-
1
ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
TVIRTINU: .....................................
ASU prorektorė L.Taparauskienė
2013 m. lapkričio mėn. 8 d.
Registracijos Nr.
Sutarties Nr. MT/12-6
ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS MOKSLINIAI TYRIMAI
IR TAIKOMOJI VEIKLA
„PAŽANGIŲ TECHNOLOGIJŲ IR GEROSIOS PRAKTIKOS
ŽEMĖS ŪKYJE TAIKYMAS BEI SKATINIMO LIETUVOJE,
SIEKIANT IŠVENGTI APLINKOS TARŠOS IŠ ŽEMĖS ŪKIO
ŠALTINIŲ, STUDIJA“
Baigiamoji ataskaita
Projekto vadovas Viktoras Pranckietis
Akademija
2013 m.
-
2
Projekto vadovas: doc. dr. Viktoras Pranckietis (ASU Agronomijos
fakultetas)
Projekto vykdytojai 2013 m.
habil. dr. Liudmila Tripolskaja (LAMMC, LŽI Vokės filialas);
dr. Remigijus Juška (LSMU Gyvulininkystės institutas)
dr. Valerijus Gasiūnas (ASU Vandens ūkio ir žemėtvarkos
fakultetas)
doc. dr. Darija Jodaugienė (ASU Agronomijos fakultetas)
doc. dr. Irena Pranckietienė (ASU Agronomijos fakultetas)
doc. dr. Rimantas Vaisvalavičius (ASU Agronomijos
fakultetas)
doc. dr. Sonata Kazlauskaitė (ASU Agronomijos fakultetas)
Projekto pradžia: 2012 m. balandžio 12 d.
Projekto pabaiga: 2013 m. gruodžio 1 d.
-
3
TURINYS
ĮVADAS 5
1. Rekomendacijos aplinkos taršos mažinimui iš žemės ūkio
šaltinių
užtikrinant dirvožemio kokybės išsaugojimą
8
1.1. Lietuvos dirvožemių vertinimas pagal organinės anglies
(humuso), judriojo
fosforo ir mineralinio azoto kiekius
8
1.2. Gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai
mineralinėmis
medžiagomis, dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą,
organinę
anglį/humusą ir judrųjį fosforą
17
1.2.1. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimo metodika 17
1.2.2. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal
mineralinį azotą 19
1.2.3. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal humusą
27
1.2.4. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal judrųjį
fosforą 28
1.3. Tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir vandens
telkinių taršai azoto ir
fosforo junginiais vertinimas (studija)
43
1.3.1. Azoto ir fosforo išplovimas iš dirvožemio žemės ūkio
naudmenose 43
1.3.2. Azoto išplovimo iš dirvožemio tyrimai Lietuvoje 44
1.3.3. Fosforo išplovimo iš dirvožemio tyrimai Lietuvoje 54
1.4. Tręšiamų laukų dirvožemių organinės anglies, mineralinio
azoto, fosforo
kiekiai ir drenažo bei gruntinių vandenų kokybė
64
1.4.1. Mokslinių tyrimų literatūros apžvalga 64
1.4.2. Mėšlo tvarkymo fermose aplinkosaugos normatyvinių
reikalavimų
kitimas nuo 2000 iki 2013 m.
68
1.4.3. Gyvulininkystės ir paukštininkystės fermų teritorijų
požeminio
vandens kokybės vertinimo kriterijų kaita
87
1.4.4. Paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai
96
1.4.5. Ūkio subjektų poveikio drenažo ir požeminio vandens
monitoringas 98
1.4.6. Drenažo, paviršinio ir gruntinio vandens kokybė mėšlu
tręšiamuose
laukuose Lietuvoje
100
1.4.7. Drenažo vandens užterštumo tyrimai mėšlu tręšiamuose
laukuose 103
1.4.8. Paviršinio vandens kokybės tyrimai 105
1.4.9. Požeminio vandens kokybės tyrimai 109
-
4
1.5. Maisto medžiagų balanso skaičiavimo rekomendacijos
subalansuotam augalų
tręšimui organinėmis ir mineralinėmis trąšomis
112
1.5.1. Žemės ūkio laukų maisto medžiagų balansas (MMB) 112
1.5.2. Žemės ūkio augalų tręšimo plano sudarymo metodika 126
2. Augalų apsaugos priemonių taikymo rekomendacijos aplinkos
taršos
mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių
147
3. Žemės dirbimo ir sėjomainų taikymo rekomendacijos aplinkos
taršos
mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių
157
3.1. Priešerozinis augalų vaidmuo 163
3.2. Priešerozinės sėjomainos 165
3.3. Žemės dirbimas 174
3.4. Žemės dirbimo įtaka maisto medžiagų išsiplovimui 176
3.5. Pagrindinio žemės dirbimo įtaka azoto ir fosforo
pasiskirstymui dirvožemyje 181
3.6. Žemdirbystės sistemų poveikis azoto ir fosforo migracijai
192
4. Mėšlo ir srutų tvarkymo rekomendacijos aplinkos taršos
mažinimo
užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių
198
4.1. Įvadas 198
4.2. Su pašaru gaunamų medžiagų apykaita organizme 199
4.3. Maisto medžiagų nuostoliai iš tvartų 200
4.4. Maisto medžiagų nuostoliai mėšlidėse 207
4.5. Gyvulininkystės objektų aplinkos tarša 210
4.6. Išvados 213
APLINKOS TARŠOS MAŽINIMO REKOMENDACIJOS PAŽANGIAM
ŪKININKAVIMUI
215
LITERATŪRA 218
Priedas – Fosforo išsiplovimo indeksas 231
-
5
ĮVADAS
Lietuvos Respublikos Ž E M Ė S Įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620)
IV skyriaus „Žemės
naudojimo sąlygos“ 21 straipsnis „ Žemės savininkų ir kitų
naudotojų pareigos“ skelbia, kad
žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: 3) racionaliai
naudoti ir tausoti žemę, mišką,
vandenį...; 4) įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės, miško
ir vandenų apsaugos nuo
užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo,
aplinkos apsaugos priemones, kad
neblogėtų aplinkos ekologinė būklė.
ES Bendrosios vandens politikos direktyva 2000/60/EB, nustatanti
vandentvarkos
pagrindus Europos Sąjungoje, reikalauja, kad iki 2015 m. būtų
pasiekta gera visų vandens
telkinių būklė. Gera būkle laikoma būklė, artima natūraliai,
žmogaus veiklos nedaug paveiktai
būklei. Vandens kokybę veikia įvairios žmogaus veiklos rūšys ir
vandens telkinių būklė labiausiai
priklauso nuo jų baseine vykdomos veiklos. Įgyvendinant įvairias
aplinkosaugines priemones
siekiama sumažinti maistinių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą,
taip stabdant Baltijos jūros
eutrofikaciją, kurią HELCOM įvardija kaip pagrindinę Baltijos
jūros ekologinę problemą.
Dirvožemis yra itin svarbus, beveik neatsinaujinantis ir labai
sudėtingas gamtos išteklius.
Mokslininkų nuomone, dirvožemis turi būti vertinamas, kaip
„unikalus gyvosios gamtos kūnas,
svarbiausias ekosistemos komponentas ir pagrindinis Lietuvos
gamtos išteklius, nuo kurio
būklės priklauso oro, vandens, maisto kokybė...“ (Mokslinės
diskusijos Rezoliucija, Kaunas,
2011 01 28). Naudojant dirvožemį pagaminamas maistas, pašarai,
energetinės ir kitokios
žaliavos; jis yra žmonijos veiklos pagrindas ir atlieka labai
svarbias gamtinės buveinės bei
genofondo funkcijas. Jame kaupiamos, filtruojamos bei
transformuojamos tokios medžiagos kaip
vanduo, maistinės medžiagos ir anglis. Intensyvėjant
augalininkystės šakai, išryškėja dirvožemio
degradacijos procesai. Iš dalies tai galima laikyti natūraliu
reiškiniu, tačiau, kai kuriuos
dirvožemio degradacijos procesus sustiprina įvairus netausus jo
naudojimas žmogaus poreikiams
tenkinti. Netinkamas ūkininkavimas paspartina vėjo bei vandens
eroziją ir organinių medžiagų
mažėjimą, dėl to prastėja dirvožemio derlingumas (Europos
komisija, 2007). Todėl būtina
nuolatinė dirvožemio stebėsena. Dirvožemio stebėsenos svarbą
įvardina aplinkosaugą
reglamentuojantys ES dokumentai: „Vandens direktyva“
(2000/60/EC), „Nitratų direktyva“
(91/676/EEC), žemės ūkio produkcijos gamintojams skirtus
kryžminės atitikties reikalavimus
apibrėžiantys dokumentai (Tarybos reglamentas (EC) Nr.
1782/2003).
Siekiant gauti gerą, stabilų įvairių žemės ūkio augalų derlių
būtina, kad dirvožemyje ne tik
būtų pakankamas maisto medžiagų kiekis, bet ir būtų siekiama jo
visapusiškos kokybės. Keletą
metų netręštuose dirvožemiuose 0 – 60 cm sluoksnyje mineralinio
azoto (N min.) yra tik apie 20 –
http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=5787&b=
-
6
40 kg ha-1
, 0 – 20 cm sluoksnyje judriųjų fosforo (P2O5) ir kalio (K2O) –
iki 100 mg kg-1
(Mažvila
ir kt.,2004 b; 2008).
Tręšiant optimaliomis normomis NPK trąšų (balansuojant
mineralines ir organines trąšas),
didėja derlingumas, užtikrinamos palankios augalų augimo
sąlygos, didėjant humuso kiekiui
dirvožemyje daugiau sukaupiama ir išsaugoma maisto medžiagų,
todėl mažiau jų pasklinda į
aplinką, kurioje jos vertinamos kaip tarša. Lietuvos dirvožemiai
labai skiriasi pagal humuso,
mineralinio azoto, judriųjų fosforo ir kalio bei mikroelementų
kiekius, todėl optimalios tręšimo
normos turi būti skaičiuojamos kiekvienam ūkiui ir kiekvienam
laukui individualiai. Šalies
klimato sąlygomis humuso kiekis labiausiai priklauso nuo
dirvožemio genetinio tipo,
granuliometrinės sudėties, sukultūrinimo lygio (Mažvila ir kt.,
2006). Prastėjant dirvožemio
kokybei, mažėja ne tik humuso kiekis, bet ir maisto medžiagų
lygis, nes didėja perteklinio azoto
ir fosforo išsiplovimas, o tuo pačiu skatinama vandens telkinių
eutrofikaciją. Siekiant apsaugoti
vandenis nuo mineralinių mitybos elementų taršos, atsirandančios
dėl intensyvios žemdirbystės,
būtina dirvožemio kokybės pokyčių stebėsena.
Didžiausi dirvožemio maisto medžiagų (humuso, mineralinio azoto,
fosforo ir kalio)
pokyčiai tikėtini ūkiuose, kuriuose intensyviai tręšiama
organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Organinės trąšos didina dirvožemio derlingumą, humuso kiekį,
tačiau neteisingai ir netinkamu
laiku jas naudojant, būna didesnė azoto ir dalinai fosforo
išsiplovimo tikimybė. Tai įrodo ir
daugelio šalių mokslininkų tyrimai.
Projekto tikslas – išanalizuoti taršos iš žemės ūkio šaltinių
priežastingumą ir
naujausiais tyrimais pagrįsti taršos mažinimo galimybes ir
rekomendacijas Lietuvoje.
Projekto tikslo įgyvendinimo uždaviniai:
- pateikti žemės dirbimo ir sėjomainų taikymo rekomendacijas
aplinkos taršos mažinimo
užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių;
- išanalizuoti ir apibendrinti Lietuvos dirvožemius pagal
organinės anglies, judriojo fosforo,
mineralinio azoto kiekius, pasinaudojant atliktų tyrimų
medžiaga;
- įvertinti gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir
papildomai mineralinėmis medžiagomis,
dirvožemius pagal organinės anglies ir fosforo kiekius,
pasinaudojant ūkiuose vykdomų
monitoringų duomenimis;
- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti tręšimo
technologijų poveikio dirvožemio ir
vandens telkinių taršai azoto ir fosforo junginiais
vertinimą;
-
7
- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti tręšiamų
laukų dirvožemių organinės anglies,
mineralinio azoto, fosforo kiekius ir drenažo bei gruntinių
vandenų kokybę (azoto ir fosforo
koncentracija ir jų santykis);
- parengti rekomendacijas subalansuotam augalų tręšimui
organinėmis ir mineralinėmis trąšomis
bei maisto medžiagų balanso skaičiavimui.
- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti augalų
apsaugos produktų naudojimą ir poveikį
aplinkai, pateikti augalų apsaugos priemonių taikymo
rekomendacijas;
- pateikti mėšlo ir srutų tvarkymo rekomendacijas ūkininkams
aplinkos taršos mažinimo
užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių;
- parengti moksliškai pagrįstų rekomendacijų sąvadą ūkininkams,
pažangiam ūkininkavimui ir
aplinkos taršos mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio
šaltinių.
-
8
1. Rekomendacijos aplinkos taršos mažinimui iš žemės ūkio
šaltinių
užtikrinant dirvožemio kokybės išsaugojimą
1.1. Lietuvos dirvožemių vertinimas pagal organinės anglies
(humuso), judriojo
fosforo ir mineralinio azoto kiekius
Europos Parlamento dirvožemių apsaugos ir gerinimo direktyvoje
2004/35/EC pažymima,
kad siekiant žemės ir miškų ūkio tvarios plėtros viena
pagrindinių dirvožemio išsaugojimo bei
pagerinimo priemonių yra dirvožemio organinės anglies sankaupų
didinimas, biomasės
kaupimas ir biologinės įvairovės išsaugojimas. Pastaraisiais
metais Lietuvoje dirvožemio
tyrimuose taip pat vis daugiau dėmesio yra skiriama organinės
anglies sankaupoms vertinti,
tačiau šie duomenys yra gan fragmentiški ir iš jų susidaryti
pilną vaizdą apie dirvožemio
organinės anglies kiekį (proc., g kg-1
) bei jos atsargas gana sudėtinga. Daugiausia tokių duomenų
surinkta įvairiuose aplinkos tyrimuose, nustatant anglies
kompleksodarą (angl. carbon
sequestration) medžiagų apykaitoje. Pavyzdžiui, nustatyta, kad
Lietuvoje žemės ūkio paskirties
dirvožemiuose, dėl dabar sparčiai plintančių specializuotų javų
ar kitų augalų sėjomainų, juose
nebeauginant daugiamečių žolių bei intensyviau vykdant žemių
tręšimą šiaudais nei mėšlu,
suaktyvėjo organinės medžiagos mineralizacija. Be to, padidėjo
dirvožemio azoto biologinė
imobilizacija, kas neigiamai įtakoja organinės medžiagos
akumuliacijos procesus. Išaiškinta, kad
organinės medžiagos ir jos mineralizacijos savybes artimas
ariamoms žemėms po 10 metų išlaiko
ir renatūralizuoti, pavyzdžiui, dirvono bei pievos nederlingi
dirvožemiai. Tačiau, buvusiose
ariamose žemėse, apželdintose mišku, yra priešingai čia
organinės medžiagos sankaupos
organiniuose ir mineraliniuose dirvožemio horizontuose padidėja
dėl medžių nuokritų ir jų šaknų
biomasės prieaugio. Tai aiškinama tuo, kad žemės ūkio naudmenose
fitomasės prieaugį
daugiausia sudaro čia vyraujančių vienmečių augalų fitomasė, o
miškų ekosistemose - fitomasė
kaupiasi dešimtmečiais. Be to, dėl sunkiau skaidomų komponentų
antžeminėje biomasėje bei
dirvožemio organinėje medžiagoje, miško ekosistemose organinių
medžiagų skaidymas yra
lėtesnis, dėl ko sulėtėja ir organinės C mineralizacijos
intensyvumas. Todėl manoma, kad,
apželdinus mišku nederlingas ir apleistas žemės ūkio naudmenas,
dirvožemio organinės
medžiagos irimas turėtų sulėtėti. Ekologiniu požiūriu, tai
užtikrintų organinės anglies sankaupų
stabilumą dirvožemyje.
Vis tik, Lietuvai tapus Europos sąjungos nare, iškilo būtinybė
turėti pripažintais metodais
gautus kiekybinius organinės anglies duomenis dirvožemiuose,
reprezentatyviai atrinktose šalies
-
9
vietovėse (t.y., atspindinčiose šalies dirvožemio dangą), kad
būtų galima pateikti tam tikrą
statistiką platesniu mastu ir palyginti ją kitų šalių kontekste.
Šiuo požiūriu labai naudinga
medžiaga yra pateikta Europos geocheminiame atlase (Geochemical
Atlas of Europe), kuriam,
tarp kitų 26 šalių geologinių institucijų, organinės anglies
tyrimų duomenis pateikė ir Lietuvos
geologijos tarnyba. Šiuose tyrimuose dirvožemio ėminiai
organinei angliai nustatyti buvo surinkti
iš viršutinių A ar Ap (daugiausia 0-20 cm) sluoksnių,
stengiantis tolygiai padengti visą Lietuvos
teritoriją, atsižvelgiant į vyraujančių dirvožemių ar jų grupių
išsidėstymą. Nustatyta, kad pagal
organinės anglies atsargas Lietuvos dirvožemiai yra labai
skirtingi: mažiausi jos kiekiai (0,51-
0,98 proc.) yra Rytų ir Pietryčių Lietuvos, o didžiausi Vidurio
ir Vakarų Lietuvos
dirvožemiuose (2,32 – 2,56 proc.). Tokį organinės anglies
pasiskirstymą šalies klimato sąlygomis
galima paaiškinti skirtinga kiekvienos vietovės dirvožemio
danga, pasižyminčia dar ir
granuliometrinės sudėties, įmirkimo ir sukultūrinimo laipsnio
įvairove.
Verta pastebėti, kad šie duomenys gana gerai koreliuoja su
daugiamečiais ir tikrai
išsamiais šalies dirvožemių humusingumo stebėsenos (monitoringo)
duomenimis: mažiausiai
(0,5–1,5%) humuso yra sausuose smėlių, daugiausia (> 4%) –
sunkesnės granuliometrinės
sudėties labai įmirkusiuose dirvožemiuose, kai kuriuose
salpžemiuose. Kituose, dažniausiai
glėjiškuose dirvožemiuose, humuso yra apie 2–4%, jo mažiau – tų
pačių sistematinių vienetų
granuliometrinės sudėties automorfiniuose dirvožemiuose. LAMMC
ATL atliktais ankstesniais
(1982–1987) metais šalies ūkiuose, taip pat įvairių bandymų
plotuose ir pastarųjų metų humuso
tyrimų apibendrintais duomenimis, įvairiuose šalies
dirvožemiuose nustatyta, kad šalyje labai
mažo humusingumo dirvožemių yra 1,3%, mažo humusingumo – 32,9%,
vidutinio humusingumo
– 40,9%, humusingų – 17,7 ir labai humusingų – 7,2%. Lietuvos
vakarinėje dalyje pagal kilmę ir
granuliometrinę sudėtį panašių dirvožemių humusingumas dėl
nevienodų klimato sąlygų,
dirvodarinių uolienų sudėties, skirtingo reljefo dažnai yra
didesnis, palyginti su Baltijos
aukštumų dirvožemiais, tačiau juose yra kiek daugiau nesuirusios
organinės medžiagos, o pats
humusas kiek prastesnės kokybės. Nemažai ir ženkliai geresnės
kokybės humuso yra Vidurio
Lietuvos dirvožemiuose. Mažiausiu humuso kiekiu pasižymi
lengvesnės granuliometrinės
sudėties Rytų Lietuvos žemės ūkio naudmenos, esančios Pietryčių
Lietuvos lygumos, Baltijos
aukštumų, Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės dirvožemių
rajonuose.
Labai svarbus tiek moksliniu, tiek ir praktiniu požiūriu yra
šalies mokslininkų nustatytas
dėsningumas, kad Lietuvos sąlygomis dirvožemiuose organinės
anglies santykinis kiekis (proc.)
yra apie 1,61,7 karto mažesnis už dirvožemio humusingumą. Ne
mažiau svarbus ir tas faktas,
kad šis mokslinių tyrimų ir skaičiavimų pagrindu patvirtintas
dėsningumas yra visuotinai
-
10
pripažįstamas, todėl, turint dirvožemio humusingumo duomenis,
galima nesunkiai juos
perskaičiuoti ir, esant poreikiui, pateikti organinės anglies
išraiška.
Fosforas (P2O5) yra vienas pagrindinių augalų mitybos elementų
dirvožemyje. Nors
augaluose jo yra mažiau nei azoto, kalio ar kalcio, tačiau kaip
derlių lemiantis veiksnys jis yra
svarbesnis nei kalcis ar net kalis. Fosforo kiekis dirvožemyje
yra palyginti pastovus ir jo kiekis
taip greitai ir lengvai (kaip, pavyzdžiui, azoto) nekinta.
Tačiau, dėl didelio pastovumo ir mažo
tirpstamumo fosforas augalams dažnai tampa trūkstamu
elementu.
Žemės ūkio augalai geriausiai ir lengviausiai pasisavina
fosforą, esantį dirvožemio tirpale,
o fosfatus, absorbuotus kietosios dirvožemio dalies dalelių
paviršiuje ir vadinamus judriuoju
fosforu, gali naudoti ilgą laiką. Pakankamai fosforingais
vadinami mineraliniai dirvožemiai,
judriojo fosforo turintys daugiau nei 150 mg kg-1
, o organiniai (pelkiniai) dirvožemiai daugiau
nei 200 mg kg-1
. 1995–2007 m. dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenimis,
Lietuvoje vyrauja
mažo (32,8 %) ir vidutinio (26,4 %) fosforingumo dirvožemiai (1
lentelė).
1 lentelė. Judriojo fosforo (P2O5) kaita Lietuvos dirvožemiuose
(1985–1994 ir 1995–2007 m.)
Zonos Tyrimų
metai
Tirtas
plotas
ha
Dirvožemio fosforingumas (judriojo P2O5 mg kg-1
)
labai
mažas
200
%
Rytų Lietuvoje 1985–1994 274327 17,6 36,7 23,2 12,4 10,1
1996–2006 269451 10,2 32,9 26,2 14,6 16,1
Vidurio
Lietuvoje
1985–1991 225548 8,5 41,1 28,3 12,6 9,5
1996–2007 223223 2,8 27,1 33,1 17,5 19,5
Vakarų Lietuvoje 1986–1991 170515 26,0 43,5 18,1 7,8 4,6
1995–2007 168668 25,5 40,0 18,1 7,8 8,6
Lietuvoje 1985–1994 670390 16,7 39,9 23,6 11,3 8,5
1995–2007 661342 11,6 32,8 26,4 13,8 15,4
Pakankamai fosforingų (>150 mg kg-1
) dirvožemių yra 29,2 %, labai mažo fosforingumo
(iki 50 mg kg-1
) – 11,6 %. Labai mažo fosforingumo dirvožemių daugiausiai yra
Vakarų (25,5
%), mažiau Rytų (10,2 %), daug mažiau (2,8 %)– Vidurio
Lietuvoje. Pakankamo fosforingumo
dirvožemių Vakarų (16,4 %) ir Rytų (30,7 %) Lietuvoje yra
truputį mažiau nei Vidurio (37,0 %).
Vidutinio fosforingumo dirvožemių daugiau yra Vidurio Lietuvoje
(33,1 %) nei Rytų (26,2 %) ir
-
11
Vakarų (18,1 %). Per pastaruosius 10–15 metų sumažėjo labai mažo
(5,1 %) ir mažo (7,1 %)
fosforingumo, padidėjo pakankamo (9,4 %) ir vidutinio
fosforingumo (2,8 %) dirvožemių.
Daugiausia mažo fosforingumo dirvožemių sumažėjo Vidurio (14,0
%), žymiai mažiau – Rytų
(3,8 %) ir Vakarų (3,5 %) Lietuvoje. Vidurio Lietuvoje
labiausiai pagausėjo pakankamo (14,9 %)
fosforingumo dirvožemių.
Azotas yra pagrindinis augalų mitybos elementas. Didžiausia
dirvožemio azoto dalis yra
organinės formos ir jo daugiausia (0,07–0,37 %) yra
humusingajame horizonte, kur yra daugiau
organinių medžiagų. VŽI duomenimis, Lietuvos dirvožemiuose
organinio azoto kiekis yra gana
įvairus (Dirvožemio tyrimo medžiaga, 1950–1997). Dažniausiai jo
kiekis priklauso nuo
dirvožemio tipo, granuliometrinės sudėties, humusingumo
sukultūrinimo laipsnio. Daugiausia
azoto yra durpžemiuose, o iš mineralinių dirvožemių –
šlynžemiuose, kai kuriuose salpžemiuose,
mažiau – glėjiškuose rudžemiuose, išplautžemiuose ir
balkšvažemiuose, mažiausiai –
eroduotuose bei mažai sukultūrintuose lengvos granuliometrinės
sudėties smėlžemiuose. Didžioji
dalis organinio azoto sukaupta sudėtingame organiniame junginyje
– humuse. Tačiau augalai
azotą gali panaudoti tik tada, kai vegetacijos laikotarpiu
dirvožemio mikroorganizmai suskaido
organinę medžiagą ir joje esantį azotą, iš organinio jį
pakeisdami mineraliniu (Nmin) –
amoniakiniu bei nitratiniu, tai yra NH+
4 bei NO-3 jonais.
1987–1989 m. ištyrus mineralinio azoto kiekį augintų žiemkenčių
plotuose 0–40 cm
sluoksnyje nustatyta, kad ketvirtadalyje (25,4 %) plotų
mineralinio azoto buvo labai mažai (iki 30
kg ha-1
, 61,1 % ploto – mažai (31–60 kg ha-1
), 12,2 % – vidutiniškai (61–90 kg ha-1
), 1 % – daug
(91–120 kg ha-1
) ir 0,3 % – labai daug (daugiau 120 kg ha-1
). Labai mažo azotingumo dirvožemių
daugiausia buvo Rytų (39,8 %) ir Vakarų (25,4 %) Lietuvoje, o
Vidurio Lietuvoje jų tebuvo 13,9
%.
Pastaruoju metu (nuo 2005 metų) mineralinio azoto kiekio šalies
dirvožemiuose tyrimai
Žemės ūkio ministerijos užsakymu yra atliekami įvairiuose šalies
regionuose reguliariai du kartus
per metus – pavasarį ir rudenį. Šiam tikslui buvo parinkta 220
agromonitoringo aikštelių,
išsidėsčiusių ūkininkauti palankiose vietovėse (išskyrus aukšto
našumo žemės plotus intensyvaus
karsto zonoje Biržų ir Pasvalio rajonuose, LR vyriausybės
nutarimu priskirtus mažiau palankioms
ūkininkauti vietovėms iš viso per 29,4 tūkst. ha). Tyrimų metu
gauti duomenys – svarbus
orientyras žemdirbiams, parodantis kokios mineralinio azoto ir
sieros atsargos yra dirvožemyje ir
kokiomis šių elementų normomis kasmet pavasarį teks tręšti
augalus.
2005–2009 m. vidutiniais tyrimų duomenimis, dirvožemio 0–60 cm
sluoksnyje Nmin
pavasarį buvo vidutiniškai 55,1 kg ha-1
(kai kuriais metais jo kiekis svyravo 62,6–50,3 kg ha-1
).
-
12
Didžiausias jo kiekis nustatytas Vidurio (64,9–56,4 kg ha-1
), mažesnis – Vakarų (64,5–41,2 kg
ha-1
) ir Rytų (54,2–44,9 kg ha-1
) Lietuvos dirvožemiuose. Nmin pavasarį buvo daugiau tuose
dirvožemiuose, kur jo daugiau susikaupė iš rudens. Tačiau rudenį
jo likus per daug, perteklius yra
išplaunamas į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba gruntinius
vandenis. Nmin pokyčiai per žiemą
priklauso nuo jo rudenį dirvožemyje buvusio kiekio,
meteorologinių sąlygų vėlyvo rudens–
žiemos laikotarpiu, dirvožemio granuliometrinės sudėties.
Labiausiai jo sumažėja per žiemą, kai
vienpusiškai (be fosforo ir kalio) tręšiama dideliu kiekiu azoto
trąšų. Azoto labiausiai sumažėja
smėlio, mažiau – sunkesnės granuliometrinės sudėties
dirvožemiuose.
2012 m. pavasario vidutiniais tyrimų duomenimis, dirvožemio 0–60
cm sluoksnyje
mineralinio azoto rasta vidutiniškai 60,3 kg ha-1
, ir tai buvo 2,5 kg ha-1
daugiau nei 2011 m. arba
net 9,6 kg/ha daugiau nei 2010 m. 2012 m. pavasarį mineralinio
azoto daugiausia nustatyta
Vidurio Lietuvoje – 71,6 kg ha-1
, gerokai mažiau – Vakarų ir Rytų Lietuvoje, atitinkamai 52,7
ir
49,8 kg ha-1
. Vakarų Lietuvoje mineralinio azoto buvo 4 kg/ha mažiau nei
2010 m., o Rytų
Lietuvoje – kiek daugiau nei 2010 ir 2011 m. 2012 m. pavasario
ir ankstesnių metų mineralinio
azoto kiekis Lietuvos dirvožemio rajonuose pateiktas 1 ir 2
paveiksluose.
Vertinant atskirus regionus, 2012 m. pavasarį dideliu kiekiu –
80–95 kg ha-1
– mineralinio
azoto išsiskyrė Vidurio Lietuvos žemuma, apimanti Joniškio,
Pakruojo, Pasvalio, Biržų,
Panevėžio, Kėdainių ir dalį Akmenės, Radviliškio, Kauno rajonų.
Kiek mažiau mineralinio azoto
– 60–70 kg ha-1
– nustatyta Pajūrio ir Nemuno deltos lygumoje, apimančioje dalį
Šilutės,
Klaipėdos rajonų bei Kretingos rajono vakarinę dalį ir
Suvalkijoje – Nemuno žemupio pietinėje
dalyje, apimančioje dalį Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės
rajonų.
Vidutinis kiekis – 50–60 kg ha-1
– mineralinio azoto nustatytas Žemaitijos Rytų
plynaukštės dirvožemiuose, apimančiuose dalį Akmenės, Šiaulių,
Kelmės, Radviliškio, Raseinių
rajonų. Tiek mineralinio azoto rasta ir Nemuno vidurio ir Neries
žemupio plynaukštėje, esančioje
dalyje Prienų, Kauno, Kaišiadorių, Širvintų, Jonavos, Ukmergės,
Anykščių, Kupiškio, Rokiškio
rajonų.
Mažiau nei 50 kg ha-1
mineralinio azoto nustatyta didelėje dalyje Žemaitijos –
Mažeikių,
Telšių, Skuodo, Plungės, Šilalės, Tauragės, Jurbarko rajonuose
ir dalyje Kretingos, Klaipėdos,
Šilutės, Kelmės rajonų. Taip pat mažai mineralinio azoto rasta
didelėje dalyje Rytų Lietuvos –
Anykščių, Rokiškio rajonų. Šiuose Rytų Lietuvos dirvožemiuose
mineralinio azoto daug kur
buvo mažiau nei 40 kg ha-1
, o smėlinguose Švenčionių dirvožemiuose – mažiau nei 30 kg
ha-1
.
-
13
1 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose
(2012 metų pavasarį)
2 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose
(2006-2011 metais)
Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Vilniaus,
Švenčionių, Molėtų, Utenos,
Ignalinos, Zarasų rajonuose, dalyje Vilkaviškio, Marijampolės,
Prienų, Kaišiadorių, Ukmergės,
-
14
Lietuvoje dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje mineralinio azoto iki 36
kg ha-1
nustatyta 20,1
proc., tirtų plotų, 36–70 kg ha-1
– 51,4 proc., 71–105 kg ha-1
– 16,7 proc., daugiau 105 kg ha-1
–
11,8 proc. (2 lentelė). Daug ir labai daug mineralinio azoto
nustatyta ūkiuose, kuriuose tręšiama
gyvulininkystės kompleksuose sukauptu mėšlu, taip pat
intensyvios gamybos ūkiuose po
kaupiamųjų ar kitų praėjusiais metais gausiai azotu treštų
augalų, puveninguose dirvožemiuose.
2 lentelė. 2012 m. pavasarį tirtuose plotuose mineralinio azoto
kiekio pasiskirstymas
dirvožemyje
Lietuvos zona
Mineralinio azoto kiekis dirvožemio 0-60 cm sluoksnyje kg
ha-1
105
(daug)
pasiskirstymas %
Rytų 18,6 61,0 15,3 5,1
Vakarų 14,4 44,5 21,1 20,0
Vidurio 30,9 52,7 10,9 5,5
Vidutiniškai
Lietuvoje 20,1 51,4 16,7 11,8
Vertinant šalies mineralinio azoto kiekį dirvožemyje pagal
augintus priešsėlius, daugiau
jo rasta po kaupiamųjų augalų ir rapsų – 81,9 kg ha-1
, mažiau po žiemkenčių – 70,3, mažiausiai
po vasarojaus – 53,1 kg ha-1
. Šių metų žiemkenčių plotuose mineralinio azoto nustatyta
vidutiniškai 69,8 kg/ha, daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų
plotuose – 43,2 kg ha-1
. Pagal
granuliometrinę sudėtį šalyje mineralinis azotas dirvožemio 0–60
cm sluoksnyje buvo
pasiskirstęs taip: smėliuose – 51,8 kg ha-1
, priesmėliuose ir lengvuose priemoliuose – 61,2 kg ha-
1, vidutinio sunkumo ir sunkiuose priemoliuose bei moliuose –
68,7 kg/ha. Tai labai svarbūs
veiksniai, todėl žemdirbiai, skaičiuodami azoto trąšų normas, į
tai turi atsižvelgti.
Mineralinis azoto nevienodai pasiskirstęs ir atskiruose
dirvožemio sluoksniuose.
Vidutiniškai šalyje 50 proc. mineralinio azoto sukaupta 0–30 cm
sluoksnyje, 28,6 proc. – 30–60
cm ir 21,4 proc. – 60–90 cm sluoksniuose. Vakarų ir Rytų
Lietuvoje dirvožemio 0–30 cm
sluoksnyje mineralinio azoto rasta apie 33 kg ha-1
, Vidurio Lietuvoje – 44,8 kg ha-1
, 30–60 cm
sluoksnyje – atitinkamai 16,4, 19,7 ir 26,8 kg/ha, 60–90 cm
sluoksnyje – 13,9, 15,4 ir 18,7 kg/ha.
Tai rodo, jog Vidurio Lietuvoje nemažas kiekis mineralinio azoto
yra susikaupęs gilesniuose
dirvožemio sluoksniuose.
-
15
2012 metų spalio pabaigoje Vidurio Lietuvoje kai kuriuose
laukuose daug mineralinio
azoto dirvožemyje liko po derliaus nuėmimo, o iš rudens
žiemkenčiai daugelyje ūkių buvo per
gausiai patręšti azotu. Akmenės, Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo,
Pasvalio, Biržų, Panevėžio,
Kėdainių, Jurbarko, Šakių, Marijampolės, Kauno rajonų stebėjimo
aikštelėse dirvožemio 0-60 cm
sluoksnyje mineralinio azoto rasta net 80-90 kg/ha, o tai
didžiausias jo kiekis per visą 9 metų
stebėsenos laikotarpį. Lemiamą įtaką mineralinio azoto pokyčiams
dirvožemyje turėjo lapkričio
mėnesį iškritęs gausus kritulių kiekis. Jis Vakarų ir Vidurio
Lietuvoje išplovė nitratus į gilesnius
dirvožemio sluoksnius ir į gruntinius vandenis. Stebėjimai
parodė, jog per žiemą viršutiniuose
dirvožemio sluoksniuose labai didelė mineralinio azoto netektis
nustatyta per gausiai 2012 metų
pavasarį mineralinėmis azoto trąšomis tręštuose ir be dengiamųjų
augalų paliktuose žiemojimui
javų, rapsų, kaupiamųjų plotuose, o taip pat rudenį azotu
pertręštuose žiemkenčių, rapsų
laukuose.
Naujausiais tyrimų duomenimis (2013 m. pavasarį), šalies 0-60 cm
dirvožemio sluoksnyje
mineralinio azoto vidutiniškai rasta 57,7 kg ha-1
. Vidurio Lietuvoje jo nustatyta – 61,4 kg ha-1
,
Vakarų Lietuvoje – 58,8 kg ha-1
, Rytų Lietuvoje – 56,8 kg ha-1
. Palyginus su 2012 m. pavasario
duomenimis, mažiau mineralinio azoto rasta tik Vidurio
Lietuvoje, tačiau šis pokytis gan ženklus
net 10,2 kg ha-1
.
Vertinant atskirus regionus, 2013 m. pavasarį dideliu
mineralinio azoto kiekiu – 70-80 kg
ha-1
– išsiskyrė Nemuno žemupio šiaurinė dalis, apimanti Jurbarko ir
dalį Raseinių bei mažesnę
dalį Kauno rajonų. 60–70 kg ha-1
rasta Nemuno žemupio pietinėje dalyje, Vakarų Žemaitijos
plynaukštėje ir Vidurio Lietuvos žemumoje išdėstytose
aikštelėse, apimančiose Joniškio,
Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Kėdainių, Šakių rajonus,
didesnę dalį Skuodo, Kretingos,
Klaipėdos, Tauragės, Jonavos, bei rytinę dalį Akmenės, Šiaulių,
Radviliškio ir lyguminę dalį
Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų.
2013 m. pavasarį didelėje šalies dalyje mineralinio azoto
nustatyta 50–60 kg ha-1
. Toks jo
kiekis rastas net 7 dirvožemio rajonuose: Pajūrio ir Nemuno
deltos lygumoje, Žemaitijos-Vakarų
Kuršo aukštumoje, Nemuno vidurio ir Neries žemupio plynaukštėje,
Baltijos aukštumos
vakarinėje dalyje, Pietryčių Lietuvos lygumos šiaurinėje dalyje,
Kazlų Rūdos ir Korsakiškio
senųjų deltų lygumose. Minėtas mineralinio azoto kiekis
nustatytas Prienų, Kaišiadorių,
Anykščių, Ukmergės, Rokiškio, Širvintų, Telšių, didesnėje dalyje
Molėtų, Alytaus, Lazdijų,
Kauno, Kelmės, Mažeikių, Plungės, Šilalės, Šilutės rajonų.
-
16
3 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose
(2013 metų pavasarį)
Mažesnis mineralinio azoto kiekis – 40-50 kg ha-1
– 2013 m. pavasarį nustatytas
pietrytinėje Lietuvos dalyje: Dysnos lygumoje, Ašmenos
aukštumoje ir Lydos plynaukštėje,
Baltijos aukštumos rytinėje dalyje, Pietryčių Lietuvos lygumos
pietinėje dalyje, o taip pat Vakarų
Lietuvoje: Žemaitijos rytų plynaukštėje ir Smalininkų senųjų
deltų lygumoje, apimančiuose
Varėnos, Šalčininkų, Ignalinos bei dalį Lazdijų, Trakų,
Vilniaus, Zarasų, Kelmės, Radviliškio,
Šiaulių, Akmenės, Tauragės rajonus.
Mažai mineralinio azoto – 30-40 kg ha-1
– 2013 m. pavasarį rasta tik Pietryčių Lietuvos
lygumos vidurinėje dalyje, apimančioje Švenčionių ir dalį Molėtų
rajonų. Labai mažai
mineralinio azoto – mažiau 30 kg ha-1
– aptikta tik kai kuriose pavienėse tyrimų aikštelėse. 2013
n. pavasarį, skirtingai nei 2007, 2008, 2009 ir 2010 tyrimo
metais, dirvožemyje mažiau negu 40
kg/ha mineralinio azoto rasta labai nedaug.
2013 m. pavasarį vertinant šalies mineralinio azoto kiekį
dirvožemyje pagal augintus
priešsėlius, daugiau jo 0-60 cm sluoksnyje rasta po kaupiamųjų
ir rapsų – 75,6 kg ha-1
, mažiau po
žiemkenčių – 63,6, o mažiausiai po vasarojaus – 52,2 kg/ha.
Žiemkenčių plotuose mineralinio
azoto vidutiniškai nustatyta 64,7 kg ha-1
, o daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų plotuose – 49,9
kg ha-1
.
-
17
Išvados:
Apibendrinant pastarųjų devynerių metų (2005-2013 m.)
mineralinio azoto
dirvožemyje stebėsenos duomenis galima teigti, kad jo kiekis
dirvožemyje atskirais metais
ir atskiruose šalies regionuose buvo labai nevienodas,
priklausomai nuo vietos dirvožemio
savybių, klimato veiksnių (temperatūros, kritulių), tręšimo bei
naudojamos agrotechnikos.
Mineralinio azoto kiekis pastebimai kinta ir kiekvienų metų
eigoje, todėl įvertinti visus
vienu metu vykstančius ir mineralinio azoto kiekiui dirvožemyje
įtakos turinčius veiksnius
yra gana sudėtinga. Dėl šios priežasties 2005 metais Žemės ūkio
ministerija ir inicijavo
mineralinio azoto stebėsenos šalies dirvožemiuose programą.
Remiantis gautais tyrimų
duomenimis, kiekvienais metais šalies žemdirbiams, konsultantams
ir specialistams teikiama
informacija apie pavasarį dirvožemyje esamas mineralinio azoto
atsargas ir žemės ūkio
augalams reikiamas azoto trąšų normas. Verta pažymėti, kad
vykdomi mineralinio azoto tyrimai
taip pat yra svarbūs įgyvendinant Europos Sąjungos „Nitratų
direktyvą“ (91/676/EEB).
1.2. Gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai
mineralinėmis
medžiagomis, dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą,
organinę anglį/humusą
ir judrųjį fosforą
1.2.1. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimo metodika
Ataskaitoje išanalizuota Biržų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio,
Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių,
Kretingos, Kupiškio, Marijampolės Panevėžio, Pakruojo, Pasvalio,
Plungės, Radviliškio,
Raseinių, Skuodo, Šakių, Širvintų, Švenčionių, Šalčininkų,
Trakų, Telšių, Tauragės ir Ukmergės
dalies gyvulininkystės ūkių dirvožemių mineralinio azoto
(Nmin.), humuso kiekio ir judriojo
fosforo (P2O5) 2012 m. duomenys. Įvertinta 37 ūkininkų ūkių
dirvožemiai ir 41 ŽŪB, kurios
pagal „Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatus“ privalo
vykdyti ūkio subjektų aplinkos
monitoringą. Dirvožemio ėminiams parinkti plotai, kurie
geriausiai atstovauja tipines vietovės
sąlygas pagal reljefą, dirvožemio tipą, granuliometrinę sudėtį
ir žemėnaudą. Dirvožemio ėminiai
judriojo fosforo, organinės anglies/humuso nustatymui paimti iš
0 – 30 cm sluoksnio.
Mineralinio azoto kiekio nustatymui paimti dirvožemio ėminiai iš
0 – 30 ir 31 – 60 cm
dirvožemio sluoksnių.
Dirvožemių vertinimui pagal mineralinio azoto kiekį naudota
Europos šalyse, taip pat ir
Lietuvoje taikoma mineralinio (nitratinio ir amoniakinio) azoto
kiekio dirvožemyje vertinimo
skalė pateikta 8 lentelėje.
-
18
Mineralinio azoto tyrimo metodas. Nustatant nitratinį ir
amoniakinį azotą, dirvožemis
ekstrahuojamas 1M KCl tirpalu. Dirvožemio ir KCl tirpalo
santykis 1:2,5. Plakama 1 val. ir
filtruojama. Filtrate nitratinis azotas nustatomas
kolorimetriškai, naudojant spalvinantį tirpalą, į
kurio sudėtį įeina ortofosforo rūgštis, sulfanilamidas
£-naftil-etilendiamindichloridas.
Amoniakinis azotas nustatomas kolorimetriškai, naudojant natrio
fenoliatą, natrio hipodioritą ir
tartaratą. Mineralinio azoto kiekis mg kg-1
apskaičiuotas sumuojant nitratinio ir amoniakinio
azoto koncentracijas.
Dirvožemio humusingumo vertinimui naudota Lietuvoje taikoma
humuso kiekio
dirvožemyje vertinimo skalė, kuri pateikta 3 lentelėje. Humuso
koncentracija (kiekis)
apskaičiuota padauginus organinės anglies koncentraciją iš
koeficiento 1,724. Organinės anglies
koncentracija nustatyta pagal ISO 10694:1995.
3 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal mineralinio azoto (Nmin)
kiekį
4 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal humuso kiekį
Gyvulininkystės ūkių dirvožemiai suskirstyti į 6 grupes pagal
fosforo kiekį dirvožemyje (5
lentelė). Judrusis fosforas įvertintas Egnerio –Rimo – Domingo
(A - L) metodu – LVP D –
07:2011, 4 leidimas.
Dirvožemio turtingumo
min. azotu grupės
Mineralinio azoto (Nmin)
kiekio vertinimas
Nmin kiekis dirvožemio 0-60 cm
sluoksnyje kg ha-1
I Labai mažo azotingumo 120
Dirvožemio turtingumo
humusu grupės
Humuso kiekio vertinimas Humuso kiekis dirvožemio
0-20 cm sluoksnyje %
I Labai mažo humusingumo < 1,0
II Mažo humusingumo 1,1 – 2,0
III Vidutinio humusingumo 2,1 – 3,0
IV Humusingi 3,1 – 4,0
V Labai humusingi > 4,0
-
19
5 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal judriojo fosforo (P2O5)
kiekį
1.2.2. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal
mineralinį azotą
1991 m. nitratų direktyva (91/676EEC) įpareigoja visas šalis
apsaugoti vandenis nuo
teršimo nitratais iš žemės ūkio šaltinių. Todėl azoto tyrimams
skiriama vis daugiau dėmesio.
Lietuvoje vis daugiau ūkininkų, siekdami gausaus žemės ūkio
augalų derliaus, išberia dideles
azoto trąšų normas, kurios ne visuomet atitinka augalų poreikius
ir šio elemento išteklius
dirvožemyje. Neekonomiškai naudojant trąšas, kyla aplinkos
teršimo pavojus. Azoto
panaudojimo efektyvumas žemės ūkio gamyboje dažnai vertinamas
pagal dirvožemyje
susikaupusį likutinį azotą. Tai augalų vegetacijos metu
dirvožemyje susikaupęs mineralinis
azotas, kurio nemaža dalis gali išsiplauti į gruntinius vandenis
rudens – žiemos – pavasario metu.
Neišplautą likutinį azotą pavasarį gali panaudoti einamųjų metų
augalai.
Rytų Lietuvoje, kur dirvožemiai mažiau sukultūrinti ir yra
lengvesnės granuliometrinės
sudėties, iš kurių mineralinis azotas greičiau išsiplauna, jo
dažniausiai yra mažiau. Vidutiniais
2005–2008 m. duomenimis, mineralinio azoto kiekis siekė 49,7 kg
ha-1
. Vidurio Lietuvos geriau
sukultūrintuose dirvožemiuose mineralinio azoto 0-60 cm
sluoksnyje buvo vidutiniškai apie 61,4
kg ha-1
, Vakarų Lietuvoje mineralinio buvo 55,6 kg ha-1
. Mineralinio azoto kiekio pokyčiai tuose
pačiuose regionuose priklauso nuo kritulių kiekio rudens ir
žiemos laikotarpiu (Mažvila, 2011).
Vykdant mineralinio azoto kiekio dirvožemyje stebėseną būtina
turėti kiekvienų metų
meteorologinius duomenis apie kritulius, oro temperatūrą bei
dirvožemio įšalą. Sukaupus daugiau
duomenų apie mineralinio azoto kiekius Lietuvos dirvožemiuose ir
juos susiejus su atskirų
laikotarpių meteorologiniais duomenimis, galima būtų bandyti
prognozuoti jo kiekius metų
bėgyje be papildomų tyrimų (Staugaitis, Mažvila, Arbačiauskas ir
kt., 2009).
Dirvožemio
turtingumo min. azotu
grupės
Judriojo fosforo (P2O5) kiekio
vertinimas
P2O5 kiekis dirvožemio 0-20
cm sluoksnyje
kg ha-1
I Labai mažo fosforingumo 0 – 50
II Mažo fosforingumo 50,1 – 100
III Vidutinio fosforingumo 100,1 – 150
IV Fosforingi 150,1 – 200
V Didelio fosforingumo 200,1 – 300
VI Labai didelio fosforingumo ˃300
-
20
Atskirų rajonų gyvulininkystės ūkių dirvožemių charakteristika
pagal mineralinio azoto
kiekį pateikta 3 - 12 paveiksluose ir 6 lentelėje.
Biržų rajone buvo įvertintas vieno gyvulininkystės ūkio 157 ha
plotas. Gauti rezultatai
parodė, kad daugiausiai (76,43 proc.) šiame ūkyje yra mažo
turtingumo mineraliniu azotu
dirvožemių (4 pav.). Dirvožemių, kurių 0-60 cm sluoksnyje yra
daugiau kaip 120 mg kg-1
mineralinio azoto ir iš kurių tikėtina, intensyviau tręšiant,
gali išsiplauti mineralinis azotas yra
apie 6,37 proc.
76,43
17,20
6,370,00 I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
4 pav. Biržų rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Jonavos rajone apibendrinus žemės ūkio bendrovių 56 kadastrinių
vietovių dirvožemių
agrocheminio tyrimo duomenis nustatyta, kad 45,52 proc.
dirvožemių yra mažai turtingi (II
turtingumo grupė) mineraliniu azotu. Apie ketvirtadalį tirto
ploto (25,67 proc.) sudaro
vidutiniškai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai. Labai
turtingų mineraliniu azotu dirvožemių
yra tik 12,81 proc. viso tirto ploto (5 pav.). Išanalizavus
atskirų ūkių dirvožemius pagal
mineralinio azoto kiekį, jo pasiskirstymas pagal turtingumo
grupes nepilnai atitiko bendrus
rajono dirvožemių mineralinio azoto dėsningumus (6 lentelė).
3,89
45,52
25,67
12,11
12,81 I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
5 pav. Jonavos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
-
21
Analizuotų Kauno rajono bendrovių ir ūkininkų ūkių dirvožemių
didžioji dalis yra II (38,37
proc.), III (25,97 proc.) ir V (24,98 proc.) turtingumo grupių.
Mažiausią dalį bendro ploto sudarė
I (5,38 proc.) ir IV (5,30 proc.) turtingumo grupių dirvožemiai
(6 pav.). Viename Kauno rajono
ūkių 440 ha plote vyravo penktos turtingumo grupės dirvožemiai,
kai kito ūkio atitinkamo
turtingumo dirvožemiai vyravo 30,7 ha plote.
5,38
38,37
25,97
5,30
24,98I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
6 pav. Kauno rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Kaišiadorių rajone išanalizuota vieno ūkio dirvožemiai, nes
šiame rajone daugiau stambių
gyvulininkystės ūkių, kuriems priklausytų vykdyti vandens ir
dirvožemio monitoringus,
nefiksuota (Kaišiadorių r. Aplinkos apsaugos agentūros
informacija). Ūkyje buvo įvertinti 26
laukų dirvožemiai. Tyrimų duomenimis, 88,34 proc. dirvožemių
buvo labai mažo ir mažo
azotingumo (7 pav.). Didelio ir labai didelio azotingumo
dirvožemiai sudarė 11,66 proc. bendro
analizuotų dirvožemių ploto.
58,0630,28
6,49 5,17I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
7 pav. Kaišiadorių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio
azoto kiekį
-
22
Panevėžio rajone įvertinti 7 ūkių dirvožemiai. Vidutiniais
duomenimis, daugiausiai šio
rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiai pagal mineralinio azoto
kiekį yra mažo (31,29 proc.) ir
vidutinio turtingumo (41,15 proc.). Didelio ir labai didelio
turtingumo dirvožemiai užėmė 27,39
proc. analizuoto ploto, t.y. 3061,8 ha (8 pav.). Panevėžio
rajono 3 iš 7 ūkių labai turtingi
dirvožemiai sudarė apie ketvirtadalį bendro ploto, kituose
ūkiuose šios grupės dirvožemiai užėmė
tik apie kelis procentus tirto ploto (6 lentelė).
18,74
31,29
41,15
13,56
13,83I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
8 pav. Panevėžio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Pakruojo rajone išanalizuoti 26 kadastrinių vietovių
dirvožemiai, viso 1067 ha plotas.
Įvertinus dirvožemius pagal mineralinio azoto kiekį nustatyta,
kad apie 60 proc. viso ploto užima
neturtingi (30,52 proc.) ir vidutiniškai (33,36 proc.) turtingi
mineraliniu azotu dirvožemiai. Labai
turtingų mineraliniu azotu dirvožemių yra apie ketvirtadalį
(26,32 proc.) bendro ploto (9 pav.).
Atskirų bendrovių dirvožemių charakteristika neatitinka bendros
rajono dirvožemių apžvalgos.
Vienoje iš žemės ūkio bendrovių labai turtingų mineraliniu azotu
dirvožemių yra apie 50 proc. (6
lentelė).
0,00
30,52
33,36
9,81
26,32
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
9 pav. Pakruojo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
-
23
Daugiausiai mineralinio azoto yra Pasvalio rajono
gyvulininkystės ūkių dirvožemiuose
(įvertintas 958,5 ha plotas). Labai gausus mineralinio azoto
kiekis yra net 45,81 proc. tirto ploto,
t.y. 304,7 ha (10 pav.). Kitą dalį (52,52 proc.) sudaro mažai ir
vidutiniškai turtingi mineraliniu
azotu laukai. Visų tirtų atskirų bendrovių dirvožemių būklė
atitiko bendrąją rajono dirvožemių
turtingumo pagal mineralinį azotą charakteristiką (6
lentelė).
0
37,00
15,521,67
45,81
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
10 pav. Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Plungės rajone įvertinti keturi gyvulininkystės ūkiai, kuriuose
vyravo antros, trečios ir
ketvirtos turtingumo grupių dirvožemiai. Daugiausiai (85,91
proc.) nustatyta antros turtingumo
grupė dirvožemių, mažiausiai (0,56 proc.) buvo ketvirtos
turtingumo grupės dirvožemių (11
pav.). Atskiruose ūkiuose dirvožemio pasiskirstymas pagal
turtingumą mineraliniu azotu atitiko
bendrą ūkių charakteristiką.
85,91
18,220,000,56 I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
11 pav. Plungės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiai yra mažai ir
vidutiniškai turtingi
mineraliniu azotu. Šių turtingumo grupių dirvožemių yra apie
99,6 proc. viso tirto ploto (12
pav.).
-
24
Šio rajono tirtų gyvulininkystės ūkių dirvožemiuose perteklinis
mineralinio azoto kiekis
nenustatytas.
0
30,62
0,39 0
68,98
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
12 pav. Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Šakių rajone ištyrus 594,6 ha gyvulininkystės ūkių lauko ploto
nustatyta, kad vyrauja
vidutinio turtingumo pagal mineralinį azotą dirvožemiai (13
pav.). Šeštadalyje (16,67 proc.) tirto
ploto vyravo labai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad
vidutiniai duomenys nepilnai atspindi atskirų ūkių dirvožemių
charakteristikas. Dviejuose
ūkiuose iš visų tirtų ūkių, vyravo labai neturtingi, neturtingi
ir vidutinio turtingumo dirvožemiai,
kai kitame labai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai užėmė 50
proc. tirto ploto (6 lentelė).
12,77
10,47
49,46
10,62
16,67
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
13 pav. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal mineralinio azoto
kiekį
Vidutiniais Lietuvos gyvulininkystės ūkių dirvožemių tyrimo
duomenimis, vyrauja mažo
(30 iki 60 kg ha-1
) ir vidutinio (30 iki 60 kg ha-1
) azotingumo dirvožemiai. Nuo bendro tirto ploto
mažo azotingumo dirvožemiai sudarė 38,5 proc., o vidutinio
azotingumo –31,74 proc. Mažiausiai
yra labai mažo azotingumo (0 - 30 kg ha-1
) ir daug azoto turinčių (90 - 120 kg ha-1
) dirvožemių,
tai 2,12 ir 8,24 proc. Didžiausi (>120 kg ha-1) mineralinio
azoto kiekiai yra Pasvalio rajono
-
25
gyvulininkystės ūkiuose. Kauno ir Pakruojo rajonų ūkiuose labai
turtingų mineraliniu azotu yra
apie 14 – 26 proc. bendro įvertinto ploto.
Apibendrinus duomenis galima teigti, kad labai nevienodi
mineralinio azoto kiekiai
dirvožemyje būna ne tik tarp atskirų rajonų, bet ir tarp atskirų
ūkių tuose pačiuose rajonuose ir
net tarp to paties ūkio laukų. Be to mineralinio azoto kiekis
dirvožemyje yra nepastovus dydis, jis
priklauso nuo patręšimo intensyvumo ir meteorologinių
sąlygų.
6 lentelė. Mineralinio azoto kiekis skirtingų rajonų ūkių
dirvožemiuose
Rajonas/
bendrovė/ūkis
Ėminių skaičius Mineralinio azoto kiekis dirvožemyje
I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė
1 2 3 4 5 6 7
Jonavos r.
bendrovė/ūkis Nr. 1 21 7,78 79,65 9,73 0 2,83
Jonavos r.
bendrovė/ūkis Nr. 2 35 0,00 11,38 41,61 24,23 22,78
Joniškio r.
bendrovė/ūkis Nr. 1 8 0 36,59 63,41 0,00 0,00
Kauno r.
bendrovė/ūkis Nr. 1 33 10,76 40,15 29,96 9,33 9,81
Kauno r.
bendrovė/ūkis Nr. 2 25 0,00 36,59 21,99 1,28 40,15
Kaišiadorių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 26 58,06 30,28 0,00 6,49 5,17
Kėdainių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 22 0,00 84,29 0,00 15,71 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.1 11 0,00 56,46 0,00 19,03 24,51
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.2 14 0,00 48,54 9,85 36,86 4,74
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.3 27 1,20 26,07 36,96 15,18 20,58
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.4 11 0,00 7,55 76,57 11,18 4,71
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.5 4 0,00 0,00 100,00 0,00 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.6 14 0,00 9,94 64,67 0,00 25,39
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis Nr.7 4 0,00 70,48 0,00 12,65 16,87
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis Nr.1 6 0,00 11,95 20,36 13,83 53,86
-
26
6 lentelės tęsinys
1 2 3 4 5 6 7
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis Nr.2 26 0,00 4,01 62,25 12,48 21,26
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis Nr.3 11 0,00 75,60 17,46 3,11 3,83
Pasvalio r.
bendrovė/ūkis Nr.1 13 0,00 29,93 31,04 3,35 35,69
Pasvalio r.
bendrovė/ūkis Nr.2 7 0,00 44,07 0,00 0,00 55,93
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 14 0,00 74,36 23,95 1,68 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 12 0,00 88,58 11,42 0,00 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 15 0,00 80,71 19,29 0,00 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis Nr.2 6 0,00 100,00 0,00 0,00 0,00
Radviškio r.
bendrovė/ūkis Nr.1 17 0,00 39,61 7,05 12,15 41,19
Raseinių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 15 0,00 90,30 8,91 0,79 0,00
Raseinių
bendrovė/ūkis Nr.2 16 0,00 47,67 52,33 0,00 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis Nr.1 5 38,32 17,89 43,79 0,00 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis Nr.2 9 0,00 8,63 87,90 3,48 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis Nr.3 47 0,00 4,90 16,70 28,40 50,01
-
27
1.2.3. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal
humusą
Lietuvos dirvožemiai labai skiraisi pagal humuso kiekį. Šalies
klimato sąlygomis humuso
kiekis labiausiai priklauso nuo dirvožemio genetinio tipo ir
granuliometrinės sudėties.
Šio tyrimo duomenimis, gyvulininkystės ūkiuose daugiausiai buvo
vidutiniškai turtingų (2,1
– 3,0 proc.) pagal humusą dirvožemių. Daugiausiai šių dirvožemių
buvo Pakruojo (85,65 proc.),
Pasvalio (86,02 proc.), Radviliškio (78,01 proc.) ir
Marijampolės (72,67 proc.) rajonuose.
Ignalinos, Kupiškio ir Tauragės rajonuose vyravo turtingi humusu
dirvožemiai ir vidutiniškai
užėmė 63,45, 64,72 ir 50,59 proc. viso tirto ploto. Labai
turtingi humusu dirvožemiai nustatyti tik
6 rajonuose, tai Kėdainių, Kaišiadorių, Panevėžio, Pakruojo,
Skuodo ir Švenčionių (7 lentelė).
7 lentelė. Humuso kiekis skirtingų rajonų ūkių dirvožemiuose
Rajonas/
bendrovė/ūkis
Humuso kiekis dirvožemyje
I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė
Ignalinos r. 0,00 0,00 36,55 63,45 0,00
Joniškio r. 0,00 31,56 61,07 7,38 0,00
Kauno r. 0,00 28,19 65,73 6,08 0,00
Kėdainių r. 0,00 17,22 44,56 33,16 5,06
Kretingos r. 0,00 0,00 54,62 45,38 0,00
Kupiškio r. 0,00 31,51 3,77 64,73 0,00
Kaišiadorių r. 0,00 19,54 50,57 24,14 5,75
Marijampolės r. 0,00 27,33 72,67 0,00 0,00
Panevėžio r. 0,00 23,24 56,32 7,74 12,70
Pakruojo r. 0,00 0,00 85,65 11,96 2,39
Pasvalio r. 0,00 0,00 86,02 13,98 0,00
Radviliškio r. 0,00 12,36 78,01 9,63 0,00
Skuodo r. 0,00 5,78 63,25 22,71 8,26
Šakių r. 0,00 7,50 56,01 36,50 0,00
Širvintų r. 0,00 33,80 66,20 0,00 0,00
Švenčionių r. 0,00 17,40 54,97 6,01 21,62
Telšių r. 0,00 31,37 34,99 33,64 0,00
Tauragės r. 0,00 0,00 49,41 50,59 0,00
Ukmergės r. 0,00 32,46 67,54 0,00 0,00
-
28
1.2.4. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal judrųjį
fosforą
Augalams prieinamas (P2O5) fosforas dirvožemyje yra mažiau
judrus nei azotas ar kiti
cheminiai elementai, kaip kalcis, magnis, kalis, tačiau nedideli
kiekiai vandenyje tirpaus fosforo
migruoja į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir taip patenka į
gruntinius vandenis. Nors fosforo,
lyginant su azotu, išsiplauna kelis šimtus ir daugiau kartų
mažiau, tačiau ir šis fosforo kiekis
ežeruose, upėse ir kituose vandens telkiniuose gali iššaukti
nepageidautiną eutrofikacijos procesą.
Dažniausiai vandenyje ištirpęs fosforas į vandens telkinius
patenka dėl dirvožemyje vykstančių
erozijos procesų, dėl intensyvaus žemės ūkio augalų tręšimo
mineralinėmis fosforo ir
organinėmis trąšomis, dėl didelio judriojo fosforo susikaupimo
dirvožemyje (Adomaitis ir kt.,
2004). Todėl nuo judriojo fosforo kiekio dirvožemyje turi
priklausyti augalams su trąšomis
ištręšiamas fosforo kiekis. Kai dirvožemyje yra vidutiniai
judriojo fosforo kiekiai, tręšiama visa
augalų planuojamam derliui išauginti apskaičiuota fosforo trąšų
norma, kai judriojo fosforo
dirvožemyje mažai – ji didinama ketvirtadaliu, kai daug -
mažinama 40-50%, o kai labai daug –
tręšiama tik 25% paskaičiuotos normos arba fosforu iš vis
netręšiama (Staugaitis, Timbare,
2008).
Dirvožemių agrocheminių tyrimų duomenimis, atskirų rajonų
gyvulininkystės ūkiuose
vyravo skirtingo turtingumo pagal judrųjį fosforą dirvožemiai.
Labai mažo fosforingumo
dirvožemiai vyravo Ignalinos, Kupiškio, Švenčionių ir dalyje
Skuodo ūkių.
Ignalinos rajono gyvulininkystės ūkyje 100 proc. bendro tirto
ploto sudarė tik I turtingumo
grupės dirvožemiai, kuriuose judriojo fosforo buvo 30 – 44,5 mg
kg -1
(8 lentelė).
Vidutiniais duomenimis, Kupiškio rajono ūkiuose labai mažo
fosforingumo (0 – 50 mg kg-
1) dirvožemiai sudarė 64,5 proc. nuo visų šiame rajone tirtų
dirvožemių. Apie 20 proc. buvo mažo
fosforingumo (50,1 – 100 mg kg-1
) ir apie 11 proc. vidutinio fosforingumo (100,1 – 150 mg
kg-1
)
dirvožemių. Didelio (200– 300 mg kg-1
) ir labai didelio fosforingumo (> 300 mg kg-1)
dirvožemių nenustatyta (14 pav.).
64,49
19,38
11,055,07
0,00
0,00I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
14 pav. Kupiškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
29
Švenčionių rajono gyvulininkystės ūkiuose labai neturtingi
fosforu dirvožemiai sudarė 35,7
proc., kiti dirvožemiai buvo neturtingi (13,5 proc.) ir
vidutinio turtingumo (18 proc.). Vidutiniais
rajono duomenimis, apie 19,8 proc. buvo didelio fosforingumo
dirvožemių, kurie vyravo Sarių ir
Švenčionėlių seniūnijose esančių ūkių plotuose (15 pav.).
Kituose rajono ūkiuose didelio ir labai
didelio fosforingumo dirvožemių nenustatyta (8 lentelė).
35,70
13,4917,98
8,03
19,86
4,93
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
15 pav. Švenčionių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Vidutiniais Skuodo rajono dirvožemių tyrimo duomenimis, rajono
gyvulininkystės ūkiuose
vyrauja labai neturtingi (30,64 proc.) ir mažo turtingumo (44,71
proc.) judriuoju fosforo
dirvožemiai. Šio rajono ūkiuose labai turtingų judriuoju fosforu
dirvožemių nenustatyta (16 pav.).
Skuodo rajone tirta trijų ūkių dirvožemiai, kurie pagal
turtingumą fosforu pasiskirstė taip: 40 - 60
proc. sudarė labai neturtingi fosforu, 14 – 40 proc. neturtingi,
35 – 65 proc. vidutinio turtingumo
ir tik viename iš ūkių nustatyta 16,5 proc. turtingų judriuoju
fosforu dirvožemių (8 lentelė).
30,64
44,71
8,62
10,845,19
0,00I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
16 pav. Skuodo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
30
Daugiausiai neturtingų judriuoju fosforu (50,1 – 100 mg kg-1
) dirvožemių nustatyta
Kaišiadorių, Kretingos, Plungės, Skuodo, Širvintų, Telšių ir
Ukmergės rajonų ūkiuose.
Vidutiniais duomenimis Kaišiadorių rajono ūkiuose neturtingi
judriuoju fosforu
dirvožemiai užėmė 30,65 proc. viso tirto ploto, kitų grupių
dirvožemiai sudarė 11,95 – 16,83
proc. (17 pav.). Šiuo atveju vidutiniai duomenys atitiko atskirų
ūkių dirvožemių charakteristikas.
16,05
30,65
16,83
11,95
12,05
12,47
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
17 pav. Kaišiadorių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo
fosforo kiekį
Kretingos rajono gyvulininkystės ūkiuose labai neturtingi ir
neturtingi judriuoju fosforu
dirvožemiai užėmė daugiau negu pusę tirto ploto – 69,35 proc., o
turtingi judriuoju fosforu –
ketvirtį tirto ploto – 25,55 proc. (18 pav.). Viename iš tirtų
ūkių visi dirvožemiai priklausė II
turtingumo grupei, kai kito ūkio 31,64 proc. laukų buvo turtingi
judriuoju fosforu (8 lentelė).
16,70
52,65
0,00
25,550,00
5,09
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
18 pav. Kretingos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
31
Vidutiniais duomenimis, Plungės rajono ūkiuose didžiąją tirto
ploto dalį sudarė labai
neturtingi ir neturtingi judriuoju fosforu dirvožemiai, viso
75,73 proc. (19 pav.). Turtingi ir labai
turtingi šiuo elementu dirvožemiai užėmė tik 9,07 proc.
Dirvožemių pasiskirstymą pagal judrųjį
fosforą atskiruose rajono ūkiuose dalinai atspindėjo vidutiniai
rajono duomenys. Reiktų atkreipti
dėmesį į tai, kad labai turtingų fosforu dirvožemių buvo tik
viename iš keturių ūkių ir jie užėmė
penktadalį to ūkio tirto ploto (8 lentelė).
39,46
36,27
13,19
2,01 7,281,79
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
19 pav. Plungės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Širvintų rajone išanalizuotas tik vieno ūkio 200 ha plotas,
kurio dirvožemių charakteristika
pateikta 20 paveiksle. Kaip ir daugelyje šios grupės ūkių vyravo
II ir III turtingumo grupių
dirvožemiai bei penktadalį sudarė labai turtingi fosforu
dirvožemiai, t.y. apie 40 ha tirto ploto.
0,00
38,08
34,14
0,00
7,58
20,20
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
20 pav. Širvintų rajono gyvulininkystės ūkio dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
32
Telšių rajono gyvulininkystės ūkiuose vyravo I – III turtingumo
grupių (0 -150 mg kg-1
)
dirvožemiai, kurie sudarė 77,63 proc. viso tirto ploto (21
pav.). Šio rajono viename iš ūkių
nustatyti du laukai (bendras plotas l7 ha plotas), kuriuose
vyravo labai turtingi (>300 mg kg-1)
judriuoju fosforu dirvožemiai. Dirvožemių apsirūpinimas
judriuoju fosforu siekė 335 – 380 mg
kg-1
. Kituose plotuose judriojo fosforo kiekiai siekė 23 – 124 mg
kg-1
(8 lentelė).
13,62
44,6619,35
0,0010,18
12,19
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
21 pav. Telšių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Ukmergės rajone įvertintas vieno gyvulininkystės ūkio
dirvožemis, kurio apsirūpinimas
judriuoju fosforu buvo labai mažas ir vidutinis. Viename 2,6 ha
plote judriojo fosforo buvo tik 22
mg kg-1
. Didžiausias fosforo kiekis siekė 128 mg kg-1
(8 lentelė).
Daugiausiai vidutiniškai turtingų (100,1-150 mg kg-1
) judriuoju fosforu dirvožemių buvo
Biržų, Kauno, Marijampolės, Raseinių, dalinai Širvintų ir
Ukmergės bei Trakų rajonų ūkiuose.
Biržų rajone įvertintas 200 ha plotas. Gautais duomenimis,
vidutinio turtingumo augalams
prieinamu fosforu buvo 61,75 proc. tirto ploto, kitą dalį sudarė
II ir IV turtingumo grupių
dirvožemiai. Didžiausias fiksuotas judriojo fosforo kiekis buvo
192 mg kg-1
(8 lentelė).
Kauno rajono gyvulininkystės ūkiuose mažiausiai buvo labai
neturtingų judriuoju fosforu
dirvožemių (1,34 proc.). Didžiąją dalį sudarė vidutiniškai
turtingi (37,01 proc.) ir turtingi (31,38
proc.) fosforu dirvožemiai (22 pav.). Nustatyta, kad dviejuose
ūkiuose 98 ha plote buvo labai
turtingų šiuo elementu dirvožemių ir trijuose laukuose siekė 397
– 571 mg kg-1
. Esant tokiam
judriojo fosforo kiekiui dirvožemyje atsiranda reali galimybė
fosforo išsiplovimui.
-
33
1,34 8,27
37,01
13,30
31,38
8,70
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
22 pav. Kauno rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Marijampolės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį pateiktas 23 paveiksle. Išanalizuoti keturių
gyvulininkystės ūkių dirvožemiai, viso 101
ėminys. Nustatyta, kad ūkiuose vyravo III ir IV turtingumo
grupių dirvožemiai, tačiau 6 laukuose
vyravo labai turtingi judriuoju fosforu dirvožemiai ir tai
sudarė 9,38 proc. nuo viso tirto ploto.
Didžiausias fiksuotas kiekis – 566 mg kg-1
.
0,00 13,39
32,63
29,38
15,22
9,38
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
23 pav. Marijampolės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo
fosforo kiekį
Raseinių rajone išnagrinėti dirvožemių fosforingumo duomenys
dviejų stambių
gyvulininkystės kompleksų plotuose. Atlikti dirvožemių tyrimai
parodė, kad 19 laukų
dirvožemiai iš 33 yra vidutinio fosforingumo (106 – 142 mg
kg-1
). Tokie dirvožemiai sudarė
78,36 proc. viso tirto ploto. 16,29 proc. užėmė mažo
fosforingumo dirvožemiai ir tik apie 6 proc.
užėmė turtingi ir labai turtingi judriuoju fosforu dirvožemiai
(24 pav.). Didžiausias judriojo
fosforo kiekis nustatytas 16,3 ha plote ir siekė 269 mg kg-1
.
-
34
0,00 16,29
78,36
2,990,00
2,36I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
24 pav. Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Trakų rajono gyvulininkystės ūkių plotai priklauso neturtingiems
(22,88 proc.) ir
vidutiniškai turtingiems (77,12 proc.) judriuoju fosforu
dirvožemiams Didžiąją dalį sudarė III
turtingumo grupės dirvožemiai, kuriuose buvo nuo 101 iki 142 mg
kg-1
fosforo (25 pav.).
Atitinkamai II turtingumo grupės dirvožemiuose judriojo fosforo
nustatyta nuo 69 iki 98 mg kg-1
.
0,0022,88
77,12
0,000,000,00
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
25 pav. Trakų rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo kiekį
Tauragės rajone įvertinto ūkio dirvožemis priklausė II – V
turtingumo grupėms.
Daugiausiai (40,05 proc.) buvo laukų su vidutiniu fosforo
kiekiu, o mažo ir didelio turtingumo
grupių dirvožemiai užėmė atitinkamai 22,5 ir 24,45 proc. tirto
ploto (8 lentelė). Bendra rajono
gyvulininkystės ūkių dirvožemių charakteristika nepateikta, nes
per maža išanalizuotų plotų
apimtis.
Jonavos rajono ūkiuose išanalizuoti 20 dirvožemio ėminių, kurių
agrocheminiai rodikliai
charakterizuoja rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių būklę (26
pav.). Gyvulininkystės ūkiuose
vyrauja fosforingi (25,42 proc.), didelio fosforingumo (40,91
proc.) dirvožemiai. Tuo tarpu plotai
su mažu ir vidutiniu fosforo kiekiu dirvožemyje sudaro iš viso
20,84 proc. Tai dalinai priklauso
-
35
ne tik nuo intensyvios žemės ūkio veiklos, bet ir nuo
teritorijos fizinių bei geografinių ypatumų.
Jonavos rajonas pagal žemės ūkio paskirties teritorijų zonavimą
pagal gamtines sąlygas
priskiriamas derlingų žemių zonai (IIA).
0,00 6,7814,06
25,4240,91
12,83
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
26 pav. Jonavos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
Panevėžio rajone išanalizuoti 9 ūkių 3113,9 ha ploto dirvožemių
duomenys. Nustatyta, kad
vyravo trijų turtingumo grupių dirvožemiai. Labai panašus kiekis
buvo fosforingų ir didelio
fosforingumo dirvožemių ir kiek mažesnis – vidutinio
fosforingumo dirvožemių (27 pav.). Labai
turtingi fosforu dirvožemiai nustatyti tik dviejuose ūkiuose,
jie užėmė tik 2,96 proc. bendro ploto
ir tai sudarė 92,17 ha.
8,56
24,51
32,15
31,24
2,96
0,58I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
27 pav. Panevėžio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
31,36 proc. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
fosforingi, apie 26,33 proc.
sudaro mažai fosforingi ir apie 19,72 proc. vidutinio
fosforingumo dirvožemiai. Mažiausiai yra
labai neturtingų ir labai turtingų judriuoju fosforu dirvožemių
(28 pav.).
-
36
0,6426,33
19,7231,36
15,39
6,57
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
28 pav. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo kiekį
Toliau aptariami rajonai, kurių gyvulininkystės ūkiuose vyrauja
turtingi ir labai turtingi
judriuoju fosforu dirvožemiai. Fosforo tyrimai parodė, kad daug
fosforo turinčių dirvožemių yra
Joniškio, Kėdainių, Pakruojo, Pasvalio ir Radviliškio rajonuose.
yra daugiau nei mažai turinčių.
Išanalizavus dviejų Joniškio rajono gyvulininkystė ūkių 11 laukų
nustatyta, kad vyrauja tik
didelio fosforingumo dirvožemiai (29 - 33 pav.). Panevėžio
rajone tokie dirvožemiai sudarė 48,44
proc. tirto ploto, Kėdainių – atitinkamai 48,44 proc. Kėdainių
rajone kita dalis dirvožemių buvo
vidutiniškai fosforingi (100,1 – 150 mg kg-1
) ir fosforingi (150,1 – 200 mg kg-1
).
Šie duomenys atkartoja duomenis LAMMC Agrocheminių tyrimų
laboratorijos ir Latvijos
agrocheminių tyrimų centro bendro projekto „LIELASOIL“ (2008),
kuriame teigiama, kad
daugiausiai stebėjimo aikštelių su dideliu ir labai dideliu
fosforo kiekiu buvo Pakruojo,
Radviliškio ir Pasvalio rajonuose.
0,000,000,000,00
100,00
0,00
V grupė
29 pav. Joniškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
37
0,000,00 18,58
32,98
48,44
0,00
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
30 pav. Kėdainių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
0,0015,21
40,62
39,62
2,112,44
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
31 pav. Pakruojo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
0,000,000,00
37,50
62,50
0,00
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
32 pav. Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo fosforo
kiekį
-
38
0,00 8,74
28,53
10,2435,27
17,21
I grupė
II grupė
III grupė
IV grupė
V grupė
VI grupė
33 pav. Radviliškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių
pasiskirstymas pagal judriojo
fosforo kiekį
LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos duomenimis (2008), dėl
intensyvios žemės
ūkio gamybos Vidurio Lietuvos Lielupės baseino teritorijoje
(Pasvalio, Pakruojo, Joniškio)
daugėja dirvožemių, turinčių daug ir labai daug judriojo
fosforo, ir priešingai – mažėja labai
mažai ir mažai turinčių. Nustatyta, kad, labiausiai judriojo
fosforo kiekis dirvožemyje padidėjo
Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose. Tai gali įtakoti ir
gamybos intensyvumas bei
naudojamos intensyvios žemės ūkio augalų auginimo
technologijos.
8 lentelė. Judriojo fosforo kiekis skirtingų rajonų ūkių
dirvožemiuose
Rajonas/
bendrovė/ūkis
Ėminių
skaičius
Judriojo fosforo kiekis dirvožemyje
I grupė II grupė III
grupė
IV
grupė
V
grupė
VI
grupė
1 2 3 4 5 6 7 8
Biržų r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
8 0,00 17,07 61,75 21,18 0,00 0,00
Ignalinos r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
5 12,50 87,50 0,00 0,00 0,00 0,00
Ignalinos r.
bendrovė/ūkis
Nr. 2
4 12,50 87,50 0,00 0,00 0,00 0,00
Jonavos r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
20 0,00 6,78 14,06 25,42 40,91 12,83
Joniškio r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
6 0,00 0,00 0,00 0,00 100,00 0,00
Joniškio r.
bendrovė/ūkis
Nr. 2
5 0,00 0,00 0,00 0,00 100,00 0,00
-
39
8 lentelės tęsinys
Kauno r.
bendrovė/ūkis
Nr. 1
25 0,00 10,52 35,79 25,30 11,09 17,31
Kauno r.
bendrovė/ūkis
Nr. 2
9 0,00 0,72 39,20 9,30 45,06 5,72
Kauno r.
bendrovė/ūkis
Nr. 3
317 16,73 58,82 24,45 0,00 0,00 0,00
Kaišiadorių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
24 16,05 30,65 16,83 11,95 12,05 12,47
Kėdainių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
6 0,00 0,00 11,58 22,98 48,44 0,00
Kėdainių r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
7 0,00 0,00 7,20 18,30 0,00 0,00
Kretingos r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
43 0,00 100,00 0,00 0,00 0,00 0,00
Kretingos r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
6 20,68 41,37 0,00 6,30 31,64 0,00
Kupiškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
7 65,75 3,77 20,89 9,59 0,00 0,00
Marijampolės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
8 0,00 23,04 34,65 24,11 8,10 10,11
Marijampolės r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
21 0,00 0,00 25,52 45,10 29,38 0,00
Marijampolės r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
16 0,00 0,00 31,60 33,21 23,33 11,85
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
16 0,00 0,00 29,24 8,95 61,81 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
9 0,00 9,80 0,00 57,25 32,94 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
25 1,85 0,00 25,10 33,23 31,58 8,23
Panevėžio r.
ūkis Nr.4 69 0,00 26,46 37,04 36,51 0,00 0,00
-
40
8 lentelės tęsinys
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.5
4 0,00 0,00 46,15 53,85 0,00 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.6
9 0,00 0,00 4,76 27,11 68,13 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.7
6 0,00 0,00 18,67 81,33 0,00 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.8
5 0,00 0,00 12,97 55,67 31,36 0,00
Panevėžio r.
bendrovė/ūkis
Nr.9
30 0,00 60,32 0,00 8,00 26,52 5,15
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
13 0,00 0,00 8,31 28,04 55,55 8,10
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
25 0,00 5,78 34,84 54,69 4,69 0,00
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
11 0,00 0,00 0,00 44,98 55,02 0,00
Pakruojo r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
18 0,00 0,00 0,00 15,77 84,23 0,00
Pasvalio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
10 0,00 0,00 0,00 37,5 62,5 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
14 10,69 74,06 3,98 0,00 11,28 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
12 46,84 24,14 17,29 6,52 5,22 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
15 61,27 14,02 20,65 0,00 4,07 0,00
Plungės r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
6 58,64 0,00 11,68 0,00 8,88 20,79
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
13 0,00 0,00 0,00 0,00 65,08 34,92
Radviškio r.
ūkis Nr.2 13 0,00 22,16 55,75 17,04 3,50 1,56
-
41
8 lentelės tęsinys
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
10 0,00 0,00 12,59 0,00 64,62 22,79
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
7 0,00 0,00 29,53 13,15 32,99 24,34
Radviškio r.
bendrovė/ūkis
Nr.5
7 0,00 0,00 37,36 29,78 32,87 0,00
Raseinių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
16 0,00 7,15 92,06 0,00 0,79 0,00
Raseinių
bendrovė/ūkis
Nr.2
17 0,00 28,21 60,48 6,90 4,41 0,00
Skuodo r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
3 13,79 34,91 0,00 34,70 16,59 0,00
Skuodo r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
6 40,00 38,84 21,16 0,00 0,00 0,00
Skuodo r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
7 35,82 64,18 0,00 0,00 0,00 0,00
Šakių
bendrovė/ūkis
Nr.1
8 0,00 0,00 12,71 39,17 43,56 4,56
Šakių r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
15 0,00 49,54 21,07 23,55 5,84 0,00
Šakių r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
41 0,00 30,22 10,83 31,10 15,50 12,35
Šakių r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
14 0,00 12,14 28,93 42,74 12,46 3,73
Šalčininkų r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
14 5,72 18,31 32,89 18,04 17,50 7,54
Širvintų r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
10 0,00 38,08 34,14 0,00 7,58 20,20
Švenčionių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
6 0,00 0,00 31,40 0,00 68,60 0,00
Švenčionių r.
ūkis Nr.2 3 0,00 37,36 44,94 17,70 0,00 0,00
-
42
8 lentelės tęsinys
Švenčionių r.
bendrovė/ūkis
Nr.3
3 71,07 0,00 0,00 0,00 28,93 0,00
Švenčionių r.
bendrovė/ūkis
Nr.4
4 47,55 10,54 0,00 14,22 0,00 27,70
Trakų r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
7 0,00 22,88 77,12 0,00 0,00 0,00
Telšių r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
13 15,98 47,01 22,71 0,00 0,00 14,30
Telšių r.
bendrovė/ūkis
Nr.2
3 0,00 31,07 0,00 0,00 68,93 0,00
Tauragės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
11 0,00 22,50 40,05 13,00 24,45 0,00
Ukmergės r.
bendrovė/ūkis
Nr.1
5 27,24 37,31 35,45 0,00 0,00 0,00
Atlikus dalinį gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimą pagal
judrųjį fosforą nustatyta,
kad Lietuvoje vyrauja vidutinio fosforingumo (100,1 – 150 mg
kg-1
), fosforingi (150,1 –200 mg
kg-1
) ir didelio fosforingumo (200,1–300 mg kg-1
) dirvožemiai. Nuo bendro tirto ploto vidutinio
fosforingumo dirvožemiai sudarė 26,13 proc., o fosforingi –23,38
proc. ir didelio fosforingumo –
26,77 proc. Mažiausiai buvo labai neturtingų dirvožemių – 4,5
proc. ir labai turtingų judriuoju
fosforu dirvožemių – 5,04 proc. Daugiausiai vidutinio turtingumo
fosforu gyvulininkystės
ūkių dirvožemių buvo Biržų, Raseinių, Kauno, Marijampolės,
Širvintų, Trakų, Tauragės ir
Ukmergės rajonuose, fosforingų ir didelio fosforingumo –
Kėdainių, Panevėžio, Pakruojo,
Pasvalio, Joniškio, Radviliškio rajonuose.
-
43
1.3. Tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir vandens
telkinių taršai
azoto ir fosforo junginiais vertinimas (studija)
1.3.1. Azoto ir fosforo išplovimas iš dirvožemio žemės ūkio
naudmenose
Cheminių elementų judrumas dirvožemyje yra skirtingas. Dideliu
judrumu pasižymi azoto
mineraliniai junginiai, kalio katijonai, chloro, sieros
anijonai. Mažiau judrūs yra fosforo
junginiai. Ilgalaikiuose lizimetriniuose tyrimuose (1972-1995
m.) nustatyta, kad Lietuvos
dirvožemiuose 90-98 % azoto išplaunama nitratų ir tik nedidelis
kiekis – amonio jonų pavidalu
(Tyla ir kt., 1997). Skirtinguose pagal genezę ir
granuliometrinę sudėtį dirvožemiuose azoto
junginių koncentracija lizimetriniuose vandenyse per tyrimų
laikotarpį keitėsi labai plačiose
ribose – nuo 9,7 iki 256 mg L-1
NO3. Didesnis azoto išplovimas būdingas smėlio ir lengvo
priemolio dirvožemiams. Didelę įtaką nitratų koncentracijai
vandenyse turi ir meteorologinės
sąlygos. Kaip ir nitratų koncentracija filtraciniame vandenyje,
taip ir išplaunamo azoto kiekis
atskirais metais buvo nevienodas ir tyrimų laikotarpiu svyravo
nuo 14,4 iki 126 kg ha-1
N.
Fosforo koncentracija lizimetriniuose vandenyse buvo nedidelė,o
išplovimo nuostoliai sudarė 1-2
kg ha-1
P.
Cheminių elementų išplovimo nuostolius žemės ūkio naudmenose
įtakoja daug
veiksnių: hidroterminis režimas, kritulių kiekis ir jų
intensyvumas, tręšimo intensyvumas,
trąšų pavidalas, dirvožemio mikrobiologinis aktyvumas, augalinė
danga, žemės dirbimas ir
kt.
Tręšiant laukus organinėmis trąšomis į dirvožemį patenka ne tik
augalams reikalingi
mitybos elementai, taip pat jis praturtinamas organinėmis
medžiagomis, mikroorganizmais,
fermentais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis Tai
suaktyvina organinių junginių
mineralizacijos procesus dirvožemyje, dėl ko jame didėja
mineralio azoto atsargos. Esant
drėgmės pertekliui, susidarę mineralizacijos eigoje azoto ir
kitų elementų junginiai išplaunami į
podirvį, drenažo bei gruntinius vandenis.
Esantis mėšle azotas yra įvairaus pavidalo: (i) neorganinis
azotas, kuris iškart prieinamas
augalams, (ii) lengvai mineralizuojamas organinis azotas, kaip
šlapalas ir šlapalo rūgštys, (iii)
organinis azotas, kuris mineralizuojasi pirmais metais po
įterpimo, (iv) atsparus irimui organinis
azotas, lėtai mineralizuojantis ir tampantis prieinamu augalams
sekančiais metais po mėšlo
įterpimo. Prieinamo augalams pirmais metais azoto ir sunkiau
mineralizuojamo azoto proporcijos
mėšle priklauso nuo gyvulių rūšies, mėšlo drėgnumo ir mėšlo
sudėties.
-
44
Labai greitai dirvožemyje mineralizuojasi paukščių mėšlas, nes
jo sudėtyje yra daug šlapalo
rūgšties, kurį aerobinės bakterijos paverčia amonio formos azotu
( NH4-N) ir toliau iki nitratinio
azoto (NO3-N). Nustatyta, kad iki 40 % esančio paukščių mėšle
organinio azoto gali
mineralizuotis per 56 dienas (Tyson, Cabrera, 1993). Tokia
greita mineralizacija gali ženkliai
padidinti nitratinio azoto kiekį dirvožemyje ir turėti neigiamą
poveikį paviršinių vandenų
kokybei. Kiaulių ir galvijų mėšlo mineralizacija vyksta lėčiau
ir padidina maistingųjų elementų
kiekį dirvožemyje.
Fosforo junginiai mėšle taip pat yra organinėje ir mineralinėje
formoje, bet
organiniai junginiai greitai hidrolizuojasi, todėl laikoma, kad
gyvulių mėšlo fosforas yra
prieinamas augalams 90-100 %. Naudojant mėšlą tręšimui svarbu
išlaikyti tinkamą azoto ir
fosforo santykį (N/P), kad nesukeltų perteklinės elementų
koncentracijos dirvožemyje. Dažnai šis
santykis yra mažesnis, nei reikia augalams, todėl nepanaudotas
mėšlo fosforas kaupiasi
dirvožemyje.
Reguliariai tręšiant mėšlu tuos pačius plotus, jo įterpimo
normos turi būti
nustatomos atsižvelgiant į azoto ir fosforo koncentraciją.
Būtina taip pat atsižvelgti į
dirvožemio fosforingumą, hidrologines savybes, kurios sąlygoja
cheminių elementų
migraciją dirvožemyje.
Mėšlo poveikis azoto ir fosforo migracijai tirtas Lietuvos
agrarininių ir miškų mokslų
centro (LŽI) įvairiuose padaliniuose, Aleksandro Stulginskio
universiteto (LŽŪU) Vandens
tyrimų institute, mėšlu tręšiamų laukų monitoringą atliko
Lietuvos hidrologijos tarnyba. Šių
įstaigų darbuotojų publikoti tyrimų rezultatai analizuojami
šioje studijoje. Pradžioje pateikiami
autorių skelbti duomenys, jų komentarai, o pabaigoje
apibendrinti atliktų tyrimų rezultatai dėl
mėšlo ir mineralinių trąšų poveikio azoto ir fosforo
išplovimui.
1.3.2. Azoto išplovimo iš dirvožemiotyrimai Lietuvoje
Azoto išplovimo lizimetriniai tyrimai priesmėlio dirvožemyje
(LAMMC Vokės
filialas) (1987-1998 m.). Tyrimų tikslas – nustatyti azoto ir
kitų biogeninių elementų migraciją
priesmėlio dirvožemyje, sistemingai (kasmet ar kas antri metai)
tręšiant įvairių galvijų mėšlu
(kraikiniu, bekraikiu).
Tręšimo schema: 1. Be trąšų; 2. Šiaudų mėšlas (N300) kasmet; 3.
Bekraikis mėšlas (N300); 4.
Šiaudų mėšlas (N600) pramečiui su NPK.
Dirvožemyje azotas labiausiai migruoja nitratų pavidalu, nes
amonio jonai yra teigiamo
krūvio ir juos dirvožemis sorbuoja. Dėl to jų kiekis
infiltraciniuose vandenyse būna nedidelis.
-
45
Lizimetrinių tyrimų rezultatai patvirtino, kad amonio jonų
N-NH4+, koncentracija intensyviai
tręštame mėšlu dirvožemyje buvo nedidelė ir vidutiniškai sudarė
0,68–0,76 mg l–1
,o azoto
išplovimo nuostoliai amonio pavidalu - 1,44–1,88 kg ha–1
. Dirvožemio sistemingas (kasmet ar
kas antri metai) tręšimas skirtingų rūšių mėšlu arba mėšlu
pramečiui su mineralinėmis trąšomis,
esminės įtakos šios formos azoto migracijai neturėjo.
Pagrindiniai azoto išplovimo nuostoliai vyko nitratų pavidalu.
Jų koncentracija lizimetrų
vandenyje labai priklausė nuo metų periodo, trąšų įterpimo
laiko, jų kiekio, mikrobiologinių
procesų aktyvumo, hidroterminio režimo. Analizuojant nitratų
(NO3–) koncentracijos pokyčius
pagal metų periodus pastebėta, kad didesnė jų koncentracija
randama žiemą – 74,7�