Giesmių giesmės homilijos

MYS

TICA

CHRI

STIANA II

aidai

OrigenasGiesmi giesms homilijos

Kelkis, ateik, artimiausioji mano, graioji mano, balan-dle mano, nes tai iema prajo, liets nujo, gls pasi-rod emje. A, keldamasis i numiru-sij, audr suvaldiau bei ramyb grinau.

MYS

TICA

CHRI

STIANA II

OrigenisHomiliae in Canticum canticorum

aidai 2011

I lotyn kalbos vertGediminas ukas

Tekstus pareng, vad ir komentarus para Vytautas Aliauskas

OrigenasGiesmi giesms homilijos

Redaktor Rima MalickaitDailininkas Tomas Mrazauskas

Gediminas ukas, vertimas, 2011 Vytautas Aliauskas, straipsnis ir komentaras, 2011 Aidai, 2011

ISSN 2029-316xISBN 978-9955-656-99-9

UDK 23/28Or-49

Knyga ileista Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bakio, Maesnij broli ordino Lietuvos v. Kazimiero provincijos bei Labdaros ir paramos fondo Laisva valia pastangomis

Redaktori kolegija:Vytautas Aliauskas, Lietuvos Respublikos ambasada

prie ventojo Sosto, RomaPaulius Garbaiauskas, Klasikins filologijos katedra,

Vilniaus universitetasDoc. dr. Nijol Juchneviien, Klasikins filologijos katedra,

Vilniaus universitetasBr. Arnas Prancikus Pekaitis OFM, v. Prancikaus

Asyieio (Bernardin) parapija, VilniusProf. habil. dr. Tomas Sodeika, Filosofijos ir kultrologijos

katedra, Kauno technologijos universitetasDr. Benas Uleviius, Katalik teologijos fakultetas,

Vytauto Didiojo universitetas, KaunasPranas Vildinas (vyriausiasis redaktorius), Lietuvos kultros

tyrim institutas, leidykla Aidai, Vilnius

Pratarm 7

Origeno sielovadins hermeneutikos eskizas. Igirsk Giesmi giesm, skubk j suprasti 9

Ekskursas I. Origeno gyvenimo bruoai 29Ekskursas II. is tas apie Origeno teologij 42Ekskursas III. Giesmi giesms interpretavimas (iki III a.) 55Ekskursas IV. Giesmi giesms tekstas homilijose 64

Homiliae in Canticum canticorumPrologus 74Homilia prima 76Homilia secunda 110

Giesmi giesms homilijosPratarm 75Pirma homilija 77Antra homilija 111

Komentaras 153

Literatra, rodyklsOrigeno veikal santrumpos 295Literatra 297Citat rodykl 311Vard ir dalyk rodykl 320Iliustracij sraas 327

Turinys

Prie penkiolika met Aidai ileido nedidel Origeno knygel Gedimino uko verstas Giesmi giesms homilijas, kurioms tada ryausi parayti vad ir glaustus paaikinimus. Tiraas jau seniai isisklaid, o didiojo Aleksandrieio krybos tyrimai smarkiai paeng priekin. ios abi prieastys paskatino rimtesniam umojui

Krikionikosios mistikos serijai parengti atnaujint ir isamiau komentuot homilij leidim. Tad i tikro tai visai nauja knyga, tegu ir iaugusi i andainykio garstyios grdo.

Tekstas ir vertimas. ioje knygoje spausdinamas lotynikas homilij tekstas i esms atitinka Baehrenso kritin leidim (1925), su neymiais pakeitimais perspausdint ir Rousseau leidinyje (1966). Keli reikmingi pakeitimai atlikti atsivelgiant Simonetti parengt nauj kritin leidim (1998), skirtumai nuo Baehrenso teksto aptarti komentare atitinkamose vietose. Ms publikacijoje, kitaip negu mintose, lotynikosios u ir v perteikiamos pagal fonetin princip. Lotynik tekst rinko Raminta Vaglait.

Gedimino uko vertimas esmikai perredaguotas tiek atsivelgiant tekstologinius atradimus, tiek naujas interpretacijos galimybes, atsiskleidusias rengiant smulkmenikesn komentar.

vadas iam leidiniui gerokai praplstas, taiau pagrindin jo gija iliko ta pati, kaip senojoje knygoje. Du nauji ekskursai turt papildyti tai, ko kadaise trko Origeno gyvenimo ir minties apvalgs. Atnaujintas ekskursas apie Gg interpre tavim IIII a., pridta homilijose aptariama Gg dalis i Septuagintos.

Komentaro udavinys paaikinti tamsesnes teksto vietas, pristatyti teologin ir istorin homilij kontekst, ypa diskusij su gnosticizmu.

8Homilij dstymas danai itin lakonikas, todl stengtasi jas susieti su didiuoju Gg komentaru bei kitais Origeno veikalais. Kai citat vertjas nenurodomas, juo laikytinas komentaro autorius.

Komentarai numeruojami pagal homilij, jos skyrel ir ina (pvz., II 25 antros homilijos antras skyrelis, penkta inaa), i numeracija naudojama ir kryminms nuorodoms.

Prie ios knygos radimosi prisidjo nemaa moni. Pirmiausia jauiu maloni pareig u nuoird dmes ir palaikym padkoti J. Em. kard. Audriui Juozui Bakiui bei AidaiRaimondai ir Romui Peelinams. Kun. Kstutis Smilgeviius padjo gauti kai kurias knygas, btinas raant turti po ranka, Tomas Mrazauskas krybikai prisidjo prie iliustracij rinkimo, Paulius Garbaiauskas maloniai perirjo graikik ir lotynik tekst korektr, Rima Malickait buvo reikli ir atidi pirmoji ios knygos skaitytoja. Visiems jiems nuoirdiai ai.

Vytautas Aliauskas Roma, 2010 m. gruodio 14 d. v. Kryiaus Jono minjimas

Giesmi giesm yra meils pokalbis, o meils pokalbio praalaitis suprasti negali. Vienintelis bdas j suvokti j sitraukti. Tikras pokalbis (kitaip negu debatai, nekalai ar keitimasis informa-cija) laikosi dvigubu judesiu: leidimo klausti noro atsakyti ir klausi`moatsako iklausymo. Klausymasis ir igirdimas yra pokal-bio prielaida: suprasti gali tik tas, kas atsiliepia, atsiliepti gali tik tas, kas leidiasi ukalbinamas. Teksto interpretacija irgi yra pokalbio atmaina. Origeno Giesmi giesms homilijos kaip tik skirtos padr-sinti tapti vienu i tokio pokalbio dalyvi: igirsk Giesmi giesm, skubk j suprasti ir su Suadtine kartoti, k ji sako, kad igirstum, k igirdo ir Suadtin (HCt I 1). is motyvas perskverbia ne tik Giesmi giesm aikinanius tekstus, bet slaptesniu bdu ir vis Origeno homiletik1. Gana mslingai tai nurodo von Balthasaras klasikiniame vade jo paties sudarytai Origeno rat rinktinei

Dvasia ir Ugnis: Origenikasis mstymas nukreiptas atbaigti

1 Origeno rat lietuvikai iki iol nra gausu. Turime iverstus fragmentus i jo programinio veikalo Apie pradus: Pratarm; I 1.19 (vert J. Morkus, Naujasis idinys-Aidai, 1995, Nr. 5, p. 353359); II 3.12; 5.1; 8.1; 9.3; III 1.23 (vert L. Valknas, in: Filosofijos istorijos chrestomatija: Viduramiai, Vilnius: Mintis, 1980, p. 97101); Pratarm; I 1 4.12; I 6; II 89 (vert D. Alekna); III 1 (vert T. Aleknien) pastarieji vertimai in: Banyios Tvai: Nuo Apatalikj Tv iki Nikjos Susirinkimo. Antologija, sud. D. Alekna, V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 388474. Toje pat Banyios Tv antologijoje (p. 384387; 475523) dar keli tekstai: Laikas Grigaliui Stebukladariui (vert D. Alekna), Pradios knygos VIII homilija (vert N. Kardelis), Giesmi giesms komentaro itraukos (vert V. Stalioraityt), Laikas Firmilianui (vert V. Aliauskas).

Origeno sielovadinshermeneutikos eskizas

Igirsk Giesmi giesm, skubk j suprasti

10 Origeno sielovadins hermeneutikos eskizas

jo vienintel objekt: Diev, bals, kalb, od; ir niekas ki`ta, tik balsas nelygu ugninis kalavijas sminga ird, kalb su neemiku velnumu pasaul nabda meils paslaptis apie meils paslaptis, odis yra paslptosios Tvo groybs suvitimas ir atvaitas. io odio anonimikum trauktas ir Origeno balsas2. Noriniam prabilti kaip panekovui anonimikumo nemanoma ivengti jau vien dl to, kad reikia bti pasiruousiam nutilti, kai igirsi kito bals. O kalbtis igirsti, suprasti, atsiliepti ir vl igirsti rei-kia pripainti, kad yra panekovus jungianti pokalbio prasm, bei rizikuoti savo subjektyvumu dl pokalbio dalyko. Atsiduoti pokalbio dalykui rizikinga, nes pokalbyje per tai, kas neregima, per bals, priartja tai, kas neregima: meil, Dievas. Balsas yra bdas dalykui ateiti, bet drauge likti laisvam ir nesugriebiamam (plg. Jn 3, 8), pasitraukusiam, tolimam, nesaniam (CCt III 11). Tad to, kas perteikiama balsu, negalima turti. Ir i homilij klausytojas nra kvieiamas suinoti ar pasimokyti. Jis tik ra-ginamas savyje atpainti Giesms veikj ir drauge su teksto ai-kintoju rytis meils pokalbiui, besiskleidianiam interpretaci-jos veiksmu. itaip ir paios homilijos tegali bti igirstos turint po aki j causa finalis: sukurti erdv tekstui suprasti taip, kad su ms dvasine patirtimi jis gaut santyk kritikos, patvirtinimo arba pareigojimo.

Pokalbyje atsiskleidia ne tik mus kalbinantis Kitas, bet ir mes patys. Todl pokalbis gali tapti saviinos prielaida. Didioji graik filosofijos tradicija savs painim suprato kaip galutins, nenyks-tamos tiesos ir sielos kelio j radim. Platonui priklauso klasikin tokio kelio formuluot: filosofijos vadovaujama, siela atsisakanti juslinio painimo, susitelkianti savyje ir tirdama tikrov pati viena

2 H. Urs von Balthasar, Einfhrung, in: Origenes, Geist und Feuer: Ein Aufbau aus seinen Schriften von H. Urs von Balthasar, Einsiedeln-Freiburg: Johannes Verlag, 1991, p. 13.

11Origeno sielovadins hermeneutikos eskizas

kylanti ten, kur viskas tyra, amina, nemaru, nekintama []. Siela tada liaujasi klaidiojusi []. itoki jos bsen vadiname mstymu (Faidonas, 79d; M. Rakausko vert.). Mstymo objek-tas ia yra pati siela, savyje atrandanti (i ikiemikojo gyvenimo atsimenanti) tikrosios bties inojim. Mstyti, vadinasi, at-siminti, todl sielai pakanka paios savs. Origeno bibliniuose komentaruose ir homilijose savs painimo motyvas ikyla nau-jame kontekste. Ragindamas painti pat save, Origenas su-vokia savo ry su graikikja tradicija (CCt II 5) ir pripasta tokios saviinos vert. Taiau i ties sielai jis rodo kit krypt: atpainti savyje Dievo paveiksl ir suprasti, kiek sielos padtis atitinka Dievo odio keliamus reikalavimus (ibid.). Negana to, sielos transcendentalin vienatv, pasirodanti mstyme, pralau-iama. Painti save j ragina kartas Suadtinio-Dievo odio balsas. Jis grietas ir velnus: , (Gg 1, 8llx). Jis pirmesnis u bet kok saviinos spon-tanikum. Raydamas apie Senojo Testamento (ST) giesmi pakopas3, Origenas parodo, kad kiekvienas vidins paangos tarpsnis siejasi su Dievo odio supratimu. Krikioniui nesunku konstatuoti, jog dabartinmis monijos slygomis nepakanka

polinkio imint (taip galtume perteikti gr. ) tar-pininkavimo. Origenas neabejoja, kad po Adomo nuopuolio Tiesa nesuiekoma kontempliuojant nekintam idj spindes;

3 Origenas vardija 6 Senojo Testamento giesmes, deranias su svarbiausiais Izraelio istorijos etapais, kuriuos savaip atkartoja Banyios ir sielos ygis pasaulyje (smulkiau r. paaik. I 15 I 112). Giesmi pakopos primena eias pasaulio krimo dienas. Tai kovos ir kelions giesms. Kiekvien dvasinio gyvenimo pakop lydi ir imginimai, ir diaugsmas. Kaip Dievas, kurda-mas pasaul, kasdien po kiekvieno darbo sau tardavo: Et erant cuncta valde bona, taip krikionis po kiekvieno savo dvasinio gyvenimo etapo gieda giesmes (O. Rousseau, Introduction, in: Origene, Homlies sur le Cantique des Cantiques, Introduction, traduction et notes de Dom Olivier Rousseau, Paris, 1966 [SC 37 bis], p. 32).

12

ji pasiekiama tik per nauj noetin objekt: apreiktj Rat inteligibilj pasaul4. Kalbama apie Ratus, kurie turi labai ap-iuopiam, material pavidal surayt raalu papiruse, perga-mente, popieriuje (plg. 2 Jn 12; 3 Jn 13). Taiau vienas i apreik-tj Rat autori paliko tokius odius: Dar daug k turiau tau rayti, bet nenoriu rayti raalu ir plunksna (3 Jn 13). Kodl? ir ar manoma rayti ne raalu?

Iki iol nekjome labiausiai apie bals, besiaukiant kito balso. Taiau krikionis bals regi sustingdyt Rato raidse. O juk, sako Platonas,

ratas turi kai k siaubinga, kuo jis i ties panaus tapyb mat jos palikuonys stovi kaip gyvi, o jeigu j ko nors paklaus-tumei, jie labai ikilmingai tyli. Taip pat esti ir su [uraytomis] kalbomis (): galtum pamanyti, kad jos neka, k nors suvokdamos, bet jei tik kas j paklausia apie k nors i to, k jos pasa koja, nordamas pasimokyti, jos nuolat nurodo k nors viena ir visuomet t pat.

Be to, urayta kalba

mtoma ir vtoma visur kur tiek tarp imanani mo-ni, tiek tarp t, kuriems visikai nedera, tad ji neino, su kuo privalo kalbtis, o su kuo ne. O jei tja kalba nesir-pina ar neteistai j peikia, jai visuomet reikia savo tvo pa-galbos, nes pati nestengia nei apsiginti, nei atskubti sau paiai pagalb. (Platonas, Faidras, 275de)5

4 B. McGinn, The Foundations of Mysticism: Origins to the Fifth Century, New York: Crossroad, 1991, p. 111.

5 Vert N. Kardelis.

Origeno sielovadins hermeneutikos eskizas

13

Platonikoji kritika ia ikelia dvi pagrindines rayto teksto bdas: jis negali tapti iminties iekaniojo panekovu, o bda-mas vienias atitenka skaitytojo sauvalei ir negali apsiginti nuo neverto skaitytojo. Atsvara nebyliam ir bejgiam raytiniam logos yra tai, k filosofas bria gyvu odiu ( , Faidras, 276a) klausytojo sieloje.

Origenas visa tai ino. Jau apatalas Paulius sak, kad raid u-mua (2 Kor 3, 6), o mirties tarnyst akmenyse kalta (ibid. 3, 7; A. Jurno vert.). Maa to, Paulius isako beveik platonik perskyr tarp rato, surayto raalu, ir rato, kur jis sura gyvojo Dievo Dvasia gyv irdi ploktse (ibid. 3, 3). Origenas nuolat re-miasi iais posakiais. Raid jam nebyli ir karti (plg. HNm IX 7). Rat gali skaityti tiek vertieji, tiek nevertieji (sed haec secundum litteram [] digni fortassis vel adspiciant, vel audiant et indigni. HLv I 1). Taiau krikionio padtis, ko gero, net keblesn negu Platono. Tenka susidurti su dar stipresniu raytinio odio nepra-kalbinamumu, slygotu ne tik toli esanio autoriaus tylos, bet ir pasikeitusio skaitytojo. Krikioni bendrijai nebylumo pavyzdys buvo Senasis Testamentas, jo teiss ir kulto nuostatai. Markijono mestas ikis tebegund arba tebetrikd tikiniuosius ir Origeno laikais6. Gindamas Didiosios Banyios tikjim, kad visa Biblija yra Dievo kvpta, Origenas drauge pripasta, kad klausimas, kaip Mozs statymas gali vl prabilti naujai bendrijai, nra teorikai i-mstytas ar i iors primestas eretik. Pamaldose, per pamoksl, Origenas kreipiasi tikiniuosius, sakanius: Kuriam galui tai skai-tyti banyioje? kas mums darbo yd nuostatai ir atstumtos tautos

6 Markijonas (m. apie 160) skelb, jog Jzaus Evangelija yra grynai meils mo-kymas, todl negali sietis su statymu. Dievas Krjas, apreiktas Pradios knygoje, neturs nieko bendro su Jzaus Kristaus Dievu. Todl Senasis Testamentas visikai atmestinas. Joks alegorinis ST aikinimas nepriimti-nas. Markijonas pripaino tik nuo ST takos jo paties apvalyt Luko evange-lij ir deimt Pauliaus laik.


14

apeigos? Tai yd reikalai, tegu ydai jais ir domisi (HNm VII 2.4). K krikionims gali sakyti deginamosios aukos, apipjaustymas,

tyras ir netyras maistas? ko galima imokti i okiruojani istorij apie kruvinus karus, patriarch daugpatyst, incesto atvejus ir t. t.? itai tik dalinis raids tyljimo atvejis, bet jo pakanka sivaizduoti, kaip sunku prakalbinti Senojo Testamento raid. Origenas mato vienintel galimyb padiai pakeisti: reikia nustatyti jungt tarp ra-ymo ritinyje / kodekse7 ir raymo gyvu odiu (Platonas), Dievo Dvasia (Paulius) sieloje arba irdyje. iai jungiai aptikti btina slyga vidin paties aikintojo permaina. Nors tokia permaina paodiui vadinasi mstymo atgrtis nuo raids dvasi (CMt X 14.7172), ji nra koks nors racionalus nauj interpretavimo metod permimas. Metanoia (mstymo pakeitimas)8, graikikai galinti nusakyti smons po-kyt tiek gera, tiek bloga, Naujajame Testamente (NT) apibrtai reikia ne tik mstymo, bet ir gyvenimo kelio total nukreipim Dievo link tiek mstysenos, tiek elgsenos posk nuo nuodms teisum, atsivertim, atgail. Atsivertimas nuo raids dvasi yra ir atsivertimas Viepat, kuris yra dvasia (2 Kor 3, 1617). Reikia palikti, sako Origenas, prast raidik interpretuosen () ir mokytis i gyvojo odio ( ), kuris pra-dioje buvo pas Diev (CMt X 14.6065). Tas odis Jzus Kristus.

7 Visi krikioniki IIIII a. Biblijos nuoraai (seniausi fragmentai siekia II a. pirm pus) yra papiruso kodeksai. Perjimas nuo yd tradicijos paven-tinto ritinio pavidalo nuorao prie kodekso ymi Banyios atsitraukim nuo Sinagogos paproi (plaiau r. The Cambridge History of the Bible, ed. P. R. Ackroyd, C. F. Evans, vol. 1, Cambridge, 1975, p. 5560).

8 Nors metanoeo ir metanoia bt galima priskirti [semantinei] sriiai Mstyti, centrinis i svok bruoas labiau apima elges negu intelekt (Greek-English Lexicon of the New Testament based on Semantic Domains, ed. J. P. Louw, E. A. Nida, vol. 1, Bible Society of South Africa, 1989, p. 510. Plg. H. Merklein, metanoia, metanoeo, in: Exegetisches Wrterbuch zum Neuen Testament, Bd. II, Stuttgart: Kohlhammer, 1981, p. 10221031.


15

Gyvasis odis vis dlto negali bti atskirtas nuo raids, rato. Kaip visiems regimas knas deng pasaul atjusio odio dievyst, kuri suvok nedaugelis, taip raid yra tamquam caro Verbi Dei et indumentum divinitatis eius tarsi Dievo odio knas ir jo die-vysts apvalkalas. Vadinasi, btent regimame (ir bendrijos pamal-dose girdimame) Rate slypi vidin, dvasin prasm, atitinkanti neregimj dievyst. Ratas, raid, balsas, odis, prasm drauge egzistuoja nesumiai ir neatskirtai. Origenas, usimindamas apie asmenin patirt, teigia, jog dvasins prasms paieka atveria keli paiam Dievo odiui apsilankyti (plg. CIo VI 52; CCt IV 2 ir kt.) tiek pas asmen, tiek bendrijoje. Tikrasis ventj Rat Logosas Prasm yra odis-Dievas ( CMt X 65). Vadinasi, Rato skaitymas ir apmstymas nra tik kultros visumos prasmintas veiksmas. Rate asmenikai susitinkame Tvo Sn, neant Tvo painim. Tad siraidinsis Dievo odis (A. Jaktas) nra palik-tas betvis ir vienias, kitaip negu minima Platono Faidre. odio Tvas (pater Verbi HGn XII 1.2)9 nuolat lieka su savo Snumi. Evangelijoje pagal Jon byloja: Tas, kuris mane atsiunt, yra su manimi. Jis nepaliko mans vieno bei: Tvas yra manyje ir a Tve (Jn 8, 29; 10, 38). i vienyb su Tvu garantuoja ura-yto odio gali aktualiai veikti skaitytojus / klausytojus per Dievo Dvasi paakinti juos atsiversti ir engti vidiniu, dvasios keliu. Taiau pirmiausia jis turi gali paveikti mokytoj t, kuris pa-maldose ar kriktui besirengiani katechumen klasje skelbia ir aikina Rat.

Mokytojo lydim perjim nuo iors vid, nuo raids prie dva-sios Origenas daugeliu atvej ireikia ne konkrei interpretavimo taisykli seka, bet vaizdiais, paimtais i paties ventojo Rato.

9 Plg. Platono Symp. 177 d; Phaedr. 257 b. Kad Origeno vartosena riasi su pla-tonika r. Origene, Homlies sur la Genese [], texte, traduction, notes de L. Dutreleau, Paris: Du Cerf, 1985 (SC 7 bis), p. 292293, n. 1.


16

Kunig knygoje randami aukojimo apraai suprantami kaip tokia nuoroda paties aikintojo veikl. vaizdis netiktas, ms akims gal ir brutalokas. Interpretuotojas nra mslus stebtojas, siirjs teksto raibulius. Jis lygus Senojo Testamento kunigui, savo ranko-mis rengianiam deginamj auk. Dvasinis turinys n tikiniajam nra savaime aikus, akivaizdus. Egzegez prilyginama aktyvios pastangos reikalaujaniam sakraliam veiksmui, kur trauktas ir mokytojas, ir jo besiklausanti bendrija. Prasms paieka / aukoji-mas keiia odio klausytojus jie virsta kunigais ir aukuru:

Manau, kad deginamajai aukai skirto verio kail lupa ir narius dengiani od paalina kunigas, nutraukiantis raids gobtuv nuo Dievo odio ir atidengiantis jo vid, kuriame gldi dvasinio supratimo (spiritalis intelligentiae) nariai ir iuos odio vidinio painimo narius padedantis ne kokioje menkoje vietoje, bet iki-lioje ir ventoje, tai yra ant aukuro, kai ne nevertiems monms, gyvenantiems menk ir emik gyvenim, atskleidia dievikas paslaptis, bet tiems, kurie yra Dievo aukuras, kuriuose nuolat liepsnoja dievika ugnis ir nuolat ryja kn. (Orig. HLv I 4)

I citatos matyti, kad Origenui rpi ne filosofinis ar gnostinis, bet sielovadinis tikslas. Jis stengiasi parodyti Biblijos tekst gali tapti veiksmingais dabarties laikiniame horizonte10. is fragmen-tas nurodo autentik Rato galinimo kontekst bendrijos dievogarb. Su ja sietina ir pagarsjusi trij Rato reikmi teorija (koegzistuojanti su biblikesne raids-dvasios antinomija). Juk kaip mogus sudarytas i kno, sielos ir dvasios, taip ir ratas, kur Dievas yra taip sutvarks mogaus iganymui (Princ IV 2.4). Rato knas yra tekstas pats savaime, skaitomas banyioje ir girdimas

10 A. C. Thiselton, New Horizons in Hermeneutics, HarperCollins Publishers, 1992, p. 168.


17

vis tikinij, net ir blakom vidini audr; siela moralin prasm, reikalinga, kol turime mar kn, kur reikia tramdyti ir suvaldyti. Dvasi atitinka Dievo iminties slpini prasm, bsimosios palaimos paadai, nesuvokiami mogaus irdiai. Jos suvokimu ventj sielos minta ne tik dabartiniame gyvenime, bet ir bsimajame (HNm IX 7). Visas Ratas ir visos jo prasms yra reikalingos, nes ne kas kitas kaip Dievas sukr Rato siel, kn ir dvasi (HLev V 1.4). Tad prasms lygmenys atitinka ir isto-rin iganymo proceso patirt (knas tiems, kurie buvo iki ms, siela mums, bet dvasia tiems, kurie ateityje gaus aminojo gyvenimo paveld, ibid.), ir bendrijos nari dvasins brandos pakopas11. Interpretacijos vyksm bendrijoje jau anksiau cituotas pavyzdys ireikia savotiku prievartos vaizdiu. J yra dar rykes-ni. Kristus, sako Origenas, pagausino duonos, lauydamas kepallius. Mokiniai juos idalijo susirinkusiai miniai. Kol kepa-lliai sveiki, niekas nra pasotintas, niekas nra pastiprintas, nei paios duonos nepagausja. Negauss Rato odiai yra kepal-liai, kurie turi bti aikintojo sulauyti, sutrupinti, [] nes kol raid nra apsvarstyta ir sulauyta gaballius, jos prasm negali pasiekti kiekvieno (HGn XII 5). Vieai skambantys odiai irei-kia tai, kas negali bti vardyta. Dl ios tampos tekstas aikinamas skeldja, trupa.12 Homilijose Origenas siiri singula paski-ras frazes ir net odius, kartais net umirdamas kontekst, nes kiekviename j yra slpinys. Reikia igliaudyti kiekvieno odio od. itaip sutrupintas tekstas pasirodo turs prasms pertek-li (btent pasakojime apie duonos padauginim kalbama apie pertekli; Mk 8, 8). Galbt tai mintis, perimta i ra-bin egzegezs: Argi mano odis nra kaip kjis, sutrupinantis uol

11 Ibid., p. 169. 12 Plg. P. Cox Miller, Poetic Words, Abysmal Words: reflections on Origens

Hermeneutics, in: Origen of Alexandria: his work and his legacy, Notre Dame, 1988, p. 170171.


18

gaballius? [Jer 23, 29] Kaip kjis iskelia daugyb ieirb, taip Rato eilut gali bti daugeriopai aikinama (Sanhedrin 34a).

is raids susilpninimas dvasios labui analogikas dvasinio to-buljimo vyksmui, tiesiogiai slygotam mogaus, kaip sukurtos btybs, sandaros:

Mozs knyg pradioje [] matome, jog jis kalba apie du mo-nes: pirm, kuris buvo sukurtas pagal Dievo atvaizd, j pana-us, ir antr, nulipdyt i ems molio. itai inodamas apa-talas Paulius aikiau ir iraikingiau para, jog kiekviename moguje yra du mons. [] Apie vien j, vidin mog, jis sako, jog is atsinaujina diena i dienos, o kalbdamas apie ant-rj, iorin mog, jis liudija, kad tasai genda ir silpsta visuose ventuosiuose. (Orig. CCt Prol. 2)

Tad egzegetas, atskleisdamas mogui reikming Rato prasm, nedaro nieko kito, tik atkartoja visa ko Krjo sumanyt tvark: iorinio ir vidinio mogaus galimybes atitinka Rato skaitymas

pagal raid ir pagal dvasi (plg. 2 Kor 3, 14). Iorinis mogus regi ramenis ir kodeks, pasta Biblijoje vardijamus augalus ir gyvnus, vyn, ulinius, statinius Jis regi, lyti, ragauja, uodia, girdi aplinkin pasaul. Visos ios jusls minimos ir ventajame Rate. Origenas sitikins, kad bet koks knikos patirties apra-ymas Biblijoje yra nuoroda vidinio mogaus santyk su Logosu, kadangi vidinis mogus turi jusles, analogikas toms, kuriomis susisiekiama su iors pasauliu. Tikintysis, askeze isivadavs i kno dominavimo, dvasini jusli dka regi dvasines tikrenybes.13

13 O. Rousseau, op. cit., p. 23. Dvasini jusli teorija itin reikminga Origeno mstymui suprasti ir gerokai j atitolina nuo neoplatonikojo dualizmo. Plg. M. Borret, Introduction, in: Origene, Homlies sur Levitique, texte latin, introduction et notes par Marcel Borret, t. 1, Paris, 1981 (SC 286), p. 1517. Kiek plaiau r. ms komentare paaik. I 210.


19

Jusli analogija sukuria ry tarp iorins ir vidins patirties, taip pat paaikina galimum suprasti raid dvasikai. Kne gyvenan-tis mogus negali painti neregimo dalyko kitaip, kaip perimda-mas j paveiksl ir panaum regimj dalyk pagrindu. Todl regimiems daiktams Krjo suteikta galia simbolizuoti neregi-mus ir slpiningus. Pvz., mautlis garstyios grdas turi gali simbolizuoti Dangaus karalyst, nes iauga med, kurio akose gyvena paukiai (plg. Mt 13, 3132). Negana to, jis yra ir tobulo tikjimo vaizdis, nes tokio dydio tikjimo pakanka kalnus kil-noti (plg. Mt 17, 20). Tad kasdienio gyvenimo daiktai ir reikiniai

ne vienu, bet daugeliu atvilgi turi savyje dangik tikrenybi atvaizd ir panaum (plaiau apie tai CCt III 12). i prigimta daikt galia perteikti transcendentin tikrov, taip pat vienu metu simbolizuoti kelet neregim dalyk leidia Biblij suprasti ne vienu bdu ir sukuria jau mint prasms pertekli. Galima sa-kyti, kad tai dviej aukt regimojo ir neregimojo pasaulis, taiau jis gerokai kitoks negu platonikasis. Platono idj (pavi-dal, eid) pasaulis yra savotika regimojo pasaulio matrica, o tai, kas pastarajame egzistuoja, neregimybs kopija, grietja odio prasme de-gradavusi btis. Savo ruotu Origenui labiausiai rpi dvasinio ir materialiojo pasauli lygiagretumas, jiedu nesu-saistyti vertikaliu prieastiniu ryiu:

Galbt kaip Dievas mog sukr pagal savo paveiksl ir pana-um, taip ir kitus krinius padar panaius tam tikrus kitus dangikus paveikslus, ir galbt kiekvienas emje esantis dalykas turi tiek kakokio dangikojo paveikslo ir panaumo, kad net garstyios grdas, maiausias i vis skl, turi kako, esanio danguje, paveikslo ir panaumo. (CCt III 13.10)

Kitaip sakant, garstyios grdas egzistuoja ne todl, kad jis dalyvauja Dangaus karalysts idjoje. Grdel ir neregimj


20

tikrenyb jungia tam tikras struktrinis panaumas, prasmin sranga (ratio naturae CCt III 13.11). Provaizdio ir atvaizdo s-saja kyla i Krjo sumanymo. Galiausiai, nei Dangaus karalyst, nei gerieji ar piktieji angelai, nei kitos iganymo tikrenybs nra logins ar dvasins atotraukos bdu patiriamos grynosios idjos, tokios kaip grois, tiesa, lygumas, skirtumas.

Origeno pamgtas alegorinis aikinimas, regis, turt teksto prasm sustingdyti ir pateikti kaip k nors, k galima pasiimti ir nuolat kartoti, taiau aikintojas, mgindamas atskleisti vis naujus kiekvieno odio slpinius, igauna vis naujas prasmes ir prasmi santykius: odis / odis pasprunka, kai manaisi j laiks rankose (HCt I 7). Bene radikaliausiai nepaliaujam prasms vijimsi i-reikia pastabos apie Rom 11, 33 tekst kokie [] nesusekami jo keliai. Apatalas nepasak, pabria Origenas, kad sunku susekti jo kelius, bet kad nemanoma susekti. [] Vos [mogus] ras, ko ieko, jis vl regi tai, k reikia itirti; jei savo ruotu pasieks ir tai, ivys dar nauj dalyk, reikaling tyrimo (Princ IV 3.14). Akstinas tekstui aikinti yra ne galutinis prasms nustatymas, bet visada iankstinis nujautimas, kad ji yra. Jau minjome, kad skai-tyti Rat Origenui reikia umegzti tiesiogin ry ir su jo auto-riumi, ir svarbiausiu objektu: Dvasia ir odiu. Kad ir raidmis tvirtintos Prasms nemanoma sugriebti taip, kad galtum j

turti, nes tai gyvojo odio ir Dievo Dvasios dinamizmas. Pats Logos, atsiskleisdamas ir vl dingdamas, vilioja tolesn skaitym, painim, susitikim. Suadtinio prezencija stipresn, kai rei-kiasi jo absencija14. Siela nuolatos ieko Suadtinio odio, o atradusi vl ieko kit [painim]. O kak ivydus, trokta kit atvrim, o patyrusi tuos, meldia Suadtinio, kad ateit ki-tais (FrCt 45 [5, 6de] Barbra15). ia belieka priminti Emauso

14 Plg. P. Cox Miller, Poetic Words, Abysmal Words, p. 173175. 15 Iliks komentaro odiams: Iekojau jo ir neradau, aukiau, ir jis man neat-

siliep (Gg 5, 6de) graikikas fragmentas.


21

istorij prisikls Jzus dar neatpaintas udeg mokini irdis, nes kalbdamas jiems atvr Rat prasm, bet pradingo t aki-mirk, kai mokiniai suprato, kas toksai yra su jais (Lk 24, 1335).

Egzeget vis i naujo apsiauiantis teksto neskaidrumas esti vairus. Evangelij pasakojimai taip skiriasi tarpusavyje, kad be-veik nesuderinami. Kai kuri (banali, neskoning, nesusijusi su kontekstu ir pan.) epizod atsiradimo Biblijoje negalima paai-kinti jokia akivaizdia prieastimi. To negana. ventajame Rate nemaa vidujai prietaring viet. Pvz., sakoma, kad pirmoji diena buvusi dar prie sauls ir mnulio sukrim (Pr 1, 5. 16), kad Adomas sugebjs pasislpti nuo Visatos Krjo (Pr 3, 8), kad Jzus nuo labai aukto kalno ivyds visas pasaulio karalystes (Mt 4, 8) ir t. t. Origenas aikiai regjo ias sunkenybes, papras-tai laikomas modernij laik atradimu. Jos yra ikis svei-kam protui, todl skaitytojui belieka alternatyva: arba laikytis

sveiko proto ir tekst atmesti, arba plsti kalbos ir supratimo ribas, priimant prasmingumo prezumpcij, pagrst tuo, kad knygos, kurias jis skaito, nebuvo sukurtos moni bdu, bet yra Dievo odiai (Princ IV 1.6). Pagaliau gausios biblinio teksto metafo-ros suprantamos ne kaip dstymo gramenos, bet kaip minimo reikalaujanios msls. J minimas Origenui yra nuoroda, kaip suprastinas istorinis pasakojimas, kuriame ikyla metaforoms panaudojami dalykai. Kaip sakyta, patys daiktai turi prigimtin gali bti neregimos tikrovs vaizdiais, bet i j gali sukonkre-tina, j ry su neregimybe apreikia poetin, metaforin kalba. minus metaforos msl paaikja ir nemetaforiko pasakojimo vidins prasms. Todl Biblijoje perkeltin prasm yra pirmesn,

galingesn u tiesiogin prasm. Origenas keliauja nuo teksto prie teksto ir rpestingai telkia daikt visus kokio nors dalyko pa-minjimus kvptosiose knygose bei aikina juos pagal perkeltin prasm, randam tame paiame ventajame Rate. Jis vadovau-jasi mums vieno ydo perduota brangia tradicija [], kad visas


22

kvptasis Ratas savo neaikumu primena pastat su daugeliu but: prie kiekvieno buto padtas ne jo raktas, itaip po pastat ibarstyti raktai neatitinka t but, prie kuri padti; tikrai ilgas ir labai sunkus darbas atrinkti raktus ir juos pritaikyti durims, kurias anie gali atverti (FrPs I 3 = PG 12, 1079 AB). itaip Ratas aikina Rat, tekstai kalbina vienas kit, pajuda i savo prastini viet, atsispindi vienas kitame ir vienas kit perskverbia. Taiau net ir taip skaitoma, Biblija skiriasi nuo borchesikj knyg, kurios, apimdamos itis pasaul, negali bti io pasaulio dalis. Antai, isamiai ir ne kart aikins alegorin ulinio, jo kasimo reikm, Origenas nelauktai, tarytum koks Palestinos archeologas, nu-rodo: kad uliniai filistiniei emje rengti teisij, kaip para-yta Pradios knygoje, aiku i Akelone rodom ulini, stebtin ir vert sidmti dl kitonikumo ir rangos skirtingumo, palyginti su kitais uliniais (CC IV 44). Biblijoje minimi daiktai buvo tikrai naudojami, jos mons myljo, pykosi, kentjo, kovojo, garbino Diev ir stabus, aprayti vykiai buvo tikri ir paveiks

Visa tai nors turi dvasin iaikinim, taiau dvasin prasm gali bti priimta pirmiausia iliekant istorinei tiesai. Antai, dvasi-kai suprantant (secundam spiritalem intellegentiam), akluosius [Kristus] nuolat gydydavo, apviesdamas neinojimo utemdy-tus protus, taiau ir knikai aklj pagyd, [] ir mokini paa-dinamas sutramdo Banyi [siaubianius] viesulus ir audras, bet neabejotinai buvo atlikti ir tie veiksmai, apie kuriuos pasakojama istorikai (per historiam). (Resur16)

Tad alegorijos ar tipologijos vardan trupinama, ardoma rai-din paodin prasm vis vien lieka dvasins prasms prielaida. Ji pasitraukia, bet nepranyksta; galima iek tiek hgelikai sakyti,

16 Cit.: Pamphili Apologeticus pro Origene liber 113, 7580.


23

kad ji ne panaikinama, o nukeliama. Beje, paodin prasm Origenui yra odi materialusis signifikatas, o ne, kaip priimta ms laikais, tai, k ventasis autorius norjo ireikti17. Pradios knygos VIII homilijoje, viename subtiliausi ir labiausiai jaudinan-i jo tekst, alegorin interpretacija atidta pamokslo pabaigai. Abraomas rengiasi aukoti savo mylimj sn Izaok pamoks-lininkas junta, kad gilesn prasm u t, kuri tiesiai isakyta pa-prastais Biblijos odiais, netoli tenuveda. Homilijos ivada galt natraliai plaukti ir i ankstesnio, paodinio, aikinimo:

Tad atrodo, jog mes trisiame Viepaiui, taiau jis perleidia mums triso vaisius; ir atrodo, jog mes aukojame Viepaiui aukas, bet mums atgal padovanojama tai, k buvome paaukoj. Juk Dievas nieko nestokoja, bet nori, kad mes btume turtingi, jis geidia ms skms kiekviename dalyke. (HGn VIII 10)18

Origenas neabejoja ir tuo, kad net piktinani vyki, randam ventosiose knygose, tikrai bta; ir jiems skiriamas alegorinis ai-kinimas turi parodyti, kad kvptj autori aprayti ie pasako-jimai gauna dar ir kit, slpinio turin. Tuo bdu pateisinamas ne pats piktinantis vykis, bet faktas, kad tas vykis yra pate-ks Dievo kvptas knygas (pvz., Loto dukter istorija CC IV). Nenutraukiamu ryiu su paodine prasme i hermeneutika skiriasi

17 H. Crouzel, Origene, in: Dizionario patristico e di antichita cristiane, Roma: Marietti, 1983, vol. 2, col. 2519. Apie Origenui interpretuoti taikom anachro-nistin paodins prasms samprat (prasm, kurios mogikasis autorius tiesiogiai siek ir kuri gldi jo odiuose, Raymond Brown) r. Ch. Scalise,

Origen and the Sensus litteralis, in: Origen of Alexandria, p. 118. Beje, i to plaukia, jog ne kiekvienu atskiru atveju ventojo Rato tekstas turi paodin prasm (kitaip negu dvasin), toki atvej pavyzdiai parabols arba me-taforos, kai u teksto gyvuojanio materialiojo signifikato nra.

18 Vert N. Kardelis.


24

nuo neoplatonik ar neopitagorik, taip pat ir nuo gnostik her-meneutikos. Pagonikj mit filosofinis peraikinimas (prad-tas VI a. pr. Kr.) rmsi j paodins prasms panaikinimu. Pasak Aleksandrijos retoriaus Teono (I/II a.), mitas ess melagingas logos, atspindintis ties (Rh. gr. I, 172, 5 Walz). Neoplatonik jis buvo redukuojamas filosofin teorij, net drastikiausios pasako-jimo detals buvo perprasminamos abstrakiomis filosofijos svo-komis. Taip piktinantis mito turinys tapdavo tuo, kas nra kada nors vyk, bet esti visados (Sallust. De diis et mundo 4.9). Pvz., Kibel, siunianti Aiui beprotyst, idant is isikastruot, rei-kianti Gyvybs Prad, sustabdant gimstani ir vani daikt Prado generatyvin gali, idant ji sustabdyt esamybs degrada-cij iki blogesns u blogiausi19. itokia alegorin interpretacija galino i religini tekst igauti numitint prasm. Tuo tarpu Origenas stengsi suintensyvinti religin prasm tekst, kurie iaip galt atrodyti kai k sakantys tik apie juslin pasaul. Kai kada mginama Origeno alegorin egzegez laikyti Bultmano pasilytos Biblijos demitologizacijos pirmtake, taiau iandiens demitologizacijos iankstins nuostatos ir intencijos artimesns senovs graik filosofijos negu Banyios Tv tradicijai20.

19 Salustijaus traktatas (taigi ir is Kibels bei Aio mito aikinimas) datuo-jamas 362 m. (Saloustios, Des dieux et du monde, ed. par G. Rochefort, Paris: Les Belles Lettres, 1960, p. xxv).

20 Pvz., Robertas Grantas pritariamai mini J. Danielou nuomon, kad esama analogij tarp demitologizavimo ir Origeno alegorizavimo. r. R. M. Grant, D. Tracy, A Short History of the Interpretation of the Bible, Fortress Press, 1984, p. 148. Beje, u bultmanikj demitologizacij pagonybs mit sualegorini-mui dar artimesnis gelmi ir analitine psichologija paremtas Biblijos aiki-nimas. Vien simboliniu sielos vidini proces aprau be atitikmens iorinio pasaulio faktikume, kai visa vyksta tik mumyse , Biblijos tekst laik kad ir vienu metu garsjs Eugenas Drewermannas (plg. E. Drewermann, Erodas mumyse, in: iaurs Atnai, 1993 m. sausio 8 d., p. 5).


25

ia kaip tik ikyla antras Platono priekaitas ratui rainys i-statytas neimanlio ir nevertojo vilgsniui. Jei Banyioje esama vairi tobulumo laipsni moni ir net nusidjli, tai pamaldose skaitomas Rato odis pasiekia ir tuos, kuriems nra skirtas. Negana to, j gali skaityti net prieikai nusiteik mons, tokie kaip Celsas, nuo kurio priekait krikionyb gyn Origenas. Pastarojo atsaky-mas remiasi jau aptarta Biblijos tekst galimybe turti daugel pras-mi ir umegzti tiesiogin santyk su skaitytojo / klausytojo galiniu nuolat augti vidiniu mogumi. Origenas rao prie Cels:

O jei kalbsime apie dievikojo odio, kuris yra Dievas, prigimt [], tai kaip maisto kokyb pagal kdikio prigimt indyvje pakinta pien arba gydytojo sutaisoma tai, kas i-eina gera [ligoniui] pagal jo jgas, taip ir odio gali, kuriai prigimta maitinti mogikj siel, Dievas kiekvienam mogui perkeiia () pagal vert, tad vienam, kaip vardijo Ratas, [odis] tampa dvasiniu neatmietu pienu [1 Pt 2, 2], kitam, kaip silpnesniam darove [Rom 14, 2], o dar kitam, tobulam, duodamas kietas maistas [Hebr 5, 12]. Juk niekur odis nemeluoja dl savo prigimties, kiekvienam tapdamas maistingas tiek, kiek [tasai] mano j priimti, ir neklaidina bei nemeluoja. (Orig. CC IV 18)

Dar kart susiduriame su Apreikimo dinamizmu. Tekstas nra sau paiam visada lygus ramen rinkinys. Jis nuolat kinta pagal skaitytoj ir neklaidina bei nemeluoja. Net ir tas, kuris seka evangelijos raide (tai yra paprastu jos pasakojimu), bus igelbtas, nes paties vieno paprasto evangelijos pasakojimo paprastiesiems pakanka iganymui (CMtS 27, p. 48). Taiau adresatas negali likti nesuinteresuotas skaitytojas / klausytojas. Apiuopiam rain, kur laiko savo rankose (HNm XII 2), jis, jei gali, turi priimti kaip

ulin, i kurio reikia ivalyti em, ir i uolos, kurioje yra Kristus,


26

kaip gyvj vanden stengtis igauti dvasin reikm (plg. ibid.). Nei skaitytojas, nei Knygos ia neturi privilegijuotos, galinges-ns pozicijos vienas kito atvilgiu21. Dievo odis, prisims kn, tok pat kaip mogaus, prisim ir jo bejgyst, toks pat yra ir odio siraidinimas, prisiimant vis rato silpnum, palyginti su sakytiniu odiu (plg. Plat. Phaedr. 276a). Jei ir galima kalbti apie koki nors ypating skaitytojo pozicij, ji priklausyt odio mo-kytojui (plg. CC III 56), velgianiam vis teksto neskaidrum, jo randus bei aizdas, ir dl ios prieasties neperprantaniam to, k skaito, daug labiau negu paprastas mogus. Todl daug labiau varginamam geismo suprasti.

Tiesa, Origenas savo skaitymo istorij traukia ir tokius daly-vius, kurie neinot ko griebtis igrynintame Faidro skaitytoj ir tekst pasaulyje: savo namuose dirbanius vilnos karjus, bat-siuvius ir vljus prasiokus, nedrstanius pratarti odio savo pon akivaizdoje vaikus ir moterles (Celsas in CC III 55). Didioji Jozus knygos XX homilijos dalis skirta padrsinti ir para-ginti klausytojams, nesuvokiantiems Rato slpini. Atsakymas, kodl verta klausytis ventojo Rato nesuprantam skaitini, var-giai isitekt iuolaikiniame vienaaukiame, ar, teisingiau, vien-maiame pasaulvaizdyje, nors gal ir galt bti interpretuojamas i daugiaaukts psichologijos perspektyvos: jei ir nesuprantame, kas skaitoma, tai supranta mumyse ir su mumis esanios gerosios ir piktosios angelikos galybs. Vienos Rato odiais tarsi puota diaugiasi bei stiprinasi, kitos nuo j tampa bejgs ir bga:

Antai, gal kas nors i js kada mat, kaip ukalbjimais u-migdyta gyvat, imama rankas ar traukiama i urv, nepajgia

21 Skaitytojo reikm ventajam Ratui iandien atrasta i naujo. r. sky-ri Stories of Reading: Doing Gospel Criticism as / with a Reader, in: S. D. Moore, Literary Criticism and the Gospels, New Haven-London: Yale University Press, 1989, p. 71107; egzegeto vaidmuo p. 8184.


27

padaryti alos nuodais, jos nuodai ukalbjim galia sustingdyti. Tokia yra ir dievikj skaitini jga: jei mumyse laikosi kokios prieikos galybs gyvat, jei angis pasalnikai tyko, o tu kantriai pakeli [skaitinius], nuobodio varginamas nenukreipi klausos, ana nuvejama alin Rato ugiedojimais ir dievikj odi pastoviu skambjimu. Tad jeigu pastebi, klausytojau, kad ausimis kartais priimi Rat, kurio nesupranti, ir jo prasm tau atrodo esanti tamsi, tuo metu pasinaudok iuo pirmu privalumu, kad vien klausymu, tarsi tave apgulusios ir tavs tykanios pragaitingos galybs tapt ukalbtos, j nuodas sustabdomas ir nuvejamas. irkis tik, kad netaptum kaip kurios angys, kurios usikema ausis, idant negirdt ukalbtojo balso, nei uavjimo, kur pareng iminius [Ps 57/58, 56]. [] visa tai sakome, idant parodytume ventuosiuose Ratuose esant tam tikr gali, kurios pakanka skai-tytojui, net ir negaunaniam iaikinimo. (Orig. HIos XX 2)

Belieka aptarti raytai kalbai pavojingiausius, tuos, kurie tekst traktuoja kaip tikr nalait i tikrj vieni, niekur nepriklau-sant, niekieno neginam. Tok, kur gali pavergti ir engti, inaudo-damas savo tikslui. Origeno akyse tok santyk su Ratu turi ereti-kai. Lieuvi smgiais jie iveja krikionis i statymo, Prana, Evangelijos miest (plg. Mt 23, 34). Taiau tai ne tik tikinij persekiojimas. J smgiai kerta paiam Ratui. Tie kiriai kru-vini: ant eretik kris visas teisusis kraujas, kur pralieja nordami ikraipyti Rat ties, pagrstai vadinam Rat krauju ir gyve-nimu, nes kiekvienas Ratas, jei suvokiamas ne pagal ties, yra mirs (CMtS 27, p. 48). Ratas nuo persekiotoj ginamas jo vien-tisumo bei prasmingumo prielaida besivadovaujania hermeneu-tika. i hermeneutika gimsta bei puoseljama ten, kur yra ir tikroji, sava, Dievo odio vieta Banyioje, tikinij ir Kristaus susiti-kimo erdvje. Du tai irykinantys Origeno tekstai kaip niekas kita dera ir iam jo sielovadins hermeneutikos apmatui usklsti:


28

Turime inoti ir tai, kad tiesos aibas ne kurioje nors Rat vie-toje suvinta, ne kuria nors kita vieta apginamas, bet atskleidia-mas kiekviena Rat vieta ar statymo, ar Prana, ar Evan-gelij, ar apatal [veikal]. is tiesos aibas, nuvisdamas i Ryt [plg. Mt 24, 27], tai yra nuo Kristaus pradi pradios, siekia iki pat Vakar, tai yra iki iganingai nutartos jo kanios (ad dispen-sationem passionis ipsius) jo saullydio krato. Tai it aib panaus mogaus Snaus kitaip sakant, tiesos odio atjimas [ibid.]. [] todl neturime kreipti dmesio tuos, kurie sako, tai ten Kristus [Mt 24, 23], nes nerodo jo esanio Banyioje, pilnoje vytjimo nuo Ryt iki Vakar, pilnoje tikrosios viesos [Jn 1, 9], kuri yra tiesos ulas ir atrama [1 Tim 3, 15], tai joje visoje nepadalytai ateina mogaus Snus, visiems, esantiems kiek vienoje vietoje, sakantis: tai esu su jumis per visas gyvenimo dienas, iki pasaulio pabaigos [Mt 28, 20]. (Orig. CMtS 47)

Bna, kad ir tu, kai skaitai Ratus, prasms juose iekai sielvar-taudamas ir netgi kentdamas ne todl, kad manytum, jog Ratai klysta, arba kad juose esama kako nederama. Ne juose mat ireikta ir pagrsta tiesa, o tu negali atrasti to, kas yra tei-singa. Visai taip ir gimdytojai iekojo Jzaus [Lk 2, 4246], kad tik nebt nuo j atsitrauks, j paliks, kakoki kit viet nukeliavs, arba, kas, mano galva, tiktiniau nebt grs dang, i kur nuengs tada, kai vl panors. Tad su sielvartu iekojo Dievo Snaus. O kai suiekojo, atrado j ne tarp gimini juk mogika giminyst negali apimti Dievo Snaus. Nerado jo ir tarp pastam mat dievikas painimas ir mokslas virija marj. Tai kurgi j atrado? ventovje! tai kur randamas Dievo Snus. Ir tu, kai iekai Dievo Snaus, iekok jo pirmiausia ventovje. Skubk ten, kur atgausi Krist, od ir Imint, tai yra Dievo Sn! (Orig. HLc XIX 5)


Komentaras

Prat.1 Jeronimas (340/350420) kur laik buvo popieiaus Damazo (gim apie 304 m., popieiumi irinktas 366 m., mir 384 m.) sekretorius; vliau Damazas jam paved perirti lotynik evangelij tekst taip buvo pradtas naujas Biblijos vertimas lotyn kalb, imtmeiams taps oficialiu Katalik Banyios tekstu (Vulgata). Abi Origeno homilijas Jeronimas ivert apie 383 m., dar prie praddamas versti Senj Testament, todl Vulgatos tekstas v. Rato citatose neatsispindi.

Prat.2 Jeronimas kitur Origen yra iauktins dar stipriau: Origenem quem post apostolos ecclesiarum magistrum nemo nisi imperitus negabit (Onomast. prol.) niekas, iskyrus neimanlius, neneigis Origen esant banyi mokytoj ikart po apatal. Epifanijo i Salamino (Kiprieio) kovai su origenizmo klaidomis pasiekus Palestin (393), Jeronimas radikaliai pakeit pairas ir tapo smarkiu Origeno kritiku. Laudavi interpreten, non dogmatisten (Ep. 84) gyriau aikintoj, ne dogmatik, teisinosi vliau dl savo ankstesni odi.

Prat.3 Turimas galvoje didysis Giesmi giesms komentaras. Orige nas j para apie 240 m., jau bdamas garsus biblistas ir pamokslininkas. I to komentaro liko Tiranijaus Rufino (344/345410) lotyniko vertimo trys (pagal kai kuri rankrai

Mokykis, vaike, rayti, kad kitas tavs neijuokt. Plunksna rayti mane temoko mane ventoji Marija. ventojoje istorijoje skaitoma. . .

Schftlarno premonstratiei vienuolyne apie 1160 m. perraytos Origeno Skaii knygos homilijos papuotos autoriaus portretu. Puslankyje vir Origeno raytas paraginimas mokytis rayti, lapo viruje maldel Dievo Motinai ragina jaunus vienuolius sekti didiojo teologo pavyzdiu ir nevengti raymo meno.

154 Komentaras Prat.

numeracij keturios) knygos. Didelis Origeno gerbjas Rufinas vis dlto jo veikalus vert gan laisvai danai praleisdamas vietas, atrodiusias jam neortodoksikomis, ir paprastindamas tekst. Komentaro vertime neliko filologins dalies Septuagintos ir kit graikik v. Rato vertim sugretinimo, Rufinui atrodiusio pernelyg moksliku ir neaktualiu lotynkalbiui skaitytojui. Graikiko originalo negauss fragmentai iliko komentar antologijose.

Prat.4 Septyniasdeimties vertj darbas vadinamoji Septuaginta (Interpretatio septuaginta virorum), hebrajikosios Biblijos vertimas graik kalb, atliktas Aleksandrijoje, pradtas karaliaus Ptolemajo II Filadelfo laikais (III a. pr. Kr.), baigtas I a. pr. Kr. is vertimas, cituojamas evangelist, Pauliaus ir kit NT autori, Rytuose tapo oficialiu Banyios Senojo Testamento tekstu. Jeronimas vardija dar tris hebrajikosios Biblijos vertjus graik kalb: Akvila i Sinops, gims pagoni eimoje, i pradi pasikriktijo, vliau, anot Epifanijo (De pond. et mens. 15), sukonfliktavs su krikionimis dl astrologijos praktikavimo, perjo judaizm. Jo hebraj Biblijos vertimas, atliktas 129 m., pasiymjo ypatingu paodikumu. Musulmonams umus Artimuosius Rytus ir ydams nustojus vartoti graik kalb, Akvilos vertimas tapo nebeaktualus, jo iliko tik fragmentai. Simachas veikiausiai buvo ebijonit, archajikos yd krikioni sektos, narys. Jo vertimui, atliktam, matyt, IIIII a. sandroje, bdinga pastanga hebrajik original perteikti elegantika graik kalba. Jo irgi teinome fragmentus. Teodotijonas (mir apie 200 m. po Kr.) yd mokslininkas, gyvens, regis, Efeze. Jo vertimas, atliktas apie II a. vidur, buvo populiarus Banyioje, o Danieliaus knygos versija net buvo priimta krikionikj Septuagint. Kitoje vietoje Jeronimas yra apibdins visus tris vertjus: Pirmasis stengsi odis odin perteikti, antras labiau paisyti prasms, treias nedaug nutolti nuo senj (vertj) [t. y. Septuagintos] (Prooem. in Eus.

155Komentaras Prat.

Chron.). Akcijaus pakrantje rastas tekstas bus buvs mums neinomo anoniminio graikiko vertimo rankratis. Visi ie vertimai Origeno traukti Heksapl ei stulpeli Senojo Testamento versij svad.

Prat.5 Svarstymus paodiui traktatus. Nuo III a. odis traktatas lotyn krikionikoje kalboje imtas vartoti kaip homilijos, pamokslo v. Rato temomis, sinonimas.

Prat.6 skon silau k tik (r. Prat3) mintas platusis Giesmi giesms komentaras skirtas tiems, kurie gali misti ne pienu, o kietu maistu. Tai origenika aliuzija, kaip ir aukiau esanti citata i Giesmi giesms. Pieno, kuriuo minta kdikiai, ir kieto maisto, tinkamo suaugusiesiems, priepriea paimta i ap. Pauliaus:

Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio js dar negaljote priimti. Deja, ir dabar negalite, nes esate kniki. Jeigu tarp js viepatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kniki, argi nesielgiate grynai mogikai? (1 Kor 3, 2). Ankstyvieji krikioni raytojai plaiai ir vairiopai naudojo Pauliaus vaizd antai Knoso vyskupas Pinitas (II a. 8 de.) j suprato kaip raginim siekti grietesns askezs (Eus. Hist. eccl. IV 23.78; Hier. De viris ill. 28), o Klemensas Aleksandrietis (II a. pab. III a. pr.) teig, kad pien reikia suprasti kaip pradin vad Kristaus mokym, tai yra katechez, nelygu pirmin dvasios maist, o kiet maist kaip slpini regjim (Strom. V 66.2). ioje vietoje Jeronimas nori sugretinti dvi skirtingas auditorijas: Komentaro isilavinusius Origeno mokinius ir homilij klausytojus pamaldas susirenkanius eilinius mones.

I 11 per Moz taip pabriamas Senojo Testamento kvptumas: jo altinis yra Dvasia, o mogus tik tarpininkas, perteikiantis dievikj ini.

156

I 12 vent ventj svarbiausi Jeruzals ventyklos patalp, vidin ventov (1 Kar 8, 6) galjo engti tik vyriausiasis kunigas. vent ventojoje buvo saugoma Sandoros skrynia.

I 13 ab ab tai septinto mnesio deimta diena (pagal Septuagintos tekst ab abo atilsis Kun 16, 31lxx), paenklinta ypatingo apsivalymo. Drauge Origenas turbt prisimena ir vadinamj jubiliej: kas septintus met vstas ems atilsio abas (Kun 25, 4lxx), kai laukai bdavo paliekami dirvonuoti. Jubiliejus vstas sukakus septyniskart septyneriems metams (25, 8). Origenas atkreipia dmes, kad to paties daiktavardio pakartojimas dviem skirtingais linksniais (pirmas i j dgs. kilmininkas) biblinje kalboje rodo auktesn dalyko laipsn, didesn svarb. Taigi, Giesmi giesm / ir hairim yra prakilniausia, puikiausia giesm. Analogika konstrukcija nesvetima ir indoeuropiei kalboms (plg. liet. grauoli grauol).

I 14 per visas giesmes, esanias Ratuose i daugelio ST giesmi Origenas iskiria septynias (prakilniausia j Gg). Pati giesmi sekos idja veikiausiai paimta i rabinistins egzegezs, taiau

I keli vaidmen ji susideda, nesu tikras. Dl js mald ir dl to, k man leidia pamatyti Dievas, manau gals atrasti keturis vaidmenis: Suadtin ir Suadtin, alia Suadtins mergaites, alia Suadtinio jo bendr br. (Orig. HCt I 1)

Seniausio graikikos Biblijos rankraio (surayto tarp 325360 m.), vad. Sinajaus kodekso, 148 lape prasideda Giesmi giesms tekstas. Raudonomis raidmis ia irgi rayti vaidmenys. Panas raai randami ir kiek vlesniame Aleksandrijos kodekse (V a. pr.). Ar tai Origeno taka? O gal pats Origenas jau rado dramines nuorodas rankraiuose? Beje, rubrik autorius nemgino teksto alegorizuoti kalbama tik apie Suadtin, Suadtin, bet ne Diev, Krist, Izrael ar Banyi. . .

Komentaras I 1

158

vairiuose ydikuose altiniuose vardijama ne septynios, bet deimt giesmi, kai kurios i j sutampa su Origeno parinktomis. Anot Gg targumo, naudojanio daug ankstesn tradicij, deimt giesmi duota iame pasaulyje, bet i giesm yra vis garbingiausia (Il Targum, p. 3). Deimt giesmi pilnatvs simbolis (deimt Dievo sakym, deimt Egipto bausmi), jos apima vis pasaulio istorij nuo sukrimo iki mesijinio atbaigimo (plg. P. S. Alexander, The Targum of Canticles, p. 75, in. 4). Septyni pasaulio sukrimo, taigi ir liturgins savaits, dien skaiius, taip pat simbolizuojantis laik, istorijos visum.

Teisj knygos VI homilijoje Origenas ivardija kitas septynias giesmes. Pirmos penkios sutampa su minimomis ms tekste:

Palaiminti, galintys giedoti giesm Viepaiui. Gr prie Rat, randame daug giesmi, patikt ventosioms knygoms. Turime vis tom, skirt Giesmi giesmei. Ir itoje Teisj knygoje turime giesm [Ts 5, 231], ir Skaiiuose surayta giesm [Sk 21, 1718], ir Pakartotame statyme [st 32, 143], ir Ijimo knygoje [I 15, 121], ir Pirmoje karalysi knygoje [1 Sam 2, 110], taip pat ir Pirmoje papildym knygoje [1 Krn 16, 836] ir daugelyje kit viet atrasi suraytas dieviksias giesmes. Kaip manai, kas turi tok suderint bals, toki tyr dvasi ir nuoird mstym, kad jo giesm galt diuginti dievikj klaus? Be abejo, tas, kuris neturi savyje jokio iurktaus nuodms garso, jokio lieuvyje nerangumo, jokios dvasios sugrubimo, tas gali teistai sakyti: A Viepaiui giedu, psalm skambinu Izraelio Dievui [Ts 5,3] (HIud VI, 1; vertime palikti graikiki Biblijos knyg vardai). Apie giesmi pakopas plaiau: L. Brsard, Un texte dOrigne: lchelle des cantiques, Proche Orient Chrtien 39, 1989, p. 325.

I 15 ijus i Egipto ems kalbama apie Izraelio isilaisvinim i Egipto vergijos ir perjim per Raudonj jr tuo prasideda Dievo tautos kelion Paadtj em; ie vykiai yd kasmet

Komentaras I 1

159

minimi per Pesa (Paschos, t. y. Velyk) vent (dar r. paaik. II 62). Origenas ioje ST istorijoje velgia isivadavimo i nuodmingo gyvenimo provaizd (dar r. paaik. II 62). Egipte, Turoje, 1941 m. buvo atrastas papirusas su dviem Origeno pamokslais Apie Pasch. Pirmo pamokslo angoje Origenas teigia, jog dauguma broli, jei ne visi, mano, kad pavadinimas Pascha gavo vard nuo Iganytojo kanios, taiau i tikrj odis kils i hebraj kalbos ir reikia prjim. Kadangi per i vent tauta ijo i Egipto, dl to ir sakoma Pascha, tai yra prjimas. Kadangi nemanoma io odio kalbant graikikai itarti hebraj bdu, [] odis buvo sugraikintas. Kai krikionys, kalbdamiesi su ydais, ima aikinti, kad odis Pascha kils i graikiko veiksmaodio kentti (), jie susilaukia pagrstos pajuokos (Pas I 1; pirmas i inom autori taip etimologizuoja, beje, su yd tradicijomis iek tiek pastamas, Melitonas Sardietis; r. P. Pasch. 46). Taiau Paschos svok teisingai interpretuoti Origenui svarbu ne tik gelbstint tikinij garb. ios interpretacijos pagrindu jis pabria dvasinio gyvenimo, kaip kelions, matmen. mogus, ijs i Egipto, pamets j valdiusius senojo gyvenimo demonus, engia i dorybs doryb,

pasiveda Dievo odiui, i paanga neatsiejama nuo gilinimosi v. Rato slpinius (plg. Orig. HNm XXVII 8). Tai tik dvasinio gyvenimo pradia: it giesm [I 15, 118] gieda tas, kuris prie tai buvo ivaduotas i Egipto vergijos (Orig. CCt Prol. 4.5), paskui tikintysis turs eiti per likusias giesmes, kol pasieks tiksl Suadtinio artum. Isam ios giesms aikinim Origenas pateikia Ijimo knygos VI homilijoje (HEx VI). Targume Ijimo giesm minima kaip antra i eils, po Adomo giesms, kai jam buvo atleista nuodm (Il Targum, p. 4). Rabin tradicijoje tai Ps 92 (plg. P. S. Alexander, The Targum of Canticles, p. 76, in. 7).

Origeno dvasins kelions samprata kaip universalus simbolis puikiai dera anuometins kultros kontekste. Homero poem alegoriniam aikinimui skirtos knygos autorius Hera kleitas

Komentaras I 1

Dvasioje eik per dykumos em, kol prieisi ulin, ikast karali, kad ten sugiedotum antrj giesm. (HCt I 1)

is i pirmo vilgsnio menkas Skaii knygos (21, 1618) epizodas buvo svarbus ir judaizmui, kaip liudija Origeno laik freska Dura Europo sinagogoje (Sirija). Kiekvien Dievo tautos nar pasiekia versm, isiverusi i karali ikasto ulinio.

161

(II a. pradia?) paliko Odisjo plaukiojimo kaip moralins brandos interpretacij: Odisjo klajon, rpestingai siirjus, visais atvilgiais pasirodys esanti alegorin: [Homeras] sukr Odisj kaip kiekvienos dorybs rank ir panaudojo j kaip priemon savo filosofiniam svarstymui, nes jis nekent nedorybi, ryjani moni gyvenim. Malonum Lotofag, egzotini pasimgim augintoj, al Odisjas praplaukia susitvardydamas. Kiekvieno laukin sit sutramdo, j pridegindamas protingu paraginimu: io [ siio] vardas yra Kiklopas (), kuris pavagia () ms protavimo gali. Tai kaip? Negi [Odisjas], kuris, sakoma, suris vjus, nebuvo pirmasis, numatydavs laivininkystei palank or astronomijos imanymo dka? Jis buvo galingesnis ir u Kirks kerus, kai savo didia imintimi atrado bd atsiriti nuo kenksming svetimali skanst. Savo mstymu jis nueng Had, kad niekas, kas yra po mumis, nelikt neitirta. Taip pat klausosi ir Seireni, mokydamasis vis ami istorij, kupin vairiopo prityrimo. O Charibde deramai vadinamas perdtas vaistnikumas ir nepasotinamas girtavimas. Daugiaveid begdyst [Homeras] alegorikai vaizduoja kaip Skil, todl ji ne be reikalo turi pund un galv, mat apsupta grobuonikumo, lumo ir godumo. Sauls galvijai vaizduoja pilvo sutvardym, nes alkis neprivert [Odisjo] daryti neteisybs. ie dalykai papasakoti klausytojams kaip mitai, bet sigilinus j alegorin imint, jie tampa labai naudingi [kaip pavyzdiai] (Heracl. Quest. Hom. 70).

I 15 dykumos em yra ambivalentikas simbolis. Viena vertus, tai vieta, kuri yra apleidusi doryb, Dievas, teisingumas, Kristus, visa, kas gera (Orig. HLv IX 4), antra vertus, tai tylos ir dvasinio susitelkimo vieta (Orig. HNm XXVI 4).

I 17 ulinio giesm (Sk 21, 1718) gieda tasai, kuris dvasine prasme perjo visa tai, kas parayta Ijimo ir Kunig knygose, ir atjo iki ten,

Komentaras 161Komentaras I 1

162

kur numatyta dievikuosiuose Skaiiuose (Orig. CCt Prol. 4.6). Pasak Origeno, ulinys randamas sieloje; kasjai turi j ivalyti nuo visa, kas emika, kad Dievo duot dvasini mini versms trykt tyrais ir nesutertais srautais. Bet Origenas kalba ir apie kit ulin: Ipainkite, kad visa ko pradia yra ulinys. Tai Dievo odis: Jzus Kristus ir ventasis Ratas drauge; jo tyrjai, sutramd savyje visa, kas nedora, tampa Karaliais, kasaniais ulinio gelmes ir tirianiais Dievo odio paslaptis bei slpinius (HNm XII 2). Keliaujant tyrais per ulinio simbol atsiskleidia Dievo odio ir sielos struktrinis panaumas: Kaip tas vienas ulinys, kuris yra Dievo odis, tampa uliniais, versmmis ir nesuskaitomais srautais, taip ir mogaus siela, bdama Dievo paveikslas, gali savyje turti ir i savs ivesti ulinius, versmes ir srautus (ibid.). Gg targume tai treioji giesm (Il Targum, p. 4).

I 18 Treia giesm (st 32, 143) giedama priartjus prie Paadtosios ems. Senajame Testamente ji apibdinama kaip liudijimas prie izraelitus (st 31, 19), kaltinimo giesm (2 Mak 7, 6). Anot Targumo (ia giesmei tenka ketvirta vieta), j giedojo pranaas Moz, kai atjo jam laikas keliauti i pasaulio; ja jis sudraud Izraelio nam mones (Il Targum, p. 4). Giesmje susipina kaltinimas klajonse po dykum nutukusiam, pirmykt uolum umirusiam Izraeliui ir Dievo itikimybs bei paguodos paadas. Origenas ia neaptaria giesms turinio, tik atkreipia dmes jos didingum: irk, kokia tai giesm, juk jai igirsti negana ems, aukiamasi ir dangaus (CCt Prol. 4.8). Veikiausiai ji simbolizuoja nauj atgailos ir apsivalymo etap, prie stojant kov

po Jzaus vliava (HCt I 1; r. emiau).

I 19 Jzus taip Septuagintoje sugraikintas Paadtosios ems ukariavimui vadovavusio Mozs pdinio Jozus (Yehoua =

YHVH yra igelbjimas) vardas. Dvasins kovos prie pikto

Komentaras I 1

163

jgas tema randama jau Pauliaus laikuose (plg. Ef 6, 1117). Origenas j pltojo Jozus knygos homilijose, brdamas paralel tarp Paadtosios ems ukariavimui vadovaujanio senojo Jzaus (t. y. Jozus) ir mano Viepaties Jzaus, Dievo Snaus, suteikianio krikioniui galios veikti demonikas yd pajgas ir laimti dangaus karalyst (ypa plg. HIos XII). Targume kaip penkt giesm terptas Jozus kreipimsi saul ir mnul, idant ie paliaut giedoj taip paodiui ten suprantamas hebr. tekstas (veikiausiai turima galvoje kosmini sfer sukimosi kuriama muzika). Tada pragysta Jozu, praydamas pagalbos pergalei myje pasiekti (Ts 10, 12; plg. P. S. Alexander, The Targum of Canticles, p. 77, in. 11).

I 110 Ketvirta, Deboros giesm (Ts 5, 231), skirta didiajai pergalei prie filistieius. Vardas Debora reikia bit, pastarosios darbo vaisius yra medus, kur dl sveikatos vartoja ir karaliai, ir paprasti mons (CCt Prol. 4.9). Dykumoje keleiv stiprino paprastas ulinio vanduo, dabar jg jau teiks naujos kokybs maistas Dievo odio ir pranaysts medus. Kopiantysis Giesmi giesm gali drauge su Debora girti pergal, jei jis tikrai paliko nuodming praeit ir velgia ateit. Prieas nuodmingas gyvenimas jau guli negyvas, o giesmje aukiama: Pabusk, pabusk, o Debora (Ts 5, 12) tai dvasinio prisiklimo vaizdis (HIud VI 1). Origenas Teisj knygos homilijoje taip nusako ios giesms esm: Visu savo protu dmiuosi tai, kas vyks ateityje. Jei ten nukreipsiu dvasi, tai visa, kas yra iame pasaulyje, laikysiu slavomis, kad laimiau Krist, kuris tiems, kas j myli, pareng visa, ko nei akis regjo, nei ausis girdjo, nei mogaus irdis suvok [plg. 1 Kor 2, 9]. [] Mat nebesielgiu moni bdu, nei moni bdu k msts mstau; atvirkiai, anot Rato odi, tie, kuriuos kreipiasi Dievo odis, yra dievai, todl velgiu protu dievikus dalykus, o ne mogikus (HIud VI 4). Targume tai eta giesm (Il Targum, p. 45).

Komentaras I 1

164

I 111 Komentare apie penkt giesm (2 Sam 22) Origenas sako: Jei ir tu pajgsi suvokti, kas yra Dovydo prieai, [] ir kokiu bdu jis tapo vertas pelnyti Viepaties pagalb ir bti ivaduotas i t prie, tai ir tu galsi giedoti i penktj giesm (CCt Prol. 4.10). is reikalavimas asmenikai suvokti Rato prasmes, padaryti jas savastimi liudija, kad Origenas giesmi sek suvok ne kaip literatrin konstrukcij, simbolizuojani tobuljimo keli, bet kaip real vidin vyksm, tiesiogiai susiet su nuosekliu Rato skaitymu, iekant jo dvasins prasms ir j sisavinant. Gg targumas Dovydo giesm vardija kaip atunt (Il Targum, p. 5).

I 112 Kur baigiasi Izaijo giesm, nra visai aiku, komentatoriai tenkinasi nurod pirm eilut (Iz 5, 1 ir t.), arba i viso praleidia nuorod (Origne, Commentaire I, p. 154156). Bet kuriuo atveju tai dramatikas pasakojimas apie Dievo meil ir jo Tautos neitikimyb. Komentare Origenas kaip et pateikia kit giesm levit vadovo Asafo ir jo broli giesm Sandoros skrynios pargabenimo Jeruzal proga (1 Krn 16, 736). Izaijo giesm minima kaip alternatyva (jei kas nors prie kit nort priskaiiuoti Izaijo giesm CCt Prol. 4.13). Bt galima, anot Origeno, abejoti, ar dera taip daryti, mat Izaijas ras nepalyginti vliau negu Saliamonas, taiau prana osms vertintinos ne pagal j laikus, bet pagal prasm (ratione), o Giesm, kuri giedojo Saliamonas, tars esant [giesme giesmi] ne tik buvusi, bet ir bsim (ibid.). Panaia logika veikiausiai vadovaujamasi ir Targume deimt viet, po Giesmi giesms rikiuojant Izaijo nuorod giesm, kuri giedos i tremties grtantis Izraelis (Iz 30, 29).

I 113 iuolaikiniai leidjai ne visada iskiria Suadtinio ir Suadtins palydas ir nurodo tiesiog vestuvin palyd, chor (pvz., The Revised English Bible, 1989; La Sacra Bibbia, testo C. E. I., 2008), kiti veda nauj persona, pvz., piemenis, brolius (Traduction Oecumnique, 1975), poet (The New Jerusalem Bible, 1985).

Komentaras I 1

Literatra,rodykls

CC [Contra Celsum] Prie CelsCCt [Commentarium in Canticum Canticorum] = Giesmi giesms

komentarasCEph [Commentarium in epistulam ad Ephesios] = Laiko efezie

iams komentarasCIo [Commentarium in Ioannem] = Evangelijos pagal Jon komentarasCMt [Commentarium in Matthaeum] = Evangelijos pagal Mat

komentarasCMtS [Commentariorum series in Matthaeum] = Tstinis Evangelijos

pagal Mat komentaras CPs [Commentarium in Psalmos] = Psalmi komentarasCRm [Commentarium in Epistulam ad Romanos] = Laiko romie

iams komentarasDial [Dialogus cum Heraclide] = Dialogas su HerakliduEpCar [Epistula ad Caros] = Laikas biiuliams AleksandrijojeEpFirm [Epistula ad Firmilianum] = Laikas FirmilianuiFrCt [Fragmenta graeca in Canticum Canticorum] = Giesmi giesms

komentaro fragmentaiFrIob [Fragmenta in Iob] = Jobo knygos aikinim fragmentaiFrLam [Selecta in Threnos] = Raud knygos komentaro fragmentaiFrPs [Fragmenta in Psalmos] = Psalmi aikinim fragmentaiHCt [Homiliae in Canticum Canticorum] = Giesmi giesms homilijosHGn [Homiliae in Genesim] = Pradios knygos homilijosHEx [Homiliae in Exodum] = Ijimo knygos homilijosHIer [Homiliae in Ieremiam] = Jeremijo pranaysts homilijosHIos [Homiliae in Iosue] = Jozus knygos homilijosHIs [Homiliae in Isaiam] = Izaijo pranaysts homilijosHIud [Homiliae in Iudices] = Teisj knygos homilijosHLc [Homiliae in Lucam] = Evangelijos pagal Luk homilijosHLv [Homiliae in Leviticum] = Kunig knygos homilijosHNm [Homiliae in Numeros] = Skaii knygos homilijos

Origeno veikal santrumpos

296

Mart [Exhortatio ad martyrium] = Paraginimas kankinysteiOrat [De oratione] = Apie maldPas [De Pascha] = Apie Pasch / VelykasPrinc [De principiis] = Pradmenys / Apie pradusResur [De resurrectione] = Apie prisiklim

Origeno tekst santrumpos

Bibliografiniai rankiai

Henri Crouzel, Bibliographie critique dOrigne, Den Haag / Steenbrugge: Nijhoff (Instrumenta Patristica 8), 1971.

Henri Crouzel, Bibliographie critique dOrigne, Supplment I, Turnhout: Brpols (Instrumenta Patristica et Mediaevalia 8A), 1982.

Henri Crouzel, Bibliographie critique dOrigne, Supplment II, Turnhout: Brpols (Instrumenta Patristica et Mediaevalia 8B), 1996.

Maura Maria Morfino, Ermeneutica biblica ecclesiale e sinagogale a confronto. Rassegna bibliografica per uno status quaestionis sui contatti tra mondo giudaico e Chiesa patristica nei primi tre secoli con particolare riferimento alla polemica tra Origene e la Sinagoga sul Cantico dei Cantici, Theologica & Historica. Annali della Pontificia Facolt Teologica della Sardegna IV, 1995, p. 75136.

Origeno Giesmi giesms komentaras ir homilijos

LeidimaiOrigenis Opera omnia, t. III, opera et studio Caroli et Vincentii Dela

rue, recognoscente J.P. Migne (Patrologia Graeca 13), Paris, 1862, col. 35197.

Origenes Werke, VIII Band: Homilien zu Samuel I, zu Hohelied und zu den Propheten, Kommentar zum Hohelied. in Rufins und Hieronimus bersetzungen, hrsg. von W. A. Baehrens, Leipzig: Hinrichs (Die Griechischen Christlichen Schriftsteller [= GCS] 33), 1925.

Origne, Homlies sur le Cantique des Cantiques, introduction, traduction et notes de Dom Olivier Rousseau, Paris: Cerf (Sources chrtiennes [= SC] 37 bis), 1966.

Origene, Omelie sul Cantico dei cantici, a cura di M. Simonetti, Fondazione Lorenzo Valla / Arnoldo Mondadori editore, 1998.

Origne, Commentaire sur le Cantique des Cantiques, texte de la version latine de Rufin, introduction, traduction et notes par L. Brsard et

Literatra

298 Literatra

H. Crouzel avec la collaboration de M. Borret, t. 12, Paris: Cerf (SC 375376), 19911992.

Origene, Commentario al Cantico dei cantici, a cura di M. A. Barbra, Bologna: EDB (Biblioteca patristica 42), 2005.

VertimaiOrigen, The Song of Songs, Commentary and Homilies, translated and

annotated by R. P. Lawson, New YorkMahwah: The Newmann Press (Ancient Christian Writers), 1956.

Origene, Commento al Cantico dei cantici, traduzione, introduzione e note a cura di M. Simonetti, Roma: Citt Nuova (Collana di testi patristici 1), 1976 (20052).

Origene, Omelie sul Cantico dei cantici, traduzione, introduzione e note a cura di M. I. Danieli, Roma: Citt Nuova (Collana di testi patristici 83), 1990 (19952).

Orygenes, Komentarz do Pieni nad Pieniami. Homilie o Pieni nad Pieniami, tum. i opr. S. Kalinkowski, Krakw: WAM, 1994.

Banyios Tvai: Nuo Apatalikj Tv iki Nikjos Susirinkimo. Antologija, sud. D. Alekna, V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2003.

Origenas, Paaikinimai Giesmi giesmei, vert V. Stalioraityt, in: Banyios Tvai: Nuo Apatalikj Tv iki Nikjos Susirinkimo. Antologija, sud. D. Alekna, V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 487522.

Origenas, Giesmi giesms homilijos, vert G. ukas, vad ir paaikinimus para V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 1996.

Kiti cituojami Origeno veikalai

IPradios knygos homilijos [HGn]:

Origne, Homlies sur la Genese, ed. L. Dutreleau, Paris: Cerf (SC 7 bis), 1985.

Opere di Origene I: Omelie sulla Genesi, a cura di M. Simonetti, traduzione di M. I. Daniele, Roma: Citt Nuova, 2002.

299Literatra

Ijimo knygos homilijos [HEx]:Opere di Origene II: Omelie sullEsodo, a cura di M. Simonetti, tra

duzione di M. I. Daniele, Roma: Citt Nuova, 2005.

Skaii knygos homilijos [HNm]:Origne, Homlies sur les Nombres, ed. L. Doutreleau, Paris: Cerf,

t. I (SC 415), 1996 ; t. II (SC 442), 1999.

Kunig knygos homilijos [HLv]:Origne, Homlies sur le Lvitique, ed. M. Borret, t. III, Paris: Cerf

(SC 286287), 1981.

Jozus knygos homilijos [HIos]:Origne, Homlies sur Josu, ed. A. Jaubert, Paris: Cerf (SC 71),

1960.

Teisj knygos homilijos [HIud] : Origne, Homlies sur les Juges, ed. Pierre Messi, Louis Neyrand,

Marcel Borret, Paris: Cerf (SC 389), 1993.

Jobo knygos aikinim fragmentai [FrIob]:Selecta in Job, in: Origenis Opera omnia, t. II, opera et studio Caroli

et Vincentii Delarue, recognoscente J.P. Migne (Patrologia Graeca 12), Paris, 1862, col. 10311049.

Psalmi komentaras [CPs]:Selecta in Psalmos, in: Origenis Opera omnia, t. II, opera et stu

dio Caroli et Vincentii Delarue, recognoscente J.P. Migne (Patrologia Graeca 12), Paris, 1862, col. 10531686.

Jeremijo pranaysts homilijos [HIer]:Origne, Homlies sur Jrmie, ed. P. Nautin, t. III, Paris: Cerf

(SC 232, 238), 19761977.

Jeremijo raud komentaras [FrLam]:Origenes Werke, III Band: Jermiahomilien, Klagliederkommentar,

hrsg. von E. Klostermann, Leipzig: Hinrichs (GCS 6), 1901.

300

Evangelijos pagal Mat komentaras [CMt]:Opere di Origene XI/1: Commento a Matteo / 1, a cura di G. Bendi

nelli, traduzione di R. Scognamiglio, note di M. I. Daniele, Roma: Citt Nuova, 2008.

Opere di Origene XI/5: Commento a Matteo / Series 1, a cura di G. Bendinelli, traduzione di R. Scognamiglio, note di M. I. Daniele, Roma: Citt Nuova, 2004.

Opere di Origene XI/6: Commento a Matteo / Series 2, a cura di G. Bendinelli, traduzione di R. Scognamiglio, note di M. I. Daniele, Roma: Citt Nuova, 2006.

Origenes Werke, XII Band: Matthuserklrung, III: Fragmente und Indices, hrsg. von E. Klostermann, zweite Hlfte, 2., durchgesehene Aufl., besorgt von U. Treu, Berlin: AkademieVerlag (GCS 41/2), 1968.

Evangelijos pagal Luk komentaras [CLc]:Origne, Homlies sur S. Luc, ed. H. Crouzel, Paris: Cerf (SC 87), 1962.

Evangelijos pagal Jon komentaras [CIo]:Origne, Commentaire sur saint Jean, t. IIII, ed. C. Blanc, Paris:

Cerf (SC 120, 157, 222), 19661975.Origenes Johanneskommentar Buch IV, editiert, bersetzt und kom

mentiert von Hans G. Thmmel, Tbingen: Mohr Siebeck, 2011.

Pauliaus laik aikinimai:Opere di Origene XIV/4: Esegesi paolina: I testi frammentari, introdu

zione, traduzione e note di F. Pieri, Roma: Citt Nuova, 2009.

IIApie mald [Orat]:Origenes Werke, II Band: Buch VVIII Gegen Celsus. Die Schrift vom

Gebet, hrsg. von P. Koetschau, Leipzig: Hinrichs (GCS 3), 1899.

Apie Pasch [Pas]:Origene, Sulla Pasqua. Il papiro di Tura, introd., traduzione e note di

Giuseppe Segherri, Milano: Edizioni Paoline (Letture cristiane del primo millennio 6), 1989.

Literatra

301

Dialogas su Heraklidu [Dial]:Entretien dOrigne avec Hraclide, ed. J. Scherer, Paris: Cerf (SC 67),

1960.

Laikas biiuliams Aleksandrijoje [EpCar]:Pamphile et Eusbe de Csare, Apologie pour Origne suivi Rufin

dAquile Sur la falsification des livres dOrigne, texte critique par Ren Amacker et ric Junod, t. III, Paris: Cerf (SC 464465), 2002.

Laikas Firmilianui [EpFirm]:Banyios Tvai: Nuo Apatalikj Tv iki Nikjos Susirinkimo. Anto

logija, sud. D. Alekna, V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 523.

Paraginimas kankiniams [Mart]:Origenes Werke, I Band: Die Schrift vom Martyrium. Buch IIV

gegen Celsus, hrsg. von P. Koetschau, Leipzig: Hinrichs (GCS 2), 1899.

Pradmenys / Apie pradus [Princ]:Origne, Trait des Principes, ed. H. Crouzel, M. Simonetti, t. IV,

Paris: Cerf (SC 252, 253, 268, 269, 312), 19781984.Origene, I Principi, a cura di Manlio Simonetti, Torino: UTET

Libreria, 2010 (19681).Origenas, Apie pradus, vert D. Alekna, in: Banyios Tvai: Nuo

Apatalikj Tv iki Nikjos Susirinkimo. Antologija, sud. D. Alekna, V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2003, p. 388474.

Prie Cels [CC]:Origne, Contre Celse, ed. M. Borret, t. IIV, Paris: Cerf (SC 132,

136, 147, 150), 19671969.

Giesmi giesms tekstas, vertimai

Septuaginta. Id est Vetus Testamentum graece iuxta LXX interpretes, editio altera, edd. Alfred Rahlfs, Robert Hanhart, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft, 2006.

Literatra

302

A New English Translation of the Septuagint, ed. by Albert Pietersma and Benjamin G. Wright, Oxford: Oxford University Press, 2007 (20092).

Biblia Sacra iuxta vulgatam versionem, recensuit R. Weber, editionem quartam praeparavit R. Gryson, Stuttgart: Deutsche Bibelgesselschaft, 1994.

ventasis Ratas Senojo Testamento, [i lotyn k.] vert ir komentori pridjo J. J. Skvireckas, II laida, t. II, Roma, 1958.

Biblija. Naujas lietuvikas vertimas: Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas, i hebraj, aramj ir graik k. vert A. Jurnas, Duncanville, Tex.: World Wide Printing, 2000.

Biblija, arba ventasis Ratas. Ekumeninis leidimas, Senasis Testamentas, i hebraj, aramj ir graik k. vert A. Rubys; Naujasis Testamentas, i graik k. vert . Kavaliauskas, Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 20095.

, ( ), , 6 1869.

Giesmi giesms targumas

Il Targum del Cantico dei Cantici. Il Targum del Libro di Rut, a cura di G. Lenzi, traduzione e note di U. Neri e E. Poli, GenovaMilano: Marietti (Testi e studi aramaici 2), 2010.

The Targum of Canticles, translated, with a critical introduction, apparatus, and notes by P. S. Alexander. The Aramaic Bible volume 17A. London: T&T Clark, 2003.

Rabin ratija

The Babylonian Talmud, vol. 118, translated into English with notes by I. Epstein, London: Soncino Press, 1961.

The Talmud: A Selection, Selected, Translated and Edited by Norman Solomon, London: Penguin Books, 2009.

G. Stemberger, Midrash: Vom Umgang der Rabinen mit der Bibel. Einfhrung Text Erluterungen, Mnchen: C. H. Beck, 1982.

Literatra

303

Hipolito Giesmi giesms komentaras

Yancy W. Smith, Hippolytus commentary On the Song of Songs in social and critical context (Dissertation), Texas Christian University, 2009.

Giesmi giesms iuolaikiniai komentarai

Song of Songs: A New Translation with Introduction and Commentary by M. H. Pope, Garden City, N. Y.: Doubleday (The Anchor Bible), 1977.

A.M. Pelletier, Lectures du Cantique des Cantiques, Roma: Editrice Pontificio Istituto Biblico, 1989.

Cantico dei cantici, versione, introd. e commento di G. Barbiero, Milano: Paoline, 2004.

R. E. Murphy, The Song of Songs: A Commentary on Book of Canticles or The Song of Songs, Minneapolis: Fortress Press (Hermeneia), 1990.

E. Kingsmill, The Song of Songs and the Eros of God: A Study in Biblical Intertextuality, Oxford: Oxford University Press (Oxford Theological Monographs), 2009.

Gnostiniai tekstai ir apokrifai

Testi gnostici in lingua greca e latina, a cura di M. Simonetti, Fondazione Lorenzo Valla / Arnoldo Mondadori editore, 1993 (20095).

Nag Hammadi Codex II, 27 together with XIII, 2*, Brit. Lib. Or. 4926(1), and P. Oxy. 1, 654, 655, ed. Bentley Layton, vol. 1: Gospel According to Thomas, Gospel According to Phillip, Hypostasis of the Archons, and Indexes, Leiden: E. J. Brill, 1989.

Vangeli gnostici: Vangelo di Tomaso, Maria, Verit, Filippo, a cura di Luigi Moraldi, Milano: Adelphi, 1993.

Lptre des aptres et le Testament de N.S. JsusChrist, traduction de lthiopien, introduction et notes de J.N. Prs, Turnhout: Brepols (Apocryphes 5), 1994.

Pistis Sophia, a cura di Luigi Moraldi, Milano: Adelphi, 20062.

Literatra

304

Banyios Tvai

Banyios Tvai: Nuo Apatalikj Tv iki Nikjos Susirinkimo. Antologija, sud. D. Alekna, V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2003.

Clemens Alexandrinus, Paedagogus = Clemens Alexandrinus, Erster Band: Protrepticus und Paedagogus, hrsg. von Otto Sthlin, 3. Aufl. von U. Treu, Berlin: AkademieVerlag (GCS) 1972.

Clemens Alexandrinus, Stromata = Clemens Alexandrinus, Zweiter Band: Stromata Buch IVI, hrsg. von Otto Sthlin, 3. Aufl. von L. Frchtel, Berlin: AkademieVerlag (GCS) 1960; Dritter Band: Stromata Buch VIIVIII Excerpta ex Theodoto et al., hrsg. von Otto Sthlin, 2. Aufl. von L. Frchtel, U. Treu, Berlin: AkademieVerlag (GCS) 1970.

Constitutiones Apostolorum = D. Spada, D. Salachas, Costituzioni dei Santi Apostoli per mano di Clemente, Citt del Vaticano: Urbaniana University Press, 2001.

Didache = Didach: Insegnamento degli apostoli, ed. di Giuseppe Visona, Milano: Paoline, 2000.

Eusebius, Historia ecclesiastica = Eusbe de Csare, Histoire ecclsiastique, ed. G. Bardy, t. IIV, Paris: Cerf (SC 31, 41, 55, 73), 19521960.

Eusebius, Commentaria in Psalmos = Eusebii Pamphili Opera omnia, collegit et recognovit J.P. Migne, t. V (Patrologiae cursus completus: Series graeca, accurante J.P. Migne, vol. 23), Parisiis: J.P. Migne, 1857.

Hermas, Pastor = The Apostolic Fathers, vol. II, ed. and transl. by Bart D. Ehrman, Cambridge (Mass.) London: Harvard University Press (The Loeb Classical Library 25), 2003, p. 174473.

Hieronymus Stridonensis, Epistulae = Eusebii Hieronymi Epistulae, Pars IIII, editio altera supplementis aucta, Viena: HoelderPichterTempsky (sterreichische Akademie der Wissenschaften, Corpus Scriptorum Ecclesiasticorum Latinorum 5456), 1966; Hieronymus, Epistularum Indices, comp. M. Kamptner, Viena: HoelderPichterTempsky, 1966.

Hieronymus Stridonensis, De viris illustribus = Gerolamo, Gli uomini illustri. De viris illustribus, a cura di Aldo CeresaGastaldo, Bologna: EDB (Biblioteca patristica 12), 1998.

Literatra

305

Hieronymus Stridonensis, Liber interpretationis hebraicorum nominum = Eusebii Hieronimi Opera omnia, t. II (Patrologiae cursus completus: Series latina, accurante J.P. Migne, vol. 23), Parisiis: Garnier, 1883, col. 815904.

Justinianus Imperator, Liber adversus Origenem (ad Mennam) = usebii Alexandrini episcopi Opera accedunt Justiniani, Imperatoris Augusti, scripta dogmatica, recognovit J.P. Migne (Patrologiae cursus completus: Series graeca, accurante J.P. Migne, vol. 86/1), Parisiis: J.P. Migne, 1865, col. 946994.

Methodius Olympi, De resurrectione = Methodius von Olympus, Schriften, I., von G. Nanthanael Bonwetsch, Erlangen: A. Deichert (Georg Bhme), 1891, p. 70283.

Pamphilus, Apologeticus pro Origene liber in latinum translatus = Pamphile et Eusbe de Csare, Apologie pour Origne suivi Rufin dAquile Sur la falsification des livres dOrigne, texte critique par Ren Amacker et ric Junod, t. III, Paris: Cerf (SC 464465), 2002.

Photius, Bibliotheca / Myrionbiblon = Photii Opera omnia, recogn. J.P. Migne (Patrologiae cursus completus: Series graeca, accurante J.P. Migne, vol. 103), Parisiis: Garnier, 1900, col. 191588.

Rufinus, De adulteratione librorum Origenis = Pamphile et Eusbe de Csare, Apologie pour Origne suivi Rufin dAquile Sur la falsification des livres dOrigne, texte critique par Ren Amacker et ric Junod, t. III, Paris: Cerf (SC 464465), 2002.

enute, Contra Origenistas = HansJoachim Cristea, Schenute von Atripe: Contra Origenistas, Edition des koptischen Textes mit bersetzung, Tbingen: Mohr Siebeck, 2010.

Traditio Apostolica = The Apostolic Tradition, [translation and] commentary by P. F. Bradshaw, M. E. Johnson, L. E. Philips, Minneapolis: Fortress Press (Hermeneia), 2002.

Antikos autoriai

Aelianus, De natura animalium = Aelian, On the Characteristics of Animals, with an English translation by A. F. Schofield, vol. IIII,

Literatra

306

London: Heinemann, Cambridge (Mass.): Harvard University Press (Loeb Classical Library), 19581959.

Alkinoos, Didaskalikos: Lehrbuch der Grundstze Platons: Einleitung, Text, bersetzung und Anmerkungen, hrsg. von Orrin F. Summerell, Thomas Zimmer, BerlinNew York: Walter de Gruyter, 2007.

Heraclitus (Allegorista), Questiones Homericae = Eraclito, Questioni omeriche sulle allegorie di Omero in merito degli di, a cura F. Pontani, Pisa: Edizioni ETS (il mito 1), 2005.

Josephus Flavius, Contra Apionem = Josphe Flavius, Contre Apion, texte tabli et annot par Thodore Reinach et traduit par Lon Blum, Paris: Les Belles Lettres (Ass. Guillaume Bud), 1930.

Panaetius = Panezio, Testimonianze e frammenti, a cura di E. Vimercati, Milano: Bompiani (Testi a fronte), 2002.

Plato, Apologia Socratis = Platonas, Sokrato apologija, i graik k. vert ir vad para N. Kardelis, komentar para V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2009.

Plato, Respublica = Platonas, Valstyb, i graik k. vert J. Dumius, Vilnius: Pradai, 20002 (19811).

Plato, Symposium = Platonas, Puota, arba apie meil, i graik k. vert T. Aleknien, komentar para V. Aliauskas, Vilnius: Aidai, 2000.

Plato, Timaeus = Platonas, Timajas. Kritijas, i graik k. vert N. Kardelis, Vilnius: Aidai, 1995.

Plato, Phaedo = Platonas, Puota, Faidonas, i graik k. vert M. Rakaus kas, Klaipda: Rytas, 1935; Platonas, Faidonas, i graik k. vert ir komentar para T. Aleknien, Vilnius: Aidai, 1999.

Plato, Phaedrus = Platonas, Faidras, i graik k. vert N. Kardelis, Vilnius: Aidai, 1996.

Sallustius (Philosophus), De diis et mundo = Saloustios, Des dieux et du monde, texte tabli et traduit par G. Rochefort, Paris: Les Belles Lettres (Ass. Guillaume Bud), 1960.

Stoicorum veterum fragmenta, vol. IIII collegit J. von Arnim, vol. IV (Indices) conscr. M. Adler, Stuttgart: Teubner, 1964 (repr. 19031924).

Literatra

307

Tyrimai

Martin Abegg, Peter Flint, Eugene Ulrich, The Dead See Scrolls Bible, San Francisco: HarperSanFrancisco, 1999, p. 611618.

Peter R. Ackroyd, Craig F. Evans (edd.), The Cambridge History of the Bible, vol. 1, Cambridge: Cambridge University Press, 1975.

Vytautas Aliauskas, K ir kaip vert Sein vyskupas Antanas Baranauskas: vado bandymas istoriniam Giesmi giesms vertimui, in: Giesmi giesm, vert A. Baranauskas, sudar B. Speiyt, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005.

JeanMarie Auwers, Du bon usage dune dition dOrigene. propos du Commentaire al Cantico dei cantici de M. A. Barbra, Adamantius 13, 2007, 287296.

Adele Monaci Castagno (ed.), Origene: Dizionario la cultura, il pensiero, le opere, a. c. di, Roma: Citt Nuova, 2000.

Jaques Chnevert, LEglise dans le Commentaire dOrigene sur le Cantique des cantiques, BruxellesParis, 1969.

Elizabeth A. Clark, Origen, the Jews, and the Song of Songs: Allegory and Polemic in Christian Antiquity, in: Anselm C. Hagedorn (ed.), Perspectives on the Song of Songs = Perspektiven der Hoheliedauslegung, Berlin: Walter de Gruyter, 2005, p. 274293.

P. Cox Miller, Poetic Words, Abysmal Words: reflections on Origens Hermeneutics, in: Origen of Alexandria: his work and his legacy, Notre Dame, 1988, p. 165178.

Henri Crouzel, La christologie dOrigne selon son Commentaire sur le Cantique des Cantiques, in: Praesentia Christi. Festschrift Johannes Betz zum 70. Geburtstag, Hrsg. Lothar Lies, Dsseldorf: Patmos, 1984, p. 421433.

Henri Crouzel, Origene, in: Dizionario patristico e di antichita cristiane, Roma: Marietti, 1983, vol. 2.

Henri Crouzel, Origne, Paris, 1985 (angl. vert. A. S. Worral; Edinburgh: T. & T. Clark, 1989).

Jean Danilou, Origene: Il genio del Cristianesimo, Roma: Edizioni Arkeios, 1991, p. 257 (pranc. originalas: Jean Danilou, Origne, Paris: La Table Ronde, 1948).

Literatra

308

Arthur J. Droge, Homer or Moses? Early Christian Interpretations of the History of Culture (= Hermenutische Untersuchungen zur Theologie 26), Tbingen, 1989.

Peter V. Flint, The Book of Canticles (Song of Songs) in the Dead Sea Scrolls, in: Anselm C. Hagedorn (ed.), Perspectives on the Song of Songs = Perspektiven der Hoheliedauslegung, Berlin: Walter de Gruyter, 2005, p. 97103.

Robin GriffithJones, Mary Magdalene: The Woman Jesus Loved, Norwich: Canterbury Press, 2008.

Anselm C. Hagedorn (ed.), Perspectives on the Song of Songs = Perspektiven der Hoheliedauslegung, Berlin: Walter de Gruyter, 2005.

Ch. Kannengieser and W. L. Petersen (edd.), Origen of Alexandria: his work and his legacy, Notre Dame: University of Notre Dame Press (Christianity and Judaism in Antiquity 1), 1988.

Reuven Kimelman, Rabbi Yohanan and Origen on the Song of Songs: A ThirdCentury JewishChristian Disputation, The Harvard Theological Review 73, 1980, p. 567595.

J. Christopher King, Origen on the Song of Songs as the Spirit of Scripture: The Bridgeroomss Perfect MarriageSong, Oxford: Oxford University Press, 2005.

Edme Kingsmill, The Song of Songs and the Eros of God: A Study in Biblical Intertextuality, Oxford: Oxford University Press (Oxford Theological Monographs), 2009.

Freddy Ledegang, Mysterium Ecclesiae: images of the Church and its members in Origen, Leuven University Press: Uitgeverij Peeters Leuven, 2001.

Frdric Manns, Une tradition juive dans les commentaires du Cantique des Cantiques dOrigne, Antonianum 65, 1990, p. 322.

Mario Maritano, Largomentazione scritturistica di Origene contro la metemsomatosi, in: Origeniana Sexta: Origne et la Bible / Origen and the Bible. Actes du Colloquium Origenianum Sextum, Chantilly 30 aot 3 septembre 1993, edd. Gilles Dorival et Alain Le Bolluec, Leuven: Peeters / University Press (Bibliotheca Ephemeridum Theolo gicarum Lovaniensium 118), 1995, p. 251276.

Literatra

309

Antti Marjanen, The Woman Jesus Loved: Mary Magdalene in the Nag Hamamdi Library and Related documents, LeidenNew York: Brill (Nag Hammadi and Manichaean studies 40), 1996.

Christoph Markschies, Origenes und sein Erbe gesammelte Studien, Berlin: Walter de Gruyter, 2007.

Lee M. McDonald, James A. Sanders (ed.), The Canon Debate, Peabody (Mass.): Hendrickson Publishers, 2002.

Bernard McGinn, The Foundations of Mysticism: Origins to the Fifth Century, New York: Crossroad, 1991.

John Anthony McGuckin (ed.), The SCM Press AZ of Origen, London: SCM Press, 2006 (= The Westminster Handbook to Origen, ed. J. A. McGuckin, Louisville: Westminster John Knox Press, 2004).

Helmut Merklein, metanoia, metanoeo, in: Exegetisches Wrterbuch zum Neuen Testament, Bd. II, Stuttgart: Kohlhammer, 1981, p. 10221031.

Adele Monaci Castagno (ed.), La biografia di Origene fra storia e agiografia. Atti del VI Convegno di Studi del Gruppo Italiano di ricerca su Origene e la tradizione alessandrina, Villa Verruchio (Biblioteca di Adamantius 1), 2004.

Takamitsu Muraoka, A GreekEnglish Lexicon of the Septuagint, Louvain etc.: Peeters, 2009.

Pierre Nautin, Origne. Sa vie et son uvre, Paris: Scipioni, 1977.Domenico Pazzini, In principio era il Logo: Origene e il prologo del van

gelo di Giovanni, Brescia: Paideia editrice (Studi biblici 64), 1983.Luigi Franco Pizzolato, Marco Rizzi (ed.), Origene maestro di vita spi

rituale / Origen: Master of Spiritual Life, Milano: Vita e Pensiero (Studia patristica Mediolanensia 22), 2001.

Bernard Pouderon, Les apologistes Grecs du IIe sicle, Paris: Cerf, 2005.Ignazio Sanna, Largomento apologetico Furta Graecorum, Problemi

attuali di FilosofiaTeologiaDiritto: Studi della Pontificia Universit Lateranense per il 50o della nuova sede, Roma: LEVLateranense, 1989, p. 119143.

Magne Sb (ed.), Hebrew Bible, Old Testament: The history of its interpretation, vol. 1: From the beginnings to Middle Ages (until 1300), Gttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1996.

Literatra

310

Charles Scalise, Origen and the Sensus litteralis, in: Ch. Kannengieser and W. L. Petersen (edd.), Origen of Alexandria, p. 117129.

Udo Schnelle, Einleitung in das Neue Testament, Gttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 20076.

Manlio Simonetti, Due note sullangelologia origeniana, Rivista di cultura classica e medievale 4, 1962, p. 169208.

Marta Sordi, I cristiani e limpero Romano, nuova edizione, Milano: Jaca Book, 2006.

Anthony C. Thiselton, New Horizons in Hermeneutics, HarperCollins Publishers, 1992.

Joseph W. Trigg, Origen, LondonNew York: Routledge (The Early Church Fathers), 1998.

Literatra

Senasis Testamentas

Pradios knyga1, 1 : 851, 5 : 211, 16 : 211, 26 : 2052, 7 : 493, 8 : 2115, 5 : 21518, 1 : 10518, 10 : 20024, 65 : 22025, 13 : 20827, 27 : 13928, 1019 : 28138, 1415 : 22043, 16 : 10543, 25 : 10519, 19 : 244

Ijimo knyga1, 5 : 503, 8 : 2567, 28 : 19712, 22 : 28313, 38 : 7714, 14 : 26315, 1 : 79, 10915, 118 : 15915, 121 : 15820, 5 : 22920, 12 : 13726, 34 : 77

30, 2233 : 17930, 30 : 18230, 34 : 83, 179, 23930, 3435 : 11531, 3 : 8531, 11 : 8532, 32 : 14933, 22 : 28834, 14 : 229

Skaii knyga12 : 20612, 1 : 9712, 7 : 28121, 17 : 7921, 1718 : 158, 16121, 19 : 24424, 9 : 109, 113, 139,

232, 233

Kunig knyga5, 7 : 14710, 14 : 8716, 31 : 77, 15625, 4 : 156

Pakartoto statymo knyga5, 31 : 29110, 22 : 5014, 4 : 14127, 9 : 14928, 8 : 19730, 1214 : 277

31, 19 : 16232, 1 : 7932, 14 : 158, 16232, 8 : 21732, 47a : 217

Jozus knyga9, 2 : 193

Teisj knyga3, 24 : 1975, 2 : 795, 231 : 158, 1635, 3 : 1585, 12 : 16310, 12 : 163

1 Samuelio knyga2, 110 : 15810, 1 : 18223, 29 : 244

2 Samuelio knyga22 : 16422, 2 : 79

1 Karali knyga1, 45 : 1825, 3: 1018, 6 : 15610, 2 : 8910, 10 : 8918, 42 : 28419, 45 : 284

Citat rodykl

312

1 Kronik knyga16, 736 : 16416, 838 : 158

Jobo knyga7, 1 : 11920, 9 : 20925, 5 : 5128, 7 : 209

Psalmynas125 : 331, 1 : 21018, 9 : 12322 : 21222, 5 : 8723 : 19226, 13 : 25637, 6 : 83, 11543, 20 : 25644, 34 : 2514

Giesmių giesmės homilijos

Documents