Esu Bin Ladeno Sunus - Najwa Bin Laden, Omar Bin Laden, Jean Sa

8/16/2019 Esu Bin Ladeno Sunus - Najwa Bin Laden, Omar Bin Laden, Jean Sa

1/268


2/268

Najwa bin Laden, Omar bin Laden, Jean Sasson

ESU BIN LADENO SŪNUS

OSAMOS SŪNUS IR ŽMONA NUKELIA MUS Į PASLAPTINGĄ JŲ PASAULĮ

Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius


3/268

Versta iš: Najwa bin Laden, Omar bin Laden, Jean SassonGrowing Up bin LadenSt. Martin’s Press, Nwe York Copyright © 2009 Sasson CorporationPublished by arrangement with Sasson Corporation, c/o Liza Dawson Associates, 350 Seven

enue, Ste 2003, New Yor, New York 10001, USA

Žemėlapiai © Maps by Evan T. WhiteViršelio fotografija © Mohamad Itani / Trevillion Images. Image Ref: MII11949 © Vertimas į lietuvių kalbą, Leonas Judelevičius, 2011© Leidykla „Alma littera“, 2011 ISBN 978–609–01–0127–8 Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius

Redagavo Birutė SabonienėKorektorės Lina Kazlauskaitė ir Gražina StankevičienėViršelio dailininkas Edvardas JazgevičiusMaketavo Valdas Bautrėnas


4/268

Šią knygą skiriame visiems niekuo dėtiems žmonėms, kurie patyrė kančių ar prarado gyvybęteroro išpuolius pasaulyje, ir jų šeimoms, iki šiol išgyvenančioms skausmą ir gedinčioms dėnetekties. Meldžiamės už taiką visame pasaulyje.


5/268

Padėka

iū tau, Omarai, už nuoširdumą ir sąžiningumą. Ačiū tau, brangioji Nadžva, už švelnumą ir tokigalvotus atsakymus į mano nesibaigiančius įkyrius klausimus bet kuriuo dienos ar nakties metuiū, Zaina, už atsidavimą Omarui ir padrąsinimą siekti, kad ši knyga išvystų dienos šviesą.

Ačiū tau, Laiza, kad esi mano nenuilstanti literatūros agentė, kad tikėjai šiuo projektu, kai ki

valėję tikėti, buvo praradę viltį. Tai, kad esi mano atstovė – tikra likimo dovana. O tau, Frenksirūpinančiam juridiniais mano darbo reikalais, dėkoju, kad jau ištisus šešiolika metų saugai msi uola. Heivisai, ačiū už dosnią širdį ir pasirengimą padėti. Čandleriui, užsienio autorių teisiųecialistui – mano padėka už neblėstantį entuziazmą dėl šios knygos ir pastangas pateikti jądėjams visame pasaulyje.

Ypač dėkinga esu savo redaktorei Houp. Laiza man jau anksčiau teigė, kad nuostabiai išmanvo darbą, ir dirbdama su tavimi įsitikinau, jog ji sakė tiesą. Lora, niekada manęs nenuvylei, į susimus visada sulaukdavau draugiško atsakymo. Dėkoju tau ir daugeliui kitų „St. Martin‘s“

rbuotojų, kurie drauge su manimi pasinėrė į šią nepaprastą istoriją ir su džiaugsmu, negailėdam

ų, dirbo, kad ji virstų pilnakrauje knyga.Ačiū tau, mano brangusis Hikmatai, už stropumą verčiant begalinį mano knygai reikalingų te

utą iš anglų kalbos į arabų ir iš arabų į anglų. Taip pat ir tau, Amina, kad padėdavai, kai tasrtimų srautas susišiaušdavo bangomis ir grasindavo išsiveržti iš krantų. Ivenai, nuo pat pradžiųsirodei reiklus savo darbo žinovas ir tavo parengtos iliustracijos puikiai papildo šiuoseslapiuose surašytus žodžius. Nuoširdžiai dėkoju tau už kantrybę, nors kelyje į tobulumą visadakia daug aštrių akmenų.

Dėkoju tiems, kuriems rūpi ši knyga, taip pat ir kitos mano knygos, kurias jau parašiau ar dainu parašyti. Turiu galvoje tetą Margaretą, pusbrolį Bilą, pusseserę Elis. Mano sūnėnas Grega

sūnus Alekas nuoširdžiai rūpinasi manimi, nepamiršdami paskambinti ir paklausti, kaip mankasi, kaip gyvenu tomis sunkiomis rašymui skirtomis dienomis ir naktimis. Negaliu nepaminėtangių draugų, maloniai palaikančių mane kiekviename žingsnyje. Tariu ačiū Elis, Anitai, Deni o, Džoanai, Džudei ir jos mamai Eleanorai, Laizai, Marijai ir Bilui, Majadai, Piteriui ir Džuliki ir jos mamai Džo.

Ir, savaime suprantama, dar kartą ačiū mielajam, visus keturis mano gyvenimo kampuskančiam Džekui, kurio beribe meile visada galiu pasikliauti.

Jean Sasson


6/268


7/268

Žodis skaitytojui

u ne vienus metus visas pasaulis atsigręžęs į Osamą bin Ladeną, bet jis itin rūpestingai slepia nnkiausias detales apie savo gyvenimą, taip pat apie žmonas ir vaikus (knyga parašyta 2009 m.

d. past.). Tad asmeninių žinių apie jį beveik nėra, ir tai nuolat kursto visų rašančiųjų ir skaitanzduotę nuo pat 2001–ųjų rugsėjo 11–osios.

Apie Osamą bin Ladeną ir jo įkurtą organizaciją „al–Qaeda“ išleista ne viena knyga, tačiau

amos bin Ladeno šeimos gyvenimas pirmą kartą atsiskleidžia „iš vidaus“, per jo pirmosios žmdžvos ir ketvirtojo sūnaus Omaro pasakojimus. Skaitytojui noriu pranešti – šiuose pasakojimukaip neatsispindi mano samprotavimai ar pažiūros. Prisiminimai apie įvykius, nutikimus,

meniniai apmąstymai – visa tai man pasakojo patys Nadžva ir Omaras. Tiesa, kai kurie išgirstiykai mane pribloškė, tačiau stengiausi, kad bin Ladenų šeimos gyvenimas atsiskleistų tikrovišsingai. Nadžva ir Omaras, kaip ir kiti plačios bin Ladenų giminės nariai, nėra teroristai. Jiekam nepadarė nieko bloga, iš tiesų tai vieni mieliausių mano sutiktų žmonių, ir džiaugiuosi, kan teko juos pažinti.

Svarbu nepamiršti, kad ši knyga pasakoja apie asmeninį Osamos bin Ladeno ir jo šeimos

venimą. Jo sūnus Omaras bin Ladenas iki Afganistano laikotarpio tebuvo berniukas, o Omarootina Nadžva po santuokos su Osama, paklusdama vyro norams, gyveno užsidariusi. Tai itinmeniška šeimos gyvenimo istorija, nes Osamos bin Ladeno žmona ir sūnus beveik nieko nežinoe jo politinę, karinę ir islamiškąją veiklą, nors ji nuolat, jiems patiems dažnai net nenujaučianelkėsi į jų gyvenimą.

Per audringus su Osama bin Ladenu praleistus metus Omarui ir Nadžvai nedaug terūpėjo rašnoraštį ar fiksuoti įvykius, išgyventi buvo svarbiau. Jie pripažįsta, kad šeimos gyvenimo įvykkas ir datos kartais gali būti netikslūs, ir prašo skaitytojų atsižvelgti į tai, jog knygoje pateikiammės žodinė istorija, tad sunku išvengti atminties spragų.

Dar noriu pabrėžti svarbų dalyką: knyga remiasi Nadžvos ir Omaro man papasakotais įvykiiminimais, pastebėjimais, tačiau aiškiai atskirtus priedus tekste ir knygos pabaigoje rengiau aši, ir jie atspindi ne Omaro ar Nadžvos bin Laden, o vien tik mano nuomonę ir pažiūras.

Stengdamiesi geriau pažinti tuos, kurie sukelia pasauliui didžių kančių, tikriausiai galėtume

siremti Vinstono Čerčilio žodžiais, ištartais Antrojo pasaulinio karo pabaigoje: Štai jis baigėsi, ir mes, atsigręžę atgal, kruopščiai bei atkakliai siekiame rastinusikaltėlius ir didvyrius. Kurgi jie? Kur tie piktadariai, sukėlę karą?.. Privalome juos

įvardyti ir pažinti. Kenčiame žaizdų sukeltą skausmą, nirštame dėl netekčių, nesiliaujame stebėjęsi nuostabiais pasiekimais ir žygdarbiais, suvokiame savo galią – ir reikalaujame,kad būtų atskleista tiesa bei įvertinta atsakomybė. Žmonės negimsta teroristais. Ir netampa jais akimirksniu. Tačiau žingsnis po žingsnio, tarsi

stiečio sėjai ruošiama dirva, jų gyvenimas klostosi taip, kad jie būna pasirengę priimti terorizklą.

Taip atsitiko ir su Osama bin Ladenu. Laiko tėkmė nusinešė į nebūtį žmogų ar žmones ir įvyksėjusius tą sėklą. Bet ji sudygo, ir radosi teroristas. Iš pradžių buvęs žmogumi, vėliau tapooristu.


8/268

Nadžva Ganim bin Laden pažįsta tik žmogų. Vakarai pažįsta tik teroristą.

Jean Sasso


9/268

SirijaNadžva Ganim gimė Latakijoje (Sirija) 1958 m.Po vestuvių 1974 m. Nadžva persikraustė į Džidą Saudo Arabijoje.Nadžva Ganim sugrįžo į Siriją 2001 m. rugsėjo 9–ąją.


10/268

Faktai apie Siriją:Oficialus pavadinimas: Sirijos Arabų RespublikaSantvarka: respublikaValdanti partija: BaathValstybės vadovas: prezidentas Bašaras al–Asadas

Sostinė: DamaskasPlotas: 185 100 kv. kmPagrindinės religijos: islamas ir krikščionių mažumaPagrindinė kalba: arabųGyventojų skaičius: 20 mln.Piniginis vienetas: 1 Sirijos svaras = 100 piastrų


11/268

I DALIS

Ankstyvieji metai Saudo Arabijoje


12/268

1 skyrius

Mano jaunystė

NADŽVA BIN LADEN

visada buvau Osamos bin Ladeno žmona. Kadaise buvau tokia pat mergaitė kaip ir kitos, kupkaltų vaikiškų svajonių. Dabar dažnai mintimis nuklystu į anuos laikus, prisimenu save – tą margaitę – ir savo ramią, laimingą, džiaugsmo nutviekstą vaikystę.

Esu daug kartų girdėjusi suaugusius žmones sakant apie savo vaikystę su gailesčiu ir net pyką kaip puiku, kad tie jaunystės metai jau praeityje. Tokios kalbos mane glumina, nes jei tik galėsukčiau laiką atgal, grįžčiau į savo vaikystę ir visiems laikams likčiau maža mergaite.

Su tėvais, broliais ir seserimis gyvenau kuklioje viloje Sirijos uostamiestyje Latakijoje. Sirkrantės žavi gaiviais jūros vėjais ir derlingomis žemėmis, ten smagūs valstiečiai augina vaisiuržoves. Kieme aplink mūsų namą lapojo medžiai, jų šakas svarino skaniausi vaisiai. Už siauro

ūrio lygumos akį traukė vaizdingi, terasomis kylantys priekrantės kalnų šlaitai su išsibarsčiusidais ir alyvmedžių giraitėmis.

Ganimų namuose gyveno septynetas žmonių, tad mums tikrai nestigo klegesio ir sumaišties. ui ir motinai buvau antras vaikas, labai gerai sutariau su vyresniuoju broliu Nadži ir jaunesniaila, Nabilu ir Ahmedu. Dar turėjau ir netikrą brolį Ali, keleriais metais vyresnį už mane ir kitukus. Mano tėvas iki santuokos su mano motina jau buvo kelis kartus vedęs ir susilaukė Ali su

kstesniąja žmona.Iš brolių ir seserų man artimiausias buvo metais vyresnis Nadži. Nors brolį be galo mylėjau

kartą vertė mane šiurpti iš baimės, nes, kaip ir daugelis berniukų, mėgo išdaigas.

Pavyzdžiui, nuo pat gimimo bijau gyvačių. Vieną dieną Nadži užsuko į greta esantį turgų ir uvo kišenpinigius nusipirko plastikinę gyvatę. Tada labai mandagiai pasibeldė į mano kambarioris. Kai atidariau, jis klastingai nusišypsojo ir staiga kažką įspraudė man į ranką – nė akimirkosuabejojau, kad ta gyvatė tikra. Klaikiu klyksmu sudrebinusi visus namus, mečiau ją šalin irkūriau taip greitai, lyg būčiau skriejusi oru.

Tuo metu tėvas kaip tik buvo namie ir tuojau puolė gelbėti, beveik neabejodamas, kad į mūsųvybę kėsinasi ginkluoti plėšikai. Kai pagaliau suvokė, jog mano siaubingus išgyvenimus sukėlėdži, kuris išdidžiai visiems rodė dirbtinę gyvatę, tėvas ilgai ir rūsčiai žvelgė į jį; tik tada praprti sūnų.

Nadži nė truputėlio nesigailėjo, vis mėgindamas įsiterpti į tėvo šūksnius: – Nadžva – bailė! Aš mokau ją būti drąsią.Jeigu būtume galėję įžvelgti tolimą ateitį, kad mano būstą Afganistano kalnuose gyvatės lank

s ne kasdien, gal būčiau broliui tik padėkojusi.Iš visų namų kampelių labiausiai mėgau antro aukšto balkoną; tokia vieta jaunai mergaitei la

o pasinerti į svajones. Su knyga rankose praleidau ten daug nuostabių valandų. Dažnai, paskaiis skirsnius, pirštu prispausdavau puslapį ir žvelgdavau tolyn, į gatvę apačioje.

Aplinkiniai namai glaudėsi arti vienas kito, kai kur tarp jų buvo įsiterpusios parduotuvėlės.

ėgau stebėti, kaip gyvai šurmuliuoja žmonės, kaip jie zuja į visas puses, rūpindamiesi kasdienikalais, kad paskui galėtų grįžti namo, pietauti ir maloniai praleisti vakarą su šeima.


13/268

Daugelis mūsų kaimynų buvo kilę iš kitų kraštų. Mes atvykome iš Jemeno – tolimos ir, pasakugelio, nepaprastai gražios šalies. Niekada neteko girdėti, kodėl mūsų protėviai pasitraukė išmtinės, tačiau į kaimynines šalis emigravo tiek daug jemeniečių šeimų, kad net sakoma, esą Jemaujas teka visame arabų pasaulyje. Tikriausiai ne kas kita, o skurdas pastūmėjo mūsų protėviusmene išparduoti visus gyvulius, užrakinti namus, apleisti nenašius laukus ir visiems laikams pamtąsias vietas bei senus draugus.

Įsivaizduoju savo protėvius, sėdinčius namuose, – įspūdingi vyrai su lenktais durklais prie šbūt kramtydami kato1 medžio lapą, svarsto, kaip išgyventi kaitros nualintoje žemėje, kokios

imybės laukia kitur, jų ramiai klausosi moterys juodomis, anglimi paryškintomis akimis. Senoilkalų prekyba apmirusi, lietūs reti, geresniems derliams nepakanka drėgmės. Matyt, negailestvaikelių pilvukus raižantis alkis įtikino mano protėvius sėsti ant aukštų kupranugarių ir traukti r žalius slėnius, virš kurių dūluoja šitos aukštos rudos kalvos.

Atvykę į Siriją mano protėviai įsikūrė ant Viduržemio jūros kranto, dideliame uostamiestyjegimiau ir praleidau visą vaikystę. Latakija minima daugiau kaip dviejų tūkstantmečių senumostuose, ji apibūdinama kaip „puikus uostas ir nuostabių pastatų turintis miestas“. Iš vienos pus

supta jūros, iš kitos – derlingų žemių, Latakija nuo seno viliojo daugelį; slenkant amžiams, ją bėmę finikiečiai ir graikai, romėnai ir turkai osmanai. Kaip ir daugelis senovės miestų, Latakija

vo daugybę kartų sugriauta ir vėl atstatyta.Iki pat vedybų, kai persikėliau į Džidą Saudo Arabijoje, mano pasaulis nesiekė toliau šeimo

mų, mokyklos, gimtojo Latakijos miesto ir mano tėvynės Sirijos.Savo tėvais labai didžiavausi. Kai šiek tiek paaugau ir jau suvokdavau, ką kalba aplinkiniai

onės, supratau, kad apie mūsų šeimą atsiliepiama gerai, ji laikoma darnia ir gražia. Man, žinomvo malonu, kad esame gerbiami už draugišką būdą, tačiau mano mergaitišką išdidumą ypač glora nuomonė apie mūsų išvaizdą.

Tėvo darbas buvo susijęs su prekyba, to krašto arabų vyrams įprasta tokiu būdu pelnyti duonie tai, ką tėvas veikia per dieną, visada žinojau mažai, mūsų krašte neįprasta, kad duktė eitų su

u į jo darbą. Bet žinau, kad jis buvo stropus, išeidavo iš namų anksti rytą ir negrįždavo iki patkaro. Tėvo darbas leido mūsų šeimai gyventi be rūpesčių. Dabar, žvelgdama atgal, neabejoju, kterims jis buvo atlaidus. Su mano broliais elgdavosi griežčiau, jų išdaigos kartais sukeldavo rimo.

Motina šeimininkavo namie ir rūpinosi mumis. Ji puikiai gamino valgyti ir kruopščiai žiūrėjrkos. Jos dėmesio reikėjo vyrui, trims sūnums ir dviem dukterims, tad namų ruošos niekada

pritrūkdavo. Didžiąją dienos dalį ji praleisdavo virtuvėje. Niekada nepamiršiu jos nuostabių vmai paruoštų valgių. Dieną pradėdavome skaniais pusryčiais – gaudavome kiaušinių, sūrio,esto, varškės su medumi, duonos ir uogienės. Priešpiečiams mums patiekdavo, pavyzdžiui,

eskoniais pagardinto avinžirnių humuso2, įvairių daržovių tiesiai iš lysvės, ką tik priskintųmidorų ir agurkų, su mėtomis raugintų ir česnakais įdarytų baklažanų ir pekano riešutų. Pietautprastai sėsdavome tarp septintos ir aštuntos valandos vakaro. Didelėmis akimis laukdavomedėklų su nuostabiais mamos patiekalais – ryžių su žirneliais, vynuogių lapų suktinukų su įdaru,rų3 ir kibės – ypač arabų mėgstamo valgio iš maltos avienos su traiškytais apvirtais kviečiais,uska, pipirais, svogūnais ir kitais pagardais.

Žinoma, mudvi su seserimi padėdavome tvarkytis namuose, nors prie mamos darbųsidėdavome tik menka dalimi. Paklodavau savo lovą, plaudavau indus ir, grįžusi iš mokyklos,gelbėdavau jai virtuvėje.

Vaikų drausme visų pirma rūpinosi mama. Tiesą sakant, kol buvau maža, mane gąsdino jos


14/268

ežtos taisyklės, kaip dera elgtis dviem jos dukterims. Mūsų kultūroje tai gana įprasta, nes mergmoje turi švytėti tarsi žvaigždės, tikimasi, kad jos visais atžvilgiais bus tobulos, o berniukams

vaime suprantama, reikia išsišėlti. Kai mergaitė elgiasi prastai, bendruomenės akyse visa jos šsitraukia didžiausią gėdą. Jeigu būčiau padariusi rimtą prasižengimą, tėvams būtų buvę sunku rmą, kuri leistų savo sūnui ar dukrai susigiminiuoti su mumis. Dėl lengvabūdiškų mergaitės poebroliai ir seserys gali netekti tinkamų partnerių vedyboms.Paauglystėje mama nepritarė mano aprangai. Ji pati rengėsi kaip įprasta moteriai musulmon

ngė plaukus skara ir vilkėjo sukneles, slepiančias kūną nuo kaklo iki kulkšnių. Kėliau maištą p

kį tradicinį stilių. Priešinausi mamos prašymams rinktis kuklesnius drabužius, net atsisakydavapti plaukus. Vilkdavausi dailias, spalvingas, naujesnės mados sukneles. Vasarą mesdavau šaliaidines ilgomis rankovėmis ar sijonus iki žemės. Kai mama priekaištaudavo dėl mano šiuolaidų, šokdavau jai į akis. Dabar man gėda, kad suteikiau jai tiek rūpesčių.

Atsimenu, kaip didžiavausi pirmą kartą eidama į mokyklą. Vilkėjau pradinių klasių mergaitėastą uniformą – megztuką, bet vėliau jau nebegalėjau ignoruoti mamos reikalavimų ir rengdavknele su švarkeliu, kad būtų kukliau.

Kaip man patiko mokykla! Ten mano pasaulis išsiplėtė – be šeimos narių, jame radosi vietoujiems draugams, mokytojams, kurie žinojo tiek daug, kad net nesupratau, kaip jų galvos

sprogsta. Buvau smalsus vaikas, labai mėgau skaityti, ypač man patiko pasakojimai apie tolimuaštus ir jų žmones. Netrukus suvokiau, kiek daug dalykų mane sieja su kitomis mergaitėmis, kadr jos gyventų.

Mūsų kultūroje mokyklinio amžiaus berniukai ir mergaitės bendrauja tik šeimos aplinkoje, kiduria retai, tad lankiau vien mergaičių mokyklą. Sutikau ne vieną mokinę iš neturtingų namų,

urdas davė man vieną didžiausių gyvenimo pamokų. Ypač gerai pamenu vieną draugę, kurios šveno taip skurdžiai, kad tėvas net negalėjo jai nupirkti mokymosi reikmenų ar užkandžiųešpiečiams. Nė nesvarstydama, kaip tai galėtų man atsiliepti – mano šeima gyveno gana kukliaijausi su mažąja drauge kišenpinigiais, maistu, mokymosi reikmenimis. Sulaukusi jos dėkingu

učiausi be galo laiminga. Nuo tos tolimos dienos visada žinojau, kad pasidalydamas su kitais patirsi didesnį džiaugsm

gu dėl to pačiam teks kažko atsisakyti. Kai žmogus turi daug, duoti tampa labai jau lengva.Atsimenu kitą draugę, kuri nuolat atrodydavo lyg tuoj pravirksianti. Netrukus sužinojau, kad

as neseniai išsiskyrė su jos motina. Mano vargšei draugei nebuvo leidžiama su mama net susiprivalėjo gyventi su tėvu ir jo naująja žmona. Dėl jos vargų man labai gėlė širdį – juk kiekvienkui norisi būti šalia mamos. Supratau, kad dalytis su kitais ne visada reikia vien pinigais ar ši

rybėmis; kartais didžiausią dovaną galima suteikti, jeigu pastumi į šalį savo vargus irprasčiausiai klausaisi, rūpindamasis tuo, kas slegia kito žmogaus širdį.

Neseniai man teko sutikti šią vaikystės draugę. Ji pasakojo, kad vėliau jos gyvenimas pasisumingesne vaga, ir mano širdis net dainavo iš džiaugsmo. Ji pati išsirinko, kada priimti santuokdą, ir laimingai ištekėjo. Nė truputėlio nenustebau išgirdusi, kad vaikai teikia jai didžiausiąaugsmą.

Mokykla džiugino mane galimybe plėsti proto erdves, tačiau gyvenimą paįvairindavo ir kitosiėmimai. Visai neprastai žaidžiau tenisą, nors galbūt tai neatitinka daugelio žmonių nuomonėsdicinį musulmonių gyvenimo būdą. Aišku, niekada neturėjau tenisui įprastos aprangos, betsivilkdavau ilgą suknelę, kad lakstydama po aikštelę per daug neapnuoginčiau kojų, įsispirdavogius batelius ir ištisas valandas treniruodavausi. Stengiausi išmokti tiksliai smūgiuoti kamuoišmokti atmušti jį taip stipriai, kad prieš mane žaidžianti mergaitė iš nustebimo liktų stovėti


15/268

ižiojusi. Tačiau iš tiesų man svarbiausia buvo pramoga. Iki šiol girdžiu, kaip mes su mergaitėmatodavome teniso aikštelėje.

Dar mėgau važinėti savo spalvingu moterišku dviračiu. Ir šiuo atveju vilkdavausi ilgą sukned nerodyčiau kojų praeiviams, tada sprukdavau iš namų su broliais ir seserimi, visi mindavomdalus nestačiais Latakijos kalvų šlaitais. Leisdamiesi žemyn lėkdavome pro nustebusius kaimyspiegdami iš juoko. Kartais dviračiu nuvažiuodavau į svečius pas drauges ar netoliese

venančius giminaičius.Daugelį metų labai džiaugdavausi galėdama piešti. Kaip pradedanti menininkė tapydavau

rtretus ir peizažus ant drobės ar lygių keramikos paviršių. Ištisas valandas maišydavau spalvardavau mano menišką žvilgsnį džiuginančius vaizdus. Broliai ir seserys taip žavėjosi mano tapd net pranašavo, jog Nadžva Ganim kada nors savo menu bus garsi visame pasaulyje.

Šiuo metu neturiu galimybės užsiimti tokia miela veikla, tačiau net ir dabar, viena rūpindamvo mažais vaikais, retkarčiais pajuntu, kaip smagu pamankštinti vaizduotę. Kartais mintyse pielias scenas ar ryžtingus, didžių jausmų persmelktus veidus ar įsivaizduoju, kaip maudžia raumo mynimo dviračiu į statų kalną, ar net regiu save laiminčią teniso partiją su beveide varžove.

Ko gero, kam nors galėtų pasirodyti, kad Nadžva Ganim bin Laden – tai menininkė be teptukiratininkė be dviračio ir tenisininkė, neturinti nei kamuoliuko, nei raketės, nei aikštelės.

Savų pomėgių turėjo ir broliai bei sesuo. Visi mėgome muzikuoti, ir užsukę svečiai ne itinstebdavo išgirdę kažkur namuose skambančius gitaros akordus. Vyresnysis brolis kartą netdovanojo man akordeoną. Neabejoju, kad atrodžiau juokingai, nes buvau liauna ir trapi, oordeonas labiau tinka stambesnio stoto muzikantui.

Geriausia būdavo vasarą, kai pas mus paviešėti atvykdavo giminaičių. Labiausiai mėgdavauudo Arabijoje, Džidos mieste gyvenančios tėvo sesers Alijos apsilankymus. Teta Alija buvo žais atžvilgiais, ją gerbė visi, kuriems tekdavo su ja susidurti. Viešėdama pas mus ji rengdavoai madingai, tad nustebau sužinojusi, kad namuose, Saudo Arabijoje, ji dėvi hidžabą – tai reiš

g moteris visiškai užsidengusi, nematyti nei jos kūno, nei veido, nei plaukų. O Sirijoje ji vilkėd

klias, tačiau elegantiškas sukneles, dengiančias rankas ir kojas. Be to, prisidengdavo plaukusgvu šaliku, bet veido neslėpdavo.

Geraširdiškumu teta Alija garsėjo net labiau negu skoningais drabužiais ir žavesiu. Jeigu tikirsdavo apie nepriteklių ištiktą šeimą, imdavo slapta ją šelpti.

Kartą nugirdau tėvus pusbalsiu kalbant apie jos pirmąją santuoką su nepaprastu turtuoliuohamedu bin Ladenu, daug pasiekusiu statybos verslininku iš Saudo Arabijos. Su Saudo Arabijralium Abdulu Azizu al–Saudu jį siejo ypatinga draugystė, todėl pirmasis tetos Alijos vyras tanu iš turtingiausių žmonių šalyje, kur turtuolių tikrai gausu.

Santuoka truko trumpai, ir mano teta nuo Mohamedo bin Ladeno susilaukė tik vieno vaiko –

naus, vardu Osama. Po skyrybų teta ištekėjo už Muhamado al–Ataso, saudiečio, kuris dirbo pamąjį tetos Alijos vyrą. Apie Atasą kalbėta, kad jis buvo rūpestingas vyras mano tetai ir gerasėvis mano pusbroliui. Apie tetos vyrą niekada nesu girdėjusi nė vieno blogo žodžio. Jiedu tururis vaikus – tris sūnus ir dukterį.

Visus juos puikiai pažinojau, nes, tetai lankant gimines Latakijoje, ją lydėdavo visa šeima. Drtų teko su jais pietauti mūsų namuose, tokios dienos liko atmintyje ypač šventiškos, lydimosagių pokalbių ir juoko. Žinoma, drauge su visais dalyvaudavo ir Osama. Šis pusbrolis, man gim

u buvęs vienų metų, visada buvo netoliese.Prisiminimai iš tų laikų, kai buvau septynerių ar aštuonerių, jau šiek tiek keblesni. Osama at

mane vyresnis ne vienais metais, bet kur kas daugiau, gal todėl, kad buvo toks rimtas, doras


16/268

rniukas. Pusbroliams jis atrodė paslaptingas, tačiau mums visiems jis patiko, elgdavosi labaimiai ir maloniai.

Jeigu norėčiau apibūdinti jaunąjį Osamą, kokį tada pažinojome, sakyčiau, kad jis buvo išdidiau ne pasipūtęs. Švelnus, bet ne silpnas. Orus, bet ne rūstus. Be abejo, jis ryškiai skyrėsi nuono labai padykusių brolių, kurie visada rasdavo dėl ko mane paerzinti. Niekada nebuvauidūrusi su kitu tokiu rimtu, tyliakalbiu berniuku. Nors buvo ramaus būdo, niekam neateidavo įvą, kad jis silpnavalis, nes Osama pasižymėjo tvirtu ir stipriu charakteriu.

Atvykus tetai Alijai su šeima, mūsų didelė šeimyna kartais išsiruošdavo visai dienai į kalnu

e jūros. Tokių šeimyninių iškylų metu mes, vaikai, bėgiodavome susijaudinę, ėjome lenkčiųplūdimyje, žaisdavome slėpynių, kartais pririšdavome virvę prie medžio šakos ir supdavomėskinėdavome su ja. Atsimenu, kaip Osama susimąstęs rinkdavo iš kekių sultingesnes vynuoges iodavo man valgyti. Tuo metu mano broliai džiaugsmingai šūkaudavo radę po medžiu traškių pšutų. Kitais kartais visi ropšdavomės į neaukštus vaismedžius raškyti saldžių obuolių ar rankoaibydavome aitriomis uogomis apkibusius krūmus. Nors mama vis įspėdavo saugotis gyvačių, vo taip smagu dūkti su pusbroliais, kad žaidimų netrikdė net mano baimės.

Tačiau būdavo ir liūdnų akimirkų, kaip ta 1967 metų rugsėjo 3–ioji, kai mano pusbrolio Osaas Mohamedas skrido nedideliu lėktuvu, kuris nukrito ir sudužo. Ir šešiasdešimt vienų metų

amos tėvas, ir kiti septyni keleiviai žuvo.Mano pusbrolis tada buvo tik dešimties metų, tėvą jis labai mylėjo ir gerbė. Osama visada

bėdavo ir elgdavosi itin santūriai, tačiau tėvo mirtis jį taip paveikė, kad tapo dar tylesnis. Apgišką įvykį jis beveik niekada nekalbėdavo.

Apie Osamos nelaimę mama man pasakojo beveik pašnibždomis. Buvau tokia sukrėsta, kadpajėgiau nieko pasakyti; pasitraukiau nuo visų į balkoną ir mąsčiau, kaip myliu savo tėvą ir kotumą išgyvenčiau, jeigu jo nebūtų.

Mano brolis Nadži ir Osama, kai dar buvo maži, kartais pakliūdavo į bėdą. Vieną dieną iškytu jiems šovė į galvą surengti ilgą žygį – nueiti iki pat Kasabo, miesto Latakijos apylinkėse, v

oli nuo Turkijos sienos; ir jie sugebėjo nukeliauti taip, kad perėjo sieną ir atsidūrė Turkijoje.ūsų kraštuose atsitiktinai kirtęs sieną gali susilaukti rimtų pasekmių, ir tokie neapdairūs keliauti dingti amžinai.

Turkų karininkas savo pusėje pastebėjo svetimšalius. Grėsmingai riktelėjęs, nutaikė į juos gNadži ir Osama tik susižvalgė, apsisuko ir nuskuodė kiek kojos neša iki kažkokio sodo. Laim

etimos šalies teritorijoje turkų sargybinis jų nepersekiojo.Kitą kartą Nadži su Osama nukeliavo į senovinį Damasko miestą, Sirijos sostinę. Osama vis

iau už kitus mėgo ilgus žygius; smagiai pasivaikščioję abu berniukai su draugais poilsiui susirėlį po medžiu. Visi buvo pavargę ir praalkę. Aišku, taip jau atsitiko, kad jie sėdėjo prie obels

rios šakų sviro sultingi obuoliai. Neatsispyręs pagundai Nadži su kitais įlipo į medį, prisakęsamai žiūrėti, ar kas neateina. Vėliau Nadži pasakojo nujautęs, jog dievobaimingasis pusbrolisisakys skinti obuolius nuo svetimo medžio, tad nenorėjęs, kad Osama prisidėtų prie kuo tikriaugystės.

Berniukai užsikabarojo į medį, tačiau nespėjo pasiekti nė menkiausio obuoliuko, kai pasirodrys vyrų; jie bėgo jų pusėn, piktai šūkavo ir pliaukšėjo odiniais diržais.

– Vagys! Obuolius vagia! – rėkė jie. – Lipkit iš medžio!Bėgti nebuvo kur, tad mano broliui ir jo draugams teko nenoromis palikti saugią tankmę tarp

eistis žemyn, kur laukė užpuolikai. Vos vaikai palietė kojomis žemę, vyrai tais kietais diržaisolė juos talžyti. Dusdamas Nadži riktelėjo Osamai:


17/268

– Bėk! Bėk kiek įkabindamas!Osama buvo jų svečias, tad derėjo pasirūpinti, kad jis nenukentėtų. Be to, Nadži žinojo, kad

ija be galo myli savo pirmagimį. Brolis nenorėjo grįžti namo su blogomis naujienomis apie Os Nadži paragintas Osama nukūrė tolyn nuo susidūrimo vietos. Kažkodėl šeimininkai nusprend

d tą sprunkantį berniuką būtina sučiupti, tad iškėlę diržus vijosi Osamą, kol pagavo. Šis likonas, be giminaičių ar draugų priedangos, prie jo prišoko vienas iš stambesnių vyrų ir dantimisebė jam už rankos. Įkando taip smarkiai, kad Osamai ant rankos iki šiol liko nežymus randas.

Osama išplėšė ranką vyrui iš dantų, nustūmė jį šalin ir atsigręžė į tuos piktus žmones:

– Verčiau nelįskit prie manęs! Aš – užsienietis. Neleisiu, kad mane muštumėt!Ištarė šiuos žodžius su tokia išraiška, kad tie vyrai atsitraukė. Nuleido diržus ir valandėlęoksojo, o paskui pareiškė:

– Paleidžiame tave tik todėl, kad mūsų šalyje esi svečias.Tuo metu ištrūko ir mano brolis su draugais. Osamai pavojus nebegrėsė, ir visiems obuolių

gims buvo leista vienu būriu traukti tenai, kur saugu. Osamos žaizda buvo išvalyta ir aprišta; laą nepateko jokia infekcija.

Labai jau greitai prabėgo tie laimės kupini vaikystės metai. Man įžengus į paauglystę, tarp mpusbrolio ėmė sūkuriuoti anksčiau neišgyventi jausmai. Nesupratau, kas man darosi, tačiau žin

d mane su Osama sieja ypatingas ryšys. Nors jis pats niekada apie tai nesakė nė žodžio, vos msirodžius, rudos jo akys džiugiai nušvisdavo. Jausdama rimtą pusbrolio dėmesį, virpėjau išsijaudinimo. Netrukus turėjo ateiti laikas, kai tie slapti jausmai iškils į paviršių ir amžinai pakūsų gyvenimą.


18/268

Saudo Arabijos karalystė1957 m. Saudo Arabijoje gimė Osama bin Ladenas.Šioje šalyje nuo santuokos su Osama 1974 m. iki 1991–ųjų pabaigos gyveno Nadžva.Miestai, kuriuose gyveno bin Ladenų šeima: Džida ir Medina.


19/268

Faktai apie Saudo Arabiją:Oficialus pavadinimas: Saudo Arabijos KaralystėValdymo forma: monarchija, valdo al–Saudų šeimaValstybės vadovas: ministras pirmininkas,

dviejų šventųjų mečečių globėjas: karalius Abdula bin Abdul Azizas al–SaudasSostinė: RijadasPlotas: 2 240 267 kv. kmVienintelė religija: islamasPagrindinė kalba: arabųGyventojų skaičius: 24,8 mln.Piniginis vienetas: 1 rialas = 100 halalų


20/268

2 skyrius

Gyvenimas po santuokos

NADŽVA BIN LADEN

ūsų kraštuose dauguma merginų išteka jaunos. Įžengus į paauglystę, nerimstanti širdis skatinovoti apie vedybas su Osama. Nors nieko neišmaniau apie suaugusiųjų gyvenimą, Osama patikn viskuo – ir išvaizda, ir švelniu elgesiu, ir tvirtu būdu.

Musulmonų moterims įprasta tekėti už pirmos eilės pusbrolių; tokios sąjungos labai paplituss leidžia neardyti šeimos, nekelia grėsmės paveldimam turtui, jei šeima jo turi.

Osama taip žiūrėdavo į mane, kad buvau tikra: ir aš jam patinku. Vis dėlto niekada atviraiaptarinėjome nei jausmų, nei vedybų. Rimtai svarstyti meilės ir santuokos reikalų mums patiemderėjo, kol tam dar nebuvo pritarę mūsų tėvai, tačiau su Osama viskas judėjo labai lėtai.

Jo tylėjimas netrukus pradėjo erzinti. Norėjau, kad jis bent ką nors pasakytų, kad praneštų

inąs kreiptis į mūsų tėvus dėl sužadėtuvių. Tačiau Osama ir toliau užsispyręs laikėsi pavyzdinntūrumo! Tiesą sakant, kai mums tekdavo plepėti apie kokius mažmožius, jam, regis, būdavo sukšti mintis. Pamenu, kaip žiūrėdavau į jo malonias akis, o pati galvodavau, kad mano pusbroliovesnis net už „mergelę skaistuolę, po šydu pasislėpusią“.

Galų gale, kai buvau maždaug keturiolikos metų, Osama sukaupė visą drąsą. Tai nutiko vasabaigoje, po ilgos viešnagės mūsų namuose Sirijoje; tuo metu ištisas dienas leisdavome kartu. Jžus į Saudo Arabiją, Osama prakalbo su motina apie sužadėtuves. Tetą Aliją nudžiugino mintie sūnaus ir brolio dukters santuoką, nes mūsų šeimas tai dar labiau suartintų.

Mūsiškiame musulmonų pasaulyje kartais nelengvas vedybų derinimo procedūras paprastai

adeda moterys. Vos gimus sūnui, jo motina ima lankytis moterų susiėjimuose, niekadapamiršdama tinkamos nuotakos paieškų. Rūpestingos mamos žvilgsnį atkreipia tik gerų šeimų,eikos ir fiziškai patrauklios merginos. Atsiradus priimtinai kandidatei, abi motinos pradedaarinėti galimą santuoką. Jeigu jos lieka patenkintos, į derybas įsitraukia ir tėvai, sprendžiantysks bus kraitis – kartais tai ir brangūs papuošalai, ir net pinigai. Ateina laikas, kai ir būsimi jaužino vienas apie kitą. Ir sūnūs, ir dukterys paprastai pasikliauja tėvų nuomone apie vedybų pard labai retai ištaria: „Ne“. Jeigu vis dėlto taip atsitinka, tėvai prievartos nesigriebia.

Laimė, mūsų atveju tokio rūpestingo planavimo nereikėjo. Pirmiausia, mes abu su Osamažinojome vienas kitą nuo vaikystės; be to, teta Alija visiškai neprieštaravo, kad jos tvirtavalisnus dėl santuokos apsispręstų pats. Ji aptarė šitą sumanymą su mano tėvais, iš jų ta žinia pasiekne.

To pokalbio smulkmenų man jie niekada nepasakojo, klausinėdama būčiau pasirodžiusipagarbi. Tiesiog skrajojau iš džiaugsmo, kad Osama nori mane vesti, todėl labai nustebau, išgimos abejones. Osama jai visada patiko, dabar ji prieštaravo dėl kur kas menkesnės priežastie

ama nenorėjo, kad apsigyvenčiau taip toli nuo jos, ir maldavo: – Nadžva, nesutik su šitomis vedybomis. Dukrele, noriu, kad būtum arčiau. Jeigu persikelsi

udo Arabiją, mūsų susitikimai taps retesni už tikrus brangakmenius.

Valandėlę žiūrėjau į mamą tylėdama. Ji buvo teisi: įsikūrusi Saudo Arabijoje, namie lankysiai, nes tais laikais žmonės keliaudavo kur kas mažiau negu dabar. Supratau, kodėl mama


21/268

siminusi: juk arabei motinai dažnai bendrauti su vaikais ir anūkais yra vienas didžiausių džiaugBe to, vedybos su Osama reiškė, kad turėsiu patirti ir kur kas ryškesnių pasikeitimų. Persikė

udo Arabiją, veidą dengsiu šydu. Osama toks konservatyvus, kad mano gyvenimą reguliuos putskyrimas, ir beveik niekada nežengsiu už savo naujųjų namų sienų. Nujaučiau, kad mano atsakymas mamai nepatiks, bet vis dėlto tariau tvirtai: – Mama, tai mano gyvenimas. Nuspręsiu pati. Aš jį myliu. Ir tekėsiu už jo.Apsisprendusi veikti, visada būdavau stipri. Niekas nesutrukdys man ištekėti už Osamos.Tad taip ir nutiko: ištekėjau 1974 metais, būdama penkiolikos, nors netrukus jau turėjo sukak

iolika. Mano vyras buvo septyniolikos metų.Vestuvių dieną buvau jauna, bet mąsčiau brandžiai ir tvirtai. Nieko nesibaiminau. Viskas kloikiai. Vestuvinė suknelė buvo balta ir elegantiška. Nuostabūs plaukai nepriekaištingai sušukuonojau, kad esu labai graži, dar niekada taip gerai neatrodžiau. Be galo troškau, kad jaunikis būtenkintas mano išvaizda.

Vestuvės Sirijoje dažniausiai vyksta prašmatniai ir triukšmingai, tačiau manąsias tėvai surenias, mūsų namuose, su nedaugeliu svečių, kad nežeistų konservatyvių įsitikinimų žmogaus, kuriėjo tapti mano vyru. Ypač dėmesingai pasirūpinome moteris susodinti vienoje kambario pusėjrus – kitoje. Po trumpos ceremonijos šitaip susiskirsčiusių svečių laukė gausios vaišės – įpras

iški patiekalai, kepsniai, traiškyti kviečiai su karveliena, vynuogių lapai ir kibė. Buvo patiektaug saldžiųjų patiekalų, bet aš nesijaučiau alkana, valgiau nedaug. Visas tas vakaras atrodė tarspnas: esu moteris, ištekėjusi už vyro, kurį myliu.

Linksmybės buvo uždraustos. Nebuvo muzikantų, kurie dainuotų ar virpintų instrumentų stygėgstantys šokti buvo įspėti, kad kojų miklinti negalima. Juoktis ir pokštauti nepageidautina. Vakp ir praėjo visiems besišnekučiuojant. Tačiau aš buvau laiminga, nes meili Osamos veido išrakyte sakė, kad jis manimi ir mano skoniu patenkintas. Šitaip mano gyvenimas, tam vakaruisibaigiant, iš vaikystės žengė į suaugusiųjų pasaulį. Visais atžvilgiais tapau ištekėjusia moterim

Netrūko ir nusivylimų. Nors Osama ir jo šeima trumpam laikui dar pasiliko Sirijoje, kad

ėtume apsiprasti su pasikeitusiais mūsų santykiais, labai nusiminiau sužinojusi, jog mano vyravalo grįžti į Saudo Arabiją be manęs. Dar nebuvo paruošti oficialūs mano kelionės dokumentakiems dokumentams gauti reikėjo laiko, nors santuoka mane susiejo su viena įtakingiausių irtingiausių tos karalystės šeimų. Užuot keliavusi kartu, turėjau pasilikti su tėvais, vėl būti mokiaukti, kol bus patvirtinta mano naujoji padėtis – Saudo Arabijos pilietė, Osamos bin Ladenoona.

Mama tokiu delsimu džiaugėsi kur kas labiau negu aš. Mane jaudino mintis, kad gyvensiu nayje, troškau greičiau pradėti naują ištekėjusios moters gyvenimą.

Kelis mėnesius laikas slinko labai nerimastingai, veltui stengiausi sutelkti dėmesį į mokslus

kantriai laukdavau Osamos laiškų. Jo rašomi žodžiai liudijo, kad mano jaunasis vyras trokšta brtu su manim lygiai taip pat kaip ir aš.

Pagaliau, kai jau atrodė, kad tokio išsiskyrimo neištversiu, vieną dieną tėvas pranešė apievirtintą leidimą man apsigyventi Saudo Arabijoje ir gautus kelionės dokumentus. Netrukus Osšeima turėjo atvykti į Siriją išsivežti manęs į Džidą, nes man, musulmonei, nederėjo keliauti b

obėjo.Mantą buvau supakavusi jau seniai, tad liko tik laukti vyro, jo motinos ir patėvio. Sužinojau,

no tėvas taip pat keliaus su manimi ir pasiliks Džidoje, kol galutinai įsikursiu.Ir štai pasigirdo beldimas į duris. Galų gale jie atvažiavo! Nors abu su Osama dar vienas ki

ovėjomės, akimirka, kai išvydau savo vyro veidą, buvo viena laimingiausių gyvenime. Po vien


22/268

os dienos keliausime į Džidą.Tą rytą, kai turėjome išvykti, laksčiau kupina energijos, tikrinau lagaminus, daug kartų su vis

isveikinau. Aišku, suvokiau, kad nuo šiol gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau, tačiamės tiesiog nepajėgiau susitvardyti. Vieną akimirką pastebėjau, kokie prislėgti mano namiškiųlgsniai, ir pasistengiau mažiau džiūgauti dėl to, kad išvykstu. Nenorėjau skaudinti šeimos, kuri

kia brangi, ypač savo mielosios mamos. Vis dėlto, atėjus laikui atsisveikinti, gerokai skubinauiauti kuo greičiau.

Manęs laukė pirmas skrydis lėktuvu, bet baimės nejaučiau nė krislelio. Nuo pat mažens gyve

ėdama, kad mano gyvenimas – Dievo rankose. Šis tikėjimas padeda neprarasti savitvardos. Nors mirties nesibaiminau, ta diena tapo man ypač įsimintina, kai viskas keičiasi akies mirkras tapo mūsų šeimos galva. Dažniausiai nuo jo sprendimų priklausys, kaip reikės gyventi man

ūsų vaikams, jei jų turėsime. Mano gyvenimas bus suvaržytas, nebegalėsiu nei vairuoti automobimtis kokio darbo už namų ribų.Ir dar tie baisieji dangalai. Tai buvo pirmoji diena, kai visą kūną ir veidą paslėpiau po juod

siaustu ir šydu. Vilkėjau kuklią ir paprastą ilgomis rankovėmis suknelę, siekiančią žemiau keliuzdų vidurio, tačiau konservatyvioje Saudo Arabijoje šito buvo negana. Toje šalyje jokiam šeimųjų ratui nepriklausančiam vyrui nederėjo matyti nė lopinėlio moters kūno ar plaukų.

Buvau pasirengusi priimti tai, kas neišvengiama, nes teta Alija jau anksčiau padovanojo manodą plevėsuojantį drabužį, vadinamą abaja, juodą skarą ir ploną šydą veidui. Abaja – paprastaabužis ilgomis rankovėmis, priekyje atviras, be jokių sagų ar kabliukų. Kol buvome Sirijoje,sisiaučiau tuo apdaru ant savo drabužių, bet pasekiau tetos Alijos pavyzdžiu ir vos įlipusi į lėka užsidengiau.

Taip ir sėdėjau, nuo galvos iki kojų susisupusi į juodą audeklą. Miestuose gyvenančios Saudabijos moterys nerodo savo akių, todėl ir mano veidą dengė juodas šydas. Staiga pasijutaustanti, užplūdo baugios mintys, kas bus prireikus atsistoti. Ar pajėgsiu matyti tiek, kad galėčiauugiai eiti per minią? O jeigu suklupsiu ir pargriūsiu, prispausdama kokį vaikelį?

Kaip tik tuo metu atsigręžiau į Osamą, ir jis nusišypsojo. Mano vyrui, regis, labai patiko, kakio šurmulio apsisiaučiau abaja, nors atrodė keista apie paprasčiausius dalykus kalbėtis pro vengiančią užuolaidą. Man, tokiai jaunai, sunkiai sekėsi užgniaužti kikenimą, bet šiaip taip pajėgtis ramiai. Netrukus mūsų lėktuvas nusileido, dabar laukė iššūkis – vaikščioti uždengtomis akimis. Ačiū

evui, kad jis buvo man suteikęs gebėjimą tvirtai stovėti ant kojų ir gerą regą, tad pro ploną veidą viską mačiau gana aiškiai. Trypinėjau po ta juoda užuolaida ir nesusižeidžiau, liko sveiki irkuo dėti šalia buvę prašalaičiai.

Palaukiau tolėliau drauge su teta Alija, kol mūsų vyrai tvarkė atvykimo į karalystę formalum

trukus jau sėdėjome ilgame juodame automobilyje, kuris vežė mus per visą miestą į mano vyrmus.

Nors žvelgiau į Džidą pro juodą šydą, „Jūros nuotaka“ vadinamas miestas manęs nenuvylė.skas ten buvo gražu – ir žydra jūra, ir plačios gatvės, ir dailūs pastatai. Beje, esu išaugusi Latastamiestyje, tad man patinka, kai jūra šalia.

Ilgus šimtmečius Džida tebuvo mažytė gyvenvietė, kur sustodavo piligrimus gabenantys laivvo tarsi vartai į mūsų švenčiausiąjį miestą Meką, esantį už septyniasdešimt penkių kilometrų nkrantės. Tačiau europiečiai kadaise atrado arabiškus smilkalus bei mirą ir geidė jų vis daugiaubų prekijai nesėdėjo sudėję rankų – statė laivus ir uostus smilkalų prekybai.

1945–aisiais, trylika metų iki man gimstant, Džidoje, sakoma, gyveno 25 000 žmonių. Tuo m


23/268

Saudo Arabija tapo mano namais – 1974 metais – Džida jau buvo virtusi daugiataučiu miestulijonu gyventojų.

Osama man pasakojo, kad Džida auga per sparčiai, kad mieste per daug žmonių, ypač per karias musulmonų šventes, kai užplūsta mažiausiai milijonas maldininkų, ir miesto gyventojų skadvigubėja. Man atvykus, maldininkų nebuvo daug, tačiau iš karto pastebėjau, kad visa Džida tiudžia. Vėliau sužinojau, kad uostą iš sąstingio pažadino naftos bumas, ir vos per šešerius metuno atvykimo miestas išaugo iki dviejų milijonų gyventojų.

Labiausiai norėjau pamatyti namus, kur užaugo mano vyras, ir tikrai nenusivyliau. Tetos Alij

mas stovėjo patogiame Džidos Mušrafo rajone, aplinkui buvo nemažai parduotuvių ir mečečiųano naujieji namai buvo gražus dviaukštis statinys, nors ir neįmantrus, bet kuo puikiausiai tinkaūsų vedybinio gyvenimo pradžiai. Apsidžiaugiau sužinojusi apie tetos Alijos su vyru rūpestingumums su Osama skirtas visas aukštas, tad gyvensime atskirai.

Pamenu, naujajame būste pasijutau labai patogiai, tarsi jau daug metų būčiau ten gyvenusi. Tarkiai plušau tvarkydamasi, kad tų pirmųjų savaičių įspūdžius dabar gaubia migla, bet vis dėltimenu, jog man tas laikas buvo nuostabus.

Kasdienis gyvenimas taip smarkiai pasikeitė palyginti su vaikyste Sirijoje, kad vyrui nuolatdavo man ilgai aiškinti, kaip svarbu būti klusnia musulmonų moterimi.

– Nadžva, – sakydavo Osama, – tu man esi brangiausias perlas, kurį būtina saugoti.Su raminama šypsena jis žadėdavo:

– Jūroje nuostabus perlas slepiasi kietoje kriauklėje. Taip ir aš būsiu tokia tvirta ir tave sauauklė.

Didžiavausi, kad Osama nori mane globoti, o jis pamažu diegė man supratimą, kodėl moterira gyventi uždarai. Niekada neprieštaravau, nes suvokiau, kad mano vyras gerai išmano tikėjimykus.

Abu su vyru nutarėme, kad mokyklos toliau nebelankysiu, bet, Osamai padedant, namuoseinausi į religijos klausimus. Jis išmanė tiek daug, kad drąsiai galėjo mane mokyti. Jo tėvas buv

ai pamaldus musulmonas ir iš sūnų reikalavo pagarbos tikėjimui. Visų labiausiai tėvo priesakkdė Osama.

Dėl tokio svarbaus tikslo mūsų gražiame sode praleidau daugybę valandų uoliai skaitydamaraną, švenčiausiąją islamo knygą, į kurią sudėti Dievo apreiškimai, suteikti pranašui Mohamelydi jį ramybė). Dar labai svarbūs Hadisai, jie kartais vadinami „Tradicijomis“, – tai užrašytisakojimai apie pranašo Mohamedo žodžius ir darbus. Žinau, kad daugelis mokslininkų irasininkų gali tuos pamokymus dėstyti atmintinai, bet nustebau, jog ir mano jaunasis vyras gebaklamuoti abi šventąsias knygas, nė nežvilgtelėdamas į jų puslapius.

Troškau šito išmokti ir pati.

Džida, viliojantis ir prieštaringas miestas, nuolat mane džiugino. Dar buvo justi senosios Džlsas. Vienas prie kito rikiavosi tradiciniai namai su nedideliais žaviais balkonėliais, juose įrenučių širmos užstojo tų namų moteris, kurios galėjo ramiai sėdėti ir žiūrėti į judrias gatvesdalyvaudamos gyvenime, o tik stebėdamos jį. Kai kas pasakojo, kad ankstesniais laikais uždarkonai tapdavo maloniu prieglobsčiu, saugančiu namo gyventojus nuo plėšikų ir nepraustaburn Nuo senųjų namų smarkiai skyrėsi naujasis pasaulis, veržliai besiskverbiantis į Saudo Arab

idos saulėje veidrodinėmis sienomis žaižaravo šiuolaikiniai pastatai. Už tų brangių stiklų gyveujieji nenuoramos, o tikrosios ponios, pasislėpusios už langų pinučių, tikriausiai stebėjosi, kurngia jų saugus ir tvarkingas pasaulis.

Mano vyras nusprendė pasamdyti tarnaitę, kuri man padėtų tvarkytis namuose ir virtuvėje. Jo


24/268

asta mergina buvo maloni etiopė, vardu Zamzam, kuri, manau, džiaugėsi gavusi darbą jąrbiančioje šeimoje.

Kas rytą Osama nubusdavo labai anksti be jokio žadintuvo ir lengvai atsikeldavo prieš sauleekant, tarsi jau būtų vidurdienis. Tuoj pat eidavo iš namų į mečetę netoliese, nes muedzinas arasininkas jau skelbdavo per garsiakalbius, kad tikintieji privalo rinktis maldai. Jei kas nėradėjęs to paslaptingo kvietimo melstis, tokius garsus sunku įsivaizduoti, tačiau mano ausims jieambėjo tarsi muzika.

Alach Akbar! (Dievas visų didžiausias) Alach Akbar! Alach Akbar! Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas. Liudiju, kad nėra kito Dievo, tik Alachas.

Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas! Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas! Liudiju, kad Mohamedas – tai Dievo apaštalas!

Ateikite melstis! Ateikite melstis! Ateikite melstis! Ateikite palaimos! Ateikite palaimos! Ateikite palaimos!

Alach Akbar! Alach Akbar! Alach Akbar! Nėra kito Dievo, tik Alachas!

Rūpindamasi gyventojais valdžia įsakė kiekviename rajone pastatyti po mečetę, kad niekam

reikėtų toli vaikščioti, norint atlikti musulmoniškąją pareigą ir melstis penkis kartus per dieną.alda turi vykti tiksliai nustatytu metu, jai skirtas laikas labai branginamas, nes tada visi musulmvalo melstis Dievui. Saudo Arabijos karalystėje tuo metu užsidaro visos parduotuvės ir įstaig Fadžrui, arba priešaušrio maldai, kviečiama tada, kai pradeda švisti ir ne vėliau saulės

ekėjimo. Tikintieji atidžiai stebi, kad nepraleistų tos akimirkos. Zohrui kviečiama vidurdienį

lda negali baigtis anksčiau, negu saulė įveikia penkias devintąsias savo kelio iki saulėlydžio.ras – tai popiečio malda, po jos – Maghribas, kurį būtina sukalbėti tarp saulėlydžio ir tosmirkos, kai saulės šviesa galutinai išnyksta už horizonto. Iša – paskutinė dienos malda, kalbama, kai dangus po saulės laidos tampa geltonas, ir iki visiškų sutemų. Tai mūsų ilgiausioji mald

Kol Osama būdavo mečetėje, aš melsdavausi namie, kartais mūsų miegamajame, kartaisetainėje ar balkone. Saudo Arabijoje moterys neina melstis į kaimynystėje esančias mečetes, takvienas musulmonas žino, kad maldai nereikia ypatingos vietos. Musulmonas gali melstis Die

atsiklaupęs ant šaligatvio.Mūsų tikėjimas kelia daug reikalavimų, bet abu su vyru tas pareigas priėmėme su džiaugsmu

ugini Dievą deramu atsidavimu, širdis patiria džiaugsmą.Ryto maldose Osama ilgai neužtrukdavo. Jam grįžus, sėsdavome valgyti pusryčių. Osama ne

ankus: duonos riekė su aliejumi ar žolelėmis jam tiko ne prasčiau už puikiausią kepsnį. – Nesirūpink, Nadžva, – sakydavo man. – Kad ir kas būtų ant stalo, tai Dievo duota, ir aš dė

m už visa, ką Jis man siunčia.Žinoma, rūpindavausi, kad vyras gerai pavalgytų – patiekdavau sūrio, duonos, kiaušinių ir

gurto. Iš vaikystės žinojau, kad Osama ypač mėgsta vieną patiekalą – įdarytas cukinijas. Tą varukus pamėgau ir pati.

Stengiausi gerai ir sveikai maitinti savo vyrą, nes jo diena būdavo ilga ir varginanti. Jis ne tkė mokyklą, kur jam reikėjo susikaupti per pamokas; dar dirbo šeimos versle – didžiulėje firm


25/268

audi bin Laden Group“. Mano vyras labai rimtai žiūrėjo į savo darbą, stengėsi jį kuo geriau atneretai likdavo jame iki vėlumos.Po pusryčių truputį pasikalbėdavome, tada Osama persirengdavo: baltą tobą – ilgus iki kulk

rškinius – pakeisdavo vakarietiška mokyklos uniforma – ką tik išlygintais baltais marškiniais komis kelnėmis. Didžiavausi, kad mano vyras gana aukštas, tačiau dėl tokio ūgio visus drabužp pat ir mokyklos uniformą, tekdavo siūdintis pas siuvėją. Savo išvaizda Osama labai rūpinosm išeinant su džiaugsmu įsitikindavau, kad jis atrodo tobulai.

Žiūrėdavau, kaip jis suka pro vartus į gatvę, ir jausdavau viduje tuštumą, kad Osamos ištisą

ną nebus. Jis mokėsi Al Tagero pavyzdinėje mokykloje. Ta mokykla buvo vidurinė, arbakštesnioji, skirta vien berniukams. Jos viduje niekada nesu buvusi, bet vyras keletą kartų rodė ždamasis mane automobiliu. Tada mačiau, kad tai šiuolaikinis dviaukštis pastatas netoli nuoidos centro. Osama didžiavosi, kad jo mokyklą įkūrė trečiasis Saudo Arabijos karalius Faisal

pinęsis jos reikalais iki pat 1975 metų, kai buvo nužudytas. Osama pradėjo ten mokytis nuonuolikos metų ir turėjo baigti mokslus 1976–aisiais, po dvejų metų nuo mūsų santuokos.

Vyras man pasakojo, kad jo lankoma mokykla yra geriausia Saudo Arabijoje, joje dėstomakantis aukštų reikalavimų, tad baigusieji gali stoti į geriausius universitetus. Daugelis mokytojykėliai iš Anglijos, todėl Osama laisvai kalbėjo angliškai. Tuo metu, kai susituokėme, jis mok

astų dalykų – matematikos, biologijos, istorijos ir, žinoma, tikėjimo.Po pamokų jis dirbdavo šeimos statybų įmonėje. Nors buvo bin Ladeno sūnus, Osama stodav

e sunkiausių ir pavojingiausių darbų kartu su kitais vyrais. Mokėjo valdyti didžiausias mašinagalingus ekskavatorius su gigantiškais kaušais, kuriais kalnuose buvo gremžiami keliai. Daugiadirbo tiesdamas kelius, nors pasakodavo, kad jam labiausiai patinka pro kietas dykumų uolas rugius tunelius.

Vyresnieji broliai, nepaisydami jauno amžiaus, labai pasitikėjo Osamos gabumais ir paskyrdovauti statybos darbams Abhoje, mieste į pietus nuo Džidos, iki kurio – kelios valandos kelioomobiliu. Dauguma žmonių, taupydami laiką, kelionei rinkdavosi lėktuvą, bet Osamai apie tai

kada neužsimindavau, nes jis lėktuvo katastrofoje neteko tėvo. Be to, mano vyras paveldėjo gaug pinigų, tad galėjo nusipirkti naujausio modelio automobilį ir mėgo bandyti jo greitį.

– Nesijaudink, – sakydavo man, – ta kelionė nesunki ir saugi. Tėvas asmeniškai prižiūrėjorbus, kai buvo tiesiamas kelias iš Džidos į Abhą, tad tai pats geriausias kelias.

Žinojau, kad Osama teisus, buvau girdėjusi ir kitus šeimos narius kalbant apie tą puikų keliąčiau žinojau ir tai, kad Osama kelionei sugaišdavo nedaug laiko, nes važinėdavo per daug grečiau tokiais klausimais laikiau prikandusi liežuvį, nes Osama buvo ne iš tų vyrų, kurie pakenč

oterų prieštaravimus.Osamai išėjus į mokyklą, laikydavausi tam tikros dienotvarkės. Apsirengusi ir susitvarkiusi

a Alija gerdavau arbatą; aptarinėdavome įvairiausius dalykus – nuo paskutinių karališkosiosmos naujienų iki tetos kambarių sienų spalvos. Ypač susidomėjusi klausydavau, kai ji pasakodkių paslapčių apie didžiulį bin Ladenų klaną, o pati persakydavau jai tai, ką būdavau išgirdusiamos. Nors iš tos šeimos teta Alija buvo pasitraukusi jau prieš penkiolika metų, ji vis dar dauojo apie kiekvieno jų asmeninį gyvenimą.

Pamažu vis labiau pažinau bin Ladenus, nors jų susiėjimuose jausdavausi droviai, mat buvauatsiradusi šeimoje ir viena iš jauniausių nuotakų. Tyliai sėdėdavau ir klausydavau, ką kalba

resnės moterys. Kai dabar galvoju apie tuos laikus, manau, labiau patyrusios žmonos, ko gero,ėjo baimintis, kad mano galva tuščia kaip puodynė, nors tai tikrai netiesa.

Prisimenu, kartą, moterims susibūrus, viena vyresniųjų Osamos seserų pasakojo šeimos anek


26/268

e tris bin Ladenų sūnus – „tris pamišėlius, tikrus ligonius“. Ta sesuo juokdamasi kalbėjo: – Pamišėlis Nr. 1 yra danguje – tai pilotas Salemas. Jis taip nutrūktgalviškai valdo lėktuvą,

i šiurpsta, ir kiekvienas jo skrydis gali būti paskutinis. Pamišėlis Nr. 2 – jūroje, šitas bin Ladrūpestingai buriuoja gąsdindamas giminę, kad vieną dieną bus prarytas jūros bangų ar žus per kaimę. Pamišėlis Nr. 3 važinėja žeme – tai Osama. Jis per daug greitai laksto automobiliu pokumą, o iššokęs iš jo ropščiasi į kalnus, kurių stačiais šlaitais neužlipa joks žmogus. Visiems bd taip karštakošiškai vairuodamas Osama užsimuš.

Neabejojau, kad moterys juokauja ir mano vyras bei jo broliai nėra pamišę, nors, deja, tenk

desiu pripažinti, kad bin Ladenų moterų būgštavimai pasitvirtino, kai vyresnysis Osamos brollemas po kelerių metų žuvo lėktuvo katastrofoje.Be naujų automobilių ir jų didžiulių variklių, mano vyras nepaprastai vertino gamtą. Didžiau

sitenkinimą jis patirdavo, jei turėdamas laisvą dieną kaip vėjas nulėkdavo į dykumą, o ten, paomobilį, leisdavosi į ilgą žygį pėsčiomis. Jį domino visa, kas Dievo sukurta, nuo pačių mažia

galėlių ir menkiausių žeme ropinėjančių gyvūnų.Aplankiusi tetą Aliją, imdavau Koraną ir kelias valandas skirdavau ramiam skaitymui sode,

indamasi į mūsų tikėjimą.Kartais skambindavau mamai į Siriją, norėdama išgirsti šeimos naujienas. Gyvenant taip tol

ų, brolių ir seserų, būdavo ir liūdesio akimirkų, bet jos netrukdavo ilgai, nes žinojau – esu tenno vieta, šalia savo vyro.

Vėliau skirdavau laiko įvairiems pomėgiams. Man ypač patikdavo įsivaizduoti namus, kuriuinome su Osama įsikurti. Vartydama paveikslėlius su dailiai apstatytais būstais, svajojau apieną, kai turėsiu galimybę įrengti ir puošti savus namus. Osama kartą šypsodamasis patikino, ka

os gražindama turėsiu visišką laisvę.Apsigyvenusi Džidoje, netrukus susidomėjau siuvimu ir pradėjau siūti sau drabužius. Mano

knelės būdavo paprastos, bet mėgau tyrinėti madų žurnalus, rinkdavausi patinkančius modeliuspestingai perpiešdavau brėžinius ant plono popieriaus. Jei turėdavau tinkamų audinių, labai

argiai sukirpdavau medžiagą ir susiūdavau. Kartais siųsdavau mūsų vairuotoją pirkti audinių ikiamų dalykų. Tam sutrikusiam vaikinui, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiam mažame kaimel

mene, nebūdavo lengva išaiškinti, kaip moterims svarbu tam tikra audinio spalva ir svoris. Iki šypsena prisimenu tuos kankinamus pokalbius, nors tuo metu tai neatrodė linksma.

Tad taip ir klostėsi gyvenimas Saudo Arabijoje; mes, moterys, daugiausia laiko praleisdavosidariusios namuose. Šitai manęs dažniausiai neslėgdavo, bet pasitaikydavo dienų, kai būdavausierzinusi, jausdavau privalanti pakeisti aplinką. Kai šitaip nutikdavo, teta Alija kartaissisiūlydavo važiuoti su manimi į kokią parduotuvę ir padėti išsirinkti dailių audinių.

Tokios išvykos dirgindavo savaip. Dažnai ant moteriškų prekių parduotuvių langų ir durų

davau skelbimus, kad moterims ten įeiti draudžiama. Daugumoje Saudo Arabijos gyventojųdomų parduotuvių dirbo vyrai iš Pakistano, Indijos ar kitų arabiškų kraštų. Net ir tada, kaiterims buvo leidžiama įeiti vidun, dauguma musulmonių, kalbėdamos su svetimu, jų šeimai

priklausančiu vyru, jausdavosi nejaukiai. Nepaisant tokių kliūčių, kartais man pasisekdavo, ir atlygis būdavo daili suknelė, su kuria

ėdavau pasirodyti savo vyrui ar pasipuikuoti kokiame šeimos moterų susibūrime. Bet atsitikdaip, kad ir modelį, ir pačią suknelę gaudavau mesti į šiukšlių dėžę.

Vis dar tapydavau ant drobės, bet ne tiek, kiek anksčiau.Dar skaitydavau, tačiau siekiau daugiau išmanyti apie tikėjimą, todėl dažniausiai skaičiau

iginius tekstus.


27/268

Mano pomėgiai užimdavo daug laiko, nors kasdien ištisas valandas praleisdavau viena. Dažpietų jausdavausi pavargusi ir priguldavau ilgoko pogulio. Įpratau pabusti, kad liktų pakankamko pasirūpinti išvaizda, kol vyras dar negrįžo.

Osamai parėjus, šnekteldavome, kaip abu praleidome dieną, tada vakarieniaudavome. Kartagydavome vieni, bet dažniau su teta Alija ir jos šeima, tada būdavo labai smagu. Žinoma, atėjldos laikui, visus mandagius pašnekesius nutraukdavome, vyrai išskubėdavo į mečetę, o moterdavo melstis namie.

Pabendravęs su visa šeima, mano sutuoktinis dažnai su kitais vyrais imdavo karštai aptarinė

litikos ir tikėjimo klausimus. Saudo Arabijoje vyrams įprasta vakarus leisti su draugais, o ne sona ir šeima. Kiekvieną vakarą vyrai susirenka vis kituose namuose, tokiems susibūrimamsriamas specialus kambarys. Geriama arbata, kava, kai kas rūko ir draugiškai bendraujama.

Kaip ir kitos moterys Saudo Arabijoje, į tokias draugijas niekada neidavau, likdavau namuoma. Vyrui grįžus vėlai vakare, visi susiruošdavo gulti.

Geriausias laikas man būdavo miegas.Pagyvenusi Džidoje maždaug metus, turėjau susiradusi draugių, su kuriomis susipažinau per

iją. Pasitaikius progai, vaikščiodavome vienos pas kitas į svečius, kartais aptarinėdavome vyrytas. Buvau viena iš tų jaunų žmonų, kurios neturėjo priežasčių skųstis nei vyru, nei santuoka, n

yta.Tikra palaima man tapo tai, kad gyvenome netoli nuo Mekos – palaimintojo, švenčiausiojo

usulmonų miesto. Nuo jo mūsų naujuosius namus skyrė vos aštuoniasdešimt kilometrų. Džida mai patiko, bet Meką mylėjau visų labiausiai.

Mūsų pranašas Mohamedas kadaise gimė Mekoje, ir viso miesto širdis – tai Didžioji mečetenčiausioji islamo vieta. Todėl musulmonai tolimiausiuose pasaulio kampeliuose nesiliaujaajoję, kada jų laime žibančios akys išvys palaimintąjį miestą, o kojos palies jo gatvių smėlį.

Osama, savaime suprantama, nekantravo nuvežti mane tenai, vos man atsikrausčius į Džidą. jis didžiavosi, kad karalystės valdovai jo šeimai patikėjo prižiūrėti šventąsias Mekos ir Med

četes – musulmonui tai buvo didžiausia garbė.Prisimenu, kaip jaudinausi tos trumpos kelionės į Meką metu. Iš Džidos nuvažiuoti tenai tere

andos, o jei prie vairo Osama, – dar mažiau. Meka yra maždaug trijų šimtų metrų aukštyje viros lygio, tad plentas lėtai kyla aukštyn. Prieš akis pasirodė miestas, išvydau reginį, kurio alkstkvieno musulmono žvilgsnis, ir mane apėmė tokie jausmai, kokiems nebuvau pasirengusi. Netrukus atsistojau ant žemės. Tarsi sapne žingsniavau artyn prie didingos mečetės. Bet man

ėmė neviltis, nes tuoj pat sutrikau. Šventojoje Mekos mečetėje dėvėti šydą nėra privaloma, tačižvelgdama į Osamos norus atvažiavau juo užsidengusi.

Abaja ir šydas mane dar vargino. Aišku, Saudo Arabijos gyventojos, įpratusios prie abajų, s

mis atrodo grakščios ir elegantiškos, o naujokės vaikšto ne taip gracingai. Veidą dengiantį šydlaiko plaukų segtukai, apsisiautus abaja ją tenka laikyti dešine ranka, tad moteriai reikia judėtai atidžiai. Atsimenu, kaip jaudinausi, kad, neturėdama patirties vaikščioti su tokiu apdaru, gayčia atidengti veidą ar drabužius po abaja. Pirmiausia pasitaisiau šydą ant veido po skara, tadšine ranka tvirtai suėmiau apsiausto kraštus. Ėjau per milžinišką mečetės aikštę ir meldžiausi, padaryčiau nieko, kas atkreiptų dėmesį, ir kitų maldininkų akyse nebūčiau pažeminta.

Esu tikra, tada atrodžiau kvailai – įsikibusi į drabužius ir atsargiai statanti kojas. Staiga tojeenčiausioje vietoje man akyse iškilo visai nederantis juokingas vaizdelis. Prisiminiau vaikystėaitytą pasakėčią apie didelę juodą varną, kuri apgaule priverčiama išmesti iš snapo sūrį. Takiška pasakėčia vis skambėjo mano galvoje, lyg kas būtų paspaudęs mygtuką ir įjungęs įrašą.


28/268

škau įsijausti į šventą akimirką, o dabar negalėjau šitų žodžių išguiti iš galvos:

Štai kartą varna didelė, juoda sūpuojas medyje aukštai,Snape ji laiko apvalų, dailų sūrį.

Pro šalį bėga lapė, gudri, kaip lapės būna paprastai. Pajutus skanų kvapą, aukštyn susižavėjus žiūri.

Tuoj svarsto sau: „Puiku būt šiandien sūrio paragaut!“ – Ak, varna, – sako ji saldžiai, – gražumas tavo neregėtas!

Ir balsas juk tikriausiai nuostabus. Gal pagiedotum? Mano ausims tai būt palaima netikėta.O varna alpsta nuo tokių kalbų, pražioja snapą

Ir kad užkranks! O sūris – tiesiai lapei į nasrus. – Ei, atiduok! Jis mano! – apstulbus varna vapa. Bet lapė meiliai apsilaižo, skanėstą sučiaumojus:

– Pagyros – tau, o man štai sūris!Gerai pavyko apsikeist!

Ar esu tokia nerangi, kad tapau panaši į didelę juodą varną? Taip pagalvojusi, dar labiauigandau, net sukikenau iš įtampos. Nesilioviau kovojusi su panašiomis mintimis, kol galų galečetės keliami jausmai ir artumas Dievui padėjo nuraminti protą ir užgniaužti tuos nederamuszdus. Klibikščiavau toliau, tokia nedaili tarp daugybės arabių, kurios grakščiai plaukė pro masi neliesdamos kojomis žemės.

Po kelių minučių pamačiau moterims maldininkėms skirtą vietą; tuo metu juodasis paukštis jvo nuskridęs. Apie tas negražias mintis niekada nepasakojau vyrui, jis būtų užpykęs dėl tokiospagarbos. Atsiklaupiau pasirengusi nuoširdžiai melstis Dievui, nuolanki ir nusižeminusi; žinojd jis atleis man ir mažas, ir dideles nuodėmes. Mano sielą užplūdo tokia begalinė ir pagarbi ba

d akys pritvino ašarų, kurios stambiais karoliukais ėmė ristis man per skruostus. Prabėgus nuo vedybų metams, kūnas tapo keistas. Papasakojau apie tai tetai Alijai, ir ši

aiškino: visi tie požymiai rodo, kad esu nėščia.Laukti kūdikio buvo nuostabiausias kada nors mano patirtas jausmas. Išgirdęs tokią žinią, O

ai apsidžiaugė ir, kaip visi Saudo Arabijos vyrai, čia pat nuoširdžiai pareiškė trokštąs, kad mmagimis būtų sūnus. Pirmasis sūnus iš tiesų būtų puiku, galvojau pati sau, tačiau aš visada noržos dukrytės, kad galėčiau puošti ją nuostabiais drabužėliais ir pinti jos ilgus plaukus. Bet iš tp dauguma motinų, norėjau tik vieno dalyko – kad Dievas duotų man sveiką kūdikį.

Visi be galo džiaugėsi būsimu įvykiu. Vyras ir jo šeima nuolat rūpinosi mano sveikata ir ramus devynis mėnesius, tad buvau labai išpaikinta būsimoji motina. Gaudavau visa, ko tiksigeisdavau. Dėkojau Dievui, kad laukdama pirmojo kūdikio nepatyriau didesnių kančių. Buvoanešta ir mano tėvams, jie taip pat džiaugėsi, nors drauge ir liūdėjo, kad negalės būti kartu sukterimi, kai įvyks toks nuostabus dalykas.

Po tokio lengvo nėštumo gavau labai nustebti, kad gimdymas buvo labai sunkus ir skausmingvykau į ligoninę, patyrusi akušerė mane prižiūrėjo namuose. Gimdydama taip kankinausi, kad

nerimęs vyras paskelbė: – Nuo šiol Nadžva gimdyti vaikų važiuos į ligoninę.Dar niekada nebuvau patyrusi tiek laimės, kaip tada, kai pamačiau mūsų pirmagimį. Gimė


29/268

eikas kūdikis, ačiū Dievui už jo palaimą. Pavadinome mažąjį sūnų Abdula ir netvėrėme išaugsmo, kad jį turime. Gimdžiau tą pirmąjį vaiką labai seniai, 1976–aisiais, bet vis dėltoimenu, kad turėjau šiokio tokio vargo jį maitindama. Buvau jauna ir nepatyrusi mama, atsakymugelį klausimų dar nežinojau. Laimė, viskas ilgainiui susitvarkė, Abdula augo sveikas ir žvalu

Gimus Abdulai, Osama pasamdė antrą tarnaitę etiopę, vardu Naima. Kaip laimingai tada klovenimas! Buvome jauna pora, nekamuojama sutuoktiniams įprastų rūpesčių. Auginome sveiką imai bendravome su abiejų pusių tėvais, turėjome užtektinai pinigų visiems mūsų poreikiams.evas mus laimino.

Sulaukęs metukų, Abdula jau sparčiai mokėsi vaikščioti, o aš vėl buvau nėščia. 1978 metaisčiais, kai man sukako dvidešimt ir paauglystė liko praeityje, Dievo palaima padovanojo mumsrą sūnų – Abdul Rahmaną.

1979–ųjų pradžioje ir vėl pasijutau nėščia; neabejojau, kad šį kartą Dievas duos man dukterugelis ištekėjusių moterų pavydėjo man, nes mūsų kraštuose sūnūs tėvus ypač džiugina. Vis dėslapčia svajojau apie mergytę.

Mano vyrui netrukus turėjo sueiti dvidešimt dveji, jis lankė koledžą prie Karaliaus Abdul Aiversiteto. Pagrindinė jo studijų kryptis buvo ekonomika ir vadyba, nors jį ypač traukė paskaito

e tikėjimą. Daug laiko mano vyras skyrė ir labdaros veiklai – ji nepaprastai svarbi nuoširdžiainčiam žmogui.

Nors viešame gyvenime niekada nedalyvavau, nugirsdavau kalbant apie daugelį pasaulyje akėlusių įvykių. Žinojau apie neramumus Irane, musulmoniškoje šalyje netoli Saudo Arabijos. Tpatenkinti žmonės piktinosi šachu ir reikalavo vyriausybės, kuri remtųsi tikėjimu. Pasekmiųreikėjo ilgai laukti: 1979–ųjų sausio mėnesį šachui ir jo šeimai teko bėgti, užleidus vietąusulmonų dvasininkui Homeiniui, kuris ėmėsi valdyti didžiulę šalį.

Bėgant metams pastebėjau, kad mano vyras atrodo subrendęs ir išsilavinęs; plėtėsi jo akiratm vis labiau rūpėjo platesnio pasaulio reikalai. Retkarčiais prabildavo apie tai, kaip jį liūdina

saulio politika ir ypač faktas, kad islamas nesulaukia deramos pagarbos. Mūsų šeimoje josikeičiantys samprotavimai apie politiką ir tikėjimą niekam neužkliūdavo; Osamą visi labai genuoširdžias pastangas remti islamą.

Vieną vakarą grįžęs namo, jis nustebino netikėtu pareiškimu: – Nadžva, keliausime į Jungtines Valstijas. Pasiimsime ir berniukus.Atvirai kalbant, buvau priblokšta, nes tada pirmą kartą keliavau kartu su Osama. Tuo metu

dula jau vaikščiojo, o Abdul Rahmaną dar laikiau ant rankų, jam nebuvo nė metų. Nėščia, suiem mažais vaikais – nedaug išliko atmintyje iš tos kelionės, tik pamenu, kad iš pradžių nuvykondoną, o paskui skridome į man iki tol negirdėtą vietą – į Amerikos valstiją Indianą. Osama m

sakojo, kad jam reikia susitikti su žmogumi, vardu Abdula Azamas. Į vyro reikalus kištis manderėjo, tai daugiau ir neklausinėjau.

Aš nerimavau dėl Abdul Rahmano, nes kelionės metu jis smarkiai apsirgo, jį kamavo aukštamperatūra. Osama pasirūpino, kad Indianapolyje jį apžiūrėtų gydytojas. Nusiraminau, išgirdusilonaus daktaro patikinimus, kad Abdul Rahmanas netrukus pasveiks.

Kartais, kai staiga paaiškėja, kad esu buvusi Jungtinėse Valstijose, manęs ima klausinėti, kąnau apie tą šalį ir jos žmones. Į tokius klausimus būna ypač sunku atsakyti. Praleidome ten vos

vaites; vieną iš tų savaičių Osama buvo išvykęs į Los Andželą susitikti su kažkokiais žmonėmiberniukais likau Indianoje, globojama vienos draugės, kurios vardo, rūpindamasi jos ramybe

ugumu, nenorėčiau minėti.


30/268

Ta draugė buvo labai maloni ir palaikė man kompaniją trumpam išvykstant iš jos namų, nes kada nebūčiau drįsusi. Net lankėmės viename dideliame prekybos centre Indianapolyje.

Labai stebėjausi, kad kraštovaizdis ten toks plokščias, toks nepanašus į Saudo Arabiją. Apieones iš tos trumpos išvykos nedaug tegaliu pasakyti, tačiau man pasirodė, kad amerikiečiai m

ro būdo, su jais nesunku sutarti. Kalbant apie visą šalį, mes su vyru nejautėme Amerikaiapykantos, tačiau ir nepamilome jos.

Nutiko vienas incidentas, man pademonstravęs kai kurių amerikiečių nesuvokimą, kad yra kitūrų. Atėjus laikui keliauti namo, mudu su Osama ir abiem berniukais oro uoste laukėme išvyk

miai, atsipalaidavusi sėdėjau ant kėdės, džiaugdamasi, kad vaikai netriukšmauja.Staiga nuojauta man pakuždėjo apsidairyti. Iš tiesų pamačiau į mane spoksantį amerikietį. Iškpratau, kad jo dėmesį patraukė mano juodas arabiškas apdaras – šydas ant veido, skara ir abaj

malsuolis nenuilsdamas žingsniavo pirmyn ir atgal priešais mane.Aišku, jis tikriausiai nė nenujautė, kad po šydu ir aš buvau įsmeigusi į jį akis. Tas keistas vy

ūžino padais grindis į vieną pusę, po to į kitą ir vis po truputį arčiau manęs. Iš nuostabosasižiojęs, išplėtęs įkyrias akis, jis net sustojo priešais ir ėmė vėpsoti į mano šydu uždengtą veinoma, nieko nesakiau, nors jis nesivaržydamas apžiūrinėjo mane iš visų pusių.

Svarsčiau, ką mąsto mano vyras. Akies kraštu žvilgtelėjau į Osamą ir pamačiau, kad jis įdėm

bi tą keistuolį. Buvau tikra, kad mano vyras nė už ką neleis jam prisiartinti prie manęs, tad vissijaudinau.

Vėliau, kai su vyru aptarinėjome tą įvykį, paaiškėjo, kad jis mus ne įžeidė, o labiaualinksmino. Smagiai pasijuokėme iš to žmogaus, nes buvo matyti, kad jis nėra girdėjęs apie šysidengusias moteris ir nėra matęs musulmonės, slepiančios veidą ir kūną po juodu audeklu, nep patinka.

Tie išgyvenimai nė trupučio mūsų nesutrikdė, laimingai grįžome į Saudo Arabiją. Laimė, Abdul Rahmano sveikata pasitaisė, ir tada, kai turėjo gimti trečiasis vaikas, manęs n

beslėgė. Saadas džiugino mus šypsena. Savaime suprantama, Osamą visi sveikino susilaukus tnaus.

Tais metais – 1979–aisiais – nutiko nemažai visus jaudinančių įvykių, ypač daug nerimokėlusių musulmonams, bet turiu prisipažinti, kad buvau taip užsiėmusi su trimis vaikučiais, jognkai pastebėdavau, kas vyksta už mano namų sienų.

Vienas reikšmingas įvykis nepalankiai paveikė mano šeimą, neišskiriant nė vaikų – jau gimur tik turėjusių gimti. 1979 metų gruodį Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną ir negailestingaiupavo mūsų brolius musulmonus. Tokiu puolimu pasipiktino daugybė Saudo Arabijos žmonių usulmonų iš kitų šalių, bet mano vyrą jis, regis, sukrėtė labiau negu kitus. Jis nepaliaudamas ga

ujienas apie įvykius Afganistane ir iš musulmoniškų šaltinių, ir iš tarptautinių pranešimų. Kuougiau gilinosi, tuo didesnį jautė susirūpinimą.

Visiškai neįsivaizdavau, kas vyko toje tolimoje šalyje, bet mano vyras dėl to labai išgyvenortą sukaupusi drąsą panorau sužinoti daugiau, ir Osama tiesiog pasakė, kad musulmonų žemęslėgė didis blogis. Klausydamas pasakojimų, kaip niekuo dėtos musulmonų moterys ir vaikai

ūdami į kalėjimus, kaip jie ten kankinami, jis nerasdavo sau vietos. Niekada nebuvau mačiusi, tų dėl ko nors taip jaudinęsis.

Kai kurių, matyt, pačių šiurpiausių istorijų net nenorėdavo man pasakoti; jaučiau, kad jo sielnčios nusvilinta iki gyvuonies.

Tuo metu Osama jau buvo visiškai subrendęs ir elgėsi kaip vyras, kuris aiškiai žino, ką priv


31/268

ryti. Jis aktyviai įsitraukė į kampaniją Saudo Arabijoje telkti paramą mūsų broliams, kenčiantiganistane. Iš pradžių labiausiai rūpinosi kaupti lėšas, skirtas remti Afganistano genčių vadamsrie pradėjo kuo tikriausią karą su įsibrovėliais. Daug pinigų buvo surinkta mečetėse, taip pat irdenų giminėje, nes ta šeima buvo labai dosni. Visi buvo pasirengę prisidėti, bet Osama, rinkdaas afganų aukoms, dirbo daugiau už visus. Netrukus karas Afganistane pasiglemžė mano vyrą ir jo gyvenimą.Osama sumanė vykti į Pakistaną, esantį Afganistano kaimynystėje, kur rinkosi daug musulmo

ano vyras ketino už paaukotas lėšas pirkti maisto, vaistų, medicinos reikmenų ir ginklų. Atsidū

ganistane, suras sunkvežimių ir vairuotojų, kurie pristatys tas atsargas kovotojams.Ruošdamasis kelionei, Osama nustebino mane – nupirko didelį dvylikos butų pastatą Džidojoli nuo motinos namo; tai bus, sakė jis, mūsų naujieji namai. Jaučiausi sumišusi: aišku, džiaug

s mūsų augančiai šeimai reikėjo daugiau erdvės, bet, kita vertus, buvo liūdna, mat pripratau pramos motinos ir jos šeimos, visus juos labai mylėjau.

Osama nuvežė mane apžiūrėti naujųjų namų, esančių adresu Azazia Village 8, šalia Macaronvės. Namas buvo gražus, pastatytas iš blyškių spalvų akmenų. Mane gerokai apstulbino jo dyd

mąsčiau, kad tokiame milžiniškame name turėtų gyventi daugybė vaikų, – tiek aš nepagimdysiuUžėjome vidun; ten pamačiau daug tuščių kambarių tik su tradiciniais persiškais kilimais ir

biškais minkštasuoliais palei sienas. Visada įsivaizduodavau, kad mūsų namai bus apstatytidais, juos puoš portjeros ir įvairūs dailūs daiktai, tačiau kas galėjo žinoti, kada Osama grįš iškistano? Pati viena jokiu būdu negalėčiau vaikščioti po miestą ir pirkti baldų.

Netrukus po apžiūros Osama pasirūpino, kad šeima persikraustytų į naująjį namą, ir iškeliavkistaną.

Mano vyras visada mylėjo šeimą, bet dabar mačiau, kad visos jo mintys sukasi apie reikalussusijusius su mūsų namais ar vaikais. Stengiausi jį palaikyti, troškau pergalės kovos lauke dėliejų priežasčių: pirmiausia, kad afganai galėtų gyventi saugiai ir jų daug kentėjusi tauta atgimtųra, kad mano vyras ir vaikų tėvas grįžtų namo ir visi gyventume kaip kadaise.

Laimė, nenujaučiau, kad įprastas gyvenimas niekada nebesugrįš. Nuo tol Osama Saudo Arabdavo mažiau negu kur nors kitur. Didžiulis pastatas niekada netapo tais elegantiškais namais,riuos regėjau vaizduotėje ankstyvaisiais santuokos metais.

Nors tarnaitės padėdavo prižiūrėti tris mano berniukus, o vairuotojas rūpindavosi visais mūkiniais, aš sukausi kaip voverė rate. Nenorėjau pražiopsoti nė vienos sūnų vaikystės akimirkožnai pervargdavau. Negana to, 1980–ųjų liepą pasijutau vėl esanti nėščia.

Ketvirtasis kūdikis mano įsčiose spardėsi taip smagiai, kad man labai skaudėjo. Aišku, po trnų jau atėjo laikas gražiai mergaitei, bet buvo sunku įsivaizduoti, kad energija trykštantis kūdiknyje galėtų būti švelni mergytė. Be abejo, kūdikis bus berniukas!

Ačiū Dievui, Osama rūpestingai pasižymėjo datą – 1981–ųjų kovo mėnuo – ir grįžo iš Pakisd būtų su manimi, kai ateis laikas gimdyti. Man pranešus, kad privalau važiuoti į ligoninę, jisijaudino taip pat, kaip ir anuos tris kartus. Mano vyras – ryžtingas žmogus: įsodino mane įomobilį ir nuskriejo į Bukšano ligoninę, lėkdamas per Džidos priemiesčius tokiu greičiu, kad

žįstamų pastatų vaizdai liejosi akyse.Man kūną raižė nepakeliami gimdymo skausmai, bet jaučiausi laimingiausia moteris pasauly


32/268

Pastabos apie Osamos bin Ladeno politinę veiklą

JEAN SASSON

r tuos metus, kai Nadžva ištekėjo, persikraustė į Saudo Arabiją, gimdė ir augino vaikus, Osamdenas baigė vidurinę mokyklą (Al Tagero pavyzdinę mokyklą Džidoje) ir 1976 metais įstojo įraliaus Abdul Azizo universitetą Džidoje, kur pradėjo studijuoti ekonomiką ir vadybą. Nadžv

gia, kad šio universiteto Osama niekada nebaigė (priešingai, negu skelbia kai kurie pranešimaiko studijas po trejų ar ketverių metų, iki baigimo likus vos keliems semestrams. Patyręs dvasimimą, jis įsitraukė į politinį judėjimą, ilgainiui apėmusį visus Artimuosius Rytus.

Iš tiesų tais laikais, kai Osama mokėsi didelę įtaką jam padariusioje mokykloje, musulmoništimieji Rytai išgyveno islamiškąjį atgimimą, vadinamą salva. Jo pradžią galima įžvelgti 1967tais, kai Egiptas, Jordanija ir Sirija patyrė žeminantį pralaimėjimą kare su Izraeliu. Tada

kstančiai jaunų arabų pradėjo abejoti šalių vadovų gebėjimais, kelti klausimus dėl vidinių tų šaoblemų ir pralaimėjimų Izraeliui. Jauni arabai reikalavo pokyčių, ir islamiškasis atgimimasprėjo.

Mokydamasis Osama nesikišo į politiką, aistringas džihado – šventojo karo – poreikis dar tiendo. Tuo metu jis sutiko savo pirmąjį mokytoją, Palestinos aktyvistą, rašytoją ir pedagogą Abamą, kuris įkvėpė Osamą skirti gyvenimą vertingesniam tikslui, negu vien gausinti bin Ladenųtus.

Abdula Azamas gimė 1941 metais Hartijoje, Palestinoje. Tuo metu tai buvo britų okupuotaitorija. Azamas lankė mokyklą gimtajame kaimelyje, paskui studijavo Hadori koledže, vėliaukytojavo Jordanijoje. Damaske gavo šariato teisės bakalauro laipsnį. Po pergalės Šešių dienų67 metais Izraelis okupavo Vakarų krantą, ir Azamas pasitraukė į Jordaniją. Ten įstojo į Palesusulmonų broliją.

Gyvendamas Jordanijoje Abdula Azamas įstojo į Palestinos pasipriešinimo judėjimą, tačiauiau piktinosi arabų kraštų vadovais, manydamas, kad jie labai jau patogiai įsitaisę ir todėl sieaugoti esamą padėtį. Abdula Azamas tvirtino, kad Artimųjų Rytų žemėlapį, Didžiosios BritanPrancūzijos nubraižytą po I pasaulinio karo, arabai privalo pakeisti.

Vėliau, 1978–aisiais, skaisčiai užsiliepsnojo ilgai rusenę Afganistano konfliktai. Seniai siekdesnės įtakos tame regione Sovietų Sąjunga prisidėjo prie perversmo Afganistane ir atvedė įdžią komunistinę vyriausybę. Kitas perversmas nuvertė marionetinę komunistų valdžią, afganų

ezidentas ir daugelis jo šeimos narių buvo nužudyti. Sostas atiteko rusų remiamam prezidentui79 metų gruodžio mėnesį visą šalį užėmė sovietų tankai ir kariuomenė.

Beveik tuoj pat musulmonų partizanai pradėjo džihadą prieš bedievius rusus. Jungtinės Valsdžioji Britanija ir musulmonų tautos tiekė partizanams paramą. Sovietus nustebino atkaklussipriešinimas, netrukus jie patyrė didžiulių nuostolių.

Osama, paveiktas Abdulos Azamo politinių pažiūrų, buvo pasirengęs stoti į kovą su sovietųresija Afganistane. Netrukus jis metė mokslus universitete, atsidėjo afganų pasipriešinimui, dimdamas vadinamuosius mudžahedus. Abdula Azamas veikė kartu su juo, jiedu susitiko Pešavaeste ties Afganistano ir Pakistano pasieniu, ir ieškojo būdų tiekti mudžahedams maistą, medicikmenis ir ginklus.


33/268

3 skyrius

Daug sūnų

NADŽVA BIN LADEN

trukus įsitikinau, kad ketvirtasis mano vaikas – iš tiesų dar vienas sūnus. Kai gydytojas šitaiskelbė, mintyse šmėstelėjo nusivylimas, bet visi aplinkui taip džiūgavo, kad iš pasitenkinimo nraudau. Be to, gavau priminti sau, kiek moterų Saudo Arabijoje iš visos širdies meldžia sūnausmaldos nesulaukia atsako.

Saudo Arabijoje taip vertinami berniukai, kad vien sūnus gimdanti moteris laikoma palaiminies Dievo ranka. Turėdama jau keturis sūnus, sulaukdavau daug pavydžių žvilgsnių.

Abu su vyru ketvirtąjį sūnų pavadinome Omaru Osama bin Ladenu. Prisipažįstu, kad, vosžvelgusi į jausmingas to kūdikio akis, pajutau ypatingą švelnumą. Nors be galo mylėjau visus skus, Omaras mano širdžiai atrodė brangiausias. Gal todėl ir žindžiau jį ilgiau negu kitus vaiku

Mano vyras nepaprastai džiaugėsi. Jis nuolat kartojo, kad mums gimę vaikai – Dievo rankosd Omaras, siųstas Dievo, – tai dar vienas palaimos ženklas mūsų šeimai.

Netrukus Osama vėl išvyko į Pakistaną remti brolių musulmonų Afganistane. Kartais tokiosionės užtrukdavo daugiau negu mėnesį, tad turėdavau galimybę smagiai leisti laiką su mažuoju

maru. Vieną dieną pastebėjau, kad gerokai ataugę jo šviesūs plaukai. Nieko nemąstydama ėmianti Omarui plaukus kaselėmis, rišti juos į įmantrias uodegytes, kartais nusižiūrėtas nuo vyro arkrčių ir uodegų.

Omaras buvo toks neįtikėtinai gražus vaikas, kad nepajėgiau apsiriboti vien šukuosenomis. Ni nepajutau, kaip pradėjau kurti ir siūti mergaitiškas sukneles, kurioms modeliu tapdavo Omar

rodė savaime suprantama, kad jis likdavo jomis apsivilkęs ilgiau, – juk dar tebebuvo kūdikis,riam nerūpi dėvimi drabužiai. Iš visų spalvų jam labiausiai tiko rožinė, prie jo lygios ir švelnisominės odos ji atrodė ypač sodriai.

Kaip man buvo smagu su tuo nuostabiu vaikeliu! Mane skatino ir susižavėjusios draugės, vier kitą aiškinančios, kad Omaras kasdien vis gražėja. Niekas manęs nepeikė, tad apie tokio elgesekmes nenutuokiau iki pat vyrui grįžtant namo. Vos tik Omaras atpėdino į kambarį, Osamatuojau pastebėjo ilgus jo plaukus ir mergaitišką apdarą. Laukiant, ką pasakys vyras, man suvirdis.

Osama atsitūpė ir plonais pirštais brūkštelėjo Omarui per garbanas, čiuptelėjo mergaitiškąabužėlį. Atrodė sutrikęs. Žvilgtelėjo į Omarą, tada į mane, vėl į Omarą. Dar kartą tais ilgaisštais perbraukė dailų mūsų sūnaus rūbą ir ramiai pareiškė: – Omarai, drabužiai, kuriais esi apsivilkęs, skirti mergaitėms. Tu esi berniukas. – Delnu šve

iaušė Omarui plaukus. – Taip šukuojasi mergaitės. Tu esi berniukas.Visa nutirpau iš siaubo, nes visiškai neketinau sukelti savo vyro nepasitenkinimo. Priešingai

virtintų, kad buvau pati klusniausia žmona.Pagaliau Osama pažvelgė į mane. Jis nešaukė, kalbėjo net tyliau negu visada, švelniu šilkini

su:

– Nadžva, Omaras – berniukas. Aprenk jį berniukiškais drabužiais. Nukirpk šituos ilgus pla Netarusi nė žodžio linktelėjau ir padariau, kaip liepta, bent jau laikinai.


34/268

Mano smagumams ir fantazijoms atėjo galas, juo labiau tuo metu, kai vyras būdavo namie.čiau „padykusios“ mintys tuo atžvilgiu niekur nedingo. Vos tik Osama grįžo į Pakistaną, vėladėjau maištauti. Omaro dailumas taip užburdavo mane, kad nepajėgdavau susilaikyti, ir tosažiosios suknelės lyg netyčia atsidurdavo ant Omaro. Tokie žavūs žaidimai tęsėsi iki vienospietės, kai vyras netikėtai grįžo namo ir aptiko mane nusikaltimo vietoje – besigėrinčią gražiažine suknele, kuria buvo apvilktas Omaras, o jo plaukai krito ant pečių dailiomis garbanomis.

Osama nieko nepasakė. Tik stovėjo įsmeigęs akis, ir jo veidas liudijo, kad nuo šiol daugiaumėginčiau jo kantrybės. Tad atsisakiau savo mažosios nuodėmės, vėl trumpai, berniukiškai

kirpau Omarui plaukus ir giliau paslėpiau mažąsias suknytes. Vis dėlto nepraradau vilties, kadūsų namai kada nors sulauks malonės ir turėsime dukrą, kuri galės vilkėti visus tuos puikiuosiuabužėlius.

Gyvenime nestigo laimingų akimirkų, bet pasitaikydavo ir nerimo kupinų dienų. Gimus Omano vyras vis dažniau ir ilgiau likdavo Pakistane. Kartą atsitiktinai nugirdau jo pokalbį su vienmos narių, kad dabar jam tenka vykti ir į Afganistaną, ir tiesiog apsirgau pagalvojusi, jog mankų tėvui gresia tikras, fizinis pavojus. Tačiau nedrįsau prieštarauti, nes vyras nedviprasmiškado suprasti, kad man nedera samprotauti apie tai, kas nesusiję su mūsų namais.

Neturėjome televizoriaus, nes mano vyras manė, kad jo rodomi vaizdai tvirkintų šeimą, bet v

to iš pokalbių su draugėmis ir kitais savo siauro rato žmonėmis žinojau, jog Osama yra tapęsrsiu Saudo Arabijos didvyriu. Girdėjau net tokias kvailas kalbas, esą daugelis norėtų bent įkvėoro, kuriuo kvėpuoja Osama.

Ir jis, ir jo broliai iš plačios bin Ladenų šeimos skyrė Afganistano reikalams daug pinigų, ir kas nesistebėjo, nes pamaldūs musulmonai visada dosniai aukoja labdarai. Tačiau visi negalėikėti, kad turtingųjų bin Ladenų sūnus iš tiesų rizikuoja susižeisti ar net žūti priekinėse karoijose. Net ir neišmanydama politinių ir karinių Osamos gyvenimo smulkmenų, labai aiškiai jaučiau

me afganiškame ore tvyro pavojus. Kasdien meldžiausi, kad Dievas jį saugotų. Jam grįžus į Dž

jo kūno matydavau ne vieną neseniai užgijusį raudoną randą, tad suvokiau, kad mano baimės grįstos. Tas vaizdas liudijo, kad jis buvo daug kartų sužeistas, vadinasi, ir toliau dalyvaudavovojinguose žygiuose.

Dar labiau sunerimau, kai Osama prisipažino išmokęs skraidyti sraigtasparniu. Kelias dienatydamas mano nerimastingą veidą, jis atsinešė didelę lazdą apvaliu galu ir padavė man. – Na, Nadžva, – mokė jis, – abiem rankom paimk tą lazdą patogiai, štai taip, dabar vaikščio

mbarį ir lėtai ją sukiok.Padariau, kaip vyras liepė.

– Ar sunku?

– Ne, – sutikau aš. – Tada nesijaudink ir dėl mano saugumo. Pilotuoti sraigtasparnį taip pat lengva, kaip ir suki

ą lazdą.Kitą kartą, kai kažko jo paklausiau, jis įsakė:

– Nadžva, liaukis galvojusi.Paprastai ir aiškiai! Vėliau stengdavausi išmesti iš galvos visas mintis apie tai, ką Osama da

jo nėra šalia manęs.Bet vieną dieną, būdamas ypač gerai nusiteikęs, papasakojo labai smagų, jo manymu, nutikim

iaugiausi, kad pagaliau Osama ketina pasidalyti bent v

Esu Bin Ladeno Sunus - Najwa Bin Laden, Omar Bin Laden, Jean Sa

Documents