Geležies karalius (Geležies fėjūnai 1-oji knyga)

Vilnius

Skiriu Nikui, Brendonui ir Vilisui. Kad mums ir toliau sektųsi švaistyti laiką.

PADĖKOS

Kelias, kurį tenka įveikti norint išleisti knygą, yra ilgas, reikalaujantis daug pastangų, ir aš turiu padėkoti daugeliui žmonių, padėjusių man jį nueiti iki galo. Tėvams – už padrąsinimą siekti savo svajonės, o ne susirasti tikrą darbą. Sesei Kimiko ir svainiui Maikui – kad noriai skaitė baisius pirmuosius knygos apmatus. Savo mokytojai Džulianai Li ir nuostabiems Luisvilio „Žaliosios upės rašytojų“ autoriams, dėstytojams ir studentams. Nuostabiai agentei Lori Maklin – už suteiktą progą, o redaktorei Natašijai Vilson už tai, kad padėjo svajonei išsipildyti. Savo rašymo grupei – už visus kartu praleistus savaitgalius, vargstant prie vienas kito rankraščių, naikinant vienas kito veikėjus ir bandant išrasti dviratį.

O labiausiai noriu padėkoti savo nuostabiam vyrui Nikui už tai, kad buvo mano rašymo partneris, palaikymo komanda, redaktorius, įgarsintojas, korektorius, proto balsas, ir už tai, kad man patekus į aklavietę jis niekada neatsisakydavo pasišnekėti apie kuriamą istoriją, siužetą ar veikėją. Be jo nebūčiau šios knygos parašiusi.

PIRMA DALIS

9

1

Vaiduoklis kompiuteryje

Prieš dešimt metų, per mano šeštąjį gimtadienį, pra-dingo tėvas.

Ne, jis mūsų nepaliko. Jeigu būtų palikęs, apie tai būtų pasakę lagaminai ir tušti stalčiai, ir pavėluoti gimtadienio atvirukai su dešimties dolerių kupiūromis viduje. Jeigu būtų mus palikęs, tai reikštų, kad jis buvo nelaimingas su mama ir manimi ir kad kažkur kitur susirado naują meilę. Tačiau tai netiesa. Jis tikrai nenumirė, nes būtume apie tai išgirdę. Nebuvo jokios autoavarijos, jokio kūno, jokios policijos, besisukinėjančios aplink žiaurios žmog-žudystės vietą. Viskas nutiko labai ramiai.

Per šeštąjį gimtadienį tėvas nusivedė mane į parką, vieną mano mėgstamiausių to meto vietų. Tai buvo kažin kur esantis nedidelis parkas su bėgimo taku ir ūkanotu, pušimis apaugusiu žaliu tvenkiniu. Mes buvome prie tvenkinio ir šėrėme antis, kai aš išgirdau, kaip už kalvos

10

J U L I E K A G AWA

suskambėjo ledų furgonas. Pradėjau maldauti, kad tėtis nupirktų ledų, jis tik nusijuokė, ištiesė man kelis bankno-tus ir nusiuntė prie furgono.

Tąkart mačiau jį paskutinį kartą.Vėliau policija išnaršė vietovę ir atrado tik jo batus

prie pat vandens. Buvo atsiųsti narai apieškoti tvenkinio, tačiau jis tebuvo trijų metrų gylio ir jie tvenkinio dugne terado šakų ir dumblo. Mano tėvas pradingo be jokio pėdsako.

Paskui daugelį mėnesių sapnuodavau tą patį košmarą: aš stoviu ant kalvos, žvelgiu žemyn ir matau, kaip tėvas eina į tvenkinį. Kai jo galva panyra po vandeniu, išgirstu skambant ledų furgoną – lėta, bauginanti daina, kurios žodžius beveik suprantu. Tačiau kiekvieną kartą mėgin-dama įsiklausyti aš prabusdavau.

Praėjus visai nedaug laiko nuo tada, kai dingo tėvas, mes su mama persikraustėme į provincijos miestelį Luizianos pelkių viduryje. Mama sakė norinti „pradėti viską iš naujo“, tačiau giliai viduje aš žinojau, kad ji nuo kažko bėga.

Turėjo praeiti dešimt metų, kol aš supratau nuo ko.

AŠ ESU MEGANA ČEIS.Mažiau nei po dvidešimt keturių valandų man sukaks

šešiolika.Saldieji šešiolika. Skamba irgi magiškai. Šešiolika – tai

tas amžius, kai mergaitės tampa princesėmis, įsimyli, vaikšto į šokius, pokylius ir panašiai. Nesuskaičiuoja-ma daugybė istorijų, dainų ir poemų parašyta apie šį nuostabų amžių, kai mergina suranda savo tikrąją meilę,

11

G E L E ŽI E S K A R A L I U S

žvaigždės šviečia tik jai, o gražuolis princas nuneša ją į besileidžiančią saulę.

Nemaniau, kad man taip nutiks.Tą rytą prieš savo gimtadienį pabudau, išsimaudžiau

po dušu ir išrausiau spintą ieškodama, ką apsirengti. Šiaip aš tiesiog būčiau pagriebusi bet kokį švariau at-rodantį drabužį nuo grindų, tačiau ši diena ypatinga. Šiandien Skotas Voldronas pagaliau mane pastebės. Norėjau atrodyti tobulai. Be jokios abejonės, mano drabužių spintoje nėra jokių populiarių drabužių. Ki-tos merginos praleidžia valandas priešais savo spintas verkdamos „Ką man apsirengti?“, o mano stalčiuose tėra trys dalykai: drabužiai iš labdaros, padėvėti drabužiai ir kombinezonai.

Norėčiau, kad mes būtume ne tokie neturtingi. Suprantu, kiaulių auginimas nėra pats romantiškiausias darbas, tačiau manau, kad mama galėtų sau leisti nupirkti man bent jau vie-nus gražius džinsus. – Pasišlykštėdama nužvelgiau savo skurdžius drabužius. – Ką gi, tikriausiai teks Skotą pakerėti natūraliu grožiu ir žavesiu, jeigu tik jam matant visiškai ne-apsikvailinsiu.

Galiausiai aš užsitempiau darbines kelnes, neutralius žalius marškinėlius ir įsispyriau į vienintelius nudrisku-sius sportinius batelius, tada persibraukiau šepečiu per šviesius plaukus. Mano tiesūs ir labai ploni plaukai vėl sumanė kvailai pasipūsti – atrodžiau, tarsi ką tik būčiau įkišusi pirštus į šakutės lizdą. Bandydama juos surišti į uodegą pradėjau leistis laiptais.

Lukas, mano patėvis, sėdėjo prie stalo, gėrė kavą ir vartė ploną mūsų miestelio laikraštį, kuris labiau

12

J U L I E K A G AWA

panėšėjo į mokyklos paskalų laikraštpalaikį nei į tikrą naujienų šaltinį. Pirmasis puslapis skelbė: „Patersonų fermoje karvė atsivedė veršiuką su penkiomis kojomis“, manau, mintį pagavote. Itanas, mano ketverių metų brolis, sėdėjo tėčiui ant kelių, valgė sausainį ir trupino ant Luko kelnių. Vienoje rankoje jis gniaužė Flopį, savo mėgstamiausią pliušinį triušį, ir retkarčiais mėgino su juo pasidalyti pusryčiais; triušio snukutis buvo aplipęs trupiniais ir vaisių įdaru.

Itanas – geras vaikas. Jo plaukai rudi ir garbanoti kaip tėčio, tačiau kaip ir aš jis paveldėjo dideles mėlynas mamos akis. Jis vienas iš tų vaikų, prie kurių paūbauti sustoja senutės, o nepažįstamieji šypsosi ir mojuoja iš kitos gatvės pusės. Mama ir Lukas be proto myli savo vaiką, bet, ačiū Dievui, neatrodo, kad lepintų.

– Kur mama? – paklausiau įėjusi į virtuvę. Atidariusi spintelės dureles perbėgau žvilgsniu per javainių dėžu-tes, ieškodama savo mėgstamų, ir spėliojau, ar mama prisiminė, kad reikia jų nupirkti. Aišku, kad neprisiminė. Vien tik kvadratėliai iš skaidulų ir šlykštūs zefyriniai javainiai Itanui. Nejaugi taip sunku atsiminti „Cheerios“?

Lukas siurbčiojo kavą ir nekreipė į mane dėmesio. Itanas kramtė sausainį ir nusičiaudėjo tėvui ant rankos. Aš pasimėgaudama trinktelėjau spintelės dureles.

– Kur mama? – vėl paklausiau, tik šįsyk kiek garsiau. Lukas kilstelėjo galvą ir pagaliau pasižiūrėjo į mane. Tingiose rudose, panašiose į karvės akyse atsispindėjo nuoširdi nuostaba.

– O, labas, Mege, – ramiai pasakė jis. – Negirdėjau, kaip įėjai. Ko klausei?

13


Aš atsidusau ir pakartojau klausimą trečią kartą.– Ji turėjo susitikti su keletu moteriškių bažnyčioje, –

sumurmėjo Lukas ir vėl įniko į laikraštį. – Jos nebus dar kelias valandas, tau teks važiuoti autobusu.

Aš visada važiuoju autobusu. Tenorėjau jai priminti, kad šį savaitgalį turėtų mane nuvežti pasiimti leidimo mokytis vairuoti. Prašyti to Luko beviltiška. Galėjau jam ką nors pasakyti keturiolika kartų, bet jis vis vien pamirš-tų, vos tik man išėjus iš kambario. Ne, jis nėra niekšas, nėra piktas ar netgi kvailas. Jis dievina Itaną ir mama su juo atrodo tikrai laiminga. Bet kaskart, kai aš kreipiuosi į patėvį, jis pasižiūri į mane taip nuoširdžiai nustebęs, lyg būtų pamiršęs, kad ir aš čia gyvenu.

Pasiėmiau riestainį nuo šaldytuvo ir stebėdama laikrodį paniūromis jį sukramčiau. Bo, mūsų vokiečių avi-ganis, įėjo vidun ir pasidėjo didelę galvą man ant kelių. Pakasiau jam paausius ir jis iš malonumo suinkštė. Bent jau šuo mane vertina.

Lukas atsistojo ir švelniai pasodino Itaną į jo kėdę. – Na gerai, dički, – pasakė jis bučiuodamas Itaną į

pakaušį. – Tėčiui reikia sutaisyti vonios kriauklę, o tu pasėdėk čia ir gerai elkis. Kai baigsiu, eisime šerti kiau-lių, gerai?

– Grai, – sučirpė Itanas, maskatuodamas putliomis kojytėmis. – Flopis nori pasižiūrėti, ar ponia Deizė dar neturi paršiukų.

Lukas nušvito tokiu pasišlykštėtinu pasididžiavimu, kad mane net supykino.

– Ei, Lukai, – pasakiau, kai jis jau apsigręžė eiti. – Galiu lažintis, kad tu nežinai, kas rytoj per diena.

14

J U L I E K A G AWA

– Hmm? – Jis net neatsisuko. – Aš nežinau, Mege. Jeigu tu turi kokių nors planų rytojui – pasišnekėk su motina.

Lukas spragtelėjo pirštais ir Bo iškart nusekė paskui jį. Jie nubildėjo laiptais ir aš likau viena su broliu.

Itanas ištiesė koją ir iškilmingai kreipėsi į mane.– Aš žinau, – švelniai pareiškė jis, dėdamas sausainį ant

stalo. – Rytoj tavo gimtadienis, ar ne? Flopis man pasakė ir aš prisiminiau.

– Aha, – sumurmėjau pasisukdama ir mesdama ban-delę į šiukšliadėžę. Ji dusliai trinktelėjo ir įkrito vidun riebalais ištepdama dažytą sieną. Aš nusiviepiau ir nu-sprendžiau ją ten palikti.

– Flopis liepė tave iš anksto pasveikinti su gimtadieniu.– Pasakyk Flopiui ačiū, – tariau Itanui ir pašiaušiau jam

plaukus. Mano nuotaika galutinai sugedo. Taip ir žinojau. Mama ir Lukas pamiršo mano gimtadienį. Aš negausiu atviruko nei torto, iš nieko neišgirsiu net paprasčiausio „su gimtadieniu“. Išskyrus kvailą pliušinį brolio triušį. Kaip apgailėtina.

Savo kambaryje aš susirinkau knygas, namų darbus, sportinę aprangą ir iPod, kuriam taupiau visus metus, nors Lukas ir mėgino suniekinti: „Visi tie smegenis bu-kinantys prietaisai.“ Kaip tikras provincijos gyventojas patėvis nemėgsta ir nepasitiki niekuo, kas galėtų palengvinti gyvenimą. Mobilieji telefonai? Jokiu būdu – mes turime puikiai veikiantį laidinį telefoną. Vaizdo žaidimai? Tai šėtono išmonė, paverčianti vaikus nusikaltėliais ir serijiniais žudikais. Aš vis prašiau mamos nupirkti man nešiojamąjį kompiuterį pamokoms ruošti, bet, anot Luko, jeigu jam užtenka antikvarinio barškančio kompiuterio,

15


turi užtekti ir jo šeimai. Nesvarbu, kad užtrunka amžiny-bę, kol modemas prisijungia prie interneto. Ir iš viso, kas šiais laikais dar naudoja modemus?

Aš pasižiūrėjau į laikrodį ir nusikeikiau. Autobusas netrukus atvažiuos, o man dar reikia geras dešimt mi-nučių paėjėti pagrindiniu keliu. Pažiūrėjusi pro langą pamačiau, jog dangus apsiniaukęs ir smarkiai lyja, tad pasičiupau ir striukę. Ir jau ne pirmą kartą panorėjau, kad gyventume arčiau miesto.

Prisiekiu, kai turėsiu vairuotojo pažymėjimą ir automobilį, niekada čia negrįšiu.

– Mege. – Tarpduryje stovėjo Itanas, po smakru spaus-damas savo triušį. – Ar aš galiu eiti šiandien su tavimi?

– Ką? – Aš truktelėjau pečiais mėgindama įlįsti į striu-kę ir apsižvalgiau ieškodama kuprinės. – Aš dabar einu į mokyklą. Mokykla dideliems vaikams, mažvaikiams ten negalima.

Pasisukau eiti ir pajutau, kaip dvi mažos rankelės apsi-vijo mane už kojos. Atsirėmiau ranka į sieną, kad nepar-griūčiau, ir rūsčiai nužvelgiau brolį. Itanas laikėsi atkakliai įsikibęs, ištempęs kaklą link manęs, atvipusiu žandikauliu.

– Prašau, – maldavo jis. – Aš būsiu geras, prižadu. Pasiimk mane kartu. Tik šiandien.

Atsidusau, pasilenkiau ir pakėliau jį ant rankų.– Na, tai kas atsitiko, akiplėša? – paklausiau brauk-

dama jam plaukus nuo akių. Mamai teks netrukus juos patrumpinti; jie darosi panašūs į paukščio lizdą. – Tu siaubingai lipšnus šįryt. Kas dedasi?

– Baisu, – sumurmėjo Itanas, įsikniaubdamas man į kaklą.

16

J U L I E K A G AWA

– Tau baisu?Jis papurtė galvą.– Flopiui baisu.– Ko gi bijo Flopis?– Žmogaus iš spintos.Pajutau, kaip nugara nubėgo šaltukas. Kartais Itanas

būdavo toks tylus ir rimtas, kad negalėjai patikėti, jog jam tik ketveri. Jis vis dar turėjo vaikiškų baimių: po lova tūnojo pabaisos, o spintoje vaiduokliai. Itano pa-saulyje pliušiniai gyvūnai kalbėjosi su juo, nematomi žmonės mojo jam iš krūmų, o visokie siaubūnai ilgais nagais braižėsi aplink miegamojo langą. Jis retai bėga pas mamą ar Luką pasipasakoti istorijų apie pabaisas ar vaiduoklius, nuo tada, kai pradėjo vaikščioti, Itanas visada ateina pas mane.

Atsidusau. Žinoma, jis nori, kad nueičiau į viršų ir patikrinčiau, ar niekas nesislepia jo spintoje ir po lova. Tam reikalui ant jo spintelės aš laikiau žibintuvėlį.

Lauke blykstelėjo žaibas ir tolumoje nudundėjo griaustinis. Aš krūptelėjau. Tikrai nebus malonu eiti iki autobuso.

Po galais, aš visai neturiu laiko.Itanas atsilošė ir pasižiūrėjo į mane maldaujančiomis

akimis. Aš dar kartą atsidusau.– Na gerai, – burbtelėjau nuleisdama jį žemėn. – Eime,

pažiūrėsime, ar nėra pabaisų.Itanas tyliai sekė paskui mane laiptais, neramiai žiūrė-

jo, kaip aš paėmiau žibintuvėlį, atsiklaupiau ir pašviečiau po lova.

– Čia nėra jokių pabaisų, – pranešiau atsistodama.

17


Tada priėjau prie spintos durų ir plačiai jas atvėriau, o Itanas žvilgtelėjo vidun pro mano kojas. – Čia irgi nėra jokių pabaisų. Kaip manai, ar susitvarkysi?

Jis baugščiai nusišypsojo ir linktelėjo. Aš jau dariau duris, kai kampe pastebėjau keistą skrybėlę. Kupolo for-mos, apskritais kraštais, ties pagrindu užjuosta raudona juostelė: katiliukas.

Keista. Iš kur jis čia atsirado?Aš atsistojau ir gręždamasi akies krašteliu pastebė

jau kažką judant. Pamačiau figūrą, besislepiančią už Itano kambario durų, blausios akys sekė mane pro durų plyšį. Staigiai pasukau galvą, tačiau, aišku, ten nieko nebuvo.

Dieve, dabar Itanas pastebėjo, kad man rodosi įsivaizduojami monstrai. Reikia liautis žiūrėjus tuos vėlyvus siaubo filmus.

Aš net pašokau, kai tiesiai virš galvos nugriaudėjo griaustinis, o didžiuliai lašai pradėjo barbenti į lango stiklą. Prasispraudusi pro Itaną, išlėkiau iš namų ir nu-skuodžiau į stotelę.

KOL PASIEKIAU STOTELĘ, visa permirkau. Vėlyvo pavasario lietūs nėra labai šalti, visgi buvo gana vėsu ir jaučiausi nemaloniai. Apglėbiau save rankomis ir pasi-slėpiau po samanotu kiparisu.

Įdomu, kurgi dabar Robis? – susimąsčiau žiūrėdama į kelią. – Paprastai jis čia atsiranda anksčiau už mane. Gal nenorėjo mirkti lietuje ir liko namuose. – Aš prunkštelėjau ir užverčiau akis. – Vėl praleis pamokas. Tinginys. O kad ir aš galėčiau taip pasielgti.

Jeigu tik turėčiau automobilį. Kai kuriems mano

18

J U L I E K A G AWA

pažįstamiems tėvai padovanojo mašiną šešioliktojo gim-tadienio proga. O man pasiseks, jeigu gausiu tortą. Dau-guma bendraklasių jau turi vairuotojo pažymėjimą ir gali patys važinėti į klubus, vakarėlius ir kur tik užsimano. Aš visada lieku nuošalyje, vargšė provincijos mergaitė, kurios niekas nenori niekur kviesti.

Išskyrus Robį, – pasitaisiau mintyse gūžtelėjusi pe-čiais. – Bent jau Robis prisimins. Įdomu, ką tokio pakvaišusio jis suplanavo mano gimtadieniui. Beveik neabejojau, kad tai bus kas nors beprotiška. Pernai jis padėjo man slapčia išsprūsti iš namų į vidurnakčio iškylą miške. Keista: aš prisiminiau slėnį ir nedidelę kūdrą su virš jos skraidan-čiais jonvabaliais, ir nors paskui naršiau mišką aplink savo namus nesuskaičiuojamą daugybę kartų, daugiau neaptikau tos vietos.

Krūmuose už manęs kažkas sušlamėjo. Oposumas, elnias ar netgi lapė ieško, kur pasislėpti nuo lietaus. Laukiniai gyvūnai čia įžūliai drąsūs ir beveik visai nebijo žmogaus. Jeigu ne Bo, mamos daržas tuojau pat virstų kiškių ir elnių bufetu, o vietinių meškėnų šeimynėlė pati pasiimtų, ko jai reikia, iš virtuvės spintelių.

Miške trakštelėjo šakelė, šįkart arčiau. Aš nejaukiai sujudėjau, pasiryžusi neatsisukti dėl kvailos voverės ar meškėno. Nesu kokia nors Endžė „pripūsk papus“, tobu-loji panelė, šokėjų komandos kapitonė, kuri pultų į isteriją pamačiusi smiltpelę narve ar taškelį purvo ant „Hollister“ džinsų. Aš kraunu šieną, mušu žiurkes ir varinėju kiaules purve iki kelių. Laukiniai gyvūnai manęs negąsdina.

Vis dėlto spoksojau į kelią tikėdamasi, kad iš už kampo pasirodys autobusas. Galbūt kaltas lietus ir mano pačios

19


pakvaišusi vaizduotė, tačiau miškas atrodė kaip „Bleiro raganos projekte“.

Čia nėra vilkų ar serijinių žudikų, – pasakiau sau. – Nebūk paranojikė.

Staiga miškas visai nutilo. Atsirėmiau į medį ir su-drebėjau, bandydama valios jėga priversti autobusą pasirodyti. Nugara perbėgo šaltukas. Aš buvau ne viena. Atsargiai, nuleidusi galvą žvilgčiojau pro lapus. Didžiulis juodas paukštis nutūpė ant šakos, pašiaušė plunksnas prieš lietų ir tupėjo nejudėdamas kaip statula. Man be-žiūrint į jį, paukštis pasuko galvą ir pagavo mano žvilgsnį žaliomis, tarytum stiklinėmis akimis.

O tada kažkas sugriebė mane iš už medžio.Aš suklykiau ir atšokau, širdis pašėlusiai daužėsi.

Apsisukusi puoliau bėgti, galvą užplūdo mintys apie žudikus, prievartautojus ir Odaveidį iš „Kruvinųjų sker-dynių Teksase“.

Kažkas už manęs pratrūko juoktis.Robis Gudfelas, mano artimiausias kaimynas – jis gy-

veno už trijų kilometrų – įsitvėręs medžio kamieno duso iš juoko. Aukštas ir liesas, vilkėjo apiplyšusius džinsus ir marškinėlius, jis liovėsi juoktis, pasižiūrėjo į mano išbalusį veidą ir vėl pratrūko. Nepaklusnūs raudoni plaukai buvo prilipę prie kaktos, o drabužiai prie odos, pabrėždami liekną kaulėtą kūną ir sudarydami įspūdį, kad jo galūnės neproporcingos. Tai, jog jis buvo kiaurai permirkęs, aplipęs šakelėmis, lapais ir purvu, jo visai nejaudino. Jam rūpėjo tik keletas dalykų.

– Po galais, Robi! – pratrūkau aš trypdama kojomis ir mėgindama jam įspirti. Jis išsisuko ir nusvirduliavo ant

20

J U L I E K A G AWA

kelio, visas net raudonas iš juoko. – Visai nejuokinga, tu idiote! Aš vos negavau širdies smūgio.

– Aatleisk, princese, – sužiopčiojo Robis, susiėmęs už širdies ir bandydamas įkvėpti oro. – Tai buvo tiesiog per-nelyg tobula. – Jis sukikeno dar kartą ir išsitiesė, vis dar susiėmęs už šonkaulių. – Žmogau, tai buvo įspūdinga. Tu tikriausiai pašokai kokį metrą. Turbūt pamanei, kad aš Odaveidis ar kažkas panašaus?

– Visai ne, kvaily. – Nusisukau bandydama paslėpti iš gėdos degantį veidą. – Aš tau liepiau nustoti mane taip vadinti. Man jau seniausiai nebe dešimt metų.

– Aišku, princese.Užverčiau akis.– Ar tau kas nors sakė, kad elgiesi kaip keturmetis.– O, žiūrėkit, kas prašneko. – Jis smagiai nusijuokė. –

Kuris iš mūsų, pasižiūrėjęs „Kruvinąsias skerdynes Teksase“, visą naktį negalėjo užmigti ir sėdėjo užsidegęs šviesą. Mėginau tave perspėti. – Jis nutaisė groteskišką veidą ir ištiesęs rankas žengė prie manęs. – Oooo, sau-gokis, aš Odaveidis.

Piktai susiraukiau ir koja tėškiau vandenį į jį. Jis juokdamasis tėškė atgal. Kai po kelių minučių pasirodė autobusas, mes buvome aplipę purvu, nuo mūsų lašėjo vanduo ir autobuso vairuotojas liepė sėstis gale.

– Ką tu veiki šiandien po pamokų? – paklausė Robis, kai mes sukritome ant užpakalinės sėdynės. Aplinkui mus moksleiviai šnekėjosi, juokavo, juokėsi ir apkritai nekreipė į mus jokio dėmesio. – Gal nori išgerti kavos? Arba galėtume pabandyti įsmukti į kino teatrą ir pasi-žiūrėti filmą.

21


– Ne šiandien, Robi, – atsakiau mėgindama išsigręžti marškinėlius. Dabar, kai viskas jau buvo pasibaigę, nuoširdžiai gailėjausi dėl mūsų purvo karo. Prieš Skotą atrodysiu kaip Padaras iš Juodosios lagūnos. – Šįkart tau teks prasmukti vienam. Po pamokų aš kai kam padėsiu mokytis.

Robis prisimerkė.– Padėsi mokytis? Kam?Mano pilve suplazdėjo drugeliai ir aš užgniaužiau

šypseną.– Skotui Voldronui.– Kam? – Robio veidą iškreipė pasišlykštėjimo grima-

sa. – Tam kiaušingalviui? Ar tu mokysi jį skaityti?Aš piktai dėbtelėjau į jį.– Tai, kad jis mokyklos futbolo komandos kapitonas,

dar nereiškia, jog yra bukas. O gal tu pavydi?– Aišku, kad bukas, – nusišaipė Robis. – Aš visada

norėjau IQ kaip akmens. Nors ne, palauk. Tai būtų įžei-dimas akmeniui. – Jis purkštelėjo. – Negaliu patikėti, kad eini pas tą kiaušingalvį. Tu gali daug daugiau, princese.

– Nevadink manęs taip! – Nusisukau slėpdama kais-tantį veidą. – Aš viso labo padėsiu jam mokytis. Jis manęs nekviečia į šokių vakarą. O Dieve.

– Aišku. – Robis neatrodė įtikintas. – Jis nepakvies, be tu to tikiesi. Juk varvini seilę dėl jo kaip ir visos kitos tuščiagalvės palaikymo komandos šokėjos.

– Na ir kas? – Staigiai atsisukau į jį. – Tai ne tavo rei-kalas, Robi. Apskritai, kas tau darbo?

Jis pritilo, kažką sumurmėjo panosėje. Aš atsukau jam nugarą ir įsispoksojau pro langą. Man nerūpėjo, ką sako

22

J U L I E K A G AWA

Robis. Šią popietę, ištisą valandą, Skotas Voldronas bus tik mano, ir niekas tam nesutrukdys.

PAMOKOS TEMPTE TEMPĖSI. MOKYTOJAI kalbė-jo niekus, o laikas, atrodo, pradėjo tekėti atgal. Popietė slinko kaip apsvaigusi. Kol pagaliau, pagaliau paskutinis skambutis išvadavo mane iš nesibaigiančios „X lygu Y“ problemų kankynės.

Šiandien yra ta diena, – pasakiau sau, manevruodama perpildytais koridoriais ir stengdamasi išsilaikyti toje knibždėlynėje. Šlapi sportiniai bateliai cypavo į plyteles, ore tvyrojo tirštas prakaito, dūmų ir kūno kvapas. Mane vėl apėmė nerimas. Tu tai gali. Tiesiog nueik ir užbaik tai.

Išsisukinėdama nuo moksleivių aš prasiskyniau kelią per vestibiulį ir žvilgtelėjau į kompiuterių klasę.

Jis buvo ten, sėdėjo suole, susikėlęs kojas ant kėdės. Skotas Voldronas, futbolo komandos kapitonas. Gražuo-lis Skotas. Skotas mokyklos karalius. Jis vilkėjo prasegtą raudonos ir baltos mokyklos spalvų striukę, išryškinančią jo plačią krūtinę, o šviesius plaukus buvo sušukavęs ant apykaklės.

Mano širdis suspurdėjo. Visa valanda viename kamba-ryje su Skotu Voldronu, ir niekas negalės mums sutrukdyti. Paprastai aš net negalėdavau prasibrauti iki Skoto: jis būdavo apsuptas arba Endžės ir jos šokėjų, arba futbolo komandos bičiulių. Nors kompiuterių klasėje be mūsų bus ir daugiau mokinių, bet visi jie akiniuočiai ir moks-liukai – tokių Skotas Voldronas nepastebi. Sportininkai ir palaikymo komandos šokėjos bet kokia kaina stengiasi išvengti šios vietos. Aš giliai įkvėpiau ir žengiau į klasę.

23


Jis neatsisuko, kai priėjau jam iš už nugaros. Sėdėjo išsidrėbęs ant kėdės, susikėlęs kojas ir atlošęs galvą, įsivaizduodamas, kad kažkam meta kamuolį. Aš atsi-krenkščiau. Jokios reakcijos. Atsikrenkščiau dar kartą, šįkart garsiau. Vis tiek nieko.

Kaupdama drąsą atsistojau priešais ir pamojavau. Pagaliau jo kavos rudumo akys nukrypo į mane. Aki-mirką jis atrodė nustebęs. O tada tingiai pakėlė antakį, nes negalėjo suprasti, kodėl aš noriu su juo pasikalbėti.

Nagi, Mege, pasakyk ką nors. Ką nors protingo.– Aaa... – išstenėjau. – Labas. Aš Megana. Sėdžiu už

tavęs. Kompiuterių klasėje. – Jis vis dar bukai spoksojo į mane ir aš pajutau, kaip kaista skruostai. – Aaa... Aš nedaug nutuokiu apie sportą, bet manau, kad tu esi pui-kus gynėjas, na, nesu mačiusi jų daug – tiesą sakant, tik tave. Bet, atrodo, tu tikrai moki žaisti. Žinai, einu į visas tavo rungtynes. Tik aš paprastai sėdžiu pačiame gale ir tu manęs tikriausiai nematai.

O Dieve. Užsičiaupk, Mege! Užsičiaupk tuojau pat. Aš ranka užsispaudžiau burną, kad nustočiau plepėjusi ne-sąmones, norėjau įlįsti į urvą ir numirti. Ir ką aš galvojau, kai sutikau? Geriau jau būti nematomai, negu pasirodyti kaip visiškai idiotei, ypač prieš Skotą.

Jis tingiai sumirksėjo, ištiesė rankas ir išsitraukė au-sines iš ausų.

– Atleisk, mažule, – lėtai pratarė nuostabiu žemu balsu. – Aš tavęs negirdėjau. – Tada nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir šyptelėjo. – Ar tu ir esi ta mokytoja?

– A, taip. – Aš išsitiesiau ir sukaupiau visus orumo

24

J U L I E K A G AWA

likučius. – Aš Megana. Ponas Sandersas paprašė manęs padėti tau pasimokyti programuoti.

Jis nesiliovė paniekinamai vypsojęs.– O tu kartais ne ta mergaitė, kuri gyvena pelkėje? Tu

apskritai žinai, kas yra kompiuteris?Mano veidas užsiliepsnojo, o skrandis susitraukė į

kietą kamuoliuką. Gerai, aš neturiu galingo kompiute-rio namuose. Todėl beveik visą laisvalaikį po pamokų ir praleidžiu čia, kompiuterių klasėje, darydama namų darbus ar tiesiog naršydama internete. Tiesą sakant, po poros metų aš tikiuosi įstoti į Technologijos institutą. Programavimas ir interneto svetainių kūrimas man einasi lengvai. Po galais, aš tikrai moku dirbti kompiuteriu.

Bet atsakydama į Skoto kritiką tesugebėjau išlementi:– Ttaip, aš žinau. Tai yra aš daug žinau.Jis abejodamas pasižiūrėjo ir aš pajutau, kaip dilgtelėjo

mano sužeista savimeilė. Privalėjau įrodyti, kad nesu buka kaimietė, kaip jis įsivaizduoja.

– Žiūrėk, aš tau parodysiu, – pasiūliau ir siektelėjau klaviatūros.

Tada nutiko kai kas keista.Man nespėjus prisiliesti prie klavišų, kompiuterio

ekranas nušvito. Mano pirštai pakibo virš klaviatūros, o mėlyname ekrane pradėjo bėgti žodžiai.

Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs.Aš sustingau. Žodžiai nesiliovė bėgę, tie patys trys

sakiniai, vis iš naujo. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Megana Čeis. Mes tave matome. Mes ateiname tavęs. Vėl ir vėl, kol užpildė visą ekraną.

25


Skotas atsilošė kėdėje, rūsčiai pažvelgė į mane, tada į kompiuterį.

– Kas čia? – paklausė jis piktai žiūrėdamas į mane. – Ką, po galais, tu darai, kvaiša?

Nustūmusi jį šalin pajudinau pelę, tada paspaudžiau Escape, paskui Ctrl + Alt + Delete, kad sustabdyčiau tas nesibaigiančias žodžių eilutes. Nesuveikė.

Staiga, be jokio perspėjimo, žodžiai sustojo ir ekranas trumpam užtemo. Tada pasirodė kita žinutė, parašyta didžiulėmis raidėmis.

SKOTAS VOLDRONAS SPOKSO Į VAIKINUS DUŠE, LOL.

Aš netekau žado. Žinutė pradėjo eiti ratu per visus klasės kompiuterius ir aš niekaip negalėjau jos sustabdyti. Mokiniai prie kitų stalų nuščiuvo, akimirką apstulbo, o tada pradėjo rodyti pirštais ir juoktis.

Skoto žvilgsnį ant savo nugaros aš jaučiau tarsi peilį. Nedrąsiai atsisukusi pamačiau, kad jis spokso į mane, krūtinė kilnojasi. Veidas buvo raudonas, gal iš įsiūčio, gal iš pažeminimo, jis dūrė pirštu į mane.

– Manai, kad tai juokinga, pelkių mergše? Ką? Aš tau parodysiu, kas juokinga. Kale, tu ką tik pati išsikasei sau kapą!

Jis išlėkė iš klasės, pavymui griaudint juokui. Keli mokiniai man nusišypsojo, paplojo, parodė iškeltus nykščius; vienas net pamerkė akį.

Man drebėjo keliai. Susmukau ant kėdės ir bukai įsi-spoksojau į kompiuterio ekraną, kuris staiga išsijungė, kartu nusinešdamas ir įžeidžiančią žinutę. Tačiau žala

26

J U L I E K A G AWA

jau buvo padaryta. Mano skrandis apsivertė, akis aštriai nudiegė.

Užsidengiau veidą delnais. Aš žuvusi. Galutinai žuvusi. Viskas, Megana, žaidimas baigtas. Kažin ar mama išleis mane į internatą Kanadoje?

Bailus kikenimas pertraukė mano niūrias mintis ir aš pakėliau galvą.

Užsiropštęs ant monitoriaus viršaus, atviro lango fone juodavo kažkoks mažytis deformuotas padaras. Ištįsęs ir liesas, jis turėjo ilgas plonas rankas ir dideles, panašias į šikšnosparnio ausis. Per stalą į mane spoksojo siauros žalios akys, kuriose švietė protas. Padaras išsišiepė, parodydamas aštrius, melsva neonine šviesa švytinčius dantis, ir išnyko, kaip ir vaizdas kompiuterio ekrane.

Akimirką aš apstulbusi sėdėjau, spoksodama į tašką, kur ką tik mačiau tą padarą, o mintys sukosi keliomis kryptimis iškart. O, puiku. Lyg neužtektų to, kad manęs nekenčia Skotas, dar prasidėjo haliucinacijos. Meganą Čeis ištiko nervinis priepuolis dieną prieš šešioliktąjį gimtadienį. Tiesiog uždarykite mane į psichuškę, nes aš tikrai neištversiu kitos dienos mokykloje.

Prisiverčiau atsistoti ir kaip zombis išsvirduliavau į vestibiulį.

Robis laukė prie spintelių, rankose laikydamas po buteliuką gazuoto gėrimo.

– Labas, princese, – pasisveikino jis man slenkant pro šalį. – O tu ankstyva. Kaip praėjo pamoka?

– Nevadink manęs taip, – sumurmėjau trinktelėdama galva į savo spintelę. – O pamoka praėjo nuostabiai. Prašau nužudyti mane.

27


– Nejau taip gerai? – Aš vos spėjau pagauti jo mestą dietinę sodą; jis pats, šnypščiant putai, atsidarė skardinę nealkoholinio alaus. Robio balse išgirdau pašaipą. – Na, galėčiau pasakyti: „Ar aš nesakiau?“...

Piktai žybtelėjau akimis, provokuodama jį tęsti mintį.Jo šypsena išblėso.– Bet… nesakysiu. – Jis kietai suspaudė lūpas steng-

damasis nesišypsoti. – Tai būtų neteisinga.– O ką tu čia veiki? – paklausiau. – Autobusas jau iš-

važiavo. Ar tryneisi aplink kompiuterių klasę kaip koks šlykštus persekiotojas?

Robis garsiai susikosėjo ir nugėrė didelį gurkšnį alaus. – Ei, aš čia svarsčiau, – žvaliai tarė jis. – Ką tu veiksi

rytoj per savo gimtadienį?Slėpsiuosi savo kambaryje, užsiklojusi galvą, – pamaniau,

bet truktelėjau pečiais ir atsidariau parūdijusią spintelę.– Nežinau. Ką nors. Nesu nieko suplanavusi. – Pagrie-

biau knygas, sukišau jas į kuprinę ir užtrenkiau spintelės duris. – O ką?

Robis apdovanojo šypsena, kuri priverčia mane ner-vintis, šypsena, kuri taip ištempia jo veidą, kad iš akių telieka žali plyšiukai.

– Aš turiu butelį šampano, kurį sugebėjau nukniaukti iš vyno spintos, – pasakė jis prislopintu balsu, judin-damas antakius. – O jei aš rytoj ateičiau pas tave? Mes stilingai atšvęstume tavo gimtadienį.

Dar nesu gėrusi šampano. Kartą siurbtelėjau Luko alaus ir vos neapsivėmiau. Mama kartais nuperka kar-toninę dėžutę vyno, jis nėra itin bjaurus, bet iš manęs nekokia gėrėja.

28

J U L I E K A G AWA

Po galais, o kodėl gi ne? Juk šešiolika būna tik kartą gyve-nime.

– Gerai, – atsakiau jam ir truktelėjau pečiais. – Galėčiau išeidama trinktelėti durimis.

Robis pakreipė galvą į mane.– Tau viskas gerai, princese?Ką aš galėjau jam pasakyti? Kad mokyklos futbolo ko-

mandos kapitonas, dėl kurio dvejus metus varvinau seilę, nori mane nudėti, kad kiekviename žingsnyje man rodosi pabaisos, o į mokyklos kompiuterius buvo įsilaužta arba juos kažkas apsėdo. Taip, žinoma. Aš tikrai nesulaukčiau užuojautos iš didžiausio mokyklos pokštininko. Pažįstant Robį, jis tikriausiai pasveikintų mane su puikia išdaiga. Jeigu aš jo taip gerai nepažinočiau, galėčiau pagalvoti, kad tai jis viską suplanavo.

Išspaudžiau blankią šypseną ir linktelėjau.– Man viskas gerai. Pasimatysime rytoj, Robi.– Tai iki, princese.Mama ir vėl vėlavo pasiimti mane. Pamoka turėjo tęstis

valandą, o aš prasėdėjau ant bordiūro dulkiant lietui dar gerą pusvalandį, apmąstydama savo apgailėtiną gyveni-mą ir žiūrėdama, kaip automobiliai įvažiuoja ir išvažiuoja iš aikštelės. Pagaliau iš už kampo išniro jos mėlynas fur-gonas ir sustojo priešais mane. Kadangi priekinė sėdynė buvo užkrauta pirkinių maišais ir laikraščiais, įslydau ant užpakalinės.

– Mege, tu visa permirkusi, – pasakė mama žiūrėda-ma į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. – Nesėsk tiesiai ant sėdynių, susirask kokį rankšluostį ar dar ką nors. Nejaugi nepasiėmei skėčio?

29


Aš irgi tavęs pasiilgau, mama, – tariau mintyse, susirau-kusi pakėliau laikraštį nuo grindų ir pasidėjau ant sėdy-nės. Jokių „kaip tau sekėsi“ ar „atleisk, kad pavėlavau“. Reikėjo visai neiti į tą kvailą pamoką su Skotu ir grįžti namo autobusu.

Mes važiavome tylėdamos. Žmonės sakydavo, kad esu labai panaši į ją, kol atsirado Itanas ir susigrobė visą dėmesį. Aš vis dar nesuprantu, kur tas mūsų panašumas. Mama – iš tų moterų, kurioms iš prigimties tinka trijų dalių kostiumėliai ir aukštakulniai, o aš mėgstu apsmu-kusias kasdienes kelnes ir sportinius batelius. Mamos plaukai krinta storomis auksinėmis garbanomis, o maniš-kiai silpni ir tiesūs, tam tikroje šviesoje atrodo sidabriniai. Mama karališkai liekna ir grakšti, o aš tiesiog liesa.

Mama galėjo ištekėti už bet ko – kino žvaigždės, turtin-go verslininko, tačiau ji pasirinko kiaulių augintoją Luką ir mažą skurdų ūkį kaime. O tai man priminė...

– Mama, nepamiršk, kad savaitgalį turėsi nuvežti mane užsirašyti į vairavimo kursus.

– Oi, Mege, – atsiduso mama. – Aš net nežinau. Turiu tiek reikalų savaitgalį. O dar tavo tėvas nori, kad padėčiau sutvarkyti daržinę. Gal kitą savaitę?

– Mama, bet tu prižadėjai!– Megana, prašau liautis. Buvo ilga diena. – Mama

atsiduso ir vėl pasižiūrėjo į mane per veidrodėlį. Jos akys buvo paraudusios, tušas nubėgęs. Aš nejaukiai sujudėjau. Ar mama verkė?

– Kas atsitiko? – atsargiai paklausiau.Ji kiek padelsė prieš atsakydama.– Namie nutiko… nelaimė, – pradėjo ji ir nuo jos balso

30

J U L I E K A G AWA

man viskas pilve apsivertė. – Tėvas šią popietę turėjo vežti Itaną į ligoninę. – Ji vėl nutilo, keliskart sumirksėjo ir įkvėpė. – Bo jį užpuolė.

– Ką? – Mano proveržis privertė ją pajudėti iš vietos. Mūsų vokiečių aviganis? Užpuolė Itaną? – Ar Itanui viskas gerai? – paklausiau ir pajutau, kaip iš baimės persivertė skrandis.

– Taip. – Ji pavargusiai nusišypsojo. – Jis labai sukrės-tas, bet, ačiū Dievui, nieko rimta.

Aš su palengvėjimu atsidusau.– Kas nutiko? – paklausiau vis dar negalėdama pa-

tikėti, kad mūsų šuo iš tikrųjų užpuolė šeimos narį. Bo dievino Itaną, jis nuliūsdavo net jei kas nors apibardavo mano brolį. Matydavau, kaip Itanas tampydavo Bo už gaurų, ausų ir net uodegos, o šuo tik palaižydavo jį. Bo įsikąsdavo Itano rankovę ir švelniai traukdavo jį nuo kelio. Gal mūsų vokiečių aviganis ir yra voverių ir elnių siaubas, tačiau niekada nėra šiepęs dantų kam nors iš namiškių. – Kas privertė Bo taip beprotiškai pasielgti?

Mama papurtė galvą.– Aš nežinau. Lukas pamatė, kaip Bo užbėgo laiptais,

o tada išgirdo Itaną rėkiant. Kai jis nulėkė į jo kambarį, Bo tempė Itaną grindimis. Jo veidas buvo apdraskytas, o ant rankos ryškėjo įkandimo žymės.

Man gyslose sustingo kraujas. Akyse stovėjo draskomo Itano vaizdas, aš įsivaizdavau jo siaubą, kai mūsų aviga-nis, kuriuo pasitikėjo, jį užpuolė. Tuo buvo taip sunku patikėti kaip kokiu siaubo filmu. Mama taip pat buvo priblokšta. Ji visiškai pasitikėjo Bo.

Tačiau mama kažko man nesakė, supratau tai iš kie-

31


tai suspaustų lūpų. Ji kažką nutylėjo ir mane nusmelkė baimė numanant, kas tai.

– Kas dabar bus su Bo?Mamos akys prisipildė ašarų ir mano širdis sustojo.– Mege, mes negalime leisti, kad aplinkui lakstytų toks

pavojingas šuo, – pasakė mama ir jos balse aš išgirdau prašymą suprasti. – Jei Itanas klaustų, pasakyk, kad mes suradome Bo kitus namus. – Ji giliai įkvėpė ir tvirtai suspaudė vairą nežiūrėdama į mane. – Tai dėl šeimos saugumo, Megana. Nekaltink tėvo. Parvežęs Itaną namo Lukas nusivedė Bo prie tvenkinio.

įsigykiteknygą dabar

Geležies karalius (Geležies fėjūnai 1-oji knyga)

Documents