-
P R A D Z I A
ARKOJE pasirode seselis. Tai Dievq Valdovas atejo pasikalbeti su
jomis. Delve Angelas atsistojo.
- O, Valdove, - tare ji senqja burtininkq kalba ir nusilenke.
Kitos deives taip pat pakilo, laukdamos, k^ Valdovas pasakys. - Mes
dar turime vilties, - istare jis stebedamas Zem§. -
Vilties yra ten. - Zemeje?- paklause Angelas. - Bet juk... -
Nezinau, kodel Paslaptis savo [pediniui parinko sj pasaulj, -
Valdovas stipriai, bet nepiktai surauke placius juodus
anta-kius. - ji zinojo, kaip geriau.
-Ji galejo sunaikinti 6/og/. - Taciau ji negyva, - nukirto
Valdovas ir plykstelejo sviesa,
apsvietusia issigandusiq deiviq veidus. - Ir jus, isdidziosios,
nenugalimosios, besirdes, del to kaltos.
~ Mes jau sakeme, - prabilo Salcio delve, - kad Paslaptis pati
taip nusprende. Jus kaltinate mus, nes jums nepatiko jos
sprendimas.
~ Paslaptis buvo mano gyvenimas, - tyliai tare jis. Sviesa
isbleso ir rustq jo veidq apgaube seselis. - Jums nereikejo to
daryti.
• 7
-
Deives tylejo. Pagaliau Angelas prabilo: - Nieko nebepakeisi,
Valdove. Paslaptis paliko Ipediny /,
gims Zemeje ir tares atkeliauti / musq pasaulj. - Taip. Tu
teisi, kaip visada. -jis tares atlikti tai, ko nepadare Paslaptis,
- tare Angelas.
Sanaikinti Blogj. Valdovas linktelejo . - Taip, - pakartojo jis
ir vel pazvelge / Zem§. Angelas priejo artyn. - Kada jis
gims?-paklaase. Valdovas pakele / jq akis. -Jaulaikas.
• 8
S K Y R I U S
V A I K A I
CINHU ir mazoji jo drauge kovesi mediniais kafdais jo tevo
sandeliuke. jis puikiai mokejo kau-tis mediniu kardu. Taciau ta
mergiote... Dar vakar jis jq moke, ji net kardo nulaikyti
nesugebejo, o dabar jau lengvai atmusa visus jo smugius.
- Tu puikiai kauniesi! - linksmai susuko j i . - Kaip ir tavo
tevas.
- Zinau, - patenkintas atsake jis ir kirto. Taciau smugis vel
buvo atmustas.
- O kaip as kaunuosi, Cinhu? Jis susirauke. - Prastai, - niuriai
pamelavo. - Tau reikia dar daug mokytis,
Kija. - Jis pakreipe kard^, kaip kartais darydavo jo tevas, ir
taikesi kirsti mergaitei per kojas. Kija mikliai persoko. Jis
smo-ge kairen, ji spejo atmusti.
- O as manau, kad jau pramokau! - nusisypsojo ji ir
mirkte-lejo.
Cinhu sugrieze dantimis ir apsimete, kad vel kirs kairen. Ji
pakreipe kardq ir tuomet jis prikiso savqjj jai prie gerkles.
- Klysti, Kija. As laimejau.
• 9
-
- Tu sukciauji. - Na ir kas? Tada ji jznybe jam j son^. - O i !
- Cinhu atsoko, ji pakiso koj^, ir jis issitiese antzemes. Kija
susirange jam ant pilvo ir prikiso kard^ prie gerkles. - Na? -
Znaibytis negalima! - uzriko Cinhu. - Be! - ji parode liezuvj ir
gracingai sviede jo kardq [ salj.
Tik, deja, pavyko ne visai gracingai. Kardas kliude vaz^ ant
lentynos, si nukrito ir suduzo tiesiai Cinhu ant galvos.
- Kija! - uzriaumojo jis pasokdamas ir mosuodamas kums-ciais. -
As tave taip prikulsiu, kad busi visa melyna!
Mergaite kvatodama issisuko ir nere tarp lentynq. Cinhu jsiu-t^s
puole jai is paskos.
- K i j a ! ! ! Lentynos su Cinhu tevo trofejais virto ir luzo.
Sandeliuke
buvo mazai vietos, tad galiausiai jis priciupo Kijq ir prispaude
prie sienos.
- Ruoskis! - suurzge berniukas. - As tau parodysiu tobulq kung
fu! Savo kailiu patirsi! Tu uz tai. . .
Cirgztelejo sandeliuko durys. Cinhu atsoko. Tarpduryje pasirode
vyro figura. Tai jo tevas, kovy meistras ponas Sa-hera, atejo
paziureti, kodel sunus su drauge kelia tokj triuks-m^. Cinhu
apsizvalge ir pasiurpo. Viskas buvo isvartyta ir sudauzyta. Tevas
nusteb^s spoksojo tai j j j , tai j suniokotus trofejus.
• 10
•
Cinhu jnirS^S Sede jO antakmeny i rz iu-rejo i ezero vandenj.
Mate surugusio vienuolikmecio veidq, susitarsiusiq juodq plauky
kupetq ant galvos.
- Tu mulkis, - pasake jis savo atvaizdui. Dabar tevas jo niekada
nebemokys kautis. Tokia kvaila baus-
me! Ir visgi pati ziauriausia. Juk didziausia jo svajone -
ismok-ti kautis geriau uz tevq. Ir stai - niekada! Juk taip
nesqzininga, m^ste jis. Kodel? Ar jis kaltas, kad nuvirto kelios
vazeles? Tai tos kvaisos kalte! Cinhu ciupo savo kard^.
- Kuriems galams jis man, jei nebegalesiu kautis?! - susuko ir
piktai sviede kardq [ ezer^. Medinis kardas pliumptelejo, paniro po
vandeniu ir vel iskilo. Juk medis nesk^sta.
Valandel? Cinhu stebejo pluduriuojant] kard^, bet paskui vel
zvilgtelejo j savo atvaizd^. Atrode apgailetinai.
Tada salia savojo jis pamate mergaites atvaizdq. Ji buvo
juo-daplauke kaip ir jis, didelem zaiiom akim. Tai ji del visko
kalta.
Cinhu apsimete, kad jos nepastebi. „Tegu tik prieina, -ga l
-vojo jis. - Kija, tik prieik ir taip trenksiu \, kad. . ."
Ji priejo. - Cinhu.. . - nedr^siai pratare. - K o ? - As
atsiprasau, - paprastai pasake. Jis prunkstelejo. - Manau, kad ir
as esu kalta del tavo nelaimes, - tare j i . - Manai? - piktai
burbtelejo jis. „Tik tu ir esi kalta, sumauta
kvaisa. Dabar man^s nebemokys kautis ir as niekada netap-siu
meistru. Aciu" , - pamane, bet, aisku, to nepasake. - Ne, Kija. As
pats kaltas.
• 11
-
- Tu labai geras, - pasake j i . - jeigu as buciau tu, tiesiog
save prikulciau. Na, supranti.
Jis vel prunkstelejo. - Nori, kad tave prikulciau? - ButLi
neblogai, - linktelejo j i , - tada butumem atsilygin?. „Ji
isprotejusi", - pamane Cinhu. Kija priejo arciau. - Nagi, kulk.
Cinhu vyptelejo ir uzsimojo trenkti. Taciau susilaike. Jis bu-
vo didelis museika, bet kazkaip nemalonu ir negrazu trenkti
mergaitei.
- Ko lauki? Cinhu nuleido kumstj. - Geriau istrauk is ezero mano
kard^. - Kq? Kam tu jj ten jmetei? - Kad tu istrauktum. - Argi pats
nemoki plaukti? - Aisku, moku. Ir daug geriau negu tu, bejel Bet
istrauksi
tu, - atsove Cinhu ir jstume Kij^ j ezerq. Ji isnere prunksdama
ir spjaudydamasi. - Tu uz tai atsiimsi, kiaule. - As tau
atkersijau, ozka. - Tada gerai. Ji nuplauke prie pluduriuojancio
Cinhu kardo ir jsikando jj
dantimis. Cinhu spragtelejo pirstais. - Nagi, atnesk! - susuko
jis. - Geras suo! Kija islipo is ezero ir nusipurte vandenj.
^ - Se, - padave kard^ ir perbrauke varvancius plaukus. -Siaip
tikejausi skausmingesnio kersto. Juk tu tikras sadistas. O dabar,
jei leisi, eisiu persirengti. Sugadinai mano suknel^.
• 12
Ji isdidziai apsisuko ir nuejo. - O paskui pakalbesiu su tavo
tevu! - suktelejo nubegdama. Cinhu pakraipe galv£| ir svystelejo
kard^ \. Pagavo jj uz
rankenos ir kelis kartus smaukstelejo. - Geras kardas! -
patenkintas pasake. - Tik noreciau, kad
butum tikras! Cinhu lauke Kijos. Lauke ir treniravosi kardu
kapodamas medj.
Vargso augalo zieve buvo visa suraizyta. Jis vel smoge, vietoj
me-dzio isivaizduodamas Kijos veid^, sakantj: „Bee, as
laimejau!"
- Mes dar susikausim! - pazadejo Cinhu jnirtingai talzyda-mas
kamien^.
- Ei, pataupyk energij^! - susuko grjzusi Kija. - Eime pas tavo
tev^.
„Nekokia ideja", - pamane Cinhu. Tiksliau - tikrai kvaila ideja,
taciau Kijai tiko.
- Tu nepazjsti mano tevo. - Aisku, pazjstu. Jis puikus zmogus,
protingas, didis kovq
meistras. „Na jau ne. Mano tevas ir puikus zmogus - du
nesuderina-
mi dalykai", - priestaravo mintyse. - Nekenciu jo, - sumurmejo
Cinhu. - Niekada nesakyk, kad nekenti savo tevo! - patare Kija.
-
Nei mamos, nei broliukq, nei sesuciq. - Neturiu as nei broliukq,
nei sesuciij. - Z i n a u , asiletu. Puikiai supranti, k̂ noriu
pasakyti. Negali-
ma nek^sti savo seimos. - Taip, - sutiko jis. - Bet mano tevas -
bjaurus zmogus. Tu
matei, kaip jis mane treniruoja... „Pries mane niekada
nelai-mesi, Cinhu"; „Tu nevykelis"; „Niekada nebCisi toks kaip as!"
Man tiesiog knieti sumaiti jam makaul?!
• 13