Dirvožemis t.b

2010-04-01 GRIŠKABŪDŽIO VID MOKYKLA. TADO BRUŽINAO

Dirvožemis ir jo gyventojai.


Dirvožemis – viršutinis, purus Žemės plutos sluoksnis, susidaręs

paviršutinėse uolienose (nuogulose), veikiamas vandens,

oro, organizmų. Paprastai gebantis duoti augalų derlių,

pagrindinė žemės ir miškų ūkio gamybos priemonė.


Dirvožemio fizinės savybės:

Nuo dirvožemio fizinių savybių priklauso, kiek jame susikaupia

augalams reikalingų maisto medžiagų ir ar jiems užtenka

vandens bei oro.


Dirvožemio tankis išreiškiamas masės tūrinio tankio rodikliais (g/cm3). Pagal tankį skiriami tokie dirvožemiai:

palaidi – mažiau kaip 1 g/cm3; • purūs – 1-1,2 g/cm3;• glūdoki – 1,2-1,4 g/cm3;• glūdūs – 1,4-1,6 g/cm3; • kietoki – 1,6-1,8 g/cm3;• kieti – 1,8-2 g/cm3;• labai kieti – daugiau kaip 2 g/cm3;• įvairaus purumo durpės – nuo 0,08 iki

0,5 g/cm3.


Dirvožemio rūgštingumas:

Dirvožemio rūgštingumas – tai dirvožemio gebėjimas

neutralizuoti šarminius ir parūgštinti neutraliosios

reakcijos druskų tirpalus bei vandenį.


Dirvožemio sorbcija

Dirvožemio sorbcija – tai dirvožemio galėjimas prisitraukti iš dirvožemio

tirpalo įvairias medžiagas ir jas sulaikyti. Skiriamos kelios sorbcijos

rūšys: mechaninė, biologinė, fizikinė, cheminė, fizikinė-cheminė.


Dirvožemio cheminė sudėtis:Dirvožemis susideda iš mineralinių,

organinių ir organinių-mineralinių medžiagų. Mineralinių medžiagų šaltinis

– gimtoji uoliena. Organinė medžiaga dirvožemyje yra augalinės ir gyvūninės

kilmės. Dėl mineralinių ir organinių tarpusavio sąveikos susidaro sudėtingi

organiniai-mineraliniai junginiai. Dirvožemių mineralinė dalis paprastai

sudaro 80-90 %2009.04.02, o organinė mažiau negu 10%.


Dirvožemio mechaninė sudėtis:

Dirvožemio mechaninė sudėtis turi labai didelę reikšmę dirvožemių

susidarymui, taip

pat dirvožemių naudojimui žemės ūkio gamybai. Nuo mechaninės sudėties

priklauso

beveik visos dirvožemių fizinės ir fizinės-mechaninės savybės:

tankumas, drėgmės imlumas, laidumas vandeniui, oro bei šilumos rėžimai ir kt.


Organinė dirvožemio dalis

Dirvožemio organinė dalis susideda iš organinių liekanų ir

humuso – tamsios spalvos organinių medžiagų, lygiai

persunkiančių viršutinę dirvožemio horizonto dalį. Humuso šaltinis yra

aukštesniųjų augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų liekanos.


Dirvožemio gyvūnaiVisą dirvožemio gyvūniją, priklausančią Gyvūnų ( Animalia ) karalystei, pagal jų

gyvenimo būdą dirvožemyje galima suskirstyti į tris grupes: geobiontus,

kurie visą gyvenimą praleidžia dirvožemyje, geofilus – su dirvožemiu

susijusi tik kuri nors jų gyvenimo ar vystymosi stadija ir geoksenus – kurie į dirvožemį patenka atsitiktinai, ar ten atranda prieglobstį). Gyvūnų dydis – nuo kelių mikronų (vienaląsčiai) iki

kelių dešimčių centimetrų ( smulkūs graužikai, kurmiai). Pagal dydį jie skirstomi į nano-, mikro-, mezo- ir

makrofauną.



Gyvūnai, priklausantys nano - ir mikrofaunos grupėms, yra mikroskopinių dydžių ir gyvena

daugiausia ne pačiame dirvožemyje, o vandens pripildytuose kapiliaruose ar porose.

1–4 – tikrosios amebos, 5–6 – kiautinės amebos, 7–10 – žiuželiniai, 11–13 – infuzorijos, 14–16 – apvaliosios kirmėlės, 17–18 – verpetės, 19–20 – lėtūnai.


Mezofaunos atstovams dirvožemis yra lyg įvairių drėgmės pripildytų kamerų, urvų, urvelių, kanalų sistema. Jie minta

dirvožemyje esančia organika, humusu. Šiai grupei priklauso tikrieji geobiontai – erkės, kolembolos, šimtakojai,

vėžiagyviai, vabzdžiai.1 –

pseudoskorpionas, 2 – gamazidinė erkė, 3–4 – šarvuotosios erkės, 5 – trišakaūsis šimtakojis, 6–7 – podūros; 8 – sporavabalis, 9 – uodo trūklio lerva.


Ypač svarbūs dirvožemiui mezo- ir makrofaunos atstovai – sliekai, stambūs šimtakojai, vabzdžių lervos, kurmiai, peliniai graužikai. Pastarieji dirvožemyje ne tik

gyvena, bet jį rausia, purena, keičia struktūrą.

1– sliekas, 2 – vėdarėlis (vėžiagyvis), 3 – akmenlindė (lūpakojis šimtakojis), 4 – dviporiakojis šimtakojis, 5 – žygio lerva, 6 – spragšio lerva, 7 – kurklys, 8 – grambuolio lerva.


Pabaiga

Dirvožemis t.b

Documents