Romana s
Iš anglų kalbos vertėGIedrė tartėnIenė
amžinaitavo
nIcholas sparks
1
Kleitonas ir Tibo
Šerifo pavaduotojas Keitas Kleitonas negirdėjo jų prisiartinant, ir priėję visai arti jie patiko jam nė kiek ne daugiau, nei pirmą kartą išvydus. Labiausiai nepatiko šuo. Kleitonas nemėgo vokiečių aviganių, o šis, nors stovėjo ramiai, priminė Panterą, šerifo pavaduotojui Keniui Mūrui priklausantį policijos šunį, kuris tik ir laukdavo komandos įsisegti įtariamajam į tarpukojį. Šiaip jau Keitas laikė Mūrą pusgalviu, tačiau departamente pastarasis buvo panašiausias į draugus, be to, vertėjo pripažinti, kad Mūras tas sukąsto tarpukojo istorijas porindavo taip, kad Kleitonas kvatodavo net dvilinkas. Šiaip ar taip, Mūrui aiškiai būtų patikusi ta nuogalių draugija, kurią ką tik išbaidė Kleitonas. Pastebėjęs porelę studenčiokių besikaitinant prie upelio kaip motina pagimdė, šerifo pavaduotojas per kelias minutes spėjo padaryti keletą kadrų skaitmeniniu fotoaparatu, tačiau nelauktai iš hortenzijų krūmo išlindo
nIchol as spark s10
trečioji. Greitai švystelėjęs fotoaparatą į tankmę Kleitonas žengė iš medžio priedangos ir atsidūrė akis į akį su mergaičioke.
– Nagi, ir ką čia turime? – lėtai nutęsė, mėgindamas priversti ją gintis.
Jam nepatiko faktas, kad buvo sučiuptas, nepatiko ir lėkšta beskonė pirmoji frazė. Paprastai jis būdavo ramesnis, gerokai ramesnis. Laimei, mergina per daug sutriko, kad ką pastebėtų, ir vos neparpuolė traukdamasi atatupsta. Kažkokį atsakymą išmikčiojo mėgindama prisidengti rankomis. Buvo panaši į žmogų, vieną sau žaidžiantį tvisterį.
Kleitonas nesistengė nusukti akių. Atvirkščiai, nusišypsojo apsimesdamas, kad nepastebi jos kūno, tarsi kiekviename žingsnyje miške atsitrenktų į nuogą moterį. Jau suprato, kad ji nė nenutuokia apie fotoaparatą.
– Dabar nusiraminkim. Kas čia vyksta? – pasiteiravo.Jis kuo puikiausiai žinojo, kas vyksta. Kas vasarą taip
nutikdavo kelis kartus, tačiau dažniausiai rugpjūčio mėnesį; studentės iš Čapel Hilio ar Šiaurės Karolinos, traukiančios į Smaragdo salos paplūdimius ilgam paskutiniam savaitgaliui prieš rudens semestrą, dažnai pasukdavo senu miško paruošų keliu, paskui sukiodavosi ir trinksėdavo kokią mylią valstybiniu mišku, kol privažiuodavo tą vie
amžInaI tavo 11
telę, kur Gulbių upeliukas daro staigų lanką link Pietų upės. Ten buvo akmenuotas paplūdimys, garsėjantis besideginančiomis nuogalėmis. Kodėl taip nutiko, Kleitonas supratimo neturėjo, tačiau dėl visa pikta dažnokai pro ten prasukdavo – gal pasiseks. Prieš dvi savaites jis pastebėjo šešias gražuoles, tačiau šiandien jos buvo tik trys, o tos, kurios tysojo ant rankšluosčių, jau siekė marškinėlių. Nors viena jų buvo gana stambi, kitos dvi – taip pat ir priešais stovinti brunetė – buvo to sudėjimo, kuris vesdavo iš proto brolijų vaikinus. Taip pat ir šerifų pavaduotojus.
– Mes nežinojome, kad čia dar kas nors yra! Manėm, kad niekam netrukdysim!
Jos veide buvo matyti kaip tik tiek nekaltumo, kad jis pagalvotų: „Argi tėtukas nesididžiuotų, jeigu žinotų, ką jo mažoji mergytė išdarinėja?“ Kleitonas pralinksmėjo sumąstęs, ką į tai atsakytų, tačiau kadangi stovėjo uniformuotas, suprato, kad privalo pasakyti ką nors oficialaus. Be to, jis žaidė su likimu; jei pasklistų kalbos, kad šerifo tarnyba iš tikrųjų patruliuoja tame plote, ateityje studentės čia nepasirodytų, o apie tai svarstyti jis visai nenorėjo.
– Eime, šnektelsime su tavo draugėmis.Jis nusekė paskui merginą paplūdimio link stebėdamas,
kaip ji nesėkmingai bando prisidengti užpakaliuką, mėgaudamasis nedideliu spektakliu. Kol išžengė iš medžių į
nIchol as spark s12
proskyną prie upės, draugės jau spėjo apsitempti marškinėliais. Brunetė nustyrino link bičiulių ir greitai stverdama rankšluostį parvertė porą alaus skardinių. Kleitonas mostelėjo į gretimą medį.
– Nejau nė viena nepastebėjote ženklo?Išgirdus repliką visų akys pasigręžė ten link. „Žmo
nės – kaip avys, tik ir laukia nurodymo“, – pagalvojo Kleitonas. Ženklas, mažas ir beveik pasislėpęs po žemomis dar gyvo šimtamečio ąžuolo šakomis, buvo pakabintas teisėjo Kendriko Kleitono, kuris atsitiktinai buvo Keito dėdė, nurodymu. Idėja pakabinti ženklus buvo Keito; jis žinojo, kad viešas draudimas tik sustiprins vietelės žavesį.
– Nepastebėjome! – sušuko brunetė, vėl pakreipdama galvą į jį. – Nežinojom! Apie šitą vietą išgirdom vos prieš porą dienų! – ji toliau protestavo, tuo pat metu grumdamasi ir su rankšluosčiu; kitos buvo per daug išsigandusios, kad stengtųsi nuveikti ką daugiau nei vėl įsirangyti į bikinių kelnaites. – Mes apskritai čia pirmą kartą!
Ji verkšleno tarsi išlepusi studentų klubo panelė. Visos jos tikriausiai buvo tokios. Buvo į tokias panašios.
– Ar žinote, kad šioje apygardoje viešas nuogumas yra baudžiamasis nusikaltimas?
Jis matė, kaip jų jauni veideliai dar labiau išblykšta, žinojo, kad jos įsivaizduoja šitą nedidelį prasižengimą savo
amžInaI tavo 13
bylose. Žiūrėti buvo smagu, tačiau jis priminė sau nenueiti per toli.
– Kuo jūs vardu?– Eimė, – nugurkė brunetė. – Eimė Vait.– Iš kur jūs?– Iš Čapel Hilio. Tačiau kilusi iš Šarlotės.– Mačiau čia alkoholinių gėrimų. Ar visoms sukakę
dvidešimt vieneri?Pirmąjį kartą atsiliepė ir kitos:– Taip, pone.– Puiku, Eime. Pasakysiu, ką ketinu daryti. Ketinu pa
tikėti jūsų žodžiu, kad ženklo nepastebėjote ir kad amžius leidžia legaliai vartoti svaigalus, todėl didelio burbulo neišpūsiu. Apsimesiu, kad apskritai čia nebuvau. Jei pasižadate neišplepėti mano viršininkui, kad jus tris paleidau nuo kabliuko.
Jos negalėjo patikėti savo ausimis.– Tikrai?– Tikrai, – patikino jis. – Kadaise irgi mokiausi kole
dže. – Nesimokė, tačiau žinojo, kad skamba gerai. – Tikriausiai norėsite apsirengti. Niekada nežinai – gal kur aplink kas slampinėja. – Jo veidą nutvieskė šypsena. – Ir nepalikite tuščių skardinių, gerai?
– Taip, pone.
nIchol as spark s14
– Dėkingas, – jis apsisuko eiti.– Ir viskas?Atsisukęs jis vėl plačiai nusišypsojo.– Būtent. Pasirūpinkit savimi.Kleitonas stūmėsi pomiškiu lenkdamasis po atsitikti
nėmis šakomis atgal prie savo visureigio galvodamas, kad reikalą neblogai sutvarkė. Tiesą sakant, puikiai. Eimė tikrų tikriausiai jam nusišypsojo, ir nusisukdamas jis apsvarstė idėją grįžti atgal ir pasiteirauti jos telefono numerio. Ne, apsisprendė, tikriausiai geriau paprasčiausiai likti tiesiog pakankamai maloniam. Labiausiai tikėtina, jog grįžusios jos papasakos draugėms, kad net sučiupus šerifui joms nieko nenutiko. Pasklis kalbos, kad tų apylinkių šerifo pavaduotojai kieti. Be to, mindamas po medžiais jis svajojo apie išryškintas nuotraukas. Puikiai pasipildys kolekciją.
Apskritai diena buvo puiki. Jis jau ketino grįžti fotoaparato, kai išgirdo švilpavimą. Nusekė akimis paskui garsą ir pamatė panašų į septintojo dešimtmečio hipį nepažįstamąjį su šunimi, lėtai traukiančius keliu.
Nepažįstamasis neatvažiavo su merginomis. Kleitonas buvo tuo tikras. Viena vertus, vyrukas buvo per senas, kad mokytųsi koledže; jis mažų mažiausiai turėjo artėti prie trisdešimties. Ilgi jo plaukai Kleitonui priminė žiurkių lizdą, o ant nepažįstamojo nugaros Kleitonas įžiūrėjo iš
amžInaI tavo 15
po kuprinės pūpsančio miegmaišio kontūrus. Tai ne vienadienis keliautojas pakeliui į paplūdimį; šitas vyrukas panašus į tuos, kurie leidžiasi į žygius pėsčiomis, galbūt netgi stovyklauja. Niekaip nesužinosi, ar seniai jis čia ir ką pastebėjo.
Tarkim, fotografuojantį Kleitoną?Nieku gyvu. Neįmanoma. Keitas buvo pasislėpęs nuo
pagrindinio kelio, pomiškis buvo tankus, be to, būtų išgirdęs, jei kažkas būtų brovęsis pro krūmus. Teisingai? Tačiau vis dėlto keista vieta pasivaikščioti. Čia Dievo pamirštas užkampis, ir Keitas mažiausiai geidė, kad būrelis nelaimėlių hipių išbaidytų studenčiokes.
Tuo metu nepažįstamasis praėjo pro Kleitoną. Jis buvo prie pat visureigio ir artinosi link džipo, kuriuo atvažiavo merginos. Kleitonas žengė ant kelio ir atsikrenkštė. Nepažįstamasis ir šuo atsisuko į garsą.
Per atstumą Kleitonas toliau jį vertino. Neatrodė, kad nepažįstamąjį ar šunį būtų suneraminęs staigus Kleitono pasirodymas, tačiau kažkas jaunuolio žvilgsnyje jį trikdė. Tarsi anas būtų laukęs, kol Kleitonas pasirodys. Taip pat ir vokiečių aviganis. Šuo tuo pat metu buvo ir abejingas, ir budrus – beveik protingas, lygiai taip pat atrodydavo Pantera prieš Mūrui ją paleidžiant. Staiga Kleitonui viduriai apsivertė, jis turėjo prisiversti neužsidengti genitalijų.
nIchol as spark s16
Ištisą minutę jie nenuleido vieni nuo kitų akių. Jau seniai Kleitonas patyrė, kad daugumą žmonių jo uniforma baugina. Visi, netgi nekaltieji, susidūrę su teisėsauga tapdavo nervingi, ir jis įsivaizdavo, jog šis vyrukas – ne išimtis. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Kleitonui patiko būti šerifo pavaduotoju.
– Ar turite pasaitėlį šuniui? – pasiteiravo jis stengdamasis, kad skambėtų labiau kaip įsakymas nei klausimas.
– Kuprinėje.Kleitonas neišgirdo jokio akcento.„Džonio Karsono* anglų kalba“, – apibūdintų jo mo
tina. – Tai uždėkit.– Nesijaudinkit, jis nepajudės, kol nepaliepsiu.– Vis tiek uždėkit.Nepažįstamasis nuleido kuprinę ir panaršė viduje; Klei
tonas ištempė kaklą tikėdamasis pastebėti ką nors, ką būtų galima interpretuoti kaip narkotikus ar ginklus. Po akimirkos pavadėlis buvo prisegtas prie šuns antkaklio ir nepažįstamasis atsisuko į jį su tokia išraiška, tarsi klaustų: na, ko dar?
– Ką čia veikiat? – pasiteiravo Kleitonas.– Einu.
* Džonas Karsonas ( John William “Johnny” Carson, 1925–2005) – garsus JAV televizijos laidų vedėjas ir komedinis aktorius.
amžInaI tavo 17
– Neblogas nešulys pasivaikščioti.Nepažįstamasis nieko neatsakė.– O gal šmirinėjate čia, mėgindamas surasti kokių re
ginių?– Ar šitai paprastai veikiama čia atsidūrus?Kleitonui nepatiko nei tonas, nei potekstė.– Norėčiau pamatyti kokį dokumentą.Nepažįstamasis vėl pasilenkė prie kuprinės ir išgraibė
pasą. Atsukęs atverstą delną paliepė šuniui „stovėt“, o tada žengtelėjo link Kleitono ir ištiesė dokumentą.
– Ne vairuotojo pažymėjimas?Kleitonas patyrinėjo pavardę, ir jo lūpos sujudėjo:– Loganas Taiboltas?Nepažįstamasis linktelėjo.– Iš kur jūs?– Iš Kolorado.– Netrumpas kelias.Nepažįstamasis neatsakė.– Traukiat kur nors konkrečiai?– Keliauju į Ardeną.– O Ardene kas?– Nežinau. Dar nebuvau.Išgirdęs atsakymą Kleitonas susiraukė. Pernelyg sklan
du. Pernelyg... įdomu? Pernelyg kažkas. Nesvarbu. Staiga jis suprato, kad šitas vyrukas jam nepatinka.
nIchol as spark s18
– Palaukit čia, – tarstelėjo. – Neprieštarausit, jei patikrinsiu?
– Jei pageidaujat.Eidamas link visureigio Kleitonas grįžtelėjo per petį ir
pamatė, kaip Taiboltas pasirausia kuprinėje, ištraukia nedidelį dubenėlį ir iš butelio įpila į jį vandens. Tarsi neturėtų jokių rūpesčių.
Išsiaiškinsime, tiesa? Visureigyje Kleitonas radijo ryšiu perdavė pavardę ir padiktavo paraidžiui, o tada jį pertraukė dispečerė.
– Reikia tarti Tibo, ne Taiboltas. Tai prancūziška pavardė.
– Kodėl man turėtų rūpėti, kaip ji tariama?– Tik sakau...– Nesvarbu, Mardže. Tiesiog patikrink, gerai?– Ar jis panašus į prancūzą?– Iš kur, po velnių, man žinot, kaip atrodo prancūzai?– Man tik smalsu. Nesikarščiuok šitaip, aš trupučiuką
užsiėmusi.
„Taip, tikrai užsiėmusi“, – pagalvojo Kleitonas. Tikriausiai ryji spurgas. Mardžė per dieną sumaumodavo mažiausiai tuziną traškių pyragaičių su kremu. Ir svėrė ji mažų mažiausiai šimtą penkiasdešimt kilogramų.
amžInaI tavo 19
Pro langą Kleitonas matė, kad nepažįstamasis tupi greta vandenį lakančio šuns ir kažką jam šnibžda. Jis papurtė galvą. Kalbėtis su gyvūnais. Nesąmonė. Tarsi šuo galėtų suprasti ką nors daugiau negu daugumą pagrindinių komandų. Jo buvusi žmona panašiai elgdavosi. Ta moteris elgėsi su šunimis kaip su žmonėmis, jau vien dėl to jis turėjo susiprasti ir laikytis nuo jos atokiau.
– Nieko nerandu, – išgirdo Mardžės balsą. Atrodė, lyg ji ką kramtytų. – Kiek matau, jokių galiojančių nuobaudų.
– Neabejoji?– Taip, esu tikra. Žinau, kaip dirbti savo darbą.Tarsi būtų klausęsis pokalbio, nepažįstamasis išpylė
dubenį ir įgrūdo jį atgal į kuprinę, tada vėl užsimetė nešulį ant peties.
– Ar nebuvo jokių neįprastų skambučių? Pranešimų apie kokius valkatas ar priekabiautojus – nieko panašaus?
– Ne. Šįryt ramu. Beje, kur tu? Tėvas tavęs ieško.Kleitono tėvas buvo apygardos šerifas.– Pasakyk jam, kad netrukus grįšiu.– Jis atrodo įpykęs.– Tiesiog perduok jam, kad būsiu degalinėje, gerai?„Šitaip jis žinos, kad aš dirbu“, – nepasivargino pridur
ti.
nIchol as spark s20
– Perduosiu.Šitaip geriau.– Jau eisiu.Jis padėjo radijo ryšio ragelį į vietą ir sėdėjo nejudėda
mas, jausdamas patį primityviausią nusivylimą. Būtų taip smagu pažiūrėti, kaip tas vyrukas mergaitiškais plaukais tvarkosi areštinėje. Broliai Landriai turėtų nuostabią progą. Šeštadienio vakarais jie nuolat areštinėje: girtavimas ir chuliganizmas, tvarkos drumstimas, muštynės, kone visada tarpusavy. Išskyrus tada, kai sėdi areštinėje... Tada jie kimba į ką nors kitą.
Jis krapštinėjosi su automobilio durelių rankenėle. Ir dėl ko tėtušis širsta šįkart? Senis visai ištampė jo nervus. Daryk taip. Daryk šitaip. Dar nesutvarkei tų dokumentų? Kodėl vėluoji? Kur buvai? Dažniausiai jam norisi atrėžti, kad senis žiūrėtų savo prakeiktų reikalų. Tėvas vis dar mano, kad jis čia viską tvarko.
Nesvarbu. Spėjo, kad anksčiau ar vėliau išsiaiškins. Dabar reikėjo išguiti nevykėlį hipį, kol nepasirodė merginos. Manoma, kad ši vieta nuošali, tiesa? Apgailėtini hipiai gali sugadinti įvaizdį.
Kleitonas išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles. Jam besiartinant šuo pasuko galvą į šoną ir pastatė ausis. Kleitonas ištiesė pasą.
amžInaI tavo 21
– Atsiprašau už sutrukdymą, pone Taiboltai, – šį kartą klaidingai tarė tyčia. – Tik atlieku savo pareigą. Nebent, žinoma, kuprinėje turite ginklų ar narkotinių medžiagų.
– Neturiu.– Gal leisite man pačiam pažiūrėti?– Tiesą sakant, ne. Ketvirtoji pataisa ir visa kita.– Matau, turite miegmaišį. Stovyklaujate?– Praėjusią naktį buvau Berko apygardoje.Kleitonas tyrinėjo vaikiną, galvodamas apie atsakymą.– Čia aplinkui nėra tinkamos vietos stovyklavietei.Vyrukas nieko neatsakė. Pirmas nusigręžė Kleitonas.– Turėtumėte vestis šunį už pavadėlio.– Nemanau, kad šioje apygardoje galioja toks įstaty
mas.– Negalioja. Tai dėl šuns saugumo. Pagrindiniu keliu
pralekia daug automobilių.– Turėsiu omenyje.– Ką gi, gerai, – Kleitonas pasisuko, tačiau ir vėl stab
telėjo. – Jei nieko, kad klausinėju, kiek laiko esate čia?– Aš tiesiog einu. O ką?Kažkas tame atsakyme Kleitoną nustebino ir jis sudve
jojo vėl sau primindamas, kad visiškai neįmanoma, jog vyrukas žinotų, ką jis veikė.
– Visiškai nieko.
nIchol as spark s22
– Jau galiu eiti?– Taip. Žinoma.Kleitonas stebėjo, kaip nepažįstamasis su šunimi nuei
na miško paruošų keliuku ir pasuka į siaurą takelį, vedantį girios gilumon. Vos jis pradingo, Kleitonas nudrožė atgal į savo patogųjį stebėjimo postą paieškoti fotoaparato. Panaršė rankomis krūmus, paspardė pušų spyglius ir kelis kartus grįžo savo paties pėdsakais, kad įsitikintų esąs toje pačioje vietoje. Galiausiai parklupo ant kelių, apėmė panika – fotoaparatas buvo šerifo departamento nuosavybė. Jis tik skolindavosi jį šioms ypatingoms išvykoms, todėl sulauks daugybės klausimų iš savo tėtušio, jei išaiškės, kad fotoaparatas pradingo. Dar blogiau bus, jei atsiras su nuogalių nuotraukų pilna atminties kortele. Jo tėtušis buvo karštas protokolo ir atsakomybės šalininkas.
Praėjus kelioms minutėms tolumoje jis išgirdo duslų užvedamo variklio garsą. Spėjo, kad išvažiuoja studenčiokės. Tik trumpam šmėkštelėjo, ką jos pagalvos pastebėjusios, kad jo visureigis tebestovi. Galvoje kirbėjo kiti rūpesčiai.
Dingo fotoaparatas.Ne pasimetė. Dingo. Ir jau tikrai, velniai rautų, ne savo
kojytėmis nupėdino. Taip pat ir mergiotės niekaip negalėjo jo rasti. Tai reiškia, kad tas Taiboltas visą laiką su juo
amžInaI tavo 23
žaidė. Taiboltas. Jį išdūrė. Neįtikėtina. Jis suprato, kad tas vyrukas elgiasi pernelyg jau sklandžiai, pernelyg „aš žinau, ką tu veikei praėjusią vasarą“ stiliumi.
Jokiu būdu jis šitaip nepaspruks. Joks purvinas, hipiuojantis, su šunimi kalbantis apsigimėlis neprivers raudonuoti Keito Kleitono. Bent jau šiame gyvenime.
Jis brovėsi pro šakas link kelio įsivaizduodamas, kaip sučiumpa Loganą Taiboltą ir pamažu apieško. Ir čia tik pradžia. Vėliau bus daugiau. Gerokai daugiau. Vyrukas jį apkvailino? To dar nebuvo. Šiaip ar taip, ne šiame mieste. Ir jam nusispjaut į šunį. Šuo susierzins? Ate ate, šunyti. Kaip paprasta. Vokiečių aviganiai yra ginklai – nebuvo pasaulyje tokio teismo, kuris to nepalaikytų.
Tačiau pirmiausia tai, kas svarbiausia. Surasti Taiboltą. Atgauti fotoaparatą. Tada apsvarstyti kitą žingsnį.
Tik vėliau, jau priėjęs prie visureigio, Kleitonas pastebėjo, kad abi galinės padangos nuleistos.
– Kuo tu, sakei, vardu?Po kelių minučių persisvėręs per priekinę džipo sėdy
nę per vėjo riaumojimą Tibo atsakė:– Loganas Tibo, – ir dirstelėjęs per petį pridūrė: – O
čia Dzeusas.
nIchol as spark s24
Šuo tupėjo gale iškoręs liežuvį, atsukęs snukį į vėją, o džipas lėkė greitkelio link.
– Gražus šuo. Aš – Eimė. O čia Dženiferė ir Lori.Tibo dirstelėjo per petį.– Malonu.– Mums irgi.Merginos atrodė suglumusios. Nieko keista, galvojo
Tibo, atsižvelgus į tai, ką išgyveno. – Ačiū, kad paėmėt.– Nėra už ką. Sakei, keliauji į Hamptoną?– Jeigu tai ne per toli.– Visai pakeliui.Išsukęs iš miško paruošų keliuko ir šį tą sutvarkęs,
Tibo išlindo į kelią kaip tik tuo metu, kai merginos suko į važiuojamąją dalį. Džiaugdamasis, kad Dzeusas šalia, jis iškėlė nykštį, ir jos sustojo kone akimirksniu.
Kartais viskas klostosi būtent taip, kaip tikiesi.Nors apsimetė kitaip, jas tris jis iš tikrųjų jau matė
anksčiau tą rytą, kai jos atvažiavo – jis buvo įsikūręs vos už nediduko kauburio prie kranto – tačiau suteikė joms pageidaujamo privatumo, vos merginos pradėjo nusirengti. Jo supratimu, studenčių elgesys buvo visiškai nekaltas, jos niekam nekenkė; be Tibo, čia jos buvo vienut vienutėlės, o jis neketino slampinėti ir spoksoti. Kam rūpi, ar jos nu
amžInaI tavo 25
simetė drabužius, ar, jei jau taip, apsivilko viščiukų kostiumus? Tai visiškai ne jo reikalas, jis ketino šitaip manyti ir toliau – kol pamatė Hamptono apygardos šerifo departamento automobiliu atvažiuojantį šerifo pavaduotoją.
Pro priekinį stiklą jis gerai įsižiūrėjo į šerifo pavaduotoją ir vyriškio išraiškoje pastebėjo kažką negera. Sunku pasakyti, kas tiksliai tai buvo, Tibo nesiruošė dabar to analizuoti. Jis apsuko ratą, prasibrovė pro medžius ir pasirodė kaip tik laiku, kad pamatytų, kaip šerifo pavaduotojas prieš tyliai uždarydamas automobilio dureles tikrina fotoaparato atminties kortelę. Paskui stebėjo, kaip pareigūnas sėlina link kauburio. Tibo kuo puikiausiai suprato, kad šerifo pavaduotojas gali veikti ir oficialiai, tačiau vyras priminė džiovintos jautienos gabalo tykantį Dzeusą. Kažkaip pernelyg susijaudinęs dėl viso to reikalo.
Tibo su Dzeusu pasiliko kur esą, laikėsi pakankamo atstumo, kad šerifo pavaduotojas jų neišgirstų, o likusi plano dalis paskui klostėsi tarsi savaime. Jaunuolis suprato, kad tiesiogiai užsipulti neverta – šerifo pavaduotojas tvirtins neva rinkęs įkalčius. O jo žodžio svarumas prieš nepažįstamojo žodį bus neįveikiamas. Apie bet kokius fizinius veiksmus taip pat nevertėjo nė svarstyti, labiausiai todėl, kad būtų kilę daugiau rūpesčių nei naudos, nors jis būtų mielai susikibęs su tuo uniformuotuoju vienas prieš
nIchol as spark s26
vieną. Laimei – arba, tikriausiai, nelaimei, nelygu kaip pažiūrėsi – pasirodė mergina, šerifo pavaduotojas supanikavo, o Tibo pastebėjo, kur nukrito fotoaparatas. Kai pareigūnas su mergina nuėjo link likusios draugijos, Tibo fotoaparatą pakėlė. Dabar galėjo paprasčiausiai nueiti, tačiau tą tipą reikėjo pamokyti. Ne itin stipriai, tik tiek, kad merginų garbė liktų nepaliesta, Tibo galėtų traukti savo keliu, o šerifo pavaduotojo diena būtų sugadinta. Štai kodėl jis grįžo ir pradūrė visureigio padangas.
– Oi, prisiminiau, – tarstelėjo Tibo, – tarp medžių radau jūsų fotoaparatą.
– Jis ne mano. Lori, Džene, ar kuri pametėt fotiką?Draugės papurtė galvas.– Vis tiek paimkit, – pasakė Tibo, dėdamas daiktą ant
sėdynės, – ir ačiū, kad pavežat. Aš jau vieną turiu.– Tu nejuokauji? Jis tikriausiai brangus.– Tikrų tikriausiai.– Dėkui.Tibo stebėjo šešėlius, žaidžiančius merginos bruo
žuose, ir galvojo, kad ji patraukli kaip įprasta dideliame mieste, aštrių bruožų, alyvinės odos, rudomis su šviesiai rudais taškeliais akimis. Jis galėjo įsivaizduoti, kad žiūri į ją valandų valandas.
– Klausyk, o ką veiksi šį savaitgalį? – paklausė Eimė. – Mes važiuojam prie jūros.
amžInaI tavo 27
– Labai malonu, bet negaliu.– Lažinuosi, keliauji susitikti su savo mergina, tiesa?– Kodėl taip sakai?– Tu panašus į tokį.Tibo prisivertė nusigręžti.– Kažkas panašaus.
įsigykiteknygą dabar