GEDIMINAS (1316 -1341) 1. Gediminas tvarko valstybę · 2015. 5. 12. · tikėjomės pamatyti karalių vieną, bet, pasitarę tarp savęs ir jau žinodami, kad jis savo gerų norų

1

GEDIMINAS (1316 -1341)

1. Gediminas tvarko valstybę.

1316 metais įsiviešpatavo Lietuvoje Vytenio brolis Gediminas. Gedimino laikais Lietuva jau taip buvo sustiprėjusi, kad didysis kunigaikštis galėjo rūpintis geresniu krašto sutvarkymu. Gediminas globojo ramius gyventojus, statydino jiems naujų pilių, rūpinosi, kad žmonėms būtų geriau gyventi ir kad jie geriau mokėtų kariauti. Padavimas: Kartą, bemedžiodamas girioje ir daug žvėrių priguldęs, Gediminas surado puikią vietą naujai tvirtovei pastatyti — prie ežero, sunkiai prieinamoje vietoje. Ten jis įkūrė Trakus ir persikėlė į juos gyventi. Vėliau jis įkūrė savo sostinę Vilniuje, senoje sodyboje, Neries ir Vilnelės upių santakoje. Vieta sostinei čia buvo labai patogi, nes ji buvo valstybės viduryje; pirkliai iš senovės pro čia upėmis keliavo iš Baltijos jūros į Rusiją; čia buvo status kalnas, kuriame buvo galima pastatyti neprieinama tvirtovė. Vilnius tokiu būdu nuo Gedimino laikų tapo Lietuvos sostine visam laikui. Prie Trakų ir Vilniaus pilių greitai įsikūrė ir miestas. Tai buvo pirmieji Lietuvos miestai. Tikrovė: A. V. Kojalavičius savo raštuose mini, jog Vilnius yra senoji Sarmatijos valdovų laidojimo vieta. Kai kurie rašytojai Vilnelės/Vilniaus pavadinimą kildina iš žodžio „Vėlė“. Neabejotina, jog šis slėnis buvo valdovų laidojimo vieta ir jame buvo garsi Vedinės pasaulėžiūros Žinyčia. 2. Sarmatų Žyniai patikėjo Gediminui pasaulietinį valdymą. Tai atsispindi net legendoje apie Lizdeiką. Įtvirtinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią, valstybė suskirstom į valdones (sritis), už kurių valdymą tiesiogiai atsakingas Gediminas. Joms valdyti jis skiria savo vietininkus; tvarko teismus, kariuomenę, luomus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio iždą, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui — didžiajam kunigaikščiui (karaliaus atitikmuo. Skirtumas tarp karaliaus ir kunigaikščio - katalikiškame pasaulyje karalių patvirtindavo popiežius, o Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vyriausias Krivis). Valdovo pašaukti gyventojai turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Neklusnius ar nesugebančius šeimininkauti kunigaikščius Gediminas atstatydavo iš vietos ir tas pačias žemes atiduodavo kitiems valdyti. Didžiojo kunigaikščio dvarui priklausė žemės, paties dvaro žmonių dirbamos, ir kilmingųjų kaimai. Kilmingieji kunigaikščio dvarui mokėdavo duokles (mokesčius) ir atlikdavo įvairius darbus bei teikdavo patarnavimų. Jie turėjo visuomet, kunigaikščio pašaukti, su savo vyrais stoti į karą; turėjo taisyti kelius, tiltus, statyti pilis. Jie gyveno kunigaikščio globoje. Smulkesnių ūkininkų būvis Gedimino laikais, palyginti su senove, dar maža kuo tepasikeitė. 3. Gediminas užmezga diplomatinius santykius su Vakarų Europa (tiksliau atvirkščiai, nes Romos katalikų bažnyčia pagaliau leidžia užmegzti normalius santykius su „pagonimis“). Tačiau tą ramų, Gedimino gražiai tvarkomą valstybės gyvenimą, visąlaik jaukė vokiškos katalikiškos vienuolijos (tiesiogiai pavaldžios Romos popiežiui). Nemunu, Nevėžiu, Dubysa ir Nerimi jėga verždamiesi į Lietuvą vis gilyn ir gilyn, niokodami vietoves ir tūkstančiais žudydami LDK taikius gyventojus. Norėdamas kaip nors sustabdyti karinių katalikiškų vienuolijų puolimus, Gediminas siuntė popiežiui į Romą laiškus, kuriais prašė sutramdyti savo tarnus - vienuolius, sakėsi norįs taikos ir nesipriešinąs krikšto priėmimui. Nuo to laiko, kai Gediminas išsiuntė savo laiškus popiežiui ir Vakarų Europos miestams, praėjo daugiau kaip metai. Gediminas sakėsi nieko neturįs prieš krikštą, kad tik Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai nepuldinėtų Lietuvos. Betgi popiežius reikalavo, kad Gediminas apsikrikštytų, nes tada

2

liautųsi ir prievarta iš vokiškų vienuolijų pusės. Pagaliau reikalui išaiškinti 1324 m. spalio mėn. popiežiaus pasiuntiniai, vyskupas Baltramiejus ir abatas Bernardas, atvyko į Rygą. Bet jie nedrįso važiuoti į Vilnių: pirmiau išsiuntė savo pasiuntinius pas Didįjį Lietuvos kunigaikštį. Iš jų pranešimo ir sužinome apie jų atsilankymą Vilniuje. Šeštadienį po Visų šventųjų (1324 m. lapkričio 3 d.), vakarinių pamaldų metu, pasiuntiniai atvyko į Gedimino sostinę Vilnių. Sužinojęs juos atvykus, Gediminas tuojau juos pasikvietė pas save. Įėję į rūmus, pasiuntiniai pamatė Gediminą, sėdintį tarp savo patarėjų, ir tuojau jam įteikė laiškus nuo popiežiaus legatų. Laiškai buvo priimti palankiai, ir tuo paskatinti pasiuntiniai tuoj pradėjo kalbą apie svarbiausią savo pasiuntinybės reikalą, bet kunigaikštis jiems pasakęs: "Dabar jau vėlu. Jūs po kelionės esate reikalingi poilsio ir pasistiprinimo, pramogos bei pasismaginimo". Kitą dieną, anksti rytą, pasiuntiniai nuėjo į minoritų bažnyčią pamaldų išklausyti, bet pakeliui susitiko su domininkonu Mykolu, kuris jiems pasakė, kad Gedimino ketinimai yra pasikeitę: jis dabar visiškai nebeketina krikštytis. Po pamaldų, vos tik pasiuntiniai buvo pabaigę pietus, pašaukė juos į rūmus, kur jau anksčiau buvo pakviesti domininkonas Mykolas ir du minoritai. Kunigaikštis vėl buvo tarp savo patarėjų, kurių buvo dvylika. „Mums tai labai nepatiko", pastebėjo pasiuntiniai, „mes tikėjomės pamatyti karalių vieną, bet, pasitarę tarp savęs ir jau žinodami, kad jis savo gerų norų atsižadėjęs, radome reikalinga pradėti kalbą iš tolo: apie Šv. Tėvo legato atvykimą, apie bylą prieš teutonų vienuolius (Šv. Mergelės Marijos vokiečių vienuolija), apie jų užgrobtų turtų ir belaisvių grąžinimą". Sumanymas buvo neblogas: pasiuntiniai žinojo, kuri jautriausia vieta kunigaikščio širdyje. Klausydamasis pasakojimų apie jo priešų nesmagumus, Gediminas, atrodė, tuo džiaugėsi. Po to, matant valdovo palankumą, jau buvo lengviau pradėti kalbėti apie tą klausimą, kuris pasiuntiniams atrodė opus. Jie papasakojo Gediminui, kaip jo laiškas popiežiaus buvo sutiktas su džiaugsmu, ir kaip jis skubiai išsiuntė savo legatą, kuris dabar Rygoje laukia Gedimino atsakymo ir nori pats pas jį atvykti. Gediminas, ramiai išklausęs jų pasakojimo, paklausė: — O ar žinote jūs, kas buvo rašyta tuose laiškuose, kuriuos aš esu išsiuntęs apaštalų valdovui, arkivyskupui, visam pasauliui? — Juose buvo išreikštas noras priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti, — atsakė pasiuntiniai. — Aš neliepiau to rašyti! — atkirto kunigaikštis: — Jeigu brolis Bertoldas taip yra parašęs, tai tegu tai krinta ant jo galvos... Paskui ramesniu balsu Gediminas kalbėjo toliau: — Aš sutinku gerbti popiežių, kaip tėvą: dėl to, kad jis vyresnis už mane, o tokius aš vadinu tėvais. Tuos, kurie vienamžiai su manimi, aš juos vadinu broliais, o jaunesnius už save — sūnumis. Aš nedraudžiu krikščionims tarnauti Dievui savo papročiais, nedraudžiu rusams melstis jų apeigomis, lenkams — jų papročiu. Leiskit ir mums garbinti Dievą mūsų būdu: mūsų visų Dievas yra vienas. Ir ką jūs man kalbate apie krikščionis? Kame daugiau neteisybės, pikto, prievartos, keršto ir papirkimo, jei ne tarp krikščionių, o ypač tų, kurie save vadina vienuoliais, Šv. Mergelės Marijos vienuoliais?.. Aš nebetikiu jų priesaikomis.“ Romos popiežiaus klastingumas privertė Gediminą atsisakyti nuo sumanymo krikštytis. Pasiuntiniai, nieko nepešę, grįžo į Rygą, o legatas — į Prancūziją, kur tuomet gyveno popiežius (Avinjono mieste).

Kernavės piliakalniai

3

KERNAVĖS HERBAS Jo šūkis: „Geriau netekti gyvybės, negu laisvės". Kernavė, mūsų laikais mažas bažnytkaimis prie Neries, XIII-XIV a. buvo didžiausia Lietuvos tvirtovė, kurios milžiniški pylimai tebeliudija praei-ties didybę. Spėjama, kad Kernavė buvusi jau Mindaugo sostinė, vėliau — Traidenio pilis ir sostinė, viena iš svarbesnių Gedimino ir Kęstučio tvirtovių.

SENOVĖS LIETUVAITĖS Rekonstrukcija pagal XIII-XIV a. radinius Lietuvoje Kitais savo laiškais Gediminas kvietė atvykti ir apsigyventi Lietuvoje Vakarų Europos vienuolius (jo laikais jau yra buvusios Lietuvoje kelios krikščionių bažnyčios, domininkonų bei pranciškonų vienuolynai). Gediminas rašė laiškus Vokietijos miestų gyventojams, kvietė į savo valstybę pirklius ir amatininkus, žadėdamas jiems savo globą. Gedimino laiškais susidomėjo visi kaimynai. Rygos gyventojai ir arkivyskupas Gediminui pritarė, tik tiesiogiai Romos popiežiui pavaldūs Šv. Mergelės ir Kristaus Kalavijo vienuolijos buvo juo labai nepatenkintos. Jie bijojo: jeigu Lietuva priims krikštą, šioms vienuolijoms nebeliks kuo beteisinti prieš Vakarų Europą savo puolimų ir plėšimų Lietuvoje. Vis dėlto ir jie buvo priversti pasirašyti su Gediminu taiką 1323 m.

4

Gandingos piliakalnis Žemaitijoje. Žemaičių – Kuršių prekybinė-gynybinė pilis. 4. Šv. Mergelės Marijos ir Kristaus kalavijo vienuolijos toliau puola Lietuvos žemes. — Tačiau Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai, ir taiką pasirašę, nuolat laužė duotąjį žodį. Jie trukdė Gediminui savo krašte tvarkytis, šmeižė jį prieš popiežių, kurstė prieš jį žemaičius ir net rusus. Šv. Mergelės Marijos (kryžiuočių) vienuolių klasta ir suktybės taip įgriso Gediminui, kad jis, vos metams praslinkus po taikos pasirašymo, griežtai atsisakė krikštytis ir su visu kraštu pasiliko ištikimas savo senajai tėvų tikybai. Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai po kelerių metų, surinkę dideles jėgas, vėl pradėjo karą su Lietuva. 5. Gediminas padaro sąjungą su lenkais. — Gediminas ieškojo naujų priemonių apsisaugoti nuo Vokietijos katalikiškų vienuolijų. Lenkų karalius Vladislovas tuo metu taip pat kovojo su Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliais, kurie iš jo atėmė neseniai Lenkijos okupuotą Pamarį. Tad Gediminas susitarė su Vladislovu tarp savęs daugiau nebekariauti ir bendromis jėgomis spirtis prieš vienuolijas. Tai atsitiko 1325 m. Kad šitoji taika su lenkais būtų patvaresnė, Gediminas ištekino savo dukterį Aldoną už Vladislovo sūnaus Kazimiero. Aldona paprašė iš tėvo kraičiui 24.000 lenkų belaisvių, kurie seniau buvo paimti į Lietuvą. Tuos belaisvius Aldona, vykdama į Lenkiją, nusivedė kartu. Tūkstančiai lenkų šeimų, sulaukusių iš nelaisvės savo tėvų, brolių ir sūnų, su neregėtu džiaugsmu pasitiko Lietuvos kunigaikštytę — savo būsimąją karalienę. Karališkų vestuvių proga lenkai patvirtino naują herbą – baltą erelį, kurį naudoja iki pat šiol.

Tačiau ir ši taika neilgai tetruko, bet vis dėlto ji kurį laiką palengvino Gediminui gintis nuo Romos Popiežiui pavaldžių vokiškų vienuolijų. Gintis Gediminui buvo sunku, nes Šv. Romos imperijos katalikiškos vienuolijos prie Lietuvos sutraukė dideles jėgas. 1336 m. Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai, įsibrovę į Lietuvos gilumą, apgulė Pilėnų pilį (spėjama Bilionių piliakalnis Žemaitijoje). Bilionų gynėjų vadas kunigaikštis Margiris, nebegalėdamas atsiginti nuo keleriopai stipresnių Šv. Romos imperijos karinių jėgų ir nieku būdu nenorėdamas pasiduoti, patsai padegė pilį ir drauge su kitais jos gynėjais karžygiškai žuvo jos liepsnose. 1336 metais Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai užpuolė Žemaitijoje esančią Bilionų (spėjama), vėliau pavadintą Pilėnų vardu. Jos valdovas buvo (spėjama) Margiris. Artinantis prie pilies priešams, pasigirdo trimitai. Ant kalnelių, saugojusių priėjimus prie pilies, pasirodė juodi uždegtų laužų dūmai. Gyventojai žinojo, kad tai yra pavojaus ženklas. Išslapstę savo gyvulius ir kitokį turtą, jie subėgo į pilį. Vyrai atsinešė ginklus: kalavijus, ietis, kirvius, lankus su strėlėmis. Margiris drąsino susirinkusius, sakydamas: — Juo didesnis priešų skaičius artėja prie pilies, juo smarkesnė ir smagesnė bus kova. Jis išvedė ginkluotus vyrus kautis prie apsauginių pilies griovių. Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai pranešė, kad jų vado — magistro pasiuntiniai nori pasikalbėti su Margiriu. Kai pasiuntinius įleido į pilį, jie tarė: — Mūsų magistras tiesia tau taikos ranką. Nuo tavęs pareis, taiką ar karą pamatys tekanti saulė. Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai norėjo, kad Pilėnų valdovas išduotų savuosius ir susidėtų su priešu. Margiris jau ne kartą buvo patyręs vienuolių klastą. Jis atsakė: — Mes tik kieto plieno kalaviju pripratę liesti ištiestą vokiečio ranką. Netrukus prasidėjo mūšis. Narsiai kovėsi Pilėnų gynėjai. Margiris stengėsi būti ten, kur grėsė didžiausias pavojus. Šimtai rinktinių riterių ir kraujo ištroškusių vienuolių krito nuo lietuvių rankos.

5

Bet priešo pajėgos buvo didesnės. Margiriui su jo kariais teko trauktis ir užsidaryti pilyje. Tada Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai giedodami ir šaukdami puolė pilį. Daug priešų nusirito kūliais nuo kalno šlaitu. Bet išlikę gyvi vis tiek neatsitraukė. Lietuviams pilyje ėmė stigti vandens ir maisto. Viduje jau degė pastatai. Tačiau priešų pasiūlymus pasiduoti pilies gynėjai su panieka atmetė. Pilis buvo medinė, galiausiai ją apėmė liepsnos. Džiūgaudami Šv. Romos kariai vėl pradėjo šaukti, kad lietuviai pasiduotų. Bet Pilėnų gynėjai su savo vadu Margiriu sutiko geriau žūti liepsnose, negu tapti savo amžino priešo vergais. Sudegė pilis, o kartu su ja ir visi joje buvę žmonės. Kryžiuočiams liko tik pelenai. Palaidoję užmuštuosius riterius, jie be grobio grįžo namo.

LIETUVA ATIDUODAMA KRYŽIUOČIAMS Šitaip yra papuošta raidė L dovanojamojo dokumento, kuriuo Šv. Romos imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. neteisėtai Lietuvą dovanojo Šv. Mergelės Marijos ordino magistrui Ditrichui Altenburgui. 6. Gediminas valdo rusų žemes. Tiksliau Europinės Sarmatijos valdovai susigrąžiną prarastas žemes. — Lietuvos kunigaikščiai, imdami globon rusų miestus ir kraštus, išvaduodavo žmones nuo mongolų-totorių persekiojimo. Juolab, kad dar visai neseniai jie klausė Prūsijos žynių, o pagal padavimus Rurikas buvo atvykę iš Prūsijos žemių. Lietuviai jų žemėse palikdavo senąją, krikščionišką tvarką, todėl rusų kunigaikščiai patys stengėsi su Lietuva susijungti. Lietuva buvo rusams aukščiausias teisėjas ir geriausias globėjas: Pskovas, Naugardas ir Smalenskas (Smolenskas) kvietėsi Gediminą tarpusavio ginčams spręsti. Gedimino sūnūs, vesdami rusų kunigaikštytes, prijungė taip pat daug rusų žemių prie Lietuvos (Pagirio, Minsko, Pinsko, Turovo, Vitebsko, Polocko, Bresto ir Volinijos). Net Kijevo kunigaikščiai turėjo Gediminui mokėti mokesčius (duoklę). Lietuvos valstybės plotai beveik išaugo iki senosios, galingosios Europinės Sarmatijos plotų. Šiaurės Lietuvos valstybės sienos siekė Pskovą ir Naugardą, rytuose — nusitiesė už Smolensko, susisiekdamos su Tverės ir Maskvos kunigaikštijų sienomis, pietuose — ėjo iki Kijevo ir Černigovo. Tokiu būdu Lietuvos valstybėje atsirado daug rusų (Rasieja tuomet vadinama), o su jais ir krikščionių stačiatikių tikėjimas. Nors Gediminas patsai tebesilaikė savo senosios tėvų tikybos, bet jis nieko niekuomet nepersekiojo dėl tikybinių įsitikinimų. Lietuvos valstybė stipriai skyrėsi nuo to meto Europos, kurioje kitaminčiai buvo persekiojami ir žudomi. 1321 metai (?) Pavasarį su visa savo galybe Gediminas apgula Ovručo pilį, priklausančią Didžiajam Gudų Kunigaikščiui arba Carui Sviatoslavui. Užėmęs ją, apgula Žitomiro pilį. Žitomirui pasidavus Gediminas patraukia į Kijevą. Prie Pernės upelio Sviatoslavas, Olga (Perejaslavlio kunigaikštis), Romanas (Briansko kunigaikštis), Levas (Lucko kunigaikštis) mėgina netikėtai užklupti Gedimino stovyklą. Prieš mūšį savo kariams Gediminas sako uždegančius žodžius paminėdamas, kad “…laikas susigrąžinti prabočių skitų, sarmatų kraštą… .” Pūsdami kovos trimitus lietuviai užpuola gudus. Mūšis baigiasi tik naktį, iš jo pabėga Sviatoslavas ir Romanas, likę gudai žuvo. Auštant Kijevas su

6

400 000 gyventojų pasiduoda Gediminui. Gediminas išrenkamas Kijevo monarchu (valdovu) (tai reiškė Rusijos valdovas). Nekeisdamas vietinių papročių Kijevo valdytoju Gediminas paskiria Alšėnų kunigaikštį Mindaugą, nes jis buvo priėmęs gudų tikėjimą. Užimamos Belgorodo, Slepovrodžio, Kanevo, Čerkasų pilys, juose paliekamos lietuvių įgulos. Gediminas įsiveržęs Severijon užima Perejaslavlio ir Briansko žemes su sotinėmis. Dviejų metų bėgyje Gediminas tampa visos Gudijos valdovu arba karaliumi. Tokia Gudų monarchijos pabaiga, po 500 metų pertraukos ji vėl atitenka sarmatams, išbūdama jų valdžioje 300 metų. Grįžus Gediminui namo, Kernavėje – pergalės šventė. 7. Gediminui viešpataujant, Lietuva pasidarė didelė ir galinga. — Gediminui viešpataujant, Lietuva pasidarė didelė ir galinga valstybė ir jos garsas toli skambėjo Rytų ir Vakarų Europoje. Kaimynai ją gerbė, jos pagalbos ir jos teismo šaukėsi, o krašte žydėjo tvarka ir santaika. Gediminas prieš mirdamas padalijo Lietuvą savo sūnums. — Dviem savo gabiausiem sūnum, Algirdui ir Kęstučiui, Gediminas šitaip padalijo Lietuvą: Kęstuti gavo vakarinę jos dalį su Trakais, o Algirdas — rytinę su sostine Krėvoje. Abiem sūnum Gediminas dar pridėjo ir rusų žemių. Sūnui Jaunučiui Gediminas paliko Vilnių ir žemes, buvusias tarp Algirdo ir Kęstučio valdomųjų plotų. Likusiems broliams, jau krikščionims, buvo padalytos rusų žemės. Tėvui netikėtai mirus, Jaunutis pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu visoje Lietuvos valstybėje. LDK IR RUSIJOS VALDOVAS GEDIMINAS (2 var.) Manoma, kad Gediminas gimė apie 1270 m. Jo šeima žynių buvo palaiminta valdyti Lietuvą. Gedimino tėvas — Pukuveras-Butvydas nuo 1283 m. kartu su savo broliu Butigeidžiu valdė Lietuvą kaip submonarchas, o nuo 1289 m. iki 1295 m. — kaip didysis kunigaikštis. Po didžiojo kunigaikščio mirties sostą paveldėjo jo sūnus Vytenis. Pastarojo brolis Gediminas buvo antrasis žmogus Lietuvos valstybėje: jam greičiausiai atiteko Trakų kunigaikštystė. Jis nuo 1305 m. pradėjo kontroliuoti ir padėtį Žemaitijoje. Tą rodytų čia iškilusi Gedimino pilis (dab. Kvėdarnos apylinkėse). Asmenvardinė pilies vardo forma be jokių abejonių sakytų, kad tai būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio brolio Gedimino kontroliuojamos tvirtovės. Gediminas įsitvirtino Žemaitijoje labai sunkiai. Spaudžiami Šv. Mergelės Marijos ordino, dalis žemaičių įtakingų didžiūnų perėjo į katalikų bažnyčios pusę. Žemaičiams iškilo lemtingas klausimas: ar kartu su lietuviais toliau priešintis vienuolijoms, ar pasiduoti jų malonei. Veržliais ir drąsiais veiksmais, vadovaujant pačiam Gediminui, žemaičius pavyko atitraukti nuo pražūtingos sąjungos su Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliais. Rašytiniai šaltiniai nė karto nepamini asmeninio Gedimino dalyvavimo visoje šioje kovoje. Didžiojo kunigaikščio Vytenio ir jo brolio Gedimino vardu čia veikia didžiūnai Manstas, Sudargas, Mažonas ir kt. Tolesni įvykiai parodė, kad šis nutylėjimas šaltiniuose nėra atsitiktinis. Ir tapęs didžiuoju kunigaikščiu (nuo 1316 m.) Gediminas nedalyvavo kariniuose lietuvių žygiuose, išskyrus tik tris kartus: 1329 m. Livonijoje ir 1331 m. bendroje lietuvių—lenkų operacijoje prieš Vokiečių ordiną (žygis iki pat Brandenburgo). Atsisakęs vadovauti Lietuvos kariuomenei, Gediminas ėmėsi koordinuoti kovas su Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliais diplomatiniais keliais. Šioje srityje joks kitas Lietuvos valdovas nepralenkė Gedimino. Gediminas pirmasis iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių suvokė krikščionybės priėmimo būtinybę. Suvokė ir sumaniai ja naudojosi kovoje su Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliais. Vakarų Europą sukrėtė Gedimino 1323—1324 m. išsiųsti laiškai popiežiui ir Vokietijos miestams. Juose didysis Lietuvos kunigaikštis apkaltino Šv. Mergelės Marijos vokiečių ordiną dėl Lietuvos nekrikšto: ,, ...dėl brolių iš teutonų namo magistro žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių <...> mes, deja, lig šios dienos esame priversti pasilikti savo pirmtakų klaidoje". Dėl šių eilučių, ligi tol besąlygiškai palaikę „krikščioniškąjį pasaulį", kuriam Pabaltijyje atstovavo Šv. Mergelės Marijos vokiečių ordinas, atskiri kronikininkai išdrįso pasmerkti tokį vienuolių

7

elgesį. Štai ką apie išgirstus Vokiečių ordino darbus rašė kronikininkas Jonas Vintertūrietis: ,,Ir jeigu iš tikro taip yra, tikrajam tikėjimui jie daro žalą". Smuko Šv. Mergelės Marijos vokiečių ordino autoritetas katalikiškos Europos akyse. Tai buvo žymiausias jaunos lietuvių diplomatijos, vadovaujamos Gedimino, laimėjimas. Tačiau ne vien dėl to būgštavo Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai. 1324 m. pabaigoje į Rygą vyko popiežiaus legatai, turėję krikštyti Lietuvą, jei tai būtų įmanoma, ir net įkurti čia atskirą bažnytinę metropoliją. Tai būtų reiškę, kad vokiečių feodalų, kaip krikščionybės platintojų, misija baigta ir tolimesnis karo tęsimas, be abejonės, neturėtų paramos Vakarų Europoje. Su tuo jokiu būdu nenorėjo sutikti Šv. Mergelės Marijos vokiečių ordinas. Kryžiuočiams pavyko perimti pirmąjį (prieš 1323 m. gegužės mėn.) Gedimino laišką popiežiui. Suvokdami, kad bus pasiųsti ir kiti laiškai, kurie "galbūt prasprūs pro jų šnipų rankas, Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai pasirinko vienintelį teisingą kelią. Jie nuplėšė nuo laiško antspaudą ir leido šiam laiškui pasiekti popiežių. Toks laiškas viduramžiais neturėjo juridinės galios, kitaip tariant, falsifikatas. Norėdami tuo įtikinti kuriją, Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai inspiravo jiems lojalius dvasininkus, ir šie tuoj pat ėmėsi skelbti, kad šis Gedimino laiškas yra jo sąjungininkų rygiečių darbas, kad Lietuva nė nemananti priimti krikšto. Žinoma, tai paveikė popiežių Joną XXII ir jo aplinką. Mažai ką čia padėjo ir antrasis Gedimino laiškas. Avinjone aktyviai veikė Rygos arkivyskupas Frydrikas. Jis pagaliau įtikino popiežių, kad Lietuva rimtai nusprendusi priimti krikštą. Tačiau Vokiečių ordino pasėta įtarimo sėkla bei netvirta Avinjono popiežių padėtis, kur kiekvienas kurijos veiksmas buvo derinamas su Prancūzijos karaliais, leido kryžiuočiams laimėti laiko. Tada buvo suorganizuota opozicija prieš Gediminą Lietuvos viduje. Spaudžiamas aršiausių Vedinio (Sarmatiško) tikėjimo gynėjų žemaičių ir stačiatikių rusų, Gediminas sprendė dilemą: priimti krikštą ir būti nuverstam nuo sosto ar laikinai paklusti opozicijos reikalavimams ir atidėti Lietuvos krikštą vėlesniam laikui. Pasirinko antrąjį variantą. Todėl į Vilnių atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams buvo pareikšta, kad Gediminas nebeketina krikštytis. Tuo plačiai paskelbta Lietuvos krikšto akcija baigėsi. Popiežius ketveriems metams patvirtino dar 1323 m. spalio mėn. sudarytas paliaubas tarp Lietuvos ir Vokiečių karinių ordinų. Tai buvo stulbinantis jaunos lietuvių diplomatijos laimėjimas. Tačiau Gedimino jis jau nepatenkino — dabar jis troško išplėtoti šį laimėjimą. (Tuo metu 1323? Gediminas užėmė Rusiją ir jos sostinę Kijevą, tapdamas ir Rusijos caru – Didžiuoju Kunigaikščiu). Lietuvos 1323—1324 m. katalikiško krikšto pralaimėjimo priežastis geriausiai nusakė vienas Gedimino patarėjų, dominikonų ordino narys, brolis Mikalojus: „Man atrodo, kad jūs (Gediminas) neišmintingai darote; jūs išsirinkote tėvu Rygos arkivyskupą, o jis pats negali apsiginti, <...> jei jūs norite tuo keliu eiti, tada jūs turite išsirinkti kitą, galingą karalių, pavyzdžiui, Vengrijos ir Čekijos karalių; jie galėtų jus apginti bei apsaugoti". Tolesnė Lietuvos kova už politinės blokados likvidavimą vyko ieškant naujų sąjungininkų, pirmiausia orientuojantis į tas brolio Mikalojaus nurodytas realias Vidurio Europos jėgas. 1325 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudaryta sąjunga, nukreipta prieš Vokiečių ordiną. 1326 m. įvyko bendras lietuvių ir lenkų žygis į Vokietijos imperatoriaus sūnaus Brandenburgo markgrafo Liudviko valdas. Iš pirmo žvilgsnio šis žygis Lietuvai nedavė nieko gero. Brandenburgas tuo metu netgi nebuvo kryžiuočių sąjungininkas. Tačiau toks įspūdis susidaro tik iš pirmo žvilgsnio. XIV a. pirmojoje pusėje Vakarų Europoje vyko kova tarp popiežiaus ir Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavaro dėl pasaulinio viešpatavimo. Vadinasi, šis 1326 m. žygis buvo popiežiaus koalicijos smūgis Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavaro sąjungininkams. Šiuo atveju buvo nuniokotos jo sūnaus valdos. Tuo pačiu Lietuva pirmą kartą pati aktyviai dalyvavo Vakarų Europos politikoje. Už tai jai buvo atlyginta. Prieš pat 1326 m. žygį popiežius iš naujo patvirtino Vilniaus paliaubas. Svarbiausia, kad, žygiuodama kartu su lenkais, Gedimino kariuomenė sustiprino lietuvių-lenkų sąjungą. Radosi galimybė sudaryti trišalią sąjungą — Lenkiją tuo metu siejo glaudūs ryšiai su Vengrija. Gediminas vėl čia pasirodė kaip sumanus diplomatas. Jis įžvelgė galimybę priešpastatyti prieš Vokiškus Šv. Mergeles Marijos ir Kristaus Kalavijo ordinų - Čekijos sąjungą, Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos sąjungą. Deja, sutrukdė Lietuvos nesutarimai su Vengrija dėl Pietvakarių Rusios. XIV a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje vengrai, atsisakę dalyvauti bendruose veiksmuose su pagonimis lietuviais, suardė tolesnius Gedimino diplomatijos planus. Vedinė tikyba (pagonybė) antrą kartą sugriovė Gedimino planą pralaužti politinę Lietuvos izoliaciją. Manoma, kad jau tada iškilo naujas Lietuvos krikšto projektas. Juo labiau kad nesnaudė ir Lietuvos priešai. 1329-1332 m. po Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio ir Vokiečių ordino smūgių iširo Lietuvos-Lenkijos sąjunga, o 1330 m. buvo. paklupdytas ir paskutinis lietuvių

8

sąjungininkas - Rygos miestas. Tai Vokiečių ordinui pavyko padaryti ne tik dėl sąjungos su Čekija, bet ir dėl to, kad į šią sąjungą įstojo ir Čekijoje viešpataujančios Liuksemburgu dinastijos priešininkas Vokietijos imperatorius Liudvikas Bavaras. 1336—1337 m. Bajerburgo operacija, Vokietijos imperatoriaus donacinis aktas, Vokiečių ordinui leidęs nukariauti visą Lietuvą, atvedė Gedimino valdomą Lietuvą prie bedugnės krašto. Tuo metu išaiškėjo, kad jėga į jėgą Lietuva atsakyti jau nebegali. Reikėjo gelbėti ,,susiklosčiusią padėtį". Lietuvos diplomatija, sekdama padėtį Vakarų ir Vidurio Europoje, turėjo pastebėti vis aštrėjančius prieštaravimus Vokiečių ordino sąjungininkų stovykloje. Stiprėjant Čekijai, vis labiau ryškėjo jų pretenzijos į imperatoriui priklausančias valdas, pagaliau ir į pačią imperatoriaus karūną. Nežinoma, kokiu būdu, tačiau Gedimino diplomatams pavyko susisiekti su Čekijos Liuksemburgais. Antrą kartą, valdant Gediminui, buvo sprendžiamas Lietuvos krikšto klausimas. Šiam kardinaliam ir skausmingam visai Lietuvos feodalinei visuomenei įvykiui Gediminas pradėjo rengtis iškart po nepavykusio pirmojo Lietuvos krikšto 1323— 1324 m. Reikėjo paimti dvasinę stačiatikių valdžią į savo rankas,— Vilniaus stačiatikių vienuolyne tuo tikslu aktyviai veikė Gedimino sesuo. 1340-1341 m. naujasis Lietuvos krikšto projektas buvo baigtas. 1341 m. į Lietuvą atvyko netgi čekų vienuoliai. Lietuvos krikštui buvo visiškai pasirengta. Atrodė, kad pagaliau bus realizuotas Gedimino politinės blokados likvidavimo planas. Šiuo atveju sukliudyti negalėjo nė Vokiečių ordinas, kuris nedrįso stoti prieš Gedimino planą remiančią Čekijos karalystę. Tačiau viskas išsisprendė labai netikėtai. ,,Tais pačiais metais lietuvių kunigaikštis pasikvietė pas save 10 kunigų ir daugybę krikš-čionių, norėdamas priimti krikščionių tikėjimą. Savieji pasitarę patį kunigaikštį nuodais nunuodijo",— tik tiek apie šio krikšto baigtį tepranešė artimas Čekijos karaliaus dvarui kronikininkas Benešąs Veitmiliškis. Taip žuvo vienas didžiausių Lietuvos vyrų, sugebėjęs ne tik sulaikyti kryžiuočių veržimąsi į Lietuvą, bet privertęs juos gintis. Gediminas sustiprino Lietuvos valstybę. Rytų Europoje ji tapo jėga, su kuria buvo priverstos skaitytis kitos Vidurio Europos monarchijos, tam tikra prasme net universaliosios Vakarų Europos jėgos — popiežius ir imperatorius. Gediminas krito nuo to paties ginklo, kurį taip efektyviai naudojo prieš kryžiuočius. O ar nebuvo galima tai padaryti kitais būdais, neatsisakant senųjų pažiūrų? Klystume, jeigu manytume, kad tai nebuvo daroma. Yra tam tikrų duomenų, kad iki pirmojo Lietuvos krikšto buvo reorganizuota visa religinių tikėjimų sistema. Būtent Gediminui valdant buvo prieita prie monoteizmo (vėjai?). Tačiau ir toks dievybių centralizavimas nedavė laukiamo rezultato. Gediminui atsisakyti senųjų tikėjimų buvo nelengva. Tačiau jis suvokė, kad su esama ideologinių vertybių visuma jo valstybė neužims reikšmingos vietos savo regione, jam pačiam nepavyks pelnyti pagarbos, kokia rodoma kitų šalių valdovams. Todėl laiško popiežiui pageidavimą būti tokiu, kokie yra ir kiti krikščionių karaliai, reikėtų pripažinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino - politiko pagrindiniu siekiu. Matome Gediminą buvus neeilinių gabumų valdovu. Tačiau tai nieko nepasako apie Gedimino ryšį su Vilniumi. Yra aišku tik tiek, kad Vilnius atsirado kur kas anksčiau, nei Lietuvą pradėjo valdyti Gediminas. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmąkart paminėtas tik valdant Gediminui. Pirmasis vietovės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose ir laikomas miesto įkūrimo data. Tai pirmasis argumentas, dėl ko Gediminą laikome Vilniaus įkūrėju. Antrasis - legenda apie Vilniaus įkūrimą. Kaip parodė istoriko E. Gudavičiaus atlikta padavimo analizė, šis padavimas prie Lietuvos metraščio buvo prirašytas vėliau, greičiausiai Goštautų, kurie buvo šio metraščio iniciatoriai. Skirtingai nuo kitų miestų kilmės aiškinimų, Vilniaus legenda nėra tradiciška: miestas nekildinamas iš kurio nors legendinio lietuvių kunigaikščio. Jei ši legenda ir visiškai fantastiška, bet ji nėra susijusi su kitomis legendinėmis šio metraščio dalimis. Tai leidžia manyti, kad joje atsispindėjo istorinis Gedimino tapimas didžiuoju kunigaikščiu ir jo valdų centro perkėlimas iš Trakų į Vilnių. Ligi šiol nežinome, kada Vilnius tampa Lietuvos valstybės sostine. Valdant Mindaugui, Vilnius greičiausiai buvo Tautvilo ir Edivydo (Gedvydo) valdomas. Kaip rodo vietovardžiai, Vilnius didžiosios kunigaikštystės centru galėjęs būti prie Vytenio. Tai rodo netoli Vilniaus sutinkamas Vytenišikių vietovardis. Vadinasi, iki 1316 m. Gediminui Vilnius tikrai nepriklausė. Jį užvaldyti Gediminas galėjo tik po 1316 m. Tai iš vienos pusės patvirtina jau minėto padavimo realumą. Tačiau tik valdant Gediminui Vilnius tapo pastoviu Lietuvos politiniu centru. Vilnius ir Vilija tiesiogiai siejasi su Vėlinu, Vėle, nes ši vieta, pagal kai kurių istorikų pastebėjimus, buvo Sarmatijos valdovų laidojimo vieta, kurioje tuo pačiu buvo ir garsi savo pranašais Žinyčia.

9

PAPILDYMAI: Katalikiškoje Europoje pagonys nebuvo laikomi žmonėmis (todėl neturintys jokių teisių), panašiai kaip ir islamo šalyse (nuo XIV a.), todėl ir nusikaltimai jiems nebuvo laikomi nuodėme. Nemažai Šv. Mergelės Marijos Teutonų vienuolių ištvirkaudavo su pagonėmis ir nelaikė tai nuodėme – tik atvykę Popiežiaus pasiuntiniai už tokius darbus pykdavo ir duodavo metus pasninko kaip bausmę. Sužinoję apie atvykstančias komisijas broliai demonstratyviai plakdavosi eisenose ir celėse, kad atvykėliai matytų jų „šventumą“. Sakyčiau ES pirminis modelis ir gimė Lietuvos DK – kur Gediminas (tiksliau jau iki jo) buvo įteisinta ne tik religijos, bet ir asmens laisvė. Gediminas tai padarė dokumentiškai. Ši pažangi/revoliucinė mintis turėjo neparastai paveikti Popiežių ir kitus Šv. Romos imperijos kunigaikščius – manyčiau, Liuteris/Husas (dėka Bohemijon, Vokietijon atvykusių Lietuvių studentų) turėjo susidurti su Gedimino laiškais ir LDK teise į laisvą religijos pasirinkimą ;) ne tik su apaštalo Pauliaus laiškais. GEDIMINO LAIŠKAI ir kita dokumentinė medžiaga: Labai daug dėl to dalyko nuvykusių pas jį oficialių pasiuntinių ne tik pamatė apgaulę šiame jo pasielgime, bet dar daugiau, jie ten išgirdo jį piktažodžiaujant prieš dievą. -1323 M. LAPKRIČIO 25 D. PRŪSIJOS PRANCIŠKONŲ KUSTODO MIKALOJAUS LAIŠKAS TIKINTIESIEMS

POPIEŽIUS 1324 birželis 1d.

,... kuri, kaip tikime, tau buvo suteikta ne be dieviškosios malonės dovanos, kaip tai pažymima to laiško pradžioje: juk dieviškojo apšvietimo dėka tu pripažįsti esant vieną dievą tėvą, ir sūnų, ir šventąją dvasią ir tuo tvirtai tiki bei laikaisi to; tu pripažįsti, kad mes to tikrojo ir gyvojo dievo esame pastatyti visų išganymo ieškančiųjų ganytoju ir vadovu ir kad tai, ką mes surišime ir išrišime danguje ir žemėje, pasiliks nekintamu aukščiausiojo teisėjo sprendimu.

Dėl to, tėviškos meilės skatinami, linkime, kad tu, atsisakęs sa vo išganymo žalos, taptumei vertas prisijungti prie išrinktųjų draugijos ir gautumei tikrojo atsivertimo ir bendravimo malonę, [pripažindamas] tai, ką tiki, užlaiko ir saugo mūsų romėniškoji motina bažnyčia, atmetęs visokias schizmatikų klaidas, kurių laikantis išklystama iš šviesos kelio ir atsiveria kelias į tamsą.

1324 M.] POPIEŽIAUS LEGATŲ PASIUNTINIŲ PRANEŠIMAS

Kai atvykome pas jį, jis sėdėjo su tarėjais savo menėje; mes įteikėme jam ponų legatų, pono arkivyskupo, Ezelio ir Dorpato vyskupo bei Rygos tarybos laiškus; jis juos priėmė maloniai.

Paskui jam pasakėme, kad pagal apaštališkojo viešpaties ir aukščiau paminėtų ponų pavedimą turime su juo aptarti reikalus; jis atsakė, kad tas laikas nepatogus, nes mes atėjome tiesiog iš kelionės ir po jos nuovargio mes turį pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos.

Sekantį rytą mes nuėjome pas brolius pranciškonus klausyti mišių ir prieš mišias kalbėjomės su broliu Mikalojum, klausdami jį, ar karalius yra to paties nusistatymo, kaip jis buvo rašęs apaštališkajam viešpačiui ir visam pasauliui, primygtinai prašydami jo patarimo; iš jo mes sužinojome, kad jis priklauso karališkajai tarybai; [jį prašėme], kad dėl krikščionybės meilės mus pamokytų, kokiu būdu mes galėtume atlikti apaštališkojo viešpaties mums pavestą reikalą; jis atsakė, kad ankstesnis [karaliaus] nusistatymas yra pakitęs tiek, kad jis visai nebenorįs priimti Kristaus tikėjimo; tačiau jokio kito patarimo iš jo negalėjome išgauti ir taip įėjome į bažnyčią klausyti mišių.

Po mišių kalbėjomės su broliu Henriku ir Bertoldu, broliais pranciškonais, teiraudamiesi patarimo, kaip ir ankstesniu atveju; jie atsakė, kad karalius turėjęs gerą pasiryžimą, bet, deja, susiklosčius

10

kitoms [aplinkybėms], jis visiškai pasikeitęs ir pasidaręs priešingas; jie patys per visus metus nėra buvę jo taryboje, o dalyvaudavo tik brolis Mikalojus, kurį jie net įtarė dėl tos nelaimės ir dėl atsigręžimo nuo to kilnaus pasiryžimo, kuris gavo pradžią šventosios dvasios įkvėpimu.

Tuo tarpu, kai buvome mišių, karalius pasiuntė [pakviesti] brolį Mikalojų; mes gi po mišių norėjome grįžti į svetainę, brolio Bertoldo lydimi; atvyko karaliaus pasiuntinys ir pašaukė brolius Bertoldą ir Henriką pas karalių.

Po valgio karalius pasiuntė [žmogų] pakviesti mus; atėję mes radome jį savo menėje drauge su savo tarėjais, kurių buvo apie dvidešimt; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti patį vieną.

Po to, kai pasitarėme tarpusavyje, mums tapo aiškus tas jo sumanymas: iš čia mes supratome, jog jis yra atsisakęs [ankstesnio pasiryžimo]; norėdami laimėti jo palankumo, mes pradėjome kalbėti apie ponų [legatų] atvykimą ir apie procesą prieš [teutonų ordino] brolius ir apie belaisvių ir jų turtų sugrąžinimą po taikos sudarymo; dėl to jis labai dėkojo ir džiaugėsi.

Paskui jam papasakojome, kokiu būdu jis savo laiškus buvo pasiuntęs ponams Rygos tarėjams, pažymėdamas, kad negalįs siųsti savo pasiuntinių į tą miestą su laiškais, nes praėjusiais metais jis pasiuntė pasiuntinį į tą miestą, o jis kelyje buvo suimtas, badu marintas ir žiauriai nukankintas; jis prašęs [Rygos] tarėjų, kad jie patys ką nors iš saviškių nusiųstų su jo laiškais ir jo reikalais pas apaštališkąjį viešpatį ir kad nesigailėtų išlaidų, nes atėjęs laikas, kuris tuo nežymiu daiktu sprendžia tikrai didelį dalyką; dėl to apsidžiaugę tarėjai pasiuntė mane ... su jūsų laišku pas viešpatį mūsų aukščiausią kunigą, kuris, tarpininkaujant ponui arkivyskupui, jūsų laišką priėmė su neapsakomu džiaugsmu ir liepė sekančią dieną sušaukti į konsistoriją kardinolus ir jiems išdėstė jūsų valią pagal tai, kas buvo rašyta jūsų laiške; ten buvome ponas arkivyskupas ir aš.

Po to karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs apaštališkajam viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui.

Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti.

Tada jis atsakė, kad nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta. ,,Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias".

…krikščionims jis leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, ,,o mes garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą".

Ir, trumpai pasakius, jis ištisai patvirtino laiškų turinį, išskyrus tiktai krikštą, - kad jis nenorįs krikštytis. Ir dėl to jis pasakė tokius žodžius: ,,Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį pikta: jie ėmė nelaisvėn vyskupus, grūdo juos į kalėjimus ir laikė ten dideliame varge, kol jie nesutiko su jų norais, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius išžudė, Rygos miestui padarė didžiausios žalos ir nieko neištesėjo, ką jie priesaikomis buvo pažadėję nuo pat pirmojo tosios krikščionybės daigyno atsiradimo; akivaizdžiausiai tai įvyko praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai buvo čia, jų visų pritarimu, be jokios prievartos visų krikščionių vardu sudarė taiką ir ją priesaikomis patvirtino ir, be to, pabučiavo kryžių, o tučtuojau po to jie visiškai nieko nesilaikė, ką buvo priesaikomis sutvirtinę, nes nužudė mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome sutarę, pasiunčiau patvirtinti taiką; bet ne tik juos, o daugelį kitų ir daugelį kartų jie žudė, grobė, rakino pančiais ir žiauriai su jais elgėsi; todėl dėl tokio [jų elgesio] nebetikiu visomis jų priesaikomis".

Sekančią dieną mes nuėjome į pranciškonų bažnyčią ir išklausėme mišių. Po mišių, kai jau buvome sugrįžę į savo svetainę ir pavalgę, karalius atsiuntė pas mus savo pasiuntinius iš tarybos [žmonių], kurie teiravosi mūsų, ar mes norime laikytis taikos, kuri buvo sudaryta, ir kurie [iš taikos sutarties dalyvių] nori laikytis ir kurie nenori laikytis, ir ar yra tokių, kurie nori laikytis taikos; jis pats esąs pasirengęs laikytis taip, kaip pasižadėjo, o tuos, kurie nenorį jos laikytis, jis pats pasiryžęs priversti juos laikytis jėga; taigi tuo reikalu jis prašė atsakymo.

11

Mes, pasitarę tarpusavyje, atsakėme, kad dabar, kai karalius yra atsisakęs to savo kilniojo sumanymo, apie kurį jis pranešė apaštališkajam viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui, nežinome, ką sumanys daryti ponai pasiuntiniai, arkivyskupas ir jo sufraganai; bet jei jis nutartų pasiųsti savo pasiuntinius drauge su mumis, tie jį geriau galėtų painformuoti dėl taikos laikymosi ar nesilaikymo.

Tada jis paklausė brolio Bertoldo, ar ne jis parašęs laišką [apie tai], kad karalius norįs krikštytis.

Tąsai atsakė, kad parašęs paskutinį laišką, kuris buvo pasiųstas per Rygos tarybą, ir jame užrašęs tik tai, kas buvo padiktuota karaliaus: kad jis norįs būti klusniu sūnumi ir pasiduoti šventosios motinos bažnyčios globai, priimti krikščionis ir, trumpai tariant, platinti Kristaus tikėjimą, nes jis supratęs, jog gyvena klaidoje.

Įgaliotinis taip atsakė: ,,Taigi tu prisipažįsti, kad jis tau neliepė rašyti apie krikštą?"

Tada patsai Bertoldas ir brolis Mikalojus iš dominikonų ordino atsakė ir mes visi [atsakėme], kad būti klusniu sūnumi ir pasiduoti šventosios motinos bažnyčios globai yra ne kas kita, kaip pasikrikštyti. Tada įgaliotinis ir brolis Mikalojus atsakė, kad brolis Bertoldas yra tasai, kuris taip supainiojęs karaliaus reikalus, ir, taip pareiškę, išėjo.

Išeinant jiems, mes prisispyrę prašėme įgaliotinį, kad gautume galimybę pasikalbėti su karaliumi vienui vieni ir asmeniškai; jis pasakė, jog pranešiąs karaliui.

Tačiau kitą dieną karalius atsiuntė tą patį savo įgaliotinį su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo su mumis slaptai pasikalbėti, nes asmeniškai karalius negalėjo su mumis kalbėtis, kadangi jis buvo užsiėmęs totoriais.

Ir tokiu būdu mes pradėjome jiems dėstyti visą reikalą pagal tai, kaip mes buvome įpareigoti mūsų valdovų, ir, kiek įmanydami, išaiškinome jiems, prašydami, kad jie per pasitarimą paaiškintų karaliui, kad, jei jis pasiliktų tvirtas ir pastovus savo gerame sumanyme, jis ir visa jo giminė pasiektų tokios garbės, kokią turi šioje žemėje bet kuris krikščionių karalius, ir dar didesnės, o taip pat išaukštintų savo karalystę.

Be to, [pasakėme], kad apaštališkasis viešpats suteikė tiems mūsų ponams legatams visą valdžią, kurią jis turi asmeniškai, ir [galią] kiekvieną karaliaus pageidavimą išpildyti dvigubai gausiau; trumpai tariant, jis gali pasidaryti toks galingas ir didelis valdovas bei karalius, koks begali būti šiame pasaulyje. Be to, mes paprašėme, kad jis [karalius] pasiųstų atsakymą ponams mūsų legatams, arkivyskupui ir miestui savo laišku; jie pasakė, kad karalius norįs tai padaryti ir pasiųsti jį su savo pasiuntiniais; [tačiau] jis to nepadarė.

Šie yra dalykai, kurie įvyko vėliau ir kuriuos slapta išgirdome apie šį reikalą. Paskui mes išgirdome iš brolio Henriko, brolio Bertoldo ir kitų brolių ir net pasauliečių, kad Prūsijos broliai davė daug drabužių ir brangenybių įtakingesniems Žemaičiuose ir kad dėl to jie sukilo prieš karalių, sakydami, kad, jei jis priimsiąs tikėjimą, jie [esą pasiryžę] nukariauti jį patį, jo sūnus bei visus jo šalininkus ir, padedami teutonų namo brolių, išvaryti iš jo karalystės ir visai išnaikinti.

Tokie grasinantieji žodžiai daug kartų tais metais buvo kartojami karaliaus akivaizdoje; panašius grasinančius žodžius prieš jį kalbėjo ir rusai; dėl to karalius esąs atsigręžęs nuo tikėjimo, kad net nedrįstąs daugiau kalbėti apie krikštą.

Paskui, kai jau turėjome išvykti, nuėjome pas karaliaus vertėją tėvą Henekiną ir pasakėme jam tokius žodžius: ,,Henekinai, tu esi krikščionis žmogus ir privalai mylėti Kristų ir krikščionių tikėjimą; tai tu, kaip mes žinome, ir darai iš visos širdies. Mes tave labai prašome krikšto, kurį tu priėmei, vardu pagalvoti apie savo sielos išganymą ir apie paskutinį Kristaus teismą, kur kiekvienas turės atiduoti apyskaitą apie visus savo regimus ir slaptuosius darbus, pasakyti mums tiesą, ar karalius buvo taip sumanęs, kaip jis parašė viešpačiui mūsų aukščiausiajam kunigui dėl savo atsivertimo ir Jėzaus

12

Kristaus tikėjimo priėmimo, nes mes sužinojome, jog tu buvai vertėju tarp karaliaus ir brolio Ber[toldo], kai tas rašė aukščiau minėtą laišką".

Vėliau dar girdėjome iš vieno brolio pranciškono, kad viena moteris iš karalienės šeimynos jam kaip paslaptį papasakojusi, jog karalius tuo metu, kai mes ten buvome, po pasikalbėjimo su mumis, pasiėmęs su savim savo giminaitį Erudą, pasitraukė į savo miegamąjį ir visą naktį labai graudžiai verkė ir, padaręs pertrauką, vėl pradėjęs verkti; ir taip jis daręs tris kartus kiekvieną naktį; taigi pagal tai ta moteris galėjo spręsti, jog jis taip darė dėl to, kad buvo priverstas atsitraukti nuo savo pradėtojo sumanymo.

Gedimino laiškai: Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, mokytiems ir pamaldiems vyrams, bet kurios dominikonų provincijos magistrams ir priorams, visiems broliams, tačiau visų pirma Saksonijos magistrui ir jam pavaldiems priorams [siunčia] sveikinimą ir kuo geriausių linkėjimų.

Težino jūsų garbingasis, įtakingasis bei mokytasis [asmuo], jog mes pasiuntėme savo pasiuntinius su laišku mūsų tėvui, garsingajam viešpačiui popiežiui Jonui, kad jis mus apvilktų pirmuoju krikšto rūbu; jo pasiuntinių diena iš dienos laukiame su dideliu būgštavimu ir nekantrumu, nes viešpaties Jėzaus Kristaus laiminimu jau būsime pasirengę [įvykdyti] kiekvieną jo valios pageidavimą.

Todėl norime susikviesti vyskupų, kunigų, vienuolių, išskyrus tuos, kurie pardavinėja savo vienuolynus ir rengia dvasininkų žudynes. Mes esame pasirengę saugoti bažnyčios teisę, gerbti dvasininkus ir plėsti dievo garbinimą. ---------- Todėl, rūpindamiesi savimi pačiais, siųskite mums iš savo visų kraštų aukštus pasiuntinius, teisingus ir pasitikėjimo vertus vyrus; mes, be savo parašo ir be šio savo laiško, sutvirtinto mūsų karališkuoju antspaudu, - be visa to, iš kilmingai prižadame jums visiems, kad nustatysime tokią tarpusavio taiką, apie kokią krikščionys niekados nė negalvojo.

Vyskupų, kunigų, dominikonų ir pranciškonų ordino vienuolių tokių prisikviesime, kurių gyvenimas girtinas ir doras, [tačiau] nepageidaujame atėjimo tokių, kurie iš vienuolyno padaro plėšikų prieglobstį ir pardavinėja aukas, žalodami [savo] sielas, ir iš kur išeina mokyti plėšikėliai ir [žmonės], kurie žudo dvasininkus; patariame kiekvienam valdovui pasisaugoti tokių vienuolių. Taip pat, be visa to, [ką suteikė] mūsų pirmtakai, jau šiuo savo raštu skelbiame, jog mūsų žemė karališka malone yra laisva [nuo mokesčių], nuo muitų ir kelio prievolių visiems pirkliams, riteriams, vasalams; juos aprūpinsiu pajamomis-kiekvieną pagal jo padėtį; [tai suteiksiu] bet kokios padėties amatininkams, būtent, meistrams, kurpiams, račiams, akmenskaldžiams, druskininkams, malūnininkams, sidabrakaliams, svaidomųjų prietaisų gamintojams, žvejams ir [kitiems] bet kokios padėties; tegu jie atvyksta [į mūsų žemę] su vaikais, žmonomis ir galvijais, tegu ateina ir išeina pagal savo norą visiškai be jokio trukdymo; tai šiuo savo laišku užtikrindami, prižadame, kad jie bus saugūs ir neliečiami jokių neteisėtų mano pavaldinių pretenzijų.

Tie visi žmonės tesinaudoja Rygos miesto civiline teise, jei pasui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos. Tuo tikslu, kad jūs mažiau abejotumėte dėl saugumo ir labiau pasitikėtumėte, [pranešame], jog esame pastatę dvi pranciškonų bažnyčias: vieną mūsų karališkajame mieste, vardu Vilnius, ir antrą Naugarduke, o trečią dominikonų, kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti dievą. [1324 M. PO RUGSĖJO 22 D.] GEDIMINO LAIŠKAS DORPATO, EZELIO VYSKUPAMS, REVELIO ŽEMĖS DANŲ VIETININKUI IR RYGOS MIESTO TARYBAI Taip pat [jie užpuolė], tik gavėnią praleidę, tą pačią žemę ir vėl, kaip plėšrūs vilkai, žiauriai išžudė kardu aštuoniasdešimt žmonių, kai kuriuos išsivarė su savim, [kartu pagrobdami] penkiasdešimt

13

puikių žirgų, drabužių ir kitokių gėrybių, kurių negalima ir suskaičiuoti. Taip pat [negrąžino] tikrai apie 300 nusikaltusių pavaldinių, kurie [pabėgo] iš mūsų valdomo krašto; jie juos priglobė ir nė vieno iš jų negrąžino. Tuo būdu tą visą [žalą] ir dar labai daug [nuostolių], kuriuos išskaičiuoti čia neįmanoma, mums padarė minėtieji broliai kryžiuočiai po to, kai buvo sudaryta kalbamoji taika ir jos veikimo metu; jie nebijo dievo, negerbia žmonių ir [elgiasi] kaip žmonės, kurie tiki tik savo rankos jėga; tačiau jums visiems žinoma, kad tokiems šios taikos pažeidėjams yra skirta bausmė. Tačiau mes, stengdamiesi būti jums teisingi ir palankūs, iki šio meto jiems niekur nepadarėme jokios skriaudos, nors minėtosios taikos dingstimi žalos apturėjome be galo daug; dėl to, ką reikia toliau daryti arba su kuo mums reikia laikytis taikos, apie tai praneškite mums kiek galima greičiau. Duota Vilniuje šventosios trejybės dienoje. Patikimumo ženklan nutarėme pridėti prie šio laiško mūsų antspaudą. Ta [sauvalė] visiškai išaiškėjo laivų, vadinamų ,,lodigen", atveju: tie [laivai] su prekėmis išsirengė kelionėn į Rusią, o tie broliai, kaip mus pasiekė žinia, Daugpilio tvirtovėje juos paėmė ir, padarę jiems sunkių nuostolių, neleido jų toliau į tą kraštą, į kurį jie plaukė; taip buvo ir su gurguolėmis, kurios neseniai vyko į Lietuvą ir kurios su dideliu vargu ir išlaidomis buvo nuvažiavusios didesnę kelio dalį: jie jas užgrobė, prekes atėmė, o kai kuriuos [pirklius] tie broliai, sukaustę retežiais, nusivedė į savo tvirtovę Mintaują, tam tikrą laiką laikė juos žiauriai suėmę, o paskui juos privertė, nebaigus prekybinių reikalų, grįžti į savo kraštą. Todėl ir mūsų karalius, ir mes visi nepaprastai ir neišreiškiamu būdu stebimės ir stebėtis nepaliaujame, kad minėtieji teutonų namo broliai, kaip matyti, visiškai nepaiso savo viešpaties popiežiaus, kuris, kaip jūs tvirtinate, atstovauja dievui žemėje ir yra viso pasaulio valdovas ir viešpats, nes jie visiškai nesistengia laikytis nuostatų kaip tik tos taikos, kurią patvirtino pats viešpats popiežius. 1338 lapkričio 1 diena iš prekybinės sutarties su Ryga (vokiečių pirkliais) [3] Toliau, Dauguva turi būti laisva kiekvienam pirkliui, ar jis būtų krikščionis ar pagonis, aukštyn ir žemyn važiuojant, žiūrint pagal tai, kaip teka Dauguva; taip pat [laisvi turi būti] visi upeliai, kurie įteka į ją aukščiau Eviastos. [4] Toliau, vokiečių pirklys saugus dėl savo gyvybės ir turto gali važiuoti per Rusią ir Lietuvą taip toli, kiek siekia Lietuvos karaliaus valdžia.

14

MASKOLIJA IR RUSIJA. Tai ne tik dvi skirtingos valstybės, bet ir kultūros. Maskolija = Mongolija; Rasija/Rusija=Lietuvos valstybės ir paveldo dalis. Kaip visuomet netikite ir abejojate? Kaip vieną iš svarbiausių pavyzdžių pateiksiu Maskolijos caro valdžios ženklą - karūną. Maskolijos carų „Monomacho kepurė“ – karūna:

O štai jums Mongolijos karių šalmas:

Ar daug skirtumų? Nelabai, tik viena, ta viršutinė, visuomet būdavo nukeliama (paklusnumo/priklausomybės ženklan) sutikus šį paprastą, metalinį Mongolišką šalmą.

15

O čia tikros Rusiškos karūnos, kilusios iš Lietuvos-Prūsijos (tiksliau Europinės Sarmatijos):

Sarmatiškas valdovo vainikas (priimant krikščionybę)

16

VAIDINIMAS KURIS TURI PAGRINDĄ ISTORIJOJE: (Parašyta Vikingo): Gediminas, pagaudamas skriejančią monetą, rusų vienuoliui: -Sakai kas Dievo Dievui, kas Ciesoriaus Ciesoriui? Vienuolis: -Valdove, taip mokina Kristus iš Nazareto. Šio mokslo laikosi ir Graikų bažnyčia. Gediminas: Šio mokslo laikosi ir Romos imperijos valdovas. Ir teutonai sunaikinę Prūsų galybę. (meta moneta viršun, vėl pagauna) ... Jėzus ... mokina žudyti? (klausia vienuolio) Jėzus mokina parduoti savo įsitikinimus? Ko dar mokina tas Jėzus? Vienuolis: Mūsų bažnyčia yra prakeikusi Romos klaidatikystę... Gediminas rūsčiu žvilgsniu pažiūri į vienuolį. Vienuolio ir Gediminas žvilgsniai susitinka, tiriamai jie vienas kitą stebi. Gediminas (atsidusdamas): Perūnas ... Jorė ... Jėzus ... Ješua ... Visų mūsų Dievas vienas. Žmonės keičia Jį. Turtas, štai žmonių Dievas ir tikslas. (... tyla ...) Kūrėjų Kūrėjas užiebęs pirmąją ugnį paliepė mums ją šventai saugoti ir laikyti savo širdyse ... tai mano tikėjimas... . Vienuolis: Valdove, daug išminties tavo žodžiuose ... taip yra kaip sakai ... mūsų būtis kūniška ir siekiai kasdieniniai, kaip duona kasdieninė (padeda ranką ant duonos). Tačiau Mesijas – Kristus (ima duoną ir laužydamas/trupindamas ją prabyla) – Dievas tam ir atėjo jog priimdamas žmogaus kūną sujungtu save su puolusiu žmogumi. Jėzus ne kažkur toli, dausuose esanti būtybė, Jis - esantis žmogaus šventovėje – širdyje ... . Ne visi šaukiantys aš Kristaus mokinys, yra Jo mokiniai, o tik tas kuris duoda (Šventosios) Dvasios vaisius. Valdove, tavo vaisius su Dievo palaiminimu - Lietuvos Valstybė... . Gediminas pertraukdamas vienuoli: - Gražiai kalbi, sugraudinai ir palietei širdį. Tačiau tai tik žodžiai ... . Sakyk kodėl atvykai? Vienuolis ištiesdamas ranką: - Valdove, galiu pažiūrėti į šį pinigą. Tavo galybės ženklas? Gediminas: - Perūno, Lietuvos, liaudies ir jų tarno Gedimino ženklas. (Dievo, valstybės ir žmogaus ženklas – Dievo Vartai ir Valdžios Stulpai) Vienuolis: - Lietuvos ir daugelio rusų valdove Gediminai, žinai, jog prieš 10 (15?) metų Kijevas Didis pasidavė Aukso Ordos malonei. Jų duoklės, papročiai, valdymas, elgesys yra papiktinimas tiek Dievui tiek Rusios liaudžiai. Mūsų kunigaikštis Michailas, atsimetęs nuo Kristaus mokymo pamiršo priesakus ir teisę. Didžio Kijevo gyventojai atsiuntė tau žodį, jog išlaikydamas Rusios teisę ir graikišką tikėjimą, būdamas mūsų globėju ir teisių gynėju, būsi paskelbtas visos Rusios valdovu – Caru – Rusios Didžiuoju Kunigaikščiu. Kaip sandorio ir paklusnumo ženklą, mes priimsime Lietuvos pinigą su Tavo ir Tavo šalies antspaudu... . Rusų liaudis bus Lietuvos liaudis.

17

Vienuolis priklaupia ... Dievo ir žmonių vardu meldžiu priimk mūsų Tautą į savo ir Lietuvos globą ... . Gediminas, žvelgia žibančiom akimis, pakelia duonos riekę iškritusią iš vienuolio rankų: - Dievo valia... o kaip Michailas? Vienuolis: - Jūs susitiksite netoli Kijevo, kur Rusia susijungs su Lietuva, o pralietu Totorių krauju bus patvirtinta sąjunga... . Šuoliais lekiančių žirgų kanopų gaudesys ... Kunigaikštis Michailas, Lucko kunigaikštis Levas ir Mongolų – Totorių kariai “zovada” lekia link Gedimino karių. Vienas iš Gedimino karių įtempia lanką, suzvimbusi strėlė įsminga Michailo krūtinėn … upės vanduo nusidažo raudoniu. Be garso, tyloje, meditatyvinės (Graikiškas choralas sumaišytas su Lietuvių sutartinėmis) muzikos palydimas mūšis. Kruvini totoriai apsikabinę žydraakį žemaitį mosikuojantį dviem kalavijais ... rusas pereinantis Lietuvių pusėn ir iškeliantis ortodoksišką – graikišką Kijevo vėliavą, Levas skuodžiantis šuoliais iš mūšio lauko, ūsuotas su „čiūbu“ lietuvis iškeliantis ir mosuojantis Lietuvos Vyties vėliavą, ant baltų žirgų raitelių grandinė su Gediminu priešakyje pasileidžianti paskui jau bėgančius mongolus – totorius ... (čia gali būti daudyčių/lietuviškų trimitų muzika) rusų kariai priklaupę pasiduoda Gediminui, šalmų, šarvų žvilgesys ... tylus meditatyvinis choralas ... įsilieja varpų gaudesys ... Karūnuotas Gediminas išeinantis iš Sofijos Soboro. Liaudis sveikinanti naują Rusijos carą. Tas pats vienuolis žvelgiantis į Gediminą, jo akyse ašaros, o lūpos taria: -Božė chrony Thzaria ... ašara krentanti iš jo akių virsta vyno/midaus lašu krentančiu į ragą/taurę. Didžiulis stalas kur lietuviai, žemaičiai, prūsai, jotvingiai,rusai, chazarai juokiasi, glėbesčiuojasi ... Pakviesti juokdariai vaizduoja kažką juokingo .... (juokdarys panašus į Putiną arba Uspaschį, o jo galingas draugas, tačiau visiškas kvailys panašus į AMB - vaidinimas vyksta pagal Petruškos istorijas ... ). Švenčiantys Gedimino karūnavimą kunigaikščiai, vienuoliai, pirkliai ir kariai po vaidinimo garsiai juokiasi ... jų juokas virsta švelniu Gedimino juoku, baigdamas pasakojimą jis nusima karūną ... Šventa Giraitė, bokštas, nuostabus miškų ir slėnio vaizdas apačioje ... ant akmeninio aukuro padeda karūną ir šypsosi ... uždega šalia smilkalų (paduotų Lizdeikos). Gediminas: Viešpatie, gyvybės, šviesos, šilumos ir didybės leidėjau ačiū Tau ... Pradžiapati Perūnai ... sukniubęs nuoširdžiai apsiverkia ... . Scena pradžiai: Vilnius, Gedimino prospektas 2006 metais: ... a la Džordanos Butkutės (Cicino arba kitos lietuviškos pop. žvaigždės gabalas) muzika, gaudžiantis mašinos variklis, cypteli stabdžiai, prie aklo muzikanto, grojančio klasikinį kūrinį (ubagaujančio) sustoja BMW/arba Audi (gali būti Kauno, Šiaulių, Panevėžio numeriai). Pro atidarytą mašinos langelį išlenda treninguotas, skustas „berniukas“, garsiai išspjauna skreples, mašinos viduje panelių kikenimas ... . „Berniukas“: - Ei, bičas, kur čia Gedimino prospektas? Muzikantas: - .... kad aš esu aklas ... tačiau žmonės sako, kad čia jis ir yra. „Berniukas“: - „blia, priviso visokių pridurku“. Ir meta monetą. Ore sukdamasi ir žvilgėdama ji skrieja į muzikantą. Ją pagauna ranka ... Delnas išsitiesia, žvakės šviesoje spindinti moneta su Gedimino stulpais. (Toliau, pakilkite kūrinio pradžion ir dar kartelį perskaitykite iš naujo)