J.Kalvinas Ištrauka iš knygos „Krikščioniško gyvenimo pagrindai“ II-ojo tomo 5 skyrius Argumentų, palankių laisvam žmogaus apsisprendimui, paneigimas 1.Nors žmogus nusideda iš būtinybės, jis daro tai laisvanoriškai. Aš daugiau nekalbėčiau apie žmogaus laisvo apsisprendimo vergystę ir nelaisvę, jei ne tie, kurie, norėdami suvedžioti apgaulinga nuomone, nesiektų paneigti to, ką aš pasakiau. Pirmiausia jie kalba daug kvailysčių, kuriomis bando padaryti nekenčiamu tai, ko aš mokau, lyg tai būtų priešinga bendrai žmonių patirčiai. Antra, norėdami atmesti tai, jie pasitelkia Šv.Rašto liudijimus. Aš atsakysiu į jų puolimą ta pačia tvarka. Jie sako: „Jei nuodėmė yra daroma iš būtinybės, tuomet ji jau nėra nuodėmė; o jei ji daroma laisvanoriškai, tuomet jos galima išvengti“. Pelagijus kovojo prieš Augustiną tokiais pačiais argumentais, bet aš nenoriu vadinti mano priešininkų pelagijonais, kol nepašviečiau jų paklydimo. Aš nesutinku, kad nuodėmė negali būti laikoma nuodėme vien dėl to, kad daroma iš būtinybės. Aš taip pat nesutinku, kad jos galima išvengti, jei ji daroma laisvanoriškai. Jei kažkas norėtų ginčytis su Dievu ir bandytų parodyti, jog jis negali elgtis kitaip, atsakymas yra aiškus (aš pateikiau jį jau anksčiau 1 ) t.y. ne nuo sūkūrimo, o nuo prigimties sugedimo priklauso tai, kad žmonės gali norėti tik bloga, nes jie yra nuodėmės valdžioje. Juk iš ko kyla silpnumas, kuriuo nedorėliai nori prisidengti, jei nei iš Adomo, kuris savo valia atsidavė velnio tironijai? Iš to kyla nedorumas, kuris laiko mus taip surakintais, t.y. iš to, kad pirmasis žmogus atsitraukė nuo Kūrėjo ir sukilo prieš Jį. Jei visi žmonės teisingai yra laikomi kaltais dėl Adomo sukilimo, tenegalvoja jie, jog galės pasiteisinti šia būtinybe, kurioje aiškiai matosi jų pasmerkimo priežastis. Aš jau anksčiau paaiškinau tai, pateikdamas demonų pavyzdį, kuris akivaizdžiai parodo, jog žmonės, nusidedantys iš būtinybės, tuo pačiu daro tai laisvanoriškai. Ir priešingai, nors geri angelai negali patraukti savo valios nuo gero, tai nereiškia, jog tai nėra jų valia. Tai labai aiškiai parodė Bernardas, sakydamas, kad mes esame labiausiai apgailėtinti, nes mūsų būtinybė yra laisvanoriška; ir ji laiko mus surakintus taip, jog mes esame nuodėmės vergai 2 . Antroji mūsų priešininkų argumentų pusė neturi jokios vertės. Jie galvoja, kad viskas, kas yra daroma laisvanoriškai, yra daroma laisvai. Jau anksčiau aš įrodžiau, kad mes darome laisvanoriškai daug dalykų, kurių pasirinkimas nėra laisvas. 2. Visos ydos yra teisingai baudžiamos ir visos dorybės teisingai atlyginamos. Jie taip pat sako, kad, jei dorybės ir ydos nekyla iš laisvo apsisprendimo, tuomet atlyginti žmogui ar bausti jį už jas yra kvaila. Aristotelis sugalvojo šį argumentą ir kartais jį pasitelkdavo Jonas Auksaburnis bei Jeronimas. Šis neslepia, kad pelagijonai rėmėsi šiuo argumentu ir cituoja tokius jų žodžius: „Jei Dievo malonė veikia mumyse, jai, o ne mums, kurie nieko nedarome, bus atlyginta.“ 3 . Bausmės, kurias Dievas paskiria už nuodėmes, yra teisingos, nes nuodėmės kaltė yra mumyse. Juk nesvarbu ar mes nusidedame laisvai, ar vergiškai pasirinkdami, jei nusidedame norėdami, ypač, jei žmogus yra nusidėjėlis, nes yra nuodėmės vergas. O gerų darbų atlyginime argi 1 “Krikščioniško gyvenimo pagrindai” II t., 3 sk., 5 2 Sermones super Cantica Canticorum; nr.LXXXI 3 Against the Pelagians, I kn.
14
Embed
J.Kalvinas Ištrauka iš knygos „Krikščioniško gyvenimo ... · J.Kalvinas Ištrauka iš knygos „Krikščioniško gyvenimo pagrindai“ II-ojo tomo 5 skyrius Argumentų, palankių
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
J.Kalvinas Ištrauka iš knygos „Krikščioniško gyvenimo pagrindai“ II-ojo tomo
5 skyrius
Argumentų, palankių laisvam žmogaus apsisprendimui, paneigimas
1.Nors žmogus nusideda iš būtinybės, jis daro tai laisvanoriškai. Aš daugiau
nekalbėčiau apie žmogaus laisvo apsisprendimo vergystę ir nelaisvę, jei ne tie, kurie, norėdami
suvedžioti apgaulinga nuomone, nesiektų paneigti to, ką aš pasakiau. Pirmiausia jie kalba daug
kvailysčių, kuriomis bando padaryti nekenčiamu tai, ko aš mokau, lyg tai būtų priešinga bendrai
žmonių patirčiai. Antra, norėdami atmesti tai, jie pasitelkia Šv.Rašto liudijimus. Aš atsakysiu į jų
puolimą ta pačia tvarka. Jie sako: „Jei nuodėmė yra daroma iš būtinybės, tuomet ji jau nėra
nuodėmė; o jei ji daroma laisvanoriškai, tuomet jos galima išvengti“. Pelagijus kovojo prieš
Augustiną tokiais pačiais argumentais, bet aš nenoriu vadinti mano priešininkų pelagijonais, kol
nepašviečiau jų paklydimo. Aš nesutinku, kad nuodėmė negali būti laikoma nuodėme vien dėl to,
kad daroma iš būtinybės. Aš taip pat nesutinku, kad jos galima išvengti, jei ji daroma laisvanoriškai.
Jei kažkas norėtų ginčytis su Dievu ir bandytų parodyti, jog jis negali elgtis kitaip, atsakymas yra
aiškus (aš pateikiau jį jau anksčiau1) t.y. ne nuo sūkūrimo, o nuo prigimties sugedimo priklauso tai,
kad žmonės gali norėti tik bloga, nes jie yra nuodėmės valdžioje. Juk iš ko kyla silpnumas, kuriuo
nedorėliai nori prisidengti, jei nei iš Adomo, kuris savo valia atsidavė velnio tironijai? Iš to kyla
nedorumas, kuris laiko mus taip surakintais, t.y. iš to, kad pirmasis žmogus atsitraukė nuo Kūrėjo ir
sukilo prieš Jį. Jei visi žmonės teisingai yra laikomi kaltais dėl Adomo sukilimo, tenegalvoja jie, jog
galės pasiteisinti šia būtinybe, kurioje aiškiai matosi jų pasmerkimo priežastis. Aš jau anksčiau
paaiškinau tai, pateikdamas demonų pavyzdį, kuris akivaizdžiai parodo, jog žmonės, nusidedantys
iš būtinybės, tuo pačiu daro tai laisvanoriškai. Ir priešingai, nors geri angelai negali patraukti savo
valios nuo gero, tai nereiškia, jog tai nėra jų valia. Tai labai aiškiai parodė Bernardas, sakydamas,
kad mes esame labiausiai apgailėtinti, nes mūsų būtinybė yra laisvanoriška; ir ji laiko mus surakintus
taip, jog mes esame nuodėmės vergai2. Antroji mūsų priešininkų argumentų pusė neturi jokios
vertės. Jie galvoja, kad viskas, kas yra daroma laisvanoriškai, yra daroma laisvai. Jau anksčiau aš
įrodžiau, kad mes darome laisvanoriškai daug dalykų, kurių pasirinkimas nėra laisvas.
2. Visos ydos yra teisingai baudžiamos ir visos dorybės teisingai atlyginamos. Jie taip
pat sako, kad, jei dorybės ir ydos nekyla iš laisvo apsisprendimo, tuomet atlyginti žmogui ar bausti
jį už jas yra kvaila. Aristotelis sugalvojo šį argumentą ir kartais jį pasitelkdavo Jonas Auksaburnis
bei Jeronimas. Šis neslepia, kad pelagijonai rėmėsi šiuo argumentu ir cituoja tokius jų žodžius: „Jei
Dievo malonė veikia mumyse, jai, o ne mums, kurie nieko nedarome, bus atlyginta.“3 .
Bausmės, kurias Dievas paskiria už nuodėmes, yra teisingos, nes nuodėmės kaltė yra
mumyse. Juk nesvarbu ar mes nusidedame laisvai, ar vergiškai pasirinkdami, jei nusidedame
norėdami, ypač, jei žmogus yra nusidėjėlis, nes yra nuodėmės vergas. O gerų darbų atlyginime argi
1 “Krikščioniško gyvenimo pagrindai” II t., 3 sk., 5 2 Sermones super Cantica Canticorum; nr.LXXXI 3 Against the Pelagians, I kn.
kvaila pripažinti, kad jis daugiau priklauso nuo Dievo gerumo negu nuo mūsų nuopelnų? Kiek kartų
Augustinas kartoja, kad Dievas apdovanoja ne mūsų nuopelnus, o savo dovanas; šis apdovanojimas
priklauso ne nuo mūsų nuopelnų, o nuo anksčiau gautų dovanų?4 Mūsų priešininkai tvirtina, kad
nuopelnai neturėtų jokios vietos, jei geri darbai netekėtų iš žmogaus laisvo apsisprendimo šaltinio,
tačiau jie labai klysta, galvodami, kad tokia jų nuomonė yra kažkas naujo. Juk Augustinas
kiekviename žingsnyje nedvejodamas mokė to, ką jie laiko kvailyste. Jis sakė: „Kokie yra visų
žmonių nuopelnai? Jėzus Kristus atėjo ne su atlygiu, kurį buvo skolingas mums, o su neužtarnauta
malone; Jis rado visus nusidėjėliais; tik Jis vienas buvo be nuodėmės ir išlaisvinantis iš jos“5. Ir
kitoje vietoje jis rašė: „Jei jums būtų duota tai, ko nusipelnėte, jūs vertas bausmės. Ką daryti? Dievas
nebaudžia jūsų bausme, kurios jūs vertas, o suteikia malonę, kurios jūs nevertas. Jei jūs norite
atmesti malonę, girkitės savo nuopelnais“6 ir: „Pats iš savęs jūs esate niekas; nuodėmės yra jūsų, o
nuopelnai Dievo; jūs esate vertas bausmės, o Dievas, suteikdamas jums gyvenimą, apdovanoja savo
dovanas, o ne jūsų nuopelnus“7. Augustinas taip pat mokė, kad malonė kyla ne iš nuopelnų, o
priešingai t.y. nuopelnai iš malonės. Toliau jis darė išvadą, kad Dievo dovanos yra anksčiau už visus
nuopelnus ir viską, ką Jis duoda, duoda dovanai, nes žmoguje nesuranda jokio motyvo, kuris
palenktų Jį išgelbėti jį8. Visuose Augustino raštuose galime surasti panašių minčių. Apaštalas
Paulius taip pat išlaisvintų juos iš šio jų paklydimo, jei jie norėtų išgirsti iš kur, pagal jį, kyla mūsų
palaiminimai ir amžinoji šlovė, kuria mes viliamės: „O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė;
kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino.“(Rom.8:30). Kodėl, pagal
apaštalą, ištikimieji yra apdovanojami? Todėl, kad dėl Dievo gailestingumo, o ne dėl jų pastangų
jie buvo išrinkti, pašaukti ir išteisinti. Taigi nustokime tuščiai bijoti dėl to, kad nebūtų nuopelnų, jei
nebūtų žmogaus laisvo apsisprendimo. Juk atsitraukti nuo kelio, kurį rodo Šv.Raštas, yra didelė
kvailystė. „O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi lyg nebūtum gavęs?“(1Kor.4:7). Argi nematome, kad
šiuo klausimu apaštalas pašalina visą žmogaus laisvo apsisprendimo galią ir veiksmingumą bei
nepalieka jokios vietos jo nuopelnams? Dievas yra be galo geras ir dosnus, todėl apdovanoja
malones, kurias Jis pats suteikė, ir laiko jas tokiomis lyg jos kiltų iš mūsų, nes, suteikdamas jas,
priskyrė jas mums.
3.Tik Dievo išrinkimas daro žmones gerais. Toliau mūsų priešininkai griebiasi Jono
Auksaburnio žodžių: „Jei mes negalėtume pasirinkti bloga ar gera, tuomet visi žmonės turėtų būti
arba blogi, arba geri, nes visi turi tą pačią prigimtį“9. Panašiai kalba ir knygos „Pagonių pašaukimas“
autorius (ji visuotinai priskiriama Ambraziejui). Jis sako, kad nė vienas žmogus neatsitrauktų nuo
tikėjimo, jei Dievo malonė neleistų žmogaus valiai rinktis (II kn.). Man kelia nuostabą tai, kad šie
ypatingi žmonės pasidavė tokiai apgaulei. Kaip galėjo būti, jog Jonas Auksaburnis nesuprato, kad
tik Dievo išrinkimas daro skirtumą tarp žmonių!? Nesigėdykime pripažinti to, ką taip akivaizdžiai
tvirtina Paulius: „Nėra teisaus nė vieno“(Rom.3:10); bet prie jo žodžių pridėkime tai, kad tik iš
Dievo gailestingumo ne visi pasilieka savo nedorume. Kadangi visi iš prigimties turime tą pačią
ligą, išgydomi yra tik tie, kuriuos Dievas nori išgydyti. O kiti, kuriuos Jis teisingu savo teismu
palieka, vis labiau pūva, kol galiausiai supūva visai. Tik taip galima paaiškinti kodėl vieni išsilaiko
4 Augustinas, De gratia et libero arbitrio, VI sk. 5 Augustinas, laiškas nr.CLV, 2sk. 6 Augustinas, apie XXXI psalmę 7 Augustinas, apie LXX psalmę 8 Augustinas, pamokslas nr.CLXIX 9 Homilija nr.XXIII,5
iki galo, o kiti krenta pusiaukelėje. Juk pats išsilaikymas yra Dievo dovana, kurią Jis duoda ne
visiems, o tik tiems, kuriems nori. Jei klausiame kodėl vieni išsilaiko, o kiti-ne, atsakymas yra tik
vienas t.y. Dievas išlaiko savo galia pirmuosius, kad jie nepražūtų, o antriesiems nesuteikia tokios
pačios galios, nes juose nori apreikšti žmogaus nepastovumą.
4.Raginimai gyventi teisingai yra reikalingi. Mūsų priešininkai taip pat tvirtina, kad visi
raginimai, įspėjimai ir sudraudimai būtų tušti ir netgi kvaili, jei nusidėjėlis neturėtų savyje galios
paklusti. Augustinas buvo priverstas parašyti knygą „De Correptione et Gratia“, nes jo amžininkai
kėlė panašius klausimus. Joje jis plačiai atsako į visus jų argumentus ir galiausiai daro tokią jų
santrauką: „Žmogau, suprask, kas tau yra įsakoma ir ką tu turi daryti; kai esi sudraudžiamas dėl to,
ko nepadarei, suprask, jog dėl tavo kaltės tu neturi jėgų padaryti tai; kai šaukiesi Dievo, suprask iš
kur turi gauti tai, ko prašai.“(III sk.). Beveik apie tą patį jis kalba ir savo knygoje „De Spiritu et
Littera“ , kurioje moko, kad Dievas nematuoja savo įsakymų pagal žmogiškas jėgas, o, įsakęs tai,
kas teisinga, dovanai suteikia savo išrinktiesiems malonę ir galią išpildyti tai. Įrodyti tai neužima
daug laiko. Pirmiausia ne aš vienas laikausi tokios nuomonės. Taip kalbėjo ir Kristus bei Jo
apaštalai. Mūsų priešininkai geriau tegul rūpinasi kaip nugalės juos. Ar tuščiai Kristus, kuris sakė,
kad be Jo mes negalime nieko (Jono 15:5), sudraudžia ir baudžia tuos, kurie be Jo daro bloga? Argi
Jis neragino visų daryti gera? Kaip griežtai Paulius sudraudžia korintiečius dėl to, kad jie negyveno
meilėje (1Kor.3:3)! Vis dėlto toliau jis prašo Dievo malonės jiems, kad per ją jie galėtų gyventi
meilėje. Laiške Romiečiams jis tvirtina, jog teisumas priklauso ne „...nuo to, kuris trokšta, ar kuris
bėga, bet nuo gailestingojo Dievo.“(Rom.9:16), vis dėlto jis nenustoja jų raginti, sudrausti ir įspėti.
Kodėl mūsų priešininkai neįspėja Viešpaties, kad Jis tuščiai neprašytų pas žmones to, ką tik Jis gali
duoti? Kodėl jie neįspėja Pauliaus atleisti tiems, kurie nepajėgia nei norėti, nei bėgti, jei Dievo
gailestingumas nelydi jų ir kurio jiems trūksta, todėl jie nusideda? Tačiau tokie išvedžiojimai yra
tušti, nes Dievo doktrina remiasi į aiškų pamatą, jei mes matome jį. Iš tiesų Paulius parodo kiek
mažai yra verti mokymai, raginimai ir sudraudimai patys iš savęs žmogaus širdies pakeitime t.y.
„nieko nereiškia nei sodintojas, nei laistytojas, bet Dievas-augintojas“(1Kor.3:7). Tik Jo veikimas
yra veiksmingas. Taip pat matome kaip griežtai Mozė įtvirtino Įstatymo paliepimus ir kaip uoliai
pranašai grąsino tiems, kurie sulaužydavo juos. Vis dėlto jie pripažino, kad žmonės pradeda suprasti
juos tik tuomet, kai gauna širdį, sugebančią suprasti; ir jos apipjaustymas bei akmeninės pakeitimas
kūniška yra Dievo darbas. Jis yra Tas, kuris įrašo savo įsakymus į mūsų širdis, ir galiausiai Jis,
pakeisdamas mūsų sielą, daro savo doktriną veiksminga.
5.Raginimai daro nepateisinamais nepaklusnius jiems. Galbūt kažkas paklaus: kam
tuomet reikalingi raginimai? Jei užsispyrusios širdies nedorėliai paniekina juos, jie bus kaip
liudijimas, kaltinantis juos tuomet, kai jie stovės prieš Dievo teismo sostą; ir dar daugiau: netgi
šiame gyvenime bloga jų sąžinė yra trikdoma jais. Juk kiek jie besistengtų paniekinti juos, netgi pats
begėdiškiausias žmogus negalėtų pasmerkti jų kaip blogų. Galbūt kažkas pasakys: „Ką gali padaryti
vargšas žmogus, jei jis neturi tokios širdies būsenos, kuri reikalinga paklusnumui“? Į tai aš atsakau
taip: kodėl žmogus ieško pasiteisinimų, jei dėl savo širdies kietumo yra kaltas tik jis pats? Todėl
nedorėliai, nors ir norėtų juoktis iš Dievo įspėjimų ir raginimų, prieš savo valią išsigąsta jų galios.
Raginimais Dievas ruošia tikinčiuosius priimti paklusnumo malonę. Pagrindinė
raginimų nauda yra matoma tikinčiuosiuose, kuriuose Dievas veikia visus dalykus savo Dvasia, bet
Jis vis tiek naudoja savo žodį šiam darbui ir šis veikia juose veiksmingai, o ne tuščiai. Pripažinkime
šią didžią tiesą: visa tikinčiųjų galia kyla iš Dievo malonės, kaip pranašas ir sako: „Aš duosiu jiems
vieną širdį ir įdėsiu jiems naują dvasią (...) kad jie laikytųsi mano įsakymų ir vykdytų mano
valią.“(Ezech.11:19,20). Galbūt kažkas klausia kodėl jie yra mokomi to, ką turi daryti, ir
nepaliekami Šventajai Dvasiai vesti juos; kodėl jie yra raginami, jei negali veikti greičiau negu
Šventoji Dvasia veda juos; kodėl jie yra baudžiami, kai nusižengia, juk jie neišvengiamai krenta dėl
savo kūno silpnumo. Į visus tokius klausimus aš atsakau štai kaip: ech, žmogau, kas jūs esate, kad
duotumėte įsakymus Dievui? Jei Viešpats nori per raginimus paruošti mus priimti malonę jų
išpildymui, nejaugi jūs galite kritikuoti ir atmesti tokią tvarką, kurią Jis nusprendė įsteigti? Jei
raginimai ir įspėjimai tik įtikintų tikinčiuosius dėl jų nuodėmės, jau vien dėlto to jie negalėtų būti
laikomi nenaudingais. Tačiau jie tinka ir įkvėpti jų širdyse meilę teisumui, atsisakyti tingumo ir
žalingų malonumų bei pagimdyti jose nepaykantą nuodėmei ir nepasitenkinimą ja, kai Šventoji
Dvasia veikia viduje. Taigi, kas drįs pasakyti, kad jie yra nereikalingi? Jei kažkas ieško dar aiškesnio
paaiškinimo, aš pasakysiu štai ką: Dievas veikia savo išrinktuosiuose dviem būdais: pirma, jų viduje
per savo Dvasią; antra, iš išorės per savo žodį. Savo Dvasia Jis apšviečia jų protą ir keičia jų širdis,
kad taip jie pamiltų tiesumą ir laikytųsi jo; taip Jis padaro juos naujais kūriniais. O savo žodžiu Jis
pažadina ir lenkia juos ieškoti bei trokšti tokio pakeitimo. Abiem atvejais Jis parodo savo rankos
galią, veikiančią pagal Jo nutarimą.
Dievo žodis, skirtas atmestiesiems, nepakeičia jų, bet pasiekia kitą tikslą t.y. jis apkaltina
jų sąžinę šiame pasaulyje ir taip teismo dieną jie bus dar labiau nepateisinami. Kristus sako, kad
„...niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas nepatraukia jo (...) kas išgirdo iš Tėvo ir
pasimokė, tas ateina pas mane.“(Jono 6:44-45), tačiau dėl to Jis nenustojo mokyti ir karštai raginti
tuos, kurie turi būti pamokyti viduje per Šventąją Dvasią, pasinaudoti tuo, ką girdėjo. O kalbant
apie atmestuosius, Paulius įspėja, kad doktrina nėra nenaudinga jiems, nes ji yra jiems mirties
kvapas mirčiai (2Kor.2:16), vis dėlto ji yra malonus kvapas Dievui.
6.Įstatymas ir paliepimai. Mūsų priešininkai stengiasi naudoti daug Šv.Rašto pavyzdžių.
Jei jie nenugali mūsų, pasitelkdami tas pačias vietas, kaip ir mes, tai bent bando prispausti mus jų
gausa. Tačiau kaip ir kare, kuriame žmonės, nemokantys kariauti greitai patiria pralaimėjimą ir
pabėga, taip ir man nėra sunku atremti jų argumentus, nesvarbu kaip įtikinančiai jie beatrodytų.
Kadangi visos jų minimas Biblijos vietas galima padalinti į keletą bendrų temų, todėl aš atsakysiu
pagal jas ir neatsakinėsiu į kiekvieną jų pateiktą Šv.Rašto eilutę. Pirmiausia jie labai pabrėžia
Įstatymo paliepimus, nes galvoja, jog šie visiškai atitinka mūsų jėgas ir mes galime padaryti viską,
ko jie reikalauja. Šie mokytojai matuoja žmogaus jėgas pagal juos. Jie sako: arba Dievas tyčiojasi
iš mūsų, įsakydamas būti šventais, paklusniais, pamaldžiais, tyrais ir nuolankiais bei drausdamas
netyrumą, stabmeldystę, nesąžiningumą, pyktį, vagystes, išdidumą; arba Jis nereikalauja daugiau
negu mes galime padaryti. Visus jų minimus paliepimus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmieji
įsako žmogui atsigręžti į Dievą; antrieji paprasčiausiai įsako laikytis Įstatymo; tretieji įsako
išsilaikyti Dievo malonėje, kurią Jis suteikė. Pirmiausia pažiūrėkime į visus juos bendrai, o paskui
į kiekvieną grupę atskirai.
Dievas parodo mums savo paliepimais mūsų nepajėgumą. Įprotis matuoti žmogiškas
jėgas pagal Įstatymo paliepimus yra labai senas ir aš sutinku, jog tai turi tam tikrą tiesos išorę. Vis
dėlto aš esu įsitikinęs, jog visa tai kyla iš didelio Dievo Įstatymo nepažinimo. Tie, kurie įsižeidžia,
išgirdę, kad neįmanoma išpildyti Įstatymo, pirmiausia pasitelkia tokį argumentą (nors ir labai
silpną): tuomet Įstatymas buvo duotas tuščiai. Tačiau jis praranda galią, jei prisiminsime, ką Paulius
kalbėjo apie Įstatymą. Juk ką nori pasakyti šie jo žodžiai: „Per Įstatymą tik pažįstame
nuodėmę“(Rom.3:20); „Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų Įstatymo.“(Rom.7:7);“Tad
kam gi reikalingas Įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų...“(Gal.3:19); „Be to, Įstatymas
įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų.“(Rom.5:20). Ar tuo Paulius nori pasakyti, kad
Įstatymas tam, jog nebūtų duotas tuščiai, buvo duotas pagal mūsų jėgas? Vis dėlto daugelyje vietų
jis moko, kad Įstatymas reikalauja daugiau negu mes galime padaryti ir tuo jis nori įtikinti mus dėl
mūsų silpnumo ir menkos jėgos. Pagal Įstatymo apibrėžimą, kurį duoda pats apaštalas, jo tikslas ir
išpildymas yra meilė (1Tim.1:5); ir, melsdamas Dievo, kad Jis pripildytų ja tesalonikiečių širdis,
akivaizdžiai parodo, kad tuščiai skamba Įstatymas mūsų ausyse, jei Dievas nepalenkia mūsų širdies
link to, ko jis moko (1Tes.3:12).
7.Įstatymas turi ir malonės, per kurią mes galime paklusti, pažadus. Iš tiesų, jei
Šv.Raštas nemokytų nieko daugiau, kaip tik tai, kad Įstatymas yra gyvenimo taisyklė, pagal kurią
mes turime reguliuoti savo veiksmus ir mintis, aš sutikčiau su jų nuomone. Tačiau Biblija nuolat ir
aiškiai moko apie įvairų Įstatymo pritaikymą, todėl geriau pažiūrėti į tai, ką Įstatymas gali padaryti
žmoguje. Mūsų nagrinėjamoje temoje Įstatymas parodo, ką mes turime daryti ir tuoj pat moko, kad
galia ir sugebėjimas paklusti jam kyla iš Dievo. Tai reiškia, kad mes turime prašyti jų pas Jį. Jei
mums tik būtų duoti įsakymai be jokių pažadų, tuomet mes turėtume išbandyti savo jėgas, kad
įsitikintume ar turime jų pakankamai išpildyti tam, kas įsakoma. Tačiau paliepimus lydi pažadai,
kurie moko, kad mums reikia ne tik Dievo malonės pagalbos, bet ir visos mūsų jėgos bei visi
sugebėjimai remiasi į ją, todėl akivaizdu, jog mes ne tik nesame gabūs laikytis Įstatymo, bet netgi
visiškai beviltiški prieš Jį. Todėl priešininkai tegul netrikdo mūsų su įtikinėjimais, jog mūsų jėgos
atitinka Įstatymo reikalavimus, lyg Viešpats pritaikė teisumo normas, kurias skelbia Jo Įstatymas,
mūsų silpnumui. Geriau per pažadus apsvąrstykime kiek siekia mūsų nepajėgumas, nes tiek mums
reikia Dievo malonės.
„Kas gali tikėti“- toliau sako priešininkai,- „jog Dievas paskelbė savo Įstatymą kelmams
ar akmenims? Tačiau aš nenoriu įtikinti tuo. Juk bedieviai nėra akmenys ar kelmai, kai pamokyti
Įstatymo apie tai, jog jų geiduliai yra priešingi Dievui, tampa kaltais pagal savo pačių sąžinės
liudijimą. O tikintieji irgi nėra akmenys, kai, įspėti dėl savo silpnumo, nukreipia akis į Dievo
malonę. Aš visiškai sutinku su tuo, ką sako Augustinas: „Dievas įsako tai, ko mes nepajėgiame
išpildyti, kad taip suprastume, ko mums reikia prašyti“10 ir: „Įsakymų nauda yra didelė, jei taip yra
vertinama laisva valia, tai Dievo malonė yra dar vertingesnė.“11, „Tikėjimas pasiekia tai, ką
Įstatymas įsako; ir Įstatymas įsako, kad tikėjimas pasiektų tai, ką Įstatymas įsakė; Dievas reikalauja
iš mūsų tikėjimo ir neranda mumyse to, ko reikalauja, jei Jis neduoda tai, ką nori surasti.“12 ir
galiausiai: „Dievas teduoda tai, ką įsako, ir tada teįsako, ką nori.“13.
8.Dievas įsako mums atsiversti ir atverčia. Mes suprasime tai geriau, jei ištirsime tris
paliepimų grupes, apie kurias jau kalbėjau. Daugelį kartų Viešpats Įstatyme ir Pranašuose įsako
atsiversti. Tačiau, kita vertus, vienas pranašas sako: „Sugrąžink mane iš aš sugrįšiu (...) kai buvau
10 Augustinas, De gratia et libero arbitrio, XVI sk. 11 Augustinas, laiškas nr.CLXVII 12 Augustinas, Homilija 29 13 Augustinas, Išpažinimai, X kn., XXIX sk.
pamokytas-mušiausi į krūtinę...“(Jer.31:18,19). Mums taip pat įsakoma apsipjaustyti savo širdis
(Pakart.Įst.10:16), bet vėliau įspėjama, kad toks apipjaustymas vyksta Jo ranka (Pakart.Įst.30:6).
Nuolat yra reikalaujama naujos širdies, bet taip pat tvirtinama, kad tik Viešpats gali duoti ją
(Ezech.36:26). Augustinas sako, kad tai, ką Dievas pažada, mes darome ne savo laisva valia nė iš
savo prigimties, o Dievas padaro tai per savo malonę14. Tai yra penktoji taisyklė, kurią šis mokytojas
pabrėžia tarp visų krikščioniškų taisyklių t.y. mes turime aiškiai matyti skirtumą tarp Įstatymo ir
pažadų arba tarp įsakymų ir malonės15. Kas dabar pasakys tie, kurie teigia, jog žmogus turi galią
išpildyti paliepimus ir tokiu būdu sumenkina Viešpaties malonę, per kurią jie yra išpildomi?
Dievas įsako ir suteikia paklusnumą be išsilaikymą. Antroji paliepimų grupė nesukelia
jokių sunkumų. Jie įsako mums gerbti Dievą, tarnauti Jam ir gyventi pagal Jo valią, daryti tai, ką Jis
įsako ir išpažinti Jo mokymą. Tačiau daugelyje vietų tvirtinama, kad visas teisumas, šventumas ir
dorumas, esantis mumyse, yra Jo dovana.
Trečiajai grupei priklauso tas raginimas, kuriuo Paulius ir Barnabas įkvėpdavo
tikinčiuoius: ...Jie, kalbėdami jiems, įtikinėjo pasilikti Dievo malonėje“(Apd.13:43). Tačiau tas pats
Paulius kitoje vietoje parodo pas ką reikia prašyti šios išsilaikymo galios: „Pagaliau, mano broliai,
būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėgoje“(Ef.6:10) ir kitoje vietoje įsako neliūdinti Šventosios
Dvasios, kuria buvome užanspauduoti atpirkimo dienai (Ef.4:30), bet žmonės negali padaryti to, ko
jis prašo, todėl jis meldžia Dievo, kad Jis suteiktų tai tesaloniškiečiams t.y. kad Jo galia padarytų
juos vertais Jo švento pašaukimo ir išpildytų juose viską, ką Jis iš savo gerumo yra sumanęs jiems
(2Tes.1:11). O antrame laiške korintiečiams, kalbėdamas apie aukas, apaštalas giria gerą ir šventą
tikinčiųjų valią, tačiau tuoj pat dėkoja Dievui, kad Jis palenkė Titą raginti juos. Taigi, jei Titas be
Dievo įkvėpimo negalėjo nė atverti burnos raginimams, kaip šventieji galėtų gyventi meilėje, jei
Dievas pirmiausia nepaliestų jų širdžių?
9. Zacharijo 1:3 neįtvirtina laisvo pasirinkimo. Patys gudriausi diskutuoja apie šias
vietas, nes sako, kad visa tai netrukdo mums sujungti savo jėgų su Dievo malone ir taip Jis padeda
mūsų silpnumui. Taip pat jie cituoja pranašų knygų vietas, kuriose atrodo, jog mūsų atsivertimo
darbą Dievas dalinasi su mumis. „Gręžkitės į mane, tai Aš gręšiuosi į jus.“(Zach.1:3). Kokia yra
pagalba, kurią Dievas suteikia mums, mes jau kalbėjome anksčiau (7-8posk.) ir to nereikia vėl
kartoti, nes tai tik patvirtina, jog mūsų priešininkai tuščiai priskiria žmogui sugebėjimą išpildyti
Įstatymą vien dėl to, kad Dievas reikalauja paklusnumo jam. Akivaizdu, kad Dievo malonė yra
reikalinga išpildyti tai, ką Jis įsako, ir būtent šiam tikslui ji yra pažadėta. Čia aiškiai matome, kad iš
mūsų yra reikalaujama daugiau negu mes galime daryti ir kiek galime sumokėti. Mūsų priešininkai
niekaip negali iškreipti to, ką sako Jeremijas t.y. kad sandora, sudaryta su senąją tauta, buvo
panaikinta ir neturi jokios vertės, nes ji apėmė tik raidę. Ji galėjo būti veiksminga tik sujungus raidę
su Dvasia, kuri suminkština mūsų širdis paklusnumui (Jer.31:32).
Netgi Viešpaties žodžiai „Gręškitės į mane , tai Aš gręšiuosi į jus“ neturi jokios naudos
mūsų priešininkams jų klaidos įtvirtinime. Dievo atsigręžimą mes turime suprasti ne kaip malonę,
kuria Jis pakeičia mūsų širdis atgailai ir gyvenimo šventumui, o Jo geros valios ir meilės mums
liudijimą. Panašiai kartais yra sakoma, kad Dievas atsitraukia nuo mūsų, kai išbando mus ir siunčia
14 Augustinas, De gratia Christi et de peccato originali, I kn. 15 Augustinas, De doctrina christiana, IIIl kn., XXXIII sk.
sunkumus. Izraelio tauta, kęsdama nelaimes, dejavo, kad Dievas paliko ir apleido ją, tačiau Viešpats
atsako, jog jai niekada nepritruks Jo palankumo ir meilės, jie ji sugrįš į teisingą kelią ir tarnaus Jam.
Taigi, jei remiantis šia vieta bandoma padaryti išvadą, jog atsivertimas yra Dievo ir mūsų bendras
darbas, ji yra neteisingai pritaikoma. Čia aš trumpai kalbėjau šia tema, nes plačiau apie ją mes
kalbėsime nagrinėdami Įstatymą.
10. Šv.Rašto pažadų suteikimas turi tam tikrą tikslą. Antrasis būdas, kuriuo jie bando
įrodyti savo teiginius, nedaug skiriasi nuo pirmojo. Jie pasitelkia pažadus, kuriuose atrodo, kad
Dievas sudaro sutartį su mumis. Pavyzdžiui: „Ieškokite gera, o ne pikta, kad išliktumėte
gyvi.“(Amoso 5:14), „Jei noriai klausysite manęs, valgysite krašto gėrybes, bet jei jūs priešinsitės
ir maištausite, jus praris kardas“. Taip kalbėjo Viešpats.“(Izaijo 1:19-20), „Jei pašalinsi savo
bjaurystes, tau nereikės bėgti nuo manęs.“(Jer.4:1), „Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo,
balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas,
išaukštins tave virš visų žemės tautų.“(Pakart.Įst.28:1) ir pan. Jie galvoja, kad Dievas šaipytųsi iš
mūsų, atiduodamas šiuos dalykus į mūsų rankas, jei nei mūsų valia, nei jėgos negalėtų daryti juos
arba nedaryti. Iš tiesų atrodo, kad toks argumentas yra rimtas ir iškalbingi žmonės gali jį dar labiau
išplėsti. Jie gali teigti, kad Dievas būtų labai žiaurus, priskirdamas tik mums kaltę už tai, jog mes
negalime pasilikti Jo malonėje ir taip gauti visus Jo palaiminimus, jei mūsų valia nebūtų laisva ir
pati sau šeimininkė; kad Dievo gerumas būtų labai abejotinas, jei Jis ragintų mus priimti Jo
palaiminimus, nors mes negalime džiaugtis jais; kad Jo pažadai tokiu atveju priklauso nuo to, kas
neįmanoma. Kitoje vietoje mes kalbėsime apie pažadus, kurie turi savyje tam tikras sąlygas, ir
aiškiai pamatysime, jog nėra jokios prieštaravimo, nors ir neįmanoma išpildyti jų. O dabar aš
nesutinku, kad Viešpats yra žiaurus su mumis, kai ragina ir kviečia mus džiaugtis Jo dovanomis,
nors ir žino, kad mes nesame pajėgūs tam. Pažadai yra siūlomi tiek tikintiesiems, tiek nedorėliams
ir jie išpildo savo tikslus tiek vieniems, tiek kitiems. Kaip Viešpats savo įsakymais žadina nedorėlių
sąžinę, kad ji, pamiršusi Jo teismus, nemiegotų savo nuodėmių malonumuose, taip savo pažadais
Jis tam tikru būdu leidžia jiems aiškiai pamatyti, kad jie neverti Jo gerumo. Juk kas paneigs, kad
Viešpats teisingai ir tinkamai daro gera tiems, kurie gerbia Jį, ir baudžia tuos, kurie paniekina Jį?
Todėl Viešpats elgiasi teisingai ir tinkamai, kai nedorėliams, esantiems nuodėmės jungo nelaisvėje,
iškelia sąlygą nusigręžti nuo savo blogo gyvenimo ir tuomet Jis palaimins juos; nors tai yra skirta
tik tam, kad nedorėliai suprastų, jog dėl teisingų priežasčių jie negauna palaiminimų, kurie yra skirti
tiems, kurie iš tiesų gerbia Dievą. Kitas vertus, kadangi Dievas visais būdais stengiasi palenkti
tikinčiuosius šauktis Jo malonės, nekeista, kad tam Jis naudoja ne tik pažadus, bet ir paliepimus.
Mokydamas savo paliepimuose apie tai, kokia yra Jo valia, Jis įspėja mus dėl mūsų menkumo, ir
leidžia suvokti kokie priešiški esame Jo valiai ir tuo pačiu mes palenkiami šauktis Jo Dvasios, kuri
vestų mus teisingu keliu. Tačiau paliepimai nepažadina mūsų iš tingumo pakankamai, todėl Viešpats
prideda pažadus, kurie patraukia mus savo malonumu mylėti tai, ką Jis įsako daryti. Kuo labiau mes
mylime teisumą, tuo karščiau ieškome Dievo malonės. Tokiais paraginimais- „jei norėsite“, „jei
girdėsite“-Dievas nesuteikia mums laisvės nei norėti, nei girdėti, vis dėlto Jis nesišaipo iš mūsų
nepajėgumo, nes tokiu būdu Jis suteikia didelį palaiminimą saviesiems ir tuo pačiu nedorėliai yra
dar labiau verti pasmerkimo.
11.Šv.Rašto įspėjimai nėra tušti. Taip pat mūsų priešininkai pasitelkia tas vietas, kuriose
Dievas priekaištauja Izraelio tautai dėl jos nedėkingumo, nes tik Jo gerumo dėka jie gavo tokius
palaiminimus. Pavyzdžiui: „Amalekiečiai ir kaananiečiai yra prieš jus. Jūs žūsite nuo kardo, nes
neklausėte Viešpaties, todėl Viešpats nebus su jumis.“(Skaičių 14:43), „Kadangi dabar jūs darote
tuos pačius darbus-sako Viešpats- ir Aš kalbėjau jums anksti atsikeldamas, bet jūs neklausėte, jus
šaukiau, bet jūs neatsiliepėte (...) Aš padarysiu taip, kaip padariau Šilojui.“(Jer.7:13-14), „...jie
neklausė Tavęs, nesilaikė Įstatymo ir nedarė, ką jiems buvai įsakęs. Todėl baudei juos, užleisdamas
šitą nelaimę.“(Jer.32:23). Kaip galima taip priekaištauti tiems, sako jie, kurie į tai gali atsakyti: „Iš
tiesų mes troškome tik kelstėjimo ir bijojome nelaimės, bet nepaklusome Dievui ir neklausėme Jo
balso, kad išvengtume blogo, tik todėl, kad būdami nuodėmės vergai, negalime padaryti nieko kito.
Todėl Dievas be jokios priežasties priekaištauja mums dėl blogio, kurį mes kenčiame. Juk mes
negalime jo išvengti“.
Nedorėlių sąžinė įtikina juos dėl blogos jų valios. Jie yra teisingai baudžiami.
Atsakydami mūsų priešininkams, praleiskime būtinybės pretekstą, kuris yra kvailas ir
nereikšmingas, ir paklauskime ar jie gali teigti, jog nenusidėjo. Jei jie sutinka, jog nusidėjo, tuomet
Dievas nebe priežasties kaltina juos tuo, kad dėl jų pačių kaltės jie kenčia. Ar jie gali paneigti, kad
jų užsispyrimo priežastis buvo jų nedora valia? Jei jie randa savo viduje blogio šaltinį, kodėl bando
ieškoti kitų išorinių priežasčių, kuriomis pridengtų tai, jog jie patys yra savo pražūties autoriai?
Taigi, jei tiesa, kad nusidėjėliai dėl savo pačių kaltės praranda Dievo palaiminimus ir yra Jo rankos
baudžiami, jie teisingai gali girdėti tokius priekaištus iš Dievo lūpų. Galiausiai, jei jie užsispyrusiai
pasilieka blogyje, tegul nelaimėse pasimoko kaltinti savo nedorumą ir nekęsti jo, o ne kaltinti Dievą
ir laikyti Jį per daug griežtu. Ir jei jie dar galutinai neužkietėjo, jei juose dar yra kažkiek
sąžiningumo, tegul piktinasi savo nuodėmėmis ir nekenčia jų, nes dėl jų jie yra nelaimingi ir
pražuvę; tegul atgailauja ir iš visos širdies pripažįsta, kad yra tiesa tai, dėl ko Dievas priekaištauja
jiems. Būtent tokį poveikį turėjo priekaištai, kuriuos pranašai sakė, šventiesiems. Tai akivaizdu iš
tos ypatingos Danieliaus maldos (Dan.9sk.).
Kalbant apie pirmąją naudą, mes turime judėjų pavyzdį, kuriems Jeremijas Dievo
paliepimu parodo jų nelaimių priežastis, nors ir negalėjo įvykti daugiau negu Viešpats buvo pasakęs
anksčiau. „Kai tu kalbėsi šitus žodžius, jie neklausys tavęs, kai juos šauksi, jie neatsilieps
tau“(Jer.7:27). Kodėl pranašas kalbėjo kurtiems? Todėl, kad jie per jėgą suvoktų, jog yra tiesa, ką
jie girdėjo t.y. jog yra baisi šventvagystė kaltinti Dievą dėl savo nelaimių, kai dėl jų yra kalti tik jie
patys.
Taigi šiais trimis paaiškinimais kiekvienas gali lengvai išsilaisvinti iš tos begalybės
liudijimų, kuriuos Dievo malonės priešai bando pateikti tiek apie Dievo paliepimus, tiek apie Jo
priekaištus nusidėjėliams, norėdami įtvirtinti žmogaus laisvo apsisprendimo stabą. Judėjų gėdai
psalmė sako: „...kietasprandė ir maištinga karta; karta, kurios širdis nebuvo tvirta nei dvasia ištikima
Dievui.“(Psal.78:8). Kitoje psalmėje pranašas ragina savo amžininkus neužkietinti širdžių
(Psal.95:8) ir teisingai visą maišto kaltę priskiria žmogaus nedorumui. Tačiau iš to yra neteisingai
daroma išvada, kad širdis gali linkti į vieną ar kitą pusę. Tik Dievas yra Tas, kuris palenkia ją.
Pranašas sako: „Palenkiau savo širdį vykdyti Tavo nuostatus, tai darysiu dabar ir
visados“(Psal.119:112), nes jis uoliai ir linksmai atsidavė Viešpačiui, tačiau jis nesako, jog buvo
tokio polinkio autorius, nes toje pačioje psalmėje pripažįsta, kad tai yra Dievo dovana. Prisiminkime
Pauliaus įspėjimą, kuriuo jis ragina tikinčiuosius rūpintis savo išgelbėjimu su baime ir drebėjimu,
nes Dievas veikia juose ir norą, ir darbą (Fil.2:12-13). Tiesa, jis įsako jiems veikti ir nebūti tingiais,
tačiau, ragindamas daryti tai su baime ir drebėjimu, jis pažemina juos, parodydamas, kad tai, ką
Dievas įsako daryti, yra Jo pačio darbas. Tuo apaštalas moko, kad ištikimieji veikia pasyviai, jei taip
galima pasakyti, nes dangus suteikia jiems malonę ir galią veikti, kad taip jie nepriskirtų sau nė
vieno dalyko nė didžiuotųsi savimi. Ir Petras, ragindamas praturtinti tikėjimą dorybe (2Petro 1:5),
nepriskiria mums vienos darbo dalies lyg mes patys kažką galėtume padaryti, o tik pažadina mus iš
kūniško tingumo, kuris dažnai užgožia tikėjimą. Apie tai kalba ir Paulius: „Negesinkite
Dvasios“(1Tes.5:19), nes daug kartų tingumas apima tikinčiuosius, jei jie nėra pažadinami. Jei
kažkas vis dar nori daryti iš to išvadą, kad tikintieji turi galią išlaikyti jiems suteiktą šviesą, lengvai
galime apšviesti jų neišmanymą, nes tas pats uolumas, kurio prašo apaštalas, ateina tik iš Dievo.
Taip pat dažnai mes esame raginami apsivalyti nuo bet kokios nešvaros (2Kor.7:1), vis dėlto
Šventoji Dvasia pasilieka galią pašventinti tik sau. Taigi iš Jono žodžių akivaizdu, kad tai, kas
išskirtinai priklauso Dievui, mums yra priskiriama per tam tikrą suteikimą. „Kiekvienas gimęs iš
Dievo, saugo save...“-sako apaštalas (1Jono5:18). Laisvos valios apaštalai ypatingai pabrėžia šią
vietą lyg Jonas čia sakytų, kad mūsų išgelbėjimas iš dalies priklauso nuo Dievo galios, ir iš dalies
nuo mūsų. Lyg šis saugojimasis, apie kurį kalba apaštalas, nebūtų taip pat suteiktas mums iš
dangaus. Juk Kristus prašė Tėvo saugoti mus nuo blogio ir piktojo. Ir mes žinome, kad tikintieji,
kovodami prieš velnią, pasiekia pergalę ne kažkokiais kitais, o tik Dievo ginklais. Dėl šios
priežasties Petras, įsakęs apvalyti sielas per paklusnumą tiesai (1Petro 1:22), prideda kaip jas
apvalyti: „Per Dvasią“. Galiausiai Jonas keliais žodžiais įrodo kiek mažai yra vertos ir kiek mažai
gali žmogiškos jėgos dvasinėje kovoje. Tai akivaizdu iš jo žodžių: „Kas gimęs iš Dievo, nedaro
nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla.“(1Jono 3:9) ir kitoje vietoje parodo to priežastį: „...štai