Aleksej Peržu PIETŲ BALTIJOS REGIONO PILKŲJŲ GERVIŲ … · (pavyzdžiui, Vokietijoje vietinė populiacija nuo 1978 m. per trisdešimt metų padidėjo apie 10 kartų (Mewes et

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

ŠVIETIMO AKADEMIJA

SPORTO IR GAMTAMOKSLINIO UGDYMO PROGRAMŲ GRUPĖ

Aleksej Peržu

PIETŲ BALTIJOS REGIONO PILKŲJŲ GERVIŲ (GRUS GRUS) SEZONINIŲ

MIGRACIJŲ IR SUSTOJIMO VIETŲ YPATUMAI

Magistro baigiamasis darbas

Biologijos studijų programa, valstybinis kodas 6211DX002

Gyvybės mokslų studijų kryptis

Vadovas prof. habil. dr. Petras Kurlavičius _______________ 2019-05-23

(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta prof. dr. Remigijus Noreika _____________ 2019-06-06 (Programų grupės (vadovas) (Parašas) (Data)

Vilnius, 2019

2

TURINYS

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS .................................................................................................................... 3

LENTELIŲ SĄRAŠAS ....................................................................................................................... 5

DARBE NAUDOJAMŲ SĄVOKŲ SUTRUMPINIMAI .................................................................. 6

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 7

1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................. 10

1.1. Pilkųjų gervių paplitimas ir populiacijos dydis Lietuvoje ir pasaulyje ................................ 10

1.2. Bendri pilkųjų gervių migracijos bruožai Europoje ............................................................. 12

1.3. Bendri Lietuvos populiacijos pilkųjų gervių migracijos bruožai ......................................... 17

1.4. Klimato kaitos įtaka pilkųjų gervių migracijoms ................................................................. 19

1.5. Žemės ūkis ir pilkųjų gervių migracijos ............................................................................... 21

2. TYRIMO METODIKA ......................................................................................................... 23

2.1. Individų sugavimas ir ženklinimas ....................................................................................... 23

2.2. Migracijos kelių aprašymas .................................................................................................. 24

2.3. Individų sustojimų vietų analizė .......................................................................................... 25

3. TYRIMO VIETŲ CHARAKTERISTIKA .......................................................................... 26

4. REZULTATAI ....................................................................................................................... 29

4.1. Sezoninių migracijų maršrutų analizė .................................................................................. 29

4.1.1. Vieno individo (16098) sezoninių migracijų palyginimas ................................................ 29

4.1.2. Skirtingų individų (16098 ir 171074) sezoninių migracijų palyginimas .......................... 34

4.1.3. Pirmų metų jauniklių (16009 ir 171073) migracijų palyginimas...................................... 38

4.2. Pilkųjų gervių sustojimo vietų analizė ................................................................................. 40

4.2.1. Sustojimo vietų skaičiaus, trukmės ir tipo statistinės analizės rezultatai .......................... 40

4.2.2. Sustojimas sezoninių migracijų metu Natura 2000 saugomų teritorijų tinkle .................. 43

4.2.3. Sustojimai ypač svarbiose teritorijose (Biebrzanski nacionalinis parkas, Hortobagy

nacionalinis parkas ir Laguna de Gallocanta) rudens migracijos metu ...................................... 46

4.2.4. Teritorijos ploto ir sustojimo trukmės ryšys ..................................................................... 47

5. DISKUSIJA ............................................................................................................................ 49

6. IŠVADOS ............................................................................................................................... 53

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 54

NAUDOJAMOS DUOMENŲ BAZĖS............................................................................................. 59

SANTRAUKA................................................................................................................................... 60

SUMMARY....................................................................................................................................... 61

PRIEDAI ........................................................................................................................................... 62

3

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Pilkosios gervės veisimosi (žalia spalva), žiemojimo (oranžinė spalva) sritys ir svarbūs

migracijų keliai (pagal International Crane Foundation, 2017). ....................................................... 10

2 pav. Besiveisiančių gervių populiacijos gausos dinamika Vokietijoje 1977–2008 metais (pagal

Mewes et al., 2010)............................................................................................................................ 11

3 pav. Europos pilkųjų gervių migracijos keliai: WE – Vakarų Europos, BH – Baltijos-Vengrijos, EE

– Rytų Europos; raudona rodykle pažymėtas numanomas Šiaurės Italijos kelias (Mingozzi et al.,

2013). ................................................................................................................................................. 12

4 pav. Pilkosios gervės Ispanijos dehese. Nuotrauka daryta Ispanijoje, arti Laguna de Gallocanta,

2019 metais (nuotraukos autorius: Jose A. Roman). ......................................................................... 12

5 pav. A – Europos pilkųjų gervių populiacijos gausos pokytis žiemojimo vietose Europoje: Vokietija

(1997–2009), Ispanija (1999–2007), Prancūzija (2000–2012), Portugalija (2001–2012). Žalios

rodyklės rodo individų skaičiaus didėjimą. Rodyklės dydis yra proporcingas skaičiaus didėjimui

(pagal: EIONET, 2012). B – žiemojančių pilkųjų gervių skaičiaus pokytis Prancūzijoje nuo 1970 iki

2000 metų: juodi stulpeliai rodo vidutinį 5 metų maksimumą; balti stulpeliai – maksimalų užfiksuotą

gervių skaičių per 5 metų laikotarpį (pagal: Alonso et al., 2000). .................................................... 13

6 pav. A – tirtų pilkųjų gervių žiemojimo vietos Ispanijoje. B – žemėlapis, kuriame pažymėtos vietos,

kur gervės buvo ženklinamos Vokietijoje ir kur paženklintos gervės buvo ieškomos: Arjuzanx

Prancūzijoje, Galokantoje ir Estremadūroje (Ispanijoje) (Alonso et al., 2008). ............................... 17

7 pav. Migruojančių gervių skaičius pavasarį (A) ir rudenį (B), 1988 metais, Lietuvoje (pagal Petraitį,

Raudonikį, 1998). .............................................................................................................................. 18

8 pav. Migracijos kelio ilgio pokyčiai nuo ženklinimo vietos iki žiemojimo vietos ir jo koreliacija su

NAO indeksu (pagal Nowald et al., 2010). ....................................................................................... 20

9 pav. A – pagrindinės gervių žiemojimo vietos Prancūzijoje: 1 – Lotaringija, 2 – Šampanija, 3–

Centrinė Prancūzija, 4 – Akvitanija, 5 – Kamargas, 6 – Puydarrieux. Punktyrinės linijos rodo

pagrindinius gervių maršrutus per Prancūziją. B – žiemojančių gervių skaičiaus dinamika

Prancūzijoje per pastaruosius 35 metus (pagal Salvi, 2010). ............................................................ 21

10 pav. Gervių maistas 2006 metų rudenį Ruegen saloje, Vokietijoje (pagal Prange, 2010). .......... 22

11 pav. Tyrimo objektų (pilkosios gervės; n=5) sugavimo ir ženklinimo vietos. ............................ 23

12 pav. Pilkosios gervės, paženklintos GPS GSM siųstuvais: A – nugarinis siųstuvas; 16009 gervė

(M. Dagio nuotrauka); B – kojinis siųstuvas ir spalvotų žiedų kombinacija; individas 181907; C –

individas 16098; spalvotų žiedų kombinacija ir kojinis siųstuvas; D – į tinklą patekusi 181907 gervė

(R. Mackevičienės nuotrauka). .......................................................................................................... 24

13 pav. Europos šalys, per kurias skrido Lietuvoje ženklintos pilkosios gervės (2016–2019 metai).

........................................................................................................................................................... 26

14 pav. Ypač svarbios sustojimo vietos: Biebrzanski nacionalinis parkas, Hortobagy nacionalinis

parkas ir Laguna de Gallocanta ežeras. ............................................................................................. 27

15 pav. 16098 individo sezoninių migracijų maršrutai (nuo 2016 m. rudens iki 2019 m. pavasario):

brūkšninės linijos rodo rudens migracijos maršrutus, vientisos – pavasarinės. Skaičiai virš linijų rodo

4

maršruto ilgį kilometrais, įskaičiuojant judėjimą sustojimo vietose. ................................................ 29

16 pav. 16098 individas pastebėtas lapkričio 24 d. apie 14.30 val. Le Chêne (Centrinė Prancūzija).

Duomenis per iCORA sistemą pateikė stebėtojas J. F. Ozbolt‘as. .................................................... 31

17 pav. 16098 individas su savo jaunikliu (16009) pastebėti kovo 1 d. apie 9.40 val. Galokantoje

(Ispanija). Duomenis per iCORA sistemą pateikė vartotojas Amigos de Gallocanta. ...................... 32

18 pav. Individo 16098 rudens ir pavasario migracijų maršrutų ilgių palyginimas (p=0,492). ........ 33

19 pav. Individo 16098 rudens ir pavasario migracijų maršrutų trukmės palyginimas (p=0,470). .. 34


brūkšninė linija rodo rudens migracijos maršrutą, vientisa – pavasarinės. Skaičiai virš linijų rodo

maršruto ilgį kilometrais, įskaičiuojant judėjimą sustojimo vietose. ................................................ 35

21 pav. 16098 ir 171074 individų sezoninių migracijų maršrutai (nuo 2016 m. rudens iki 2019 m.

pavasario): brūkšninės linijos rodo rudens migracijos maršrutus, vientisos – pavasarinės. Skaičiai virš

linijų rodo maršruto ilgį kilometrais, įskaičiuojant judėjimą sustojimo vietose................................ 36

22 pav. 16009 ir 171073 individų migracijų maršrutai, skaičiuojant nuo išsiskyrimo su tėvais

momento. ........................................................................................................................................... 38

23 pav. Pirmų metų jauniklio 171073 ir suaugusių gervių (171074 ir 16098) migracijų maršrutų

palyginimas. ....................................................................................................................................... 40

24 pav. Sustojimų tipų pasiskirstymas procentais............................................................................. 41

25 pav. Rudens ir pavasario migracijų sustojimų vidutinių trukmių palyginimas (p=0,0000). ........ 41

26 pav. Tirtų gervių migracinių sustojimų pasiskirstymas (proc.) sąsajoje su teritorijų apsaugos

statusu. ............................................................................................................................................... 44

27 pav. Sustojimų skaičius Natura 2000 tinklo ir kitose teritorijose skirtingais stebėjimo metais

(p=0,905). .......................................................................................................................................... 44

28 pav. Vidutinė sustojimų trukmė skirtingose sustojimo vietose (p=0,0000). ................................ 46

29 pav. Individo 16098 sustojimo skaičius skirtingose sustojimo vietose 2016 – 2018 metais rudens

migracijos metu (p=0,398). ............................................................................................................... 47

5

LENTELIŲ SĄRAŠAS

1 lentelė. Vakarų Europos keliu migruojančių pilkųjų gervių gausos dinamika pastaraisiais

dešimtmečiais (pagal Prange, 2010, 2015). ....................................................................................... 15

2 lentelė. Novaraistyje (LTSAKB001) 2008, 2011 ir 2014 metais registruotos migruojančių gervių

sankaupos (iš „Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės bei invazinių augalų ir gyvūnų rūšių tyrimų

atlikimo paslaugų viešasis pirkimas“, VIII dalies ataskaitos, 2014). ................................................ 18

3 lentelė. Lietuvoje ženklintų pilkųjų gervių spalvotų žiedų kombinacijos...................................... 24

4 lentelė. Koreliacijos koeficientų interpretavimas ........................................................................... 25

5 lentelė. 16098 individo sezoninių migracijų svarbiausios charakteristikos ................................... 30

6 lentelė. 16098 ir 171074 individų 2018 –2019 metų sezoninių migracijų palyginimas ................ 37

7 lentelė. 16098 individo sustojimų skaičius, trukmės vidurkiai skirtingais metais ir sezonais ....... 42

8 lentelė. 16098 individo skirtingų sustojimo tipų skaičius skirtingais stebėjimo metais ................ 43

9 lentelė. Koreliacija tarp migracijos sezono ir sustojimų Natura 2000 teritorijose ......................... 45

10 lentelė. Skirtingo tipo sustojimų skaičius Natura 2000 ir kitose teritorijose (p=0,015) .............. 45

11 lentelė. Sustojimų skaičius skirtingose teritorijose rudens migracijos metu................................ 46

12 lentelė. Natura 2000 sustojimų teritorijų plotų aprašomosios statistikos duomenys ................... 48

13 lentelė. Koreliacija tarp sustojimo Natura 2000 teritorijos ploto ir sustojimo trukmės ............... 48

6

DARBE NAUDOJAMŲ SĄVOKŲ SUTRUMPINIMAI

PAST – Paukščių apsaugai svarbi teritorija pagal Paukščių direktyvą (2009/147/EB).

BAST – Buveinių apsaugai svarbi teritorija pagal Buveinių direktyvą (92/43/EEB)

iCORA – Internetbased Crane Observation Ring Archive, žieduotų pilkųjų gervių stebėjimo duomenų

bazė

Ad – suaugę paukštis

Juv – jauniklis arba nesubrendęs paukštis (pirmųjų metų).

7

ĮVADAS

Tyrimo aktualumas. Pilkoji gervė (Grus grus) moksliniu aspektu yra laikoma labai įdomia

„modeline“ rūšimi. XX a. antrosios pusės pradžioje Lietuvoje ir Europoje tai buvo itin reta rūšis.

Stiprėjant ir vis plačiau plintant gamtosaugos idėjoms, pilkoji gervė, kaip ir daugelis kitų nykstančių

paukščių rūšių, buvo įrašyta į daugumos Europos valstybių saugomų rūšių sąrašus, jos apsaugai buvo

skirta daug dėmesio. Lietuvai jungiantis prie Europos Sąjungos, šalyje buvo įkurtos net kelios

paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST), skirtos šios rūšies vietinėms populiacijoms išsaugoti.

Vertėtų akcentuoti ir tai, kad per pastaruosius 30 metų vyresni žmonės tapo šalies gervių augančios

populiacijos liudininkais. Pasigirsta negarsių žemdirbių nusiskundimų, jog pilkosios gervės jiems

padaro nuostolių.

Maždaug prieš ketvirtį amžiaus (1990 m.) buvo nurodyta, kad Lietuvoje peri ne daugiau kaip

150 gervių porų, o vasaroja kasmet apie 150–200 nesusiporavusių ir nesubrendusių paukščių

(Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Tuo tarpu prieš 12 metų (2004 m.) Lietuvoje jau perėjo 900 porų

(Raudonikis, 2004). 2006 metų duomenimis, šalyje perinčių porų populiacijos dydis išaugo ir siekė

900–1200 (Maehl, 2006). Visų paukščių populiacijų gausumo ir pokyčių Europos Sąjungoje

vertinimo, atlikto 2012 metais, metu pilkųjų gervių populiacija Lietuvoje jau vertinta 5 000–10 500

perinčių porų, o 1980–2012 metais šios rūšies gervių šalyje pagausėjo 24–49 kartus (EIONET, 2012).

Pilkųjų gervių populiacijos dydis Lietuvoje išaugo tiek, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. ši rūšis buvo

išbraukta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašo (Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerija, 2019).

Nors šios rūšies gervių populiacija Rytų ir Šiaurės Europos regionuose labai išaugo

(pavyzdžiui, Vokietijoje vietinė populiacija nuo 1978 m. per trisdešimt metų padidėjo apie 10 kartų

(Mewes et al., 2013), mūsų visuomenė labai paviršutiniškai žino, kas lėmė tokį sėkmingą populiacijos

pagausėjimą, kiek pasikeitė šios rūšies ekologija (ypač jos ekologinė niša), kokias naujas buveines

šie paukščiai užėmė. Lietuvoje taip pat mažai žinoma, kur gyvena ir kokias buveines užima

nesiveisiantys individai (nesubrendę ir nesėkmingai bandę veistis); kiek pastovios yra šių paukščių

vasaros nakvynių ir sankaupų vietos; kur šie paukščiai maitinasi ir ar tuo metu gali padaryti kokių

nors nuostolių žemės ūkiui. Trūksta žinių ir apie tai, kaip Lietuvos pilkųjų gervių populiacijos

paukščiai migruoja ir kur jie žiemoja, kas gali lemti jų migracijos greitį. Kiekvienais metais

pastebimas jų ankstyvėjantis grįžimas iš žiemojimo vietų. A. Petraitis ir L. Raudonikis (1998) nurodė,

kad Lietuvoje, senesniais duomenimis (1971–1985 m.), Žuvinte gervės pasirodydavo ankstų pavasarį

– apie kovo 23 d. Į Lekėčius jos atskrenda maždaug kovo 26 d. Ties Vilniaus apskritimi jos

anksčiausiai pavasarį registruotos maždaug kovo 30 d. Intensyvesnės sezoninės migracijos stebimos

pajūryje balandžio pirmą antrą dekadomis bei spalio antrą dekadą (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

8

2016 metais pirmas pilkosios gervės registracijos atvejis buvo užfiksuotas jau sausio 2 dieną (LOD

duomenys). Taigi galima teigti, kad pilkosios gervės regioninių populiacijų gausos ir šios rūšies

apsaugos būklės pokyčiai per pastaruosius 50 metų yra vieni sudėtingiausių ir įdomiausių Europoje.

Šio darbo tyrimai yra dalis tyrimų iš Lietuvos edukologijos universiteto Biologijos ir

chemijos katedros studentų koordinuojamo projekto „Pilkoji gervė“, kurio tikslas – tirti pilkosios

gervės (Grus grus) ekologijos pokyčius Lietuvoje, siejant tai su besitęsiančiu populiacijos gausumo

augimu, klimato kaita ir antropogenine veikla, kaip aplinkos stresoriumi.

Tyrimo naujumas. Darbe naudojami nauji šiuolaikiniai tyrimo metodai, kurie anksčiau

Lietuvoje nebuvo taikomi pilkųjų gervių ekologijos tyrimams atlikti. Duomenys buvo renkami

naudojant saulės energija maitinamus GPS GSM siųstuvus. Pimąkart šalyje, šio tyrimo metu, gervės

buvo ženklinamos ne tik minėtais siųstuvais, bet ir spalvotais plastikiniais žiedais. Taip pat šiame

darbe pirmąkart šalyje analizuojami pirmų metų jauniklių migracijos keliai.

Tyrimo objektai – Pietų Baltijos regiono pilkųjų gervių (Grus grus) sezoninių migracijų

maršrutai ir sustojimo vietos.

Darbo tikslas – išanalizuoti Pietų Baltijos regiono pilkosios gervės (Grus grus) sezoninių

migracijų ir sustojimo vietų ypatumus.

Darbo uždaviniai:

1. Naudojant nuotolinio sekimo prietaisus, nustatyti Pietų Baltijos regiono populiacijos

gervių sezoninių migracijų eigą ir skridimo maršrutus (remiantis kelių individų pavyzdžiais);

2. Naudojant nuotolinio sekimo prietaisus, išaiškinti Pietų Baltijos regiono populiacijos

gervių sezoninių migracijų sustojimo vietų ypatumus (remiantis kelių individų pavyzdžiais).

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; erdvinių duomenų, gautų iš nuotolinio

sekimo prietaisų (siųstuvų), analizė, naudojantis GIS; statistinė duomenų analizė.

Tyrimo imtis. Pietų Baltijos regiono populiacijos penkios pilkosios gervės, pagautos ir

paženklintos saulės energija maitinamais GPS GSM siųstuvais ir spalvotais plastikiniais žiedais

Lietuvoje.

Praktinis darbo reikšmingumas. Tyrimo rezultatai suteikė mokslui naują pirminę

informaciją apie Pietų Baltijos regiono pilkųjų gervių sezoninių migracijų maršrutus ir sustojimų

migruojant vietas. Šie duomenys gali būti naudojami tolimesniems tyrimams, publikacijoms.

Darbo struktūra. Šiame darbe nagrinėjami penkių individų, Lietuvoje pagautų ir

paženklintų saulės energija maitinamais GPS GSM siųstuvais ir spalvotais plastikiniais žiedais,

pavyzdžiai, nurodantys Pietų Baltijos regiono populiacijos pilkosios gervės sezoninių migracijų

maršrutus ir sustojimo vietas. Analizuojamos kelios svarbios sustojimo vietos migracijos metu.

Pavyzdžiui, Hortobagy nacionalinis parkas. Pirmoje darbo dalyje yra pateikiami pagrindiniai teoriniai

aspektai: pilkųjų gervių populiacijos dydžio įvertinimas Lietuvoje ir pasaulyje, migracijų bruožai,

9

klimato kaitos įtaka migracijoms bei ryšys su žemės ūkiu. Antroje dalyje aprašoma tyrimo

metodologija. Trečioje dalyje yra pateikiamos tyrimo vietų charakteristikos. Ketvirtoje dalyje

aprašomi darbo rezultatai. Darbo pabaigoje pateikta diskusija ir išvados. Darbe yra 29 paveikslai, 13

lentelių ir 1 priedas. Darbą sudaro 61 puslapiai.

Padėkos. Dėkoju darbo vadovui prof. habil. dr. P. Kurlavičiui už vertingus patarimus,

pasiūlymus, įvairiapusę pagalbą planuojant ir vykdant šį darbą. Ypač dėkoju Vytauto Didžiojo

universiteto Švietimo akademijos lektorei Renatai Mackevičienei ir Lietuvos ornitologų draugijos

nariams Valentinui Pabrinkiui ir Marijonui Mackevičiui už pagalbą pasirenkant gaudymui

tinkamiausias besiveisiančių gervių poras, jas stebint, gaudant bei individualiai ženklinant. Dėkoju

savo tėvams Piotrui ir Jelenai Peržu už moralinį palaikymą.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Pilkųjų gervių paplitimas ir populiacijos dydis Lietuvoje ir pasaulyje

Pilkoji gervė paplitusi didžiojoje Eurazijos dalyje ir šiaurinėje Afrikoje (1 pav.). Pasaulio

populiacijos dydis vertinamas nuo 491 200 iki 503 200 individų (Wetland International, 2017).

Tado Ivanausko (1957) pateiktais istoriniais duomenimis, XX a. pirmojoje pusėje pilkosios

gervės Lietuvoje gyveno ir perėjo daugiau nei 50 vietų. Svarbiausios nuo seno žinomos perėjimo

vietos – Čepkelių, Žuvinto, Tyrelio, Artosios pelkės.

1995–1999 m. vykdyto Lietuvos perinčių paukščių atlaso duomenimis (Preikša, 2006),

pilkoji gervė buvo registruota daugiau nei pusėje visų atlaso kvadratų. Šiuo metu gervės šalyje yra

dar plačiau paplitusios, tačiau išsamesnės informacijos apie tai nėra žinoma.

Pagal 1990 m. informaciją, Lietuvoje perėjo ne daugiau kaip 150 gervių porų, o vasarojo

kasmet apie 150–200 nesusiporavusių ir nesubrendusių paukščių (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

Anot L. Raudonikio (2004), 2004 m. Lietuvoje jau perėjo 900 porų. 2006 metų duomenimis, šalies

populiacijos dydis siekė 900–1200 perinčių porų (Maehl, 2006). Pagal paukščių populiacijų gausumo

ir pokyčių Europos Sąjungoje vertinimą (2012), pilkųjų gervių populiacija Lietuvoje jau buvo

vertinama apie 5 000–10 500 perinčių porų, o per maždaug 32 metus šios gervių rūšies gausumas

šalyje padidėjo 24–49 kartus (EIONET, 2012).

1 pav. Pilkosios gervės veisimosi (žalia spalva), žiemojimo (oranžinė spalva) sritys ir svarbūs

migracijų keliai (pagal International Crane Foundation, 2017).

Veisimosi sritys

Žiemoji sritys

11

Europos pilkųjų gervių populiaciją paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sudarė

daugiau nei 120 000 paukščių (Prange, 1995). Šiandien populiacijos dydis Vakarų ir Centrinėje

Europoje yra vertinamas apie 700 000 gervių. Didžiausią dalį jų sudaro vakarinė (Grus grus grus;

apie 580 000 individų) ir rytinė (Grus grus lilfordi; apie 125 000–130 000 individų) porūšiai (Prange,

2015). Atskirų Europos šalių pilkųjų gervių populiacijų būklė skirtinga: Skandinavijoje, Baltijos

šalyse, Vidurio ir Vakarų Europoje – didėja, o Rytų Europoje išlieka stabili arba mažėja (Hughes,

2008). Didžiausias pavojus gresia dviems gervių porūšiams izoliuotuose arealuose: Trans-Kaukazinei

(Grus grus archibaldi; Ilyashenko et al., 2008) ir Tibetinei (Grus grus korelovi; Ilyashenko, Belyalov,

2011). Grus grus archibaldi bendras skaičius yra apie 300–350 individų, iš kurių didžiausia dalis

gyvena Turkijoje (Akarsu et al., 2013). Dar šio porūšio individai yra užfiksuoti Gruzijoje, Irane ir

Armėnijoje (Ilyashenko et al., 2008). Tibetinio porūšio populiaciją sudaro maždaug 1000 individų

(Ma et al., 2011). Dauguma iš jų yra Kinijoje, dalis – Kazachijoje ir Kirgizijoje (Ilyashenko, Belyalov,

2011).

2 pav. Besiveisiančių gervių populiacijos gausos dinamika Vokietijoje 1977–2008 metais (pagal

Mewes et al., 2010).

Pavyzdžiui, Vokietijoje vietinė populiacija per trisdešimt metų – nuo 1978 iki 2008 m. –

padidėjo apie 10 kartų, t. y. nuo maždaug 700 perinčių porų iki maždaug 7 000 (Mewes et al., 2010;

2 pav.) porų. Čia padidėjo ir gervių paplitimo arealas (Ilyashenko, 2016). Didžiojoje Britanijoje

pilkoji gervė buvo išbraukta iš Britanijos retų rūšių sąrašo (British Rarities List) ir netgi atsirado

vilčių, kad perinčių gervių populiacijos būklė gali pagerėti (Mathews, Macdonald, 2001). Pagal 2014

metų duomenis, Jungtinėje Karalystėje atsirado 10–14 perinčių porų (Bridge, 2014). Pilkosios gervės

pradėjo perėti ir Prancūzijoje (apie 15 porų) (Salvi, 2015) ir Čekijoje (40–50 porų) (Tichackova,

12

Lumpe, 2014). Manoma, kad didžiausią teigiamą įtaką gervės populiacijos didėjimui turėjo

pagerėjusi šių paukščių ir jų buveinių apsauga. Tai yra tarptautinių sutarimų dėl medžioklės

uždraudimo rezultatas ir palankių gervėms buveinių išsaugojimas, pavyzdžiui, pelkių restauravimas

(Nilsson et al., 2016). Taip pat turėjo įtakos ir klimato kaita: pagerėjo žiemojimo sąlygos ir

sutrumpėjo migravimo kelias; paankstėjo veisimosi laikotarpis (Salvi, 2010; Lundgren, 2010;

Mewes, Rauch, 2010; Nowald et al., 2010; Kullberg et al., 2015).

1.2. Bendri pilkųjų gervių migracijos bruožai Europoje

Paukščių migracijos – vienas iš pasaulyje paslaptingiausių reiškinių, kurį mokslininkai

nagrinėja jau kelis šimtmečius. Nors apie paukščių migraciją yra daug įvairios literatūros, daug šio

fenomeno aspektų lieka neišaiškinta (Bairlein, Coppack, 2006). Pirmieji duomenys apie gervių

migracijas jau buvo gauti Antikos laikais. Dar Aristotelis pastebėjo, kad palyginti su kitais paukščiais,

pilkoji gervė migruoja dideliais atstumais (Žalakevičius, 2015).

3 pav. Europos pilkųjų gervių migracijos keliai: WE – Vakarų Europos, BH – Baltijos-Vengrijos, EE

– Rytų Europos; raudona rodykle pažymėtas numanomas Šiaurės Italijos kelias (Mingozzi et al.,

2013).

4 pav. Pilkosios gervės Ispanijos dehese. Nuotrauka daryta Ispanijoje, arti Laguna de Gallocanta,

2019 metais (nuotraukos autorius: Jose A. Roman).

13

Europoje šiandien žinomi trys pagrindiniai pilkųjų gervių migravimo keliai: Vakarų

Europos, Baltijos–Vengrijos ir Rytų Europos (3 pav.). Paukščiai iš Šiaurės Europos (Švedija,

Norvegija, Suomija) ir Centrinės Europos (Baltijos šalys, Lenkija, Šiaurės Rytų Vokietija) į

žiemojimo vietas migruoja per Vakarų Europą (Mingozzi et al., 2013), Vakarų Europos keliu. Šio

kelio pagrindinėmis žiemojimo vietomis laikomas Estremadūros regionas Vakarų Ispanijoje ir

Laguna de Gallocanta Šiaurės Rytų Ispanijoje (Leito et al., 2011). Čia aptinkama apie 64 proc.

Ispanijoje žiemojančių gervių, t. y. apie 70–85 proc. Vakarų Europos pilkųjų gervių populiacijos

(Diaz et al., 1995). Kiekvieną dieną nuo spalio iki kovo mėnesio prie Laguna de Gallocanta

suskaičiuojama apie 15 000 gervių. 2011 m. vasario 24 d. prie šio ežero buvo suskaičiuota 114 105

gervės (Alonso et al., 2018). Svarbu paminėti, kad Ispanijoje dehesai (Ispanijai būdingos stepės; 4

pav.) sudaro apie 3.1 milijono ha Pirėnų pusiasalio. Būtent šios stepės yra labai tinkamos ir svarbios

gervėms, nes ten jos randa pakankamai maisto (Tucker, Heath, 1994). Taip pat jau registruojami

atvejai, kai gervės žiemoja ir Prancūzijoje (Akvitanijos ir Centrinės Prancūzijos regionuose; Salvi,

2010; Leito et al., 2011). Pagal 2012 metų duomenis, Prancūzijoje žiemojo apie 57 000 – 110 000

individų (EIONET, 2012). Nuo 1996 iki 2000 metų Prancūzujoje kasmet žiemojo apie 30 000 gervių

(Alonso et al., 2018; 5B pav.). Atsitiktiniai žiemojimo atvejai buvo stebimi ir Šiaurės Vokietijoje

(Leito et al., 2011). Žemėlapyje (5A pav.) matyti, kad žiemojančių gervių skaičius didėja visose

Europos šalyse, kur šiandien žinomos žiemavietės: Ispanija, Portugalija, Prancūzija ir Vokietija

(EIONET, 2012).

5 pav. A – Europos pilkųjų gervių populiacijos gausos pokytis žiemojimo vietose Europoje: Vokietija

(1997–2009), Ispanija (1999–2007), Prancūzija (2000–2012), Portugalija (2001–2012). Žalios

rodyklės rodo individų skaičiaus didėjimą. Rodyklės dydis yra proporcingas skaičiaus didėjimui

(pagal: EIONET, 2012). B – žiemojančių pilkųjų gervių skaičiaus pokytis Prancūzijoje nuo 1970 iki

ge

rvių

sk

aič

ius

А

B

14

2000 metų: juodi stulpeliai rodo vidutinį 5 metų maksimumą; balti stulpeliai – maksimalų užfiksuotą

gervių skaičių per 5 metų laikotarpį (pagal: Alonso et al., 2000).

Baltijos–Vengrijos keliu migruoja gervės, kurios peri Šiaurės Rytų Europoje (Švedija,

Suomija, Rytų Karelija, Baltijos šalys ir Baltarusija). Migravimo kelias eina per pagrindinę sustojimo

vietą Vengrijoje – Hortobagy nacionalinį parką. Šiame parke yra didžiausia Europoje natūrali šarminė

stepė (Vegvari, Hansbauer, 2018). Tyrimų rezultatai rodo, kad gervės dideliame Hortobagy parko

plote (apie 80 000 ha) turi gerą mitybinę bazę (apie 80 proc. populiacijos minta kukurūzais Zea mays),

daug tinkamų vietų poilsiui be pašalinio trikdymo (Vegvari, 2002; Vegvari et al., 2010). Apie 30

proc. šios stepės ploto yra klasifikuojama kaip šlapynės, t. y. labai tinkamos buveinės gervėms

(Quinnert, 2009). Čia migracijos metu sustoja apie 80 proc. Suomijos ir Baltijos šalių pilkųjų gervių

populiacijos (Vegvari, 2002; Vegvari et al., 2011). 2012 metais nacionaliniame parke buvo

suskaičiuota apie 112 000 gervių (Vegvari, Hansbauer, 2018). Nuo Hortobagy parko migravimo

kelias veda šakojasi į dvi kryptis: per Balkanus bei Turkiją į žiemojimo vietas Rytų Afrikoje ir per

Apeninų pusiasalį, Siciliją ir Viduržemio jūrą į Šiaurės Vakarų Afriką (Nowald et al, 2013).

Rytų Europos keliu migruoja gervės iš Suomijos ir Estijos. Jos keliauja į Etiopiją per

Ukrainą, Krymo pusiasalį ir Turkiją (Nowald, 2010). Taip pat šiUo keliu migruoja ir Europinės

Rusijos dalies gervės (Grinchenko, Sviridova, Il‘yashenko, 2018). Etiopijoje pilkosios gervės

dažniausiai apsistoja žiemoti Shesher ir Wallalla regione. Šioje vietovėje 2011 ir 2012 metais žiemojo

daugiau negu 21 000 pilkųjų gervių (Aynalem, Nowald, Shroder, 2018). Kita svarbi vieta – Hula

slėnis Izraelyje (Grinchenko, Sviridova, Il‘yashenko, 2018). Šioje vietoje migruojančių gervių

skaičius per 30 metų (1980–2010) padidėjo nuo kelių šimtų iki 35 000 gervių. Tai yra apie 6 000 ha

teritorija Šiaurės Rytų Izraelyje. Čia yra nemažai tinkamų gervėms šlapynių (Shanni, Labinger, Alon,

2018).

Nuo 1980 metų padidėjo migruojančių gervių skaičius visais maršrutais (Nowald, 2010;

Prange, 2005, 2010, 2011, 2015). Vakarų Europos kelyje jų skaičius padidėjo nuo 45 000 – 50 000

iki 350 000, Baltijos–Vengrijos keliu – nuo 30 000 – 40 000 iki 120 000 – 150 000 individų (Prange,

2015). Individų, migruojančių iš Europinės Rusijos dalies, skaičius padidėjo nuo 40 000 iki 80 000

gervių (Ilyashenko, Markin, 2013).

15

1 lentelė. Vakarų Europos keliu migruojančių pilkųjų gervių gausos dinamika pastaraisiais

dešimtmečiais (pagal Prange, 2010, 2015).

Metai Metų skaičius Vakarų Europos keliu migruojančių pilkųjų gervių

skaičius

1977–1984 5 ~35 000 (25–45 000)

1985–1990 6 51 000 (38–54 000)

1991–1995 5 68 000 (49–74 000)

1996–2000 5 108 000 (>83- >130 000)

2001–2005 5 184 000 (150–230 000)

2006–2010 5 237 000 (230–250 000)

2011–2015* 5 ~350 000

*papildyta pagal Prange, 2015.

Pasakytina, kad migravimo keliai nėra izoliuoti vienas nuo kito. Italijos mokslininkų

2013 metais publikuotame darbe aprašomas naujas Šiaurės Italijos kelias (angl. Northern Italian

route; NORTHIT route) (3 pav.). Šis kelias jungia du jau žinomus kelius: Vakarų Europos ir Baltijos–

Vengrijos (Mingozzi et al., 2013), tačiau dėl duomenų trūkumo mokslininkai negalėjo to tiksliai

įrodyti.

Istoriškai dauguma Europos pilkųjų gervių žiemojo Afrikoje. Pagal 2005 metų duomenis,

Afrikoje buvo išskiriamos 3 (trys) pagrindinės populiacijos (Beilfuss, Dodman, Urban, 2007):

1. gervės, kurios nuo spalio vidurio iki kovo mėnesio žiemoja Ispanijoje ir Prancūzijoje, bet

dėl įvairių priežasčių lankosi Maroke ir šalia esančiose teritorijose (apie 150 000 paukščių);

2. gervės, kurios nuo spalio vidurio iki kovo mėnesio žiemoja Alžyre ir Tunise (apie

100 000 paukščių);

3. gervės, kurios žiemoja Šiaurės Rytų Afrikoje, ypač Etiopijoje (apie 35 000 paukščių).

Dabar Europos pilkųjų gervių pagrindine žiemojimo vieta laikomas Pirėnų pusiasalis

(Alonso et al.,1994, 2008).

Pilkosioms gervėms būdinga būriuotis po to, kai jaunikliai pradeda skraidyti. Susidarę būriai

renkasi specialiose „susirinkimo vietose“ (angl. assembly sites), formuoja priešmigracines arba

vasarojimo sankaupas (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

Vėliau sankaupos didėja, nes į jų gretas palaipsniui įsitraukia iš šiauresnių regionų rugsėjo

ir spalio mėnesiais atkeliavusių populiacijų paukščiai. Tokios sankaupos yra vadinamos

migracinėmis sankaupomis (Aleknonis, Paltanavičius, 1990).

Yra nurodomos mažiausiai dvi priežastys, kodėl susiformuoja sankaupos (Prange, 2005):

16

• Gervės susitelkia nakvynės vietose (angl. stopover sites). Nakvynei renkasi seklius

tvenkinius, ežerus, upių, pelkių vietas, vietas su mažais vandens telkiniais bei Baltijos jūros įlankas.

Jos susirenka nakvoti vakare ir išskrenda maitintis ryte.

• Gervės susitelkia maitinimosi vietose. Dažniausiai gervės maitinasi dideliuose

dirbamuose laukuose, kurie yra nutolę nuo nakvynės vietos iki 25 km (vidutiniškai).

Europoje yra daugybė sankaupų (angl. stop-over) vietų – Švedijoje, Šiaurės Lenkijoje,

Šiaurės Vokietijoje, Šiaurės Rytų ir Pietvakarių Prancūzijoje bei Šiaurės Vakarų Ispanijoje. Šios

vietos klasifikuojamos į 4 grupes (Prange, 2005):

1. vasarinės (priešmigracinės) sankaupų vietos, kurios yra užimamos nuo liepos iki rugsėjo

mėnesio;

2. migracinės (ilgalaikio poilsio vietos) vietinių ir atskridusių gervių sankaupų vietos,

kurios yra užimamos nuo rugpjūčio iki lapkričio mėnesio;

3. migruojančių gervių sankaupų vietos, skirtos trumpalaikiam poilsiui; užimamos nuo

spalio iki lapkričio mėnesio;

4. poilsio ir žiemojimo vietos Pietvakarių Europoje; užimamos nuo lapkričio iki kovo

mėnesio.

Daugiausia duomenų pateikiama apie žiemojimo vietas Ispanijoje. Žiemojimo laikotarpio

pradžioje daugybė gervių sustoja Laguna de Gallocanta (40°58‘N, 1°30‘ W) apylinkėse. Tai yra

seklaus ežero baseinas, kurio plotas siekia 53 637 ha (Alonso et al., 1994). Tačiau ne visos gervės ten

apsistoja visai žiemai. Dalis iš jų migruoja į kitas Ispanijos vietas, pavyzdžiui, į Estremadūrą

(pietvakarų Ispanija; 6 pav.). Taigi, J. A. Alonso, J. C. Alonso ir G. Nowald (2008) tirtas gerves

skirstė į 4 grupes, atsižvelgiant į jų žiemojimo bruožus:

1. gervės, kurios žiemojo Estremadūroje, bet reguliariai sustodavo Laguna de Gallocanta

apylinkėse;

2. gervės, kurios žiemojo Estremadūroje ir nesustodavo Laguna de Gallocanta apylinkėse;

3. gervės, kurios žiemojo Laguna de Gallocanta apylinkėse;

4. gervės, kurios žiemojo kitose vietose (pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Maroke).

Pastebėta, kad pirmosios grupės gervės laikosi Laguna de Gallocanta apylinkėse iki žiemos

vidurio (nuo lapkričio 10 dienos iki gruodžio 30 dienos). Vėliau jos išskrenda į kitas vietas (tokias,

kaip Estremadūra) dėl to, kad sumažėja maisto (Alonso et al., 1992, 1994). Tokiose vietose jos

žiemoja iki pavasarinės migracijos pradžios.

17

6 pav. A – tirtų pilkųjų gervių žiemojimo vietos Ispanijoje. B – žemėlapis, kuriame pažymėtos vietos,

kur gervės buvo ženklinamos Vokietijoje ir kur paženklintos gervės buvo ieškomos: Arjuzanx

Prancūzijoje, Galokantoje ir Estremadūroje (Ispanijoje) (Alonso et al., 2008).

Nustatyta, kad gervės gali keisti savo migravimo kelius skirtingais sezonais. Dažnesni

atvejai, kada gervės, skridusios Vakarų Europos keliu, keitė jį į Baltijos–Vengrijos kelią arba

atvirkščiai. Taip pat žinomi atvejai, kai Vakarų Europos kelias buvo pakeistas į Rytų Europos kelią

(Leito et al., 2011).

1.3. Bendri Lietuvos populiacijos pilkųjų gervių migracijos bruožai

Migruodamos gervės skrenda dieną ir naktį. Tai tikrieji tolimi migrantai. A. Petraitis ir L.

Raudonikis (1998) nurodo, kad senesniais duomenimis (1971–1985 m.), anksčiausiai pavasarį gervės

pasirodydavo Pietų Lietuvoje (Žuvinto rezervatas) – maždaug kovo 23 d. Anksčiausias atskridimas

tuo laikotarpiu buvo užfiksuotas 1971 m. kovo 7 d. Į Lekėčius jos atskrenda apie kovo 26 d. Lietuvos

pajūryje pavasarį gervės buvo užregistruotos apie kovo 29 d. Ties Vilniumi anksčiausiai pavasarį

pasirodžiusios gervės registruotos maždaug kovo 30 d. Pastebėta, kad pastaraisiais metais gervės

pavasarį registruojamos vis anksčiau. Pavyzdžiui, 2016 metais pirmas registracijos atvejis buvo

sausio 2 d. (LOD). Viena tokio pokyčio priežastis – klimato kaita. Tyrinėjant klimato kaitos įtaką

nežvirblinių paukščių atskridimui pavasarį, buvo nustatyta, kad gervių atskridimo data keičiasi

vidutiniškai 1.15 dienos per metus (Žalakevičius et al., 2009).

Rudenį pirmi migruojantys būriai pajūryje užfiksuoti apytiksliai spalio 9 d. Paskutiniai –

spalio 20 d. (Petraitis, Raudonikis, 1998). Nustatyta, kad rudeninė migracija yra daug intensyvesnė,

nei pavasarinė. Tai rodo 1988 metais stebėtojų iš visos Lietuvos pateikti duomenys. Kaip matyti iš 7

pav. (A), migruojančios gervės buvo daugiausiai registruotos centrinėje ir pietinėje Lietuvos dalyse.

A

B

18

Rudenį (7B pav.) migruojančios gervės buvo stebėtos maždaug tolygiai visoje Lietuvoje.

7 pav. Migruojančių gervių skaičius pavasarį (A) ir rudenį (B), 1988 metais, Lietuvoje (pagal Petraitį,

Raudonikį, 1998).

Iš Gamtos tyrimų centro migruojančių gervių sankaupų monitoringo, atlikto 2014 metais (2

lentelė), rezultatų galima matyti, kad Lietuvoje rudeninė migracija šiuo metu taip pat prasideda

anksčiau. Pavyzdžiui, Novaraistyje tuo pačiu laiku, bet skirtingais metais gervių skaičius mažėja.

Turint omenyje, kad gervių populiacija Lietuvoje ir Europoje didėja, tokius skaičius, veikiausiai,

lemia anksčiau prasidedančios rudeninės migracijos.

Priešmigracinės sankaupos pradeda formuotis jau liepos mėnesį. Žuvinte ir Novaraistyje

daugiausia gervių buvo stebima anksčiau – nuo rugsėjo iki spalio mėnesio pradžios (Aleknonis,

Paltanavičius, 1990). Dabar daugiausia gervių stebima jau rugpjūčio mėnesį. Taip pat sezoninės

dinamikos analizė parodė, kad į Lietuvą iš šiauresnių valstybių gervės atskrenda ne anksčiau kaip

trečioje rugsėjo dekadoje. Tai yra svarbu, norint tinkamai įvertinti Lietuvos pilkosios gervės

populiacijos dydį (Petraitis, Raudonikis, 1998). Tačiau dabartinių duomenų apie tai, kada į Lietuvą

atskrenda paukščiai iš šiaurės, nėra.

2 lentelė. Novaraistyje (LTSAKB001) 2008, 2011 ir 2014 metais registruotos migruojančių gervių

sankaupos (iš „Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės bei invazinių augalų ir gyvūnų rūšių tyrimų

atlikimo paslaugų viešasis pirkimas“, VIII dalies ataskaitos, 2014).

Data Skaičius

2008 m.

2008-09-16 3146

2008-10-07 1320

2008-10-21 1675

2011 m.

A B

GERVIŲ SKAIČIUS GERVIŲ SKAIČIUS

19

2011-09-20 1049

2011-10-11 400

2011-10-21 224

2014 m.

2014-09-25 1423

2014-10-03 655

2014-10-19 525

Manoma, kad į žiemavietes Lietuvos, kaip ir Baltijos regiono bei vakarinės Rusijos, pilkosios

gervės skrenda tiek Vakarų Europos, tiek Baltijos-Vengrijos keliais (Prange, 2005).

1.4. Klimato kaitos įtaka pilkųjų gervių migracijoms

Klimato atšilimas yra akivaizdus procesas, kurį pastebi ne tik mokslininkai, bet ir kiti mūsų

planetos gyventojai. Lietuvoje XX amžiuje vidutinė temperatūra pakilo apie 0,4–0,5°C. Nuo

1970 metų karštesnės tapo žiemos ir vasaros. XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio oro

temperatūros mūsų šalyje yra rekordinės: 1999 metais vidutinė temperatūra buvo aukštesnė 1,7°C,

nei įprasta, o 2000 metais – 1,9°C (Žalakevičius et al., 2009).

Tokie klimato pokyčiai negalėjo neturėti įtakos paukščiams, kurių migracijos yra labai

priklausomos nuo oro sąlygų. Mokslininkai yra nustatę, kad iš 983 Eurazijos rūšių, 39 proc. pavasarį

į perėjimo vietas pradėjo grįžti anksčiau (Žalakevičius et al., 2009). Todėl galima teigti, kad Europos

migruojančių paukščių migracijos pokyčiai gali būti laikomi klimato pokyčio rodikliu. Tai susiję ir

su šio tyrimo objektu – pilkąja gerve.

Lietuvos mokslininkai – M. Žalakevičius, G. Bartkevičienė, F. Ivanauskas, V. Nedzinkas –

2009 metais paskelbė savo darbo rezultatus, kuriuose ištirtas nežvirblinių paukščių grįžimo į Lietuvą

pavasarį pokytis, sąlygojamas klimato kaitos. Pagal juos pilkosios gervės pokytis yra lygus 1.15

dienos per metus. Tokia dinamika stebima ir Švedijoje, kuri anksčiau buvo tik gervių veisimosi

regionas. Dabar čia galima pastebėti ir žiemojančių gervių. Tačiau manoma, kad jos lieka vietoje dėl

ligų arba dėl ryšio su individu, kuris negali migruoti (Lundgren, 2010).

Ankstyvesnis atskridimas siejamas su keliais faktoriais (Žalakevičius et al., 2009):

• didesnis slėgis Afrikos subtropikų zonoje;

• teigiamas šiaurės Atlanto osciliacijos indeksas (NAO) žiemą;

• teigiami pokyčiai temperatūros amplitudėje Europoje;

• vakarų srauto intensyvėjimas;

• kritulių sumažėjimas Europoje ir Šiaurės Afrikoje.

Pastebėta, kad pastaraisiais metais gervės pradėjo trumpinti savo migracijos kelią. Jos

stengiasi laikytis žiemą kuo arčiau savo veisimosi vietos. 1997 metais vidutinis migracijos kelio ilgis

buvo 2 088 km. 2007 metais, pasak vokiečių gervių tyrinėtojų, vidutinis atstumas sumažėjo apie 320

20

km (8 pav.; Nowald, 2010)1. Tačiau tai nėra visoms gervėms būdingas bruožas, todėl gerves galima

suskirstyti pagal jų migracijos strategiją – į konservatyvias ir progresyvias. Ypač šiltų žiemų metais

gervės žiemojo ne tik Ispanijoje, bet pradėjo žiemoti Prancūzijoje ir netgi Vokietijoje (9 pav.).

8 pav. Migracijos kelio ilgio pokyčiai nuo ženklinimo vietos iki žiemojimo vietos ir jo koreliacija su

NAO indeksu (pagal Nowald et al., 2010).

Stebima koreliaciją su NAO indeksu (8 pav.). Tais metais, kai indekso reikšmė buvo aukšta,

buvo stebimos trumpesnės migracijos. Prancūzijoje per pastaruosius metus vis atsirasdavo naujų

vietų, kuriose gervės laikosi žiemą. Tarp tokių vietų ir L‘Aiguillon įlanka (nuo 1982/83 m.),

Puydarrieux ežeras (nuo 1990 m. pabaigos) ir Kamargas (nuo 1990 m.). Pasakytina, kad padaugėjo

ne tik vietų, bet ir pačių žiemojančių gervių skaičius (9 pav.; Salvi, 2010). Dėl to Prancūzijos

mokslininkai suskirstė pilkųjų gervių Grus grus žiemojimo dinamiką šalyje į 4 etapus (pagal Salvi,

2010):

1. iki 1974 m., kada žiemojančios gervės Prancūzijoje buvo labai retos;

2. nuo 1975 m., kada žiemojančios gervės buvo stebimos 3 teritorijose;

3. nuo 1986 m. iki 1991 m., kada gervių skaičius padidėjo iki 4 000 – 5 000 individų;

4. nuo 1992 m., kada vėl buvo stebimas ženklus pagausėjimas (1992 m. – apie 20 000; 2010

m. – apie 100 000).

1Kalbama apie Vokietijos pilkąsias gerves.

21

9 pav. A – pagrindinės gervių žiemojimo vietos Prancūzijoje: 1 – Lotaringija, 2 – Šampanija, 3–

Centrinė Prancūzija, 4 – Akvitanija, 5 – Kamargas, 6 – Puydarrieux. Punktyrinės linijos rodo

pagrindinius gervių maršrutus per Prancūziją. B – žiemojančių gervių skaičiaus dinamika

Prancūzijoje per pastaruosius 35 metus (pagal Salvi, 2010).

Klimato kaita daro įtaką ne tik migracijoms. Švedijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai parodė,

kad perėjimo (dėčių inkubavimo) procesas taip pat prasideda anksčiau. Vokietijoje dėties inkubavimo

pradžia pakito – nuo balandžio 2 dienos į kovo 21 dieną (Mewes, Rauch, 2010).

Švedijoje iki 1990 metų antra dėtis nebuvo pastebima. Dabar gegužės pabaigoje arba birželio

mėnesiais galima tai pamatyti. Tačiau kol kas antras (pakartotinis) veisimasis nėra labai sėkmingas.

Prognozuojama, kad ateityje jis bus sėkmingesnis. Tokie pokyčiai siejami ne tik su klimatu, bet ir

1990 metais sumažėjusia lapių populiacija. Tada perėjimo sėkmingumo rodikliai padidėjo iki 0,6

karto (jauniklio porai). Kai lapių populiacija atsikūrė, sėkmingumo rodikliai sumažėjo maždaug iki

0,4 karto . Teigiama, kad be antros dėties sėkmingumo rodikliai būtų dar mažesni (Lundgren, 2010).

1.5. Žemės ūkis ir pilkųjų gervių migracijos

Kaip jau buvo minėta anksčiau, įvairiausi tarptautiniai susitarimai (geresnė rūšies apsauga),

klimato kaita padarė įtaką pilkųjų gervių populiacijos augimui. Spartus populiacijos dydžio augimas

turi ir savo pasekmių. Tai susiję su žemės ūkiu, kuriam pilkosios gervės atneša žalos. Prancūzijoje

ežero Der-Chantecoq apylinkėse bendrai nuo 1993 iki 2003 metų nuostoliai yra apie 400 000 eurų

(Salvi, 2010), o Švedijoje vien per 2012 metus – apie 200 000 eurų (Nillson, 2016).

Metai

Ger

vių

skaič

ius,

ind

ivid

ų

skaič

ius

22

10 pav. Gervių maistas 2006 metų rudenį Ruegen saloje, Vokietijoje (pagal Prange, 2010).

Pagal Prange (2010), nuo 1960 metų didelę svarbą įgavo kukurūzų auginimas. Būtent

kukurūzų ražienos laukai tapo pagrindinėmis gervių maitinimosi vietomis vėlyvą rudenį, žiemą ir

ankstyvą pavasarį. Po derliaus surinkimo likę grūdai taip pat yra svarbi gervių raciono dalis, bet dėl

pagerėjusių žemės ūkio technologijų jų vartojimas sumažėjo (10 pav.). Gervės taip pat padaro žalos

ir kitiems kultūriniams augalams: kopūstams, žirniams ir bulvėms.

Tam, kad būtų sumažinti nuostoliai, siūloma palikti neartas kukurūzų ražienas žiemai,

ankščiau sėti žiemines kultūras, gerves papildomai maitinti specialiose situacijose, saugoti jautrius

pasėlius (kopūstų, žirnių ir bulvių), naudojant aktyvų baidymą (Prange, 2010).

Lietuvoje laukinių gyvūnų padarytą žalą ūkininkams turi atlyginti medžioklės plotų

naudotojai, o saugomų paukščių ir gyvūnų – Aplinkos ministerija. Tačiau šiuo metu ministerija

kompensuoja tik stumbrų padarytą žalą2. Dėl to mūsų šalies ūkininkai stebisi tuo, kad toks paukštis,

kaip gervė, yra įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą ir siūlo keisti įstatymus. Nuo 2019 m. sausio 1 d.

pilkoji gervė yra pašalinta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašo

(Aplinkos ministerija, 2019).

2Tavorienė, V. (2012). Juodi pilkųjų gervių darbeliai. Valstiečių laikraštis. Prieiga per internetą:

<http://www.delfi.lt/verslas/kaimas/juodi-pilkuju-gerviu-darbeliai.d?id=58795793>.

Rugsėjis Spalis Lapkritis

Grūdinių ražienos Grūdinių pasėliai Pievos ir kt. Kukurūzų ražienos

http://www.delfi.lt/verslas/kaimas/juodi-pilkuju-gerviu-darbeliai.d?id=58795793

23

2. TYRIMO METODIKA

2.1. Individų sugavimas ir ženklinimas

Šiame darbe tirti 5 (penki) individai buvo pagauti Aukštadvario regioninio parko teritorijoje

arba arti jos (11 pav.). Gervės buvo gaudomos, naudojant vadinamąjį „patrankinį“ (sprogstančio

parako dėka) ore išsiskleidžiantį, užmetamą tinklą, kuris buvo iš anksto surenkamas ir

užmaskuojamas norimoje vietoje. Pasirinkti gaudymui individai buvo viliojami, šeriami toje vietoje

kukurūzais tam, kad jie priprastų lankytis gaudymo vietoje.

11 pav. Tyrimo objektų (pilkosios gervės; n=5) sugavimo ir ženklinimo vietos.

Pagautiems individams buvo uždėti saulės energija įkraunami GPS GSM siųstuvai (12A ir

12B, C pav.), kurių masė neturi viršyti 3 proc. paukščio masės, t. y. turi sverti ne daugiau nei 50 g.

Siųstuvo matmenys – ne didesnis kaip 80x40x30 mm. Dedant kojinį siųstuvą ant kairės paukščio

kojos, nededamas vienas plastikinis žiedas (mūsų atvejų – žalias) dėl siųstuvo tvirtinimo ypatybių.

Kiekvienas individas šiame darbe yra vadinamas būtent pagal savo siųstuvo serijinį numerį.

Taip pat gervių ženklinimui buvo naudoti 6 spalvoti plastikiniai žiedai. Gervių žiedavimas

yra standartizuotas pagal Europinės gervių žiedavimo grupės (angl. European Crane Banding Group)

1980 metų pabaigoje priimtą nutarimą (Nowald et al., 2010). Pavyzdžiui, 16098 gervės ženklinimo

sistemos kombinacija būtų nusakoma taip: ant kairės kojos iš viršaus baltas žiedas – siųstuvas – baltas

žiedas; ant dešinės – baltas – geltonas – žalias žiedai (sutrumpintai: K-B_B; D-BGŽ; 12C pav.). Kitų

ženklintų gervių spalvotų žiedų kombinacijos, serijiniai numeriai bei sugavimo datos yra pateiktos 3

lentelėje.

24

3 lentelė. Lietuvoje ženklintų pilkųjų gervių spalvotų žiedų kombinacijos

Pilkosios gervės

indentifikavimo

kodas (ID)

Amžius (ženklinimo metu) Ženklinimo

data

Spalvotų žiedų

kombinacija

16009 Juv 2016-07-30 K-BŽB; D-BGM

16098 Ad 2016-07-30 K-B_B; D-BGŽ

171074 Ad 2018-07-18 K-B_B; D-ŽMB

181907 Ad 2018-07-26 K-B_B; D-ŽMR

171073 Juv 2018-07-26 K-B_B; D-ŽMG

12 pav. Pilkosios gervės, paženklintos GPS GSM siųstuvais: A – nugarinis siųstuvas; 16009 gervė

(M. Dagio nuotrauka); B – kojinis siųstuvas ir spalvotų žiedų kombinacija; individas 181907; C –

individas 16098; spalvotų žiedų kombinacija ir kojinis siųstuvas; D – į tinklą patekusi 181907 gervė

(R. Mackevičienės nuotrauka).

2.2. Migracijos kelių aprašymas

Darbe aprašomi tyrimų objektų migracijų keliai. Atliekama maršrutų duomenų GIS analizė,

statistinė analizė. Vidutinių reikšmių skirtumo statistiniam įvertinimui buvo naudojamas Stjudento

testas ir dispersinė analizė (ANOVA). Imtims palyginti buvo taikomas Chi-kvadrato testas, Mann-

Whitney ir Kruskal-Walis kriterijai. Laikas nurodomas pagal Pasaulinį koordinuotąjį laiką (UTC).

Tarpusavyje lyginamos 16098 gervės migracijos keliai skirtingais sezonais ir metais. Sezonu

laikomi migracijų laikotrapiai, t. y. rudens ir pavasario migracijos. Migracijos pradžia laikoma nuo

tos dienos, kai gervė paliko savo veisimosi vietą Lietuvoje. Rudens migracijos pabaiga, kai gervė

pasiekė žiemojimo vietą. Pavasarinės migracijos pabaiga – kai gervė pasiekė veisimosi vietą

(Larsson, 2016). Lyginimas atliekamas pagal kelis parametrus: migracijos pradžią ir pabaigą, jos

trukmę dienomis, bendrą migracijos maršruto ilgį.

C

A B

D

25

Atliekamas skirtingų individų (16098 ir 171074) vieno sezono palyginimas. Lyginimui

paimti tik suaugę individai, kurie pavasarinės migracijos metu keliauja iki veisimosi vietos. Tai

reiškia, kad į palyginimą nebuvo įtraukti duomenys apie jauniklius.

Pirmų metų jauniklių (16009 ir 171073) keliai analizuojami atskirai. Analizuojami keliai

nuo momento, kai suaugę individai išsiskyrė su jaunikliu.

2.3. Individų sustojimų vietų analizė

Sustojimo vietos buvo skirstomos į tris grupes: sustojimai vienai nakčiai, trumpalaikiai

sustojimai (nuo 2 iki 9 naktų) ir ilgalaikiai sustojimai (daugiau nei 10 naktų). Taip pat buvo

atsižvelgiama, ar priklauso teritorija Natura 2000 tinklui. Sustojimo vieta buvo skaičiuojama ten, kur

gervė praleido naktį. Tai reiškia, kad jeigu gervė nakvojo už Natura 2000 teritorijos ribų, o maitinosi

joje, sustojimas vis tiek buvo traktuojamas kaip sustojimas ne Natura 2000 teritorijoje.

Natura 2000 teritorijų GIS duomenys buvo paimti iš Europos komisijos puslapio. Atskirų

teritorijų ribos, plotai ir charakteristikos buvo gaunamos iš Natura 2000 duomenų bazės formų (angl.

database forms) ir Pasaulinės saugomų teritorijų duomenų bazės (angl. The World Database on

Protected Areas). Visi duomenys buvo surašomi į SPSS for Mac 24 ver. programos lentelę.

Statistinė analizė buvo atliekama SPSS for Mac 24 ver. Vidurkių palyginimui taikomas

Stjudento testas ir dispersinė analizė (ANOVA). Imtims palyginti skaičiuojami Mann-Whitney ir

Kruskal-Wallis kriterijai. Skaičiuojami koreliacijos koeficientai ryšiams tarp kintamųjų nustatyti.

Koreliacijos koeficientai yra interpretuojami pagal 4 lentelėje pateiktą variantą.

4 lentelė. Koreliacijos koeficientų interpretavimas

Koreliacijos koeficientas Nustatytas ryšis

-0,200 – 0,200 Ryšio nėra

0,200 – 0,400 Silpnas

0,400 – 0,600 Esminis

0,600 – 0,800 Stiprus

0,800 – 1,000 Labai stiprus

26

3. TYRIMO VIETŲ CHARAKTERISTIKA

Įgyvendinant šiame darbe numatytus skirtingus uždavinius, tyrimai buvo vykdomi

skirtinguose regionuose. Nustatant Lietuvos populiacijos pilkųjų gervių sezoninių migracijų

ypatumus ženklintų individų nuotolinio sekimo metodu, tyrimas buvo vykdomas didelėje Europos

kontinento dalyje.

Ženklintų gervių migracijos keliai driekėsi per kelias Europos šalis: Lenkiją, Vokietiją,

Prancūziją, Ispaniją, Belgiją, Liuksemburgą, Vengriją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Kroatiją,

Italiją ir Baltarusiją (13 pav.).

Savo kelyje ženklintos gervės praskrenda įvairias vietoves: pradedant nuo Lenkijos lygumų,

baigiant Pirėnų kalnais Prancūzijoje ir Ispanijoje. Gervės kelias dažniausiai yra vidutinių platumų

klimato juostoje. Tik Ispanijoje pasiekia subtropinę klimato zoną. Gervė didžiausią savo maršruto

dalį įveikia per plačialapių ir mišriųjų miškų biomų teritoriją. Žiemoja ji viduržemio retmiškių ir

krūmynų biome.

Gervės migracijos metu dažniausiai sustodavo atvirose agrarinio kraštovaizdžio teritorijose,

kur galėjo rasti sau tinkamo maisto. Ilgam sustojimui jos rinkdavosi vietoves, kur yra šlapių vietų,

kurios yra tinkamos nakvynei.

13 pav. Europos šalys, per kurias skrido Lietuvoje ženklintos pilkosios gervės (2016–2019 metai).

Šiame tyrime penki stebėti individai migracijos metu skirtingos trukmės poilsiui sustodavo

skirtingose vietose Europoje. Ypač didelis dėmesys darbe yra skiriamas Biebrzanski nacionaliniam

parkui Lenkijoje, Hortobagy nacionaliniam parkui ir Laguna de Gallocanta ežero teritorijai (14 pav.).

Hortobagy parko ir Laguna de Gallocanta ežero teritorijos buvo išskirtos, nes apie jas, kaip apie ypač

svarbias teritorijas pilkųjų gervių migracijoms ir žiemojimui, daugiausia yra kalbama mokslinėje

27

literatūroje (Alonso et al., 2018; Vegvari, Hansbauer, 2018). Biebrzanski nacionalinis parkas buvo

pasirinktas dėl to, kad mūsų stebėtas individas (16098) kiekvienais metais reguliariai rudens

migracijos pradžioje sustodavo šioje teritorijoje. Todėl galima laikyti ją svarbia mūsų ženklintiems

individams teritorija.

Biebrzanski nacionalinis parkas yra Lenkijos Palenkės vaivadijos teritorijoje. Pagrindinis

vandens telkinys – Biebrza upė. Parko teritorijos plotas yra 592,33 km2. Ši teritorija yra saugoma ne

tik pagal Paukščių direktyvą, bet ir pagal Ramsaro konvenciją (WDPA, 2019). Pagal 2018 metų

duomenis, perinčių gervių populiacija yra apie 600 porų (Natura 2000 database, 2018).

14 pav. Ypač svarbios sustojimo vietos: Biebrzanski nacionalinis parkas, Hortobagy nacionalinis

parkas ir Laguna de Gallocanta ežeras.

Vengrijoje gervės rudenį sustojo Hortobagy nacionalinio parko teritorijoje. PAST plotas

parke yra 1 211,1 km2 (WDPA, 2019). Šiame parke yra didžiausia Europoje natūrali šarminė stepė

(Vegvari, Hansbauer, 2018). Gervės čia turi gerą mitybinę bazę, daug tinkamų vietų poilsiui be

trikdymo (Vegvari, 2002; Vegvari et al., 2010). Apie 30 proc. šios stepės ploto yra klasifikuojama

kaip šlapynės, t. y. tinkamos buveinės gervėms (Quinnert, 2009). Čia migracijos metu sustoja apie 80

proc. Suomijos ir Baltijos šalių pilkųjų gervių populiacijų indindividų (Vegvari, 2002; Vegvari et al.,

2011). 2012 metais nacionaliniame parke buvo suskaičiuota apie 112 000 gervių (Vegvari,

Hansbauer, 2018).

28

Laguna de Gallocanta – tai yra seklaus ežero baseinas, kurio plotas siekia 67,2 km2 (WDPA,

2019), tačiau ne visos gervės čia apsistoja visai žiemai. Kiekvieną dieną nuo spalio iki kovo mėnesio

prie Laguna de Gallocanta ežero suskaičiuojama apie 15 000 gervių. 2011 m. vasario 24 d. prie šio

ežero buvo nustatytos net 114 105 gervės (Alonso et al., 2018). Dalis iš jų migruoja į kitas Ispanijos

vietas, pavyzdžiui, į Estremadūros regioną (Pietvakarų Ispanija).

29

4. REZULTATAI

4.1. Sezoninių migracijų maršrutų analizė

4.1.1. Vieno individo (16098) sezoninių migracijų palyginimas

Šiame skyriuje apžvelgiami vieno individo (16098) sezoninių migracijų maršrutai, jie

palyginami pagal kelis kriterijus: migracijos pradžią ir pabaigą, migracijos maršruto ilgį. Skyriuje yra

pateikiami trijų sezonų maršrutai: nuo 2016 metų rudens iki 2019 metų pavasario ( 15 pav.).


brūkšninės linijos rodo rudens migracijos maršrutus, vientisos – pavasarinės. Skaičiai virš linijų rodo

maršruto ilgį kilometrais, įskaičiuojant judėjimą sustojimo vietose.

2016 metų rudens migracijos metu (15 pav. raudona brūkšninė linija) gervė „pasirinko“ skristi

į žiemojimo vietą Ispanijoje (Estremadūros regione) Baltijos-Vengrijos keliu ir Šiaurės Italijos tiltu.

Gervė skrido per Biebrzanski nacionalinį parką, kur turėjo pirmą ilgalaikį sustojimą. Iš čia migravo

per rytinę Lenkijos pusę link Vengrijos. Vengrijoje sustojo Hortobagy nacionaliniame parke, kuriame

yra pakankamai maisto ir vietos gervėms apsistoti migracijos metu (Vegvari, 2002; Vegvari et al.,

2010). Iš Hortobagy nacionalinio parko maršrutas tęsėsi link Pietų Vengrijos, kur arti Szentes miesto

Lapistó-Ferto vietovėje (saugoma teritorija pagal Buveinių direktyvą) buco „padaryta pauzė“ kelioms

dienoms. Kitas sustojimas buvo netoli (apie 41 km atstumu) – Alsó-Tisza slėnyje, kuris priskiriamas

prie PAST tinklo (pagal ES Paukščių direktyvą). Nuo čia migravimo kelias pasisuko link Šiaurės-

30

Italijos tilto. Per Serbiją, Bosniją, Kroatiją su trumpais sustojimais gervė pasiekė Adrijos jūrą. Per

Italiją, palei Viduržemio jūros krantą, pasiekė Ispanijos dehesus, Estremadūros regione. Žiemojo

Vegas del Ruecas; Cubilar y Moheda Alta teritorijoje, kuri yra įtraukta į PAST tinklą. Migracija

prasidėjo 2016 m. rugsėjo 10 d. ir truko iki gruodžio 2 d. (5 lentelė), kol galiausiai gervė pasiekė

žiemojimo vietą. Visa kelionė truko apie 83 dienas. Maršruto ilgis yra apie 6 576,05 km.

5 lentelė. 16098 individo sezoninių migracijų svarbiausios charakteristikos

Migracija Rudens Pavasario

Metai 2016 2017 2018 2017 2018 2019

Pradžia 2016-09-10 2017-09-20 2018-09-01 2017-02-28 2018-02-22 2019-02-18

Pabaiga 2016-12-02 2017-12-22 2018-12-11 2017-03-16 2018-03-13 2019-02-27

Trukmė

(dienos) 83 93 101 16 19 9

Vidutinė

trukmė

(dienos;

p=0,470)

92,33 5,21 SE 14,67 2,96 SE

Maršruto ilgis

(įskaičiuojant

judėjimą

sustojimo

vietose; km)

6 578,05 7 359,91 5 403,17 3 976,00 3 467,13 2 733,15

Vidutinis

maršruto ilgis

(įskaičiuojant

judėjimą

sustojimo

vietose; km;

p=0,492)

6 446,38 568,57 SE 3 392,09 360,74 SE

Kitais stebėjimo metais (15 pav. violetinė brūkšninė linija) 16098 individo rudens migracijos

maršrutas pagal bendrus bruožus panašus į aukščiau aprašytą kelią, bet turi ne esminius skirtumus.

Pavyzdžiui, spalio 15 dieną gervė paliko Biebrzanski nacionalinį parką, perskrido apie 227 km

piečiau ir sustojo Tyśmienicy slėnyje (PAST teritorija). Praleido dvi dienas šiose apylinkėse. Spalio

17 d. vėl grįžo šiauriau. Nuskridusi apie 200 km, atvyko į Ostoja Narwianska teritoriją. Čia gervė

liko iki spalio pabaigos. Spalio 31 dieną ji tęsė savo kelionę link žiemavietės. Gervė žiemojo toje

pačioje vietovėje, kur ir 2016–2017 metų žiemą. Migracija prasidėjo rugsėjo 20 dieną ir baigėsi

gruodžio 22 dieną (5 lentelę). Tai reiškia, kad kelionės trukmė yra apie 93 dienos. Atstumas, kurį

įveikė gervė nuo priešmigracinių sankaupų vietos iki žiemavietės, yra apie 7 359,91 km.

2018 metų rudenį (15 pav., tamsiai mėlyna brūkšninė linija) stebimas individas pasirinko

visiškai kitą maršrutą. Jo pradžia buvo labai panaši. Migracijos pradžioje (rugsėjo 1 d.) gervė atskrido

į Biebrzanski nacionalinį parką, iš kurio rugsėjo 29 d. perskrido apie 100 km piečiau ir čia, Dolina

Dolnego Bugu teritorijoje (PAST), apsistojo iki spalio 8 d. Nuo čia 16098 individas pradėjo skrydį į

31

vakarus, t. y. pradėjo keliauti Vakarų Europos migracijos keliu. Padarė Lenkijoje dar tris sustojimus:

netoli buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST) Dolina Krapieli, PAST Ostoja Ińska, PAST

Bory Tucholskie ir Goplo ežere (BAST). Paskutinėje minėtoje teritorijoje gervė buvo nuo spalio 19

d. iki lapkričio 16 d. Per dvi dienas gervė praskrido Vokietijos teritoriją, darydama trumpus

sustojimus nakčiai. Pirmas iš jų buvo padarytas nacionaliniame rezervate Rietzer See (BAST ir

PAST). Kitą naktį gervė praleido Helmestausee Berga-Kelbra (Anteil Sachsen-Anhalt) PAST

vietovėje Kelbra rezervate. Kitas gervės sustojimas jau buvo Prancūzijoje. Vieną naktį stebėtas

paukštis praleido ežere Lac du Der (PAST). Lapkričio 19 d. gervė pasiekė Luaros ir Aljė upių slėnį

tarp Mornay-sur-Allier ir Neuvy-sur-Loire (pranc. Vallées de la Loire et de l'Allier entre Mornay-sur-

Allier et Neuvy-sur-Loire). Tai yra PAST ir BAST. Lapkričio 24 d. šio tyrimo metu stebimas paukštis

buvo užfiksuotas J. F. Ozbolt‘o nuotraukoje (16 pav.). Šioje vietoje gervė buvo iki gruodžio 10 d. Be

sustojimų, gruodžio 11 d. apie 1 val. Nakties, gervė pasiekė savo naują žiemojimo vietą Ispanijoje,

arti PAST Loma La Negra–Bardenas. Iš viso rudens migracija truko apie 101 dieną. Per šias dienas

gervė įveikė apie 5 403,17 km. atstumą.

16 pav. 16098 individas pastebėtas lapkričio 24 d. apie 14.30 val. Le Chêne (Centrinė Prancūzija).

Duomenis per iCORA sistemą pateikė stebėtojas J. F. Ozbolt‘as.

Pavasarinės migracijos, kada gervės grįžta į savo veisimosi vietas, irgi skiriasi savo

maršrutais. Pirmaisiais stebėjimo metais – 2017 m. (15 pav., žalia vientisa linija) vasario 28 dieną

gervė paliko savo žiemojimo vietą Estremadūros regione ir nuskrido iki Laguna de Gallocanta ežero,

kur praleido naktį. Čia ji su savo jaunikliu (individas 16009) buvo pastebėta Ispanijos mokslininkų.

Jų fotografija buvo pateikta iCORA sistemai (17 pav.). Kitą dieną gervė paliko savo paskutinę

sustojimo vietą Ispanijoje ir pradėjo keliauti link veisimosi vietos. Migracijos kelias eina per

32

Prancūziją, Vokietija, Austriją, Vengriją ir Lenkiją, su keliais trumpais sustojimais. Pirmasis

sustojimas – Prancūzijoje, Saône-et-Loire pievose (PAST ir BAST). Kitas sustojimas, trukęs kelias

valandas, buvo padarytas arti kitos BAST, Duna és ártere, Vengrijoje, arti Ráckeve miesto. Toliau

gervė pasiekė Hortobagy parko teritoriją ir kelias dienas (nuo kovo 3 d. iki 9 d.) praleido joje. Nuo

kovo 9 d. iki kovo 14 d. gervė buvo Vengrijos ir Slovakijos pasienyje (arti Bodroghalom miesto). Čia

ji išsiskyrė su jaunikliu (16009). Ir su sustojimais vienai nakčiai Lenkijoje, arti Lubaczow miesto ir

arti Jelonka rezervato, pasiekė savo veisimosi vietą Lietuvoje. Migracijos kelias baigėsi kovo 16 d.

Visa migracija truko apie 16 dienų. Bendras kelio ilgis, įskaičiuojant judėjimą sustojimo vietose, yra

apie 3 976,00 km.

17 pav. 16098 individas su savo jaunikliu (16009) pastebėti kovo 1 d. apie 9.40 val. Galokantoje

(Ispanija). Duomenis per iCORA sistemą pateikė vartotojas Amigos de Gallocanta.

2018 metų pavasarį (15 pav., geltona vientisa linija) stebima gervė pasirinko kitą kelią –

Vakarų Europos. Skrydis prasidėjo vasario 22 dieną. Tačiau gervė neskubėjo palikti Ispanijos

teritorijos ir padarė dar du sustojimus vienai nakčiai buveinių ir paukščių apsaugai svarbiose

teritorijose – Laguna de El Hito ir Laguna de Gallocanta. 2018 metais gervės pavasarinės migracjos

maršrutas driekėsi per Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Rusiją. Paukštis pakeliui kelis kartus sustojo.

Prancūzijoje gervė padarė penkis sustojimus. Ilgiausias sustojimas buvo padarytas arti Arnon upės

slėnio (BAST) – individas čia buvo nuo vasario 25 d. iki kovo 2 d. Kiti sustojimai buvo daromi tik

vienai nakčiai. Kovo 5 d. gervė pasiekė Vokietijos teritoriją. Arti Magdenburgo gervė apsistojo iki

kovo 10 d., kur nuolat keitė nakvynės vietas. Arti šių vietovių yra kelios Natura 2000 tinklo

teritorijos. Arčiausia buvo Zerbster Land teritorija, kurioje saugomi ir paukščiai, ir svarbios buveinės.

Vienai nakčiai gervė apsistojo netoli Berlyno. Kovo 11 d. paukštis pasiekė Lenkijos Gdansko miestą,

arti kurio ir sustojo iki kitos dienos ryto. Gervė galutinai pasiekė savo veisimosi vietą Lietuvoje kovo

33

13 d., prieš tai padariusi dar vieną sustojimą nakčiai Rusijos Kaliningrado srityje, arti Juzhinka upės.

Migracija truko apie 19 dienų. Gervė per šias dienas įveikė 3 467,13 km atstumą.

2019 metais pavasarinės migracijos maršrutas (15 pav., mėlyna vientisa linija) bendrais

bruožais yra panašus į 2018 metų kelią. Gervė irgi skrido link Lietuvos Vakarų Europos keliu. Svarbu

pabrėžti, kad paskutiniais stebėjimo metais individas žiemojo kitoje vietoje. Ši vieta yra apie 480 km

į šiaurės rytų pusę. Todėl 2019 metų pavasarinės migracijos maršrutas yra trumpesnis (2 733,15 km).

Šį atstumą gervė įveikė per 9 dienas (nuo vasario 18 d. iki vasario 27 d.). Šios kelionės metu paukštis

darė trumpus sustojimus kelioms valandoms. Palikus žiemojimo vietą, gervė sustojo dar Ispanijos

teritorijoje prie Embalse de Yesa ežero. Kitas sustojimas buvo padarytas Prancūzijoje, arti PAST

Marigny; Superbe, vallée de l'Aube. Vasario 21 d. paukštis pasiekė Vokietijos teritoriją. Sustojo

BAST Hohes Moor bei Kirchdorf ir Elbaue zwischen Sandau und Schönhausen. Lenkijoje buvo

padaryti ilgesni sustojimai. Dvejų dienų sustojimas buvo padarytas miške Gwda, kuris yra svarbus

paukščių apsaugai. Paskutinis sustojimas iki veisimosi vietos buvo padarytas PAST Bory Tucholskie.

Arti šios vietos gervė praleido dvi dienas. Vasario 27 d. ji nuskrido iki savo veisimosi vietos

Lietuvoje.

Individo 16098 trejų rudens migracijų kelių ilgis vidutiniškai yra 6 446,38 568,57 SE km.

Pavasario migracijų – 3 392,09 360,74 SE km. Tačiau atliekant t-testą nebuvo nustatytas statistiškai

reikšmingas skirtumas tarp rudens ir pavasario migracijos kelių ilgių (p=0,492; 18 pav.). Rudens

migracijų ilgis trumpiausias buvo 2018 metais (5 403,17 km). Ilgiausią kelią gervė įveikė 2017 metais

(7 539,91 km). Aiškiau tendencija matoma pavasarinių migracijų atvejyje. Per trejus metu kelias į

veisimosi vietas strumpėjo nuo 3 976,00 iki 2 733,15 km.

18 pav. Individo 16098 rudens ir pavasario migracijų maršrutų ilgių palyginimas (p=0,492).

34

Stebėto individo rudens migracijos trukmė vidutiniškai yra 92,33 5,21 SE dienų. Pavasario

migracijos trukmė yra trumpesnė (14,67 2,96 SE dienų). Statistiškai reikšmingo skirtumo

nenustatyta (p=0,470; 19 pav.). Trejų tyrimo metų rudens sezoninių migracijų laikotarpio trukmė

padidėjo nuo 81 iki 101 dienos. Pavasarinių migracijų trukmė 2019 metais, palyginti su kitais tyrimo

metais, yra ženkliai mažesnė. Analizuojant rudens migracijų pradžios datas, nenustatytos jokios

tendencijos, būdingos šiam trumpam laikotarpiui. Anksčiausiai migracija prasidėjo 2018 metais

(rugsėjo 1 d.), vėliausiai – 2017 (rugsėjo 20 d.). Tuo tarpu tyrimo laikotarpiu pavasarinių migracijų

pradžia tapo ankstesnė. 2017 metais migracija į veisimosi vietas prasidėjo vasario 28 d. Paskutiniais

stebėjimo metais (2019 m. pavasaris) – vasario 18 d. Gervė taip pat anksčiau ir grįždavo į Lietuvą.

Pirmaisiais stebėjimo metais gervė atvyko į veisimosi vietą Aukštadvaryje kovo 16 d. 2019 metais

galutinį pavasarinės migracijos tikslą gervė pasiekė vasario 27 d.

19 pav. Individo 16098 rudens ir pavasario migracijų maršrutų trukmės palyginimas (p=0,470).

Apibendrinant vieno individo migracijos kelių palyginimą, galima teigti, kad tas pats

individas skirtingais sezonais gali skristi į žiemojimo ir veisimosi vietas skirtingais keliais. Šio tyrimo

rezultatai rodo, kad pavasarinės migracijos prasideda anksčiai ir trumpėja šių kelių ilgis. Taip pat

gervė vis anksčiai grįžta į veisimosi vietą Lietuvoje. Rudens migracijos laikotarpio trukmė ilgėja. Vis

tik mūsų trejų metų tyrimo duomenys neparodė statistiškai reikšmingo skirtumo nei tarp migracijos

maršruto ilgių, nei tarp jos trukmės.

4.1.2. Skirtingų individų (16098 ir 171074) sezoninių migracijų palyginimas

Toliau nagrinėsime ir lyginsime skirtingų individų vieno laikotarpio sezonines migracijas.

Individo 16098 migracijos keliai buvo aprašyti aukščiau (4.1.1. poskyris). Todėl dabar bus aprašomi

35

171074 individo migracijos keliai (20 pav.). Individo 181907 maršrutas yra laikomas tokiu pačiu kaip

171074, nes tai yra vienos šeimos atstovai (Månsson et al., 2013).

2018 metų 171074 individo rudens migracija prasidėjo rugsėjo 16 dieną. Gervė paliko savo

veisimosi vietą ir pradėjo keliauti link žiemojimo vietos Ispanijos Estremadūros regione. Maršrutas

driekėsi Baltijos-Vengrijos keliu ir Šiaurės Italijos tiltu. Arti Liublino miesto gervė padarė pirmą

sustojimą, kuris truko tik vieną naktį. Ilgesniam laikui gervė sustojo tik Vengrijos nacionalinio parko

Hortobagy teritorijoje (nuo rugsėjo 18 dienos iki lapkričio 11 dienos). Paukštis nuo Hortobagy parko

pradėjo skrydį į vakarų pusę. Padarė dar du sustojimus Vengrijoje: vienai nakčiai – Alsó-Tisza slėnyje

ir dviems naktims – Kiskunság nacionaliniame parke. Toliau paukščio maršrutas ėjo palei Alpių kalnų

pietinį kraštą Italijoje. Gervė sustojo trumpam poilsiui Prancūzijoje, PAST Petite Camargue laguno-

marine, kuri yra arti Montpeljė miesto. Lapkričio 16 d. Gervė pasiekė Ispanijos teritoriją. Tačiau

pakeliui iki savo žiemojimo vietos, arti BAST ir PAST Sierra de San Pedro Estremadūros regiono,

gervė padarė dar tris sustojimus vienai arba dviem dienoms. Migracija baigėsi lapkričio 20 dieną. Per

65 dienas gervė įveikė kelią, kurio bendras ilgis, įskaičiuojant judėjimus sustojimo vietose, yra apie

5 566,66 km.


brūkšninė linija rodo rudens migracijos maršrutą, vientisa – pavasarinės. Skaičiai virš linijų rodo

maršruto ilgį kilometrais, įskaičiuojant judėjimą sustojimo vietose.

36

Kelias į veisimosi vietą 2019 metų pavasarį (20 pav.) buvo kitoks negu rudens migracijos

metu. Gervė pasirinko Vakarų Europos kelią. Žiemojimo vietą individas paliko vasario 25 dieną. Ši

diena buvo laikyta pavasarinės migracijos pradžia. Iš viso kelias į Lietuvą gervei užtruko apie 13

dienų – ji veisimosi vietą pasiekė kovo 10 dieną. Kelias driekėsi per Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją.

Šios kelionės metu paukštis kelis kartus padarė sustojimus. Keturi sustojimai iš penkių truko tik vieną

naktį. Du iš jų gervė dar padarė Estremadūros regione. Trečias sustojimas buvo padarytas plačiai

žinomoje Laguna de Gallocanta. Tai buvo paskutinis sustojimas prieš paliekant Ispanijos valstybę.

Paskutinis trumpalaikis sustojimas buvo padarytas Prancūzijoje, likus apie 50 km iki valstybinės

sienos su Liuksemburgu ir Vokietija. Per vieną dieną (kovo 2 d.) gervė perskrido skersai visą

Vokietiją ir sustojo ilgesniam laikui Lenkijoje, arti (apie 6 km) Olštyno miesto. Sustojimas truko nuo

kovo 3 dienos iki kovo 10 dienos. Apie 9 valandą ryto individas paliko sustojimo vietą ir tęsė skrydį

į veisimosi vietą. Ją gervė pasiekė apie 23 valandą. Bendras migracijos kelio ilgis buvo apie 3 557,69

km (įskaičiuojant judėjimus sustojimo vietose).

21 pav. 16098 ir 171074 individų sezoninių migracijų maršrutai (nuo 2016 m. rudens iki 2019 m.

pavasario): brūkšninės linijos rodo rudens migracijos maršrutus, vientisos – pavasarinės. Skaičiai virš

linijų rodo maršruto ilgį kilometrais, įskaičiuojant judėjimą sustojimo vietose.

Lyginant paskutinių metų (2018–2019) migracijos maršrutus matyti akivaizdus skirtumas

rudens migracijoje (21 pav.). 16098 individas į Ispaniją 2018 metų rudenį keliavo Vakarų Europos

keliu. 171074 gervė – Baltijos-Vengrijos keliu ir Šiaurės Italijos tiltu. Į veisimosi vietas abi gervės

grįžo Vakarų Europos keliu, tai reiškia, kad jų maršrutai bendrais bruožais 2019 metų pavasarį buvo

37

panašūs. Įdomesnių skirtumų galima įžvelgti palyginus 16098 gervės 2017 metų arba 2016 metų

rudens migracijos kelią su 171074 individo 2018 metų rudens migracijos keliu, nes abi gervės

migravo Baltijos-Vengrijos keliu ir Šiaurės Italijos tiltu. Tačiau 171074 individas nedarė sustojimo

Lenkijos Biebrzanski parko teritorijoje. Šio individo rudens migracijai išvis nėra būdingi keli

ilgalaikiai sustojimai, nes gervė sustojo ilgam laikotarpiui tik vieną kartą – Hortobagy nacionaliame

parke Vengrijoje. 16098 individo ilgesni sustojimai yra dažnesni (pavyzdžiui, Biebrazanski

nacionalinis parkas, Hortobagy nacionalinis parkas ir Alsó-Tisza slėnis). Taip pat matyti, kaip

skirtingai gervės kerta Italijos valstybės teritoriją. 16098 individas tai darė apie 300 km piečiau, negu

171074 gervė. Kaip jau buvo minėta aprašyme, 171074 individas keliavo palei Alpių pietinį kraštą ir

neskrido virš Viduržemio jūros.

Nors šių individų veisimosi vietos Lietuvoje yra tik apie 2,5 km atstumu vienas nuo kito,

lyginant to paties sezono migracinius kelius, matyti skirtumai (6 lentelė). 16098 individas pradėjo

kelionę link žiemojimo vietos maždaug dviem savaitėmis anksčiau (rugsėjo 1 dieną) už 171074

individą (rugsėjo 16 dieną). Tačiau atvyko į galutinę vietą vėliau. 16098 gervė tai padarė

gruodžio 11 dieną, 171074 individas – lapkričio 20 dieną. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad 171074

gervės žiemojimo vieta yra žymiai toliau negu 16098 gervės. Atstumas tarp žiemojimo vietų yra apie

560 km.

6 lentelė. 16098 ir 171074 individų 2018 –2019 metų sezoninių migracijų palyginimas

Individas 16098 171074

Migracija 2018 rudens 2019 pavasario 2018 rudens 2019 pavasario

Pradžia 2018-09-01 2019-02-18 2018-09-16 2019-02-25

Pabaiga 2018-12-11 2019-02-27 2019-11-20 2019-03-10

Trukmė

(dienos)

101 9 65 13

Maršruto ilgis,

įskaičiuojant

judėjimus

sustojimo

vietose (km)

5 403,17 2 733,15 5 566,66 3 557,69

Pavasarinės migracijos irgi prasidėjo skirtingai. Vasario 27 dieną 171074 individas buvo tik

pradžioje (trečia migracijos diena) savo kelio į Lietuvą, o 16098 individas tuo metu jau buvo

veisimosi vietoje Lietuvoje. 171074 individui kelionė atgal truko keturioms dienomis ilgiau.

Skiriasi ir migracijos kelių ilgiai. Svarbu akcentuoti, kad rudens migracijos keliai buvo

pasirinkti visiškai skirtingi: 16098 individas skrido Vakarų Europos keliu, 171074 – Baltijos

Vengrijos keliu bei Šiaurės Italijos tiltu. Taip pat 171074 gervės žiemojimo vieta yra toliau negu

16098. Skiriasi ir sustojimų skaičius. Nors minėtų skirtumų yra gana nemažai, maršruto ilgis 171074

individo yra tik apie 163,49 km ilgesnis. Individo 16098 pavasarinės migracijos kelias (2 733,15 km)

taip pat buvo trumpesnis, negu kitos ženklintos gervės (171074), kuri įveikė 3 557,69 km atstumą.

38

Taigi iš šios dalies rezultatų matyti, kad nors gervės perėjo apie 2–3 km atstumu viena nuo

kitos, jų migracijos keliai to paties sezono metu skyrėsi: vienas individas skrido Vakarų Europos

keliu, kitas – Baltijos Vengrijos keliu. Skiriasi ir migracijų bruožai. 16098 individas anksčiau

pradėdavo migruoti, bet rudens migracijos metu pasiekė galutinį tašką vėliau, negu 171074

individas. Gervė (16098) darė daugiau sustojimų poilsiui ilgesniam laikui, negu kitas tirtas individas.

4.1.3. Pirmų metų jauniklių (16009 ir 171073) migracijų palyginimas

Per visą tyrimų laikotarpį, tyrėjų grupei pavyko pagauti dvi šeimas su vienu pirmų metų

jaunikliu. Šiai dienai turimi dviejų tokių jauniklių (16009 ir 171073) (22 pav.) migravimo duomenys.

Analizuojami duomenys sukaupti po to, kai jaunikliai atsiskyrė nuo tėvų ir keliavo savarankiškai.

16009 jauniklis keliavo su šeima iki Vengrijos Bodroghalom miesto, kur kovo 14 dieną tėvai paliko

jauniklį. 171073 jauniklį tėvai paliko žiemojimo vietoje vasario 25 dieną ir visą kelią link Lietuvos

skrido be jauniklio.

22 pav. 16009 ir 171073 individų migracijų maršrutai, skaičiuojant nuo išsiskyrimo su tėvais

momento.

16009 jauniklis liko Vengrijoje iki balandžio 5 dienos. Visą kelią iki Vengrijos jauniklis

skrido kartu su tėvais. Savo paskutines dienas Vengrijos valstybėje jauniklis praleido Hortobagy

nacionaliniame parke. Balandžio 5 dieną prasidėjo kelionė į šiauresnius Europos regionus. Jauniklis

padarė kelis sustojimus Lenkijoje. Jų trukmė buvo skirtinga. Pirmas iš jų truko tik vieną naktį (tarp

balandžio 5 ir 6 dienų). Atgauti jėgas po skrydžio jauniklis sustojo tarp Radzyn Podliaski ir

39

Miedzyrzec Podliaski miestelių. Praskridęs apie 100 km į šiaurę padarė ilgesnį sustojimą (nuo

balandžio 6 iki 9 dienos). Tai įvyko laukuose, arti Bransk miesto. Iš šios vietos gervė nuskrido link

artimiausios saugomosios teritorijos – Bagienna Dolina Narwi (PAST) – kuri yra Narwiansky

nacionalinio parko teritorijoje. Čia buvo paskutinis sustojimas Lenkijoje. Paukštis paliko šias vietas

anksti ryte, balandžio 14 dieną, ir atskrido į Lietuvą.

Aprašant suaugusių individų migraciją, tai galima būtų laikyti kelio pabaiga, nes atvykę į

Lietuvą, jie atskrisdavo į savo veisimosi vietas, kur pasilikdavo iki rudens. Tuo tarpu paaiškėjo, kad

pirmaisiais savo metais jauniklis neturėjo savo pastovios vietos. Tai reiškia, kad pavasarį jis

periodiškai keitė gyvenimo vietas. Mūsų stebėtas jauniklis per stebėjimo laikotarpį (iki birželio 5

dienos – žuvimo diena) Lietuvoje pakeitė tris sustojimo vietas. Pirmas sustojimas buvo padarytas į

vakarus nuo Marijampolės ir Kalvarijos miestų, arti Rausvės upės. Čia gervė apie 47 km2 plote

nakvojo ir maitinosi iki gegužės 6 dienos. Šią dieną gervė nuskrido į netoli esančią Žuvinto, Žaltyčio

ir Amalvo pelkių saugomą teritoriją. Ilgam jauniklis neužsibuvo toje vietoje ir grįžo į ankstesnę vietą

gegužės 9 dieną. Gegužės 14 dieną grįžo į minėtą saugomą teritoriją, kurios apylinkėse liko iki

gegužės 27 dienos. Kelionė Lietuvoje tęsėsi toliau. Paukštis nuskrido apie 41 km į šiaurės rytų pusę

ir sustojo netoli Butrimonių, Alytaus apskrityje. Tai galėtų būti dar ne paskutinis taškas, bet birželio

5 dieną jauniklis žuvo.

2018 metais pagauto jauniklio gyvenimas po išsiskyrimo su tėvais klostėsi šiek tiek kitaip.

Tėvai pradėjo pavasarinę migraciją be jauniklio, t. y. jauniklis liko žiemojimo vietoje. Ispanijoje

jauniklis liko iki kovo 10 dienos. Nuo vasario 25 dienos iki kovo 7 dienos laikėsi arti tos vietos, kur

žiemojo su tėvais. Tris dienas (kovo 7–10 d.) praleido Laguna de Galocanta teritorijoje, iš kurios

pradėjo migruoti rytų kryptimi. Kelio pasirinkimas atrodo labai įdomus, nes primena rudens

migracijos maršrutą (23 pav.). Ypač akivaizdus sutapimas, kad jauniklis skrido palei pietinį Alpių

kraštą. Toks grįžimo maršrutas buvo užfiksuotas pirmą kartą. Anksčiau buvo stebimas grįžimas

skrendant palei šiaurinį kraštą, pavyzdžiui, gervės 16098 ir jauniklio 16009 2017 metų rudens

migracija.

Apie kovo 11 dieną, 14 val. individas sustojo arti Venecijos. Sustojimas buvo padarytas

trumpam poilsiui. Jau apie 1 val. nakties jauniklis pratęsė savo kelionę iki Hortobagy nacionalinio

parko. Parko teritoriją jis pasiekė kovo 14 dieną. Hortobagy parko teritoriją paukštis paliko kovo 16

dieną. Praskrido 74 km į šiaurę ir sustojo. Kovo 28 dieną vėl grįžo į Hortobagy nacionaliono parko

teritoriją, bet vėl neilgam. Jau kovo 31 dieną jauniklis paliko Vengrijos teritoriją ir apsistojo

Slovakijoje Senianske rybniky PAST. Atstumas tarp sustojimų vėl buvo santykinai nedidelis – tik

apie 150 km atstumu. Iki balandžio 3 dienos gervė laikėsi Slovakijoje. Toliau tęsė skrydį šiaurės

kryptimi. Padarė sustojimą vienai nakčiai arti Varšuvos. Balandžio 4 dieną pasiekė Rusijos teritoriją,

kur liko arti upės Gremyach‘ya iki šiol.

40

23 pav. Pirmų metų jauniklio 171073 ir suaugusių gervių (171074 ir 16098) migracijų maršrutų

palyginimas.

Analizuojant dvejų pirmų metų jauniklių migracijas po išsiskyrimo su tėvais, matyti

pagrindinis skiriamasis bruožas: jaunikliai gali išsiskirti su tėvais žiemojimo vietoj, arba gali dalį

kelionės įveikti kartu. Jaunkilių sustojimų vietos nėra pastovios. Jie keičia ne tik maitinimosi vietas,

bet gali keisti ir nakvynes. Tai nėra būdinga suaugusiems individams.

4.2. Pilkųjų gervių sustojimo vietų analizė

4.2.1. Sustojimo vietų skaičiaus, trukmės ir tipo statistinės analizės rezultatai

Šioje darbo dalyje dėmesys bus skiriamas visiems sustojimams, kurie buvo padaryti

sezoninių migracijų metu (1 priedas) per visą stebėjimo laikotarpį. Į analizę neįtraukti jauniklių

maršrutai. Gervės 171074 ir 181907 analizėje laikomi, kaip vienas individas.

Nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp skirtingų sustojimų tipų skaičių

(p=0,0000). Daugiausia per visą stebėjimo laikotarpį buvo padaryta vienos nakties sustojimų. Jie

sudaro apie 65,2 proc. nuo visų sustojimų (24 pav.). Mažiausiai buvo padaryta sustojimų, kurių

trukmė buvo 10 dienų arba daugiau (apie 15,2 proc.). Sustojimų trumpesniam laikui buvo padaryta

apie 19,7 proc., skaičiuojant nuo visų padarytų sustojimų.

41

24 pav. Sustojimų tipų pasiskirstymas procentais.

Savo migracijų metu stebėti individai darė skirtingos trukmės sustojimus. Atliekant t-testą,

yra nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp rudens ir pavasario migracijų sustojimų trukmės

(p=0,0000) (25 pav.). Vidutinė sustojimų trukmė rudens migracijos metu yra apie 9,88 2,33 SE

dienų. Pavasarinės migracijos metu sustojimai yra trumpesni. Jų vidutinė trukmė yra apie 1,72 0,30

SE dienos.

25 pav. Rudens ir pavasario migracijų sustojimų vidutinių trukmių palyginimas (p=0,0000).

42

Toliau buvo siekiama išsiaiškinti, ar yra statistiškai reikšmingas skirtumas tarp sustojimo

skaičiaus, jų trukmių ir tipo skirtingais stebėjimo metais. Analizei paimti tik 16098 individo

duomenys, nes jis yra stebimas jau trejus metus (7 lentelė). 2016 metais, rudens migracijos metu,

gervė padarė 7 sustojimus, 2017 metais – 8, 2018 metais – 10 sustojimų. 2017 metais ir 2019 metais,

pavasarinės migracijos metu, padarė po 7 sustojimus. 2018 metais gervė poilsiui sustojo 12 kartų.

Nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp sustojimų skaičiaus skirtingais metais rudens (p=0,756) ir

pavasario (p=0,382) migracijų metu. Reikšmingumas buvo apskaičiuotas taikant Chi-kvadrato testą.

Tirtų individų sustojimų migracijų metu vidutinė trukmė skirtingais metais ir sezonais yra

pateikta 6 lentelėje. Tyrimo rezultatai neatskleidė skirtumo tarp sustojimų trukmės skirtingais

stebėjimo metais rudens (p=0,960) migracijų metu. Reikšmingumui nustatyti buvo naudojama ir

dispersinė analizė (ANOVA). Vidutiniškai gervė rudens migracijų metu 2016 metais sustojo 11,57

5,51 SE dienoms. 2017 metais – 11,38 4,39 SE dienų, 2018 metais – 10,00 3,62 SE dienų trukmės

sustojimai. Pavasarinės migracijos metu gervės sustojimų trukmė vidutiniškai buvo mažesnė

(p=0,0000), negu rudens migracijos metu. Tačiau, kaip jau buvo minėta, skirtumo skirtingais

stebėjimų metais nėra (p=0,366). 2017 metų pavasarį gervės sustojimai vidutiniškai truko apie

2,29 0,94 SE dienų, 2018 metais – 1,58 0,40 SE, 2019 metais – 1,14 0,14 SE dienų.

7 lentelė. 16098 individo sustojimų skaičius, trukmės vidurkiai skirtingais metais ir sezonais

Sustojimų skaičius Sustojimų vidutinė trukmė

(dienos)

Rudens

migracija

Pavasario

migracija

Rudens

migracija

Pavasario

migracija

Migracijos

metai

2016 7 - 11,57 5,51 SE -

2017 8 7 11,38 4,39 SE 2,29 0,84 SE

2018 10 12 10,00 3,62 SE 1,58 0,40 SE

2019 - 7 - 1,14 0,14 SE

Reikšmingumas (p) 0,756 0,382 0,960 0,366

Taikant Kruskal-Wallis kriterijų buvo žiūrima, ar yra statistiškai reikšmingas skirtumas tarp

skirtingų sustojimų tipų (vienos nakties, trumpalaikiai ir ilgalaikiai sustojimai) skirtingais stebėjimo

metais (8 lentelė). Nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas rudens migracijų metu

(p=0,821). Taip pat nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp sustojimų tipų skirtingais metais ir

pavasarinės migracijos metu (p=0,766). Rudens migracijos metu, 2016 metais, 3 sustojimai buvo

vienos nakties trukmės. Tais pačiais metais gervė padarė po 2 trumpalaikius ir ilgalaikius sustojimas.

2017 metais didesnis buvo ilgalaikių sustojimų skaičius (N=4). Vienai nakčiai gervė sustojo 3 kartus,

o laikotarpiui nuo 2 iki 9 naktų – tik vieną kartą. Paskutiniais stebėjimo metais (2018), rudenį,

keliaudamas į žiemojimo vietą, individas padarė 4 vienos nakties sustojimus, 2 trumpalaikius ir 3

43

ilgalaikius sustojimus. Pavasarinės migracijos metu nebuvo daromi ilgalaikiai sustojimai. 2017

metais buvo padaryta 5 vienos nakties sustojimai ir 2 trumpalaikiai sustojimai. 2018 metais vienos

nakties poilsiui gervė sustojo 10 kartų, trumpalaikiam – 2 kartus. Šį pavasarį paukštis, skrisdamas į

veisimosi vietą, padarė iš viso 7 sustojimus: 6 vienos nakties ir 1 trumpalaikį.

8 lentelė. 16098 individo skirtingų sustojimo tipų skaičius skirtingais stebėjimo metais

Rudens migracija Pavasario migracija

Sustojimo tipas Sustojimo tipas

vienos

nakties

trumpalaikis

sustojimas

(nuo 2 iki 9

dienų)

ilgalaikis

sustojimas

vienos

nakties

trumpalaikis

sustojimas

(nuo 2 iki 9

dienų)

ilgalaikis

sustojimas

Migracijos

metai

2016 3 2 2 - - -

2017 3 1 4 5 2 0

2018 4 2 3 10 2 0

2019 - - - 6 1 0

Apibendrinant sustojimų vietų skaičiaus, trukmės ir tipo statistinės analizės rezultatus,

ženklinti individai daugiau darė migracijos metu sustojimus vienai nakčiai (apie 65,15 proc.;

p=0,0000). Vidutiniškai rudenį gervės sustodavo ilgesniam laikui (9,88 2,33 SE dienų), negu

pavasarinės migracijos metu (1,72 0,30 SE dienos; p=0,0000). Analizuojant ilgamečius 16098

gervės sustojimų faktus, nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp sustojimų skaičiaus,

trukmės ir tipo skirtingais metais.

4.2.2. Sustojimas sezoninių migracijų metu Natura 2000 saugomų teritorijų tinkle

Mūsų stebėti individai darė daugiausia sustojimų Natura 2000 saugomųjų teritorijų tinklo

teritorijose. Taikant Chi-kvadrato testą, nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,014).

65,2 proc. sustojimų buvo padaryti tokio tipo teritorijose, kur saugomi paukščiai arba

buveinės pagal atitinkamas direktyvas. Likusios teritorijos (34,8 proc.) yra vertinamos kaip

nepriskirtos Natura 2000 tinklui (26 pav.). Svarbu pabrėžti, kad šiame tyrime tirti paukščiai galėjo

lankytis arti Natura 2000 tinklo teritorijų arba maitintis jose. Pagal šiam tyrumui taikomą metodiką,

tyrėjai tarptautinės vertės saugomas teritorijas identifikavo labai griežtai pagal teritorijų ribas ir buvo

vertinama, kur gervė praleido naktį.

Analizuojant trejų metų gervės 16098 stebėjimo duomenis gauti tokie rezultatai: statistikos

požiūriu nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp sustojimų skaičiaus Natura 2000 teritorijose

skirtingais stebėjimo metais (p=0,905; 27 pav.). Reikšmingumas buvo nustatomas, naudojant

44

Kruskal-Wallis testą. 2016 metais paukštis šio tinklo (tarptautinės svarbos) saugomose teritorijose

migruodamas sustojimų metu nakvojo 7 kartus, 2017 metais – 15 kartų, 2018 – 22 kartus, o

paskutiniais metais pavasarį – 7 kartus. Skaičiuojant Mann-Whithey kriterijų, nustatytas statistiškai

reikšmingas skirtumas tarp Natura 2000 teritorijų pasirinkimo skirtingų sezonų migracijų metu

(p=0,026). Rudens migracijos metu tokiose teritorijose gervė sustodavo daugiau (N=20), negu

pavasarinės migracijos metu (N=13).

26 pav. Tirtų gervių migracinių sustojimų pasiskirstymas (proc.) sąsajoje su teritorijų apsaugos

statusu.

27 pav. Sustojimų skaičius Natura 2000 tinklo ir kitose teritorijose skirtingais stebėjimo metais

(p=0,905).

45

Tam, kad būtų nustatyta, ar yra koreliacinis ryšys ir kokio jis stiprumo, tarp skirtingų

migracijos sezonų ir sustojimų, kurie buvo padaryti Natura 2000 teritorijoje, buvo atlikta koreliacinė

analizė. Buvo skaičiuojamas koreliacijos koeficientas. Analizei buvo paimti abejų suaugusių individų

duomenys. Nustatytas statistiškai reikšmingas silpnas ryšis (r=0,372; p=0,002) (9 lentelė).

9 lentelė. Koreliacija tarp migracijos sezono ir sustojimų Natura 2000 teritorijose

Migracijos

sezonas

Sustojimai Natura

2000 teritorijose

Migracijos sezonas Koreliacijos

koeficientas

1,000 0,372

Reikšmingumas (p) 0,002

Sustojimai Natura

2000 teritorijose

Koreliacijos

koeficientas

0,372 1,000

Reikšmingumas (p) 0,002

T-testo rezultatai parodė, kad Natura 2000 teritorijose vidutiniškai sustojimai trunka ilgiau

(8,23 1,91 SE dienų; p=0,0000), o ne Natura 2000 teritorijose sustojimų trukmė yra mažesnė.

Vidutiniškai tokiose teritorijose gervės praleidžia apie 1,61 0,33 SE dienos.

Natura 2000 ir kitose teritorijose skiriasi ir sustojimo skaičius pagal tipus (p=0,015; 10

lentelė). Pavyzdžiui, ilgalaikius sustojimus gervės darė tik Natura 2000 tinklo teritorijose (N=10).

Daugiau buvo daroma ir trumpų sustojimų poilsiui. Iš viso jų buvo 9, palyginti su 4 sustojimais ne

Natura 2000 teritorijų tinkle. Vienos nakties sustojimų irgi buvo daugiau. Natura 2000 teritorijose

tokio tipo sustojimų buvo padaryta 24, kitose teritorijose – 19 sustojimų.

10 lentelė. Skirtingo tipo sustojimų skaičius Natura 2000 ir kitose teritorijose (p=0,015)

Sustojimo tipas

vienos

nakties

trumpalaikis

sustojimas

ilgalaikis

sustojimas

Teritorijos tipas Natura 2000 teritorija 24 9 10

Ne Natura 2000

teritorija

19 4 0

Pastebėta, kad savo sustojimo vietoms gervės dažniau renkasi Natura 2000 teritorijas (apie

65,15 proc.; p=0,014). 16098 individas, kuris jau stebimas ne pirmus metus, dažniausiai sustodavo

Natura 2000 teritorijose rudens migracijos metu (N=20; p=0,026) negu pavasario migracijos metu.

Nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp teritorijos tipo pasirinkimo skirtingais stebėjimo metais

(p=0,905). Nustatytas statistiškai reikšmingas silpnas ryšis tarp migracijos sezono (rudens ir

pavasario) ir sustojimų skaičiaus Natura 2000 teritorijose (r=0,372; p=0,002). Natura 2000

46

teritorijose vidutinė sustojimų trukmė yra ilgesnė (8,23 1,91 SE dienų; p=0,0000). Tik tokio tipo

teritorijose daromi ilgalaikiai sustojimai (p=0,015).

4.2.3. Sustojimai ypač svarbiose teritorijose (Biebrzanski nacionalinis parkas, Hortobagy

nacionalinis parkas ir Laguna de Gallocanta) rudens migracijos metu

Visose teritorijose, kurios šiame darbe laikomos ypač svarbiomis pilkosioms gervėms jų

sezoninių migracijų metu, sustojimų skaičius rudens migracijos metu yra pateiktas 11 lentelėje,

lyginant su kitomis teritorijomis. Biebrzanski ir Hortobagy nacionalinių parkų teritorijoje gervė

sustojo po 3 kartus. Laguna de Gallocanta teritorijoje rudens migracijos metu – tik 1 kartą. Kitose

teritorijose rudens migracijos metu buvo padaryti 27 sustojimai.

11 lentelė. Sustojimų skaičius skirtingose teritorijose rudens migracijos metu

Tačiau vidutinė sustojimų trukmė minėtuose nacionaliniuose parkuose yra žymiai didesnė.

Taikant dispersinę analizę buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p=0,0000) (28 pav.).

Ilgiausi sustojimai buvo padaryti Hortobagy parke (35,67 11,67 SE dienų). Biebrzanski

nacionaliniame parke sustojimas truko vidutiniškai apie 25,67 1,20 SE dienų. Kitose teritorijose

sustojimų trukmė buvo mažesnė (5,59 1,68 SE dienų). Laguna de Gallocanta ežero teritorija, kaip

sustojimo bei žiemojimo vieta, mūsų ženklintiems individams nėra tokia „populiari“.

28 pav. Vidutinė sustojimų trukmė skirtingose sustojimo vietose (p=0,0000).

Dažnis Procentinis dažnis

Su

stoji

mo v

ieta

Biebrzanski nacionalinis parkas 3 8,8

Hortobagy nacionalinis parkas 3 8,8

Laguna de Gallocanta 1 2,9

Kitos teritorijos 27 79,4

Iš viso 34 100,0

47

Toliau bus nagrinėjama, ar skyrėsi individo 16098 teritorijų pasirinkimas rudens migracijų

metu skirtingais stebėjimo metais. Kruskal-Wallis testo rezultatai neatskleidė statistiškai reikšmingo

skirtumo tarp teritorijų pasirinkimo skirtingais stebėjimo metais (p=0,398) (29 pav.). 2016 metais

gervė padarė po 1 sustojimą svarbiose sustojimo vietose. 4 sustojimai buvo padaryti kitose

teritorijose. Kitais metais (2017) gervė nesustojo Laguna de Gallocanta teritorijoje. Kitose

teritorijose sustojimus padarė 6 kartus. Paskutiniais metais (2018) gervė keliavo Vakarų Europos

keliu, todėl Hortobagy nacionaliniame parke sustojimo daryti negalėjo.

29 pav. Individo 16098 sustojimo skaičius skirtingose sustojimo vietose 2016 – 2018 metais rudens

migracijos metu (p=0,398).

Iš gautų rezultatų matyti, kad ne visos svarbios teritorijos, kurias minimi mokslininkai, yra

svarbios ir šiam tyrimui ženklintiems individams. Pavyzdžiui, per visus stebėjimo metus individai tik

vieną kartą padarė sustojimą Laguna de Gallocanta apylinkėse rudens migracijos metu. Taip pat

šiose vietose jie nežiemojo. Tačiau Biebrzanski (25,67 1,20 SE dienų) ir Hortobagy (35,67 11,67

SE dienų) nacionaliniuose parkuose fiksuojami ilgesni sustojimo laikotarpiai (p=0,0000). Nėra

statistiškai reikšmingo skirtumo tarp sustojimo vietos pasirinkimo skirtingais stebėjimo metais

(p=0,398).

4.2.4. Teritorijos ploto ir sustojimo trukmės ryšys

Šioje darbo dalyje nagrinėjamos tik Natura 2000 teritorijos, nes jų plotų dydžiai yra laisvai

prieinami. Šio darbo tyrimui ženklinti individai sustodavo įvairaus ploto sustojimo teritorijose (12

48

lentelė). Tokių teritorijų šio darbo imtyje yra 43. Mažiausia pagal savo teritorijos plotą yra 6,30 km2

teritorija, didžiausia – 3 225,36 km2. Vidutinis teritorijos dydis yra apie 472,92 110,00 SE km

2.

12 lentelė. Natura 2000 sustojimų teritorijų plotų aprašomosios statistikos duomenys

N Min Max Vidurkis (km2)

(km2) (km2) Vidurkis SE

Teritorijos plotas 43 6,30 3225,36 472,92 110,00

Statistiškai reikšmingo skirtumo tarp sustojimo vidutinės trukmės skirtingų plotų teritorijose

nėra nustatyta (p=0,644>0,05). Siekiant nustatyti, ar yra ryšys tarp sustojimo teritorijos ploto ir

sustojimo trukmės, buvo skaičiuojamas Spearmano koreliacijos koeficientas. Tokiu būdu buvo

nustatytas statistiškai reikšmingas esminis ryšis tarp nagrinėjamų kintamųjų (r=0,429; p=0,004; 13

lentelė).

13 lentelė. Koreliacija tarp sustojimo Natura 2000 teritorijos ploto ir sustojimo trukmės

Sustojimo

trukmė (dienos)

Teritorijos plotas

(km2)

Sustojimo trukmė

(dienos)

Koreliacijos

koeficientas

1,000 0,429

Reikšmingumas

(p)

0,004

Teritorijos plotas

(km2)

Koreliacijos

koeficientas

0,429 1,000

Reikšmingumas(p) 0,004

Taigi, pilkosios gervės sustoja poilsiui labai skirtingo ploto teritorijose (nuo 6,30 km2

iki

3 225,36 km2). Vidutinis teritorijos plotas yra apie 472,92 110,00 SE km

2. Nustatytas statistiškai

reikšmingas esminis ryšis tarp sustojimo trukmės ir teritorijos ploto (r=0,429; p=0,004).

5. DISKUSIJA

Moksliniai duomenys rodo, jog Europoje (taip pat ir Lietuvoje) pilkųjų gervių populiacija

pastaraisiais dešimtmečiais akivaizdžiai didėja. Pavyzdžiui, Vokietijoje vietinė populiacija nuo 1978

m. per trisdešimt metų padidėjo apie 10 kartų (Mewes et al., 2013). 1990 metų duomenimis, Lietuvoje

veisėsi ne daugiau kaip 150 gervių porų, o vasarojo kasmet apie 150–200 nesusiporavusių ir

nesubrendusių paukščių (Aleknonis, Paltanavičius, 1990). Tuo tarpu 2004 m. Lietuvoje jau perėjo

900 porų (Raudonikis, 2004). 2006 metų duomenimis, šalies populiacijos dydis buvo 900–1200

perinčių porų (Maehl, 2006). Paskutiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje nuo 1980 iki 2012 metų

gervių pagausėjo 24–49 kartus (EIONET, 2012).

Tai turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Europoje sparčiai vystosi „gervių“ turizmas, kai į

gervių sankaupų vietas susirenka žmonės pažiūrėti į vienoje vietoje besilaikančius tūkstančius

paukščių. Kiekvienais metais Vokietijoje (Vorpommersche Boddenlandschaft; Nowald, 2010) ir

Izraelyje (Hula slėnis; Shanni et al., 2010) sulaukiama vis daugiau žmonių.

Neigiamai tokį gervių pagausėjimą vertina ūkininkai. Kai kurių ekspertų teigimu, gervės

sukelia didelius nuostolius ūkiui ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Prancūzijoje, ežere Der-

Chantecoq, nuo 1993 iki 2003 metų nuostoliai siekia apie 400 000 eurų (Salvi, 2010), o Švedijoje

vien per 2012 metus – apie 200 000 eurų (Nillson, 2016). Dėl to kyla klausimas, ar verta šios rūšies

gerbes laikyti įtrauktas į saugomųjų rūšių sąrašus. Lietuvoje nuo 2019 m. sausio 1 d. pilkoji gervė yra

pašalinta iš Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašo (Aplinkos ministerija,

2019). Mokslininkai rekomenduoja palikti neapartas kukurūzų ražienas žiemai, anksčiau sėti

žieminius pasėlius, naudoti dirbtinį maitinimą specialiose situacijose, saugoti gervių pažeidimui

jautrius pasėlius (kopūstų, žirnių ir bulvių), naudojant aktyvų baidymą tam, kad būtų sumažinti

nuostoliai (Prange, 2010).

Įvardijamos įvairios priežastys, kodėl per pastaruosius 30 metų Europoje galėjo taip padidėti

pilkųjų gervių populiacija. Egzistuoja nuomonė, kad taip įvyko dėl gerų apsaugos priemonių bei

pelkių saugojimo ir atkūrimo (Nilsson et al., 2016). Taip pat dėl pačių gervių galimybės adaptuotis:

rasti naujų maisto šaltinių, naujų žiemojimo vietų. Pagrindinė priežastis, kodėl galėjo padidėti gervių

populiacija – klimato kaita. Kaip nurodo mokslininkai, šiltėjantis klimatas sumažino gervės

migracijos maršrutų ilgį (Nowald, 2010). Nagrinėjant trejų metų vieno individo migracijos stebėjimo

rezultatus, nebuvo nustatytas rudens migracijos kelio sutrumpėjimas. Pavasarinių migracijų atveju,

migracijos kelias per trejus metus sumažėjo apie 1000 km. Kai kurios gervės sėkmingai lieka žiemoti

Vokietijoje, o Prancūzijoje atsiranda vis daugiau naujų žiemojimo vietų, nors praeityje gervės

daugiausia žiemojo Maroke ir Ispanijoje (Alonso et al.,1994, 2008; Salvi, 2010). Šio tyrimo tyrėjų

stebimas individas 2018 – 2019 metų žiemą praleido apie 480 km į šiaurės rytų pusę, negu kitais

stebėjimo metais. Paukščiai anksčiau pradeda migruoti tiek rudenį, tiek ir pavasarį (Žalakevičius et

50

al., 2009; Žalakevičius, 2015). Pavyzdžiui, 16098 gervė 2019 metais į Lietuvą atskrido vasario 27

dieną. Tai yra 17 dienų anksčiau, negu 2017 metų pavasarį.

Klimato kaita turi įtakos ne tik migracijoms. Švedijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai parodė,

kad gervių veisimasis prasideda taip pat anksčiau (Mewes, Rauch, 2010). Dabartiniu metu gervės taip

pat ilgiau laikosi veisimosi vietose. Švedijoje iki 1990 metų antra (pakartotinė) dėtis apskritai nebuvo

konstatuota. Dabar gegužės pabaigoje arba birželio mėnesiais nustatomi tokie atvejai. Tačiau kol kas

antras perėjimas nėra sėkmingas (Lundgren, 2010).

Stebėtų gervių migracijos analizė patvirtino, kad Lietuvos gervės gali migruoti Vakarų

Europos ir Baltijos–Vengrijos keliais (Prange, 2005). Italijos mokslininkų 2013 metais publikuotame

darbe aprašomas naujas Šiaurės Italijos kelias (Northern Italian route; NORTHIT route). Dėl

duomenų trūkumo jie negalėjo tiksliai įrodyti, ar šis kelias sieja du jau žinomus kelius: Vakarų

Europos ir Baltijos–Vengrijos (Mingozzi et al., 2013). Šio tyrimo metu ženklintų gervių migravimo

duomenys patvirtina, kad tikrai Šiaurės Italijos kelias yra savotiškas „tiltas“ tarp dviejų tradicinių

pilkųjų gervių migracijų kelių Europoje. Stebėto jauniklio (171073) 2019 metų pavasario duomenys

rodo, kad panašiu keliu gervės gali grįžti ir į šiauresnius Europos regionus, o ne tik migruoti į

žiemojimo vietas.

Šiam tyrimui naudota stebėjimo metodika yra daug pažangesnė ir patogesnė, nei anksčiau

buvo naudojama gervių migracijų tyrimuose Vokietijoje ir Ispanijoje. 2008 metų tyrime (Alonso et

al., 2008) naudojami siųstuvai reikalauja papildomų lėšų tam, kad būtų pastatytos specialiosios

antenos spėjamose gervių atskridimų vietose. Kita galimybė – migracijų tyrimams naudoti lėktuvus

(Alonso et al., 2008). Šiam tyrimui naudotas siųstuvas nuolat gauna duomenis apie padėtį (pagal

nustatytus parametrus) ir siunčia juos į serverį. Taip pat senesni siųstuvai neleidžia matyti tikslaus

judėjimo maršruto, o tik registruoja taškus srityje, kur yra priimančios antenos. O čia naudotas

siųstuvas, priešingai, leidžia realiu laiku tiesiogiai sekti, „matyti“ visą gervės skrydžio maršrutą.

Naudojama įranga per trejus stebėjimo metus leido pamatyti, kad gervės savo sustojimo vietoms

dažniau renkasi Natura 2000 teritorijas (p=0,014). Sustojimai Natura 2000 tinklo teritorijose sudarė

65,15 proc. nuo visų mūsų nustatytų sustojimų vietų. Ypač tai svarbu rudens migracijų metu, nes

būtent tuo metu gervės daugiausiai renkasi tokias teritorijas (p=0,026). Plačios galimybės iš anksto

nustatyti ir, esant reikalui, lanksčiai keisti siųstuvo veikimo režimą, leidžia koreguoti taškų fiksavimo

dažnį. Tai sudaro geresnes sąlygas analizuoti sustojimo vietas. Pavyzdžiui, šiame darbe pavyko

nustatyti, kad rudens migracijos metu sustojimų trukmė yra vidutiniškai didesnė, negu pavasario

migracijos metu (p=0,0000).

Kadangi tyrimui buvo sugautos šeimos su pirmųjų metų jaunikliais, tai leido mums detaliau

išsiaiškinti tokių individų migracijų ypatumus po išsiskyrimo su tėvais. Šiame darbe jau yra

konstatuota, kad tėvai gali palikti jauniklį žiemojimo vietoje arba keliauti kartu ir išsiskirti kelionės

51

metu. Jaunikliai reguliariai keičia savo sustojimo vietas ir atvyksta į šiauresnius regionus vėliau, negu

suaugę individai.

Sustojimų vietos varijuoja ir gali priklausyti nuo daugybės faktorių. Tai patvirtino ir

Švedijoje vykstantys tyrimai (Larsson, 2016). Pagal jų duomenis, naudojamų teritorijų plotai

sustojimo vietose migracijos metu yra didesni negu veisimosi arba žiemojimo vietose (Mansson et

al., 2013; Alonso et al., 2004). Tačiau šiame darbe į analizę nebuvo įtrauktos nei veisimosi, nei

žiemojimo vietos. Didžiausią įtaką skrydžio atstumui nuo nakvynės vietos daro gervėms prieinamo

maisto kiekis, populiacijos tankis ir kraštovaizdis (Bautista et al., 1995; Farmer, Parent, 1997).

Populiacijos tankis yra glaudžiai susijęs su konkurencija. Tai leidžia manyti, kad dominuojantys

individai visada bus arčiau nakvynės vietos, negu silpnesni. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad yra

esminis statistiškai reikšmingas ryšys (r=0,429; p=0,004) tarp sustojimo teritorijos ploto ir sustojimo

trukmės. Sustojimų teritorijų plotai, kuriuose sustodavo Švedijos gervės, yra nuo 1,30 iki 397,60 km2

(Larsson, 2016). Lietuvos gervės sustodavo didesniuose plotuose (nuo 6,30 km2 iki 3 225,36 km2).

Tačiau Švedijos gervės ilgiau laikosi sustojimų vietose (43,0 ± 31,7 SD dienos), negu mūsų šalies

gervės (6,0 ± 10,6 SD dienos).

Kaip jau minėta, mūsų ženklintos gervės migravo dviem – Vakarų Europos ir Baltijos-

Vengrijos – migravimo keliais. Jos sustoja įvairiose labai svarbiose sustojimo vietose. Pavyzdžiui,

Hortobagy nacionaliniame parke Vengrijoje, kur kasmet aptinkama apie 80 proc. Suomijos ir Baltijos

šalių pilkųjų gervių populiacijos (Vegvari, 2002; Vegvari et al., 2011). Apie 30 proc. šios stepės ploto

yra klasifikuojami kaip šlapynės, t. y. tinkamos buveinės gervėms (Quinnert, 2009). Todėl gervės čia

turi gerą mitybinę bazę, daug tinkamų vietų poilsiui be trikdymo (Vegvari, 2002; Vegvari et al.,

2010). Akivaizdu, kad tokiose gerose sąlygose paukštis stengsis laikytis tiek ilgai, kiek yra įmanoma.

Šiame darbe nustatyta, kad būtent šioje teritorijoje, palyginti su kitomis sustojimo vietomis, gervės

sustoja ilgiausiai pertraukai (35,67 11,67 SE dienų; p=0,0000).

Kita svarbi sustojimo vieta – tai seklaus ežero Laguna de Gallocanta teritorija. Kiekvieną

dieną nuo spalio iki kovo mėnesio prie Laguna de Gallocanta suskaičiuojama apie 15 000 gervių

(Alonso et al., 2018). Dalis iš jų migruoja į kitas Ispanijos vietas, pavyzdžiui, į Estremadūros regioną

(pietvakarų Ispanija). Tokios yra ir šio tyrimo gervės. Individas 16098 dvi žiemas praleido

Estremadūros regione, gervių šeima (171073, 171074, 181907) šių metų žiemą irgi praleido

pietvakarų Ispanijos regione. Laguna de Gallocanta teritorija, kaip sustojimo vieta, tarp šiam tyrimui

ženklintų individų nebuvo populiari. Čia gervės rudens migracijos metu sustojo tik vieną kartą

trumpam vienos nakties poilsiui. Pavasarinės migracijos metu tokių sustojimų buvo du.

Mūsų ženklintiems individams buvo svarbi dar viena saugoma teritorija, kuri kol kas nebuvo

užfiksuota mokslinėje literatūroje apie gervių migracijas, t. y. Biebrzanski nacionalinis parkas

Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje. Šioje teritorijoje gervės ne tik sustoja migracijų metu, bet ir veisiasi

52

(Natura 2000 database, 2018). Šis parkas yra ypač svarbus vienam mūsų ženklintam individui

(16098). Šis individas kiekvienais metais, nepriklausomai nuo pasisrinkto migravimo kelio, iš pradžių

aplankydavo šią teritoriją. Svarbumą gali pagrįsti ir tai, kad pagal savo sustojimo trukmę tai yra antra

sustojimo vieta (po Hortobagy parko). Čia gervė praleisdavo vidutiniškai apie 25,67 1,20 SE dienų.

53

6. IŠVADOS

1. Išaiškinti pilkųjų gervių Pietų Baltijos populiacijos sezoninių migracijų maršrutų ypatumai:

1.1. Tirtos gervės į žiemovietes skrido skirtingais migravimo keliais: Vakarų Europos ir dalinai

Baltijos–Vengrijos keliu, vėliau Šiaurės Italijos keliu;

1.2. Lietuvoje besiveisiančių skirtingų individų migracijos keliai gali stipriai skirtis to paties

sezono metu. Analogiškai gali skirtis tų pačių individų migraciniai keliai skirtingais metais

to paties sezono metu bei skirtingais sezonais;

1.3. Ankstėja pilkųjų gervių grįžimas iš žiemoviečių į veisimosi vietas ir trumpėja pavasarinių

migracijų maršruto ilgis;

1.4. Tėvai gali palikti pirmų metų jauniklį žiemojimo vietoje prieš pavasarinę migraciją arba

pavasarinės migracijos metu sustojimo vietoje.

2. Išaiškinti ženklintų pilkųjų gervių sustojimo vietų ypatumai sezoninių migracijų metu:

2.1. Lietuvoje ženklintos gervės rudens migracijos metu turi ilgesnius (9,88 2,33 SE dienų)

sustojimus negu pavasarinės migracijos metu (1,72 0,30 SE dienos; p=0,0000);

2.2. Migracijų metu vyrauja trumpi sustojimai vienos nakties poilsiui (65,15 proc., p=0,0000);

2.3. Nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp pilkųjų gervių sustojimų skaičiaus,

trukmės, sustojimo tipo ir teritorijos skirtingais metais;

2.4. Sustojimo vietoms gervės dažniau renkasi Natura 2000 teritorijas (apie 65,15 proc.; p=0,014)

– ypač rudens migracijos metu (p=0,026). Tik tokio tipo teritorijose daromi ilgalaikiai

sustojimai (p=0,015);

2.5. Nustatytas statistiškai reikšmingas silpnas ryšis tarp migracijos sezono ir sustojimų skaičiaus

Natura 2000 teritorijose (r=0,372; p=0,002).

2.6. Natura 2000 teritorijose vidutinė sustojimų trukmė yra ilgesnė (8,23 1,91 SE dienų;

p=0,0000);

2.7. Biebrzanski ir Hortobagy nacionaliniuose parkuose stebimi ilgiausi sustojimai (atitinkamai

25,67 1,20 SE ir 35,67 11,67 SE dienų) poilsiui (p=0,0000);

2.8. Gervės sustoja poilsiui skirtingo ploto teritorijose (6,30 – 3 225,36 km2). Vidutinis teritorijos

plotas yra apie 472,92 110,00 SE km2;

2.9. Nustatytas statistiškai reikšmingas esminis ryšis tarp sustojimo trukmės ir teritorijos ploto

(r=0,429; p=0,004).

54

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aynalem, S., Nowald, G., & Schröder, W. (2018). Black Crowned, Eurasian, and Wattled

Cranes and Agricultural Expansion at Lake Tana, Ethiopia. Cranes and Agriculture, 191.

2. Akarsu, F., Ilyashenko, E., & Branscheid, C. H. (2013). Current status of cranes in Eastern

Turkey. In Proceedings of the VIIth European Crane Conference. Crane Conservation

Germany. Groß Mohrdorf, Germany (pp. 69-75).

3. Aleknonis, A., Paltanavičius, S. (1990). Gervė Grus grus. Iš V. Logminas (sud.). Lietuvos

fauna. Paukščiai, I. V.: Mokslas. 200–203.

4. Alonso, J. C., Alonso, J. A., & Bautista, L. M. (2018). A Review of the Crane-Agriculture

Conflict at Gallocanta Lake, Spain. Cranes and Agriculture, 272.

5. Alonso, J. C., Alonso, J. A., Martínez, J. H., Avignon, S., & Petit, P. (2000). European cranes

shift their wintering area northwards: new evidences from radiotagged birds. In Proceedings

of 4th European Crane Workshop (pp. 201-207).

6. Alonso, J., Alonso, J., Bautista, L. (1994). Carrying Capacity of Staging Areas and

Facultative Migration Extension in Common Cranes. J.Appl.Ecol., 31, 212–222.

7. Alonso, J., Alonso, J., Nowald, G. (2008). Migration and Wintering Patterns of a Central

European Population of Common Cranes Grus grus. Bird study, 55:1, 1–7.

8. Barlein, E., Coppack, T. (2006). Migration in the life-history of birds. J. Ornithol. 147, 121.

9. Bautista, L., Alonso, J., Alonso, J. (1992). A 20-year Study of Wintering Common Crane

Fluctuations Using Time Series Analysis. J.Wildl. Manage, 56(3), 563–572.

10. Beilfuss, R., Dodman, T., Urban, E. (2007). The status of cranes in Africa in 2005. Ostrich,

78:2, 175-184.

11. Bridge, D. (2014) The UK common crane reintroduction 2010– 2014, Scientific Abstracts of

VIII European Crane Conference (November 10−14, 2014, Gallocanta (Zaragosa), Spain),

2014, p. 44.

12. Dagys, M. 2013. Europos Bendrijos svarbos rūšių būklės, invazinių mašalų ir ichtiofaunos

tyrimų bei tolimųjų pernašų poveikio ekosistemoms įvertinimo atlikimo paslaugų viešasis

pirkimas – I dalis (2013 m. gegužės 15 d. paslaugų pirkimo sutartis Nr. 4F12-111). Ataskaita.

Gamtos tyrimų centras, Vilnius. 139–140.

13. Diaz, M., Gonzalez, E., Munoz-Pulido, R., Angel Naveso, M. (1995). Habitat selection

patterns of Common Cranes Grus grus wintering in Holm Oak Quercus ilex dehesas of

Central Spain: effects of human management. Biol Conserv 75, 119–123.

14. EIONET: Paukščių Direktyvos 12 straipsnio vertinimo ataskaitą. (2012). Prieiga per

internetą: <http://bd.eionet.europa.eu/article12/summary?period=1&subject=A639-B>.

[žiūrėta 2019 m. balandžio 18 d.].

15. Farmer, A. H., Parent, A. H. (1997). Effects of the Landscape on Shorebird Movements at

Spring Migration Stopovers. The Condor 99, 698–707

16. Grinchenko, O. S., Sviridova, T. V., & Il’yashenko, E. I. (2018). Southern Migration Route

and Wintering Grounds of the Common Crane of Dubna Premigratory Gathering. Arid

55

Ecosystems, 8(4), 286-293.

17. Hughes, J. M. (2008). Cranes – a natural history of a bird in crisis. Firefly, New York.

18. Ilyashenko, E. I. (2016). Estimated number of cranes (Gruiformes, Gruidae) in Northern

Eurasia at the beginning of the 21st century. Biology Bulletin, 43(9), 1048-1051.

19. Ilyashenko, E., & Markin, Y. (2013). Results of questionnaires of 1982 and 2007 on the

Eurasian Crane staging areas in the European Part of Russia. In Proceedings of the 7th

European Crane Workshop. Groß Mohrdorf, Germany (pp. 165-173).

20. Ilyashenko, V. Y., & Belyalov, O. V. (2011). The new subspecies of the common crane Grus

grus korelovi ssp. n.(Aves: Gruidae) from Central and Eastern Tien Shan. Russ. J. Ornithol,

1803-1811.

21. Ilyashenko, V. Y., Ghasabyan, M. G., & Markin Yu, M. (2008). Morphological variability

of the common crane, Grus grus (Linnaeus, 1758)(Aves: Gruidae). Zhuravli Evrazii

(biologiya, rasprostranenie, migratsii), 50-82.

22. International Crane Foundation. (2017). Eurasian Crane Range Map. Prieiga per internetą:<

https://www.savingcranes.org/species-field-guide/eurasian-crane/ >. [žiūrėta 2019 m.

balandžio 18 d.].

23. Ivanauskas, T. (1957). Lietuvos paukščiai, I. V.: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros

leidykla.

24. Kullberg, C., Fransson, T., Hedlund, J., Jonzen, N., Langvall, O., Nilsson, J., Bolmgren, K.

(2015). Change in spring arrival of migratory birds under an era of climate change, Swedish

data from the last 140 years. AMBIO, 44(Suppl. 1), S69–S77.

25. Larsson, E. (2016). Movement Patterns of Common Cranes at European Stopovers Sites.

SLU, Department of Ecology, 2016:1.

26. Larsson, E. (2016). Movement Patterns of Common Cranes at European Stopovers Sites.

SLU, Department of Ecology, 2016:1.

27. Leito, A., Ojaste, I., Sellis, U. (2011). The migration routes of eurasian cranes breeding in

Estonia. Hirundo 24, 41–53.

28. LR Aplinkos ministerija. (2019). Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų

rūšių sąrašas. Valstybės žinios, 2003-10-24, Nr. 100-4506. Prieiga per internetą: < https://e-

seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.219902/EonkzyzBQY>. [žiūrėta 2019 m.

balandžio 22 d.].

29. Lundgren, S. (2010). Cranes and Climate Change in Sweden. Cranes, Agriculture and

Climate Change: tarptautinės konferencijos medžiaga (49–52). International Crane

Foundation, USA.

30. Ma, M., Li, W. D., Zhang, H. B., Zhang, X., Yuan, G. Y., Chen, Y., ... & Sagen, G. L.

(2011). Distribution and population state of black-necked crane Grus nigricollis in Lop Nur

and Kunlun Mts. Southern Xinjiang. Chinese. J. Zool, 46, 64-68.

31. Maehel, P. (2006). Kai kurių Europos Bendrijos svarbos rūšių buveinių tvarkymo

rekomendacijos. Kaunas: Lututė, 76–79.

https://www.savingcranes.org/species-field-guide/eurasian-crane/

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.219902/EonkzyzBQY

https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.219902/EonkzyzBQY

56

32. Mansson, J., Nilsson, L., Hake, M. (2013). Territory size and habitat selection of breeding

Common Cranes (Grus grus) in a boreal landscape. Ornis Fennica 90, 65 – 72.

33. Mathews, F., Macdonald, D. (2001). The sustainability of the common crane (Grus grus)

flock breeding in Norflock: insights from simulation modelling. Biol Conserv 100, 323 – 333.

34. Mewes, W., Prange, H., & Nowald, G. (2010). Current status of the common crane in

Germany-breeding, resting and colour banding. In Proceedings of the VIIth Crane

Conference (pp. 22-29).

35. Mewes, W., Rauch, M. (2010). Influence of Climate Change on the Beginning of Breeding

of Eurasian Cranes in Germany. Cranes, Agriculture and Climate Change: tarptautinės

konferencijos medžiaga (53–54). International Crane Foundation, USA.

36. Mingozzi, T., Storino, P., Venuto, G., Alessandria, G., Arcamone, E., Urso, S., Ruggieri, L.,

Massetti, L. Massolo, A. (2013). Autumn migration of Common Cranes Grus grus through

the Italian Peninsula: new vs. historical flyways and their meteorological correlates. Acta

Ornithol. 48, 165–177.

37. Nillson, L., Bunnefeld, N., Persson, J., Mansson, J. (2016). Large Grazing Birds and

Agriculture – Predicting Field Use of Common Cranes and Implications for Crop Damage

Prevention. Agric Ecosyst Environ 219, 163–170.

38. Nowald, G. (2010). Cranes and People: Agriculture and Tourism. Cranes, Agriculture and

Climate Change: tarptautinės konferencijos medžiaga (60–64). International Crane

Foundation, USA.

39. Nowald, G., Donner, N., Modrow, M. (2010). Influence of Climate Change on the Wintering

Site Selection of Eurasian Cranes. Cranes, Agriculture and Climate Change: tarptautinės

konferencijos medžiaga (55–58). International Crane Foundation, USA.

40. Petraitis, A., Raudonikis, L. (1998). The Main Characteristics of the Crane Migration in

Lithuania. Acta Zool Litu 8(2), 116–126.

41. Prange, H. (1995). Crane Research and Protection in Europe. Martin-Luther-Universität.

Halle-Wittenberg.

42. Prange, H. (2005). The Status of the Common Crane (Grus grus) in Europe -

Breeding, Resting, Migration, Wintering and Protection. North American Crane Workshop

Proceedings. Paper 38. Prieiga per internetą: <http://digitalcommons.unl.edu/nacwg

proc/38/ >. [žiūrėta 2019 m. balandžio 22 d.].

43. Prange, H. (2010). Reasons for Change in Crane Migration Patterns Along the West-

European Flyway. Cranes, Agriculture and Climate Change: tarptautinės konferencijos

medžiaga (35–47). International Crane Foundation, USA.

44. Prange, H. (2011). Increase of the Common Crane Population in Europe and Change on the

Western-European Flyway. Cranes of the Palearctic: biology, conservation, management (in

memory of Academician P.S. Pallas):tarptautinės konferencijos medžiaga (289 – 302). Issue

4, Moscow, Russia.

45. Prange, H. (2015). Distribution and migration of the Common Crane on the West-European

flyway, Cranes of Eurasia (Biology, Distribution, Captive Breeding), vol. 5, pp. 287–312.

http://digitalcommons.unl.edu/nacwg%20proc/38/

http://digitalcommons.unl.edu/nacwg%20proc/38/

57

46. Preikša, Ž. (2007). Gervė Grus grus. Iš P. Kurlavičius (red.). Lietuvos perinčių paukščių

atlasas. Kaunas, Lututė.

47. Quinnert, B. (2009). Raum–Zeitnutzung des Graukranichs (Grus grus) auf den

Nahrungsflächen im Hortobágy Nationalpark (Ungarn): Studien zur Sozialstruktur während

der Herbstrast(Doctoral dissertation, Master thesis, University of Freiburg).

48. Raudonikis, L. (2004). Europos Sąjungos reikšmės paukščiams svarbios tertorijos Lietuvoje.

Lietuvos ornitologų draugija, Vilniaus Universiteto Ekologijos institutas. Lututė, Vilnius.

49. Salvi, A. (2010). Eurasian Crane (Grus grus) and Agriculture in France. Cranes, Agriculture

and Climate Change: tarptautinės konferencijos medžiaga (65–70). International Crane

Foundation, USA.

50. Salvi, A. (2010). Eurasian Crane (Grus grus) and Climate Change in France. Cranes,

Agriculture and Climate Change: tarptautinės konferencijos medžiaga (71–76). International

Crane Foundation, USA.

51. Salvi, A. (2015). The Eurasian crane in France: evolutions in the last four decades. Cranes of

Eurasia (Biology, Distribution, Captive Breeding)’.(Eds EI Ilyashenko, and SV Winter.), 5,

191-205.

52. Shanni, I., Labinger Z., Alon D. (2010). A Review of the Crane-Agriculture Conflict, Hula

Valley, Israel. Cranes, Agriculture and Climate Change: tarptautinės konferencijos

medžiaga (100–104). International Crane Foundation, USA.

53. Shanni, I., Labinger, Z., & Alon, D. (2018). A Review of the Crane-Agriculture Conflict in

the Hula Valley, Israel. Cranes and Agriculture, 280.

54. Tichackova, M., & Lumpe, P. (2014). Ecology and population development of the Eurasian

crane (Grus grus) in Czech Republic. In VIII European Crane Conference: Scientific

Abstracts of Oral and poster contribution. Gallocanta (Zaragosa), Spain (p. 39).

55. Tucker, G. M., Heath, M. F. (1994). Birds in Europe: their conservation status. Birdlife

International (Birdlife Conservation Series no. 3), Cambridge, U.K.

56. Vegvari, Z. (2002). Autumn staging and habitat selection by common cranes Grus grus in

the Hortobagy National Park, Hungary. Folia Zool. 51(3), 221–225.

57. Végvári, Z., & Hansbauer, M. (2018). Stopover Site Management for the Eurasian Crane in

Hortobágy National Park, Eastern Hungary. Cranes and Agriculture, 259.

58. Végvári, Z., Barta, Z., Mustakallio, P., & Székely, T. (2011). Consistent avoidance of human

disturbance over large geographical distances by a migratory bird. Biology letters, 7(6), 814-

817.

59. Vegvari, Z., Hansbauer, M., Schulte, B. (2010). The Hortobagy National Park – one of the

most important stop-over sites for the eurasian crane in Europe: changes and threates. Cranes,

Agriculture and Climate Change: tarptautinės konferencijos medžiaga (77–82) International

Crane Foundation, USA.

60. Wetlands International. (2017). Waterbird Population Estimates. Prieiga per internetą:

<http://wpe.wetlands.org>. [žiūrėta 2019 m. balandžio 22 d.].

61. Žalakevičius, M. (2015). Paukščių migracija. Vilnius: Gamtos tyrimų centras.

58

62. Žalakevičius, M., Bartkevičienė, G., Ivanauskas, F., Nedzinskas, V. (2009). The Response of

Spring Arrival Dates of Non-Passerine Migrants to Climate Change: a Case Study from

Eastern Baltic. Acta Zool Litu 19(3), 155–171.

59

NAUDOJAMOS DUOMENŲ BAZĖS

1. Natura 2000 standart data forms. Cuenca de Gallocanta. Prieiga per internetą:

<http://natura2000.eea.europa.eu/Natura2000/SDF.aspx?site=ES0000017 >. [žiūrėta 2019 m.

balandžio 22 d.].

2. Natura 2000 standart data forms. Hortobágy. Prieiga per internetą:

<http://natura2000.eea.europa.eu/Natura2000/SDF.aspx?site=HUHN10002>. [žiūrėta 2019 m.

balandžio 22 d.].

3. Natura 2000 standart data forms. Ostoja Biebrzańska. Prieiga per internetą:

<http://natura2000.eea.europa.eu/Natura2000/SDF.aspx?site=PLB200006>. [žiūrėta 2019 m.

balandžio 22 d.].

4. Natura 2000 teritorijų GIS duomenų bazė. 2017. Prieiga per internetą:

<http://ec.europa.eu/environment/nature/natura2000/access_data/index_en.htm >. [žiūrėta 2019

m. balandžio 22 d.].

5. WDPA. 2019. Saugomų teritorijų duomenų bazė. Prieiga per internetą:

<https://www.protectedplanet.net>. [žiūrėta 2019 m. gegužės 7 d.].

http://natura2000.eea.europa.eu/Natura2000/SDF.aspx?site=ES0000017

http://natura2000.eea.europa.eu/Natura2000/SDF.aspx?site=HUHN10002

http://natura2000.eea.europa.eu/Natura2000/SDF.aspx?site=PLB200006

60

SANTRAUKA

Aleksej Peržu. Pietų Baltijos regiono pilkųjų gervių (Grus grus) sezoninų migracijų ir sustojimo vietų

ypatumai: biologijos magistro baigiamasis darbas / mokslinis vadovas prof. habil. dr. P. Kurlavičius;

Vytauto Didžiojo universitetas, Švietimo akademija, Sporto ir gamtamokslinio ugdymo programų

grupė. 2019. 61 p.

Pilkosios gervės (Grus grus) regioninių populiacijų gausos ir šios rūšies apsaugos būklės pokyčiai

per pastaruosius 50 metų yra vieni sudėtingiausių ir įdomiausių Europoje. Jų ištirtumas šiandien yra

pakankamai neblogas. Tačiau labai paviršutiniškai žinoma, kas lėmė tokį populiacijos sėkmingą

pagausėjimą, kiek pasikeitė šios rūšies ekologija (ypač jos ekologinė niša), kokias naujas buveines

šie paukščiai užėmė. Šio darbo tikslas yra išanalizuoti Pietų Baltijos regiono pilkosios gervės (Grus

grus) sezoninių migracijų ir sustojimo vietų ypatumus. Šiam specialiam tyrimui buvo naudotos

inovatyvios metodikos, technologijos: raketine gyvūnų gaudykle Lietuvoje buvo pagautos penkios

gervės; jos buvo paženklintos saulės energija maitinamais GPS GSM siųstuvais ir spalvotais žiedais;

distanciniais tyrimo metodais buvo renkami duomenys apie ženklintų gervių registracijos vietas, laiką

bei daugumą aplinkos sąlygų. Lyginant su plačiausiai anksčiau naudotais žiedavimo ir paprasto

ženklinimo metodais, tai leido analizuoti ženklintų individų migracijų kelius į žiemojimo vietas ir iš

jų, jų judėjimo ypatybes migracijos sustojimo vietose. Tyrimo metu nustatyti Lietuvos pilkųjų gervių

sezoninių migracijų bruožai. Išaiškinta, kad individualiai žymėtos Pietų Baltijos populiacijos gervės

į žiemovietes skrido skirtingais migravimo keliais: Vakarų Europos ir dalinai Baltijos–Vengrijos

keliu, vėliau Šiaurės Italijos keliu. Tačiau vienas ženklintas individas skirtingais metais žiemojo ne

toje pačioje vietovėje. Pilkųjų gervių Baltijos-Vengrijos-Šiaurės Italijos ir atskirai Šiaurės Italijos

migracinių kelių buvimo faktai patvirtinti siųstuvų, o ne vizualinių stebėjimų duomenimis.

Išsiaiškinta, kad ženklintų Lietuvoje besiveisiančių skirtingų individų migracijos keliai žymiai

skiriasi to paties sezono metu (išskyrus tos pačios poros narius). Taip pat pastebėta, kad tų pačių

paukščių (individų) keliai skiriasi pavasario ir rudens sezonais. Analogiškai skyrėsi to paties individo

migraciniai keliai skirtingais metais to paties sezono metu. Nustatyta, kad ženklintos gervės rudens

migracijos metu turi ilgesnius sustojimus (9,88 2,33 SE dienų), negu pavasarinės migracijos metu

(1,72 0,30 SE dienos; p=0,0000). Rezultatai parodė, kad sustojimo vietoms gervės dažniau renkasi

Natura 2000 teritorijas (apie 65,15 proc.; p=0,014) ypač rudens migracijos metu (p=0,026). Tik tokio

tipo teritorijose daromi ilgalaikiai sustojimai (p=0,015). Natura 2000 teritorijose vidutinė sustojimų

trukmė yra ilgesnė (8,23 1,91 SE dienų; p=0,0000). Analizuojama sustojimų trukmė Biebrazanksi

ir Hortobagy nacionaliniuose parkuose, kur yra nustatyti ilgiausi sustojimai (p=0,0000). Ženklinti

individai poilsiui sustodavo skirtingo ploto teritorijose (nuo 6,30 km2 iki 3 225,36 km2)

Raktiniai žodžiai: pilkoji gervė, migracijos, sustojimo vietos.

61

SUMMARY

Aleksej Peržu. Seasonal Migration and Stopover Sites Patterns of Eurasian Cranes (Grus grus) in

South Baltic Region: Master Thesis in Biology / supervisor prof. habil. dr. P. Kurlavičius; Vytautas

Magnus University, Education Academy, Group of Sport and Natural Science Education Programs.

2019. 61 p.

Within the last 50 years the size and quality protection of regional population of eurasian cranes (Grus

grus) is one of the most complicated and interesting in Europe. However, we lack the evidence of

what actually determines such successive population increase, how species ecology, habitats and

ecological niche have been changed. The objective of present paper aims to analyse seasonal

migration and stopover sites patterns of eurasian cranes (Grus grus). Innovative methods and

technologies were applied in the investigation. 5 Eurasian cranes have been caught using a rocket

trap. Cranes were tagged with GPS GSM transmitters and 6 colour rings combination. The collection

of data included Eurasian crane registration points, time and many different environment conditions.

Considering widely used ringing and simple tagging methods in the past, present research focused on

the analysis of migration routes to and from wintering sites as well as the movement patterns at stop-

over sites during migration. Our research reveals general migration patterns of Lithuanian population

of eurasian cranes. We discovered that South Baltics’ Eurasian cranes fly to wintering places using

different flyways: West-European, Baltic-Hungarian and North Italy. The existence of Baltic-

Hungarian-North Italy and overall North Italy flyways were not confirmed only by visual

observations. We discovered that migration routes of eurasian cranes and breed in Lithuania during

the same season can be different. Also, migration routes of the same individual differ during autumn

and spring migrations. Analogically, migration routes of the same individual differ during the same

season of different years. Accordingly, the results suggest that migration cranes have longer stops

(9,88 2,33 SE days) during autumn than during spring (1,72 0,30 SE days; p=0,0000). Also, the

results reveal that cranes prefer to stop in Natura 2000 sites (circa 65,15 percent; p=0,014). In the

latter sites birds have longer stops (8,23 1,91 SE days; p=0,0000) than in other territories. According

to the analyzed stop time in Biebrazanksi and Hortobagy national parks, the longest stop time

(p=0,0000) was discovered. Tagged individuals made stops in different size territories ranging from

6,30 km2 to 3 225,36 km2).

Keywords: eurasian crane, migration, stopover places.

62

PRIEDAI

1 priedas.

Sustojimų ir jų vietų ypatumų duomenis.

ID

MIGRACIJOS

METAI SEZONAS VIETA PRADŽIA PABAIGA TRUKMĖ SUSTOJIMO TIPAS

NATURA

2000

PLOTAS

(KM2)

16098 2016 rudens

Biebrzanski nacionalinis

parkas 2016-09-10 2016-10-04 24 ilgalaikis sustojimas

Natura 2000

teritorija 592,33

16098 2016 rudens Kitos teritorijos 2016-10-04 2016-10-05 1 vienos nakties sustojimas

Ne Natura

2000 teritorija 0,00

16098

2016 rudens

Hortobagy nacionalinis


Natura 2000

teritorija 1211,10

16098 2016 rudens Kitos teritorijos 2016-11-13 2016-11-20 7

trumpalaikis sustojimas

(nuo 2 iki 9 dienų)

Natura 2000

teritorija 19,03




Natura 2000

teritorija 362,93


Ne Natura 2000 teritorija 0,00

16098 2016 rudens

Laguna de

Gallocanta 2016-11-30 2016-12-01 1 vienos nakties sustojimas

Natura 2000

teritorija 28,13

16098

2017 rudens

Biebrzanski

nacionalinis


Natura 2000

teritorija 592,33




Natura 2000

teritorija 73,64

16098 2017 rudens Kitos teritorijos 2017-10-17 2017-10-31 14 ilgalaikis sustojimas

Natura 2000

teritorija 186,05


Ne Natura


16098

2017 rudens

Hortobagy

nacionalinis


Natura 2000

teritorija 1211,10


Natura 2000

teritorija 362,93

63


Natura 2000

teritorija 388,37


Ne Natura


16098

2018 rudens

Biebrzanski

nacionalinis


Natura 2000

teritorija 592,33




Natura 2000

teritorija 743,10


Ne Natura



Natura 2000

teritorija 877,11




Natura 2000

teritorija 3225,36


Natura 2000

teritorija 134,59


Natura 2000

teritorija 11,28


Natura 2000

teritorija 7,84


Natura 2000

teritorija 65,36


Natura 2000

teritorija 25,46

16098 2017 pavasario

Laguna de Gallocanta 2017-02-28 2017-03-01 1 vienos nakties sustojimas

Natura 2000

teritorija 28,13

16098 2017 pavasario Kitos teritorijos 2017-03-01 2017-03-02 1 vienos nakties sustojimas

Natura 2000

teritorija 89,80


Ne Natura


16098

2017 pavasario

Hortobagy

nacionalinis

parkas 2017-03-03 2017-03-09 6



Natura 2000

teritorija 1211,10

16098 2017 pavasario Kitos teritorijos 2017-03-09 2017-03-14 5



Ne Natura


64


Ne Natura



Ne Natura



Natura 2000

teritorija 9,55

16098 2018 pavasario

Laguna de Gallocanta 2018-02-23 2018-02-24 1 vienos nakties sustojimas

Natura 2000

teritorija 28,13


Ne Natura





Natura 2000

teritorija 13,34


Ne Natura



Natura 2000

teritorija 65,36


Natura 2000

teritorija 35,21






Ne Natura



Ne Natura



Ne Natura



Natura 2000

teritorija 197,51




Natura 2000 teritorija 45,27


Natura 2000

teritorija 6,30


Natura 2000

teritorija 24,33

65




Ne Natura



Ne Natura



Natura 2000

teritorija 3225,36


Natura 2000

teritorija 101,59


Natura 2000

teritorija 148,20

171074

2018 rudens

Hortobagy

nacionalinis


Natura 2000

teritorija 1211,10


Natura 2000

teritorija 362,93




Natura 2000

teritorija 511,73


Natura 2000

teritorija 156,81


Ne Natura



Natura 2000

teritorija 685,64




Natura 2000

teritorija 700,21


Natura 2000

teritorija 81,82


Natura 2000

teritorija 685,64


Ne Natura



Ne Natura








66

Aleksej Peržu PIETŲ BALTIJOS REGIONO PILKŲJŲ GERVIŲ … · (pavyzdžiui, Vokietijoje vietinė populiacija nuo 1978 m. per trisdešimt metų padidėjo apie 10 kartų (Mewes et

Documents