Page 1
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
MARIUS BORISAS
JAUNO AMŽIAUS VYRŲ IR MOTERŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ
ATLIKIMO STEREOTIPO IR FIZINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimaisˮ
baigiamasis darbas
Darbo vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
KAUNAS, 2013
Page 2
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
TVIRTINU:
Slaugos fakulteto dekanas
…………………………..
........................................
Data……………………...
JAUNO AMŽIAUS VYRŲ IR MOTERŲ FUNKCINIŲ JUDESIŲ
ATLIKIMO STEREOTIPO IR FIZINIO PAJĖGUMO ĮVERTINIMAS
Magistrantūros studijų programos ,,Sveikatinimas ir reabilitacija fiziniais pratimaisˮ
baigiamasis darbas
Recenzentas
.............................................
.............................................
Data......................................
Darbo vadovas
doc. dr. Laimonas Šiupšinskas
Data………………..........
Darbą atliko
1 gr. studentas
Marius Borisas
Data…...................................
KAUNAS, 2013
Page 3
3
TURINYS
SANTRAUKA ........................................................................................................................................................ 4
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI .................................................................................................................... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ........................................................................................................................... 9
1. 1. Svarbiausi judesių atlikimo veiksniai .......................................................................................................... 9
1. 2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ..................................................................................... 10
1. 3. Fizinio pajėgumo įvertinimas .................................................................................................................... 16
1. 4. Kompleksinis požiūris į judesius ............................................................................................................... 19
2. TYRIMO METODAI ........................................................................................................................................ 27
2. 1. Tyrimo organizavimas ............................................................................................................................... 27
2. 2. Tiriamųjų kontingentas.............................................................................................................................. 29
2. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas ..................................................................................... 29
2. 4. Fizinio pajėgumo vertinimas ..................................................................................................................... 33
2. 5. Statistinė analizė ........................................................................................................................................ 37
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ................................................................................................................ 38
3. 1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai ....................................................................... 38
3. 2. Fizinio pajėgumo vertinimo rezultatai ....................................................................................................... 46
3. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajos ............................. 53
IŠVADOS .............................................................................................................................................................. 63
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS .................................................................................................................... 64
LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................................................................. 65
PRIEDAI ............................................................................................................................................................... 71
Page 4
4
SANTRAUKA
Borisas M., Jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio
pajėgumo įvertinimas., magistro baigiamasis darbas/mokslinis vadovas doc. dr. L. Šiupšinskas;
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Medicinos akademijos, Slaugos fakulteto, Sporto institutas. –
Kaunas, 2013, - 70 p.
Darbo tikslas: įvertinti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir
fizinį pajėgumą bei jų sąsajas.
Darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus
vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą. 2. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir
moterų fizinį pajėgumą. 3. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų judėjimo sistemos
funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajas.
Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Slaugos
fakulteto Sporto institute. Tyrime dalyvavo 102 tiriamieji (52 vyrai ir 50 moterų). Vyrų grupė 52
asmenys, moterų grupė 50 asmenų. Amžiaus vidurkis 21,9 ± 2,8 metai (± SEM, standartinė vidurkio
įverčio paklaida). Kūno masės indekso vidurkis 22,7 ± 1,9 kg/m².
Tiriamieji atliko funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testus tokia tvarka: gilaus
pritūpimo, žengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo
stabiliu liemeniu, rotacinio stabilumo testus. Pailsėjus 10 minučių tą pačią tyrimo dieną tiriamieji
atliko Eurofito testus: flamingo, plaštakos suspaudimo, tepingo, sėsti-siekti, sėstis-gultis, šuolio į tolį iš
vietos, 10 m x 5 ir ištvermės bėgimo testus.
Rezultatai: Bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma statistiškai
reikšmingai nesiskyrė tarp vyrų ir moterų (p>0,05). Vyrų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo
vertinimo suma buvo 16,08 ± 1,77 balo, o moterų 16,20 ± 1,67 balo
Išvados: 1. Jauno amžiaus vyrų ir moterų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo
įvertinimo suma nesiskyrė. Vyrų liemens stabilumo rodikliai buvo aukštesni nei moterų. Moterų
mobilumo testų rodikliai buvo įvertinti aukštesniais balais nei vyrų. 2. Jauno amžiaus vyrų fizinis
pajėgumas buvo didesnis nei moterų: šešių iš aštuonių fizinio pajėgumo (Eurofito) vertinimo testų
rodikliai buvo aukštesni vyrų grupėje nei moterų. Dviejų iš aštuonių fizinio pajėgumo (Eurofito)
vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni nei vyrų. 3. Vyrų grupėje buvo nustatyta daugiau statistiškai
reikšmingų koreliacijų tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo
vertinimo (Eurofito) testų, todėl pagal funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimą tiksliau
prognozuoti vyrų fizinį pajėgumą.
Page 5
5
SUMMARY
M. Borisas. Young man and woomen Functional Movement Screen and Physical Performance
evaluation, master thesis/ supervisor doc. dr. L. Šiupšinskas; Lithuanian University of health sciences;
Academy of medicine, Faculty of nursing, Institute of Sport. – Kaunas, 2013. p. 70.
The aim of the study: evaluate young man and women group’s indicators of Functional
Movement Screen and Physical Performance and the correlations.
Goals of this research: 1. Evaluate and compare young men and women Functional
Movements Screen. 2. Evaluate and compare Physical Performance in young age men and women
groups. 3. To evaluate and compare the young men's and the women's Functional Movement
Screenand physical performance indicators interfaces.
The study was conducted Lithuanian University of Health Sciences, Medical Academy of
Nursing, Faculty of Sports Institute. The study included 102 subjects (52 men and 50 women). A
group of men 52, women 50 persons in the group. Mean age 21.9 ± 2.8 years (± SEM, standard error
of the mean estimate). Average body mass index 22.7 ± 1.9 kg/m².
Participants performed Functional Movement Screen, Eurofit test batteries. Research carried
out by performing functional movement screen assessment tests in the following order: a deep squat,
hurdle step, in line lunge, shoulder mobility, active straight leg rise, trunk stability push-up, rotary
stability tests. Resting for 10 minutes on the same day of the study subjects performed Eurofit tests:
flamingo, plate teping, sit-reach, sit-lie, long jump from place, 10 m x 5 and endurance running test.
Results: (p> 0.05). Men's overall functional movement screen score was 16.08 ± 1.77 points,
while the women's score was 16.20 ± 1.67.
Conclusions: 1. The total sum of functional movement screen has no significantly difference
between young men and women. Men's trunk stability rates were higher than in women. Women's
shoulder mobility rates were higher than men's. 2. Young men physical capacity was higher than
women: six of the eight physical capacity (Eurofit) tests rates were higher for men than women in the
group. Two of the eight physical capacity (Eurofit) evaluation tests were higher than men's. 3. In
males, it was found more statistically significant correlations between functional movement stereotype
assessment and physical performance (Eurofit) tests, and by performing functional movement screen
accurately predict the men's physical performance.
Page 6
6
ĮVADAS
Viena opiausių šiuolaikinės sporto kineziterapijos ir sporto medicinos problemų yra
priemonių, bei testų pasirinkimas, norint įvertinti asmens pasirengimą įvairiais aspektais ir iš gautų
rezultatų padaryti išvadas apie žmogaus funkcinę būklę ir fizinį pasirengimą (Cook, 2010). Šiuo metu
populiariausi fiziškai aktyvių asmenų tyrimai ir įvertinimai pagrįsti atskirais pakenkimų, fizinių
ypatybių, funkcinių judesių, organizmo funkcinės būklės vertinimais. Yra daug atskirų testų, testų
baterijų, naujausių technikos priemonių, kurios leidžia įvertinti atskirus asmens fizinius parametrus,
judesių stereotipą, funkcinę būklę, liemens raumenų jėgą bei ištvermę, judesio amplitudę, tačiau kokia
priklausomybė yra tarp vienų ar kitų rezultatų nėra pakankamai duomenų (Parchmann ir kt., 2011).
Tokiam tyrimui nėra vienos testavimo sistemos ir apibrėžtumo, tai gali būti paaiškinimas kodėl tokio
pobūdžio tyrimai nebuvo atliekami (Barry ir kt., 2005; Mills ir kt., 2005; Stanton ir kt., 2004; Tse ir
kt., 2005).
Šiuolaikinis fiziškai aktyvių asmenų fizinio pasirengimo įvertinimas dažniausiai apsiriboja
atskirų raumenų grupių testavimu, sąnario judesio amplitudžių matavimu ar tam tikrų fizinių ypatybių
įvertinimu ir pagal gautus rezultatus daromos išvados apie visą organizmo funkcinę būklę, nors tyrimo
metodai yra per siauri vertinti funkcinei būklei. Tokie tyrimai tampa labai specializuoti ir apsunkina
pilno judesio ištyrimą. Reikalinga sistema kuri padėtų įvertinti judesio kokybę prieš vertinant judesio
kiekybinius parametrus (Cook ir kt., 2006). Neatlikus išsamių tyrimų, kurie vertintų judesius
kokybiškai ir kiekybiškai negalima daryti išsamių išvadų apie asmens fizinio pasirengimo lygį (Cook,
2010). Nors yra teigiama, kad tam tikros sąsajos tarp funkcinių judesių ir fizinių ypatybių galimos, bet
kol kas nėra pakankamai ištirtos (Parchmann ir kt., 2011).
Naujausių tyrimų duomenimis norint nuosekliai įvertinti fiziškai aktyvaus asmens galimybes
pirmiausia turi būti vertinami jo funkciniai judesiai po to fizinis pajėgumas (fizinės ypatybės) ir
galiausiai specifiniai sportiniai įgūdžiai. Tokia vertinimo tvarka remiasi judesio piramidės (angl.
performance pyramid) principu, pagal kurią piramidė formuojama nuo apačios į viršų (1 pav.).
Piramidės pamatą sudaro funkcinių judesių atlikimo stereotipas, kuris yra visų kitų judesių, fizinio
pajėgumo taip pat ir sportinių įgūdžių pagrindas. Piramidės pamatas turi sudaryti didžiausią dalį, o
kylant į viršų piramidė turi mažėti. Be taisyklingo funkcinių judesių atlikimo stereotipo negali būti
gerai išlavinamos tiek fizinės ypatybės, tiek specifiniai sportiniai įgūdžiai (Cook, 2010).
Testuojant tik raumenų jėgą, judesio amplitudę ar kitus atskirus organizmo parametrus sunku
susidaryti bendrą vaizdą apie asmenų judesių kokybę, todėl būtina testuoti funkcinius judesius.
Funkcinis judesys, tai gebėjimas sukurti ir išlaikyti balansą tarp mobilumo ir stabilumo visoje
kinetinėje grandinėje, atliekant funkcinius judesius kuo tiksliau ir efektyviau (Cook ir kt, 2006).
Greitis, vikrumas, lankstumas, raumenų jėga, negali būti tinkamai panaudojama, jeigu judesys
Page 7
7
atliekamas neefektyviai. Raumenų jėga, lankstumas, ištvermė, koordinacija, pusiausvyra yra reikalingi
komponentai norint atlikti funkcinį judesį, kuris sudaro pagrindą įvairioms fizinėms ypatybėms ir
sportiniams įgūdžiams (Mills ir kt., 2005). Tačiau fizinės ypatybės (ir sportiniai įgūdžiai) nėra
pagrindinis veiksnys nulemiantis kokybišką judesių atlikimą. Tiesiogiai kiekybiškai išmatuoti
funkcinio judesio neįmanoma, tačiau Cook pateikia kriterijus, taisyklių rinkinį pagal, kuriuos
funkcinius judesius galima įvertinti kokybiškai (Cook, 2002).
Eurofito testais tiriamos vyrų ir moterų fizinės ypatybės (fizinis pajėgumas), kurios
vertinamos kiekybiškai. Pagrindinės vertinamos fizinės ypatybės: jėga, greitumas, lankstumas,
vikrumas, pusiausvyra, ištvermė. Pagal gautus testų rezultatus galima spręsti apie sportininko tam tikrų
fizinių ypatybių išsivystymą. Tai dažniausiai atliekama, norint įvertinti ir palyginti fizinių ypatybių
rodiklius su nustatytomis normomis (Keane ir kt., 2010).
Šios testavimo sistemos vertinančios skirtingus žmogaus judesio parametrus suteikia
galimybę vertinti žmogaus judesius ir fizinį pasirengimą globaliai, ko negalima padaryt panaudojant
tik atskiras sistemas.
Darbo naujumas
Lietuvoje nėra straipsnių, kuriuose būtų nagrinėjama judėjimo sistemos funkcinių judesių
atlikimo stereotipo, fizinio pajėgumo rodiklių sąsajos. Nepavyko rasti tyrimų, kuriuose vyrams ir
moterims vienu metu būtų atliktas funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir fizinio pajėgumo
vertinimas, bei tyrimų, vertinančių fizinio pajėgumo ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo sąsajas.
Nepavyko rasti Lietuvoje publikuotų straipsnių, kuriuose būtų aprašyti atlikti tyrimai panaudojant
funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistemą.
Savo darbe bandėme išnagrinėti vyrų ir moterų judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo
stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajų ypatumus.
Page 8
8
DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI
Darbo tikslas: įvertinti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir fizinį
pajėgumą bei jų sąsajas.
Pasirinktam darbo tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai:
1. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipą.
2. Įvertinti ir palyginti jauno amžiaus vyrų ir moterų fizinį pajėgumą.
3. Įvertinti ir palyginti jauno amžius vyrų ir moterų judėjimo sistemos funkcinių judesių atlikimo
stereotipo ir fizinio pajėgumo rodiklių sąsajas.
Page 9
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1. 1. Svarbiausi judesių atlikimo veiksniai
Kalbant apie judesius, judesių atlikimo efektyvumą, judesių kokybę svarbu apibrėžti
komponentus iš, kurių judesys susideda (kurie yra svarbūs judesiams) ir kuriems pakitus judesys tampa
iškreiptas, disfunkcionalus. Tie komponentai yra: kinematika, osteokinematika, artrokinematika,
kinetika (Neumann, 2002).
Kinematika yra mechanikos šaka apibrėžianti kūno judesius nekreipiant dėmesio į jėgas,
kurios sukuria tą judesį. Daugumos kūno judesių rotacijos ašis yra sąnaryje arba arti sąnario. Judesiai
atitinkamai transliaciniai arba rotaciniai gali būti skirstomi į aktyvius ir pasyvius. Aktyvūs judesiai
sukeliami aktyvuojant raumenis, pasyvūs sukeliami išorinių jėgų (gravitacijos). Nagrinėjant
kinematiką pagrindiniai kintamieji yra kūno ar kūno dalių pozicija, pagreitis ir greitis (Neumann,
2002).
Osteokinematika apibrėžiama kaip kaulų judesiai trijose pagrindinėse plokštumose:
sagitalioje, frontalioje ir horizontalioje.
Artrokinematika apibrėžiama kaip judesys atsirandantis tarp sąnarinių paviršių judant vienai
ar kitai kūno daliai.
Kinetika yra mechanikos šaka nagrinėjanti jėgas ir jų poveikį kūnui.
Šių visų judesio komponentų darni veikla turi užtikrinti normalų lokalaus judesio atlikimą.
Tuo tarpu globalus viso kūno judesys susideda iš atskirų kūno dalių judesių. Bet žvelgiant iš kitos
pusės, taisyklingas funkcinio judesio atlikimo stereotipas užtikrina normalią (optimalią) visos kinetinės
grandinės sudedamųjų dalių kinematiką, osteokinematiką, artrokinematiką ir kinetika. Vertinant
globalius judesius, jų atlikimo kokybę, efektyvumą (ir sportininko fizinį pasirengimą) galima remtis
judesių atlikimo piramide (angl. performance pyramid) (1 pav.) (Cook, 2010).
1 pav. Judesių atlikimo piramidė (angl. performance pyramid)
Page 10
10
Judesių atlikimo piramidė sudaryta ir ja naudojamasi tam, kad būtų galima lengviau suprasti ir
įvertinti žmogaus judesius, funkcinių judesių atlikimo stereotipą, fizinį pajėgumą, tam tikrus išvystytus
sportinius įgūdžius. Judesių atlikimo piramidę sudaro trys skirtingo dydžio stačiakampiai, kuriuos
dedant vieną ant kito ta piramidė ir yra suformuojama. Taisyklinga piramidė yra formuojama nuo
apačios į viršų, kai pamatą sudaro didžiausias stačiakampis ir kylant į viršų stačiakampiai rikiuojasi
mažėjimo tvarka (Cook, 2010).
Judesių atlikimo piramidės pamatą atspindi (sudaro) žmogaus funkcinių judesių atlikimo
stereotipas. Pagal funkcinių judesių atlikimą galima spręsti apie žmogaus atliekamų judesių kokybę.
Funkcinių judesių stereotipo vertinimui puikiai tinka funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo
(angl. Functional Movement Screen, FMS) testai, kuriais vertinami keli pagrindiniai žmogaus judesiai
tokie kaip pritūpimas, įtūpstas ir kt. Šių testų metu kreipiamas dėmesys tik į judesio atlikimo kokybę
nekreipiant dėmesio į fizinį pajėgumą (galimybes).
Antrą judesių atlikimo piramidės stačiakampį sudaro žmogaus fizinis pajėgumas, fizinių
ypatybių išvystymas. Fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) įvertinimui tinka Eurofito testai kuriais
vertinamos tokios fizinės ypatybės kaip: jėga, lankstumas, ištvermė ir kt. Taip pat apie asmens fizinį
pajėgumą gali būti sprendžiama remiantis atlikties testų (funkcinės būklės) vertinimo rezultatais, kurie
koreliuoja su tam tikromis fizinėmis ypatybėmis (Novy ir kt., 2002), tuo pačiu įvertinama ir žmogaus
funkcinė būklė. Fizinių ypatybių vertinimas atsižvelgia į judesių vertinimo kiekybinius parametrus.
Judesių atlikimo piramidės viršūnę sudaro tam tikri sportiniai įgūdžiai. Kurie vertinami tam
tikrai sporto šakai būdingais specializuotais testais.
Fiziškai aktyvaus žmogaus įvertinimas pirmiausiai turėtų būti nukreiptas į judesio stereotipo
ir tik tada fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) vertinimą.
1. 2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Pagrindinė griaučių raumenų sistemos funkcija – judėti. Judesiai visą laiką buvo matuojami
kiekybiškai, bet neseniai atsiradusi funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema suteikia
galimybę į judesius pažvelgti kitu kampu, įvertinti judesio kokybę, o ne kiekybę kas jau yra įprasta.
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (angl. Functional Movement Sceen, FMS) tyrimu
galima nesunkiai surasti funkcinių judesių disfunkcijas, kurios dažniausiai apibrėžiamos kaip
mobilumo ir stabilumo balanso sutrikimas, kurioje nors kinetinės grandinės dalyje, iškreipiantis visą
judesio atlikimą (Cook ir kt., 2006). Manoma, kad pagal funkcinių judesių stereotipą galima
prognozuoti apie tam tikros sporto šakos sportininko lygį.
Page 11
11
Cook sukurtais testais galima įvertinti funkcinių judesių atlikimo stereotipą, ištestuoti
sąveikas tarp kinetinių grandinių mobilumo ir stabilumo, neuroraumeninės kontrolės, kurios yra fizinio
pajėgumo, specifinių sportinių įgūdžių ir organizmo funkcinės būklės pagrindas (Cook ir kt., 2006;
Burton, 2006). Funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo sistemos tikslas yra mėginimas
įvertinti funkcinio judesio atlikimo stereotipo kokybę su elementariai graduota sistema. Ji yra sukurta
ne diagnozuoti, bet greičiau atskleidžia žmogaus judesio stereotipo apribojimus bei asimetrijas. Toks
požiūris veda prie tobulesnio iniciatyvaus judesio kokybės gerinimo ir tuo pačiu traumų prevencijos. Ši
sistema nutolsta nuo požiūrio teigiančio, kad sudėjus atskirus elementus į vieną visumą galime gauti
tikslų visumos vaizdą. Paprasta gyvenimo patirtis ir nauji moksliai faktai byloja, kad toks požiūris
stokoja dinamiškumo, neleidžia įžvelgti naujų savybių būdingų tik sistemai kaip funkcinei visumai, o
ne elementų sumai. Pagrindinis funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tikslas yra įvertinti
kūno kinetinių grandžių sistemą, kai kūnas vertinamas kaip vieninga atskirų funkcinių segmentų
visuma (Cook ir kt., 2006).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus sudaro septyni fundamentalių
funkcinių judesių testai, sutinkami įvairiose sporto šakose, gyvenimiškose situacijose, kurie autorių
teigimu vystantis organizmui yra tarsi pamatas visiems kitiems judesiams. Nėra būtina vertinti visus
žmogaus judesius, manoma, kad užtenka keleto pirminių judesių, kurių stereotipą įvertinus galima
prognozuoti visų kitų to žmogaus atliekamų judesių kokybę (Cook, 2010). Šių testų pagalba ir yra
įvertinama asmens funkcinių judesių atlikimo stereotipo kokybė, jų pokyčiai po traumų arba
korekcinės ir treniruočių programos efektyvumas (Cook, 2010). Juos atliekant vertinamas funkcinių
judesių atlikimo stereotipas, kuris atskleidžia raumenų jėgos, lankstumo, judesio amplitudės,
koordinacijos, pusiausvyros ir propriorecepcijos tarpusavio ryšį (Cook ir kt., 2006). Funkcinių judesių
atlikimo stereotipo vertinimas suteikia informaciją ar sportininkas turi stabilizacijos ar mobilumo
problemų. Iškreiptas funkcinių judesių atlikimo stereotipas gali riboti sportininko fizines galimybes ar
net būti traumos priežastimi (Mottram ir kt., 2008; Cook ir kt., 2006; Kiesel ir kt., 2007; Minick ir kt.,
2010). Įvertinus pirminių (funkcinių) judesių atlikimo stereotipą atsiranda galimybė labiau
individualizuoti asmens treniruočių programą, taisant ydingą judesio stereotipą, o ne koncentruotis į
tam tikrus atskirus sąnarius ir raumenis (Cook, 2001).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testai yra vienintelis įrankis, kurio pagalba
galima kokybiškai įvertinti individo funkcinių judesių atlikimo stereotipą (Cook ir kt., 1998; Cook.,
2001). Šie testai užpildo tuštumą tarp pirminio medicininio sveikatos patikrinimo ir fizinio pajėgumo
(fizinių ypatybių) vertinimo testų, įvertinant individo dinaminį ir funkcinį pajėgumą. Toks vertinimo
įrankis pateikia kitokį požiūrį į judėjimo sistemą (griaučių raumenų) ir fizinio pajėgumo
prognozavimą. Jei funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sistema naudojama kaip žmogaus
išsamaus įvertinimo dalis, tai leidžia individualizuoti rekomendacijas aktyvių žmonių fizinio rengimo
Page 12
12
programoms. Ši testavimo sistema puikiai papildo jau geriau pažįstamas medicininio patikrinimo,
fizinio pajėgumo vertinimo, specifinių įgūdžių, organizmo funkcinės būklės vertinimo sistemas.
Paruošti atletą įvairiai veiklai, kad jis galėtų dalyvauti sportinėje veikloje po medicininio patikrinimo
pirmiausiai būtų naudinga išanalizuoti (įvertinti) jo funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir tik po to
tirti fizinį pajėgumą ir sportinius įgūdžius. Ši sistema dar labai nauja, bet vis daugiau sporto
reabilitacijos specialistų jau taiko šią metodiką dirbant individualiai su atletais ir komandomis (Cook,
2010).
Per paskutinius 20 metų reabilitacija perėjo nuo tradicinio atskirų žmogaus „silpnų“ vietų
vertinimo link integruoto funkcinio požiūrio, įtraukiant proprioreceptinius neuroraumeninius raumenų
sinergijos ir motorinio mokymo metodus (Cook ir kt., 2006). Tuo tarpu anksčiau buvo sunku kalbėti ir
bandyti plėtoti funkcinį požiūrį, kai funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo standartų nebuvo.
Dažnoje situacijoje reabilitacijos profesionalai taiko specifinius izoliuotus testavimo metodus
testuojant atitinkamus sąnarius ar raumenis. Tokie specialistai dažniausiai atlieka fizinio pajėgumo
vertinimą prieš tai neatliekant funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo. Tuo tarpu svarbu
išnagrinėti ir suprasti pagrindinius funkcinių judesių atlikimo stereotipo aspektus, nes panašūs ar net
tokie patys judesiai sutinkami visose sporto šakose ar buitinėse situacijose (Cook, 2010).
Tradiciniame sporto medicinos modelyje, atliekamas medicininis patikrinimas, kurio metu
stengiamasi pastebėti žmogaus sveikatos problemas dėl, kurių jis negali dalyvauti tam tikroje fizinėje
veikloje, kol tos problemos bus išspęstos Po pradinio įvertinimo įprastai atliekamas fizinio pajėgumo
(fizinių ypatybių: jėga, greitis, lankstumas, vikrumas) vertinimas. Šis “sistemingas“ procesas
nesuteikia pakankamai pradinės informacijos, apie sportininko gebėjimą efektyviai judėti ir išnaudoti
savo fizines galimybes. Yra keletas mokslinių straipsnių kuriuose pateikiama informacija kad nėra
standartų, kurie apibrėžtų koks turi būti žmogaus pasiruošimas, kad jis galėtų dalyvauti fizinėje
(sportinėje) veikloje (Metzl, 2000). Daug medicinos ir sporto reabilitacijos įstaigų bendradarbiauja
siekiant labiau sukonkretinti pagal ką turi būti sprendžiama ar fiziškai aktyvus asmuo gali užsiimti
sportine veikla ar ne, bet kol kas vertinimas pateikiamas tik remiantis medicininiais parametrais, kurie
nenusako žmogaus funkcionalumo lygio (McGraw-Hill, 2005). Pagrindinis medicininio patikrinimo ir
fizinio pajėgumo vertinimo tikslas sumažinti traumos tikimybę, pagerinti fizinį pajėgumą ir galiausiai
pagerinti gyvenimo kokybę (Minick ir kt., 2010). Tačiau kol kas nėra pakankamai duomenų ar
remiantis įprastiniu modeliu įmanoma šį tikslą pasiekti. Priežastis kodėl pagal šiuos testus mažai ką
galima prognozuoti yra ta, kad jie yra mažai individualizuoti (Cook, 2010).
Po medicininio patikrinimo norint išsamiai įvertinti asmens galimybes svarbu pirmiausiai
nustatyti koks sportininko funkcinių judesių atlikimo stereotipas, nes esant disfunkciniam funkcinio
judesio atlikimo stereotipui žmogus negali optimaliai išnaudoti savo fizinių galimybių ar net gali
patirti traumą. Tuo tarpu įprastai pradedama nuo fizinio pajėgumo vertinimo. Dažniausiai
Page 13
13
rekomenduojami fizinio pajėgumo vertinimo testai: atsilenkimai, atsispaudimai, ištvermės bėgimas,
sprintas, vikrumo vertinimas. Daugumoje sporto arba profesinių situacijų šios fizinės ypatybės tampa
labiau specifiškos pagal atitinkamą sporto šaką (Cook ir kt., 2006). Fizinio pajėgumo vertinimo testų
funkcija yra surinkti kiekybinę informaciją apie žmogaus fizines ypatybes. Išanalizavus duomenis
pateikiamos rekomendacijos ir iškeliami tikslai. Rekomendacijos pateikiamos pagal standartizuotas
vidutines reikšmes, kurios gali visiškai neatitikti individo specifinių poreikių. Fizinio pajėgumo
vertinimo testai suteikia objektyvią kiekybinę informaciją apie tam tikrą fizinę ypatybę, bet pagal jų
rezultatus gali būti sunku arba visai neįmanoma spręsti apie judesio atlikimo kokybę ir efektyvumą
(Cook, 2010).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo prastas atlikimas dažnas ribojantis veiksnys asmens
fiziniam pajėgumui. Fizinio rengimo programos dažniausiai koncentruojasi į vikrumo, greitumo, jėgos
lavinimą, o į judesio kokybę nėra kreipiama dėmesio, todėl tokiam žmogui turinčiam ydingą judesio
stereotipą gali būti sunku išlavinti atitinkamą fizinę ypatybę. Dėl to gali būti sukuriamos įvairios
kompensacijos, kurių pagalba užduotis atliekama, bet kitų raumenų pagalba. Prisitaikius neefektyviai
atlikti judesius žmogus įgyja ydingą funkcinio judesio atlikimo stereotipą, tai trukdo pasiekti įvairius
tikslus, taip pat padidėja traumos rizika (Cook ir kt., 2006). Pavyzdžiu galime laikyti sportininką, kuris
atlieka daugiau nei vidutiniškai normose nurodoma atsilenkimų, bet juos atlieka labai neefektyviai
kompensuodamas judesį. Lyginant šį asmenį su kitu kuris taip pat atsilenkimų atlieka daugiau nei
vidurkis, bet jo atlikimas yra be kompensacinių judesių. Jei dėmesys nėra kreipiamas į judesio atlikimo
kokybę šie individai atsilenkimus atlieka geriau nei vidutiniškai. Sunku padaryti išvadas ar tokių abiejų
sportininkų fizinis pasirengimas vienodas ar skiriasi. Tokie individai stipriai skiriasi pagal funkcinį
mobilumą ir stabilumą, bet netestuojant funkcinio mobilumo ir stabilumo negalime kalbėti apie
skirtumus tarp judesio atlikimo (Cook ir kt., 2006).
Vienas iš svarbiausių funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tikslų yra traumų
galimybės nuspėjimas arba pakartotinės traumos išvengimas. Sugebėjimas nuspėti traumą yra lygus ar
toks pat svarbus kaip gebėjimas įvertinti ir gydyti traumą. Gerai žinoma, kad buvusi trauma yra didelis
rizikos veiksnys traumą patirti pakartotinai ir kad tai sutrikdo funkcinių judesių atlikimo stereotipą kas
labai riboja sportininko galimybes išnaudoti efektyviai savo fizinį pajėgumą. Buvusi trauma tai
kompleksas veiksnių kurie iškreipia judesio atlikimo stereotipą ir padidina pakartotinės traumos
tikimybę. Jei traumuota vieta sugijo tai dar nereiškia, kad ir funkcinio judesio atlikimo stereotipas
atsistatė. Yra tikimybė, kad pakartotinis traumavimasis ir normalaus funkcinio judesio atlikimo
stereotipo sutrikimas atsiranda dėl pokyčių judesių valdyme, kas negali būti įvertinama tradiciškai
matuojant raumenų jėga ir judesio amplitudę. Siekiant kompleksiškai įvertinti žmogaus judesio
kontrolę yra naudojami funkciniai judesiai, kuriems reikalingas dinaminis balansas (Cook ir kt., 2006;
Plisky ir kt., 2006). Užduotys reikalaujančios viso kūno koordinuoto judesio gali padėti suprasti
Page 14
14
judesio valdymą ir ar yra išlikusių traumos padarinių. Neuroraumeninius pakitimus po traumos galima
puikiai identifikuoti funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo pagalba. Nors individualūs
sportinių judesių parametrai yra jėga, lankstumas, kurių lavinimas paskiriamas reabilitacijos metu
norint atstatyti pažeistos srities funkciją, bet jie dažniausiai nekoreguoja iškreipto funkcinio judesio
atlikimo stereotipo. Dažniausiai po traumos įvyksta judesio valdymo pokyčiai ir pasikeičia funkcinio
judesio atlikimo stereotipas, todėl specialios funkcinio judesio atlikimo stereotipo testavimo
programos labai reikalingos testuojant fiziškai aktyvius asmenis (Minick ir kt., 2010). Medicininio
sveikatos patikrinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo testai neteikia informacijos apie tam tikros
kinetinės grandies silpnumą, kuris gali būti traumos rizikos veiksnys. Dauguma sporto medicinos
gydytojų pabrėžia specialių, labiau funkciniu požiūriu besiremiančių įvertinimo technikų, vertinančių
judesio trūkumus svarbą (Cook, 2010).
Literatūroje aprašoma daug faktorių, kurie gali turėti įtakos sportininko funkcinio judesio
atlikimo stereotipo sutrikimui ar netgi traumoms, keletas tokių yra agonisto antagonisto jėgos ir
ištvermės skirtumas, struktūrinės anomalijos, moteriška lytis, silpnas treniruotumo lygis, buvusios
traumos (Devan ir kt., 2004). Neseniai pradėta teigti, kad neuroraumeninės kontrolės sutrikimai
(Hewett ir kt., 2005; Myer ir kt., 2005), juosmens nestabilumas (Peate ir kt., 2007; Zazulak ir kt., 2007;
Leetun ir kt., 2004), raumenų asimetrijos tarp kairės ir dešinės kūno pusių blogina funkcinio judesio
atlikimo stereotipo kokybę ir padidina traumų riziką (Newton ir kt., 2006; Jacobs ir kt., 2005;
Rahnama ir kt., 2005; Potts ir kt., 2002). Raumenų asimetrija tarp kairės ir dešinės pusių gali būti dėl
patirtų traumų, raumenų inhibicijos, kompensacinių mechanizmų. Tokie sutrikimai gali būti lengvai
identifikuojami kokybiškai vertinant judesį, o pritaikius korekcines programas koreguojami (Cook,
2010).
Tyrimų duomenims nustatyta, kad jei profesionalaus amerikietiško futbolo žaidėjas surenka
14 ir mažiau taškų atlikdamas funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus, jam yra
padidėjusi rizika gauti traumą (Kiesel ir kt., 2007). Tolimesni tyrimai patvirtina šiuos teiginius ir dar
naujesni tyrimai pateikia duomenis, kad bet kokia asimetrija tarp dešinės ir kairės kūno pusių
funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testuose padidina traumos tikimybę 2,3 karto (Kiesel ir
kt., 2008) Todėl funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas gali būti naudingas traumų tikimybei
nuspėti. Jau yra atlikta tyrimų pagal, kurių duomenis galima teigti, kad atitinkamos korekcinės
treniruočių programos gerina funkcinių judesių atlikimo stereotipą.
Straipsniuose pateikiamas funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų patikimumas
yra labai aukštas, reikšmės buvo nuo 0,8 iki 1,00 (Minick ir kt., 2010). Iš septynių funkcinių judesių
atlikimo stereotipo vertinimo testų penkiuose (žengimas per barjerą, įtūpstas, pečių mobilumas,
aktyvus tiesios kojos kėlimas, rotacinis stabilumas) vertinama atskirai kairė ir dešinė pusės tam, kad
būtų galima įvertinti simetriją tarp kairės ir dešinės pusių. Manoma, kad žymi asimetrija tarp kairės ir
Page 15
15
dešinės kūno pusių iškreipia funkcinių judesių atlikimo stereotipą ir tai yra traumos rizikos faktorius
(Plisky ir kt., 2006; Myer ir kt., 2008; Yeung ir kt., 2009).
Funkcinio judesio atlikimo stereotipo vertinimo sistemos autoriai tvirtina, kad asimetrija tarp
dešinės ir kairės kūno pusių yra galima atliekant tam tikrus specifinius kiekvienai sporto šakai ar
profesijai judesius, tačiau atsiradus asimetrijai tarp dešinės ir kairės kūno pusių atliekant
fundamentalius (funkcinius) judesius padidėja rizika pabloginti daugelio judesių atlikimo stereotipą
(Cook, 2010).
Pastebėjus asimetriją tarp kairės ir dešinės kūno pusių svarbu sudaryti atitinkamą korekcinę
pratimų programą, kurios pagalba asimetrija būtų koreguojama. Judesio atstatymo programa yra
sudaryta iš pagrindinių raumenų grupių dalyvaujančių tam tikrame judesyje korekcijos: tempimo
pratimai, trigerinių taškų atsiradimo priežasties ieškojimas ir šalinimas, amplitudės didinimo, raumenų
stiprinimo pratimai (Cook, 2010). Tačiau išsprendus lokalią problemą visos kinetinės grandinės
funkcija gali nepagerėti. Judesys pagerėja kai centrinė nervų sistema persiprogramuoja. Taip pat
korekciniai pratimai yra sukurti taip, kad būtų stimuliuojama natūrali liemens šerdį sudarančių (angl.
„core“) raumenų aktyvacija, o tai padidina ryšį tarp šerdies raumenų funkcijos ir funkcinių judesių
atlikimo stereotipo (Cook ir kt., 1997). Į programą taip pat įeina ir tradiciniai jėgos lavinimo ir sporto
šakos specifiniai pratimai. Naujausių tyrimų duomenimis buvo įrodyta, kad korekcinių pratimų
programa gali pagerinti funkcinių judesių atlikimo stereotipo rezultatus, taip pat korekcinių pratimų
programa padeda sumažinti judesio asimetrijas, kurios pastebimos atliekant funkcinius judesius
(Kiesel ir kt., 2011).
Atliktas tyrimas parodo, kad amerikietiško futbolo žaidėjai per ne varžybų laikotarpį taikytą
korekcinių pratimų programą savo funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatus pagerino
vidutiniškai 11%. Taigi galima teigti, kad funkcinio judesio atlikimo stereotipas yra koreguojamas
atliekant individualiai kiekvienam pritaikytus korekcinius pratimus. Nors šie rezultatai yra daug
žadantys, į juos reikėtų žvelgti šiek tiek atsargiai, kadangi tyrimas buvo atliktas be kontrolinės grupės.
Gali būti taip, kad rezultatai buvo geresni dėl to, kad sportininkai pakartotinai atlikdami testus geriau
žinojo kaip juos reikia atlikti arba gali būti, kad suveikė išmokimo faktorius ir sportininkai geriau
atliko judesius nes buvo juos išmokę. Šio tyrimo pirmo ir antro testavimo bendra rezultatų suma
skyrėsi nuo -1 iki + 7, tai rodo, kad ne visi žaidėjai sistemingai pagerino savo rezultatus. Sunku gautus
rezultatus palyginti su kitais darbais, nes daugiau tokio pobūdžio darbų nėra atlikta (Kiesel ir kt.,
2009).
Rezultatai tiriant amerikietiško futbolo žaidėjus parodė, kad tiems žaidėjams, kurie gavo
vieną balą už gilų pritupimą traumos tikimybė padidėjo 5 kartus, tuo tarpu kiti testai (testų rezultatai)
nebuvo tokie reikšmingi traumos rizikai prognozuoti. Faktas, kad ne visi žaidėjai po korekcinės
pratimų programos savo rezultatus pagerino daugiau nei iki 14 balų ir, kad vienetui įvertintas gilaus
Page 16
16
pritūpimo atlikimas yra susijęs su padidėjusia traumos rizika, parodo, kad yra reikalingas išsamesnis
sportininkų įvertinimas ir intensyvesnės korekcinių pratimų programos disfunkcinio judesio atlikimo
stereotipo ištaisymui. Galbūt nuodugnesnis individualus ištyrimas reikalingas gilesnių
neuroraumeninių disfunkcijų diagnozavime, kurios ir gali iškreipti funkcinį judesio atlikimo stereotipą
(Kiesel ir kt., 2011).
Pritūpimo testas buvo įtrauktas į testų bateriją, nes šiuo testu lengva įvertinti čiurnos, kelio,
klubo, krūtininės nugaros dalies, pečių mobilumo balansą ir dubens stabilumą. Dėl šio testo judesio
kompleksiškumo, negalėjimas šio testo tinkamai atlikti parodo apie rimtą judesio disfunkciją, kas
turėtų būti vertinama detaliau. Atsispaudimo stabiliu liemeniu testas yra susijęs su viršutinės kūno
dalies jėga ir liemens stabilumu sagitalioje plokštumoje, rotacinio stabilumo testas susijęs su
stabilizacija horizontalioje ir sagitalioje plokštumoje reikalauja asimetrinio viršutinių ir apatinių
galūnių judesio, aktyvus kojos kėlimo testas susijęs su užpakalinės šlaunies raumenų grupės
elastingumu, pečių mobilumo testas susijęs su peties komplekso ir krūtininės nugaros dalies judesio
amplitude (Cook ir kt., 2006).
Skirtumus tarp lyčių, atliekant funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus aprašė
Kibler, kuris nustatė kad vyrai yra statistiškai reikšmingai stipresni nei moterys, o moterys yra
statistiškai reikšmingai lankstesnės nei vyrai. Rotacinio stabilumo testas yra tarsi atskirtas nuo kitų
funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų dėl to, kad labai mažai žmonių gali gauti
maksimalų įvertinimą 3, dauguma gauna 2. Mažai fiziškai aktyviai populiacijai testas nelabai turi
reikšmės, bet yra įtrauktas dėl profesionalių sportininkų, kurie gali būti pajėgūs atlikti šį testą (Kibler,
1989). Testą dažniausiai trims balams atlieka tų sporto šakų atstovai kurie atlieka specifinius pratimus
asimetriniam liemens stabilumui lavinti keliose plokštumose (Schneiders ir kt., 2011).
1. 3. Fizinio pajėgumo įvertinimas
Suaugusiųjų Eurofito (fizinio pajėgumo) testų rinkinys yra sukurtas įvertinti su sveikata
susijusį fizinį pajėgumą. Rinkinio bendras tikslas yra įvertinti individo, populiacijos sveikatą, fizinį
pajėgumą ir gerovę. Teigiama, kad fizinį žmogaus pajėgumą lemia fizinių ypatybių visuma. Fizinė
ypatybė - tai žmogaus gebėjimas atlikti konkrečią judėjimo užduotį. Gali būti daug įvairių judamųjų
užduočių, todėl visuomet vertinama konkreti fizinė ypatybė: ištvermė, jėga, greitumas, lankstumas,
pusiausvyra, vikrumas, koordinacija. Biologinis fizinių ypatybių pagrindas yra organizmo struktūros ir
sistemos, padedančios judėti, jausti, analizuoti. Tai morfofunkcinės ypatybės, kurios yra įgimtos ir
gana pastovios, bei joms būdinga adaptacija ir kintamumas. Kiekybinius fizinių ypatybių požymius
lemia žmogaus amžius, lytis, gyvensena ir kiti veiksniai (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Page 17
17
Fizinis pajėgumas yra susijęs su specifinės užduoties atlikimu, siekiant maksimaliai išnaudoti
fizinio pasirengimo komponentus tame tarpe ir konkrečių fizinių ypatybių ugdymas atitinkamos
užduoties atlikimui. Šiame kontekste fizinis pajėgumas reiškia bendrą organizmo galimybę atlaikyti
fizinius krūvius, nepatiriant pervargimo. Sportininkai priklausomai nuo sporto šakos tam tikras fizines
ypatybes išlavina labiau nei mažiau fiziškai aktyvūs žmonės. Eurofito testų programa skirtingais
tikslais plačiai taikoma visoje Europos sąjungoje (Adam ir kt., 1988): kai kurie individualūs testai yra
naudojami įvertinant tam tikras sportininkų (žaidėjų) fizines ypatybes (Carling ir kt., 2009), atrenkant
talentingus rankininkus ir stebint jų progresą (Mohamed ir kt., 2009).
Yra straipsnių, kuriuose nagrinėjama traumų prognozavimas pagal fizinių ypatybių
išsivystymą. Testų įvertinimai dažnai sutampa su atletinio fizinio pajėgumo įvertinimais, bet turėtų
skirtis savo reikalingu ir pageidaujamu dydžiu vertinant su sveikata susijusį fizinį pajėgumą. Fizinių
ypatybių vertinimas dažniausiai yra naudojamas, norint nustatyti fizines galimybes, treniruočių
efektyvumą ir nustatyti normas (vidutines reikšmes) tam tikrai sporto šakai (Keane ir kt., 2010).
Spręsti apie sportininko fizinį pajėgumą galima tada, kai yra įvertinamos įvairios fizinės ypatybės,
tokiam įvertinimui gerai tinka Eurofito testai. Daugumos testų patikimumas yra gerai įvertintas
(Beunen ir kt., 1987).
Su sveikata susijęs fizinis pajėgumas pačia plačiausia prasme turėtų būti apibrėžiamas kaip
sveikatai svarbių sugebėjimų rinkinys (Asmussen ir kt, 1983). Su sportu susijusių fizinių ypatybių
rinkinys gali būti apibrėžiamas kaip sportui reikalingų fizinių ypatybių rinkinys. Kai kurios sportui
svarbios fizinės ypatybės taip pat susiję ir su sveikata. Fizinis pajėgumas atskleidžia individo galimybę
atlikti duotą fizinę užduotį. Fizinių ypatybių rodiklių pokyčiai yra jautrūs atspindint fizinio aktyvumo
pokyčius, o tai leidžia juos nesunkiai įvertinti. Su sveikata susijusio fizinio pajėgumo testai yra tinkami
įvertinti ir sportui svarbias fizines ypatybes. Pagrindinė fizinio pajėgumo vertinimo testų nauda yra ta,
kad gauname esamos fizinės būklės kiekybinį įvertinimą ir galime juo naudotis lyginant tarpusavyje su
kitų asmenų taip pat ir profesionalių sportininkų rodikliais ar net kitų sporto šakų sportininkų
rezultatais arba sekant tolimesnę sportininko fizinio pajėgumo būklę (Keane ir kt., 2010).
Fizinio pajėgumo įvertinimas gali būti aprašomasis ir diagnostinis įrankis, kuriuo remiantis
galima vertinti su tam tikromis fizinėmis ypatybėmis glaudžiai susijusių užduočių atlikimą. Fizinio
pajėgumo įvertinimo metu gauta informacija, kartu su visais kitais atitinkamais argumentais, turėtų
padėti rasti silpnas vietas (fizines ypatybes), parinkti tinkamus pratimus, kurių pagalba silpnos fizinės
ypatybės būtų tobulinamos. Šie tikslai, jei naudojami tiksliai ir supratingai, gali padaryti didžiausią
įtaką užtikrinant, kad rekomenduojami pratimai yra tinkami, efektyvūs ir saugūs (Asmussen ir kt.,
1983).
Fizinis pajėgumas glaudžiai susijęs su sportinės veiklos atlikimu ar tam tikra profesija
(gaisrininkai) (Peate ir kt., 2007). Labai specifinio fizinio pajėgumo įvertinimo testų rinkiniai yra
Page 18
18
naudojami kaip sportininkų ir sunkų fizinį darbą dirbančių profesijų darbininkų įvertinimo ir stebėjimo
įrankiai. Tokie testų rinkiniai naudojami tam, kad būtų galima įvertinti labiau specifiškas fizines
ypatybes, kurios gali būti būdingos tik atitinkamoms sporto šakoms (Asmussen ir kt, 1983).
Naudojant su sveikata susijusio fizinio pajėgumo sąvoką būtina nurodyti fizinio pajėgumo -
sveikatos sąsajas, kuriomis ši sąvoka yra grindžiama. Žinant universalų ir sudėtingą fiziologinį ir
struktūrinį krūvį, kurį sukelia fiziniai pratimai žmogaus kūnui, yra manoma, jog su sveikata susijęs
fizinis pajėgumas turėtų būti sudarytas iš daug skirtingų matmenų susijusių su tam tikrais sveikatos
aspektais. Šie matmenys dažnai sutampa su specifinio fizinio pajėgumo įvertinimais, bet turi skirtis
savo pageidaujamu ir reikalingu dydžiu lyginant su sveikata susijusiu fiziniu pajėgumu. (Oja ir kt.,
1995).
Remiantis fizinio aktyvumo ir fizinio pajėgumo tarpusavio ryšiais, bei teigiamu poveikiu
sveikatai yra išskiriami suaugusiųjų su sveikata susijusio fizinio pajėgumo pagrindiniai komponentai
(tie patys komponentai yra svarbūs ir sportininkams tik gautų rezultatų interpretacija turi skirtis):
aerobinis fizinis pajėgumas
griaučių raumenų fizinis pajėgumas
su centrine nervų sistema susijusios fizinės ypatybės
Aerobinis fizinis pajėgumas yra pagrindinis su sveikata susijusio fizinio pajėgumo
komponentas. Maksimalus deguonies suvartojimas yra objektyvus aerobinės organizmo funkcijos,
sudarytos iš kvėpavimo, širdies-kraujagyslių ir metabolinių funkcijų, įvertinimas. Tai atspindi individo
treniruotumą ir įprasto fizinio aktyvumo lygį su genetiniais apribojimais. Tiesiogiai ar netiesiogiai
įvertintas maksimalus deguonies suvartojimo kiekis plačiai taikomas su sveikata susijusio fizinio
pajėgumo tyrimuose, tiriant sportininkus ir yra pastoviai siejamas su sergamumu mirtingumu ir kitais
susirgimo rizikos veiksniais. Pagal 20 metrų šaudyklinio ištvermės bėgimo rezultatus gali būti
sprendžiama apie žmogaus maksimalų deguonies suvartojimą. Aerobinis fizinis pajėgumas yra
pagrindinis bendro funkcinio pasirengimo, reikalingo sportinėms užduotims bei kasdieniams fiziniams
darbams atlikti, komponentas (Ramsbottom ir kt., 1988).
Griaučių raumenų fizinis pajėgumas susideda iš raumenų jėgos, ištvermės ir lankstumo.
Liemens raumenų jėga ir ištvermė yra pagrindinis raumenų fizinės būklės aspektas. Yra įrodyta
liemens raumenų funkcijos svarba, valdant galūnių judesius. Tai patvirtina teoriją, kad kūno
vystymasis prasideda nuo centro link periferijos (Cook, 2010). Kol nežinomas specifinis liemens
lenkėjų ir tiesėjų svarbumas ar kitų raumenų grupių įsitraukimas liemens funkciją, liemens raumenys
turi būti vertinami kaip visuma. Mažai žinoma apie jėgos - ištvermės, ir dinaminio- statinio raumens
susitraukimo specifinį poveikį sveikatai. Su sveikata susijęs liemens raumenų veiklos įvertinimas turi
apžvelgti visus šiuos aspektus (Oja ir kt., 1995)
Page 19
19
Vertinant lankstumą dažniausiai tiriamas užpakalinės šlaunies raumenų grupės, liemens ir
pečių mobilumas. Joks specifinis sąnarys ar liemens – dubens - klubo komplekso dalis negali būti
svarbesnė už kitas, bet visas funkcinės grandinės mobilumas yra labai svarbus. Šis bendras mobilumas
ne tik apima įtrauktų sąnarių, sąnarinių kapsulių ir raiščių mobilumą, bet taip pat judesius atliekančių
prisitvirtinusių raumenų ir sausgyslių (Asmussen ir kt., 1983).
Motorinis fizinis pajėgumas yra svarbus daugelyje sporto šakų, taip pat svarbus sveikatai. Jis
apibrėžia motorines fizines ypatybes, kurios apibrėžia galimybes išvengti griuvimų ir tokių padarinių
kaip kaulų lūžiai pačiose netikėčiausiose sportinėse situacijose. Akivaizdu, kad laikysenos ir viso kūno
judesio kontrolė yra svarbūs fizinio pajėgumo komponentai. Šie gebėjimai yra kompleksiniai ir
susideda iš neuroraumeninių, sensorinių ir propriorecepcinių reakcijų ir yra sunkai įvertinami. Viso
kūno pusiausvyros ir koordinacijos vertinimas teikia informaciją apie pagrindinius šių funkcijų
aspektus ir gali būti lengvai išmatuojami paprastais testais. Kitos motorinės ypatybės kaip greitumas ir
vikrumas labai svarbios įvairioms sporto šakoms, tačiau mažai susijusios su sveikata (Oja ir kt., 1995)
Yra du pagrindiniai požiūriai, interpretuojantys fizinio pajėgumo testų rezultatus: 1. Nuorodų
skalė pagal populiacijos normas, nurodanti kurioje vietoje yra rezultatas lyginant su populiacijos
rezultatais. 2. Kriterijų reikšmės: pakankamas, minimalus, per žemas, geras. Šis požiūris atsako į
klausimą ar rezultatai yra pakankami išlaikyti gerą fizinį pajėgumą? Abu požiūriai gali būti pritaikomi
vertinant fiziškai mažai aktyvius žmones, bet vertinant sportininkus jais remtis nėra prasmės nes
lyginimas sportininko išvystytų tam tikrų fizinių ypatybių su bendros populiacijos rodikliais nesuteikia
jokios naudingos informacijos apie sportininko fizinį pajėgumą (Asmussen ir kt., 1983).
1. 4. Kompleksinis požiūris į judesius
Variabilumas žmogaus judesiuose ir netiesinė elgsena, kur įgūdžiai ir judesio charakteristikos
kinta laike atskleidžia judėjimo sistemos kompleksiškumą. Kaip Bernsteinas apibrėžia, daug žmogaus
kūne ir jo judesiuose esančių (žmogaus organizme) laisvės laipsnių įtraukiant sąnarių, raumenų, nervų
sistemos veiklą ir sąveikaujant su išorinėmis jėgomis (poveikiu) judesio metu sukuriama
nesuskaičiuojamai daug judesio stereotipų, formų ir strategijų (Bernstein, 1967). Daugybė judesio
variantų leidžia sistemai (žmogaus organizmui) naudoti įvairias judesių strategijas bet kokiai užduočiai
atlikti. Kiekvienam judesiui atlikti yra daugybė judesio atlikimo variantų netgi jeigu apsiribojama tam
tikra individualia sistema, individualiu organizmu, žmogumi. Nors dauguma mokslininkų tiriančių
judesį ir neuromokslininkų teigia, kad judesių variabilumas yra labai svarbus ši informacija kol kas
nepasiekia kineziterapeutų arba yra prastai integruojama į kasdienį darbą: ištyrimą ir intervencijas
Page 20
20
dirbant su pacientais ar sportininkais, todėl šie nauji mokslo pasiekimai dar toli nuo plataus taikymo
(Larin, 2008).
Pagalvokime kaip pacientai ar sportininkai yra mokomi išsiugdyti naują daug efektyvesnį
judesį, judesio stereotipą. Dažniausiai kineziterapeutas ar treneris parodo judesį ir prašoma jį atkartoti
lygiai taip pat kaip padarė kineziterapeutas ar treneris. Galima sakyti, kad vyksta judesio kopijavimas.
Tikriausiai retai arba niekada neprašoma, kad pacientas pats paeksperimentuotų su savo judesiais ir
pats rastų jam labiausiai tinkantį judesio modelį. Dažniausiai prašoma, kad pacientas pagalvotų apie
judesį, apie jo tikslą ir susikurtų vaizdinį kaip tai turėtų atrodyti jį atliekant. Nepaisant įrodymų
pacientas yra įspraudžiamas į rėmus ir prašoma jo judėti kitaip nei, kad jis judėjo prieš ateidamas pas
kineziterapeutą. Dažniausiai taip statiškai nenaudodami jokio variabilumo mokant ar lavinant jau
išmoktus judesius mes tikimės, kad “naujas” funkcinis judesys bus pakankamai adaptyvus ir lankstus
įvairiomis sąlygomis atliekant įvairias kasdienes užduotis. Tam kad tas judesio lankstumas būtų
pasiektas pacientui reikalingas pakankamas motorinės sistemos variabilumas. Tai rodo, kad
atitinkamas variabilumas yra svarbus veiksnys atliekant pacientų mokymą naujų judesių ar permokant
senuosius norint pasiekti individo optimalią funkciją (Harbourne ir Stergiou, 2009). Mokantis judesių
nekintančiomis sąlygomis gali būti išugdomas judesio stereotipas, kuris bus neatsparus įvairiems išorės
ir vidaus veiksniams (Cook, 2010).
Medicinoje naudojami tiesiniai modeliai sutrikimų, problemų nuspėjimui ir sprendimui
(Katerndahl, 2005). Tačiau tampa vis aiškiau, kad toks modelis yra ribotas daugeliui atviejų ir tikrai
neoptimalus vertinant žmogaus judesius ir funkciją. Keliose sveikatos priežiūros srityse įskaitant
epidemiologiją, infekcinių ligų procesus, biomediciną yra atsigrežiama į netiesinį problemų įvertinimo
ir sprendimo būdą (Rickles ir kt., 2007). Pavyzdžiui vaistų dozavimas yra netiesinis procesas,
negalima tikėtis, kad padidinus vaisto dozę efektas bus geresnis. Svarbu suprasti kokiomis sąlygomis
yra išgaunamas optimaliausias efektas, o kada jau teigiamas efektas pradeda mažėti (Klonowski,
2007). Kineziterapeutai žino, kad nėra tiesinės priklausomybės tarp judesio mokymosi laiko ir geresnio
įgūdžio išmokimo, taip pat tarp fizinės ypatybės lavinimo laiko ir jos išugdymo. Pacientai mokosi tam
tikrų judesių, įgūdžių ar lavina fizines ypatybes (atlieka pratimus) nereguliariai progresuodami,
netiesine elgsena. Dar daugiau progresavimo dažnis ir kelias labai varijuoja tarp individų su ta pačia
diagnoze ir tokiais pat simptomais arba tokio pat lygio sportininkais (charakteristikomis). Motorinis
mokymasis progresuoja netiesiškai, priklausomai nuo užduoties, aplinkos sąlygų ir besimokančiojo
charakteristikų (Newell ir kt., 2001). Linijinis modelis gali būti apibrėžiamas kaip besisiejantis su
tiesia linija arba susidedantis tik iš vieno matavimo (matmens, dimensijos). Netiesinis modelis
dažniausiai naudojamas su terminu dinamika ar netiesinė dinamika ir gali būti apibrėžiama kaip
“netiesinė linija”, ar sistema, kurios išeiga yra neproporcinga įdėtoms pastangoms. Netiesinės sistemos
yra daug kompleksiškesnės nei tiesinės sistemos ir jų elgsena yra sunkiai nuspėjama. Bendrai
Page 21
21
biologinės sistemos įtraukiant žmones yra kompleksinės netiesinės sistemos su įgimtu, būdingu
variabilumu visiems sveikiems organizmams (Walleczek, 2000).
Variabilumo apibrėžimas sutinkamas gyvų organizmų elgsenoje, biologijoje ir statistikoje.
Elgsenos variabilumas apibrėžiamas elgsenos skirtumu pastebimu kai organizmas patalpinamas į tą
pačią situaciją (aplinką, sąlygas) (Wray ir kt., 2008). Websterio žodynas biologine prasme apibrėžia
variabilumą kaip galią esančią gyvuosiuose organizmuose, gyvūnuose ir augaluose, adaptuotis,
modifikuotis ir keistis savo aplinkoje, tai stipriai leidžia varijuoti struktūra ir funkcija (Merriam-
Webster, 2003). Statistinis variabilumas nurodo matavimų rezultatų (reikšmių) išsibarstymą apie
vidurkį, įskaitant matavimus tokius kaip standartinis nuokrypis, galimų reikšmių intervalas. Visi šie
apibrėžimai padeda geriau suprasti žmogaus judesių variabilumą.
Žmogaus judesio variabilumas apima normalias varijacijas, kurios atsiranda judesių atlikime
daug kartų atliekant tą pačią užduotį per tam tikrą laiką (Stergiou ir kt., 2006). Variabilumas yra
įgimtas visoms biologinėms sistemoms ir atsispindi nukrypimais erdvėje ir laike, kas labai gerai
atsispindi žmogaus judesiuose. Pavyzdžiui jei žmogus eina per smėlį ar sniegą, jo pėdos antspaudas
niekada nebūna vienodas (neatsikartoja), taip atsispindi kiekvieno žingsnio variabilumas
besitęsiančiame judesių cikle. Taigi judesio stereotipas išlieka toks pats bet judesys skiriasi šiek tiek
nuo prieš tai buvusio ir būsimo. Ramiai stovėdami mes visą laiką svyruojame aplink savo masės centrą
niekada negrįždami į tiksliai tą pačią vietą. Ar šie judesio variabilumo pavyzdžiai yra judesių atlikimo
ir pusiausvyros išlaikymo klaidos ar tai normali sveikos motorinės sistemos elgsena? (Harbourne ir
Stergiou, 2009).
Judesių valdymą aprašantys vadovėliai judesių variabilumą dažniausiai apibrėžia kaip klaidą,
o įvaldytas įgūdis (judesys) tūrėtų būti kuo mažesnio variabilumo (Schmidt ir kt., 2005). Generalizuota
motorinės programos teorija teigia, kad judesio variacijos atitinkamam judesio stereotipui yra klaidų
rezultatas bandant nuspėti reikalingus parametrus tam tikrai motorinei programai (Schmidt, 2003). Vis
dėl to daugėja įrodymų apie judesių variabilumo svarbą normaliam judesiui atlikti (judėjimui), kurie
variabilumą atskleidžia ne kaip klaidas, o kaip reikalingą sąlygą judesio funkcionalumui. Variabilumas
suteikia daug pasirinkimų (galimybių) judesiui atlikti, suteikiant lankstumo, adaptyvumo judesio
stereotipo strategijoms, kad judesiai būtų pritaikomi įvairiomis, besikeičiančiomis sąlygomis.
Optimalus variabilumas kaip pagrindinis normalaus judesio bruožas lengvai siejasi su netiesiniu
požiūriu. Įprastinio požiūrio (tiesinio) prielaida yra ta, kad pusiausvyra (visiškas stabilumas) (vienas
taškas) yra adaptatyvių judesių ir geros sveikatos rodiklis, netiesinės teorijos šalininkai teigia, kad
nestabilumas, variabilumas yra geros sveikatos priežastis, sąlyga. Tai reiškia, kad sistema niekada
nenurimsta ir nebūna stabilios būsenos ir pastovi fliuktuacija charakterizuoja sveiką variabilumą kas
leidžia adaptuotis prie aplinkos pokyčių (Rickles ir kt., 2007). Kompleksinės dinaminės sistemos yra
nedideliame nestabilume ir tas nestabilumas išlieka visą laiką (Price, 2004). Goldberger visišką
Page 22
22
pusiausvyrą apibrėžia kaip organizmo mirtį, nes tai suteikia organizmui statišką nedinaminę būseną.
Todėl sveikatą galime apibūdinti kaip dinaminę pusiausvyrą, bet tikrai ne kaip statinę būseną
(Goldberger, 2008).
Taigi variabilumas nėra neigiamas bruožas, o kaip tik būtina sąlyga išlaikyti sveiką organizmą
ir funkcionalų judėjimą. Mechaniniu požiūriu variabilumo sumažėjimas atliekant judesius sukelia
besikartojančius stresinius pažeidimus. Nors tai gali pasirodyti mechaninė problema, bet iš tikrųjų tai
bus su informacijos trūkumu apie judesių variabilumo svarbą susijusi problema. Mažas judesių
variabilumas veda prie nenormalaus sensorinės žievės vystymosi, kas savo ruožtu paveikia, sutrikdo
motorinę funkciją. Motorinės ir sensorinės smegenų žievės išsivystymo žemėlapiai būna daug
kompleksiškesni kai asmens judesių įvairovė yra didelė ir mažiau kompleksiški, kai judesių
variabilumas mažas (Nudo ir kt., 1996). Judesiai turintys optimalų variabilumo kiekį sukuria sąlygas
normaliai vystytis sensorinei ir motorinei galvos smegenų žievei, kas yra labai svarbu
neuroplastiškumui reikalingam išugdyti ar išsaugoti funkcinius įgūdžius. Taigi judesių variabilumas
naudojamas įvairioms užduotims atlikti, suteikia informaciją, kuri vėliau padeda išvengti traumų.
Per didelis variabilumas taip pat gali tapti problema, pavyzdžiui kai žmogus turi ataksinį
judesio sutrikimą. Judesiai kurie dažniausiai patenka į specifinę variabilumo amplitudę atliekant tokias
užduotis kaip žingsniavimas ėjimo metu netikėtai patenka kartu ir į palankias (tinkamas) ir nepalankias
judesio variacijas (amplitudę). Kai vienas judesys (judesio ciklas) patenka į netikėtą (nepalankią)
judesio variabilumo amplitudę sekantis judesys yra sutrikdomas. Eisenos stereotipas yra pavyzdys
besikartojančio cikliško veiksmo, kuriame kiekvienas žingsnis negali būti atsitiktinis, bet taip pat
negali būti lygiai taip pat atkartojamas, šabloniškas. Taigi galime teigti, kad optimalus judesio
variabilumas yra tarp per didelio variabilumo ir visiškai atsikartojančio, vienodo judesio. Mokslininkai
apibrėžia optimalų variabilumą panaudodami matematinį chaosą. Taip pat remiantis metodais iš
matematinio chaoso galime apibrėžti svarbius variabilumo bruožus (Stergiou ir kt.,2004; Shelhamer,
2007).
Dabar jau aišku, kad variabilumas tikrai nėra blogas funkcinių judesių ar apskritai biologinių
sistemų bruožas. Kita vertus sunku suprasti koks variabilumas yra teigiamas. Dar sunkiau nuspręsti
koks stebimas variabilumas yra naudingas, o koks žalingas. Atsakymai į šiuos klausimus slypi
dinaminių judesių modelių supratime (Stergiou ir kt., 2004).
Dinaminių sistemų teorija buvo pradėta plėtoti remiantis stabilumo, netiesiškumo idėjomis
bandant paaiškinti variabilumo sąvoką. Remiantis, aplinkos, biomechanikos, morfologijos ryšiais.
Kiekviena biologinė sistema save taip parengia (organizuoja), kad būtų rastas pats stabiliausias ir
ekonomiškiausias funkcinis judesio stereotipas, judesio modelis. Padidėjęs judesio variabilumo lygis
rodo apie mažesnį ryšį tarp sistemos elementų, todėl sistema gali pereiti į kitą stabilesnę būseną. Tai
yra netiesinės sistemos bruožas, nes įdėtos pastangos negarantuoja tiesinio pokyčio galutiniam
Page 23
23
rezultatui. Įdėtos pastangos keičia sistemos variabilumą, kas gali sistemą pastūmėti link naujos
(kitokios) būsenos. Svarbu, kad variabilumo vertinimas, matavimas atskleidžia reikšmes pagal kurias
galima klasifikuoti sistemos stabilumą. Pagal dinaminių sistemų teoriją mažas variabilumo lygis
parodo aukštą sistemos stabilumą (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Tiek generalizuota motorinių programų teorija, tiek ir dinaminių sistemų teorija yra panašios
ir abi pripažįsta, kad sumažėjęs variabilumas neigiamai paveikia judesio stereotipą. Dinaminių sistemų
teorija teigia, kad yra kritinis variabilumo taškas, riba, už kurio (kurį peržengus) kinta judesio pobūdis
(judesys). Judesiui tapus labai nestabiliam, sistema pakeičia judesio pobūdį į stabilesnį. Pavyzdžiu gali
būti vaiko važiavimo dviračiu mokymosi procesas. Jei vaikas mokydamasis važiuoti dviračiu naudojo
papildomus ratus, važiavimas ir dviračio kontrolė buvo stabili (stabilios būsenos). Tačiau, kai
papildomi ratai yra nuimami sistema būna sutrikdoma. Minimo ir krypties kontrolė tampa labai
netvarkinga ir nestabili tol kol žmogus supranta kaip pusiausvyra sąveikauja su dviračio važiavimo
greičiu ir judesio kontroliavimu erdvėje. Pasiekus tą ribą, tašką kai žmogus supranta kaip greičio,
pusiausvyros, krypties kontroliavimo parametrai ir aplinka sąveikauja tarpusavyje važiavimas dviračiu
tampa pakankamai stabilus. Sistema turi pereiti (kirsti) kritinį tašką kur dviračio važiavimo greitis
žmogui leidžia lengviau išlaikyti pusiausvyrą ir sistemoje variabilumas sumažėja (Harbourne ir
Stergiou, 2009).
Dinaminių sistemų teorijoje padidėjęs variabilumas atskleidžia augantį nestabilumą sistemoje,
kuris gali vesti prie sistemos būsenos pokyčio. Tuo tarpu mažas variabilumas “įkalina” tam tikroje
būsenoje. Taigi dinaminių sistemų teorija pagerina supratimą apie pokyčius tarp būsenų su
variabilumo sąvoka reiškiančia ne klaidą, bet labiau būsenos pokytį. Tiesinių parametrų (matavimų)
naudojimas tokių kaip standartinė deviacija riboja mūsų supratimą apie variabilumą, kuris gamtoje yra
pagrindas funkcinių įgūdžių (judesių) adaptacijai. Todėl idėjos iš dinaminių sistemų teorijos apie
stabilią būseną ir judesio atraktorius nėra plačiai priimamos kineziterapeutų darbe. Tai iš dalies yra dėl
to, kad mes turime nedaug prietaisų, kuriais tą “paslėptą” judesio variabilumo informaciją galėtume
įvertinti. Variabilumas ir jo esminės charakteristikos nėra visiškai apibrėžtos ir įvertintos nei
generalizuotoje motorinės programos teorijoje ar dinaminių sistemų teorijoje nors tiek vienoje tiek
kitoje variabilumo sąvoka vaidina svarbų vaidmenį (Thelen ir kt., 1999).
Per laiką buvo pripažinta, kad kai kurios būsenos atrodančios labai stabiliai, paradoksiškai
savo stabilumą išlaiko labai variabiliais būdais. Tai ypatingai pastebima stebint elitinius sportininkus,
kurie savo techninius veiksmus atlieka nepriekaištingai. Netgi tada jei atlieka tą patį techninį elementą,
judesį kaip ir kiti, atrodo, kad jie turi išsiugdę daugybę skirtingų būdų tam pačiam judesiui atlikti.
Taigi labai stabili būsena yra palaikoma labai įvairiais pasirinkimais tam pačiam veiksmui atlikti. Jei
pagalvotume apie fundamentinius motorinius įgūdžius tokius kaip eisena ar laikysena, o nebūtinai apie
aukščiausios klasės atleto sportinius įgūdžius pamatytume, kad kiekvienas žmogus taip pat gali labai
Page 24
24
meistriškai praeiti pro spūstis ar sunkiai praeinamas vietoves įvairiais, skirtingais būdais. Atrodo, kad
variabilumas ne tai kad mažėja gerai įvaldžius judesį, bet iš tikrųjų didėja. Variabilumo struktūra
(priešinga kiekiui) gali būti apibrėžiama panaudojant netiesinius tyrimo metodus. Netiesiniais
metodais tiriant variabilumo prigimtį ar struktūrą galima gauti “prarastą” galimybę kiekybiškai
įvertinti judesio “stabilumą”(Harbourne ir Stergiou, 2009).
Kineziterapijos terminais kalbant variabilumas yra apibrėžiamas kaip elgsenos, galimybių
pasirinkimas duotai užduočiai atlikti. Pavyzdžiu galime panaudoti pusiausvyros kontrolę atliekant
naują užduotį. Jeigu niekada nevaikščiojome įtemptu lynu galime įsivaizduoti pirmą bandymą.
Tikriausiai būtų didelė spaudimo centro į atraminį paviršių varijavimo amplitudė ir daug įvairių kūno
bei atskirų kūno segmentų judesių bandant išsilaikyti ant lyno. Remiantis daugybe tyrimo metodų,
įskaitant kinematiką, spaudimo centro į atraminį paviršių kitimus, masės centro kitimus tai atskleidžia
didelį variabilumą. Žmogus pirmą kartą bandydamas paeiti įtemptu lynu bando įvairias judesio
strategijas tai įtempdamas, tai atpalaiduodamas įvairius kūno segmentus stengdamasis išlaikyti
pusiausvyra ant įtempto lyno. Reakcijos greitis taip pat gali būti skirtingas. Net jei pirmieji bandymai
išlaikyti pusiausvyra ant įtemptos virvės yra nekompleksiški, jie vis tiek bus labai variabilūs.
Kompleksiškumas atsiranda kai žmogus įvaldo gebėjimą išlaikyti pusiausvyrą ir ištobulina įvairias
lanksčias judesio strategijas pusiausvyrai ant lyno išlaikyti. Šios judesio strategijos panaudojamos kaip
specifinė informacija gauti optimaliam atsakui, kas yra įgudusio sportiniko vaikščiojančio lynu
bruožas (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Judesį labai sunku išskaidyti į atskiras dalis ir tada analizuoti, nes skirtingi komponentai yra
tarpusavyje susiję kaip vieninga sistema. Visos judėjimo sistemos funkcija yra labai kompleksiška
todėl atskirų dalių analizė yra netiksli. Nors judesių amplitudės apibrėžimas atskleidžia variabilumą,
judesio kompleksiškumą yra žymiai sunkiau įvertinti (pamatuoti). Taip yra dėl to, kad matuojant
kiekvieną atskirą judesio dalį atskirai nepamatysime bendro judesio kompleksiškumo reikalingo
normaliai funkcijai. Judesio kompeksiškumas yra kažkas tokio “paslėpto” judesio sekoje, laike ar
strategijoje kas paaiškėja per laiką. Judesiai atliekami realiame laike (šiuo metu) yra paveikti prieš tai
buvusių judesių ir taip pat dar tik būsimų (Wilson ir kt., 2008).
Duomenys iš kelių atliktų testų dažniausiai yra suvidurkinami todėl dingsta individualus
judesio stereotipas. Vidurkis paslepia judesio variacijas ir užmaskuoja variabilumo struktūrą, kuri
atsiskleidžia judesio stereotipe. Pavyzdžiui matuojant stovinčio žmogaus svyravimą, stipriai
svyruojantis asmuo gali turėti blogą pusiausvyros kontrolę, bet lygiai taip pat ir labai gerą. Netiesiniai
tyrimo metodai gali parodyti ar judesio struktūra yra kompleksiška ar chaotiška. Variabilumas įgimtas
biologinėms sistemoms ir tai yra tas veiksnys, kuris joms padeda prisitaikyti ir išlikti.
Pagrindinė idėja yra ta, kad variabilumas suteikia organizmui galimybes geriau prisitaikyti
prie aplinkos ir atlikti savo užduotis. Variabilumas suteikia galimybę rinktis iš daugelio pasirinkimų,
Page 25
25
pasirinkti tinkamiausias strategijas, ir lanksčiai reaguoti bei prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Jei
žmogaus ar gyvūno elgsena yra visada vienoda ir visada toje pačioje aplinkoje, jam bus žymiai sunkiau
išlikti tarp geriau adaptuotis prisitaikiusių žmonių ar gyvūnų. Šis Darvino principas apibrėžiantis
variabilumo privalumus yra pastebimas daugelyje organizmo lygių ir dažnai veikiantis skirtingu metu
(Adami ir kt., 2000). Taigi gali atrodyti, kad nėra variabilumo viename lygyje, bet bus didelis
variabilumas kitame lygyje. Variabilumas pastebimas biologinėse sistemose nuo genetikos iki elgsenos
negali būti vertinamas kaip klaida, nes tai yra išplitę tarp visų gyvų organizmų ir tai siejasi su išlikimu.
Jeigu judesio variabilumą vertiname kaip klaidą galime pagrįstai manyti, kad žmogus
mokydamasis įvairių judesių, mokymosi pradžioje juos atliks su klaidomis, vėliau atliks su mažiau
klaidų (ar variabilumo) ir po to jo judesių atlikimo klaidų lygis tūrėtų nukristi iki nulio. Individai, kurie
mokosi tam tikrų judesių panaudodami didelį variabilumo lygį mokymosi pradžioje žymiai sėkmingiau
tas pačias užduotis atlieka tolimesniame mokymosi procese (Siegler, 1996).
Judesį tiriantys mokslininkai pradeda suprasti variabilumo svarbą motorinių įgūdžių lavinimo
procese ir kad reikia judesių, užduočių atlikimą vertinti skirtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui
studijuojant šuolininkų koordinacijos variabilumą paaiškėjo, kad variabilumo progresijos (kitimo)
kreivė yra „U“ formos. Pradžioje didelis variabilumas pasireiškia dėl bandymo panaudoti įvairias
skirtingas strategijas judesiui atlikti. Vėliau judesiuose sumažėja variabilumo, kai žmogus pradeda tą
judesį atlikti sėkmingiau. Ir kai žmogus pradeda profesionaliai atlikti judesį variabilumas labai
netikėtai vėl išauga. Variabilumas atsirandantis kai judesys atliekamas profesionaliai parodo apie
didėjantį įgūdžio lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų ir nepalankių sąlygų. Taigi
variabilumas užduoties mokymosi pradžioje gali atrodyti kaip klaida, nes užduotis nėra atliekama
efektyviai ar tiksliai. Kita vertus pradinis didelis variabilumas gali būti suprantamas kaip tam judesiui
atlikti įvairių galimybių nusistatymas ar įsivertinimas. Vėliau tai būna ištobulinama į skirtingo tipo
variabilumą kai užduotis atliekama profesionaliai. Nors įprastai didelis variabilumas vertinamas kaip
prastas tam tikro judesio atlikimas nuo mūsų nuomonės priklauso kaip bus vertinamas variabilumas ir
jo svarba vertinant ir mokantis naujų judesių ir užduočių. Jei kineziterapeutas judesio variabilumą
vertina kaip klaidą, tai veda link nesėkmės. Bet jei kineziterapeutas judesio variabilumą vertiną kaip
teigiamą veiksnį judesio mokymuisi ir jo profesionaliam atlikimui, tai labai padeda išugdyti
nepriekaištingą judesio atlikimą. Netiesiniai tyrimo metodai gali padėti atskleisti paslėptą variabilumo
struktūrą tam, kad taikomas poveikis ar ištyrimas būtų sėkmingesnis pritaikant atitinkamą (reikalingą)
variabilumo lygį judesio ar įgūdžio mokymuisi. Nors kineziterapeutai nesunkiai gali suprasti
variabilumo svarbą jo panaudojimas praktikoje gali būti žymiai sunkesnis. (Wilson ir kt., 2008)
Moraiti panaudojęs Liapunovo eksponentę įrodė, kad eisenos variabilumas yra sumažėjęs tų
žmonių, kurie buvo patyrę priekinio kryžminio raiščio traumas lyginant su sveikais asmenimis
(Moraiti ir kt., 2007). Tai rodo kompleksiškumo ir tuo pačiu adaptatyvumo sumažėjimą. Tiriant
Page 26
26
vyresnių asmenų žingsnio stereotipą pastebėta, kad yra sumažėjęs judesio variabilumas ir padidėjęs
judesio stabilumas (Kurz ir kt., 2003). Netiesiniais metodais vertinant variabilumą galima nustatyti
koks variabilumas ir jo lygis yra susijęs su sveikata, o koks ne.
Judesio variabilumo struktūra ir dydis yra du skirtingi dalykai. Variabilumo dydžio pokytis
gali būti visiškai priešingas variabilumo struktūros pokyčiui. Tiriant žmonių pusiausvyros, žingsnio,
jėgos išvystymo variabilumą buvo nustatyta, kad didėjant variabilumo dydžiui variabilumo struktūra ir
organizacija mažėja (Riley ir kt., 2002; Balasubramaniam ir kt., 2000). Pavyzdžiui tiriant pusiausvyrą
ir žmogaus svyravimo amplitudę, svyravimo amplitudei didėjant standartinė deviacija didėja,
rodydama didesnį variabilumą. Tačiau panaudojus netiesinius variabilumo vertinimo metodus
vertinant svyravimo amplitudę galima pamatyti, kad svyravimas tampa daug reguliaresnis, todėl
atrodo, kad žmogui reikalinga tam tikra variabili specifinė strategija pusiausvyrai ir svyravimo
kontrolei išlaikyti. Sąsajų supratimas ir tyrimas tarp tiesinių ir netiesinių tyrimų metodų gali pagerinti
mūsų supratimą apie funkcinį, adaptatyvų judesį (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Mažas kompleksiškumo lygis yra susijęs su atsitiktinėmis, triukšmingomis, nepastoviomis ar
nelanksčiomis, griežtomis, periodinėmis, reguliariomis būsenomis, todėl mažėjant kompleksiškumui
nukenčia adaptatyvumas.
Yra nustatyta, kad vyresnio amžiaus mažai fiziškai aktyvūs asmenys, kurie mažiau vaikšto
turi nuspėjamesnį žingsnio stereotipą nei tie, kurie yra labiau fiziškai aktyvūs ir vaikšto daugiau. Tai
gali padėti suprasti, kodėl mažai fiziškai aktyviems žmonėms prireikia daugiau laiko ir iškyla daugiau
sunkumų atliekant įvairias su ėjimu susijusias užduotis (Byl ir kt., 2002). Vaikui mokantis sėdėti jo
judesiai atrodo labai netikslūs ir chaotiški. Tačiau tai labai svarbu suprasti, kad šie išoriškai prastai
organizuoti, netvarkingi judesiai yra svarbūs pradinei pusiausvyros kontrolei. Todėl gali būti, kad tie
judesiai yra reikalingi tolimesniam tikslesnių, sudėtingesnių judesių vystymuisi. Variabilumas šiuose iš
pažiūros prastai organizuotuose judesiuose labai svarbus judesių pasirinkimui ir pusiausvyros
išlaikymo strategijos kūrimui. Tokiu būdu gali būti „apibrėžiama“ teritorija, kurioje judesio modelis
gali būti kuriamas ir jo atlikimas bus adaptyvus esant įvairiems trikdžiams (Byl ir kt., 2002).
Šiuolaikinė vakarų medicina pradeda pripažinti netiesinio, kompleksinio požiūrio, svarbą ir
reikalingumą, ypatingai sprendžiant problemas, kurios paveikia daug organizmo sistemų ar visą
organizmą. Tradicinis redukcionistinis požiūris yra tarsi priešybė į kompleksiškumą orientuotam
požiūriui. Redukcionistinis požiūris gali būti tinkamas sprendžiant ūmias, vieną sistemą apimančias
problemas tokias kaip ūminės infekcijos, traumos. Priešingai problemos susijusios su judėjimo sistema
paveikia įvairias organizmo sistemas, kurios sąveikauja tarpusavyje įvairiais būdais. Išplėčiant
netiesinį požiūrį galima teigti, kad yra labai mažai problemų, kurios tikrai paveikia tik vieną sistemą ir
gali būti sprendžiamos pasitelkiant tiesinius problemos sprendimo būdus, nes kiekviena organizmo
sistema sąveikauja su kitomis organizmo sistemomis, tam kad organizmas galėtų optimaliai
Page 27
27
funkcionuoti. Kaip ir medicinoje, kineziterapijoje dauguma problemų turėtų būti spendžiamos
remiantis netiesiniu, kompleksiniu požiūriu (Harbourne ir Stergiou, 2009).
Netiesinės analizės metodai naudojami įvairiose medicinos šakose įskaitant kardiologiją,
neurologiją, psichiatriją. Pusiausvyros kontrolės analizė panaudojant stabiliometriją (stabilometry) yra
patobulinta panaudojant netiesinės analizės metodus, kurie gali padėti tiksliai identifikuoti
pusiausvyros kontrolės bruožus, kurie atskleidžia subtilias kūdikių vystymosi problemas, vystymosi
skirtumus tarp jaunų ir pagyvenusių žmonių (Harbourne ir kt., 2007). Žingsnio variabilumas taip pat
gali būti vertinamas panaudojant netiesinius judesio vertinimo metodus (Hausdorff, 2005). Optimalus
žmogaus judesių variabilumas yra normaliai funkcionuojančio organizmo bruožas.
2. TYRIMO METODAI
2. 1. Tyrimo organizavimas
Tyrimas atliktas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto Sporto institute.
Tyrimui atlikti buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bioetikos centro leidimas (4
priedas) ir tiriamųjų asmenų sutikimai dalyvauti tyrime. Tyrimas buvo atliktas pagal šią schemą (2
pav.)
2 pav. Tyrimo schema
Tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes: 1) vyrų ir 2) moterų.
Visą tyrimo rinkinį sudarė dvi testų grupės: funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo
testų ir Eurofito testų (fizinio pajėgumo). Visi testai buvo atlikti per vieną dieną. Pirmiausiai buvo
atliekami funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai, o po to Eurofito testai.
Prieš atliekant funkcinio judesio atlikimo stereotipo įvertinimo testus, tyrimo dalyviams
būdavo parodomas standartizuotas vaizdinis testų atlikimo video siužetas, lydimas sinchroninio
Page 28
28
įgarsinimo - nuoseklaus žodinio paaiškinimo (instrukcijos). Testų atlikimui buvo naudojama
standartizuota funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo įranga: Barjeras, lazdelė ir 14 cm x 4
cm pakyla (3 pav.).
3. pav. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo įranga (Cook, 2010)
Tiriamieji atliko funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo testus tokia tvarka: gilaus
pritūpimo, žengimo per barjerą, įtūpsto, pečių mobilumo, aktyvaus tiesios kojos kėlimo, atsispaudimo
stabiliu liemeniu, rotacinio stabilumo testus. Siekiant tikslesnio įvertinimo funkcinių judesių atlikimo
stereotipo testų atlikimas buvo filmuojamas vaizdo kamera dvejose plokštumose. Pasibaigus tyrimui
buvo atlikta filmuotos medžiagos video analizė. Kompiuterinė programa leido skaidyti video medžiagą
kadrais (10 kadrų per sekundę). Sustabdant vaizdą esminiuose testų atlikimo momentuose (pasirenkant
tinkamiausią kadrą), turėjome galimybę įvertinti atliekamo judesio kokybe pagal Cook pateiktus
kriterijus ir įvertinti balais nuo 0 iki 3 (Cook ir kt., 2006).
Pailsėjus 10 minučių tą pačią tyrimo dieną tiriamieji atliko Eurofito testus: flamingo,
plaštakos suspaudimo, tepingo, sėsti-siekti, sėstis-gultis, šuolio į tolį iš vietos, 10 m x 5 ir ištvermės
bėgimo testus. Visi testai buvo atlikti naudojant standartizuotą Eurofito testų įrangą: buomelis,
dinamometras, chronometras, matuoklė, garsinis ištvermės bėgimo signalas ir perskaitant standartines
atlikimo instrukcijas. Rezultatai fiksuojami laikantis numatytos procedūros.
Page 29
29
2. 2. Tiriamųjų kontingentas
Tyrime dalyvavo 102 asmenys (52 vyrai, 50 moterų). Tiriamieji – jauno amžiaus studentai. Vyrų
grupėje buvo 52 asmenys, moterų 50.
1 lentelė. Tiriamųjų grupių charakteristikos
Vyrų grupė Moterų grupė Reikšmingumo
lygmuo
Skaičius 52 50 p>0,05
Amžius 22,0 ±2,9 m. 21,9 ± 2,6 m. p>0,05
KMI 23,8 ±1,5 kg/m² 21,4 ±1,2 kg/m² p>0,05
Visų tiriamųjų dalis 51 % 49 % p>0,05
2. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas buvo atliktas naudojantis Cook sukurtu
standartizuotu testų rinkiniu (angl. functional movement screen, FMS).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai:
1. Gilus pritūpimas
2. Žengimas per barjerą
3. Įtūpstas
4. Pečių mobilumo testas
5. Aktyvus tiesios kojos kėlimas
6. Atsispaudimas stabiliu liemeniu
7. Liemens rotacinio stabilumo testas
Kiekvienas testas yra atliekamas tris kartus. Vertinamas geriausias rezultatas. Taisyklingai
atliktas judesys vertinamas 3 balais. Jeigu judesys atliekamas su kompensacijomis, tai jis įvertinamas 2
balais. Jeigu tiriamasis nesugeba atlikti judesio ar atsistoti į pradinę padėtį, tai jis gauna 1 balą. Jeigu
testo atlikimo metu jaučiamas skausmas, įvertinimas yra 0 balų (Cook, 2006). Skaičiuojant bendrą
funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo sumą yra sudedami atskirų testų rezultatai. Jeigu testas
vertina atskirai kairę ir dešinę kūno pusę, tai į bendrą suma įskaičiuojamas tik vienos pusės
įvertinimas. Jeigu skirtingų kūno pusių įvertinimai yra nevienodi į bendrą funkcinių judesių atlikimo
stereotipo vertinimo sumą įskaičiuojamas mažesnis funkcinio judesio atlikimo stereotipo įvertinimas.
(Detalesnės testų atlikimo instrukcijos bei vertinimo kriterijai pateikiami 1 priede, standartizuota
žodinė instrukcija tiriamajam asmeniui 2 priede)
Page 30
30
Gilus pritūpimas
Tiriamasis turi pritūpti kaip galima giliau išlaikydamas vertikalų liemenį, rankas ir lazdelę virš galvos
vienoje plokštumoje bei neatkeldamas kulnų nuo grindų. Jeigu judesio įvertinimas mažesnis nei trys
balai, tai judesį reikia atlikti pakišus 5 cm aukščio paaukštinimą po kulnais (4 pav.).
4 pav. Gilus pritūpimas (Cook, 2010)
Žengimas per barjerą:
Tiriamasis laikydamas lazdelę ant pečių žengia per barjerą, išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir
klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje. Kulnu palietęs grindis, koją perkelia atgal, išlaikydamas
pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą sagitalinėje klubo sąnario plokštumoje (5 pav.).
5 pav. Žengimas per barjerą (Cook, 2010)
Įtūpstas
Tiriamasis išlaikydamas vertikalų liemenį taip, kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir tarpsėdmeninę
vidurio liniją, atlieka įtūpstą kol kelias paliečia pakylą, kulno, ir grįžta į pradinę padėtį (6 pav.).
Page 31
31
6 pav. Įtūpstas (Cook, 2010)
Pečių mobilumo testas
Tiriamasis vienu judesiu dešinį kumštį nuleidžia už galvos ir siekia kaip galima žemiau (pagal
stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekia kaip galima aukščiau (pagal
stuburą). Atlikus pradinį judesį,
negalima slenkant suartinti
kumščių (7 pav.).
7 pav. Pečių mobilumo testas (Cook, 2010)
Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas
Tiriamasis, išlaikydamas tiesią koją, kelia ją kiek galėdamas aukštyn tuo pat metu išlaikydamas
nejudinamos kojos pakinklio kontaktą su pakyla (8 pav.).
8 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas
(Cook, 2010)
9 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu
(Cook, 2010)
Page 33
33
Atsispaudimas stabiliu liemeniu
Tiriamasis, išlaikydamas visą kūną kaip vientisą darinį, iš gulimos padėties atsistumia į atsispaudimo
(atremties) padėtį. Jei tiriamasis neatlieka nei vieno sėkmingo bandymo iš trijų, pakartoja judesį iš
palengvintos padėties (9 pav.).
Liemens rotacinis stabilumas
Pradinė padėtis - keturpėsčia. Tiriamasis sinchroniškai siekia tos pačios kūno pusės ranka pirmyn ir
ištiesia koją atgal. Tada nepriliesdamas pagrindo, suglaudžia alkūnę ir kelį tiesiai virš pakylos, vėl
ištiesia ranką ir koją ir sugrįžta į pradinę padėtį. Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai reikia daryti
priešingos kojos ir rankos tiesimą (10 pav.).
10 pav. Liemens rotacinio stabilumo testas (Cook, 2010)
2. 4. Fizinio pajėgumo vertinimas
Fizinės ypatybės (fizinis pajėgumas) įvertinamos Eurofito testų rinkiniu:
1. Flamingo testas
2. Tepingas
3. Plaštakos suspaudimo testas
4. Sėstis-gultis
5. Sėsti-siekti
6. Šuolis į tolį iš vietos
7. 10 x 5 m bėgimas šaudykle
8. Ištvermės bėgimas
Page 34
34
Flamingo testas
Testas skirtas pusiausvyrai įvertinti. Tiriamasis balansuoja stovint viena koja ant nustatytų matmenų
rąsto (buomelio) (11 pav.). Kiekvieną kartą, kai netenkama pusiausvyros (t.y. kai ranka paleidžia koją,
arba bet kuria kūno dalimi paliečiamos grindys), testas turi būti sustabdomas. Po kiekvieno
pusiausvyros praradimo testą kartoti iš pradžių tol kol suminis balansavimo laikas bus lygus vienai
minutei. Fiksuojamas mėginimų išlaikyti pusiausvyrą vieną minutę skaičius. Pavyzdžiui, 5k./min.
11 pav. Flamingo testo atlikimas
12 pav. Plaštakos suspaudimo testas
Plaštakos suspaudimo testas
Tiriamasis dinamometrą laiko per alkūnę sulenktoje rankoje (90 laipsnių) truputį toliau nuo savo kūno,
plaštaka suspaudžia dinamometrą, atliekant vienkartinį spaudžiamąjį judesį (12 pav.).
Tepingo testas
Testas skirtas rankos judesių greičiui įvertinti. Tiriamasis kuo greitesniais judesiais liečia skritulius
parankia ranka kol atlieka 25 judesių ciklus. Laikas matuojamas sekundėmis (13 pav.).
13 pav. Tepingo testo atlikimas
Page 35
35
Sėstis-gultis testas
Testas skirtas pilvo raumenų jėgos ištvermei įvertinti. Tiriamasis atsigula ant nugaros, rankas suneria
už galvos, kojas sulenkia per kelius 90 laipsnių kampu, visa pėda remiasi į grindis. Per 30 sekundžių
reikia kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti ( t.y atlikti susirietimus) (14 pav.).
14 pav. Sėstis-gultis testo atlikimas
Sėsti ir siekti testas
Testas skirtas liemens juosmeninės dalies paslankumui įvertinti. Tiriamasis turi nelenkdamas kelių
lenktis per liemenį pirmyn ir iš lėto, netrūkčiojant, rankų pirštais stumti liniuotę kuo toliau pirmyn
matuoklės paviršiumi. Atstumas matuojamas centimetrais (15 pav.).
15 pav. Sėsti-siekti testo atlikimas
Šuolis į toli iš vietos
Testas skirtas staigiajai jėgai įvertinti. Tiriamasis užsimojus rankomis stipriai atsispiria ir šoka kiek
galima toliau, turi nutūpti ant abiejų pėdų ir išsilaikyti vertikalioje padėtyje. Atstumas matuojamas
centimetrais (16 pav.).
Page 36
36
16 pav. Šuolio į tolį testo atlikimas
10 x 5 m bėgimas šaudykle
Testas skirtas vikrumui įvertinti. Tiriamasis penkis kartus kaip galima greičiau bėga prie finišo linijos
ir atgal, peržengdamas linijas abiem pėdomis. Laikas matuojamas sekundėmis.
Ištvermės bėgimas
Tiriamasis turi perbėgti 20m tarp garsinių signalų, kurie kas minutę pagreitėja. Testas nutraukiamas,
jei tiriamasis nebespėja laiku perbėgti salės ilgio arba pavargsta.
(Detalesnės testų atlikimo instrukcijos bei vertinimo kriterijai pateikiami 3 priede, standartizuota
žodinė instrukcija tiriamajam 3 priede)
2 lentelė. Trumpas testų aprašymas
Testas Matuojama Rezultatas
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas
Gilus pritūpimas Atsitūpimas kaip galima giliau,
išlaikant vertikalų liemenį,
rankas ir lazdelę virš galvos
vienoje plokštumoje, bei
neatkeliant kulnų nuo grindų
Judesio kokybė balais
Žengimas per barjerą Žengimas per barjerą, išlaikant
klubą, kelį, čiurną ir pėdą
sagitalioje klubo sąnario
plokštumoje
Įtūpstas Įtūpstas išlaikant vertikalų
liemenį ir lazdelės kontaktą su
pakaušiu, tarpumente ir
tarpsėdmenine linija
Page 37
37
Pečių mobilumas Žasto atitraukimas su išorine
rotacija ir žasto pritraukimas su
vidine rotacija
Atsispaudimas stabiliu
liemeniu
Sugebėjimas išlaikyti stabilų
liemenį atliekant atsistūmimo
judesį rankomis iš gulimos
padėties į atsispaudimo
(atremties) padėtį
Aktyvus tiesios kojos lenkimas Aktyvų šlaunies užpakalinės
grupės raumenų ir blauzdos
trigalvio raumens elastingumas,
išlaikant stabilų dubenį ir
aktyviai ištiestą priešingą koją
Rotacinis stabilumas Liemens stabilumas atliekant
kombinuotus tos pačios pusės
viršutinės ir apatinės galūnės
judesius
Eurofito testai
Flamingas Pusiausvyra Bandymai (kartai) „renkant“
išstovėto „grynojo laiko“
minutę
Plaštakos suspaudimas Plaštakos statinė jėga Jėga (kg)
Tepingas, Rankos judesių greitumas Laikas sekundėmis
Sėsti-siekti Liemens juosmeninės dalies
paslankumas
Atstumas (cm)
Sėstis-gultis Pilvo raumenų jėgos greitumo
ištvermė
Kartai per minutę
Šuolio į tolį iš vietos Staigioji jėga Atstumas (cm)
10 m x 5 bėgimas Vikrumas Laikas (sek)
Ištvermės bėgimas Bendroji ištvermė Laikas (sek)
2. 5. Statistinė analizė
Statistinė duomenų analizė atlikta naudojantis SPSS 16.0 statistinės analizės paketu. Nepriklausomų
imčių palyginimui buvo naudotas neparametrinis „Manio – Vitnio – Vilkoksono“ testas. Imčių
Page 38
38
homogeniškumui palyginti ir požymių proporcijų lygybei įvertinti taikytas χ2 kriterijus. Koreliacijoms
apskaičiuoti buvo naudojama Spirmeno koreliacijos koeficientas .Tikrinant statistines hipotezes buvo
pasirinktas p≤0,05 reikšmingumo lygmuo.
3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3. 1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo rezultatai
17 pav. Vyrų ir moterų bendros funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo (FJASĮ) sumos
vidurkiai
Bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma statistiškai reikšmingai
nesiskyrė tarp vyrų ir moterų (p>0,05). Vyrų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo
suma buvo 16,08 ± 1,77 balo, o moterų 16,20 ± 1,67 balo (17 pav.).
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tyrimuose dažniausiai aprašoma vertinimo
balų suma, o apie atskirų testų rezultatus trūksta duomenų (Kiesel ir kt., 2007; Chorba ir kt., 2010).
Bendros moterų ir vyrų jaunos aktyvios populiacijos vidutinė funkcinių judesių atlikimo
stereotipo vertinimo suma buvo 15,7 ± 1,9 balo. Pasikliautinasis intervalas nuo 15,4 iki 15,9. Vidutinė
moterų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma buvo 15,6, o vyrų - 15,8. Nebuvo
gauta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp vidutinės bendros funkcinių judesių atlikimo stereotipo
Page 39
39
vertinimo sumos tarp vyrų ir moterų. Todėl vidutinės funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo
sumos palyginimas gali būti naudojamas mišrioje populiacijoje (Schneiders, 2011).
Tiriant koledžo sportininkes, vidutinis bendras funkcinių judesių atlikimo stereotipo
įvertinimas buvo 14,3 ± 1,77. Futbolininkių vidutinis įvertinimas 13,4, tinklininkių 15,3, krepšininkių
14,6 (Chorba ir kt., 2010). Pastebima stipri koreliacija tarp traumos tikimybės ir funkcinių judesių
atlikimo stereotipo įvertinimo jei bendra funkcinių judesių stereotipo vertinimo suma yra mažiau nei
14 (r = 0,761, p = 0,021). Dauguma sportininkių (74%, n=28) gavo maksimalų 3 balų įvertinimą
atliekant pečių mobilumo testą, tai gali būti susiję su pečių ir krūtininės nugaros dalies
hipermobilumu). Tuo tarpu tik 5% (n=2) gavo maksimalų įvertinimą 3 balus, atliekant atsispaudimą
stabiliu liemeniu (Chorba ir kt., 2010).
Kiesel atliktame tyrime buvo tirti profesionalūs amerikietiško futbolo žaidėjai prieš varžybų
sezoną. Vidutinė funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma buvo 16,9 ± 3 balo. Sunkią
traumą varžybų sezono metu patyrusių futbolininkų vidutinė funkcinių judesių atlikimo stereotipo
vertinimo suma buvo 14,3 ± 2,3 balo, o traumos nepatyrusių žaidėjų - 17,4 ± 3,1 balo. Tyrimo autoriai
teigia, jog jei žaidėjas surenka 14 ir mažiau taškų jam yra padidėjusi rizika gauti traumą, tačiau dėl
mažos tyrimo imties (46 žaidėjai) ir dėl to, kad tyrimas atliktas su vienos sporto šakos atstovais šią
kritinę funkcinių judesio atlikimo stereotipo vertinimo sumą siūlo naudoti atsargiai (Kiesel ir kt.,
2007).
Kitame tyrime atliktame tiriant 38 universiteto sportininkes bendra funkcinių judesių atlikimo
stereotipo vertinimo suma buvo 14,3 ± 1,77 balo. Mažesnė bendra funkcinių judesių atlikimo
stereotipo vertinimo suma buvo statistiškai reikšmingai susijusi su trauma, 69 % sportininkių
surinkusių 14 ir mažiau balų patyrė sunkią traumą. Šis tyrimas patvirtino 14 balų sumą kaip kritinę
funkcinių judesio atlikimo stereotipo vertinimo sumą (Kiesel ir kt., 2007).
Cowen tyrė vyrus ir moteris ugniagesius - gelbėtojus, kurių vidutinė bendra funkcinių judesių
atlikimo stereotipo vertinimo suma buvo 13,25 balo (Cowen, 2010). Pagrindinė funkcinių judesių
vertinimo hipotezė - neefektyvi judesio atlikimo strategija sukelia mikrotraumas, dėl kurių gali atsirasti
rimtų griaučių-raumenų sistemos sutrikimų (Cook ir kt., 2006).
Dviejose studijose vidutinė bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo suma padidėjo po
specialių treniruočių programų (Peate, 2007; Kiesel ir kt., 2011) . Taip pat po specialių treniruočių
programų atlikimo sumažėja asimetrija tarp kairės ir dešinės pusių (Kiesel ir kt., 2011).
Mūsų atliktame tyrime vyrų ir moterų grupėse bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo
vertinimo balų suma yra didesnė nei keturiolika. Manome, kad taip yra dėl pasirinktos jaunos tyrimo
populiacijos. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo suma priklauso nuo tiriamojo amžiaus ir
buvusių traumų (Paete ir kt., 2007).
Page 40
40
18 pav. Vyrų ir moterų atsispaudimo stabiliu liemeniu ir gilaus pritūpimo įvertinimų procentinis
pasiskirstymas
Statistiškai reikšmingai skyrėsi atsispaudimo stabiliu liemeniu įvertinimo rezultatai tarp vyrų
ir moterų (p<0,05) (18 pav.). Tuo tarpu gilaus pritūpimo įvertinimo rezultatai tarp vyrų ir moterų
statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Atsispaudimo stabiliu liemeniu moterų grupėje testas buvo įvertintas
1 balu - 48,0 %, 2 balais - 40,0 %, 3 balais - 12,0 %, o vyrų grupėje už šio testo atlikimą gavo 1 balą -
0 %, 2 balus - 44,2 %, 3 balus - 55,8 % (23 pav.). Gilaus pritūpimo testas buvo įvertintas 1 balu 4,0 %,
2 balais - 66,0 %, 3 balais - 30,0 % moterų grupėje, o vyrų grupėje už šio testo atlikimą gavo 1 balą –
1,9 %, 2 balus - 61,5 %, 3 balus - 36,5 % (23 pav.).
Atsispaudimo stabiliu liemeniu testo pagrindinis tikslas yra ištirti juosmens - dubens
stabilizaciją, o ne įvertinti viršutinės kūno dalies jėgą. Judesio tikslas yra atlikti atsispaudimo judesį
rankomis be papildomų nugaros ar klubų judesių. Nugaros juosmeninės dalies tiesimo judesys ir
rotacijos yra dažniausios šio judesio kompensacijos, parodančios, jog judinamieji raumenys, atliekant
atsispaudimą įsijungia anksčiau nei liemens stabilizatoriai. Atsispaudimo, stabiliu liemeniu testas tiria
sugebėjimą stabilizuoti liemenį sagitalioje plokštumoje atliekant uždaros kinetinės grandinės simetrinį
viršutinės kūno dalies atsistūmimo judesį (Cook, 2010).
Fiziškai aktyvi, mišri, jauna populiacija už atsispaudimo stabiliu liemeniu testo atlikimą gavo
1 balą – 32 %, 2 balus – 12 %, 3 balus – 56 %. Atsispaudimo stabiliu liemeniu testą dauguma vyrų
atliko 3 balams (76,2 %, 77/101), tuo tarpu dauguma moterų (58,3 %, 63/108) atliko 1 balui. Šie
rezultatai parodo, kad atsispaudimui stabiliu liemeniu atlikti reikalinga jėga, juosmens stabilumas ir
neuroraumeninė kontrolė (Schneiders ir kt., 2011).
Page 41
41
Dauguma fizinio pajėgumo gerinimo ir sveikatinimo treniruočių didžiausią dėmesį skiria
paviršinių raumenų kaip pagrindinių judintojų lavinimui, manant jog šie raumenys yra svarbesni
užduočių atlikimui negu stabilizuojantys raumenys, bet užmirštama tai, kad norint kad viena kūno
dalis galėtų būti efektyviai judinama reikalingas kitos kūno dalies stabilumas (Cook, 2010).
Gilaus pritūpimo testas yra išbandymas viso kūno biomechanikai ir neororaumeninei
kontrolei. Jis testuoja kordinuotą galūnių mobilumą ir liemens „šerdies“ (angl. „Core“) stabilumą,
klubų ir pečių funkcionalumą simetriškose padėtyse. Nors gilus pritūpimas nėra labai dažnai
naudojamas šiuolaikiniame gyvenime, tačiau sportuojant dažnai reikia atlikti judesius, kurie turi
pagrindinius gilaus pritūpimo komponentus. Pritūpimo padėtis yra paruošiamoji padėtis, atliekant
didėlės kojų jėgos reikalaujančius judesius (sunkių daiktų kėlimas). Atliekant gilaus pritūpimo judesį ir
virš galvos laikant lazdelę yra tiriamas abipusis, simetrinis, funkcinis klubų, kelių ir čiurnų, pečių,
menčių sričių ir krūtininės nugaros dalies mobilumas ir stabilumas, laikysenos kontrolė, dubens -
juosmens stabilumas. Dubens - juosmens stabilumas turi išlikti viso judesio metu, norint atlikti judesį
taisyklingai ir efektyviai (Cook, 2010).
Gilaus pritūpimo atlikimo stereotipas buvo įvertintas 1 balu - 16,7 %, 2 balais - 63,8 %, 3
balais - 19,5 % iš 209 tyrimo dalyvių (Schneiders ir kt., 2011).
Nesugebėjimas tinkamai atlikti kompleksiško gilaus pritūpimo testo atskleidžia apie tam tikrą
judesio disfunkciją, kuri turėtų būti tiriama detaliau. Rezultatai tiriant amerikietiško futbolo žaidėjus
parodė, kad tiems žaidėjams, kurie gavo vieną balą už gilų pritūpimą traumos tikimybė padidėjo 5
kartus, tuo tarpu kitų testų rezultatai nebuvo tokie reikšmingi traumos rizikos įvertinimui (Kiesel ir kt.,
2011).
19 pav. Vyrų ir moterų įtūpsto kaire (K) ir dešine (D) koja įvertinimų procentinis pasiskirstymas
Page 42
42
Tiek vyrai tiek moterys pagal įtūpsto kaire ir dešine koja rezultatus statistiškai reikšmingai
nesiskyrė (p>0,05). (19 pav.). Vyrai už įtūpsto kaire koja atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus - 30,8 %,
3 balus - 69,2 %, o moterys 1 balą - 0 %, 2 balus - 34,0 %, 3 balus - 66,0 %. Už dešinės kojos įtūpsto
atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus – 28,8 %, 3 balus- 71,2 % vyrai, o moterys už šį testą gavo 1 balą -
0 %, 2 balus – 34,0 %, 3 balus – 66,0 % (24 pav.).
Įtūpsto atlikimo stereotipas yra deakseliaracijos ir judėjimo krypties keitimo judesių
komponentas. Įtūpsto testas padeda ištirti kairės ir dešinės pusės asimetriją pirminiame stereotipo
atlikime. Testo metu žmogus atsistoja taip, kad jo kojos būtų vienoje linijoje, o rankos yra priešingoje,
reciprokinėje padėtyje. Tai atkartoja natūralų balansą tarp kojų ir rankų, kuris padeda išlaikyti liemens
stabilumą. Tokia padėtis sukelia deakseliaracijos, rotacijos ir šoninio lenkimo sukeltus pusiausvyros
sutrikdymus. Siauras atramos plotas reikalauja tinkamo liemens, juosmens-dubens statinio ir dinaminio
stabilumo, esant asimetrinei ir vienodai svorį padalinančiai klubų padėčiai. Šis testas atskleidžia klubų,
kelių, čiurnų pėdų stabilumą ir mobilumą, tai parodo raumenų, einančių per kelis sąnarius elastingumą
(Cook, 2010).
20 pav. Vyrų ir moterų pečių kairiosios (K) ir dešiniosios (D) pusės mobilumo įvertinimų procentinis
pasiskirstymas
Dešinės ir kairės pusės pečių mobilumo testą statistiškai reikšmingai geriau atliko moterys nei
vyrai (p<0,05) (20 pav.). Vyrai už kairės pusės pečių mobilumo testo atlikimą gavo 1 balą - 46,2 %, 2
balus - 26,9 %, 3 balus - 26,9 %, o moterys 1 balą - 12,0 %, 2 balus - 30,0 %, 3 balus - 58,0 %. Už
dešinės pusės pečių mobilumo testą gavo 1 balą – 23,1 %, 2 balus - 30,8 %, 3 balus - 46,2 % vyrų
grupė, o moterys už šį testą gavo 1 balą - 2,0 %, 2 balus - 16,0 %, 3 balus - 82,0 % (25 pav.).
Page 43
43
Pečių mobilumo testas įvertina abipusį pečių srities mobilumą, įtraukiant kombinuotą žasto
atitraukimą su išorine rotacija ir žasto pritraukimą su vidine rotacija. Testas taip pat reikalauja
normalaus mentės paslankumo ir krūtininės nugaros dalies tiesimo (Cook ir kt., 2006).
Schneiderio atliktame tyrime 1 balą už pečių mobilumo testo atlikimą gavo 2,4%, 2 balus -
26,2%, 3 balus - 71,4% dalyvių. Pečių mobilumo vertinimo rezultatai parodė, kad moterys yra daug
lankstesnės už vyrus (p<0,05) (Schneiders ir kt., 2011).
21 pav. Vyrų ir moterų kairiosios (K) ir dešiniosios (D) tiesios kojos kėlimo testo įvertinimų
procentinis pasiskirstymas
Moterys statistiškai reikšmingai geriau atliko kairės ir dešinės aktyvų tiesios kojos kėlimo
testą nei vyrai (21 pav.) (p<0,05).
Moterys už dešinės tiesios kojos kėlimo testo atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus - 4,0 %, 3
balus - 96,0 %, o vyrai 1 balą - 5,8 %, 2 balus - 42,3 %, 3 balus - 51,9 %. Moterys už kairės tiesios
kojos kėlimo testo atlikimą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus - 6,0 %, 3 balus - 94,0 %, tuo tarpu vyrai 1 balą -
9,6 %, 2 balus - 38,5 %, 3 balus - 51,9 %.
Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas tiria sugebėjimą disocijuoti apatinę galūnę nuo liemens
išlaikant liemens stabilumą. Šis testas vertina aktyvų šlaunies užpakalinės grupės raumenų ir blauzdos
trigalvio raumens elastingumą išlaikant stabilų dubenį ir aktyviai ištiestą priešingą koją (Cook ir kt.,
2006).
Aktyvaus tiesios kojos kėlimo testo atlikimo stereotipas buvo įvertintas 1 balu 25,2 %, 2
balais - 46,2 %, 3 balais - 28,6 % iš 209 tyrimo dalyvių. Moterys buvo daug lankstesnės atliekant
tiesios kojos kėlimo testą, 46,3% (50/108) gavo 3 balų įvertinimą, 43,5% (47/108) gavo 2 balų
Page 44
44
įvertinimą. Dauguma vyrų (48,5%, 49/101) gavo 2 balų įvertinimą, o 40,6% (41/101) gavo vieno balo
įvertinimą (Schneiders ir kt., 2011).
22 pav. Vyrų ir moterų liemens kairiosios (K) ir dešiniosios (D) pusės rotacinio stabilumo testo
įvertinimų procentinis pasiskirstymas
Dešinės ir kairės pusės rotacinio stabilumo testą statistiškai reikšmingai geriau atliko vyrai nei
moterys (p<0,05) (22 pav.). Vyrai už kairės pusės rotacinio stabilumo testo atlikimą gavo 1 balą - 0 %,
2 balus - 84,6 %, 3 balus - 15,4 %, o moterys 1 balą - 0 %, 2 balus - 96,0 %, 3 balus – 4,0 %. Už
dešinės pusės rotacinio stabilumo testą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus – 82,7 %, 3 balus - 17,3 % vyrų
grupė, o moterys už šį testą gavo 1 balą - 0 %, 2 balus – 96,0 %, 3 balus – 4,0 % (27 pav.).
Rotacinio stabilumo testą 88,0 % (184/209) žmonių atliko 2 balams, 11,0 % (23/209) 1 balui
ir 1,0 % (2/209) 3 balams. Vyrų ir moterų rotacinio stabilumo testo įvertinimai statistiškai reikšmingai
skyrėsi (p = 0,027). Šie rezultatai parodo, kad vyrų geresnis juosmens - dubens stabilumas nei moterų
(Schneiders ir kt., 2011).
Rotacinio stabilumo testas yra kompleksinis judesys, reikalaujantis geros neuroraumeninės
koordinacijos ir energijos pasiskirstymo nuo vieno kūno segmento prie kito. Testas vertina
daugiaplokštuminį liemens stabilumą, atliekant kombinuotus tos pačios pusės viršutinės ir apatinės
galūnės judesius (Cook, 2010).
Page 45
45
23 pav. Vyrų ir moterų žengimo per barjerą kaire (K) ir dešine (D) koja testo įvertinimų procentinis
pasiskirstymas
Lyginant vyrų ir moterų kairės ir dešinės kojos žengimo per barjerą testo atlikimo įvertinimus
nebuvo pastebėta statistiškai reikšmingų skirtumų (23 pav.) (p>0,05).
Žengimo per barjerą testas naudojamas tirti žingsnio mechanizmą atliekant peržengimo
judesį. Judesys reikalauja geros koordinacijos ir stabilumo tarp liemens ir klubų atliekant žengimo
judesį ir atraminės kojos stabilumo. Žengimo per barjerą testas įvertina abipusį klubų, kelių, čiurnų
funkcinį stabilumą ir mobilumą (Cook ir kt., 2006).
Mišri, jauna populiacija už žengimo per barjerą testo atlikimą gavo 1 balą 1%, 2 balus -
35,7%, 3 balus - 63,3% (Schneiders ir kt., 2011).
Page 46
46
3. 2. Fizinio pajėgumo vertinimo rezultatai
24 pav. Vyrų ir moterų flamingo testo atlikimo vidurkiai
Lyginant vyrus ir moteris pagal flamingo testo atlikimą, moterys testą atliko statistiškai
reikšmingai geriau (24 pav.) (p<0,05). Moterims vidutiniškai prireikė 5,72 ± 3,308 bandymų, o vyrams
7,71 ± 3,685. Ruzic atliktas tyrimas parodė, kad žmonės (darbuotojai) turintys mažesnį darbingumo
indeksą (angl. work index <3) statistiškai reikšmingai geriau atliko flamingo testą (Ruzic ir kt., 2003)
(p<0,05). LSMU studentams atliekant Flamingo testą vidutiniškai prireikia 9 bandymų (Šiupšinskas ir
kt., 2008).
Page 47
47
25 pav. Vyrų ir moterų sėstis gultis testo atlikimo vidurkiai
Vyrai sėstis gultis testą atliko statistiškai reikšmingai geriau nei moterys (p<0,05) (25 pav.).
Vyrai atliekant sėstis-gultis testą vidutiniškai atliko 30,18 ± 6,183 pakartojimus, moterys 22,90 ±
6,265. Ruzic atliktas tyrimas pateikia duomenis, kurie atskleidžia, kad žmonės (darbuotojai) turintys
mažesnį darbingumo indeksą statistiškai reikšmingai geriau atliko sėstis-gultis testą (p<0,05) (Ruzic ir
kt., 2003). Testo sėstis gultis rezultatai labiausiai susiję su šlaunies lenkiamųjų ir juosmens raumenų
jėga taip pat ištverme. Didesnė kūno masė neigiamai koreliuoja su sėstis-gultis testo atliktų
pakartojimų skaičiu (Deforche ir kt.,2003; Prista ir kt., 2003). LSMU studentų vidutinis sėstis - gultis
testo rezultatas 24 k/min (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Page 48
48
26 pav. Vyrų ir moterų tepingo testų vidurkiai
Palyginus vyrų ir moterų tepingo testo rezultatus statistiškai reikšmingai geriau šį testą atliko
vyrai (26 pav.) (p>0,05). Vyrai tepingo testą atliko vidutiniškai per 9,2 ± 1,139 sekundės, o moterys
per 10,4 ± 1,007 sekundės. Žmonės (darbuotojai) turintys mažesnį darbingumo indeksą statistiškai
reikšmingai geriau atliko (p<0,05) tepingo testą (Ruzic ir kt., 2003). LSMU studentams atliekant
tepingo testą vidutiniškai prireikia 11,3 s (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Page 49
49
27 pav. Vyrų ir moterų 10 x 5 m testų vidurkiai
Vertinant vyrų ir moterų 10×5 m bėgimo rezultatus buvo pastebėtas skirtumas. Vyrai testą
atliko statistiškai reikšmingai geriau (p<0,05) (27 pav.). Vyrai 10×5 m bėgimo testą atliko vidutiniškai
per 18,11± 1,144 sekundės, o moterys per 20,82 ± 1,328 sekundės. Keane atliktas tyrimas parodo, kad
profesionalių Airiško futbolo žaidėjų 10 x 5 m testo atlikimas buvo 8,2% geresnis nei mėgėjiškai
sportuojančių moterų (Keane ir kt., 2010). LSMU studentų 10 x 5 m bėgimo šaudykle vidutinis laikas
20,5 s (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Page 50
50
28 pav. Vyrų ir moterų ištvermės bėgimo testų vidurkiai
Įvertinus vyrų ir moterų ištvermės bėgimo rezultatus buvo pastebėtas statistiškai reikšmingas
skirtumas (p<0,05) (28 pav.). Vyrai ištvermės bėgimo testą (gebėjo) galėjo tęsti vidutiniškai 325,5 ±
97,50 sekundės, o moterys 202,9 ± 63,35 sekundės. Statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta tarp
žmonių su didesniu nei 3 ir mažesniu nei 3 darbingumo indeksu atliekant ištvermės bėgimo testą
(p>0,05) (Ruzic ir kt., 2003). Pagal Keane profesionalių Airiško futbolo žaidėjų rezultatai buvo 40,3 %
geresni 20 metrų šaudykliniame bėgime nei mėgėjiškai sportuojančių moterų (Keane ir kt., 2010).
LSMU studentų ištvermės bėgimo laikas 250 s (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Page 51
51
29 pav. Vyrų ir moterų sėsti-siekti testo vidurkiai
Moterys statistiškai reikšmingai geriau atliko sėsti siekti testą, nei vyrai (29 pav.) (p<0,05).
Moterų vidutinis rezultatas buvo 31,53 ± 5,53 centimetrai, o vyrų 26,70 ± 8,10 centimetrai. Žmonės
(darbuotojai) turintys mažesnį darbingumo indeksą statistiškai reikšmingai geriau atliko sėsti siekti
testą Ruzic atliktame tyrime. (p<0,05) (Ruzic ir kt., 2003). Profesionalių Airiško futbolo žaidėjų
lankstumas 24,6% geresnis nei mėgėjiškai sportuojančių moterų (Keane ir kt., 2010). LSMU studentų
sėsti-siekti testo vidurkis 24 cm (Šiupšinskas ir kt., 2008).
Page 52
52
30 pav. Vyrų ir moterų šuolio į tolį testo vidurkiai
Vyrai statistiškai reikšmingai geriau atliko šuolio į tolį testą, nei moterys (p<0,05) (30 pav.).
Vyrai į tolį vidutiniškai nušoko 237,12 ± 22,10 centimetrus, o moterys 167,30 ± 31,33 centimetrus.
Statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo rasta tarp abiejų grupių (žmonių su didesniu nei trys ir
mažesniu nei 3 darbingumo indeksu) atliekant šuolio į tolį iš vietos testą (p>0,05) (Ruzic ir kt., 2003).
Pagal Deforche kūno masė turi neigiamą efektą šuolio į tolį iš vietos rezultatams (Deforche ir kt.,2003;
Prista ir kt., 2003). Kitų autorių duomenimis geresnius šuolio į tolį iš vietos rezultatus pasiekia
aukštesni žmonės (Tomaszewski ir kt., 2005). Taip pat mažesnį santykinį riebalų kiekį turintys žmonės
(Monyeki ir kt., 2005). LSMU studentai atlikdami šuolį į tolį iš vietos vidutiniškai nušoka 190 cm
(Šiupšinskas ir kt., 2008).
Page 53
53
31 pav. Vyrų ir moterų plaštakos jėgos testo vidurkiai
Vyrai statistiškai reikšmingai geriau atliko plaštakos jėgos vertinimo testą (31 pav.) (p<0,05).
Vyrų vidutinė plaštakos suspaudimo reikšmė buvo 57,4 ± 10,87 kg, o moterų 32,4 ± 7,38 kg. Ruzic
atlikto tyrimo duomenimis darbuotojai turintys didesnį darbingumo indeksą (>3), statistiškai
reikšmingai geriau (p<0,05) atliko plaštakos jėgos vertinimo testą už žmones, kurie turėjo mažesnį
darbingumo indeksą. LSMU studentų plaštakos jėgos testo vidurkis 36 kg (Šiupšinskas ir kt., 2008).
3. 3. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo rodiklių
sąsajos
Vyrų grupėje kairės tiesios kojos aktyvaus kėlimo testas statistiškai reikšmingai koreliuoja su
flamingo testu (r = -0,315), sėstis siekti testu (r = 0,639) ir šuoliu į tolį (r = 0,278), dešinės tiesios kojos
aktyviu kėlimu (r = 0,799), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,632)
(p<0,05) (3 lentelė). Dešinės tiesios kojos aktyvaus kėlimo testas koreliuoja su flamingo testu (r = -
0,407), sėsti siekti testu (r = 0,563), kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,799), bendru funkcinių
judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,444). (p<0,05). Moterų grupėje kairės tiesios kojos
aktyvaus kėlimo testas statistiškai reikšmingai koreliuoja su sėsti siekti testu (r = 0,377), plaštakos jėga
(r = -0,354), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,808), kairio peties mobilumu (r = 0,368),
Page 54
54
dešinio peties mobilumu (r = 0,311), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r =
0,391), o dešinės tiesios kojos aktyvaus kėlimo testas su sėsti siekti testu (r = 0,283) ir plaštakos jėga (r
= -0,284), kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,808), kairio peties mobilumu (r = 0,353), bendru
funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,325) (p<0,05). Aktyvus tiesios kojos kėlimo
testas kaip ir sėsti-siekti testas tiria nugaros, šlaunies užpakalinės grupės tiesiamųjų, pėdos lenkiamųjų
raumenų grupių elastingumą (Cook, 2010).Tai patvirtina pastebėtos koreliacijos tarp šių testų.
3 lentelė. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo ir Eurofito testų tarpusavio koreliacijos
Vyrų grupėje sėsti siekti testas statistiškai reikšmingai koreliavo su kairės tiesios kojos
aktyviu kėlimu (r = 0,639), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,563), žengimu per barjerą kaire
koja (r = 0,332), įtūpstu dešine koja (r = 0,283), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo
įvertinimu (r = 0,560) (p<0,05) (3 lentelė). Sėsti siekti testo ir žengimo per barjerą sėkmingam testų
Page 55
55
atlikimui reikalingas šlaunies ir blauzdos užpakalinės grupės raumenų elastingumas. Tai patvirtina
rastos koreliacijos tarp sėsti siekti testo atlikimo ir žengimo per barjerą, aktyvaus tiesios kojos kėlimo.
Vyrų grupėje atsispaudimas stabiliu liemeniu koreliuoja su šuoliu į tolį (r = 0,336), plaštakos
jėga (r = 0,337), sėstis gultis testu (r = 0,522), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu
(r = 0,334) (p<0,05) (3 lentelė). Moterų grupėje atsispaudimas stabiliu liemeniu koreliuoja su įtūpstu
dešine koja (r = 0,358) ir bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,576) (p<0,05).
Atsispaudimo stabiliu liemeniu atlikimui reikia tiesiojo pilvo ir klubinio juosmens raumens jėgos
išlaikyti stabilų liemenį, taip pat rankų jėgos atsistumti iš gulimos padėties į astsispaudimo (galutinę)
padėtį (Cook, 2010). Liemens raumenys dalyvaujantys atsispaudimo stabiliu liemeniu metu taip pat
dalyvauja atliekant sėstis–gultis judesį. Atsipaudimo stabiliu liemeniu, sėstis gultis testai koreliuoja dėl
to, kad šių testų atlikimui yra svarbūs panašūs ar netgi tie patys raumenys.
Vyrų grupėje šuolis į tolį statistiškai reikšmingai koreliavo su kairės tiesios kojos aktyviu
kėlimu (r = 0,278), atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,336), žengimu per barjerą kaire koja (r =
0,287), žengimu per barjerą dešine koja (r = 0,372), giliu pritūpimu (r = 0,333), bendru funkcinių
judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,394), flamingo testu (r = -0,284), plaštakos jėga (r =
0,336), sėstis gultis testu (r = 0,382), 10 x 5 m bėgimu (r = -0,530) (p<0,05) (3 lentelė). Moterų
grupėje šuolio į tolį testas koreliavo su atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0.323), įtūpstu kaire koja (r
= 0,459), įtūpstu dešine koja (r = 0,526), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r =
0,406), tepingo testu (r = -0,408), sėstis gultis testu (r = 0,308), 10 x 5 m bėgimu (r = -0,483) (p<0,05)
(3 lentelė). Šuolio į toli metu reikalingas juosmens stabilumas tam, kad būtų galima išvystyti didelę
kojų raumenų jėgą (Neumann, 2002). Šuolio į tolį, tepingo, sėstis gultis 10 x 5 m bėgimo užduotys
reikalauja maksimalių pastangų ir greičio. Tai patvirtina rastos koreliacijos tarp šuolio į tolį ir
atsispaudimo stabiliu liemeniu taip pat ir tarp kitų maksimalių pastangų reikalaujančių testų.
Page 56
56
4 lentelė. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų tarpusavio koreliacijos
Vyrų grupėje žengimas per barjerą kaire koja koreliuoja su sėstis siekti testu (r = 0,332),
šuoliu į tolį (r = 0,287), žengimu per barjerą dešine koja (r = 0,481), bendru funkcinių judesių atlikimo
stereotipo įvertinimu (r = 0,385), šuoliu į tolį (r = 0,276), o dešine koja su bendru funkcinių judesių
atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,430), šuoliu į tolį (r = 0,372). (p<0,05).
Moterų grupėje įtūpstas kaire koja koreliuoja su įtūpstu dešine koja (r = 0,822), bendru
funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,531), šuoliu į tolį (r = 0,459) ir 10 x 5 m bėgimu
(r = -0,298), įtūpstas dešine koja su šuoliu į tolį (r = 0,526) ir 10 x 5 m bėgimu (r = -0,354),
atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,358), įtūpstu kaire koja (r = 0,822), bendru funkcinių judesių
atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,498) (p<0,05) (4 lentelė). Vyrų grupėje įtūpstas kaire koja
koreliuoja su įtūpstu dešine koja (r = 0,679), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo (r
= 0,396). Vyrų grupėje įtūpstas dešine koja koreliuoja su įtūpstu kaire koja (r = 0,679), bendru
Page 57
57
funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,372) tepingo testu (r = -0,334) ir sėsti siekti
testu (r = 0,283) (p<0,05).
Moterų grupėje gilus pritūpimas koreliuoja su kairės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,299),
dešinės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,299), kairio peties mobilumu (r = 0,333), bendru funkcinių
judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,544) (4 lentelė). Vyrų grupėje gilus pritūpimas koreliuoja
su žengimu per barjerą kaire koja (r = 0,276), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu
(r = 0,502), šuoliu į tolį (r = 0,333) ir 10 x 5 m bėgimu (r = -0,329) (p<0,05). Geresnis gilaus pritūpimo
atlikimas koreliavo su šuolio į tolį testu dėl panašaus judesio atlikimo stereotipo ir panašių raumenų
grupių dalyvaujančių abiejuose judesiuose.
Moterų grupėje kairio peties mobilumas koreliuoja su kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r =
0,368), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,353), giliu pritūpimu (r = 0,333), dešinio peties
mobilumu (r = 0,381), bendru funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,646). Vyrų
grupėje kairio peties mobilumas koreliuoja su dešinio peties mobilumu (r = 0,757), bendru funkcinių
judesių atlikimo stereotipo įvertinimu (r = 0,546) (p<0,05) (4 lentelė). Atliekant gilaus pritūpimo ir
pečių mobilumo testus reikalingas „geras“ pečių mobilumas (Cook, 2010). Tai patvirtina rastos
koreliacijos tarp šių abiejų testų.
Moterų grupėje bendras funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimas koreliuoja su kairės
tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,391), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,325), atsispaudimu
stabiliu liemeniu (r = 0,576), įtūpstu kaire koja (r = 0,531), įtūpstu dešine koja (r = 0,498), giliu
pritūpimu (r = 0,544), dešinės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,296), kairio peties mobilumu (r =
0,646), dešinio peties mobilumu (r = 0,313), tepingo testu (r = -0,313), sėsti siekti testu (r = 0,302),
šuoliu į tolį (r = 0,406).Vyrų grupėje bendras funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimas
koreliuoja su kairės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r = 0,632), dešinės tiesios kojos aktyviu kėlimu (r =
0,444), atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,334), žengimu per barjerą kaire koja (r = 0,385), žengimu
per barjerą dešine koja (r = 0,430), įtūpstu kaire koja (r = 0,396), įtūpstu dešine koja (r = 0,372), giliu
pritūpimu (r = 0,502), dešinės pusės rotaciniu stabilumu (r = 0,289), kairio peties mobilumu (r =
0,546), dešinio peties mobilumu (r = 0,390) (p<0,05).
Page 58
58
5 lentelė. Eurofito testų tarpusavio koreliacijos
Tepingo testas moterų grupėje koreliuoja su šuoliu į tolį (r = -0,408), sėstis gultis testu (r = -
0,382) (5 lentelė). Nuo juosmens-dubens stabilumo priklauso galūnių judesių efektyvumas (Neumman,
2002). Tai patvirtina pastebėtos koreliacijos.
Plaštakos jėga vyrų grupėje koreliavo su šuoliu į tolį (r = 0,336) ir su sėstis gultis testu (r =
0,418), atsispaudimu stabiliu liemeniu (r = 0,337), kairio peties mobilumu (r = -0,314). Moterų grupėje
plaštakos jėga koreliuoja su kairės (r = -0,354) ir dešinės (r = -0,284) tiesios kojos aktyviu kėlimu
(p<0,05). Plaštakos jėga yra susijusi su viso kūno jėga. Todėl buvo rastos koreliacijos tarp plaštakos
jėgos ir jėgos reikalaujančių testų: sėstis gultis, atsispaudimo stabiliu liemeniu.Taip pat ir su šuoliu į
tolį kas reikalauja „sprogstamos“ jėgos. Prastesnis pečių mobilumas ir užpakalinės šlaunies raumenų
grupės lankstumas gali būti paaiškinamas tuo, kad asmenys pasižymintis didesne jėga turi didesnę
raumenų mase, kas dažnai sąlygoja prastesnį lankstumą.
Page 59
59
32 pav. Sąsajų skaičius tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (FJASV) ir Eurofito
testų, tarpusavio sąsajos tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testų (FJASV),
tarpusavio sąsajos tarp Eurofito testų vyrų ir moterų grupėse.
Tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo ir Eurofito testų vyrų grupėje buvo aptikta 20 (14
tiesioginių ir 6 atvirkštinės), o moterų grupėje – 13 (8 tiesioginės ir 5 atvirkštinės) statistiškai
reikšmingos koreliacijos (p<0,05) (32 pav.). Tarpusavyje tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo
vertinimo testų vyrų grupėje buvo aptikta 17 (17 tiesioginių), o moterų – 21 (21 tiesioginė) statistiškai
reikšminga koreliacija (p<0,05) (32 pav.). Tarpusavyje tarp Eurofito testų vyrų grupėje buvo aptikta 7
(4 tiesioginės ir 3 atvirkštinės), o moterų grupėje - 5 (2 tiesioginės ir 3 atvirkštinės) statistiškai
reikšmingos koreliacijos (p<0,05) (32 pav.).
Page 60
60
33 pav. Sąsajos vyrų grupėje tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo (FJASĮ) suminio
balo ir Eurofito testų, kai FJASĮ balų suma ≤16 arba ≥17.
Vyrų funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma balais koreliuoja su kai kuriais
Eurofito testais. Jei funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo balų suma ≤16 tada ji koreliuoja
su sėsti siekti testu (p<0,05) (33 pav.). Sėsti siekti testas vertina lankstumo fizinę ypatybę. Jei
funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo balų suma ≥17 tada ji koreliuoja su flamingo,
plaštakos jėgos, šuolio į tolį testais (p<0,05). Flamingo testas atspindi asmens pusiausvyrą, šuolio į tolį
testas – sprogstamąją jėga, plaštakos jėga – bendrą jėgą. Pagal gautus rezultatus vyrų grupėje galime
daryti išvadą, kad geresnis funkcinių judesių atlikimo stereotipas leidžia geriau pasireikšti tam tikroms
fizinėms ypatybėms. Kita vertus tam tikros fizinės ypatybės yra reikalingos atliekant tam tikrus
funkcinius judesius, šiuo atveju funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testus. Todėl gali būti,
kad geresniam funkciniam judesio stereotipui yra svarbus įvairių fizinių ypatybių efektyvus
panaudojimas.
Page 61
61
34 pav. Sąsajos moterų grupėje tarp funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo (FJASĮ)
suminio balo ir Eurofito testų, kai FJASĮ balų suma ≤16 arba ≥17.
Moterų funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma balais nekoreliavo nei su vienu
Eurofito testu, kai funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma buvo ≤16 arba ≥17 (34 pav.).
35 pav. Sąsajos vyrų grupėje tarp plaštakos jėgos įvertinimo ir Eurofito bei funkcinių judesių
atlikimo stereotipo vertinimo testų.
Vyrų plaštakos jėga koreliuoja su kai kuriais Eurofito ir funkcinių judesių atlikimo vertinimo
testais, kai funkcinių judesių atlikimo įvertinimo suma ≥17 (35 pav.). Koreliacijos buvo aptiktos tarp
plaštakos jėgos ir funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo sumos, žengimo per barjerą kaire
Page 62
62
koja, žengimo per barjerą dešine koja, atsispaudimo stabiliu liemeniu, sėsti siekti, flamingo, sėstis
gultis, šuolio į tolį testų (p<0,05). Tuo tarpu, kai funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma
≤16, koreliacijų tarp plaštakos jėgos ir Eurofito, bei funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo
testų nepastebėta. Remiantis gautais rezultatais galime daryti išvadą, kad jei vyrų funkcinių judesių
atlikimo stereotipo įvertinimo suma yra ≥17 tokiu atveju bendra kūno jėga, kuri yra įvertinama
plaštakos jėgos testu, yra geriau panaudojama atliekant tam tikrus Eurofito ir funkcinių judesių
atlikimo stereotipo įvertinimo testus.
36 pav. Sąsajos vyrų grupėje tarp žengimo per barjerą kaire koja įvertinimo ir Eurofito testų, kai
žengimo per barjerą kaire koja balų suma ≤16 arba ≥17.
Vyrų žengimas per barjerą kaire koja koreliuoja su kai kuriais Eurofito testais, kai funkcinių
judesių atlikimo įvertinimo suma ≥17 (36 pav.). Koreliacijos buvo aptiktos tarp žengimo per barjerą
kaire koja ir sėsti siekti, flamingo, plaštakos jėgos, šuolio į tolį testų (p<0,05). Tuo tarpu, kai funkcinių
judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma ≤16, koreliacijų tarp žengimo per barjerą kaire koja ir
Eurofito testų nebuvo pastebėta. Pagal gautus rezultatus galime daryti išvadą, kad jei vyrų funkcinių
judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma yra ≥17 tokiu atveju dinaminė pusiausvyra ir stabilumas,
kuris yra įvertinamas žengimo per barjerą testu, yra geriau panaudojama atliekant tam tikrus Eurofito
testus.
Page 63
63
IŠVADOS
1. Jauno amžiaus vyrų ir moterų bendra funkcinių judesių atlikimo stereotipo įvertinimo suma nesiskyrė.
Vyrų liemens stabilumo rodikliai buvo aukštesni nei moterų. Moterų mobilumo testų rodikliai buvo
įvertinti aukštesniais balais nei vyrų.
2. Jauno amžiaus vyrų fizinis pajėgumas buvo didesnis nei moterų: šešių iš aštuonių fizinio pajėgumo
(Eurofito) vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni vyrų grupėje nei moterų. Dviejų iš aštuonių fizinio
pajėgumo (Eurofito) vertinimo testų rodikliai buvo aukštesni nei vyrų.
3. Vyrų grupėje buvo nustatyta daugiau statistiškai reikšmingų koreliacijų tarp funkcinių judesių atlikimo
stereotipo vertinimo ir fizinio pajėgumo vertinimo (Eurofito) testų, todėl pagal funkcinių judesių
atlikimo stereotipo vertinimą tiksliau prognozuoti vyrų fizinį pajėgumą.
Page 64
64
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai turėtų būti naudojami testuojant sportuojančius
asmenis.
2. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimas gali padėti greitai ir kokybiškai įvertinti pagrindines
griaučių-raumenų sistemos problemas: jėgos trūkumą, judesių amplitudės sumažėjimą, asimetriją,
kompensacinius judesius bei silpnas grandis, reikalaujančias detalesnio ištyrimo.
3. Fiziškai aktyvaus žmogaus įvertinimas pirmiausiai turėtų būti nukreiptas į judesio stereotipo ir tik tada
fizinio pajėgumo (fizinių ypatybių) vertinimą.
4. Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo testai leidžia spręsti apie tam tikras fizines ypatybes,
fizinį pajėgumą. Tuo remiantis galima sumažinti testų skaičių fizinėms ypatybėms vertinti.
Page 65
65
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Šiupšinskas L, Vitartaitė A, Sendžikaitė E, Zachovajevienė B. Asmens fizinės sveikatos vertinimas.
Kaunas: Vitae litera; 2008.
2. Adam C, Klissouras V, Ravazzolo M, Renson R, and Tuxworth,W. EUROFIT: European Test of
Physical Fitness. Rome, Italy: Council of Europe, Committee for Development of Sport; 1988.
3. Adami C, Ofria C, Collier TC. Evolution of biological complexity. Proc Natl Acad Sci U S A
2000;97:4463–4468.
4. Asmussen E, Klissouras V, Tuxworth B. Eurofit. Strasbourg; 1983. p. 10-80.
5. Balasubramaniam R, Riley MA, Turvey MT. Specificity of postural sway to the demands of a
precision task. Gait Posture 2000;11:12–24.
6. Barry DR, and Lawrence R. Principles of core stabilization for athletic populations. Athletic Ther
Today 2005;10:13–18.
7. Bernstein N. The Coordination and Regulation of Movements. London, United Kingdom: Pergamon
Press; 1967.
8. Beunen G. and Claessens A. Physical fitness evaluatie: De PF-Leuven test batterij. (Physical fitness
evaluation, the PF-Leuven test battery). Gen Sport 1987;6:224-231.
9. Byl NN, Nagarajan SS, Merzenich MM, et al. Correlation of clinical neuromusculoskeletal and central
somatosensory performance: variability in controls and patients with severe and mild focal hand
dystonia. Neural Plast. 2002;9:177–203.
10. Burton L. Performance and Injury Predictability during Firefighter Candidate Training. Unpublished
dissertation. Virginia Polytechnic Institute and State University; 2006.
11. Carling C, Reilly T, and Williams AM. Performance Assessment for Field Sports. London, United
Kingdom: Routledge; 2009.
12. Chorba, Bouillon, Landis, Overmyer. Use functional movement screening tool to determine injury risk
in female athletes North American Journal of Sports Physical Therapy, Volume 5, Number 2, 2010. p.
47-53.
13. Cook G, Burton L, Fields K, Kiesel K. The Functional Movement Screen. Danville, VA: Athletic
Testing Services, Inc; 1998.
14. Cook G, Burton L, Hoogenboom B. Pre-participation screening: The use of fundamental movements
as an assessment of function - Part 1. North Am J Sports Phys Ther 2006;1(2):62-72.
15. Cook G, Burton L, Hoogenboom B. Pre-participation screening: The use of fundamental movements
as an assessment of function - Part 2. North Am J Sports Phys Ther 2006;1(3):132-39.
16. Cook G, Fields K. Functional training for the torso. Strength Cond 1997;19(2):14–19.
Page 66
66
17. Cook G. Baseline sports-fitness testing. In: High Performance Sports Conditioning. Foran B, ed.
Champaign, IL: Human Kinetics Inc; 2001. p. 19–47.
18. Cook G. Movement. Santa Cruz: Physical Therapy; 2010.
19. Cook G. Weak links: screening an athlete’s movement patterns for weak links can boost your rehab
and training effects. Train Cond 2002;12:29–37.
20. Cowen VS. Functional fitness improvements after a worksite-based yoga initiative. J Bodyw Mov
Ther. 2010;14:50-54.
21. Deforche B, Lefevre J, Bourdeaudhuij I,Hills A, Duquet W, Bouckaert J. Physical fitness and physical
activity in obese and nonobese Flemish youth. Obes Res 2003;11:434-44.
22. Devan MR, Pescatello LS, Faghri P, Anderson J. A prospective study of overuse knee injuries among
female athletes with muscle imbalances and structural abnormalities. J Athletic Training
2004;39(3):263-7.
23. Goldberger AL. Heart rate variability: techniques, applications and future directions. Available at:
http://www.physionet.org/ events/hrv-2006/goldberger-1.pdf. Accessed March 16, 2008.
24. Harbourne RT, Deffeyes JE, DeJong SL, et al. Nonlinear variables can assist in identifying postural
control deficits in infants. J Sport Exerc Psychol (Suppl). 2007;29:S9.
25. Harbourne RT, Stergiou N. Movement variability and the use of nonlinear tools: principles to guide
physical therapist practice. Phys Ther. 2009;89:267-282.
26. Hausdorff JM, Peng CK, Ladin Z, et al. Is walking a random walk? evidence for longrange
correlations in stride interval of human gait. J Appl Physiol. 1995;78:349–358.
27. Hewett TE, Myer GD, Ford KR, et al. Biomechanical measures of neuromuscular control and valgus
loading of the knee predict anterior cruciate ligament injury risk in female athletes. Am J Sports Med
2005;33(4):492-501.
28. Yeung SS, Suen AM, Yeung EW. A prospective cohort study of hamstring injuries in competitive
sprinters: preseason muscle imbalance as a possible risk factor. Br J Sports Med 2009;43(8):589–594.
29. Jacobs C, Uhl T, Seeley M, Sterling W, Goodrich L. Strength and fatigability of the dominant and
nondominant hip abductors. J Athletic Training 2005; 40:203-6.
30. Katerndahl DA. Is your practice really that predictable? Nonlinearity principles in family medicine. J
Fam Prac. 2005;54:970–977.
31. Keane A, Scott MA, Dugdill L, and Reilly T. Fitness test profiles as determined by the Eurofit Test
Battery in elite female Gaelic Football players. J Strength Cond Res 2010; 24(6):1502– 1506.
32. Kibler WB, Chandler TJ, Uhl T, Maddux RE. A musculoskeletal approach to the preparticipation
physical examination: preventing injury and improving performance. Am J Sports Med 1989;17:525-
527.
Page 67
67
33. Kiesel K, Plisky P, Butler R. Functional movement test scores improve following a standardized off-
season intervention program in professional football players. Scand J Med Sci Sports 2011;21: 287–
292.
34. Kiesel K, Plisky P, Kersey P. Functional movement test score as a predictor of time-loss during a
professional football team’s pre-season. American college of sports medicine annual conference.
Indianapolis, IN, 2008.
35. Kiesel K, Plisky PJ, Butler R. Functional movement test scores improve following a standardized
offseason intervention program in professional football players. Scand J Med Sci Sports 2009.
36. Kiesel K, Plisky PJ, Voight ML. Can serious injury in professional football be predicted by a
preseason functional movement screen? N Am J Sports Phys Ther 2007;2(3):147-158.
37. Klonowski W. From conformons to human brains: an informal overview of nonlinear dynamics and its
application in biomedicine. Nonlinear Biomed Phys. 2007;1:5–18.
38. Kurz M, Stergiou N. The aging human neuromuscular system expresses less certainty for selecting
joint kinematics during gait. Neurosci Lett. 2003;348:155–158.
39. Larin H. Quantifying instructional interventions in pediatric physical therapy with the Motor Teaching
Strategies Coding Instrument (MTSCI-1): a pilot study. Internet J Allied Health Sci Prac. 2007;5:1–9.
40. Leetun DT, Ireland ML, Willson JD, Ballantyne BT, Davis IM. Core stability measures as risk factors
for lower extremity injury in athletes. Med Sci Sport Exer 2004;36(6):926-934.
41. McGraw-Hill. Physician and Sportsmedicine. The Preparticipation Physical Evaluation. 3rd ed. New
York; 2005.
42. Merriam-Webster. Merriam-Webster's Collegiate Dictionary. Merriam-Webster Press Inc.; 11th
edition; 2003.
43. Metzl JD. The adolescent pre-participation physical examination: Is it helpful? Clin Sports Med.
2000;19:577-592.
44. Mills JD, Taunton JE, and Mills WA. The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic
stability and athletic performance in female athletes: a randomized-controlled trial. Phys Ther Sport
2005;6:60–66.
45. Minick KI, Kiesel KB, Burton L, Taylor A, Plisky P, Butler RJ. Interrater reliability of the Functional
Movement Screen. J Strength Cond Res 2010;24(2):479-486.
46. Myer GD, Ford KR, Palumbo JP, Hewett TE. Neuromuscular training improves performance and
lower-extremity biomechanics in female athletes. J Strength Cond Res 2005;19(1):51-60.
47. Myer GD, Ford KR, Paterno MV, Nick TG, Hewett TE. The effects of generalized joint laxity on risk
of anterior cruciate ligament injury in young female athletes. Am J Sports Med 2008;36(6): 1073–
1080.
Page 68
68
48. Mohamed H, Vaeyens R, Matthys S, Multael M, Lefevre J, Lenoir M, and Phlippaerts, R.
Anthropometric and performance measures for the development of a talent detection and identification
model in youth handball. J Sports Sci 2009;27:257–266.
49. Monyeki M, Lkoppes L,Kemper H, Monyeki K, Toriola A, Pienaar A, Twisk J. Body composition and
physical fitness of undernourished South African rural primary school children. Eur.J.Clin.Nutr
2005;59:877-883.
50. Moraiti C, Stergiou N, Ristanis S, Georgoulis AD. ACL deficiency affects stride-tostride variability as
measured using nonlinear methodology. Knee Surg Sports Traumatol Arthrosc. 2007;15:1406–1413.
51. Mottram S, Comerford M. A new perspective on risk assessment. Phys Ther Sport 2008;9:4051.
52. Neumann D. Kinesiology of muculoskeletal system. Missouri: Mosby; 2002.
53. Newell KM, Liu YT, Mayer-Kress G. Time scales in motor learning and development. Psychol Rev.
2001;108:57–82.
54. Newton RU, Gerber A, Nimphius S, et al. Determination of functional strength imbalance of the lower
extremities. J Strength Cond Res 2006;20(4):971-77.
55. Novy DM, Simmonds MJ, Lee CE. Physical performance tasks: What are the underlying constructs?
Arch Phys Med Rehabil 2002;83:44-7.
56. Nudo RJ, Milliken GW, Jenkins WM, Merzenich MM. Use-dependent alterations of movement
representations in primary motor cortex of adult squirrel monkeys. J Neurosci. 1996;16:785–807.
57. Oja; Tuxworth; Council of Europe. Committee for the Development of Sport.; UKK Institute for
Health Promotion Research. Eurofit for adults: assessment of health-related fitness.Strasbourg:
Council of Europe, Committee for the Development of Sport; Tampere, Finland : UKK Institute for
Health Promotion Research; Croton-on-Hudson, N.Y.: Manhattan Pub. Co; 1995. p 10-65.
58. Parchmann CJ, and McBride JM. Relationship between functional movement screen and athletic
performance. J Strength Cond Res, 2011;25(12):3378–3384.
59. Peate WF, Bates G, Lunda K, Francis S, Bellamy K. Core strength: a new model for injury prediction
and prevention. J Occup Med Toxicol 2007;2:3.
60. Plisky PJ, Rauh MJ, Kaminski TW, Underwood FB. Star excursion balance test as a predictor of lower
extremity injury in high school basketball players. J Orthop Sports Phys Ther 2006;36:911–919.
61. Potts AD, Charlton JE, Smith HM. Bilateral arm power imbalance in swim bench exercise to
exhaustion. J Sports Sci 2002;20:975-79.
62. Price I. Complexity, complicatedness and complexity; a new science behind organizational
intervention? E:Co. 2004;6:40–48.
63. Prista A, Ribeiro Maia J, Damasceno A, Beunen G. Anthropometric indicators of nutritional status:
implications for fitness, activity, and health in school-age children and adolescents from Maputo,
Mozambique. Am.J.Clin.Nutr 2003;77:952–959.
Page 69
69
64. Rahnama N, Lees A, Bambaecichi E. Comparison of muscle strength and flexibility between the
preferred and non-preferred leg in English soccer players. Ergonomics 2005;48(11-14):1568-75.
65. Ramsbottom R, Brewer J, and Williams C. A progressive shuttle-run test to estimate maximal oxygen
uptake. Br J Sports Med 1988;22:141–144.
66. Rickles D, Hawe P, Shiell A. A simple guide to chaos and complexity. J Epidemiol Community
Health. 2007;61:933–937.
67. Riley MA. Turvey MT. Variability of determinism in motor behavior. J Mot Behav. 2002;34:99 –125.
68. Ruzic L, Heimer S, Misigoj-Durakovic M, Matkovic B R. Increased occupational physical activity
does not improve physical fitness Occup Environ Med 2003;60:983–985
69. Schmidt RA, Lee TD. Motor Control and Learning: A Behavioral Emphasis. 4th ed. Champaign, Ill:
Human Kinetics Publishers; 2005.
70. Schmidt RA. Motor schema theory after 27 years: reflections and implications for a new theory. Res Q
Exerc Sport. 2003;74:366–375.
71. Schneiders A, Davidsson A, Hörman E, Sullivan J. FUNCTIONAL MOVEMENT SCREEN
NORMATIVE VALUES IN A YOUNG, ACTIVE POPULATION. The International Journal of
Sports Physical Therapy 2011;6(2):75.
72. Shelhamer M. Nonlinear Dynamics in Physiology: A State Space Approach. Hackensack, NJ: World
Scientific Publishing Co; 2007.
73. Siegler RS. Emerging Minds: The Process of Change in Children’s Thinking. New York, NY: Oxford
University Press Inc; 1996.
74. Stanton R, Reaburn PR, and Humphries B. The effect of short-term swiss ball training on core stability
and running economy. J Strength Cond Res 2004;18:522–528.
75. Stergiou N, Buzzi UH, Kurz MJ, Heidel J. Nonlinear tools in human movement. In: Stergiou N, ed.
Innovative Analyses for Human Movement. Champaign, IL: Human Kinetics Publishers; 2004:63–90.
76. Stergiou N, Harbourne R, Cavanaugh J. Optimal movement variability: a new perspective for
neurologic physical therapy. J Neurol Phys Ther. 2006;30:120–129.
77. Thelen E, Smith LB. A Dynamic Systems Approach to the Development of Cognition and Action.
Cambridge, MA: MIT Press; 1999.
78. Tomaszewski P, Stupnicki R. Standing broad jump results of boys, extremely tall or short for age. In:
J.Gajewski. International Summer School for Young Researchers –Lecture Notes and Short
Communications. Wyd. Monogr. AWF Warszawa; 2005. p. 150-152.
79. Tse MA, McManus AM, and Masters RSW. Development and validation of a core endurance
intervention program: implications for performance in college-age rowers. J Strength Cond Res
2005;19:547–552.
Page 70
70
80. Walleczek J. Self-organized Biological Dynamics and Nonlinear Control: Toward Understanding
Complexity, Chaos, and Emergent Function in Living Systems. Cambridge, United Kingdom:
Cambridge University Press; 2000.
81. Wilson C, Simpson SE, van Emmerik RE, Hamill J. Coordination variability and skill development in
expert triple jumpers. Sports Biomech. 2008;7:2–9.
82. Wray RE, Laird JE. Variability in human behavior modeling for military simulations. Presented at:
Behavior Representation in Modeling and Simulation Conference (BRIMS); 2003.
83. Zazulak BT, Hewett TE, Reeves NP, Goldberg B, Cholewicki J. Deficits in neuromuscular control of
the trunk predict knee injury risk. Am J Sports Med 2007;35(7):1123-30.
Page 71
71
PRIEDAI
Priedas nr. 1
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo atlikimo ir vertinimo instrukcija
Gilus pritūpimas
Atlikimas: tiriamasis stovi tiesiai, pėdos pečių plotyje, kojų pirštai nukreipti pirmyn. Lazdelė suimama
rankomis ir laikoma horizontaliai virš galvos taip, kad alkūnės būtų sulenktos 90 laipsnių kampu, o
žastas atitrauktas 90 laipsnių kampu. Tada lazdelė stumiama aukštyn taip, kad ji būtų tiesiai virš
galvos. Tiriamasis turi pritūpti kaip galima giliau Išlaikydamas vertikalų liemenį, lazdelės padėtį ir
neatkeldamas kulnų nuo grindų. Pritūpimo padėtis išlaikoma sekundę ir grįžtama į pradinę padėtį.
Tiriamasis gali atlikti judesį tris kartus. Jeigu judesio įvertinimas mažesnis nei trys balai, tai judesį
reikia atlikti pakišus 5 cm aukščio paaukštinimą po kulnais.
Vertinimas
37 pav. pritūpimas 3 balai
3 balai: Viršutinė liemens sritis yra lygiagreti blauzdikauliui arba beveik vertikali, šlaunikaulis žemiau
horizantalios linijos/Keliai virš pėdų / Lazdelė virš pėdų (37 pav.).
38 pav. pritūpimas 2 balai
2 balai : Viršutinė liemens sritis yra lygiagreti blauzdikauliui arba beveik vertikali, šlaunikaulis žemiau
horizontalios linijos/Keliai virš pėdų / Lazdelė virš pėdų/Kulnai ant pakylos (38 pav.).
Page 72
72
39 pav. pritūpimas 1 balas
1 taškas: Blauzdikaulis ir viršutinė liemens sritis nėra lygiagretūs/Šlaunikaulis nėra žemiau
horizontalios linijos/Keliai nėra virš pėdų/Kulnai ant pakylos /Stebimas juosmens lenkimas
0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje (39 pav.).
Žengimas per barjerą
Atlikimas: Tiriamasis stovi tiesiai, pėdos suglaustos, kojų pirštai liečia barjero konstrukciją, paima
lazdelę abiem rankomis ir užsideda už galvos ant pečių. Tiesiai stovėdamas pakelia dešinę koją ir
žengia per barjerą, išlaikydamas pėdą, čiurną, blauzdą, kelį ir klubą vienoje linijoje, bei atlikdamas
dorzifleksiją. Tada kulnu paliečia grindis ir grįžta į pradinę padėtį, išlaikydami pėdą, čiurną, blauzdą,
kelį ir klubą vienoje linijoje. Testas atliekamas kita koja.
Vertinimas
Vertinama judanti koja.
40 pav. žengimas per barjerą 3 balai
3 taškai: klubai, keliai ir čiurnos išlieka sagitalioje plokštumoje, juosmeninėje stuburo dalyje stebimas
judesys minimalus arba jo nėra išvis, lazdelė ir barjeras yra lygiagretūs (40 pav.).
Page 73
73
41 pav. žengimas per barjerą 2 balai
2 taškai: klubai, keliai ir čiurnos neišlieka sagitalioje plokštumoje, juosmeninėje stuburo dalyje
stebimas judesys, lazdelė ir barjeras neišlieka lygiagretūs (41 pav.).
42 pav. žengimas per barjerą 1 balas
1 taškas: koja paliečia barjerą, prarandama pusiausvyra (42 pav.).
0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.
Įtūpstas
Atlikimas Tiriamasis laiko lazdelę išilgai stuburo taip, kad ji liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų
vidurio liniją. Dešine ranka lazdelę suima ties kaklu, o kaire ranka ties juosmenine nugaros dalimi.
Užlipa ant pakylos pastatydamas dešinę pėdą pilnu padu taip, kad pirštai būtų ties nuline žyme, o
kairės kojos kulną pastato ant žymės (tai blauzdikaulio ilgio matavimo žymė). Abiejų pėdų pirštai turi
būti nukreipti pirmyn, pėdos remiasi į pakylą pilnais padais. Tiriamasis išlaikydamas vertikalų liemenį
taip, kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų vidurio liniją, atlieka įtūpstą kol dešinys kelis
paliečia pakylą, už kairio kulno, ir grįžta į pradinę padėtį. Tada testą atlieka kita koją.
Vertinimas
Įvertinama priekinė koja.
Page 74
74
43 pav. įtūpstas 3 balai
3 taškai: lazdelė kontaktuoja su kryžkauliu, tarpumente ir pakaušiu/ lazdelė išlieka vertikalioje
padėtyje/ liemuo nejuda, lazdelė ir pėdos išlieka sagitalioje plokštumoje/ kelias priliečia lentą už
išstatytos pirmyn pėdos kulno (43 pav.).
44 pav. įtūpstas 2 balai
2 taškai: lazdelė netenka kontakto su kryžkauliu, tarpumente arba pakaušiu/ lazdelė neišlieka
vertikalioje padėtyje/ pastebimas liemens judesys/ lazdelė ir pėdos neišlieka sagitalioje plokštumoje/
kelias nepaliečia pagrindo (lentos) už išstatytos pirmyn pėdos kulno (44 pav.).
45 pav. įtūpstas 1 balas
1 taškas: prarandama pusiausvyra (45 pav.).
0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.
Page 75
75
Pečių mobilumo testas
Atlikimas tiriamasis stovi tiesiai, pėdos suglaustos, rankos laisvai prie šonų, sugniaužia kumščius, taip
kad pirštai apkabintų nykščius. Vienu judesiu dešinį kumštį nuleidžia už galvos ir siekia kaip galima
žemiau (pagal stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekia kaip galima
aukščiau (pagal stuburą).Atlikus pradinį judesį, negalima slenkant suartinti kumščių. Atlieka judesį
kita puse.
Vertinimas
Įvertinama į viršų kylanti ranka
46 pav. Pečių mobilumo testas 3 balai
3 taškai: atstumas tarp kumščių ne didesnis kaip vienos plaštakos plotis (46 pav.).
47 pav. Pečių mobilumo testas 2 balai
2 taškai: atstumas tarp kumščių ne didesnis kaip vienos su puse plaštakos pločio (47 pav.).
48 pav. Pečių mobilumo testas 1 balas
1 taškas: atstumas tarp kumščių didesnis kaip vienos su puse plaštakos pločio (48 pav.).
0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.
Page 76
76
Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas
Atlikimas: tiriamasis atsigula ant nugaros, kojos ištiestos, pėdų pirštai nukreipti į lubas, pėdos
dorzifleksijoje. Po pakinkliais padėta pakyla 2x6. Rankos laikomos prie šonų, delnai atsukti į lubas.
Tiriamasis išlaikydamas dešinę koją tiesią , kelia ją kiek įmanydamas aukštyn tuo pat metu išlaikydami
kairės kojos pakinklio kontaktą su pakyla. Atlieka judesį kita puse.
Vertinimas
Vertinama kylanti koja.
49 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas 3 balai
3 taškai: vertikali linija nuo pakeltos kojos kulkšnies yra tarp nejudinamos šlaunies vidurio ir priekinio
viršutinio klubakaulio dyglio/ nejudinama galūnė lieka neutralioje pozicijoje (49 pav.).
50 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas 2 balai
2 taškai: vertikali linija nuo pakeltos kojos kulkšnies yra tarp nejudinamos šlaunies vidurio ir kelio
sąnario vidurio linijos/ nejudinama galūnė lieka neutralioje pozicijoje (50 pav.).
51 pav. Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas 1 balas
Page 77
77
1 taškas: vertikali linija nuo pakeltos kojos kulkšnies yra žemiau kelio sąnario vidurio/ nejudinama
galūnė lieka neutralioje pozicijoje (51 pav.).
0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.
Atsispaudimas stabiliu liemeniu
Atlikimas: tiriamasis atsigula ant pilvo, rankas ištiesia virš galvos pečių plotyje, delnais žemyn.
Pritraukia plaštakas taip, kad nykščiai būtų: vyrams - viršugalvio, moterims - smakro lygyje.
Tiriamasis suglaudęs kojas, atlieka dorzifleksiją , atkelia kelius ir alkūnes, išlaikydamas visą kūną kaip
vientisą darinį, atsistumia į atsispaudimo poziciją. Jei tiriamasis neatlieka nei vieno sėkmingo
bandymo iš trijų, pakartoja judesį iš palengvintos padėties.
Vertinimas:
52 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 3 balai
3 taškai: kūnas kyla vientisas darinys be stuburo išlinkimo. Vyrai atlieką judesį laikydami nykščius ties
viršugalviu, o moterys - ties smakru (52 pav.).
53 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 2 balai
2 taškai: kūnas kyla kaip vientisas darinys be stuburo išlinkimo. Vyrai atlieką judesį laikydami
nykščius ties smakru, o moterys- ties raktikauliu (53 pav.).
54 pav. Atsispaudimas stabiliu liemeniu 1 balas
Page 78
78
1 taškas: vyrai negali atlikti judesio, kai nykščiai laikomi ties smakru, o moterys - ties raktikauliu (54
pav.).
0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.
Rotacinis stabilumas
Atlikimas: tiriamasis atsiklaupia ant keturių virš pakylos, šlaunys ir rankos statmenos grindims,
dešinės - kairės rankos nykštys, kelis, pėdos nykštys turi liesti pakylos šoną (pakyla guli išilgai stuburo
ant pagrindo). Pėda turi būti neutralioje padėtyje. Tiriamasis tuo pačiu metu, ištiesia dešinę ranką
pirmyn ir dešinę koją atgal. Tada nepriliesdamas pagrindo, suglaudžia dešinę alkūnę ir dešinį kelį
tiesiai virš pakylos, vėl ištiesia ranką ir koją, o tada grįžta į pradinę padėtį. Atlieka testą kita puse.
Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai reikia daryti priešingos kojos ir rankos tiesimą. Priešingos rankos ir
kojos testavimą atlikti abejomis kūno pusėmis.
Vertinimas
Vertinama judanti kūno pusė.
55 pav. rotacinio stabilumo testas 3 balai
3 taškas: atliekamas taisyklingas tos pačios kūno pusės rankos ir kojos judesys (55 pav.).
56 pav. rotacinio stabilumo testas 2 balai
2 taškai: atliekamas taisyklingas priešingos rankos ir kojos judesys (56 pav.).
Page 79
79
57 pav. rotacinio stabilumo testas 1 balas
1 taškas: negali atlikti priešingos rankos ir kojos judesio (57 pav.).
0 taškų: tiriamasis jaučia skausmą, bet kurioje judesio stadijoje.
Page 80
80
Priedas nr. 2
Funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo žodinės instrukcijos
Žemiau išdėstyta funkcinių judesių atlikimo stereotipo vertinimo tvarka (scenarijus). Viso vertinimo
eigoje, ją privalu taikyti kiekvieno atskiro vertinimo metu. Paryškinti žodžiai nurodo tai, kas turi būti
pasakyta tiriamajam. Instrukcijos turi būti naudojamos kiekvieno vertinimo metu. Prašau pranešti, jei
pajustumėte bet kokio pobūdžio skausmą, atlikdami bet kurį iš toliau pateiktų judesių.
Gilus pritūpimas
Reikalingos priemonės: lazdelė
Instrukcija:
Stovėkite tiesiai, pėdos pečių plotyje, kojų pirštai nukreipti į pirmyn.
Lazdelę suimkite abiem rankomis ir laikykite ją horizontaliai virš galvos, taip kad
alkūnės būtų sulenktos 90 laipsnių kampu, o žastas atitrauktas 90 laipsnių kampu.
Stumkite lazdelę aukštyn, taip kad ji būtų tiesiai virš galvos
Išlaikydami vertikalų liemenį, lazdelės padėtį ir neatkeldami kulnų nuo grindų,
pritūpkite kaip galima giliau.
Išlaikykite padėtį sekundę ir grįžkite į pradinę padėtį.
Ar supratote instrukciją?
Įvertinkite judesį balais.
Tiriamasis gali atlikti judesį tris kartus. Jeigu judesio įvertinimas mažesnis nei trys balai, tai judesį
reikia atlikti pakišus 5 cm aukščio paaukštinimą po kulnais.
Žengimas per barjerą
Reikalingos priemonės: lazdelė, barjeras
Instrukcija:
Stovėkite tiesiai, pėdos suglaustos, kojų pirštai liečia barjero konstrukciją.
Paimkite lazdelę abiem rankomis ir užsidėkite už galvos ant pečių.
Tiesiai stovėdami pakelkite dešinę koją ir ženkite per barjerą, įsitikinkite, kad pėdą
lenkiate blauzdos link (tai yra neleidžiate jai nukarti ) išlaikydami pėdą, čiurną, blauzdą,
kelį ir klubą vienoje linijoje.
Page 81
81
Kulnu palieskite grindis ir grįžkite į pradinę padėtį, išlaikydami pėdą, čiurną, blauzdą,
kelį ir klubą vienoje linijoje.
Ar supratote instrukciją?
Įvertinkite balais judinamą koją.
Atlikite testą kita koją.
Įtūpstas
Reikalingos priemonės: lazdelė, pakyla.
Instrukcija:
Lazdelę laikykite išilgai stuburo taip, kad ji liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų
vidurio liniją.
Dešine ranka lazdelę suimkite ties kaklu, o kaire ranka ties juosmenine nugaros dalimi.
Užlipkite ant bloko pastatydami dešinę pėdą pilnu padu taip, kad pirštai būtų ties nuline
žyme.
Kairės kojos kulną pastatykite ant žymės (tai blauzdikaulio matavimo žymė).
Abiejų pėdų pirštai turi būti nukreipti į pirmyn, pėdos remiasi į pakylą pilnais padais.
Išlaikydami vertikalų liemenį taip kad lazdelė liestų pakaušį, tarpumentę ir sėdmenų
vidurio liniją, atlikite įtūpstą kol dešinys kelis palies pakylą, už kairio kulno.
Grįžkite į pradinę padėtį.
Ar supratote šią instrukciją?
Įvertinkite judesį.
Testą atlikite kita koją.
Pečių mobilumo testas
Reikalingos priemonės: lazdelė, matavimo juostelė
Instrukcija:
Stovėkite tiesiai, pėdos suglaustos, rankos laisvai prie šonų.
Sugniaužkite kumščius, taip kad pirštai apkabintų nykščius.
Vienu judesiu dešinį kumštį nuleiskite už galvos ir siekite kaip galite žemiau (pagal
stuburą), tuo pačiu metu kairiu kumščiu nuo nugaros apačios siekite kaip galite aukščiau
(pagal stuburą).
Atlikę pradinę judesį, nemėginkite kumščių suartinti slinkdami.
Page 82
82
Ar supratote instrukciją?
Išmatuoti atstumą tarp artimiausių kumščių taškų.
Įvertinkite judesį. Vertinama aukštyn kylanti ranka Atlikti judesį kita puse.
Aktyvus tiesios kojos kėlimo testas
Reikalingos priemonės: lazdelė, matavimo juostelė
Instrukcija:
Atsigulkite ant nugaros , kojos ištiestos, pėdų pirštai nukreipti pirmyn (į lubas). Po
pakinkliais padėta pakyla 2x6.
Rankos prie šonų, delnai atsukti į lubas.
Lenkite abiejų kojų pirštus blauzdos link.
Išlaikydami dešinę koją tiesią , kelkite ją kiek įmanydami aukštyn tuo pat metu
išlaikydami kairės kojos pakinklio kontaktą su lenta.
Ar supratote šią instrukciją?
Įvertinkite judesį. Atlikti judesį kita puse.
Atsispaudimas stabiliu liemeniu
Reikalingos priemonės: nėra
Instrukcija:
Atsigulkite ant pilvo, rankas ištieskite virš galvos pečių plotyje, delnais žemyn.
Pritraukite plaštakas taip, kad nykščiai būtų: vyrams - viršugalvio, moterims - smakro
lygyje.
Suglaudę kojas, pėdų pirštus palenkite blauzdų link, atsistumdami nuo grindų, atkelkite
kelius ir alkūnes.
Išlaikydami stangrų liemenį, išlaikydami visą kūną kaip vientisą darinį atsistumkite į
atsispaudimo poziciją.
Ar supratote instrukciją?
Įvertinkite judesį.
Pakartokite jei būtina. Jei būtina, pakartokite instrukciją pakeisdami rankų padėtį
Rotacinis stabilumas
Page 83
83
Reikalingos priemonės: pakyla.
Instrukcija:
Atsiklaupkite ant keturių virš bloko (pakylos), šlaunys ir rankos statmenos grindims,
dešinės - kairės rankos nykštys, kelis, pėdos nykštys turi liesti bloko šoną (blokas guli
išilgai stuburo ant pagrindo).
Pėda turi būti neutralioje padėtyje.
Tuo pačiu metu, ištieskite dešinę ranką pirmyn ir dešinę koją atgal, tarsi skristumėte.
Tada nepriliesdami pagrindo, suglauskite dešinę alkūnę ir dešinį kelį tiesiai virš bloko.
Vėl ištieskite ranką ir koją.
Grįžkite į pradinę poziciją.
Ar supratote instrukciją?
Įvertinkite judesį. Atlikite testą kita puse. Jeigu įvertinimas nėra 3 balai, tai reikia daryti priešingos
kojos ir rankos tiesimą. Priešingos rankos ir kojos testavimą atlikti abejomis pusėmis.
Page 84
84
Priedas nr. 3
Fizinio pajėgumo vertinimas
Flamingo testas
Testo aprašas. Balansavimas stovint viena koja ant nustatytų matmenų rąsto (buomelio).
Technikos priemonės. Metalinis arba medinis 50 cm ilgio, 4 cm aukščio ir 3 cm pločio rąstas
(buomelis), aptrauktas medžiaga (didžiausiasis medžiagos storis 5mm). Dvi 15 cm ilgio ir 2 cm pločio
atramos rąsto (buomelio) stabilumui išlaikyti. Chronometras, kurio laiką sustabdžius, rodyklės arba
skaičiai automatiškai negrįžta į nulinę padėtį, o pakartotinai jį įjungus – laikas skaičiuojamas toliau.
Nurodymai testo atlikėjui. Stovint ant rąsto (buomelio) pagal išilginę jo ašį parankesne koja,
stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą. Testą atlikti be avalynės. Kitą, per kelio sąnarį sulenktą koją
laikyti tos pačios pusės ranka už kelties. Kita ranka galima sau padėti išlaikyti pusiausvyrą. Pamėginti
išlaikyti tokią padėtį vieną minutę. Kiekvieną kartą, kai netenkate pusiausvyros (t.y. kai paleidžiate
koją, prilaikomą ranka, arba bet kuria kūno dalimi paliesite grindis), testas turi būti sustabdomas. Po
kiekvieno tokio pusiausvyros praradimo testą kartoti iš pradžių iki tol kol pagal chronometrą baigiasi
viena minutė.
Testo duomenys – fiksuojamas mėginimų (ne kritimų) išlaikyti pusiausvyrą stovint ant rąsto
(buomelio) per vieną minutę skaičius, laiką matuojant chronometru. Pavyzdžiui, 5k./min.
Plaštakos suspaudimo testas
Testo aprašas. Kalibruoto rankų jėgomačio (dinamometro) suspaudimas.
Technikos priemonės. Kalibruotas rankų dinamometras.
Nurodymai testo atlikėjui. Dinamometrą laikyti per alkūnę sulenktoje rankoje truputį toliau nuo
savo kūno. Plaštaka spaudžiama didžiausiąja jėga, atliekant vienkartinį spaudžiamąjį judesį.
Dinamometrą spausti viena, vėliau kita ranka. Nepaliesti dinamometru kūno. Spausti dinamometrą
nuosekliai be pertrūkių, mažiausiai dvi sekundes. Testą atlikti du kartus. Iš dviejų bandymų užrašyti
didesnius duomenis. Tarp spaudimų leidžiama ilsėtis iki 30 sek.
Testo duomenys. Įskaityti didesnius duomenis kilogramais (1 kg tikslumu). Pavyzdžiui, 52 kg.
Tepingas
Testo aprašas. Pakaitinis dviejų skritulių, pritvirtintų ant reguliuojamo aukščio stalo, palytėjimas
parankia ranka.
Page 85
85
Technikos priemonės. Stalas, kurio aukštis reguliuojamas, arba gimnastikos arklys. Du vienoje
tiesėje prie stalo pritvirtinti guminiai skrituliai, kiekvienas 20 cm skersmens. Nuotolis tarp skritulių
centrų – 80 cm (tarp artimiausių kraštų – 60 cm). Stačiakampė plokštelė (10 x 20 cm), pritvirtinta tarp
dviejų skritulių vienodu nuotoliu nuo kiekvieno. Chronometras.
Nurodymai testo atlikėjui. Atsistoti prieš stalą, kojas truputį pražergti. Parankesnę ranką padėti
ant priešingo skritulio (pavyzdžiui, kairę ranką ant dešiniojo skritulio). Kitą ranką padėti ant centre
esančio stačiakampio. Pradėti testą, kai draugas, užrašantis laiką ir skaičiuojantis rankos judesius,
duoda komandą „pasiruošt – marš“. Parankesne ranka (virš rankos, esančios centre) daryti kiek gali
greitesnius judesius pirmyn atgal tarp dviejų skritulių. Skritulį kiekvieną kartą būtina paliesti delnu.
Reikia kuo greičiau padaryti 25 visus judesius (judesių ciklus). Sustoti, išgirdus komandą „stop“.
Testo duomenys. Geriausias laikas, per kurį kiekvienas skritulys buvo paliestas 25 kartus,
išreikštas tikslumu iki dešimtųjų sekundės dalių. Testo atlikimo metu nepalietus skritulio, testas
pratęsiamas, kol susidaro 25 ciklai. Pavyzdžiui, 11,03 sek.
Sėstis ir gultis testas
Testo aprašas. Per pusę minutės kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti.
Technikos priemonės. Paklotas arba čiužinys, chronometras.
Nurodymai testo atlikėjui. Atsisėsti ant pakloto. Padėtis: nugara tiesi, plaštakos sunertos, už
galvos, kojos sulenktos per kelius 90 laipsnių kampu, visa pėda remtis į čiužinį. Gultis ant nugaros,
pečiais paliečiant paklotą, ir grįžti į sėdimą padėtį alkūnėmis paliečiant kelius. Rankos visą laiką
sunertos už galvos. Davus komandą „pasiruošt – marš“, kartoti šį veiksmą kuo greičiau 30 sekundžių,
kol ištariama „stop“. Testą daryti vieną kartą.
Testo duomenys. Tiksliai atliktų per 30 sekundžių judesių skaičius. Netaisyklingai atlikti pratimo
kartojimai (atitraukiamos rankos nuo galvos, alkūnėmis nepaliečiami keliai, mentėmis nepasiekiamas,
prieš sėdimosi veiksmą pakeliamas dubuo) neužrašomi.
Sėsti ir siekti testas (liemens juosmeninės dalies paslankumui įvertinti)
Testo aprašas. Siekti rankomis kuo tolimesnio taško sėdint, nelenkiant kojų per kelio sąnarį.
Technikos priemonės. 35 cm ilgio, 45 cm pločio ir 32 cm aukščio matavimo dėžė. Dėžės viršus –
tai 55 cm ilgio ir 45 cm pločio plokštė, per 15 cm išlendanti už dėžės šoninės plokštumos, į kurią turi
remtis testo atlikėjo pėdos. Ant matavimo dėžės viršutinės plokštumos vidurio yra matavimo skalė,
sužymėta 0-50 cm. Ant dėžės viršaus padėta apie 30 cm ilgio liniuotė, kurią testo atlikėjas stumia,
siekdamas kuo tolimesnio taško.
Page 86
86
Nurodymai testo atlikėjui. Atsisėsti, ištiesti kojas. Pėdomis atsiremti į matavimo dėžės priekinę
sienelę, o rankų pirštų galiukus padėti ant dėžės viršaus krašto. Nelenkiant kelių, lenktis per liemenį
pirmyn ir iš lėto, netrūkčiojant, rankų pirštais stumti liniuotę kuo toliau į priekį.
Testo duomenys. Tolimiausias, pirštų galais, pasiektas taškas (cm) ant skalės. Kad rezultatas būtų
tikslus, tiriamasis tokios padėties turi išbūti apie dvi sekundes. Testas atliekamas iš lėto du kartus
(antrą kartą po trumpo poilsio) ir įskaitomas geresnis rezultatas (centimetrai, pasiekti ant matavimo
dėžės viršaus esančios centimetrinės skalės). Pratimo atlikėjo, pasiekusio savo kojų pirštus, duomuo
yra 15 cm. Duomenys apvalinami mažėjimo kryptimi 0,5 cm tikslumu. Pavyzdžiui, jei liniuotė
nustumiama iki atžymos 26,7 cm, - apvalinti iki 26,5 cm. Jei pratimas atliekamas spyruokliuojant ar
lenkiant kojas per kelio sąnarį – duomenys negali būti įskaityti.
Šuolis į toli iš vietos
Testo aprašas. Šuolis į toli iš vietos atsispiriant abiem kojomis.
Nurodymai testo atlikėjui. Pradinė padėtis – atsistoti taip, kad tarp pėdų būtų tarpas, o kojų
pirštai būtų prie linijos. Sulenkti kojas per kelius, o rankas ištiesti pirmyn, lygiagrečiai su grindimis.
Užsimojus rankomis stipriai atsispirti, šokti kiek galima toliau. Stengtis nutūpti ant abiejų pėdų ir
išsilaikyti vertikalioje padėtyje. Testą atlikti du kartus.
Testo duomenys. Įskaityti geresnį iš dviejų šuolių rezultatą centimetrais. Pavyzdžiui, 230 cm. Jį
apvalinti mažėjimo kryptimi vieno centimetro tikslumu. Jei prieš atsispyrimą atliekamas pašokimas,
peržiangiama atsispyrimo linija, nušokus krentama ar žengiama atgal – rezultatas negali būti įskaitytas.
10 x 5 m bėgimas šaudykle
Testo aprašas. Bėgimas su posūkiais didžiausiu greičiu.
Nurodymai testo atlikėjui. Atsistoti už linijos, pasiruošti bėgti. Viena pėda prie pat starto linijos.
Po starto kiek galima greičiau bėgti prie finišo linijos ir atgal – iki starto linijos, peržengti ją abiem
pėdomis. Tai bus vienas kartas. Taip bėgti penkis kartus. Penktąjį kartą finišuojant nemažinti greičio.
Testo atlikti vieną kartą. Testo atlikimo metu testuojamasis kiekvieną kartą galinę liniją turi peržengti
abiem pėdom, bėgti tik paskirtu taku ir kuo greičiau apsisukti.
Testo duomenys. Vertinamas penkių bėgimo ciklų laikas, išreikštas iki sekundės dešimtųjų dalių
tikslumu. Pavyzdžiui, 18,9 sek.