šIAME NUMERYJE: 2007 m. Nr. 3. (426) KARDAS KARINĖS PUBLICISTIKOS KARO ISTORIJOS IR MOKSLO ŽURNALAS 2 12 22 30 32 36 41 42 46 6 16 52 SAUG Lietuva – prieš masinio naikinimo ginklų platinimą Šiaurės Korėjos branduolinė programa: grėsmė pasaulio saugumui Kariuomenės Gen. mjr. Valdas Tutkus: „...Negalime rizikuoti kario saugumu...“ KARINIAI Kompiuterizuota taktinio imitavimo sistema „GESI“ DISKUSIJOS Rūmai nesulaukia karininkų dėmesio Knygų „Būsiu laimingas stoti į Lietuvos kariuomenę nors ir paprastu kareiviu“ Karininkų metraščio šeštasis tomas Lietuvos kariuomenę kūrė gabiausieji KARO Kaip veikė Vokietijos propagandos mašina Antrojo pasaulinio karo metais? LIETUVOS LDK kariuomenės kadrų problemos XVIII a. II pusėje NEKRO Dm. mjr. Edmundas Vengianskas ATMIN Ką apie XVI a. Lietuvos karius pasakoja jų vardynas KARYBOS Tsushimos jūrų mūšis ir karybos principai ginKluotės Durtuvas mūšio lauke 26 20
56
Embed
3. (426) 2007 m. Nr. K ARDAS · klų uždraudimo organizacijos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai. Po seminaro į „Kardo“
This document is posted to help you gain knowledge. Please leave a comment to let me know what you think about it! Share it to your friends and learn new things together.
Transcript
šiame numeryje:
2007
m.
Nr.
3. (
426)
K A R D A SK A R I N Ė S P U B L I C I S T I K O S K A R O I S T O R I J O S I R M O K S L O Ž U R N A L A S
�
2
12
22
30
32
36
41
42
46
6
16
52
SaugLietuva – prieš masinio naikinimo ginklų platinimą Šiaurės Korėjos branduolinė programa: grėsmė pasaulio saugumui
Kariuomenės Gen. mjr. Valdas Tutkus: „. . .Negalime rizikuoti kario saugumu...“
Karinia i Kompiuterizuota taktinio imitavimo sistema „GESI“
DiSKuSijoSRūmai nesulaukia karininkų dėmesio Knygų „Būsiu laimingas stoti į Lietuvos kariuomenę nors ir paprastu kareiviu“ Karininkų metraščio šeštasis tomasLietuvos kariuomenę kūrė gabiausieji
Karo Kaip veikė Vokietijos propagandos mašina Antrojo pasaulinio karo metais?
L ietuvoS LDK kariuomenės kadrų problemos XVIII a. II pusėje
neKroDm. mjr. Edmundas Vengianskas
atminKą apie XVI a. Lietuvos karius pasakoja jų vardynas
KaryboSTsushimos jūrų mūšis ir karybos principai
ginKluotėsDurtuvas mūšio lauke
26
20
2
„Kova su masinio naikinimo ginklų platinimu ir
su juo susijusi tarptautinio terorizmo grėsmė šian-
dien tapo vienu didžiausių iššūkių pasaulio sau-
gumui“, – seminare sakė Lietuvos Respublikos
užsienio reikalų ministerijos sekretorius Laimonas
Talat-Kelpša. Pristatydamas Lietuvos požiūrį į ko-
vos su masinio naikinimo ginklų platinimu iššū-
kius, L.Talat-Kelpša pabrėžė, kad nė viena valstybė
grėsmių akivaizdoje negali pasikliauti vien tik savo
jėgomis. Tik tarptautinės bendruomenės bendra-
darbiavimas ir sutelktos pastangos gali garantuoti
sėkmę. Ypač svarbus veiklos prioritetas – griežtinti
tarptautines masinio naikinimo ginklų ir jų kompo-
nentų platinimą ribojančias sutartis. Ministerijos
sekretorius akcentavo tarptautinių priežiūros ins-
titucijų – tokių kaip Tarptautinė atominės energi-
jos agentūra (TATENA) – vaidmenį, užkertant kelią
pavojingų medžiagų ir technologijų nekontroliuo-
jamam plitimui.
Lietuva, pasak L.Talat-Kelpšos, siekia, kad šios
tarptautinės agentūros nustatyti branduolinių jė-
gainių, infrastruktūros, medžiagų ir technologijos
apsaugos standartai taptų visuotinai privalomi. Taip
pat siekiama, kad bendradarbiavimas branduoli-
nės energetikos srityje būtų galimas tik su šalimis,
prisijungusiomis prie papildomo protokolo, kuriuo
siekiama sumažinti nuo karo likusių sprogmenų
skaičių ir sušvelninti jų keliamą grėsmę, bei įgy-
vendinančiomis susitarimus su TATENA dėl visą
apimančios branduolinių objektų priežiūros.
Lietuvos atstovas pabrėžė, kad vienas svarbiau-
sių uždavinių – stiprinti eksporto kontrolės stan-
dartus ir mechanizmus nacionaliniu ir tarptautiniu
lygmeniu. L.Talat-Kelpša akcentavo JT Saugumo
Sau
gu
ma
S
Lietuva – prieš masinio naikinimo ginklų platinimą
Vilniuje vykusiame NATO seminare „Masinio naikinimo ginklų ir žinių apie juos platinimo ribojimas: kokių papildomų priemonių imtis“ įvairių valstybių ir tarptautinių organizacijų atstovai aptarė svarbiausius su masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmėmis susijusius klausimus.
tarybos rezoliucijos Nr. 1540, išsamiai nagrinėjančios
masinio naikinimo ginklų neplatinimo klausimą, svar-
bą ir paragino visas šalis siekti nuodugniai įgyvendinti
jos nuostatas. Lietuva aktyviai remia daugiašales ini-
ciatyvas stiprinti bendradarbiavimą ir taikyti praktines
efektyvias priemones prieš nelegalaus platinimo tin-
klus, tarp jų – Platinimo saugumo iniciatyvą ir naująją
Globalią kovos su terorizmu iniciatyvą.
Šis seminaras – vienas iš nedaugelio tarptautinių
diskusijų forumų, suteikiančių galimybę įvairių regi-
ono šalių atstovams, dažnai skirtingų požiūrių, kartu
aptarti su masinio naikinimo ginklų platinimu susiju-
sias problemas. Jame dalyvauja NATO ir šalių par-
tnerių, Aljanso Viduržemio jūros partnerių, Artimųjų
Rytų, Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono valstybių,
Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Cheminių gin-
klų uždraudimo organizacijos, Europos saugumo ir
bendradarbiavimo organizacijos ir kitų tarptautinių
organizacijų atstovai.
Po seminaro į „Kardo“ žurnalo klausimus papra-
šėme atsakyti URM Saugumo politikos departamento
Ginklų kontrolės, neplatinimo ir nusiginklavimo sky-
riaus vedėją Donatą Žiugždą.
NATO seminare „Masinio naikinimo ginklų ir žinių
apie juos platinimo ribojimas: kokių papildomų prie-
monių imtis“ įvairių valstybių ir tarptautinių organiza-
cijų atstovai aptarė svarbiausius su masinio naikinimo
ginklų platinimo grėsmėmis susijusius klausimus. Ko-
kie svarbiausi šio seminaro rezultatai?
Visų pirma norėčiau pabrėžti, jog Vilniuje sureng-
tas seminaras yra labai svarbus renginys, ir netgi uni-
kalus. Pasaulyje, ko gero, nėra kito tokio tarptautinio
forumo, kuriame kartu diskutuotų tiek daug vyriau-
3
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
sybinių bei akademinių institucijų
atstovų. Šio NATO seminaro da-
lyviai renginyje atstovavo net 44
valstybėms iš 5 pasaulio žemynų.
Todėl vien pats faktas, jog įvairių
pasaulio regionų atstovai, kurie
dažnai į aktualias Masinio naikini-
mo ginklo platinimo bei terorizmo
grėsmės problemas žvelgia iš skir-
tingų perspektyvų bei turi įvairius
nacionalinio saugumo prioritetus,
susitiko ir kartu ieškojo atsakymų į
globalias grėsmes, yra labai reikš-
mingas. Seminaro diskusijos buvo
uždaros ir grindžiamos vadinamą-
ja „Chatham House“ taisykle, t.y.
garantuojant konfidencialumą, ir
dalyviai buvo raginami reikšti as-
menine patirtimi ar ekspertiniu iš-
manymu paremtas, o ne oficialias
valstybės pozicijas, todėl nenorė-
čiau jų detalizuoti.
Tačiau būtina pažymėti, jog
Aljansas Vilniaus renginio metu iš
tiesų įsitraukė į prasmingą ir stra-
tegiškai svarbų dialogą su savo
partneriais – tokiomis valstybėmis
kaip Kinija, Egiptas, Japonija. Be
to, kas ne mažiau svarbu, NATO
seminaras sudarė galimybes ir
konstruktyviam dvišaliam dialo-
gui tarp vadinamųjų Aljanso par-
tnerių ir kontaktinių šalių grupei
priklausančių valstybių. Čia ypač
išskirčiau reikšmingą Japonijos ir
Kinijos atstovų apsikeitimą nuomo-
nėmis, o taip pat diskusiją, kurioje
skirtingas perspektyvas į masinio
naikinimo ginklo platinimo proble-
mas pristatė Izraelis bei kitos Arti-
mųjų Rytų regiono valstybės.
Manau, kad svarbus susitikimų
rezultatas ir daugelio partnerių iš-
reikštas pageidavimas tęsti ir gilinti
dvišales konsultacijas su Aljansu
platinimo klausimais bei išreikštas
pageidavimas dalyvauti NATO or-
ganizuojamuose kursuose ir semi-
naruose įvairiais platinimo proble-
matikos klausimais.
Kokią grėsmę šiuolaikinio pa-
saulio saugumui kelia masinio nai-
kinimo ginklai? Ar jų galima sklaida
bei potencialus panaudojimas šiuo
metu išties yra vienas rimčiausių
iššūkių pasaulio bendruomenės
saugumui?
Kova su masinio naikinimo
ginklo platinimu ir su tuo susiju-
sia tarptautinio terorizmo grėsme
yra, ko gero, didžiausias šiuolai-
kinis globalios saugumo politikos
iššūkis. Dėl to neturėtų būti jokių
abejonių. Šioje problemoje svarbu
matyti du aspektus. Pirma, tai re-
ali grėsmė, jog masinio naikinimo
technologijos gali pakliūti į teroris-
tų ar kitokių „nevalstybinių veikėjų“
rankas. Rugsėjo 11-osios įvykiai ir
plačiai žinoma istorija apie Pakis-
tano „atominės bombos tėvo“ A.Q.
Khan‘o veiklą, kai šis mokslininkas
buvo išvystęs ištisą industriją, ku-
rios pagalba „laisvojoje rinkoje“
pardavinėjo branduolinių techno-
logijų kūrimo žinias, visą tarptauti-
nę bendruomenę verčia būti ypač
budrią.
Antroji problemos pusė susi-
jusi su kai kurių valstybių siekiu
įsigyti masinio naikinimo ginklą.
Tokie mėginimai iš tiesų yra labai
pavojingi, nes grasina neprogno-
zuojamomis pasekmėmis egzis-
tuojančiai saugumo ir stabilumo
sistemai, todėl gali sukelti naujus
konfliktus. Jau dabar matome,
kaip Šiaurės Korėjos siekis turėti
branduolinį ginklą kelią rimtą įtam-
pą visame Pietryčių Azijos regione,
o Irano branduolinės programos
destabilizuojantis pobūdis atsilie-
pia ne tik regiono saugumui, bet ir
turi tiesioginės įtakos tarptautinei
situacijai globaliu mastu. Nesino-
rėtų net spėlioti apie tai, kas įvyk-
tų, jeigu Iranas po kurio laiko pa-
skelbtų apie sėkmingą bandymą
susprogdinti branduolinį ginklą.
Akivaizdu, jog tai paskatintų gran-
dininę reakciją ne tik regione, bet
ir už jo ribų. Taip pat neabejotina,
kad toks įvykis turėtų vienokių ar
kitokių pasekmių ir Lietuvos sau-
gumui.Seminare dalyvavo NATO ir šalių partnerių, Aljanso Viduržemio jūros par -tnerių, Artimųjų Rytų, Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono valstybių, taip pat Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Cheminių ginklų uždraudimo organizacijos, ir kitų tarptautinių organizacijų atstovai.
4
Sau
gu
ma
SLietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius
Laimonas Talat-Kelpša seminaro metu pažymėjo, kad
ypač svarbus veiklos prioritetas – griežtinti tarptauti-
nes masinio naikinimo ginklų ir jų komponentų plati-
nimą ribojančias sutartis. Ar manoma, kad šiuo metu
šios sutartys yra pernelyg liberalios? Koks apskritai
yra Lietuvos požiūris į kovos su masinio naikinimo
ginklų platinimu iššūkius?
Taip, atvirojoje seminaro dalyje URM sekretorius
paragino stiprinti Jūsų minėtas sutartis bei apskritai
visą neplatinimo režimą. Šiuo atveju stiprinimas ne-
būtinai reiškia naujų priemonių įtvirtinimą ar papil-
domų – „griežtesnių“ – tarptautinių sutarčių kūrimą.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria tarptautinė
bendruomenė – tai egzistuojančių tarptautinių susi-
tarimų silpninimas kai kurioms valstybėms atsisakant
visiškai vykdyti savo įsipareigojimus, kurie numaty-
ti galiojančiose sutartyse, arba atsisakymas prie jų
prisijungti. Pavyzdžiui, jau minėtas Iranas, nors ir
būdamas Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties
(BGNS) nariu, atsisako bendradarbiauti su Tarptauti-
ne atominės energetikos agentūra, kuri prižiūri, kaip
sutarties laikosi ją pasirašiusios valstybės, ir toliau
plėtoja labai įtartinas branduolines programas. BGNS
pripažįsta valstybėms narėms teisę plėtoti taikią bran-
duolinę energetiką, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Su-
tartis griežtai draudžia piktnaudžiauti šia teise kari-
niais tikslais. Pastarųjų metų Irano elgesys, švelniai
tariant, kelia didelius įtarimus dėl taikaus jo branduo-
linių programų pobūdžio.
Šiaurės Korėjos pavyzdys iliustruoja kitą svar-
bią problemą: ši valstybė paskelbė pasitraukianti iš
BGNS, o po kurio laiko net paskelbė pasauliui apie
sėkmingai atliktą branduolinio ginklo bandymą. Nors
sutartis ir numato galimybę pasitraukti iš sutarties pa-
gal nustatytą procedūrą, tačiau BGNS bendruomenė
laikosi beveik bendro požiūrio, Šiaurės Korėjos reži-
mo veiksmus vertindama kaip BGNS sulaužymą, o ne
teisėtą pasitraukimą iš sutarties. Iš tiesų juk negalima
leisti, kad nors viena Sutarties valstybė narė ilgus me-
tus naudotųsi narystės teikiamais privalumais, teisė-
tai dalyvautų tarptautiniame branduolinių technolo-
gijų vystymo bendradarbiavime, ir staiga vieną dieną
nuspręstų pasigaminti atominę bombą naudojantis
įgytomis technologijomis, o iš sutarties pasitrauktų.
Tam turi būti užkirstas kelias pasinaudojant paprastu
principu: tokį žingsnį žengianti šalis turi grąžinti visas
pavojingas branduolines medžiagas ir technologijas,
Vilniuje vyko NATO seminaras „Masinio naikinimo ginklų ir žinių apie juos platinimo ribojimas: kokių papildomų priemonių imtis“ , kuriame svarbiausius su masinio naikinimo ginklų platinimo grėsmėmis susi jusius klausimus aptarė įvairių valstybių ir tarptautinių organizacijų atstovai.
�
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
o jos branduoliniai objektai priva-
lėtų būti griežtai TATENA prižiūri-
mi. Norėčiau pabrėžti, jog Lietuva
siekia, kad TATENA nustatyti bran-
duolinių jėgainių ir kitos infrastruk-
tūros apsaugos standartai, tarp jų
ir papildomas protokolas, taptų vi-
suotinai privalomi ir kad bet koks
bendradarbiavimas branduolinės
energetikos srityje galėtų būti ga-
limas tik su tomis šalimis, kurios
prisijungė prie šio svarbaus pro-
tokolo.
Lietuva taip pat pasisako už
kuo griežtesnę dvigubos paskirties
arba jautrių prekių kontrolės tarp-
tautiniu mastu stiprinimą. Norėčiau
pasidžiaugti, jog šiuo metu mūsų
šalyje veikianti eksporto kontrolės
sistema yra patikima ir efektyvi.
Koks yra mūsų šalies indėlis
kovojant su masinio naikinimo gin-
klų platinimu? Kokiose su tuo susi-
jusiose tarptautinėse programose
ir kaip aktyviai Lietuva dalyvauja?
Faktas, kad NATO sąjunginin-
kės pasirinko Vilnių šio reprezen-
tatyvaus renginio vieta, yra labai
reikšmingas. Kartu tai rodo, kad
Lietuva taip pat yra priklausoma ir
veikiama globalių saugumo pro-
blemų ir privalo būti pasiruošusi
priimti naujus iššūkius, prisidėti
prie tarptautinės bendruomenės
pastangų kovojant su naujomis
grėsmėmis.
Kaip minėjau, Lietuvoje veikia
efektyvi eksporto kontrolės sis-
tema, kuri leidžia greitai ir tiksliai
užkirsti kelią bandymams strate-
gines prekes perduoti nepatiki-
moms valstybėms ar privatiems
subjektams. Šiuo požiūriu Lietuva
visiškai įgyvendino labai svarbias
Jungtinių Tautų Saugumo Tary-
bos rezoliucijos Nr. 1540 nuosta-
tas, kuri valstybes įpareigojo imtis
konkrečių priemonių – nacionali-
niu ir tarptautiniu lygiu – stiprinant
eksporto kontrolės pajėgumus bei
užpildant teisinės bazės spragas.
Mes savo patirtimi jau keičiamės ir
su kitomis šalimis, teikiame joms
savo patarimus.
Lietuva konkrečiai prisideda
prie kovos su masinio naikinimo
ginklų platinimu ne tik stiprinda-
ma savo nacionalinius pajėgumus,
bet ir aktyviai dalyvaudama tarp-
tautinėse iniciatyvose. Pavyzdžiui,
balandžio mėnesį Lietuvoje įvyko
regioninės orlaivio patikrinimo
pratybos, kurios rengiamos pagal
Platinimo saugumo iniciatyvą. Kaip
žinia, 2003 metais JAV prezidento
George W.Busho paskelbta Pla-
tinimo saugumo iniciatyva (Proli-
feration Security Initiative) siekia
konkrečiomis priemonėmis kovoti
su neteisėtu masinio naikinimo gin-
klų platinimu ir susijusių technolo-
gijų tiekimu „piktavalėms šalims“
ar teroristams. Iniciatyva pabrėžia
konkrečių veiksmų svarbą – inicia-
tyvą remiančios šalys yra pasiren-
gusios sulaikyti ir perimti laivus,
orlaivius ir antžeminio transporto
priemones, įtariamas su masinio
naikinimo ginklais susijusių krovi-
nių gabenimu. Pratybų Lietuvoje
metu buvo pademonstruotas mūsų
šalies pasirengimas kartu su kito-
mis valstybėmis keistis informacija
apie įtartiną pavojingų krovinių ga-
benimą, tokio krovinio, gabenamo
oro transportu, sulaikymą, patikri-
nimą bei nukenksminimą. Manau,
kad tai dar vienas įrodymas, jog
Lietuva sugeba atsiliepti į globalius
iššūkius ir gali konkrečiai prisidėti
kovojant su jais.
Dėkoju už išsamius atsakymus.
Kalbėjosi
M a n v y d a s v i t k ū n a s
Publikacija parengta bendradarbiau-
jant su Lietuvos Respublikos užsienio rei-
kalų ministerija.
■
Lietuvos sost inėje surengto NATO seminaro dalyvių geografi ja į spūdinga – renginyje atstovauta net 44 valstybėms iš 5 pasaulio žemynų.
6
reaKtoriaus taip ir neuždarėŠių metų vasarį Pekine vykusių derybų metu Šiaurės
Korėja buvo pasižadėjusi uždaryti branduolinių tyrimų
centrą Jongbjone ir įsileisti į šį branduolinį kompleksą
tarptautinius inspektorius. Tai numatyta pradiniame nu-
siginklavimo plane, dėl kurio susitarta per šešiašales
derybas Pekine (derybose dalyvavo Šiaurės Korėjos,
Pietų Korėjos, JAV, Rusijos, Kinijos ir Japonijos atsto-
vai). Pagal šį susitarimą Šiaurės Korėja plane numatytų
žingsnių turėjo imtis per 60 dienų. Mainais už branduo-
linio objekto uždarymą Pchenjanas turėjo gauti 50 tūkst.
tonų mazuto arba tokios pat vertės kitokią ekonominę
pagalbą. Taip pat buvo sutarta, kad Šiaurės Korėja pa-
pildomai gaus dar milijoną tonų mazuto ar tokios pat
vertės pagalbos, kai žengs tolesnius žingsnius, atsisa-
kydama savo branduolinių pajėgumų, bei pateiks tiks-
lų turimo plutonio, kuris buvo panaudotas per pirmąjį
pernai spalį Šiaurės Korėjos įvykdytą atominio užtaiso
bandymą, aprašą.
Tačiau atominių tyrimų centras Jongbjone nebuvo
uždarytas. Kodėl? Oficialūs sostinėje Pchenjane rezi-
duojantys šalies vyriausybės atstovai paskelbė, kad ko-
rėjiečiai atsisako tai padaryti, nes JAV sutartu laiku esą
netesėjo savo pažado grąžinti viename iš Makao (buv.
Portugalų kolonija Aominis, dabar – ypatingąjį statusą
turintis Kinijos miestas) areštuotus Šiaurės Korėjai pri-
klausančius 25 mln. JAV dolerių. Sąskaitos prieš keletą
metų buvo užšaldytos JAV iniciatyva, įtariant, jog per
šias sąskaitas plaunami neteisėtais būdais įgyti Šiaurės
Korėjos valdančiojo režimo pinigai. Po derybų Pekine
sąskaitos vėl buvo atidarytos, tačiau neatsirado bankų,
kurie sutiktų tarpininkauti, grąžinant milijonines sumas
Pchenjanui. Išdalijusi daug nusiginklavimo pažadų,
Šiaurės Korėja vėl trypčioja vietoje ir verčia nerimauti
pažeidžia tarptautines sutartisNuo pat įsikūrimo 1948 m. Korėjos Liaudies Demo-
kratinė Respublika vystosi savitu komunistinio režimo
(turinčio daug stalinizmo elementų) diktuojamu keliu.
Šalis yra labai uždara, priešiškai nusiteikusi Pietų Korė-
jos, JAV ir kitų vakarų šalių atžvilgiu. Šiaurės Korėja turi
galingą kariuomenę ir neproporcingai (lyginant su ben-
dru ekonomikos lygiu) išvystytą karinės pramonės kom-
pleksą. Šalis geba gaminti balistines raketas, cheminį ir
branduolinį bei veikiausiai bakteriologinį ginklą. 2003 m.
pradžioje oficialusis Pchenjanas paskelbė apie Šiaurės
Korėjos pasitraukimą iš Branduolinių ginklų neplatini-
Sau
gu
ma
S
Šiaurės Korėjos branduolinė programa: grėsmė pasaulio saugumuiMasinio naikinimo ginklo neplatinimas pasaulyje – vienas iš svarbiausių nūdienos globalaus saugu-mo iššūkių. Visgi tarp šalių, priskiriamų „blogio ašiai“, yra ir sparčiai vykdančių branduolinio ginklo kūrimo bei gamybos programas. Visų pirma tai – Šiaurės Korėja (oficialiai vadinama Korėjos Liaudies Demokratine Respublika – KLDR) ir Iranas. Šiemet vasario mėnesį Šiaurės Korėja po alinančių daugiašalių derybų žengė, atrodytų, pirmą reikš-mingą žingsnį link branduolinio nusiginklavimo – pasirašė susitarimą dėl savo branduolinių ginklų programos nutraukimo, o po dviejų mėnesių turėjo uždaryti atominę jėgainę Jongbjone. Deja, jėgainė taip ir nebuvo uždaryta, o branduolinė programa iki šiol nėra akivaizdžiai stabdoma. Negana to, kaip skelbiama, pernai spalį komunistinės Šiaurės Korėjos kariuomenė išbandė branduolinį ginklą. Būtent Šiaurės Korėjos ir Irano keliama grėsmė skatina JAV stiprinti priešraketinės gynybos skydą ir statyti jo elementus Lenkijoje bei Čekijoje.
7
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
mo sutarties bei nutraukė susitarimą
su Pietų Korėja dėl nebranduolinio
abiejų valstybių statuso.
Branduolinių tyrimų centrą
Jongbjone Šiaurės Korėja pastatė
1964 m., o po metų įrengė jame so-
vietinį atominį reaktorių, skirtą visų
pirma moksliniams tiriamiesiems
tikslams. Ilgainiui objektas buvo la-
bai išplėstas. Pastatyta vadinamoji
„radiocheminė laboratorija“ (iš tie-
sų – branduolinio ginklo gamybai
reikalingo plutonio gamykla). Dar
1985 m. Šiaurės Korėja prisijungė
prie tarptautinių sutarčių dėl bran-
duolinio ginklo neplatinimo, tačiau
iki pat 1992 m. neleido TATENA ins-
pektoriams apžiūrėti jos branduoli-
nių objektų. Inspektorių išvados la-
bai nepatiko Pchenjano lyderiams
– TATENA specialistai rado daug
neatitikimų tarp Šiaurės Korėjos pa-
tiekiamų ir realių duomenų bei kons-
tatavo, kad iki to laiko šalis galėjo
pasigaminti plutonio, kurio užtektų
mažiausiai dviem koviniams bran-
duoliniams užtaisams.
2002 m. viduryje JAV žvalgyba
gavo duomenų, jog Šiaurės Korėja
iš Pakistano gavo įrangą statomai
moderniai urano sodrinimo gamy-
klai. JAV Valstybės departamentas
informavo Šiaurės Korėjos vyriausy-
bę, jog žino apie jos įgyvendinamą
branduolinę programą ir vykdomus
tarptautinių susitarimų pažeidimus.
Pchenjanas šiuos teiginius iš pra-
džių neigė, o vėliau patvirtino. Be
to, korėjiečiai ėmėsi drastiškų prie-
monių – pašalino šalies branduoli-
niuose objektuose TATENA speci-
alistų įrengtus stebėjimo įrenginius,
pašalino TATENA ženklu pažymėtas
plombas nuo dezaktivuotų agrega-
tų, o galiausiai 2002 m. gruodžio 31
d. TATENA inspektorius išsiuntė iš
šalies. Po dviejų mėnesių korėjiečiai
iškonservavo ir paleido branduolinį
reaktorių bei ėmėsi plutonio gamy-
klos iškonservavimo darbų. Tuo pat
metu Pchenjanas bandė įrodinėti,
jog branduolinė programa yra at-
naujinama „išimtinai taikiais tikslais,
siekiant vystyti atominę energetiką
šalies ūkio reikmėms“.
atliKo branduolinį bandymą
Jau kelis dešimtmečius Kinija
yra ta šalis, kuriai lengviausiai seka-
si bendrauti su Šiaurės Korėjos ly-
deriais. Todėl ne atsitiktinai būtent
Pekine vyksta beveik visos derybos
tarp Šiaurės Korėjos ir tarptautinės
bendruomenės atstovų. Visi derybi-
ninkai vienbalsiai deklaruoja siekį,
kad Korėjos pusiasalis taptų nebran-
duoline zona, tačiau kol kas visiškai
neaišku, kada pavyks tai padaryti.
Vizito į Kiniją 2004 m. balandžio
mėnesį metu Šiaurės Korėjos ly-
deris, šalies nacionalinės gynybos
komisijos pirmininkas Kim Čen Iras
teigė, kad „KLDR ir toliau išlaikys
lanksčią poziciją derybose bei prisi-
dės prie šešiašalių derybų proceso
vystymo“. Tuo tarpu JAV ir jos sąjun-
gininkės, visų pirma – Japonija bei
Pietų Korėja rezervuotai žiūri į tokius
Šiaurės Korėjos lyderio pažadus. Va-
šingtono nuomone, visavertės dery-
bos su Pchenjanu taps įmanomos tik
tada, kai Šiaurės Korėjos branduo-
linė programa bus nutraukta galuti-
nai ir negrįžtamai, o šis procesas bus
griežtai kontroliuojamas tarptautinių
inspektorių.
Šiaurės Korėjos atstovai išties
yra nenuspėjami ir savo žodžio labai
dažnai nesilaikantys derybų partne-
riai. Nepaisant visų deklaruotų ketini-
mų „siekti Korėjos pusiasalį paversti
nebranduoline zona“, praėjusių me-
tų spalio mėnesį Šiaurės Korėja su-
sprogdino po žeme galingą bombą.
Pchenjano atstovų teigimu, požemi-
nis branduolinis bandymas įvykdytas
sėkmingai ir saugiai. Korėjos naujie-
nų agentūra KCNA paskelbė, kad
„tai istorinis įvykis, didžiai padrąsinęs
Korėjos liaudies armiją ir liaudį, ku-
rios norėjo turėti galingus savus gy-
nybos pajėgumus“. Jungtinių Tautų
(JT) Saugumo Taryba kelias dienas
prieš bandymą paragino Šiaurės Ko-
rėją nevykdyti branduolinio sprogdi-
nimo bei perspėjo Pchenjaną dėl jo
laukiančių pasekmių bandymo atve-
ju. Tačiau Šiaurės Korėjos lyderiai
perspėjimų nepaisė ir žengė aiškiai
provokacinį žingsnį.Karinio parado Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane akimirkos.
�
Sau
gu
ma
Ssovietinių raKetų Kopijos
Pagrindine Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo ga-
benimo priemone laikomos šios šalies turimos balistinės
raketos. Savo raketinio ginklo kūrimo programą Šiau-
rės Korėja pradėjo įgyvendinti dar praėjusio amžiaus
8-ajame dešimtmetyje. Pirmieji šiaurės korėjiečių raketų
pramonės gaminiai buvo sovietų gamybos taktinių rake-
tų komplekso „Luna-M“ kietu kuru varomų raketų R-70
(9M21) apytikslės kopijos. 1984 m. balandį korėjiečiai
išbandė savos gamybos skystu raketiniu kuru varomą
taktinę raketą „Scud-B“ (pavadinimas pagal NATO kla-
sifikaciją), skriejančią iki 500 km atstumu. Po to vyko
raketų 2 „Scud-C” (skrieja iki 550 km), „Scud-D“ (skrie-
ja iki 800 km) sėkmingi bandymai. Raketos, priskirtos
„Scud“ tipui, taip pat buvo apytikslės sovietinių raketų
(visų pirma R-300 iš taktinių raketų komplekso „Elbrus“)
kopijos. Visos šios raketos grėsmę pirmiausia kelia Pietų
Korėjai, mat potencialiai gali pasiekti reikiamus taškus
beveik visoje arba visoje šios šalies teritorijoje.
1993 m. Šiaurės Korėja sėkmingai paleido raketą,
Vakaruose vadinamą „No Dong“ (nežinant tikrojo korė-
jietiško raketos pavadinimo, ji sąlyginai buvo pavadinta
artimiausios prie starto aikštelės esančios gyvenvietės
vardu). Šių vienos pakopos, skystu kuru varomų raketų
ilgis – 16 m, svoris – 15,5 t, kovinės galvutės masė – 0,7 t,
maksimalus skrydžio nuotolis – 1300 km. Raketos „No
Dong“ kūrėjai ne kartą patyrė nesėkmę: 1990 m. jie du-
kart, 1992 m. – vieną kartą nesėkmingai bandė paleisti
savo kūrinį, ir tik 1993 m. bandymai buvo apvainikuoti
sėkme. Šios raketos gali būti paleidžiamos iš savaeigių
arba velkamų paleidimo įrenginių ir gali pasiekti ne tik Pi-
etų Korėją, bet ir beveik visą Japonijos teritoriją. Raketų
„No Dong“ serijinė gamyba pradėta 1997 m.
nesėKminga Kosminė užmačia?Kitas žingsnis Šiaurės Korėjos raketinėje programoje
– raketų „Taepo Dong-1“ sukūrimas. Šios raketos Va-
karų ekspertų sąlyginai vėl buvo pavadintos prie palei-
dimo aikštelės arčiausiai esančio kaimo vardu „Taepo
Dong“ .Pačioje Šiaurės Korėjoje jos vadinamos „wa-
song-6“ arba „Mars-6“. Šių raketų kūrimas pradėtas
1987 m. Skystu kuru varoma raketa „Taepo Dong-1“
yra dviejų pakopų: pirmoji pakopa – tai iš esmės ta pati
raketa „No Dong“, o antroji pakopa – kiek patrumpinta
raketa „Scud“. 1998 m. rugpjūčio mėnesį raketa „Taepo
Dong-1“ pirmą kartą ir, atrodytų, gana sėkmingai star-
tavo – antroji raketos pakopa perskrido virš Japonijos ir
nukrito į Ramųjį vandenyną, įveikusi 1380 km atstumą.
Tačiau po kurio laiko Japonijos karinė žvalgyba paskel-
bė sensacingą pranešimą – esą „Taepo Dong-1“ buvo
ne dviejų, o... trijų pakopų. Šią trečiąją pakopą sudarė
arba sutrumpinta raketa S-300, arba netgi „senutė“ kie-
tu kuru varoma R-70. Taip sumontuota raketa „Taepo
Dong-1“ turėjo išvesti į artimąją orbitą pirmąjį Šiaurės
Korėjoje pagamintą dirbtinį žemės palydovą. Jei šis ja-
ponų teiginys yra teisingas, korėjiečiai išties patyrė rim-
tą nesėkmę, tačiau, kitą vertus, pademonstravo, kad jų
pagamintos raketos geba perskristi net virš Japonijos
teritorijos ir gabenti krovinį kone pusantro tūkstančio
kilometrų atstumu. Beje, kai kurie šaltiniai pabrėžia, kad
raketas „Taepo Dong-1” savo pajėgoms ketino užsisa-
kyti Iranas, tačiau po ne itin sėkmingo pirmosios rake-
tos starto šių ketinimų atsisakė ir nutraukė dalinį raketų
kūrimo finansavimą.
pasieKia rytų europąNepaisant nesėkmingo starto, Šiaurės Korėjos spe-
cialistai nenuleido rankų. Prieš metus, 2006 m. gegužę į
Musudan-Ni poligoną buvo atgabenta raketa, pavadinta
„Taepo Dong-2“. Manoma, jog ši raketa yra tarpžemy-
ninė ir gali skrieti net 6000 km atstumu (taigi pasiektų
visą Pietryčių Aziją, Indiją, Kaspijos jūros baseiną, Ru-
sijos europinę dalį, Aliaską, įvairius Ramiojo vandeny-
no salynus ir ten esančias JAV karines bazes, Šiaurės
Australiją). Tačiau pirmasis raketos startas vėlgi buvo
nesėkmingas. Virš Šiaurės Korėjos veikiantys užsienio
šalių žvalgybiniai palydovai, o taip pat – virš jūros greta
šalies teritorinių vandenų skraidę žvalgybos lėktuvai už-
fiksavo, kad praėjus 40 sekundžių po starto, dar neatsi-
skyrus antrajai pakopai, raketa sprogo. Tačiau Šiaurės
Korėjos vadovybė šį faktą bandė nuslėpti. Tą pačią die-
ną Musudan-Ni poligone startavo dar šešios įvairių tipų
senesnės sparnuotosios raketos. Tuo tarpu vyriausybės
absoliučiai kontroliuojama šalies žiniasklaida paskelbė,
kad „naujoji raketa išbandyta sėkmingai“. Ši detalė ro-
do, kaip Kim Čen Iro vadovaujamam režimui yra svarbu
išlaikyti šalies aukštos kovinės parengties įvaizdį bei val-
dančiojo elito autoritetą eilinių gyventojų akyse.
Nepaisant nesėkmingo pirmojo starto, užsienio šalių
ekspertai raketą „Taepo Dong-2“ įvertino kaip išties ga-
na pažangų ir grėsmingą ginklą. Šį kartą raketa nebuvo
vien tik primityvoka senesnių raketų elementų kombi-
nacija. Raketoje pastebėti šiaurės korėjiečiams visiškai
nauji konstrukciniai sprendimai.
�
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
700 balistinių raKetųRaketos vertintinos kaip gana
realios Šiaurės Korėjos branduoli-
nių užtaisų nešėjos, tačiau anksčiau
išvardyti nesėkmingų bandymų pa-
vyzdžiai verčia abejoti, ar bent kol
kas šalies lyderiai ryžtųsi raketos su
branduoline galvute startui. Šiaip ar
taip, ligšioliniai startai labai dažnai
buvo nesėkmingi, ir vargu ar kariuo-
menės vadai norėtų, kad raketa su
branduoliniu užtaisu sprogtų virš
poligono ar nukristų ant gretimos
gyvenvietės.
Antra vertus, nereikėtų abejoti,
kad jau šiandien branduolinius už-
taisus gali nešti Šiaurės Korėjos tak-
tinės raketos, įveikiančios iki 500 km
atstumą ir keliančios grėsmę Pietų
Korėjai. Ekspertų vertinimu, šian-
dien Šiaurės Korėja turi 600-750
balistinių raketų, tarp jų – 175-200
raketų „Taepo Dong”.
Perbėgėlių iš Šiaurės Korėjos
suteiktais duomenimis, prieš porą
metų Pchenjanas turėjo apie dešimt
raketomis tinkamų gabenti branduo-
linių užtaisų, kurių kiekvienas sveria
apie pusę tonos, bei mažiausiai du
galingesnius pervežamus užtaisus,
kuriuos galima gabenti sausumos
transportu arba laivais.
PLatina raKetineS technoLogijaS
2002 m. gruodį Ispanijos ir JAV
karinės jūrų pajėgos bendros ope-
racijos metu sulaikė Šiaurės Korėjai
priklausantį laivą, gabenusį raketų
„Scud“ krovinį, tačiau po patikrinimo
laivui buvo leista nugabenti raketas
į vieną iš šalies užsakovo Jemeno
uostų. Po metų pasklido informaci-
ja, kad Mjanmaras (Birma) ketina
įsigyti iš Šiaurės Korėjos balistinių
raketų. Ar toks sandėris įvyko, ne-
aišku. 2004 m. sausį Pchenjano at-
stovai susitarė su dar viena trečio-
jo pasaulio šalimi – Nigerija, kad ši
pirks iš Šiaurės Korėjos balistines
raketas. Tačiau jau po kelių savai-
čių Nigerija, spaudžiama JAV, viešai
paskelbė tokių ketinimų atsisakanti.
Yra žinoma, jog Šiaurės Korėja rake-
tas, jų detales, technologines žinias
ir raketų gamybos komponentus yra
eksportavusi į daugelį šalių – Pakis-
taną, Siriją, Libiją, Egiptą, jau minėtą
Jemeną.
1999 m. rugsėjo mėnesį Pchen-
janas paskelbė bandomųjų raketų
skrydžių moratoriumą, žadėdamas
jo laikytis bent iki 2003 m. Tačiau
apskritai Pchenjanas liko laisvomis
rankomis raketinės ginkluotės ga-
mybos ir platinimo srityje, mat nėra
prisijungęs prie tarptautinio Rake-
tinių technologijų kontrolės režimo
susitarimo.
cheminiS ir bioLoginiSginKLaS
Neabejojama, kad be branduo-
linio ginklo, Šiaurės Korėja turi pa-
sigaminusi ir cheminį, ir biologinį
ginklą. Pchenjanas nėra pasirašęs
Tarptautinės cheminio ginklo už-
draudimo konvencijos. Ekspertų
vertinimu, šalies chemijos pramonės
pajėgumai leistų Pchenjanui pasiga-
minti nuo 4500 tonų iki 12000 tonų
cheminio ginklo per metus. Kaip ži-
noma, Šiaurės Korėjos kariuomenė
kaip reikalingus cheminius ginklus
galimo karo atveju laiko zariną, V
tipo nuodingąsias medžiagas bei
garstyčių dujas. Kariuomenė turi
mažiausiai šešis cheminio ginklo ar-
senalus, o tokio ginklo gamybai yra
Raketa „Taepo Dong-1“ pirmą kartą startavo 1998 m. rugpjūčio mėnesį – an-troji raketos pakopa perskrido virš Japonijos ir nukrito į Ramųjį vandenyną, įvei-kusi 1380 km atstumą. Tačiau po kurio laiko Japonijos karinė žvalgyba paskelbė sensacingą pranešimą – esą „Taepo Dong-1“ buvo ne dviejų, o.. . trijų pakopų. Šią trečiąją pakopą sudarė arba sutrumpinta raketa S-300, arba netgi „senutė“ kietu kuru varoma R-70. Taip sumontuota raketa „Taepo Dong-1“ turėjo išvesti į artimąją orbitą pirmąjį Šiaurės Korėjoje pagamintą dirbtinį žemės palydovą.
�0
tinkamų mažiausiai dvylika chemijos pramonės objek-
tų. Kariuomenės ginkluotėje yra pakankamai įprastinės
bei reaktyvinės artilerijos sistemų, galinčių pasiųsti šau-
dmenis su cheminiu užtaisu į Pietų Korėjos šiaurinę dalį,
įskaitant šalies sostinę Seulą.
Skirtingai nei Tarptautinę cheminio ginklo uždraudi-
mo konvenciją, Konvenciją dėl biologinio ginklo Šiaurės
Korėjos atstovai pasirašė 1987 m. Nepaisant to, įtaria-
ma, kad iki šiol Šiaurės Korėja vykdo biologinių ginklų
kūrimo programą ir jau yra sukaupusi maro bei juodli-
gės užkrato atsargas.
Kas sKatina Šiaurės Korėją ginKluotis?Apžvelgus Šiaurės Korėjos branduolinę programą,
savaime kyla klausimas: kas gi ištisus dešimtmečius
skatina šios save izoliavusios, ekonomiškai labai atsili-
kusios šalies vadovus skirti milžiniškus žmoniškuosius
ir finansinius resursus branduolinės programos vysty-
mui, tuo pačiu sąmoningai užsitraukiant pasaulio viešo-
sios opinijos nemalonę ir sulaukiant griežtų tarptautinių
sankcijų, nuo kurių visų pirma kenčia ne Pchenjane re-
ziduojantys komunistinio režimo vadovai ir ideologai,
bet paprasti korėjiečiai? Viena svarbiausių priežasčių
– Šiaurės Korėjos noras tapti svarbia žaidėja tarptautinė-
je politikoje. Turėdama penktą pagal dydį kariuomenę
pasaulyje, ši valstybė yra izoliuota ekonomiškai ir poli-
tiškai. Jei ji sugebėtų sukurti bent kiek reikšmingesnes
branduolines pajėgas, šalies, o visų pirma – valdančio-
jo režimo svoris tarptautinėje politikoje neišvengiamai
ženkliai išaugtų. Jau dabar stalinistinio tipo valstybė,
kurią kitu atveju būtų galima paprasčiausiai ignoruoti,
yra tapusi pakankamai svarbia ir bene sunkiausiai nu-
spėjama branduolinio klubo žaidėja. Beje, tai labai svar-
bu ir valdančiojo režimo išlikimui – atvirai deklaruojama
nio ginklo bandymai ar net paprasčiausios jų imitacijos
pateikiamos kaip sėkmingi programos plėtros žingsniai.
Visa tai stalininėje, izoliuotoje, po komunistinės propa-
gandos gaubtu esančioje šalyje kelia nacionalinio pa-
sididžiavimo, o tuo pačiu – ir pasididžiavimo „didžiais
ir išmintingais partijos vadais“ jausmus. Tuo tarpu bet
koks žingsnis link branduolinės programos apribojimo
savo šalies piliečiams nesunkiai gali būti parodytas ne
kaip pralaimėjimas, bet kaip galingos Pchenjano val-
džios kilniadvasiškumo gestas.
Dar vienas veiksnys, gal ir skatinantis Pchenjaną
vystyti branduolinę programą, visų pirma – karinės pa-
skirties plutonio gamybos pajėgumus, būtų galimybė šią
itin brangią strateginę medžiagą pardavinėti kitiems „blo-
gio ašiai“ priskiriamiems režimams, pavyzdžiui, Iranui.
Jei Pchenjanas pajėgtų gaminti ir parduoti didesnius plu-
tonio kiekius, gautos lėšos prisidėtų prie Šiaurės Korė-
jos valdančio režimo poreikių patenkinimo bei kritiškoje
būklėje atsidūrusios šalies ekonomikos finansavimo.
jei abi Korėjos vienytųsiSunkiau pasakyti, kiek svarbus branduolinės pro-
gramos įgyvendinimas, šiaurės korėjiečiams planuojant
atviros karinės konfrontacijos su Pietų Korėja atnaujini-
mą. Šiandien Pchenjane veikiausiai aiškiai suprantama,
kad tiesioginis karinis smūgis Pietų Korėjai neišvengia-
mai sukeltų sąmyšį Seulo ir jo sąjungininkų, visų pirma
– JAV, atsaką. Todėl tiesioginio karo tikimybė Korėjos
pusiasalyje šiuo metu yra tikrai menka. Ji veikiausiai net-
gi mažesnė, nei tikimybė, jog po keliasdešimties aštrios
konfrontacijos metų abi šalys vėl viena ar kita forma ban-
dys ieškoti dialogo, vedančio link abiejų šalių suartėjimo,
o ateityje link susijungimo konfederaciniais pagrindais.
Tiesa, į tokią prognozuojamą įvykių raidą tiek Pchen-
janas, tiek Seulas bent kol kas žiūri labai rezervuotai.
Visgi abi pusės turi ir argumentų, skatinančių suartėjimo
siekius: Šiaurės Korėjai susivienijimas leistų atsigauti
ekonomiškai, pradėti pritraukti investicijas. Pietų Korė-
jai susijungimas leistų iki minimumo sumažinti karinio
konflikto su šiauriečiais grėsmę.
Kol kas galimas abiejų Korėjos dalių susivienijimas
kai kurių analitikų svarstomas iš esmės tik pagal Kinijos
ir Honkongo susijungimui artimą modelį: „viena šalis
– dvi santvarkos“. Tačiau jei ir pavyktų pradėti derybas,
jos būtų be galo ilgos ir sunkios. Pietų Korėja aiškiai su-
pranta, kad susijungimas su nuskurdusiais tautiečiais
šiaurėje Seului kainuotų kur kas daugiau, nei Bonai kai-
navo Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimas. Savo ruožtu,
Šiaurės Korėjos lyderiai siektų galimo susijungimo atve-
ju maksimalaus palankumo savo klikai, visų privilegijų
ir bent dalinės jėgos struktūrų kontrolės išsaugojimo.
Veikiausiai Pchenjane manoma, jog branduolinio gin-
klo turėjimas galimose derybose būtų svarus šiauriečių
argumentas.
tarptautinio Šantažo įranKis
Bene labiausiai tikėtina, kad Pchenjanas savo bran-
duolinę programą vertina kaip tarptautinio šantažo įran-
Sau
gu
ma
S
��
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
kį, esą, „kuo toliau bus pažengusi
mūsų branduolinė programa, tuo
daugiau Seulas, Tokijas, Vašingto-
nas ir jų sąjungininkai bus pasirengę
padaryti mums nuolaidų, kad mes
šią programą nutrauktume“. Šiaurės
Korėjos politiniai lyderiai bei užsie-
nio reikalų ministerijos pareigūnai
ne kartą yra prasitarę, jog tarp tokių
reikalavimų galėtų būti politinių ir
ekonominių sankcijų Pchenjanui nu-
traukimas, JAV pajėgų atitraukimas
iš Pietų Korėjos ir Japonijos, platus
Šiaurės Korėjos politinis pripažini-
mas, ekonominė užsienio šalių pa-
galba Šiaurės Korėjai ir kt.
Tai, jog Šiaurės Korėja naudo-
ja savo branduolinę programą kitų
šalių šantažui, nėra naujiena. Pa-
vyzdžiui, žinoma, kad 1991 metais
yrančiai Sovietų Sąjungai derantis
su Pietų Korėja dėl diplomatinių san-
tykių užmezgimo, Pchenjanas ėmė
grasinti SSRS (iki tol – savo ilgame-
tei sąjungininkei), kad atsakydama į
santykių tarp Maskvos ir Seulo šiltė-
jimą, suaktyvins savo branduolines
iniciatyvas.
Dar akivaizdesnis pavyzdys – šių
metų vasario mėnesį Pekine vyku-
sių derybų metu bei vėliau ameri-
kiečių padarytos nuolaidos Šiaurės
Korėjai. JAV pasibaigus deryboms
netgi paskelbė pradėsiančios „Šiau-
rės Korėjos išbraukimo iš teroristi-
nių valstybių sąrašo procesą“. JAV
prezidentas G.W.Bushas, kuris
2002-aisiais priskyrė Šiaurės Ko-
rėją kartu su Iranu ir Saddamo Hu-
seino tuomet valdytu Iraku „blogio
ašiai“, netgi įgaliojo JAV delegaciją
pateikti Pchenjanui siūlymą pradėti
dvišales derybas dėl diplomatinių
ryšių užmezgimo. Pekine paskelb-
tame bendrame pareiškime buvo
numatytos tiesioginės derybos tarp
Vašingtono ir Pchenjano dėl diplo-
matinių santykių užmezgimo. Taigi,
amerikiečiai, atsižvelgdami į Šiau-
rės Korėjos pažadus stabdyti savo
branduolinę programą, ėmėsi de-
šimtmečiais neregėtų nuolaidų. Ta-
čiau trokštamo rezultato šios nuolai-
dos kol kas neatnešė – Pchenjanas
ir toliau laikosi nevykdomų pažadų
dalijimo politikos.
DemonStruoja draugiŠKumą iranui
Iki šių metų gegužės mėnesio
Šiaurės Korėja taip ir nežengė rim-
tesnių žingsnių, stabdydama savo
branduolinę programą. Atvirkščiai, ji
netgi ėmėsi stiprinti santykius su kita
„blogio ašies“ šalimi – Iranu. Gegu-
žės pradžioje oficialaus susitikimo
metu Šiaurės Korėjos užsienio rei-
kalų ministro pavaduotojas ir Irano
viceprezidentas pareiškė sutarę, jog
Jau šiandien branduolinius užtaisus gali nešti Šiaurės Korėjos taktinės rake-tos, įveikiančios iki 500 km atstumą ir kel iančios t ie s ioginę grėsmę Pietų Ko-rė ja i . Eksper tų ver t inimu, š iuo metu Šiaurė s Korė ja tur i 600-750 bal i s t i -nių raketų, tarp jų – 175-200 raketų „No Dong“.
abi šalys artimiausioje ateityje ben-
dradarbiaus dar glaudžiau nei iki
šiol. Irano atstovo Parvizo Davudi
teigimu, „abiejų šalių pozicijos arti-
mos daugeliu klausimų, pavyzdžiui,
tvirtos priešstatos kai kurioms aro-
gantiškoms pasaulio valstybėms“.
Savo ruožtu, Šiaurės Korėjos atsto-
vas Kim Jung Junas pareiškė palai-
kąs Irano poziciją konflikte su pa-
saulio bendruomene dėl Teherano
branduolinės programos. Taigi, abi
branduolines ambicijas sparčiai įgy-
vendinančios šalys nesirengia trauk-
tis iš pasirinkto kelio ir ateityje.
Neabejotina, kad tarptautinei
bendruomenei, visų pirma – Jung-
tinėms Tautoms, TATENA’i, taip pat
– JAV, Europos Sąjungai, artimiau-
sioms Šiaurės kaimynėms – Pietų
Korėjai, Japonijai, Kinijai, Rusijai –
reikės įdėti dar labai daug pastangų,
siekiant įtikinti Pchenjaną galutinai
atsisakyti savo branduolinių ambi-
cijų ir tuo sumažinti grėsmę masinio
naikinimo ginklų neplatinimo pro-
cesams bei apskritai viso pasau-
lio saugumui. Šiandien vienintelis
realus šios problemos sprendimo
būdas – tolesnės dialogo paieškos,
derinant jas su politinėmis ir ekono-
minėmis sankcijomis branduolines
ambicijas puoselėjančiam stalinisti-
niam Šiaurės Korėjos režimui.
Manvydas vitkūnas
Kitame „Kardo“ numeryje skaitykite
apie Irano branduolinę programą.
■
�2
Kar
iuo
men
ės m
oD
ern
iZav
imaS
LK vado gen. mjr. V. Tutkaus pranešimas Euro-
pos informacijos centre prie LR Seimo organizuotoje
diskusijoje „Ginkluotės įsigijimų reglamentavinas ES
ir nacionaliniu lygiu“.
Pirmiausia norėčiau padėkoti, kad toks forumas
yra organizuotas, nes skaidrumas yra vienas svar-
biausiųjų ginkluotės įsigijimų aspektų. Labai gerai,
kad turime galimybę supažindinti visuomenę su šia
tema.
Prieš tai buvo labai išsamiai pristatyti dokumen-
tai, kuriais remiantis, vykdomi ginkluotės įsigijimai.
Žinoma, esama tam tikrų įstatymų niuansų, kuriuos
mes šiuo metu kaip tik sėkmingai sprendžiame su
Vyriausybe ir Seimu. Pavyzdžiui, reikia suprasti, kad
ketindami įsigyti konkretų daiktą, mes negalime tikė-
tis, kad jis bus pristatytas rytoj. Vykdant stambesnių
ar sudėtingesnių gynybai reikalingų reikmenų – pvz.,
radarų ar šarvuočių – įsigijimą, procesas nuo pradi-
nės iki vartojimo fazės kartais užsitęsia 2–3 metus.
Tuo vadovaudamiesi, mes turime planuoti ir suda-
rinėti gynybos sistemai reikalingų biudžeto išlaidų
planus. Kitas momentas: Lietuva nėra tokia turtinga
valstybė, kad kariuomenė iš karto galėtų planuoti
dešimčiai metų į priekį, o tuo labiau visiškai ją aprū-
pinti nauja ginkluote ir technika. Vėl pavyzdžiu im-
kime šarvuočius. Iš karto jų visų įsigyti negalima,
tačiau kas žino, kokie pasikeitimai įvyks ateityje?
Ginkluotės standartai yra vienas esminių dalykų, ir
kada kalbėsiu apie mūsų ginkluotės aprūpinimo ka-
rine technika istoriją, šis momentas bus įspūdingas:
nuo pat pradžios mūsų kariuomenėje priskaičiuota
iki 97 transporto priemonių tipų. Tokia įvairovė tikrai
neskatino atskirų aprūpinimo elementų – logistikos,
tiekimo – kokybės. Įsigijus vieno ar kito konkretaus
gamintojo transporto priemonę, turėtume jais ir apsi-
riboti, o ne papildomai orientuotis dar ir į trečiuosius
gamintojus.
Trumpai norėčiau supažindinti su tuo, ką Lietuvos
kariuomenė turi dabar, kokiu būdu tai buvo įsigyta ir
kas vykdoma šiuo metu, atsižvelgiant į įsigijimų po-
litikos perspektyvą. Taip pat parodysime, kokius fi-
nansinius resursus aprūpinimui mums skiria valstybė.
Svarbu suderinti norus ir galimybes.
Galima išskirti tris apsirūpinimo ginkluote ir tech-
nika pakopas. Tai:
paveldėta ir perimta technika ir ginkluotė;
labdaros būdu gauta technika ir ginkluotė;
savarankiškai perkama technika ir ginkluotė.
…Lietuvos kariuomenė perėjo visas šias pakopas,
nes pradėjo kurtis praktiškai „nuo nulio“. Iš dalies tai
paaiškina situaciją, kad mes dėl to nesusidūrėme su
problemomis, su kuriomis teko susidurti kitoms Var-
šuvos pakto valstybėms: kariuomenės perginklavi-
mas, reorganizavimas ir t.t.
Trūkumai buvo tokie: daugiausia iš SDAALR („Sa-
vanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti“,
rus. DOSAAF) paveldėta įranga ir technika buvo pa-
senusi. Valstybė praktiškai niekuo negalėjo pagelbėti,
o ir jos skiriamos lėšos buvo panaudojamos kariškių
ir KAS darbuotojų socialinei gerovei užtikrinti, t.y. in-
vestuojama į žmones. Reikėjo atstatyti sugriautą ir
išgrobstytą infrastruktūrą, kurią paliko išvesta Rusijos
■■■
gen. mjr. valdas tutkus: „...Negalime rizikuoti kario saugumu...“
LK vado gen. mjr. V. Tutkaus pranešimas Europos informacijos centre prie LR Seimo organizuotoje diskusijoje „Ginkluotės įsigijimų reglamentavinas ES ir nacionaliniu lygiu“.
�3
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
kariuomenė.
Nuo 1993 m. LK jau pradėjo
gauti ginkluotę ir kitą reikalingą
įrangą labdaros būdu. Keli įsigiji-
mai, į kuriuos atkreiptina daugiau
dėmesio – priešlėktuvinės gynybos
bataliono gauta ginkluotė, indivi-
dualūs šaulių ginklai. Galima, aiš-
ku, diskutuoti dėl jų gerų ar blogų
savybių, tačiau tuo metu tai nebu-
vo blogas sprendimas. Iš Švedijos
atgabenta pirmoji mūsų inžinerinė
technika. Negalima nepaminė-
ti šarvuočių M-113, kurie ir dabar
naudojami mždaug dešimtyje NA-
TO valstybių. Kaip ir Danija Lietu-
va visiškai jų atsisakyti artimiausiu
metu neplanuoja.
Daniją galima paminėti kaip vie-
ną iš labdaros tiekėjų, pradedant
maždaug 1993 m. Jos iniciatyva
turime ir artilerijos įrangą. Pačios
haubicos gal ir nėra naujausios,
bet jos pakankamai lengvos, mo-
bilios (jas įmanoma transportuo-
ti kad ir sraigtasparniu), be to, jų
ugnies valdymo įranga yra nauja
ir moderni.
Vis dėl to, aptariant „labdarinę“
kariuomenės aprūpinimo pakopą,
reikia paminėti vieną ne visai pozi-
tyvų aspektą – tokiu būdu perim-
ta technika paprastai nebūna pati
naujausia. Dažnai ji jau laukia nu-
rašymo. Todėl šiandien tenka susi-
durti su problema, kuri sprendžia-
ma planuose, tačiau kol kas neį-
gyvendinama praktiškai, būtent,
senos nebenaudojamos technikos
ir ginkluotės utilizavimas. Tai rimta
problema ir apie ją diskutuojama
ir Krašto apsaugos ministerijoje,
ir Gynybos štabe. Kaip jau įvyku-
sį faktą galiu paminėti sunaikintas
priešpėstines minas, kurių kaip lab-
darą buvome gavę kelis tūkstan-
čius. Tačiau utilizuotinos ginkluo-
tės dar bus ateityje. Svarbiausia,
kad dažnai labdaros gavėjas sutar-
ties sąlygomis tampa „paskutiniu
vartotoju“. Sudarydamas labdaros
perėmimo sutartį, gavėjas įsipar-
eigoja, kad be perdavusios valsty-
bės atstovų žinios gautos labdaros
negalima perduoti kam nors kitam.
Įmanoma ją tik arba grąžinti, arba
utilizuoti. Paprastai elgiamasi, va-
dovaujantis pastaruoju variantu.
Atskirai galima paminėti JAV,
kurių vaidmuo aprūpinant mūsų
kariuomenę tikrai žymus.
Keletas žodžių apie mūsų įsigy-
tą ginkluotę ir techniką. Pirmiausia
keli niuansai: įsigyjant naują gin-
kluotę, dedame pastangas, kad ji
būtų moderniausia ir planuojame,
kad ji Lietuvoje tarnautų apie du
dešimtmečius, per daug nesusidė-
vėdama nei fiziškai, nei morališkai.
Kaip pavyzdžius galima paminėti
visureigius „Hummwee“ ir „Lan-
drover“, sunkvežimius „Unimog“,
taip pat 3D radarus ir prieštanki-
nius AC4 klasės ginklus – dabar
moderniausius.
Šiek tiek apie vykdomus įsigi-
jimų projektus. Šiuo metu pasira-
šyta nemažai reikšmingų sutar-
čių. Vienas žinomiausių – lėktuvo
„Spartan“ projektas. Vienas jų jau
yra Lietuvoje ir buvo visapusiškai
išbandytas, taip pat atliko reisą į
Afganistaną. Turime gauti dar tris
tokius lėktuvus, kurių nauda nea-
bejotina tiek Lietuvos, tiek NATO
kontekstu.
„Stinger“ ir „Javelin“ yra taip
pat gerai žinomos priešlėktuvinės
nešiojamos sistemos, apie kurių
įsigijimą jau buvo daug kalbė-
ta. Mažiau žinomas yra logistinių
daugiafunkcinės paskirties sun-
kvežimių „Sisu (8x8)“ įsigijimo
projektas. Tęsiamas radijo ryšio
priemonių įsigijimas ir kariuome-
nės aprūpinimas jomis. Išskirčiau
elektromagnetinių dažnių slopintu-
vų projektą, tačiau reikia pažymėti,
kad šio įsigijimo pobūdis išskirti-
nis. Paprastai informacija, susijusi
su tokiomis techninėmis priemo-
nėmis, būna stipriai įslaptinta, jų
negalima įsigyti konkurso būdu.
Pagrindiniai projektai, kuriems
lėšos jau numatytos, bet nepasira-
šytos sutartys. Tai jau minėtieji 3D
radarai, išminavimo laivai. Pastarų-
jų įsigijimas – labai rimtas projek-
Pirmosios „paveldėtos“ karinės technikos kartos pavyzdžiai: rusiški BTR ir An-2.
�4
Kar
iuo
men
ės m
oD
ern
iZav
imaS
tas, nes Baltijos jūroje nuo Antrojo pasaulinio karo
išliko daugybė (apie 80 tūkst. vienetų) minų ir kitų
sprogmenų. Nors NATO pagalba šioje srityje ženkli,
mūsų teritoriniuose vandenyse už mus jų niekas ne-
nukenksmins. Be to, mes turime prisidėti prie minų
nukenksminimo, jei norime „saugios jūros“.
Atskirai paminėtinas individualių ugnies priemo-
nių klausimas. Šiuo metu Lietuvos kariuomenės ka-
riai ginkluoti AK4 automatiniais šturmo karabinais ir
M14 karabinais. Tai yra ginklai, jau nebeatitinkantys
šiuolaikinių reikalavimų. Siųsdami karius į misijas,
mes neaprūpiname jų šiais ginklais. Tam tikslui turi-
me M16 šturmo karabinų rezervą, nes kario saugumu
rizikuoti negalime.
Sprogmenų paieškos ir nukenksminimo įranga
yra dar viena aktualija. Šalyje gausu nenukenksmin-
tų sprogmenų. Prisiminkime 500 kg aviacinę bom-
bą, rastą Kaune, kuri buvo sėkmingai neutralizuota.
Neseniai Vilniuje vėl buvo rasta 100 kg nesprogusi
aviacinė bomba, ir tai ne vieninteliai atvejai – visus
juos sunku išvardinti. Mūsų išminuotojai praktiškai
kiekvieną dieną susiduria su rizika, ir įrangos, susiju-
sios su jų darbu svarba neginčytina.
Finansiniai, su įsigijimais susiję klausimai. Pagrin-
dinis principas – nuolatinis planavimas. Reikia žinoti,
kokį biudžetą turėsime po vienerių ar daugiau metų
ir kokį procentą skirsime materialiniams įsigijimams.
Todėl glaudžiai bendradarbiaujame su Finansų mi-
nisterija. Galime džiaugtis, kad patvirtinta nuostata,
jog KAS biudžetas privalo augti po 0,05 proc. nuo
BVP. Tai padeda mums planuoti būsimus įsigijimus.
Kaip panaudojamos gautos lėšos? Matome, kad
išlaidos įsigijimams ir išlaidos personalui priartėjo
prie NATO standartų. Eksploatacinės išlaidos taip pat
aktualios. Jei, tarkime, įsigijome šarvuočių, tai turime
iš karto planuoti būsimas jo eksploatavimo išlaidas
detalėms, tepalams, kurui ir pan. Kai ką išsprendžia
vadinamasis „ofsetas“, kai tiekėjas įsipareigoja dalį
aptarnavimo darbų atlikti vietoje. Bet daugelį klausi-
mų dar reikia suderinti, nes tai susiję su kariuomenės
profesionalizacija. Ji yra, žinoma, politinis sprendi-
mas, tačiau mūsų rūpestis – kad profesionalai būtų
aprūpinti ir naudotųsi nepasenusia technika.
Labai trumpai apžvelkime ateities planus. Svar-
biausi būsimi įsigijimai:
Lengvieji šaulio ginklai, nes kaip minėta turimi AK4
ir M14 neatitinka keliamų šiuolaikinių reikalavimų.
Ratiniai šarvuočiai, kurie nepamainomi tarptautinė-
se misijose; be to, NATO reikalavimuose akcentuoja-
ma, kad dalis šarvuočių privalo būti ne vikšriniai.
Radarai. Galimi keli jų įsigijimo keliai. Pirmasis
– kreiptis į NATO; tuomet konkursas bus skelbiamas
NATO lygiu. Įmanomas ir nacionalinio lygio varian-
tas, bet jis negarantuoja, kad įsigysime patį geriausią
produktą.
Sraigtasparniai, apie kurių įsigijimą jau reikėtų pra-
dėti galvoti.
Baigdamas bandysiu trumpai atsakyti į pateiktus
klausimus.
Ar planuojame įsigyti ABC apsaugos komplektus
ir kokiomis sąlygomis? Manau, kad Lietuvos teksti-
lės gamintojai negalėtų tikėtis tokio užsakymo. Lė-
šos šiam projektui buvo gautos iš JAV ir viena būtinų
sąlygų, kad jos būtų išleistos JAV. Tačiau norėčiau
tikrai geru žodžiu paminėti Tekstilės institutą, tiekiantį
mums ne mažiau svarbius ekipuotės elementus, pa-
vyzdžiui, šarvines liemenes ir kt. Gerai, kai kariuome-
nės vystymasis suderinamas su mūsų pramonės vys-
tymusi. Vadovaujamės principu, jog visas įmanomas
lėšas išleistume Lietuvoje. Tai akivaizdu, nes dabar-
tinė individuali mūsų karių ekipuotė šimtu procentų
yra Lietuvos gamintojų produktas. Gali būti, kad iš
amerikiečių už jų fondo skirtas lėšas mes neįsigysime
tokio kiekio komplektų, kurio užtektų visai kariuome-
nei. Todėl ateityje galimybė vis dėl to yra. Tuo labiau,
kad ABC apsauga, kurį laiką buvusi neaktuali, dabar
vėl tampa prioritetine įsigijimų sritimi.
Nesakykime „ne“ ir kitiems siūlomiems mūsų ga-
mintojų pasiūlymams. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonės
gamina ir tiekia kai kuriuos aprangos elementus ir
užsienio kariuomenėms. Tam, kad įsitikintume vie-
no ar kito produkto kokybe ir įsigijimo tikslingumu,
manyčiau, reikėtų vadovautis atrankos principu. T.y.,
■
■
■
■
Vokiečių labdara – vikšriniai šarvuočiai M113.
��
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
konkretiems gaminiams skirti pro-
jektų vadovus, kurie analizuotų ir
apibendrintų medžiagą apie mi-
nėtus gaminius. Priešingu atveju
rizikuojame įsigyti daug, bet ne-
tikslingai. Tą pastebėjau lankyda-
masis Logistikos valdyboje. Ruo-
šiantis misijai Goro provincijoje
Afganistane, toks metodas ir buvo
pritaikytas. Tas pat pasakytina apie
„Stinger“ ir „Javelin“ projektą. Buvo
paskirtas planuojamo įsigyti trans-
portinio-krovininio lėktuvo projekto
vadovas, todėl mes turime tikrai ge-
riausią iš galimų lėktuvų. Manyčiau,
nenusivilsime ir šarvuočių projekto
medžiaga.
Viename iš didelių projektų, le-
miančių daugelį įsigijimų, bus na-
grinėjama individuali kario ekipuotė
ir ginkluotė. Gali būti, kad atsisaky-
sime net turimų kamufliažinių ap-
rangų ir pakeisime jas dar moder-
nesnėmis.
Šalmai ir šarvinės liemenės šiuo
metu mažesnė problema nei kario
batai. Bendraudamas su kariais,
išgirstu įvairių nuomonių. Pavyz-
džiui, Kosove neigiamų atsiliepimų
dėl lietuviškų batų buvo mažiau
nei Afganistane. Tačiau reikia atsi-
žvelgti į tai, kad šiais metais kariai
dėvi tuos batus, kuriuos gavome
pernai. Per tą laiką gaminys gali
pasikeisti, bet pagrindinės išlie-
kančios problemos – batas silpnai
„kvėpuoja“, kartais dar atplyšta
padas. Ar galima vykdyti karinius
įsigijimus stambesniais mastais,
tarkim, bendrai visoms Baltijos res-
publikoms? Kalbant apie radarus,
siekiame, kad jų įsigijimas kaip tik
ir būtų tokio pobūdžio. Ketindami
pirkti šarvuočius, taip pat kreipė-
mės į Latviją ir Estiją. Tai užtikrintų
ne tik galimas mažesnes išlaidas,
bet ir didesnę kooperaciją ir sude-
rinamumą su mūsų artimiausiais
partneriais. Kita vertus, mūsų bri-
gada integruojasi į Danijos diviziją,
ir reikėtų pasvarstyti, ar nereikėtų
derintis prie šios šalies ginkluotųjų
pajėgų. Taigi problema nėra tokia
paprasta, kaip norėtųsi. Šią ir kitas
su kariniais įsigijimais susijusias
problemas reikėtų aptarti politiniu
lygiu.
Kaip įsigijimai galėtų skatinti
Lietuvos mokslą ir mokslinius ty-
rinėjimus? Šiuo klausimu daugiau
rūpinasi Krašto apsaugos ministe-
rija, tačiau kaip kariuomenės atsto-
Daugiafunkcinis didelio pravažumo suomių sunkvežimis „SISU“ (8x8).
Ar H&K G36 ginklai pakeis esamą Lietuvos kariuomenės šaulio ginkluotę?
vas turiu pasakyti porą žodžių šia
tema. Labai glaudžiai bendradar-
biaujame su Kauno technologijos
universitetu. Tačiau, reikia pasaky-
ti, kariuomenės ir mokslo ryšiai yra
pragmatiški. Mes galime remti tą
mokslinį projektą, kuris yra praktiš-
kas. Tai taktiniai treniruokliai, ap-
sauginė tekstilė ir pan. Galiausiai
– turime orientuotis į galutinį pro-
duktą, o ne į fundamentaliuosius
tyrimus dėl kai kurių įstatyminių
apribojimų.
Taigi, susipažinę su karinės pa-
skirties įsigijimais ir jų raida, galime
daryti išvadą, jog ateityje turėsime
orientuotis į ginkluotės ir technikos
pavyzdžius, kurie būtų adektvatūs
karybos aktualijoms, atitiktų ge-
riausius standartus iš galimų, bū-
tų funkcionalūs ir užtikrintų sąveiką
su sąjungininkais.
Parengė D a r i u s s u t k u s
IAC ir Juozo Pociaus nuotr.
■
�6
Technologijų pasaulyje trys metai yra ilgas laiko tar-
pas. LitCAX technologijos tiekėja kompanija CAE Elektro-
nik GmbH (Vokietija) jau pažengė gerokai į priekį. Taigi šio
straipsnio tikslas yra glaustai apžvelgti taktinio imitavimo
sistemos GESI tolesnio tobulinimo kryptis ir panaudojimo
galimybes.
sąveiKa (interoperability)Nuo pat GESI sistemos kūrimo pradžios buvo laiko-
masi sumanymo „Atvira struktūra“. Tuomet ir dabar tai yra
esminė prielaida, suteikianti galimybę greitai ir efektyviai
prisiderinti prie dinamiškai kintančio šiuolaikinio pasau-
lio iššūkių. Vienas iš jų – atitikti karybos, pagrįstos ryšio
tinklais (angl. „Network Centric Warfare“), keliamus rei-
kalavimus. Moderniose kariuomenėse jau įdiegtos ar yra
diegiamos įvairios vadovavimo, valdymo ir informacijos
(V2I iš angl. C2I – Command, Control and Information)
sistemos. GESI taktinio imitavimo sistema jau turi sukurtas
sąsajas darbui su danų, suomių, prancūzų, vokiečių ir italų
kariuomenėse esančiomis V2I sistemomis (žr. schemą
dešinėje). Dažnai užsakovai turėjo patys derinti turimas
sistemas prie imitavimo sistemos reikalavimų. Dabar kom-
panija CAE Elektronik GmbH jau iš dalies pasiekė sau
iškeltą tikslą sukurti universalią sąsają, leidžiančią GESI
sujungti su labiausiai paplitusiomis V2I sistemomis, jų ne-
modifikuojant.
Jau įsibėgėjo projektas SINCE (angl. Simulation and
C2I Systems Conectivity Experiment). 2006 m. liepą Nju
Džersio valstijoje (JAV) buvo atliktas ketvirtasis projekto
eksperimentas „SINCE experiment 2b“. Jo metu dau-
giausia dėmesio buvo sutelkta į patobulintos dinamiško
ir nenutrūkstančio operacijos planavimo daugialypėje
V2 ir imitavimo sistemų aplinkoje koncepcijos tyrimą,
demonstravimą ir įvertinimą. GESI sistema buvo „atsa-
kinga“ už trečiojo tarptautinių pajėgų (5 šalys) bataliono
imitavimą, ir realaus laiko tėkmėje, atsižvelgiant į aplin-
kos daromą įtaką, vykdė vokiškos V2I sistemos FAUST
komandas. Tuo pat metu GESI generavo situacijos pra-
nešimus (apie stebimą priešą ir savo pajėgų kovinę ga-
lią), siunčiamus tai pačiai V2I sistemai. Esant kontaktui
su priešu, priklausomai nuo vado sprendimų, imituoja-
miems padaliniams galima buvo įsakyti trauktis, apeiti jį
arba kautis – viską valdant iš V2I sistemos.
Dėl šių sąsajų per vadaviečių taktinius mokymus be
padalinių atkrenta poreikis skirti karius tam tikrų pada-
linių (pvz., kaimyninių, žvalgybos, veikiančių šalutinėje
kryptyje ir pan.) valdymui.
Kitas didžiulis GESI privalumas yra galimybė rengti
specializuotus mokymus pagal atskiras karines veiklos
sritis – oro erdvės gynyba, aprūpinimas, inžinerija ar ar-
tilerija. Čia pagrindinę mūšio dinamiką galimą patikėti
abiem sąveikaujančioms sistemoms, kurias valdo mi-
nimalus personalo skaičius (1-4 asmenys), o pagrindinį
dėmesį (pagal specialybę) skirti procedūroms ir takti-
KomPiuteriZuota taKtinio imitavimo SiStema „geSi“
St ra ipsny je panaudo ta CAE E lek t ron i k GmbH in fo rmac inė medž iaga
Kar
inia
i m
oKy
mai
Priminsiu, kad nuo 2003 m. birželio 26 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vadų ir jaunesniųjų štabo karininkų kursuose funkcionuoja kompiuterinis taktikos treniruoklis LitCAX . Tai yra moderni mokymo priemonė rengiant taktinius vadavietės mokymus be padalinių kuopos ir bata-liono lygiu. Ji padeda lavinti vadovavimo įgūdžius, tobulinti sprendimo priėmimo procesą bei opera-cines procedūras, skatina taktinį mąstymą. Pagrindinis kompiuterinio taktikos treniruoklio sistemos privalumas yra galimybė sudaryti tikrovišką taktinę situaciją – pagrindą sprendimui primti. Pirmasis straipsnis šia tematika buvo išspausdintas 2004 m. 3-iajame „Kardo“ numeryje.
�7
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
niams sprendimams.
Kitas žingsnis GESI sistemos są-
veikos galimybėms plėsti yra jungties
su kitų gamintojų taktinio imitavimo
sistemomis kūrimas. Tai itin svarbu
kalbant apie jungtinių pajėgų ope-
racijų lygio renginius tarptautinėje
erdvėje ir galimybę bendradarbiau-
ti kompiuterizuoto imitavimo srityje.
Kaip pavyzdį galima pateikti Prancū-
zijoje įgyvendintą projektą ESTHER,
kai GESI sistema buvo sujungta su
amerikiečių taktinio imitavimo siste-
ma JANUS.
metodinis įranKisNorvegijos kariuomenė išreiškė
susidomėjimą taktinio imitavimo sis-
temos panaudojimu per teorines pra-
tybas (žr. nuotrauką viršuje). 2007 m.
pradžioje tokia klasė GESI sistemos
pagrindu buvo suformuota Norvegi-
jos karo akademijoje, Osle. Artimoje
ateityje ją per WAN tinklą numatoma
sujungti su Norvegijos GESI vadovy-
bės ir štabo treniruokliu (Norwegian
GESI Command and Staff Trainer
(NASCT)), esančiu Rienoje.
Čia taktikos dėstytojas (instruk-
torius) turi puikią galimybę vizualiai
paremti pateikiamą teorinę medžia-
gą taktikos tematika praktiniais dina-
miškais taktinio imitavimo sistemos
generuojamais pavyzdžiais.
Ne mažiau svarbi yra galimybė
lanksčiai stebėti klausytojų darbą pra-
tybų metu. Kiekvienas jų gali gauti to-
kią pačią ar atskirą taktinę užduotį ir ją
atlikti savo darbo vietoje. Dėstytojas
turi galimybę „prisijungti“ prie bet ku-
rio sistemos modulio ir įvertinti klau-
sytojo darbą. Dinamiškai kintantys
geriausio ir prasčiausio (pavyzdžiui)
sprendimų imitavimo vaizdai gali būti
pateikiami auditorijai aptarti.
priemonė sprendimo priėmimo procesui PaSPartinti
Šiuolaikinėse, greitai besikeičian-
čiose kovinėse situacijose dažniau-
siai laimi tas, kuris greičiausiai priima
tinkamiausią sprendimą. Tam reikia
gebėti greitai apdoroti ir įvertinti labai
didelį informacijos kiekį.
Tokiems uždaviniams spręsti yra
naudojamos sprendimų rengimo sis-
temos (ang. Decision Support Sys-
tem). Jos yra interaktyvios, automati-
zuotos ir padeda žmogui, atsakingam
už sprendimų priėmimą tam tikrose
situacijose, identifikuoti uždavinius ir
priimti sprendimus.
CAE Elektronik GmbH vykdo pro-
jektą OPUS (angl. OPerational sup-
port Utility Simulation-assisted), kurio
tikslas yra kovinių veiksmų modeliavi-
mas visiškai automatizuojant opera-
torių darbą. Pratybų eiga, naudojant
OPUS, atrodo taip: operatorius įveda
pratybų pradinius duomenis (pagal
vado sumanymą išdėsto padalinius
ir nurodo jų uždavinius); OPUS dirbti-
nio intelekto komponentas generuoja
valdymo komandas GESI sistemai,
kuri modeliuoja situaciją ir ją pagrei-
tintai parodo. OPUS dirbtinio intelekto
komponentas gali imituoti skirtingas
pratybose dalyvaujančias puses, kie-
kviena kurių turi savitą taktiką, struk-
tūrą ir ginkluotę.
Lietuvoje yra naudojama taktinė
automatizuota vadovavimo ir valdy-
mo informacinė sistema (TAVVIS),
skirta automatizuoti vadovavimo ir
valdymo procesą pasinaudojant in-
GESI s i s t ema (kairė je) imituoja takt inę apl inką pagal danų V2I s i s t emos SITAWARE duomenis (dešinėje).
GESI klasės s i stemos vaizdavimas.
��
Kar
inia
i m
oKy
mai
formacinių technologijų galimybėmis.
Sujungus TAVVIS ir OPUS sistemas būtų galima imi-
tuoti galimus padalinių veiksmus duodant jiems pradines
užduotis ir pagreitintai stebint simuliacijos rezultatą. Tai
leistų įvertinti planavimo metu sukurtų veiksmų eigos va-
riantų efektyvumą.
Pavyzdžiui, padaliniams vykdant gynybą ir žinant iš
kur tikimasi priešo būtų galima iš anksto patikrinti, ar pa-
daliniai yra išdėstyti optimaliai. Simuliacija parodytų, kiek
efektyvus yra vado ketinimas: ar tinkamai suderintas ma-
nevras ugnimi ir padaliniais, ar inžinerinių kliūčių, paramos
ugnimi, žvalgybos, aprūpinimo ir kiti planai atitinka taktinį
vado sumanymą. Galimas variantas, kad pati sistema, nu-
rodžius užduotis padaliniams, suranda ir užima pozicijas
gynybai (jei žinoma, iš kur galima tikėtis priešo).
Toks dviejų sistemų panaudojimas žymiai palengvintų
ir pagreitintų sprendimo priėmimo procesą.
iŠplėstos taKtinio imitavimo sistemos galimybėsVaizdo medžiagos įterpimas į pratybų scenarijų. Vie-
nas iš nuolatinių ir esminių iššūkių rengiant vadaviečių
mokymus (įvairaus tipo) yra personalo skaičius kitų ša-
lių (priešiškų, draugiškų ar neutralių) veiksmų imitavimui
–personalo trūksta. Tai ypač aktualu taikos palaikymo
scenarijuose (mokymuose), kai kalbama apie masines
scenas, nestandartines situacijas, kai vertinamas individu-
alus padalinio vado gebėjimas vertinti vizualiai gaunamą
situaciją ir priimti atitinkamą sprendimą. GESI sistemoje
šią problemą iš dalies padeda išspręsti galimybė įterpti
vaizdo medžiagą į mokymų scenarijų. Mokymų metu tai
atrodytų taip: pavyzdžiui, patrulio vadas vykdo užduotį nu-
rodytoje vietovėje ir sutinka agresyviai nusiteikusią žmonių
minią. Jo darbo vietos (GESI) ekrane atsiranda simbolis
„Įvykis“. Keliais kompiuterio pelės klavišų paspaudimais
vadas gauna vaizdą ekrane (žr. schemą 19 p.) ir trumpą
įvadą į situaciją žinutės pavidalu. Šalia esantis vertintojas
gali čia pat priimti sprendimą dėl patrulio vado veiksmų
efektyvumo ir teikti pasiūlymus mokymų valdymo grupei
dėl tolesnio situacijos plėtojimo (grėsmės eskalacija arba
deeskalacija).
Dinamiškai kintančios vietovės funkcija. Taktinio imita-
vimo sistemų panaudojimas taikos palaikymo pratybose
nėra naujiena. Pratybų krizių valdymo tematika erdvės dėl
savo kompleksiškumo ir neapibrėžtumo kol kas dar ne-
aprėptos. Šioje srityje GESI turi svarbų kozirį – dinamiškai
kintančią aplinką. Pavyzdžiui, kintantis potvynio užlietas
plotas (žr. schemą 19 p.) suteikia žymiai daugiau tikroviš-
kumo plėtojant mokymų scenarijų, nei dirbtinis apribojimų
pažiūra į karį bei rūpinimasis jo ugdymu lėmė gen.
S. Žukausko asmenybės išskirtinumą, autoritetą, pa-
garbą, įtaką kariuomenėje bei valstybėje.
Kokius šiuolaikinio karininko kaip vado, lyderio
bruožus ir savybes išskirtumėte?
Šiuolaikinio karininko bruožai bei savybės yra iš-
dėstytos atitinkamuose Lietuvos kariuomenės statu-
tuose ir kodeksuose: ištikimas Tėvynei ir kario prie-
saikai, tvirtų dorovinių nuostatų ir charakterio, geras
vadas ir pedagogas, pasižymintis aukšta elgesio
ir bendravimo kultūra. Trumpai tariant, karininkas
– tauri ir humaniška asmenybė. Beje, etiniai karininko
asmenybės matmenys galėtų būti išsamiai aptarti ir
įteisinti.
2�
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
Deja, ne visi karininkai pasižy-
mi minėtomis savybėmis. Visuo-
menės susirūpinimą kelia į viešu-
mą iškylantys šiurkštūs karininko
etikos pažeidimai mūsų kariuome-
nėje. O kiek jų į viešumą neiškyla?
Štai kad ir naujausias žiniasklai-
dos pranešimas: „Įžeidinėjimai,
smūgiai, spyriai, pliūpsniai smėlio
į akis, į burną, kankinimas panardi-
nant galvą po vandeniu ar tampant
žmogų, pririštą prie automobilio,
po poligoną“: tokia terorizavimo
„programa“ buvo taikyta viename
Lietuvos kariuomenės padalinyje.
Teismas to padalinio karinininką
pripažino kaltu dėl smurto prieš
karius.
Sunku patikėti, kad taip galėjo
elgtis demokratinės Lietuvos mo-
dernios kariuomenės karininkas.
Akivaizdu, jog ir šiandien mūsų ka-
riuomenėje labai praverstų princi-
pinga generolo Silvestro Žukaus-
ko ranka, netoleravusi nestatutinių
santykių kariuomenėje.
Ar, Jūsų nuomone, pakanka-
mai įprasmintas gen. S. Žukaus-
ko atminimas?
Būtų neteisinga teigti, jog šioje
srityje nieko nepadaryta. Dar 1938
m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus
sodelyje, Lietuvos nepriklausomy-
bei nusipelniusių asmenų portre-
tų alėjoje, buvo atidengtas gen.
S. Žukausko paminklinis biustas,
sukurtas skulptoriaus Bernardo
Bučio. Sovietinės okupacijos me-
tais portretų alėja buvo sunaikin-
ta. Atstatyta 1990 m. Po Atgimimo
Vilniuje ir Kaune jo vardu pavadin-
tos naujai nutiestos gatvės. Matyt,
to neužtenka. Knygos pristatymo
renginyje buvo pareikšta vertingų
minčių bei pasiūlymų.
Šiemet sukanka 70 metų nuo
gen. S. Žukausko mirties (1937 m.
lapkričio 26 d.). Tad siūloma su-
rengti mirties metinių minėjimą Vil-
niuje, Kaune ir Pakruojyje. Ta pa-
čia proga siūloma prie buvusios
Vilniaus karo mokyklos pastato
M. K. Čiurlionio gatvėje (dabar Vil-
niaus universiteto gamtos ir medi-
cinos fakultetai), kur 1883–1884 m.
būsimasis generolas mokėsi, ati-
dengti memorialinę lentą.
Daugiau gen. S. Žukausko at-
minimo ženklų galėtų būti jo gim-
tajame Pakruojo krašte. Tiesa, Do-
vainiškio kaime 1995 m. lapkričio
23 d. buvo atidengtas paminklinis
akmuo su užrašu: „Šioje sody-
boje gimė pirmasis Lietuvos ka-
riuomenės vadas gen. Silvestras
Žukauskas. 1860–1937“. Siūloma
jo vardu pavadinti vieną iš rajonų
mokyklų, krašto muziejuje įrengti
ekspoziciją.
Lieka neišspręstas gen. S. Žu-
kausko palaikų suradimo klausi-
mas. Kai 1959–1960 m. sovietinė
valdžia naikino senąsias Kauno
miesto kapines, o mirusiųjų palai-
kai pagal piliečių pageidavimus
galėjo būti perkelti į bet kurias vei-
kiančias kapines, gen. S. Žukaus-
ko kapas buvo sunaikintas, nes
nebuvo kam rūpintis palaikų per-
kėlimu. Palaikų paieškos, pradė-
tos 1991 m., rezultatų dar nedavė.
Todėl jas derėtų atnaujinti ir gen.
S. Žukausko palaikus iškilmingai
perlaidoti.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi
ats. kpt. aRūnas alondeRis ■
nuoŠirdžiausi linKėjimai LaKS nariamS jubiLiatamS
LaKS Kauno aPSKritieS SKyriuS:
rėmėjui PSK. vincui mitKui
gegužės 7 d. suėjo 85.
Dm. PLK. algimantui vaitKaičiui
birželio 28 d. suėjo 70.
Dm. KPt. jonui vencKevičiui
gegužės 30 d. suėjo 80.
Dm. vyr. Ltn. antanui eDmun-
Dui ZagorSKiuibirželio 13 d.
suėjo 70.
laKs Klaipėdos aPSKritieS SKyriuS:
Dm. PLK. aLgirDui Sta-niSLovui Kairiui
gegužės 13 d. suėjo 75.
atS. vyr. Ltn. Kęstučiui mažuiKai
birželio 19 d. suėjo 50.
atS. KPt. alfredui oleiniKui
birželio 10 d. suėjo 55.
26
Šiais metais liepos 3 d. sueina 30 metų nuo tos dienos, kai nustojo plakusi Lietuvos kariuomenės sa-vanorio kūrėjo, brigados generolo Jono Černiaus šir-dis. Kitais metais sausio 6 d. minėsime jo gimimo 110 metų sukaktį. Rengiantis paminėti šias datas Lietuvos parodų centre vykusioje Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta Henriko Paulausko monografija „Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirminin-kas Jonas Černius“. Knygos autorius daugeliui Lietu-vos gyventojų pažįstamas kaip ilgametis radijo ir tele-vizijos diktorius. Tai jis 1991 m. sausio 13 d. išvakarėse skaitė paskutines „Panoramos“ žinias, o nuo sausio 15 d. dirbo Kauno laisvoje televizijoje. H. Paulauskas pasižymėjo kaip kraštotyrininkas, parašęs kelias kny-gas apie Kupiškio kraštą, jo žmones bei papročius, Či-kagoje išleido monografiją apie Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką Vytautą Petrulį, sukūrė dokumen-tinį filmą „Mirties žemė – Karlagas“. Autorius, laimėjęs konkursą, 1991–1992 metais dirbo Lietuvos valstybės muziejaus direktoriumi, buvo Lietuvos žurnalistų są-jungos narys. Turėdamas „lengvos plunksnos“ talentą, būdamas generolo J. Černiaus kraštietis, nuo vaikys-tės pažįstamas su jo sūnumi Vytautu, H. Paulauskas užsitarnavo garbę ir teisę parašyti minėtą monografiją. Didelis monografijos privalumas, kad autorius remiasi generolo sūnaus Vytauto prisiminimais bei jo išsau-gotu unikaliu tėvo archyvu. Dėl ankstyvos mirties pats autorius jau nebesulaukė monografijos pristatymo.
Pristatyme dalyvavo velionio žmona ir duktė, ku-rios ir baigė tvarkyti parengtą medžiagą. Į monografijos pristatymą iš JAV atvyko generolo J. Černiaus sūnus Vytautas, kuris gausiai susirinkusiems klausytojams papasakojo apie tėvo gyvenimą ir veiklą emigracijoje.
Jonas Černius gimė 1898 m. sausio 6 d. Kupiškyje nagingo mūrininko Kazimiero ir Grasildos Černiauskų šeimoje. Baigęs Kupiškio miesto mokyklą toliau mokė-si Panevėžio realinėje mokykloje. Mokslas Kupiškyje ir Panevėžyje sekėsi labai gerai, ypač matematika. Tė-vas įdiegė meilę savo kraštui ir pagarbą spausdintam lietuviškam žodžiui.
Kai 1919 m. pradžioje į nepriklausomą Lietuvą pra-dėjo veržtis bolševikų kariuomenė, Vyriausybė pasklei-dė atsišaukimus, ragindama gyventojus stoti į savano-rių gretas ginti Tėvynę. Tuo metu Kupiškį nuo Kauno, kur buvo telkiami Lietuvos savanoriai, jau skyrė fronto linija. Jonas Černiauskas, rizikuodamas patekti į bol-ševikų nagus, perėjo fronto liniją, atvyko į Kauną, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir buvo nusiųstas į karo mokyklą. Kaip prisimena jo kurso draugas pulki-ninkas Antanas Šova, J. Černiauskas karo mokykloje buvo ramus ir tolerantiškas, gerai apmąstantis savo veiksmus ir sprendimus, fiziškai stiprus ir ištvermingas, tinkantis karo tarnybai.
Karo mokyklos I laidą J. Černiauskas baigė 1919 m. liepos 6 d., įgijo pionieriaus specialybę ir, suteikus karužo laipsnį, buvo paskirtas į 3 pėstininkų pulką kuo-pos jaunesniuoju karininku. (Pažymėsime, kad iš I karo mokyklos laidos trys leitenantai – Jonas Černiauskas, Vladas Karvelis ir Vladas Žilys – baigė studijas užsienio karo mokyklose, ėjo atsakingas pareigas kariuomenė-je, jiems buvo suteikti generolų laipsniai). Tais pačiais metais, po 3 mėnesių praktikos pulke, spalio 8 d. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Jaunasis karininkas dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais. Šios kovos parodė, kad mūšyje be kita ko bū-tinas geras inžinerinis aprūpinimas, todėl dar vykstant mūšiams jis buvo pasiųstas į Inžinerijos karininkų kur-sus, kuriuos baigęs buvo paskirtas į Elektrotechnikos batalioną jaunesniuoju karininku.
Tarnaudamas pulke jau pirmaisiais mėnesiais spėjo
Lietuvos kariuomenę kūrė gabiausiejiK
nyg
ų L
enty
no
je
Knygos autorius H. Paulauskas su brg. gen. J. Černiaus sūnumi Vytautu.
27
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
pasižymėti kaip labai pareigingas, sumanus, turintis autoritetą, su-gebantis valdyti kareivius karinin-kas, todėl buvo nuolat skiriamas į įvairias atsakingas pareigas, jam patikėtos svarbios užduotys. Jau aštuntą dieną po karo mokyklos baigimo buvo paskirtas laikinai ei-ti kuopos vado pareigas, o dar po kelių dienų jis su kariais, jau turė-damas kvartirjero įgaliojimus, Pa-nevėžyje surado ir paruošė poilsio vietas visam pulkui prieš atsakingą žygį į frontą. Vėliau, spalio mėnesį, pozicinio karo sąlygomis, kai, sie-kiant palaikyti pulke drausmę, pra-dėjo veikti pulko teismas, jam buvo patikėtas pulko raštvedžio darbas, kurį atliko nepriekaištingai. Tikrąjį kovinį krikštą jaunasis karininkas gavo, kai buvo paskirtas laikinai eiti raitųjų žvalgų komandos viršininko pareigas. Raitųjų žvalgų komanda jodavo per užšalusią Dauguvą į bol-ševikų užimtą dešinįjį upės krantą ir iš susirėmimuose paimtų belaisvių sužinodavo apie priešų tolesnius planus. Poziciniame fronte prieš bolševikus prie Dauguvos buvo svarbus patikimas telefono ryšys. Leitenantas J. Černiauskas pulko vado įsakymu nuo 1920 m. vasa-rio 1 d. buvo paskirtas laikinai eiti pulko ryšių komandos viršininko pareigas. Per dvi savaites jam pa-vyko žymiai pagerinti pulko ryšius su frontu, todėl kariuomenės gene-ralinio štabo rikiuotės skyriaus vir-šininko reikalavimu buvo išsiųstas į Inžinerijos karininkų kursus, kur specializavosi elektros prietaisų ir ryšių priemonių srityje. Baigęs kur-sus grįžo į Elektrotechnikos batali-oną ir nelengvų mūšių prieš lenkų pajėgas sąlygomis užtikrino ryšį kariniu lauko telefonu.
Paskirtas bataliono vado adju-tantu parodė daug iniciatyvos, kad nuo 1921 m. vasario būtų organi-
zuoti vakariniai karininkų kursai. Černiauskas skaitė bendrosios elektrotechnikos kursą. Tokie kur-sai buvo tiesiog būtini, nes į bata-lioną atvykdavo karininkai be jokio techninio išsilavinimo.
Tarnybos Elektrotechnikos ba-talione metu suprato, kad norint tinkamai eiti savo pareigas ir tobu-lėti, reikia daug mokytis. Pirmiausia nutarė įveikti trijų klasių gimnazijos kursą, kurio prasidėjus karui nega-lėjo pabaigti. Kruopščiai eidamas savo pareigas, kasdien dirbdamas vakarais, panaudodamas vasaros poilsį per nepilnus 1922-uosius metus sugebėjo sėkmingai išlaiky-ti brandos egzaminus. Kitais metais buvo priimtas į Lietuvos universite-to Technikos fakulteto elektrotech-nikos skyrių. Stodamas į universi-tetą sulietuvino ir sutrumpino savo pavardę – studijų knygelėje pirmą kartą buvo įrašyta Jono Černiaus pavardė. Studijų metu pasižymėjo kaip reto darbštumo ir neeilinių ga-bumų studentas. Išlaikė visas įskai-tas, iš trijų egzaminų du buvo įver-tinti „labai gerai“, vienas – „gerai“.
Nors turėjo didelį krūvį universi-tete, tarnyboje dar buvo paskirtas telegrafo ir telefono kuopos vy-resniuoju karininku (kuopos vado teisėmis) bei laikinai ėjo karo elek-trotechniko pareigas. J. Černiaus autoritetas buvo toks didelis, kad jis buvo paskirtas bataliono teis-mo pirmininku, o nuo 1924 m. ko-vo 13 d. buvo dar komandiruotas į Aukštuosius karo technikos kursus. Kursuose buvo dėstoma dvidešimt teorinių disciplinų, todėl krūvis juo-se buvo tolygus antram aukštajam mokslui. Negana to, jis dar pradė-jo rimtai studijuoti prancūzų kalbą. Pažymėsime, kad kursuose J. Čer-nius buvo paskirtas kursų vyres-niuoju karininku. Studijos kursuo-se baigėsi 1925 m. spalį. Devynio-
likos dalykų J. Černiaus žinios buvo įvertintos „labai gerai“ ir tik vieno – „gerai“. Grįžęs į batalioną jis buvo patvirtintas bataliono švietimo ko-misijos pirmininku.
Nuo kitų metų pradžios J. Čer-nius perkeltas į Technikos pulką ir paskirtas mokomosios kuopos va-du bataliono vado teisėmis. Jau kitą dieną paskirtas pulko teismo nariu 1926 m. I pusmečiui. Tais pačiais metais jam suteiktas kapitono laips-nis.
1926 metai buvo svarbūs J. Čer-niaus gyvenime. Laimėjęs konkur-są dėl teisės studijuoti užsienyje, pradėjo mokslus Belgijos aukš-tojoje karo inžinerijos mokykloje, suteikiančioje universitetinį išsila-vinimą ir teisę gauti visuotinai pri-pažįstamą inžinieriaus diplomą. Mokėsi nepraleisdamas nė vienos paskaitos, praktikos ir rašto darbų. Dirbo daug: naktimis ir šventadie-niais. Sunkumus galutinai nugalėjo gerai išmokęs prancūzų kalbą. Eg-zaminus laikė tik labai gerais arba gerais pažymiais. Mokslus baigęs 1929 m. vasarą, rugpjūčio 16 d. jis grįžo į Lietuvą.
Tais pačiais metais rugsėjo 28 d. J. Černius buvo paskirtas į karo technikos štabą techninės dalies viršininku. Kariuomenės dienos
2�
proga jam suteiktas inžinerijos majoro laipsnis. Ka-riuomenės vadovybė aukštai įvertino užsienyje įgytas žinias, todėl metų pabaigoje jį paskyrė dėstyti elektro-techniką Aukštuosiuose karininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto kursuose.
1929 m. spalio 15 d. rašte Prancūzijos pasiuntiny-bė pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kad karo ministras nutarė rezervuoti vienam Lietuvos kari-ninkui vietą pasaulinio garso Prancūzijos generalinio štabo akademijoje (Ecole Supériere de Guerre). Buvo pageidaujama, kad karininkas būtų gerai pasiruošęs ankstesnėse studijose ir gerai mokėtų prancūzų kalbą. Po ilgų svarstymų ir organizuotų konkursinių egzaminų Krašto apsaugos ministerija ir Kariuomenės vyriausia-sis štabas nusprendė, kad tinkamiausiai tam pasiruo-šęs majoras Jonas Černius.
Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo pageida-vimu majorui J. Černiui nuo 1930 m. birželio 15 d. iki rugpjūčio 15 d. dar buvo organizuota stažuotė Pran-cūzijos pėstininkų pulke ir nuo rugpjūčio 20 d. iki spa-lio 20 d. artilerijos pulke. Mokslas akademijoje, kaip ir buvo numatyta, prasidėjo lapkričio mėnesį. Turėdamas gerus karo mokslo pagrindus, kuriuos įgijo Belgijoje, būdamas darbštus ir labai reiklus sau, greitai buvo įvertintas kaip gabus ir perspektyvus karininkas. Gerai mokėdamas prancūzų kalbą, turėdamas nemažą karo tarnybos patirtį, labai sėkmingai laikė visus akademijos egzaminus. Pagaliau 1932 m. vasarą sėkmingai išlai-kęs baigiamuosius egzaminus kartu su kitais 19 šalių karininkais baigė Prancūzijos generalinio štabo akade-miją ir jau 1932 m. rugpjūčio pradžioje grįžo į Lietuvą. Nuo rugsėjo 1 d. buvo paskirtas Karo technikos štabo viršininku pulko vado teisėmis.
Lietuvos kariuomenės vadovybė aukštai vertino J.Černiaus nuopelnus, ypač – karo technikos srityje ir rengė jį į aukštesnes pareigas. 1934 m. balandžio 11 d. jis buvo paskirtas Generalinio štabo valdybos III skyriaus viršininku. Šio skyriaus kompetencijos ratas buvo labai platus: karo operaijų, mokyklų, manevrų programų, statutų rengimas. Pagal nustatytą tvarką iš karto išvyko atlikti rikiuotės praktiką į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 2 pėstininkų pulką vado pavaduo-tojo pareigose.
Po 1934 m. birželio 7 d. įvykių, kai Generalinio štabo viršininkas generolas leitenantas P. Kubiliūnas buvo pašalintas iš pareigų, ir į jo pareigas buvo paskirtas Karo mokyklos viršininkas generolas leitenantas J. Jac-kus, o Karo mokyklos viršininku buvo paskirtas gen. štabo pulkininkas leitenantas J. Černius. Tačiau šiose
pareigose išbuvo neilgai. Gen.ltn. J. Jackui staiga rim-tai susirgus Generalinio štabo viršininku buvo paskirtas gen. štabo pulkininkas leitenantas S. Raštikis. Į Gene-ralinio štabo valdybos viršininko postą jis pasiūlė J. Černiaus kandidatūrą. Savo pasiūlymą argumentavo tuo, kad pažinojo J. Černių kaip labai gabų, darbštų ir energingą karininką. Kadangi S. Raštikis buvo baigęs Vokietijos generalinio štabo akademiją, o J. Černius – tokią pat akademiją Prancūzijoje, tai dviejų skirtin-gų karo doktrinų žinios galėjo puikiai papildyti vienos kitas. Prezidentas A. Smetona ir krašto apsaugos mi-nistras su S. Raštikio argumentais sutiko ir gen. štabo plk. ltn. J. Černius buvo paskirtas Generalinio štabo valdybos viršininku. 1934 m. lapkričio 23 d. jam buvo suteiktas gen. štabo pulkininko laipsnis.
Nuo 1935 m. sausio 1 d. įsigaliojo kariuomenės va-dovybės įsakymas pagal kurį Generalinis štabas buvo pavadintas Kariuomenės štabu, o generalinio štabo valdybos viršininko pareigybė pavadinta Kariuomenės štabo viršininko. Taip Respublikos prezidento aktu Nr. 11 gen. štabo plk. J. Černius nuo 1935 m. sausio 1 d. buvo paskirtas Kariuomenės štabo viršininku.
Gabūs, ryžtingi, patriotiškai nusiteikę S. Raštikis ir J. Černius, kariuomenės daliniuose objektyviai įvertino Lietuvos kariuomenės būklę, jos stipriąsias ir silpnąsias puses, gerai suprato, kad nedelsiant būtinos reformos. Daugiausia rūpesčių kėlė nepakankamas reformų fi-nansavimas. Vis dėlto buvo padaryta išvada, kad tėvy-nės apsauga yra svarbiausias uždavinys. Jei 1934 m. Krašto apsaugai buvo skirta 50 milijonų litų (20,81% bendrų Lietuvos biudžeto išlaidų), tai 1935 m. ši suma išaugo jau iki 69,5 milijono litų (25,81% bendrų Lietuvos biudžeto išlaidų). Buvo pasiekta, kad Valstybės gynimo taryba patvirtintų 7 metų kariuomenės stiprinimo planą. Jis buvo pradėtas vykdyti labai energingai ir palietė visus kariuomenės dalinius. Ypatingas dėmesys buvo skirtas kareivių ir karininkų mokymui tobulinti. Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kursai buvo pertvarkyti į aukštąją karo mokyklą. Didžiulis darbas buvo pada-rytas parengiant naujus kariuomenės statutus. 1935–1939 metais buvo parengta apie 90 statutų. Pažymė-tina, kad Sovietų sąjungoje 1938 m. kai kurie Lietuvos kariuomenės statutai, kaip pavyzdiniai, buvo išversti į rusų kalbą ir skirti armijos-divizijos-pulko grandies ly-gio vyresniesiems karininkams. Didžiulis darbas buvo atliktas pertvarkant kariuomenės mobilizacijos planus. Nepriimtina buvo tai, kad pagal ankstesnį planą žmo-nių ir karo reikmenų mobilizacijai reikėjo 72 valandų. Jau po pradinių priemonių įvykdymo 1936 m. vasarą K
nyg
ų L
enty
no
je
2�
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
2�
pėstininkų pulkas su artilerijos gru-pe po mobilizacijos paskelbimo bu-vo visiškai pasirengęs žygiui per 24 valandas. Tačiau tai tik pradžia. Di-deli darbai buvo padaryti gerinant ir modernizuojant visą ginkluotę. Kiek leido lėšos buvo įsigyta naujų šarvuočių, lėktuvų, priešlėktuvinių ir prieštankinių pabūklų.
Savo prisiminimuose amžinin-kai labai teigiamai vertino susida-riusį „dieviškąjį kariuomenės tan-demą“: generolas Raštikis–gene-rolas Černius. Lenkijos karo atašė Lietuvoje L. Mitkiewiczius rašė: „…generolai Raštikis ir Černius yra puikiai parinkti, kaip vadas ir štabo viršininkas“. Jis taip pat pabrėžė J. Černiaus betarpiškumą, ramumą, inteligentiškumą, kalbų mokėjimą išsakydamas komplimentą: „Jis puikiai, beveik be akcento kalba prancūziškai“.
J. Černius kruopščiai, ramiai, labai nuosekliai kontroliavo ir vyk-dė 7 metų kariuomenės stiprinimo planą. Šio didžiulio darbo metu bu-vo visokiausių kliūčių, pasitaikyda-vo klaidų. Didelis krūvis gulė ir ant Kariuomenės štabo III (mobilizaci-jos) skyriaus viršininko pulkininko J. Šovos pečių, kuriam J. Černius, matyt, turėjo pastabų ar priekaištų, tačiau savo prisiminimuose J. Šova pažymi tik J. Černiaus puikų kari-nių reikalų išmanymą, stiprią valią, taktiškumą, reiklumą, pagarbą pa-valdiniams. Įdomu, kad visi kariai, prisimindami generolo stiprią valią, reiklumą, vieningai pabrėžė jo pa-garbą pavaldiniams. Panašiai kaip paauglystėje, padėdamas savo tėvui, puikiam mūrininkui, kruopš-čiai plytą po plytos mūryti didžiulę Kupiškio bažnyčią, taip dirbdamas su generolu S. Raštikiu nuosekliai, papunkčiui vykdė kariuomenės sti-prinimo planą, kuris buvo pradėjęs duoti puikius rezultatus. Tačiau ne
„tandemo“ kaltė, kad minėtam pla-nui nebuvo lemta būti užbaigtam.
1939 m. kovą Vokietija, pasinau-dodama stipresniosios šalies tei-se, atplėšė nuo Lietuvos valstybės Klaipėdos kraštą. Tai buvo skaudus smūgis visai šaliai, nes dar nebu-vo dingusi nuoskauda dėl 1938 m. Lenkijos ultimatumo. Visuose vi-suomenės sluoksniuose jautėsi pasimetimas. Lietuvos Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. Kaip liudija gen. S. Raštikis, prezidentui A. Smetonai pasiūlius jam pačiam formuoti naują vyriausybę, jis atsi-sakęs. Tada Prezidentas išreiškė pageidavimą, kad naują Vyriausy-bę turėtų formuoti kas nors iš įtakin-gų kariškių. S. Raštikis pasiūlęs J. Černiaus kandidatūrą. A. Smetona iš karto sutikęs, lyg būtų apie tai jau galvojęs.
1939 m. kovo 28 d. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Sme-tona patvirtino ir paskelbė ministro pirmininko J. Černiaus sudarytą Vyriausybę, gavusią pavadinimą – Vieningo darbo vyriausybė. A. Smetonai būnant prezidentu, pirmą kartą buvo suformuota Vyriausybė, į kurios sudėtį įėjo tautininkams nepriimtini krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų atstovai. J. Černiaus Vyriausybė dar gavo pa-vadinimą „Keturių generolų“ Vyriau-sybė, kurioje, be ministro pirminin-ko, ministrais buvo: brg. gen. Kazys Skučas – vidaus reikalų, brg. gen. Kazys Musteikis – krašto apsaugos, div. gen. Jonas Sutkus – finansų. Po Lenkijos ultimatumo priėmimo ir Klaipėdos krašto netekimo, gerbia-mų ir įtakingų generolų buvimas Vy-riausybėje labai pakėlė gyventojų nuotaiką ir pasitikėjimą prezidentu. Apie tai byloja apskričių viršininkų kas mėnesį Policijos departamento direktoriui pateikiami raportai.
Manau, kad skaitytojui bus įdo-
mu sužinoti, kodėl į ministrų postus buvo pasiūlyti vieni ar kiti kandida-tai, kokie jų nuopelnai valstybei. Įdomi J. Černiaus programinė de-klaracija, perskaityta per Lietuvos radiją. Tai buvo, palyginti, trumpa, aiški kalba – patriotinis pokalbis su visais Lietuvos gyventojais.
Knygos autorius cituoja žymių to meto valstybės veikėjų mintis apie J. Černių. A. Smetonos asme-ninis sekretorius Aleksandras Mer-kelis rašė: „Ministru pirmininku su-tiko būti ne garbės siekdamas, bet pareigos skatinamas“. Tautininkų sąjungos vicepirmininkas Domas Cesevičius labai šiltai kalbėdamas apie J. Černių, kaip žmogų, pride-da, kad tai buvo žmogus, tyliai ir ramiai įveikiantis visus sunkumus ir turintis aiškų tikslą. Tai žmogus, kuris nepraeis pro degantį namą, nepaliks sužeistojo.
Div. generolas S. Raštikis po tam tikro laiko prisiminimų knygoje „Įvykiai ir žmonės“ apie brg. gen. J. Černių rašė: „…aš tebelaikau jį labai geru, darbščiu,sąžiningu, ga-biu, patyrusiu, ištikimu ir labai ge-rai pasiruošusiu generalinio štabo karininku“.
Baigdamas rašinį, nesismulkin-damas į aptiktus netikslumus, be kurių neįmanoma apseiti, ypač kai monografija buvo rengiama spau-dai jau autoriui mirus, būtina pažy-mėti, kad sulaukėme tikrai vertingo leidinio, svariai papildžiusio karinę biblioteką.
Monografija vertintina kaip dar-bas, ištrinantis dar vieną baltą dė-mę mūsų kariuomenės ir Valstybės istorijoje.
Dm. plk. ltn. algis Balaišis■
30
Kn
ygų
Len
tyn
oje
Kaip pažymėjo jo pristatyme Vilniaus karininkų ra-
movėje plk. Stasys Knezys, pirmoji kregždė jam pa-
sirodyti buvo Vytauto Indrašiaus knyga „Lietuvos ka-
riuomenės riteriai“. „Tada, prieš keletą metų, sunkiai
būtume patikėję, kad po jos sekęs daugiatomis vei-
kalas „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“
įgis tokį mastą“. Pasak knygos redakcinės komisijos
pirmininkės Birutės Kulnytės, leidinys unikalus tuo,
kad yra enciklopedinis ir leidžiamas ne profesionalų.
Jis labai gerai vertinamas ir užsienio šalių – Latvijos,
Estijos, Lenkijos, Ukrainos karo istorikų.
Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų vado brg.
gen. Arvydo Pociaus teigimu, „pralaimėjusieji nera-
šo istorijos. Mes dėkingi visiems Lietuvos gynėjams
– seniausiems ir šių dienų kariams, tarnaujantiems
karštuosiuose pasaulio regionuose, kad tomas po to-
mo mums sugrąžinama visos kartos Tėvynės gynėjų
atmintis. Ypač padėkos žodžių nusipelnė karininkų
metraščio sudarytojai ir leidėjai, ne vienerius metus
skiriantys patriotiniam darbui savo laisvalaikį“.
Kaip garbės svečius redakcinės komisijos pirmi-
ninkės pavaduotojas Vytautas Zabielskas pristatė iš-
kilmingame renginyje dalyvavusius karininkus, kurių
biografijos išspausdintos šeštajame tome.
Dm. ltn. Kazimieras Algirdas Pečiukonis 1946 m.
rudenį buvo vienas iš Lietuvos laisvės gynimo fronto
įkūrėjų. 1947 m. pavasarį suformavus Tauro apygar-
dos Birutės partizanų rinktinę, buvo paskirtas kuopos
vadu. Patekęs į MGB pasalą, kalėjo įvairiuose Sibiro
lageriuose. Ten pat ilgus katorgininko metus praleido
dm. kpt. Albertas Pūkas, buvęs Lietuvos partizanas,
„Vyčio“ brigadoje užsiėmęs leidybine veikla, platinęs
antisovietinius atsišaukimus. Kazimieras Gediminas
Ruzgys – 1940 m. studijuodamas VDU Kaune subūrė
antisovietinę pogrindinę grupę, tų pačių metų pava-
sarį buvo suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų
kalėjime. Išsilaisvino prasidėjus karui, dalyvavo Bir-
želio sukilime – vadovavo žvalgų būriui. Įsimintinas
jo žodis karininkų knygos pristatymo dalyviams: „Tik
per stebuklą mano pavardė nepateko į sąrašus tų,
kurių kauleliai palikę Sibiro platybėse...Šiandien daug
kam gali atrodyti keista, bet mes visi buvome pasiry-
žę atiduoti savo gyvybes už Tėvynę. Nieko nebijojo-
me, kad tik Lietuva būtų laisva. Ar pasiteisino viltys,
klausiame šiandien, matydami, kas dedasi Lietuvoje?
Kur mūsų jaunimas?.. O jis ten, kur mes, vyresnieji,
jį nuvedėme“.
Šeštojo karininkų knygos tomo skyriuje „Šiaurės
Golgota“ autoriai Violeta Zabielskienė ir Vytautas Za-
bielskas rašo, jog didžioji dalis 1941 m. birželio 14–18
bas, o taip pat gandus, vadinamąją „žodinę propagandą“.
Pagrindinį propagandinį vaidmenį kariaujančioje Vokietijo-
je atliko spauda bei radijas, kurie tapo galingu instrumentu,
paveikusiu kariaujančios šalies moralę. Stipriai prisidėjo
ir istorijos išaukštinimas, specifinis faktų interpretavimas,
ypatingai vokiečių kalbos ir kultūros išskirtinumo akcen-
tavimas, kurie gerokai prisidėjo prie tradicijų kūrimo. Visa
propaganda turėjo būti populiari, o jos intelektualinis lygis
pritaikytas prie eilinių piliečių lygio, į kuriuos propaganda
ir buvo nukreipta. Kuo didesnei masei ji buvo skirta, tuo
mažesnis turėjo būti ir propagandos intelektualinis lygis.
Jos poveikis buvo toks, kad kalbantysis žodžiais galėjo
išreikšti tai, ką auditorija jautė savo širdyse. Karo metu
buvo įsitikinta, kad kryptingai veikianti propaganda duoda
puikius rezultatus.
Kaip veikė Vokietijos propagandos mašina Antrojo pasaulinio karo metais?
Gigantiški simboliai ir drastiški gestai – neatskiriami nacistinės propagandos metodai. (1934 m. Miunchene vyku-s ios nacių partijos suvažiavimo dekoracija bei propagandos ministro J. Gebelso kalba).
33
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
Manipuliuoti žmonių nuomone
buvo įkurta propagandos ministerija,
kuri dirbo labai intensyviai, savo vei-
kla aprėpdama kuo daugiau sričių,
susijusių su politizuotų klišių kūrimu,
pateikimu, jų daromo poveikio anali-
zavimu. Jai vadovavo dr. Jozefas Ge-
belsas. Šioje ministerijoje buvo daug
skyrių, štai keletas iš jų: Renginių or-
ganizavimo, Ryšių su vyriausiuoju ka-
riuomenės štabu, Ryšių su partija, Ry-
šių su regionų propagandos skyriais
ir Žiniasklaidos cenzūros. Visa minis-
terija buvo atsakinga už vyraujančią
nuomonę bei visuomenės moralę.
Visa specialistų surinkta informacija
būdavo apdorojama, o išvados iš-
siuntinėjamos į valdžios institucijas.
Iš viso Propagandos ministerija turėjo
keturis pagrindinius veiklos sektorius:
Administracinį, Propagandos, Spau-
dos ir Kultūros. Daug dėmesio buvo
skiriama kultūros sektoriui. Informaci-
jos perteikimas per kultūrinius klubus
ir centrus įnešė didelį indėlį ir specia-
listams padėjo formuoti visuomenės
nuomonę bei tautos nusiteikimą. Kul-
tūrinės organizacijos buvo sukurtos
visuose rajonuose. Jos atsiskaityda-
vo tiesiogiai Gebelso ministerijai.
Propagandos ministerijos skyriai
organizavo mitingus, partijos suvažia-
vimus, kino filmų premjeras su ora-
torių kalbomis, įžymių datų paminėji-
mus, paskaitas karinėmis-politinėmis
temomis, parodas, plakatų leidimą,
šūkių kūrimą ir žodinę propagandą.
Ypatinga propagandine galia bu-
vo laikomi oratoriai, kuriems buvo su-
kurtas atskiras taisyklių rinkinys, kaip
reikia dirbti ir elgtis. Oratoriai privalėjo
būti ypač gerai pasirengę. Teigta, kad
jie kalbas sako ne tam, kad susilauktų
plojimų. Oratorių kalba turėjo pada-
ryti poveikį auditorijai. Kalbantieji ne-
turėjo rėkti ir naudotis populistinėmis
frazėmis bei tiesomis, į pagalbą buvo
galima pasitelkti tik sveiką humorą.
Oratoriai, anot to meto propagandos,
turėjo į savo kalbą „įdėti širdį ir įpilti
savo kraujo“.
Kariuomenėje propagandą vykdė
tam reikalui specialiai suformuotos
kuopos. Jų tikslas buvo mūšių per-
traukose supažindinti kareivius su
nauja informacija, orientuoti ideolo-
giškai bei įkvėpti morališkai. Kuopas
sudarė kariais tapę buvę civiliai kores-
pondentai ar redaktoriai, suprantan-
tys žiniasklaidos principus ir galią.
Buvo teigiama, kad spauda yra tik
instrumentas. Kaip teigė J. Gebelsas,
laikraštis turėjo būti propagandos, o
ne tik informacijos priemonė, jis tarna-
vo propagandos mašinos judėjimui,
o be judėjimo buvo niekas.
Tuometinis radijas buvo vertina-
mas kaip galingiausia propagandos
priemonė. Kuo spauda tapo XIX a.,
tuo XX a. tapo radijas. Jis buvo pirmu
tarpininku tarp tautos ir vyriausybės
vykdomos politikos, tarp idėjos ir pi-
liečio.
Tačiau 1942–1943 m. žiemą vo-
kiečių radijas tapo ypač nepopulia-
rus. Visi laukė ne tuščiažodžiavimo, o
žinių apie įvykius Stalingrade ir Šiau-
rės Afrikoje, kur kariavo ir žūdavo arti-
mieji. Šeimos, besirūpindamos karių
likimais, paslapčia gaudydavo sovie-
tines radijo stotis, kur buvo praneša-
mos kai kurių papuolusių į nelaisvę
vokiečių kareivių pavardės, tikslios
mūšių vietos ir panašiai.
Propagandai taip pat pasitarna-
vo knygos, brošiūros, lapeliai, vitrinų
apipavidalinimas, plakatai, atvirukai,
kalendoriai, pašto ženklai. Visa tai bu-
vo prieinama kiekvienam piliečiui. Vo-
kiškai karinei knygai buvo keliami du
karo meto reikalavimai: perteikti ben-
drą karinio konflikto vaizdą ir suteikti
stiprybės ir poilsį sunkiais karo mėne-
siais. Šių knygų kaina buvo labai ne-
didelė, kad būtų prieinama masėms.
Populiarių knygų ir brošiūrų tiražai
buvo didinami kiekvienais metais. Vi-
sos to meto knygos stengėsi įtikinti
eilinius žmones politikų vykdomo ka-
ro teisingumu. Plakatuose atsispin-
dėjo karikatūrinis braižas, juose buvo
pajuokiamos sovietų ir britų politinės
sistemos. Visuomenei tai patiko. Pla-
katai buvo kabinami visur: ant pasta-
tų sienų, kioskuose, partijos įstaigų
languose.
Antroje karo pusėje paplito kalen-
dorių leidyba, kurie taip pat susilaukė
didelio susidomėjimo. Vaizduojant
Sovietų Sąjungą, nacių propagan-
da nebuvo dviprasmiška. Sovietai
buvo rodomi kaip nusikaltėliai, ne-
kenčiantys viso pasaulio, pasirengę
sunaikinti viską, kas gražu ir tobula.
Propagandai taip pat buvo panau-
dota informacija, jog Katynėje prie
Smolensko buvo aptikti dvylikos
tūkstančių lenkų karininkų palaikai.
Jie 1939 m. papuolė į sovietų nelais-
vę ir NKVD dalinių buvo sušaudyti. Ši
vieša informacija sukrėtė visą tuome-
tinį civilizuotą pasaulį. Apie įvykius
Vokietijoje tuomet išleista knyga „Ma-
sinės žudynės Katynės miške: doku-
mentinė ataskaita“.
Viena iš žinomiausių propagan-
dos brošiūrų buvo knygelė „Nepil-
navertis žmogus“. Ji buvo skirta vo-
kiečių kariuomenei, kariaujančiai su
sovietais, kaip įvairių Rytų tautų žiny-
nas. Brošiūra nuteikė, ypač SS dali-
nius, žiūrėti į sovietus, kaip į nepilna-
verčius žmones. Po pralaimėjimo prie
Stalingrado, Propagandos ministerija
uždraudė šios brošiūros platinimą vi-
soje Reicho teritorijoje.
Valdžia buvo įsitikinusi, kad kinas
yra pati šiuolaikiškiausia ir moksliškai
pagrįsta priemonė paveikti visuome-
nę. Kaip propagandinė priemonė
kinas buvo vertinamas tik tada, jei
34
Ka
ro
iSt
or
ija
visuomenė pakeisdavo savo nuomonę jį peržiūrėjusi.
Žmonės turėjo palikti kino teatrus su pakilia nuotaika.
Kiekvienas nesutapimas tarp idėjos ir jos perteikimo prie-
monių visuomenės akyse reiškė, kad filmas, radijo laida ar
straipsnis patyrė visišką nesėkmę ir neįdėjo jokio indėlio į
propagandą. Filmuose turėjo skambėti įkvepiantys mar-
šai, dainos, muzika atspindinti „naujos epochos“ atėjimą.
Buvo vertinami visų žanrų filmai: dokumentiniai, meniniai,
trumpametražiai, filmai apie keliones. Buvo sakoma, kad
kino tikslas yra suteikti žmonėms pramogą ir poilsį. Pra-
mogos pakelia moralę ir padeda žmonėms iškęsti karo
meto sunkumus. Kinui populiarinti buvo gaminamos rekla-
minės afišos, kur viename lape atsispindėdavo visas filmo
siužetas, kad būtų lengviau pritraukti žiūrovus. Kino filmai
dažnai rodyti mokyklų patalpose, viešbučių holuose ir net-
gi po atviru dangumi. Svarbiausia buvo išpildyti žmonių
norus. Jaunimo patriotiniam auklėjimui buvo sukurti spe-
cialūs filmai, rodyti nustatytomis valandomis. Kariuomenė
taip pat turėjo galimybę pamatyti naujus filmus. Tai buvo
skatinama ir aukštos politinės vadovybės. Šiam tikslui bu-
vo sukurti kilnojami kino teatrai, lydėdavę kariuomenės
dalinius. Kino filmai kariams buvo rodomi nemokamai.
Žiūrint per propagandos prizmę visą tuometinį kiną
Kariniai filmai. Šie filmai turėjo parodyti rutinines
scenas, kuriose kariai ilsisi apkasuose, valo ginklus.
■
■
Juose plačiai naudota dokumentika, kuri darė šiuos
filmus daugiau tikroviškus, parodydama vokiečių ka-
reivių kasdienybę. Taip buvo suartinamas frontas ir
užnugaris, visuomenė ir kariuomenė.
Filmai, kuriuose atsispindėjo etninių vokiečių per-
sekiojimas slavų žemėse.
„Pramoginiai“ meniniai kinai. Juose irgi buvo ga-
lima pajusti ideologinę dvasią. Tokie filmai buvo ro-
domi tam, kad suteiktų žmonėms galimybę atsipa-
laiduoti ir tuo pačiu juos paruoštų grįžti į savo darbo
vietas ar fronto liniją.
1944 m. pabaigoje, kai jau buvo beprasmiška kalbėti
apie Vokietijos pergalę, propagandos tikslais vis dažniau
buvo naudojamas sovietų generolas Vlasovas ir jo Rusi-
jos išlaisvinimo komitetas. Vokiečiams, anksčiau skaičiu-
siems brošiūrą „Nepilnavertis žmogus“, buvo labai keista
matyti šį generolą kino teatrų ekranuose, kur jis buvo ro-
domas kaip didvyris.
III reiche nebuvo visuomenės nuomonės, kurią turi de-
mokratinių valstybių piliečiai. Žiniasklaidoje nebuvo jokių
susipriešinusių nuomonių diskusijų, juo labiau – politikų
kritikos. Propagandos ministerija turėjo savo kanalus,
kuriais gaudavo informaciją apie dabartinę situaciją bei
tautos nuotaikas. Atsižvelgiant į tai, kuriama propaganda
būdavo koreguojama. Už idėjas, kurios galėjo paveikti
žmones netgi buvo įsteigtos specialios premijos. 1940 m.
vienas užsienio apžvalgininkas teigė, jog vokiečiai pasiekė
daug laimėjimų vykdydami propagandą savo šalyje. Vyrai
ir moterys, kurie dar neseniai buvo suglumę, nežinantys,
■
■
NKVD vykdoma lenkų karininkų egzekucija. Piešinys iš vokiško žurnalo.
„Pergalė arba bolševizmas“: propaganda buvo konstruojama kontrastų ir heroizavi-mo principu. Vokiečių karys, anot III Reicho ideologų, turėjo užtikrinti šią pergalę.
3�
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
kaip paaiškinti šio karo tikslus, dabar
kalba J. Gebelso žodžiais.
1940 m. gegužės 20 d., kai vokie-
čių kariuomenė pradėjo greitą puo-
limą į Vakarus, J. Gebelsas įsakė ži-
niasklaidai informuoti visuomenę apie
tikslų britų oro pajėgų antskrydžių
padarytų nuostolių skaičių. Šių skai-
čių sufabrikavimas būtų sumažinęs
vokiečių pasitikėjimą oficialia infor-
macija. Kaimo vietovėse gyvenantys
žmonės daugiau domėdavosi įvykiais
fronte negu kad miestiečiai. Pastarieji
daugiau skųsdavosi, kad trūksta bul-
vių, rūbų ir tabako gaminių ir tai laikė
pagrindine problema.
Daugelis vokiečių pakankamai
greitai suprasdavo, kur buvo propa-
gandininkų melas, rašomas apie įvai-
rius mūšius ir „slaptą ginklą“. Žmonės
tikėjo tik oficialia Vermachto informa-
cija, politinė ir ideologinė propaganda
laikui bėgant prarado savo pozicijas,
paprastų vokiečių nuomonę kardina-
liai pakeitė gaunamų laiškų iš fronto
turinys.
1941 m. žiniasklaida turėjo tylėti
apie žiaurų elgesį su papuolusiais į
nelaisvę vokiečių kareiviais. Bolše-
vikai buvo vaizduojami žvėrimis, bet
Vokietijos gyventojai nieko neturėjo
sužinoti apie konkrečius įvykius, nes
tai galėjo pakenkti jų moralei. 1944 m.
sovietų kariams užėmus dalį Vokieti-
jos miestų, J. Gebelsas leido žinias-
klaidai skleisti informaciją apie žiauru-
mus, kurių susilaukė jo tauta.
1941–1942 m., kai vokiečių puoli-
mas strigo, J. Gebelsas suorganizavo
propagandinę akciją, kuri susilaukė
didelio entuziazmo iš gyventojų pu-
sės. Jos tikslas buvo surinkti Rytų
fronte šąlantiems kareiviams šiltų
rūbų.
Tačiau… 6 - ajai armijai pakliu-
vus į sovietų apsupimą, iš visos ži-
niasklaidos buvo išbrauktas žodis
„Stalingradas“, kad tik visuomenėje
nekiltų panika.
J. Gebelsas manė, kad karo meto
propaganda turi įtikinti kuo didesnę
gyventojų dalį tuo, kad bet kokia poli-
tika, kurią vykdo šalies vadovybė, yra
teisinga ir atspindi visos tautos inte-
resus. Tauta turėjo tikėti valdžia, net
kai vyriausybė negalėjo atskleisti jai
tikrų motyvų ir tikslų. Jei propagan-
da pasiekė šį tikslą, vadinasi, savo
misiją įvykdė. Valdžia, atrodo, įgavo
veiksmų laisvę ir galėjo elgtis, kaip jai
šaudavo į galvą, nesijaudindama apie
gyventojų nuotaikas ir nuomones.
1942 m. J. Gebelsas uždraudė
propagandai naudoti Rytų žemių už-
kariavimą, o vietoj to panaudoti kry-
žiaus žygio organizavimą prieš bol-
ševizmą. Jo nuomonė buvo tokia,
kad reikėtų baigti šnekėti apie Rusi-
jos kolonizavimą, nes tai dar labiau
stiprina Raudonosios armijos ir parti-
zanų pasipriešinimą. Jo planas buvo
ideologiją pakreipti prieš bolševikus,
neliečiant nė vienos Sovietų Sąjun-
gos tautos.
Vokiečiams priartėjus prie Stalin-
grado iškilo klausimas, kaip „nepilna-
verčiai žmonės“ pasistatė didžiules
gamyklas su modernia įranga? Iš
kur jie turėjo kvalifikuotų darbininkų,
talentingų inžinierių ir mokslininkų?
Abejoju, ar jiems iškilo klausimas,
kodėl sovietai taip įnirtingai kariauja
ir pasiekia neblogų rezultatų. Propa-
gandininkai negalvojo, kad vokiečių
kariuomenės žiaurumai ir masinis
žudymas skatina nuskriaustuosius
pakilti ir kovoti prieš okupaciją.
Apibendrinant galima teigti, jog
šiuolaikiška ir tikslingai panaudota
propaganda bei reklama gali mani-
puliuoti žmonių nuomone. Skaitant
spaudą, knygas, žiūrint televizijos
laidas, klausant radijo, formuojama
žmonių pasaulėžiūra. Pasaulis suvo-
kiamas taip, kaip yra pateikiamas, ir
neįsivaizduojama, kad gali būti visai
kitaip. Tačiau… jeigu eiliniai piliečiai
pradeda abejoti jiems įteigiama tiesa
– visos propagandinės priemonės
praranda savo prasmę ir tampa juo-
kingomis…
kPt. linas idzelis■
Dokumentika ar propaganda? Žymi režisierė L. Ryfenštal filmuoja „Valios trium-fą“ - filmą, kuris vadinamas ir meno šedevru, ir politine reklama.
36
liet
uvo
s K
ar
iuo
men
ės i
Sto
rij
a
politinės strategijos neDerinimaS Su KarišKiaiS1791 metais du Prūsijos karininkai atvyko į Kauną
derinti savosios kariuomenės žygio į Sankt Peterbur-
gą detalių, parengti bendradarbiavimo su Lietuvos
kariuomene planą. Tokia misija labai nustebino II di-
vizijos vadą gen. ltn. Simoną Zabielą, antrąjį žmogų
Lietuvos kariuomenėje pagal realiai einamas parei-
gas. Pasirodo, jis ne tik nieko nežinojo apie būsimą
žygį, bet jo neinformavo net apie pasirašytą gynimo ir
puolimo sutartį tarp Prūsijos karalystės ir Abiejų Tau-
tų Respublikos. Tuokart jis atsisakė bet ką svarstyti,
neturėdamas instrukcijų. Matydami nekompetentin-
gumą, Prūsijos karininkai būsimo žygio detalių su lie-
tuvių kolegomis daugiau ir nebederino, o netrukus ir
pats žygis buvo atšauktas. Ši situacija rodo, kokias
pasekmes gali sukelti kariškių ir krašto vadovybės ne-
bendradarbiavimas.
neteisingas geopolitinės situacijos ir gynybinio PotenciaLo vertinimaS
1790 m. kovo 23 dieną Prūsijos ir Abiejų Tautų
Respublikos sutartis tapo realybe. Joje teigiama, kad
Respublika susirado sąjungininką, pažadėjusį pagel-
bėti galimame kare su Rusija. Jeigu iki šiol pagrindinis
Seimo rūpestis – kariuomenės didinimas, tai po su-
tarties pasirašymo procesas sustojo. 1788 lapkričio–
1790 m. birželio mėn. Lietuvos kariuomenė padidėjo
nuo 4600 iki 13800 karių, t. y. 9200 arba maždaug tris
kartus, o 1790 m. birželio–1792 m. vasario mėnesiais
– vos 700 karių. Nors toks kariuomenės sumažėjimas
buvo susijęs ir su kitomis priežastimis, tačiau pagrin-
dinė priežastis – iliuzija, kad valstybės saugumas jau
garantuotas ir galima imtis vidinių problemų. Vis dėlto
gilesnė analizė, kokių tikslų siekė Prūsija, pasirašyda-
ma sutartį, nebuvo atliekama, arba į tokios analizės
duomenis nebuvo rimtai žiūrima: Prūsija siekė padi-
dinti savo teritoriją ir tai tikėjosi padaryti Lenkijos sąs-
kaita, tačiau prarastas teritorijas buvo norima pakeisti
kitomis, atimtomis iš Austrijos (1790 metų situacija)
arba Rusijos (1791 metų situacija). Kai šiems planams
buvo lemta sužlugti, Respublikos ir Prūsijos sutartis
tapo naudinga tik Lenkijai ir Lietuvai, ir, matyt, tikėtis
Prūsijos kariuomenės pagalbos ir visą gynybą patikėti
tik sąjungininkams, buvo labai rizikinga. Iš tikrųjų taip
ir atsitiko, žadėtosios pagalbos nesulaukta, o Prūsija
su Rusija sudarė susitarimų (nepalankių Lenkijai ir
Lietuvai). Ši situacija rodo, kad visos sąjungos, suda-
romos tarp valstybių, gyvuoja tol, kol yra naudingos, o
jei jos lieka naudingos tik vienai ir dar silpnesnei vals-
tybei, dažniausiai nutrūksta arba egzistuoja formaliai,
todėl būtina nuolat rūpintis savo ginkluotosiomis pa-
jėgomis, gerinti jų kokybę, nes valstybės gynybinis
potencialas daugiausiai lemia jos statusą tarptautinių
krizių metu.
strateginio plano neturėjimasPer visą 1788–1792 metų laikotarpį, kai buvo vienu
ar kitu būdu rengiamasi karo veiksmams, Lietuvos
kariuomenė neturėjo parengusi jokio strateginio pla-
no. Tiek 1790, tiek 1791 metais tam tikri pasirengimai
buvo atlikti, buvo galima matyti kariuomenės dalinių
perdislokavimą, tačiau nebuvo suformuluoti tikslai ir
uždaviniai, jeigu jais nelaikysime bendrojo pobūdžio
frazių: „jei priešas išdrįstų pulti – ginti sienas, rapor-
tuoti apie padėtį“. Aiškaus plano neturėjimas neleido
iš anksto tam tikrose vietose organizuoti atsargų kau-
pimo, suteikti kariuomenei tam tikro aiškumo, kokius
uždavinius reikia būti pasirengus vykdyti, kaip reikės
elgtis mobilizacijos sąlygomis, kokiems veiksmams
LDK kariuomenės kadrų problemos XVIII a. II pusėjePabaiga. Pradžia – 2007 m. 2-ajame „Kardo“ numeryje.
37
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
reikia ruoštis manevrų metu, kur
reikia statyti tiltus, remontuoti ke-
lius ar inžineriniu požiūriu kitaip
rengti karo veiksmų teatrą. 1792
metų karo metu visą strateginį pla-
ną sudarė kelios eilutės pieštuku
surašytos valdovo Stanislovo Au-
gusto Poniatovskio, 1792 gegužės
19 ir gegužės 20 ir 22 d. įsakymai,
parašyti paskirtojo vado kunigaikš-
čio Liudviko Viurtenbergiečio. Ši
strategija numatė LDK kariuome-
nės suskirstymą korpusais, tačiau
nebuvo numatyta tinkama tų kor-
pusų tarpusavio sąveika ir kurį lai-
ką nebuvo aišku, ką reikėtų daryti.
Kaip vėliau paaiškėjo, kunigaikštis
L. Viurtenbergietis specialiai vilki-
no sprendimų priėmimą, apsimes-
damas sergąs, taip sukeldamas
neaiškumo būseną ir norėdamas
pasitarnauti Rusijai, todėl teko jį at-
leisti. Jau 1791 metų pabaigoje, kai
pasibaigė Rusijos ir Turkijos karas,
buvo tikėtina, kad Rusija puls Abie-
jų Tautų Respubliką, nuo kovo mė-
nesio iš žvalgybos pranešimų jau
buvo žinoma apie Rusijos kariuo-
menės koncentraciją, tačiau stra-
teginis planas, tiksliau, jo apmatai
buvo parengti tik karo veiksmams
prasidėjus. Taip būtų galima elgtis,
jei Lietuvos kariuomenės divizijų
sudėtis būtų nuolatinė, vadai tu-
rėtų patirties vadovauti karo lauke
saviems junginiams, jeigu situacija
būtų pasikeitusi staiga, tačiau prie
didelės vadovybės kontrolės pri-
pratę generolai, be tokio plano ir
konkrečių įsakymų nežinojo kaip
elgtis, net ir kariuomenės vadas
buvo paskirtas prieš kelias dienas
iki karui prasidedant. Didelis stra-
tegijos trūkumas – nepasirengta
mobilizacijai ir kovinių veiksmų
aprūpinimui.
mobiLiZacijoS PLano neParengimaSXVIII a. karyboje mobilizacija
neturėjo tokios didelės reikšmės
kaip XIX a., esant visuotinės ka-
rinės prievolės sistemai. XVIII a.
kariuomenės buvo nuolatinės,
kareiviai jose tarnavo mažiausiai
6 metus. Mobilizacijos atveju tie-
siog buvo suformuojami koviniai
korpusai, sudaryti iš divizijų ar
mažesnių junginių, dalinių ir pa-
dalinių, vadovaujančiam generolui
paskiriama milžiniška tais laikais
suma karo reikalams, nustatoma
kariuomenės aprūpinimo sistema,
nauji santykiai su civiline valdžia,
paskelbiama apie tvirtovių pasiren-
gimą galimam šturmui. Kariuome-
nės padidinimas dažniausiai pasi-
reiškė visų kariškių atšaukimu iš
atostogų, nurodymu karininkams
įsigyti reikiamą žirgų kiekį, atlik-
ti arklių pabūklams traukti revizi-
ją ir kitus smulkesnius reikalus,
atšaukti kai kuriuos taikos metų
taupymo nurodymus. Lenkijoje ir
Lietuvoje formaliai dar tebeveikė
visuotinio šaukimo prievolė, kuria
vis dėlto nepasinaudota, nepasiti-
kint šia formuote tiek dėl menkos
jos karinės vertės, tiek baiminan-
tis, kad kai kurie pašaukti bajorai
galėjo priešiškai nusiteikti. Tiesa,
remiantis sena ordinacijų teise ir
kitais įstatymais, prie valstybinės
kariuomenės buvo prijungtos visos
privačios kariuomenės ir privačios
tvirtovės (tinkamos parengties bu-
vo Nesvyžius, iš dalies – Palenkės
Biala ir Sluckas).
Dėl šių priežasčių mobilizacijai
skirtas laikas nebuvo toks ilgas,
nereikėjo šaukti rezervo ir prista-
tyti į veikiančią kariuomenę, kaip
buvo vėliau, tačiau tam tikras cha-
oso laikotarpis buvo neišvengia-
mas. Jis trumpėjo kariuomenei tu-
rint tokios mobilizacijos patyrimą,
tačiau 1792 metų karo metu buvo
nuspręsta padidinti kariuomenę,
priimant didelį skaičių kantonistų,
t. y. visiškai jokio parengimo netu-
rinčių ir mažai motyvuotų rekrūtų.
Būtent ši aplinkybė gerokai des-
tabilizavo situaciją, neleido skirti
tinkamo dėmesio kariuomenės
parengimui, pajėgų kantonistams
surinkti, gabenti, vėliau maitinti ir
apginkluoti, ir jokios naudos iš šių
formuočių negalėjo būti dėl pa-
lyginti ilgo laiko, reikalingo kariui
parengti.
rezervo neturėjimasDaug problemų sukėlė netin-
kamas požiūris į valstybės turimus
žmonių, ginklų ir kitų vertybių re-
sursus, jų panaudojimą. Lietuvoje
nebuvo organizuojami parengia-
mieji kursai galimam rezervui. Ki-
tuose kraštuose, pavyzdžiui, Pran-
cūzijoje buvo naudojamas milici-
jos principas, kai dalis kaimiečių
buvo mokomi elementarių dalykų
po mišių, sekmadieniais (taip buvo
daroma kai kuriuose privačiuose
dvaruose ir Lietuvoje, pavyzdžiui,
vadinamoje Pavlovo Respubliko-
je pas Ksaverą P. Bžostovskį ar
Radvilų dvaruose), Turkijoje bu-
vo organizuojamos tinkamų karui
žmonių apžiūros ir pan. Visuotinis
bajorų šaukimas, kaip jau buvo mi-
nėta, buvo visiškai apleistas, nors
Ketverių metų seime ir netrūko pa-
siūlymų, kaip šią situaciją keisti.
Nebuvo ir ginklų rezervo bent jau
numatytai 100 tūkst. kariuomenei,
neturėta medžiagos uniformoms,
sandėlių infrastruktūros ir kitų da-
lykų. Teko vienu metu ruoštis ka-
rui, kaupti atsargas, rinkti kantonis-
tus, juos aprūpinti ir mokyti, ir tai
3�
gerokai atsiliepė Lietuvos kariuomenės pajėgumui
priešintis pirmomis karo su Rusija savaitėmis.
Šis pavyzdys gali būti aktualus ir dabartinei Lie-
tuvos kariuomenei ne tik galimo karo atveju, bet ir
išnaudoti visų privalumų kaunantis savojoje teritorijoje,
todėl karas buvo pralaimėtas per kelis mėnesius, nors
kariuomenė sugebėjo išlikti aukštos kovinės dvasios,
išsaugoti savuosius ginklus, paklusnumą vadams ir
siekį kovoti už savo krašto laisvę ir nepriklausomybę.
vietoj iŠvadųLietuvos kariuomenės problemos, būdingos XVIII a.
antrajai pusei yra lygintinos su situacija, kokia yra šiuo
metu Lietuvoje. Kaip ir tuomet, Lietuvos kariuomenė
yra maža, nepakankamai ginkluota, nepajėgi vien sa-
vo jėgomis apginti savo kraštą, tačiau priklausymas
Euroatlantinėms saugumo sistemoms sudaro sąlygas
šiai situacijai keistis. Kaip rodo istorinė patirtis, sąlygų
sudarymas dar nereiškia visų problemų išsprendimo,
kokybines kariuomenės rengimo problemas turime
spręsti patys, remiantis ne tik kaimynų patirtimi, bet ir
savąja istorija, pasinaudoti jos pamokomis. Nors geo-
politinė situacija pasikeitusi, tam tikros tradicijos išlieka
labai ilgą laiką, todėl kai kurie receptai gali pasirody-
ti naudingi net ir praėjus daugiau nei dviem šimtams
metų. Be to, savosios kariuomenės istorijos pažinimas
leidžia geriau suvokti dabartines problemas. Tai ypač
svarbu gyvenant santykinės taikos sąlygomis, kai gy-
nybinis karas savojoje teritorijoje atrodo esantis tolima
ir nereali perspektyva. Tuo tarpu senas šūkis „norėda-
mas taikos, ruoškis karui“ nepraranda savo aktualu-
mo, ir Lietuvai reikia būti pasirengusiai blogiausiems
scenarijams. Tada gal ir pavyks pabėgti nuo lemties,
kurią mums padovanojo XVII–XVIII amžiaus protėviai,
praradę Lietuvos valstybingumą ir privertę lietuvius ir
lenkus tapti sukilimų ir cikliškų okupacijų tautomis.
dR. valdas Rakutis
Karo istorijos centro direktorius
■
4�
KA
RD
AS
20
07
m.
birž
elio
Nr.
3 (
42
6)
Visuomenės veikėjas, pedagogas, ilga-metis LŠS išeivijoje Centro valdybos na-rys, LŠSI Šaulių Žvaigždės ordino tarybos pirmininkas, LŠSI Čikagos (JAV) Nemu-no jūrų šaulių rinktinės vadas, LŠSI gar-bės narys, LŠS garbės šaulys, buvęs gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopos vadas, šios kuopos garbės vadas dm. mjr. Edmundas Vengianskas gimė 1920 m. kovo 2 d. Kau-ne, Lietuvos kariuomenės savanorio, ka-rininko Stasio ir sanitarijos dalinio ūkio administracijos skyriaus tarnautojos Vik-torijos Vengianskų šeimoje. Tėvą pasky-rus tarnauti į Ukmergėje dislokuotą DLK Gedimino pėstininkų pulką, Edmundas Ukmergėje baigė gimnaziją ir mokytojų seminariją. Besimokydamas gimnazijoje įstojo į skautų ir šaulių sąjungas. Mo-kytojavo Ukmergės apskr., Budrių pra-dinėje mokykloje, buvo Ukmergės apskr. sporto apygardos inspektorius. 1940 m. pradžioje įstojo į karo mokyklą Kaune, tačiau, Sovietų Sąjungai okupavus Lie-tuvą ir uždarius mokyklą, jos nebaigė. Dalyvavo 1941 m. birželio 23–28 d. su-kilime. Vokiečių okupacijos metais įstojo į Vietinės rinktinės Marijampolės karo
mokyklą, o vokiečiams ją uždarius, dir-bo Ukmergės policijoje. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, su besitraukiančiais vokiečių kariuomenės daliniais pasitrau-kė į Vokietiją. Vokietijoje dirbo UNRRA įstaigoje, buvo Kempteno pabėgėlių sto-vyklos sporto vadovas, lietuviškos gimna-zijos kūno kultūros mokytojas, krepšinio komandos „Šarūnas“ steigėjas ir vadovas, fizinio auklėjimo ir sporto komiteto vice-pirmininkas.
1949 m. emigravo į JAV. Dirbo sporto organizacijose: Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠAL-FASS) komiteto narys, krepšinio vadovas; futbolo klubo ir komandos steigėjas ir va-dovas, klubo garbės narys. Dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės veikloje: 9 metus buvo Union Pier Lietuvių draugijos pir-mininkas, 1983–1990 m. buvo šios drau-gijos biuletenio redaktorius ir leidėjas, 6 metus buvo Beverly Shores Lietuvių klu-bo narys. Dalyvavo jūrų skautų veikloje. Aktyviai reiškėsi Lietuvių karių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikloje, buvo ilgame-tis jos pirmininkas, garbės narys. Tačiau daugiausia dėmesio E. Vengianskas skyrė
šaulio veiklai. 1963 m. įstojo į gen. T. Daukanto jūrų šaulių kuopą ir jai va-dovavo nuo 1976 iki 2002 m. 1977 m. su Klaipėdos jūrų šaulių kuopos pirmi-ninku J. Mikuliu įsteigė Čikagos Nemu-no jūrų šaulių rinktinę ir buvo ilgametis jos vadas. Buvo ilgametis LŠS tremtyje (išeivijoje) Centro valdybos narys, jūrų šaulių vadovas, Šaulių Žvaigždės ordi-no tarybos pirmininkas. E. Vengianskas buvo 1990 m. atkurto žurnalo „Kardas“ redakcinės tarybos narys.
Už nuopelnus E. Vengianskas apdo-vanotas Lietuvos skautų sąjungos medaliu (1982 m.), „Gintaro“ ir „Inkaro“ ordi-nais, Šaulių Žvaigždės ordinu ir medaliu bei LŠS pasižymėjimo ženklu „Už nuopel-nus Šaulių sąjungai“, 1995 m. jis buvo apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo laips-nio ordinu, 1996–1941 m. Birželio suki-limo dalyvio žymeniu. 1992 m. Lietuvos Respublikos Prezidento A. M. Brazausko dekretu E. Vengianskui buvo suteiktas di-misijos majoro laipsnis.
1997 m. balandžio 23 d. Kaune bu-vo paminėtos Lietuvos karininkų ramovės reprezentacinių rūmų atidarymo 70-osios metinės. Ne kartą Ramovėje lankėsi ir dm. mjr. E. Vengianskas, perdavė dovanų ir linkėjimus nuo ramovėnų išeivijoje. Ra-movės skaitykloje garbingoje vietoje – dm. mjr. E. Vengiansko dovanotos knygos ir gausus muzikos plokštelių rinkinys. Kol jė-gos leido, karininkas visada aplankydavo Ramovę, pasidalindavo gyvenimo patirti-mi, papasakodavo apie veiklą, atgaivintą išeivijoje, džiaugėsi Ramovės restauracijos darbais.
Tautos istorijoje dažniausiai minimi rašytojai, muzikai, menininkai, dvasinin-kai, karžygiai, o tautiečių tylūs darbai pamirštami, neįkainojami patarimai, gili išmintis lieka nuošalyje. Gaila, kad jų at-minimas pamažu išnyksta kartu su pasi-traukusiais į amžinybę liudininkais.
Ramovės viršininkas ats. mjr. Gediminas REUTASŠaulys Stasys IGNATAVIČIUS
Dm. mjr. Edmundas Vengianskas(1920–2007)
Dm. mjr. E. Vengianskas ir LK Ramovės seniūnų tarybos pirmininkas kpt. G. Reutas 1997 m. Kaune.
42
Šiame straipsnyje remiamasi 1528 m., 1565 m. ir
1567 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuome-
nės surašymais. Karių sąrašai šaltiniuose pateikti pagal
teritorijas, pvz., Žemaitija, Voluinė, Palenkė, Trakų ir Vil-