
kertiniu?
Paulis Ricoeuras analizuodamas Heideggerio filosofiją taikliai pastebėjo vieną iš
esminių tokio pirmapradžio mąstymo bruožų. Ricoeuro manymu, paties Heideggerio filosofijoje
„metaforiškumas egzistuoja tik su metafiziškumu.“76
Ricoeuras turi galvoje mintį, kad metafora
atspindi filosofinį mąstymą ir filosofinę kalbą. T. y. metafora kaip savita kalbinė forma būdinga
ir grožinei literatūrai, ir metafizikai. Metaforos ir metafizinio mąstymo ryšys glūdi perteikime.
74
Платон. Софист.// Сочинения, II т. - Москва: Мысль,1970, ctp. 343. 75
Martin Heidegger . Der Satz vom Grund . - Pfullingen: Verlag Günter Neske, 1992,S.39. 76
Paul Ricoeur. The Rule of Metaphor. - Toronto: Toronto University Press, 1991,p.12-13.
Page 42
41
Jau nuo Herakleito laikų iki pat moderniųjų laikų, pavyzdžiui, Heideggerio filosofijoje,
metafizinis mąstymas savo giliąsias įžvalgas plėtoja metaforos forma, tad šia prasme galima
teigti, kad kalbinės metaforos ir metafizikos svarstymas yra tame pačiame filosofinio mąstymo
kelyje.
Pats Heideggeris filosofinės metaforos ir literatūrinės metaforos neskiria kaip dviejų
priešingybių. Pastaroji nuostata kyla iš tokio Heideggerio suvokimo: „Sakmė yra būdas, kuriame
kalba yra įvykis; būdas ne tiek modusu ar rūšimi, bet būdu kaip μέλος , daina, kuri yra
dainuojama.“77
Būties įvykis yra pirminis mąstymo ar net bet kokio veikimo atžvilgiu, nes ir
mąstymas ir veiksmas pirmiausia yra, o tik po to gali veikti savitai. Būties sakmė išsako
pirmapradį buvimą, įvykį, dėl kurio tampa galimas esinijos judėjimas. Tačiau Heideggeris
nelinkęs būties įvykio sakmės padalinti į rūšis ir modusus, pavyzdžiui, kalbėti apie metaforą,
tenkinančią literatūros mėgėjo skonį. Sakmės padalijimas yra negalimas vien dėl to, kad ji nėra
literatūros diskurso dalykas: sakmė tiesiogiai nepriklauso nei kalbai, nei mąstymui atskirai
suvokus, bet priklauso būčiai. Būties sakmė yra metafizinė metafora, kurią veikiau galima
išgirsti kaip dainos garsus, bet nebūtinai iš karto suprasti. Iš esmės ši mintis reiškia, kad ką
leidžia girdėti būties sakmė, dauguma gali tik pajusti. Vadinasi, gilesniam būties supratimui yra
reikalingas ypatingas žinojimas. Iš to išplaukia, kad būties sakmė yra tokia pat nedalijama ir
tokia pat mistiška savo pasirodymu ir pasireiškimu kaip pats būties įvykis. Kartu verčia
suabejoti, ar apskritai yra prasminga kelti būties klausimą kiekvienam mąstančiajam, jeigu būtį
vieni gali tik pajusti, o kiti suprasti? Ar paslaptinga būties ir žmogaus santykio prigimtis neverčia
šio klausimo vien filosofinio elito nuosavybe? Be to, būties įvykio ir būties sakmės dermės
paslaptingumas filosofiniame kontekste kelia pagrįstą dvejonę: Kam apskritai yra reikalinga
metafora ar kokia kita neįprasta ausiai kalba būčiai suprasti?
Šiuo atveju tik Heideggerio „kalba yra būties namai“ metaforos filosofinis
interpretavimas gali padėti atsakyti į minėtus klausimus: „Mąstymas subrandina būties sąlytį su
žmogaus esme. Šito sąlyčio jis nei pagamina, nei sukuria. Mąstymas grąžina būčiai jį (sąlytį – A.
Š.) kaip tai, kas yra būties padovanota pačiam mąstymui. Šitas grąžinimas pasireiškia tuo, kad
mąstymas būčiai duoda kalbą. Kalba yra būties namai.. Jos prieglobstyje gyvena žmogus.
Mąstytojai ir poetai yra šio prieglobsčio sargai. Jų sargyba yra būties atvirumo subrandinimas,
nes jie išsisakydami duoda būčiai kalbą ir išsaugo ją kalboje.“78
Viena vertus, cituotoji mintis
atskleidžia keliamo būties klausimo svarbą metaforinėje kalboje. Antra vertus, itin reikšminga ne
vien pati būtis, bet taip pat metafora. Metafora įvardija būties įvykio neišsakomumą
kasdienybėje ar moksle. Tačiau lygiai taip pat metafora kaip būties sakmė artikuliuotai prabyla
77
Martin Heidegger . Unterwegs zur Sprache. S.266. 78
Martynas Heidegeris . Apie humanizmą. P. 224-225.
Page 43
42
apie būties melodiškumą: būtis, lemianti visa ko buvimą, kaip daina peržengia kalbos sienas ir
atsiduria anapus kalbos. Vadinasi, tokio pobūdžio metaforos užduotis yra ne šiaip filosofinės
minties, Sein ir Dasein santykio, išryškinimas. Būtent minėta metaforos raiška, išsakymas
žodžiais būties μέλος, ir yra būties esmė. Šios esmės ypatingume slypi paradoksas. Metafora
išsako būties dalykus, ir šie išsakyti dalykai turi būti pakankamai konkretūs,- antraip mes
nesuprastume išsakytojo dalyko. Bet išsakyti konkretūs žodžiai minėtą Sein ir Dasein santykį
viso labo palyti kaip sąvoką. Tuo tarpu pats įvardijamas santykis reikalauja ne vien mąstymo,
kad atsidurtume anapus kalbos. Šiam tikslui reikia kiek kitokios žmogiškos patirties.
„Mąstymas šioje naujoje apibrėžtyje daugiau nesuprantamas kaip suvokimas, t.y.
projektavimas, bet yra suvokiamas kaip „ klausymosi įvykdymas“, ir šitai ateina iš būties
atvirumo bei iš kalbos ,- ką Heideggeris vadina„į – vykiu. Tuo būdu kalba ir esminė klausymosi
laikysena įsiterpia į vėlyvosios Heideggerio filosofijos apogėjų.“79
Italų filosofė Celestine
Uzondu pirmiausia įvardija, kas yra anos patirties, padedančios suvokti heidegeriškos būties
melodiškumą, priešybė. Turima galvoje, kad kalbant apie metaforą kaip atskleidžiančią būties
melodiškumą netinka Heideggerio ankstyvosios filosofijos, išdėstytos „Būtyje ir laike“,
samprata, kad mąstymas yra lygus suvokimui, kuris „...kaip įmestas būties projektavimo būde
yra čia – būtis... Suvokimas kaip projektavimas, čia – būties būtiškas būdas, kuriame suvokimas
kaip projektavimas yra jo galimybės kaip galimybės.“80
Vėlyvajame Heideggerio filosofijos
periode, kuriam priklauso ir „Kalba – būties namai“ metafora, filosofui neužtenka suprasti
žmogaus mąstymo kaip tam tikro žmogaus sugebėjimo projektuoti savo čia – būtį remiantis jos
galimybėmis. Vėlyvojo Heideggerio filosofijos laikotarpio metaforos samprata iš esmės pataiso
Dasein ir Sein santykio apmąstymą. „Būtyje ir laike“ reikėjo viso labo racionalios įžvalgos:
suvokti, kad žmogus yra atsakingas už savo būtį, ir kad ši atsakomybė pagrįsta savo likimo
kūrimu. Tuo tarpu, kaip mano Uzondu, vėlyvoje Heideggerio filosofijoje daug svarbesnis tampa
klausymasis arba įsiklausymas į būties įvykio melodinį bylojimą. Taigi ankstyvojo Heideggerio
filosofijos laikotarpio nuostatą, kad būtį galima suvokti racionaliai ir ją panaudoti
savirealizacijai, keičia mistinė būties kaip paslaptingo būties įvykio, pavaldaus būties metaforai,
samprata. Įsiklausymas, o ne konkreti etika tampa žmogaus buvimo apmąstymo pagrindu.
Dėl šio Heideggerio mąstymo krypties pasikeitimo, įsiklausymo atsiradimo vietoje
suvokimo, taip pat yra netinkama visą Heideggerio metafizinę būtį suvokti vien kaip racionalią
ar kaip paslaptingą. Pasirinkę vien racionalų ar neracionalų metafizinės būties ir žmogaus
santykio aiškinimą mes liktume tik prie būties kaip mūsų išgalvotos, o ne Heideggerio sukurtos
sąvokos aiškinimo. Ką, pavyzdžiui, panašiai atliko Jeanas – Paulis Sartre‘as savo kūrinyje
79
Celestine Uzondu. „Heideggers Versuch, das „Verstehen“ zu verstehen „.// Heidegger Studies vol.26, Illinois:
Verlag Eterna Press, 2010,S.216. 80
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S.145.
Page 44
43
„Egzistencializmas yra humanizmas“: jis šiame veikale Heideggerio metafizines idėjas laikė
artimas ateistiniam egzistencializmui pagrįsti. Sartre‘as Heideggerį, kaip ir save patį, priskyrė
prie egzistencinių mąstytojų, kuriems„...iš tiesų egzistencija yra aukščiau esmės, žmogus yra
atsakingas už tai, kuo jis yra. Vadinasi, pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų
valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją.“81
Sartre‘o teigimu, svarbiausia yra ne
žmogaus buvimas kaip toks, bet ką žmogus yra nuveikęs savo čia - būtyje. Vadinasi, Sartre‘o
manymu, žmogaus veiksena nusprendžia žmogaus buvimo kokybę, o ne atvirkščiai. Kaip
minėjau, šią ir panašias nuostatas Sartre‘as priskiria ir sau, ir Heideggeriui. Tam tikra prasme
etinis veiksmas kaip projektavimas to kas bus „Būties ir laiko“ kontekste primena šią Sartre‘o
atliktą ateistinio egzistencializmo interpretaciją. Antra vertus, visais kitais atžvilgiais sartriškasis
požiūris prieštarauja Heideggerio filosofijai.
„Būtyje ir laike“ suvokimo kaip projektavimo savybė yra susijusi su įmestimi:
mąstymas yra toks koks yra, ir būtent nuo žmogiškos būties ir metafizinės būties santykio
priklauso visa kita. Taigi jau ankstyvosios Heideggerio filosofijos įžvalga žmogaus buvimo
santykį su esinija kaip visuma padaro pirmesnį už egzistenciją – žmogišką čia – būtį. Tuo tarpu,
Sartre‘o nuomone, su žmogaus čia – būties ir bendrosios būties santykiu yra atvirkščiai: pirmiau
seka žmogaus galimybių vykdymas jo čia - būtyje, o visa kita, kas nėra susiję su žmogaus veikla,
nėra svarbu egzistencializme. Priešingai negu Sartre‘o filosofijoje, pati heidegeriško suvokimo
struktūra, įmestis – projektas, yra laikiška, o ne vien besisukanti sąmonės kaip vienintelės
tapatybės judesių tyrinėjime kaip yra Sartre‘o egzistencializme. Heideggerio metafizikoje, nors
žmogus yra savo čia – būtyje, kad save realizuotų, bet įmesties, savo gimimo, savo tėvų, jis
negali pasirinkti. Žmogus tiesiog yra tam tikrose savo gyvenimo aplinkybėse, nes taip yra
nulemta metafizinės būties sąrangos.
Sartre‘o manymu, „sąmonė yra egzistavimo pilnuma ir savideterminacija – esminė jos
ypatybė.“82
.Sartre‘as žmogiško buvimo ir būties santykio aiškinimą paverčia būties pažinimu, o
ne žmogiškos ir esinijos būčių santykio apmąstymu,- kas yra svarbiau Heideggeriui. Tokiu būdu
Sartre‘ui žmogus, jo sąmonės kismas tampa svarbesni už ontologinę pačios būties ir netgi
žmogiškos čia – būties sąvokos interpretaciją. Vadinasi, pati metafizinė būtis Sartre‘ui yra tik
abstrakcija, perkelianti filosofinius svarstymus į čia - būties sąmonės, kuri moderniųjų laikų
filosofijoje pakeičia ψυχη (sielą), lygmenį. Kokia yra sąmonės veiksena Sartre‘o filosofijoje
peržengus buvimo apmąstymą? Sąmonės problematikoje„... egzistuoja žmogaus universalumas,
bet jis nėra duotas, jis nuolat konstruojamas. Aš konstruoju save, pasirinkdamas save patį
81
Žanas Polis Sartras ( Jean – Paul Sartre) . Egzistencializmas yra humanizmas.// Filosofijos istorijos
chrestomatija: XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. - Vilnius: Mintis, 1974,p. 441. 82
Жан Поль Сартр . Бытие и ничто. - Москва: Республика, 2004, ctp. 29.
Page 45
44
universaliu...“83
Sartre‘as sąmonės veikseną peržengus buvimą kaip esmę supranta kaip
visaapimančią savirealizaciją. Savirealizacija čia – būtyje ir žmogaus sąmonės veikla pakeičia
metafizinio santykio Sartre‘o filosofijoje stoką. Savirealizacija, kylanti iš sąmonės reiškinių ir
sąmonės ήθος (įpročio), lemia taip pat tarpusavio santykių etiką, apie kurią kalbėjau diskusijos
su Sartre‘o egzistencializmu pradžioje. Savo ruožtu pastarieji svarstymai reiškia, viena, kad
Sartre‘ui rūpi tik žmogiška perspektyva ir jos prasmės, o ne esinijos darna. Esinijos vientisumo ir
pan. klausimai svarbesni Heideggeriui, nes sutampa su jo fundamentaliosios ontologijos
problematika. Antra, Sartre‘as apverčia ištisų filosofijos epochų ontologinį mąstymą aukštyn
kojomis. Buvimas graikų ir Heideggerio mąstyme duodantis pradžią ir pažinimui, ir etikai
vertinamas jau kaip etikos ir pažinimo produktas Sartre‘o filosofijoje. Taigi ne tik būtis kaip
esinijos būtis, bet ir žmogaus būtis sartriškame mąstyme yra objektinama. Sąmonė objektiniame
požiūryje būtį panaudoja kaip įrankį čia – būties perspektyvai (-oms) įtvirtinti.
Kaip anksčiau pastebėjo Uzondu, ontologinėje problematikoje ne suvokimas kaip toks
yra svarbiau, bet įsiklausymas. Kodėl įsiklausymas mąstymą grąžina prie „Kalba – būties namai“
metaforos svarstymo? Todėl kad įsiklausymas atskleidžia Sein ir Dasein santykio dialektiką:
galimybę būti racionaliai apmąstomam kalbine metafora ir suvokimą, kad nei mąstymas, nei
kalba kaip ieškojimas iki galo neišsemia visų metafizinio santykio aspektų. Nuo ko priklauso
minėtų išvadų paradoksalumas? Heideggerio ir Sartre‘o idėjų diskusija atskleidė, kad
egzistencinių idėjų išvadų paradoksalumas priklauso pirmiausia nuo paties mąstymo,
formuluojančio tokias išvadas, pobūdžio. Sartre‘as apibūdino savo filosofinį mąstymą kaip
egzistencialistinį, esmingai aiškinantį žmogaus sąmonės ontologines problemas. Tuo tarpu
Heideggerio mąstymą sunku būtų įvardyti vien kaip egzistencialistinį (toks jis yra tik „Būtyje ir
laike“). Egzistencialistinę tendenciją Heideggerio ankstyvajame filosofijos etape, vėlyvajame
mąstytojo filosofijos etape jau keičia visuotinė metafizinė problematika, kuri įkvepia mąstytojui
rūpestį jau ne vien kaip veikia „...žmogaus aktyvumas vidupasaulinio esinio atžvilgiu
(Entwurf)...“84
, bet rūpi pati būtis kaip visuma, kuri melodiškai sueina su žmogaus čia – būtimi.
Iš esmės dėl Heideggerio filosofijos laikinio periodiškumo atsirado racionalios ir mistinės būties
apmąstymų skirtumai. Bet kuriuo atveju šie Heideggerio filosofijos iš pažiūros prieštaringi
virpesiai išryškina istoriškai pagrįstą mąstymo būdą, kurį įvardiju kaip metafizinį mąstymą,
atitinkantį graikišką metafizikos tradiciją, pavyzdžiui, ikisokratikų idėjas, Platono, Aristotelio
išplėtotas metafizines koncepcijas. Metafizinis mąstymas veikia filosofijos tradicijos
priešpriešoje su egzistenciniu mąstymu, pavyzdžiui, su sartrišku mąstymu.„ Metafizinis
mąstymas nukreiptas į būtį – anapus – žmogaus, kitaip tariant, į transcendenciją, tuo tarpu
83
Žanas Polis Sartras (Jean – Paul Sartre). Egzistencializmas yra humanizmas. P.444. 84
Arvydas Šliogeris. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. - Vilnius: Mintis, 1985, p.161.
Page 46
45
modernusis mąstymas nukreiptas tik į žmogaus egzistenciją...“85
Šliogerio egzistencinio ir
metafizinio mąstymo priešybė paaiškina kodėl „Kalbos – būties namų“ metaforos interpretavime
pirmenybę reikia teikti ne supratimui, bet įsiklausymui. Įsiklausymo vietoje supratimo
interpretavimas pagrįstas jau minėta ir komentuota Uzondu mintimi bei asmenine įžvalga, kad
netgi vėlyvajame Heideggerio mąstymo tarpsnyje esama daug naujų ir ne visada sutampančių su
ankstesnių metų veikalų prasmėmis mąstymo virpesių. Pavyzdžiui, „Laiške apie humanizmą“
Heideggeris „Kalba – būties namai“ metaforą aiškina skirdamas dėmesį supratimui ir kalbai.
Tuo tarpu veikale, parašytame vėliau: „Pakeliui į kalbą“, Heideggeris mąstymą suvokia jau ne
kaip suvokimą, bet supranta kaip įsiklausymą svarstant tą pačią „ Kalba – būties namai“
metaforą. Vėlyvasis Heideggeris vis daugiau atsiriboja nuo vien žmogiška perspektyva pagrįsto
egzistencinio mąstymo ir pereina į metafizinį mąstymą, kuriam būdingas siekis jau ne tiek
suprasti, kiek pajusti pačią mistinę būtį.
Kasdiene prasme žmonės klausosi vienas kito, kad panaudotų išgirstą mintį savo
kasdienybės reikalams. Tačiau tokiu atveju žmogiškoji kalba virsta viso labo demonstracija, kuri
tik „...yra įsteigta galimo parankumo įrankių struktūroje ( nurodyme) ...“86
Akivaizdu, kad
klausymasis vien siekiant panaudoti išgirstą žinią savo čia – būtyje veda prie kalbos ir girdėjimo
sampratos susiaurinimo. Jei pokalbyje mūsų dvasinės akys mato tik daiktus, kuriuos turime
panaudoti kaip priemones, tai mūsų kalba tampa panaši į veiksmažodinių komandų rinkinį tiems
daiktams įvardyti. Tiesa, taip kalba dar nėra visiškai paliekama objektinimo tendencijos
savivalei. Kalba vis dar yra būties namai siaurąja prasme kasdienybėje, bet suobjektintai kalbai
yra nepavaldžios giluminės dalykų prasmės, kadangi vien materialiu parankumu motyvuotos
kalbos dvasinės prasmės tiesiogiai nedomina. Taigi panašia forma plėtodami pokalbį retai
įsiklausome į žodžius, kuriuos ištariame patys ar mūsų pokalbininkas (-ai), nes mus domina tik
paviršinė pasakytos žinios reikšmė, o ne kalboje pats išsakytas dalykas. Panašiame kasdienybės
pokalbyje besiskleidžiantis klausymasis yra artimas egzistenciniam suvokimui su jau aptarta
dviguba įmesties – projekto struktūra. Ir atitinkamai šis egzistencinis klausymasis yra labai
nutolęs nuo metafizinio įsiklausymo, apie kurį mąsto Heideggeris. Įsiklausymas heidegeriška
prasme veikia kaip tarpusavio santykių dialogas ir kaip vidinio pasaulio monologas. „Laiške apie
humanizmą“ akcentuotas mąstymo, teikiančio būčiai kalbą, ir kalbos santykis yra kaip pokalbyje
ar rašte plėtojamas pašnekesys. Tuo tarpu veikale: „Pakeliui į kalbą“ metaforiškai išreikštas
būties melodiškumas gali būti medituojamas tik monologu, nes pati metafora išdainuoja
paslaptingos būties melodiją.
85
Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla. P.417. 86
Martin Heidegger . Sein und Zeit. S.82.
Page 47
46
Be to, heidegeriškos metafizinio monologo – dialogo formos prieinamos ne kiekvienam
asmeniui. Metafizinio mąstymo būdo dalininkai kaip metafizinės metaforos tiesos sargybiniai,
kaip cituota anksčiau, yra tik poetai, kadangi jiems rūpi giluminės dalykų prasmės. Suvokiama,
kad iš Heideggerio metafizinės estetikos iškrinta tie poetai, kurie apdainuoja efemeriškus
dalykus. Šiuo ypatingu poetinės tiesos išskyrimu Heideggerio mąstymas priartėja prie Platono
„...smerkusio meną už nepadorių pramogų teikimą, tikroviško mėgdžiojimą, kuris apsimeta tiesa
ir išmintimi, bet stokoja pažintinio tikro žinojimo teisėtumo, ir priešingai plėtoja moralinį
nuosmukį, skatinamą žemesniosios sielos dalies. Meno malonumo vertė yra visiškai priklausoma
nuo tiesos, moralinio būdo ir nuo politinių vertybių, kurios perimtos iš filosofijos.“87
Kaip
Platonui, taip ir Heideggeriui egzistuojančios vertybės yra grįstos filosofine tiesa, o ne juslėmis.
Heideggerio tiesos pamatas yra paremtas būties ir žmogaus santykio sklaida, tad visa, kas išeina
iš šio santykio rėmų, priklauso arba abstrakcijos kraštutinumui, arba priklauso nuo žmogiškos
perspektyvos viešpatavimo esinijai. Kai pirmasis kraštutinumas sutampa su antruoju: tampa
įmanoma kalbėti vien apie egzistencinį mąstymą kaip patį teisingausią visuose mąstymo
diskursuose. Tuo tarpu, kaip minėta, Heideggeris yra metafizinio, o ne egzistencinio mąstymo
šalininkas. Vadinasi, Heideggerio filosofinei estetikai nėra artimi bodleriško tipo poetai, kurių
poezija išdainuoja tik juslių sukeltą malonumą žmogiškoje čia - būtyje. Ir atvirkščiai:
Heideggeriui priimtinesni Hölderlinas, Traklis ir kiti vokiečių didieji poetai savo kūryboje
stengęsi derinti asmeninės kūrybinės egzistencijos ir mąstymo patirtį.
Kūrybinės ir metafizinės patirčių jungties svarbą atskleidžia tokia Heideggerio mintis:
„Šneka apie poezijos ir mąstymo kaimynystę mano štai ką, kad abu gyvena vienas su kitu, vienas
kitą apgyvendina, vienas persikelia į kito artumą.“88
Poezijos ir mąstymo bendrystė reiškiasi
kalboje, metaforoje, kuri poetiniais vaizdais, reiškiančiais įsiklausymą į būties įvykio bylojimą,
gilinasi kaip skleidžiasi įvairiuose kalbos diskursuose minėta bendrystė. Antra vertus, pati
bendrystė yra griežtai elitinė. Metafizinio mąstymo lygmenyje įsiklausymas į būties įvykio
bylojimą yra veikiau poetų arba mąstytojų, apdovanotų filosofinį ir poetinį mąstymą
sintetinančiais sugebėjimais, privilegija, o ne kiekvieno mąstančiojo nuosavybė. Tuo tarpu
kasdienio arba mokslinio diskurso egzistenciniame lygmenyje gali megztis kiekvieno
mąstančiojo klausymasis kaip supratimas, bet ne metafizinis įsiklausymas. Kadangi egzistencinis
klausymasis yra suinteresuotas pragmatiniais tikslais, kurie trukdo prie giluminių dalykų esmės
priartėti kūrybiškai, t.y. per būties įvykio pajautą. Tiesa, mąstytojui, nepažinusiam šios dvigubos
patirties gelmės, lieka racionali refleksija ties užrašyta ar išsakyta patirtimi tų mąstytojų, kurių
mąstymas plėtoja nesavanaudišką poetinio ir kartu filosofinio mąstymo gelmę. Mano manymu,
87
Richard Shusterman . “Entertainment: A question for aesthetics”. // British Journal of Aesthetics. - Oxford:
Oxford University Press, 2003,p. 291. 88
Martin Heidegger . Unterwegs zur Sprache. S.187.
Page 48
47
tai jau yra pakankamai daug, kad galime bent šiek tiek priartėti prie būties ir kalbos santykio
ištakų, kurios yra anapus kalbos.
4.2. KALBOS IŠTAKOS
Ankstesnis svarstymas paliko pasirinkimo dilemą: ar toliau svarstyti kūrybinio mąstymo ištakas,
ar pereiti prie kalbos kilmės ieškojimo. Antrasis kelias man atrodo daugiau pagrįstas, nes
sutampa su šio darbo tema, juolab kad mąstymo ir kalbos sąsajos susipina keliant klausimus ir
atrandant vis naujas įvairių dalykų prasmes. Be to, kalbos ištakų klausimo svarstymas atspindi
paties Heideggerio filosofijos pasikeitimą po „Būties ir laiko“ parašymo. Ankstesnio skyriaus
apmąstymas spontaniškai atskleidė metafizinės metaforos funkciją - poetinės kalbos ir mąstymo
bendrystės atskleidimą. Šis atskleidimas kyla iš tam tikrų paties mąstymo virpesių. Tačiau lieka
neaiški kalbos kilmė: Ar ji yra kilusi iš minėtos kalbos ir mąstymo bendrystės? Ar veikiau pati
metafora yra susijusi su kalbos kilme? Atrodo, kad abiem atvejais metafora leidžia priartėti
Heideggerio filosofijos interpretavimo akiratyje prie kalbos ištakų. Šiame skyriuje kalbos kilmės
heidegerišką svarstymą noriu derinti su Antano Maceinos dievoieška, Platono būties – nebūties
dialektika ir su prancūzų mąstytojo Jacqueso Lacano idėjomis.
Lacano tyrinėtoja Ellie Ragland – Sullivan taikliai įvardija Lacano ir Heideggerio
filosofinės laikysenos esminius skirtumus. Amerikiečių filosofės teigimu, ankstyvoje filosofijoje
„Heideggeris manė, kad žmogus pats kuria simbolinius savo egzistencijos duomenis (Dasein):
egzistuojančius kaip projektas (Entwurf). Lacanas šią sąmoningos subjektyvybės sampratą
sukritikavo antiontologiniu kalbos ir identifikacijos judesiu; pirminis Lacano nesąmoningas
subjektas, priešprieša tampančiai Heideggerio būčiai, suformuotai kaip simbolinių duomenų
rinkinys, yra kuriamas kultūros ir kalbos sąlyčio.“89
Nepaisant Ragland – Sullivan įvardytų
skirtumų, kylančių iš psichologo Lacano ir filosofo Heideggerio veiklų nesutapimo, Heideggerio
vėlyvosios filosofijos nuostata atitinka Lacano mąstysenos pamatiškumą. T.y. racionalios tiesos
pamatas atsiremia į neracionalų pagrindą. Heideggerio filosofijoje šiai įžvalgai atstovauja
metaforos šiek tiek paaiškinama, bet vis tiek anapus kalbos pasiliekanti metafizinė būtis. Tuo
tarpu Lacano filosofijoje esama tiesų, kurios kyla iš įprastai kalbai nepavaldžios ir dėl to
neracionalia vadintinos pasąmonės. Šios lakaniškos pasąmonės tiesos paaiškėja, pasak Ragland –
Sullivan, kai jos yra išskaitomos kaip simbolinės reikšmės sąmonės lygmenyje.
89
Ellie Ragland – Sullivan . Jacques Lacan and the Philosophy of Psychoanalysis. - Illinois: University of Illinois
Press,1986,p.93.
Page 49
48
Prielaidą, kad racionalios tiesos glūdi neracionalume dar iki Heideggerio ir Lacano
suprato vokiečių psichoanalitikas Sigmundas Freude‘as. Jis pastebėjo, kad žmogaus būtyje
esama ne vien racionalios būties, aiškių minčių pasaulio, bet lygiai taip pat egzistuoja šis tas
neracionalaus neurozių, instinktų bei neracionalių gamtos dėsnių, kuriais vadovaujasi visa
esinija, pavidalais. Ragland – Sullivan cituotoji pastaba atkreipia dėmesį, kad Lacanui, kaip
Freude‘o sekėjui, pasąmoninės prasmės ir jų analizavimas yra jo mąstymo pagrindas; tuo tarpu
Heideggeriui neracionalybė kaip metafizinės būties paslaptingumas pasirodo svarbi tik
vėlyvajame filosofijos etape. Ankstyvajam Heideggeriui būdingas čia – būties svarstymo
iškėlimas į centrinę vietą netinka vėlyvajame Heideggerio filosofijos etape, kuriame, kaip
analizavau praėjusiame skyriuje, metafizinės būties jautimas yra priešingas racionaliam
suvokimui. Šioje vietoje net galima daryti prielaidą, kad, pavyzdžiui, Sartre‘as nepastebi netikėto
Heideggerio filosofijos„...posūkio (Heideggers Kehre), tyrinėtojams davę dingstį skirti du jo
kūrybos periodus ir „ankstyvąjį“ M. Heideggerį net priešinti „vėlyvajam“.90
Dėl ko Sartre‘as
Heideggerio įžvalgas, skaitytas iki posūkio, vertina kaip visos Heideggerio filosofijos vientisą
paveikslą, nors taip nėra, kai suvoki minėto posūkio dvilypumą.
Heidegeriškas posūkis buvo tapęs filosofijos istorijoje tam tikra staigmena ne vien
Sartre‘ui, bet lygiai taip pat kitų šalių mąstytojams. Pavyzdžiui, heidegeriško posūkio
nesuvokimas atsispindi lietuvių filosofo Antano Maceinos Heideggerio filosofijos vertinime:
„Plati egzistencializmo srovė, prasidėjusi su M. Heideggeriu atsakė, kad egzistencija yra tiktai
šiapus: šiapus ji prasideda ir šiapus ji išsibaigia. ... Dievas šiai srovei pasiliko visiška
nežinomybė, amžinai neprieinama lygtis, kuriai išspręsti mes priemonių neturime.“91
Maceinai
save laikančiam krikščioniškojo egzistencializmo atstovu Sartre‘o filosofija atrodo kaip artima
ateistiniam egzistencializmui, nes, jo manymu, Heideggeris yra ateistas. Šiuo požiūriu Maceina
elgiasi labai panašiai kaip Sartre‘as, kuris neišmanydamas vėlyvosios Heideggerio filosofijos
mėgina vokiečių mąstytojui priskirti ateistinio egzistencializmo vardą. Pastarasis Maceinos
pateiktas Heideggerio filosofijos interpretavimas yra labai paviršutiniškas, jeigu cituotą
Maceinos mintį vertintume iš šių dienų heidegeristikos požiūrio taško. Philippe‘as Capelle –
Dumontas pastebi, jog „... tinkama nuostata transcendencijos atžvilgiu reiškia, kad santykis tarp
žmogaus ir Dievo yra įmanomas tik pirmapradėje ir pirmapradiškai visa įgalinančioje Ereignis
sklaidoje... Pasaulį apsprendžia ne Dievas – tai daro Ereignis, toji pirmapradės atvirybės erdvė,
kurioje yra įgalinamas žmogaus ir dievo susitikimas.“92
Viena vertus, remiantis šia Capelle –
Dumonto mintimi, galima sutikti su Maceina, kad Heideggeris iš tiesų yra ateistas, nes Dievą
90
Arvydas Šliogeris. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. P. 159. 91
Antanas Maceina. Jobo drama. - Vilnius: Vyturys, 1997,p.10. 92
Philippe Capelle – Dumont. Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme. Iš prancūzų k. vertė P.
Aleksandravičius. - Vilnius: aidai, 2010,p.130.
Page 50
49
pakeičia metafiziniu įvykiu – Ereignis. Kaip nagrinėta anksčiau, metafizinis įvykis atskleidžia ne
vien būties paslaptingumą, bet kartu duoda buvimą apskritai kalbai, dėl ko savo ruožtu
prasmingai įpavidalinama visa esinija. Taigi šia prasme Ereignis, prabylantis čia - būčiai per
kalbą, iš tiesų prilygsta Dievo visagalybei. Antra vertus, Ereignis duoda tik tai, kas kyla iš būties;
netgi būties daina nulemiama ne paties įvykio kaip atskirto nuo būties, bet metafizinės būties
vienio. Remiantis anksčiau cituotomis Heideggerio mintimis, aišku, kad heidegeriška būties
tapatybė nėra akivaizdi kaip Maceinos filosofijoje Dievas: heidegeriška būtis duoda įvykiui savo
galios tarsi Dievas prabylantis per pranašą, nors pats Heideggeris kalba ne apie Dievą kaip
Maceina, bet apie metafizinį Sein.
Capelle – Dumontas esmingai papildo Ereignis suvokimą įvardydamas būties įvykį
kaip vietą. Metafizinis heidegeriškasis Ereignis veikia tam tikroje ypatingoje vietoje,
primenančioje metafizinį Τοπος, kuriame „...bet koks judėjimas yra pokytis iš vieno į antrą (ir
atsiradimas, ir sunaikinimas – lygiai taip pat...“93
Aristotelio metafizikoje vieta yra
įsivaizduojama ne kaip pasyvi dalyko padėtis, bet kaip aktyvi visuma, kurioje savitais judesiais
per žmogų ir esinijos daiktus yra įgyvendinami pokyčiai: žmogus suserga arba pasveiksta,
augalas žydi arba nuvysta ir t.t. Panašiai Capelle – Dumonto manymu, heidegeriškasis Ereignis
irgi yra tam tikra aktyvi vieta, kuriai yra būdingas kosminis vyksmas - Dievo ir žmogaus
susitikimas. Kartu šis susitikimas, Ereignis, yra metafizinis vyksmas, nes jis nėra nustatytas
objektyvus faktas, bet, atvirkščiai, yra veiklus procesas, kuris keičia esiniją per santykį su
žmogumi. Tokio abipusio santykio prasme nei žmogaus, nei esinijos objektinimas nėra galimas,
nes santykis yra priešingas prievarta vykdomai vieno dalyko subordinacijai kitam dalykui. Taigi
heidegeriškame Ereignis svarbi ne mokyklinė tapatybė (Heideggeris krikščionių ar ateistų
mąstytojas), bet svarbiausias yra pats Dievo ir žmogaus susitikimas kaip procesas. Proceso
akcentavimo žmogaus čia – būtyje prasme Heideggeris priartėja prie Maceinos, ieškančio
aktyvaus, o ne pasyvaus Dievo ir žmogaus santykio apmąstymo, pozicijos. Pavyzdžiui, Maceina
Jobą vaizduoja kaip lygiavertaus Dievui dialogo dalyvį ir kartu svyruoja tarp egzistencinės
laikysenos išsiaiškinti, kas yra esminga jo egzistencijai. Lygiai kaip Heideggerio filosofijoje
poeto paskleista būties sakmė nėra vien poetinės kūrybos ar vaizduotės rezultatas. Atvirkščiai,
būties sakmė, metafora, yra būties Ereignis dovana ar veikiau įpareigojimas poetui eiliuoti būties
tiesą. Taip atskleista metafora „yra dievų atvykimo šventė, kurioje viskas nutyla.“94
Metafizinės
metaforos tikslas yra sutelkti mintį tyloje, ją subrandinti , kad tyloje užsimezgusi mintis perteiktų
būties žinią per žmogų. Kaip Maceinos Jobui jo unikalus gyvenimas ir jo mirtingas kūnas yra
santykio su Dievu tarpininkas, taip Heideggerio filosofijoje metafizinė metafora yra
93
Аристотель. Метафизика.// Сочинения, I т. - Москва: Мысль,1975, ctp.296. 94
Martin Heidegger. Unterwegs zur Sprache.P.182.
Page 51
50
egzistencinio arba netgi dieviško pokalbio medija. Taigi Maceinos filosofijoje žmogaus
išgyvenimai yra santykio su absoliutine būtimi būdas, kai tuo tarpu Heideggerio filosofijoje
panašaus santykio tarpininkas yra kalba: jos ištakos yra būties įvykyje - Ereignis .
Kaip minėta, Heideggeris lieka metafizinio, o ne krikščioniško mąstymo stichijoje
kitaip nei Maceina: Heideggeris savo filosofiniuose raštuose netyrinėja Dievo kaip kultūrinės
tradicijos nustatyto objekto. Bet, kaip minėjau, Heideggeris nelieka ateistu. Būtis, kurios
melodiją Heideggeris mėgina apibūdinti žodžiais, buvo iki žmogaus, vadinasi, ir iki žmogaus
kalba parašyto Šventojo Rašto. Pats Šventasis Raštas yra toks pats absoliutinės būties valios
perteikimas kaip ir metafizinės metaforos žinia apie Ereignis. Be to, Ereignis žinioje nėra
tikėjimą absoliutine būtimi varžančios etikos, o Šventasis Raštas ir kiti religijos šaltiniai nustato
etinius orientyrus. Religinio šaltinio interpretavimas įvairuoja priklausomai nuo tam tikros
kultūros. Tuo tarpu Ereignis veikia pirmiausia žmogaus čia - būtyje ir esinijoje, o ne vien
kultūroje.
Tiesa, priešingai negu Sartre‘as, Maceina geriau pažįsta vėlyvąją Heideggerio filosofiją,
kadangi „Jobo dramoje“ komentuoja Heideggerio veikalus, parašytus jau posūkio metu. Tad
pastebi heidegerišką posūkį: „...kažkoks pokytis jame vyksta.“95
Bet jo nesupranta kaip
metafizinio, nes paties Maceinos filosofija lygiai kaip Sartre‘o yra egzistencinė. Būtis ir
Sartre‘ui, ir Maceinai yra tik priemonė įrodyti savo egzistencialistinę tiesą: Maceinai Dievo ir
žmogaus santykį, Sartre‘ui iš žmogaus valios kylančią laisvę, kuri etiškai įpareigoja individą.
Tuo tarpu Heideggeriui būtis yra svarbi ne kaip sąvoka, vedanti prie išankstinės teologinės ar
etinės nuostatos, bet būtis svarbi kaip aktyvi esinijos, ir žmogaus čia – būties šaltinio ypatinga
vieta. Ji neobjektina nei žmogaus, nei esinijos: nesuvaržo kaip Maceinos aukštinama
krikščioniškoji tradicija žmogaus tikėjimo Dievu morale, kadangi pati moralė metafiziniu
požiūriu yra ne dieviškos, bet žmogiškos kilmės. Be to, kaip esu rašęs anksčiau, būtis
neobjektina esinijos: pasaulis išlieka darnus ir vientisas. Šie bruožai nenužemina paties pasaulio
iki žmogaus egzistencijos nulipdyto statinio, bet, atvirkščiai, kiekvienam daiktui užtikrina jo
rymojimo ir kismo vietas metafizinės būties kosmose.
Ankstesnė Heideggerio ir Maceinos filosofijų diskusija puikiai papildo šio skyriaus
pradžioje cituotą Ragland – Sullivan įžvalgą, iškėlusią būties neracionalumą, jau glūdintį mūsų
racionalioje būtyje. Ragland – Sullivan pateiktas Lacano filosofijos priešpastatymas Heideggerio
filosofijai, kurios ankstyvajame etape būtis yra suvokiama kaip vien racionali čia – būtis, yra
tikslus. Juk tik vėlyvuoju savo filosofijos tarpsniu Heideggeris nuosekliai ima plėtoti
neracionalios metafizinės būties ir racionalios čia – būties santykio temą. Taigi iš esmės
Heideggerio filosofija po asmeninio posūkio filosofijoje rodo gilias mąstymo pastangas suprasti
95
Antanas Maceina. Jobo drama. P. 39.
Page 52
51
jau ne vien čia – būties savirealizaciją būties įmesties – projekto struktūroje, bet taip pat suvokti
būties,veikiančios žmogaus gyvenimą ir kartu esančios anapus kalbos apibrėžčių, paslaptingumą.
Kodėl Heideggeris minėto posūkio, po kurio išryškėjo šios paslaptingos būties apibrėžtys,
neatliko ankstyvajame mąstymo etape? Viena, iki posūkio link paslaptingos būties eksplikacijos,
Heideggeris dar buvo savo mąstymo kelyje: ieškojo tinkamos poetinės kalbos ir mąstymo
sintezės esminėms tuo metu būties klausimo tiesoms nusakyti. Antra, visoje Heideggerio
filosofijoje svyruojama tarp kritikos ir pagarbos filosofijos ir kalbotyros autoritetams. Svarstant
kalbos kilmės klausimą tai yra labai ryšku. Diskutuojant minėtu klausimu išryškėja ankstyvojo
Heideggerio racionalios būties sampratos artumas Platono dialektikai. Tuo tarpu Heideggerio
vėlyvoji filosofija yra artima Lacano pasąmonės veikimo aiškinimui ir neracionaliam Platono
idėjų veikimui.
Racionali būtis, kuriai atstovauja Λόγος vienis, Platono filosofijoje yra priešpastatoma
neracionaliai, t.y. tikrovėje negalimai, sąvokai – nebūčiai: „...nebūties pačios savaime negalima
teisingai ištarti, jos negalima išreikšti nei apmąstyti, ir kad ji nepasiekiama, nepaaiškinama,
neišsakoma ir beprasmiška.“96
Šia prasme nebūties dalyko svarstymas Platonui yra visai kas kita
nei menai, kurie, kaip buvo rašyta interpretuojant amerikiečių filosofo Richardo Shustermano
mintį, yra racionalūs, nes mėgdžioja tikrovę ir atitinka juslinius individų poreikius. Tuo tarpu
nebūtis, kaip atrodo Platono dialogo „Sofistas“ dalyviui Svetimšaliui, yra priešinga ir individo
malonumo siekiui, ir prieštarauja tikrovei. Iš to išplaukia, kad nebūtis primena nesąmonę, kurios
net negali mąstyti, nes ji neišreiškiama racionaliai. Antra vertus, Platono manymu, neracionalaus
dalyko prigimtį galima išsiaiškinti tik racionaliu loginio mąstymo būdu – dialektika: „...ne vien
tik numanant kažką egzistuojant, jeigu tai egzistuoja, peržvelgiant tokio teiginio išvadas, bet taip
pat numanant tą patį neegzistuojančiu.“97
Dialektinis svarstymo būdas stengiasi suvokti sąvokas
kaip lygiavertes sveiko proto šviesoje. Būtent dėl šios įvardytos priežasties Platonas analizuoja
nebūties sąvoką. Antra vertus, verta pastebėti, kad tik iš pirmo žvilgsnio Platono konstruojamas
svarstymas užtikrina svarstomų sąvokų apmąstymo lygiavertiškumą. Iš tiesų Platono būties ir
nebūties dialektika yra skirta įrodyti būties neracionalumą ir vienio, arba pačios būties,
pirmapradiškumą bet kokių kitų sąvokų atžvilgiu. Nebūtis, Platono manymu, yra tik viena to
paties loginio mąstymo arba vienos kalbos galimybių. Taip yra dėl to, nes Λόγος kaip „...vienis
visuomet turi savyje būtį, o būtis vienį...“98
Taigi, Platono manymu, nebūties nėra, yra tik būtis,
kurioje viskas tarpsta visumoje. Ši graikų filosofijos nuostata atsispindi taip pat Heideggerio
ankstyvojoje filosofijoje, kurioje žmogus būva savo čia – būtyje, o daiktai rymo savo esmėje.
Kaip ir Platono filosofijoje, taip Heideggerio filosofijoje nėra įsivaizduojama, kad nebūtis yra
96
Платон.Софист. Ctp.353. 97
Платон. Парменид. // Сочинения, II т. - Москва: Мысль,1970, ctp.416. 98
Платон. Парменид. Ctp. 430.
Page 53
52
įmanoma kaip būsena ankstesnė už buvimą. Kadangi nebūtis yra kalbos sąvoka, tad jos
svarstymas anapus kalbos nėra įmanomas. T.y. bet kokiu atveju mąstant apie nebūtį bus grįžtama
prie buvimo, kuris įsišaknijęs kalboje - apmąstymo, - ką pastebėjo dar Platonas.
Buvimo ir būties pirmapradiškumo įrodinėjimas kitų sąvokų atžvilgiu yra taip pat visos
Heideggerio filosofijos viena iš pagrindinių temų. Tiesa, Heideggeris tiesiogiai nenagrinėja
nebūties klausimo, nes nebūties svarstymo neracionalumą jau yra atskleidęs Platonas. Tuo tarpu
neracionalumas ar racionalumas vis tiek yra būties atributas, nes visa kas yra (taip pat kalba)
būva ir kyla būties dėka. Grįždamas prie Platono noriu pastebėti paradoksą tarp neracionalumo ir
racionalumo. Nebūties neracionalumą mąstydamas kaip negalimą tikrovėje Platonas pastato į
keblią padėti savo idėjų suvokimą. Juk Platono idėjos išeina iš racionalios sferos ribų lygiai kaip
Heideggerio Ereignis kilmė ar Lacano pasąmoninės reikšmės.
Lacano filosofija, pagrįsta psichoanalize, remiasi pozicija, kuri išimtinai atitinka
vėlyvojo Heideggerio filosofinį mąstymą. Lacano filosofijos sutapimo su vėlyvąja Heideggerio
filosofija pagrindas yra panašus žingsniavimas metafizinės metaforos keliu. Heideggeris
pasitelkia metafizinę „Kalba – būties namai“ metaforą, kad skaitytojui leistų pajusti būties įvykio
atsiradimą, esantį anapus kalbos. Lacanui metafora yra būdas suprasti, kaip „...kalba egzistuoja
kartu su savo struktūra, kol dar tam tikru momentu konkretus subjektas neįžengė į savo dvasinį
tobulėjimą.“99
Lacanas mano, panašiai kaip Heideggeris, kad kalba egzistuoja iki žmogiškos
kalbinės veiklos pradžios. Vadinasi, reikia tirti ne vien kalbos paviršių, kalbos gramatiką, bet
žvelgti į kalbos kilmę giliau. Lacano ir Heideggerio pastangos apčiuopti daugiau negu vien
racionalia moksline įžvalga pagrįstą kalbos veikimą sutampa su dvidešimtojo amžiaus kalbotyros
pokyčiais, kurie atsispindi didžiojo lingvisto Noamo Chomskio pamatiniame kalbos tyrinėjimo
uždavinyje. Chomskio manymu, lingvistus „...domina ne vien konkrečios kalbos, bet taip pat
apskritai Kalbos prigimtis.“100
Moderniųjų laikų kalbotyra, atnaujinta Chomskio, kelia bendresnį
siekį nei vien tik kalbos vartojimas, kuris buvo nepamainomas sosiūriškoje kalbotyroje.
Sosiūriškoje kalbotyroje kalbos tyrinėjimas orientavosi į skirtingose kalbose vykusius istorinius
ar socialinėje terpėje kintančius dalykus. Akcentuodama vien regimus kalbos procesus
sosiūriškoji kalbotyra tampa nepajėgi nusakyti kalbos kaip visumos ir tuo būdu suvokti kalbos
kilmės. Tuo tarpu atsakyti į šiuos klausimus, kaip mano Chomskis, galima tik susitelkus prie
kalbos vienio, t.y. kalbos prigimties, o ne kalbos daugio - kalbos faktų.
Chomskio pozicija pagrįsta kalbos vieniu yra artima, pasak lietuvių filosofo Naglio
Kardelio, Platono filosofijai „...nes pagrindinė visos Platono filosofijos aistra – tai vis didesnės
vienovės kūrimo aistra. Absoliuti vienovė nepasiekiama, todėl pats vienovės siekis Platono
99
Jacques Lacan. „Das Drängen des Buchstabens im Unbewussten oder die Vernunft seit Freud“.// Jacques Lacan.
Schriften, Band II. - Freiburg im Breisgau: Walter – Verlag Olten, 1975,S 19. 100
Noam Chomsky. Syntactic structures. - Hague: Mouton and Co. S – Gravenhage, 1957,p.4.
Page 54
53
suvokiamas dialektiškai.101
Platonas savo filosofijos vienovę kuria remdamasis gerai moderuoto
pokalbio logika, kas leidžia tinkamai pagrįsti filosofinę teoriją ir interpretuoti būtį kosmoso
kisme ir pastovume. Bet vienovės konstravimas tam tikros logikos priemonėmis reiškia
mėginimą išvengti paradokso, galinčio kilti iš neracionalumo. Platono manymu,
„priešpastatymas kitokios sudėties būties, jeigu galima taip sakyti, nėra menkesnė būtis nei pati
būtis, tiesą sakant ji nereiškia būties priešybės, bet tik nurodo į kitoniškumą santykiu su ja.“102
Analizuodamas nebūties klausimo aiškinimą Platono filosofijoje padariau išvadą, kad nėra
galima įsivaizduoti, jog yra nebūtis. Kadangi visa, kas yra, būva kaip tos pačios būties arba
vienio, dalys. Netgi būties kitoniškumas yra nepriešingas būčiai, bet įsiterpia į būtį, santykiauja
su būtimi. Toks būties veikimas primena vieningą sistemą, kuri tarsi matematinė sfera veikia
idealių savo formų ir taisyklių dėka. Taip sistemiškai pagrįstas Λόγος, yra iškeliamas kaip
filosofinės tiesos pastovumo garantija, pranokstanti nepastovią Δόξα ( viešąją nuomonę), kurią
sofistai, kadangi tai jiems leidžia užsidirbti pinigų.
Antra vertus, vienio sąvoka kelia grėsmę, kad gali sau subordinuoti kitas sąvokas tokiu
būdu tiesą paversdama abstrakcija. Vienio sisteminis pobūdis reiškia, kad kas išeina už sistemos
ribų, sistemai nepriklauso. Pavyzdžiui, Platono filosofijoje yra negalima svarstyti neracionalumo,
nebūties, kitaip kaip logikos priemonėmis, kadangi kitokia neloginė tiesos ieškojimo priemonė,
pavyzdžiui poezija, graikų filosofo manymu, yra nepatikima. Ankstyvajame savo mąstymo etape
Heideggeris, panašiai kaip Platonas, savo „Būties ir laiko“ filosofiją kuria kaip žmogaus proto,
apmąstančio metafizinius dalykus, sistemą. Heideggeris ankstyvojoje filosofijoje rašo tik apie
kalbos daugį, kuris „...turi savo šaknis šio fenomeno čia – būties egzistencijos atverties
suvokime.“103
Heideggeris sistemiškai apmąsto čia – būtį jos baigtinybėje bei mąstymo
stichijoje. Tačiau Heideggeris, priešingai negu Platonas, remiasi ne vien logika, bet filosofinės
tiesos ieško poetinėmis priemonėmis. Šiems tikslams pasiekti yra skirtas jo dar ankstyvajame
filosofijos etape sukurtas hermeneutikos metodas, kurio tikslas „...pakartoti esminį filosofijos
klausimą. Pagal Heideggerį, destrukcija yra būties klausimo „pakartojimo“ galimybė...“104
.
Hermeneutiniu metodu siekiama išmontuoti ankstesnių sąvokų tikrovę siekiant atnaujinti
metafizikos pamatinį klausimą: Kas yra būtis? Šis klausimas yra pamatinis, nes žmogus atsiranda
pasaulyje tik metafizinio Sein dėka ir būva jame tik per santykį su Sein. Tokiu būdu Heideggerio
hermeneutinėmis įžvalgomis praturtintas būties klausimas skatina kūrybiškai interpretuoti
filosofijos istorijos eigoje paveldėtas idėjas. T.y. hermeneutiniame metode loginiai svarstymai
turi būti derinami su intuityvia kūrėjo vaizduote, o ne remiantis logikos taisyklėmis.
101
Naglis Kardelis. Vienovės įžvalga Platono filosofijoje. - Vilnius: Versus aureus, 2007,p. 187. 102
Платон. „Софист“.Ctp. 383. 103
Martin Heidegger. Sein und Zeit . S.160. 104
Celestine Uzondu . „Heideggers Versuch, das „Verstehen“ zu verstehen“. S.212.
Page 55
54
Tuo tarpu Platonas neracionalumą stengiasi pagrįsti tik logiškai. Pačiam Platonui, kaip
minėta, ne daugis yra svarbu: daug reikšmingesnis už daugį yra vienis, kurio apraiška είδος
(idėja) - visų daiktų ir dalykų amžinasis provaizdis. Jeigu idėja yra visų dalykų provaizdis,
vadinasi, ji yra pirmesnė už σώμα (mirtingą kūną): „...idėjų pačių savaime... mes neturime ir jų
negali būti mumyse.“105
Žmogus kaip baigtinė būtybė negali lygintis su idėjomis, nes idėjos
egzistuoja anapus žmogaus idealioje sferoje, kuri yra amžina. Tuo tarpu žmogus yra visada
šiapus, nes jo mirtingas kūnas nėra idėjų buveinė,- taigi žmogus yra nuolatiniame laikiškame
kisme.
Grįžtu prie ankstyvojo Heideggerio kalbos sampratos aiškinimo: ankstyvojo
Heideggerio kalbossupratimas yra veikiau egzistencinis nei metafizinis: kalbos ir žmogaus čia -
būties lygiaverčio santykio išraiška pasislepia žmogaus baigtinybės ir čia - būties egzistencialų
apmąstymuose. Egzistencijos svarbos akcentavimu ankstyvojo Heideggerio filosofija yra artima
Lacano kalbos kilmės formavimosi prielaidai: kultūrinės „... struktūros savo ruožtu daro
akivaizdžią keitimosi aktų, kurie... yra nemąstomi anapus mutacijų, įgalinamų kalbos, tvarką.“106
Lacano nuomone, kalba pasilieka iki galo nesąmoninga, nes joje veikia kultūrinės struktūros.
Verta prisiminti, kad ir pati metafora yra šių struktūrų sąveikos rezultatas. Šios struktūros nėra
akivaizdžios, bet pasirodo artikuliuotoje kalboje. Taigi pasąmonėje esantys tam tikri dalykai yra
atidengiami sąmonės. Pasąmonės paslaptis: pasąmonės struktūros yra svarbios tiek, kiek galima
juos interpretuoti kaip simbolius, kurių prasmės yra šifruojamos.
Lacano pasąmonė veikia iš dalies moksliškai, kiek žmogaus protas sugeba simboliais
paversti anapus įprastos kalbos esančius dalykus. Šiuo aspektu lakoniška pasąmonės metafora
artima heidegeriškai hermeneutikai. T.y. lakaniškai įmanoma tam tikru būdu, pavyzdžiui,
sapnais, iš pasąmonės kilusius dalykus paversti žmogaus proto simboliais. Panašiai kaip
Heideggerio hermeneutikoje metafizinė metafora čia – būtyje palaipsniui atskleidžia ne vien
žmoguje glūdinčius dalykus, bet lygiai taip pat leidžia palytėti metafizinės būties, esančios
anapus čia – būties, sritį. Vėlyvojo Heideggerio filosofija aiškiai iškelia metafizinę būtį, kurios
dėka čia – būtis gali sueiti su metafizine būtimi į santykį. Tik vėlyvojo Heideggerio filosofijoje
metafizinė būtis veikia kaip nepriklausoma nuo žmogiškos kultūros. Tuo tarpu Lacanas
pasąmonę suvokia kaip konkrečią žmogaus sąmonės vietą, kuri ne vien save formuoja, bet lygiai
taip pat yra formuojama sąmoningų dalykų.
Be to, vėlyvojoje filosofijoje Heideggeris prabyla „Kalba - būties namai“ metaforos
eksplikacijoje, kad kalba „... yra namas buvimo, jei tik (mano pastaba: kalba) lieka ištikima savo
105
Платон. Парменид. Ctp.414. 106
Jacques Lacan. „Das Drängen des Buchstabens im Unbewussten oder die Vernunft seit Freud“. S.20.
Page 56
55
pasireiškimui sakmės rodymui. Būties namas yra kalba, nes ji yra sakmė, įvykio būdas.“107
Antraip sakant, kalbos esmė, būties įvykis, atsiskleidžia tik tada, kai stengiamasi rimtai žvelgti į
metafizinę metaforą – būties sakmę. Šiuo požiūriu būties sakmė negali būti lygi poetinei
metaforai, kuri kyla iš žmogiškos kūrėjo fantazijos. Pastaruoju atveju kalbama apie metaforą,
kurios tikslas viso labo literatūrinėmis priemonėmis pavaizduoti žmogaus čia – būtį, o ne
atskleisti būties kaip tikrovėje esančių daiktų šaltinio sampratą. Šia prasme metaforos kilme
laikydamas poeziją žmogus lieka neištikimas metaforoje slypinčiai metafizinei duočiai, kuri
byloja, kad metafizinė metafora yra ne žmogaus talento, bet būties atspindys.
Jeigu mąstyme tampa svarbi semantinė arba loginė metafizinės metaforos raiška tuomet
yra pamirštama būties kaip transcendencijos prasmė: „Nors transcendencija gali būti mąstoma,
tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad pats mąstymas yra transcendencijos šaltinis. Visai priešingai:
pati transcendencija yra filosofinio mąstymo šaltinis. Ten, kur transcendencija prarandama, kur
mąstymas nuo jos nusigręžia, išnyksta ir pats mąstymas, o kartu su juo ir filosofija kaip
metafizika.“108
Logikoje mąstymas būtimi operuoja ne kaip gyvu tikrovę veikiančiu Ereignis
(reikalaujančiu mąstymo patyrimo, pagrįsto įsiklausymu), bet mąstymas manipuliuoja būtimi tik
kaip skaidoma ir dėl to objektinama sąvoka. Šliogerio manymu, būtent žmogiško mąstymo
vaidmens absoliutinimas ir yra pavojingiausia metafizinės būties užmaršties forma. Juk, jeigu
metafizinė būtis nėra laikoma žmogiško buvimo ištaka, ją tampa čia – būties egzistencinis
mąstymas, nepaliekantis jokių galimybių mąstyti pasaulį ir jame esančius daiktus kaip
metafizinės būties šaltinį. Kadangi egzistencinis mąstymas remiasi tik žmogiška perspektyva
metafizinę būtį laikydamas viso labo kalbine sąvoka žmogaus čia – būties galimybėms iškelti.
Heidegeriškos kalbos ištakos, kurias kalbos žodžiais pavaizduoja metafizinė metafora,
yra tokios pat neracionalios kaip Lacano kalbos atsiradimas remiantis sąmonėje iškoduojama
pasąmonės metafora: „... metafora užima savo vietą čia kur prasmė atsiranda beprasmybėje...“109
Lacano metaforos beprasmiškumas įteisinamas jo kaip filosofuojančio psichoanalitiko pozicijos.
„Metafora veikia kaip prasmės efektas, kad prasmę paslėptų, išstūmtų, užmaskuotų, kad pasiliktų
dabartiška kas yra išstūmta nesančio buvimo prasme. Tuo būdu metafora tampa išskirtiniu ryšio
tarp sąmoningos ir nesąmoningos kalbos momentu.“110
Vokiečių filosofės Gerdos Pagel
manymu, Lacanas įžvelgia metaforą psichologinių problemų turinčio kliento kalboje. Metafora
slepia kliento psichinės problemos šaltinį perkeltinės prasmės vaizdiniais, kuriuos
psichoanalitikas gali išskaityti klausydamasis kliento istorijos. Taigi Lacano psichoanalitinėje
filosofijoje metaforos paslaptingas pasąmoninis pobūdis yra pagrindžiamas terapinio tikslo. Tuo
107
Martin Heidegger. Unterwegs zur Sprache. S.267. 108
Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla. P.446. 109
Jacques Lacan. „ Das Drängen des Buchstabens im Unbewussten oder die Vernunft seit Freud“. S.33. 110
Gerda Pagel. Jacques Lacan zur Einführung. S.46.
Page 57
56
tarpu Heideggerio filosofijoje metafizinė metafora yra skirta grynai filosofiniam tikslui: Sein ir
Dasein santykio filosofinei meditacijai.
Sein ir Dasein santykio meditacija yra negalima be įsiklausymo. Būtent įsiklausymas
tyloje į metafizinės metaforos tiesą leidžia pirmiau pajusti, o vėliau išgryninti tyloje atrastus
dalykus. Kad iš būties bylojimo pereitume prie būties įvykyje atskleistų dalykų suvokimo,
turime patylėti. „Tylėjimas atitinka begarsį atiduodančios – rodančios sakmės tylą.“111
Būtis
skleidžia save per savo aktyvią duotį, Ereignis, o ne tiesiogiai per λέγειν. λέγειν yra viso labo
Ereignis įgaliotinis pasakoti apie esiniją, apie Sein ir Dasein santykį. Taip yra dėl to, kad λέγειν
prigimtis yra kitokia nei Ereignis: šnekėjimas veikia kaip gyvas garsas, kuris juda tarp Sein ir
Dasein kaip nedaiktiškas tarpininkas, nusakantis pirmojo paslaptingumą ir antrojo baigtinumą.
Tuo tarpu Ereignis gimsta iš tylos, kuri yra būties, o ne žmogaus nuosavybė. Žmogus prie šios
būties nuosavybės priartėja per meditacinį tylėjimą kaip per aktyvų savo čia – būtyje atrandamą
procesą, analogišką metafizinei tylai. Būtent prasmingame tylėjime žmogiška čia – būtis
įsiklauso į metafizinę tylą taip, kad gali iš metafizinės tylos perskaitytus dalykus perteikti λέγειν
formomis: pašnekesyje, rašte. Taip metafizinė tyla per žmogišką tylėjimą subrandina kalbos kaip
λόγος (kalbos visumos) apmąstymą.
Kai žmogaus mąstymas pamiršta tylėti ir tuo būdu semtis iš metafizinės tylos jėgų, pats
mąstymas tokiu atveju tampa neįgalus įsiklausyti į kitą asmenį; netgi prireikia lakaniškos
pasąmonės metaforos iškodavimo, kadangi žmogus be psichologo pagalbos savo čia – būtyje
nesuvokia nepajėgumo šaltinio ir dėl to neatranda problemos sprendimo būdo. Heideggerio
manymu, žinianešiai, tinkamiausiai perteikiantys subrandintą tylėjimo apmąstymą, yra poetai, o
ne logikai ar mokslininkai. Pastarosios „technikų kastos “λέγειν tapatina su λόγος. Tarkime,
mokslininkai savo tyrinėjimuose pamiršta metafizinę aprašomo dalyko dimensiją ir tokiu būdu
aprašomo dalyko turinį laiko svarbesniu už aprašomo dalyko pirmapradį buvimą. Tarkime, kalba
sosiūriškoje kalbotyroje yra vertinama tik kaip komunikacijos įrankis, ir visai nesirūpinama jos
kilme ar buvimu, kadangi šie dalykai nedomina kalbotyrininko. Kalbotyrininkui kalba yra
Πράγμα ( daiktas). Ir tai yra neišvengiama, nes „...žodis sudaiktina tai, kas savaime nėra
daiktiška.“112
Kalba kaip daiktas neleidžia suprasti dalykų, kurie nėra daiktai tiesiogine to žodžio
prasme. T.y. metafizinė kalba siekia palytėti ir daiktišką tikrovę, supančią žmogišką čia – būtį ir
kartu atskleisti metafizinės būties nedaiktinę prigimtį.
Antra vertus, objektiniu požiūriu kalbos atžvilgiu metafizinio mąstymo judesys kaip
balansavimas tarp kūrybinio apmąstymo ir racionalaus požiūrio į tikrovę, yra vargiai
suprantamas. Kadangi vien į pragmatinį interesą nukreipta kalba yra linkusi daiktinti to
111
Martin Heidegger . Unterwegs zur Sprache. S.262. 112
Arvydas Šliogeris.Transcendencijos tyla. P.454.
Page 58
57
kalbėtojo, kuris operuoja kalba, supratimą. Iš to išplaukia, kad kalbą kaip daiktą, suprantantis
žmogus tikrovę turėtų suprasti kaip daiktų, kuriems paklūsta ir jo paties kūnas, manipuliavimo
erdvę.
Tuo tarpu giliu Heideggerio įsitikinimu svarstyti „...prieš „logiką“ visiškai nereiškia
ginti nelogiškumą, reiškia: apmąstyti λόγος ir mąstymo apyaušriu pasirodančią jo esmę,
vadinasi, pasistengti parengti tokį apmąstymą.“113
Mąstymo judesys nėra tolygus tiesioginiam
kalbos reikšmių supratimui. Kadangi tiesioginis supratimas yra paskendęs kasdienybėje, kurioje
gyvenančiam žmogui arba trūksta laiko čia – būties gelmėje glūdinčių dalykų apmąstymui, arba
užtenka techninio žinojimo. Tuo tarpu techninis žinojimas retai pasako daugiau negu byloja su
juo susijusio metodo perteikiamos tiesos. Nesiekiu kritikuoti metodo dėl jau minėtų priežasčių.
Noriu tik pastebėti, kad vėlyvosios heidegeriškos filosofijos kontekste filosofinės tiesos
ieškojimas kaip Τέχνη (amatas) visada stokoja metafizinę būties tiesą giliau atskleidžiančio
ποίησις (kūrybos) versmės. Tiesa, metafizinę būties tiesą atidengianti kūryba yra poeto, kuris yra
apdovanotas ypatingu talentu, privilegija. Antra vertus, kiti mirtingieji nelieka nuskriausti. Čia –
būties tylėjime būtis kalba ne vien poetams, bet lygiai taip pat - visiems mirtingiesiems. Tik
poetų privilegijos esmė, kad jie gali ne vien pajusti šią tiesą kaip eiliniai mirtingieji, bet taip pat
ją perteikti perkeltinėmis prasmėmis. Kiti mirtingieji gali mąstyti poetų išsakytas būties prasmes
hermeneutiškai. Be to, kaip ir poetai per tylėjimą jie gali savitai pajusti metafizinės būties artumą
medituodami savo čia – būties ir metafizinės būties santykį.
Šio skyriaus pabaigoje noriu išsakyti nedrąsiai mano galvoje kirbančius argumentus
prieš Heideggerio kalbos sampratą. Pirma, metafizinė kalba, net ir paties Heideggerio filosofinė
kalba, negali iki galo atskleisti daiktiškos ir nedaiktiškos tikrovės pilnumos. Kadangi, viena
vertus, ištarta kalba jau yra daiktas, net jei kalba apie savo priešybę – nedaiktinę būtį. Šia prasme
ankstyvosios Heideggerio filosofijos siekis sukurti pirmapradę paremtą įmantriu sąvokų aparatu
kalbą, kuri nepaklusta objektinimui, virsta viso labo l‘idée fixe (įkyria mintimi). Kadangi
kiekviena suvokiama kalba, turi būti išsakyta, kad ją suprastų ir kitas. O pastarasis veiksmas,
kaip minėta, objektina kalbą. Antra, remdamiesi vien racionalia įžvalga turėtume sutikti su
vokiečių filosofu Gottlobu Frege. „ Jeigu pirmas (mano pastaba.: vaizdinys) tobulai atitinka
antrąjį (mano pastaba.: juslinį suvokinį), tai jie sutampa. Bet to, iš esmės nebus, jei tiesa
apibrėžiama kaip susitarimas dėl vaizdinio, atitinkančio tikrovę. Esminga, kad tikroviškumas yra
skirtingas nuo vaizdinio. Taigi nėra tobulos tiesos, tobulo susitarimo.“114
Iš šios Freges
racionalios įžvalgos išplaukia, kad vėlyvojo Heideggerio kalbėjimas apie anapus čia – būties
suvokimo esančią metafizinę būtį nepanaikina empirinio fakto, kad pats tokios būties
113
Martynas Heidegeris . Apie humanizmą. P. 248. 114
Gottlob Frege. Der Gedanke. Eine logische Untersuchung.// http: www.gawagai.de/texte/Frege.pdf
Page 59
58
apmąstymas yra plėtojamas šiapus, o ne anapus. Taip yra dėl to, anot Freges, kad vaizdinys apie
konkretų dalyką yra kitokios prigimties nei juslinis suvokinys, kurį, pavyzdžiui, galime regėti ar
užuosti. Šis vaizdinio (Vorstellung) ir juslinio suvokimo(Wahrnehmung) nevienalytiškumas
reiškia, kad Heideggerio mėginimas suteikti tikrovės statusą metafizinės būties vaizdiniui yra,
anot Freges, neįmanomas logiškai. Kadangi vaizdinys ir juslinis suvokinys priklauso tarsi dviem
skirtingo suvokimo dimensijoms: pirmasis vaizduotės ir mąstymo sričiai, o antrasis – patyrimui.
Šia prasme Heideggerio bandymas leisti skaitytojui pajusti metafora neracionalią būtį prilygsta
Platono vienovės, kuri nėra iki galo racionaliai įrodoma, manijai.
Šalutinį atoveiksmį, kai nesilaikoma fregiškos nuostatos, dar įvardijo Platonas dialoge
„Parmenidas“: „...niekas nėra panašus į idėją ir idėja negali būti prilygstanti kam nors kitam,
antraip kartu su šia idėja reikšis greta kita, o jeigu paskutinė panaši į ką nors, tai - vėl nauja, ir
niekada nesiliauja nuolatinis naujų idėjų atsiradimas, jeigu idėja yra lygi tam, kas jai
priklauso.“115
Jeigu vaizdinys ir juslinis suvokinys sutaptų, tai nebūtų skirtumo tarp tikrovės ir
vaizdinio. Mes gyventume nebūdami tikri, kas yra tikrovė, o kas yra viso labo žmogiškos
vaizduotės produktas. Pripažinę tokį tikrovės reliatyvumą turėtume pasikliauti ne logika, bet
dionisiška vaizduotės galia. Aišku, nesiliaujantis idėjų produkavimas privalėtų turėti daug
žemesnius nei platoniškos idėjos ar heidegeriškas raginimas: „...išmokti mąstyti...“ siekius.116
Idėjos yra nukreiptos atrasti tą pagrindą, ant kurio laikosi filosofinė tiesa. Tuo tarpu idėjų
produkavimas neturi aiškaus tikslo be heidegeriško siekio išmokti mąstyti pačiam ir nelaikyti
mąstymo vien išgirstos ar perskaitytos informacijos recepcijos priemone.
Savo ruožtu toks betikslis idėjų produkavimas primena minties eksperimentus, kurie
išbando dalykų logines kokybes, bet rimtai nesiima filosofinės tiesos ieškojimo uždavinio. Be to,
pasak Freges„... tikrovė neegzistuoja vienam susitarus su antru; antraip klausimas apie tiesos
būtį (Wahrsein) kartotųsi iki begalybės.“117
Antraip sakant, reikia pripažinti, kad esama skirtingų
priemonių pagrįsti pasaulio įvairovę, bet negalima tapatinti skirtingų mąstymo kelių, net jeigu jie
atrodo labai panašūs. Tai veda prie minčių, neturinčių tikslo anapus savęs, begalinumo, kuriam
apmąstyti žmogui neužtektų laiko jo baigtinybėje.
4.3. METAFIZINIS KISMAS ESINIJOJE IR KALBOJE
Žmogaus baigtinumas neleidžia iki galo suvokti visos idėjų ir daiktų įvairovės ir suprastą tiesą
vienaprasmiškai perteikti. Šiuo atžvilgiu žmogus, kuris ne vien mokosi, bet taip pat mąsto, negali
tikėtis, kad sulauks atsakymų į visus pamatinius klausimus. Antra vertus, žmogaus baigtinumas 115
Платон. Парменид. Ctp. 412. 116
Martin Heidegger. Was heisst denken? - Tübingen: Max Niemayer Verlag, 1984,S.1. 117 Gottlob Frege. Der Gedanke. Eine logische Untersuchung.// http: www.gawagai.de/texte/Frege.pdf
Page 60
59
yra bet kokios žmogaus veiklos stūmoklis, nes kiekvieno žmogaus mąstymo būdas yra unikalus
kaip ir gamtos virpesiai, kuriuos atskiras žmogus suvokia kitoniškai. Viena aišku, kad aplinkos,
pasaulio ir žmogaus tikrovės įvairovė bei viso to kaita turi būti perteikiama kalba, nes antraip
apie tai vargu ar įmanoma mąstyti. Kokius esinijos ir čia – būties savitumus atskleidžia kalba?
Pirmas savitumas, kuris iškilo heidegeriškos kalbos tyrime, kad kalba lygiai kaip
metafizinė būtis nėra akivaizdi. T.y. kalba nėra vien raštu užrašyti ar vien šneka artikuliuoti
sakiniai. Dar ikisokratikas Herakleitas pastebėjo, kad„...šitos Žosmės esančios amžinai
nesupranta nei prieš išgirsdami, nei kartą išgirdę. Mat viskam randantis pagal šią Žosmę, jie
panašūs į jos nepatyrusius, nors patiria ir tokius kalbesius, ir tokius darbus... kiekvieną pagal
prigimtį atskirdamas ir išklodamas kaip yra.“118
Iš esmės kalba kaip visuma žmogaus protu nėra
iki galo suvokiama. Kadangi kalba kaip Λόγος išdėsto besirandančius daiktus taip, kaip yra
reikalinga, o ne kaip yra pagal žmogaus, sprendžiančio apie besirandančius daiktus, valią ir
suvokimą. „Iš esmės: graikai gyveno kalbos esmėje. Jie vieni niekuomet nemąstė apie kalbos
esmę, netgi Herakleitas.“119
Graikams, ir netgi filosofams, kalbos esmė negali būti akivaizdi.
Kadangi žinoti visą dalyko esmę yra dievų, o ne mirtingųjų reikalas. Tad kalbos esmės
svarstymas yra galimas per λέγειν, mirtingojo šneką, nes kalbos esmė pats λόγος nėra tiesiogiai
patiriamas nei per herakleitiškus kalbesius, nei per įmantrių filosofinių sistemų kūrimą. λέγειν
yra veikiau pastanga suprasti λόγος per kalbesius, per pasaulio kisme atsirandančių daiktų
stebėjimą. Tuo tarpu, remiantis Herakleito pirmojo fragmento mintimi, λόγος kuria pasaulį, kad
to negalima vienaprasmiškai išreikšti šnekėjimu. Iš esmės šnekėjimas yra bejėgis pilnutinai
perteikti λόγος, nes tai yra visuma, kuri išeina iš kalbėjimo ribų. Žmogiškas pažinimas negali
aprėpti pasaulio tvarkos kaip visumos, nes jis yra apribotas savo mąstymo: mąstymas visada bus
dalinis λόγος atžvilgiu,- jam reikia išanalizuoti visumą, kad ją suprastų, o tai yra nepabaigiamas
procesas.
Mąstymas kaip begalinis procesas nubrėžia filosofinio pažinimo ribas. Pasak vokiečių
mąstytojo Eugeno Finko, „...filosofinis mąstymas negali pasakyti visko ką mano; taigi tam tikra
prasme, ką filosofija mano pasilieka kaip άρρητων (neišsakomos) kalbinės išraiškos.“120
Gebėjimas atskirti dalykus pagal jų buvimo savitumą, anaiptol nereiškia, kad žmogus suvokė
vienį. Mąstymo operacijos, paremtos konkrečia ieškomo dalyko intuicija, gali viso labo parodyti,
kad atsirandančių daiktų įvairovė nesiliauja. Tačiau vienis aprėpia visą kintančią visumą, o
žmogus vis tiek lieka savo vidinės ir išorinės juslinės tikrovės interpretatoriumi.
Kaip minėta, Heideggerio manymu, kalba yra ne vien žmogaus protu suvokiama, bet
lygiai taip pat atsiskleidžia kaip čia – būties ir būties santykio tyloje subrandintas metafizinis
118
Hėrakleitas. Fragmentai. P. 35. 119
Martin Heidegger. „Logos“.// Martin Heidegger. Vorträge und Aufsätze.S. 228. 120
Martin Heidegger and Eugen Fink. Heraclitus seminar. - Illinois:Northwestern University Press, 1993,p.52.
Page 61
60
μέλος, kurio neįmanoma išprotauti, tad būtina iš pradžių būties dainą išgirsti per tam tikrą
filosofinę meditaciją. Herakleito filosofijoje esantiems rimties būsenoje (Adomėno vertime
ovyje) „... yra viena ir bendra pasaulio sąranga, o kiekvienas miegantis nusisuka į savišką.“121
Tam tikra racionali intuicija kyla iš budrumo būsenos, kurioje žmogus sąmoningai reflektuoja
esinijos tiesas. Herakleito manymu, pasaulio darnios tvarkos neįmanoma nusakyti neartikuliuota
sapno kalba. Jo nuomone, miegantysis tarsi bendrauja savita kalba, kurios negali suprasti
esantysis budrume, nes budriojo arba nemiegančiojo suvokimui atsiveria jusliškai akivaizdus
pasaulis, kuriam nereikia įsivaizdavimo arba sapno vaizdinio. Herakleitiškasis racionalus
požiūris į sapną yra artimas čia – būties psichoanalizės kūrėjo Medardo Bosso požiūriui į sapną.
Medardas Bossas pripažįsta, kad sapnai iš tiesų atspindi konkrečios žmogiškos čia – būties
laimingą arba nelaimingą gyvenimą. Antra vertus, čia – būtyje žmogus turi orientuotis „... ne tik
į žinomas ir nežinomas gebėjimo apsieiti su žmonėmis, ir su daiktais galimybes naudojant arba
juos įsivaizduojant bei galint apmąstyti, bet taip pat jusliškai juos suvokti. Kaip jusliškai
suvokiantysis jis jau yra būties, su kuria jis kaip ir su šiuo pasauliu yra atvirame santykyje būties
švytėjimo srityje.“122
Heidegeristo Bosso manymu, žmogus yra ne vien aktyvus pasaulio,
kuriame gyvena ir kuris yra jame (turint galvoje unikalų kiekvienai čia – būčiai vaizdinių
pasaulį), veikėjas. Žmogus taip pat yra išorinio juslinio pasaulio stebėtojas. Iš to išplaukia, kad
žmogus suvokia pasaulį kaip judrią ir pirmiausia juslėmis suprantamą visumą, kurią vienija
realūs ir galimi mąstyti santykiai tarp žmonių ir pasaulio dalykų. Kaip Herakleito filosofijoje taip
heidegeristo Bosso čia – būties psichoanalizėje λόγος paslaptingumas pasirodo stebint juslinės
tikrovės pokyčius, kurie rodo, kad kalba ir neracionalus sapno vaizdinys nėra vieninteliai
tikrovės vyksmų šaltiniai, bet gamta taip pat yra savitos prigimties išorinių pokyčių šaltinis.
Taigi antrasis esinijos ir čia – būties savitumas: aktyvūs pokyčiai yra galimi materialioje
gamtinėje tikrovėje ir žmogaus dvasinėje srityje kalbinių ir mąstymo judesių sąveikos dėka.
Lacano psichoanalitinė sapno kaip specifinės kalbos arba „raidės pasąmonėje“ (la lettre
dans la conscience) samprata skiriasi nuo Bosso ir Herakleito požiūrių. Sapnas Lacanui „
atsižvelgiant į jo tekstūrą, jo imanenciją yra klausime egzistuojanti materija... iš esmės sapne
sekame būtent raidinės (arba antraip sakant: foneminės) struktūros (structure littérante), kurioje
signifikantas diskurse yra artikuliuotas ir analizuojamas, pokyčius.“123
Lacano nuomone, sapnas
yra pasąmonės medžiaga, kurią galima skaityti kaip raštą. Kartu sapne paslėptos racionaliai
neartikuliuotos reikšmės yra suvokiamos kaip simboliai, kurių reikšmes neabejotinai gali
išskaityti ne prietarais besivadovaujantis sapnininkas, bet psichoanalitikas, išmanantis sapnų
121
Hėrakleitas. Fragmentai. P.37. 122
Medard Boss. Psychoanalyse und Daseinanalytik. - Bern und Stuttgart: Verlag Hans Huber, 1957,S. 94. 123
Jacques Lacan .“Das Drängen des Buchstabens im Unbewussten oder die Vernunft seit Freud“. S.34-34.
Page 62
61
interpretavimo mechanizmus. Taigi klausimo apie sapno prasmę kėlimas reikalauja psichologo ir
hermeneutiko kompetencijų.
Nors sapne yra daug simbolių, kurių prasmė nėra akivaizdi, bet Lacanas siūlo skaityti
sapnus kaip pasąmonės rašto raides ir stengtis atrasti konkrečiame sapne dėsningumus, kurie yra
sapne užkoduoto artikuliuoto diskurso užuomazgos. Lacano o įžvalgos papildo antrąjį čia –
būties ir esinijos savitumą keleriopomis įžvalgomis: 1) Esinijos ir čia – būties pažinimas,
atsiskleidžiantis per sapną, turi remtis tam tikromis kompetencijomis; 2)Net iš pirmo žvilgsnio
neracionalūs dalykai, kaip sapnas, gali būti suvokiamas kaip savita kalba daug pasakanti apie čia
– būties prasmės ieškojimą ir apie problemas, susijusias su čia – būties veiklomis.
Ludwigas Wittgensteinas „Loginiame – filosofiniame traktate“ išsako tokią mintį: „ 7.
Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“124
Vienu aspektu Wittgensteino išsakytas
manymas, kad esama dalykų, kuriuos galima išsakyti ir kurių negalima išsakyti, nes jie yra už
kalbos ribų, yra logiškai pagrįstas, kadangi plaukia iš suvokimo, kad mąstymui ir kalbai galioja
ribos. Mąstymo ir verbalinės kalbos ribas pripažįsta daug įvairių epochų mąstytojų, įskaitant
Heideggerį ir Herakleitą. Heideggerio filosofijoje kalbinio pažinimo užribis yra mąstymo
brandinimas metafizinėje tyloje, o Herakleito filosofijoje Vienio paradoksalumo svarstymai
atskleidžia žmogaus negalėjimą aprėpti visų tikrovės virpesių. Antra vertus, Wittgensteino
sudrausminimas primena loginio uždavinio sprendimą, kuriame vienas dalykas dėl loginio
mąstymo veiksmo, yra pripažįstamas kaip išsakomas, o kitas kaip neišsakomas. Toks mąstytojo
manymas neprieštarauja logikai, bet kertasi su tiesioginiu patyrimu. Vadinasi, negalima kalbėti,
kaip mąsto Wittgensteinas, apie „išsakomus“ ir „neišsakomus“ dalykus. Priešingu atveju mes
negalėtume išaiškinti vienas kitam ką norėjome pasakyti. Iš to išplaukia trečiasis savitumas, kurį
atskleidžia apie čia – būtį ir esiniją kalba. Tai yra supratimas, kad formalioji logika, kuria
vadovaujasi mąstymas, yra netinkama, kai kalbame apie kalbinę praktiką. Kadangi kalbinė
praktika remiasi tikrovės patyrimu, o formalus loginis mąstymas yra tinkamas veikiau moksle,
bet netinka kasdieniame pokalbyje.
Heideggerio filosofijoje minėti du kalbos aspektai (racionalaus, neracionalaus
pobūdžio) sudaro ne kelias atskiras kalbas, bet vieną kalbą, kuri šakojasi į kelias skirtingas
kryptis: į juslinės tikrovės šiapusybę ir į kalbą maitinančios metafizinės būties anapusybę.
Kalbos ištakas puikiai paaiškina viename iš Herakleito fragmentų gamtos pobūdis: „Gimtis
mėgsta slėptis.“125
Herakleito filosofijoje Φύσις (gamta) yra kintama visos esinijos prigimtis:
taikliame Manto Adomėno vertime akcentuojamas gamtos vyksmas, kurio dėka priešais juslines
124
Liudvigas Vitgenšteinas. Loginis – filosofinis traktatas.// Liudvikas Vitgenšteinas. Iš vokiečių kalbos vertė R.
Pavilionis. - Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis,1995, p.112. 125
Herakleitas. Fragmentai. P.49.
Page 63
62
stebėtojo akis atsiranda daiktų pasaulis. Tačiau gamta neatskleidžia savo vidinių paslapčių kaip
jos gimdomi daiktai. Kodėl gamta slepiasi užuot pasirodžiusi?
Moderniaisiais laikais įsigalėjo požiūris, kad gamta skiriasi nuo reiškinių, kuriuos
gimdo. Kanto manymu, gamta yra kaip daiktas savyje (Ding an sich): „... kai objektas nėra
reiškinys (noumenas), o kaip tik šitaip objektas suprantamas tuo atveju, kai jis pats savaime
mąstomas kaip grynai inteligebilus, t.y. kaip duotas vien tik intelektui, o ne jutimams.“126
Gamta
pati savaime nėra akivaizdi kaip daiktas, kuri ji pagimdo. Daiktas yra fenomenas, kurį galime
patirti savo juslėmis. Tuo tarpu gamta atskyrus nuo jos visas juslines kokybes pačioms juslėms
nėra prieinama. Gamtą pačią savaime gali suvokti tik intelektas. Kanto gamtos pažinimo interese
nesama lygiaverčio santykio tarp savitai būvančio gamtos daikto ir žmogaus. Abiem atvejais,
gamta kaip juslinis daiktas ir gamta kaip intelektu pažįstamas dalykas, yra žmogaus objektas.
Minėtas santykis negali megztis, nes Kanto filosofijoje gamtos daikto buvimas yra suvokiamas
kaip pažinimo interesai.
Tuo tarpu Aristotelio fizikoje, „...jeigu egzistuoja priežastys ir pradai gamtos daiktams,
iš kurių kaip iš pirmųjų (šie daiktai) atsirado neatsitiktinai, bet kiekvienas atitinka tą esybę, kurią
yra vadinamas (tai reikia pripažinti) viskas atsiranda iš esmėje glūdinčio substrato ir
formos.“127
Aristotelis, priešingai negu Kantas, gamtą suvokia kaip nepadalintą visumą. Materijos
ir formos funkcionali vienuma, apie kurią kalba Aristotelis, yra reikalinga, kad kalba galėtų
įvardyti daikto paskirtį. Savo ruožtu daikto paskirties įvardijimas yra negalimas be daiktą
sudarančios materijos ir ją įrėminančios formos ryšio. Iš čia išplaukia ketvirtasis esinijos ir čia -
būties savitumas: kalba apibūdindama daiktus turi atsižvelgti į savitą kiekvieno daikto buvimo
būdą. Kadangi suvokiama, jog kiekvieno daikto materijos ir formos kokybiškai turėtų skirtis
lygiai kaip to daikto kalbinis įvardijimas. Tuo tarpu Kanto filosofijoje gamta ir tai, kas yra
gamtoje yra viso labo žmogaus pažinimo operuojamas daiktas (-ai), kurio (-ių) kokybės
priklauso nuo subjektyvių empirinio stebėjimo išvadų. Antra vertus, Kanto įžvalga yra tinkama
sustiprinti žmogaus pasitikėjimą savo galia esą galima suvokti dalykus, turinčius juslines
kokybes juslėmis, o dalykus, kurie yra kitokios prigimties - intelektu.
Ar Herakleito ir Heideggerio filosofijose kalba gali išsakyti kosminės tikrovės,
lemiančios daiktų atsiradimo esmes? Remdamasis pirmojo Herakleito fragmento analize
pastebiu, kad kalba yra lygiai tokia pat paslaptinga kaip gamta. Žmogus nemato nei kalbos
savaime, nei gamtos savaime, nes jie, kaip yra minėta, „paslėpti“ nuo juslinių akių. Tad žmogaus
pareiga stengtis atidengti dalykų, su kuriais jis susiduria savo čia – būtyje, paslaptingumą.
Herakleito filosofijoje tokia priemonė yra jau minėti žmogiški „kalbesiai“, Heideggerio
126
Immanuel Kant. Grynojo proto kritika. P.240-241. 127
Аристотель. Физика.// Сочинения, 3 т. - Москва:Мысль,1981,ctp.76.
Page 64
63
filosofijoje - metafizinės kilmės poetinės ištaros. Iš Heideggerio, Herakleito analizuotų minčių
visumos išplaukia, kad žmogus turi stengtis pažinti dalykus, kad ir kokie jie nesuprantami
atrodo.
Koks yra daiktų pažinimo įvairovę lemiantis pradas? Ir kaip jis veikia kalboje ir
pasaulyje? Įvairovę lemiantis pradas Kanto, Herakleito ir Heideggerio filosofijose įvardijamas
skirtingai. Heideggerio filosofijoje Sein yra darnią pasaulio tvarką palaikanti aktyvi jėga, kuri yra
pirmiau už daiktus gimdančią gamtą. Sein yra pasaulio daiktų ir čia – būties metafizinis pradas.
Panašiai kaip Heideggeris, Herakleitas taip pat stengiasi suvokti pasaulio ir čia - būties pradus.
Tik Herakleitas tai daro skverbdamasis į patį Dasein ir Sein santykį ne tiek kurdamas naujas
sąvokas kaip Heideggeris, kiek panaudodamas jau esančius žodžius ir tuo būdu suteikdamas
jiems paradoksalias prasmes. „ Herakleitas kalba apie įvairius judėjimo kaip karo ir taikos
būdus.“128
Judėjimas šiuo atveju reiškia daiktų kismą kaip procesą, kuris kyla pradėtas tam
tikros valios, bet vėliau nuo jos nepriklauso panašiai kaip tikruose mūšiuose. Tikrame kare
strateginiai žmogaus užmojai gali padėti suorganizuoti vyksmo pradžią, bet nebūtinai nulemti
paties karo eigą ar baigtį. Nes žmogiškame kare kaip ir kosminiame pasaulio daiktus
įtraukiančiame kare svarbiausia tampa ne pergalės siekimas, bet „iš priešybių karo atsirandantis
tapsmas: tam tikros besitęsiančios ir mums pasirodančios kokybės pasireiškia tik laikina
kovotojo persvara, bet karas tuo nesibaigia, rungtyniavimas tęsiasi amžinai. Viskas vyksta pagal
šį ginčą ir ,tiesą sakant, šis ginčas yra akivaizdžiai amžinasis teisingumas.“129
Friedrichas
Nietzsche mano, kad nuolatinis daiktų kismas metaforiškai įvardytas kaip karas sąveikaudamas
su skirtingais pasaulio tvarkos elementais kuria tinkamą pasaulio tvarką. Pasaulio tvarka
„ištveria“ ši daiktų „karą“, nes kyla iš kosminės darnos, kurios funkcionalumą, Nietzsches
manymu, taikliausiai išsako teisingumo sąvoka. „Karo“ vyksmas jungia daiktų ir žmonių
skirtingas „valias“ taip darniai, kad karas virsta savo priešybe: daiktų ir visokių galimų esinių
įvairovės kūrimu,- kūrybiniu, o ne aklos prievartos principu būva esinijos „karo“ teisingumas!
Ikisokratiko Herakleito mąstyme daiktų kismas kaip Πόλεμος (karas) yra neįmanomas
suvokti be jo tam tikro įvardijimo λέγειν būdu. Tačiau vien kalbinio įvardijimo neužtenka kismui
perteikti. Kismą įgalinanti jėga„... diena naktis, žiema vasara, kova taika, sotis alkis: keičiasi
kaip kad kai (kas) sumaišyta su smilkalais vadinama pagal kiekvieno jų kvapą.“130
Daiktų kismo
prieštaringumui suprasti reikia pastangos išlydyti ribą tarp to, kas yra mąstymo išorėje, ir tarp to,
kas yra mąstymo viduje. Išorinio ir vidinio mąstymo suliejimas į vienumą atveria kūrybinę
esinijos atsiradimo versmę Θεός, kuri yra anapus žodžiais įvardijamo vyksmo panašiai kaip
128
Martin Heidegger and Eugen Fink. Heraclitus seminar. P.78. 129
Friedrich Nietzsche. Die Philosophie im tragischen Zeitalter der Griechen. // Kritische Studienausgabe. –
München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 1988, S.825. 130
Herakleitas. Fragmentai. P.41.
Page 65
64
Heideggerio metafizinio Ereignis ištakos yra anapus kalbos. Kismas savo būties pilnybėje atrodo
toks pat nepasiekiamas kaip ir pasaulio supratimas savo visumoje. Tačiau žmogus juk būva
pasaulyje ne kaip eilinis buvinys. Atvirkščiai „čia – būtis yra buvinys, kuris palaiko ryšį su savo
būtimi ją suprasdamas.“131
Žmogaus būtis yra ypatinga tuo, kad ji ne vien būva kaip gyvybės
forma su savo poreikiais ir aistromis, bet kad ji sugeba suvokti buvimo „čia“ konkretumą, to
konkretumo nepastovumą,- tai sudaro dabartiško buvimo prasmės refleksiją.
Dabartiškos būties refleksija, kurią „Būtyje ir laike“ sutinkame kaip heidegerišką
hermeneutinę struktūrą In der Welt Sein, tinka konkrečiai čia – būties laikinei, vietos padėčiai
kalba nusakyti. Pavyzdžiui, aš mažame kambarėlyje ramų šiltą vakarą stebiu pro langą auksinio
saulėlydžio gaisus. In der Welt Sein struktūra šiuo atveju nusako mano čia – būties situaciją,
kurioje be manęs dalyvauja langas, savitai pateikiantis saulėlydžio grožį (filtruoja
besileidžiančios saulės spindulius ir slopina automobilių burzgesį. Tuo būdu langas leidžia man
pasinerti į saulėlydžio estetinę refleksiją.). Taip dabartiškos būties situacija gali skleistis
kasdienybėje. Iš šio apmąstymo išplaukia, kad Dasein ir Sein santykis nėra abstrakcija. Kadangi
jame dalyvauju aš su savo čia – būtimi ir visuma to kas nesu aš, bet yra daiktinės Sein išsklaidos,
kurias atpažįstu savo aplinkoje skirtingų daiktų pavidalais. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad
įvardyto santykio stichiją sudaro santykyje vykstančios veiklos: „Skirtingi būti pasaulyje būdai
šia prasme visada yra įtraukti į judėjimo „pobūdį“. Tai tampa suprantama kaip autentiškos
„prasmės orientacijos“, per kurias gyvenimo fenomenas randa kryptį. Iškeltos hermeneutinės
struktūros yra tam galimomis į pasaulį nukreiptomis būties orientacijomis suprantama
egzistencija, t.y. in – der Welt modalumai. Šios kategorijos, viena vertus, yra fenomenologinės,
iš paties gyvenimo bei atskleidžiančios jo ypatumus, antra vertus, jos yra nurodančios, jei tik jos
padaro regimas faktines esmines struktūras nepaversdamos jų substancijomis.“132
Heideggerio
filosofinė kalba siekia savitai apmąstyti ir perteikti Sein ir Dasein santykį žmogiško mąstymo ir
veiklų plotmėje.
Filosofinės Heideggerio kalbos tikslas yra išsaugoti paties apmąstomų metafiziniame
santykyje dalykų lygiavertiškumą. Ir žmogaus, ir kitų esinių būtys yra unikalios: žmogaus
unikalumą atskleidžia jo kitoniškas nei kito žmogaus mąstymas čia – būtyje; tuo tarpu kiti esiniai
pasižymi neprilygstama kitam tos rūšies esiniui fizinių judesių įvairove, kurią puikiai atskleidžia
vaizdingi Šliogerio pavyzdžiai: „ Obels žiedo judrumas (jo žydėjimas) kitoks nei negu ramunės
žiedo judrumas. Skruzdėlė juda kitaip negu jos nešamas šapas...“133
Esinijos įvairovės stebėjimas
atskleidžia labai svarbią tiesą: esinijoje pokytis tam tikrų gamtos procesų dėka vyksta tarsi
131
Martin Heidegger. Sein und Zeit. S.52-53. 132
Servanne Jollivet. „Das Phänomen der Bewegtheit im Licht der Dekonstruktion der aristotelischen Physik“.
S.135. 133
Arvydas Šliogeris. Transcendencijos tyla. P.701.
Page 66
65
savaime iš pačios gamtos. Tad atrodo, kad gamtos judesiams bei pokyčiams nereikia jokios
kalbos: užtenka paties vyksmo. Tuo tarpu žmogaus čia – būtis,- tiek išorinė žmogaus veikla, tiek
vidinė (mąstymo) veikla -, neapsieina be kalbos, per kurią mąstymas apgalvoja vyksmą. Iš to
išplaukia, kad žmogui neužtenka vien pokyčio: jam reikia suprasti paties pokyčio prasmę. Šiuo
požiūriu kyla pagunda žmogų laikyti daug pranašesnį už gamtą tuo pagrindu, kad jis geba ir apie
savo būties išorę, ir apie vidų mąstyti. Bet neverta absoliutinti žmogaus kalbinio, intelektinio
pranašumo, nes tariami žmogiški pranašumai leidžia pamatyti viso labo žmogaus ir gyvūno
skirtumus. Kas ne tik nepraturtina mąstymo ir kalbos naujais aspektais, bet prisideda prie
metafizinio Sein ir Dasein santykio apmąstymo nugramzdinimo į idėjų istorijos užmarštį
Page 67
66
IŠVADOS
1. Neobjektinei kalbai plėtoti reikia dialogo ir tylos akordų derinimo. Tyloje
filosofuojantysis ramiai ir neskubriai kuria apmąstymą. Mąstymo tyloje arba vidiniame
monologe ir ramybėje subrandintas konkretus filosofinis klausimas yra išsakomas
dialoge, įkvepiančiame ir kitus pokalbio dalyvius perimti apmąstymą bei jį patiems
vystyti.
2. Filosofuojančiojo vaizduotė ir kūrybinėmis galiomis pagrįsta jo kritinė
refleksija ties apmąstomu dalyku kuria autentišką filosofinį apmąstymą. Vaizduote
pagrįsto autentiško filosofinio apmąstymo neįmanoma sukurti vien taikant filosofinę
techniką ar vadovaujantis logikos taisyklėmis. Rėmimasis išankstinėmis apmąstymo
taisyklėmis ir atsiribojimas nuo asmeninės vaizduotės filosofinį tekstą nuasmenina ir
paverčia negyva akademinio turinio mokymosi medžiaga – objektine kalba.
3. Rašto ar šnekos dominavimo skirtis kalbos apmąstyme yra sąlyginė ir
skirta viso labo filosofinio diskurso plėtotei. Nors Heideggeris akcentuoja didesnį šnekos
vaidmenį, o Derrida – rašto svarbą, kalbos apmąstymas vis tiek yra plėtojamas tik kitu
filosofiniu rakursu.
Page 68
67
ŠALTINIAI
Heidegeris Martynas. Apie humanizmą. // Gėrio kontūrai. Iš vokiečių k. vertė A.
Šliogeris. Vilnius: Mintis, 1989.
Heidegger Martin. Der Satz vom Grund. Pfullingen: Verlag Günter Neske, 1992.
Heidegger Martin. Grundbegriffe der aristotelischen Philosophie. Frankfurt am
Main: Vittorio Klostermann, 2002.
Heidegger Martin and Fink Eugen. Heraclitus seminar. Illinois: Northwestern
University Press, 1993.
Heidegeris Martynas. Rinktiniai raštai. Iš vokiečių k. vertė A. Šliogeris. Vilnius:
Mintis, 1992.
Heidegger Martin. Sein und Zeit. Tübingen: Max Niemayer Verlag, 1963.
Heidegger Martin. Unterwegs zur Sprache. Pfullingen: Verlag Günter Neske,1959.
Heidegger Martin. Vorträge und Aufsätze. Pfullingen: Verlag Günter Neske, 1959.
Heidegger Martin. Zollikoner Seminar. Frankfurt am Main: Vittorio Klostermann,
1987.
LITERATŪRA
Aristotel. Die Tierkunde. Paderborn: Ferdinand Schöning Verlag, 1949.
Аристотель. Метафизика. // Сочинения, I т. Москва: Мысль,1975.
Аристотель. Физика. //Сочинения, 3 т. Москва: Мысль,1981.
Binswanger Ludwig. Grundformen und Erkenntnis des menschlichen Daseins.
Zürich: Max Niehans Verlag,1953.
Boss Medard. Psychoanalyse und Daseinanalytik. Bern und Stuttgart: Verlag Hans
Huber, 1957.
Carnapas Rudolfas. „Metafizikos įveika kalbos loginės analizės būdu“. Iš vok. k.
vertė Nekrašas E. // Nekrašas E. Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų
leidybos institutas, 2006.
Chomsky N. Language and mind. New – York: Brace & World, Inc., 1968.
Derrida Jacques. Gramatologija. Iš prancūzų k. vertė Nijolė Keršytė. Vilnius: Baltos
lankos, 2006.
Page 69
68
Descartes René . Sielos aistros. Iš prancūzų k. vertė L. Rybelis. Vilnius: Pradai,
2002.
Capelle – Dumont Philippe .Filosofija ir teologija Martino Heideggerio mąstyme. Iš
prancūzų k. vertė P. Aleksandravičius. Vilnius: aidai,2010.
Figal Günter. „Heidegger als Aristoteliker“. // Heidegger Jahrbuch 3. München:
Verlag Karl Alber Freiberg, 2004.
Figal Günter . Heidegger zur Einführung. Hamburg: Verlag Junius, 1992.
Frege Gottlob.Der Gedanke. Eine logische Untersuchung. http:
www.gawagai.de/texte/Frege.pdf.
Girnius Juozas. Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai. Kaunas: Vytauto
Didžiojo universiteto leidykla, 2002.
Hėrakleitas. Fragmentai. Vilnius: aidai, 1995.
Humboldt von Wilhelm. über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues
und ihren Einfluss auf die geistige Entwicklung des Menschengeschlechtes. Berlin:
Verlag von S. Calvary und Co, 1876.
Jollivet Servanne. „Das Phänomen der Bewegtheit im Licht der Dekonstruktion der
aristotelischen Physik“.// Heidegger Jahrbuch 3. München: Verlag Karl Alber
Freiberg,2004.
Kant Immanuel. Grynojo proto kritika. Iš vok. k. vertė R. Plečkaitis. Vilnius:
Mintis, 1996.
Kant Immanuel. Anthropologie in pragmatischer Hinsicht. Stuttgart: Philipp
Reclam jun., 2008.
Kardelis Naglis. Vienovės įžvalga Platono filosofijoje. Vilnius: Versus aureus, 2007.
Kuzmickas Bronius. „Juozas Girnius – teistinis egzistencialistas“.// Heideggerio
egzistencialinės filosofijos pagrindai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto
leidykla,2002.
Lacan Jacques. „Das Drängen des Buchstabens im Unbewussten oder die Vernunft
seit Freud“. Schriften II. Freiburg im Breisgau: Walter – Verlag Olten, 1975.
Maceina Antanas. Jobo drama. Vilnius: Vyturys, 1997.
Nietzsche Friedrich. „Die Philosophie im tragischen Zeitalter der Griechen“, in:
Kritische Studienausgabe. München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 1988.
Платон. „Софист“.// Сочинения, II т. Москва: Мысль,1970.
Ricoeur Paul. The Rule of Metaphor. Toronto: Toronto University Press, 1991.
Page 70
69
Sartras Žanas Polis(Jean – Paul Sartre). Egzistencializmas yra humanizmas.//
Filosofijos istorijos chrestomatija: XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos
filosofija. Vilnius: Mintis, 1974.
Сартр Жан Поль. Бытие и ничто. Москва: Республика, 2004.
Saussure de Ferdinand. Le cours de linguistique générale. Paris: Payot, 1972.
Scheler Max. Die Stellung des Menschen im Kosmos. Bonn: Bouvier Verlag, 2010.
Schöpfer Erasmus. Die Sprache Heideggers. Pfullingen: Verlag Günter Neske,
1962.
Ragland – Sullivan Ellie. Jacques Lacan and the Philosophy of Psychoanalysis.
Chicago: University of Illinois Press, 1986.
Šliogeris Arvydas. Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas. Mintis: Vilnius,
1985.
Šliogeris Arvydas. Transcendencijos tyla. Vilnius: Pradai, 1996.
Shusterman Richard. “Entertainment: A question for aesthetics”.// British Journal
of Aesthetics. Oxford: Oxford University Press, 2003.
Vitgenšteinas Ludvigas. Loginis – filosofinis traktatas.// Rinktiniai raštai. Iš
vokiečių k. vertė R. Pavilionis. Vilnius: Mintis, 1995.
Uzondu Celestine. „Heideggers Versuch, das „Verstehen“ zu verstehen“.//
Heidegger Studies. Vol.26. Illinois: Verlag Eterna Press, 2010.