2. ŽEMDIRBYSTö IR APLINKOS APSAUGA - zum.lrv.lt · Rūgščias dirvas (pH mažesnis kaip 5,5) reikia kalkinti, tačiau ne per daug, ypač sudurp÷jusiuose ir daug organinių medžiagų

7

2. ŽEMDIRBYSTö IR APLINKOS APSAUGA

2.1. RACIONALUS ŪKIO TVARKYMAS

Ūkininkauti reikia prad÷ti nuo gamybos planavimo ir žem÷s ūkio teritorijos organizavimo. Reikia siekti pastovios, gerai apgalvotos ir ilgalaik÷s laukų tvarkos. Turi būti sudaromi ūkių planai, kuriuose pažym÷tos naudmenos, keliai ir grioviai, ir šiais planais vert÷tų dažnai naudotis. Ūkio planuose taip pat nurodomi s÷jomainos laukai, sodyba su gamybiniais pastatais, esami ir planuojami apsauginiai želdiniai. Želdiniai turi skirti gyvenamąją ir gamybinę sodybos dalis. Jie yra ne tik gamtos, bet ir priešgaisrin÷s apsaugos elementas (2.1 pav.).

2.1 pav. Ūkio planas su naudmenomis ir s÷jomainos laukais: I– antrųjų metų daugiamet÷s žol÷s; II– žiemkenčiai; III– kaupiamieji; IV– vasarojus; V– vasarojus su įs÷liu; VI– pirmųjų metų daugiamet÷s žol÷s

Svarbu gerai suplanuoti ganyklų ir šienaujamų daugiamečių žolių plotus. Dirbami laukai turi būti pakankamai dideli, kiek galima vienodesnio dydžio ir keturkamp÷s formos, kad būtų lengviau naudoti žem÷s ūkio techniką.

2.1 Lietuvoje tur÷tų būti pl÷tojamas subalansuotas ūkininkavimas. Ypač svarbu, kad ūkiai, turintys daugiau kaip 15 ha dirbamos žem÷s, sudarytų prekin÷s produkcijos gamybos, tręšimo ir s÷jomainos planus, apskaičiuotų maisto medžiagų (NPK) balansą kiekvienam laukui ir visam ūkiui.1

Kiek leidžia vietos sąlygos, laukų ribos turi būti sutapatinamos su esančiomis

natūraliomis ribomis (grioviais, keliais, upeliais). Pageidautina, kad dirbamoje žem÷je būtų ir kitų naudmenų: miškų, pievų ir ganyklų, pelkių bei vandens telkinių. D÷l ūkio planų sudarymo ir s÷jomainos laukų suprojektavimo rekomenduojama kreiptis į Valstybinį žem÷tvarkos institutą arba Lietuvos žem÷s ūkio konsultavimo tarnybą. Norimų auginti augalų struktūros pasirinkimas - pats pirmasis viso žem÷tvarkos darbo etapas. Pasirenkant ūkio kryptį 1 HELCOM 1992 m. vasario 6 d. rekomendacija 13/9. Azoto, ypač nitratų, išplovimo iš žem÷s ūkio naudmenų mažinimas.

I5,4 ha II

5,9 ha

III5,1 ha

IV5,6 ha

VI5,8 ha

V5,4 ha

8

(specializaciją), būtina atsižvelgti į vietos sąlygas – dirvožemį, reljefą, klimatą bei atitinkamiems regionams perspektyvią specializaciją. Vakarų zonoje, Rytų aukštumose ir pietryčių Lietuvoje daugiau d÷mesio reik÷tų skirti pieno ir m÷sos galvijininkystei, o Vidurio zonoje – intensyvesnei prekinei augalininkystei ir jos deriniams su gyvulininkyste. Be to, ūkio gamybos kryptis neturi kelti gamtosaugos problemų.

Svarstant, kokius augalus reik÷tų auginti, reikia žiūr÷ti, ar išaugintą produkciją bus galima realizuoti. Žem÷s ūkio produkcijos perdirb÷jų ir vartotojų poreikių analiz÷, produkcijos gamybos išlaidos ir mastai, transportavimo bei kooperacijos galimyb÷s taip pat yra svarbūs pasirenkant specializacijos kryptis.

Planuojant ūkinę veiklą, reikia tur÷ti tokią informaciją: 1. Kokia kaina ir kokios galimyb÷s parduoti ūkyje pagamintą prekinę produkciją ar

paslaugą. 2. Kokios numatomos gaminti ir parduoti produkcijos gamybos išlaidos. 3. Dirvožemio, klimatinių infrastruktūros sąlygų atitikimas analogišką produkciją

gaminančių ūkių sąlygoms, pranašumų ir trūkumų analiz÷. 4. Ūkininko ir kitų gamyboje dalyvaujančių asmenų patyrimas bei žinios apie

specializuotosios gamybos kryptį ir galimyb÷s jų įgyti per trumpiausią laiką. 5. Turimos gamybos priemon÷s, jų įsigijimo ir kreditavimo galimyb÷s, turimos

apyvartin÷s l÷šos, jų įsigijimo ir kreditavimo galimyb÷s. 6. Galimų padarinių gamtai nustatymas, apsauginių, prevencinių ir kompensacinių

priemonių taikymo galimybių technin÷-ekonomin÷ analiz÷.

2.2 Sudarydamas prekin÷s produkcijos gamybos planus, žem÷s naudotojas privalo atsižvelgti į valstyb÷s keliamus reikalavimus žem÷s ūkio gamybai atskiruose regionuose, į teritorinį išplanavimą ir specialiąsias žem÷s naudojimo sąlygas.2

Pasirenkant augalininkyst÷s produkciją ir auginamus augalus, atsižvelgiama į

dirvožemio granuliometrinę sud÷tį. Lengvose dirvose didžiausią produkcijos dalį paprastai sudaro grūdai, neblogai dera bulv÷s ir kai kurios žol÷s. Sunkesniuose dirvožemiuose geriau auga ne tik javai, bet ir linai, cukriniai ir pašariniai runkeliai, daugiamet÷s žol÷s.

Augalininkyst÷s produktų gamyba nulemia ir gyvulininkyst÷s kryptį, nes galvijams reikia ganyklų, o kiaulienos gamyba pl÷tojama ten, kur pas÷lių struktūroje gali vyrauti javai. Avininkystę tikslinga pl÷toti kalvotuose rajonuose, nes juose galima tur÷ti sausų ganyklų.

Pašarams gauti reikalingi pas÷lių plotai nustatomi pagal formulę: P = R/D, čia P – perspektyvinis pas÷lio plotas ha; R – reikalingas pašarų kiekis pašariniais vienetais; D – derlingumas pašariniais vienetais iš hektaro. Apskaičiuojant pas÷lių plotus, reikia numatyti, iš kokių augalų gausime mums

reikalingus pašarus. Garantuočiausias žaliųjų pašarų derlius mūsų klimatin÷mis sąlygomis gaunamas iš daugiamečių žolių plotų. Derlinguose priesm÷lio ir lengvo priemolio dirvožemiuose gerai uždera kukurūzai. Nu÷mus kukurūzus vaškin÷s brandos, gerai susmulkinus ir užraugus, pagaminamas vertingas pašaras – grūdainis, kuriuo šeriant galima sumažinti brangių pašarų - koncentratų kiekį galvijų racione. Siekiant tur÷ti baltymingesnių koncentruotųjų pašarų, ankštiniais arba jų mišiniais su varpiniais (vikiai ir avižos, žirniai ir

2 LR Vyriausyb÷s 1995 12 29 d. nutarimas Nr. 1640 d÷l LRV 1992 05 12 nutarimo Nr. 343 “D÷l specialiųjų žem÷s ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo” dalinio pakeitimo.

9

miežiai) reik÷tų aps÷ti apie vieną trečdalį viso pašarui skiriamo vasarojaus ploto. Sudarant pas÷lių struktūrą, reikia apgalvoti, ar visus darbus bus galima atlikti laiku.

2.1 lentel÷je pateikiama, kiek reikia darbo valandų 1 ha auginant kai kuriuos augalus.

2.1 lentel÷. Darbo sąnaudos auginant kai kuriuos augalus (h/ha)

Žem÷s dirbimas ir tręšimas

S÷ja ir priežiūra Derliaus nu÷mimas

Iš viso

Žieminiai kviečiai 6-12 8-9 13-18 27-39

Miežiai 6-7 8 8-13 22-28

Bulv÷s 25-40 22-27 228-230 275-297

Cukriniai runkeliai 17-28 8-12 65-75 90-115

Pašariniai runkeliai 17-28 8-10 105-212 130-250

Kukurūzai silosui 12-15 3-5 7-10 22-30

Svarbu ir augalų produktyvumas, kuris labai priklauso nuo žem÷s našumo. Nustatyta, kad ūkiuose, kurių žem÷s našumas 21 - 30 balų, vienam balui tenka po 0,08 - 0,09 t grūdų. Vidutinio našumo žem÷se, kurios įvertintos 31 - 40 balų, vienam balui tenka 0,07 - ,09, o gerose žem÷se, kurių našumas didesnis negu 40 balų, – po 0,06 - 0,07 t grūdų. Pavyzdžiui, jei ūkio žem÷s našumas 47 balai, javų derlingumas apytikriai bus: D = 47 x 0,07 = 3,3 t/ha. Jei ūkininkas paj÷gus įsigyti reikiamą kiekį trąšų ir pesticidų, turi pakankamai žem÷s ūkio technikos ir žinių viską padaryti pagal agrotechnikos reikalavimus, taikydamas s÷jomainas, gali planuoti iš kiekvieno hektaro gauti ne po 3,3, bet daug daugiau (iki 6-8 t iš ha) javų, palyginti su ankstesniais metais gautais derliais. Žinant javų derlingumą ir taikant derlingumo koeficientus (2.1 priedas), galima apskaičiuoti ir kitų augalų derlių.

Didžiausią produkciją duoda visi kaupiamieji. Naujos auginimo technologijos ir mechanizacija įgalina auginti šiuos augalus taip, kad jų pas÷liai sudarytų net iki 30 proc. ariamosios ūkio žem÷s.

Ankštinių augalų (lubinų, žirnių, vikių, peliuškų, pupų ir ypač dobilų bei liucernos) plotus verta didinti ir ekonominiu, ir ekologiniu požiūriais.

Ypač kruopščiai turi būti rengiami mechanizacijos priemonių ir technologinių kompleksų įsigijimo, taip pat gamybos, kuriai reikia didelių pradinių investicijų (gyvulininkyst÷, sodininkyst÷, šiltnamių daržininkyst÷), planai.

2.3 Žem÷s naudmenų, esančių nacionaliniuose parkuose, draustiniuose ir jų apsaugos zonose, sud÷tis gali būti keičiama tik pagal projektus, suderintus su Aplinkos ministerija ir parkų administracija.3

Daugiau d÷mesio į gamtosaugą turi būti kreipiama rengiant specializuotosios gamybos

kalvotame reljefe, karsto rajone, upių salpose ir paežer÷se planus. Laidžiuose lengvesn÷s granuliometrin÷s sud÷ties dirvožemiuose, kuriuose greičiau užsiteršia gruntinis vanduo, turi būti pl÷tojama ekstensyvesn÷ gamyba.

Durpiniuose dirvožemiuose, žinant jų svarbą aplinkai, rekomenduojama neauginti vienmečių augalų. Pirmenybę reikia teikti pievų ir ganyklų įrengimui, pelkinių uogų auginimui, vandens paukščių veisimui, medžioklei ir kt. Kad sumaž÷tų durpių mineralizacija, galima patvenkti vandenį, atkurti natūralias pievas ir pelkes.

2.2. DIRVOŽEMIO DERLINGUMAS (NAŠUMAS)

Dirvožemio derlingumas (našumas) yra jo paj÷gumas aprūpinti augalus maisto

3 Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas. - V.,1993.

10

medžiagomis ir vandeniu. Derlingas dirvožemis yra neutralios ar artimos jai reakcijos, jame daug augalų pasisavinamų maisto medžiagų, pakankamai humuso ir n÷ra kenksmingų medžiagų. Naudojant žemę, negalima leisti, kad dirvožemio derlingumas arba jo fizikin÷s bei agrochemin÷s savyb÷s blog÷tų, t.y. kad dirvožemis degraduotų (2.2 priedas).

Dirvožemio derlingumą nulemia dirvožemio tipas, granuliometrin÷ sud÷tis, šilumos, vandens ir maisto medžiagų režimas, organinių medžiagų kiekis, mikrobiologin÷s savyb÷s ir taikomos agrotechnikos priemon÷s (žem÷s dirbimas, tręšimas). Ūkin÷ veikla taip pat gerokai veikia šių veiksnių kitimą - didina derlingumą ar skurdina gamtinę aplinką. Neapdairiai didinant trąšų normas (augalai tiek trąšų negali sunaudoti), be reikalo švaistomi pinigai ir gali padid÷ti aplinkos tarša.

Biologiniai dirvožemio derlingumo išsaugojimo ir didinimo metodai šiuo metu laikomi perspektyviausiais. Iš jų rekomenduojami:

a) tinkamos s÷jomainos; b) daugiamečių ankštinių augalų plotų didinimas; c) m÷šlo, šiaudų ir kitų organinių medžiagų panaudojimas humuso kiekiui dirvožemyje didinti; d) tarpinių augalų auginimas žaliajai trąšai; e) dirvožemio kalkinimas. Kad did÷tų dirvožemio derlingumas, reikia išnaudoti ir natūralius gamtinius veiksnius

- dr÷gm÷s pakitimus, gilų įšalą, gilias bei tankias augalų šaknis ir naudingą mikroorganizmų veiklą. Mūsų sąlygomis gilesnių dirvožemio sluoksnių struktūrą gerinti mechanin÷mis priemon÷mis ekonomiškai neapsimoka.

Liucernos, rytiniai ožiarūčiai, raudonieji dobilai, varpin÷s daugiamet÷s žol÷s su tankia, giliai besiskverbiančia šaknų sistema gali būti auginamos dirvos struktūrai pagerinti.

Sekliai nuskustos ražienos ir iš dalies įterpti susmulkinti šiaudai mineralizuodamiesi sujungia nitratus ir padidina humuso kiekį dirvožemyje. Paviršiuje likusios augalų liekanos apsaugo dirvožemį nuo v÷jo erozijos. Neleistina šiaudus deginti - esant labai piktžol÷tam pas÷liui šiaudus reikia kompostuoti ir panaudoti augalams tręšti.

Svarbiausi agrocheminiai parametrai, apibūdinantys dirvožemio derlingumą, yra dirvožemio reakcija, organinių medžiagų, augalų pasisavinamo fosforo ir kalio kiekiai. Be to, reikalingi duomenys apie kalcio (Ca), magnio (Mg) ir mikroelementų - vario (Cu), cinko (Zn), mangano (Mn), boro (B), molibdeno (Mo), kobalto (Co)-kiekius.

Daržov÷ms, aliejiniams augalams, bulv÷ms didelę reikšmę turi kalcio, sieros ir kitų elementų kiekis dirvožemyje. Cheminiai tyrimai yra brangūs, tod÷l, sprendžiant, kokių tyrimų duomenis reikia tur÷ti sudarant tręšimo planus, verta naudotis konsultavimo tarnybų ir mokslininkų patarimais.

Svarbus rodiklis įvertinant dirvožemį yra jo struktūra. Geros dirvožemio struktūros požymiai:

1. Žemę lengva dirbti. 2. Lietaus vanduo greitai susigeria į dirvožemį. 3. Dirvožemis nesutank÷ja ir per daug neperdžiūsta. 4. Dirvožemis pakankamai atsparus sl÷gimui (išlaiko žem÷s dirbimo mechanizmų svorį).

Geros ekologin÷s būkl÷s dirvožemio agrocheminiai požymiai tokie: a) neutrali arba jai artima dirvožemio reakcija; b) nusistov÷jęs organinių medžiagų (humuso) balansas; c) didelis dirvožemio biologinis aktyvumas bei nitrifikacin÷ galia (gerai pasisavinamos

maisto medžiagos, greitai suyra kenksmingos organin÷s medžiagos); d) kenksmingų medžiagų (sunkiųjų metalų, pesticidų) kiekis ne didesnis arba nedaug

didesnis už foninį šių medžiagų kiekį, būdingą tai vietovei. Rūgščias dirvas (pH mažesnis kaip 5,5) reikia kalkinti, tačiau ne per daug, ypač

sudurp÷jusiuose ir daug organinių medžiagų turinčiuose dirvožemiuose. Didelis kalcio kiekis sukelia organinių medžiagų skaidymosi pagreit÷jimą ir kai kurių dirvožemio agrofizikinių

11

savybių pablog÷jimą. Dirvožemio grup÷s pagal organinių medžiagų ir pagrindinių augalams reikalingų

maisto medžiagų atsargas pateikiamos 2.3 priede. Tik nesusl÷gtose dirvose būna gera dirvožemio struktūra. Mineralinio dirvožemio

tankio agronominis įvertinimas pateikiamas 2.2 lentel÷je.

2.2 lentel÷. Mineralinio dirvožemio tankio agronominis įvertinimas

Tankis t/m3

Vertinimas paviršinio ariamojo sluoksnio poarmeninio sluoksnio

Normalus < 1,4 < 1,5

Iš dalies susl÷gtas 1,41-1,5 1,5-1,6

Kritinis tankis > 1,5 > 1,6

2.3. INTENSYVIOJI, SUBALANSUOTOJI IR EKOLOGINö ŽEMDIRBYSTö

Iki šiol dažniau taikoma intensyvioji, dar vadinama įprastine, žemdirbyst÷s sistema. Brangstant trąšoms ir did÷jant produktų kokyb÷s reikalavimams, vis plačiau taikomos subalansuotoji( integruotoji) ir ekologin÷, arba organin÷, žemdirbyst÷s sistemos.

Žemdirbių agronomijos, aplinkos apsaugos žinios bei patirtis, vietos ekonomin÷s, gamtin÷s-klimatin÷s sąlygos, tradicijos ir žem÷s ūkio technikos lygis daug nulemia vienos ar kitos žemdirbyst÷s sistemos paplitimą. Kol trūko maisto produktų, labiausiai buvo paplitusi intensyvioji žemdirbyst÷s sistema. Šiuo metu, kai vis daugiau d÷mesio skiriama produkcijos kokybei ir aplinkos apsaugai, perspektyvesn÷s yra subalansuotoji ir ekologin÷ žemdirbyst÷s sistemos.

2.3.1. Intensyvioji žemdirbyst÷s sistema

Intensyviajai žemdirbystei būdinga specializacija, koncentracija ir gamybos mastų

didinimas, mechanizavimas, cheminių ir biologinių priemonių taikymas, siekiant pagaminti kuo

daugiau prekin÷s produkcijos (2.2 pav.).

2.2 pav. Taikant intensyviąją žemdirbyst÷s sistemą, maisto medžiagų perteklius brangina produkciją ir teršia aplinką

InsekticidaiFungicidai

Herbicidai

Mineralin÷s trąšosOrganin÷s trąšos

Intensyviainaudojam am echanizacija

Ž i n i o s

12

Augalininkyst÷s ūkiai, nelaikydami gyvulių, sumažina žalienų plotus, neaugina daugiamečių žolių, kurios yra labai svarbios didinant dirvožemio derlingumą. Nesant gyvulių, laukai netręšiami organin÷mis trąšomis, d÷l to dirvožemyje maž÷ja humuso. Supaprast÷jus s÷jomainoms arba auginant vienus ir tuos pačius augalus, derlingumui palaikyti reikia daugiau mineralinių trąšų ir augalų apsaugos priemonių. Ilgainiui dirvožemis nualinamas, augalai blogiau pasisavina maisto medžiagas, produkcija brangsta ir did÷ja aplinkos tarša.

Gamybos intensyvinimo ribas nustato žem÷s ūkio gamybos reguliavimo ir aplinkos apsaugos įstatymai bei kiti teisiniai dokumentai.

2.3.2. Subalansuotoji žemdirbyst÷s sistema

Subalansuotoji (integruotoji) žemdirbyst÷s sistema ekonominiu bei ekologiniu požiūriais

optimizuoja žem÷s ūkio gamybą augalininkyst÷s ir gyvulininkyst÷s srityse, ypač tolimesn÷je

ateityje (2.3 pav.).

2.3 pav. Taikant subalansuotąją žemdirbyst÷s sistemą, maisto medžiagų, augalų apsaugos priemonių ir kt. naudojama tik tiek, kiek būtina planuotai žem÷s ūkio produkcijai gauti

Gamtosaugos požiūriu tobulesn÷ subalansuotoji žemdirbyst÷s sistema. Gamyba šalies mastu numatoma tokia (kvotų dydžiui nustatyti), kad patenkintų šalies vidaus poreikius ir turimus eksporto įsipareigojimus. Žem÷s ūkio produkcijos poreikį parodo paklausos ir pasiūlos balansas, natūraliai did÷jantis ar maž÷jantis kiekvienoje šalyje. Žem÷s ūkio produkcijos gamybos mastus, pardavimą ir vartojimą kiekvienoje šalyje rodo statistikos duomenys. Kiek konkrečiai gali pagaminti žem÷s ūkio produkcijos, kiekvienas ūkininkas sužino pagal skirtas supirkimo kvotas. Tai produkcijai, kurios paklausa laikinai daug didesn÷ negu pasiūla, kvotos nenustatomos. Pavyzdžiui, ES šalyse šiuo metu n÷ra avienos kvotų. Taikant šią žemdirbyst÷s sistemą, nustačius produkcijos pardavimo kvotas, gamintojas mažiau rizikuoja investuodamas į gamybą negu esant visiškai laisvai rinkai.

Subalansuotajai žemdirbystei būdinga tai, kad paisoma ne tik ekonominio efekto, gaunamo užbaigus gamybos ciklą ir pardavus produkciją, bet žiūrima ir tolimesn÷s perspektyvos - gamybos poveikio aplinkai. Pavyzdžiui, sudarant planuojamam derliui gauti reikalingų maisto medžiagų kiekio balansą, atliekami ir šių medžiagų pasklidimo į aplinką (vandenis, atmosferą) skaičiavimai bei stengiamasi šią žalą aplinkai sumažinti, ribojant gamybą arba keičiant augalų auginimo technologijas.

Insektic id aiH e rb ic ida i

Fu ngicida i

M in era lin ÷s trą šosO rganin÷s trąš os

M ech an iza cija na udo ja m asaikinga i irrac ion alia i

Ž in ios

13

Pl÷tojant šią žemdirbystę taikomos dirvožemio derlingumą didinančios s÷jomainos - didinami žalienų, ankštinių augalų plotai, s÷jami tarpiniai augalai, o tai verčia auginti ne vien augalus, bet ir veisti gyvulius. Auginant gyvulius, reikia gerai suderinti organinių ir mineralinių trąšų naudojimą. Trąšų naudojama tiek, kiek gali pasisavinti augalai, tod÷l kasmet reikia sudaryti tręšimo planus, maisto medžiagų balansus ne tik laukams, bet ir visam ūkiui. Reikia vesti ūkin÷s veiklos apskaitą. Pesticidų normos mažinamos, jie naudojami tik esant derliaus sumaž÷jimo pavojui. Plačiai reikia taikyti profilaktines ir biologines augalų apsaugos priemones.

2.3.3. Ekologin÷ žemdirbyst÷s sistema

Ekologin÷ žemdirbyst÷ tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi s÷jomainomis ir jų

rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organin÷mis trąšomis: augalų liekanomis, gyvulių m÷šlu,

ankštiniais augalais, žaliąja trąša, kenk÷jų, ligų ir piktžolių nechemin÷s kontrol÷s metodų

įvairove. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apykaitos ciklas. Ekologin÷s žemdirbyst÷s

sistema labai apriboja sud÷tinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių

naudojimą ir taip padidina maisto produktų bei pašarų gyvybingumą.

Ekologin÷ (biologin÷, organin÷, bioorganin÷, biodinamin÷) žemdirbyst÷s sistema taikoma siekiant gaminti neužterštą chemin÷mis medžiagomis produkciją. Chemijos pramon÷s gaminamos mineralin÷s trąšos ir pesticidai pakeičiami natūraliomis, gamtoje esančiomis medžiagomis. Išimtiniais atvejais ir labai ribojant, galima naudoti kai kurias mineralines trąšas ir pesticidus (2.4 pav.).

2.4 pav. Taikant ekologin÷s žemdirbyst÷s sistemas, mineralin÷s trąšos ir pesticidai naudojami prisilaikant Ekologinio žem÷s ūkio taisyklių

2.4 Ekologiniai ūkiai turi laikytis ekologinio žem÷s ūkio taisyklių reikalavimų. Ekologinis ūkis turi būti sertifikuotas, visa produkcija turi būti pažym÷ta ekologiškai švarios produkcijos sertifikavimo ženklu. Turi būti parengtas ekologinio ūkio veiklos planas, sudaryti s÷jomainų, tręšimo planai, įgyvendinta nustatytos formos apskaita.4

Ekologinių ūkių produktyvumą lemia s÷jomainos, maisto medžiagų balansas,

4 Ekologinio žem÷s ūkio taisykl÷s: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas. - Ekoagros, 1999.

In s e k t ic id a iF u n g ic id a i

M in e ra lin ÷ s trą š o s(n e n a u d o ja n t a z o to )

O rg a n in ÷ s trą š o s

M e c h a n iza c ijan a u d o ja m a s a ik in g a i irra c io n a lia i

Ž in io sS e rtifik a ta i

14

pasiekiamas auginant ankštines žoles ir tręšiant organin÷mis trąšomis, tarp jų ir sideratais (žalioji trąša), taip pat kenk÷jų, ligų ir piktžolių necheminių kontrol÷s priemonių įvairov÷.

Susipažinti su ekologinio žem÷s ūkio reikalavimais galima Žem÷s ūkio rūmų Ekologin÷s gamybos skyriuje. Žem÷s ūkio rūmuose galima gauti informaciją apie ekologinio žem÷s ūkio pl÷totę, ekologiškai švarius produktus. Šiais klausimais organizuojami seminarai, kursai bei mokymai, konsultuojama, kaip pereiti iš chemizuoto į ekologinį ūkį.

Pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą kompleksinę programą įgyvendina viešoji įstaiga “Tatulos programa”. Ši organizacija perdirba ir realizuoja sertifikuotus ekologiškai švarius produktus mug÷se, nuosavose parduotuv÷se, taip pat pl÷toja tai šalies ir užsienio rinkose.

Ekologinių ūkių ūkininkus ir kitus žmones, besidominčius ekologiniu ūkininkavimu, vienija ekologin÷s žemdirbyst÷s bendrija “Gaja”. Ekologin÷s žem÷s ūkio produkcijos sertifikavimą atlieka viešoji įstaiga “Ekoagros”. Produkciją padeda realizuoti kooperatyvas “Ekoimpulsas”.

Ūkininkavimo taikant ekologin÷s žemdirbyst÷s sistemas ypatumai : • s÷jomainose būtina auginti ankštinius augalus; • laukams tręšti naudoti organines trąšas ir gerai pagamintus kompostus; • sudaryti palankias sąlygas daugintis sliekams ir kitiems makro- bei

mikroorganizmams. Kad maž÷tų maisto medžiagų nuostoliai, reikia: • gerai atlikti žem÷s dirbimo bei augalų priežiūros darbus; • per dažnai nepurenti (taisant blogai atliktą darbą) žem÷s, saugoti dirvožemį nuo

pernelyg didelio susmulkinimo, organinių medžiagų mineralizacijos ir struktūros gadinimo bei susl÷gimo;

• laikytis tinkamų žem÷s dirbimo ir s÷jos terminų; • s÷ti tarpinius augalus; • gerinti dirvožemio struktūrą; • pl÷sti daugiamečių augalų plotus. Kad nesutriktų maisto medžiagų balansas, reikia nuolat tikrinti maisto medžiagų

atsargas dirvožemyje. Trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti. Tačiau tręšti reikia laikantis ekologinei žemdirbystei keliamų reikalavimų.

Kadangi piktžolių negalima naikinti herbicidais, o augalams apsaugoti nuo ligų ir kenk÷jų galima naudoti tik sertifikuotus insekticidus ir fungicidus, svarbios tokios priemon÷s:

• profilaktika (s÷jomainos, veisl÷s, atsparios ligoms ir kenk÷jams, didel÷ biologin÷ įvairov÷, sudarant sąlygas plisti augalų kenk÷jus naikinantiems aukštesniesiems gyvūnams ir mikroorganizmams);

• mechanin÷s (racionalus žem÷s dirbimas, mechaninis piktžolių, kenk÷jų bei jų kiaušin÷lių naikinimas ir pan.);

• biologin÷s (biopreparatų naudojimas); • piktžolių s÷klų paplitimo mažinimas.

2.5 Gyvulių reik÷tų laikyti tiek, kiek reikia organin÷ms trąšoms sukaupti išsaugant natūralias ganiavos sąlygas. Pirkti pašarai netur÷tų sudaryti daugiau kaip 10 proc. viso naudojamų pašarų kiekio.

Ekologiškai švarius produktus, palyginti su įprastais, bus lengviau realizuoti esant

jiems geros kokyb÷s, šalyje ir užsienyje turint didesnį ir pastovų produkcijos asortimentą bei kiekį. Tod÷l pl÷tojant ekologinę žemdirbystę svarbi valstyb÷s parama, žemdirbyst÷s, perdirbimo ir realizavimo kooperacija ( naudinga pl÷toti “Tatulos programos“ patirtį, kuri visa tai gerai perpratusi).

15

2.4. SöJOMAINOS

Sudarant ir įgyvendinant s÷jomainą, vienu metu sprendžiami ekonomikos, žem÷tvarkos ir agrotechnikos klausimai.

S÷jomaina - tai ariamosios žem÷s naudojimo būdas, kai ji suskirstoma pastoviais ir

lygiais laukais, kuriuose augalai kaitomi iš anksto nustatyta tvarka, atsižvelgiant į ūkio

gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas. Žem÷s ūkio augalų kaitaliojimo tvarka vadinama s÷jomainos schema, o laikas, per

kurį visi schemoje numatyti augalai pereina per vieną s÷jomainos lauką, - s÷jomainos

rotacija. Siekimas mažinti gamybos išlaidas veda prie pigiausiai išauginamų pas÷lių išpl÷timo

tokiu mastu, kad juos tenka ats÷liuoti. Kai viename s÷jomainos lauke kelerius metus auginami tie patys augalai, tai vadinama ats÷liavimu. Ilgai ats÷liuojami augalai yra pastovūs ats÷liai, arba monokultūros, ir s÷jomainoms nepriklauso.

Gali būti ats÷liuojami ir nedidelę dalį visų pas÷lių užimantys kai kurie kultūriniai augalai, ypač kukurūzai, jei trūksta jiems augti tinkamų dirvų. Svarbi aplinkyb÷, nuo kurios priklauso ilgo ats÷liavimo s÷km÷, - tai plintančių per dirvą kenk÷jų ir ligų suk÷l÷jų nebuvimas. Augalų kaitymas labai atpigina ir kovą su piktžol÷mis, geriau išnaudojamas dirvos vanduo ir maisto medžiagos, ilgą laiką nemaž÷ja dirvų derlingumas.

Nors ilgas ats÷liavimas patraukia ūkininkavimo paprastumu, tačiau siejasi su didele rizika patirti didelių ekonominių nuostolių, pavyzdžiui, d÷l ligų ir kenk÷jų išplitimo ar auginamiems augalams nepalankių meteorologinių sąlygų. Ats÷liuojant tenka naudoti daugiau cheminių medžiagų augalams apsaugoti bei trąšų dirvos derlingumui sugrąžinti, kartu didinant šių medžiagų pasklidimo aplinkoje pavojų - žalą gamtai ir žmogui, gyvenančiam toje aplinkoje. Tinkamų s÷jomainų taikymas duoda ekonominę ir aplinkosauginę naudą: a) efektyviau išnaudojamas natūralus dirvožemio derlingumas, tod÷l mažiau reikia mineralinių

trąšų; b) mažiau reikia pesticidų; c) sumaž÷ja dirvožemio erozijos pavojus; d) sumaž÷ja maisto medžiagų išplovimo ir gruntinio bei paviršinio vandens užteršimo pavojus.

Skirtingos ūkio kryptys ir ūkininkavimo sąlygos nulemia labai įvairias s÷jomainas. Pagal paskirtį ir jose auginamų augalų sud÷tį s÷jomainos klasifikuojamos į lauko, pašarines ir specialiąsias. Lauko s÷jomainoje javai ir prekiniai augalai užima daugiau kaip 50%, o pašarin÷je s÷jomainoje daugiau nei 50% sudaro pašariniai augalai. Specialiosios s÷jomainos skirtos tam tikrų augimo sąlygų ir specialios agrotechnikos reikalingiems augalams. Jos yra daržo, medelyno, bityno, vaistingųjų augalų, dirvosaugos.

2.4.1. S÷jomainos schema

Augalų kaitaliojimo tvarka s÷jomainos laukuose turi apsaugoti augalus nuo ligų ir kenk÷jų paplitimo. Tai galima pasiekti s÷jant tuos pačius augalus tame pačiame lauke tik po tam tikros pertraukos. Kai kitaip negalima, taikant labai gerą agrotechniką, miežius galimas s÷ti dvejus trejus, o rugius ir avižas - dvejus metus paeiliui. Kviečius ir cukrinius runkelius pakartotinai s÷ti rizikinga, o linus nuostolinga. Kukurūzus į tą patį s÷jomainos lauką galima ats÷liuoti arba s÷ti po vienerių, rugius ir vasarinius kviečius - po dvejų, avižas, vikius, pupas, lubinus - po trejų, žirnius - po ketverių, dobilus - po ketverių penkerių (keičiant rūšį po dvejų trejų), linus - po šešerių, daugelį kitų augalų - po trejų ketverių metų. Ats÷liavus miežius tur÷tų būti daroma vienerių dvejų metų pertrauka. Kaitomi kultūriniai augalai turi savo priešs÷lį ir pos÷lį. Priešs÷lis - tai anksčiau tame pačiame lauke augę arba augantys augalai, o pos÷lis – tai augalai, kurie augs nu÷mus dabar augančiuosius.

Nustatant rotacijos narių s÷jomainos schemoje skaičių, pirmiausia atsižvelgiama į augalus, kuriems reikalingas pats ilgiausias laikotarpis, kad gal÷tų būti s÷jami į tą pačią vietą. Pavyzdžiui,

16

jei ūkyje auginami linai, tai rotacija turi būti sudaryta ne mažiau kaip iš 7 narių. Dobilai s÷jomainoje dažniausiai naudojami dvejus metus. Be to, vieneri metai dar praeina nuo jų s÷jos iki naudojimo. Vadinasi, dobilai dirvą užima trejus metus. Kadangi jie reikalauja trejų ketverių metų pertraukos, kad būtų s÷jami toje pačioje vietoje, rotaciją reikia sudaryti iš 6 -7 narių.

Nustačius, iš kiek narių bus sudaryta rotacija, apskaičiuojama, kiek ariamosios žem÷s teks vienam rotacijos nariui. Patogiausia, kai ta dalis bent apytikriai prilygsta kuriai nors vienai augalų grupei. Nedideli (10-15 proc. vienam rotacijos nariui tenkančio ploto) pas÷lių ploto skirtumai yra leistini. Gerai s÷jomainos schemai keliami šie reikalavimai:

1) s÷jomaina turi der÷ti su ūkio gamybos specializacijai tinkama pas÷lių struktūra, aptarta 2.1 skyriuje;

2) s÷jomainoje turi būti išlaikyta kiekvieno kultūrinio augalo grįžimo į tą pačią vietą bent minimali pertrauka;

3) kiekvienas s÷jomainos narys turi eiti po kiek galima geresnio priešs÷lio. Iš s÷jomainos schemos matyti, kokia dalis viso s÷jomainai skirto ploto tenka kiekvienam

augalui. Tarkime, kad s÷jomaina susideda iš 8 s÷jomainos narių, iš kurių 3 javai; tai sudarytų (100:8=12,5%; 12,5x3=37,5%) 37,5 procento viso s÷jomainos ploto. Šitaip lengva patikrinti, ar s÷jomainos schema dera su pas÷lių struktūra. Prireikus keistina ir pas÷lių struktūra, atsižvelgiant į tai, ar galima schemoje parinkti tinkamus numatomiems auginti augalams priešs÷lius.

Nevienodos priešs÷lin÷s vert÷s augalus galima suskirstyti į dvi grupes: vieni iš jų dirvos derlingumą išnaudoja, bet prie jo padidinimo neprisideda, kiti dirvos derlingumą atkuria, palaiko ir didina. Prie pirmųjų priskiriami linai ir varpiniai javai, prie antrųjų – kaupiamieji, ankštiniai javai ir daugiamet÷s žol÷s. Kad visi žem÷s ūkio augalai s÷jomainos schemoje išsid÷stytų po gerų priešs÷lių, reikia, kad dirvos derlingumą mažinantys augalai būtų keičiami dirvos derlingumą didinančiais augalais. Pavyzdys schemos, kurioje 9 laukų rotacijoje dirvos derlingumą didinantys augalai kaitaliojami su derlingumą mažinančiais augalais, pateiktas 2.4 priede.

Atskirų derinių pavyzdžiai: bulv÷s ir miežiai; vikių ir avižų mišinys žaliajam pašarui ir žieminiai kviečiai; daugiamet÷s pašarin÷s žol÷s ir linai. Laikoma, kad dirvožemio derlingumą dobilų ir varpinių žolių mišinys padidina dvejiems trejiems metams, o ankštiniai javai - iki vienerių metų. Kaupiamieji augalai, kai gera agrotechnika, padidina dirvos derlingumą iki vienerių metų, sideratai – dvejiems trejiems metams. 2.6 Žem÷s ūkio augalus reiktų auginti s÷jomainose, kur javų priešs÷liai būtų pašariniai, techniniai ir kitokie augalai. Ūkininkams, dirbantiems daugiau kaip 50 ha ariamosios žem÷s, lauko s÷jomainoje reik÷tų auginti bent 20 proc. daugiamečių ir ankštinių augalų.

Dažniausiai derlingumą didinantys augalai daro teigiamą poveikį ir gamtinei aplinkai.

Mažiau azoto trąšų reik÷s, jei į s÷jomainos schemą įtrauksime daugiau ankštinių javų: pupų, žirnių, lubinų. Kaip galima suplanuoti geresnius priešs÷lius nedaug pakeičiant pas÷lių struktūrą, įtraukiant ankštinius javus ir daugiametes žoles, parodyta 2.5 priede.

Intensyvių ūkių s÷jomainų schemose iki 30 proc. pas÷lių gali sudaryti kaupiamieji augalai: cukriniai ir pašariniai runkeliai, bulv÷s, pašariniai kopūstai ir kukurūzai. Siauros specializacijos ūkiuose pas÷lių struktūrai pagerinti, įtraukiant aukštesn÷s priešs÷lin÷s vert÷s augalus į s÷jomainos schemas, rekomenduojama kooperuotis augalininkyst÷s ir gyvulininkyst÷s ūkiams. Jei vasarinių varpinių javų auginsime ne daugiau kaip 50 proc. viso pas÷lių ploto, jų priešs÷liai bus geri.

Dirvožemio derlingumui didinti ir kaip priešs÷lį lauko s÷jomainoje tinka auginti daugiametes pašarines žoles. Grūdų specializacijos ūkiai jas tur÷tų auginti vien tik tam, kad nealintų dirvožemio. Tokiu atveju pašarus galima parduoti arba auginti žoles s÷klai.

17

2.7 Siekiant sumažinti maisto medžiagų nuostolius, visuose ūkiuose, turinčiuose daugiau kaip 15 ha dirbamos žem÷s, 50 proc. ploto tur÷tų būti užimta žiemojančių (žieminių ir daugiamečių) augalų.5

Žiemojantys pas÷liai yra: a) žieminiai javai (kviečiai, rugiai, miežiai, kvietrugiai); b) žieminiai rapsai; c) dobilai ir kitos daugiamet÷s žol÷s (tarp jų ir kultūrin÷s ganyklos); d) daugiamet÷s daržov÷s. Rekomendacija, kad žiemojantys augalai sudarytų 50 proc. visų pas÷lių ploto, lengvai

įvykdoma pieno ir m÷sos specializacijos ūkiuose, ypač jei galvijai šeriami žoliniais pašarais. Lauko s÷jomainoje reikia auginti daugiau žiemkenčių, s÷ti daugiametes žoles (dobilus, motiejukus, eraičinus) į javus kaip įs÷linius augalus.

2.4.2. S÷jomainos laukai

Sudarius s÷jomainos schemą, reikia paskirstyti (padalyti) ūkio ariamąją žemę s÷jomainoms (jei jų ūkyje yra ne viena), o toliau pereiti ir prie pačių s÷jomainos laukų sudarymo. Vieni augalai (dobilai, žirniai, kviečiai, miežiai, cukriniai runkeliai, daugelis daugiamečių žolių) geriau auga sunkesn÷s granuliometrin÷s sud÷ties dirvožemiuose (lengvo ir vidutinio sunkumo priemoliuose), kiti (rugiai, garždeniai, perluočiai, bulv÷s, avižos, lubinai, grikiai, serad÷l÷s) - lengvesn÷s granuliometrin÷s sud÷ties (sm÷lio ir priesm÷lio) dirvožemiuose. Jei ūkyje yra įvairios granuliometrin÷s sud÷ties dirvožemių, galima auginti įvairesnius augalus, tačiau labai didel÷ auginamų augalų įvairov÷ apsunkina darbų organizavimą.

Ūkyje planuojamų auginti augalų pas÷lių plotai yra nevienodi, tod÷l kiekvienam pas÷liui ne visada galima skirti po atskirą s÷jomainos lauką. Mažesnį plotą užimantys augalai gali būti auginami viename s÷jomainos lauke su kitais. Tačiau viename lauke galima s÷ti tik tokius augalus, kurie reikalauja panašaus dirvos paruošimo, tręšimo, vienodos pas÷lių priežiūros, o juos nu÷mus, lieka vienodų savybių dirva. Be to, viename lauke augantys augalai neturi trukdyti ruošti dirvą kitiems augalams. D÷l to jie turi maždaug vienu laiku pasiekti ūkinę brandą, kad būtų galima kartu nuimti. Žem÷s ūkio augalų grupavimo lentel÷ pateikiama 2.6 priede.

Kai dirvožemio derlingumas skiriasi, reikia derintis prie tokių žem÷s savybių, kurių žemdirbiui pakeisti neįmanoma. Mažesniuose ūkiuose gali pasitaikyti tik vienas kitas sklypas, kuriame augalų augimo sąlygos labai skiriasi. Tokie laukai neįtraukiami į s÷jomainą ir vadinami nes÷jomaininiais laukais. Stambesniuose ūkiuose, kai yra didesnių dirbamos žem÷s plotų, kurių dirvožemis skirtingas, galima praktikuoti kelias s÷jomainas.

2.4.3. S÷jomainos įgyvendinimas

Suskirsčius ariamąją žemę s÷jomainos laukais ar sklypais, pasibaigia s÷jomainos sudarymo darbai. Po to reikia įgyvendinti s÷jomainą, t. y. siekti, kad kuo greičiau visus laukus užimtų s÷jomainos schemoje numatyti augalai.

Žem÷s ūkio gamybą derinant prie rinkos ekonomikos sąlygų, sunku išlaikyti ūkyje pastovią pas÷lių struktūrą. Keičiantis pas÷lių struktūrai, reikia keisti ir s÷jomainų schemas. Pas÷lių struktūrą vis vien reikia planuoti nors vieneriems dvejiems metams. Esant stabiliai rinkai pas÷lių struktūra mažai kinta, tada ūkyje visuose laukuose augalus galima kaitalioti vienoda tvarka; to ir siekiama įgyvendinant s÷jomainas. 2.5 paveiksle pavaizduota keturių, o 2.6 - penkių laukų s÷jomaina (rotacija trunka atitinkamai ketverius ir penkerius metus).

5 HELCOM 1992 m. vasario 6 d. rekomendacija 13/9. Azoto, ypač nitratų, išplovimo iš žem÷s ūkio naudmenų mažinimas.

18

2.5 pav. Keturlauk÷ s÷jomaina: A- pirmieji rotacijos metai: I - lubinai pašarui, II – rugiai, III – bulv÷s, IV – avižos; B – antrieji rotacijos metai: I – rugiai, II – bulv÷s, III – avižos, IV – lubinai pašarui

2.6 pav. Penkialauk÷s s÷jomainos pavyzdys: I – pirmųjų naudojimo metų dobilai; II – antrųjų naudojimo metų dobilai; III – žiemkenčiai; IV – kaupiamieji; V – vasarojus su įs÷liu

III5,1

II

5,2

I5,0

IV5,5

V5,3

A

4,6

I4,1

IIIII

4,3

IV4,5

B

IV5,3

II4,6 III

4,3

I4,1

19

Kol sudarytuose laukuose auginami augalai ne pagal suprojektuotą s÷jomainos schemą, reikia kasmet sudarin÷ti pereinamąsias s÷jomainų schemas bei laikinas rotacijas. Auginant augalus, kurie tame pačiame lauke gali būti s÷jami tik po ilgesnio laiko (dobilai, linai, žirniai, rapsai), pereinamosios rotacijos bus ilgesn÷s, jų neauginant – trumpesn÷s. Pereinant prie pastovių s÷jomainų, reik÷tų, kad ūkininkai tur÷tų pastovius laukus ir žinotų bent penkerius metus augintų augalų kaitą. Naudojantis priešs÷lių lentele (2.3 lent.), lengva parinkti priešs÷lį ir sudaryti pereinamąsias s÷jomainų rotacijas. 2.3 lentel÷. Priešs÷lių tinkamumas

Priešs÷lis

Pos÷lis

Ž.

rugia

i

Ž.

kvie

čiai

Mie

žiai

V.

kvie

čiai

Avi

žos

V.

rapsa

i

Griki

ai

Ankš

t. ja

vai

Ž.

rapsa

i

Kuku

rūza

i

Bulv

÷s

Šakn

iava

isia

i

Lin

ai

Dobila

i

Daug

iam

et÷

s va

rpin

÷s

žol÷

s

Vik

ių ir

avi

žų

miš

inys

paša

rui

ir š

ien

ui

Ž. rugiai O • O O O - O + O +

Ž. kviečiai - - • - O - - O + • +

Miežiai + + O O O • + + + + + O

V. kviečiai O - • - • • + + O + O

Avižos O • + + + + + + + +

V. rapsai O O O - + - + + + O + + •

Grikiai O O O • + + • • •

Ankšt. javai + + + O - O - O -

Ž. rapsai - - - O + +

Kukurūzai + + O + • + + + + + O O

Bulv÷s + + + + + + O + +

Šakniavais. + + + O O + - + + + • O O O

Linai + + O • O O • O + + + + - +

Dobilų įs÷lis + • • - - - - - - - - -

+ - labai geras priešs÷lis, - geras, O – vidutinis, • - blogas, - – labai blogas; tuščias langelis – priešs÷lis agrotechniškai geras, ūkiškai blogas.

Pereinamasis laikotarpis paprastai trunka dvejus trejus metus. Įgyvendinus s÷jomainą

prasideda normalus tvarkingas ūkininkavimas. Pereinamajame laikotarpyje ir įgyvendinus s÷jomainas, reikia rašyti užrašus apie kiekviename lauke augintus augalus, derlių, naudotas trąšas, kitas agrotechnikos bei kultūrtechnikos priemones.

2.4.4. S÷jomainos laukai kalvotame reljefe ir karsto zonoje

Skirtingi augalų apsaugos nuo erozijos būdai ir priemon÷s verčia atskirti lygias žemes nuo banguotų, o šias - nuo kalvotų. Tai galima padaryti pagal vyraujančius šlaitų polinkius. Lygioms žem÷ms būdingi šlaitų polinkiai, ne didesni kaip 2-3°, banguotoms – iki 5-6°, kalvotoms - iki 8-10°. Kaip ir lygumose, kalvotame reljefe reikia siekti, kad s÷jomainos laukų forma būtų kuo taisyklingesn÷ – stačiakampio, trapecijos ir pan.

Statesnius šlaitus, kalvų viršūnes ir nepatogius dirbti netaisyklingos formos laukelius, išraižytus griovų, su labai įvairuojančiu dirvožemiu geriausia užs÷ti daugiamet÷mis žol÷mis, o plotus su nuardytu dirvožemiu – užsodinti mišku. Daugiametes žoles kalvotame reljefe taip pat reikia auginti koncentruotų vandens srautų nutek÷jimo vietose, palei upelius, melioracijos griovius.

20

2.8 Kalvoto reljefo ūkiuose (2.7 pav.), turinčiuose daugiau kaip 50 ha dirbamos žem÷s, tur÷tų būti taikomos priešerozin÷s javų- žolių ir žolių-javų s÷jomainos arba rengiamos daugiamet÷s kultūrin÷s pievos ir ganyklos.6

Jei kalvų šlaito nuolydis:

• iki 5°, daugiamet÷s žol÷s s÷jomainoje turi sudaryti ne mažiau kaip 35-40% bendro ploto; • nuo 5 iki 7°, daugiamet÷s žol÷s s÷jomainoje turi sudaryti ne mažiau kaip 50% bendro

ploto; • nuo 7 iki 10°, daugiamečių žolių plotas s÷jomainoje turi sudaryti ne mažiau kaip 65-80%.

Visais šiais atvejais reikia vengti auginti kaupiamuosius augalus. Ten, kur nuolydis 10 - 15°, turi būti auginamos tik daugiamet÷s žol÷s. Šlaitus, statesnius kaip 15°, geriausia apsodinti mišku.

2.7 pav. Vyraujantys Lietuvos žemių polinkio kampai laipsniais

Šiaur÷s Lietuvos karsto zonoje ir apsauginiame rajone Vyriausyb÷ Specialiosiose žem÷s

naudojimo sąlygose nustat÷ normas, kurių laikantis būtų sumažinta gruntinio vandens tarša. Dauguma nuorodų reglamentuoja pas÷lių struktūrą.

2.9 Intensyvaus karsto zonoje ir apsauginiame rajone draudžiama naudoti smegduobes drenažo ir lietaus vandeniui nuleisti. Intensyvaus karsto zonoje nustatoma tokia pas÷lių struktūra ir tręšimo bei augalų apsaugos sistema:7

6 HELCOM 1992 m. vasario 6 d. rekomendacija 13/9. Azoto, ypač nitratų, išplovimo iš žem÷s ūkio naudmenų mažinimas. 7 Specialiosios žem÷s ir miško naudojimo sąlygos. LR Vyriausyb÷s nutarimas Nr.1640. - V.,1995.

21

I grup÷s žem÷je (iki 20 įgriuvų 100 ha) javai tur÷tų sudaryti ne daugiau kaip 50 proc., daugiamet÷s žol÷s - ne mažiau kaip 40 proc., o kaupiamieji augalai – ne daugiau kaip 10 proc. pas÷lių. Metin÷ trąšų norma neturi būti didesn÷ kaip 90 kg/ha azoto, fosforo ir kalio (veikliąja medžiaga). Draudžiama naudoti triazininius herbicidus ir chloro organinius insekticidus. II grup÷s žem÷je (20-25 įgriuvų 100 ha) negalima auginti kaupiamųjų augalų ir veisti naujų pramoninių sodų. II grup÷s žemei taikytina septynlauk÷ s÷jomaina, kai apie 43 proc. pas÷lių ploto užima javai ir 57 proc. - daugiamet÷s žol÷s. Metin÷ trąšų norma neturi būti didesn÷ kaip 60 kg/ha azoto, fosforo ir kalio (veikliąja medžiaga). Draudžiama naudoti herbicidus, retardantus bei insekticidus. III grup÷s žem÷je (50-80 įgriuvų 100 ha) turi vyrauti daugiamečių žolių pievos ir ganyklos, javai gali būti s÷jami tik kaip daugiamečių žolių priešs÷lis. Draudžiama tręšti mineralin÷mis azoto trąšomis. Metin÷ mineralinio fosforo ir kalio trąšų norma neturi būti didesn÷ kaip 60 kg/ha (veikliąja medžiaga). Draudžiama naudoti pesticidus, išskyrus beicus. IV grup÷s žem÷je (daugiau kaip 80 įgriuvų 100 ha) gali būti tik pievos ir miškai. Šioje žem÷je leidžiama auginti medinguosius ir vaistinius augalus. Draudžiama tręšti bet kokiomis trąšomis ir naudoti augalų apsaugos priemones. I-IV grupių žem÷se aplink įgriuvą paliekama ne siauresn÷ kaip 25 m juosta. Draudžiama tręšti, ganyti gyvulius, galima tik šienauti. I-IV grupių žem÷se (tais atvejais, kai jos savininkai ar naudotojai yra sudarę sutartis gaminti ekologiškai švarią žem÷s ūkio produkciją) pas÷lių struktūra gali būti nereglamentuojama, tačiau būtina laikytis tręšimo ir cheminių medžiagų naudojimo taisyklių, nustatytų atitinkamoms žem÷s grup÷ms.

2.8 pav. Lietuvos karsto rajono schema: 1 – karsto rajonas; 2 – intensyvaus karsto zona; 3 – apsaugos zona

2.4.5. Humuso balansas

Įvairūs žem÷s ūkio augalai palieka dirvoje nevienodą organinių liekanų kiekį, tod÷l ir humuso susidaro nevienodai. Humuso dažniausiai pagaus÷ja po daugiamečių žolių. Auginant vienmečius augalus, humuso suardoma daugiau, negu susidaro. Daugiausia humuso suyra ten, kur auginami kaupiamieji, nes d÷l intensyvios pas÷lių priežiūros vyksta sparti humuso mineralizacija (2.7 priedas). Proporcingai s÷jomainoje esančių augalų plotams apskaičiuojamas humuso balansas visam ūkiui. Dažniausiai humuso sumaž÷ja daugiau, negu

N .A k m e n ÷J o n iš k is

P a k ru o jis

R o k iš k is

K u p iš k is

P a n e v ÷ ž y s

B irž a i

L ÷ v u o

M ū š a

Mū

ša T

atu

la

A p a š č ia

P a s v a ly s

1

3

2

L a t v i j a

22

jo susidaro. Norint nenualinti dirvų, reikia tręšti m÷šlu. Kad susidarytų 1 t humuso, reikia 15-12 t gero m÷šlo (20-25 proc. sausosios medžiagos).

2.4.6. Ilgesn÷s vegetacijos ir tarpiniai augalai

2.10 Kad sumaž÷tų maisto medžiagų nuostoliai, s÷jomainoje tur÷tų būti auginama daugiau ilgesn÷s vegetacijos augalų. Tarpiniai (pos÷liniai, įs÷liniai ir ražieniniai) augalai tur÷tų būti auginami trumpos vegetacijos augalų plotuose ir suarus laukus vasarą.

Antroje vasaros pus÷je ir rudens pradžioje, kai temperatūra palyginti didel÷ ir netrūksta dr÷gm÷s, dirvožemyje mineralizuojantis organin÷ms medžiagoms, susikaupia daug mineralinio azoto, kurį produktyviai sunaudoja ilgos vegetacijos arba v÷liau pas÷ti augalai.

Ilgesn÷s vegetacijos augalai: • cukriniai ir pašariniai runkeliai, pašariniai kopūstai, griežčiai; • v÷lyvosios bulv÷s; • kukurūzai silosui; • v÷lyvosios daržov÷s (burok÷liai, v÷lyvosios morkos, v÷lyvieji kopūstai).

Tarpiniai augalai geriausiai tinka gausiai tręšiamuose lengvesn÷s granuliometrin÷s sud÷ties dirvožemiuose. Sunkiose dirvose, turinčiose stambią struktūrą ir blogesnį kapiliarinio vandens režimą, ypač sausesniu laikotarpiu, tikslinga auginti lengviau sudygstančius ir geriau augančius įs÷lius (gausiažiedes svidres ar raudonuosius dobilus) negu pos÷linius augalus.

Tarpinių (įs÷linių ir pos÷linių) augalų sąrašas pateikiamas 2.4 lentel÷je.

2.4 lentel÷. Tarpinių augalų grup÷s

Žiemkenčiai Įs÷liai Pos÷liniai Ražieniniai po javų

Žieminiai rugiai pašarui Pašariniai lubinai Kukurūzai Kryžmažiedžiai augalai

Žieminiai kvietrugiai pašarui

Vasariniai vikiai Žieminiai ir vasariniai rapsai

Rop÷s daigais

Žieminiai vikiai pašarui Serad÷l÷s Pašariniai lubinai

Žieminiai rapsai žaliajai masei

Vienmet÷s svidr÷s Ankštinių ir kryžmažiedžių augalų mišiniai

Žieminiai rugiai žaliajai masei

Dobilai Vienmet÷s svidr÷s, avižų ir serad÷l÷s mišiniai

Rop÷s, facelijos

Auginti tarpinius augalus ypač aktualu specializuotuose grūdų gamybos ūkiuose. Juose, siekiant geresn÷s grūdų kokyb÷s, javai intensyviai tręšiami v÷lesn÷se jų vystymosi faz÷se, tod÷l dirvoje lieka neišnaudotų maisto medžiagų. Tarpiniai augalai pasisavina maisto medžiagas ir neleidžia jų išplauti vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį. Be to, augalų uždengtą dirvą mažiau veikia lietus, tod÷l jos būna geresnių hidrofizikinių savybių, normaliai dr÷gnos ir purios. Tokias dirvas lengva gerai suarti bet kokiu gyliu, tod÷l ir darbo savikaina būna mažesn÷.

2.5. PIEVŲ IR GANYKLŲ ĮRENGIMAS

2.11 Mišrios krypties ūkyje naujos pievos ir ganyklos tur÷tų būti rengiamos plotuose, kurie d÷l dr÷gm÷s sąlygų ir nuolydžių kitiems prekiniams augalams netinkami arba mažai tinkami – žemiausiose vietose arba kalvų šlaituose.

23

Daugiamet÷s pievos ir ganyklos saugo aplinką nuo užteršimo, o jų žolynai yra pigūs ir vertingi pašarai gyvuliams. Pagrindiniai žolynų įrengimo reikalavimai tokie:

• jeigu vietoj senos pievos norite įrengti naują , nepalikite senos suartos pievos žiemai, nes seni žolynai turi sukaupę daug azoto, kuris žiemą išplaunamas, tod÷l tokiu atveju geriau arti pavasarį;

• jeigu laukas labai piktžol÷tas, prieš ariant būtina išnaikinti piktžoles; • dirva s÷jai turi būti gerai, lygiai ir negiliai įdirbta; • reikia atlikti dirvožemio laboratorinį tyrimą; • lengvai augalų pasisavinamas fosforo ir kalio trąšas reik÷tų išberti ir įterpti s÷jos metu,

o azoto trąšas - augalams sudygus; • tiesiogin÷ s÷ja be ants÷lio duoda geriausius rezultatus; • s÷jant su įs÷liu, reik÷tų sumažinti javų s÷klų normą ir padidinti fosforo bei kalio trąšų

normas; • jeigu s÷jama antroje vasaros pus÷je, liepos pabaiga tur÷tų būti galutinis terminas; • kad dygstantys daigeliai nežūtų, dirvoje turi pakakti dr÷gm÷s, tod÷l dirvą prieš s÷ją

būtina ak÷ti ir voluoti; • žolyno tankumas s÷jos metų pavasarį tur÷tų būti 5-7 tūkstančiai daigų kvadratiniame

metre, tod÷l s÷klas reikia įterpti važiuojant per lauką dviem kryptimis; • po s÷jos daugelį piktžolių, ypač aukštaūgių vienmečių, padeda išnaikinti ganymas, bet

galima jas naikinti ir mechaniniu būdu, nupjaunant viršūnes; • žolyną reikia nuganyti iki 5-6 cm aukščio jau ankstyvoje jo įsitvirtinimo stadijoje,

darant nedideles pertraukas; • ganymas, o ne pjūtis pirmaisiais naudojimo metais (t.y. ne įs÷jimo ) suteikia garantijų,

kad žolynas bus tankus. Žolynų priežiūros ir ganymo pagrindiniai reikalavimai: • suplanuokite sistemą prieš ganymo sezoną; • padedami specialistų, sudarykite žolynų tręšimo planą; • pjauti skirtus žolynus tręškite didesn÷mis trąšų normomis negu ganyti skirtus,

geriausia likus šešioms savait÷ms iki pjovimo; • srutomis ar skystuoju m÷šlu tręškite tik pjauti skirtus žolynus, o rudenį, nuo spalio 1

d., skystuoju m÷šlu jų nelaistykite; • sudarykite ganymo aptvarų planą, tai pad÷s jums kontroliuoti gyvulius; • anksti pavasarį sulyginkite kurmiarausius lengvomis ak÷čiomis; • jeigu žolynas labai nelygus, buvo išklampotas, anksti pavasarį privoluokite

sunkiaisiais volais; • naudokit÷s patarimais, koks turi būti žolyno aukštis, kad žol÷s užtektų norimam

gyvulių skaičiui išganyti; • nor÷dami gauti didžiausią efektą, sezono pradžioje derinkite ganomus ir šienui ar

silosui pjaunamus plotus; • kad žolynas būtų vešlus ir didel÷s maistin÷s vert÷s, gerai jį nuganykite sezono

pradžioje; • kad žol÷s neperaugtų (geriausia šienauti plauk÷jančias žoles), jų perteklių vasarą

konservuokite; • kad greičiau želtų ir krūmytųsi atolas, nuganę žolyną, nušienaukite kupstus; • visada stenkit÷s išlaikyti tankų, žemą žolyną; • netręškite azoto trąšomis augimo sezono pabaigoje (rugpjūčio antroje pus÷je), nes

žiemą jos gali būti išplautos ir užteršti vandens telkinius.

24

2.6. ŽEMöS DIRBIMAS

Dirbant žemę žem÷s ūkio padargais, sunaikinamos piktžol÷s, ligų ar kenk÷jų pradai, įterpiamos augalin÷s liekanos, sudaromos palankios fizikin÷s bei hidrofizin÷s sąlygos augti kultūriniams augalams. Žem÷s dirbimas dažnai susiejamas su organinių ir mineralinių trąšų įterpimu, kartais su pesticidų naudojimu. Kiekvieno lauko dirbimas priklauso nuo to, kokie augalai auginami, kokie priešs÷liai, kas numatoma auginti ateityje.

2.6.1. Bendrieji agroekologiniai reikalavimai dirbant žemę

Žem÷ turi būti dirbama kiekvienam laukui turint bent dvejų trejų metų perspektyvą.

2.12 Žem÷s dirbimas tur÷tų būti suderintas su kitomis augalų derlių lemiančiomis priemon÷mis: s÷jomaina, tręšimu, s÷ja. Žem÷ tur÷tų būti dirbama, kai dirvožemio dr÷gm÷ optimali (60-80 proc. lauko dr÷gm÷s imlumo).

Optimalus žem÷s dirbimo laikas pavasarį labai priklauso nuo dirvožemio granuliometrin÷s

sud÷ties ir dr÷gm÷s kiekio – dirvožemio brandos. Optimalus dirvos dr÷gnumas kinta nuo 60 iki 80 proc. lauko dr÷gm÷s imlumo. Geriausiai trupa vidutinio dr÷gnumo dirva. Kuo sunkesn÷ dirva, tuo trumpesnis tinkamiausias dirbimo laikas. Sm÷lio dirvos niekada nesupuola, neištęžta, bet jų negalima dirbti tuoj pat po lietaus. Tinkamas laikas žemei dirbti rudenį yra ilgesnis, bet atid÷liojant ir v÷linant arimą, gali daug prilyti ir įmirkti žem÷, o rudenį dr÷gm÷ garuoja labai l÷tai. Anksti suarus, dirvoje prasideda organin÷s medžiagos mineralizacija. Susidarę nitratai, at÷jus lietingam laikotarpiui, gali būti išplaunami. Tod÷l dirvas, suartas vos nu÷mus pagrindinių augalų derlių, reikia užs÷ti tarpiniais augalais.

N÷ra kokio nors vieno žem÷s dirbimo būdo, tinkamo visais atvejais. Kiekvienam s÷jomainoje auginamam augalui priklausomai nuo jo biologinių ypatybių reikia atitinkamo žem÷s dirbimo. Kiekvienai augalų grupei (žieminiams, vasariniams javams, šakniavaisiams, bulv÷ms) sudaromos žem÷s dirbimo sistemos.

Kalvotame reljefe didžiausi derliai gaunami, kai lengvo ir vidutinio sunkumo priemolio šlaitai ariami 20-25 cm gyliu. Giliai ariant, iš podirvio išverčiama daugiau molio dalelių, tod÷l po lietaus dirvos paviršius apnešamas dumblu, sumaž÷ja vandens laidumas, suintensyv÷ja dirvos erozija. Kalvoto reljefo eroduojamas piktžol÷tas dirvas rekomenduojama giliai arti tik kas treji metai. Arti ir kartu purenti podirvį dažniausiai trukdo akmenys, tod÷l taip dirbti žemę nerekomenduojama. Vandens eroziją kalvose labiausiai didina labai seklus (10 cm gylio) arimas. Kalvotose dirvose tur÷tų būti ariama normaliu (20 cm) gyliu. Pavasarinis dirvų arimas Lietuvos sąlygomis n÷ra tinkamas d÷l kelių priežasčių: • pavasarį, laukiant, kol pradžius 15-17 cm dirvožemio sluoksnis, v÷luojama augalų s÷ja; • suarus dirvą, armuo gali išdžiūti; tada pas÷tos s÷klos ilgai nesudygsta; • pavasariniam arimui reikia žem÷s dirbimo agregatų, kurie vienu važiavimu iš karto aria,

ruošia s÷klos guolį ir s÷ja. Jų dar labai trūksta. Kalvoto reljefo sąlygomis vietoj rudeninio dirvų arimo verstuviniu plūgu

rekomenduojama dirvas purenti sunkiuoju (čizeliniu) kultivatoriumi 20-22 cm gyliu pra÷jus 2-3 savait÷ms po ražienų nupurškimo herbicidais.

Arimo pakeitimas kultivavimu sunkiuoju kultivatoriumi (čizeliu) sumažina vandens eroziją

1,6 karto. Sumaž÷ja ir energijos sąnaudos.

Nuskustas dirvas po 2-3 savaičių reikia suarti verstuviniu plūgu 20-22 cm gyliu; sunkusis kultivatorius tokiu atveju netinka. Jei nu÷mus derlių ražienos buvo purškiamos herbicidais, kalvotų dirvų trejus metus iš eil÷s galima nedirbti rudenį. Nedirbant rudenį, nuo šlaito nuplaunama 8,9 karto mažiau dirvožemio, palyginti su suarta dirva.

25

2.6.2. Agronominiai reikalavimai ruošiant dirvas s÷jai

2.13 S÷jai dirva tur÷tų būti paruošta taip, kad s÷klų įterpimo gylyje vyrautų 1-5 mm dirvožemio trupin÷liai ir jame būtų pakankamai augalų pasisavinamos dr÷gm÷s.

Priešs÷jinis dirvos dirbimas pavasarį labai priklauso nuo augalų biologinių savybių, jų

dygimo bei augimo reikalavimų ir rudeninio dirvos dirbimo. Priešs÷jinis dirvos dirbimas tur÷tų būti atliekamas optimaliu augalams dygti ir augti gyliu (3-8 cm).

Lygumose, kai rudeninis arimas atliktas gerai, s÷jai dirvą galima paruošti vidutinio sunkumo ak÷čiomis (ak÷jama 4-5 cm gyliu). Kai dirva prasčiau suarta, per žiemą labai supuolusi, reikia gilesnio ir intensyvesnio priešs÷jinio dirvos dirbimo kultivatoriumi (6-8 cm gyliu), agreguojamu su ak÷čiomis (4-5 cm gyliu). S÷klos guoliui ruošti labai gerai tinka kombinuotas s÷klos guolio ruošimo agregatas (germinatorius).

Kultivuojant rudenį suartus šlaitus, kultivatorių tikslinga agreguoti su vidutinio sunkumo ak÷čiomis ir tuoj pat aps÷ti kalvų viršūnes bei šlaitus, nelaukiant, kol pradžius tarpukalvių lomos. Tarpukalvių lomose esančias dirvas dirbti ir įs÷ti tada, kai jos pakankamai pradžiūsta, arba aps÷ti jas daugiamet÷mis žol÷mis.

Rudenį neskustas ir suartas bei herbicidais (glifosato grup÷s) nupurkštas ražienines dirvas pavasarį reikia 2-3 kartus kultivuoti kultivatoriumi, agreguojamu su vidutinio sunkumo ak÷čiomis. Kai rudenį suarta gerai, pavasarį pakanka kultivuoti ir ak÷ti 1-2 kartus. Pavasario s÷jai dirvas kalvotame reljefe iš rudens ruošti netikslinga, kadangi rudenį suartoje, kultivuotoje ir ak÷toje dirvoje 1,6 karto padid÷ja vandens erozija; be to, tokios įdirbtos dirvos pavasarį ilgiau (2-4 dienomis) džiūsta.

Žiemkenčiai. Laukus, kuriuose bus s÷jami žieminiai kviečiai, rugiai, kvietrugiai ir miežiai, būtina gerai išlyginti, kad neliktų įdubimų, nes juose rudenį ir žiemą kauptųsi vanduo. Tai atliekama nuskutus ražienas, prieš gilųjį arimą. Prieš s÷ją dirva negiliai purenama, kad s÷kla atsigultų ant kietesnio ir dr÷gnesnio pado, geriau sudygtų, tvirčiau įsišaknytų ir mažiau nukent÷tų nuo nepalankių meteorologinių veiksnių. Žiemkenčiams laukai iš rudens turi būti gerai išlyginti ir prieš s÷ją supurenti optimaliu s÷klų guoliui gyliu.

Prieš s÷ją lengvesn÷s granuliometrin÷s sud÷ties ir nesupuolusias dirvas pakanka 2 kartus nuak÷ti sunkiomis ak÷čiomis (5-6 cm gyliu). Sunkesnes, supuolusias dirvas reikia kultivuoti (8-10 cm gyliu). Žieminių kviečių s÷klą geriausia įterpti 3-5 cm gylyje. Optimalus žieminių rugių s÷klos įterpimo gylis - 3-4 cm sunkesn÷se ir 4-5 cm - lengvesn÷se dirvose; kvietrugių s÷klos sunkesn÷se dirvose įterpiamos 3-4 cm gyliu, o lengvose - iki 5 cm gylio. Tinkamai sureguliavus s÷jamąsias, net giliau prieš s÷ją kultivuotoje dirvoje s÷kla įsiterpia tik 0,4-0,5 cm giliau, nei vien ak÷čiomis paruoštoje dirvoje. Po s÷jos dirvos paviršius turi būti lygus, kad dygimo sąlygos būtų vienodos visoms s÷kloms .

Vasariniai javai. Vasarinius miežius reikia s÷ti anksti, kai tik trupa ak÷jama žem÷. Pirmiausia pradedamos ruošti lengvos dirvos (iš jų dr÷gm÷ greitai garuoja). Kuo sunkesn÷s dirvos, tuo atidžiau parenkamas dirbimo laikas, nes jų tinkamas žem÷s brandos laikas yra trumpas, nors v÷lesnis nei lengvų dirvų. Sunkesn÷s granuliometrin÷s sud÷ties dirvose vasarinių miežių derlių lemia ne priešs÷jinis žem÷s dirbimas, bet ankstyva s÷ja. Priemolio dirvose kiekviena suv÷luota miežių s÷jos diena sumažina grūdų derlių vidutiniškai 50 kg/ha. Miežių agrotechnin÷ s÷jos trukm÷ yra 6 dienos. Optimali miežių s÷jos trukm÷, vertinant ekonominiu ir organizaciniu požiūriais, gali būti 9 dienos. Miežiai ir kviečiai tur÷tų būti pas÷ti per 6 d., o avižos - tuoj po to, kai galima įeiti dirbti į laukus.

Lengvose dirvose priešs÷jinio žem÷s dirbimo būdas, intensyvumas ir gylis, jei nesuv÷linama s÷ja, vasarinių miežių derliui esminio poveikio nedaro. Lengvose dirvose pavasarį žemę pakanka paruošti sunkiomis ak÷čiomis, o kultivatorius naudoti tik gausiau daugiamet÷mis piktžol÷mis užterštose dirvose, kad jų norag÷liai ištrauktų į dirvos paviršių sudžiūti pavasario kaitroje varpučio ir kitų piktžolių požemines dalis. Geriausios vasarinių miežių dygimo sąlygos - kai dirva įdirbama ir miežiai pas÷jami 4-5 cm gyliu. Daugiamečiai meteorologiniai steb÷jimai

26

rodo, kad pavasarį vidutiniškai kas trečią dieną lyja. Rikiuojant s÷jos darbus, svarbu į tai atkreipti d÷mesį, kad kiekvienas paruoštas laukas būtų tuoj pat užs÷tas ir netektų įdirbtos dirvos ruošti dar kartą, v÷linti s÷ją, laukiant, kol žem÷ v÷l pradžius.

Vasarinius kviečius reikia s÷ti kartu su kitais anksti s÷jamais javais, tačiau s÷jos ankstyvumo atžvilgiu jie užima tarpinę vietą tarp avižų ir miežių. Dirvas vasariniams kviečiams pavasarį reikia gerai supurenti. Blogiau įdirbtoje dirvoje s÷klos blogiau dygsta ir pas÷lis gerokai išret÷ja. Priešs÷jiniam dirvos paruošimui naudojami tie patys žem÷s dirbimo padargai, kaip ir kitų javų žemei ruošti. Lengvo priemolio dirvoje didžiausias vasarinių kviečių derlius gaunamas, kai dirva supurenama prieš s÷ją giliau nei 5 cm. Sunkaus priemolio dirvoje geriausias derlius gaunamas prieš vasarinių kviečių s÷ją purenant dirvą spyruokliniu kultivatoriumi 10 cm gyliu. Jų s÷kla įterpiama 3-5 cm gyliu.

S÷jos laikas daro didesnį poveikį avižų derlingumui nei miežių. Jų s÷kloms sudygti reikia daug dr÷gm÷s (60-100 proc. vandens nuo grūdų mas÷s), tod÷l jas reikia s÷ti anksčiausia. V÷linant žem÷s dirbimą ir s÷ją, avižos labiau nukenčia nuo ligų (vainikuotųjų rūdžių) ir maž÷ja derlius. Kiekviena suv÷linta avižų s÷jos diena, palyginti su ankstyvąja s÷ja, sumažina grūdų derlių 36 kg/ha. Lengvose dirvose pavasarį dirvą kultivuoti su ak÷čiomis užtenka vieną kartą. Kai tik galima įeiti, dirvą reikia nuak÷ti ir s÷ti avižas. Sukultūrintose, nepiktžol÷tose dirvose gilus priešs÷jinis dirvos purenimas (iki 12 cm gylio), palyginti su purenimu 5 cm gyliu, avižų derlingumui teigiamo poveikio nedaro. Sunkesn÷se dirvose avižų s÷klos įterpiamos 3-4 cm, o lengvesn÷se kiek giliau - 4-5 cm.

Ankštiniai. Žirniams, vikiams ir pupoms gerai iš rudens suartas dirvas galima paruošti vien sunkiomis ak÷čiomis. Jei dirva blogiau suarta, reikia kultivuoti kultivatoriumi, agreguojamu su vidutinio sunkumo ak÷čiomis. Dr÷gnokos dirvos pirmą kartą kultivuojamos 6-10 cm gyliu, po to - iki 10-12 cm gyliu. Per daug susmulkinti žemę, ypač sunkesniuose dirvožemiuose, nenaudinga, nes dygstantys augalai gauna mažiau oro. Vidutinio sunkumo ir sunkesnes dirvas reikia ak÷ti 2-3 kartus. Vidutinio sunkumo dirvoje optimalus žirnių s÷klos įterpimo gylis - 4-6, sunkiose - 4-5 cm, lengvesn÷se - 9-10 cm. Sunkesn÷se priemolio dirvose vikiai s÷jami 3-4, lengvesn÷se priemolio - 4-5 ir priesm÷lio dirvose - 5-6 cm gylyje. Pupų s÷klų įterpimo gylis sunkesn÷se dirvose 5-8, lengvose - 6-8 cm. Žirniai, vikiai ir pupos tur÷tų būti s÷jamos kiek galima anksčiau - kai tik galima prad÷ti dirbti laukus.

Rudenį gerai suartas lengvas nesupuolusias dirvas lubinų s÷jai pavasarį galima paruošti vien tik ak÷čiomis. Kultivuotose ir ak÷tose lengvose dirvose lubinų derlius nebūna didesnis negu vien ak÷tose. Tik supuolusias dirvas reikia negiliai kultivuoti. Lubinai gerai dygsta, kai jų s÷kla įterpiama 3-4 cm gylyje. Giliau įterpus, s÷klų daigumas sumaž÷ja 25-50 proc.

Grikiai s÷jami v÷liausiai iš visų vasarinių javų, nes yra labai jautrūs šalnoms, tod÷l iš rudens suarta dirva iki s÷jos kultivuojama ir ak÷jama keletą kartų. Pirmą kartą kultivuojama ir ak÷jama, kai tik dirva pakankamai pradžiūsta, o iki s÷jos piktžol÷s naikinamos, jei reikia. Taip dirbant sunaikinamos pagrindin÷s dirvos paviršiuje esančios piktžol÷s. Lengvose dirvose grikių s÷kla gali būti įterpiama iki 7 cm gylio, sunkesn÷se - 4-5 cm gylyje.

Bulv÷s. Bulv÷s m÷gsta purią dirvą. Lengvo priesm÷lio dirvose gilesnis rudeninis dirvų arimas bulv÷ms didesn÷s naudos neduoda. Sodinant bulves po javų, svarbu iš rudens nuskusti ražienas, o v÷liau rudenį suarti per visą armens sluoksnį. Nustatyta, kad nuskutus ražienas piktžolių sumaž÷ja 4 kartus. Bulv÷s tur÷tų būti sodinamos į nepiktžol÷tą, gerai supurentą dirvą, sušilusią ne mažiau kaip iki 5oC.

Sodinant bulves po ankštinių ar kitų v÷lai nuimamų augalų, skusti ražienas n÷ra laiko, tod÷l laukas iš karto giliai suariamas. Rudenį suartą dirvą pavasarį pirmiausia reikia suak÷ti, tada dirva greičiau įšyla, anksčiau išdygsta piktžol÷s, kurios v÷liau sunaikinamos kultivuojant ir ak÷jant. Jei bulv÷s auginamos nenaudojant herbicidų, racionaliausia tarpueilius įdirbti penkis kartus - tris kartus kauptuvu kartu su tinklin÷mis ak÷čiomis iki sudygimo ir du kartus apkaupti sudygus. Labai piktžol÷tose dirvose piktžoles galima naikinti ir herbicidais. Geriausia herbicidus derinti su bulvių kaupimu. Nors herbicidai tinka piktžol÷ms naikinti

27

bulv÷se, tačiau reikia stengtis bulves, ypač s÷klines ir valgomąsias, užauginti nenaudojant herbicidų.

Linai. Daugiamet÷mis piktžol÷mis užterštoje lengvo priemolio dirvoje didžiausias stiebelių bei s÷menų derlius ir mažiausia piktžolių pas÷lyje būna nuskustoje ir v÷lai rudenį suartoje dirvoje. Mažiausias derlius ir daugiausia piktžolių (ypač daugiamečių) būna anksti rudenį suartoje dirvoje. Pavasarį ruošiant dirvą linų s÷jai, siekiama sunaikinti piktžoles, išsaugoti kuo daugiau dr÷gm÷s ir sudaryti purų dirvožemio paviršių. Prieš s÷jant linus dirvą tikslinga negiliai sukultivuoti ir suak÷ti. Didžiausias pluošto ir s÷menų derlius gaunamas pas÷jus linus 7,5 cm tarpueiliais, s÷klą įterpiant ne giliau kaip 1,5-2 cm gyliu. Aps÷tą lauką naudinga suvoluoti.

Cukriniai runkeliai. Cukriniai runkeliai geriausiai auga lengvo priemolio dirvose. Dirvos rudenį skutamos ir ariamos arba skutamos, lyginamos ir ariamos. Suartos dirvos nepatartina lyginti, nes pavasarį ji ilgiau džiūsta ir prad÷ti dirbti tenka 2-4 dienomis v÷liau. Nenaudinga dirvas lyginti ir pavasarį, nes sumaž÷ja derlius. Pavasarį, kai tik galima įeiti, dirva suak÷jama. Puri dirva įdirbama ak÷čiomis, supuolusi negiliai (6-8 cm gyliu) kultivuojama ir ak÷jama, o prieš s÷ją suvoluojama. S÷klas reikia įterpti sunkiose dirvose 2-3, o lengvose priesm÷lio dirvose - 3-4 cm gylyje.

Žieminiai rapsai. Žieminiams rapsams, nu÷mus priešs÷lius, dirva ruošiama taip pat kaip ir kitiems žieminiams javams. S÷jant po ankstyvųjų mišinių, nuimtų žaliajam pašarui, ir pirmosios pjūties daugiamečių žolių, svarbu nuskusti ražienas ir giliai suarti. S÷jant juos po javų, priešs÷lis nuimamas v÷lai ir nelieka laiko ražienų skutimui. Tokiu atveju dirvos iš karto giliai suariamos. Bet kuriais atvejais dirva turi būti giliai suariama ne v÷liau kaip dvi savait÷s iki s÷jos, kad gerai susigul÷tų. Dirvai nesusigul÷jus, lauką tikslinga suvoluoti. Kai laukas tinkamai suartas, prieš s÷ją lengvas dirvas galima paruošti ak÷čiomis. Kai dirva ruošiama kultivatoriumi, svarbu ją supurenti negiliai. Prieš rapsų s÷ją visas dirvas būtina suvoluoti žiediniu volu. Geri derliai gaunami, kai s÷jama 12,5 cm tarpueiliais 1-2 cm gylyje. Jei s÷jos metu dirva sausa, reikia s÷ti 2-3 cm gylyje. Pas÷jus laukas suvoluojamas.

Vasariniai rapsai. Vasariniams rapsams rudenį žem÷ dirbama taip, kaip ir vasariniams javams, bet prieš s÷ją būtina suvoluoti. Vasariniai rapsai s÷jami anksti pavasarį kartu su ankstyvaisiais javais. S÷klos įterpiamos sunkesn÷se dirvose 1-2 cm gylyje, lengvesn÷se - 2-3 cm gylyje. Pas÷jus lauką reikia dar kartą suvoluoti, tada rapsai greičiau ir vienodžiau sudygsta.

Dobilai. Kadangi dobilai įs÷jami į javus ar mišinius pašarui, dirva dirbama atsižvelgiant į ants÷linių augalų poreikius. Svarbu, kad dirva būtų nepiktžol÷ta, nes piktžol÷s, ypač varputis, labai kenkia dobilams. Į vasarinius javus dobilai įs÷jami pavasarį s÷jant ar pas÷jus vasarojų, o į žieminius rugius - kai tik galima įeiti į dirvą. Vidutinio sunkumo dirvose dobilų s÷klą geriausia įterpti 1 cm, o lengvose dirvose - 2 cm gylyje. Kad s÷klos būtų tinkamai įterptos, prieš s÷ją lauką reikia suvoluoti. Pas÷jus dobilus, laukas voluojamas dar kartą.

2.6.3. Manevravimas žem÷s ūkio mašinomis ir dirvos susl÷gimas

Sutank÷jusio dirvožemio derlingumas visada mažesnis. Žem÷s ūkio mašinoms jud÷ti geriausiai tinka daugiamet÷mis žol÷mis aps÷tos pagrąžos, kurios gali būti įrengiamos žemę naudojant ekstensyviai.

Žem÷s susl÷gimo pavojus gali būti sumažintas geriau parenkant žem÷s dirbimo laiką bei derinant žem÷s ūkio technikos galingumą ir padargus su galingumu, reikalingu žemei dirbti .

2.14 Žem÷s ūkio mašinos laukuose turi jud÷ti taip, kad dirvožemis būtų kuo mažiau tankinamas, smulkinamas, trinamas.

28

Didžiausias jud÷jimas tur÷tų vykti gerai įrengtais lauko keliais, kurių skaičius turi būti kuo mažesnis. Bendri nuostoliai intensyviai važin÷jant keliais ruožais yra mažesni negu transportui judant neplaningai. Žem÷s paviršiaus susl÷gimas mažesnis, jei traktoriaus ar padargų sl÷gis pasiskirsto didesniame plote, pavyzdžiui, naudojant platesnes padangas arba sudvejinus ratus. Struktūros ardymas maž÷ja neleidžiant slysti ratams. Kad nebūtų tankinami gilesni dirvožemio sluoksniai, reikia, kad gerai veiktų drenažas.

Žem÷s ūkio mašinos lauku (tręšiant, purškiant, kultivuojant) turi važiuoti tomis pačiomis v÷ž÷mis. Tokiu atveju:

• tolygiau paskirstomos trąšos ir pesticidai, d÷l to būna vienodesn÷s visų augalų augimo sąlygos;

• fiksuotos v÷ž÷s augant augalams apsaugo greta esančius plotus nuo susl÷gimo ir pas÷lių mindžiojimo.

Fiksuotas v÷žes geriausia padaryti s÷jant. S÷jamosios plotis turi atitikti kitų, v÷liau naudojamų, padargų užgriebio plotį, arba šie pločiai turi būti suderinti (pavyzdžiui, trys s÷jamosios važiavimai turi atitikti vieną cheminių medžiagų purkštuvo užgriebį).

Nuolatines žem÷s dirbimo ir pas÷lių priežiūros v÷žes galima padaryti: • pirmojo purškimo arba tręšimo metu pažymint v÷žių vietas gair÷mis ir v÷lesnių darbų

metu važiuojant tomis pačiomis v÷ž÷mis; • pirmojo purškimo arba tręšimo metu su specialiu žymekliu iškertami augalai v÷žių

vietose; • v÷ž÷s suformuojamos s÷jos metu uždarius s÷jamuosius aparatus v÷žių vietose;

2.9 pav. Fiksuotų v÷žių išd÷stymas suderinant įvairių padargų užgriebio pločius: 1 – s÷ja; 2 – purškimas; 3 - tręšimas

123