Kauno Palemono vidurinė mokykla Referatas Gotika Darbą atliko: Andrius Gineika 12a Darbą tikrino: Eglė Stankevičienė Kaunas 2009
Kauno Palemono vidurinė mokykla
Referatas
Gotika
Darbą atliko: Andrius Gineika 12a
Darbą tikrino: Eglė Stankevičienė
Kaunas 2009
Turinys
Ankstyvasis krikščionių menas ..........................................................................................................3
Misticizmas .......................................................................................................................................5
Gotikos menas...................................................................................................................................6
Estetikos įvadas ...............................................................................................................................13
Ankstyvasis krikščionių menas
ūsų eros pradžioje rytinėje
Romos imperijos dalyje, Vakarų
Azijoje, atsirado naujas tikėjimas
– krikščionybė. Ji paplito po visą didžiulę valstybę ir
galiausiai pasiekė imperijos centrą – Italiją. Krikščionybė
skelbė, kad prieš Dievą visi lygūs – vergai ir nevergai,
turtingi ir vargingi. Aišku, kad tokios idėjos negalėjo
patikti romėnų valdininkams, ir jie ėmė persekioti
krikščionis. Vis dėlto laikui bėgant krikščionys jau
nebeskelbė žmonių lygybės. Imta kalbėti apie
paklusnumą valdžiai ir nuolankumą: paklusniųjų už šio
gyvenimo kančias po mirties laukia Dievo karalystė –
rojus. Tai atitraukdavo krikščionių mintis nuo bėdų ir
neturto. Taip krikščionybė užtikrino turtingųjų valdžią.
313 m. imperatorius Konstantinas krikščionybę
paskelbė oficialiu Romos imperijos tikėjimu.
M
Ganytojas
Kai V m. e. Romą nukariauja atėjūnai iš
šiaurės, jų vadai priima krikščionybę. Palaikoma naujų
valdovų, krikščionybė ilgainiui tampa vyraujančia religija
Europoje. Per du tūkstančius metų ji neginčijamai veikė
ir meną, jo raidai turėjo milžinišką įtaką.
Krikštynos
Ankstyvajame krikščionių mene nėra
skulptūros. Tai visiškai suprantama. Prieš krikščionybę
Senovės Romos imperijoje gyvenusios tautos garbino
statulas. Nenorėdami būti panašūs į tas tautas, krikščionys
statutų nekūrė. Kartu su krikščionybe atsirado ir ankstyvasis
krikščionių menas. Jis plito įvairiose Romos imperijos
dalyse kartu su senovės Romos menu. Išoriškai šie menai
kažkuo panašūs, tačiau jų turinys visiškai skirtingas.
Krikščionybei tapus oficialia religija, prireikė specialių
maldos namų – bažnyčių. Šiam tikslui buvo pasisavinti
bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip
biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios
krikščionybės bazilikos – tai pailgi pastatai, visada
besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų
pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis –
navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už
šonines, jos viršutinėje dalyje – langai. Ši viršutinė, šviesos
užlieta dalis – svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo
ir šoninėse navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje
paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms –
transeptas. Kitaip tariant, bažnyčios planas priminė T
raidę. Vertikalioji raidės dalis vadinama išilginiu pastatu, o
horizontalioji – skersiniu. Rytinėje sienos į išorę
išsikišdavo pusapvalė niša altoriui – apsida. Lubos
plokščios arba jų visai nebuvo.
Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama,
todėl tikintieji negalėdavo statyti maldos namų Dievui
garbinti. Jie slaptai rinkosi požeminiuose kapinynuose –
katakombose. Tai
būdavo tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu
išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač
garsios Romos katakombos. Jų sienose įrengdavo
laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie
priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys
buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems.
Pavyzdžiui, piemuo, ant pečių nešantis avinėlį,
simbolizavo Dievo Sūnų Jėzų Kristų.
Bazilikos planas. Pilkas plotas – transeptas.
Šventosios Sabinos bazilikos vidus. Roma
Suprantama, statytojai detales galėjo keisti.
Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose –
kolonomis apsuptas kiemas, navų – dažnai penkios,
septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo
bebokštės, bet neretai šalia jų statomos varpinės.
Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos – iš
daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti
paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai
teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose
vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos –
Biblijos. Paveiksluose žmonės vilki ilgus drabužius, todėl
atrodo iškilmingi, rimti ir griežti. Čia niekad
nevaizduojamas apnuogintas kūnas. Tuo ankstyvasis
krikščionių menas ir skyrėsi nuo antikos.
Mozaika šventosios Konstancijos bažnyčioje. Roma
Svarbiausias ankstyvojo krikščionių meno
laimėjimas- bazilika, kuri visur paplito. Šis pastato tipas su
kai kuriais pakeitimais bei papildymais viešpatavo daugiau
kaip tūkstantį metų.
Misticizmas
istika (gr. μυστικος 'paslėptas,
slaptas') — filosofinis ir
teologinis mokymas, o taip pat
pasaulėvokos būdas, pagrįstas emocijomis, intuicija ir
iracionalumu. Įvairios mistinės doktrinos sutinkamos
įvairiuose pasaulio religijose ir tikėjimuose ir turi tuos
pačius bruožus: siekia intuityvizmo ir simbolizmo, siūlo
įvairių psichofizinių pratimų praktiką ar meditaciją,
būtiną norint pasiekti nustatytą proto ir sielos būseną.
Mistikos šalininkai vadinami mistikais; jie
linkę galvoti vadovaujantis intuicija ir iracionalumu, ypač
tais atvejais, kai kalba eina apie nematerialius daiktus.
Pagal mistikų nuomonę realumas nesuvokiamas protu ir
suprantamas tik iracionaliu būdu, kuris įprastai
priešpastatomas logiškam, moksliniam tikrovės
supratimui.
M
Gotikos menas
iduramžiais gyvavęs iškilus stilius –
gotika. Gotikos tėvynė – Prancūzija. Čia
sukurti patys nuostabiausi gotikinio meno
kūriniai. Iš Prancūzijos gotika pasklido po kitas Vakarų
Europos kultūriniam sluoksniui priklaususias šalis. Ji
gyvavo nuo XII iki XV a. Anksčiausiai, dar XV a., gotika
išnyko Italijoje.
Gotikos stiliaus pavadinimas kilęs iš Vokietijos
teritorijoje gyvenusių gotų genčių pavadinimo, nors nieko
bendro šios gentys su gotika neturėjo. Iš pradžių šis
pavadinimas buvo vartojamas apibūdinti, kas barbariška,
nežmogiška. Mūsų laikais gotikinis stilius laikomas vienu
subtiliausių ir labai savitų stilių.
Šalia feodalų, valstiečių ir dvasininkų, gotikos
laikais susiformavo miestiečių luomas. Jį sudarė
daugiausia pirkliai ir amatininkai. Nauji miestai,
judresnis gyvenimo būdas, prabangos vaikymasis turėjo
įtakos ir menui, tačiau gotikinis menas glaudžiausiai
siejosi su krikščionių bažnyčia.
Viduramžių architektūroje pagrindinis vaidmuo
tenka bažnyčių statybai. Didžiausi sunkumai kildavo
keliant tvirtus, gaisrui atsparius pastatų karkasus.
Romantiškųjų bažnyčių skliautai – sunkūs, pasagiški arba
kryžminiai. Juos išlaikyti įstengdavo tik masyvios
vientisos sienos. Jose buvo negalima palikti didelių angų
langams, todėl bažnyčios visuomet skendėjo prietemoje.
Šį trūkumą stengėsi pašalinti gotikos laikais, dėl to
reikėjo iš esmės keisti statybos principus.
Smailėjančios langų ir durų arkos išskyrė gotikinę
bažnyčią iš pirmtakių. Jos lengvai grakščiais bokštais
stiebiasi į dangų – tarsi būtų visai ne iš akmens.
Vitražiniai langai užima tiek vietos, kad sienų tarytum
nėra. Skliautus palaiko puskolonių apsupti stulpai.
Viršuje puskolonės šakojasi ir pereina į nerviūras. Jas
mūrijo iš pjaustyto akmens arba figūrinių plytų. Ant
nerviūrų gulė skliautai, kurie, priešingai negu romaniniai,
buvo lengvesni ir siauresni. Tačiau skliautams ir
nerviūroms reikėjo atramos, todėl išorinėje pusėje buvo
statomi stulpai – kontraforsai, aukštai, tarp centrinės
navos sienų ir kontraforsų statomos palinkusios atraminės
pusarkės – arkbutanai.
1 - stulpas, apsuptas puskolonėmis;
2 - gotikinė arka;
3 – kryžminis skliautas;
4 – nerviūra;
5 – arkbutanas;
6 – fialas
Kontraforsai ir arkbutanai
Stulpai, nerviūros, kontraforsai ir arkbutanai sudarė
„griaučius“, kurie galėjo stovėti patys savaime. Visas
karkasas atrodė įtemptas tarsi lankas - romaninio
sunkumo neliko nė ženklo. Visos statinio dalys tarsi kyla
aukštyn. Vakarinio fasado smailėjančių bokštų skrydžiui
tarsi padeda grakštus ties kryžiaus viduriu esantis bokštelis
ir smailėjantys dekoratyviniai bokšteliai - fialos, neretai
tarsi miškas dengiančios pastatą. Lengvumo ir grakštumo
įspūdį stiprina pjaustyto akmens nėrinių papuošimai.
Pjaustyto akmens langų angose kartojasi apskritas
ornamentas, iš viršaus panašus į daugialapę gėlę (rozetės),
arba trilapiai ir keturlapiai motyvai. Vėliau juos pakeitė
žuvų arba besidraikančių vėjyje ugnies liežuvių raštai.
V
Rozetės
Reimso katedra (vakarinis fasadas)
Paprastai gotikinės bažnyčios statytos lotyniškojo
kryžiaus formos. Kontraforsai ir arkbutanai jų išorei
teikia savitumo. Prabanga išsiskiria vakarinis fasadas
puikiai išpuoštais portalais, virš portalų nusmailintais
dekoratyviniais frontonais, dideliu apvaliu langu - rože ir
daugybe skulptūrų. Fasadą paprastai supa du bokštai.
Daugelyje katedrų šie bokštai liko nebaigti, nors statyba
trukdavo šimtmečius.
Šartro katedra
Bažnyčių erdvė, aukštis ir iškilminga didybė
įėjusįjį tiesiog stulbindavo. Per spalvotus stiklus
besiskverbianti plevenanti raudona arba sodri mėlyna
šviesa aplinkai teikė paslaptingumo. Viduramžiais
tikintysis čia tarsi jusdavo dangiškąją malonę. Dar
daugiau lengvumo ir savitumo bažnyčių erdvei teikė
atvertos į viduriniąją navą nedidelės galerijos.
Karkasas, ant kurio laikėsi gotikinės katedros
portalas, buvo genialus išradimas ir reikalavo ypatingų
inžinerinių žinių. Kaip susiformavo šis statybos metodas,
mes nežinome. Šiaip ar taip, jis ypač tobulas Šiaurės
Prancūzijos katedrose.
Paryžiaus ir jo apylinkių gotika artima mūsų
aprašymams. Penkianavė Paryžiaus Dievo Motinos
katedra (Notre-Dame de Paris) pradėta statyti XII a. Tai
pati seniausia ir paprasčiausia iš visų Šiaurės Prancūzijos
katedrų. Po jos statomos Šartro, Reimso ir Amjeno
katedros. Amjeno katedra yra didžiausio tūrio ir
tobuliausios konstrukcijos, bet gražiausia laikoma Reimso
katedra, apjuosta turtingomis skulptūrinėmis
kompozicijomis. Stebina, kaip nedideli miesteliai sugebėjo
sukurti tokius tvirtus, didžiulius, daug laiko ir darbo
sąnaudų reikalaujančius statinius, kai didžiausiame
tuometinės Europos mieste Paryžiuje gyveno ne daugiau
kaip 200 000 gyventojų. Paryžiaus gotikos pasididžiavimas
buvo Šventoji koplyčia. Ji visa tarsi sudaryta iš
įvairiaspalvių langų - tarpai tarp langų neįtikėtinai siauri.
Šventoji koplyčia
Paryžiaus Dievo Motinos katedra
Prancūziją buvo užvaldžiusi statybos aistra. Tiek
daug bažnyčių čia niekada nebuvo pastatyta.
Keliaujančiojo po Prancūziją akys beveik visada matydavo
kokią nors bažnyčią, o neretai ir dvi. Viduramžiais
bažnyčia valdė ištisas apylinkes, kurias pasiekdavo jos
varpų skambesys. Taigi viduramžiais Prancūzijoje iškilo
apie 800 katedrų ir šimtai kitų, mažesnių bažnyčių
(įskaitant ir pastatytas ikigotikiniais laikais). Prie
daugelio jų įsikurdavo ir vienuolynai. Žymiausias iš jų -
Le Mon Sen Mišelio vienuolynas (išvertus "Šv. Mykolo
kalnas“), stūksantis netoli Normandijos esančioje
mažytėje uolotoje saloje. Kylant laiptais aukštyn į kalną,
ryškėja nuostabiai gražus bažnyčios ir vienuolyno
ansamblis, kluatras (pranc. cloitre - vienuolynas) -
uždaras keturkampis galerijos juosiamas vienuolyno
kiemas. Ne veltui vienuolynas pramintas „Vakarų
stebuklu“.
Švento Mykolo kalnas
Ypatinga prabanga išsiskiria vėlyvosios gotikos
laikų statinių puošyba. Liepsnos liežuvių motyvai langų
nišų kontūruose ir sudėtingi nerviūrų raštai - tai ano
laikotarpio naujovės. Keičiasi ir nerviūrų funkcija: jos ne
tiek laiko skliautus, kiek puošia pastatą.
Tokio pobūdžio dekorą ypač mėgo Anglijoje.
Meninis meistriškumas - išskirtinis savitos anglų gotikos
bruožas. Ji lengvai atpažįstama iš puošnių vėduokles,
žvaigždes, tinklus vaizduojančių nerviūrų nėrinių, langų
rėmų plevenančių raštų. Tačiau, lyginant su prancūzų
gotika, ši daug blaivesnė ir dalykiškesnė. Solsberio, Jorko
katedros ir kai kurie Oksfordo, Kembridžo universitetų
pastatai - geriausi anglų gotikos pavyzdžiai.
Kembridžo universiteto koplyčios vėduokliniai skliautai
Vokiečių architektai svajojo Vokietijoje pastatyti
didelių bažnyčių, kurios būtų panašios į prancūzų. Tačiau
materialinės ir meninės galimybės buvo ribotos, todėl jie
turėjo pasirinkti paprastesnį ir ekonomiškesnį būdą. Kelno
ir Strasburgo (dabar Strasbūras, priklauso Prancūzijai)
katedros labiausiai atitiko prancūziškuosius standartus.
Pavyzdžiui, viduramžiais Kelno katedros statytojai suspėjo
pastatyti tiktai chorą, išilginės pastato dalies pagrindą ir
vakarinių bokštų apatinę dalį. Tokia nebaigta statyti, tarsi
milžiniškas žvėris sužeistu stuburu, bažnyčia stirksojo iki
XIXa. vidurio, kol pagaliau buvo užbaigta. Nebaigta
statyti, tik su vienu bokštu liko ir Strasburgo katedra.
Šiaurės Vokietijoje dėl akmens stygiaus kaip statybinę
medžiagą naudojo plytas. Švč. Mergelės Marijos bažnyčia
Liūbeke tapo unikaliu Baltijos šalių gotikos pavyzdžiu.
Kiolno katedra
Liubeko katedros vidurinioji nava
Gotikos stilius pasiekė ir Italiją, nors italų
architektams jis liko svetimas. Vis dar buvo statomos
spalvotu marmuru išpuoštos bažnyčios.
Itališkos marmurinės gotikos viršūnė – Florencijos
katedra ( Santa Maria del Fiore). Ji užbaigta jau
vėlesniais laikais. Didžiausių matmenų gotikinis statinys
– Milano katedra. Nors pagal itališkąją tradiciją ji ir
neturėjo vakarinių bokštų, tačiau čia laikomasi šiaurės
gotikos tradicijų. Katedrą puošia 135 fialai ir 2245
skulptūros. Itališkosios gotikos šedevrams priklauso ir
Venecijos dožų rūmai – buvęs vyriausybės ir teismų
pastatas. Dviejų pirmųjų rūmų aukštų lengvos strėlinės
arkados laiko sunkius rožinės spalvos marmuru
padengtus fasadus.
Santa Maria del Fiore
Milano katedra
Gotikos laikais visa Vakarų Europa pasipuošė
tapybiškais feodalų rūmais, nusėtais daugybe bokštų,
bokštelių, apjuostais dantytomis sienomis ir per pilnus
vandens griovius nutiestais pakeliamaisiais tiltais.
Tuometinius miestus irgi juosė sienos, jie negalėjo per
daug plėstis. Todėl viduramžiais miestų gatvės buvo
siauros, nedideli namai - prigludę vienas prie kito.
Paprastai namai statomi palinkusiais į gatvę frontonais.
Kad padidintų gyvenamąjį plotą, viršutiniai aukštai
išsikišdavo į priekį ir tarsi kabodavo virš gatvės.
Gyvenamųjų namų langai ne visada baigdavosi
smailėjančiomis arkomis - paprastai jie buvo stačiakampio
formos. Tokia langų forma atitiko plokščius medinius
perdengimus (visai taip pat, kaip arkomis užsibaigiantys
bažnyčių langai atkartodavo skliautų kontūrus). Gotikos
epochoje pradėti statyti ir civiliniai pastatai - rotušės,
teismo rūmai, amatininkų cechai ir t. t.
Vilnius, Pilies gatvė
Popiežių rūmai Avinjone
Briugės rotušė
Gotikos epochoje skulptūros menas taip pat
pažengė pirmyn. Buvo siekiama tikroviškumo ir
išraiškingumo. Pirmosios gotikinės skulptūros tarsi nori
ištrūkti iš kieto romaninio reljefo paviršiaus. Vėl kaip
antikoje atsirado apvali skulptūra. Didelė dalis skulptūrų
susijusi su architektūra: figūros paprastai rėmėsi į sieną,
jas apžiūrėti buvo galima tik iš priekio. Tai aukštos,
lieknos, grakščiai išlenktos, ilgais, lengvai krentančių
klosčių drabužiais aprengtos figūros. Šiandien jos mums
galbūt artimesnės ir už senovės graikų skulptūras. Apie
2500 figūrų puošia Reimso katedrą. Šios sudvasintos,
gyvos, tikroviškos skulptūrų pozos yra ryškiausias
Prancūzijos gotikinės skulptūros pavyzdys.
Reimso katedros skulptūros
Tais laikais ypač dažnai imama vaizduoti Dievo
Motina (madona). Romiai besišypsančios Motinos su
Kūdikiu Jėzumi ant rankų atvaizdas siejo žemiškąjį grožį
su dangiškuoju gerumu. Kompozicijų turinys
bendražmogiškas ir visiems suprantamas: skulptūros
vaizduoja motinišką meilę. Kaip tik todėl šis motyvas,
kaip begalinės Motinos meilės simbolis, vis kartojamas
daugiau kaip du šimtmečius ir skulptūroje, ir kitose meno
šakose.
Kitas populiarus siužetas buvo Kristaus
kentėjimai. Čia dailininkai nebijojo tikroviškai vaizduoti
net ir atstumiančias, atgrasias, niūrias scenas.
Įdomių kūrinių sukūrė vokiečių meistrai. Turtinga
skulptūrine kompozicija pasižymi Strasburgo katedra,
plačiai žinomos Bambergeno ir Naumburgo katedros.
Naumburgo Šv. Petro ir Povilo katedroje yra garsiosios
markgrafo Ekegardo ir jo žmonos Utos statulos.
Strasburgo katedros skulptūros
Vokietijoje atsirado suveriamieji altoriai, papuošti
spalvotomis medinėmis skulptūrėlėmis. Šie altoriai
primena plokščias spintas, kurių užpakalinė sienelė ir
durelės (arba sąvarėlės; jų galėjo būti net kelios poros)
ištapytos arba papuoštos šventųjų statulomis. Ištęstos,
lieknos, lanksčios, dvasingos šventųjų figūros vilkėjo
iškilmių drabužiais kiek kampuotomis klostėmis. Altorių
spalvinėje gamoje vyravo raudona ir mėlyna spalva, taip
pat auksiniai tonai. Altoriai atrodė ypač įspūdingai.
Gento katedros altorius
Liūbeko meistrai suveriamuosius altorius gamino
visiems prie Baltijos jūros esantiems Hanzos sąjungos
prekybos miestams. Liūbeke, Hermeno Rodės dirbtuvėje,
buvo užsakytas altorius ir garsiajai Talino šv. Mikalojaus
(Nigulistės) bažnyčiai. Jį puošė 76 skulptūrinės figūros ir
daugybė paveikslų. Tai vienas didžiausių tokio tipo altorių
Baltijos šalyse. Talino Šventosios Dvasios bažnyčios
altorių sukūrė žymus Liūbeko meistras Berndtas Notkė
(apie 1440-1517).
Gotikinėse bažnyčiose bemaž visą sienų plotą
užima langai, čia beveik nelieka vietos tapybai. Ją pakeitė
puošnūs ir įspūdingi vitražai. Bet Italijoje, kur gotikinė
kultūra taip ir neprigijo, langai nebuvo tokie dideli, todėl
sieninės tapybos tradicijos išliko. Sienos tapomos freskos
technika; dažai tepami ant dar neišdžiūvusios tinkuotos
sienos paviršiaus. Šventųjų figūros, paprastai lieknos ir
trapios, ilgais drabužiais atrodė tarsi bekūnės. Džotas di
Bondonė (1266/67-1337) buvo didysis novatorius,
išlaisvinęs Italijos meną iš sąstingio ir sąlygiškumo.
Šviesos ir šešėlio principu jis vaizdavo reljefiškai apvalių
formų žmones, gamtą. Jo freskose veidai ir judesiai gyvi,
tikroviški. Lengvai įsimenamas dailininko pamėgtas
veido tipas: niūrus, pailgintais skruostikauliais ir siaurais
akių pjūviais. Medžiai, kalnai, pastatai, sudarantys tik
paveikslo foną, priverčia pajusti erdvės gilumą.
„Vestuvės Kanoje“
Gotikos epochoje naujų motyvų atsirado ir
miniatiūrose. Knygų perrašinėjimas, anksčiau buvęs
monarchų privilegija, perėjo į meistrų pasauliečių rankas.
Prancūzijoje galingi Burgundijos ir Beri kunigaikštystės
hercogai į savo rūmus viliojo knygų iliustratorius. Beri
hercogo užsakymu Polis Limburgas kartu su dviem
broliais iliustravo maldaknygę ir sukūrė nepakartojamą
knyginės miniatiūros šedevrą. Šios knygos iliustracijose
labai meniškai ir linksmai vaizduojami metų laikai, juos
atitinkantys darbai ir linksmybės. Pirmą kartą viduramžių
tapyboje antrajame plane pilys vaizduojamos su gana
tikslia perspektyva.
Beri hercogo kalendorius. Birželis
Gotikos epochoje Vakarų Europoje atsiranda
vadinamoji aliejinė tapyba. Tai turėjo didelės įtakos
meno plitimui, nes ant lentos ar drobės nutapyti
paveikslai jau nebuvo neatskiriama tam tikros patalpos
dalis kaip freskos. Pirmieji aliejiniai paveikslai skirti
suveriamiesiems altoriams, jie tapyti ant medžio.
Gotikinį stilių ryškiai atspindi ir meniniai buities
daiktai, drabužiai. Batai ilgais smailėjančiais galais, kūgio
formos damų galvos apdangalai ir kitos aprangos detalės
tarsi atkartoja smailėjančias to meto architektūros formas,
kaip ir kiti meno kūriniai pasižymi subtiliu skoniu.
Nuo XII a. Europoje pradeda vyrauti prancūziškoji
mada. Jos ištakos - karalienės Eleonoros Akvinietės
rūmai. Ypatingu prašmatnumu pasižymi Burgundijos
hercogų rūmų mados vėlyvosios gotikos laikotarpiu.
Gotika yra ir pirmasis plačiau paplitęs stilius
Estijoje. XII a. šalį nukariavę vokiečių ir danų valdovai čia
pastatė daugiau kaip 60 tvirtovių, daugybę bažnyčių. Jie
tikėjosi, kad tai pagreitins Estijos nukariavimą. Dauguma
šių gotikinių bažnyčių išliko ir iki mūsų dienų, nors kai
kurios ir buvo perstatytos. Tai palyginti nedidelės,
saikingai puoštos bažnyčios be arkbutanų. Nors jos ir
paprastos, pastatytos iš vietinių statybinių medžiagų -
pilkųjų klinčių, atrodo savitai, kiek atšiaurokos puikios
architektūros.
Olavo katedra. Talinas
Iš įtvirtintų Baltijos valstybių miestų geriausiai
išsilaikė Talinas. Tvirtovės sienos ir bokštai,
viduramžiškas gatvių tinklas, gyvenamieji namai smailiais
stogais, senovinės bažnyčios ir visuomeniniai pastatai
teikia Talinui vienintelio tokio tipo architektūros miesto
statusą. Rotušė, Aukštutinio miesto katedra, Šv.
Mikalojaus (Nigulistės) ir Šv. Olavo (Olevistės) bažnyčios,
Aukštutinio miesto pilis Tompėja su aukščiausiu Ilgojo
Hermano bokštu, Didieji jūrų vartai, "Kik in de Kiok“
bokštas ("Žvilgtelk į virtuvę“), miesto siena prie bokšto
aikštės ir kiti gotikiniai statiniai suteikia senajai Talino
daliai miesto-muziejaus statusą.
Gotika yra pirmasis stilius, kuris itin paplito ir
Lietuvoje. Labiausiai jis atsispindi architektūroje.
Žymiausi gotikos pastatai išaugo miestuose. Statomos,
rekonstruojamos pilys tampa ne tik gynybiniais, bet ir
reprezentaciniais centrais. Pilių teritorija dažniausiai
dalijama į gynybinę-ūkinę ir rezidencinę su kunigaikščio
rūmais. Tai ypač ryšku Trakų salos pilyje, kurios pastatai
- nuostabus architektūros ansamblis ežerų apsuptyje - yra
Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras.
Svarbiausias gotikos pilių kompozicijos akcentas -
monumentalūs, apskriti, išsikišę bokštai ir rezidenciniai
rūmai. Tokios buvo Vilniaus, Kauno, Trakų pusiasalio
pilys. Rūmų menes dengė nerviūriniai skliautai, sienas
puošė freskos.
Trakų pilis
Kauno pilis
Miestuose prie turgaus aikštės ir pagrindinių
gatvių statomos bažnyčios, vienuolynai, užeigos,
miestiečių namai. Daugiausia išliko bažnyčių, kurios
monumentaliu tūriu, savita raiškia tamsraudonių plytų
mūro architektūra dominavo miestų panoramose
(Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių bei
vienuolyno pastatų ansamblis, Šv. Mikalojaus bažnyčia,
Kauno Šv. Jurgio bernardinų bažnyčios ir vienuolyno
ansamblis, Šv. Gertrūdos, Šv. Mikalojaus, Vytauto
Didžiojo, Zapyškio, Merkinės ir kt. bažnyčios). Čia
daugiapakopiai puošnūs kontraforsai pabrėžia
vertikalumą, fasadų dekorui naudojamos įvairių profilių
plytos, vidaus erdvę dengia žvaigždiniai, tinkliniai ar
krištoliniai skliautai. Originali Šv. Onos bažnyčia yra
vienas žymiausių Šiaurės Rytų Europos gotikos paminklų.
Iš gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų savitumu išsiskiria
Kauno Perkūno namas, kurios frontonas stebina kūrėjų
improvizacijos drąsa.
Perkūno namai
Vytauto bažnyčia
Šventos Onos bažnyčia
Lietuvoje gotikos dailėje vyravo sienų tapyba. Ji
puošė bažnyčių vidų, reprezentacines patalpas.
Ankstyviausias tokios tapybos pavyzdys - epitafinė freska
Vilniaus Arkikatedros kriptoje "Nukryžiuotasis su Marija
ir šv. Jonu Evangelistu“.
Estetikos įvadas
stetikos ir meno filosofijos objektai
niekuomet nebuvo griežtai apibrėžti.
Įvairiose civilizacijose, budimui atviri,
priklausomi nuo žmonių požiūrio į juos supantį pasaulį,
estetinius ir meno riškinius, jie pastebimai keitėsi. Jau
Baumgarteno veikaluose išryškėjo estetikos objekto
dvilypumas, kadangi jis apima iš esmės dviejų skirtingų
reiškinių grupes: 1) Estetiniu, glaudžiai susijusiu su
grožio ir skonio kategorijomis bei juslinių kategorijomis
bei jusliniu vertybiniu ir estetiniu žmogaus požiūriu į
aplinkos reiškinius, ir 2) Bendrosios meno teorijos,
gvildenančios pamatines meno būties, meno pasaulio
sandaros, meninės kūrybos subjekto ir meninės veiklos
problemas. Tolesnė estetikos ir meno filosofijos idėjų
plėtotė vis labiau stiprino jų problematikos atskirumą.
Metodologinės dezintegracijos procesas itin išryškėja
trečiajame šių mokslų raidos tarpsnyje. XX A. skleidžiasi
ištisas naujų įtakingų krypčių , mokyklų, koncepcijų
spektras. Klasikinės estetikos ir meno filosofijos
problemos neretai išstumia naujos, dažnai pernelyg
sureikšmintos problemos. Vienos kryptys: sureikšmino
estetinės sąmonės struktūras (fenomenologija,
egzistencializmas), kitos – meninės kūrybos prigimtį (
intuityvizmas, psichoanalizė), trečios – struktūrinius
meno kūrinio komponentus (formalizmas,
struktūralizmas). Daugelis įtakingiausių XX a.
koncepcijų yra didžiai individualizuotos ir sunkiai
apibrėžiamos, netelpa į konkrečios krypties, mokyklos,
rėmus. Klasikinė vakarų estetika rutuliojosi kaip vertybės
pakraipos grožio filosofija, kurioje grožio kategorija buvo
pagrindinė. Tačiau šiuolaikinėje estetikos toks šio mokslo
apibūdinimas yra per siauras. XX a. grožio idėja iš
filosofinės kalbos perėjo buitinę ir tapo tuščia, miglota, ir
bereikšmė. Grožio idėją buvo laikoma „atvira idėja“,
kuria kiekvienas remiasi savavališkai, galų gale
palikdamas ją neaiškia.
A. Losevas atmeta grožio kategorijos pretenzijas į
išskirtinumą ir estetikos objektu laiko „estetiškumą“ , o
estetikos mokslą aiškina labai plačiai, - Kaip mokslą „apie
išraišką“. Tačiau estetikos objektu jis laiko ne bet kokią
išraišką, o tą kuri visiškai užvaldo žmogaus sąmonę,
jausmus, atitraukia jį nuo išorinių interesų ir verčia
besąlygiškai žavėtis vienais ar kitais daiktais bei reiškiniais.
Estetiškumo kategorija yra platesnė nei grožio sąvoka,
kadangi, be imanentinių grožio savybių ji apima
harmoniją, didingumą, tragiškumo, ironijos ir kitų
kategorijų. Grožis šiuo požiūriu yra tik viena estetiškumo
raiškos formų. Estetiškumas skiriesi ir nuo meniškumo.
Estetiškumas yra tai, kas dar turi įgauti menišką formą, o
meniškumas – jau įprasmintas meno kūrinyje
estetiškumas.
Prigimtinis estetiškumo bruožas – jo prasmių
apibudinimo laukas, kuris susijęs su šios kategorijos
sugebėjimu išreikšti tokį žmogaus santykį su aplinka, iš
kurios randasi nesuinteresuotas dvasinis pasitenkinimas.
Estetiškumo išraiškos forma labai plati. Estetiškai
reikšmingų reiškinių sfera apima tris paskirties objektų
grupes: 1) Natūralius gamtos objektus, gyvuojančius
nepriklausomai nuo žmogaus, 2) utilitarinės paskirties
daiktus, kuriuos sukuria žmogus savo poreikiam tenkinti,
3) specialia sukurtus daiktus, (dažniausiai meno kūrinius),
kurie turi didžiausios estetinės vertės.
Vadinasi, estetikos mokslo objektas estetiškumo
apraiškos ar estetinio objekto būties organizacijos būdai.
E