13987 KTB 2011 2(22) · mens – Seimo atstovo Seimo nario Vidmanto Žiemelio rašytiniai paaiškinimai, ku-riuose teigiama, kad BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (22)

PASIKEITIMAI KONSTITUCINIAME TEISME

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

PRANEŠIMAI

VENECIJOS KOMISIJOJE

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

11

◆

B

AL

AN

DIS

–B

IRŽ

EL

IS

Nr. 2 (22)BALANDIS–BIRŽELIS

2011ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS


2011

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkė

Toma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojas

Kęstutis Jankauskas

Nariai:

Egidijus Šileikis

Ramunė Sakalauskaitė

Rima Mekaitė

Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

Telefonas (8 5) 212 6043

El. paštas [email protected]

Interneto adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama

be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2011

TURINYS



Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 dalies

(2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Kons-

titucijai, 2011 m. balandžio 7 d.

Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio

30 d. redakcija) 34 straipsnio, 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos

politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės

įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos

Respublikos Konstitucijai, 2011 m. gegužės 11 d.

Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birže-

lio 21 d. redakcija) 42 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl

Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo

turto registro nuostatų 88 punkto (2007 m. vasario 27 d. redakcija), 97 punkto

(2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 3 d., 2011 m. gegužės

4 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2011 m. birželio 9 d.

Dėl Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lap-

kričio 25 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. birželio 27 d. redakcija) atitikties Lietu-

vos Respublikos Konstitucijai, 2011 m. birželio 21 d.


Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti,

ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m.

vasario 3 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos socialinių

išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d.

redakcija), šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja, o 5 straipsnio 1 dalis

neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2011 m. birželio 9 d.

Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti, ar

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio

4 dalis, 1 priedas neprieštarauja, o Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įsta-

tymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) neprieštaravo Lietu-

vos Respublikos Konstitucijai, 2011 m. birželio 23 d.


Dėl pareiškėjo prašymo, 2011 m. balandžio 15 d.

Dėl pareiškėjo prašymo, 2011 m. gegužės 6 d.

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2011 m. gegužės 31 d.

Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2011 m. birželio 8 d.




2011 m. balandžio 1–birželio 30 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti

prašymai

5

6

20

51

79

96

103

109

112

114

116

119

121

124


Dr. Albertas Milinis. Teisės į gyvybę kaip pamatinės žmogaus teisės apsauga

baudžiamosios teisės priemonėmis

PRANEŠIMAI

Doc. dr. Algirdas Taminskas. Galimybės riboti įgytąsias socialines teises inter-

pretavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje

Ramutė Ruškytė. Kai kurie Konstitucinio Teismo jurisprudencijos aspektai

(2010 m. birželio 15 d.–2011 m. gegužės 15 d.)


Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2011 m. balandžio 1–birželio 30 d.

Gero valdymo ir gero administravimo sampratų apžvalga. 2011 m. balandžio 8 d.



Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

128

150

166

185

188

223

220

PASIKEITIMAI KONSTITUCINIAME

TEISME

2011 m. kovo 17 d. kadenciją baigusius Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-

mo teisėjus Armaną Abramavičių, Kęstutį Lapinską (jis ir Konstitucinio Teismo pir-

mininkas) ir Zenoną Namavičių pakeitė Lietuvos Respublikos Seimo paskirti teisėjai

Egidijus Bieliūnas, Gediminas Mesonis ir Dainius Žalimas. Pagal Konstitucinio Teis-

mo įstatymą laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas buvo paskirtas

didžiausią teisininko darbo stažą turtintis teisėjas Romualdas Kęstutis Urbaitis,

Konstitucinio Teismo teisėju paskirtas 2005 m. kovo 15 d. Seimas Lietuvos Respub-

likos Prezidentės Dalios Grybauskaitės teikimu 2011 m. balandžio 12 d. paskyrė

R. K. Urbaitį Konstitucinio Teismo pirmininku.


NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO PROCESO KODEKSO

168 STRAIPSNIO 4 DALIES (2007 M. BIRŽELIO 28 D. REDAKCIJA)

NUOSTATOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2011 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-

mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me-

sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio

Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos

Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje

2011 m. balandžio 1 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 38/2008 pagal pa-

reiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-43/2008) ištirti, ar Lietuvos

Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birže-

lio 28 d. redakcija) nuostata „Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skun-

džiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija)

1 daliai.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas nagrinėjo skundą dėl Rokiškio ra-

jono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria netenkintas J. K.

skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo.

Teismas 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi skundo nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į

Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir

BPK) 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Ikiteismi-

nio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta

tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m.

kovo 20 d. redakcija) 1 daliai.

◆ DĖL TEISĖS APSKŲSTI IKITEISMINIO TYRIMO TEISĖJO SPRENDIMĄ 7

II

Pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Pagal Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį tik pro-

kuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, o Konstitucijos 109 straips-

nio 1 dalyje įtvirtinta teismo funkcija vykdyti teisingumą yra iš esmės kitokia nei

vadovauti ikiteisminiam tyrimui.

Pareiškėjo nuomone, tai, kad pagal BPK 168 straipsnio 4 dalį (2007 m. birže-

lio 28 d. redakcija) ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti iki-

teisminį tyrimą teisėtumas bei pagrįstumas gali būti patikrintas ikiteisminio tyrimo

kontrolę vykdančio prokuroro bei ikiteisminio tyrimo teisėjo, atitinka Konstituciją ir

užtikrina asmenų teisę savo pažeistas teises bei teisėtus interesus ginti teisme.

Pareiškėjo teigimu, pagal BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d.

redakcija) nuostatą, kuri yra ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, teismui

priskiriama funkcija spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, vykdyti ikiteismi-

nio tyrimo kontrolę, nors tai pagal Konstituciją nėra priskirta teismų kompetencijai.

Įtvirtinus galimybę ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtą sprendimą apskųsti aukštes-

niajam teismui, aukštesnės instancijos teismas įpareigojamas spręsti ikiteisminio ty-

rimo pradėjimo (atsisakymo jį pradėti) klausimą, kurį nagrinėti, pasak pareiškėjo,

yra išimtinė prokuroro funkcija, dėl to aukštesniojo teismo veiksmuose atsiranda tei-

singumo vykdymui nebūdingų ikiteisminio tyrimo kontrolės elementų.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovo Seimo nario Vidmanto Žiemelio rašytiniai paaiškinimai, ku-

riuose teigiama, kad BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija)

nuostata, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, neprieštarauja Konstitucijos

109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 daliai.

Pasak Seimo atstovo, ikiteisminio tyrimo teisėjo statusas neturėtų būti siejamas

su prokuroro teisiniu statusu. Ikiteisminio tyrimo teisėjas yra apylinkės teismo teisė-

jas, apylinkės teismo pirmininko paskirtas atlikti įstatymų numatytus proceso veiks-

mus bei priimti sprendimus, ir jis turi tokias pat nešališkumo ir nepriklausomumo

garantijas, kaip ir kiti teisėjai.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas ar aukštesnysis teismas gali būti įtraukti į

ikiteisminio tyrimo stadiją, dar nereiškia, jog jie kišasi į nusikalstamų veikų tyrimą.

Pasak Seimo atstovo, nei ikiteisminio tyrimo teisėjas, nei aukštesnysis teismas, pri-

imdamas sprendimą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,

nevykdo teisingumo, neatskleidžia nusikalstamos veikos, neorganizuoja ikiteisminio

tyrimo ir jam nevadovauja.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas įtvirtintas ir kitose Vakarų Europos valsty-

bėse. Į ikiteisminio tyrimo procesą įtraukus ikiteisminio tyrimo teisėją ir aukštesnįjį

teismą yra pasiekiami svarbūs procesiniai tikslai: asmeniui suteikiama daugiau gali-

2011 m. balandžio 7 d. nutarimas ◆8

mybių per ikiteisminį tyrimą apginti teises ir teisėtus interesus, paryškinama spren-

džiamų klausimų svarba, įgyvendinamas greito proceso principas. Be to, išskirtines

nepriklausomumo garantijas turintiems ikiteisminio tyrimo teisėjui ir aukštesniajam

teismui suteikus daugiau galimybių ikiteisminio tyrimo stadijoje atlikti tam tikrus

veiksmus, pašalinama galimybė vėlesnėse proceso stadijose kelti tų veiksmų šališku-

mo klausimą ir t. t.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas Konstitucinio Teismo prašo ištirti,

ar BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Ikiteismi-

nio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta

tvarka“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m.

kovo 20 d. redakcija) 1 daliai.

2. BPK 168 straipsnio „Atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą“ 4 dalyje (2007 m.

birželio 28 d. redakcija), kurios nuostatos atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės jus-

ticijos byloje ginčija pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas, nustatyta:

„Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą

gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo tei-

sėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,

jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyri-

mo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka.

Skundai gali būti paduodami per septynias dienas nuo nutarimo ar nutarties nuorašo

gavimo dienos. Turintys teisę paduoti skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių

praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti turinčio įgaliojimus nagrinėti skun-

dą prokuroro arba ikiteisminio tyrimo teisėjo atnaujinti praleistą terminą. Prašymas

atnaujinti minėtą terminą negali būti paduodamas praėjus daugiau kaip šešiems mė-

nesiams po skundžiamo sprendimo priėmimo.“

3. BPK X dalyje „Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems

teismams ir skundų nagrinėjimas“ (2007 m. birželio 28 d. redakcija), į kurią daroma

nuoroda BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuo statoje,

ginčijamoje šioje konstitucinės justicijos byloje, reglamentuojama inter alia ikiteis-

minio tyrimo teisėjo nutarties, kuria yra išspręstas skundą, pareiškimą ar pranešimą

apie nusikalstamą veiką padavusio asmens skundas dėl prokuroro nutarimo atsisa-

kyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio

tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, apskundimo aukš-

tesniajam teismui tvarka.

4. Iš prašymo argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai ne-

prieštarauja tai, kad BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nu-

statyta galimybė ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtą sprendimą, kuriuo yra išspręstas


skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro

sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti

ikiteisminį tyrimą, skųsti aukštesniajam teismui.

5. Nors pareiškėjas prašo ištirti, ar BPK 168 straipsnio 4 dalies (2007 m. bir-

želio 28 d. redakcija) nuostata, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, ne-

prieštarauja inter alia Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija)

1 daliai, iš prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių dėl BPK 168 straipsnio

4 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatos atitikties ne visai Konstitucijos

118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 daliai, o tik šios dalies nuostatai „Iki-

teisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“.

6. Taigi pagal pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą Konstitucinis

Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m.

birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavimą ikiteisminio tyri-

mo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar

prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisaky-

ti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniajam teismui, neprieštarauja Kons-

titucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalies

nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“.

II

1. Pagal Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisingumą Lietuvos Respublikoje

vykdo tik teismai.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą (inter alia 2004 m. gegužės 13 d.,

2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad:

– pagal Konstituciją prokuroras nevykdo teisingumo; teisingumas taip pat nėra

vykdomas ikiteisminio tyrimo etape; pagal Konstituciją teisingumo vykdymas –

teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemo-

je ir teisėjų statusą; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios

funkcijos;

– teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai ver-

tinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių

duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo pa-

darius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objekty-

vią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos

nagrinėjimo ribas, atlikti tam tikrus proceso veiksmus, asmenims, dalyvaujantiems

teisme vykstančiame procese, neleisti piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais,

spręsti kitus su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teisme susijusius klausimus; teis-

mas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi veikti taip, kad baudžiamojoje byloje būtų

nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikals-

tamą veiką, kaltumo klausimas; teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems bau-

džiamajame procese dalyvaujantiems asmenims;


– teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei

vadovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo

palaikymas ir t. t. Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžia-

mąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina.

2. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį ikiteis-

minį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras.

Pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos prokuratūra – tai centralizuota, specifi -

nius valdingus įgaliojimus turinti valstybės institucija, ji nepriskiriama Konstitucijos

5 straipsnio 1 dalyje nurodytoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms ir nėra

teisminės valdžios sudedamoji dalis; prokuroras yra specifi nius valdingus įgaliojimus

turintis valstybės pareigūnas, jo funkcijos yra kitokios nei teisingumo vykdymas; nie-

kas kitas, išskyrus prokurorą, negali organizuoti ikiteisminio tyrimo ir jam vadovauti

(Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostata, kad prokuroras organizuoja iki-

teisminį tyrimą ir jam vadovauja, įpareigoja įstatymų leidėją įstatymu nustatyti

prokurorų įgaliojimus organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant. Tai regu-

liuodamas įstatymų leidėjas turi gana plačią diskreciją: atsižvelgdamas į nusikalstamų

veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikš-

mės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairias ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vado-

vavimo jam formas, tam tikrus prokurorų įgaliojimus šiame procese ir kt. Tačiau šiuo

atveju įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš

Konstitucijos kylančios priedermės užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės

saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Iš Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuo-

statos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip,

kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį,

įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teismui bau-

džiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens,

kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sau-

sio 16 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad prokuroro nepriklausomumas organi-

zuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžia-

mosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio

teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip

suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam va-

dovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (Konstitucinio Teismo

2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas

prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą proku-

rorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (tei-

sėjo) nurodymų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

3. Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios teismų ir prokurorų konstitucinį statu-

są, yra susijusios ir tarpusavyje, ir su kitomis Konstitucijos normomis bei principais.


Konstitucinis Teismas, aiškindamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo ky-

lančius asmens, visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi, asmens teisės į

tinkamą teisinį procesą imperatyvus, yra konstatavęs, kad baudžiamojo proceso teisinis

reguliavimas turi būti pagrįstas konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui,

nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališ-

kumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų valstybės institucijų (pareigūnų), dalyvaujan-

čių baudžiamajame procese, funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais

principais (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 24 d.,

2009 m. birželio 8 d. nutarimai); būtina siekti, kad būtų užtikrinta nukentėjusių nuo

nusikalstamų veikų asmenų teisių apsauga; baudžiamojo proceso teisinis reglamenta-

vimas neturi sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimo ir baudžiamųjų bylų

nagrinėjimo, taip pat prielaidų baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesi-

nėmis ar kitomis teisėmis (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad

reguliuojant baudžiamojo proceso santykius turi būti paisoma ir to, kad pagal Kons-

tituciją ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme yra skirtingi

baudžiamojo proceso etapai; per ikiteisminį tyrimą yra renkama ir vertinama infor-

macija, reikalinga tam, kad būtų galima nuspręsti, ar turi būti tęsiamas ikiteisminis

tyrimas ir ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduodama teismui, taip pat tam,

kad būtų galima perduotą baudžiamąją bylą nagrinėti teisme ir ją teisingai išspręsti;

pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžia-

ma per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui.

4. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį,

118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuoda-

mas baudžiamąjį procesą, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teis-

mas galėtų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.

5. Pagal Konstituciją, inter alia jos 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redak-

cija) 1, 2 dalis, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas prokuro-

ras privalo užtikrinti, kad būtų atlikti įstatyme numatyti procesiniai veiksmai ir kad

tai būtų padaryta įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat prokuroras ikiteisminio tyrimo

etape dalyvaujantiems asmenims, inter alia nukentėjusiems nuo nusikalstamos vei-

kos, privalo užtikrinti Konstitucijoje ir baudžiamojo proceso įstatyme jiems nustaty-

tas teises, inter alia asmens teisę kreiptis į teismą dėl jo teisių pažeidimo ikiteisminio

tyrimo metu.

6. Pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, reguliuojant baudžiamojo

proceso santykius jokiais atžvilgiais negali būti pažeista Konstitucijoje įtvirtinta as-

mens teisė kreiptis į teismą; įstatymais baudžiamojo proceso santykiai turi būti regu-

liuojami taip, kad baudžiamojo proceso teisinių santykių subjektai, kurie mano, jog jų

teisės pažeistos, turėtų teisę savo teises ginti teisme nepriklausomai nuo savo teisinio

statuso baudžiamajame procese; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas baudžiamo-

jo proceso santykius, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų leidžiama


asmeniui piktnaudžiauti konstitucine teise kreiptis į teismą, kai tokiam kreipimuisi

nėra jokio pagrindo (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įsta-

tymų leidėjas gali nustatyti įvairius ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asme-

nų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, skundų dėl prokuroro veiksmų

arba sprendimų nagrinėjimo modelius, tačiau nustatytu teisiniu reguliavimu negali

būti paneigta konstitucinė tokių asmenų teisė kreiptis į teismą inter alia dėl jų teisių

pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstaty-

mu turi būti nustatyta ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nu-

kentėjusių nuo nusikalstamos veikos, teisė apskųsti prokuroro procesinius veiksmus

bei sprendimus, inter alia atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jeigu tokiu atsisaky-

mu pažeidžiamos jų teisės.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas,

reglamentuodamas ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nu-

kentėjusių nuo nusikalstamos veikos, galimybę apskųsti su ikiteisminiu tyrimu bau-

džiamajame procese susijusius veiksmus bei sprendimus, gali nustatyti tokią tvarką,

pagal kurią teismo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį

tyrimą gali būti skundžiamas aukštesniajam teismui. Tai darydamas įstatymų leidėjas

privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

III

1. Minėta, kad pagal pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą Konsti-

tucinis Teismas tirs, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija)

tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl

prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo

nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį

tyrimą skundžiamas aukštesniajam teismui, neprieštarauja Konstitucijos 109 straips-

nio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalies nuostatai „Ikiteis-

minį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“.

2. Savo abejonę pareiškėjas grindžia tuo, kad, pasak jo, BPK 168 straipsnio 4 da-

lyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje kons-

titucinės justicijos byloje, yra įtvirtinta galimybė aukštesniajam teismui spręsti dėl

ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nors tai yra išimtinė prokuroro funkcija, o dėl tokio

teisinio reguliavimo aukštesniojo teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdy-

mui nebūdingų ikiteisminio tyrimo kontrolės elementų.

3. Seimas 2002 m. kovo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pa-

tvirtino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Naujasis BPK įsigaliojo

2003 m. gegužės 1 d., nuo tada neteko galios anksčiau galiojęs BPK.

4. BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo nustatyta:

„Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali


būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo teisė-

jui. Jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo

sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui.“

Pažymėtina, kad nei BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakci-

ja), nei kitose šio straipsnio dalyse galimybė skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjo priim-

tą sprendimą aukštesniajam teismui nebuvo įtvirtinta.

5. BPK (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papil-

domas, inter alia BPK 168 straipsnis (2002 m. kovo 14 d. redakcija) taip pat buvo

keičiamas ir (arba) papildomas. Teisinis reguliavimas, kurio atitiktį Konstitucijai gin-

čija pareiškėjas, nustatytas Seimo 2007 m. birželio 28 d. priimtu Lietuvos Respubli-

kos baudžiamojo proceso kodekso 37, 40, 44, 46, 48, 53, 55, 56, 62, 63, 64, 65, 70, 73,

80, 82, 90, 93, 108, 110, 111, 130, 131, 132, 139, 140, 141, 142, 151, 154, 160, 161, 166,

167, 168, 171, 178, 186, 199, 212, 214, 217, 225, 232, 233, 234, 254, 256, 276, 287, 296,

300, 302, 303, 308, 310, 312, 313, 314, 316, 317, 318, 319, 320, 324, 326, 327, 329, 333,

342, 358, 367, 368, 370, 372, 373, 374, 375, 377, 380, 381, 382, 384, 385, 409, 413, 414,

439, 447, 448, 454, 460 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 306 straipsnio pripažini-

mo netekusiu galios, kodekso papildymo 411, 772, 801, 3741, 3742, 4121 straipsniais ir

kodekso priedo papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2007 m. liepos 21 d.

6. Minėta, kad BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), ku-

rios atitiktį Konstitucijai nurodyta apimtimi šioje konstitucinės justicijos byloje gin-

čija pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas, nustatyta:

„Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą

gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio tyrimo tei-

sėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,

jo sprendimas gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyri-

mo teisėjo priimtas sprendimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka.

Skundai gali būti paduodami per septynias dienas nuo nutarimo ar nutarties nuorašo

gavimo dienos. Turintys teisę paduoti skundą asmenys, kurie dėl svarbių priežasčių

praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti turinčio įgaliojimus nagrinėti skun-

dą prokuroro arba ikiteisminio tyrimo teisėjo atnaujinti praleistą terminą. Prašymas

atnaujinti minėtą terminą negali būti paduodamas praėjus daugiau kaip šešiems mė-

nesiams po skundžiamo sprendimo priėmimo.“

7. Taigi pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nu-

statytą teisinį reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, gali būti

skundžiamas inter alia ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutari-

mo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteis-

minio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

8. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birže-

lio 28 d. redakcija), ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nurodyta apimtimi

neprieštarauja Konstitucijai, pirmiausia būtina išsiaiškinti teisinį reguliavimą, kuriuo

yra nustatyta ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencija priimti sprendimą dėl proku-


roro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanai-

kinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

8.1. BPK 168 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo nustaty-

ta: „Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pra-

nešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą

tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai

neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.“

Šiame kontekste paminėtina, kad BPK 3 straipsnio „Aplinkybės, dėl kurių bau-

džiamasis procesas negalimas“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija) 1 dalyje, į kurią da-

roma nuoroda BPK 168 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2010 m. rugsėjo

21 d. redakcijos), nustatyta:

„1. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauk-

tas:

1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo po-

žymių;

2) jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai;

3) jeigu nusikalstamą veiką padarė asmuo, pagal tarptautinės teisės normas tu-

rintis imunitetą nuo baudžiamosios jurisdikcijos, arba nėra kompetentingos insti-

tucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal

įstatymus būtinas;

4) asmeniui, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio am-

žiaus, nuo kurio jis atsako pagal baudžiamuosius įstatymus;

5) jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu šio Kodekso 407 straips-

nyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymu;

6) jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba proku-

roro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal

nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą;

7) mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti

arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių;

8) asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba

teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu;

9) jeigu egzistuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numa-

tyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.“

Paminėtina ir tai, kad Seimui 2010 m. rugsėjo 21 d. priėmus Lietuvos Respub-

likos baudžiamojo proceso kodekso papildymo 31 straipsniu ir 18, 21, 38, 55, 64, 78,

81, 102, 112, 121, 125, 134, 135, 136, 137, 142, 151, 157, 168, 170, 176, 178, 181,

342, 348, 389, 418, 440 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris, išskyrus

31 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d. (30 straipsnis), BPK 168 straipsnio 1 da-

lis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) buvo pakeista ir išdėstyta nauja redakcija, tačiau

teisinis reguliavimas, pagal kurį prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsi-

sako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai skunde, pareiškime ar pranešime


nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios

aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, išliko nepakitęs.

8.2. BPK 168 straipsnio 3 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatyta:

„Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nuorašas siunčiamas skundą, pareiš-

kimą ar pranešimą padavusiam asmeniui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas nutarimo

nuorašą per dvidešimt keturias valandas privalo išsiųsti prokurorui.“

8.3. BPK 64 straipsnio „Skundų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuro-

ro proceso veiksmų ir nutarimų išsprendimas“ 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m.

rugsėjo 21 d. redakcijos) inter alia nustatyta: „<...> ikiteisminio tyrimo teisėjas <...>

privalo skundą išnagrinėti ir priimti <...> nutartį. Jei skundas patenkinamas, <...>

nutartyje nurodomi <...> prokuroro padaryti pažeidimai ir pasiūloma juos pašalin-

ti, jei skundas atmetamas, – motyvai, dėl kurių skundas pripažintas nepagrįstu ir at-

mestas.“

9. Taigi aiškinant BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija)

nustatytą teisinį reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, kartu su

minėtu teisiniu reguliavimu, nustatytu šio kodekso 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m.

kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos), 168 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birže-

lio 28 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos), 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija),

nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro spren-

dimą nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteis-

minį tyrimą ikiteisminio tyrimo teisėjui gali skųsti skundą, pareiškimą ar pranešimą

apie nusikalstamą veiką padavęs asmuo;

– ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs tokį skundą, gali pripažinti skundą

nepagrįstu ir jį atmesti;

– kai ikiteisminio tyrimo teisėjas tokį skundą tenkina, jis turi nurodyti ikiteis-

minio tyrimo pareigūno ar prokuroro padarytus pažeidimus ir pasiūlyti juos paša-

linti; tokie ikiteisminio tyrimo teisėjo įgaliojimai inter alia reiškia jo teisę panaikinti

prokuroro nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ar nuspręs-

ta nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteismi-

nį tyrimą;

– ikiteisminio tyrimo teisėjas, priimdamas BPK 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m.

kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos) nurodytus sprendimus, privalo juos mo-

tyvuoti.

10. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birže-

lio 28 d. redakcija), ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nurodyta apimtimi

neprieštarauja Konstitucijai, taip pat būtina išsiaiškinti BPK 65 straipsnio (2007 m.

birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje ir atitinkamuose šio kodekso X dalies (2007 m. bir-

želio 28 d. redakcija) straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia

įtvirtinta aukštesniojo teismo kompetencija nagrinėti ikiteisminio tyrimo teisėjo pri-

imtus sprendimus.


10.1. BPK 65 straipsnio „Ikiteisminio tyrimo teisėjo proceso veiksmų ir nutar-

čių apskundimas ir skundų išsprendimas“ (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 daly-

je nustatyta: „Ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamus proceso veiksmus ir jo priimtas

nutartis, išskyrus nutartis, kurios pagal šio Kodekso 64 straipsnį yra neskundžiamos,

prokuroras, proceso dalyviai ir asmenys, kuriems taikytos procesinės prievartos prie-

monės, gali apskųsti šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka.“

10.2. Kaip minėta, BPK X dalyje „Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas

aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimas“ (2007 m. birželio 28 d. redakci-

ja) yra reglamentuojama inter alia ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kuria yra iš-

spręstas skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką padavusio asmens

skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro

sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradė-

ti ikiteisminį tyrimą, apskundimo aukštesniajam teismui tvarka. BPK X dalį sudaro

439–442 straipsniai.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios BPK

X dalies nuostatos:

– 439 straipsnio „Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems

teismams“ (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje inter alia nustatyta: „Bylos na-

grinėjimo teisme dalyviai bei kiti asmenys turi teisę šioje Kodekso dalyje nustatyta

tvarka apskųsti žemesniųjų teismų bylos parengimo nagrinėti ar teisiamajame posė-

dyje priimtas nutartis, taip pat šio Kodekso numatytais atvejais – kitas teismų priim-

tas nutartis aukštesniesiems teismams, <...>“;

– 441 straipsnio „Skundo nagrinėjimo aukštesniajame teisme tvarka“ 1 dalyje in-

ter alia nustatyta: „Aukštesniojo teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus

pirmininkas skundą paskiria nagrinėti teisėjui ar trijų teisėjų kolegijai <...>. Jeigu

skundžiamą nutartį priėmė apylinkės teismas <...> skundą nagrinėja apygardos teis-

mo <...> vienas teisėjas; <...>“;

– 442 straipsnio „Aukštesniojo teismo sprendimai, priimti išnagrinėjus skundą“

1 dalyje inter alia nustatyta:

„Išnagrinėjęs skundą, aukštesniojo teismo teisėjas <...> pasitarimų kambaryje

priima vieną iš šių nutarčių:

1) atmesti skundą ir palikti galioti teismo nutartį;

2) panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą;

3) pakeisti teismo nutartį.“

11. Taigi aiškinant BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija)

įtvirtintą teisinį reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, kartu su

nustatytuoju BPK 65 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 439 straips-

nio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 442 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjamos

konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– aukštesniojo teismo teisėjas BPK X dalyje nustatyta tvarka nagrinėja skun-

dus, inter alia dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarčių, kuriomis yra išspręsti skundai


dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendi-

mo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteis-

minį tyrimą;

– tokias ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis aukštesniajam teismui gali skųsti skun-

dą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką padavę asmenys, taip pat proku-

roras, priėmęs nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar nutarimą nepanaikinti

ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;

– aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs tokį skundą, dėl ikiteisminio tyrimo

teisėjo nutarties priima vieną iš šių sprendimų: atmesti skundą ir tokią ikiteisminio

tyrimo teisėjo nutartį palikti galioti; panaikinti tokią ikiteisminio tyrimo teisėjo nu-

tartį ir priimti naują nutartį; pakeisti tokią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį.

12. Minėta, kad pagal BPK 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m.

rugsėjo 21 d. redakcijos), 168 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d., 2010 m.

rugsėjo 21 d. redakcijos), 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d. redakcija), 4 dalyje (2007 m.

birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjas, iš-

nagrinėjęs skundą dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar

prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisa-

kyti pradėti ikiteisminį tyrimą, gali pripažinti skundą nepagrįstu ir jį atmesti; kai iki-

teisminio tyrimo teisėjas tokį skundą tenkina, jis turi nurodyti ikiteisminio tyrimo

pareigūno ar prokuroro padarytus pažeidimus ir pasiūlyti juos pašalinti; tokie iki-

teisminio tyrimo teisėjo įgaliojimai inter alia reiškia jo teisę panaikinti prokuroro nu-

tarimą, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ar nuspręsta nepanaikinti

ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą; ikiteis-

minio tyrimo teisėjas, priimdamas BPK 64 straipsnio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d.,

2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos) nurodytus sprendimus, privalo juos motyvuoti.

Vadinasi, pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija)

įtvirtintą teisinį reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, aiškina-

mą kartu su minėtu teisiniu reguliavimu, nustatytu inter alia šio kodekso 64 straips-

nio 2 dalyje (2002 m. kovo 14 d., 2010 m. rugsėjo 21 d. redakcijos), 65 straipsnio

(2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 168 straipsnio 3 dalyje (2002 m. kovo 14 d.

redakcija), 439 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 1 dalyje, 442 straipsnio

1 dalyje, aukštesniojo teismo teisėjas, išnagrinėjęs skundą dėl ikiteisminio tyrimo tei-

sėjo nutarties, kuria yra išspręstas skundas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti

ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo parei-

gūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą:

– panaikindamas tokią ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ir priimdamas dėl

skundo naują sprendimą arba ją pakeisdamas gali ir turi nurodyti ikiteisminio ty-

rimo pareigūno ar prokuroro padarytus pažeidimus ir pasiūlyti juos pašalinti; tokie

aukštesniojo teismo teisėjo įgaliojimai inter alia reiškia jo teisę panaikinti prokuroro

nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimą nepanaikinti

ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;


– gali pripažinti skundą nepagrįstu ir jį atmesti;

– priimamus sprendimus privalo motyvuoti.

Taigi pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nusta-

tytą teisinį reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, aukštesniajam

teismui nesudaroma prielaidų perimti konstitucinių prokuroro įgaliojimų organi-

zuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.

13. Sprendžiant, ar BPK 168 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija),

kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, neprieštarau-

ja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija)

1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“,

pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalį, 118 straipsnio (2003 m.

kovo 20 d. redakcija) 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas baudžiamąjį procesą,

negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismas galėtų organizuoti iki-

teisminį tyrimą ir jam vadovauti;

– pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį įstatymų leidėjas, reglamentuodamas

ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujančių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusi-

kalstamos veikos, galimybę apskųsti su ikiteisminiu tyrimu susijusius veiksmus bei

sprendimus, gali nustatyti tokią tvarką, pagal kurią teismo sprendimas dėl prokuro-

ro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas aukštesnia-

jam teismui;

– pagal BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą

teisinį reguliavimą, ginčijamą šioje konstitucinės justicijos byloje, aukštesniajam teis-

mui nesudaroma prielaidų perimti konstitucinių prokuroro įgaliojimų organizuoti

ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti.

Vadinasi, nėra teisinių argumentų teigti, jog BPK 168 straipsnio 4 dalyje (2007 m.

birželio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį ikiteisminio tyri-

mo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą

ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsi-

sakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniajam teismui, paneigiami iš

Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d.

redakcija) 1 dalies, kylantys imperatyvai.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad BPK 168 straips-

nio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavi-

mą ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti

ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo parei-

gūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniajam teis-

mui, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m.

kovo 20 d. redakcija) 1 dalies nuostatai „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vado-

vauja <...> prokuroras“.


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straips-

nio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 81-3312) tiek, kiek pa-

gal joje nustatytą reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas dėl prokuroro

nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuroro sprendimo nepanaikinti

ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą skun-

džiamas aukštesniajam teismui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2011, Nr. 42-1985.

20

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ

ĮSTATYMO (2010 M. BIRŽELIO 30 D. REDAKCIJA) 34 STRAIPSNIO,

83 STRAIPSNIO 2, 3, 4, 5 DALIŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS

POLITINIŲ PARTIJŲ IR POLITINIŲ KAMPANIJŲ FINANSAVIMO BEI

FINANSAVIMO KONTROLĖS ĮSTATYMO

(2010 M. GEGUŽĖS 18 D. REDAKCIJA) 3 STRAIPSNIO 2 DALIES

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2011 m. gegužės 11 d.

Vilnius





sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Sei-

mo nariui Algiui Čaplikui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės tei-

sės skyriaus vyresniajam patarėjui Pranui Žukauskui,



2011 m. balandžio 27 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 136/2010-17/

2011-18/2011-19/2011 pagal:

1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-

publikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius

gali kelti ne tik politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai subjektai, Lietuvos Respub-

likos politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės

įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenusta-

tyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti registruojamos ne tik

politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai subjektai, neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-144/2010);

2) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos

Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakci-

ja) 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniams demokratinės, teisinės

valstybės principams (prašymai Nr. 1B-18/2011, 1B-19/2011, 1B-20/2011).

◆ DĖL SAVIVALDYBIŲ TARYBŲ RINKIMŲ 21

Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu šie pareiškėjo – Lietu-

vos vyriausiojo administracinio teismo prašymai buvo sujungti į vieną bylą.


nustatė:

I

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-144/

2010 grindžiamas šiais argumentais.

1. Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d., 2010 m.

lapkričio 9 d. nutarimuose suformuluotomis ofi cialiosios konstitucinės doktrinos

nuostatomis, teigia, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 119 straipsnio 2 dalies, įsta-

tymų leidėjui kyla reikalavimas, pasirinkus proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų

sistemą, užtikrinti galimybę teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją rinki-

mų teisę savivaldybių tarybų rinkimuose įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius,

ne tik politinių partijų sudaromus, kandidatų sąrašus. Tačiau ginčijamame Savival-

dybių tarybų rinkimų įstatyme galimybė savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauti

ne tik politinėms partijoms, bet ir kitiems kolektyviniams subjektams, t. y. politinėms

organizacijoms, nėra nustatyta.

2. Tokiu teisiniu reguliavimu, kai pavieniai asmenys varžosi su politinių parti-

jų kandidatų sąrašais, pažeidžiamas lygios rinkimų teisės principas. Asociacijos, kaip

kolektyviniai subjektai, savivaldybių tarybų rinkimuose tam tikrais atvejais ir sąlygo-

mis galėtų būti laikomos „tinkamu politinių organizacijų substitutu“, t. y. asociacijos

pagal savo prigimtį ir funkcinę paskirtį tam tikrais atvejais ir sąlygomis savivaldybių

tarybų rinkimuose gali būti laikomos lygiavertėmis politinių partijų konkurentėmis.

3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu kolektyvinių subjektų galimybės kelti kandi-

datus savivaldybių tarybų rinkimuose, palyginti su politinių partijų galimybėmis, ne-

proporcingai ribojamos ir yra pažeidžiamas iš Konstitucijos 29 straipsnio kylantis

lygiateisiškumo principas; be to, įstatymų leidėjo nustatyta ir šiuo metu veikianti sa-

vivaldybių tarybų rinkimų sistema iškreipia atstovavimo proporcingumo principą.

4. Išdėstęs šiuos argumentus, pareiškėjas abejoja, ar Savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta,

kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius gali kelti ne tik politinės partijos, bet ir

kiti kolektyviniai subjektai, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio

2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Tais pačiais argumentais pareiškėjas grindžia ir savo abejonę dėl to, ar Kons-

titucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui neprieštarauja Politinių partijų ir politinių kampanijų

fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija)

3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampani-

jos dalyviais gali būti registruojamos ne tik politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai

subjektai, nes registravimas savarankišku politinės kampanijos dalyviu yra viena iš

2011 m. gegužės 11 d. nutarimas ◆22

pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo sąlygų (pagal Savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo 35 straipsnio 4, 5 dalis).

II

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymai Nr. 1B-18/

2011, 1B-19/2011, 1B-20/2011 grindžiami šiais iš esmės analogiškais argumentais.

1. Iš Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko proporcinę savivaldybių tarybų rin-

kimų sistemą, tačiau nustatė, kad pavieniai asmenys, išsikėlę kandidatais, skirstant

mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje iš tikrųjų varžosi su kandidatų są-

rašais. Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu iškreipiama proporcinė rinki-

mų sistema, sudaromos prielaidos suklaidinti rinkėjus, iškreipti jų valią, pažeidžiami

konstituciniai rinkimų demokratinėje teisinėje valstybėje principai.

2. Atsižvelgiant į tai, kad išsikėlusių kandidatų jungtiniai sąrašai savo pobūdžiu

artimesni partijų kandidatų sąrašams, o ne partijų jungtiniams kandidatų sąrašams,

taip pat į tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. re-

dakcija) išsikėlusių kandidatų jungtiniam sąrašui nustatytas daug mažesnio jį suda-

rančių kandidatų minimalaus skaičiaus reikalavimas negu partijų kandidatų sąrašui

ir partijų jungtiniam kandidatų sąrašui, šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtin-

tu teisiniu reguliavimu, kuriuo išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąrašams nustatyta

minimali 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų riba (tokia pat, kaip parti-

jų jungtiniams kandidatų sąrašams, ir didesnė negu partijų kandidatų sąrašams), t. y.

rinkimų slenkstis, kurį įveikus įgyjama teisė dalyvauti skirstant mandatus, yra pažei-

džiamas lygios rinkimų teisės principas ir sudaromos prielaidos situacijai, kai rinkė-

jų balsai, paduoti už konkretų išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą, gali netiesiogiai

lemti mandatų paskirstymą į kitus kandidatų sąrašus įrašytiems kandidatams. Todėl

pareiškėjas abejoja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. re-

dakcija) 83 straipsnio 2 dalies atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redak-

cija) 83 straipsnio 3 dalį apskaičiuojant mandatų skirstymo kvotą į rinkėjų balsų

sumą, dalijamą iš mandatų skaičiaus, įskaičiuojami rinkėjų balsai, paduoti už rin-

kimų slenkstį įveikusius, t. y. galinčius gauti mandatų, kandidatų sąrašus, taip pat

balsai už visus išsikėlusius kandidatus, neatsižvelgiant į tai, ar šie kandidatai turi ga-

limybę gauti (gaus) mandatą. Dėl tokio mandatų skirstymo kvotos apskaičiavimo

gali būti iškreipta rinkėjų valia, nes sudaromos prielaidos, išsikėlusiam kandidatui

negavus mandato (negavus balsų skaičiaus, lygaus ar didesnio už mandatų skirs-

tymo kvotą) ir nedalyvaujant toliau skirstant mandatus, už jį paduotiems rinkėjų

balsams padaryti įtaką mandatų skirstymo kvotos apskaičiavimui ir mandatų pa-

skirstymui į kandidatų sąrašus įrašytiems kandidatams; išsikėlusiam kandidatui, už

kurį paduota santykinai daug balsų, taip pat galėtų būti neskiriamas mandatas, jeigu

rinkimuose dalyvautų daug negaunančių mandatų išsikėlusių kandidatų, už kuriuos


paduotų balsų suma būtų santykinai didelė. Todėl pareiškėjui kilo abejonių, ar tokiu

teisiniu reguliavimu nepaneigiami teisingų ir demokratinių atstovaujamųjų institu-

cijų rinkimų principai.

4. Pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

(2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2, 4 dalyse, išsikėlęs kandidatas, ki-

taip nei kandidatų sąrašai, dalyvauja skirstant mandatus tik pagal mandatų skirstymo

kvotą, o tokiu būdu mandato negavęs išsikėlęs kandidatas toliau skirstant mandatus

pagal liekanas nedalyvauja. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas sudaro

prielaidas galutiniame mandatų paskirstymo etape taikant liekanų metodą mandatą

gauti kandidatų sąrašui (-ams), už kurį (-iuos) paduotų rinkėjų balsų skaičius būtų

mažesnis už balsų, paduotų už mandatų negavusius išsikėlusius kandidatus, skaičių.

Pareiškėjui kilo abejonė, ar tokiu teisiniu reguliavimu visų rinkėjų balsai – paduo-

ti už kandidatų sąrašus ir paduoti už išsikėlusius kandidatus – yra traktuojami vie-

nodai, kaip turintys tokį pat teisingą ir rinkėjų lūkesčius bei valią atitinkantį poveikį

nustatant rinkimų rezultatus, ar neiškraipoma rinkėjų valia ir nepažeidžiamas lygių

rinkimų principas, taip pat ar šis teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad nesuteikiama

galimybės pavieniams kandidatams dalyvauti skirstant mandatus liekanų metodu,

neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituci-

niams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams.

5. Pareiškėjui taip pat kilo abejonė, ar minėtu Savivaldybių tarybų rinkimų įsta-

tyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaneigiami iš

Konstitucijos kylantys savivaldybių tarybų rinkimų santykių teisinio reguliavimo im-

peratyvai, nekliudoma demokratiškai sudaryti savivaldos atstovaujamųjų instituci-

jų, tinkamai įgyvendinti savivaldos teisės, iš esmės nepaneigiama konstitucinė vietos

savivaldos samprata ir ar ginčijamų įstatymo nuostatų prieštaravimas Konstitucijai

nebūtų pagrindas kvestionuoti 2011 m. įvykusių savivaldos institucijų rinkimų kons-

titucingumą.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –

Seimo atstovų Seimo nario A. Čapliko ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento

Valstybinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo P. Žukausko rašytiniai paaiškinimai

(bylos dalyje pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašy-

mą Nr. 1B-144/2010), kuriuose teigiama, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

(2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis ir Politinių partijų ir politinių kampa-

nijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakci-

ja) 3 straipsnio 2 dalis ginčijamu aspektu neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų

pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nusta-

tytas teisinis reguliavimas sudaro galimybę asmenims pasinaudoti pasyviąja rinkimų

teise, t. y. patiems iškelti savo kandidatūrą; įgyvendinantis šią teisę asmuo nėra ver-


čiamas susisaistyti jokiais ryšiais su jokia politine partija, politine organizacija, bend-

rija ar asociacija.

Atsižvelgiant į Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą versti pi-

liečius priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, jeigu įstatymų

leidėjas nustatytų, kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius gali kelti politinės par-

tijos ir kitokie kolektyviniai subjektai, pavyzdžiui, bendrijos ar asociacijos, apibrėžtos

kaip politinės organizacijos, išliktų aktuali ta pati vertimo tiesiogiai ar netiesiogiai su-

sisaistyti su politine partija ar kita organizacija (bendrija, asociacija) problema. Todėl

savarankiškai išsikėlusių ir nepriklausančių nuo jokių kolektyvinių subjektų asmenų

dalyvavimo savivaldybių tarybų rinkimuose užtikrinimas yra vienintelis būdas, įsta-

tymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą, nepažeisti Konstitucijos

35 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

2. Politinis siekis yra esminis partijos požymis, kuriuo ji skiriasi nuo kitų įstaty-

muose nustatytų teisinių formų kolektyvinių subjektų. Asociacijos, kitaip negu poli-

tinės partijos, yra sudaromos bendriems narių poreikiams ir tikslams, t. y. nevienija

piliečių pirmiausia politiniams tikslams. Asociacijos nariais gali būti ne tik fi ziniai,

bet ir juridiniai asmenys, be to, asociacijoms yra suteikiama gana plati veikimo laisvė,

kitaip negu rinkimuose dalyvaujančioms politinėms partijoms, kurių statusas, veik-

la, fi nansavimo ir atskaitomybės tvarka yra griežtai sureguliuoti. Visa tai suponuoja

gana skirtingą jų statusą, dėl kurio jų atžvilgiu nustatomas nevienodas teisinis regu-

liavimas, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas nepažeidžia konstitucinių lygiateisiš-

kumo, lygios rinkimų teisės principų.

Leidus asociacijoms dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, kiltų nemažai

sunkumų dėl šių subjektų veiklos, rinkimų kampanijos organizavimo, fi nansavimo

priežiūros ir kontrolės užtikrinimo, o to neužtikrinus būtų pažeidžiamas politinių

partijų ir asociacijų lygiateisiškumo principas, sudarytos prielaidos savivaldybių ta-

rybų veiklos neprognozuojamumui, nestabilumui, neveiksmingumui, būtų paneig-

ti rinkėjų lūkesčiai ir kiltų grėsmė pažeisti konstitucinį atsakingo valdymo principą.

Tuo tarpu nustačius asociacijoms tokius pačius veiklos skaidrumo, fi nansavimo, kont-

rolės ir pan. reikalavimus, kaip politinėms partijoms, iš esmės išnyktų riba tarp šiuos

reikalavimus atitinkančios asociacijos ir politinės partijos.

3. Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės

įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies nuostatos yra išves-

tinės, jose nustatyti tie patys subjektai, kaip ir rinkimų bei referendumo įstatymuose,

todėl šių nuostatų atitiktis Konstitucijai negali būti vertinama atsietai nuo atitinkamų

rinkimų ar referendumo įstatymų nuostatų.

IV

1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo

narys A. Čaplikas ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Valstybinės teisės sky-

riaus vyresnysis patarėjas P. Žukauskas pateikė rašytinius paaiškinimus (bylos dalyje pa-


gal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymus Nr. 1B-18/2011,

1B-19/2011, 1B-20/2011), kuriuose teigiama, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstaty-

mo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys ginčijamu aspektu ne-

prieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1.1. Pagal įstatymų leidėjo pasirinktą rinkimų rezultatų nustatymo sistemą išsikė-

lusiems kandidatams nėra nustatytos minimalios procentinės rinkėjų balsų ribos, su-

teikiančios teisę dalyvauti skirstant mandatus, t. y. tiesioginio rinkimų slenksčio, tačiau

jiems yra nustatytas netiesioginis rinkimų slenkstis – mandatų skirstymo kvota, reika-

linga mandatui gauti, nes mažiau už kvotą balsų surinkęs išsikėlęs kandidatas neįgyja

galimybės dalyvauti skirstant mandatus. Mandatų skirstymo kvota yra išvestinis dydis,

apskaičiuotas iš rinkėjų paduotų balsų, ir iš anksto neįmanoma tiksliai nurodyti, kuris

išsikėlęs kandidatas galės dalyvauti skirstant mandatus, todėl iš pradžių pagal balsus,

paduotus už rinkimų slenkstį įveikusius kandidatų sąrašus ir visus išsikėlusius kandi-

datus, apskaičiuojama mandatų skirstymo kvota – nustatomas netiesioginis rinkimų

slenkstis išsikėlusiems kandidatams, ir tik tada paskirstomi mandatai. Negalima vieto-

mis sukeisti priežasties ir pasekmės, t. y. mandatų skirstymo kvotos apskaičiuoti tik pa-

gal balsus, paduotus už rinkimų slenkstį įveikusius kandidatų sąrašus ir dalyvaujančius

skirstant mandatus (galinčius gauti mandatus) išsikėlusius kandidatus.

1.2. Išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas sudaromas, išsikėlusių kandidatų eilė

jame nustatoma ir sąrašo pavadinimas pasirenkamas visų kandidatų bendra valia; iš-

sikėlusių kandidatų, įeinančių į išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą, pareiškinių do-

kumentų atšaukimas, taip pat jų įregistravimo kandidatais panaikinimas neturi įtakos

išsikėlusių kandidatų jungtinio sąrašo registravimui, kad ir koks būtų jame likusių

kandidatų skaičius; kiekvienas tokiame sąraše įrašytas kandidatas išlieka savarankiš-

ku politinės kampanijos dalyviu, gali savo vardu gauti aukų ir prisiimti įsipareigoji-

mus, jam, kaip išsikėlusiam kandidatui, nustatytas maksimalus politinės kampanijos

išlaidų dydis išlieka toks pat, tik padidinamas bendras sąrašo išlaidų limitas. Dėl šių

aplinkybių Seimo atstovai teigia, kad išsikėlusių kandidatų jungtiniai sąrašai yra pa-

našūs į partijų jungtinius kandidatų sąrašus ir skiriasi nuo partijų kandidatų sąrašų,

todėl išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąrašams yra pagrįstai nustatyta minimali

6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų riba (tokia pat, kaip nustatytoji par-

tijų jungtiniams kandidatų sąrašams), t. y. rinkimų slenkstis, kurį įveikus įgyjama tei-

sė dalyvauti skirstant mandatus.

1.3. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

įtvirtintas didžiausios liekanos kvotų ir liekanų metodas, kuris nustatant rinkimų

rezultatus ir skirstant mandatus leidžia maksimaliai atspindėti rinkėjų valią. Tiks-

lesnis mandatų paskirstymas, tikslesnė rinkėjų valios išraiška vargu ar yra įma-

noma, nes nėra tokio metodo, kuris skirstant mandatus visiškai atspindėtų visų

rinkėjų (visų visuomenės grupių) valią (tai būtų įmanoma nebent ne paskyrus kan-

didatams ar jų sąrašams tam tikrą mandatų skaičių, bet mandatų skaičių išreiškus

procentais), taip pat nėra žinomas rinkėjų balsų perskaičiavimo į mandatus meto-


das, pagal kurį, atsižvelgiant į likučių dydžius, mandatai būtų skiriami tiems, kurie

jų negavo pagal kvotas.

Rinkėjų balsų skaičių, lemiančių visų savivaldybės tarybos narių mandatų pa-

skyrimą, vidurkiui yra artimesnis rinkėjų balsų skaičius, lemiantis kiekvieno manda-

to paskyrimą skirstant juos pagal kvotų ir liekanų metodą (kai negavusieji mandato

pagal kvotą negali gauti jų ir pagal liekanas), o ne pagal kvotas ir nepaskirstytus pagal

kvotas mandatus skirstant visiems kandidatams ar jų sąrašams pagal liekanas (kai ne-

gavusieji mandatų pagal kvotą gali gauti jų pagal liekanas), Seimo atstovų nuomone,

pažeidžiant teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygios pasyviosios išsikė-

lusių kandidatų ir kandidatų sąrašuose esančių kandidatų rinkimų teisės principus.

2. Seimo atstovai Konstitucinio Teismo posėdyje iš esmės pakartojo rašytiniuose

paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klau-

simus.


konstatuoja:

I

Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redak-

cija) 34 straipsnio atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai,

119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar

inter alia Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų na-

rius gali kelti ne tik politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai subjektai, neprieštarauja

Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituci-

niam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-144/2010).

Be kitų argumentų pareiškėjas pažymi ir tai, kad, jo nuomone, tokiu teisiniu re-

guliavimu, kai pavieniai asmenys varžosi su politinių partijų kandidatų sąrašais, pažei-

džiamas lygios rinkimų teisės principas ir iškreipiamas atstovavimo proporcingumas.

2. Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pripažino, kad Savivaldy-

bių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis

tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų

sistemą, nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vie-

netų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir bū-

dami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius

sąrašus, prieštaravo Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija)

34 straipsnis „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius kėlimas“ buvo išdėstytas taip:

„1. Kandidatus į savivaldybės tarybos narius gali kelti partija, įregistruota pa-

gal Politinių partijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl

partijos narių skaičiaus, ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų.


2. Partija kandidatus į savivaldybės tarybos narius kelia pateikdama kandidatų

į savivaldybės tarybos narius sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal jos nustaty-

tą eilę. Sąraše kandidatų į savivaldybės tarybos narius negali būti mažiau kaip 10 ir

du kartus daugiau kaip toje apygardoje nustatytas mandatų skaičius. Kandidatai į sa-

vivaldybės tarybos narius turi atitikti šio įstatymo 2 straipsnio reikalavimus.“

3. Seimas 2010 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių ta-

rybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2010 m. liepos 20 d., kurio

1 straipsniu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija

su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstė nauja redakcija.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straips-

nyje „Kandidatų kėlimas“, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, yra nustatyta:

„1. Kandidatus gali kelti partijos, įregistruotos pagal Politinių partijų įstatymą ne

vėliau kaip likus 185 dienoms iki rinkimų ir atitinkančios Politinių partijų įstatymo

nustatytus reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus.

2. Partija kandidatus kelia pateikdama bendrą kandidatų į savivaldybės tarybos

narius sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal partijos nustatytą eilę. Iš viso parti-

jos teikiamame kandidatų sąraše kandidatų negali būti mažiau negu pusė ir du kar-

tus daugiau negu iš viso renkama tos savivaldybės tarybos narių.

3. Kiekvienas asmuo, kuris atitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytus reikalavi-

mus, gali išsikelti kandidatu, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip dešimt

procentų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui, bet ne mažiau kaip

100 tos savivaldybės rinkėjų. Reikalingų surinkti parašų skaičių, nustatytą pagal pasku-

tinių rinkimų rezultatus ir suapvalintą iki pirmųjų dviejų reikšminių skaitmenų, pa-

skelbia Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip likus 74 dienoms iki rinkimų.“

4. Pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.

redakcija) 34 straipsnyje išliko teisinis reguliavimas, buvęs įtvirtintas Savivaldybių ta-

rybų rinkimų įstatymo 34 straipsnyje (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija), pagal kurį

kandidatus gali kelti partija, pateikdama bendrą kandidatų į savivaldybės tarybos na-

rius sąrašą (1, 2 dalys), be to, papildomai nustatyta, kad kiekvienas asmuo, atitinkan-

tis tam tikrus įstatyme nustatytus reikalavimus, gali išsikelti kandidatu (3 dalis).

5. Aiškinant Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redak-

cija) 34 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad kandidatais į savival-

dybių tarybų narius gali būti ne tik politinių partijų, pateikiančių kandidatų sąrašus,

kuriuose kandidatų negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu renkama

savivaldybės tarybos narių, iškelti asmenys (1, 2 dalys), bet ir kiekvienas išsikėlęs kandi-

datu asmuo, atitinkantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatytus reikalavimus

ir įvykdęs tam tikras šiame įstatyme nustatytas sąlygas, t. y. jeigu jo išsikėlimą parašais

paremia ne mažiau kaip dešimt procentų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos na-

rio mandatui, bet ne mažiau kaip 100 tos savivaldybės rinkėjų (3 dalis).

Pažymėtina, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.

redakcija) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariu gali būti


renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra suka-

kę 20 metų.

6. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

34 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuosta-

tų kontekste.

6.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

1 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami pa-

gal proporcinę rinkimų sistemą daugiamandatėse rinkimų apygardose, kurių kiek-

vienoje savivaldybėje sudaroma po vieną; 10 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta,

kad į savivaldybės tarybą pagal proporcinę rinkimų sistemą yra renkama nuo 15 iki

51 savivaldybės tarybos nario.

Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

nustatyta vien proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema. Pažymėtina, kad to-

kia sistema įtvirtinta nuo pirmosios šio įstatymo redakcijos (1994 m. liepos 7 d.) įsi-

galiojimo, t. y. nuo 1994 m. liepos 13 d.


3 straipsnyje „Lygi rinkimų teisė“ nustatyta:

„1. Kiekvienas rinkėjas turi vieną balsą balsuoti už kandidatų į savivaldybės tary-

bos narius sąrašą (toliau – kandidatų sąrašas) ar išsikėlusį kandidatą – mandato balsą

(pagal mandato balsų už kiekvieną sąrašą ar išsikėlusį kandidatą sumas nustatoma,

kiek tarybos nario mandatų gauna ar negauna konkretus kandidatų sąrašas, ar išsikė-

lęs kandidatas yra išrinktas). Už kandidatų sąrašą balsuojantis rinkėjas už šio sąrašo

kandidatus gali paduoti pirmumo balsus (pagal pirmumo balsų sumas už kiekvieną

sąrašo kandidatą nustatoma kiekvieno kandidato vieta sąraše po rinkimų).

2. Visi kandidatai į savivaldybių tarybų narius, nesvarbu, ar jie iškelti ar išsikė-

lė patys, yra lygūs.“

Taigi pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. re-

dakcija) 3 straipsnį visi kandidatai į savivaldybių tarybų narius, t. y. ir išsikėlę pa-

vieniai asmenys, ir įrašyti į kandidatų sąrašus asmenys, taip pat kandidatų sąrašai

yra lygūs, o kiekvienas rinkėjas turi tik vieną mandato balsą ir gali pasirinkti, už

ką balsuoti: ar už kurį nors vieną išsikėlusį kandidatą, ar už kurį nors visą kandi-

datų sąrašą.


40 straipsnio „Jungtiniai kandidatų sąrašai. Išsikėlusių kandidatų jungimasis į sąra-

šus“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1. Likus ne mažiau kaip 35 dienoms iki rinkimų, partijos gali sudaryti koalicijas

ir sujungti iškeltų kandidatų sąrašus į jungtinį kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai

surašyti pagal iš naujo nustatytą eilę. Partijų jungtiniame kandidatų sąraše kandidatų

negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu renkama savivaldybės tary-

bos narių. Partijų koalicijos pavadinime turi būti žodis „koalicija“ ir negali būti nuo-

rodų į partijų, neįeinančių į koaliciją, pavadinimus ar išsikėlusių kandidatų pavardes.


Partijų kandidatų jungtinis sąrašas laikomas vienu sąrašu. Ta pati partija vienoje sa-

vivaldybėje negali dalyvauti daugiau kaip vienoje koalicijoje.

2. Išsikėlę kandidatai gali jungtis į išsikėlusių kandidatų jungtinius sąrašus. Išsi-

kėlusių kandidatų jungtiniame sąraše turi būti ne mažiau kaip 2 išsikėlę kandidatai, o

išsikėlęs kandidatas gali būti tik viename jungtiniame sąraše.“

Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

40 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta išsikėlusių kandidatų teisė jungtis į jungtinį są-

rašą, kuriame gali būti ne mažiau kaip du išsikėlę kandidatai, o pagal šio straipsnio

1 dalį partijos gali sudaryti koalicijas ir sujungti iškeltų kandidatų sąrašus į jungti-

nį kandidatų sąrašą, kuriame, kaip ir partijų kandidatų sąraše (pagal 34 straipsnio

2 dalį), kandidatų negali būti mažiau negu pusė ir du kartus daugiau negu renkama

savivaldybės tarybos narių.

Vadinasi, renkant savivaldybių tarybas dėl rinkėjų balsų gali varžytis partijų kan-

didatų sąrašai, partijų jungtiniai kandidatų sąrašai, išsikėlusių kandidatų jungtiniai

sąrašai ir išsikėlę kandidatai, neįeinantys į jungtinį sąrašą.

6.4. Pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio

30 d. redakcija) 34 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir šio įstaty-

mo nuostatų, reguliuojančių balsavimo savivaldybių tarybų rinkimuose tvarką ir rin-

kimų rezultatų nustatymą, kontekste.

6.4.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

inter alia nustatyta, kad kiekvienam rinkėjui įteikiamas vienas rinkimų biuletenis

(55 straipsnio 1 dalis), kurio vienoje dalyje yra surašyti visi išsikėlę kandidatai ir kan-

didatų sąrašai (55 straipsnio 2 dalies 2 punktas), o antroje dalyje yra penki specia-

lūs laukeliai, skirti tam, kad rinkėjas, balsuojantis už kandidatų sąrašą ir paduodantis

pirmumo balsus už šio sąrašo kandidatus, t. y. reitinguojantis sąraše esančius kandi-

datus (3 straipsnio 1 dalis), įrašytų nuo vieno (jeigu sąraše yra mažiau kaip šeši kan-

didatai, reikia pasirinkti bent vienu kandidatu mažiau, negu sąraše įrašyta kandidatų)

iki penkių (jeigu sąraše yra šeši arba daugiau kandidatų) pasirinktų kandidatų nume-

rius (55 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 63 straipsnio 2 dalis); į kandidatų sąrašus įrašyti

kandidatai gauna mandatus pagal porinkiminę šių sąrašų eilę (83 straipsnio 6 dalis).

Taigi už kandidatų sąrašą balsuojantys rinkėjai, kitaip negu už išsikėlusį kandi-

datą balsuojantys rinkėjai, rinkimų biuletenyje pažymėdami pasirinktą sąrašą, gali

nurodyti iki penkių pirmumo balsų, ir mandatus gali gauti tie sąraše įrašyti kandida-

tai, už kuriuos buvo paduota daugiausia pirmumo balsų.

6.4.2. Apibendrinant minėtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m.

birželio 30 d. redakcija) nuostatas, reguliuojančias balsavimo savivaldybių tarybų

rinkimuose tvarką ir rinkimų rezultatų nustatymą, pažymėtina, kad rinkėjai, turintys

po vieną balsą, balsuodami už kandidatų sąrašą gali labiau paveikti rinkimų rezulta-

tus, t. y. kandidatų sąraše esančių kandidatų išrinkimą, negu balsuodami už išsikė-

lusį kandidatą, neįeinantį į jungtinį sąrašą, kadangi išsikėlęs kandidatas gali gauti tik

vieną mandatą.


7. Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakci-

ja) 34 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kitų minėtų šio įstatymo nuo-

statų kontekste pažymėtina, kad savivaldybių tarybas renkant tik pagal proporcinę

rinkimų sistemą:

– išimtinė teisė kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius nustatyta tik vie-

nam kolektyviniam subjektui, t. y. politinei partijai;

– pavieniai asmenys, t. y. nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai, atitinkantys tam

tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus, gali išsikelti kandidatais į savivaldybių tarybų

narius ir daugiamandatėse rinkimų apygardose varžytis su kandidatų sąrašais;

– išsikėlę kandidatai turi teisę jungtis į išsikėlusių kandidatų jungtinius sąrašus,

kuriems nustatytas daug mažesnio tokius sąrašus sudarančių išsikėlusių kandidatų

minimalaus skaičiaus reikalavimas negu partijų bei jų koalicijų kandidatų sąrašams;

– sudaromos prielaidos rinkėjams, turintiems po vieną balsą, balsuojant už kan-

didatų sąrašą arba už išsikėlusį kandidatą skirtingai paveikti rinkimų rezultatus.

8. Sprendžiant, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.

redakcija) 34 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, kaip minėta, sa-

vivaldybių tarybas renkant tik pagal proporcinę rinkimų sistemą daugiamandatėje

rinkimų apygardoje, išimtinė teisė kelti kandidatus į savivaldybių tarybų narius nu-

statyta tik vienam kolektyviniam subjektui, t. y. politinei partijai (1, 2 dalys), taip pat

įtvirtinta pavienių asmenų, t. y. nuolatinių šios savivaldybės gyventojų, atitinkančių

tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus, teisė išsikelti kandidatais į savivaldybių

tarybų narius (3 dalis), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 da-

liai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina,

kad ofi cialiosios konstitucinės rinkimų teisės doktrinos nuostatos buvo formuluoja-

mos ir plėtojamos įvairiuose Konstitucinio Teismo aktuose, priimtuose konstitucinės

justicijos bylose, inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 26 d., 2004 m. lap-

kričio 5 d. išvadose dėl Lietuvos Respublikos Prezidento paklausimų, ar nebuvo pa-

žeisti Seimo rinkimų įstatymai, 2007 m. vasario 9 d. nutarime (savivaldybių tarybų

rinkimų aspektu), 2008 m. spalio 1 d. nutarime (Seimo rinkimų aspektu), 2010 m.

lapkričio 9 d. nutarime (rinkimų į Europos Parlamentą aspektu).

8.1. Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybų na-

riais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gy-

ventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir

kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tie-

siogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldos institucijų orga-

nizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Ši konstitucinė nuostata inter alia reiš-

kia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų

sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, inter alia kandidatų į

savivaldybių tarybas kėlimą, balsavimą, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų gin-

čų nagrinėjimą.


Pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi

būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rink-

ti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose regist-

ruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam).

8.2. Konstitucinis Teismas minėtame 2007 m. vasario 9 d. nutarime suformula-

vo kai kurias šioje byloje reikšmingas ofi cialiosios konstitucinės savivaldybių tarybų

rinkimų doktrinos nuostatas:

– įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 34 straipsnio, 119 straips-

nio 2, 3 dalių, kitų Konstitucijos nuostatų kylančius įgaliojimus įstatymu nustatyti sa-

vivaldybių tarybų rinkimų sistemą, turi labai plačią diskreciją;

– Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui jokių reikalavimų, kokią savivaldybių

tarybų rinkimų sistemą pasirinkti; ji nedraudžia ir keisti pasirinktos savivaldybių ta-

rybų rinkimų sistemos; antai įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė arba vien

mažoritarinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema, arba tokia rinkimų sistema, kai

derinami proporcinės ir mažoritarinės sistemos elementai; nei vien proporcinė, nei

vien mažoritarinė rinkimų sistema, nei tokia rinkimų sistema, kai yra derinami tam

tikri proporcinės ir mažoritarinės sistemų elementai, negali būti laikoma pažeidžian-

čia Konstitucijoje įtvirtintą tiesioginių rinkimų principą ar savaime sudarančia prie-

laidas pažeisti laisvų, demokratiškų rinkimų reikalavimus, visuotinę, lygią rinkimų

teisę, slaptą balsavimą, kitus demokratinės teisinės valstybės rinkimų standartus;

– tai, kad Konstitucija nenustato įstatymų leidėjui reikalavimų, kokią savival-

dybių tarybų rinkimų sistemą pasirinkti, anaiptol nereiškia, kad iš Konstitucijos sa-

vivaldybių tarybų rinkimų santykių teisiniam reguliavimui apskritai nekyla jokių

reikalavimų; įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų

santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės

vietos savivaldos sampratos; įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi

sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto bal-

savimo imperatyvo;

– proporcinė savivaldybių tarybų rinkimų sistema – tai tokia sistema, kai kandi-

datais savivaldybių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįrašy-

ti į kandidatų sąrašus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nu-

tarimo nuostata „Pasirinkus tokią (proporcinę) savivaldybių tarybų rinkimų siste-

mą, turi būti užtikrinta galimybė teritorinių bendruomenių nariams savo pasyviąją

rinkimų teisę įgyvendinti būnant įtrauktiems ir į kitokius – ne tik politinių parti-

jų – sąrašus (o jeigu įstatymų leidėjas nuspręstų – ir individualiai). Susivienijimai

(asociacijos), kurie pagal įstatymą turi turėti teisę sudaryti minėtus sąrašus, gali būti

sukuriami tam tikriems savivaldybių tarybų rinkimams, bet jie, jeigu tai būtų nusta-

tyta įstatyme, gali būti ir nuolat veikiantys“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, jog

Konstituciją atitiktų toks teisinis reguliavimas, pagal kurį, įstatymų leidėjui įtvirtinus

vien proporcinę rinkimų sistemą, daugiamandatėje rinkimų apygardoje su kandida-


tų sąrašais galėtų varžytis ir teritorinių bendruomenių nariai, savo pasyviąją rinkimų

teisę įgyvendinantys individualiai.

8.3. Minėta, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pažymėjo,

kad, esant proporcinei savivaldybių tarybų rinkimų sistemai, kandidatais savivaldy-

bių tarybų rinkimuose negali būti iškelti pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų są-

rašus. Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime taip pat konstatavo, kad,

įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę rinkimų sistemą, negalima tokia situaci-

ja, kai rinkimuose dalyvauja ne tik asmenys, įrašyti į politinių partijų (ar kitų kolekty-

vinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus, bet ir pavieniai asmenys, t. y. negalima

tokia situacija, kai pavieniai asmenys dėl rinkėjų balsų varžosi su kandidatų sąrašais,

nes taip būtų iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė.

8.4. Rinkimams vykstant pagal proporcinę rinkimų sistemą yra sudaromos viena

ar kelios daugiamandatės apygardos, kuriose varžosi į politinių partijų (ar kitų kolek-

tyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti kandidatai, o pagal mažori-

tarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuoja pavieniai

kandidatai; demokratinėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri rinkimų siste-

ma, kuri jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas (Konstitucinio Teismo

2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, esant mišriai rinkimų sistemai, dvi atskiros

rinkimų sistemos, proporcinė ir mažoritarinė, jungiamos nekeičiant pagrindinio jų

požymio, t. y. pavieniai kandidatai varžosi tik vienmandatėse rinkimų apygardose, o į

politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus įrašyti

kandidatai – tik daugiamandatėse apygardose.

9. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti rinkimų

sistemą, pagal kurią bus renkamos savivaldybių tarybos. Kad ir kokią savivaldybių

tarybų rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, pagal Konstituciją ji turi būti

grindžiama demokratiniais teisinės valstybės principais, pagarba žmogaus teisėms,

turi garantuoti rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų laisvą valios raišką renkant atsto-

vaujamąją instituciją.

Įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų

sistemą, t. y. tokią rinkimų sistemą, kai yra sudaromos daugiamandatės apygardos

ir mandatai paskirstomi politinėms partijoms, kitiems kolektyviniams subjektams

proporcingai gautų balsų skaičiui, tačiau jis negali nustatyti tokio teisinio regulia-

vimo, kad asmenys, įrašyti į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaro-

mus kandidatų sąrašus, rinkimuose daugiamandatėse rinkimų apygardose varžytųsi

su pavieniais asmenimis, neįrašytais į kandidatų sąrašus, nes taip būtų iškreipiama

proporcinės rinkimų sistemos esmė, pažeidžiamas Konstitucijos 119 straipsnio 2 da-

lyje įtvirtintas lygios rinkimų teisės principas.

10. Vadinasi, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. re-

dakcija) 34 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, savivaldybių tary-

bas renkant vien pagal proporcinę rinkimų sistemą, pavieniai asmenys, neįrašyti į


kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais

į savivaldybės tarybos narius ir rinkimuose varžytis su kandidatų sąrašais, sudaro-

mos prielaidos iškreipti proporcinės rinkimų sistemos esmę ir pažeisti Konstitucijos

119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygios rinkimų teisės principą.

11. Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birže-

lio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę

savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti

į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į sa-

vivaldybės tarybos narius, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

12. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar inter alia Savivaldybių tarybų rinkimų

įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta,

kad kandidatus į savivaldybių tarybų narius gali kelti ne tik politinės partijos, bet ir

kiti kolektyviniai subjektai, neprieštarauja Konstitucijai.

13. Pažymėtina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio

30 d. redakcija) 34 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas inter alia reiškia tik

vieno kolektyvinio subjekto, t. y. politinės partijos, išimtinę teisę kelti kandidatus į sa-

vivaldybės tarybos, renkamos tik pagal proporcinę rinkimų sistemą, narius.

14. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pripažino,

jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. re-

dakcija) 1 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių

tarybų rinkimų sistemą, joje nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos

administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savival-

dybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savival-

dybių tarybų narius sąrašus, prieštaravo Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

Pažymėtina, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.

redakcija) 34 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspek-

tu – kad kandidatus gali kelti tik vienas kolektyvinis subjektas, t. y. politinė parti-

ja, pateikdama bendrą kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašą, yra tapatus

įtvirtintajam Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnyje (2006 m. gruodžio

21 d. redakcija).

15. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje

įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (inter alia

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendi-

mas, 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai), todėl Konstitucinio Teismo

teisinė pozicija, išdėstyta 2007 m. vasario 9 d. nutarime, turi precedento reikšmę.

Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime, aiškindamas inter alia mi-

nėtas Konstitucijos nuostatas, suformulavo kai kurias ofi cialiosios konstitucinės savi-

valdybių tarybų rinkimų doktrinos nuostatas:

– tokia (proporcinė) savivaldybių tarybų rinkimų sistema, kai dėl savivaldy-

bių tarybų narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pa-

gal Konstituciją yra galima, tačiau tai nereiškia, kad yra konstituciškai pateisinama


kandidatų sąrašus apriboti vien politinių partijų sudaromais sąrašais; į atitinkamų

savivaldybių tarybas turi turėti galimybę būti renkami teritorinių bendruomenių na-

riai – Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai

(Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai) ir neremiami jokios po-

litinės partijos, būdami įrašyti į kurį nors ne politinės partijos sąrašą kaip kandidatai

į savivaldybių tarybų narius;

– įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti reikalavimus, kuriuos turi ati-

tikti minėti ne politinių partijų sąrašai, inter alia tai, kiek asmenų turi būti įrašyta į

tokį sąrašą, ar kas nors turi paremti tokį sąrašą, kad jis būtų įregistruojamas savival-

dybių tarybų rinkimams, o jeigu taip, tai kiek asmenų turi tai padaryti, laiką, kada

toks sąrašas turi būti pateiktas registruoti, kaip tai turi būti daroma ir t. t.;

– nebūtų konstituciškai nepagrįstas ir toks teisinis reguliavimas, kai toli gražu

ne bet koks (ne bet kokiems tikslams sukurtas) susivienijimas (inter alia ne bet kokia

asociacija, visuomeninė organizacija, bendrija) galėtų sudaryti kandidatų į savivaldy-

bių tarybų narius sąrašą ir pateikti jį registruoti savivaldybių tarybų rinkimams;

– įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, taip pat gali įstatymu nustatyti

tam tikrus kriterijus, susijusius su atitinkamą sąrašą sudarančio ir pateikiančio regist-

ruoti savivaldybių tarybų rinkimams susivienijimo, kuris nėra politinė partija, veik-

los teritorija (pavyzdžiui, kad ji apimtų atitinkamą Lietuvos Respublikos teritorijos

administracinį vienetą);

– konstitucinė vietos savivaldos samprata suponuoja kuo didesnes galimybes vi-

siems atitinkamos teritorinės bendruomenės nariams dalyvauti priimant sprendimus

dėl tos vietos (teritorinės bendruomenės) reikalų tvarkymo, taigi ir kuo didesnes ga-

limybes varžytis dėl vietų atitinkamos savivaldybės taryboje.

16. Šioje byloje mutatis mutandis taikytinos ir tokios Konstitucinio Teismo

2010 m. lapkričio 9 d. nutarime suformuluotos ofi cialiosios konstitucinės doktri-

nos nuostatos: pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris

įtvirtintų išimtinę politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisę dalyvauti

formuojant politines atstovaujamąsias institucijas; įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien

proporcinę rinkimų sistemą, turi įstatyme ne tik įtvirtinti politinių partijų teisę daly-

vauti rinkimuose, bet ir nustatyti reikalavimus, kuriuos atitinkantys kiti kolektyviniai

subjektai gali dalyvauti ir turi teisę kelti kandidatus rinkimuose į politines atstovau-

jamąsias institucijas pateikdami savo kandidatų sąrašus.

17. Konstitucijoje yra įtvirtinti politinių partijų ir politinių organizacijų insti-

tutai (Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 2 dalis, 83 straipsnio 2 dalis,

113 straipsnio 2 dalis, 114 straipsnio 1 dalis, 141 straipsnis). Politinės organizacijos

negali būti tapatinamos su politinėmis partijomis; jų steigimo ir veiklos ypatumai

turi būti nustatyti įstatyme.

Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime atskleidė kai kuriuos

2007 m. vasario 9 d. nutarime paminėtus konstitucinio politinių organizacijų institu-

to bruožus: įstatymų leidėjas, įstatyme apibrėždamas politinių organizacijų sampratą,


gali numatyti jų įvairovę, inter alia tokias politines organizacijas, kurios steigiamos

įvairiems visuomeniškai reikšmingiems poreikiams tenkinti, visuomenei naudingai

veiklai vykdyti ir kartu tam tikriems politiniams siekiams kelti; įtvirtinant politinių

organizacijų, inter alia įsteigtų siekiant dalyvauti rinkimuose, teisę pateikti kandida-

tų sąrašus turi būti nustatyti tam tikri specialūs reikalavimai, kuriuos jos turi atitikti,

kaip antai: tokias politines organizacijas gali steigti tik asmenys (tam tikras jų skai-

čius), turintys aktyviąją rinkimų į konkrečią instituciją teisę, ir kt.

Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime, pabrėždamas politinių

organizacijų reikšmę formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, taip pat pa-

žymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien proporcinę rinkimų sistemą, nu-

statytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų

narių ar jų remiamų kandidatų) teisė dalyvauti formuojant politines atstovaujamąsias

institucijas, tai reikštų ir tai, kad piliečių, nesančių politinių partijų nariais ir nesu-

saistytų jokiais ryšiais su jokia politine partija, galimybės įgyvendinti iš Konstitucijos

kylančią pasyviąją rinkimų teisę būtų neproporcingai pasunkintos, palyginti su as-

menų, esančių politinių partijų nariais ar susisaisčiusių su kuria nors politine parti-

ja kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais, galimybėmis; tokiu teisiniu reguliavimu iš

dalyvavimo rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia kandidatų

rinkimuose į šias institucijas iškėlimo sudarant kandidatų sąrašus, būtų nepagrįstai

pašalinami kiti kolektyviniai subjektai, t. y. politinės organizacijos; tokiu teisiniu re-

guliavimu būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio

teisinės valstybės principo, kylančius teisingumo, proporcingumo imperatyvus, ne-

paisyti iš Konstitucijos kylančių rinkimų teisės principų.

18. Vadinasi, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tary-

bų rinkimų sistemą, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.

redakcija) 34 straipsnyje įtvirtintinu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tik vienas ko-

lektyvinis subjektas, t. y. politinė partija, turi išimtinę teisę kelti kandidatus į savival-

dybės tarybos narius pateikdamas kandidatų sąrašą, nukrypstama nuo Konstitucijos

119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų savivaldybių tarybų rinkimų santykių reguliavimo

imperatyvų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos.

19. Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m.

birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien

proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nenustatyta, kad Lietuvos

Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti ke-

liami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių

partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Kons-

titucijos 119 straipsnio 2 daliai.

20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Savivaldybių ta-

rybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek, įsta-

tymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame

nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rin-


kimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek,

kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų

nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas

būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų na-

rius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

21. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-

liau netirs, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

34 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. Pažymėtina, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą (2010 m. birže-

lio 30 d. redakcija) 2011 m. vasario 27 d. įvyko savivaldybių tarybų rinkimai.

Nors šiame nutarime konstatuota, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

(2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus

vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad pavieniai

asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali iš-

sikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip pat tiek, kiek jame nenustatyta,

kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai

gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne

politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, priešta-

rauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija) įtvirtinta sa-

vivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės neleidžia demokratiškai sudaryti atsto-

vaujamųjų savivaldos institucijų, įgyvendinti savivaldos teisės, kad tokiu teisiniu

reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata.

2. 2011 m. vasario 27 d. įvykusių savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai kai ku-

riose daugiamandatėse rinkimų apygardose yra ginčijami Lietuvos vyriausiajame

administraciniame teisme. Šis teismas Konstitucinio Teismo prašo ištirti ir tai, ar jo

nurodytu aspektu Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, kons-

tituciniams demokratinės, teisinės valstybės principams neprieštarauja Savivaldybių

tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 da-

lys (prašymai Nr. 1B-18/2011, 1B-19/2011, 1B-20/2011).


nio 2 dalį pareiškėjas ginčija tuo aspektu, kad joje išsikėlusių kandidatų jungtiniams

sąrašams nustatytas 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų slenkstis (toks

pat, kaip partijų jungtiniams kandidatų sąrašams, ir didesnis negu partijų kandida-

tų sąrašams), o šio straipsnio 3, 4, 5 dalis pareiškėjas ginčija tiek, kiek jose nustatyta,

kad apskaičiuojant mandatų skirstymo kvotą į rinkėjų paduotų balsų sumą, kuri dali-

jama iš mandatų skaičiaus, yra įskaičiuojami rinkėjų balsai, paduoti ne tik už rinkimų

slenkstį įveikusius kandidatų sąrašus, bet ir už visus išsikėlusius kandidatus, neatsi-


žvelgiant į tai, ar šie kandidatai turi galimybę gauti (gaus) mandatą, taip pat nustatyta,

kad skirstant mandatus pagal mandatų skirstymo kvotą dalyvauja rinkimų slenkstį

įveikę kandidatų sąrašai ir visi išsikėlę kandidatai, tačiau tęsiant mandatų dalijimą lie-

kanų metodu nepadalyti taikant kvotų metodą mandatai paskirstomi tik į kandidatų

sąrašus įrašytiems kandidatams.

2.1. Šiame nutarime konstatuota, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

(2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnis inter alia tiek, kiek, įstatymų leidėjui

pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad

pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygar-

doje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, prieštarauja Konstitucijos

119 straipsnio 2 daliai.

Pareiškėjo ginčijamas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio

30 d. redakcija) 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas yra tie-

siogiai susijęs su šio įstatymo 34 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kadangi

pagal 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalis yra nustatomi savivaldybių tarybų rinkimų rezulta-

tai ir savivaldybių tarybų narių mandatai padalijami inter alia išsikėlusiems kandida-

tams ir išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąrašams.

2.2. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, ku-

ris prieštarauja Konstitucijai, taip pat įtvirtinta bylą nagrinėjančio teismo konstitucinė

pareiga kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje,

neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teis-

mą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Šiais konstituciniais imperatyvais yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstituci-

jai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo

neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės,

kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas,

dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statu-

so; bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jei-

gu jam kilo abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti,

ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pir-

miausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą interesą gauti atitinkamą Kons-

titucinio Teismo atsakymą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Konstitucijoje numatytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra ke-

liami ypatingi reikalavimai, jos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejo-

nių dėl jų legitimumo. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą,

kuris užtikrintų rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas prielaidas rin-

kėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija.

Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti

renkamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė. Dalyvau-

dami formuojant politines atstovaujamąsias institucijas asmenys įgyvendina inter

alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį.


Teisės ir teisėti interesai, neatsižvelgiant į tai, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitu-

cijoje, turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Rinkimų teisės subjek-

tų, turinčių teisę kelti kandidatus, ir pačių kandidatų teisė ginčyti rinkimų – svarbi iš

Konstitucijos kylančio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo reikalavimo užtik-

rinimo garantija. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 da-

lies nuostatas, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pabrėžė asmens pažeistų teisių gynimo

teisme svarbą ir konstatavo, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla impe-

ratyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę

į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba nega-

li būti dirbtinai pasunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti; pagal

Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus

ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme.

Vadinasi, negavęs Konstitucinio Teismo atsakymo dėl atitinkamo teisės akto ati-

tikties Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėtų veiks-

mingai apginti asmens (-ų) teisių, įvykdyti teisingumo.

2.3. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Savivaldybių tarybų rinkimų įsta-

tymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių atitiktis Konsti-

tucijai bus tiriama tuo aspektu, kuriuo jose nustatyto teisinio reguliavimo atitikties

Konstitucijai klausimas iškilo pareiškėjui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam

teismui sprendžiant konkrečias bylas, susijusias su jau įvykusiais 2011 m. savivaldy-

bių tarybų rinkimais.

III

Dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių atitikties Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 119 straips-

nio 2 daliai, konstituciniams demokratinės, teisinės valstybės principams.

1. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. re-

dakcija) 83 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ginčija tuo aspektu, kad joje išsikėlusių kan-

didatų jungtiniams sąrašams nustatytas 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų

balsų slenkstis (toks pat, kaip partijų jungtiniams kandidatų sąrašams, ir didesnis

negu partijų kandidatų sąrašams), o šio straipsnio 3, 4, 5 dalis pareiškėjas ginčija tiek,

kiek jose nustatyta, kad apskaičiuojant mandatų skirstymo kvotą į rinkėjų paduotų

balsų sumą, kuri dalijama iš mandatų skaičiaus, yra įskaičiuojami rinkėjų balsai, pa-

duoti ne tik už rinkimų slenkstį įveikusius kandidatų sąrašus, bet ir už visus išsikė-

lusius kandidatus, neatsižvelgiant į tai, ar šie kandidatai turi galimybę gauti (gaus)

mandatą, taip pat nustatyta, kad skirstant mandatus pagal mandatų skirstymo kvotą

dalyvauja rinkimų slenkstį įveikę kandidatų sąrašai ir visi išsikėlę kandidatai, tačiau

tęsiant mandatų dalijimą liekanų metodu nepadalyti taikant kvotų metodą mandatai

paskirstomi tik į kandidatų sąrašus įrašytiems kandidatams.

2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

83 straipsnyje „Rinkimų rezultatų nustatymas daugiamandatėje rinkimų apygardo-

je“ nustatyta:


„1. Išankstinius rinkimų rezultatus nustato savivaldybės rinkimų komisija po to,

kai pasirašytas rinkimų apygardos balsų skaičiavimo protokolas.

2. Mandatai kandidatų sąrašams ir išsikėlusiems kandidatams paskirstomi pagal

tai, kiek rinkėjų paduotų mandato balsų gavo kiekvienas sąrašas, kiekvienas išsikė-

lęs kandidatas, taikant kvotų ir liekanų metodą. Kandidatų sąrašas gali gauti savival-

dybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už

kandidatų sąrašą balsavo ne mažiau kaip 4 procentai, o už partijų jungtinį kandidatų

sąrašą ir išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą – ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuo-

se dalyvavusių rinkėjų. Jeigu už kandidatų sąrašus, dalyvaujančius skirstant manda-

tus, ir išsikėlusius kandidatus yra paduota mažiau kaip 60 procentų rinkėjų balsų,

teisę dalyvauti skirstant mandatus įgyja tas lig šiol skirstant mandatus nedalyvavęs

sąrašas (sąrašai – jeigu už juos paduota vienodas rinkėjų balsų skaičius), už kurį yra

paduota daugiausiai rinkėjų balsų. Tokiu pat būdu kandidatų sąrašų, turinčių teisę

dalyvauti skirstant mandatus, skaičius didinamas iki tokio skaičiaus, kad už kandida-

tų sąrašus, dalyvaujančius skirstant mandatus, ir išsikėlusius kandidatus būtų paduo-

ta ne mažiau kaip 60 procentų rinkėjų balsų.

3. Apskaičiuojama mandatų skirstymo kvota. Ji lygi rinkėjų paduotų mandatų

balsų, kuriuos gavo kandidatų sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, ir išsikėlę

kandidatai, sumai, padalytai iš mandatų skaičiaus. Jei dalijant gaunama liekana, dal-

muo padidinamas vienetu.

4. Išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į jungtinį sąrašą, gauna mandatą, jeigu už jį

paduotų balsų skaičius lygus arba didesnis už mandatų skirstymo kvotą. Už kiekvie-

ną dalyvaujantį paskirstant mandatus kandidatų sąrašą paduotų balsų skaičius dali-

jamas iš mandatų skirstymo kvotos. Gautas sveikasis dalmuo yra mandatų skaičius,

tenkantis kiekvienam kandidatų sąrašui pagal mandatų skirstymo kvotą, o dalijant

gautos liekanos naudojamos likusiems mandatams (nepaskirstytiems išsikėlusiems

kandidatams, neįeinantiems į jungtinį sąrašą, ir kandidatų sąrašams) paskirstyti pa-

gal liekanas. Dėl to visų kandidatų sąrašų pavadinimai surašomi iš eilės, kurioje po

paskutiniojo toliau eina pirmasis pagal jiems atitekusias dalijimo liekanas, pradedant

didžiausiąja. Jei dviem kandidatų sąrašams tenkančios liekanos lygios, pirmiau įra-

šomas sąrašas, kurio rinkimų numeris mažesnis. Nepadalyti dalijant kvotų metodu

mandatai po vieną padalijami kandidatų sąrašams pagal eilę, pradedant tuo kandida-

tų sąrašu, kuris buvo įrašytas pirmasis.

5. Jeigu kuriam nors kandidatų sąrašui tektų didesnis mandatų skaičius, negu są-

raše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems kandidatų sąrašams, tęsiant

mandatų dalijimą liekanų metodu.

6. Sąraše kandidatai į savivaldybės tarybos narius gauna mandatus pagal porin-

kiminę kandidatų sąrašų eilę.“


83 straips nio 2 dalyje yra nustatytas reikalavimas, jog kandidatų sąrašai, kad galėtų da-

lyvauti skirstant mandatus, turi gauti tam tikrą kiekį rinkimuose dalyvavusių rinkėjų


balsų (procentinė riba), t. y. nustatyti rinkimų slenksčiai: partijų kandidatų sąrašams –

4 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, o partijų jungtiniams kandidatų

sąrašams ir išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąrašams – 6 procentai rinkimuose da-

lyvavusių rinkėjų balsų. Išsikėlusiam kandidatui minimali procentinė rinkėjų balsų

riba, kurią įveikus būtų įgyjama teisė dalyvauti skirstant mandatus, nenustatyta.

Pagal šį teisinį reguliavimą išsikėlusių kandidatų jungtiniam sąrašui keliamas

toks pat reikalavimas, kaip partijų jungtiniam kandidatų sąrašui, t. y. didesnis negu

partijos kandidatų sąrašui. Kitaip tariant, nustatant rinkimų rezultatus ir skirstant

mandatus išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas, kuriame, kaip minėta, gali būti įra-

šyti ir du kandidatai, yra prilyginamas partijų jungtiniam kandidatų sąrašui. Išsikė-

lusių kandidatų jungtinio sąrašo ir partijų jungtinio kandidatų sąrašo sudarymas

skiriasi: vieną jų sudaro pavieniai išsikėlę kandidatai, kitą – partijos, jungdamos savo

sudarytus kandidatų sąrašus.

2.2. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. re-

dakcija) 83 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su 2 dalimi, apskaičiuojant mandatų

skirstymo kvotą į rinkėjų paduotų balsų sumą, kuri dalijama iš mandatų skaičiaus,

įskaičiuojami balsai, paduoti tik už rinkimų slenkstį įveikusius kandidatų sąrašus ir

už visus išsikėlusius kandidatus. Jiems, kaip minėta, minimali procentinė rinkėjų bal-

sų riba, kurią įveikus būtų įgyjama teisė dalyvauti skirstant mandatus, nenustatyta.

2.3. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakci-

ja) 83 straipsnio 4 dalį išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į išsikėlusių kandidatų jung-

tinį sąrašą, gauna mandatą, jeigu už jį paduotų balsų skaičius yra ne mažesnis už

mandatų skirstymo kvotą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 3 dalį.

Taigi skirstant mandatus pagal mandatų skirstymo kvotą, apskaičiuotą pagal Sa-

vivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio

3 dalį, dalyvauja rinkimų slenkstį įveikę kandidatų sąrašai ir visi išsikėlę kandidatai.

Pagal šio straipsnio 4 dalį tęsiant mandatų dalijimą liekanų metodu nepadalyti tai-

kant kvotų metodą mandatai paskirstomi tik į kandidatų sąrašus įrašytiems kandi-

datams.

Be to, net ir tuo atveju, kai už savarankiškai išsikėlusį kandidatą, neįeinantį į

jungtinį kandidatų sąrašą, paduotų balsų skaičius yra daug didesnis už mandatų

skirstymo kvotą, jis gali gauti tik vieną mandatą.

2.4. Pažymėtina, kad pagal to paties straipsnio 5 dalį ir tuo atveju, jeigu kuriam

nors kandidatų sąrašui turėtų tekti didesnis mandatų skaičius, negu sąraše yra kandi-

datų, šie mandatai tęsiant mandatų dalijimą liekanų metodu paskirstomi tik kitiems

rinkimų slenkstį įveikusiems kandidatų sąrašams ir negali būti paskirstomi išsikėlu-

siems kandidatams.


83 straipsnyje inter alia nustatyta, kad išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į jungtinį są-

rašą, gauna mandatą, jeigu už jį paduotų balsų skaičius lygus arba didesnis už man-

datų skirstymo kvotą, o kiekvienam dalyvaujančiam paskirstant mandatus kandidatų


sąrašui (t. y. jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 4 arba 6 procentai rinkimuose daly-

vavusių rinkėjų) pagal mandatų skirstymo kvotą tenkantis mandatų skaičius apskai-

čiuojamas už kiekvieną iš jų paduotų balsų skaičių dalijant iš mandatų skirstymo

kvotos; nepadalyti taikant kvotų metodą mandatai padalijami kandidatų sąrašams.

Taigi kandidatų sąrašai gali gauti ir daugiau kaip vieną mandatą, nes jų gauna-

mų mandatų skaičius priklauso nuo už juos paduotų balsų skaičiaus (jis dalijamas iš

mandatų skirstymo kvotos), o išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į jungtinį sąrašą, gali

gauti tik vieną mandatą net ir tuo atveju, jeigu už jį paduotų rinkėjų balsų skaičius ke-

letą kartų viršija mandatų skirstymo kvotą.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

83 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad jeigu už kandidatų sąrašus, dalyvaujan-

čius skirstant mandatus, ir išsikėlusius kandidatus yra paduota mažiau kaip 60 pro-

centų rinkėjų balsų, kandidatų sąrašų, turinčių teisę dalyvauti skirstant mandatus,

skaičius didinamas į mandatų skirstymą įtraukiant lig tol skirstant mandatus neda-

lyvavusius kandidatų sąrašus, už kuriuos yra paduota daugiausia rinkėjų balsų, kol

pasiekiama 60 procentų rinkėjų balsų riba; taip siekiama užtikrinti, kad išrinktose sa-

vivaldybių tarybose būtų šiame įstatyme nustatytas skaičius narių.

Pažymėtina, jog minėtu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos atsirasti ir

tokiai situacijai, kai daugiau kaip 60 procentų rinkėjų balsų būtų paduota už vieną

ar kelis išsikėlusius kandidatus (ar išsikėlusių kandidatų jungtinius sąrašus, kuriuo-

se būtų tik keli kandidatai), o už jokį kitą kandidatų sąrašą paduotų balsų skaičius

nesiektų įstatymo nustatyto rinkimų slenksčio, todėl išsikėlusiems kandidatams (ar

jungtiniams jų sąrašams, kuriuose būtų tik keli kandidatai) padalijus mandatus likę

nepadalyti savivaldybių tarybų narių mandatai negalėtų būti paskirstyti. Tokiu atve-

ju būtų neišrinkta tiek savivaldybės tarybos narių, kiek jų turėtų būti išrinkta pagal


nio 1 dalį (pagal kurią iš viso renkama nuo 15 iki 51 savivaldybės tarybos nario), t. y.

galėtų pritrūkti asmenų (kandidatų), kuriems turėtų ir galėtų būti padalyti mandatai.

Taip įvykus rinkimams būtų neįmanoma suformuoti savivaldybės tarybos.

3. Minėta, jog Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybių

tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vie-

neto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos pilie-

čiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia

ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu, o Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalies

nuostata, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas,

reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti savivaldybių tarybų

rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius

turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. tei-

sė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose

registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam). Taip pat minėta, kad įstatymų


leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įstatymu nustatyti ir tai, kad savivaldybių ta-

rybos renkamos vien pagal proporcinę rinkimų sistemą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad rinkimų sistema,

pagal kurią renkama atstovaujamoji institucija, – tai visuma rinkimų įstatymuose

įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų, kuriais remiantis inter alia nustatomi bal-

savimo rezultatai. Nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rinkimų re-

zultatai atspindės kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvienas

kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svar-

bu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems

subjektams ir kad nebūtų sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas savivaldybių tarybų narių rinkimų santykius,

turi plačią diskreciją pasirinkti renkamos atstovaujamosios institucijos rinkimų re-

zultatų nustatymo ir mandatų skirstymo būdus, įtvirtinti vadinamuosius rinkimų

slenksčius pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, t. y. nustatyti, kad

jie gali dalyvauti skirstant mandatus tik gavę tam tikrą įstatymo nustatytą rinkėjų bal-

sų skaičių, kuris gali būti tam tikra iš anksto žinoma rinkimuose dalyvavusių rinkėjų

balsų procentinė išraiška arba tam tikras rinkėjų balsų skaičius, nustatomas apskai-

čiavus rinkimuose į atstovaujamąją instituciją dalyvavusių rinkėjų balsus; rinkimų

slenkstis paprastai yra nustatomas siekiant išvengti didelio renkamos atstovaujamo-

sios institucijos susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes), užtikrinti jos stabilu-

mą. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti, jis turi paisyti Konstitucijos

nuostatų – normų ir principų, inter alia konstitucinės vietos savivaldos sampratos, iš

Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalies kylančių visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų

teisės principų. Įstatymų leidėjo nustatytas rinkimų slenkstis renkant atstovaujamąją

instituciją neturi būti toks didelis, kad sudarytų prielaidas neatspindėti įvairių rinkė-

jų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti sprendžiant savivaldos klausimus per demokra-

tiškai išrinktus atstovus; negali būti ignoruojami esminiai rinkimų dalyvių skirtumai

ir įtvirtintas vienodas rinkimų slenkstis iš esmės skirtingiems pasyviąją rinkimų tei-

sę įgyvendinantiems subjektams, taip pat negali būti nustatytas skirtingas rinkimų

slenkstis iš esmės vienodiems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams,

nes priešingu atveju būtų pažeistas inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje

įtvirtintas lygios rinkimų teisės principas.

4. Sprendžiant, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.

redakcija) 83 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąra-

šams nustatytas 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų slenkstis (toks pat,

kaip partijų jungtiniams kandidatų sąrašams, ir didesnis negu partijų kandidatų są-

rašams), neprieštarauja Konstitucijai, visų pirma pažymėtina, kad nėra teisinių argu-

mentų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad įstatymų leidėjo pasirinkti minėto dydžio,

t. y. 4 ir 6 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, rinkimų slenksčiai parti-

jų ir jų jungtiniams kandidatų sąrašams, tarp kurių yra esminis skirtumas (vieną jų

sudaro partija, o kitą – partijos, sujungdamos savo kandidatų sąrašus), yra per dide-


li ir sudaro prielaidas savivaldybių tarybų rinkimuose, vykstančiuose pagal propor-

cinę rinkimų sistemą, neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti

sprendžiant savivaldos klausimus per demokratiškai išrinktus atstovus.

4.1. Kitaip vertintina tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m.

birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2 dalyje išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąra-

šams yra nustatytas toks pat rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų slenkstis, kaip nu-

statytasis partijų jungtiniams kandidatų sąrašams, t. y. 6 procentai. Nustatant rinkimų

slenkstį išsikėlusių kandidatų jungtiniai sąrašai, į kuriuos jungiasi išsikėlę asmenys,

yra prilyginami partijų jungtiniams kandidatų sąrašams, kuriuos sudaro partijos, su-

jungdamos savo kandidatų sąrašus, nors minėti pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinan-

tys subjektai yra iš esmės skirtingi.

Išsikėlusių kandidatų jungtiniai sąrašai pagal juos sudarančius subjektus yra ar-

timesni vienos partijos sudaromam kandidatų sąrašui, o ne partijų jungtiniam kandi-

datų sąrašui, kurį sudaro kelios partijos, sujungdamos savo kandidatų sąrašus.

4.2. Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. bir-

želio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek

joje nustatyta, kad išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas gali gauti savivaldybės ta-

rybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo

ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, yra nepaisoma iš Konsti-

tucijos 119 straipsnio 2 dalies kylančio lygios rinkimų teisės principo.

4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Savivaldybių tary-

bų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 2 dalis tiek, kiek,

įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą ir

nustačius, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rin-

kimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybių tarybų narius ir jungtis į išsi-

kėlusių kandidatų jungtinį sąrašą, taip pat nustačius, kad politinės partijos kandidatų

sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus)

tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 4 procentai rinkimuose dalyvavusių

rinkėjų, joje nustatyta, kad išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas gali gauti savival-

dybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už

jį balsavo ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, prieštarauja

Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

5. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštarauja Savivaldybių tarybų rinkimų įsta-

tymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 3, 4, 5 dalys tiek, kiek jose nu-

statyta, kad skirstant mandatus pagal mandatų skirstymo kvotą dalyvauja rinkimų

slenkstį įveikę kandidatų sąrašai ir visi išsikėlę kandidatai, tačiau tęsiant mandatų

dalijimą liekanų metodu nepadalyti taikant kvotų metodą mandatai skirstomi tik į

sąrašus įrašytiems kandidatams, pažymėtina, kad, kaip minėta, išsikėlusiems kan-

didatams Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

minimalus rinkėjų balsų kiekis, suteikiantis teisę dalyvauti skirstant mandatus, t. y.

vadinamasis rinkimų slenkstis, užkertantis kelią gauti mandatą tiems, kurie jo ne-


įvei kia, nustatytas ne procentiniu dydžiu, apskaičiuojamu pagal visų rinkimuose da-

lyvavusių rinkėjų balsus, bet pagal šio įstatymo 83 straipsnio 3 dalį apskaičiuojant

mandatų skirstymo kvotą.

5.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad, įsta-

tyme išsikėlusiems kandidatams nenustatęs minimalaus procentinio rinkėjų balsų

kiekio, suteikiančio teisę jiems dalyvauti skirstant mandatus, t. y. rinkimų slenksčio,

įstatymų leidėjas gali įtvirtinti, kad toks rinkimų slenkstis gali būti ir tam tikras rin-

kėjų balsų skaičius, nustatomas apskaičiavus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsus.

5.2. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakci-

ja) 83 straipsnio 4 dalį išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į išsikėlusių kandidatų jung-

tinį sąrašą, gauna mandatą, jeigu už jį paduotų balsų skaičius yra ne mažesnis už

mandatų skirstymo kvotą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 3 dalį, t. y. rinkėjų balsų,

paduotų už rinkimų slenkstį įveikusius kandidatų sąrašus ir už visus išsikėlusius kan-

didatus, sumą dalijant iš mandatų skaičiaus.

Pažymėtina, kad išsikėlęs kandidatas gali gauti tik vieną savivaldybės tarybos na-

rio mandatą, tad net jeigu už jį paduotų balsų skaičius yra didesnis už mandatų skirs-

tymo kvotą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 3 dalį, jis negali gauti antro mandato.

5.3. Minėta, jog nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rinkimų re-

zultatai atspindės kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvienas

kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svar-

bu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems

subjektams.

Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas savivaldybių tarybų narių

rinkimų santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti rinkimų rezultatų nustatymo ir

mandatų skirstymo būdus; jis gali įtvirtinti, kad rinkimų slenksčiu pasyviąją rinkimų

teisę įgyvendinantiems subjektams gali būti ir tam tikras rinkėjų balsų skaičius, nu-

statomas apskaičiavus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsus.

5.4. Taigi nėra teisinių argumentų, kuriais būtų galima pagrįsti, kad Savivaldybių

tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 3, 4 dalyse

nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį išsikėlęs kandidatas, neįeinantis į išsikėlu-

sių kandidatų jungtinį sąrašą, gauna mandatą, jeigu už jį paduotų balsų skaičius yra

ne mažesnis už mandatų skirstymo kvotą, apskaičiuotą pagal šio straipsnio 3 dalį

(t. y. rinkėjų balsų, paduotų už rinkimų slenkstį įveikusius kandidatų sąrašus ir už

visus išsikėlusius kandidatus, sumą dalijant iš mandatų skaičiaus), ir taip išsikėlu-

siems kandidatams nustatomas vadinamasis rinkimų slenkstis, taip pat Savivaldybių

tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 4, 5 dalyse

nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tęsiant mandatų dalijimą liekanų metodu

mandatai paskirstomi tik į sąrašus įrašytiems kandidatams, yra nepaisoma Konsti-

tucijos reikalavimų. Kartu pabrėžtina, kad toks minėto įstatymo 83 straipsnio 3, 4,

5 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo vertinimas negali būti aiškinamas kaip panei-

giantis šiame nutarime padarytą išvadą, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo



pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nustatyta, kad

pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiamandatėje rinkimų apygar-

doje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, prieštarauja Konstitucijos


6. Sprendžiant, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. re-

dakcija) 83 straipsnio 3, 4, 5 dalys tiek, kiek jose nustatyta, kad apskaičiuojant mandatų

skirstymo kvotą į rinkėjų paduotų balsų sumą, kuri dalijama iš mandatų skaičiaus, yra

įskaičiuojami rinkėjų balsai, paduoti ne tik už rinkimų slenkstį įveikusius kandidatų

sąrašus, bet ir už visus išsikėlusius kandidatus, nepaisant to, ar šie kandidatai turi gali-

mybę gauti (gaus) mandatą, neprieštarauja Konstitucijai, turi būti atsižvelgta į šio nuta-

rimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 5.4 punkte padarytą išvadą.

6.1. Vadinasi, nustačius rinkėjų balsų skaičių, lemiantį mandato paskyrimą iš-

sikėlusiems kandidatams, ir paskirsčius mandatus išsikėlusiems kandidatams šis

skaičius, vertintinas kaip rinkimų slenkstis išsikėlusiems kandidatams, pagal Savi-

valdybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 3,

4, 5 dalis išlieka mandatų skirstymo kvota, pagal kurią mandatai tenka kandidatų są-

rašams, dalyvaujantiems skirstant mandatus, nepaisant to, kad skirstant mandatus

kandidatų sąrašuose esantiems kandidatams šios kvotos dydį lemia ne tik rinkimų

slenkstį įveikusių kandidatų sąrašų, bet ir visų išsikėlusių kandidatų gauti rinkėjų bal-

sai, kurie sudaro prielaidas paskirstyti likusius mandatus kandidatų sąrašams nepro-

porcingai jų gautų balsų skaičiui.

6.2. Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. bir-

želio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal

kurį kandidatų sąrašams, dalyvaujantiems skirstant mandatus, mandatai skirstomi

pagal mandatų skirstymo kvotą, apskaičiuojamą pagal rinkėjų balsus, paduotus ne tik

už šiuos kandidatų sąrašus, bet ir už visus išsikėlusius kandidatus, sudaromos prielai-

dos iškreipti rinkėjų valią ir atstovavimo jiems proporcingumą, pažeisti Konstitucijos

119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lygios savivaldybių tarybų rinkimų teisės principą.

6.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Savivaldybių ta-

rybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 83 straipsnio 3, 4, 5 dalys


sistemą ir nustačius, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugia-

mandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius

ir joje varžytis su kandidatų sąrašais, jose nustatyta, kad kandidatų sąrašams, daly-

vaujantiems skirstant mandatus, mandatai skirstomi pagal mandatų skirstymo kvotą,

apskaičiuojamą pagal rinkėjų balsus, paduotus ne tik už šiuos kandidatų sąrašus, bet

ir už visus išsikėlusius kandidatus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

7. Konstatavęs, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d.

redakcija) 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys minėta apimtimi prieštarauja Konstitucijos

119 straipsnio 2 daliai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje to-


liau netirs, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, kons-

tituciniams demokratinės, teisinės valstybės principams.

IV

Dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo

kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitik-

ties Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai,

konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar in-

ter alia Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kont-

rolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje

nenustatyta, kad savarankiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti registruoja-

mos ne tik politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai subjektai, neprieštarauja Kons-

titucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, 119 straipsnio 2 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-144/2010).

2. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos politinių parti-

jų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo pakeiti-

mo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. rugsėjo 15 d., išskyrus jo 3 straipsnį, įsigaliojusį

2010 m. gegužės 31 d. Šio įstatymo 1 straipsniu Politinių partijų ir politinių kampani-

jų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymas (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakci-

ja su vėlesniais pakeitimais) išdėstytas nauja redakcija.

Pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kont-

rolės įstatymą (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) politinės kampanijos dalyviai pagal

teisę gauti aukas ir prisiimti politinės kampanijos išlaidas gali būti savarankiški ir atsto-

vaujamieji (3 straipsnio 1 dalis); tik savarankiški politinės kampanijos, susijusios su rin-

kimais, dalyviai, t. y. asmenys, kurie siekia būti išrinkti (2 straipsnio 9 dalis), gali priimti

aukas ir įgyti turtinių prievolių dėl išlaidų politinei kampanijai (3 straipsnio 6 dalis).

Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės

įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio „Savarankiški ir atstovauja-

mieji politinės kampanijos dalyviai“ 2 dalyje, kurią minėtu aspektu ginčija pareiškėjas,

nustatyta, kad „tik savarankišku politinės kampanijos dalyviu gali būti registruojami:

1) politinė partija; 2) pretendentas; 3) save iškėlęs kandidatas; 4) referendumo inicia-

toriai; 5) referendumo oponentai“.

Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atstovaujamuoju politinės kampa-

nijos dalyviu registruojamas kandidatas, įrašytas į kandidatų sąrašą, taip pat kandida-

tas ar kandidatų sąrašas, kai nėra juos iškėlusios politinės partijos teikimo (prašymo)

registruoti savarankišku politinės kampanijos dalyviu. Taip pat paminėtina, jog šio

straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rinkimuose į savivaldybių tarybas savarankišku po-

litinės kampanijos dalyviu gali būti registruojamas inter alia politinės partijos iškeltas

kandidatų sąrašas, kai yra jį iškėlusios politinės partijos teikimas (prašymas).


3. Pareiškėjo ginčijamą Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei

fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 daly-

je nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su minėtomis šio įstatymo nuostato-

mis pažymėtina, kad tik savarankišku politinės kampanijos, susijusios su rinkimais,

dalyviu, t. y. asmeniu, kuris siekia būti išrinktas ir kuris gali priimti aukas ir įgyti tur-

tinių prievolių dėl išlaidų politinei kampanijai, gali būti registruojami inter alia poli-

tinė partija, save iškėlęs kandidatas.

3.1. Pažymėtina, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi -

nansavimo kontrolės įstatymas (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) taikomas politi-

nėms kampanijoms, susijusioms inter alia su pagal Lietuvos Respublikos Prezidento

rinkimų, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, Lietuvos Respublikos rinkimų į Euro-

pos Parlamentą įstatymus ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą Lietuvoje vykdo-

mais rinkimais, taigi ir savivaldybių tarybų rinkimais (2 straipsnio 7 dalis).

3.2. Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontro-

lės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata,

kad savarankišku politinės kampanijos dalyviu gali būti registruojamas inter alia save

iškėlęs kandidatas (taip pat analogiška nuostata, įtvirtinta minėtame Politinių parti-

jų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2004 m.

rugpjūčio 23 d. redakcija) 3 straipsnyje, ir Politinių kampanijų fi nansavimo kontro-

lės įstatymo (1997 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 straipsnyje nustatyta kandidatų tei-

sė būti politinės kampanijos dalyviais), nuo pat šios nuostatos įsigaliojimo galėjo būti

taikoma Seimo rinkimams (pagal mažoritarinę rinkimų sistemą renkant dalį Seimo

narių vienmandatėse rinkimų apygardose).

Pažymėtina, kad savivaldybių tarybų rinkimams Politinių partijų ir politinių

kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d.

redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, kad savarankišku politinės kam-

panijos dalyviu gali būti registruojamas inter alia save iškėlęs kandidatas, taikoma tik

nuo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija), kurio

34 straipsnio 3 dalyje, kaip minėta, yra įtvirtinta kiekvieno asmens, atitinkančio šia-

me įstatyme nustatytus reikalavimus, teisė išsikelti kandidatu į savivaldybės tarybos

narius, įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. liepos 20 d.

3.3. Taip pat pažymėtina, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavi-

mo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio

2 dalyje nustatyta, jog savarankišku politinės kampanijos dalyviu gali būti registruoja-

mas tik vienas kolektyvinis subjektas, t. y. politinė partija. Pažymėtina, kad šiuo metu

nė viename rinkimų santykius reguliuojančiame įstatyme, inter alia Savivaldybių tary-

bų rinkimų įstatyme (2010 m. birželio 30 d. redakcija), nėra nustatyta kitų kolektyvinių

subjektų, t. y. ne politinių partijų, teisė kelti kandidatus ir dalyvauti rinkimuose.

4. Taigi Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo

kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje nustaty-

tą teisinį reguliavimą, kuris taikomas politinėms kampanijoms, susijusioms inter alia


su savivaldybių tarybų rinkimais, pareiškėjo ginčijamu aspektu aiškinant kartu su Sa-

vivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnio

nuostatomis pažymėtina, kad teisę savivaldybių tarybų rinkimuose būti savarankiš-

ku politinės kampanijos dalyviu turi kolektyvinis subjektas – politinė partija, taip pat

išsikėlęs kandidatas.

5. Minėta, kad pareiškėjas, ginčydamas Politinių partijų ir politinių kampani-

jų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija)

3 straipsnio 2 dalį kaip susijusią su ginčijamomis Savivaldybių tarybų rinkimų įstaty-

mo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) nuostatomis, remiasi tais pačiais argumentais, ku-

riais grindžia savo abejones dėl Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio

30 d. redakcija) 34 straipsnio atitikties Konstitucijai tuo aspektu, kad jame nenustatyta,

jog kandidatus į savivaldybių tarybų narius gali kelti ne tik politinės partijos, bet ir kiti

kolektyviniai subjektai, nes, jo manymu, registravimas savarankišku politinės kampa-

nijos dalyviu yra viena iš pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo sąlygų.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 straipsnio (2010 m. birželio 30 d. re-

dakcija) 4 dalies 3, 4 punktuose, 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad kandidatų sąrašą

kelianti partija tam, kad jos dalyvavimas rinkimuose būtų įregistruotas, ir asmuo, nu-

sprendęs išsikelti kandidatu į savivaldybės tarybos narius, tam, kad būtų įregistruo-

tas pretendentu į kandidatus (kandidatu), savivaldybės rinkimų komisijai turi įteikti

inter alia Vyriausiosios rinkimų komisijos išduotą pažymą apie įregistravimą sava-

rankišku politinės kampanijos dalyviu. Taip pat partija savivaldybės rinkimų komisi-

jai turi įteikti pažymą apie jos keliamo kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašo

įregistravimą savarankišku politinės kampanijos dalyviu arba apie tai, kad partijos

teikimas (prašymas) registruoti šį sąrašą savarankišku politinės kampanijos dalyviu

nebuvo pateiktas.

Taigi įregistravimas pretendentu į kandidatus (kandidatu) rinkimuose pagal

minėtas Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija)

35 straipsnio nuostatas yra tiesiogiai susijęs su įregistravimu savarankišku politinės

kampanijos dalyviu pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi -

nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalį.

6. Šiame nutarime konstatavus, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo


pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, jame nenustatyta,

kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai

gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne

politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, priešta-

rauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai, konstatuotina, kad Politinių partijų ir po-

litinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės

18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien pro-

porcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savarankiškais

politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti įstatymų


leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių nariais gali

būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai,

prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.


liau netirs, ar Politinių partijų ir politinių kampanijų fi nansavimo bei fi nansavimo

kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis nepriešta-

rauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-

tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

(2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 34 straipsnis tiek,

kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų siste-

mą, jame nustatyta, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugiaman-

datėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos narius, taip

pat tiek, kiek jame nenustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių

vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių

tarybas būdami įrašyti ir į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių

tarybų narius sąrašus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straips-

nio 2 daliai.


(2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 83 straipsnio 2 dalis


sistemą ir nustačius, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus, daugia-

mandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybių tarybų na-

rius ir jungtis į išsikėlusių kandidatų jungtinį sąrašą, taip pat nustačius, kad politinės

partijos kandidatų sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja

skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 4 procentai rin-

kimuose dalyvavusių rinkėjų, joje nustatyta, kad išsikėlusių kandidatų jungtinis sąra-

šas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik

tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rin-

kėjų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.


(2010 m. birželio 30 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 86-4523, Nr. 141) 83 straipsnio 3, 4,

5 dalys tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų

rinkimų sistemą ir nustačius, kad pavieniai asmenys, neįrašyti į kandidatų sąrašus,

daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali išsikelti kandidatais į savivaldybės tarybos

narius ir joje varžytis su kandidatų sąrašais, jose nustatyta, kad kandidatų sąrašams,


dalyvaujantiems skirstant mandatus, mandatai dalijami pagal mandatų skirstymo

kvotą, apskaičiuojamą pagal rinkėjų balsus, paduotus ne tik už šiuos kandidatų sąra-

šus, bet ir už visus išsikėlusius kandidatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti-

tucijos 119 straipsnio 2 daliai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampani-

jų fi nansavimo bei fi nansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakci-

ja; Žin., 2010, Nr. 63-3091) 3 straipsnio 2 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus

vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, joje nenustatyta, kad savaran-

kiškais politinės kampanijos dalyviais gali būti ne tik politinės partijos, bet ir kiti

įstatymų leidėjo nustatytus reikalavimus atitinkantys kolektyviniai subjektai, kurių

nariais gali būti Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai

gyventojai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas


Dainius Žalimas


51

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRO

ĮSTATYMO (2001 M. BIRŽELIO 21 D. REDAKCIJA) 42 STRAIPSNIO

ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. LIEPOS 12 D. NUTARIMU

NR. 1129 „DĖL NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRO NUOSTATŲ

PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRO

NUOSTATŲ 88 PUNKTO (2007 M. VASARIO 27 D. REDAKCIJA),

97 PUNKTO (2007 M. VASARIO 27 D., 2008 M. SPALIO 22 D.,

2010 M. KOVO 3 D., 2011 M. GEGUŽĖS 4 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2011 m. birželio 9 d.

Vilnius





sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Sigutei Brusovienei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo

nariui Vytautui Gapšiui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės sky-

riaus patarėjui Vidmondui Vėgeliui (atstovaujantiems Seimui bylos dalyje pagal pareiš-

kėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-57/2009),

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus vedėjai Julianai

Ostrouch ir Teisingumo ministerijos Registrų departamento Registrų teisinio regu-

liavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Sigitai Panovienei (atstovaujančioms Vy-

riausybei bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo

prašymą Nr. 1B-12/2008),



2011 m. gegužės 17 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 12/2008-45/2009

pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129

„Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo

turto registro nuostatų 88, 97 punktai (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek, pa-

sak pareiškėjo, juose nustatytos duomenų gavėjų klasės ir advokatų kontora priskir-

ta antrajai klasei, o informacija pagal fi zinio asmens kodą apie visą jo turtą teikiama

tik pirmosios klasės duomenų gavėjams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

2011 m. birželio 9 d. nutarimas ◆52

titucijos 25 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straips-

nio 1 punktui (2004 m. kovo 18 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės registrų

įstatymo 15 straipsnio 5 daliai (2004 m. liepos 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos

nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 daliai (2001 m. birželio 21 d. re-

dakcija) (prašymas Nr. 1B-12/2008);

2) Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio

3 dalis (2001 m. birželio 21 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, joje nėra nu-

statyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti dokumentų, ku-

riais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai,

daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...>

visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui

(prašymas Nr. 1B-57/2009).

Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu šie pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymai buvo sujungti į vieną bylą.


nustatė:

I

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-57/


1.1. Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2001 m. birže-

lio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas subjektų, turinčių

teisę gauti Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijas. Advokatai šiame

sąraše nėra įrašyti. Šį teisinį reguliavimą patvirtina ir susiklosčiusi praktika – advoka-

tams išduodami tik Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, ta-

čiau Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijos neteikiamos.

1.2. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje nustaty-

ta, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys

yra vieši, išskyrus įstatyme nustatytus apribojimus. Duomenų gavimo tvarka nustaty-

ta Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto re-

gistro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimas

Nr. 1129) patvirtintuose Nekilnojamojo turto registro nuostatuose (toliau – ir Nuosta-

tai), kurių 97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) inter alia įtvirtinta, kad pirmajai

duomenų gavėjų klasei priskiriami advokatai ir teisėsaugos institucijos gali gauti visus

duomenis apie asmens turimą turtą. Tačiau pagal ginčijamoje Įstatymo (2001 m. bir-

želio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą iš šių subjektų

tik teisėsaugos institucijoms suteikta teisė gauti informaciją apie asmens turimą turtą

gaunant Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijas; advokatams tokia

teisė nesuteikta. Pareiškėjo nuomone, advokatai, negalėdami gauti informacijos tokia

pat forma, kaip ir teisėsaugos institucijos (dokumentų kopijų), yra nepagrįstai diskri-

◆ DĖL NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRE ESANČIOS INFORMACIJOS TEIKIMO ADVOKATAMS 53

minuojami, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu gali būti pažeidžiama Konstitucijos

29 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“.

1.3. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, pa-

reiškėjas pažymi, kad konstitucinis lygiateisiškumo principas yra teisinės valstybės

principo sudedamoji dalis, todėl abejoja, ar dėl tų pačių priežasčių ginčijamas teisinis

reguliavimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.4. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuojama asmens teisė į gynybą,

taip pat teisė turėti advokatą. Ši teisė yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvar-

žyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Veiksmingas advokato teisinių paslau-

gų teikimas nėra savitikslis – jis garantuoja, kad asmens konstitucinė teisė į gynybą

bus ne menama, o reali. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo (2001 m.

birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje, ribojama advokato teisė gauti infor-

maciją tam tikra forma (dokumentų kopijų), todėl nepagrįstai apsunkina advokatų

galimybes veiksmingai teikti teisines paslaugas ir dėl to gali prieštarauti Konstituci-

jos 31 straipsnio 6 daliai.

1.5. Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir

tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir konstitucinė žmogaus

teisė į teisminę gynybą. Suabejojęs dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Kons-

titucijos 31 straipsnio 6 daliai, pareiškėjas abejoja, ar dėl tų pačių argumentų jis ne-

prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-12/


2.1. Registruose, inter alia Nekilnojamojo turto registre, saugomi duomenys lai-

kytini specifi ne informacija, kurios teikimą galima apriboti tik įstatymais, kaip nuro-

dyta Valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo (2001 m. birželio

21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje, tačiau advokato teisė gauti informaciją apie visą

asmens turtą ribojama būtent poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 2002 m. liepos

12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintais Nuostatais, kurių 88, 97 punktuose (2007 m. va-

sario 27 d. redakcija) nurodyta, kad visa informacija apie asmens nekilnojamąjį turtą

teikiama tik pirmosios klasės duomenų gavėjams, o advokatų kontoros priskirtos ant-

rosios klasės duomenų gavėjams.

Vyriausybei, patvirtinusiai Nuostatus, buvo suteikta teisė nustatyti viešųjų duo-

menų teikimo tvarką, t. y. duomenų teikimo būdą, procedūras, tačiau Nuostatuose

įtvirtinus duomenų gavėjų klases, kurios nenumatytos Įstatyme ir Valstybės registrų

įstatyme, buvo nustatyti tam tikri apribojimai atskiroms asmenų grupėms, inter alia

advokatams, gauti informaciją.

2.2. Įstatymų leidėjas, Įstatymu (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nustatęs, kad

Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vie-

ši, kartu numatė galimybę įstatymų nustatytais atvejais ir esant reikalui tik įstatymu

nustatyti apribojimus. Todėl, pareiškėjo nuomone, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d.

nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nuostatų 88, 97 punktai (2007 m. vasario 27 d. redak-


cija), kuriuose nustatytos viešosios informacijos gavėjų klasės ir numatyta skirtinga

šioms klasėms priskirtų asmenų grupėms teikiamos informacijos apimtis, priešta-

rauja Įstatymo ir Valstybės registrų įstatymo nuostatoms.

2.3. Tai, kad laisvė gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstaty-

mu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyveni-

mui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, įtvirtinta ir Konstitucijos 25 straipsnio

3 dalyje. Remdamasis Konstitucinio Teismo doktrina, pareiškėjas pažymi, kad tam

tikri prioritetiniai visuomenės dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais; viskas,

kas yra susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymu. Taigi tai, kad

Vyriausybei suteikta teisė riboti laisvę gauti informaciją, prieštarauja Konstitucijos


2.4. Be to, pareiškėjas pažymi, kad pagal Advokatūros įstatymo 44 straipsnio

1 punktą praktikuojančiam advokatui suteikiama teisė iš valstybės ir savivaldybių

institucijų gauti informaciją, reikalingą advokato veiklai vykdyti. Ši advokato teisė

ribojama Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nuosta-

tų 88, 97 punktuose (2007 m. vasario 27 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu,

pagal kurį duomenys apie visą asmens turtą pateikiami tik pirmosios klasės duome-

nų gavėjams. Kadangi advokatai yra priskirti antrajai duomenų gavėjų klasei, kuriai

priklausantys asmenys negali gauti visos informacijos apie asmens nekilnojamąjį tur-

tą, ginčijamos poįstatyminio teisės akto nuostatos prieštarauja Advokatūros įstatymo

44 straipsnio 1 punktui.

II

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovų Seimo nario V. Gapšio ir Seimo kanceliarijos Teisės departa-

mento Civilinės teisės skyriaus patarėjo V. Vėgelio (atstovaujančių suinteresuotam

asmeniui – Seimui bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administraci-

nio teismo prašymą Nr. 1B-57/2009) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad

ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Seimo atstovų pozicija

grindžiama šiais argumentais.

1.1. Ginčijamu teisiniu reguliavimu advokatams, kitaip nei teisėsaugos institu-

cijoms, nesuteikiama teisė gauti Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų

kopijas, nors teisės mokslo doktrinoje advokatai dažnai priskiriami prie teisėsaugos

institucijų, kurios tokią teisę turi.

1.2. Nors įstatymų leidėjas nėra aiškiai apibrėžęs teisėsaugos institucijų sąvokos,

iš teisės aktų normų analizės matyti, kad teisėsaugos institucijos suprantamos kaip

specialios valstybės institucijos, užtikrinančios teisės apsaugą ir tinkamą jos įgyven-

dinimą, tad advokatai joms nepriskiriami.

Pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtin-

tą teisinį reguliavimą teisėsaugos institucijoms ir advokatams numatytos nevienodos

teisės gauti duomenis apie asmens turimą turtą: advokatai negali gauti Nekilnojamo-


jo turto registre saugomų dokumentų kopijų, o teisėsaugos institucijos jas gauti gali.

Vis dėlto, Seimo atstovų manymu, Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkte įtvir-

tintas teisinis reguliavimas, pagal kurį advokatams suteikiama teisė gauti iš valstybės

ir savivaldybių institucijų jų turimą ar kontroliuojamą informaciją, užtikrina pakan-

kamas prielaidas advokatams gauti reikiamą informaciją, susijusią su jų teikiamomis

paslaugomis, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Vyriausybės atstovių Teisingumo ministerijos Teisinio atstovavimo skyriaus

vyriausiosios specialistės J. Ostrouch ir šios ministerijos Registrų departamento Re-

gistrų teisinio reguliavimo skyriaus vyriausiosios specialistės S. Panovienės (atstovau-

jančių suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei bylos dalyje pagal pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2008) rašytiniai paaiškinimai,

kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos

25 straipsnio 3 daliai, Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 da-

liai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai,

Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 44 straipsnio 1 punktui, tačiau

Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek advokatų kontoros

priskirtos antrosios klasės duomenų gavėjams, prieštaravo visoms minėtoms nuosta-

toms. Vyriausybės atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

2.1. Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nuo-

statuose įtvirtintas teisinis reguliavimas nustatytas atsižvelgiant į Lietuvos Respubli-

kos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme įtvirtintus principus, reikalavimus ir

teisėto tvarkymo kriterijus. Asmens duomenų gavėjų klasės buvo nustatytos siekiant

užtikrinti teisėtą Nekilnojamojo turto registre tvarkomų asmens duomenų naudoji-

mą, apsaugoti šio registro duomenis nuo galimo tyčinio ir netyčinio panaudojimo

neteisėtais tikslais bei išvengti su registro objektais susijusių asmenų teisių į asmens

duomenų ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo, taip pat pertek-

linio registro duomenų teikimo. Taigi Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas,

kuriuo nustatomos duomenų gavėjų klasės, yra teisingas, nes riboti Nekilnojamojo

turto registro tvarkomų asmens duomenų teikimą įpareigoja Asmens duomenų tei-

sinės apsaugos įstatymas.

2.2. Nuostatuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu nesukuriama naujų teisės nor-

mų, o tik nurodomi asmenys, turintys teisę gauti duomenis, kurie nėra vieši (duome-

nis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą), ir asmenys, turintys teisę gauti duomenis,

kurie yra vieši (duomenis apie konkretų nekilnojamąjį turtą). Nekilnojamojo turto

registro duomenis teikiant be jokių apribojimų būtų pažeistos su šio registro objek-

tais susijusių asmenų teisės ir teisėti interesai, todėl visi registro duomenys pagal as-

mens kodą gali būti teikiami tik tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais.

2.3. Abejotina, ar Nekilnojamojo turto registro duomenų gavėjai buvo tinkamai

suskirstyti į klases, nes advokatai priskirti antrajai duomenų gavėjų klasei, kuriai pri-

klausantys asmenys neturi teisės gauti duomenų pagal fi zinio asmens kodą. Nusta-


tant tokį teisinį reguliavimą nebuvo atsižvelgta į specialiuosius įstatymus, inter alia

Advokatūros įstatymą. Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje nustatytos teisės, kurio-

mis gali naudotis savo profesinę veiklą vykdantis advokatas, todėl jis, prie prašymo

pridėjęs įrodymus, patvirtinančius teisinių paslaugų teikimo ieškovui faktą, bylos iš-

kėlimo teisme faktą ir nurodęs prašomų suteikti duomenų tikslą, turėtų gauti Nekil-

nojamojo turto registro duomenis ir pagal fi zinio asmens kodą.

2.4. Bet koks Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo apribojimas yra

įstatymų, o ne poįstatyminio akto reguliavimo dalykas; poįstatyminis aktas (Nuosta-

tai) gali tik sukonkretinti ir detalizuoti įstatymų nustatytus šio registro duomenų tei-

kimo apribojimus. Valstybės registrų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis sudaro prielaidas

įstatymo ir poįstatyminio akto normoms tarpusavyje konkuruoti tiek, kiek joje nu-

statyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys įstatymų bei Nuostatų nustatyta

tvarka ir apimtimi teikiami šio registro duomenų gavėjams. Netiksli įstatymo nuo-

statos formuluotė nulėmė neteisingą registro duomenų teikimo apribojimo sampra-

tą, pagal kurią apribojimas suprantamas tik kaip atsisakymas teikti duomenis, o ne

kaip jų teikimas tam tikra tvarka ir apimtimi.

2.5. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje įstatymų

leidėjas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys yra vieši, o šių

duomenų teikimo apribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu ar įstatymais. Atsižvel-

giant į tai, kad ne visi Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, be apribojimų

gali būti teikiami tik tie jo duomenys, kurių paieška atliekama pagal nekilnojamojo

daikto registro numerį ir (arba) unikalų kodą. Duomenys apie visą asmens nekilnoja-

mąjį turtą nėra vieši, nes jie tiesiogiai susiję su asmens duomenimis (asmens kodu) ir

negali būti teikiami visiems be apribojimų. Šie duomenys gali būti teikiami tik tiems

asmenims, kuriems pagal įstatymus suteikiama teisė naudoti fi zinio asmens kodą

arba gauti duomenis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą. Advokatams tokia teisė

suteikta pagal Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punktą, todėl Nuostatų 97 punk-

tas (2007 m. vasario 27 d. redakcija), kuriuo advokatai priskirti antrajai duomenų ga-

vėjų klasei, neatitinka Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto.

2.6. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti in-

formaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu. Tačiau Konstitucijoje neapi-

brėžiamas informacijos laisvės ribojimo mastas, todėl, Vyriausybės atstovių manymu,

įstatymų leidėjas turi prerogatyvą pats pasirinkti ir nustatyti ribojimo mastą. Nu-

statydamas Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos gavimo apribojimus,

įstatymų leidėjas siekė apsaugoti tuos asmenis, kurių duomenys yra saugomi šiame

registre, todėl apribojimai yra pagrįsti.

III

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respubli-

kos valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus dr. Algirdo Kunčino ra-

šytiniai paaiškinimai.


2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui paaiškinimus pateikė specialis-

tai – VĮ Registrų centro duomenų saugos įgaliotinė Vilma Andziulevičienė, VĮ Regist-

rų centro Juridinio skyriaus vyriausiasis juriskonsultas Donatas Spurga, Valstybinės

duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus pavaduotoja Rita Vaitkevičienė ir Valsty-

binės duomenų apsaugos inspekcijos Teisės skyriaus vedėja Daiva Paulikienė.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai V. Gapšys

ir V. Vėgelis, suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės J. Ostrouch ir S. Panovie-

nė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į

teisėjų klausimus.


konstatuoja:

I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjui – Vilniaus apygardos admi-

nistraciniam teismui kilo abejonių dėl Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija)

42 straipsnio 3 dalies tiek, kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą

prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto regist-

re buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržy-

mai, juridiniai faktai, kopijas, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai

„įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui, taip pat dėl Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129

patvirtintų Nuostatų 88, 97 punktų (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek, pa-

sak pareiškėjo, juose nustatytos duomenų gavėjų klasės ir advokatų kontora priskir-

ta antrajai klasei, o informacija pagal fi zinio asmens kodą apie visą jo turtą teikiama

tik pirmosios klasės duomenų gavėjams, atitikties inter alia Konstitucijos 25 straips-

nio 3 daliai.

2. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Laisvė reikšti įsitikinimus,

gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būti-

na apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar

ginti konstitucinei santvarkai.“

2.1. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad informaci-

jos laisvė nėra absoliuti, taip pat kad Konstitucija neleidžia nustatyti tokio teisinio re-

guliavimo, kuriuo, įstatymais įtvirtinus informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas,

būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (inter

alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos 25 straipsnio tu-

rinio aišku, kad ribojant žmogaus teises ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti reikia

laikytis dviejų sąlygų: jas apriboti galima tik įstatymu ir tuomet, kai tai būtina Konsti-

tucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytoms vertybėms apsaugoti ir ginti (Konstitucinio


Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Ypač pabrėžtina iš Konstitucijos kylanti

pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (Konstitucinio

Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad bet kokius informacijos laisvės

ribojimus būtina pagrįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrin-

dinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai

daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant ap-

saugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat

konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis

bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio

Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

2.3. Konstitucinė informacijos laisvė yra žmogaus prigimtinė laisvė. Konstitu-

cinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad visa, kas yra susiję su

žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama įstatymais; tie įstatymai turi

atitikti Konstituciją. Todėl ir teisinis reguliavimas, apibrėžiantis informacijos laisvės

įgyvendinimo ribas, turi būti nustatytas įstatymu (Konstitucinio Teismo 2005 m.

rugsėjo 19 d. nutarimas).

2.4. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su in-

formacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena ver-

tus, būtų užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė ir kad,

kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės ver-

tybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo

19 d. nutarimas).

2.5. Pažymėtina, kad Konstitucija neužkerta kelio kai kuriuos su informacijos

gavimu ir skleidimu susijusius santykius, įskaitant santykius, susijusius su įstatymų

nustatytų draudimų skleisti informaciją ir (arba) informacijos skleidimo ribojimų

laikymosi priežiūra ir kontrole, reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, inter alia

Vyriausybės nutarimais. Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius,

negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir

įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įsta-

tymais (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

3. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, kurioje inter alia įtvirtinta, kad laisvė gau-

ti informaciją gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus privačiam

gyvenimui, glaudžiai susijusi su Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, kuriose

įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

3.1. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo

neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą api-

ma asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens

fi zinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar

surinktą konfi dencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d.,

2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).


3.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstituci-

jos, inter alia jos 22 straipsnio, 25 straipsnio 3 dalies, nuostatų įstatymų leidėjui kyla

pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teikiant valstybės ir savivaldybių insti-

tucijų turimą informaciją būtų užtikrintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamu-

mas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.

4. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį in-

ter alia Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.

5. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas pa-

daręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos mo-

mento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė į gynybą, taip pat teisė turėti

advokatą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę

ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo

1996 m. liepos 10 d. nutarimas). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens

teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar su-

varžyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis (Konstitucinio Teismo 2001 m. va-

sario 12 d. nutarimas).

6. Teisė turėti advokatą kaip veiksmingo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo

sąlyga kyla ne tik iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, bet ir iš jos 30 straipsnio 1 da-

lies, kurioje nustatyta, kad „asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžia-

mos, turi teisę kreiptis į teismą“.

6.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies

nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę

pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą ir kad šią teisę turi kiekvienas asmuo

(Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (inter alia Konstitucinio Teismo

2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. va-

sario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens teisė kreiptis

į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės

valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiks-

mingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisė-

tų veiksmų (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d.,

2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).

6.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad asmens teisių ir laisvių teis-

minio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir

laisvių konstitucinio instituto elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d.

nutarimas), būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio tei-

sinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio

17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

6.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, jog teisė kreiptis

į teismą ir iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies,


nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmin-

gai inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris

sudarytų prielaidas advokato teikiamai teisinei pagalbai, kuria asmuo turi teisę nau-

dotis gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, inter alia kreipdamasis į teis-

mą, būti veiksmingai.

7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad advokatų veikla yra tam tikra as-

mens savarankiška profesinė veikla, susijusi su atitinkamų teisinių paslaugų teikimu

(Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas).

7.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad advokatas, vyk-

dydamas savarankišką profesinę veiklą ir teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio

teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, padeda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į

teisminę gynybą. Taigi asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teis-

minę gynybą veiksmingo įgyvendinimo sąlygų.

7.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės

į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais su-

konkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustatydamas šį teisi-

nį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš konstitucinės teisės į

gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti,

kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasa-

rio 12 d. nutarimas).

7.3. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straips-

nio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės

turėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal

kurį asmeniui teisme ginant savo pažeistas teises ir teisėtus interesus būtų sudarytos

prielaidos pasinaudoti advokato teikiama teisine pagalba, inter alia numatyti tokias

advokatų teises, kad jie galėtų vykdyti savo profesinę veiklą ir teikti veiksmingą teisi-

nę pagalbą. Pažymėtina, kad advokatų teisių numatymas nėra savitikslis, – jas numatyti

būtina tam, kad advokatai galėtų veiksmingai vykdyti savo profesinę veiklą ir, panau-

doję visas teisėtas gynybos priemones, padėtų užtikrinti asmens teisės į teisminę gyny-

bą, inter alia teisės kreiptis į teismą, įgyvendinimą.

7.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, siekdamas už-

tikrinti asmens teisę turėti advokatą kaip vieną iš teisės į teisminę gynybą veiksmingo

įgyvendinimo sąlygų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti inter alia tokį teisinį regu-

liavimą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą

šiai asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją.

Kita vertus, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį,

negali būti nustatytas toks valstybės ir savivaldybių institucijų turimos informacijos

teikimo advokatams teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas pažeisti Konsti-

tucijos saugomas vertybes, inter alia žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

7.5. Pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies,

31 straipsnio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos asmens teisės turėti advokatą įstatymų


leidėjui kyla pareiga nustatyti ne tik tam tikras advokatų teises, būtinas veiksmingai

teisinei pagalbai teikti, bet ir atitinkamas jų pareigas, inter alia konfi dencialumo parei-

gą, kuri reiškia, kad advokatas privalo saugoti jam patikėtą teisinei pagalbai teikti bū-

tiną informaciją ir jos neatskleisti, taip pat pareigą gautos informacijos nenaudoti

teisei priešingais tikslais; kartu pažymėtina, kad turi būti numatyta ir advokatų atsa-

komybė, inter alia už neteisėtą gautos informacijos panaudojimą.

8. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abe-

joja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi inter alia Konstitucijos 29 straipsnio

1 daliai.

9. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms

valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.“

Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas savo

nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra

įtvirtinta formali visų asmenų lygybė; pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui

principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos vi-

siems vienodai; šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevie-

nodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms

kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie

tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; konstitucinis visų as-

menų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, ku-

riems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais,

būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skir-

tumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar

pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisi-

nes aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas

skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

10. Minėta, kad pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi in-

ter alia konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris yra universalus principas ir

kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija.

10.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuo-

ja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio

Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2010 m.

gruodžio 22 d. nutarimai).

10.2. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstituci-

nis proporcingumo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m.

rugsėjo 29 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės

turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina

teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (Konsti-

tucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2011 m.

sausio 6 d. nutarimai).


10.3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Kons-

titucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją,

inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstitu-

ciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad jie turi būti priimami remiantis įstatymais ir

kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas

aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.

Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyven-

dinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įsta-

tymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius

teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie teisės aktai

neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio

18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuo-

se nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne

tik konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punk-

tas, pagal kurį Vyriausybė inter alia vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų

įgyvendinimo, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios

galias riboja Konstitucija.

11. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas pra-

šo ištirti, ar inter alia Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 da-

lis tiek, kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę

gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti

nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai,

kopijas, neprieštarauja Konstitucijai.

Taigi pareiškėjas ginčija ne Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nustaty-

tą teisinį reguliavimą, o tai, kad jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti

nustatyta; taigi šiuo atveju yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio re-

guliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, klausimas.

12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia

legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisi-

nis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam

tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau po-

reikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omi-

sijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos

nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių

santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes

to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konsti-

tucijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. spren-

dimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Legislatyvinės omisijos par excellence aptikimas žemesnės galios teisės akte (jo

dalyje), jeigu tai būtina dėl nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos logikos, yra


pakankamas pagrindas tą teisės aktą (jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu (atitinkama

apimtimi, t. y. tiek, kiek tame teisės akte (jo dalyje) nėra įtvirtintas aukštesnės galios

teisės aktuose, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijoje, reikalaujamas teisinis regu-

liavimas) Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) (Konstitucinio Teismo

2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pašalinti teisės spragas (neišski-

riant nė legislatyvinės omisijos) priklauso atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros su-

bjekto kompetencijai; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms

institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. rug-

pjūčio 8 d. sprendimas).

13. Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svar-

bi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. EŽTT ne kar-

tą yra pripažinęs, kad galimybė turėti advokatą yra viena iš veiksmingo teisės kreiptis

į teismą įgyvendinimo sąlygų (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Gordon prieš

Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70; 1996 m. vasario 8 d. sprendimas byloje John Murray

prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 18731/91; 2000 m. birželio 6 d. sprendimas byloje Ave-

rill prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 36408/97; 2003 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Ezeh

ir Connors prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 39665/98 ir 40086/98; 2005 m. gegužės 12 d.

sprendimas byloje Öcalan prieš Turkiją, Nr. 46221/99 ir kt.). EŽTT taip pat ne kar-

tą yra nagrinėjęs advokato profesijos ypatumus. Byloje Bigaeva prieš Graikiją EŽTT

pažymėjo, kad advokato profesijos atstovai dalyvauja procese vykdant teisingumą;

advokato profesija yra laisvoji profesija, kurios atstovai kartu tarnauja visuomenės la-

bui (2009 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Bigaeva prieš Graikiją, Nr. 26713/05, 31,

39 punktai). Nors advokatams yra suteikta išskirtinė teisė teisme ginti asmenį, kartu

jiems keliami diskretiškumo, sąžiningumo ir garbingumo reikalavimai (1994 m. va-

sario 24 d. sprendimas byloje Casado prieš Ispaniją, Nr. 15450/89, 46 punktas).

II

Dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakci-

ja) 42 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai

„įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisi-

nės valstybės principui.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo iš-

tirti, ar inter alia Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalis tiek,

kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti do-

kumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilno-

jamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas,

neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi as-

menys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Seimas 1996 m. rugsėjo 24 d. priėmė Nekilnojamojo turto registro įstatymą, ku-

ris įsigaliojo 1997 m. balandžio 1 d. Šiuo įstatymu buvo įsteigtas Nekilnojamojo turto


registras, skirtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms tei-

sėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams fak-

tams registruoti, ofi cialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti.

Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

3. Seimas 2001 m. birželio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto

registro įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2001 m. liepos 1 d., kuriuo Įstatymas

(1996 m. rugsėjo 24 d. redakcija (su pakeitimais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje „Teisė naudotis nekil-

nojamojo turto registro duomenimis“, kurio 3 dalį ginčija pareiškėjas, nustatyta:

„1. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duome-

nys yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus. Duomenys teikiami šio įsta-

tymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka.

2. Kai kyla asmenų ginčas dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilno-

jamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnoja-

mojo turto registro duomenų.

3. Dokumentų, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti

nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai,

kopijos motyvuotu prašymu pateikiamos tik:

1) teisių turėtojams – asmenims nurodytiems tuose dokumentuose;

2) mokesčių administravimo subjektams;

3) teismams bei teisėsaugos institucijoms;

4) asmenims, turintiems teisę paveldėti mirusio asmens daiktines teises į

nekilnojamąjį daiktą.“

4. Taigi Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje įtvirtintas teisi-

nis reguliavimas yra skirtas Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos nau-

dojimui, inter alia teikimui, reguliuoti.

4.1. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas

Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informacijos vie-

šumo principas: nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų

banke esantys duomenys yra vieši, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus.

Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje, kurią ginčija

pareiškėjas, nustatytos keturios grupės subjektų, turinčių teisę gauti dokumentų, ku-

riais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai,

daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, ir būtina sąlyga,

kurios turi laikytis šie subjektai: prašymas pateikti kopijas turi būti motyvuotas. Įsta-

tymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje advokatai nenurodyti

kaip turintys teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre

buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai,

juridiniai faktai, kopijas.

4.2. Pažymėtina, kad nors pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija)

42 straipsnio 1 dalį Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esan-


čių duomenų teikimas gali būti ribojamas įstatymais, tokių duomenų teikimo apri-

bojimai nei Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuostatose, nei

kituose Įstatymo straipsniuose nenustatyti.

Kartu pažymėtina, kad Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straips-

nio 3 dalyje nustačius keturias subjektų grupes ir įtvirtinus, kad tik šioms grupėms

priskirti asmenys turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto

registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių su-

varžymai, juridiniai faktai kopijas, yra nustatyti minėtuose dokumentuose esančios

informacijos teikimo apribojimai.

5. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje įtvirtintas teisinis re-

guliavimas aiškintinas ir kitų Įstatymo nuostatų kontekste:

– Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosa-

vybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstaty-

mų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, ofi cialiai informacijai apie registre

sukauptus duomenis teikti (2 straipsnis);

– duomenų įrašymo į centrinį duomenų banką tvarką nustato Nekilnojamojo

turto registro nuostatai; juos tvirtina Vyriausybė (3 straipsnis);

– kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį turtą turi būti pateikiami doku-

mentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, ju-

ridinių faktų atsiradimą (23 straipsnio 2 dalis);

– dokumentuose, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti visi asme-

nų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekil-

nojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris (23 straipsnio 4 dalis);

– daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirti-

nantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai

registruojami Nekilnojamojo turto registre, yra nekilnojamojo daikto savininko san-

tuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; paveldėjimo teisės

liudijimas; rašytiniai sandoriai; nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcio-

ne sutartis (aktas); kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; kiti įstatymų nu-

statyti dokumentai (22 straipsnis);

– Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ar kiti doku-

mentai, parengti remiantis šio duomenų banko duomenimis, yra vienintelė ofi ciali

informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržy-

mų bei juridinių faktų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre faktą (37 straips-

nio 2 dalis).

6. Apibendrinant minėtas Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nuostatas

pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo aspektu pažymėtina, kad Nekilnojamojo

turto registro centriniame duomenų banke yra sukaupti duomenys ne tik apie nekil-

nojamuosius daiktus, nuosavybės ir kitas daiktines teises į šiuos daiktus, tokių teisių

suvaržymus ir juridinius faktus, t. y. duomenys, kuriems kaupti ir registruoti buvo

įsteigtas Nekilnojamojo turto registras, bet ir duomenys apie konkrečius asmenis –


teisių į nekilnojamąjį turtą turėtojus (turto savininkų ar kitų teisių turėtojų asmens

kodai ir kt.).

6.1. Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme (2001 m. birželio 21 d. redakcija), inter alia

jo 23 straipsnyje, nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registro centriniame duome-

nų banke esantys duomenys, kurių teikimą reguliuoja Įstatymo (2001 m. birželio

21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalis, registruojami dokumentų, patvirtinančių pra-

šomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą,

pagrindu. Šių dokumentų kopijų teikimą reguliuoja pareiškėjo ginčijama Įstatymo

42 straipsnio 3 dalis. Taigi Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio

nuostatos, reguliuojančios Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos nau-

dojimą, inter alia teikimą, yra tarpusavyje susijusios.

6.2. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalyje nustatytą

teisinį reguliavimą, pagal kurį Nekilnojamojo turto registro duomenys teikiami Įsta-

tymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka, aiškinant kartu su

kitomis Įstatymo nuostatomis konstatuotina, kad Vyriausybei pavesta patvirtinti Ne-

kilnojamojo turto registro nuostatus, kuriuose būtų nustatyta Nekilnojamojo turto

registro duomenų teikimo tvarka.

7. Aiškinant Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje nu-

statytą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu, at-

sižvelgtina inter alia į šias Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (2002 m.

vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto atstovavimo instituto nuostatas:

– atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, turin-

tys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje bylo-

je (56 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai);

– atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka iš-

duotame ir įformintame įgaliojime (57 straipsnio 1 dalis);

– advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami

rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu (57 straipsnio 3 dalis);

– įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo var-

du visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (59 straipsnio

1 dalis).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nors Įstatymo

(2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje advokatai nenurodyti kaip

turintys teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo

įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juri-

diniai faktai, kopijas, advokatas, pagal pavedimą atstovaudamas suinteresuotam as-

meniui ir atlikdamas veiksmus, reikalingus pavedimui atlikti, gali gauti kopijas tų

dokumentų, kurių kopijas pagal Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straips-

nio 3 dalį turi teisę gauti jo atstovaujamas asmuo. Vadinasi, pagal Įstatymo (2001 m.

birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą advokatas

neturi teisės gauti tų Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų, kuriais re-


miantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daik-

tinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijų, kurių neturi teisės

gauti jo atstovaujamas asmuo.

8. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnyje nustatytas teisinis

reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant inter alia į Asmens duomenų teisinės apsaugos

įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija), kuriuo, siekiant užtikrinti žmogaus priva-

taus gyvenimo neliečiamumą, reguliuojami asmens duomenų tvarkymo santykiai,

nuostatas.

8.1. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakci-

ja) 2 straipsnyje nustatyta:

– asmens duomenys – bet kuri informacija, susijusi su fi ziniu asmeniu – duome-

nų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nusta-

tyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui

būdingi fi zinio, fi ziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio po-

būdžio požymiai (1 dalis);

– duomenų teikimas – asmens duomenų atskleidimas perduodant ar kitu būdu

padarant juos prieinamus (3 dalis);

– duomenų tvarkymas – bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiks-

mas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifi kavimas, grupavimas, jungi-

mas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės

ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas

arba veiksmų rinkinys (4 dalis).

8.2. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakci-

ja) 3 straipsnyje (2011 m. gegužės 12 d. redakcija) „Asmens duomenų tvarkymo rei-

kalavimai“ nustatyta:

„1. Duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų:

1) renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesu-

derinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis;

2) tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai;

3) tikslūs ir, jei reikia dėl asmens duomenų tvarkymo, nuolat atnaujinami; ne-

tikslūs ar neišsamūs duomenys turi būti ištaisyti, papildyti, sunaikinti arba sustabdy-

tas jų tvarkymas;

4) tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvar-

kyti;

5) saugomi tokia forma, kad duomenų subjektų tapatybę būtų galima nustatyti ne

ilgiau, negu to reikia tiems tikslams, dėl kurių šie duomenys buvo surinkti ir tvarkomi;

6) tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įsta-

tymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus.

2. Asmens duomenys, surinkti kitais tikslais, gali būti tvarkomi statistikos, isto-

riniais ar mokslinio tyrimo tikslais tik įstatymų nustatytais atvejais, kai įstatymuose

nustatytos tinkamos duomenų apsaugos priemonės.“


8.3. Apibendrinant cituotas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo

(2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatas pažymėtina, kad asmens duomenys laiky-

tini specifi ne informacija, susijusia su duomenų subjektu, kurio tapatybė gali būti tie-

siogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis (asmens kodu ir

kt.), kurių tvarkymui, inter alia teikimui, keliami tam tikri reikalavimai siekiant ginti

žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą.

8.4. Aiškinant Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuosta-

tas cituotų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų kontekste pažymė-

tina, kad dalis Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos laikytina asmens

duomenimis, kuriais pasinaudojant gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta as-

mens tapatybė (pvz., pasinaudojant asmens kodu, asmeniui būdingais ekonominio

pobūdžio požymiais). Tokia Nekilnojamojo turto registre esanti informacija turi būti

tvarkoma, inter alia teikiama, pagal aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo,

inter alia teikimo, reikalavimus, kurie turi būti nustatyti įstatyme.

9. Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalies nuostatas,

kuriomis reguliuojamas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų ban-

ke esančios informacijos teikimas, ir 3 dalies nuostatas, kuriomis reguliuojamas

Nekilnojamojo turto registre saugomų dokumentų kopijų teikimas, aiškinant kar-

tu su Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija)

3 straipsnio (2011 m. gegužės 12 d. redakcija) nuostatomis darytina išvada, kad vieša

yra ne visa Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esanti infor-

macija, o tik ta, kuri yra susijusi su nekilnojamaisiais daiktais, nuosavybės bei kito-

mis daiktinėmis teisėmis į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymais. Nekilnojamojo turto

registro centriniame duomenų banke esanti informacija apie teisių į nekilnojamą-

jį turtą turėtojus, taip pat Nekilnojamojo turto registre saugomuose dokumentuose,

kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daik-

tai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, esantys kitų asmenų

duomenys nėra vieši ir turi būti tvarkomi laikantis įstatymų leidėjo nustatytų asmens

duomenų tvarkymui keliamų reikalavimų.

10. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakci-

ja) 42 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą

prašymą, turi teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre

buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai,

juridiniai faktai, kopijas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuosta-

tai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui.

11. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, toks teisi-

nis reguliavimas, kuriuo nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi

teisę gauti dokumentų, kuriais remiantis Nekilnojamojo turto registre buvo įregist-

ruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai

faktai, kopijas, apsunkina advokatų galimybes veiksmingai teikti teisinę pagalbą, to-


dėl prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, advokatai, negalėdami

gauti informacijos tokia pat forma, kaip ir teisėsaugos institucijos (dokumentų kopi-

jų), yra nepagrįstai diskriminuojami, todėl tokiu reguliavimu pažeidžiama Konstitu-

cijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“.

12. Minėta, kad Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio nuosta-

tos, reguliuojančios Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos naudojimą,

inter alia teikimą, yra tarpusavyje susijusios. Todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo argu-

mentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstituci-

jos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, 31 straipsnio

6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Įstatymo (2001 m.

birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnis.

13. Vertinant, ar teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo (2001 m. birželio 21 d.

redakcija) 42 straipsnyje, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, konstituci-

niam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas su-

bjektų grupes, kurioms priskiriami asmenys gali gauti dokumentų, kuriais remiantis

Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į

juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, kopijas, apribojo galimybę asmenims, ne-

priskirtiniems minėtoms grupėms, inter alia advokatams, gauti tokią informaciją.

14. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 22 straipsnio, 25 straipsnio 3 da-

lies, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad

teikiant valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją būtų užtikrintas žmo-

gaus privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.

Taigi įstatymų leidėjas, paisydamas minėtų Konstitucijos nuostatų, privalo nusta-

tyti tokį Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos teikimo teisinį reguliavimą,

inter alia nustatyti tokius Nekilnojamojo turto registre esančios informacijos teikimo

apribojimus, kad teikiant šiame registre esančią informaciją būtų užtikrintas žmogaus

privataus gyvenimo neliečiamumas, kitos Konstitucijos saugomos vertybės.

15. Minėta ir tai, kad advokatas, vykdydamas savarankišką profesinę veiklą bei

teikdamas teisinę pagalbą asmeniui, kurio teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, pa-

deda įgyvendinti konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą; taip pat minėta, kad

asmens teisė turėti advokatą yra viena iš asmens teisės į teisminę gynybą veiksmin-

go įgyvendinimo sąlygų ir kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies,

31 straipsnio 6 dalies, nuostatose įtvirtintos konstitucinės asmens teisės į teisminę

gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įstatymų leidėjui kyla pareiga numatyti tokias

advokatų teises, kad jie galėtų vykdyti savo profesinę veiklą ir teikti veiksmingą tei-

sinę pagalbą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad advokatai, padėda-

mi įgyvendinti asmens teisę į teisminę gynybą, tam tikrais atvejais turi remtis infor-

macija, kurią turi valstybės ir savivaldybių institucijos, inter alia tokia informacija,

kurios negali gauti jo atstovaujamas asmuo, kartu ir advokatas kaip atstovas.


Antai padėdamas asmeniui ginti teises, kurias, sudarydamas sandorius su tre-

čiaisiais asmenimis, pažeidė nesąžiningas skolininkas, ir siekdamas, kad tokie sando-

riai būtų pripažinti negaliojančiais taikant civilinėje teisėje plačiai paplitusį iš romėnų

teisės recepuotą Lietuvos įstatymuose įtvirtintą actio Pauliana institutą sudarančias

normas, advokatas neišvengiamai turi turėti galimybę gauti tam tikrą būtiną infor-

maciją apie tokius sandorius, inter alia informaciją apie tokių sandorių atlygintinu-

mą, jų šalis, be kurios apskritai negali būti įgyvendinta teisė kreiptis į teismą.

16. Pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas advokato tei-

sę gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą informaciją, būtiną asmens teisei į

teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straips-

nį, 25 straipsnio 3 dalį, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų

prielaidas pažeisti Konstitucijos saugomas vertybes, inter alia žmogaus privataus gy-

venimo neliečiamumą.

17. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio

6 dalies, nuostatų, kuriose įtvirtinta asmens teisė į teisminę gynybą, taip pat teisė tu-

rėti advokatą, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti inter alia tokį teisinį reguliavi-

mą, pagal kurį advokatas galėtų gauti valstybės ir savivaldybių institucijų turimą šiai

asmens teisei įgyvendinti būtiną informaciją.

Taip pat minėta, kad pagal konstitucinį proporcingumo principą, kuris yra vie-

nas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, teisės aktais nustatytos ir

taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens tei-

sių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam

tikslui pasiekti.

18. Pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 6 dalį ir kons-

titucinį teisinės valstybės principą, Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straips-

nyje įstatymų leidėjas privalėjo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį advokatai,

pateikę motyvuotą prašymą, turėtų teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią in-

formaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti.

19. Konstatuotina, kad Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straips-

nyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nenustačius, kad advokatai, pateikę motyvuotą

prašymą ir pagrindę prašomos informacijos ryšį su konkrečios teisinės pagalbos as-

meniui teikimu, gali gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną

asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, sudaromos prielaidos pa-

žeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 6 dalies, nuo-

statų kylančius reikalavimus užtikrinti veiksmingą asmens teisės į gynybą, taip pat

teisės turėti advokatą įgyvendinimą, iš konstitucinio teisinės valstybės principo ky-

lantį proporcingumo imperatyvą, pagal kurį asmens teisės neturi būti ribojamos la-

biau negu būtina konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.

20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2001 m.

birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnis tiek, kiek juo nenustatyta, kad advokatai, patei-

kę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią infor-


maciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, prieštarauja

Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės

valstybės principui.


liau netirs, ar Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnis neprieštarauja

Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“.

III

Dėl Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamo-

jo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro

nuostatų 88, 97 punktų (2007 m. vasario 27 d. redakcija) atitikties Konstitu-

cijai, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija)

42 straipsnio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakci-

ja) 15 straipsnio 5 daliai, Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija)

44 straipsnio 1 punktui.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas Konsti-

tucinio Teismo prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu

Nr. 1129 patvirtintų Nuostatų 88, 97 punktai (2007 m. vasario 27 d. redakcija) tiek, kiek,

pasak pareiškėjo, juose nustatytos duomenų gavėjų klasės ir advokatų kontora priskir-

ta antrajai klasei, o informacija pagal fi zinio asmens kodą apie visą jo turtą teikiama tik

pirmosios klasės duomenų gavėjams, neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 3 da-

liai, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straips-

nio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio

5 daliai, Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 44 straipsnio 1 punktui.

2. Vyriausybė 2002 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo

turto registro nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. liepos 18 d. Šiuo nutari-

mu Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymu (2001 m. birželio 21 d. redakcija), patvirtino

Nuostatus, kuriuose, įgyvendinant Įstatymą (2001 m. birželio 21 d. redakcija), nustaty-

ta inter alia Nekilnojamojo turto registre saugomų duomenų teikimo tvarka.

Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtinti Nuostatai buvo

ne kartą keisti ir (arba) papildyti.

3. Vyriausybė 2007 m. vasario 27 d. priėmė nutarimą Nr. 240 „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo

turto registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusį 2007 m. kovo 11 d., ku-

rio 1.40 punktu buvo pakeistas Nuostatų 88 punktas (2002 m. liepos 12 d. redakcija),

o 1.42 punktu – Nuostatų 97 punktas (2002 m. liepos 12 d. redakcija).

3.1. Nuostatų 88 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija), kurį ginčija pareiškė-

jas, nustatyta:

„Duomenys apie visą asmens turimą turtą pateikiami tik pirmos klasės duome-

nų gavėjų prašymu, kuriame turi būti nurodytas tų duomenų naudojimo tikslas ir

pasižadėjimas jų neatskleisti tretiesiems asmenims. Tik šiems duomenų gavėjams


gali būti teikiami duomenys, identifi kuojantys daiktinių teisių turėtojus. Duomenys,

identifi kuojantys daiktinių teisių turėtojus, teikiami vadovaujantis Lietuvos Respub-

likos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu.“

3.2. Nuostatų 97 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija), kurį pareiškėjas taip

pat ginčija, buvo nustatyta:

„Siekiant užtikrinti teisėtą asmens duomenų panaudojimą, nustatomos pirmoji,

antroji ir trečioji duomenų gavėjų klasės.

Pirmosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą tei-

kiami pagal turto adresą, turto identifi katorių (unikalų kodą), fi zinio ar juridinio

asmens pavadinimą ir fi zinio ar juridinio asmens identifi katorių (asmens kodą). Pir-

majai duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės teisėsaugos ir naciona-

linį saugumą užtikrinančios institucijos, kredito įstaigos, bankų vindikacijų tarnybos,

skolų išieškojimo įmonės, draudimo įmonės, notarai, antstoliai ir tie asmenys, kurie

turi įstatymų nustatytą teisę gauti duomenis apie asmenų turimą turtą, gavus jų pra-

šymą, kuriame turi būti nurodytas duomenų naudojimo tikslas ir pasižadėjimas tų

duomenų neatskleisti tretiesiems asmenims.

Antrosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą ir teises

į jį teikiami pagal turto adresą ir (ar) turto identifi katorių (nekilnojamojo daikto re-

gistro numerį ir (ar) unikalų kodą) ir juridinio asmens pavadinimą bei kodą. Antrajai

duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės ir savivaldybių institucijos,

visuomenės informavimo priemonių atstovai, advokatų kontoros, valstybės garan-

tuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nekilnojamojo turto agentūros ir kiti asmenys,

išskyrus pirmosios ir trečiosios klasės duomenų gavėjus.

Trečiosios klasės duomenų gavėjams duomenys teikiami pagal specialias užklau-

sas. Trečiosios klasės duomenų gavėjai gali būti institucijos, kurios apibendrintai at-

lieka mokslinio tyrimo ir socialinio planavimo, valdymo tobulinimo ir statistinės

analizės funkcijas.

Pagal duomenų gavėjų klases parengiami duomenų banko duomenų gavėjų są-

rašai.“

3.3. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Nuo-

statų 88, 97 punktuose (2007 m. vasario 27 d. redakcija) nustatytos pirmoji, antroji

ir trečioji duomenų gavėjų klasės, kurioms priskirtiems duomenų gavėjams teikiama

skirtingos apimties Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esan-

ti informacija. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu kai kurioms asmenų grupėms (asme-

nims, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų gavėjų klasėms) buvo nustatytas tam

tikras Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančios informa-

cijos gavimo apribojimas.

4. Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo argumentų

matyti, kad jis abejoja Nuostatų 88, 97 punktų (2007 m. vasario 27 d. redakcija) atitikti-

mi Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m.

birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 daliai, Valstybės registrų įstatymo (2004 m.


liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai tiek, kiek Nekilnojamojo turto registre

esančios informacijos teikimo apribojimas yra nustatytas poįstatyminiame teisės akte –

Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nuostatuose.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad pagal Konstitucijos

25 straipsnio 3 dalį laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją galima ribo-

ti tik įstatymu; konstitucinė informacijos laisvė yra žmogaus prigimtinė laisvė, o visa,

kas yra susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reglamentuojama įstatymais,

todėl teisinis reguliavimas, kuriuo apibrėžiamos informacijos laisvės įgyvendinimo

ribos, turi būti nustatytas įstatymu; bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina

grįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir

laisvių ribojimus: informacijos laisvę galima riboti, jeigu tai daroma įstatymu.

6. Minėta ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuo-

ja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieš-

tarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai

teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra

įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) tai-

kymo, ar nuolatinio galiojimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė pri-

imtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai

ir įstatymams. Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas nebūtų

grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir

Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis.

7. Minėta, kad Nuostatai buvo priimti įgyvendinant Įstatymą (2001 m. birželio

21 d. redakcija), kurio 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto re-

gistro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši ir teikiami Įstatymo

ir Nuostatų nustatyta tvarka, išskyrus įstatymų nustatytus apribojimus.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nors pagal Įstatymo

(2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalį Nekilnojamojo turto registro

centriniame duomenų banke esančių duomenų teikimas gali būti ribojamas įstaty-

mais, tokių duomenų teikimo apribojimai nei Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redak-

cija) 42 straipsnio nuostatose, nei kituose Įstatymo straipsniuose nenustatyti.

Tokie apribojimai nenustatyti ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme,

inter alia jo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 straipsnyje (2011 m. gegužės 12 d. re-

dakcija).

Taigi nei Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio, nei Asmens duo-

menų teisinės apsaugos įstatymo (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 3 straipsnio (2011 m.

gegužės 12 d. redakcija), nei kitų šių įstatymų straipsnių nuostatos negali būti laikomos

pagrindu pagal įstatymą poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d.

nutarimu Nr. 1129 patvirtintuose Nuostatuose įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, pagal

kurį Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esančiai informacijai

gauti nustatytos pirmoji, antroji ir trečioji duomenų gavėjų klasės, o joms priskirtiems

duomenų gavėjams teikiama skirtingos apimties minėta informacija.


8. Konstatuotina, kad Nuostatų 88, 97 punktuose (2007 m. vasario 27 d. redak-

cija) nustačius pirmąją, antrąją ir trečiąją duomenų gavėjų klases, kurioms priskir-

tiems duomenų gavėjams teikiama skirtingos apimties informacija, Nekilnojamojo

turto registre esančios informacijos gavimo apribojimas kai kurioms asmenų gru-

pėms (asmenims, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų gavėjų klasėms) buvo (ir

yra) nustatytas tik poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nu-

tarimu Nr. 1129.

9. Taigi Nuostatų 88 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija) įtvirtintas teisinis

reguliavimas neatitinka, o įtvirtintasis Nuostatų 97 punkte (2007 m. vasario 27 d. re-

dakcija) neatitiko iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalies kylančio reikalavimo laisvę

gauti informaciją riboti tik įstatymu, iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal

kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyven-

dinimo, ir konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, kad poįsta-

tyminis teisės aktas negali prieštarauti įstatymui, iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies

kylančio imperatyvo, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Nuostatų 88 punk-

tas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštarauja, o Nuostatų 97 punktas (2007 m.

vasario 27 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio

3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Konstatavęs, kad Nuostatų 88 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija)

prieštarauja, o Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštaravo

Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui,

konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės

justicijos byloje toliau netirs, ar Nuostatų 88 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakci-

ja) neprieštarauja, o Nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) neprieš-

taravo Įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio 1 daliai, Valstybės

registrų įstatymo (2004 m. liepos 15 d. redakcija) 15 straipsnio 5 daliai, Advokatūros

įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija) 44 straipsnio 1 punktui.

12. Vyriausybė 2008 m. spalio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 1080 „Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamo-

jo turto registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 1.6, 1.7 punktais buvo pa-

keistos šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Nuostatų 97 punkto (2007 m.

vasario 27 d. redakcija) antroji ir trečioji pastraipos, išdėstant jas taip:

„Pirmosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą tei-

kiami pagal turto adresą, turto identifi katorių (unikalų kodą), fi zinio ar juridinio

asmens pavadinimą ir fi zinio ar juridinio asmens identifi katorių (asmens kodą). Pir-

majai duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės teisėsaugos ir naciona-

linį saugumą užtikrinančios institucijos, kredito įstaigos, bankų vindikacijų tarnybos,

skolų išieškojimo įmonės, draudimo įmonės, notarai, antstoliai, valstybės garantuoja-

mos teisinės pagalbos tarnybos, advokatai, nurodę teisėtą ir apibrėžtą duomenų nau-

dojimo tikslą, ir tie asmenys, kurie turi įstatymų nustatytą teisę gauti duomenis apie


asmenų turimą turtą, gavus jų prašymą, kuriame turi būti nurodytas duomenų nau-

dojimo tikslas ir pasižadėjimas tų duomenų neatskleisti tretiesiems asmenims.

Antrosios klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą ir teises

į jį teikiami pagal turto adresą ir (ar) turto identifi katorių (nekilnojamojo daikto re-

gistro numerį ir (ar) unikalų kodą) ir juridinio asmens pavadinimą ir kodą. Antrajai

duomenų gavėjų klasei priskiriami šie gavėjai: valstybės ir savivaldybių institucijos,

visuomenės informavimo priemonių atstovai, valstybės garantuojamą pirminę teisi-

nę pagalbą teikiantys asmenys, nekilnojamojo turto agentūros ir kiti asmenys, išsky-

rus pirmosios ir trečiosios klasės duomenų gavėjus.“

Palyginus Nuostatų 97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) nustatytą teisi-

nį reguliavimą su nustatytuoju Nuostatų 97 punkte (2007 m. vasario 27 d. redakcija)

matyti, kad jame nustatytas teisinis reguliavimas pakito: advokatai buvo priskirti pir-

majai duomenų gavėjų klasei, kuriai priklausantys asmenys turi teisę gauti visus duo-

menis apie asmens nekilnojamąjį turtą, inter alia pagal fi zinio asmens kodą; Nuostatų

97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek

yra nustatytos duomenų gavėjų klasės, taip pat tiek, kiek nustatyta, kad tik pirmosios

klasės duomenų gavėjams duomenys apie nekilnojamąjį turtą teikiami inter alia pa-

gal fi zinio asmens identifi katorių (asmens kodą), nepakito.

Taigi Nuostatų 97 punkte (2008 m. spalio 22 d. redakcija) liko nustatyta, kad kai

kurioms asmenų grupėms (subjektams, priskirtiems antrajai ir trečiajai duomenų ga-

vėjų klasėms) tam tikra apimtimi ribojamas Nekilnojamojo turto registro centrinia-

me duomenų banke esančios informacijos gavimas.

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Nuostatų 97 punk-

tas (2007 m. vasario 27 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai,

25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 5 straipsnio

2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valsty-

bės principui prieštaravo ir Nuostatų 97 punktas (2008 m. spalio 22 d. redakcija).

14. Vyriausybė 2010 m. kovo 3 d. priėmė nutarimą Nr. 219 „Dėl Lietuvos Res-

publikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo

turto registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 1.19 punktu buvo pakeistas

Nuostatų 97 punktas (2008 m. spalio 22 d. redakcija): po žodžių „fi zinio ar juridinio

asmens pavadinimą ir“ įrašytas žodis „(ar)“, po žodžių „nacionalinį saugumą užtikri-

nančios institucijos“ – žodžiai „savivaldybių institucijos, mokesčių administravimo

institucijos“, išbraukti žodžiai „ir savivaldybių“.

Pažymėtina, kad Nuostatų 97 punkte (2010 m. kovo 3 d. redakcija) liko nusta-

tyta, kad kai kurioms asmenų grupėms (subjektams, priskirtiems antrajai ir trečiajai

duomenų gavėjų klasėms) tam tikra apimtimi ribojamas Nekilnojamojo turto regist-

ro centriniame duomenų banke esančios informacijos gavimas. Taigi šioje kons-

titucinės justicijos byloje tiriamu aspektu Nuostatų 97 punkte (2010 m. kovo 3 d.

redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nepakito.


15. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Nuostatų 97 punktas

(2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos

5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam

teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad

Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punk-

tui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Nuostatų 97 punktas

(2010 m. kovo 3 d. redakcija).

16. Vyriausybė 2011 gegužės 4 d. priėmė nutarimą Nr. 527 „Dėl Lietuvos Respub-

likos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto

registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 1.20 punktu buvo pakeistas Nuo-

statų 97 punktas (2010 m. kovo 3 d. redakcija): po žodžių „(advokatų profesinės bend-

rijos)“ įrašyti žodžiai „Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos“.

Pažymėtina, jog Nuostatų 97 punkte (2011 m. gegužės 4 d. redakcija) liko nusta-

tyta, kad kai kurioms asmenų grupėms (subjektams, priskirtiems antrajai ir trečiajai

duomenų gavėjų klasėms) tam tikra apimtimi ribojamas Nekilnojamojo turto regist-

ro centriniame duomenų banke esančios informacijos gavimas. Taigi šioje konsti-

tucinės justicijos byloje tiriamu aspektu Nuostatų 97 punkte (2011 m. gegužės 4 d.

redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nepakito.

17. Šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavus, kad Nuostatų 97 punktas

(2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 3 d. redakcijos) prieštara-

vo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui,

konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais kons-

tatuotina, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straips-

nio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Nuostatų

97 punktas (2011 m. gegužės 4 d. redakcija).

IV

1. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar

jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausy-

bės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbiamas

Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja

Konstitucijai.

Ofi cialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo ofi cialaus paskel-

bimo dienos Nuostatų 88, 97 punktai, kurie šiame Konstitucinio Teismo nutarime

yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negalės būti taikomi.

Vadinasi, tam tikri santykiai, susiję su Nekilnojamojo turto registre esančios in-

formacijos teikimu, po ofi cialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo liks ne-

sureguliuoti.

2. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „pagal Konstituciją Konstitucinis

Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konsti-

tucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi


būti ofi cialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo ofi cialų pa-

skelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae le-

gis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų ofi cialiai

paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos

sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas ver-

tybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras

įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) ofi cialaus paskelbimo

atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei,

žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinka-

mas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų ofi cialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo pa-

skelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo ofi cialaus paskelbimo dieną įsigaliotų“

(Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai). Taigi

Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo,

kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės ga-

lios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ofi cialaus paskelbimo (taigi ir

įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą ofi cialiai paskelbus

iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas

ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konsti-

tucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (Konstitucinio Teismo

2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai).

3. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Vyriausybės nutarimas (ar

jo dalis), negali būti taikomi nuo tos dienos, kai ofi cialiai paskelbiamas Konstituci-

nio Teismo nutarimas, kad šis Vyriausybės nutarimas (ar jo dalis) prieštarauja Kons-

titucijai, todėl pabrėžtina, kad jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų

ofi cialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, su-

sidarytų teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, kuris iš esmės sutrikdytų Nekilnoja-

mojo turto registre saugomų duomenų teikimo tvarką ir kuriam pašalinti reikalingas

tam tikras laikas.

Atsižvelgiant į tai šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ ofi cia-

liai skelbtinas 2011 m. gruodžio 22 d.




nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo

(2001 m. birželio 21 d. redakcija, Žin., 2001, Nr. 55-1948) 42 straipsnis tiek, kiek

jame nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekil-

nojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą

veiksmingai įgyvendinti, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straips-

nio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.


2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nuta-

rimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų

Nekilnojamojo turto registro nuostatų 88 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija,

Žin., 2007, Nr. 30-1101) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio

2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.



Nekilnojamojo turto registro nuostatų 97 punktas (2007 m. vasario 27 d. redakcija,

Žin., 2007, Nr. 30-1101; 2008 m. spalio 22 d. redakcija, Žin., 2008, Nr. 126-4808, ati-

taisymas Žin., 2008, Nr. 131; 2010 m. kovo 3 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 28-1325)

prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 25 straipsnio

3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.



Nekilnojamojo turto registro nuostatų 97 punktas (2011 m. gegužės 4 d. redakcija,

Žin., 2011, Nr. 55-2650) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio

2 daliai, 25 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.

5. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“

turi būti ofi cialiai paskelbtas 2011 m. gruodžio 22 d.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas


Dainius Žalimas

79

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AZARTINIŲ LOŠIMŲ ĮSTATYMO

10 STRAIPSNIO (2003 M. LAPKRIČIO 25 D. REDAKCIJA) 2 DALIES

(2002 M. BIRŽELIO 27 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius





sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Sei-

mo nariui Mantui Adomėnui,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo nariui Žilvinui Šilga-

liui,



2011 m. birželio 9 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2009 pagal pa-

reiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos azartinių lo-

šimų įstatymo 10 straipsnis (2001 m. gegužės 17 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m.

birželio 27 d., 2003 m. lapkričio 25 d. redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respubli-

kos Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.


nustatė:

I

Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina, inter alia Konstitucinio Teismo

2003 m. liepos 4 d. nutarimu, teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu

pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuome-

nės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Azartinių lo-

šimų įstatymo 10 straipsnio (2001 m. gegužės 17 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m.

birželio 27 d., 2003 m. lapkričio 25 d. redakcijos) 2 dalyje pateiktas vietų, kuriose

draudžiama organizuoti lošimus, sąrašas yra baigtinis, tačiau tai, kad nenustatytas

draudimas lošimus organizuoti ir kai kuriose kitose vietose, taip pat yra konstitu-

ciškai nepateisinama. Azartinių lošimų įstatymo projekto aiškinamajame rašte buvo


nurodytas ir didelis pavojus, kad į lošimus gali būti įtraukiami nepilnamečiai. Todėl

grėsmė atsirasti neigiamiems azartinių lošimų padariniams gali būti ir tuomet, kai lo-

šimai organizuojami šalia bendrojo lavinimo mokyklų.

Teisės spraga, teisinio reguliavimo stoka gali būti pagrindas pripažinti teisės aktą

prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nenustatęs draudimo organizuoti

lošimus masinio susibūrimo vietose, maldos namuose ir šalia jų bei šalia švietimo

įstai gų, neįvykdė pareigos veiksmingai įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma

esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad

tokia žala atsiras, pažeidžia Konstitucijos 1 straipsnį, 46 straipsnio 2, 3 dalis, konsti-

tucinį teisinės valstybės principą.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-

mens – Seimo atstovo Seimo nario Ž. Šilgalio rašytiniai paaiškinimai. Seimo atstovo

pozicija grindžiama šiais argumentais.

Remiantis Konstitucinio Teismo doktrina teigiama, kad Seimas, kaip įstatymų

leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios insti-

tucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką

(Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Dėl nepilnamečių įtraukimo į lošimus didelio pavojaus, kurį mini pareiškėjas,

teigiama, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje (2002 m. birželio

27 d. redakcija) yra imperatyvi norma, draudžianti nepilnamečiams lošti azartinius

lošimus.

Seimo nario Ž. Šilgalio rašytiniuose paaiškinimuose daroma išvada, kad Azartinių

lošimų įstatymo 10 straipsnis (2001 m. gegužės 17 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m.

birželio 27 d., 2003 m. lapkričio 25 d. redakcijos) neprieštarauja Konstitucijai.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės lošimų

priežiūros komisijos (toliau – ir Priežiūros komisija) pirmininko Roberto Kvietkovs-

kio rašytiniai paaiškinimai.

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Ž. Šilga-

lis iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į

teisėjų klausimus.


konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė nenurodo konkrečios Azartinių lošimų įsta-

tymo 10 straipsnio redakcijos, tačiau iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad

◆ DĖL AZARTINIŲ LOŠIMŲ ORGANIZAVIMO VIETŲ 81

jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnis

(2003 m. lapkričio 25 d. redakcija).

2. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, pateikęs baigtinį sąrašą vietų, kuriose

draudžiama organizuoti lošimus, nenustatė draudimo organizuoti lošimus ir dar kai

kuriose kitose konkrečiose vietose, t. y. masinio susibūrimo vietose, maldos namuose

ir šalia jų bei šalia švietimo įstaigų. Todėl, pareiškėjo manymu, tuo aspektu toks tei-

sinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims,


Taigi pareiškėjas ginčija ne Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnyje (2003 m.

lapkričio 25 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, o tai, kad būtent jame nėra

nustatyta to, kas, jo nuomone, turėtų būti nustatyta; tad šiuo atveju iš esmės yra ke-

liamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia

Konstitucija, klausimas.

3. Pažymėtina, kad vietų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, sąrašas yra

nustatytas Azartinių lošimų įstatymo ne visame 10 straipsnyje (2003 m. lapkričio

25 d. redakcija), o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija).

4. Taigi pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas

tirs, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija)

2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu neprieštarau-

ja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui.

Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, nustatytas atskiruose Azartinių lošimų

įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalies (2002 m. birželio

27 d. redakcija) punktuose (1–18 punktai), nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės

justicijos byloje.

II

1. Seimas 2001 m. gegužės 17 d. priėmė Azartinių lošimų įstatymą, kuris pagal

šio įstatymo 33 straipsnį įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Šis įstatymas nustato azartinių

lošimų organizavimo sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikoje.

2. Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio „Lošimų organizavimo draudimai ir

apribojimai“ (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. re-

dakcija), kurį minėtu aspektu ginčija pareiškėjas, nustatyta:

„Draudžiama organizuoti lošimus šiose vietose:

1) gyvenamuosiuose namuose, išskyrus tuos, kurių pirmuosiuose aukštuose

esančios negyvenamos patalpos pagal namo projektą ir eksploataciją yra pritaikytos

kitai veiklai ir turi pagrindinį įėjimą iš gatvės pusės, nesutampantį su įėjimu į namo

laiptinę;

2) ikimokyklinio ugdymo įstaigose;

3) bendrojo lavinimo mokyklose;

4) profesinio mokymo įstaigose;


5) aukštesniosiose mokyklose;

6) aukštosiose mokyklose;

7) papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose;

8) sveikatos priežiūros įstaigose;

9) vaikų sanatorijose;

10) kultūros įstaigose;

11) bibliotekose;

12) teatruose;

13) muziejuose ir parodų salėse;

14) kredito įstaigose ir kitose fi nansų institucijose;

15) parduotuvėse, išskyrus lažybų ir totalizatoriaus punktų steigimą prekybos

centruose, kurie pagal savo paskirtį yra pritaikyti ne vien parduotuvių veiklai ir ku-

riuose pagal projektinį išplanavimą yra įrengtos atskiros patalpos;

16) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose;

17) kino teatruose, geležinkelio ir autobusų stotyse, oro uostuose, jūrų uostuose,

išskyrus lošimus automatais, jeigu jie organizuojami atskirose patalpose, nesusijusio-

se su šių įstaigų tiesioginėmis funkcijomis;

18) pašto įstaigose, išskyrus jose įsteigtus lažybų ir totalizatorių punktus.“

3. Pažymėtina, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d.

redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra išvardytos vietos, kuriose drau-

džiama organizuoti azartinius lošimus; dauguma šių vietų yra prieinamos visuomenei,

t. y. laikytinos masinio susibūrimo vietomis, kaip antai: mokyklos, sanatorijos, muziejai

ir parodų salės, teatrai, kino teatrai, geležinkelio ir autobusų stotys, oro uostai.

4. Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija)

16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta: „Gali būti taikomi ir kiti

lošimų organizavimo draudimai bei apribojimai, nustatyti šiame ir kituose Lietuvos

Respublikos įstatymuose.“ Vadinasi, draudimai organizuoti azartinius lošimus tam

tikrose kitose vietose gali būti kildinami ir iš kitų šio įstatymo straipsnių nuostatų,

taip pat iš kitų įstatymų.

5. Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija)

2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas yra susijęs

ir su kitomis šio įstatymo (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) nuostatomis, kaip antai:

– „Licencijas organizuoti lošimus išduoda Valstybinė lošimų priežiūros komisi-

ja <...>“ (4 straipsnio 1 dalis);

– „Leidimus atidaryti automatų, bingo salonus, lošimo namus (kazino) išduoda

Priežiūros komisija“ (21 straipsnio 1 dalis);

– „Leidimai atidaryti automatų, bingo salonus ir lošimo namus (kazino) išduo-

dami bendrovėms, turinčioms licencijas organizuoti atitinkamus lošimus, arba kartu

su šiomis licencijomis“ (21 straipsnio 2 dalis);

– „Lošimo namai (kazino) steigiami vietos savivaldybės tarybos sutikimu“

(9 straipsnis).


Taip pat nustatyta, kad nuo pat Azartinių lošimų įstatymo įsigaliojimo dienos

lošimų organizavimo reikalavimai (sąlygos) įtvirtinti ir šio įstatymo 15 straipsnyje

(2001 m. gegužės 17 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos) „Reikalavimai automatų,

bingo salonų ir lošimo namų (kazino) patalpoms“:

„1. Lošimo namai (kazino) ir bingo salonai įrengiami izoliuotose patalpose, tu-

rinčiose atskirą įėjimą. Jose turi būti: <...>;

2) įrengta skaitmeninio vaizdo įrašymo sistema, nepertraukiamai veikianti vyks-

tant lošimui (jeigu organizuojami lošimai lošimo namuose (kazino) – skaitmeninio

vaizdo įrašymo sistema turi būti įrengta virš kiekvieno stalo). Lošimų organizatorius

privalo įrašus saugoti 180 dienų ir juos pateikti tik Priežiūros komisijai, pretenzijas

raštu pareiškusiems lošimo dalyviams ir <...> prokurorams arba teismui įstatymų nu-

statyta tvarka; <...>.

2. Automatų salonai įrengiami izoliuotose patalpose, turinčiose atskirą įėji-

mą. <...>“

Taigi pagal Azartinių lošimų įstatyme (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) nusta-

tytą teisinį reguliavimą azartiniai lošimai gali būti organizuojami tik izoliuotose pa-

talpose, turinčiose atskirą įėjimą, todėl tokių lošimų negalima organizuoti jokiose

masinio susibūrimo vietose atviroje erdvėje.

6. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Azartinių lošimų įstatymo

10 straipsnio „Lošimų organizavimo draudimai ir apribojimai“ (2003 m. lapkričio

25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija), aiškinamas kitų nurodytų

šio įstatymo nuostatų kontekste, reiškia ir tai, kad juo turi vadovautis ir azartinių lo-

šimų organizavimo kontrolę įgyvendinančios institucijos:

– kompetentinga valstybės įstaiga pagal teisės aktų reikalavimus išduodama li-

cenciją tokiai veiklai ir leidimą konkrečioje vietoje atidaryti automatų, bingo saloną

ir lošimo namus (kazino);

– savivaldybės taryba spręsdama, ar duoti sutikimą dėl lošimo namų (kazino)

steigimo konkrečioje (savivaldybės teritorijos) vietoje.

7. Minėta, jog Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d.

redakcija) 16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta, kad gali būti tai-

komi ir kituose įstatymuose nustatyti draudimai organizuoti azartinius lošimus. Šia-

me kontekste paminėtinos šių įstatymų nuostatos.

7.1. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m.

spalio 4 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Religinės apeigos bei kulto ce-

remonijos laisvai atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos <...>.“

7.2. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. re-

dakcija) 4 straipsnyje yra nustatyti principai, kuriais grindžiama vietos savivalda,

kaip antai:

– savivaldybių ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių

reikalus (7 punktas);

– bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas (8 punktas);


– viešumas ir reagavimas į savivaldybės gyventojų nuomonę (11 punktas);

– žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas (12 punktas).

7.3. Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios infor-

macijos poveikio įstatyme (2009 m. liepos 14 d. redakcija) inter alia nustatyta:

– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ši vie-

šoji informacija: <...> 6) skatinanti lošti, raginanti, siūlanti dalyvauti azartiniuose lo-

šimuose ir kituose žaidimuose, kuriuose sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis; <...>“

(4 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija);

– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją draudžiama tiesio-

giai skleisti nepilnamečiams – jiems siūlyti, perleisti ar kitaip leisti asmeniškai ja nau-

dotis. Tokia viešoji informacija gali būti skelbiama tik vietose, į kurias nepilnamečiai

negali patekti, ir (arba) tokiu laiku, kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis, arba

kai naudojant technines priemones yra sudaromos sąlygos atsakingiems už vaikų au-

klėjimą ir priežiūrą asmenims užtikrinti galimybę riboti tokios viešosios informacijos

pasiūlą nepilnamečiams“ (7 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija).

7.4. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies

1 punkte (2008 m. spalio 14 d. redakcija) yra nustatyta: „Lietuvos Respublikoje pre-

kiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama: <...> ugdymo įstaigose ir jų teritorijose,

taip pat prie šių įstaigų ir maldos namų (atstumu, kurį nustato savivaldybės taryba,

suderinusi atitinkamai su šių įstaigų vadovais ir religinėmis bendruomenėmis)“.

8. Taigi draudimai organizuoti azartinius lošimus tam tikrose vietose gali būti

kildinami ir iš kitų Azartinių lošimų įstatymo straipsnių nuostatų, taip pat iš kitų įsta-

tymų (kaip antai Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d.

redakcija), Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija), Nepilname-

čių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (2009 m. liepos

14 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatymo (2008 m. spalio 14 d. redakcija).

III

1. Pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas tiria,

ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis

(2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu neprieštarauja Kons-

titucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

2. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią ofi cialiąją konstitu-

cinę ūkinės veiklos laisvės doktriną (inter alia Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario

13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata „valstybė remia visuomenei nau-

dingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ pirmiausia reiškia Konstitucijoje įtvirtintą ga-

limybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei;

antra, tik tokio vertinimo ir grupavimo pagrindu įmanoma realizuoti įtvirtintą teisę

remti konkrečias ūkinės veiklos sritis ar konkrečias ūkines pastangas; pagaliau minė-


tas ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos

46 straipsnio 3 dalies nuostatą „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų

bendrai tautos gerovei“; vienas svarbiausių šios nuostatos akcentų – galimas diferen-

cijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas; pagrindinis jo kriterijus – bendra tautos

gerovė; tai gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bend-

ros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (Konstitucinio Teismo 1997 m.

vasario 13 d. nutarimas).

Taigi būtų neteisinga cituotą Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą suvokti kaip

valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą; prie-

šingai, kaip jau buvo minėta, valstybė šiuo atveju turi galimybę pasirinkti; kita ver-

tus, tautos gerovė neturėtų būti suvokiama vien materialine (ar fi nansine) prasme; be

to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuris kenkia

žmonių sveikatai (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog žmogaus ir visuo-

menės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (Konstitucinio Teismo

2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai), taip pat

kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o

rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m.

sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutari-

mai). Todėl toks ūkinės veiklos ribojimas, kuriuo siekiama apsaugoti žmonių sveika-

tą, yra traktuotinas kaip skirtas bendrai tautos gerovei užtikrinti ir, jeigu yra paisoma

iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, savaime nelaikytinas pažeidžiančiu Konstitu-

ciją (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuostatoje

„valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (Konsti-

tucijos 46 straipsnio 3 dalis) yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūki-

nės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas. Valstybė, reguliuodama ūkinę

veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir

privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Kons-

titucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m.

vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nu-

statymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su

tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo

2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d.,

2011 m. sausio 6 d. nutarimai); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti

taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (Konstitucinio Teismo 2005 m. ge-

gužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat 2006 m. rug-

sėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimuose) yra konstatavęs, kad ūkinės veik-

los diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą


ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos

46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustaty-

mas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvar-

kyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifi kos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės

veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų san-

tykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą.

3. Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip

vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti vals-

tybės ekonominę politiką (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m.

gruodžio 21 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

4. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad ūkinės veiklos

laisvė nėra absoliuti.

Taip pat pažymėtina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstituci-

nis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos

laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra bū-

tini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir

Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apriboji-

mais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstituci-

nio proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d.,

2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai).

5. Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarime konstatuota, kad vidinė tei-

sės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra

inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia le-

gislatyvine omisija.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvi-

nė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis regulia-

vimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame

teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos

visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas

teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo daly-

je), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konsti-

tucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d.

sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nuta-

rimai).

6. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma

demokratinė respublika.“ Konstitucijos sudedamosios dalies – Lietuvos Respub likos

konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvirtinta, kad teiginys

„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respubli-

kos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas. Aiškindamas Konstitucijos

1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame Konstitucijos

straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė


yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra res-

publika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demo-

kratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio

18 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Konstitucijai prieštaraujančiais įstatymais ar kitais teisės ak-

tais pažeidžiamas Konstitucijos viršenybės principas, kitos konstitucinės vertybės,

jais gali būti kėsinamasi ir į Konstitucijoje įtvirtintus demokratijos elementus; tačiau

konstatavimas, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, savaime

nereiškia, jog yra pažeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė

yra demokratinė (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste iš Konstitucijos, inter

alia jos 46, 53 straipsnių, kyla reikalavimas, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas

ūkinės veiklos santykius azartinių lošimų organizavimo srityje, atsižvelgdamas į tai,

kad azartinių lošimų organizavimas gali sukelti neigiamas pasekmes žmonių sveika-

tai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms verty-

bėms, turi nustatyti azartinių lošimų organizavimo, kaip ūkinės veiklos, pagrindus,

taip pat gali, o tam tikrais atvejais ir privalo nustatyti azartinių lošimų organizavimo

veiklos apribojimus, draudimus, inter alia nustatyti atvejus, kada ribojama azartinių

lošimų veikla, bei apskritai uždrausti azartinius lošimus tam tikrose vietose.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta,

kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai

ir savarankiškai; savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos

bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teis-

mo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pa-

gal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai,

vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija

(Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio

24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Taigi įstatymų leidėjas, vadovaudamasis Konstitucija, inter alia jos 120 straipsnio

2 dalimi bei 46 straipsniu, gali suteikti savivaldybių taryboms teisę priimti konkretų

sprendimą dėl leidimo organizuoti azartinius lošimus jų vietos teritorijoje įstatymuo-

se nustatytais pagrindais.

Kartu pažymėtina, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, konstituci-

nio teisinės valstybės principo, kyla reikalavimas, kad atitinkami savivaldybių tarybų

sprendimai turi būti aiškiai pagrįsti ir racionaliai motyvuoti, jais negalima jokių as-

menų diskriminuoti ar kuriems nors asmenims teikti privilegijų.

IV

1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tik-

ri su azartinių lošimų organizavimu, kaip ūkine veikla, susiję santykiai tam tikrais as-

pektais yra ir Europos Sąjungos teisės reguliavimo dalykas.


2. Pažymėtina, kad Seimas 2008 m. gegužės 8 d. priėmė Lietuvos Respubli-

kos įstatymą dėl Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutar-

tį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį, ratifi kavimo. Lisabonos sutartimi, iš dalies

keičiančia Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį, iš da-

lies pakeistoje Europos Bendrijos steigimo sutartyje (kurios pavadinimas, 2009 m.

gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, buvo pakeistas pavadinimu „Sutartis

dėl Europos Sąjungos veikimo“), yra inter alia įtvirtintos įsisteigimo laisvė ir laisvė

teikti paslaugas.

3. Šias Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (anksčiau – Europos Bendrijos

steigimo sutartis) įtvirtintas laisves Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (anks-

čiau – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas; toliau – ir ETT) yra aiškinęs bylose,

susijusiose su azartinių lošimų organizavimo apribojimais ir draudimais.

4. Azartinių lošimų organizavimo reglamentavimas yra viena iš sričių, kurio-

se valstybės narės turi savų moralės, religijos ar kultūros ypatumų. Kadangi nėra su-

derintų Europos Sąjungos (Europos Bendrijos) nuostatų, kiekviena valstybė narė,

remdamasi savo vertybėmis, turi šiose srityse įvertinti, kokiais reikalavimais rei-

kia apsaugoti atitinkamus interesus (ETT 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje

C-42/07 Liga Portuguesa de Futebol Profi ssional ir Bwin International, 57–58 punktai;

2010 m. liepos 8 d. sprendimas sujungtose bylose C-447/08, C-448/08 Otto Sjöberg,

Anders Gerdin, 37–38 punktai).

5. Kiekviena valstybė narė turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į siekiamą teisėtą tikslą,

būtina visiškai arba iš dalies uždrausti tokio pobūdžio veiklą (azartinių lošimų orga-

nizavimą), ar ją tik apriboti ir šiuo tikslu numatyti daugiau ar mažiau griežtą kont -

rolės tvarką (ETT 1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byloje C-124/97 Läärä ir kt.,

35–36 punktai; 1999 m. spalio 21 d. sprendimas byloje C-67/98 Zenatti, 33–34 punk-

tai; 2009 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje C-42/07 Liga Portuguesa de Futebol Pro-

fi ssional ir Bwin International, 58 punktas; 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje

C-46/08 Carmen Media Group Ltd prieš Land Schleswig-Holstein, Innenminister des

Landes Schleswig-Holstein, 46 punktas).

6. Kiekviena valstybė narė gali reikalauti, kad bet kuris ūkio subjektas, norintis

siūlyti azartinius lošimus jos teritorijoje esantiems asmenims, gautų jos kompetentin-

gų valdžios institucijų leidimą, ir šios galimybės negali panaikinti ta aplinkybė, kad

šis subjektas jau turi kitos valstybės narės suteiktą leidimą (ETT 2010 m. rugsėjo 8 d.

sprendimas sujungtose bylose C-316/07, C-358/07, C-360/07, C-409/07 ir C-410/07

Markus Stoß, Avalon Service-Online-Dienste GmbH, Olaf Amadeus Wilhelm Happel

prieš Wetteraukreis ir Kulpa Automatenservice Asperg GmbH, SOBO Sport & Enter-

tainment GmbH, Andreas Kunert prieš Land Baden-Württemberg, 113 punktas).

7. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, kaip

teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (Konsti-

tucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. gruodžio 4 d.,

2009 m. kovo 27 d. nutarimai).


8. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse galioja

įvairus azartinių lošimų teisinis reglamentavimas.

Antai pagal Belgijos Karalystės azartinių lošimų, lošimų įstaigų ir lošėjų apsau-

gos aktą (su pakeitimais), priimtą 1999 m. gegužės 7 d., Belgijoje gali būti steigiami

ne daugiau kaip devyni lošimo namai (kazino) ne daugiau kaip po vienus lošimo na-

mus (kazino) kiekvienoje iš devynių šiame akte išvardytų savivaldybių. Pagal Latvijos

Respublikos azartinių lošimų ir loterijų įstatymą (su pakeitimais), priimtą 2005 m.

lapkričio 17 d., Latvijoje tuo atveju, jei dėl azartinių lošimų organizavimo konkre-

čioje vietoje yra iš esmės pažeidžiami valstybės interesai ir atitinkamo administraci-

nio vieneto gyventojų teisės ir teisėti interesai, savivaldybės taryba turi teisę priimti

pagrįstą sprendimą atšaukti išduotą leidimą steigti lošimo namus (kazino), lošimo

automatų ar bingo saloną ar organizuoti lažybas konkrečioje vietoje (tokie lošimo na-

mai, lošimo automatų ar bingo salonai, ar lažybų punktai savo veiklą turi nutraukti

per 5 metus nuo atitinkamo savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo).

9. Pažymėtina, kad moksliškai įrodyta, jog dalyvavimas azartiniuose lošimuose

gali sukelti ir daug neigiamų pasekmių; Pasaulio sveikatos organizacijos taikomoje

tarptautinėje statistinėje ligų ir sveikatos problemų klasifi kacijoje nurodyta, kad įpro-

čių ir potraukių sutrikimams priskiriamas patologinis potraukis lošti, be to, lošimai ir

lažybos, kaip ir tabako rūkymas bei alkoholio vartojimas, priskirtini prie problemų,

susijusių su gyvenimo būdu.

V

Dėl Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakci-

ja) 2 dalies (2002 m. birželio 27 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 1 straipsniui,

46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis

Teismas tiria, ar Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. re-

dakcija) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčijamu aspektu ne-

prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam

teisinės valstybės principui.

2. Kaip minėta, pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, pateikęs baigtinį sąrašą vie-

tų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, nenustatė draudimo organizuoti lošimus

ir dar kai kuriose kitose konkrečiose vietose, inter alia masinio susibūrimo vietose.

2.1. Minėta ir tai, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio

25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra išvardytos vietos, ku-

riose draudžiama organizuoti azartinius lošimus; dauguma šių vietų laikytinos masi-

nio susibūrimo vietomis, kaip antai: mokyklos, sanatorijos, muziejai ir parodų salės,

teatrai, kino teatrai, geležinkelio ir autobusų stotys, oro uostai.

Taip pat minėta, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio

25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nėra nustatytas baigtinis

vietų, kuriose draudžiama organizuoti azartinius lošimus, sąrašas, draudimai organi-


zuoti azartinius lošimus tam tikrose kitose vietose gali būti kildinami ir inter alia iš

kitų šio įstatymo nuostatų.

2.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, nuo pat Azartinių lošimų

įstatymo įsigaliojimo dienos lošimų organizavimo reikalavimai (sąlygos) įtvirtinti ir

šio įstatymo 15 straipsnyje (2001 m. gegužės 17 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos)

„Reikalavimai automatų, bingo salonų ir lošimo namų (kazino) patalpoms“:

„1. Lošimo namai (kazino) ir bingo salonai įrengiami izoliuotose patalpose, tu-

rinčiose atskirą įėjimą. Jose turi būti: <...>;

2) įrengta skaitmeninio vaizdo įrašymo sistema, nepertraukiamai veikianti vyks-

tant lošimui (jeigu organizuojami lošimai lošimo namuose (kazino) – skaitmeninio

vaizdo įrašymo sistema turi būti įrengta virš kiekvieno stalo). Lošimų organizatorius

privalo įrašus saugoti 180 dienų ir juos pateikti tik Priežiūros komisijai, pretenzijas

raštu pareiškusiems lošimo dalyviams ir <...> prokurorams arba teismui įstatymų nu-

statyta tvarka; <...>.

2. Automatų salonai įrengiami izoliuotose patalpose, turinčiose atskirą įėji-

mą. <...>“

Taigi pagal Azartinių lošimų įstatyme (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) nusta-

tytą teisinį reguliavimą azartiniai lošimai gali būti organizuojami tik izoliuotose pa-

talpose, turinčiose atskirą įėjimą, todėl tokių lošimų negalima organizuoti jokiose

masinio susibūrimo vietose atviroje erdvėje.

3. Vadinasi, Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) yra nusta-

tyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti masinio susibūrimo vietose.

4. Minėta, jog pareiškėjas – Seimo narių grupė teigia, kad įstatymų leidėjas, ne-

nustatęs draudimo organizuoti lošimus inter alia maldos namuose ir šalia jų, neįvyk-

dė pareigos veiksmingai įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala

asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala at-

siras, pažeidžia Konstitucijos 1 straipsnį, 46 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės

valstybės principą.

4.1. Kaip minėta, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio

25 d. redakcija) 16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta, kad gali

būti taikomi kituose šio įstatymo straipsniuose ir kituose įstatymuose nustatyti drau-

dimai organizuoti azartinius lošimus.

Minėta ir tai, kad pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m.

spalio 4 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalį religinės apeigos bei kulto ceremonijos laisvai

atliekamos kulto pastatuose ir aplink juos.

Konstatuotina, kad ši įstatymo nuostata pirmiausia įpareigoja nepažeisti religi-

nės organizacijos, bendruomenės ar bendrijos galimybės laisvai atlikti religines ap-

eigas bei kulto ceremonijas pačiuose kulto pastatuose. Taip pat konstatuotina, kad

minėta įstatymo nuostata įpareigoja atsižvelgti ir į tą aplinkybę, jog religinės organi-

zacijos, bendruomenės ar bendrijos, laisvai atlikdamos savo religines apeigas bei kul-

to ceremonijas, gali naudotis ne tik kulto pastatais, bet ir erdve aplink juos.


Taigi darytina išvada, kad Priežiūros komisija, spręsdama, ar leisti steigti to-

talizatoriaus ar lažybų punktą arba automatų ar bingo saloną, arba lošimo namus

(kazino), ir savivaldybės taryba, spręsdama, ar duoti sutikimą steigti lošimo namus

(kazino), privalo atsižvelgti į iš šio įstatymo kylančius reikalavimus.

Kartu paminėtina, kad Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalyje eksplicitiškai įtvirtin-

ta: „Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo ap-

eigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.“

Konstitucijos 43 straipsnio 3 dalis skirta bažnyčių bei religinių organizacijų sava-

rankiškumui garantuoti, joms apsaugoti nuo valstybės ir savivaldybių institucijų, jų

pareigūnų, kitų įstaigų bei organizacijų kišimosi į bažnyčių bei religinių organizacijų

veiklą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Konstitucijos 43 straipsnio 5 dalies nuostata „bažnyčių bei kitų

religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu“ negali

būti aiškinama kaip reiškianti įpareigojimą valstybei atitinkamus susitarimus suda-

ryti su visomis tradicinėmis Lietuvoje bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis,

taip pat kitomis valstybės pripažintomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijo-

mis; valstybė laisvai sprendžia, sudaryti atitinkamus susitarimus ar jų nesudaryti, o

jeigu sudaryti, tai su kuo; minėta konstitucinė nuostata negali būti aiškinama ir taip,

kad jeigu valstybė yra sudariusi tam tikrą susitarimą su kuria nors viena bažnyčia ar

religine organizacija, tai ji turi atitinkamus susitarimus sudaryti ir su kitomis Lietu-

voje veikiančiomis bažnyčiomis bei religinėmis organizacijomis (Konstitucinio Teis-

mo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas).

4.2. Taigi tiek Priežiūros komisija, vadovaudamasi Konstitucijos 43 straipsniu ir

atsižvelgdama į Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (1995 m. spalio 4 d. re-

dakcija) 8 straipsnį, prieš nuspręsdama leisti steigti totalizatoriaus ar lažybų punktą

arba automatų ar bingo saloną, arba lošimo namus (kazino), tiek savivaldybės taryba

prieš nuspręsdama sutikti, kad konkrečioje vietoje būtų steigiami lošimo namai (ka-

zino), turi įvertinti ir tai, ar numatomos steigti azartinių lošimų įstaigos galėtų truk-

dyti bažnyčioms ir religinėms organizacijoms laisvai skelbti savo mokslą, atlikti savo

apeigas, t. y. Priežiūros komisija ir savivaldybės taryba negali priimti sprendimo, ku-

riuo remiantis būtų leidžiama vykdyti azartinių lošimų veiklą ir kartu būtų suda-

romos galimybės trukdyti bažnyčioms bei religinėms organizacijoms laisvai skelbti

savo mokslą, atlikti savo apeigas.

4.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo

18 straipsnio 3 dalies 1 punktą (2008 m. spalio 14 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje

prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama inter alia prie maldos namų (atstumu, kurį

nustato savivaldybės taryba, suderinusi atitinkamai su religinėmis bendruomenėmis).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio

6 dalį (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) patalpose, kuriose organizuojami lošimai au-

tomatais, bingas, stalo lošimai, nėra draudžiama inter alia restoranų, barų, kuriuose

paprastai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, veikla.


Atsižvelgiant į tai, kad azartinių lošimų organizavimas, kaip ir prekyba alkoho-

liniais gėrimais, yra ūkinė veikla, galinti sukelti neigiamų socialinių padarinių, savi-

valdybės taryba prieš sutikdama, kad šalia maldos namų būtų steigiami lošimo namai

(kazino), turi paisyti ir Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų reikalavimų.

4.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, vietos savivaldybės taryba

prieš sutikdama, kad konkrečioje vietoje būtų steigiami lošimo namai (kazino), pri-

valo paisyti ir Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 4 straips-

nyje nurodytų principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, kaip antai: savivaldybių

ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus (7 punktas);

bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas (8 punktas); vie-

šumas ir reagavimas į savivaldybės gyventojų nuomonę (11 punktas); žmogaus teisių

ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas (12 punktas).

5. Vadinasi, Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Re-

liginių bendruomenių ir bendrijų įstatyme (1995 m. spalio 4 d. redakcija), Alkoho-

lio kontrolės įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatyme

(2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius loši-

mus organizuoti maldos namuose ir šalia jų.

6. Minėta, kad pareiškėjas teigia, jog įstatymų leidėjas, nenustatęs draudimo or-

ganizuoti lošimus inter alia šalia švietimo įstaigų, neįvykdė pareigos veiksmingai

įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar

valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, pažeidžia Konstitu-

cijos 1 straipsnį, 46 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą.

6.1. Kaip minėta, pagal Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lap-

kričio 25 d. redakcija) 2 dalį (2002 m. birželio 27 d. redakcija) lošimus draudžiama

organizuoti inter alia ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklo-

se, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose mokyklose, aukštosiose mokyklose,

papildomo ugdymo ir neformalaus švietimo įstaigose, vaikų sanatorijose.

Pažymėtina, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje (2002 m. birže-

lio 27 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Draudžiama lošti asmenims, kuriems nėra su-

kakę 18 metų. <...> Jaunesnius kaip 21 metų asmenis draudžiama įleisti į lošimo namus

(kazino). <...> Šių reikalavimų laikymąsi privalo užtikrinti lošimų organizatorius.“

6.2. Minėta, kad Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos

poveikio įstatyme (2009 m. liepos 14 d. redakcija) inter alia nustatyta:

– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama ši vie-

šoji informacija: <...> 6) skatinanti lošti, raginanti, siūlanti dalyvauti azartiniuose lo-

šimuose ir kituose žaidimuose, kuriuose sudaromas lengvo laimėjimo įspūdis; <...>“

(4 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija);

– „Neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją draudžiama tiesio-

giai skleisti nepilnamečiams – jiems siūlyti, perleisti ar kitaip leisti asmeniškai ja nau-

dotis. Tokia viešoji informacija gali būti skelbiama tik vietose, į kurias nepilnamečiai

negali patekti, ir (arba) tokiu laiku, kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis, arba


kai naudojant technines priemones yra sudaromos sąlygos atsakingiems už vaikų auk-

lėjimą ir priežiūrą asmenims užtikrinti galimybę riboti tokios viešosios informacijos

pasiūlą nepilnamečiams“ (7 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija).

6.3. Taigi minėti Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio

25 d. redakcija) 2, 10 dalyse (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyti draudimai ir

apribojimai inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas nustatė atitinkamus ribojimus, kad

nepilnamečiai nebūtų įtraukiami į azartinius lošimus, o minėtomis Nepilnamečių ap-

saugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatomis įtvirtinti

papildomi draudimai ir apribojimai, kuriais inter alia taip pat siekiama, kad nepilna-

mečiai nebūtų įtraukiami į azartinius lošimus.

6.4. Kaip minėta, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 1 punk-

tą (2008 m. spalio 14 d. redakcija) Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėri-

mais draudžiama inter alia ugdymo įstaigose ir jų teritorijose, taip pat prie šių įstaigų

(atstumu, kurį nustato savivaldybės taryba, suderinusi su šių įstaigų vadovais).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Azartinių lošimų įstatymo

10 straipsnio 6 dalį (2001 m. gegužės 17 d. redakcija) patalpose, kuriose organizuo-

jami lošimai automatais, bingas, stalo lošimai, nėra draudžiama inter alia restoranų,

barų, kuriuose paprastai prekiaujama alkoholiniais gėrimais, veikla.

Atsižvelgiant į tai, kad azartinių lošimų organizavimas, kaip ir prekyba alkoholi-

niais gėrimais, yra ūkinė veikla, galinti sukelti neigiamų socialinių padarinių, savival-

dybės taryba prieš sutikdama, kad šalia švietimo įstaigų būtų steigiami lošimo namai

(kazino), turi paisyti ir Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų reikalavimų.

6.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, vietos savivaldybės taryba

prieš sutikdama, kad konkrečioje vietoje būtų steigiami lošimo namai (kazino), pri-

valo paisyti ir Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 4 straips-

nyje nurodytų principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, kaip antai: savivaldybių

ir valstybės interesų derinimas tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus (7 punktas);

bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimas (8 punktas); vie-

šumas ir reagavimas į savivaldybės gyventojų nuomonę (11 punktas); žmogaus teisių

ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas (12 punktas).

Taigi savivaldybės taryba, vadovaudamasi Azartinių lošimų įstatymo 9 straips-

niu (2001 m. gegužės 17 d. redakcija), kuriame nustatyta, kad „lošimo namai (kazino)

steigiami vietos savivaldybės tarybos sutikimu“, turi paisyti minėtuose įstatymuose

nustatyto teisinio reguliavimo ir spręsdama, ar sutikti, kad konkrečioje vietoje, esan-

čioje šalia švietimo įstaigos, būtų steigiami lošimo namai (kazino), turi paisyti juose

įtvirtintų apribojimų.

7. Vadinasi, Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Nepil-

namečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2009 m.

liepos 14 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija),

Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami

draudimai azartinius lošimus organizuoti šalia švietimo įstaigų.


8. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijamas ne Azartinių

lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m.

birželio 27 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, o tai, kad būtent joje nėra nu-

statyta to, kas, pareiškėjo nuomone, turėtų būti nustatyta; tad šiuo atveju iš esmės yra

keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią drau-

džia Konstitucija, klausimas. Todėl, pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas

prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam tei-

sinės valstybės principui.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia

legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisi-

nis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam

tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau porei-

kis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisi-

jos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent

toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati

Konstitucija.

Minėta ir tai, kad pareiškėjas teigia, jog Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio

(2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pateiktas

vietų, kuriose draudžiama organizuoti lošimus, sąrašas yra baigtinis, taigi jis teigia,

kad draudimas organizuoti lošimus masinio susibūrimo vietose, maldos namuose

ir šalia jų bei šalia švietimo įstaigų yra nenustatytas ir kad toks teisinis reguliavimas

prieštarauja Konstitucijai.

Šiame nutarime yra konstatuota, jog Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio

(2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 16 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) yra nu-

statyta, kad gali būti taikomi kituose šio įstatymo straipsniuose ir kituose įstatymuose

nustatyti draudimai organizuoti azartinius lošimus.

Šiame nutarime yra konstatuota ir tai, kad atitinkami draudimai ir apribojimai

organizuoti azartinius lošimus kyla ne tik iš Azartinių lošimų įstatymo, bet ir iš kitų

įstatymų:

– Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) yra nustatyti ati-

tinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti masinio susibūrimo vietose;

– Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Religinių bend-

ruomenių ir bendrijų įstatyme (1995 m. spalio 4 d. redakcija), Alkoholio kontrolės

įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsė-

jo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudimai azartinius lošimus organizuoti

maldos namuose ir šalia jų;

– Azartinių lošimų įstatyme (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija), Nepilname-

čių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2009 m. liepos

14 d. redakcija), Alkoholio kontrolės įstatyme (2008 m. spalio 14 d. redakcija), Vietos

savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) yra nustatyti atitinkami draudi-

mai azartinius lošimus organizuoti šalia švietimo įstaigų.


Taigi darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją Azartinių

lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalyje (2002 m.

birželio 27 d. redakcija) turėjo būti nustatyti draudimai organizuoti lošimus masinio

susibūrimo vietose, maldos namuose ir šalia jų bei šalia švietimo įstaigų.

Vadinasi, Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. re-

dakcija) 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo nurodyta apimtimi nėra

legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio (2003 m.

lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. redakcija) pareiškėjo ginčija-

mu aspektu prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Azartinių lošimų

įstatymo 10 straipsnio (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija) 2 dalis (2002 m. birželio

27 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims,





nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio

(2003 m. lapkričio 25 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 116-5249) 2 dalis (2002 m. birželio

27 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 43-1495; 2002, Nr. 72-3010) neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijai.




Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas


Dainius Žalimas



SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO

TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS

KONSTITUCINIO TEISMO ĮSTATYMO 72 STRAIPSNIS (1993 M.

VASARIO 3 D. REDAKCIJA), ŠIO STRAIPSNIO 4 DALIS, LIETUVOS

RESPUBLIKOS SOCIALINIŲ IŠMOKŲ PERSKAIČIAVIMO IR MOKĖJIMO

LAIKINASIS ĮSTATYMAS (2009 M. GRUODŽIO 9 D. REDAKCIJA), ŠIO

ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 1 DALIS NEPRIEŠTARAUJA, O 5 STRAIPSNIO

1 DALIS NEPRIEŠTARAVO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius






Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-28/2011) ištirti, ar Lietuvos Res-

publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. vasario 3 d. redakci-

ja), šio straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir

mokėjimo laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) (toliau – ir Laikina-

sis įstatymas), šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja, o 5 straipsnio 1 dalis

neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti:

„1) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo lai-

kinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) (Žin., 2009,

Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų valstybinių pensijų perskai-

čiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straips-

nio 1 bei 2 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 straipsniui,

52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo lai-

kinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) (Žin., 2009,

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMO DALĮ IR DĖL PRAŠYMO DALIES GRĄŽINIMO PAREIŠKĖJUI 97

Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų valstybinių pensijų perskai-

čiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straips-

nio 1 bei 2 dalyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 straipsniui,

52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo lai-

kinasis įstatymas ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų

kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,

konstituciniam teisinės valstybės principui;

4) ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio (1993 m.

vasario 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo,

pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės

aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo

dienos, neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai,

107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

5) ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 da-

lis (1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konsti-

tucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui“.


konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo inter alia ištir-

ti, „ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis

įstatymas ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensa-

vimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituci-

niam teisinės valstybės principui“.

2. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, susijęs su sumažintų pensijų kompen-

savimu, yra įtvirtintas tik Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina suma-

žintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kom-

pensavimo tvarkos aprašą“. Kituose Laikinojo įstatymo straipsniuose nėra nuostatų

dėl pensijų kompensavimo. Vadinasi, pareiškėjas ginčija ne visą Laikinąjį įstatymą, o

tik šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį tiek, kiek joje nenumatytas sumažintų valstybinių

pensijų kompensavimas.

3. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos

Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respubli-

kos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redak-

cija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai“ konstitucinės justicijos byloje Nr. 06/2008-18/2008-24/2010,

kurioje inter alia tyrė, ar Konstitucijai neprieštarauja Laikinojo įstatymo 16 straips-

2011 m. birželio 9 d. sprendimas ◆98

nio 4 dalis tiek, kiek joje nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kom-

pensavimas, ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje

Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybi-

nių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straips-

niams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas ir įsiga-

liojo 2010 m. lapkričio 16 d.

4. Konstatuotina, kad gautajame pareiškėjo – Vilniaus apygardos administraci-

nio teismo prašyme ginčijamas tos pačios Laikinojo įstatymo nuostatos konstitucin-

gumas, kurios atitiktis Konstitucijai Konstitucinio Teismo yra ištirta ir galioja tuo

klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitu-

cinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį

Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tir-

ta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teis-

mo nutarimas.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo prašy-

mą ištirti, „ ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo

laikinasis įstatymas ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų


konstituciniam teisinės valstybės principui“.

6. Minėta, kad pareiškėjas prašo inter alia ištirti, ar:

– „Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 152-6820)

ta apimtimi, kuria numatomas jau paskirtų valstybinių pensijų perskaičiavimas ir su-

mažinimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 2 da-

lyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 straipsniui, 52 straipsniui,

konstituciniam teisinės valstybės principui“;







7. Pareiškėjas tik cituoja konstitucinės doktrinos nuostatas dėl valstybės parei-

gos laiduoti pensinį aprūpinimą, tačiau nepagrindžia, kaip jos susijusios su ginčijamu

teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakci-

ja) 4 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje, ir kodėl šios įstatymo nuostatos tiek,

kiek jose numatytas jau paskirtų valstybinių pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas,

prieštarauja (-avo) Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29, 52 straipsniams, kons-

tituciniam teisinės valstybės principui.


Konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kuriais grindžia-

mos jo abejonės dėl ginčijamų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m.

gruodžio 9 d. redakcija), 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuro-

dyta apimtimi atitikties Konstitucijai.

8. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo

nutartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės

aktas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo

ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš Konstitucinio Teismo įsta-

tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomo-

nės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai teisinius

argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-

tirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumen-

tuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies)

prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais

ar teiginiais, tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarau-

ja Konstitucijai, o privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų

dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją dėl

kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįsti

aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištir-

ti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu

Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad prašymas ištirti, ar:





lyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, 29 traipsniui, 52 straipsniui,

konstituciniam teisinės valstybės principui“,






konstituciniam teisinės valstybės principui“,

neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nusta-

tytų reikalavimų.

10. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka

inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąži-

namas pareiškėjui. Prašymo (ar jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konsti-

tucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.


11. Minėta, kad pareiškėjas prašo inter alia ištirti, ar:

– „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio (1993 m.





107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“;

– „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis

(1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konsti-


principui“.

12. Pareiškėjas savo abejones dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio ir

jo 4 dalies atitikties Konstitucijai iš esmės grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjo, „pa-

reiškėjo kreipimasis į teismą, pareiškėjo reikalavimų tenkinimo atveju, yra susijęs su

teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių taikymu“.

Taigi pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia abejonę dėl Konstitucinio Teis-

mo įstatymo 72 straipsnio (1993 m. vasario 3 d. redakcija), šio straipsnio 4 dalies

atitikties Konstitucijai, neatsiejami nuo argumentų, kuriais jis grindžia abejonę dėl

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), šio įstatymo 4 straipsnio 1 da-

lies, 5 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai.

13. Šiame sprendime atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, „ar Lietuvos

Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas ta apim-

timi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarau-

ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės

principui“. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjui grąžintinas prašymas ištirti, ar:













14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad prašymas ištir-

ti, ar:







107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“,

– „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies

(1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitu-

cijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės

principui“,

neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nusta-

tytų reikalavimų.

Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris

neatitinka inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikala-

vimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo (ar jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreip-

tis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straips-

nio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 69 straipsnio 1 dalies

3 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Atsisakyti priimti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-

šymą ištirti, „ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo

laikinasis įstatymas ta apimtimi, kuria nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų



2. Grąžinti pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą

ištirti, ar:



















107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“;

– „Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis

(1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konsti-


principui“.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas


Dainius Žalimas


103

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO

TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI, AR L I E T U VO S RESPUBLIKOS

SOCIALINIŲ IŠMOKŲ PERSKAIČIAVIMO IR MOKĖJIMO LAIKINOJO

ĮSTATYMO (2009 M. GRUODŽIO 9 D. REDAKCIJA) 4 STRAIPSNIO

1 DALIS, 16 STRAIPSNIO 4 DALIS, 1 PRIEDAS NEPRIEŠTARAUJA,

O LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINIŲ PENSIJŲ ĮSTATYMO

3 STRAIPSNIO 3 DALIS (2009 M. GRUODŽIO 8 D. REDAKCIJA)

NEPRIEŠTARAVO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI


Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo

teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio,

Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,


Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-31/2011) ištirti, ar Lietuvos

Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (to-

liau – ir Laikinasis įstatymas) (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 da-

lis, 16 straipsnio 4 dalis, 1 priedas neprieštarauja, o Lietuvos Respublikos valstybinių

pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) neprieštaravo

Lietuvos Respublikos Konstitucijai.


nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti:

„1) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo (2009-12-09 redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straips-

nio 1 dalies nuostatos, ta apimtimi, kurioje numatyta, kad paskirtos ir Lietuvos

Respublikos valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalyje nustatytos apribotos valstybi-

nės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinės draudimo

bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 da-

lies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskai-

čiuojamos taikant atitinkamą koefi cientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede

nurodytą formulę; jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurody-

tų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos

išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koefi -

cientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę, neprieštarauja


Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei Lietuvos Respublikos

Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tik-

rumo ir teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams;

2) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo (2009-12-09 redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straips-

nio 4 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d.

parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto

darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“ ta apimtimi, kurioje nėra įstaty-

mu numatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas,

neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam tei-

sinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konsti-

tuciniam teisėtų lūkesčių principui;

3) ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino-

jo įstatymo (2009-12-09 redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 1 priede numa-

tytas teisinis reguliavimas, kiek jis liečia netolygų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų

mažinimo mastą, atitinka konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui principui, kons-

titucinį proporcingumo principą bei konstitucinį teisinės valstybės principą;

4) ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pa-

keitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d Nr. XI-531, Žin., 2009-12-22 Nr. 151-6778)

1 straipsnio (3 straipsnio pakeitimas) 3 punkto nuostata „kiekvienos šio įstatymo

1 straipsnio 1 dalies 1– 5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios

pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valsty-

binių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asme-

niui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė

pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto

šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio riboji-

mą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija“ ta apimtimi, kiek ji liečia Statistikos

departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio

mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio neterminuotą ribojimo taikymą, nenuma-

tant skirtumo, kuris susidarys taikant ne 1,5, o 1,3 dydžio koefi cientą, kompensavimo

mechanizmo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 52 straips-

niams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valsty-

bės principui, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams“.


konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo inter alia iš-

tirti, ar Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis ne-

prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje

įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo,

proporcingumo ir lygiateisiškumo principams.

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMO DALĮ IR DĖL PRAŠYMO DALIES PRIĖMIMO 105

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valsty-

bės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje; neatsie-

jami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga,

teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstitucinis proporcingumo principas yra

vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Konstitucinis Teismas

yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiš-

kumo principas (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m.

gegužės 28 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai). Vadinasi, pareiškėjo prašymas ištir-

ti ginčijamos nuostatos atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei Konstituci-

jos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir

teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams traktuotinas kaip

prašymas ištirti ginčijamos nuostatos atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams,


Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas priima nagrinėti

pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Laikinojo

įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konsti-

tucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.


ti, „ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo (2009-12-09 redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straips-

nio 4 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. pa-

rengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto

darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“ ta apimtimi, kurioje nėra įsta-

tymu numatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mechaniz-

mas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam

teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, kons-

tituciniam teisėtų lūkesčių principui“.

2.1. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos

Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respubli-

kos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redak-

cija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Res-

publikos Konstitucijai“ konstitucinės justicijos byloje Nr. 06/2008-18/2008-24/2010,

kurioje inter alia tyrė, ar Konstitucijai neprieštarauja Laikinojo įstatymo 16 straips-

nio 4 dalis tiek, kiek joje nenumatytas sumažintų teisėjų valstybinių pensijų kom-

pensavimas, ir pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje

Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybi-

nių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straips-


Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas ir įsiga-

liojo 2010 m. lapkričio 16 d.


2.2. Konstatuotina, kad gautajame pareiškėjo – Vilniaus apygardos administra-

cinio teismo prašyme ginčijamas tos pačios Laikinojo įstatymo nuostatos konstitu-

cingumas, kurios atitiktis Konstitucijai Konstitucinio Teismo yra ištirta ir galioja tuo

klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 3 punktą Konstitu-

cinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį

Konstitucijai, jeigu prašyme nurodyto teisės akto atitiktis Konstitucijai jau buvo tir-

ta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja tuo klausimu priimtas Konstitucinio Teis-

mo nutarimas.

2.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Vil-

niaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, „ar Lietuvos Respublikos so-

cialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009-12-09 redakcija

Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820) 16 straipsnio 4 dalies nuostatos „Lietuvos Res-

publikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valsty-

binių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo

tvarkos aprašą“ ta apimtimi, kurioje nėra įstatymu numatytas pareigūnų ir karių vals-

tybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituci-

niam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių principui“.


ti, ar Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 priedas tiek, kiek jame

nustatytas netolygus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo mastas, ne-

prieštarauja konstituciniams visų asmenų lygybės įstatymui, proporcingumo bei tei-

sinės valstybės principams.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis

proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo ele-

mentų. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsny-

je įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui principas (Konstitucinio Teismo 2000 m.

gruodžio 6 d. nutarimas). Vadinasi, pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamos nuostatos

atitiktį konstituciniams visų asmenų lygybės įstatymui, proporcingumo bei teisinės

valstybės principams traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamos nuostatos atitiktį

Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas priima nagrinėti

pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Laikinojo

įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 priedas tiek, kiek jame nustatytas neto-

lygus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo mastas, neprieštarauja Kons-

titucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.


ti, „ar Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pa-

keitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d Nr. XI-531, Žin., 2009-12-22 Nr. 151-6778)

1 straipsnio (3 straipsnio pakeitimas) 3 punkto nuostata „kiekvienos šio įstatymo

◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMO DALĮ IR DĖL PRAŠYMO DALIES PRIĖMIMO 107

1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios

pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valsty-

binių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asme-

niui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė

pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto

šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio riboji-

mą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija“ ta apimtimi, kiek ji liečia Statistikos

departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio

mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio neterminuotą ribojimo taikymą, nenuma-

tant skirtumo, kuris susidarys taikant ne 1,5, o 1,3 dydžio koefi cientą, kompensavimo

mechanizmo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 52 straips-

niams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valsty-

bės principui, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams“.

Pažymėtina, kad ginčijamu Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių

pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeistas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnis

(2009 m. gruodžio 8 d. redakcija). Be to, iš pareiškėjo prašymo argumentų maty-

ti, kad jis prašo ištirti, ar Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m.

gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji siejasi su Statistikos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokes-

čio 1,3 dydžio neterminuotu ribojimu ir nenumatomas skirtumo, kuris susidarys tai-

kant ne 1,5, o 1,3 dydžio koefi cientą, kompensavimas, neprieštaravo Konstitucijos 23,

29, 52 straipsniams ir, pasak pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisi-

nės valstybės, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio tei-

sinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje;

neatsiejami konstitucinio teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių ap-

sauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; konstitucinis proporcingumo principas yra

vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų. Kaip minėta, Konstitucijos

29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Vadinasi, pareiškėjo prašy-

mas ištirti ginčijamos nuostatos atitiktį Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniams bei Kons-

titucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, proporcingumo ir

lygiateisiškumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamos nuostatos ati-

tiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas priima nagrinė-

ti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Vals-

tybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek,

kiek ji siejasi su Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pa-

skelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio neterminuotu

ribojimu ir nenumatomas skirtumo, kuris susidarys taikant ne 1,5, o 1,3 dydžio koefi -

cientą, kompensavimas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konsti-

tuciniam teisinės valstybės principui.


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu,

69 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

1. Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo

prašymą ištirti, „ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokė-

jimo laikinojo įstatymo (2009-12-09 redakcija Nr. XI-537, Žin., 2009, Nr. 152-6820)

16 straipsnio 4 dalies nuostatos „Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos

1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir ne-

tekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą“ ta apimtimi, kurioje nėra

įstatymu numatytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo mecha-

nizmas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstituci-

niam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui,

konstituciniam teisėtų lūkesčių principui“.

2. Priimti pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-

tirti, ar:

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įsta-

tymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo

įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 priedas tiek, kiek jame nustatytas netoly-

gus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo mastas, neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m.

gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji siejasi su Statistikos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio

1,3 dydžio neterminuotu ribojimu ir nenumatomas skirtumo, kuris susidarys taikant

ne 1,5, o 1,3 dydžio koefi cientą, kompensavimas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.


Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas



POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2011 m. balandžio 15 d. Nr. 2B-79

Vilnius

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 ir

84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-

mas (Nr. 1B-21/2010) ištirti, ar:


įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek numatytas

jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 52 straipsniui,




jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsniui, 52 straipsniui,


– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laiki-

nojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įsta-

tymu nėra numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos

Respub likos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės princi-

pui;

– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. va-

sario 3 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio regulia-

vimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas

teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo pri-

ėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 da-

liai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio

įstatymo 72 straipsnio 4 dalis (1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Bylai suteikiamas numeris 21/2011.

KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO

POTVARKIAI

2011 m. balandžio 15 d. potvarkis ◆110

Pasak pareiškėjo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įsta-

tymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies

nuostatos gali prieštarauti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvie-

nas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“. Tačiau

pareiškėjas nepaaiškina, kaip Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė

į socialinę apsaugą nedarbo atveju yra susijusi su Socialinių išmokų perskaičiavimo ir

mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalyje

ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį yra mažinamos pen-

sininkų gaunamos senatvės, ištarnauto laiko pensijos ir kompensacijos už ypatingas

darbo sąlygas; dėl to nepateikta jokių teisinių argumentų.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti ar:



jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus

<...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“;



jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...>

turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“,

laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikala-

vimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nu-

tartyje, kuria teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar teisės ak-

tas neprieštarauja Konstitucijai, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar

kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš Konstitucinio Teismo įstaty-

mo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomonės dėl

įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus

reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstaty-

mas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo

prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo

Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, tuo,

jog įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, o pri-

valo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia

apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginči-

jamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįsti aiškiai suformu-

luotais teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m.

sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d.,

2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2008 m. spalio 14 d. sprendimai).

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO 111

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka

inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grą-

žinamas pareiškėjui. Prašymo (ar jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreiptis į Kons-

titucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi,

70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-

tirti, ar:

– Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino-

jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek numa-

tytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmo-

gus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“;



jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...>

turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“.

Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis


112

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO

2011 m. gegužės 6 d. Nr. 2B-97

Vilnius

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 ir

84 straipsniais,

p r i i m a m a s pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašy-

mas (Nr. 1B-25/2011) ištirti, ar:


įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui;


įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nusta-

tyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirta valstybinė socialinio draudimo sena-

tvės pensija perskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą

šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui,

ir byla p r a d e d a m a r e n g t i Konstitucinio Teismo posėdžiui.

Bylai suteikiamas numeris 25/2011.

Pasak pareiškėjo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įsta-

tymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatyme nėra

numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, gali prieštarauti Konstitucijos 23, 29,

52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lū-

kesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams. Tačiau prašyme pareiškėjas ne-

pateikė jokių teisinių argumentų, kuriais būtų grindžiamos jo abejonės dėl ginčijamos

Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio

9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai nurodyta apimtimi.





Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų

perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija)

16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatyme nėra numatytas sumažintų pensijų kompensa-

vimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės

valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugu-

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO 113

mo principams, laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straips-

nio reikalavimų.





Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš Konstitucinio Teismo įsta-

tymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomo-

nės dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai teisinius

argumentus reiškia, kad teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-

tirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumen-

tuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies)

prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais

ar teiginiais, tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarau-

ja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų

dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, ir savo po-

ziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstituci-

jai pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.


inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grą-

žinamas pareiškėjui. Prašymo (ar jo dalies) grąžinimas neatima teisės kreiptis į Kons-

titucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straips-

niu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą iš-

tirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikino-

jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu

nėra numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23,

29, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, tei-

sėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principams.




114

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2011 m. gegužės 31 d. Nr. 2B-113

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2011 m. gegužės 17 d. gautas

pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-29/2011) ištirti, ar

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl vals-

tybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija) tiek,

kiek jame nustatyta, kad miško žemės sklypas, esantis Klonių kaime, Nemėžio seniū-

nijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, unikalus numeris 4400-1826-1548, yra

priskirtas valstybinės reikšmės miškams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons-

titucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams,

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūri-

mo įstatymo 6 straipsniui, 18 straipsnio 1 daliai.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies

5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurody-

ti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisi-

niai argumentai.

Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teis-

mas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su pra-

šymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai,

argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo

dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprota-

vimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų many-

mu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų

straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo

poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Kons-

titucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju

teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai lai-

kytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų.

Atlikus pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymo išankstinį tyrimą

nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė savo nuomonės dėl ginčijamo Vyriausybės nuta-

rimo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį ne-

kilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui teisinių argumentų. Taigi pareiškėjo prašymas

neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyto

reikalavimo.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą prie teismo

nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pridedamas ginčijamo

◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 115

teisės akto viso teksto nuorašas, o pagal šio straipsnio 4 dalį teismo nutartis ir ginči-

jamo teisės akto nuorašas pateikiami Konstituciniam Teismui po 30 egzempliorių.

Atlikus pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymo išankstinį tyrimą

nustatyta, kad prie teismo nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, nėra pa-

teikta teismo nutarties ir ginčijamo teisės akto nuorašo 30 egzempliorių. Taigi pareiš-

kėjo prašymas ir jo priedai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio

3 dalies 2 punkte ir šio straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka in-

ter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąži-

namas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą

bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.


nio 2 dalimi, 70 straipsniu,

g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-29/

2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas

Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2006 m. rugsėjo 19 d.

redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad miško žemės sklypas, esantis Klonių kaime,

Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, unikalus numeris 4400-

1826-1548, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, neprieštarauja Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės vals-

tybės principams, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno-

jamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 18 straipsnio 1 daliai.



Paskelbta: Valstybės žinios, 2011, Nr. 67-3174 .

116

POTVARKIS


2011 m. birželio 8 d. Nr. 2B-114

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2011 m. gegužės 19 d. gautas pa-

reiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-32/2011) „iš-

tirti:

1) ar Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis

(2001 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija, 2007 m. birželio 30 d. straipsnio redakcija)

ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima

taikyti naikinamąjį skundo padavimo administraciniam teismui terminą, nepriešta-

ravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui;

2) ar Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnis

(2001 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta teisi-

nio reguliavimo, pagal kurį galima būtų apibrėžti skundo administraciniam teismui

padavimo terminą, kuomet teisės aktuose nėra nustatytas kreipimosi į išankstinio

ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją terminas, bei teisinio reguliavimo, pa-

gal kurį būtų galima taikyti naikinamąjį skundo padavimo administraciniam teismui

terminą, neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“




niai argumentai.





dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprota-






teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai

laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pareiškėjo prašymas, grindžiamas


jo preziumuojama legislatyvine omisija, gali būti priimamas ir byla pagal pareiškėjo

prašymą gali būti pradėta tik tuo atveju, jeigu prašyme yra pateikti argumentai, mo-

tyvai, pagrindžiantys, kad nenustatytasis teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi

būti nustatytas būtent pareiškėjo nurodytoje teisės akto dalyje (Konstitucinio Teismo

2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Kons-

titucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieš-

tarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 32, 33 straipsniai tiek, kiek, pasak

pareiškėjo, juose nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima taiky-

ti naikinamąjį skundo padavimo administraciniam teismui terminą, ir šio įstatymo

32 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų gali-

ma apibrėžti skundo administraciniam teismui padavimo terminą, kai teisės aktuose

nėra nustatyta kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institu-

ciją termino.

Atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė argumen-

tų, pagrindžiančių, kodėl jo prašyme nurodytas ir Administracinių bylų teisenos įsta-

tymo 32, 33 straipsniuose nenustatytas teisinis reguliavimas pagal Konstituciją turi

būti nustatytas būtent šiuose Administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniuose

ir kodėl tuo, kad minėtas teisinis reguliavimas juose nėra nustatytas, gali būti pažei-

džiami Konstitucijos principai ir (arba) normos. Pareiškėjo pateikti samprotavimai

ir teiginiai niekaip nepagrindžia, kodėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 32,

33 straipsniai ginčijama apimtimi gali prieštarauti Konstitucijos 30 straipsnio 1 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taip pat iš pareiškėjo prašymo neaišku, kuo remdamasis jis teigia, jog Admi-

nistracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnyje nėra nustatyta, kaip turi būti skai-

čiuojamas skundo padavimo administraciniam teismui terminas, kai nėra nustatytas

konkretus kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją ter-

minas. Pažymėtina, kad nei pareiškėjo ginčijamame Administracinių bylų teisenos

įstatymo 32 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra nuostatų, iš kurių

būtų galima daryti išvadą, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnyje

įtvirtinti skundo (prašymo) padavimo administraciniam teismui terminai yra taiko-

mi tik tais atvejais, kai yra nustatytas konkretus kreipimosi į išankstinio ginčų nagri-

nėjimo ne teismo tvarka instituciją terminas.

Pareiškėjas teigia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nu-

statytas teisinis reguliavimas neužtikrina teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo,

kurių turi būti siekiama teisinėje valstybėje, tačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai minė-

tu teisiniu reguliavimu, kuriuo administraciniam teismui suteikiama teisė, o ne pareiga

pagal pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo administraciniam teis-

mui terminą, yra pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 32,

33 straipsniai tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nėra nustatyta teisinio reguliavimo,

2011 m. birželio 8 d. potvarkis ◆118

pagal kurį būtų galima taikyti naikinamąjį skundo padavimo administraciniam teis-

mui terminą, šio įstatymo 32 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta teisinio regulia-

vimo, pagal kurį būtų galima apibrėžti skundo administraciniam teismui padavimo

terminą, kai teisės aktuose nėra nustatyta kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėji-

mo ne teismo tvarka instituciją termino, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio

1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, neatitinka Konstitucinio Teismo

įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.


Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavi-

mų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstituci-

nį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.



g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą

(Nr. 1B-32/2011) „ištirti:

1) ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis

(2001 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija, 2007 m. birželio 30 d. straipsnio redakcija)

ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima

taikyti naikinamąjį skundo padavimo administraciniam teismui terminą, nepriešta-

ravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui;

2) ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnis

(2001 m. sausio 1 d. įstatymo redakcija) ta apimtimi, kuria jame nėra nustatyta teisi-

nio reguliavimo, pagal kurį galima būtų apibrėžti skundo administraciniam teismui

padavimo terminą, kuomet teisės aktuose nėra nustatytas kreipimosi į išankstinio

ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją terminas, bei teisinio reguliavimo, pa-

gal kurį būtų galima taikyti naikinamąjį skundo padavimo administraciniam teismui

terminą, neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 da-

liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.“




119

POTVARKIS


2011 m. birželio 10 d. Nr. 2B-115

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2011 m. gegužės 27 d. gautas pa-

reiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-33/2011) „ištirti, ar Lietu-

vos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis ta apimtimi, kad jame numatyta

baudžiamoji atsakomybė už genocidą prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet

kuriai socialinei ar politinei grupei, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos

31 straipsnio 2 dalies, 4 dalies ir 138 straipsnio 3 dalies nuostatas bei konstituciniam

teisinės valstybės principui“.




niai argumentai.

Aiškindamas šią Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas

ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašy-

mu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, ar-

gumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo

dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprota-








Pareiškėjas – Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar Baudžiamojo kodek-

so 99 straipsnis nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 da-

lims, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas pateikia samprota-

vimus dėl Baudžiamojo kodekso 99 straipsnio suderinamumo su kai kuriomis Lietu-

vos Respublikos ratifi kituotomis tarptautinėmis sutartimis. Pareiškėjas nurodo, kad

ginčijamame Baudžiamojo kodekso straipsnyje įtvirtintos normos, kuriomis apibrė-

žiamas genocidas ir Lietuvos Respublikos ratifi kuotose tarptautinėse sutartyse įtvir-

tintas genocido apibrėžimas nėra identiški, tačiau nepaaiškina, kaip tai susiję su jo

abejone dėl Baudžiamojo kodekso 99 straipsnio atitikties Konstitucijai. Pareiškė-

jas cituoja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalis, 138 straipsnio 3 dalį, tačiau minėtų


Konstitucijos nuostatų plačiau neanalizuoja, neatsižvelgia į suformuluotą ofi cialią-

ją konstitucinę doktriną, o konstitucinis teisinės valstybės principas nurodomas tik

prašymo rezoliucinėje dalyje.

Konstatuotina, kad minėti pareiškėjo pateikti samprotavimai ir teiginiai niekaip

nepagrindžia, kodėl Baudžiamojo kodekso 99 straipsnis ginčijama apimtimi gali

prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui. Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka Konstituci-

nio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 3 dalies 2 punktą prie teismo

nutarties, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pridedamas ginčijamo

teisės akto viso teksto nuorašas, o pagal Konstitucinio Teismo reglamento 94 punktą

tokiu nuorašu laikytinas teisės akto tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“ arba kita-

me ofi cialiame šaltinyje.

Prie Panevėžio apygardos teismo prašymo pridėtas Baudžiamojo kodekso

99 straipsnio tekstas, paskelbtas „Valstybės žiniose“ arba kitame ofi cialiame šaltiny-

je. Taigi pareiškėjo prašymas ir jo priedai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo

67 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų.


Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pa-

reiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra

tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.



g r ą ž i n u pareiškėjo – Panevėžio apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-33/2011)

„ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis ta apimtimi, kad

jame numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą prieš visus ar dalį žmonių, pri-

klausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atitinka Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 4 dalies ir 138 straipsnio 3 dalies nuostatas bei





121

POTVARKIS


2011 m. birželio 30 d. Nr. 2B-121

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2011 m. birželio 14 d. gautas pa-

reiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-34/2011) ištirti, ar

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl vals-

tybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. spalio

23 d. nutarimas Nr. 1154) (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta,

kad miško žemės sklypas, esantis Klonių kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajo-

ne, Vilniaus apskrityje, unikalus numeris 4400-1826-1548, yra priskirtas valstybinės

reikšmės miškams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui,

konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos pi-

liečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsniui,





niai argumentai.





dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprota-








Atlikus pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymo išankstinį tyri-

mą nustatyta, kad pareiškėjas cituoja Konstitucijos 23 straipsnio ir Piliečių nuosavy-

bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 18 straipsnio

1 dalies nuostatas, tačiau jų plačiau neanalizuoja. Pareiškėjas nurodo Konstitucinio

Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m.

sausio 16 d. nutarimuose įtvirtintą konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo

sampratą, tačiau nesivadovauja nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbiomis ofi -


cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis Konstitucinio Teis-

mo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimuose, priimtuose konstitucinės

justicijos bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl kitų ginčijamo Vyriausybės 1997 m.

spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 nuostatų atitikties Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui.

Pareiškėjas teigia, kad Vyriausybė ginčijamu nutarimu be jokių motyvų prisky-

rė ginčo mišką valstybinės reikšmės miškams, tačiau jis nutyli, kad jo nagrinėjamoje

civilinėje byloje (t. 2, l. 6) yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų de-

partamento 2011 m. sausio 31 d. raštas Nr. (12-1)-D8-1037 „Dėl Teismo įpareigoji-

mo“, kuriame pabrėžiama, jog Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1681

„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Aly-

taus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių

miškų priskyrimo miškų grupėms“ pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ pri-

pažinimo netekusiu galios“ (toliau – Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas

Nr. 1681) šis miškas priskirtas miško parkams. Pareiškėjas minėto civilinėje bylo-

je esančio rašto nevertina ir neaptaria, koks yra Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d.

nutarime Nr. 1681 įtvirtinto teisinio reguliavimo santykis su jo ginčijamu teisiniu re-

guliavimu, įtvirtintu Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (2006 m.

rugsėjo 19 d. redakcija).

Pareiškėjas neaptaria, kaip su jo abejone dėl ginčijamo Vyriausybės 1997 m. spa-

lio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos

ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuosta-

toms susijęs ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojęs Piliečių nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1, 3 punktuose (2001 m.

gruodžio 11 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas: „Miškai ir vandens telki-

niai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos vals-

tybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės

miškams, <...>. Šių miškų <...> plotus tvirtina Vyriausybė; <...> 3) priskirti <...> miš-

ko parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vy-

riausybė; <...>.“

Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-

mo 1 straipsnio 2 dalį (1997 m. liepos 1 d. redakcija) prie laisvos žemės fondo nepri-

skiriami inter alia tik tie konkretūs žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kuriuos

susigrąžinti natūra pageidauja piliečiai, turintys teisę į to žemės, miško ar vandens

telkinio plotą nuosavybės teisių atkūrimą, o atlyginant už natūra negrąžinamą žemės

sklypą perduodamas lygiavertis turėtajam žemės sklypas iš laisvos žemės fondo. Šio

teisinio reguliavimo kontekste pareiškėjas nevertina aplinkybės, kad ginčo sklypas

buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn atkuriant nuosavybės teises ne grąžinant

natūra jį kaip anksčiau turėtą, o tik kaip lygiavertis turėtam sklypui.


Konstatuotina, kad pareiškėjo pateikti samprotavimai ir teiginiai niekaip nepa-

grindžia, kodėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2006 m. rugsė-

jo 19 d. redakcija) ginčijama apimtimi gali prieštarauti Konstitucijos 23 straipsniui,

konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Piliečių nuosavybės teisių

į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 18 straipsnio 1 daliai.

Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio

2 dalies 5 punkto reikalavimų.


Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pa-

reiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra

tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.



g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-34/2011)

ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154

„Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2006 m. rugsėjo 19 d. redakci-

ja) tiek, kiek jame nustatyta, kad miško žemės sklypas, esantis Klonių kaime, Nemėžio

seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, unikalus numeris 4400-1826-1548,

yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės princi-

pams, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 18 straipsnio 1 daliai.





2011 M. BALANDŽIO 1–BIRŽELIO 30 D.

KONSTITUCINIAME TEISME


1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2011 m. balandžio

15 d. potvarkiu Nr. 2B-79 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 47-2227) priimtas pareiškėjo –

Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-21/2010) ištirti, ar:


įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje numa-

tytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštarau-

ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29, 52 straipsniams,



jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nu-

matytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29, 52 straipsniams,



jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu

nėra numatytas sumažintų pensijų kompensavimas, neprieštarauja Lietuvos Respub-

likos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. va-

sario 3 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio regulia-

vimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas

teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo pri-

ėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 da-

liai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio

įstatymo 72 straipsnio 4 dalis (1993 m. vasario 3 d. redakcija) neprieštarauja Lietu-

vos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstitu-

ciniam teisinės valstybės principui.


22 d. potvarkiu Nr. 2B-88 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 49-2381) priimtas pareiškė-

jo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-22/2011) ištirti, ar Lietuvos

Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d.

redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konsti-

tuciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 125


29 d. potvarkiu Nr. 2B-92 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 52-2532) priimtas pareiškėjo –

Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-24/2011) ištirti, ar

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų

dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek,

kiek apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 me-

tais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 „Dėl

Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmo-

kėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo se-

natvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo 6.3 punktas

(2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmenims, kurie

2008 m. sausio 1 d. buvo sukakę 65 ir daugiau metų, jeigu apskaičiuota pensijos da-

lies suma viršija 100 litų, 2009 metų birželio mėnesį išmokama 50 procentų asmeniui

apskaičiuotos sumos, bet ne daugiau kaip 830 litų, o likusi apskaičiuotos sumos dalis

išmokama 2012 metų birželio mėnesį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-

cijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2011 m. gegužės 5 d.

potvarkiu Nr. 2B-95 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 54-2616) priimtas pareiškėjo – Vil-

niaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-23/2011) ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,

kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, moka-

mų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos

dydį ribos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,

30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, ku-

ria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio

draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens tai-

kymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,

30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530

„Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus

arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės

lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba

sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad regreso teisė

išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių asmenų yra

nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos

Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.



niaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-25/2011) ištirti, ar:

126




tybės principui;


įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nusta-

tyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirta valstybinė socialinio draudimo sena-

tvės pensija perskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą

šio įstatymo taikymui einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-

tybės principui



niaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-26/2011) ištirti, ar Lietu-

vos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m.

balandžio 28 d. redakcija) 1 straipsnis tiek, kiek jame nustatytas apylinkių teismų tei-

sėjų pareiginės algos koefi cientas 12,5, neprieštaravo, o Lietuvos Respublikos vals-

tybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos

(atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo

įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsnis tiek, kiek jame nustatyta, kad

valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės al-

gos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

yra 450 litų, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo

įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsnis tiek, kiek jame nustatytas apy-

linkių teismų teisėjų pareiginės algos koefi cientas 11,56, neprieštarauja Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam

teisinės valstybės principui.


potvarkiu Nr. 2B-106 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 61-2904) priimtas pareiškėjo – Kau-

no apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-27/2011) ištirti, ar Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinys-

tės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinys-

tės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 49 punkto antroji pastraipa (2008 m. sausio

16 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 38, 52 straips-


8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2011 m. gegužės

19 d. potvarkiu Nr. 2B-108 (Valstybės žinios, 2011, Nr. 61-2905) priimtas pareiškėjo

– Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-30/2011) ištirti, ar Lietuvos

◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 127

Respublikos garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalis (2008 m. birželio 26 d.

redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konsti-

tuciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimu

„Dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lie-

tuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo

(2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 4 dalis, 1 prie-

das neprieštarauja, o Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio

3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konsti-

tucijai“ (Valstybės žinios, 2011, Nr. 78-3823) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos

administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-31/2011) ištirti, ar:




tybės principui;


jo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 1 priedas tiek, kiek jame nustatytas

netolygus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo mastas, neprieštarauja

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės

principui;

– Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m.

gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji siejasi su Statistikos departamento prie Lietu-

vos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmo-

kesčio 1,3 dydžio neterminuotu ribojimu ir nenumatomas skirtumo, kuris susidarys

taikant ne 1,5, o 1,3 dydžio koefi cientą, kompensavimas, neprieštaravo Lietuvos Res-

publikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės

principui.

Parengė Rytis Krasauskas


TEISĖS Į GYVYBĘ KAIP PAMATINĖS ŽMOGAUS

TEISĖS APSAUGA BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS

PRIEMONĖMIS

Dr. Albertas Milinis

Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios teisės katedros lektorius, advokatas

ĮVADAS

Teisės į gyvybę apsauga – viena pagrindinių valstybės pareigų piliečiams ir visuo-

menei, todėl gyvybės apsauga nuo civilizacijos pradžios iki dabartinių laikų yra aktuali

ir neišsenkanti tema. Šių laikų įvairių šalių baudžiamuosiuose kodeksuose nusikaltimai

žmogaus gyvybei priskiriami prie pačių sunkiausių nusikalstamų veikų, už kurias ski-

riama laisvės atėmimo bausmė, o kai kuriose šalyse – dar net ir mirties bausmė. Būtina

atkreipti dėmesį, jog valstybė turi pareigą ne tik nubausti kaltininką, bet ir užtikrinti,

kad bausmė būtų teisinga. Šiame straipsnyje nagrinėjama teisės į gyvybę svarba tarp-

tautiniu ir valstybės lygmenimis ir jos apsauga nacionaliniu lygmeniu. Valstybė, saugo-

dama šią asmens teisę, taiko įvairias priemones, viena jų – baudžiamoji atsakomybė.

1. TEISĖ Į GYVYBĘ – ESMINĖ ŽMOGAUS KONSTITUCINĖ TEISĖ

Teisė į gyvybę – svarbiausia ir absoliuti prigimtinė žmogaus teisė, nuo kurios vi-

siškai priklauso kitų asmeninių teisių įgyvendinimas pilietinėje, politinėje, sociali-

nėje ir ekonominėje srityse. Žmogaus gyvybė – tai išskirtinė, taip pat viską lemianti

vertybė, kadangi be gyvybės nėra žmogaus, o be žmogaus netenka prasmės visa, kas

yra žmogiška. Be to, žmogaus gyvybė yra ir socialinė vertybė, visų pirma dėl žmones

siejančių jausminių ryšių, taip pat dėl žmogaus naudingumo visuomenei. Žmogus –

socialinė būtybė, visuomenės kapitalas, be kurio ir pačios visuomenės egzistavimas

būtų pasmerktas pražūčiai.

Demokratinių šalių teisėje žmogaus teisė į gyvybę yra pripažįstama aukščiausia

vertybe. Teisės į gyvybę socialinę vertę puikiausiai atskleidžia jai apibūdinti vartoja-

mos sąvokos, kaip antai: „viena svarbiausių teisių“, „pagrindinė iš visų teisių“, „visų

kitų teisių pagrindas ir kertinis akmuo“, „būtina visų kitų teisių prielaida“, „visų žmo-

gaus teisių pamatinė teisė“1. Teises konkretus žmogus turi tol, kol yra gyvas. Žmogaus

1 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respu-

blikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-304.

◆ TEISĖS Į GYVYBĘ KAIP PAMATINĖS ŽMOGAUS TEISĖS APSAUGA BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS PRIEMONĖMIS 129

teisė į gyvybę – tai minimumas, atskaitos taškas, nuo kurio plėtojamos ir papildomos

visos kitos teisės2.

Tarptautinė bendruomenė iš visų prigimtinių žmogaus teisių taip pat išskiria

žmogaus gyvybę ir orumą. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio

10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos3 preambulėje pažymima, jog

„visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pri-

pažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“. Žmogaus teisė į gy-

vybę šioje deklaracijoje iškeliama į pirmąją vietą tarp kitų teisių ir laisvių: 3 straipsnyje

nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos4 (toliau – Konven-

cija) 2 straipsnyje yra įtvirtinta įstatymo saugoma teisė į gyvybę ir nurodyta, kad

negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis

dėl nusikaltimo, už kurį tokia bausmė numatyta įstatymo. Šis Konvencijos straipsnis

yra vienas fundamentaliausių, nukrypti nuo jo negalima net nepaprastosios padėties

atveju, išskyrus mirties atvejus dėl teisėtų karo veiksmų (Konvencijos 15 straipsnis).

Iš Konvencijos taikymo praktikos matyti, kad šio straipsnio nuostatos turi būti aiški-

namos griežtai5.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pabrėžęs

teisės į gyvybę reikšmę ir prioritetinę vietą žmogaus teisių sistemoje. Pavyzdžiui, by-

loje Pretty prieš Jungtinę Karalystę6 Europos Žmogaus Teisių Teismas priminė, kad

Konvencijos 2 straipsniu yra ginama teisė į gyvybę, be kurios bet kurių kitų Konven-

cijoje numatytų teisių įgyvendinimas ir naudojimasis laisvėmis tampa nereikšmin-

gas. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto7 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata,

kad kiekvienas žmogus turi įstatymo saugomą teisę į gyvybę.

Žmogaus gyvybės svarba aiškiai atskleidžiama ir nacionalinės teisės aktuose. Pa-

grindinio mūsų šalies įstatymo – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnyje

teigiama, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Valstybė jau pačioje žmogaus

gyvenimo pradžioje privalo užtikrinti jam galimybę įgyvendinti konstitucinę bei vi-

suotinai pripažintą teisę į gyvybę ir tapti visaverčiu visuomenės nariu. Vienas iš būdų

tai užtikrinti yra baudžiamosios atsakomybės už gyvybės atėmimą nustatymas mūsų

šalies baudžiamuosiuose įstatymuose.

Saugodama žmogaus teisę į gyvybę valstybė imasi įvairių priemonių. Ypač svar-

bią vietą šių priemonių hierarchijoje užima baudžiamieji įstatymai, reglamentuojan-

tys juridinę atsakomybę už teisei prieštaraujantį gyvybės atėmimą kitam asmeniui.

Kurdamos žmogaus gyvybės apsaugos teisinių priemonių sistemą, įstatymų leidybos

2 Ibid.3 Valstybės žinios, 2006, Nr. 68-2497.4 Valstybės žinios, 2000, Nr. 96-3016.5 Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Mc Cann ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. rugsėjo 27 d.

sprendimas, Serija A, Nr. 324, p. 45–46, 146–147 punktai.6 http://www.echr.coe.int/eng/Press/2002/apr/Prettyjudepress.htm, žiūrėta 2008 m. rugsėjo 18 d.7 Valstybės žinios, 2002, Nr. 77-3288.

Dr. Albertas Milinis ◆130

iniciatyvos teisę turinčios institucijos privalo siekti kuo nuosekliau įgyvendinti asme-

nų lygybės įstatymui principą ir garantuoti teisinį reguliavimą, užtikrinantį vienodą

gyvybės apsaugą per visą žmogaus gyvenimą nepriklausomai nuo amžiaus, sveika-

tos būklės, lyties, socialinės padėties ir pan. Saugant žmogaus teisę į gyvybę baudžia-

majame įstatyme kriminalizuojamos atitinkamos veikos ir sudaromos sąlygos kito

žmogaus gyvybei pavojingą asmens veikimą ar neveikimą laikyti nusikalstama vei-

ka (nusikaltimu).

Nusikalstamos veikos – tai viena iš teisės pažeidimų rūšių. Nuo kitų teisės pa-

žeidimų nusikalstamas veikas skiria tai, kad jomis itin šiurkščiai pažeidžiamos žmo-

gaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Valstybės,

kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises

ir laisves, garantuoti viešąjį interesą, todėl jos funkcijos siekiant pagrindinio tikslo –

garantuoti ir saugoti visuomenės interesus suponuoja valstybės pareigą užtikrinti

veiksmingą žmogaus teisių ir laisvių, kitų Konstitucijos saugomų ir ginamų verty-

bių, kiekvieno žmogaus ir visuomenės in corpore apsaugą. Tokią funkcinę valstybės

paskirtį savo jurisprudencijoje pabrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,

pažymėdamas, kad nusikalstamomis veikomis ne tik pažeidžiamos asmens teisės ir

laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, bet ir daromas neigiamas

poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir vi-

suomenės gyvenimo pagrindus8. Taigi nusikalstamumas, kaip neigiamas socialinis

reiškinys, kelia grėsmę ne tik atskirų asmenų, bet ir visos visuomenės bei valstybės

interesams.

Konstitucijos 18 straipsnyje yra įtvirtinta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra pri-

gimtinės. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog prigimtinis žmogaus teisių pobū-

dis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su

tauta, todėl šias teises kiekvienas žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvir-

tintos valstybės teisės aktuose, ar ne9. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad „teisinis

reguliavimas kartu su moralės, religijų10 ir kitomis socialinėmis normomis pirmiau-

sia yra skirtas saugoti žmogaus teisei į gyvybę“11.

8 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redak-

cija), 4 straipsnio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d. redakcijos), 6 straipsnio (2001 m.

birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lie-

tuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2005, Nr. 1-7.9 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-3004.10 Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios Tikėjimo doktrinos kongregacijos instrukcijoje Donum vitae (lot.,

„Gyvenimo dovana“) pažymima: „Gyvenimo Viešpats nuo pradžios iki galo tėra vienas Dievas: nie-

kas ir jokiomis aplinkybėmis negali savintis teisės tiesiogiai nužudyti nekaltą žmogų.“ Žr. http://www.

cef.fr/catho/endit/bioethique/donumvitae.rtf.11 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-

likos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-3004.


2. NUŽUDYMAS – SUNKIAUSIAS NUSIKALTIMAS ŽMOGUI

IR JO GYVYBEI

Visus nusikaltimus žmogaus gyvybei apibendrintai būtų galima suskirstyti į dvi

grupes: nužudymus ir kitus nusikaltimus žmogaus gyvybei. Nužudymas yra sunkiau-

sias ir pavojingiausias nusikaltimas žmogaus gyvybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teis-

mo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų

žmogaus gyvybei bylose“, kuriuo siekiama suvienodinti teismų praktiką taikant bau-

džiamuosius įstatymus nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, nu žu dy mas apibrėžia-

mas kaip „ty či nis ne tei sė tas ki to žmo gaus gy vy bės at ėmi mas“12.

Panašią nužudymo sąvoką pateikia ir daugelis Lietuvos baudžiamosios teisės te-

oretikų (K. Jovaišas13, J. Nocius14, A. Pėstininkas15). Taigi nužudymo požymiai: netei-

sėta, kalta veika, kito žmogaus gyvybės atėmimas.

Anglų mokslininkas R. Cardas taip pat nurodo, kad Didžiojoje Britanijoje gyvy-

bės atėmimo atvejai yra skirstomi į teisėtus ir neteisėtus (angl. lawful and unlawful

homicides)16. A. Klimka nužudymo sąvokoje vietoj termino „neteisėtas“ vartoja ter-

miną „priešingas teisei“17, o A. Abramavičius siūlo nužudymą apibrėžti kaip „Bau-

džiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytą tyčinę veiką, kuria yra

kėsinamasi į kito žmogaus gyvybę sukeliant jo mirtį“18. Šioje formuluotėje taip pat

vengiama termino „neteisėtas“. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad vargu ar apskritai

įmanoma kalbėti apie teisėtus gyvybės atėmimo kitam žmogui būdus. Šiai nuostatai

dažniausiai turi įtakos ne teisiniai, o moraliniai aspektai, į kuriuos atsižvelgiama ver-

tinant nužudymą kaip veiką, nulemiančią neatkuriamos žalos atsiradimą ne tik pa-

čiam nukentėjusiajam, bet ir jo artimiesiems bei visuomenei apskritai, pažeidžiančią

elementarius dorovės ir moralės principus. Į nužudymo sudėtį įtraukus neteisėtumo

požymį gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad, be neteisėto gyvybės atėmimo, yra ir

gana dažni teisėto gyvybės atėmimo atvejai (panašiai kaip, pavyzdžiui, neteisėtas me-

džiojimas ar žvejojimas, – Baudžiamojo kodekso 272 straipsnis).

Bene ryškiausias teisėto gyvybės atėmimo kitam asmeniui pavyzdys – būtinoji

gintis. Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, gyvybės atėmimas nėra

laikomas šio straipsnio pažeidimu, jeigu tai padaroma nepanaudojant daugiau jėgos

negu neišvengiamai būtina ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto.

12 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos

nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“. Teismų praktika, 2004, Nr. 21. 13 Jovaišas K. Nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui. Teisės problemos, 1997, Nr. 2,

p. 18. 14 Nocius J. Nusikaltimai žmogui: mokomoji priemonė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,1998, p. 8.15 Pėstininkas A. Nusikaltimai asmeniui. Vilnius: Mintis, 1984, p. 8.16 Card, Cross and Jones. Criminal Law. London, Dublin, Edinburgh: Butterworths, 1992, p. 190.17 Klimka A. Baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus gyvybei ir sveikatai. Vilnius: Mintis, 1964, p. 5. 18 Abramavičius A. Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis: paskaitų medžiaga. Vilniaus universiteto Teisės

fakultetas, 2003.


Teisę į būtinąją gintį asmeniui laiduoja ir nacionaliniai baudžiamieji įstatymai

(tokia teisė numatyta Baudžiamojo kodekso 28 straipsnyje). R. Merkevičiaus ir V. Pa-

vilonio teigimu, „būtinoji gintis – tai baudžiamajame ar kitų teisės šakų įstatymuose

numatyta ir formaliai atitinkanti baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požy-

mius, visuomenei naudinga (socialiai vertinga) ir teisėta veika, kuria asmuo, ginda-

mas save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar

valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, padaro

užpuolikui žalos ir kuri tokiu būdu šalina tokios veikos pavojingumą ir priešingumą

teisei bei suponuoja teisinės atsakomybės už tokią veiką nykimą“19. Teisė į būtiną-

ją gintį yra universalus absoliučios daugumos užsienio valstybių baudžiamuosiuose

įstatymuose įtvirtintas baudžiamosios teisės institutas20.

Antrasis ne mažiau reikšmingas teisėto gyvybės atėmimo pavyzdys yra mirties

bausmė. Lietuvos jurisprudencijoje mirties bausmę ir šio instituto taikymo perspek-

tyvas plačiau nagrinėjęs R. Drakšas mirties bausmę apibrėžia kaip tokią bausmės

rūšį, kuri pasireiškia prievartiniu gyvybės atėmimu nusikaltėliui ir gali būti paskir-

ta tik teismo nuosprendžiu bei tik baudžiamojo įstatymo numatytais atvejais21. Lie-

tuvoje mirties bausmės de iure buvo atsisakyta 1998 m., kai Konstitucinis Teismas

1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso

105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai“22 pripažino, kad ši bausmė prieštarauja Konstitucijai, o Seimas 1998 m.

gruodžio 21 d. priėmė atitinkamą įstatymą23, kuriuo mirties bausmę pašalino iš Bau-

džiamajame kodekse nustatyto bausmių sąrašo ir pakeitė ją laisvės atėmimu iki gy-

vos galvos.

Mirties bausmės vykdymas ir Konvencijoje traktuojamas kaip savarankiškas gy-

vybės atėmimo kitam asmeniui atvejis. Jos 2 straipsnyje nustatyta, kad negalima tyčia

atimti niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo,

už kurį tokią bausmę nustato įstatymas. Ši išimtis, kad mirties bausmė gali būti nu-

matyta ir taikoma, panaikinta 2002 m. gegužės 3 d. Vilniuje pasirašytu Konvencijos

Protokolu Nr. 1324 (toliau – Protokolas Nr. 13). Jo preambulėje pažymima, kad vals-

tybės, Europos Tarybos narės, Protokolo signatarės, yra pasiryžusios žengti paskutinį

žingsnį, kad mirties bausmė būtų panaikinta visais atvejais, o 1 straipsnyje nurodo-

ma, jog mirties bausmė panaikinama, niekas negali būti nubaustas mirties bausme ir

ji niekam nevykdoma. Protokolą Nr. 13 Lietuvos Respublika ratifi kavo 2003 m. spa-

19 Pavilonis V., Merkevičius R. Būtinoji gintis: mokomoji priemonė. Vilnius: Justitia, 1999, p. 39–40.20 Pavyzdžiui, būtinoji gintis reglamentuojama Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 37 straipsnyje,

Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnyje, Vokietijos Federacijos baudžiamojo ko-

dekso 32 straipsnyje.21 Drakšas R. Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 24.22 Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-3004.23 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22, 24, 42, 43, 49, 50, 541, 71, 75, 105, 2271, 2273 straips-

nių pakeitimo ir papildymo įstatymas. Valstybės žinios, 1998, Nr. 115-3238.24 Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolas Nr. 13 dėl mirties bausmės pa-

naikinimo visais atvejais. Valstybės žinios, 2004, Nr. 77-2663.


lio 16 d.25 Taigi valstybės, kurios yra Europos Tarybos narės, yra vienareikšmiškai ra-

ginamos panaikinti mirties bausmę.

Kaip teisėtas gyvybės atėmimo atvejis paminėtina eutanazija. Tai savanoriškas

gyvybės nutraukimas padedant kitam asmeniui, todėl būtinas paciento ar jo atstovo

pagal įstatymą prašymas26. Įvairių šalių baudžiamuosiuose kodeksuose baudžiamoji

atsakomybė už eutanaziją reglamentuojama skirtingai. Vienose valstybėse eutanazi-

ja traktuojama kaip neteisėta veika ir kvalifi kuojama kaip tyčinis gyvybės atėmimas

(Rusijoje, Latvijoje, Prancūzijoje). Kai kuriose valstybėse eutanazija kvalifi kuojama

kaip tyčinis gyvybės atėmimas nukentėjusiojo prašymu ir iš gailesčio (Lenkijoje, Is-

panijoje)27. Galiausiai, vyraujant skirtingoms koncepcijoms ir požiūriams, susiju-

siems su žmogiškąja egzistencija ir jos kokybe, daugėja ir tokių atvejų, kai eutanazija

valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose pripažįstama teisėtu aktu (Nyderlanduose,

Belgijoje). Šiuos įvairiose valstybėse galiojančio teisinio reglamentavimo pavyzdžius

galima laikyti dar vienu argumentu, reikšmingai pagrindžiančiu teiginį, kad neteisė-

tumas yra būtinasis nužudymo požymis.

Baudžiamajame kodekse nėra numatyta specialios baudžiamosios atsakomybės

už nužudymą nukentėjusiojo prašymu ar iš gailesčio jam, todėl tokia veika turi būti

kvalifi kuojama kaip nužudymas be jo pavojingumą didinančių ar mažinančių aplin-

kybių arba kvalifi kuotas nužudymas. Baudžiamojo kodekso 134 straipsnyje nustatyta

baudžiamoji atsakomybė už padėjimą nusižudyti. Pagrindinis įstatymų leidėjo tiks-

las inkorporuojant šią normą į baudžiamąjį įstatymą buvo siekis sušvelninti baudžia-

mąją atsakomybę tais atvejais, kai kaltininko veikoje yra eutanazijos požymių. Tačiau

šioje situacijoje galima įžvelgti paradoksą: baudžiamoji atsakomybė numatyta tik tuo

atveju, kai nusižudyti padedama beviltiškai sergančiam ligoniui, vadinasi, jei kalti-

ninkas padeda nusižudyti sveikam žmogui, nesergančiam sunkia nepagydoma liga,

už tokią veiką baudžiamojon atsakomybėn jis netraukiamas, nes įstatyme tai nenu-

matyta28.

25 Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pro-

tokolo Nr. 13 dėl mirties bausmės panaikinimo visais atvejais ratifi kavimo“. Valstybės žinios, 2004,

Nr. 77-2654.26 Namų advokatas. Prapiestis J. et al. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002, p. 255. Plačiau žr. Lie-

sis M. Baudžiamosios atsakomybės už aktyviąją eutanaziją ir padėjimą nusižudyti reglamentavimas

Lietuvos, Vokietijos ir Olandijos baudžiamuosiuose kodeksuose. Teisė, 2005, Nr. 54, p. 28.27 Lenkijos baudžiamojo kodekso 150 straipsnyje taip pat įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už nužu-

dymą nukentėjusiojo prašymu. Be nukentėjusiojo prašymo, kuris Lenkijos teoretikų apibūdinamas

kaip „aiškus ir ryžtingas“, nurodomas dar vienas būtinasis požymis – gailestis nukentėjusiajam. Minė-

to straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas suteikia teismui teisę išimtiniais atvejais ypač sušvelninti baus-

mę arba net neskirti jos. 28 Tokią nuomonę išsako A. Abramavičius. Jis teigia, kad kyla abejonių dėl Baudžiamojo kodekso

134 straipsnyje vartojamos formuluotės „beviltiškai sergantis asmuo“, kuri, be kita ko, suponuoja tai,

kad pagal šį straipsnį baudžiamas gali būti tik tas, kuris padėjo nusižudyti tokiam asmeniui. Pasak šio

autoriaus, norėdamas švelninti baudžiamąją atsakomybę už tam tikrus eutanazijos atvejus, įstatymų

leidėjas turėtų papildyti Baudžiamąjį kodeksą nauju straipsniu, kuriame būtų numatyta privilegijuoto

nužudymo, t. y. nužudymo iš pasigailėjimo, sudėtis. Žr. Abramavičius A. Lietuvos Respublikos bau-

džiamojo kodekso specialiosios dalies europeizacijos problemos. Teisė, 2005, Nr. 54.


Čia apžvelgti tik keli reikšmingiausi ir dažniausi teisėto gyvybės atėmimo kitam

žmogui atvejai. Teisėtai gyvybė kitam žmogui gali būti atimta ir karo metu, kai tai

padaroma nepažeidžiant karo teisės nustatytų taisyklių. Visa tai leidžia daryti išvadą,

kad kai kurių autorių (A. Abramavičiaus, S. V. Borodino, V. N. Kudriavcevo) vengi-

mas apibrėžiant nužudymą vartoti „neteisėtumo“ sąvoką, abejojant tuo, kad gyvybė

žmogui apskritai gali būti atimama teisėtu būdu, nėra pagrįstas ir vargu ar galima pri-

tarti tokiai jų nuomonei.

Toliau dėstant nužudymo požymius reikia nurodyti, kad nužudymas – tai kal-

ta veika. Abejonių ir diskusijų nekelia tai, kad veika kaip nužudymas ar bet kuris ki-

tas nusikaltimas žmogaus gyvybei gali būti kvalifi kuojama tik tada, kai atliekant tam

tikrus aktyvius veiksmus arba nevykdant pareigos atitinkamai veikti esama subjekto

kaltės. Tais atvejais, kai gyvybė atimama be kaltės, nėra nei tyčios, nei neatsargumo

(asmuo nenumatė savo veikos padarinių ir neprivalėjo arba šioje konkrečioje situa-

cijoje negalėjo jų numatyti), nėra ir nusikaltimo. Tokiais atvejais tai ne nužudymas, o

nelaimingas atsitikimas.

Kita vertus, atsakymas į klausimą, kokia kaltės forma laikytina privalomuoju nu-

žudymo požymiu, nėra vienareikšmis. Taip yra visų pirma jau dėl to, kad atskirų

valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose pateikiama nevienoda nužudymo sąvoka.

Vienos nuomonės šiuo klausimu nėra ir baudžiamosios teisės doktrinoje.

Dauguma baudžiamosios teisės teoretikų mano, kad nužudymas – tai išimtinai

tyčinis gyvybės atėmimas. Tokios nuomonės laikėsi rusų baudžiamosios teisės teore-

tikas M. D. Šargorodskis: „Šnekamojoje kalboje vartodami terminą „žudikas“ neturi-

me omenyje žmogaus, kuris gyvybę kitam atima dėl neatsargumo“29.

Tokios pats nuomonės yra ir dauguma Lietuvos baudžiamosios teisės specialistų.

Pavyzdžiui, J. Nocius, atskirdamas nužudymą nuo neatsargaus gyvybės atėmimo, tei-

gia: „Tyčinio ir neatsargaus gyvybės atėmimo motyvacija ir pavojingumo laipsnis yra

labai skirtingi. Be to, ir įstatyme nemažai neatsargių gyvybės atėmimo atvejų įvardi-

jami ne nužudymu, o taisyklių pažeidimu“30. K. Jovaišas, atribodamas tyčinį gyvybės

atėmimą nuo neatsargaus, rašo: „Veika, nors ir sukėlusi tokius pačius padarinius –

nukentėjusiojo mirtį, tačiau padaryta dėl neatsargumo, negali būti įvardijama nužu-

dymu, o tik gyvybės atėmimu“31.

Pritarimą šiai pozicijai Lietuvos įstatymų leidėjas akivaizdžiai išreiškė 2000 m.

Baudžiamajame kodekse, kuriame neatsargus gyvybės atėmimas nėra vadinamas nu-

žudymu. Tačiau nužudymas visada yra tik tyčinė veika. Manytina, kad neatsargus

gyvybės atėmimas nelaikomas nužudymu siekiant pabrėžti mažesnį tokios veikos pa-

vojingumą, ir tokia pozicija pagrįsta. Be to, nuo Baudžiamojo kodekso 129 straips-

29 Šargorodskij M. D. Prestuplenija protiv žizni i zdorov’ja. Moskva: Juridičeskoe izdatel’stvo Ministerstva

justicii SSSR, 1949, s. 38.30 Nocius J. Nusikaltimai žmogui: mokomoji priemonė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, p. 11.31 Jovaišas K. Nusikaltimai asmens gyvybei, sveikatai, laisvei ir orumui. Teisės problemom, 1997, Nr. 2,

p. 20–21.


nyje numatyto nusikaltimo ši veika skiriasi pagrindiniais sudėties požymiais (kal-

tės forma). Tokia koncepcija nekritikuotina, tačiau reikia pažymėti, kad teismų nuos-

prendžiuose dar kartais vartojamas perteklinis terminas „tyčinis nužudymas“.

Vakarų Europos valstybių baudžiamosios teisės doktrinoje vis labiau yra links-

tama nužudymu laikyti tik tyčinį neteisėtą kito žmogaus gyvybės atėmimą, neatsar-

gios veikos, kuriomis kėsinamasi į tą patį objektą – žmogaus gyvybę, įvardijamos

skirtingais terminais. Pavyzdžiui, lenkų baudžiamosios teisės teoretikas A. Marekas

Lenkijos baudžiamojo kodekso komentare nužudymą apibrėžia kaip tyčinį mirties

sukėlimą žmogui32. Lenkijos baudžiamojo kodekso komentare skirtumai tarp kito

žmogaus mirties sukėlimo dėl neatsargumo ir tyčinio nužudymo apibūdinami taip:

„Iš pirmo žvilgsnio neatsargaus mirties kitam žmogui sukėlimo ir nužudymo nusi-

kaltimo objektyviosios pusės požymiai tarpusavyje iš esmės nesiskiria. Abiejų nusi-

kaltimų skirtumas, viena vertus, glūdi subjektyviojoje pusėje, kuri pirmuoju atveju

pasireiškia neatsargumu, o antruoju – tyčia. Kita vertus, žvelgiant atidžiau, galima

pastebėti ir objektyviųjų nusikaltimo sudėties pusių skirtumų, kadangi subjektyvioji

nusikaltimo sudėties pusė atsispindi ir kaltininko veikoje. Kaltininko elgesio neatsar-

gumą sudaro tai, kad jis neturi tikslo atimti gyvybės kitam žmogui, tačiau tai padaro

dėl to, kad konkrečioje situacijoje nesilaiko atitinkamų atsargumo reikalavimų, nors

mirties galimumą numatė arba turėjo numatyti. Nužudymo atveju dažniausiai susi-

duriame su apgalvotai parinktais būdais ir priemonėmis, potencialiai galinčiais su-

kelti žalą kito žmogaus sveikatai ir gyvybei“33.

Bene labiausiai pagrįsta ir informatyvia tiek lingvistiniu, tiek baudžiamojo įsta-

tymo struktūros požiūriu laikytina Prancūzijos įstatymų leidėjo metodika, taikoma

atskiriems kito žmogaus gyvybės atėmimo atvejams apibrėžti ir jiems išdėstyti ats-

kiruose Baudžiamojo kodekso struktūriniuose vienetuose. Nusikaltimų ir baudžia-

mųjų nusižengimų žmogui sudėtys yra išdėstytos Prancūzijos baudžiamojo kodekso

II knygoje, kuri ir pavadinta „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmenims“

(Des crimes et délits contre les personnes). Atsakomybė už veikas, kuriomis kėsinamasi

į žmogaus gyvybę, yra reglamentuota šios knygos antrajame skyriuje. Nors tyčiniam

gyvybės atėmimui apibrėžti Prancūzijos, kaip ir daugelio kitų valstybių, įstatymuo-

se vartojami specialūs – nužudymo – terminai (meurtre, assassinat), pati skyriaus,

kuriame numatoma atsakomybė už veikas, kuriomis kėsinamasi į žmogaus gyvybę,

struktūra leidžia aiškiai atskirti nužudymą ir neatsargų gyvybės atėmimą. Visos nu-

žudymo sudėtys – tiek kvalifi kuotos, tiek privilegijuotos – dėstomos šio skyriaus pir-

majame poskyryje „Tyčiniai nusikaltimai žmogaus gyvybei“ (Des atteintes volontaires

à la vie), o neatsargiam gyvybės atėmimui yra skirtas antrasis poskyris „Neatsargūs

nusikaltimai žmogaus gyvybei“ (Des atteintes involontaires à la vie). Kaip minėta, toks

reglamentavimas yra pats informatyviausias, kadangi tiesiogiai ir aiškiausiai atsklei-

32 Marek A. Kodeks karny. Komentarz. Wydanie II. Warszawa: ABC Dom Wydawniczy, 2005, s. 358.33 Kodeks karny. Komentarz. Pod red. O. Górniok. Warszawa: Wydawnictwo Prawnicze LexisNexis,

s. 254.


džia kaltės formas, kuriomis žmogaus gyvybei padaromos tam tikros nusikalstamos

veikos. Be to, Prancūzijos įstatymų leidėjo pasirinkta struktūrinė schema kur kas aki-

vaizdžiau atskleidžia skirtingą nužudymo ir neatsargaus gyvybės atėmimo prigimtį,

nevienodą šių veikų pavojingumo visuomenei laipsnį34.

Būtent tokia nužudymo samprata įtvirtinta daugelio Europos valstybių bau-

džiamuosiuose įstatymuose. A. S. Nikiforovas pabrėžia, kad tiek kontinentinėje, tiek

anglo saksų baudžiamojoje teisėje (su nedidelėmis išimtimis) nužudymas – tai išim-

tinai tyčinis nusikaltimas35.

Be to, kad nužudymas yra neteisėta ir kalta veika (o kai kuriose valstybėse nužu-

dymu laikoma tik tyčinė veika), mokslinėje literatūroje įvardijamas ir trečiasis šio nu-

sikaltimo požymis, t. y. kad nužudant gyvybė atimama kitam žmogui. Taigi gyvybės

atėmimas pačiam sau, kitaip tariant, savižudybė, baudžiamosios teisės požiūriu nėra

laikoma nei nužudymu, nei kuriuo nors kitu baudžiamuosiuose įstatymuose numaty-

tu pažeidimu. Tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste įtvirtinta žmogaus

teisė į gyvybę nereiškia pareigos gyventi. Todėl galima pritarti pozicijai, kad nužudy-

mo objektas yra tik kito žmogaus gyvybė. Tokia traktuotė yra būdinga absoliučios

daugumos valstybių baudžiamiesiems įstatymams ir baudžiamosios teisės doktrinai.

Lietuvos baudžiamosios teisės teoretikas J. Nocius teigia: „Nužudymo objektas

yra tik kito žmogaus gyvybė. Gyvybės atėmimas sau nėra nužudymas ir apskritai nėra

nusikaltimas. Savižudybė, nors ji ir prieštarauja dorovei, smerkiama krikščioniškos

religijos, nėra uždrausta baudžiamajame įstatyme“36. Kita vertus, A. Abramavičius

labai taikliai pažymi, kad žmogaus teisė disponuoti savo gyvybe yra ribojama kitų

žmonių elgesio37. Taigi, jeigu savižudybė nėra kriminalizuota, tai veikimas ar neveiki-

mas, darantis poveikį žmogaus sprendimui, susijusiam su disponavimu savo gyvybe

(kai kuriais atvejais neapgalvotam ir nepamatuotam), privalo būti teisiškai įvertintas.

Dėl šios priežasties Baudžiamojo kodekso 133 straipsnyje yra įtvirtinta sukurstymo

nusižudyti ar privedimo prie savižudybės, o Baudžiamojo kodekso 134 straipsnyje –

padėjimo nusižudyti sudėtis.

Taigi, autoriaus nuomone, nužudymu turi būti laikomas tik tyčinis neteisėtas gy-

vybės atėmimas kitam žmogui.

3. BAUDŽIAMOJI ATSAKOMYBĖ UŽ NUŽUDYMĄ

Baudžiamoji atsakomybė – tai nusikalstamos veikos ir ją padariusio, nors dar ir

nenustatyto asmens pasmerkimas valstybės vardu. Šios sampratos turinį sudarytų vi-

sos teisinės priemonės ir nusikalstamos veikos teisiniai padariniai, atsirandantys dėl

34 Prancūzijos Respublikos baudžiamasis kodeksas [interaktyvus] [žiūrėta 2007 m. kovo 9 d.]. Prieiga

per internetą http://www.legifrance.gouv.fr/html/codes_traduits/code_penal_textan.htm.35 Nikiforov A. S. Kvalifi cirovannoe ubijstvo v sovremennom evropejskom kontinental’nom i anglo-

amerikanskom ugolovnom prave. Žurnal rossijskogo prava. 2001, No. 5, s. 125.36 Nocius J. Nusikaltimai žmogui, p. 8–9.37 Ibid.


nusikaltimo padarymo, taip pat neigiami padariniai nusikaltusiam asmeniui, atsira-

dę tiriant neteisėtą veiką, skelbiant apkaltinamąjį nuosprendį ir po tokio nuospren-

džio paskelbimo38.

Šiame straipsnyje bausmės už nužudymą skyrimui daug dėmesio tenka dėl kele-

to priežasčių. Pirma, paskirti teisingą bausmę – vienas svarbiausių ir atsakingiausių

uždavinių, kurį įstatymų leidėjas iškėlė baudžiamąsias bylas nagrinėjančiai instituci-

jai teismui. Antra, šis klausimas turi išskirtinę reikšmę kaltinamajam ir nemažai nu-

lemia tolesnį jo likimą. Spręsdamas bausmės paskyrimo klausimą, teismas privalo

atidžiai ir atsakingai įvertinti daugelį reikšmingų aplinkybių: nužudymo pavojingu-

mo laipsnį, nusikalstamos veikos baigtumą, kaltininko atsakomybę lengvinančias ir

sunkinančias aplinkybes ir kt.

Bendriausia prasme baudžiamajame įstatyme nustatyta bausmė turi būti pro-

porcinga nusikalstamos veikos pavojingumui ir teisingai individualizuota atsižvel-

giant į konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, šią veiką padariusio

kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kaip

rodo kriminologiniai tyrimai, neteisingų (t. y. akivaizdžiai per švelnių arba per griež-

tų) bausmių rezultatai neretai būna priešingi nei siekiama – nusikaltimų recidyvas

arba baudžiamojo įstatymo devalvacija39.

Kaip ir skirdamas bausmę už bet kurį kitą nusikaltimą, taip ir bausdamas už nu-

žudymą teismas privalo atsižvelgti į tas aplinkybes, kurios yra išvardytos Baudžia-

mojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo

laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko atsakomybę,

asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsa-

komybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

1. Nužudymo pavojingumo laipsnio įvertinimas. Spręsdamas dėl nusikalti-

mo pavojingumo laipsnio teismas privalo atsižvelgti į keletą Baudžiamojo kodekso

54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių: kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus bei

tikslus, ir įvertinti jas.

Nužudymo pavojingumo laipsnį nulemia į šios nusikalstamos veikos sudėtį įei-

nančių požymių išreikštumas, kiekybinė jų išraiška. Nužudymo atveju jokios įtakos

veikos pavojingumui neturi nukentėjusiojo asmeninės savybės40 (amžius, lytis, išsi-

lavinimas, socialinė padėtis), nes kiekvieno žmogaus gyvybei įstatymas teikia vieno-

dą vertę ir ją gina.

Visų pirma aptartina kaltės (nužudymo atveju – tyčios) rūšies įtaka bausmės

individualizavimui. Baudžiamosios teisės teorijoje tyčia pagal įvairius kriterijus gali

38 Drakšas R. Baudžiamoji atsakomybė ir jos realizavimo formos. Vilnius, 2008, p. 41.39 Dapšys A., Misiūnas J., Čaplinskas A. Bausmės individualizavimo teisinės problemos. Baudžiamojo

įstatymo normų ir jų taikymo teismų praktikoje sisteminė analizė. Vilnius: Teisės institutas, 2008, p. 8.40 Atskiros asmeninės nukentėjusiojo savybės (mažametystė, bejėgiška būklė) turi įtakos kvalifi kuojant

neteisėtą gyvybės atėmimą kaip kvalifi kuotą nužudymą.


būti skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę, apibrėžtąją ir neapibrėžtąją, iš anksto ap-

galvotą ir staigiąją bei kt. Nemaža dalis nužudymų nesant pavojingumą didinančių

ir mažinančių aplinkybių yra padaromi veikiant netiesiogine tyčia, todėl reikia ati-

tinkamai įvertinti atvejus, kai nužudymas nesant pavojingumą didinančių ir maži-

nančių aplinkybių padaromas suprantant savo veiksmų reikšmę ir siekiant konkrečių

nusikalstamų padarinių – nukentėjusiojo mirties.

Nemažą reikšmę individualizuojant ir skiriant bausmę už nužudymus gali turėti ir

kiti subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai, ypač tikslai ir motyvai, pastūmėję nužudy-

ti. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismas 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu nuteisė

A. P. pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį už nukentėjusiojo K. L. nužudy-

mą ir paskyrė bausmę, kuri yra gerokai mažesnė nei Baudžiamojo kodekso 129 straips-

nio 1 dalies sankcijos vidurkis. Išsamiai susipažinus su bylos medžiaga galima padaryti

išvadą, kad apygardos teismas kaltinamajam paskyrė nepagrįstai švelnią bausmę. Ne-

tinkamai įvertintas padaryto nužudymo pavojingumo laipsnis, neatsižvelgta, kad

nukentėjusiojo K. L. gyvybė atimta dėl menkavertės dingsties ir žemų paskatų – nu-

kentėjusįjį kaltinamasis nužudė tik dėl to, kad šis nesutiko eiti kartu išgerti41.

Reikšmės vertinant nužudymo pavojingumo laipsnį gali turėti objektyvūs šio nu-

sikaltimo požymiai. Teismas privalo įvertinti veikos (dažniausiai veikimo), kuria at-

imama nukentėjusiojo gyvybė, pobūdį, kaltinamojo pavartoto smurto intensyvumą.

Pavyzdžiui, nusikaltimo padarymo vieta. Antai 2006 m. sausio 26 d. nuosprendyje

Klaipėdos apygardos teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam B. S., visiškai pagrįs-

tai atsižvelgė į aplinkybę, kad didesnį kaltinamojo padaryto nužudymo pavojingumą,

be kita ko, rodo ir nusikaltimo padarymo vieta. Suplanavęs nužudyti nukentėjusį-

jį M. D., kaltinamasis pakvietė jį atvykti į daugiabučio namo kiemą. Nuosprendyje

pabrėžta, kad nužudymas padarytas demonstratyviai, šalia daugiabučių gyvenamų-

jų namų. Taigi nužudymas, padarytas atvirai, viešoje vietoje, liudija didesnį veikos ir

kaltininko asmenybės socialinį pavojingumą42.

2. Nusikalstamos veikos stadijos įtaka bausmės skyrimui. Baudžiamojo ko-

dekso 54 straipsnio 2 dalies 4 punkte teismas, skiriantis bausmę, įpareigojamas at-

sižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos stadiją. Teismų praktikoje už rengimąsi ir

pasikėsinimą nužudyti dažniausiai skiriamos švelnesnės bausmės nei už baigtą nusi-

kaltimą. Savo dydžiu jos neviršija sankcijos vidurkio. Baudžiamajame įstatyme nėra

imperatyvaus reikalavimo už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką

skirti švelnesnę bausmę nei už baigtą nusikaltimą. Teismų praktikoje pasitaiko atve-

jų, kai tai, kad nužudymas nebuvo baigtas, yra laikoma esmine aplinkybe, lemian-

čia skirtinos bausmės dydį. Tokia praktika netinkama, nes Baudžiamojo kodekso

57 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bausmės už rengimąsi ir pasikėsinimą padaryti

nužudymą turi būti skiriamos bendra tvarka.

41 Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 22 d. nuosprendis, 1-68-332/2006.42 Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendis, 1-29-361/2006.


Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje nusikalstamos veikos padarymo

stadija minima tik kaip viena iš aplinkybių, į kurią teismas privalo atsižvelgti skir-

damas kaltininkui bausmę, todėl jai negali būti teikiama prioriteto, palyginti su ki-

tomis šiuo požiūriu reikšmingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos

teismas 2006 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu nuteisė S. J. pagal Baudžiamojo kodek-

so 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.

Skirdamas bausmę, kuri buvo mažesnė nei Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 da-

lies sankcijos vidurkis, teismas, atsižvelgdamas į visas bausmės skyrimui reikšmingas

aplinkybes, nepagrįstai sureikšmino nusikaltimo padarymo stadiją, bet visiškai igno-

ravo aukštą padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kurį lemia tyčios apibrėžtu-

mas, niekingos, amoralios paskatos padaryti nusikaltimą (nukentėjusioji nepakluso

amoraliam ir neteisėtam kaltinamojo reikalavimui nusirengti), socialinį kaltininko

asmenybės pavojingumą (anksčiau teistas keturis kartus, paskutinį kartą – už tyčinį

savo motinos nužudymą), sukeltus padarinius (nukentėjusiajai padarytą sunkų svei-

katos sutrikdymą)43.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad skiriant bausmę už rengimąsi ar pasikėsinimą nu-

žudyti nepakanka nurodyti, jog veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Juo labiau ne-

pakanka nuorodos, jog skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimas nebuvo

baigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Jei nusikaltimas nebai-

giamas dėl aplinkybių, priklausančių nuo kaltininko valios, spręstinas ne baudžiamumo

už nebaigtą nusikaltimą, o savanoriško atsisakymo pabaigti nusikaltimą klausimas.

Skiriant bausmę už nebaigtą nusikaltimą svarbu, kiek buvo įgyvendintas kal-

tininko nusikalstamas ketinimas atimti gyvybę. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teis-

mas 2006 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu nuteisė S. G. pagal Baudžiamojo kodekso

22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme

už tai, kad, kerštaudamas dėl nutrūkusios draugystės, jis pasikėsino nužudyti A. P.,

tyčia apie vienuolika kartų durdamas peiliu A. P. į įvairias kūno vietas. Paskirtosios

bausmės dydį apygardos teismas motyvavo tuo, kad negrįžtamų padarinių – gyvy-

bės atėmimo pavyko išvengti tik dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko va-

lios, nes nukentėjusysis aktyviai pasipriešino kaltinamojo pavartotam smurtui ir jam

laiku suteikta medicinos pagalba. Lietuvos apeliacinis teismas apygardos teismo S. G.

paskirtą bausmę sumažino iki penkerių metų ir šešių mėnesių, atsižvelgdamas į visas

aplinkybes, iš esmės teigiamai charakterizuojančias nuteistąjį, ir ypač į tai, kad nu-

kentėjusiajam A. P. neliko didelių sveikatos sutrikimų44.

Šiuo atveju reikia įvertinti kaltininko aktyvumą siekiant nusikalstamų padarinių

ir aplinkybes, sukliudžiusias jiems atsirasti. Pavojingesne ir griežčiau baustina laiky-

tina veika, kai kaltininkas atlieka visus padariniams atsirasti būtinus veiksmus, o nu-

kentėjusysis nemiršta dėl laiku suteiktos kvalifi kuotos medicinos pagalbos.

43 Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-63-64/2006.44 Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-137-114/2006, Lietuvos apeliacinio teismo baudžia-

moji byla Nr. 1A-403/2006.


3. Kaltinamojo asmenybės įtaka bausmės už nužudymą individualizavimui

ir skyrimui. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą ir parenkant bausmės

dydį atsižvelgtina į tai, ar nužudymas padarytas dėl kitų asmenų įtakos arba nepa-

lankiai susiklosčiusių aplinkybių, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo

susiformavusios, o nusikaltimas – tai nuoseklus gyvenimo būdo ir ankstesnio elge-

sio padarinys.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje45 reikšmingos ir jo Baudžiamųjų bylų

skyriaus 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straips-

niai) apžvalgos“ 7 punkte nurodomi kriterijai, į kuriuos svarbu atsižvelgti: „Kaltininko

pavojingumą nulemia požymiai, apibūdinantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo

(ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narko-

tinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į

šeimą, darbą, mokslą ir pan.), nusikalstamos veikos metu (ar apsvaigęs nuo alkoholio,

narkotinių medžiagų, ar blaivus, ir pan.) ir po nusikalstamos veikos padarymo (atvy-

kimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką ir kitus

bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.).“ Pažymėtina, kad tokios nuostatos reiškiamos

ir baudžiamosios teisės teorijoje46.

Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teismai gana formaliai ir siaurai remia-

si pateikta kaltinamojo asmenybės charakteristika kaip vieninteliu įrodymų šaltiniu,

o kitus bylose surinktus įrodymus ignoruoja. Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo

2006 m. vasario 9 d. nuosprendžiu R. I. pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio

1 dalį nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų. Skirdamas bausmę teismas atsižvel-

gė į tai, kad kaltinamasis charakterizuojamas teigiamai, tačiau visiškai nevertino by-

loje surinktų liudytojų parodymų, iš kurių matyti, kad ir iki nusikaltimo padarymo

R. I. nuolat smurtavo prieš nukentėjusiąją, daug kartų buvo ją smarkiai sumušęs, nu-

kentėjusiajai tekdavo bėgti iš namų nuo smurtaujančio sugyventinio47.

Skirdami bausmę teismai atsižvelgia ir į kitus, vadinamuosius socialinius demo-

grafi nius, kaltinamojo asmenybę apibūdinančius požymius: amžių, šeiminę padėtį,

sveikatos būklę. Paprastai jaunas kaltininko amžius, jo išlaikomi nepilnamečiai vai-

kai, liga yra pripažįstami pagrindu paskirti kaltinamajam švelnesnę bausmę, tačiau

jie turi būti vertinami atsižvelgiant į visas kitas aplinkybes, charakterizuojančias kal-

tinamojo asmenybę.

Viena iš svarbių kategorijų, turinčių reikšmės skiriant kaltinamajam bausmę, yra

ankstesnis jo teistumas. Šiuo atveju išskirtinos dvi situacijos. Pirmoji jų – kai teis-

tumas nėra išnykęs. Šiuo atveju teismas, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso

97 straipsnio 1 dalimi, į teistumą atsižvelgia skirdamas bausmę už naujai padarytą

nusikalstamą veiką. Baudžiamosios teisės teorijoje yra pareikšta nuomonė, kad Bau-

džiamojo kodekso nuostatos tam tikru požiūriu iškreipia recidyvo esmę, nes recidy-

45 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosios bylos Nr. 2K-61/2006, 2K-420/2006, 2K-7-576/2006. 46 Piesliakas V. Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga. Vilnius: Justitia, 2008, p. 273.47 Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-27-383/2011.


vistu asmuo tampa padaręs bent du tyčinius nusikaltimus, nepaisant jų pobūdžio ir

sunkumo. Antroji situacija – kai teistumas yra išnykęs. Šiuo atveju, remiantis Bau-

džiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalimi, asmuo laikomas neteistu ir tai kaltinama-

jam negali sukelti jokių teisinių padarinių. Šias dvi situacijas būtina tinkamai įvertinti

individualizuojant ir skiriant bausmę.

Nagrinėjant kaltininko asmenybės vertinimo skiriant ir individualizuojant

bausmes problematiką atskirai dera panagrinėti bausmės už nužudymą skyrimo

nepilnamečiams ypatumus. Skirdamas nepilnamečiui bausmę už veikų, numatytų

Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymą teismas vadovaujasi

ne tik bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Baudžiamojo kodekso

54 straipsnio 2 dalyje, bet ir bausmių individualizavimo ypatumais, numatytais Bau-

džiamojo kodekso XI skyriuje (91 straipsnyje).

Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai nepilnametystė yra laikoma pagrindu

neskirti atitinkamo straipsnio sankcijoje numatyto laisvės atėmimo maksimalaus

dydžio bausmės. Kartais nepilnametystė traktuojama kaip aplinkybė, turinti svar-

biausią reikšmę skiriant bausmę ir apsisprendžiant dėl laisvės atėmimo trukmės. Su

tuo sutikti negalima, nes Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straips-

nio 2 dalyje išvardytos aplinkybės privalo būti įvertintos kaip visuma. Visoms joms

teikiama vienoda reikšmė, nenustatoma prioritetų ir nė viena neišskiriama kaip

svarbiausia. Pasitaiko atvejų, kai nepilnametystė yra besąlygiškai traktuojama kaip

baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kategoriškai tokios praktikos kri-

tikuoti negalima, nes Baudžiamojo kodekso 59 straipsnyje baigtinis baudžiamąją

atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas neįtvirtintas, o šio straipsnio 2 dalyje

nustatyta, kad teismas atsakomybę lengvinančiomis gali pripažinti ir kitas aplinky-

bes, nenurodytas straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, kad nepilnametystė būtų pripažin-

ta kaltininko atsakomybę konkrečioje baudžiamojoje byloje lengvinančia aplinkybe,

autoriaus nuomone, teismas privalo jos įtaką nusikalstamos veikos padarymui įver-

tinti per Baudžiamojo kodekso 91 straipsnio 2 dalyje išvardytų kriterijų prizmę, t. y.

atsižvelgti į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę, sociali-

nę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, elgesį po nu-

sikaltimo.

Kai kurie teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad nepilnametystę pripažindami

atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismai nurodytų kriterijų išsamiai neanalizuo-

ja. Antai Panevėžio apygardos teismas 2006 m. kovo 31 d. nuosprendžiu M. B., pagal

Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį nuteistam už tyčinį nužudymą, paskirda-

mas už sankcijos vidurkį mažesnę šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, Baudžiamo-

jo kodekso 91 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių įtakos bausmės dydžiui tyrimą

atliko formaliai, paprasčiausiai jas išvardydamas: iki veikos padarymo kaltinamasis

nesimokė ir nedirbo, bet buvo registruotas Darbo biržoje, augo nevisavertėje šeimo-

je, kur trūko tėvų priežiūros. Nuosprendyje nurodyta, kad išvardytos aplinkybės tu-

rėjo įtakos nepilnamečio nusikalstamam elgesiui. Kaip ši įtaka pasireiškė ir kaip tai


nulemia kaltinamajam paskirtos bausmės dydį, teismas nemotyvavo48. Teismai linkę

pabrėžti šeimos, kurioje užaugo nepilnametis kaltinamasis, formą, bet ne jos turinį.

4. Bendrininkavimo įtaka bausmės individualizavimui ir skyrimui. Baudžia-

mojo kodekso 54 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodoma, kad skirdamas bausmę teis-

mas atsižvelgia į asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką

formą ir rūšį. Baudžiamosios teisės teorijoje teigiama, jog paprastai vykdytojo veiks-

mai yra atskaitos taškas. Esant analogiškoms teisiškai reikšmingoms aplinkybėms,

organizatorius laikytinas pavojingesniu nei vykdytojas, todėl turėtų būti baudžiamas

griežčiau. Kurstytojas ir padėjėjas – mažiau pavojingi nei vykdytojas, todėl turėtų

būti baudžiami švelniau49.

Nužudymo bylose dažniausi atvejai, kai bendrininkai atlieka bendravykdžio vaid-

menį. Teismų praktikoje griežtesnės bausmės paprastai skiriamos nužudymo bendra-

vykdžiams, kurie intensyviau vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį, arba tiems, kurie, be

vykdytojo vaidmens, atliko ir kitus Baudžiamojo kodekso 24 straipsnyje nurodytus

bendrininkų vaidmenis (organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo). Kita vertus, teismų

nuosprendžiuose ne visuomet išsamiai atskleidžiamas bendrininko indėlis į bendrą

nusikalstamą rezultatą, nepakankamai dėmesio skiriama kiekvieno iš bendrininkų

veiksmų pobūdžiui, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) ap-

žvalgos“ 11 punkte pažymėta, kad teismai „atsižvelgia į kiekvieno bendrininko da-

lyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį (vykdytojas, organizatorius, kurstytojas,

padėjėjas), jo vaidmenį (veiksmų reikšmingumas ir indėlis), pobūdį (veiksmų inten-

syvumas, aktyvumas), bendrininkavimo formą (bendrininkų ar organizuota grupė)“.

Vienodų bausmių paskyrimas bendrininkams, kurių vaidmuo ir atliktų veiksmų

pobūdis nukentėjusiojo gyvybės atėmimo procese skiriasi, ipso facto nereiškia baus-

mės individualizavimo ir teisingumo principų pažeidimo. Bendrininkavimo forma

ir rūšis negali būti vertinamos atskirai nuo kitų bausmės individualizavimui svar-

bių aplinkybių visumos. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismas 2005 m. gegužės 23 d.

nuosprendžiu D. R. ir A. M. nuteisė po 17 metų laisvės atėmimo už nusikaltimą, nu-

matytą Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, nes veikdami bendri-

ninkų grupėje, iš anksto susitarę, dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdami užvaldyti

nukentėjusiojo turtą, nužudė V. B.50 Kasaciniame skunde nuteistasis D. R. teigė, kad

teismas, paskirdamas jam tokią pačią laisvės atėmimo bausmę, kaip ir A. M., kuris

pasiūlė padaryti nusikaltimą, pažeidė bausmių individualizavimo principą. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas nuteistojo kasacinį skundą atmetė ir pripažino, kad pirmo-

sios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo sprendimą abiem kaltinamiesiems

48 Panevėžio apygardos teismo nuosprendis Nr. N1-16-337/2006. 49 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis (1–98 straipsniai). Vilnius: Tei-

sinės informacijos centras, 2004, p. 320.50 Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-63-64/2005.


paskirti vienodo dydžio laisvės atėmimo bausmes. Nukentėjusįjį V. B. kaltinamieji

nužudė veikdami kartu, D. R. anksčiau buvo teistas ir išvadų iš to nepadarė, bet nuo

pat tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus ir taip padėjo tyrimui bei teismui.

Tuo tarpu A. M., nors anksčiau ir nebuvo teistas, pasiūlė padaryti nusikaltimą, įvi-

liojo nukentėjusįjį į nusikaltimo padarymo vietą (gyvenamojo namo rūsį), t. y. veikė

kaip organizatorius ir kurstytojas.

5. Bausmės skyrimas atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir sunkinan-

čias aplinkybes. Pasitaiko atvejų, kai kaltininko atsakomybę sunkinančios aplinky-

bės painiojamos su nužudymą kvalifi kuojančiais požymiais, numatytais Baudžiamojo

kodekso 129 straipsnio 2 dalyje. Problemų esama ir atskiriant asmens, padariusio nu-

žudymą nesant pavojingumą didinančių ir mažinančių aplinkybių, atsakomybę leng-

vinančias aplinkybes nuo veiką privilegijuojančių požymių. Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas yra pažymėjęs, jog nužudymo, kvalifi kuojamo pagal Baudžiamojo kodekso

129 straipsnį, atveju ta Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje numatyta kaltininko

baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veika padaryta dėl didelio su-

sijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, nėra laikoma kaltinin-

ko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes tai yra privilegijuoto nužudymo sudėties

požymis (Baudžiamojo kodekso 130 straipsnis)51.

Baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 1 dalies normoje pabrėžiama atsakomybę

lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių reikšmė skiriant bausmę, tačiau būtina įver-

tinti tai, kad to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog bausmės rūšį ir dydį teis-

mas parenka įvertinęs ne tik atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes,

jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, bet ir kitas aplinkybes, išvardytas Baudžiamojo

kodekso 54 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžė, kad

skiriant bausmę vienodą reikšmę turi visos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 da-

lyje nurodytos aplinkybės, o ne tik atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios52.

Praktikoje nereti atvejai, kai, skirdami bausmes už nužudymą nesant pavojin-

gumą didinančių ir mažinančių aplinkybių, teismai šių reikalavimų nesilaiko arba

įgyvendina juos formaliai, deklaratyviai išvardydami aplinkybes, į kurias atsižvelgia

skirdami bausmę, tačiau konkretaus jų turinio ir reikšmės skiriamai bausmei neat-

skleidžia, nenusako šių aplinkybių tarpusavio santykio.

Teismų praktikoje skiriant bausmes visiškai pagrįstai atsižvelgiama į tokias aplin-

kybes, kurios Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nėra įtvir-

tintos kaip bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, tačiau yra nulemtos bendrųjų teisės

principų, tokių kaip teisingumas, žmogiškumas. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausia-

sis Teismas pabrėžia, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant kriminalinę

bausmę – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko as-

menybės įvertinimas, bet ir nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių asmenų interesų

51 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-161/2007.52 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-201/2007.


suvokimas53. Tinkama tokia teismų praktika, kai skiriant bausmę atsižvelgiama į nuo

nusikaltimo nukentėjusių asmenų interesus, tačiau būtina pažymėti, kad bausmė yra

teisinga, kai ją skiriant įvertinami tiek kaltininko, tiek nukentėjusiojo interesai, bet

nė vienam iš jų nesuteikiama prioritetinės reikšmės. Iš teismų nuosprendžių matyti,

kad, skirdami bausmę už nužudymus, teismai tam tikrais atvejais įvertina nužudyto-

jo artimųjų, giminaičių nuomonę.

Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaltininko atsakomybę

lengvinančia aplinkybe laikomas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo

įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas atskleisti veiką ar

joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai nepagrįstai sureikš-

minamas kuris nors vienas iš dviejų pirmiau minėtų momentų, o antrojo apskritai

nenustačius nepagrįstai konstatuojama esant kaltinamojo atsakomybę lengvinančią

aplinkybę.

Kyla pagrįstas klausimas, ar jei teismas nustato tik vieną iš minėtų kaltininko

elgesio elementų (pranešimą apie padarytą nusikaltimą, nuoseklių parodymų davi-

mą ar gailėjimąsi), kurie pavieniui negali būti traktuojami kaip kaltinamojo atsako-

mybę lengvinanti aplinkybė, jie lieka visiškai neįvertinti ir neturi reikšmės skiriamos

bausmės dydžiui. Tai nereiškia, kad asmens prisipažinimas padarius nusikaltimą, jei

nėra nustatyta kitų būtinų šios lengvinančios aplinkybės turinio elementų, skiriant

bausmę lieka teisiškai neįvertintas. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką tu-

rėtų būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, charakterizuojančių kaltinamojo elge-

sį po nusikaltimo padarymo. Kaltininko prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra keliami trys kriterijai: prisipažinimo

savanoriškumas, savalaikiškumas ir išsamumas.

Prisipažinimo savalaikiškumu laikomas ne konkretus laiko tarpas, bet tai, ar tei-

sėsaugos institucijoms iki pradedant atitinkamus proceso veiksmus buvo žinoma

apie padarytą nusikaltimą. Iš esmės prisipažinimo savalaikiškumo požymį lemia jo

savanoriškumas. Jeigu teisėsaugos institucijos neturi tikrų duomenų apie padarytą

nusikalstamą veiką, prisipažinimas laikomas savanorišku ir savalaikiu. Kita vertus,

pradėjus baudžiamąjį procesą kaltinamojo parodymai, duoti dėl byloje surinktų jo

kaltę patvirtinančių įrodymų, nėra laikomi prisipažinimu. Pavyzdžiui, Šiaulių apy-

gardos teismas 2006 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu kaltinamojo S. J. atsakomybę

lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą nužudžius ir nuoširdų gailėjimąsi,

tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad smurtas prieš nukentėjusiąją buvo nutrauktas

tik įsiveržus į kambarį policijos pareigūnams. Prisipažinimo savanoriškumo požy-

mio kaltinamojo veikoje nebuvo54.

Skiriant bausmę kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe

laikytinas ne bet koks prisipažinimas. Įtakos bausmės griežtumui turi tik tai, ar as-

muo pripažįsta esmines savo veikos, kuria atimama nukentėjusiojo gyvybė, aplin-

53 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-7-576/2006.54 Šiaulių apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-63-64/2006.


kybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kaltininko atsakomybę

lengvinančia aplinkybe baudžiamasis įstatymas pripažįsta ne kaltės pripažinimą, bet

kaltininko prisipažinimą padarius konkrečią nusikalstamą veiką55. Įstatyme nereika-

laujama, kad asmuo pripažintų kaltę pagal visus kaltinimus. Asmuo turi teisę gintis

nuo jam pareikšto kaltinimo vadovaudamasis asmeniniu faktinių inkriminuoto nu-

sikaltimo aplinkybių suvokimu, todėl šios teisės negalima varžyti atsakomybę lengvi-

nančios aplinkybės nepripažinimu.

Teismų praktikoje keblumų kyla nustatant kaltininko nuoširdaus gailėjimosi

dėl padaryto nužudymo faktą. Iš esmės gailėjimasis yra psichologinis aktas, apibū-

dinantis vidinius kaltininko išgyvenimus ir jo požiūrį į padarytą nusikaltimą, tačiau

teismas, konstatuodamas, kad kaltininkas gailisi dėl padaryto nusikaltimo, privalo

nustatyti, kaip tai pasireiškia objektyviai. Objektyviai gailėjimasis gali pasireikšti to-

kiais veiksmais kaip stengimasis atlyginti žalą, atsiprašyti nukentėjusiojo artimųjų.

Teismų praktika traktuojant santykį tarp nuoširdaus gailėjimosi ir kitų baudžiamąją

atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra visai vienoda.

Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta lengvinan-

ti aplinkybė – kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais akty-

viais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Jos turinį atskleidžia

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teigiantis, kad pripažįstant aptariamą atsakomybę

lengvinančią aplinkybę turi būti konstatuoti aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis

siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jų iš dalies

jau buvo atsiradę, nepadaugėtų56. Praktikoje šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę

teismai konstatuoja, kai kaltininkas, aktyviai veikdamas, stengiasi užkirsti kelią nu-

kentėjusiojo mirčiai.

Pagalbos nukentėjusiajam suteikimo fakto nedera pervertinti. Teismų prakti-

koje šiai pagalbai yra keliami du reikalavimai. Pirma, nereikšminga yra formalaus

pobūdžio pagalba, neturinti realios įtakos nužudymo padarinių raidai. Antra, pagal-

ba turi būti suteikta laiku. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepripažino

kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Baudžiamojo kodekso

59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tuo atveju, kai kaltininkas, sužalojęs nukentėjusiąją

(savo žmoną), iki ateinant liudytojai I. R. ir paskui šiai esant jo namuose apie žmo-

nos sužalojimą nieko nesakė, tik užsiminė, kad ji esanti girta. Tik vėliau, liudytojai

I. R. grįžus į savo namus, atbėgęs kaltinamasis pasakė, kad žmonai blogai57. Taigi šiuo

konkrečiu atveju pagalbos buvo kreiptasi ne laiku.

Viena iš lengvinančių aplinkybių – kaltininkas savo noru atlygino arba pašali-

no padarytą žalą. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 28, 109 ir 110 straipsnius nu-

sikalstama veika padarytą žalą sudaro fi ziniai, turtiniai ar moraliniai nusikalstamos

veikos padariniai. Nusikaltimu padarytą žalą dera suprasti ir kaip turtinę, ir kaip ne-

55 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-420/2006.56 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-39/2007.57 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-284/2005.


turtinę. Šios pozicijos laikomasi ir ofi cialiai paskelbtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teis-

mo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant

bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje“, kurioje nurodoma, jog pripažįstant šią

atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, kad pats kaltinamasis ar jo pa-

vedimu kiti asmenys atlygino visą nusikalstama veika padarytą žalą58. Šioje apžval-

goje taip pat pabrėžiama, kad „kai vienas ar keli kaltininkai ar jų valia kiti asmenys

atlygina ar pašalina visą grupės asmenų padarytą žalą, atsakomybę lengvinanti aplin-

kybė pripažįstama tik visą žalą atlyginusiems ar pašalinusiems bendrininkams arba

bendrininkams, kurių valia kiti asmenys atlygino ar pašalino visą grupės asmenų pa-

darytą žalą“.

Teismų praktika, kai aptariamai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuo-

ti pakanka to, kad yra atlyginta visa turtinė žala, yra nusistovėjusi ir, autoriaus nuo-

mone, dėl keleto priežasčių vertintina teigiamai. Pirma, nužudymu padaryta turtinė

žala tampa aiški jau iki pirmosios instancijos teismui baudžiamojoje byloje priimant

nuosprendį. Neturtinės žalos dydis neretai yra didelių teisinių ginčų objektas ir galu-

tinai paaiškėja net ne kai nuosprendį priima apygardos teismas, o kai byla apeliacine

tvarka išnagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme ir galutinai nusprendžiama dėl

byloje pareikštų civilinių ieškinių. Kaltinamasis iš esmės neturi objektyvių galimy-

bių iki pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį atlyginti nužudymu pada-

rytos neturtinės žalos, nes ji dar nėra nustatyta. Antra, dera įvertinti ir tą aplinkybę,

kad reikalaujamos atlyginti neturtinės žalos suma dažnai yra kelis ar net keliasdešimt

kartų didesnė nei turtinės, todėl kaltinamasis neturi fi nansinių galimybių atlyginti to-

kią žalą iš karto, t. y. iki priimant nuosprendį. Priešingu atveju Baudžiamojo kodekso

59 straipsnio 1 dalies 3 punkto norma taptų sunkiai įgyvendinama, praktikoje būtų

taikoma išimtinai retai ir iš esmės „mirtų“.

Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko at-

sakomybę lengvinanti aplinkybė, susijusi su nusikalstamos veikos padarymo sąly-

gomis, – tai provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Dažniausiai teismų

praktikoje provokuojančiu elgesiu laikomas fi zinio smurto vartojimas prieš kaltinin-

ką, jo garbės ir orumo žeminimas bei įžeidimas. Pripažindamas nukentėjusiojo elge-

sį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo ir kaltininko

tarpusavio santykius, jų asmenybių bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo

padarymą ir anksčiau.

Ypač kruopščiai įvertinti bylos aplinkybes reikia siekiant įvykdyti teismų prak-

tikoje keliamą reikalavimą nustatyti, ar provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo

elgesys buvo tokio intensyvumo laipsnio, kuris paskatintų padaryti tyčinį nužudy-

mą. Sprendžiant šį klausimą reikia ne tik pagal objektyvius kriterijus įvertinti nu-

kentėjusiojo elgesį, t. y. nustatyti, kiek jis priešingas visuotinai pripažintoms moralės

normoms ir dorovės principams, bet ir, atsižvelgiant į subjektyvias asmenines kalti-

58 Teismų praktika, 2007, Nr. 27, p. 270–319.


namojo savybes, atsakyti į klausimą, kokį poveikį jam padarė nukentėjusiojo veiks-

mai ar žodžiai.

Baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta atsakomybę sun-

kinanti aplinkybė, kai veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psi-

chotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos

nusikalstamos veikos padarymui, siejama su dviem viena kitą lemiančiomis sąlygo-

mis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d.

„Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos“ 30 punkte pa-

brėžiama, kad „teismai atsakomybę sunkinančią aplinkybę nustato tada, kai kaltinin-

kas buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir apsvaigimas

turėjo realios įtakos nusikalstamai veikai padaryti (pvz., sustiprino kaltininko pasiry-

žimą padaryti nusikalstamą veiką, nulėmė neatsargų kaltininko elgesį) ir ši aplinkybė

nėra įstatyme numatyta kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis“. Baudžiamosios

teisės teorijoje nurodoma, kad atsakomybę sunkinančios aplinkybės nėra, kai asmuo

nugirdomas ar apsvaiginamas prieš savo valią59.

Švelnesnės negu įstatymo nustatytoji bausmės skyrimas tyčinių nužudymų by-

lose teismų praktikoje yra gana retas reiškinys. Tai lemia trys pagrindinės priežas-

tys. Pirmoji priežastis – pakankamai plačios Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio

1 ir 2 dalių sankcijų ribos, dėl kurių teismai turi visas galimybes tinkamai indivi-

dualizuoti bausmę (taip pat ir ją švelnindami). Antroji priežastis, kai kurių teisėjų

ir mokslininkų60 nuomone, yra tai, kad praktiškai sunku pritaikyti BK 62 straipsnį,

nes švelnesnės nei įstatymo nustatytoji bausmės skyrimui keliami per griežti (kai

kurių respondentų nuomone, „drakoniški“) reikalavimai. Trečioji priežastis yra ta,

kad retus švelnesnės nei įstatymo nustatytoji bausmės skyrimo atvejus lemia išskir-

tinė žmogaus gyvybės, kaip baudžiamojo įstatymo ginamos vertybės, svarba ir ypa-

tingas tyčinio nužudymo, kaip nusikalstamos veikos, pavojingumas. Konstitucinėje

jurisprudencijoje yra suformuluotas principas, kad švelnesnės nei įstatymo nustaty-

toji bausmės skyrimo instituto taikymas privalo būti išimtinio pobūdžio, t. y. tokia

bausmė turėtų būti skiriama esant išskirtinėms atsakomybę lengvinančioms aplin-

kybėms, dėl kurių įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų akivaizdžiai netei-

singas. Net teismui konstatavus byloje esant Baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje

nustatytas sąlygas paskirti švelnesnę nei įstatymo nustatytoji bausmę, tai ipso facto

nereiškia, kad būtent taip teismas ir privalo pasielgti. Lietuvos Aukščiausiasis Teis-

mas yra pabrėžęs, kad tai esanti diskrecinė teismo teisė, kuri įgyvendinama atsižvel-

gus į visas bylos aplinkybes61.

59 Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis (1–98 straipsniai), p. 340. 60 Dapšys A., Misiūnas J., Čaplinskas A. Bausmės individualizavimo teisinės problemos. Baudžiamojo

įstatymo normų ir jų taikymo teismų praktikoje sisteminė analizė, p. 62.61 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-321/2006.


IŠVADOS

1. Teisės į gyvybę, kaip svarbiausios prigimtinės žmogaus teisės, apsauga – viena

pagrindinių valstybės pareigų piliečiui ir visuomenei. Saugodama šią teisę valstybė

imasi įvairių priemonių, tarp jų ir ypač svarbios baudžiamosios teisės priemonės.

2. Nužudymas visada yra tik neteisėta tyčinė veika. Neatsargus gyvybės atėmi-

mas nelaikomas nužudymu siekiant pabrėžti mažesnį tokios veikos pavojingumą, ir

tokia pozicija yra pagrįsta. Be to, nuo Baudžiamojo kodekso 129 straipsnyje numaty-

to nusikaltimo ši veika skiriasi pagrindiniais sudėties požymiais (kaltės forma). Tokia

koncepcija nekritikuotina, tik reikia pažymėti, kad teismų nuosprendžiuose kartais

dar vartojamas perteklinis terminas „tyčinis nužudymas“.

3. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymą tyrimas rodo, kad ne visada

teisingai yra įvertinami veikos pavojingumas, kaltininko asmenybė, sureikšminamas

nepilnametystės faktas, kartais neteisingai interpretuojamos Baudžiamojo kodek-

so normos, reguliuojančios bausmės skyrimą. Taigi netinkamai įvertinus minėtas

aplinkybes sudaromos prielaidos skirti neteisingą bausmę už konkretų nužudymą.

Išsamiai įvertintas nužudymo pavojingumo laipsnis yra tinkamo bausmės individua-

lizavimo sąlyga, nes vertinant pavojingumo laipsnį atsižvelgiama į daugelį bausmės

skyrimui reikšmingų aplinkybių. Priėmus galutinį sprendimą dėl bausmės, jos dydis

turi būti proporcingas nužudymo pavojingumui.

4. Skirdamas ir individualizuodamas bausmę už nebaigtą nužudymą teismas pri-

valo išsamiai nustatyti, kiek kaltinamajam pavyko įgyvendinti nusikalstamą ketini-

mą, ir ypač kruopščiai įvertinti aplinkybes, dėl kurių neatsirado nužudymui būtini

nusikalstami teisiniai padariniai. Griežtesnė bausmė skirtina tais atvejais, kai kaltina-

mojo atlikti smurtiniai veiksmai buvo pakankami gyvybei atimti, bet tai neįvyko tik

dėl laiku suteiktos profesionalios medicinos pagalbos arba kaltininko smurtą prieš

nukentėjusįjį nutraukus įsikišus tretiesiems asmenims, policijos pareigūnams ir pan.

5. Asmenybę reikia vertinti atsižvelgiant į kaltinamojo elgesį iki padarant, da-

rant ir padarius nusikaltimą. Pagrindinė problema, susijusi su kaltinamojo asmeny-

bės įvertinimu skiriant bausmę, teismų praktikoje yra ta, kad teismai į kaltinamojo

asmenybę neretai atsižvelgia formaliai, byloje surinktus įrodymus, iš kurių galima

apie ją spręsti, vertina vienpusiškai.

6. Skiriant bausmę nužudymo bendrininkams būtina atidžiai įvertinti kiekvieno

iš jų veiksmų pobūdį darant nužudymą, ypač pamatuotai skirti bausmes bendravyk-

džiams, kurie aktyviau vartojo smurtą arba atliko ir kitus bendrininkų vaidmenis, ne

tik vykdytojo.

7. Skirdamas kaltininkui bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunki-

nančių aplinkybių, teismas privalo ne tik atskirai įvertinti kiekvienos iš jų reikšmę

kaltininko atsakomybei, bet ir nustatyti šių aplinkybių tarpusavio santykį bei nesu-

reikšminti jų, nes bausmė skirtina įvertinus ir kitus Baudžiamojo kodekso 54 straips-

nio 2 dalyje numatytus bendruosius pagrindus.


PROTECTION OF THE RIGHT TO LIFE AS A FUNDAMENTAL HUMAN RIGHT

BY MEANS OF PENAL LAW

Dr. Albertas Milinis

Lecturer at the Department of Public Law of Vytautas Magnus University, Advocate

Summary

Th e human right to life is the fundamental right of all human rights, the importance and protection

of which is secured on the international and national levels. While seeking to secure the protection of

this right, states entrench it in their basic laws—constitutions—and only aft er that in their penal laws. In

the article the importance of the right to life and the problematics of the criminal liability of the culprit

for the violation of this right—murder—are reviewed. Th is crime is regarded as the gravest one against

the human life, since murder is always committed by an illegal and culpable deed by which a human

being is deprived of life. A broad right of discretion was granted to the courts considering murder cases

to impose the punishments which are proportionate to the danger of the criminal deed and which

are justly individualised. While individualising the punishment and assessing the circumstances of the

criminal deed, courts not always pass fair judgements, whereas it may lead to unjust punishment, i.e., to

the results contrary to what is being sought.

PRANEŠIMAI

Šiame biuletenio skyriuje spausdinami pranešimai, perskaityti 2011 m. birželio 2–3 d.

Galinuose (Lenkija) vykusioje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos

Respublikos Konstitucinio Tribunolo teisėjų XV konferencijoje.

GALIMYBĖS RIBOTI ĮGYTĄSIAS SOCIALINES

TEISES INTERPRETAVIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO

TEISMO JURISPRUDENCIJOJE

Doc. dr. Algirdas Taminskas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas

1. ĮVADAS

Žmonėms puoselėjant teisingesnio ir visavertiškesnio socialinio gyvenimo lūkes-

čius buvo brandinamos valstybės socialinės paskirties idėjos. Tai, kad šios idėjos įgy-

vendinamos, atsispindėjo jau 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos XIII skyriuje

„Socialinė apsauga“, kuriame buvo nustatyta, kad valstybė saugo darbininką „ligoje,

senatvėje, nelaimingais atsitikimais ir darbo trūkstant“. 1938 m. Lietuvos Konstitu-

cijoje jau buvo įtvirtinta ne tik tai, kad „valstybė rūpinasi dirbančiaisiais ir jų šeimo-

mis ligos, senatvės ir nelaimingų atsitikimų atvejais“, bet ir valstybės siekis aprūpinti

visus piliečius, kurie negali patys apsirūpinti („Valstybė siekia, kad negalintieji aprū-

pinti savęs ir savo šeimos piliečiai būtų aprūpinti“).

Dabar galiojančios 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnyje

nustatyta, kad „valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas,

socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nu-

matytais atvejais“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra

konstatavęs, kad pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą

(2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Šiomis Konstitucijos nuostatomis išreiškiama

valstybės socialinė orientacija (2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas) ir laiduojama pilie-

čių teisė į socialinį aprūpinimą, kuris suprantamas kaip visuomenės prisidėjimas prie

išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių negali ap-

sirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti (1997 m. kovo

12 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).

◆ GALIMYBĖS RIBOTI ĮGYTĄSIAS SOCIALINES TEISES INTERPRETAVIMAS 151

Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatymu

turi būti nustatytos šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės, invalidumo) ir

socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais),

taip pat kad įstatymu gali būti nustatytos ir kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenu-

rodytos) pensijos ir socialinės paramos rūšys (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkri-

čio 25 d. nutarimas). Ši Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė suponuoja įstatymų

leidėjo pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensi-

joms mokėti, sukaupimą ir pensijų mokėjimą (Konstitucinio Teismo 2002 m. balan-

džio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m.

gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Taigi Konstitucijoje socialinė apsauga įtvirtinta įvairiais aspektais. Jos 52 straips-

nyje nurodytos pensijos ir socialinė parama – tai vienos iš socialinės apsaugos formų

(Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas). Be socialinio draudimo

pagrindu mokamų pensijų ir tiesiogiai nurodytų socialinės paramos rūšių, socialinė

apsauga apima ir kitas socialinės paramos rūšis, tiesiogiai nenurodytas Konstitucijo-

je, kurias gali nustatyti įstatymų leidėjas.

Socialinio draudimo paskirtis – teikti asmenims gyvenimui reikalingas lėšas ir

paslaugas, jei jie dėl įstatyme numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kito-

kių pajamų arba dėl įstatyme numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų (Konstitu-

cinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas). Socialinio draudimo įmokų mokėjimas

suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali ne-

priklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m.

lapkričio 25 d. nutarimas).

Konstitucijos 52 straipsnyje taip pat yra nustatyta valstybės pareiga laiduoti teisę

į socialinę paramą jos reikalingiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo

4 d. nutarimas). Pagal Konstituciją valstybė, kaip visos visuomenės organizacija, turi

priedermę rūpintis savo nariais invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo ne-

tekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais (Konstitucinio

Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Aiškindamas Konstitucijos nuostatas, susijusias su kitomis socialinės paramos

rūšimis, kurios expressis verbis neįtvirtintos Konstitucijoje, Konstitucinis Teismas yra

pažymėjęs, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad įstatymu gali būti nustatytos

ir kitos socialinės paramos rūšys, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus

įstatymu nustatyti asmenis, kuriems yra teikiama socialinė parama, šios paramos tei-

kimo sąlygas, dydžius, tvarką, reguliuoti kitus esminius socialinės paramos teikimo

santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 30 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo doktrinoje kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje

expressis verbis įtvirtintos senatvės ir invalidumo, pensijos ir socialinė parama nedar-

bo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais pirmą kartą paminėtos 2000 m. va-

sario 10 d. nutarime sprendžiant nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skyrimo

klausimus. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituci-

Doc. dr. Algirdas Taminskas ◆152

jos 52 straipsnį įstatymuose gali būti numatytos ir kitokios, ne tik jame nurodytos,

pensijos ar socialinė parama. Jas Konstitucija garantuoja tiems subjektams ir tokiais

pagrindais bei dydžiais, kokie nustatyti įstatyme.

Antai pagal Valstybinių pensijų įstatymą Lietuvos Respublikoje yra nustatytos

tokios valstybinės pensijos: Respublikos Prezidento valstybinė pensija, Lietuvos Res-

publikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų

valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybi-

nės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos. Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo

laipsnių, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal šį įsta-

tymą, o Respublikos Prezidento, pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valsty-

binės pensijos – pagal specialius įstatymus. Vienais atvejais valstybinės pensijos yra

skiriamos už tam tikrą tarnybą (pvz., pareigūnų ir karių valstybinės pensijos), ki-

tais atvejais – už nuopelnus Lietuvos valstybei (pvz., Lietuvos Respublikos pirmo-

jo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos) ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems

asmenims (pvz., asmenims, kurie tapo invalidais dėl 1991 m. sausio 11–13 d. vyk-

dytos agresijos ir po to buvusių įvykių, reabilituotiems politiniams kaliniams ir trem-

tiniams, rezistentams ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviams, asmenims,

kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti priverstiniams darbams arba buvo

getuose ir koncentracijos stovyklose, Antrojo pasaulinio karo dalyviams, asmenims,

kurie dalyvavo likviduojant Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinius, ir

kt.) ir pan.

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs,

kad šio straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja

valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones

(Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

2. ĮGYTŲJŲ SOCIALINIŲ TEISIŲ KOREGAVIMAS IR RIBOJIMAS

Dėl Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės socialinės orientacijos valstybė

apskritai yra įpareigota paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo

imperatyvo, taigi įpareigota vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materia-

lines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (jas didinti), jeigu ekonominė, socialinė si-

tuacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja,

juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu darant išlygą dėl proporcin-

go ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai)

(Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, pagal įstatymą

įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, jog šios teisės nustatytą laiką bus

išlaikytos ir įgyvendinamos, todėl keičiant teisinį reguliavimą būtina laikytis Konsti-

tucijos normų ir principų, inter alia principo lex retro non agit. Konstitucija saugo ir

gina įgytąsias teises, todėl bet koks valstybės socialinės politikos koregavimas, socia-


linių garantijų sistemos ar atskirų socialinių garantijų struktūros pertvarkymas turi

būti konstituciškai pagrįstas.

Jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų struk-

tūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų socialinių

garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kompensavimo as-

menims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos, mechanizmas, o

jeigu tos garantijos turi kompensuoti praradimus, kuriuos asmuo gali patirti dėl savo

veiklos (inter alia dėl tarnybos valstybei), turi būti numatytas ir laikotarpis, kurio pakak-

tų, kad tie asmenys (dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pa-

gal ankstesnį teisinį reguliavimą turintys teisę į atitinkamas socialines garantijas) galėtų

pasirengti atitinkamiems pakeitimams. Jeigu būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę ga-

rantiją kyla iš Konstitucijos, tokia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama,

vietoj jos neįtvirtinus kitos (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija nedraudžia

pertvarkyti pensinio aprūpinimo sistemos. Dėl reikalavimų, taikytinų ją pertvarkant,

Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, kad ji gali būti

pertvarkoma tik įstatymu, tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės ir inva-

lidumo pensijas, taip pat paisant valstybės prisiimtų Konstitucijai neprieštaraujan-

čių įsipareigojimų mokėti atitinkamas pinigines išmokas asmenims, atitinkantiems

įstatymo nustatytus reikalavimus; jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymų

nustatytų Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų

teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų asmenims,

kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, nustatyti teisingą susidariusių prara-

dimų kompensavimo mechanizmą.

2.1. GALIMYBĖ PERTVARKYTI PENSIJŲ SISTEMĄ, RIBOTI PENSIJAS

Konstitucijos 52 straipsnis, kuriame yra nustatyti pensinio aprūpinimo ir soci-

alinės paramos pagrindai, aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos 23 straipsnio1,

kuriame ginama asmens teisė į nuosavybę (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio

24 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, įstatymais nustačius pensi-

jų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus,

sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srity-

je laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Kons-

titucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d.,

2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

1 „Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlygi-

nama.“


Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad asmuo, atitinkantis

įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į įstatymo nustatytą pensiją. Toks asmuo gali

pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Kai Konstitucijai ne-

prieštaraujančio įstatymo nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta

teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konsti-

tucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nu-

tarimai).

Pažymėtina, jog konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos ir

jai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turti-

nio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Teisė reikalauti mokėti Konstituci-

joje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas

kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal jos 23 straipsnį yra ginami šios teisės tur-

tiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d.,

2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Nurodytoji aplinkybė kaip

tik ir lemia šios įgytos teisės gynybos remiantis Konstitucijos 23 straipsniu specifi -

ką. Ši specifi ka inter alia reiškia, kad, iškilus įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos

23 straipsnį klausimui, pirmiausia reikia nustatyti, ar reikalavimas mokėti pensiją yra

grindžiamas Konstitucijos 52 straipsniu ir (ar) kitomis jos nuostatomis (Konstituci-

nio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Atkreiptinas dėmesys, jog tarp Lietuvos mokslininkų buvo tokių, kurie kritiškai

vertino Konstitucinio Teismo suformuluotą doktrininę nuostatą, kad teisės reikalau-

ti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio

aprūpinimo išmokas turtiniai aspektai yra ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį ir

tais atvejais, kai tokį reikalavimą kelia būtinąjį darbo stažą turintys ir draudžiamųjų

pajamų gaunantys asmenys. Argumentuota tuo, kad „Konstitucinis Teismas rėmėsi

tik civilinės nuosavybės, kaip neatskiriamos asmens teisės, metodais ir <...> nepakan-

kamai įsigilino į pensijos, kaip alimentarinio pobūdžio išmokos, esmę. Nuo seno vy-

raujanti moksle tradicija yra ta, jog pensija, kaip sąvoka, gretinama su sąvoka išmoka,

kuriai būdingas gretinimas su nedarbingais, negalinčiais savęs išlaikyti asmenimis.

Socialinės apsaugos teisės moksle visada buvo laikomasi nuomonės, kad pensinis ap-

rūpinimas – tai ypatinga veikla, kai surenkamos, remiantis solidarumu, įmokos, kad

galėtų būti paremti sulaukę atitinkamo amžiaus ir nedarbingi asmenys, kuriems rei-

kia šių alimentarinių, t. y. gyvybiškai būtinų, išmokų. Todėl subjektinė teisė į pensiją

yra kiek kitokia negu subjektinė nuosavybės teisė“2.

2.1.1. Galimybė pertvarkyti invalidumo pensinio aprūpinimo sistemą

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi teisę nustatytą invalidumo pensinio

aprūpinimo sistemą pertvarkyti, pakeisdamas pensinio aprūpinimo pagrindus, as-

2 Maculevičius J. Socialinės apsaugos teisės principų samprata ir jų reikšmė reguliuojant socialinės ap-

saugos santykius. Jurisprudencija, 2004, Nr. 56 (48), p. 9.


menis, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas,

jeigu laikomasi iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų, konstitucinio tei-

sinės valstybės principo (inter alia konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tik-

rumo ir teisinio saugumo principų). Darbinės (ekonominės) veiklos dinamiškumas,

darbo technologijų, medicinos pažanga suponuoja tai, kad šios pensijos atsiradimo

pagrindus ir sąlygas, invalidumo pensijų skyrimą, inter alia invalidumo nustatymą,

nustatantis teisinis reguliavimas gali kisti, tačiau keičiant invalidumo pensijų skyri-

mo ir mokėjimo sąlygas negali būti paneigta asmens teisė į socialinę apsaugą (inter

alia invalidumo pensiją) (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

2.1.2. Galimybė pertvarkyti valstybinių pensijų sistemą,

riboti valstybines pensijas

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad, paisant

Konstitucijos, įstatymu gali būti nustatytos kitokios, Konstitucijos 52 straipsnyje tie-

siogiai nenurodytos, pensijos, inter alia valstybinės pensijos.

Konstitucinio valstybės tarnybos instituto ypatumai lemia inter alia tai, kad įsta-

tymų leidėjas turi konstitucinius įgaliojimus įstatymu nustatyti pensijas ir (arba)

socialinės paramos, skiriamos tik valstybės tarnautojams ar atskiroms valstybės tar-

nautojų grupėms, kurių išskyrimas yra objektyviai pateisinamas, rūšis; įstatymu gali

būti nustatytos pensijos už tarnybą Lietuvos valstybei (Konstitucinio Teismo 2004 m.

gruodžio 13 d. nutarimas).

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys

įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgy-

ja teisę į tam tikrą įstatymo nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigoji-

mą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas

sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigo-

jimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,

2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei

reglamentuojant kitas pensijas, inter alia senatvės ar invalidumo pensijas. Valstybi-

nės pensijos skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti nuo valstybės tar-

nybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių ir kt. (Konstitucinio Teismo 2008 m.

gruodžio 24 d. nutarimas).

Vienais atvejais valstybinės pensijos yra skiriamos už tam tikrą tarnybą, kitais

atvejais – už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems

asmenims. Nustatant, kokiems asmenims skiriama ir mokama valstybinė pensija,

valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindus bei sąlygas, taip pat šios pensi-

jos dydžius privalu paisyti konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo,

protingumo ir proporcingumo principų; valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas

neturi tapti privilegija. Jeigu įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas tokio pensi-


nio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos šios pensijos,

pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, taip pat pensijų dydžius, nepaisytų Konstituci-

jos (pavyzdžiui, valstybines pensijas skirtų asmenims, kuriems tokios pensijos nega-

li būti skiriamos, nustatytų nepagrįstai didelius ar mažus tokių pensijų dydžius arba

nustatytų nepagrįstas tokių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas), toks pensinis ap-

rūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti ginamas. Privilegijų gynimas ir apsauga

reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo, teisingumo prin-

cipai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, taigi ir konstituci-

nis teisinės valstybės principas. Pavyzdžiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę

pensiją už tarnybą negalima įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į

pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai

trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų at-

sižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį, arba kitaip būtų pažeidžia-

mi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principai. Neatsižvelgus į pareigūnų ir

karių tarnybos specifi ką, konkrečių pareigų pobūdį ir kitas reikšmingas aplinkybes,

tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas

pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos

4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Be to, valstybinės pensijos savo prigimtimi

ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš

valstybės biudžeto, todėl, atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konsti-

tucijos, įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti

įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai. Aišku, įstaty-

mų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai vals-

tybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms).

Įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji valstybi-

nė pensija nebemokama. Kita vertus, kai valstybinės pensijos skiriamos už tam tikrą

tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems

asmenims, taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo

asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą

pensiją, ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsi-

pareigojimą. Tačiau Konstitucija neužkerta kelio pertvarkyti pensinio aprūpinimo

sistemą, inter alia taip, kad neliktų įstatymų nustatytų, Konstitucijos straipsnyje tie-

siogiai nenurodytų pensijų. Tokiu atveju įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisin-

gą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija

buvo paskirta ir mokama, taip pat turėtų būti numatytas pakankamas pereinamasis

laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą

tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. vals-

tybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams. Šių iš Konstitucijos kylan-

čių nuostatų nepaisymas gali lemti, kad atitinkamas teisinis reguliavimas gali (ir turi)

būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio

22 d. nutarimas).


2.1.2.1. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas

Tirdamas įstatymuose įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių vienos iš vals-

tybinių pensijų – pareigūnų ir karių valstybinės pensijos santykius, atitiktį Konstitu-

cijai, Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime konstatavo, kad įstatymu

gali būti nustatytos ir pensijos už tam tikrą tarnybą Lietuvos valstybei, taigi ir valsty-

binės pensijos pareigūnams ir kariams.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, nega-

li įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai

anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar dar-

bo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno

ar kario darbo užmokesčio dydį, arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingu-

mo ir proporcingumo principai. Jeigu įstatymų leidėjas, reguliuodamas pareigūnų ir

karių pensinį aprūpinimą, nepaisytų inter alia Konstitucijoje įtvirtintų atviros, tei-

singos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės imperatyvų, ypač jeigu jis

neatsižvelgtų į pareigūnų ir karių tarnybos specifi ką, konkrečių pareigų pobūdį ir ki-

tas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokėjimas taptų privilegija,

taigi toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti laiduojamas (Kons-

titucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pabrėžė, kad, nustatyda-

mas valstybinę pensiją, skiriamą už pareigūnų ir karių tarnybą, kuri mokama iš valsty-

bės biudžeto, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ir maksimalią tokios pensijos,

mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu,

kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protin-

gumo ir proporcingumo imperatyvas. Valstybei tenka pareiga vykdyti tuos turtinio

pobūdžio įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė įstatymu nustatydama tokį reguliavi-

mą, pagal kurį asmuo, atitinkantis įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į atitinkamo

dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Konstitucijos 23 straipsnį asme-

nys, kuriems valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo paskirta ir mokama, turi tei-

sę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos,

būtų mokamos ir toliau.

Įvertinęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos santykių ypatumus, Konstitu-

cinis Teismas taip pat konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija savo pri-

gimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų (taigi ir nuo

senatvės pensijos). Ši pensija skiriama asmenims už atliktą tarnybą Lietuvos valstybei

ir yra mokama iš valstybės biudžeto. Nurodyti ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų

leidėjas turi įgaliojimus nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad asmenims, neišėju-

siems iš tarnybos, tokia pensija nėra skiriama arba tokia pensija nėra mokama asme-

nims, kurie išėjo iš tarnybos ir kuriems buvo paskirta ir mokama pareigūnų ir karių

valstybinė pensija, kai jie grįžta į tarnybą, už kurią skiriama ir mokama pareigūnų ir

karių valstybinė pensija (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).


Vėlesniuose nutarimuose Konstitucinis Teismas, įvertinęs pareigūnų ir karių sta-

tuso ypatumus bei jiems skiriamos valstybinės pensijos prigimtį, konstatavo, kad dėl

valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės

tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio

13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal įstatymą

yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus dides-

nius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę

jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo nepriekaištingai atlikti savo tarnybą, nepikt-

naudžiauti įstatymuose jiems nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigū-

no ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Pareigūnų ir karių statuso

bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nusta-

tyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos

dėl to, kad pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės

pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygo-

mis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifi ką, taip pat gali nu-

statyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus,

sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybi-

nė pensija neskiriama (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

2.1.2.2. Teisėjų valstybinių pensijų ribojimas

Tirdamas įstatymuose įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių teisėjų vals-

tybinės pensijos santykius, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas 2006 m. rug-

pjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisėjui tokį

socialinį (materialinį) aprūpinimą, kuris atitiktų teisėjo statusą jam einant pareigas,

taip pat pasibaigus teisėjo kadencijai, t. y. įgaliojimų laikui (Konstitucinio Teismo

1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Pagal Konstituciją teisėjams nustatytos materia-

linės ir socialinės garantijos turi būti tokios, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą

ir jo orumą.

Teisėjų valstybinė pensija yra viena iš valstybinių pensijų rūšių, ši pensija sieja-

ma su teisėjo statusu. Jos gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio

draudimo įmokomis. Ši pensija nepakeičia valstybinio socialinio draudimo pensi-

jos, ji nėra pirminė ar pagrindinė pensija, taip pat nėra privilegija. Teisėjų valstybinės

pensijos (kaip ir kitų rūšių valstybinių pensijų) mokėjimo šaltinis yra valstybės biu-

džeto lėšos (Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją nu-

trūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, jis, paisydamas Konstitucijos, gali

nustatyti ir atvejus, kada teisėjo pensija (kuri yra siejama su teisėjo konstituciniu sta-

tusu) buvusiam teisėjui yra neskiriama ir (arba) paskirtoji teisėjų valstybinė pensija

buvusiam teisėjui nebemokama. Ypač pabrėžtina, kad visi tokie atvejai turi būti grin-

džiami Konstitucija. Įstatymu nustatant atvejus, kada teisėjo pensija buvusiam tei-


sėjui neskiriama, turi būti atsižvelgiama inter alia į konstitucinius teisėjo įgaliojimų

nutrūkimo pagrindus. Priešingu atveju būtų nepaisoma konstitucinio teisėjo ir teis-

mų nepriklausomumo principo, suponuojančio teisėjo socialines (materialines) ga-

rantijas nutrūkus jo įgaliojimams, būtų pažeistas Konstitucijos 109 straipsnis3. Lygiai

taip pat Konstitucijos 109 straipsnis būtų pažeistas, jeigu nebūtų galima konstituciš-

kai pagrįsti, kodėl buvusiam teisėjui yra nebemokama paskirtoji teisėjų valstybinė

pensija. Jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garanti-

ją nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, ši garantija yra ginama ne tik

pagal Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal jos 52 straipsnį (Konstitucinio Teismo

2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

2.2. PENSIJŲ MAŽINIMAS VALSTYBĖJE SUSIDARIUS YPATINGAI

SITUACIJAI

Nors, kaip minėta, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitu-

cijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ suponuoja įstatymų leidėjo parei-

gą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris inter alia užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms

mokėti, sukaupimą ir pensijų mokėjimą, valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga si-

tuacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms

mokėti. Tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti ko-

reguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu

būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konsti-

tucines vertybes. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol

valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio

23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m.

gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Aiškindamas įstatymų leidėjo teisę koreguoti pensijų teisinį reguliavimą vals-

tybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai, Konstitucinis Teis-

mas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, kad itin sunkios ekonominės,

fi nansinės padėties (dėl ekonomikos krizės) susiklostymas valstybėje savaime nesu-

ponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų santykių teisinį reguliavimą – ma-

žinti paskirtas ir mokamas pensijas. Susiklosčius itin sunkiai ekonominei, fi nansinei

padėčiai valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių ekonomikos krizei įveikti ir

lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimui užtikrinti. Valstybės institucijos, formuo-

jančios ir vykdančios valstybės ekonomikos, fi nansų politiką, negali pirmiausia im-

tis tokių ekonomikos, fi nansų krizės įveikimo priemonių, kurias įgyvendinant krizės

įveikimo našta būtų užkrauta asmenims, inter alia mažinti pensijų, kitų socialinių

3 „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.

Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.

Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.“


garantijų. Priemonės sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai valstybėje įveikti turi

būti įgyvendinamos kompleksiškai, jos turi būti suderintos, inter alia taip, kad nebū-

tų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta asmens ir visuomenės interesų pusiausvyra. Tik

ypatingu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma (nepa-

vyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis regulia-

vimas gali būti koreguojamas jas mažinant. Net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos

ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą as-

mens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą.

Konstitucinis proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės

turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos

minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai la-

biau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinis proporcingumo principas in-

ter alia reiškia ir tai, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai

ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas siekiant už-

tikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konsti-

tucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį

pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeis-

tos iki itin sunkios ekonominės, fi nansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos

pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime taip pat konstatavo,

jog konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo

principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios

net ir valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai nustatytos pensi-

jos būtų nemažinamos. Nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal

Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų su-

mažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio as-

mens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos.

Pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus

poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai ne-

gali būti mažinama.

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime išaiškino, jog doktri-

ninė nuostata, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol,

kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, inter alia yra ekonomikos krizė, ne-

gali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą valstybė, įstatymų leidėjui sumažinus

paskirtas ir mokamas pensijas, per ekonomikos krizę yra atleidžiama nuo pareigos

ieškoti būdų sukaupti lėšų, reikalingų pensijoms mokėti; priešingai, jeigu dar iki eko-

nomikos krizės pabaigos atsiranda galimybė sukaupti (gauti) lėšų, būtinų iki pensijų

sumažinimo buvusio dydžio pensijoms mokėti, teisinis reguliavimas, pagal kurį pen-

sijos buvo sumažintos, turi būti panaikintas.

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime pažymėjo, kad pa-

gal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus konstitucinius teisinės valstybės ir atsakin-


go valdymo principus, valstybės institucijos, formuojančios ir vykdančios valstybės

ekonomikos, fi nansų politiką, turi įvertinti ir tai, kad dėl ypatingų aplinkybių (ekono-

mikos krizės ir kt.) valstybėje gali susidaryti itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis.

Todėl valstybės institucijos turi imtis visų įmanomų priemonių valstybės ekonomi-

kos raidos tendencijoms prognozuoti ir galimam tokių itin sunkių ekonominių, fi -

nansinių situacijų susidarymui pasirengti.

Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime apibūdino, kaip turi

pasireikšti itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis (ekonomikos krizė), kad būtų

pagrindas laikinai mažinti asmenų pensijas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad

laikinai mažinti asmenų pensijas galima tik esant tokiai itin sunkiai ekonominei, fi -

nansinei padėčiai, kai inter alia pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip su-

trikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Toks pensijų

mažinimas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės

ekonominę, fi nansinę padėtį. Taigi tik kai yra ofi cialiai konstatuota, kad valstybėje

susiklostė netrumpalaikė itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis, dėl kurios valsty-

bė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, įstatymų leidėjas gali laikinai mažin-

ti pensijas.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas minėtame sprendime nepasakė, kokia

institucija ir kokiu aktu turi ofi cialiai konstatuoti, kad valstybėje susiklostė netrum-

palaikė itin sunki ekonominė, fi nansinė padėtis, dėl kurios valstybė nebegali vykdyti

prisiimtų įsipareigojimų.

Dėl laikotarpio, kurį gali būti mažinamos asmenų pensijos, Konstitucinis Teis-

mas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, kad konstitucinė valstybės biu-

džeto samprata, inter alia konstitucinis biudžetinių metų institutas, suponuoja tai,

kad, valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl ku-

rios valstybės ekonominė, fi nansinė padėtis pakinta taip, kad inter alia nėra užtikri-

namas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas turi

būti koreguojamas mažinant pensijas, mažinti pensijas galima ne ilgiau kaip vieniems

biudžetiniams metams. Iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui

kyla pareiga svarstant bei tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti re-

alią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, fi nansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra

itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutri-

kęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biu-

džetiniams metams turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų

mokamos sumažintos pensijos.

2.2.1. Senatvės pensijų mažinimas

Aiškindamas dėl susidariusios ypatingos situacijos sumažintų senatvės pensijų

kompensavimo klausimą, Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime

konstatavo, kad teisinio reguliavimo koregavimas mažinant senatvės pensijas net ir


dėl to, kad valstybėje susidarė ypatinga situacija (kilo ekonomikos krizė ir kt.), reiš-

kia asmens konstitucinės socialinės garantijos – senatvės pensijos ribojimą. Teisinio

reguliavimo koregavimas, kuriuo senatvės pensijos mažinamos dėl to, kad, valstybėje

susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), ekonominė, fi nansinė

padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokė-

ti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ri-

bojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė,

todėl įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos

krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, ma-

žindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo

paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, kurį tai-

kant valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos,

per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senat-

vės pensijos sumažinimo.

2.2.2. Valstybinių pensijų mažinimas

Aiškindamas galimybę dėl susidariusios ypatingos situacijos mažinti valstybines

pensijas, kurios, kaip minėta, nėra expressis verbis nurodytos Konstitucijos 52 straips-

nyje, Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime pažymėjo, kad vals-

tybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės pensijų,

taip pat nuo invalidumo pensijų, ypatumai suponuoja tai, kad, valstybėje esant itin

sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti

pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, ap-

saugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjas gali koreguoti tokių skirtingos

prigimties pensijų teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas didesniu mastu nei

senatvės ar invalidumo pensijas, tačiau tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios

ekonominės, fi nansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensi-

jų dydžių proporcijos.

Dėl susidariusios ypatingos situacijos sumažintų valstybinių pensijų kompensa-

vimo klausimu Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo,

kad teisinio reguliavimo koregavimas dideliu mastu mažinant valstybines pensijas

dėl to, kad, valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.),

ekonominė, fi nansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų vals-

tybinėms pensijoms mokėti, sukaupimas, yra esminis šių pensijų teisinio reguliavi-

mo pakeitimas, todėl įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia

dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms

pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti

asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų

kompensavimo mechanizmą, kurį taikant valstybė įsipareigotų tokiems asmenims,

nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti


jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo. Valstybinių pensijų

ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų sumažini-

mo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės

ar invalidumo pensijų sumažinimo.

3. ĮGYTŲJŲ TEISIŲ IR PRIVILEGIJŲ SANTYKIS

Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime pažymėjo, kad privile-

gija – tai išimtinė teisė arba lengvata, suteikiama asmeniui, organizacijai, kitam su-

bjektui.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnio

2 dalyje4 yra įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas

(2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruo-

džio 3 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 12 d., 2010 m. gegužės 28 d. nuta-

rimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucija nesaugo ir

negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos. Privilegijų gy-

nimas ir apsauga reikštų, kad yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygiateisiškumo,

teisingumo principai, Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas, tai-

gi ir konstitucinis teisinės valstybės principas (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos

5 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

Tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatytos privilegijos, prieštarautų

Konstitucijai, Konstitucinis Teismas ypač pabrėžė 2007 m. spalio 22 d. nutarime, ku-

riame konstatavo, kad valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas neturi tapti pri-

vilegija. Konstitucinis Teismas tiek šiame, tiek kituose nutarimuose (2003 m. liepos

4 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), kaip minėta, yra konstatavęs, kad, pavyz-

džiui, nustatant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą negalima įtvirtin-

ti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba

tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas,

arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario dar-

bo užmokesčio dydį, arba kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo ir propor-

cingumo principai. Neatsižvelgus į pareigūnų ir karių tarnybos specifi ką, konkrečių

pareigų pobūdį bei kitas reikšmingas aplinkybes, tokios pensijos skyrimas ir mokė-

jimas taptų privilegija ir toks pensinis aprūpinimas pagal Konstituciją negalėtų būti

laiduojamas.

Vadinasi, pagal Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną Konstitucija nesau-

go ir negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos. Taigi leis-

tinumo riboti privilegijas klausimas apskritai negali būti keliamas.

4 „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,

socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“


4. IŠVADOS

1. Įstatymu turi būti nustatytos Konstitucijos 52 straipsnyje išvardytos pensijos

(senatvės, invalidumo) ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės ir mai-

tintojo netekimo atvejais), taip pat įstatymu gali būti nustatytos ir kitos (Konstitucijos

52 straipsnyje nenurodytos) pensijos bei socialinės paramos rūšys.

2. Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpini-

mą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gy-

nimo priemones.

3. Jeigu pertvarkant socialinių garantijų sistemą ar atskirų socialinių garantijų

struktūrą yra sumažinama socialinių garantijų apimtis, juo labiau jeigu tam tikrų

socialinių garantijų nebelieka, turi būti nustatytas teisingas patirtų praradimų kom-

pensavimo asmenims, kuriems tos socialinės garantijos buvo pagrįstai nustatytos,

mechanizmas.

4. Jeigu būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, to-

kia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoj jos neįtvirtinus kitos.

5. Įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema gali būti pertvarkoma tik

paisant Konstitucijos, tik įstatymu ir tik laiduojant Konstitucijoje numatytas senatvės

ir invalidumo pensijas.

6. Kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir

mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis sietini ir su šio asmens nuosavybės

teisių apsauga, t. y. pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai as-

pektai.

7. Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių so-

cialinio draudimo pensijų ir yra mokamos iš valstybės biudžeto, todėl, atsižvelgiant

į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos, įstatymu gali būti nustaty-

tas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos

maksimalaus dydžio nustatymo būdai.

8. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus,

kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinky-

bėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kai paskirtoji vals-

tybinė pensija nebemokama.

9. Pertvarkant pensinio aprūpinimo sistemą valstybinės pensijos gali būti panai-

kintos, tačiau tokiu atveju įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą patirtų pra-

radimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta

ir mokama, taip pat turėtų būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per

kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal

ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą valstybinę pensiją, galėtų pasi-

rengti tokiems pakeitimams.

10. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, fi nansinei padėčiai (dėl eko-

nomikos krizės ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų


santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir

mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuome-

nės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Negali būti mažinama pensija,

kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus porei-

kius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

11. Itin sunkios ekonominės, fi nansinės padėties (dėl ekonomikos krizės ir kt.)

susiklostymas valstybėje savaime nesuponuoja įstatymų leidėjo teisės koreguoti pen-

sijų santykių teisinį reguliavimą – mažinti paskirtas ir mokamas pensijas. Tik ypatin-

gu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma (nepavyksta)

sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas

gali būti koreguojamas jas mažinant.

12. Net ir dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, fi nansinės

padėties (dėl ekonomikos krizės ir kt.) paskirtos ir mokamos pensijos negali būti

mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pu-

siausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą.

13. Dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, fi nansinės padėties

(dėl ekonomikos krizės ir kt.) valstybines pensijas galima mažinti didesniu mastu nei

senatvės ar invalidumo pensijas, tačiau tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios

ekonominės, fi nansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensi-

jų dydžių proporcijos.


(dėl ekonomikos krizės ir kt.) sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y.

tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija. Mažinti pensijas galima ne il-

giau kaip vieniems biudžetiniams metams. Svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės

biudžetą įstatymų leidėjui kyla pareiga iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiu-

sią ekonominę, fi nansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar paja-

mų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali

vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir todėl kitiems biudžetiniams metams turi būti nu-

statomas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų mokamos sumažintos pensijos.


(dėl ekonomikos krizės ir kt.) mažindamas senatvės pensijas įstatymų leidėjas priva-

lo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių

praradimų kompensavimo mechanizmą, kurį taikant valstybė įsipareigotų, nebelikus

minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti tokių as-

menų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo. Praradimai, atsi-

radę dėl valstybinių pensijų sumažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu

nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų sumažinimo.

16. Pagal Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną Konstitucija nesaugo ir

negina tokių asmens įgytų teisių, kurios savo turiniu yra privilegijos, todėl leistinu-

mo riboti privilegijas klausimas apskritai negali būti keliamas.

166

KAI KURIE KONSTITUCINIO TEISMO

JURISPRUDENCIJOS ASPEKTAI

(2010 M. BIRŽELIO 15 D.–2011 M. GEGUŽĖS 15 D.)

Ramutė Ruškytė

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 15 d.–2011 m. ge-

gužės 15 d. priėmė 13 nutarimų, vieną išvadą. Konstitucinės justicijos bylose, ku-

riose buvo priimti nutarimai, išnagrinėta 40 prašymų: 37 prašymus pateikė teismai,

3 prašymus – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupė. Konstitucinio Teismo nutari-

muose dvidešimt šešios įstatymų nuostatos ir viena Lietuvos Respublikos Prezidento

dekreto nuostata pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstituci-

jai (Respublikos Prezidento dekreto nuostata – dar ir įstatymui); dvidešimt įstatymų

nuostatų pripažinta neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl Konstitucinio Teismo

baigiamųjų aktų buvo pareikštos 7 atskirosios nuomonės.

Taip pat buvo priimti 8 sprendimai, 3 iš jų – dėl Konstitucinio Teismo nutarimų

išaiškinimo. Be to, vienu sprendimu buvo priimtas pareiškėjo prašymas. Taip būna

tuomet, kai tarp išankstinį tyrimą atlikusio teisėjo ir Konstitucinio Teismo pirmi-

ninko kyla nesutarimų dėl pareiškėjo prašymo priėmimo1. (Šiuo atveju Seimo narių

grupė pateikė prašymą ištirti įstatymo nuostatų, įtvirtinančių Respublikos Preziden-

to valstybinės našlių rentos mokėjimą kadenciją baigusio Respublikos Prezidento su-

tuoktinei, atitiktį Konstitucijai.)

Priimti 3 sprendimai, kuriais atsisakyta nagrinėti pareiškėjų prašymus (vienu

atveju pareiškėjas neturėjo locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą, antru atveju at-

sisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl to, kad jame nebuvo tyrimo dalyko, trečiu

atveju pareiškėjas prašė spręsti teisės taikymo klausimą). Dar vienu sprendimu atsi-

sakyta aiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas dėl to, kad buvo prašoma

ne tiek išaiškinti anksčiau priimto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, kiek at-

sakyti, kaip, įsigaliojus nutarimui, turi būti taikomi atitinkamus santykius reglamen-

tuojantys teisės aktai (kuriais reguliuojamos su pagrindinės miško žemės naudojimo

paskirties ar miško naudmenų keitimu susijusios procedūros).

1 Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnis:

„Atlikęs išankstinį tyrimą ir reikalingus parengiamuosius veiksmus, teisėjas surašo pažymą su pa-

siūlymais ir praneša apie ją:

1) Konstitucinio Teismo pirmininkui, siūlydamas priimti prašymą ar paklausimą ir pradėti rengti

bylą <...>;

2) Konstitucinio Teismo pirmininkui, siūlydamas sugrąžinti prašymą ar paklausimą pareiškėjui <...>;

3) <...>

Spręsdamas šio straipsnio pirmosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus klausimus, Konstitucinio

Teismo pirmininkas priima potvarkius. Jei dėl minėtų klausimų tarp teisėjo ir Konstitucinio Teismo

pirmininko kyla nesutarimų, tokie klausimai perduodami svarstyti ir spręsti Konstitucinio Teismo

tvarkomajam posėdžiui.“

◆ KAI KURIE KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJOS ASPEKTAI 167

Kai kuriuos aptariamojo laikotarpio Konstitucinio Teismo nutarimus, kuriais

pripažintas įstatymų prieštaravimas Konstitucijai, įstatymų leidėjas jau yra įgyven-

dinęs. Antai Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimu Konstitucinio akto

„Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsniui2

prieštaraujančiu pripažintas Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendra-

darbiavimo renginių įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje3 įtvirtintas reguliavimas buvo

pakeistas jau Seimo 2011 m. balandžio 19 d. įstatymu.

Per pastaruosius metus Konstitucinis Teismas, aiškindamas įvairias Konstituci-

jos normas ir principus, toliau plėtojo konstitucinę doktriną, susijusią su asmens teise

į teisminę gynybą, teise į socialinę paramą, teise gauti teisingą apmokėjimą už darbą

(inter alia už viršvalandinį darbą), teise gauti žalos atlyginimą iš nusikaltimą pada-

riusių asmenų. Buvo išplėtoti tam tikri teisėjo konstitucinio statuso, teisėjų nepri-

klausomumo, jų socialinių garantijų (įskaitant teisę gauti valstybinę pensiją) aspektai.

Plačiau išaiškintas konstitucinis Seimo nario statusas, taip pat valstybės pareigūnų

statusas, inter alia jų atsakomybė. Plėtota prokurorų konstitucinio statuso doktrina,

aiškinti prokurorų nepriklausomumo ir jų funkcijų vykdymo klausimai.

Konstitucinis Teismas, plėtodamas ankstesnę savo doktriną, aiškino Konstitu-

cijos 46 straipsnyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės, valstybės pareigos ginti

vartotojo interesus ir Konstitucijos 84 straipsnyje nustatytos Respublikos Prezidento

teisės teikti valstybinius apdovanojimus turinį.

Buvo gerokai išplėtota valstybės gynimo konstitucinių pagrindų doktrina, išaiš-

kintas Konstitucijos 137 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad „Lietuvos Respublikos

teritorijoje negali būti <...> užsienio valstybių karinių bazių“4, ir Konstitucinio akto

„Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straipsnyje

įtvirtinto imperatyvo, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusi-

jos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių <...> kariuome-

nės dalinių“, turinys.

Konstitucinio Teismo jurisprudenciją apžvelgsiu tokiais aspektais: 1) pirmiau-

sia panagrinėsiu tas bylas, kuriose tirta teisės aktų, reguliuojančių Seimo nario teises

2 Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ 3 straips-

nyje įtvirtintas imperatyvas, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepri-

klausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių <...> kariuomenės dalinių“.3 Konstitucinis Teismas 2011 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad ginčijama norma, pagal kurią lei-

džiamas Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių karinių vienetų, karių ir karinėms pajėgoms pri-

skirtų civilių tarnautojų dalyvavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje organizuojamuose „kituose

renginiuose“, tačiau nenustatomi aiškūs, konstituciškai pateisinami tokio dalyvavimo pagrindas, tiks-

las, pobūdis, prieštarauja Konstitucijai.4 Minėtame nutarime konstatuota: „Konstitucijos 137 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos

teritorijoje negali būti užsienio valstybių karinių bazių, reiškia inter alia tai, kad Lietuvos Respublikos

teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Toks drau-

dimas inter alia nereiškia, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti tokių karinių bazių, kurias

pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, inter alia Seimo ratifi kuotą kolektyvinės gynybos su-

tartį, valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valstybėmis sąjungininkėmis“ (čia

ir toliau citatose kursyvu išskirta mano. – R. R.).

Ramutė Ruškytė ◆168

ir pareigas, asmens teisę būti savivaldybės tarybos nariu, asmens teisę būti renka-

mam į Europos Parlamentą, atitiktis Konstitucijai; 2) paskui aptarsiu bylą, kurioje

spręstas asmens teisės gauti žalos atlyginimą klausimas; 3) toliau apibūdinsiu bylas,

kuriose, pareiškėjų manymu, įstatymų nustatytas teisinis reguliavimas prieštaravo

konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės, teisėjų nepriklausomumo princi-

pams; taip pat pristatysiu dvi bylas, kuriose tirta, ar, kaip teigė pareiškėjai, įstaty-

mai neįtvirtino teisingo apmokėjimo už darbą teisėjams, dirbantiems viršvalandinį

darbą ir poilsio bei švenčių dienomis, nenustatė teisėjams teisingo valstybinės pen-

sijos dydžio; 4) supažindinsiu su viena byla, kurioje plėtota valstybinių apdovano-

jimų doktrina.

Atrinktos konkrečios bylos, kurios galbūt gali sietis ir su Lenkijoje galimomis si-

tuacijomis arba kurios buvo aktualios visuomenei.

I. SEIMO NARIO STATUSAS, RINKIMŲ TEISĖ

Konstitucinis Teismas, interpretuodamas Seimo nario konstitucinį statusą, jau

anksčiau yra konstatavęs:

a) dalyvauti Seimo posėdžiuose yra Seimo nario konstitucinė pareiga; Seimo na-

rio elgesys, kai jis be ypač svarbios pateisinamos priežasties nedalyvauja Seimo po-

sėdžiuose, vertintinas kaip Seimo nario – Tautos atstovo konstitucinės priedermės

neatlikimas; Seimo sesijos nėra vienintelė Seimo veiklos forma;

b) Konstitucijos 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Seimas kasmet renkasi į

dvi eilines sesijas – pavasario ir rudens, kad pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną

ir baigiasi birželio 30 dieną, kad rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi

gruodžio 23 dieną, kad Seimas gali nutarti sesiją pratęsti;

c) su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu yra nesuderinama jokia Seimo

nario veikla Lietuvos, užsienio valstybės ar tarptautinėje įstaigoje, įmonėje, jeigu ši

veikla yra susijusi su pareigų užėmimu, darbo atlikimu (vadinamųjų garbės pareigų

užėmimu), neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ir į tai, ar už tą

veiklą yra atlyginama.

Aiškindamas šias doktrinines nuostatas Konstitucinis Teismas savo 2011 m. va-

sario 23 d. sprendime išsamiau atskleidė konstitucinės Seimo nario teisės gauti atly-

ginimą už kūrybinę veiklą turinį.

1. Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimas

Seimo narys – Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas savo prašyme

Konstituciniam Teismui iš esmės kėlė klausimą, ar Seimo nario paskaitų pagal autori-

nę sutartį skaitymas, taip pat jo dalyvavimas televizijos projektuose yra suderinamas

su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu; be to, Konstitucinio Teismo buvo pra-

šoma išaiškinti, ar pagal Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktą Seimo nario įgaliojimai

nutrūksta, kai jis neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis.


1) Seimo narys prašė inter alia išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2004 m. lie-

pos 1 d. nutarimo:

a) formuluotė „Sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies

formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“

apima ir Seimo nario veiklą tose privačiose įstaigose ar įmonėse, atliekamą pagal tei-

sinę ar kitokią sutartį, bet laisvu nuo Seimo posėdžių laiku ir negaunant už tą veiklą

jokio atlyginimo ar kitų rūšių piniginių išmokų5.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad minėta formuluotė apima bet kokią veiklą

Lietuvos, užsienio ar tarptautinėje privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba

atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo

atlikimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, kitų užduočių

atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir pan. (įskaitant dalyvavimą kole-

gialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose), neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla

yra nuolatinė, ar laikina, ar vienkartinio pobūdžio (epizodinė), į tai, ar už tą veiklą

yra atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama, į

tai, ar ta veikla teisės aktuose yra įvardijama kaip darbas, ar kaip nors kitaip, į tai, ar

toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje yra, ar nėra dar ir kitų asmenų, užsiimančių ko-

kia nors veikla, į tai, ar ta veikla yra vadovaujanti, ar ne, į tai, ar asmuo tai veiklai yra

renkamas, ar skiriamas, į tai, ar ta veikla yra įforminama kokia nors teisine sutartimi

arba kitu teisės aktu, ar yra atliekama be teisinės sutarties arba kito teisės akto, neatsi-

žvelgiant į tai, ar ta veikla vykdoma Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės

veiklos, ar poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų metu;

b) teiginys „Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypa-

tumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan.

santykių subjektas“ reiškia, kad Seimo narys negali šios teisės įgyvendinti sudaryda-

mas autorinę sutartį ir gaudamas atlyginimą už sutartyje numatytą ir atliktą darbą6.

Konstitucinis Teismas išaiškino, jog minėtas teiginys inter alia reiškia, kad Sei-

mo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. tokią veiklą, kurios rezultatas

yra kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė

ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė (kūrinys); Seimo nario kons-

titucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendinama inter alia sudarant sutar-

tį, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykių.

Sprendžiant, kokie santykiai tarp šalių yra susiklostę konkrečios sutarties pagrindu,

turi būti vertinama ne tik tai, kaip ta sutartis pavadinta, bet ir tai, koks yra jos turinys.

Vadinasi, kiekvienu atveju būtina individualiai įvertinti, ar tokia sutartimi reguliuoja-

mi konstitucinę kūrybinės veiklos sampratą atitinkantys santykiai. Seimo narys, įgy-

vendindamas kūrybinės veiklos laisvę, turi paisyti Seimo nario, kaip Tautos atstovo,

5 Šio prašymo dalis buvo susijusi su tuo, kad kai kurie Seimo nariai veda televizijos laidas komerciniuo-

se televizijos kanaluose ir tai buvo svarstyta Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. 6 Šio prašymo dalis buvo susijusi su tuo, kad vienas Seimo narys darbo metu skaitė paskaitas Viešojo

administravimo institute.


konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų, inter alia vengti vie-

šųjų ir privačiųjų interesų konfl iktų. Konstatuota, kad Seimo narys gali gauti atlygi-

nimą už paskaitą, atitinkančią kūrinio sampratą, jeigu jis ją sukūrė įgyvendindamas

kūrybinės veiklos laisvę nebūdamas darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektu. Kiek-

vienu atveju būtina individualiai įvertinti, ar tokia sutartimi reguliuojami konstituci-

nę kūrybinės veiklos sampratą atitinkantys santykiai.

2) Seimo narys taip pat prašė išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos

1 d. nutarimo teiginys „Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktą Seimo nario įga-

liojimai nutrūksta, jeigu jis neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario parei-

gomis“ reiškia, kad „Seimo nario įgaliojimai nutrūksta automatiškai, priėmus Seimo

nutarimą ir netaikant jokių specialių parlamentinių procedūrų“.

Konstitucinis Teismas išaiškino, jog šis teiginys inter alia reiškia, kad įstatymų

leidėjas turi nustatyti tvarką, kurią taikant būtų užtikrintas teisingas teisinis procesas

ir būtų galima tinkamai ištirti bei nustatyti, ar Seimo narys perėjo (neperėjo) dirb-

ti arba neatsisakė (atsisakė) darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, ir būtų

galima priimti teisingą sprendimą dėl Seimo nario mandato.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkte nu-

statytas savarankiškas Seimo nario mandato netekimo pagrindas – kai Seimo narys

pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis. Tai

suponuoja būtinybę atlikti Seimo nario veiklos tyrimą, kad būtų galima nustatyti ati-

tinkamas aplinkybes ir konstatuoti faktą, kad Seimo narys perėjo dirbti arba neatsi-

sakė darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis.

2. Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvada

Bylos esmė. Pareiškėjas – Seimas nutarimais7 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su pa-

klausimais, ar Seimo narių A. S. ir L. K., kuriems pradėtas apkaltos procesas, konkretūs

veiksmai, nurodyti Seimo specialiųjų tyrimo komisijų išvadose, prieštarauja Konstitu-

cijai8. Vienas Seimo narys (L. K.) laikotarpiu, kai nevyksta Seimo eilinė sesija9 (pagal

Konstituciją Seimas renkasi į dvi eilines – pavasario (nuo kovo 10 d. iki birželio 30 d.)

ir rudens (nuo rugsėjo 10 d. iki gruodžio 23 d.) – sesijas), asmeniniais tikslais keliavo

po Azijos šalis (nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2010 m. vasario 4 d.), kitas Seimo narys

(A. S.) pratęstos Seimo eilinės sesijos plenariniame posėdyje balsavo ne tik už save, bet

ir už išvykusį Seimo narį L. K. jo paties elektronine balsavimo kortele. Išvykęs atosto-

gauti Seimo narys L. K. dėl to nesikreipė į Seimo valdybą ir vėliau, jau būdamas užsie-

nyje, nepranešė, kad negalės dalyvauti posėdžiuose. Seimo narys nedalyvavimą Seimo

7 Seimo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimai Nr. XI-837 ir XI-838. 8 Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalis:

„Konstitucinis Teismas teikia išvadas:

<...>

4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieš-

tarauja Konstitucijai.“9 Nutarimą dėl Seimo rudens sesijos pratęsimo Seimas priėmė 2009 m. gruodžio 17 d.


posėdyje motyvavo tuo, kad negavo bilietų grįžti anksčiau, nei buvo iš anksto suplana-

vęs. Turizmo kompanijos atstovė pakeitė parodymus byloje: ji Seimo specialiajai tyrimo

komisijai liudijo, kad skrydis buvo užsakytas tik į vieną pusę, o Konstitucinio Teismo

viešame posėdyje teigė priešingai, t. y. kad Seimo narys galėjo grįžti ir anksčiau.

Faktinė situacija. I. Seimo specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui

L. K. nustatė keturis Seimo nario L. K. veiksmus, kurie buvo pagrindas jam pradėti

apkaltos procesą Seime:

1) išvykimas į užsienio kelionę ir dėl to nedalyvavimas be pateisinamos priežas-

ties 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Seimo plenariniuose posėdžiuose,

2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose;

2) išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais faktais dangstydamas savo nedalyvavi-

mą Seimo plenariniuose posėdžiuose ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuo-

se, Seimo narys L. K. tyčia melavo Seimui;

3) Seimo nario pažymėjimo palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti, dėl kurių

susidarė sąlygos šiuo Seimo nario pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui;

4) Seimo nariui L. K. išduoto diplomatinio paso naudojimas asmeninės užsie-

nio kelionės metu.

II. Seimo specialioji tyrimo komisija dėl apkaltos Seimo nariui A. S. nustatė du Sei-

mo nario A. S. veiksmus, kurie buvo pagrindas jam pradėti apkaltos procesą Seime:

1) naudojimasis kito Seimo nario, L. K., pažymėjimu Seimo plenariniuose posė-

džiuose ir sąmoningas balsavimas už jį 11 kartų;

2) išsakymas viešojoje erdvėje teiginių, kuriais pateiktos tikrovės neatitinkančios

balsavimo už Seimo narį L. K. aplinkybės.

Doktrininiai teiginiai. 1. Pagal Konstituciją Seimo narys yra profesionalus po-

litikas. Seimo veiklos nepertraukiamumas suponuoja ir Seimo nario, kaip Tautos at-

stovo, veiklos nepertraukiamumą.

2. Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis statusas suponuoja Seimo na-

rio konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, taigi ir jo pareigą dalyvauti Seimo posė-

džiuose, kuri apima inter alia jo pareigą dalyvauti ir tų Seimo struktūrinių padalinių,

kurių narys jis yra, darbe, vykdyti kitus Konstitucijoje, įstatymuose ir Seimo statute

nustatytus Seimo nario įgaliojimus.

3. Pagal Konstituciją negalima tokia situacija, kad visas laikas tarp Seimo sesijų,

juo labiau laikas Seimo sesijos (inter alia pratęstos Seimo sesijos) metu, nors ir ne-

vyksta Seimo ar jo struktūrinių padalinių, kurių narys Seimo narys yra, posėdžiai,

būtų traktuojamas kaip prilygstantis Seimo nario atostogoms.

4. Tai, kad įstatymu nėra nustatytos Seimo nario kasmetinės mokamos atostogos,

nereiškia, kad Seimo narys savo nuožiūra, be Seimo statute nustatyto struktūrinio pa-

dalinio pritarimo, gali pasirinkti savo atostogų laiką, inter alia Seimo sesijos metu, ir dėl

to nevykdyti Seimo nariui Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų pareigų.

Nustatant, ar Seimo narys savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, kiek-

vienu atveju būtina įvertinti veiksmų pobūdį, jų turinį, atlikimo aplinkybes, laiką,


vietą, sistemingumą, pakartotinumą, trukmę, veiksmus atlikusio asmens elgesį po jų

padarymo, kitas reikšmingas aplinkybes. Šia nuostata Konstitucinis Teismas turėjo

vadovautis įvertindamas, ar Seimo nario L. K. nedalyvavimas Seimo posėdžiuose yra

Konstitucijos pažeidimas ir, jei yra, ar toks Konstitucijos pažeidimas yra šiurkštus.

Pagal ankstesnę Konstitucinio Teismo doktriną už priesaikos sulaužymą ir

šiurkštų Konstitucijos pažeidimą gali būti panaikintas Seimo nario mandatas10.

Sprendžiant Seimo narių apkaltos klausimą buvo plėtojami doktrininiai teiginiai

dėl Seimo nario laisvo mandato, mandato individualumo: Seimo nario konstitucinis

statusas, integruojantis Seimo nario pareigas, teises, veiklos garantijas, atsakomybę,

suponuoja tai, kad Seimo narys iš Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų ky-

lančias Seimo nario – Tautos atstovo teises ir pareigas privalo įgyvendinti tik pats as-

meniškai, jis jokia forma negali perleisti kitam asmeniui, inter alia Seimo nariui, savo,

kaip Seimo nario, teisių ir konstitucinių pareigų vykdymo. Seimo nario mandato in-

dividualumas suponuoja ir tai, kad joks asmuo, inter alia Seimo narys, negali perimti

kito Seimo nario – Tautos atstovo teisių ir pareigų, inter alia teisės balsuoti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jeigu per balsavimą vienas Seimo narys

balsuoja už kitą Seimo narį ir taip išreiškia ne Seimo nario, už kurį balsuojama, bet

savo valią, nepaisoma iš Konstitucijos, inter alia jos 69 straipsnio11, kylančių įstaty-

mų priėmimo procedūros reikalavimų, iškreipiami balsavimo rezultatai, sudaromos

prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą Seimo nario laisvo mandato principą, ne-

paisoma Seimo nario mandato individualumo reikalavimo.

Konstitucinio Teismo išvada. Konstitucinis Teismas pateikė tokią išvadą dėl Sei-

mo specialiosios tyrimo komisijos nustatyto Seimo nario A. S. vieno veiksmo: naudo-

jimasis Seimo nario L. K. Seimo nario pažymėjimu Seimo plenariniuose posėdžiuose

ir sąmoningas balsavimas už jį 8 kartus prieštarauja Konstitucijai. Taip Seimo narys

A. S. šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

Bylos dalį dėl A. S. teiginių, kuriais pateiktos tikrovės neatitinkančios balsavimo

už Seimo narį L. K. aplinkybės, išsakymo viešojoje erdvėje Konstitucinis Teismas nu-

traukė.

10 Konstitucinis Teismas, jau ankstesnėje savo byloje nagrinėdamas Respublikos Prezidento apkaltos bylą,

buvo suformulavęs doktrininę nuostatą, kad Respublikos Prezidento priesaikos sulaužymas kartu yra

šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulau-

žymas. Tokia nuostata buvo grindžiamas Konstitucinio Teismo teiginys, kad asmuo, kuris už šiurkštų

Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų, pagal

Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, negali užimti Konstitu-

cinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kito teismo teisėjo, Vyriau-

sybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų,

kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.11 Konstitucijos 69 straipsnis:

„Įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.

Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė

visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių

įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.

Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.“


Konstitucinis Teismas pateikė tokią išvadą dėl dviejų iš keturių Seimo nario L. K.

veiksmų:

1) Seimo nario L. K. veiksmai – išvykimas į užsienio kelionę ir dėl to nedalyva-

vimas be pateisinamos priežasties 2010 m. sausio 13, 14, 19, 20, 21 d. vykusiuose Sei-

mo plenariniuose posėdžiuose, 2010 m. sausio 15, 20 d. vykusiuose Seimo Sveikatos

reikalų komiteto posėdžiuose prieštarauja Konstitucijai; šiais veiksmais Seimo narys

L. K. sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją;

2) Seimo nario L. K. veiksmas – jam išduoto Lietuvos Respublikos diplomatinio

paso naudojimas asmeninės užsienio kelionės metu neprieštarauja Konstitucijai.

Bylos dalį dėl Seimo paklausimo dėl išvados, ar kiti du Seimo nario L. K. veiks-

mai, kuriais jis, išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais faktais dangstydamas savo ne-

dalyvavimą Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose, tyčia melavo Seimui, taip

pat Seimo nario pažymėjimo palikimas ir nedėjimas pastangų jį surasti, dėl ko susi-

darė sąlygos šiuo Seimo nario pažymėjimu pasinaudoti kitam asmeniui, prieštarauja

Konstitucijai, pateikimo Konstitucinis Teismas nutraukė.

Įgyvendinimas. Seimo nariui L. K., išvykusiam į kelionę ir 5 dienas nedalyvavu-

siam Seimo posėdžiuose ir 2 dienas – Seimo komiteto posėdžiuose, Seimo 2010 m. lap-

kričio 11 d. nutarimu panaikintas Seimo nario mandatas, o Seimo nariui A. S., 8 kartus

balsavusiam už Seimo narį L. K., Seimo nario mandatas nebuvo panaikintas.

Ilgai netilo diskusijos, ar Seimo narys, Konstitucinio Teismo pripažintas šiurkš-

čiai pažeidusiu Konstituciją ir kartu sulaužiusiu priesaiką, gali likti Seimo nariu, ar jis

neturi iš naujo prisiekti. Buvo net bandymų inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teis-

mą, kad šis pateiktų išaiškinimą šiuo klausimu.

3. Rinkimų teisės doktrinos plėtojimas

3.1. Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas

Bylos esmė ir sprendimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašė

ištirti, ar Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis12 (2008 m.

gegužės 8 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kandidatus į Europos Par-

lamento narius gali kelti išimtinai tik politinė partija, įregistruota pagal Politinių par-

tijų įstatymą ir atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių

skaičiaus, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai („Niekas negali

būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai“).

Pareiškėjo teigimu, įstatymo nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiami kons-

tituciniai rinkimų lygybės ir visuotinumo principai, nes: 1) pagal Konstitucijos

35 straipsnį tik piliečiai gali jungtis į politines partijas, užsienio valstybių piliečiai

neturi teisės būti Lietuvos politinių partijų nariais, todėl kitų Europos Sąjungos vals-

tybių narių piliečių galimybės kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose yra

12 Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnio 1 dalis: „Kandidatus gali kelti partija, pagal Po-

litinių partijų įstatymą įregistruota ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų ir atitinkanti Politinių

partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus.“


apribotos labiau nei Lietuvos Respublikos piliečių; 2) tokia rinkimų tvarka, kai kan-

didatus į Europos Parlamento narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje gali kelti

tik politinės partijos, verčia piliečius formaliai ar neformaliai susisieti su politinėmis

partijomis.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo

36 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat

gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Par-

lamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų

į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai

(„Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstaty-

mai“), konstituciniam teisinės valstybės principui.

Doktrininiai teiginiai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Europos Parla-

mentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos

Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje

narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas. Konstitucijos 34 straips-

nio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Kons-

titucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais

reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institu-

cijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti

iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti to-

kio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems

bei remiamiems kandidatams dalyvauti politinių atstovaujamųjų institucijų rinki-

muose. Tačiau toks reikalavimas negali būti aiškinamas kaip įtvirtinantis išimtinę po-

litinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisę dalyvauti formuojant politines

atstovaujamąsias institucijas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jeigu įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien

proporcinę rinkimų sistemą, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų

įtvirtinta išimtinė politinių partijų (jų narių ar jų remiamų kandidatų) teisė daly-

vauti formuojant politines atstovaujamąsias institucijas, tai reikštų ir tai, kad pilie-

čių, nesančių politinių partijų nariais ir nesusaistytų jokiais ryšiais su jokia politine

partija, galimybės įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę būtų neproporcingai pa-

sunkintos. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu iš

dalyvavimo rinkimuose į politines atstovaujamąsias institucijas gali būti nepagrįstai

eliminuojamos ir politinės organizacijos13. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudary-

tos prielaidos pažeisti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius teisingu-

mo, proporcingumo imperatyvus, nepaisyti iš Konstitucijos kylančių rinkimų teisės

principų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs vien pro-

porcinę rinkimų sistemą, turi įstatyme įtvirtinti ne tik politinių partijų teisę da-

13 Konstitucijos 35 straipsnyje yra įtvirtintos ne tik politinės partijos, bet ir politinės organizacijos.


lyvauti rinkimuose, bet ir nustatyti, kokie dar kiti kolektyviniai subjektai14 gali

dalyvauti rinkimuose.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pasirinkus vien proporcinę rinki-

mų sistemą negalima tokia situacija, kai rinkimuose dalyvauja ne tik asmenys, įrašyti

į politinių partijų (ar kitų kolektyvinių subjektų) sudaromus kandidatų sąrašus, bet ir

pavieniai asmenys, t. y. negalima tokia situacija, kai pavieniai asmenys varžosi su kan-

didatų sąrašais. Taip būtų iškreipiama proporcinės rinkimų sistemos esmė. Konstitu-

cinis Teismas nepaaiškino, kaip šiuo atveju pažeidžiama Konstitucija.

3.2. Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas

Bylos esmė ir sprendimas. Konstitucinis Teismas pagal Lietuvos vyriausio-

jo administracinio teismo prašymą tyrė, ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo

34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad kandidatus į savivaldybių tarybų na-

rius gali kelti ne tik politinės partijos, bet ir kiti kolektyviniai subjektai, neprieštarau-

ja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesne savo doktrina, pripažino, kad Sa-

vivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali

būti keliami kandidatais į atitinkamų savivaldybių tarybas būdami įrašyti ir į ne poli-

tinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja

Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai15.

Konstitucinis Teismas to paties administracinio teismo prašymu tyrė, ar Savival-

dybių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnio atitinkamos dalys neprieštarauja Kons-

titucijai inter alia šiais aspektais:

– šio įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį

išsikėlusių kandidatų jungtiniams sąrašams nustatyta minimali 6 procentų rinki-

muose dalyvavusių rinkėjų balsų riba (tokia pat, kaip partijų jungtiniams kandida-

tų sąrašams, ir didesnė negu partijų kandidatų sąrašams, kuriems nustatyta minimali

4 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų riba);

– šio įstatymo 83 straipsnio 3, 4, 5 dalys, pagal kurias nustatyta, kad apskaičiuo-

jant mandatų skirstymo kvotą į rinkėjų balsų sumą, dalijamą iš mandatų skaičiaus,

įskaičiuojami ne tik rinkėjų balsai, paduoti už rinkimų slenkstį įveikusius, bet ir bal-

sai už visus išsikėlusius pavienius kandidatus.

14 Lietuvoje iki 2004 m. balandžio 15 d. galiojusiame Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme

buvo įtvirtintos inter alia politinės organizacijos, tačiau pakeitus šį įstatymą jame politinių organiza-

cijų neliko. Pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį inter alia politinių organizacijų steigimą ir veiklą

reglamentuoja įstatymas.15 Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis: „Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir ki-

tus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos

Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, ly-

gia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.“


Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodytais aspektais Savivaldy-

bių tarybų rinkimų įstatymo 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalys prieštarauja Konstitucijos


II. TEISĖ Į ŽALOS ATLYGINIMĄ

Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas

Bylos esmė ir sprendimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą dėl

turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (jau buvo suėjusi senatis) palikuonei, kurios

tėvas buvo nužudytas okupacijos metais. Šis teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir

kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas „Dėl SSRS okupaci-

jos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenustaty-

ta, kad Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais dėl genocido padarytą

žalą atlygina fi ziniai asmenys – genocido vykdytojai, neprieštarauja Konstitucijos

30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams (šio

įstatymo subjektas yra vien SSRS teisių ir įsipareigojimų tęsėja Rusijos Federacija, bet

ne genocido vykdytojai fi ziniai asmenys), taip pat ar Asmenų, represuotų už pasiprie-

šinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas16 (1998 m. kovo 12 d. re-

dakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, jame nenustatyta, kad yra atkuriamos ir

kitų kategorijų asmenų, nei nurodyta šiame įstatyme, pažeistos teisės, neprieštarauja

Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas nė viename iš pareiškėjo nurodytų įstatymų nenusta-

tė Konstitucijos draudžiamos teisės spragos, nes, Konstitucinio Teismo nuomone,

vienas įstatymas buvo skirtas tarpvalstybiniams SSRS okupacijos žalos atlyginimo

santykiams reguliuoti, o dėl kito įstatymo Konstitucinis Teismas tyrimą nutraukė

motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teis-

mą, nes nagrinėjamoje civilinėje byloje neturėjo (ir negalėjo) taikyti šio įstatymo.

Tačiau legislatyvinę omisiją, t. y. teisės spragą, kurią draudžia Konstitucija, Kons-

titucinis Teismas nustatė kitame įstatyme, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas

neginčijo, t. y. 1992 m. balandžio 9 d. įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyven-

tojų genocidą“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šio įstatymo pavadinime pavar-

tota sąvoka „atsakomybė“ apima ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės

rūšis, inter alia civilinę atsakomybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuoja-

mi žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, in-

ter alia nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fi ziniai

asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma. Įstatymas „Dėl atsakomybės už

Lietuvos gyventojų genocidą“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genoci-

16 Šis įstatymas skirtas tokių asmenų, kurie buvo represinių organų nuteisti ar įkalinti neteismine tvar-

ka arba kurių laisvė už pasipriešinimą agresijai ar okupaciniams režimams buvo kitaip apribota, pilie-

tinių teisių atkūrimo, o ne žalos atlyginimo, inter alia nuo genocido nukentėjusiems asmenims ar jų

šeimų nariams, santykiams reguliuoti.


do žalą patyrę asmenys, nevaržomi jokių terminų, turi teisę iš šį nusikaltimą padariu-

sių fi zinių asmenų reikalauti atlyginti žalą, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos

30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Doktrininiai teiginiai. Žala gali atsirasti įvairiais pagrindais ir aplinkybėmis, in-

ter alia ir dėl nusikaltimo padarymo, taip pat ir dėl tokių nusikaltimų kaip genocidas,

atsakomybei už kurį pagal tarptautinius dokumentus senaties terminai nėra taikomi.

Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų

gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad šios žalos atlyginimo jie neturėtų teisės rei-

kalauti iš genocido nusikaltimą padariusių fi zinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir

įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai, inter alia jos 30 straipsnio

2 daliai17, konstituciniam teisingumo principui.

III. TEISINGUMO VYKDYMAS, KONSTITUCINIS TEISINĖS VALSTYBĖS

PRINCIPAS, TEISĖJŲ NEPRIKLAUSOMUMO PRINCIPAS, TEISĖJO TEISĖ

GAUTI TEISINGĄ ATLYGINIMĄ, TEISĖ Į VALSTYBINĘ PENSIJĄ

1. Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas

Bylos esmė ir sprendimas. Šioje byloje Konstitucinis Teismas tyrė, ar Civilinio

kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria

nėra numatyta, kad teismas gali priimti kitokį sprendimą, nei įpareigojimas asmeniui

statinį nugriauti arba pertvarkyti, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai,

konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, taip pat ar Statybos įsta-

tymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalis

ta pačia apimtimi neprieštaravo (neprieštarauja) Konstitucijai. Šioje byloje buvo su-

jungta šešiolika teismų prašymų.

Statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalyje buvo

nustatyta, kad jei statytojas (užsakovas) per nustatytą terminą neįvykdo šio straips-

nio 2 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo18, apskrities viršininko administracija ar

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos insti-

tucijos pagal šio Statybos įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompeten-

ciją teikia teismui prašymą (pareiškimą) dėl įpareigojimų vykdymo.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m.

spalio 17 d. redakcija) 3 dalis, pagal kurią tuo atveju, kai statinys (jo dalis) yra pa-

17 Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis: „Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą

nustato įstatymas.“ 18 Statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 2 dalyje buvo inter alia nustatyta:

„2. Apskrities viršininko administracija arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekci-

ja prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal šio Įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 5, 6, 7 dalyse apibrėžtą

kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos sta-

tybos akto surašymo dienos priima vieną iš šių sprendimų:

1) pareikalauti iš statytojo (užsakovo) per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos

statybos padarinius – nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai pastatytą statinį ar sa-

vavališkai pastatytą jo dalį ir sutvarkyti statybvietę; <...>.“


statytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio

sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, bylą nagrinėjantis „teismas savo sprendimu

gali: 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį

statinio nugriauti, perstatyti ar pan.); 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą

statinį nugriauti“, ta apimtimi, kuria nebuvo numatyti kriterijai arba (ir) atvejai, ku-

riems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingu-

mo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą,

prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, tei-

sinės valstybės principams, taip pat pripažino, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio

(2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalis ta apimtimi, kuria

nebuvo nustatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant teismas, konstatavęs tei-

sės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos faktą, spręsdamas dėl kompetentingų

institucijų priimtų įpareigojimų vykdymo galėjo priimti ir kitokį sprendimą, nei pa-

tvirtinti kompetentingų institucijų įpareigojimą pastatytą ar statomą statinį (jo dalį)

nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.),

prieštaravo Konstitucijai.

Doktrininiai teiginiai. Konstitucinis Teismas priminė ankstesnę doktriną, kad

pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nu-

statytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nusta-

tytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės.

Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, inter

alia natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų, saugomų teritorijų ir ver-

tingų vietovių apsaugą, tinkamą, racionalų žemės, miškų ir vandens telkinių naudoji-

mą, gali numatyti įvairias poveikio priemones, kuriomis siekiama pašalinti statybos,

pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, pasekmes. Tokios priemonės gali būti inter

alia įpareigojimas statomą (pastatytą) statinį nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti

(dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.). Nustatant tokias priemones turi būti lai-

komasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi

atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Jos turi būti

būtinos siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas ver-

tybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus.

Iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies19, konstitucinių teisingu-

mo, teisinės valstybės principų įstatymų leidėjui, reguliuojant su statybų, pažeidžian-

čių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu susijusius santykius, kyla pareiga

nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl staty-

bos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos

aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais,

turėtų galimybę parinkti tinkamą poveikio priemonę statybos, pažeidžiančios teisės

aktų reikalavimus, pasekmėms šalinti.

19 Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“


Įgyvendinimas. Ginčijamų įstatymų keisti nereikėjo, nes jie buvo pakeisti dar iki

Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.

2. Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimas

Bylos esmė ir sprendimas. Konstitucinis Teismas inter alia tyrė, ar Teisėjų at-

lyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą

atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, nepriešta-

rauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas

žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 109 straips-

nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teisėjų atlyginimų įstatymo

6 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų

teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis

atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio pro-

ceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos

dydžio vienkartinė priemoka. <...> Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas insti-

tucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esa-

moms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui.“

Konstitucinis Teismas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek

ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą šven-

čių ir poilsio dienomis, pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 da-

lies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už

darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straips-

nio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo pro-

ceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo

funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis,

būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai.

3. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas

Bylos esmė ir sprendimas. Konstitucinis Teismas nagrinėjo bylą pagal Vilniaus

apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Teisėjų valstybinių pensijų įstaty-

mo, Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo ir Valstybinių

pensijų įstatymo kai kurių nuostatų konstitucingumą. Ginčijamą teisinį reguliavimą

buvo prašoma tirti inter alia šiais aspektais: 1) pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų

sumos maksimalaus dydžio nustatymas; 2) teisėjų valstybinės pensijos dydžio dife-

rencijavimas tik kas penkerius teisėjo darbo stažo metus; 3) teisėjo valstybinės pen-

sijos dydžio bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros

sumos maksimalaus dydžio sumažinimas.

Pareiškėjo manymu, ginčijama Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio

3 dalies nuostata, kad paskirtos teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus

paskirtų pensijų suma vienam asmeniui negali viršyti šalies ūkio vidutinio mėnesi-

nio darbo užmokesčio 1,5 dydžio, yra paneigiami konstituciniais teisingumo, protin-


gumo ir proporcingumo principais pagrįsti lūkesčiai, kad pensija iš tikrųjų priklausys

nuo teisėjo atlyginimo dydžio, ir sumenkinama pati teisėjų nepriklausomumo garan-

tija nutrūkus teisėjo įgaliojimams.

Pareiškėjo nuomone, ginčijama Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio

2 dalis, kurioje teisėjų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas yra siejami su pen-

kerių metų darbo stažo intervalu ir fi ksuotu pagal atitinkamą darbo stažo penkerių

metų intervalą teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio procentu, pažeidžia asmens

teisę gauti pagal jo tikslų darbo stažą užtarnautos pensijos išmokas, garantuojamas

Konstitucijos 52 straipsnyje. Kartu, pareiškėjo manymu, yra pažeidžiamos Konstitu-

cijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisių apsaugos garantijos, kadangi pensi-

jos išmokos yra nuosavybės dalis.

Pasak pareiškėjo, sumažinus teisėjų valstybines pensijas, jų kompensavimas gin-

čijamame Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajame įstatyme nenu-

matytas. Pareiškėjo nuomone, teisėjų pensijų mažinimas nenustačius kompensavimo

mechanizmo pažeidžia teisinės valstybės principą, svarbiausius jo elementus: teisėtų

lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, taip pat konstitucinius propor-

cingumo ir teisingumo principus.

Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos 109 straips-

nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui Teisėjų valstybinių pensijų

įstatymo nuostatas, pagal kurias mokamos teisėjų valstybinės pensijos dydis kartu

su kitomis pensijomis yra ribojamas (priklauso nuo to, kokias ir kokio dydžio pen-

sijas asmuo turėjo gauti pagal kitus įstatymus), taip pat Teisėjų valstybinių pensijų

įstatymo nuostatas, pagal kurias teisėjų valstybinės pensijos dydis diferencijuoja-

mas atsižvelgiant į teisėjo darbo stažo penkerių metų intervalą. Be to, Konstitucijos

109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančia

pripažinta Valstybinių pensijų įstatymo nuostata, pagal kurią buvo sumažintas maksi-

malus teisėjų valstybinės pensijos dydis, taip pat sumažintas šios pensijos ir kitų tam

pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalus dydis.

Doktrininiai teiginiai. Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, jog tai, kad teisė-

jų socialinės (materialinės) garantijos gali būti diferencijuojamos (paisant Konstitucijos)

pagal asmens darbo teisėju trukmę, negali būti aiškinama taip, esą asmens darbo teisėju

trukmės kriterijus yra vienintelis šio diferencijavimo kriterijus. Kaip teisėjų atlyginimų

atveju, taip ir teisėjų socialinių (materialinių) garantijų nutrūkus teisėjo įgaliojimams

atveju (taigi ir teisėjų pensijų atveju) turi būti atsižvelgiama į tai, kad pagal Konstituciją

teismai priskiriami ne vienai, bet kelioms (šiuo metu trims) teismų sistemoms.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kai valstybėje susiklosto itin sunki ekono-

minė, fi nansinė padėtis, gali būti mažinami ir teisėjų atlyginimai, teisėjų valstybinės

pensijos. Tačiau pagal Konstituciją praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų, inter

alia teisėjų valstybinių pensijų, mažinimo dideliu mastu, turi būti kompensuojami.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo

6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti


ir tokioms teisinėms situacijoms, kai asmeniui, buvusiam teisėju, kurio valstybinių

(kitų nei teisėjų valstybinė pensija) ir valstybinių socialinio draudimo pensijų suma

viršija užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija,

Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokes-

čio 1,5 dydį arba yra nedaug mažesnė už šį dydį, teisėjų valstybinė pensija apskritai

nebus mokama arba bus mokama nedidelė šios pensijos dalis, t. y. teisėjų valstybi-

nė pensija gali tapti ne realia, o nominalia konstitucine teisėjo socialine (materialine)

garantija nutrūkus jo įgaliojimams.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis re-

guliavimas paneigia teisėjų valstybinių pensijų, kaip iš Konstitucijos kylančios teisėjo

socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jo įgaliojimams, esmę, paskirtį, sudaro

prielaidas nukrypti nuo iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 2 dalies20, kons-

titucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų.

Kartu šioje byloje Konstitucinis Teismas suformulavo ir šią poziciją: „Įstatymų

leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisėjo socialinėmis (materialinėmis)

garantijomis nutrūkus jo įgaliojimams, yra nustatęs tokią šių socialinių (materiali-

nių) garantijų apskaičiavimo tvarką, pagal kurią socialinių (materialinių) garantijų,

inter alia teisėjų valstybinės pensijos, išeitinės pašalpos, dydis yra siejamas su teisėjo

gautu atlyginimu. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad minėtų teisė-

jo socialinių (materialinių) garantijų dydis būtų apskaičiuojamas pagal dėl valstybėje

susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, fi nansinės padėties laikinai sumažintus tei-

sėjų atlyginimus, tai neatitiktų iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės vals-

tybės principo, kylančių lygiateisiškumo, teisingumo imperatyvų.“

4. Konstitucinio Teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutarimas

Bylos esmė ir sprendimas. Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Panevėžio apygardos

teismas su prašymu ištirti, ar Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 dalies21

(2007 m. birželio 28 d. redakcija) nuostata „Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas spren-

dimas skundžiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka“ neprieštarauja Konstituci-

jos 109 straipsnio 1 daliai, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 daliai22.

Ginčijamoje nuostatoje buvo nustatyta tripakopė ikiteisminio tyrimo pareigūno

priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą apskundimo tvarka: galimy-

20 Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis: „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi.“ 21 Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 4 dalis: „Ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimas atsisaky-

ti pradėti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas prokurorui, o prokuroro nutarimas – ikiteisminio ty-

rimo teisėjui. Jeigu prokuroras nepanaikina nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo sprendimas

gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo priimtas sprendimas skun-

džiamas šio Kodekso X dalyje nustatyta tvarka. Skundai gali būti paduodami per septynias dienas nuo

nutarimo ar nutarties nuorašo gavimo dienos. Turintys teisę paduoti skundą asmenys, kurie dėl svarbių

priežasčių praleido apskundimo terminą, turi teisę prašyti turinčio įgaliojimus nagrinėti skundą proku-

roro arba ikiteisminio tyrimo teisėjo atnaujinti praleistą terminą. Prašymas atnaujinti minėtą terminą ne-

gali būti paduodamas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po skundžiamo sprendimo priėmimo.“22 Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalis: „Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kal-

tinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras.“


bė apskųsti minėtą nutarimą prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio

tyrimo teisėjo priimtą sprendimą dar apskųsti aukštesniajam teismui. Pareiškėjo tei-

gimu, aukštesnės instancijos teismas įpareigojamas spręsti ikiteisminio tyrimo pradė-

jimo (atsisakymo jį pradėti) klausimą, kurį nagrinėti yra išimtinė prokuroro funkcija,

dėl to aukštesniojo teismo veiksmuose atsiranda teisingumo vykdymui nebūdingų

ikiteisminio tyrimo kontrolės elementų.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamojo proceso kodekso 168 straips-

nio 4 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytą reguliavimą ikiteisminio tyrimo teisėjo

sprendimas dėl prokuroro nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar prokuro-

ro sprendimo nepanaikinti ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti

ikiteisminį tyrimą skundžiamas aukštesniajam teismui, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straips-

nio 1 dalį, 118 straipsnio (2003 m. kovo 20 d. redakcija) 1 dalį, įstatymų leidėjas, re-

guliuodamas baudžiamąjį procesą, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal

kurį teismas galėtų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, kartu konstata-

vo, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius ikiteisminio tyrimo etape dalyvaujan-

čių asmenų, inter alia nukentėjusių nuo nusikalstamos veikos, skundų dėl prokuroro

veiksmų arba sprendimų nagrinėjimo modelius, tačiau nustatytu teisiniu reguliavi-

mu negali būti paneigta konstitucinė tokių asmenų teisė kreiptis į teismą inter alia dėl

jų teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu.

Konstitucinis Teismas nenurodė, kad teisė skųsti bet kuriuos prokuroro veiks-

mus aukštesniajam teismui yra absoliuti visais atvejais ar kad yra tam tikri atvejai,

kuriais gali būti trukdoma prokuroro konstitucinei teisei organizuoti ikiteisminį ty-

rimą ir jam vadovauti.

IV. VALSTYBĖS APDOVANOJIMAI

Valstybinių apdovanojimų doktrinos plėtojimas Konstitucinio Teismo

2010 m. rugsėjo 7 d. nutarime

Bylos esmė ir sprendimas. Konstitucinis Teismas nagrinėjo Seimo narių grupės

prašymą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2002 m. birželio 14 d. dekreto Nr. 1806

„Dėl Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių piliečių apdovanojimo Lietuvos vals-

tybės ordinais ir medaliais Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) die-

nos proga“ 1 straipsnis ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino

ordino Komandoro kryžiumi apdovanotas V. J., neprieštarauja šešiems Konstituci-

jos straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar minėtas Res-

publikos Prezidento dekretas (nurodyta apimtimi) neprieštaravo Ordinų, medalių ir

kitų pasižymėjimo ženklų įstatymui.

Pagal ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto priėmimo metu galiojusį Ordi-

nų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatymą Lietuvos valstybės ordinai galėjo

būti skiriami inter alia užsienio valstybių piliečiams:

1) tik Lietuvai nusipelniusiems asmenims pagerbti;


2) esant nuopelnų Lietuvos valstybei aprašymui;

3) esant užsienio reikalų ministro pristatymui.

Pareiškėjo teigimu, nebuvo nei apdovanoto asmens V. J. nuopelnų, nei jų aprašy-

mo, nei užsienio reikalų ministro teikimo dėl apdovanojimo.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Respublikos Prezidento 2002 m. birže-

lio 14 d. dekretas ta apimtimi, kuria Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordi-

no Komandoro kryžiumi apdovanotas V. J., prieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio

2 dalies nuostatai, pagal kurią Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta

Konstitucijos ir įstatymų, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis

Teismas taip pat nustatė prieštaravimą Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų

įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 4 straipsniui (1993 m. liepos 1 d. redak-

cija), kuriame buvo nustatyta ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų vyres-

niškumo eilė, ir 81 straipsniui, kuriame buvo išvardyti ir aprašyti Didžiojo Lietuvos

Kunigaikščio Gedimino ordino laipsniai.

Prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos ir kai kurios Ordinų, medalių ir

kitų pasižymėjimo ženklų įstatymo (1991 m. rugsėjo 12 d. redakcija) realiai nebetaiko-

mos nuostatos, kuriomis buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos

Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimai

valstybės apdovanojimų srityje (Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas neegzistuoja

nuo 1992 m. lapkričio 25 d., kai į pirmąjį posėdį susirinko naujai išrinktas Seimas).

Teisinė ir faktinė situacija. Ginčijamame (tam tikra apimtimi) Respublikos Pre-

zidento dekrete nurodytas ordinas, kuriuo apdovanotas V. J., buvo suteiktas ne pagal

galiojantį įstatymą, bet pagal Valstybės apdovanojimų įstatymo projektą, kuris kaip

įstatymas buvo priimtas 2002 m. birželio 18 d., o įsigaliojo 2003 m. sausio 16 d., t. y.

po to, kai Respublikos Prezidentas priėmė ginčijamą dekretą (2002 m. birželio 14 d.).

Tiesa, šio ordino pavadinimas nelabai skyrėsi nuo anksčiau galiojusiame įstatyme

įrašyto pavadinimo, tačiau naujas ordinas dar nebuvo pagamintas pagal Valstybės

apdovanojimų įstatymo projektą.

Doktrininiai teiginiai. Konstitucinis Teismas plėtojo ankstesnes konstitucinės

doktrinos nuostatas, kuriose atitinkama apimtimi buvo atskleistas konstitucinio vals-

tybinių apdovanojimų instituto turinys:

1) pagal Konstituciją Seimas įstatymu turi nustatyti valstybės apdovanojimų sis-

temą, rūšis, apdovanojimų ženklus, skyrimo pagrindus;

2) valstybinių apdovanojimų skyrimo pagrindai turi būti tokie, pagal kuriuos in-

ter alia būtų aišku, kokie asmenys apskritai negali būti apdovanoti valstybiniais ap-

dovanojimais;

3) įstatymu negali būti nustatytas koks nors baigtinis apdovanojamų asmenų ar

nuopelnų, kuriems esant asmuo gali būti apdovanojamas, sąrašas;

4) Respublikos Prezidentas Seimo priimtu įstatymu įsteigtus valstybės apdova-

nojimus skiria leisdamas dekretus, kurių galia nėra saistoma nei Ministro Pirminin-

ko, nei atitinkamo ministro pritarimu jiems;


5) Respublikos Prezidentas, skirdamas valstybinius apdovanojimus, yra saisto-

mas konstitucinio atsakingo valdymo principo, iš konstitucinio teisinės valstybės

principo kylančio reikalavimo inter alia skirti tik tokius valstybinius apdovanojimus,

kurie yra nustatyti įstatyme;

6) Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose

nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesude-

rinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais.

Tyrimo apimtis. Konstitucinis Teismas, pripažinęs Respublikos Prezidento de-

kreto 1 straipsnio prieštaravimą atitinkama apimtimi vienai Konstitucijos (77 straips-

nio 2 dalies23) nuostatai (t. y. konkretaus asmens apdovanojimas tokiu ordinu, kuris

galiojančiame įstatyme nebuvo nustatytas) ir konstituciniam teisinės valstybės prin-

cipui, nusprendė netirti, ar Respublikos Prezidento dekreto 1 straipsnis nepriešta-

rauja Konstitucijos 5 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 18 punktui,

82 straipsnio 1 daliai, 84 straipsnio 22 punktui, t. y. nesiaiškino, ar valstybės apdova-

nojimas apskritai galėjo būti šiam asmeniui suteiktas – ar buvo tokių nuopelnų, dėl

kurių buvo galima asmenį apdovanoti.

Įgyvendinimas. Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas Respublikos Prezi-

dento dekretas iki šiol nėra panaikintas.

23 Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas atstovauja Lietuvos vals-

tybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.


Balandžio 1–4 d. Astanoje (Kazach-

stanas) per neeilinius Kazachstano Res-

publikos prezidento rinkimus Venecijos

komisijos atstovai teikė teisinę pagalbą

Europos Tarybos Parlamentinės Asamb-

lėjos stebėjimo misijai.

Balandžio 2–4 d. Kaire (Egiptas) Ve-

necijos komisijos atstovai, pakviesti daly-

vauti tarptautinėje konferencijoje „Laisvi

ir lygūs rinkimai“, perskaitė pranešimus

apie rinkimų stebėjimą.

Balandžio 16 d. Neapolyje (Italija)

Venecijos komisijos generalinio sekre-

toriaus pavaduotojas dalyvavo tarptau-

tiniame koliokviume, kuriame svarstyta

Europos Žmogaus Teisių Teismo ateitis.

Diskutuota apie sąvoką „susitariančių-

jų šalių jurisdikcija“ pagal Žmogaus tei-

sių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-

vencijos 1 straipsnį, Europos Sąjungos

prisijungimą prie šios konvencijos, Eu-

ropos Žmogaus Teisių Teismo ir tarptau-

tinės teisės garantuojamų imunitetų san-

tykį, teisių gynimo vidaus priemonių iš-

naudojimą prieš kreipiantis į Europos

Žmogaus Teisių Teismą, akivaizdžiai ne-

pagrįsto reikalavimo ir reikšmingos ža-

los nebuvimo pareiškėjui kriterijus krei-

piantis į Europos Žmogaus Teisių Teis-

mą, Žmogaus teisių ir pagrindinių lais-

vių apsaugos konvencijos taikymą nacio-

nalinės teisės sistemose.

Balandžio 18–19 d. Astanoje (Ka-

zachstanas) Venecijos komisija kartu su

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2011 m. balandžio 1–birželio 30 d.

Kazachstano Respublikos generaline pro-

kuratūra ir Kazachstano Respublikos

Konstituciniu Teismu surengė regioninę

konferenciją, skirtą Kazachstano, Kirgizs-

tano, Tadžikistano, Uzbekistano proku-

rorams ir daugelio Europos šalių eksper-

tams. Konferencijoje dalytasi patirtimi,

sukaupta ekstradicijos klausimais bendra-

darbiaujant baudžiamosiose bylose.

Balandžio 19–21 d. Strasbūre (Pran-

cūzija) Europos Tarybos kvietimu Jung-

tinių Tautų Saugumo Tarybos Kovos su

terorizmu komitetas surengė susitikimą,

kuriame nagrinėti terorizmo prevenci-

jos klausimai. Tarptautinių, regioninių ir

subregioninių organizacijų atstovai ap-

tarė terorizmo prevencijos politiką, išsa-

mias ir integruotas strategijas bei galimas

priemones joms įgyvendinti. Susitikime

dalyvavo Venecijos komisijos tikrasis na-

rys iš Švedijos prof. I. Cameronas, jis va-

dovavo 2-osios darbo grupės antrajai se-

sijai „Komunikavimas siekiant užkirsti

kelią terorizmui“.

Balandžio 27–29 d. Biškeke (Kir-

gizstanas) Venecijos komisijos delegacija

dalyvavo parlamento surengtoje apskri-

tojo stalo diskusijoje apie rengiamų įsta-

tymų projektus, dėl kurių Venecijos ko-

misija pateikia savo nuomonę.

Balandžio 28–29 d. Taškente (Uz-

bekistanas) Venecijos komisija, bendra-

darbiaudama su Uzbekistano Respubli-

kos Aukščiausiuoju Teismu, surengė se-

186186

minarą „Teisminės valdžios nepriklauso-

mumas ir santykiai su prokuratūra“.

Gegužės 5 d. Jerevane (Armėnija)

Nacionalinio Susirinkimo kvietimu Ve-

necijos komisijos delegacija dalyvavo

rinkimų reformos projektų svarstyme.

Delegacijos atstovai pristatė rengiamos

nuomonės apie naująjį Rinkimų kodek-

są projektą.

Gegužės 7–8 d. Alžyre (Alžyras) Ve-

necijos komisijos atstovai dalyvavo stei-

giamajame Afrikos konstitucinių teismų

ir tarybų asociacijos kongrese.

Gegužės 12–13 d. Vienoje (Austri-

ja) Venecijos komisija kartu su Federa-

line vidaus reikalų ministerija surengė

8-ąją Europos vadovavimo rinkimams

institucijų konferenciją tema „Rinkimai

kintančiame pasaulyje“. Joje dalyvavo už

rinkimus atsakingų nacionalinių institu-

cijų ir tarptautinių organizacijų atstovai.

Daugiausia dėmesio konferencijoje skir-

ta žiniasklaidos vaidmeniui vykstant rin-

kimams.

Gegužės 17–18 d. Sukrėje (Bolivija)

Venecijos komisija, bendradarbiaudama

su Bolivijos teisingumo ministerija ir ge-

neraliniu prokuroru, surengė konferen-

ciją, kurioje aptartas prokuratūros vaid-

muo demokratinėje visuomenėje.

Gegužės 17–18 d. Budapešte (Veng-

rija) lankėsi Venecijos komisijos dele-

gacija. Vyko susitikimai su aukščiau-

siųjų valstybės valdžios institucijų, įvai-

rių politinių partijų atstovais ir visuome-

nės nariais. Per susitikimus aptarta nau-

joji Veng rijos Respublikos Konstituci-

ja, priimta 2011 m. balandžio 11 d., apie

kurią Venecijos komisija ketina pateik-

ti savo nuomonę. Savo nuomonę trimis

teisiniais klausimais Venecijos komisija

jau yra išdėsčiusi Konstitucijos priėmi-

mo proceso metu.

Gegužės 23–25 d. Bukarešte (Ru-

munija) Venecijos komisijos delegacija

dalyvavo Europos Konstitucinių Teis-

mų Konferencijos XV kongrese tema

„Konstitucinė justicija: funkcijos ir san-

tykiai su kitomis valstybinės valdžios

institucijomis“.

Birželio 17–18 d. Venecijoje (Italija)

vyko Venecijos komisijos 87-oji plenari-

nė sesija. Joje patvirtinta Venecijos komi-

sijos draugiška nuomonė (Amicus curiae)

trimis teisiniais klausimais dėl Moldovos

Respublikos Konstitucijos 78 straipsnio,

nuomonė apie Baltarusijos Respublikos

teisingumo ministerijos ofi cialaus įspėji-

mo, kurį ji pareiškė Baltarusijos Helsin-

kio komitetui, suderinamumą su visuoti-

nėmis žmogaus teisių normomis, disku-

tuota apie Armėnijos Respublikos baus-

mių vykdymo kodeksą papildantį įsta-

tymą, gero elgesio fi nansuojant rinki-

mų kampanijas kodekso poreikį, patvir-

tintos nuomonės dėl Kirgizstano Respub-

likos Aukščiausiojo Teismo Konstituci-

nės kolegijos ir naujosios Vengrijos Res-

publikos Konstitucijos, įsigaliosiančios

2012 m. sausio 1 d.

Birželio 17 d. Budapešte (Vengri-

ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo

Europos rinkimų administratorių asocia-

cijos įsteigimo 20-mečio proga sureng-

toje konferencijoje, kurioje kalbėta apie

rinkimų institucijų nepriklausomumą.

Birželio 23–24 d. Luandoje (Ango-

la) Venecijos komisijos atstovai dalyva-

vo Portugališkai kalbančių šalių konsti-

tucinių teismų konferencijos surengta-

me seminare „Teisė kreiptis į konstitu-

cinį teismą“.

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 187

Birželio 24–26 d. Batumyje (Gruzi-

ja) Venecijos komisijos atstovai dalyva-

vo Gruzijos Konstitucinio Teismo įstei-

gimo 15-mečio proga surengtoje konfe-

rencijoje „Konstitucinės kontrolės praei-

tis ir ateitis naujose demokratinėse vals-

tybėse“.

Birželio 30–liepos 1 d. Ankaro-

je (Turkija) vyko Konstitucinės justici-

jos jungtinės tarybos 10-asis posėdis, ku-

riame apžvelgti buvę ir būsimi Venecijos

komisijos rengiami seminarai, diskutuo-

ta apie sistematinio žodyno Th esaurus

pakeitimus.

Parengė Jolita Urbonaitė

188

VENECIJOS KOMISIJA2011 m. balandžio 8 d.

Tyrimas Nr. 470/2008

GERO VALDYMO IR GERO ADMINISTRAVIMO

SAMPRATŲ APŽVALGA

I. ĮVADAS

1. Savo rekomendacijoje Nr. 1791 (2007) „Dėl žmogaus teisių ir demokratijos

padėties Europoje“ Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja paragino Europos

Tarybos Ministrų Komitetą suaktyvinti savo veiklą demokratijos srityje, ypač tose

valstybėse narėse, kuriose nustatoma demokratijos stoka. Parlamentinė Asamblėja

paragino Ministrų Komitetą tęsti darbą informacinėje visuomenėje stiprinant gerą

valdymą ir demokratiją, o 2007 m. sesijoje Europos Tarybos Demokratijos ateities fo-

rumas paskatino Venecijos komisiją toliau vykdyti šią programą.

2. Pranešėjas Oliveris Kaskas išnagrinėjo įvairias sąvokų „geras valdymas“ ir „ge-

ras administravimas“ sampratas. Eksperto iš Norvegijos Asbjørno Eide’s buvo pa-

prašyta aptarti gero valdymo ir žmogaus teisių santykį (I priedas). Greta Haller šiuo

klausimu taip pat išsakė savo mintis (II priedas, CDL (2009) 052).

3. Pirminis šio pranešimo variantas buvo parengtas pagal O. Kasko ir A. Eide’s

komentarus ir apsvarstytas Venecijos komisijos1 plenariniame posėdyje, vykusiame

2008 m. spalio 17–18 d. Venecijoje.

4. Venecijos komisija atsižvelgė į skirtingas netgi savo pačios narių nuomones

dėl to, ar demokratijos požiūriu naudinga ir pateisinama vartoti gero valdymo sąvo-

ką. Komisija neketina išsamiai jos nagrinėti. Šiame pranešime siekiama tik pateikti

tam tikrus nuomonių aspektus, kurie gali būti vertingi ateities diskusijoms. Veneci-

jos komisija į tai atsižvelgė savo 86-ajame plenariniame posėdyje, vykusiame 2011 m.

kovo 25–26 d. Venecijoje.

II. SĄVOKOS „GERAS VALDYMAS“ KILMĖ

5. Gero valdymo samprata yra labai sena; galima atsekti, kad ją savo darbuose

vartojo dar Aristotelis apibūdindamas etiško ir teisingo valdovo valdomą valstybę.

6. Pastaruoju metu sąvoka „valdymas“ vis labiau vartojama skirtinguose kon-

tekstuose sprendimų priėmimo procesui ir tokių sprendimų įgyvendinimui, pavyz-

džiui, įmonių valdymui, tarptautiniam valdymui, nacionaliniam valdymui ir vietos

savivaldai, apibūdinti.

1 Šio pranešimo tikslas – išaiškinti, kokia prasme šiandien tarptautinės organizacijos ir kiekviena šalis

vartoja gero valdymo ir gero administravimo sąvokas. Šiame pranešime nesiekiama pristatyti įvairių

fi losofi nių idėjų ir teorijų, iš kurių šios sąvokos kildinamos.


7. XX a. pabaigoje Pasaulio bankas nustatė ryšį tarp valstybės valdymo sistemos

kokybės ir jos galimybės siekti tvaraus ekonominio ir socialinio vystymosi. Pasaulio

banko teigimu, valdymą apibūdina politinio režimo forma – procesas, kuriuo valdžia

yra įgyvendinama vadovaujant krašto ekonominiam ir socialiniam vystymuisi, ir vy-

riausybių pajėgumas kurti, formuoti ir įgyvendinti politiką bei vykdyti savo funkci-

jas (Pasaulio bankas 1991, 1992, 1994; Pasaulio bankas 2000a). Taigi Pasaulio bankas

pripažino gerą valdymą pagrindine savo raidos strategijos dalimi. Tačiau, pripaži-

nęs politinių valdymo aspektų svarbą, Pasaulio bankas aiškino šią sąvoką siaurai, pir-

miausia jis tvirtino, kad ne jam tenka pareiga vertinti, ar valdžia yra demokratiška.

Todėl jis labiau sutelkė dėmesį į ekonominius gero valdymo aspektus, kurie buvo pri-

lyginti „patikimam ekonomikos valdymui“2. Bankas vengė sampratos „valdžia“ (angl.

government)3, kad neįsiterptų į valstybės suverenitetą.

8. Gerą valdymą buvo siekiama įvertinti iš šalies vertinant valstybių ir jų instituci-

jų ekonominės veiklos rezultatus, tiesiogiai neįtraukiant į tyrimą ekonominiu vystymu-

si suinteresuotų tos valstybės institucijų. Vertinimui daugiausia įtakos turėjo neofi ciali

stebėsena, taip pat privačiojo sektoriaus lyginimas su valdžios sektoriumi vienodomis

sąlygomis. Tyrimas buvo grindžiamas vien ekonominiais veiksniais ir daugiausia dė-

mesio buvo skiriama privačių subjektų ir valstybinių institucijų veik los našumui.

9. Taigi Pasaulio banko sukurtoje gero valdymo sampratoje beveik neatkreipta

dėmesio į svarbiausius demokratijos aspektus. Šie aspektai buvo neatskiriami nuo pa-

čios demokratijos esmės ir pagrindinių jos bruožų, dėl kurių tapo sunku prieštarauti,

netgi remiantis konkrečios valstybės demokratiniais procesais, ekonominiu našumu

grindžiamam gero valdymo įvertinimui. Buvo teigiama, kad Pasaulio banko pasiūly-

ta gero valdymo samprata kai kurias valstybes paveikė taip, kad jos nebeįstengė nu-

statyti teisingos pusiausvyros tarp privačiųjų ir viešųjų interesų, o tai galėjo prisidėti

prie demokratinių principų susilpninimo.

10. Paskelbus Pasaulio banko pasiūlytą gero valdymo sampratą, jai pritarė ir savo

poreikiams ją pritaikė nemažai kitų tarptautinių organizacijų ir įstaigų. Šią sampra-

tą dažnai buvo bandoma pataisyti, ypač pažymėtini mėginimai į ją įtraukti demokra-

tijos aspektą. Dėl to, kaip matyti šio tyrimo III ir IV skyriuose pateiktoje apžvalgoje,

per tam tikrą laiką smarkiai pakito gero valdymo sampratos vartosena ir suvokimas.

Tai ypač akivaizdu iš šią sampratą vartojančių įvairių tarptautinių organizacijų prak-

tikos. Nepaisant to, gero valdymo samprata kyla ne iš konstitucinių ar teisinių disku-

sijų ir yra artimesnė ne teisinei koncepcijai, kokios Europos Tarybos valstybių narių

teisinėje tvarkoje iš esmės nėra.

11. Dažnai teigiama, kad geras valdymas apima gerą administravimą. Gero admi-

nistravimo principas yra pagrįstas aiškiai apibūdinamomis procesinėmis teisėmis;

2 C. Santiso. Good Governance and Aid Eff ectivennes: Th e World Bank and Conditionality. http://

www.sti.ch/fi leadmin/user_upload/Pdf/swap/swap108.pdf.3 Valdžia yra vienas iš valdymą įgyvendinančių veikėjų. Kiti veikėjai, atsižvelgiant į aptariamą valdžios

lygį, yra skirtingi. Žr. UNESCAP. What Is Good Governance. http://www.unesccap.org/pdd/prs/Pro-

jectActivities/Ongoing/gg/governance.asp.

GERO VALDYMO IR GERO ADMINISTRAVIMO SAMPRATŲ APŽVALGA ◆190

įtarus tokių teisių pažeidimą, jas galima ginti teisme. Todėl plačiai pripažįstamas tei-

ginys, kad geras administravimas savaime yra teisės sąvoka, įtvirtinta tarptautiniuose

dokumentuose, taip pat keleto valstybių teisės sistemose. Į tokį skirtumą būtina atsi-

žvelgti ir nelaikyti gero valdymo ir gero administravimo tapačiomis sąvokomis.

III. TARPTAUTINIO LYGMENS GERAS VALDYMAS

12. Tarptautiniu lygmeniu yra pareikšta daugybė skirtingų nuomonių apie tai,

kas gi yra geras valdymas. Šioje tyrimo dalyje išvardijamos įvairios sąvokos, kurias

vartoja tarptautinės organizacijos ir jų įsteigtos valdymo institucijos.

A. Europos Taryba

a) 2005 m. Varšuvos aukščiausiojo lygio vadovų susitikimas

13. 2005 m. Varšuvoje surengtame valstybių narių ir jų vyriausybių vadovų su-

sitikime paskelbta, kad „demokratija ir geras valdymas visais lygmenimis yra svar-

biausias dalykas siekiant užkirsti kelią konfl iktams, laiduojant stabilumą, skatinant

ekonominę ir socialinę pažangą ir tokiu būdu kuriant tvarias bendruomenes, kuriose

žmonės nori gyventi ir dirbti dabar ir ateityje“4.

b) Ministrų Komitetas

14. 2005 m. Ministrų Komitetas priėmė rekomendaciją Nr. 8 (2005), kurioje

valstybėms narėms pasiūlė gero valdymo sporte principus, tarp kurių yra šie:

– nevyriausybinių sporto organizacijų demokratinės struktūros pagrįstos aiškio-

mis ir reguliariomis visiems organizacijos nariams atviromis rinkimų procedūromis;

– standarto profesionalams nustatymas ir valdymas sukūrus atitinkamą etikos ir

procedūrų kodeksą interesų konfl iktams spręsti;

– priimtų sprendimų ir fi nansinių operacijų skaidrumas ir atskaitomybė, įskai-

tant viešą deramai audituotų metinių fi nansinių ataskaitų paskelbimą;

– sąžiningumas sprendžiant narystės klausimus pagal solidarumo ir lyčių lygy-

bės reikalavimus5.

c) Parlamentinė Asamblėja

15. Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 1060 (1995) buvo nustatyta, kad

geram valdymui būdinga „demokratija ir žmogaus teisės, korupcijos nebuvimas, pa-

žeidžiamiems gyventojų sluoksniams palanki socialinė reforma, ekonominė reforma

4 Varšuvos deklaracijos, priimtos Trečiajame Europos Tarybos valstybių ir vyriausybių vadovų susiti-

kime, tekstą žr. http://http://wcd.coe.int/ViewDoc.jsp?Ref=CM(2005)79&Language=IanEnglish&Ver=

fi nal (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).5 Recommendation Rec(2005)8 of the Committee of Ministers to Member States on the principles of

good governance in sport (priimta 2005 m. balandžio 20 d.).


pagal rinkos principus, derama aplinkos apsauga, atviresnė prekyba, taip pat ir su be-

sivystančiomis šalimis“6.

16. Savo dviejose 2005 ir 2006 m. rekomendacijose Parlamentinė Asamblėja pa-

žymėjo svarbų Europos Tarybos vaidmenį tobulinant gerą valdymą, tačiau nepateikė

jo apibrėžties. Jis buvo paminėtas kartu su demokratijos, teisės viešpatavimo ir žmo-

gaus teisių standartais7.

17. Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijoje Nr. 1547 (2007) dėl žmogaus teisių ir

demokratijos padėties buvo pritarta tam, kad subsidiarumo ir proporcingumo principai

yra būtini siekiant gero valdymo, kuris savo ruožtu yra esminis stiprinant demokratiją8.

Toje pačioje rezoliucijoje pabrėžtas gero valdymo vaidmuo užkertant kelią korupcijai9.

d) Europos ministrų, atsakingų už vietos ir regionų savivaldą, konferencija

18. Europos ministrų, atsakingų už vietos ir regionų savivaldą, konferencija 2007 m.

spalio mėn. savo penkioliktojoje sesijoje priėmė „Europos Tarybos vietos lygmens inova-

cijų ir gero valdymo strategiją“. Joje teigiama, kad geras valdymas tapo pavyzdžiu, kaip iš

tikrųjų įgyvendinti demokratiją, žmogaus teisių apsaugą ir teisės viešpatavimą. Strategijo-

je išvardijama dvylika gero valdymo principų, kuriais remiamasi Europos Tarybos demo-

kratijos, teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių apsaugos sričių acquis. Šie principai apima

teisės viešpatavimą, žmogaus teisių apsaugą ir demokratiją. Be kitų, tai yra veiksmingu-

mo ir našumo, atvirumo ir skaidrumo, atskaitingumo ir savalaikiškumo principai10.

e) Gero valdymo sveikatos apsaugos srityje ekspertų komitetas

19. 2007 m. rugsėjo 17 d. darbą pradėjo naujas Gero valdymo sveikatos apsaugos

srityje ekspertų komitetas. Jo užduotis – „padėti valstybėms narėms, paisant žmogaus

teisių, teisingumo, skaidrumo, atskaitingumo ir visuomenės dalyvavimo priimant

sprendimus, sveikatos apsaugos srityje skatinti vertybėmis grindžiamą valdymą“11.

f) Europos Tarybos Šiaurės ir Pietų centras ir Europos parlamentarų asociacija

Afrikai (angl. AWEPA)

20. Europos Sąjungai pirmininkaujant Austrijai, Europos parlamentarų asocia-

cija Afrikai (AWEPA) ir Europos Tarybos Šiaurės ir Pietų centras 2006 m. Keip-

6 Parliamentary Assembly Resolution 1060(1995) on development co-operation policies (8 punktas).7 Parliamentary Assembly Recommendation 1708(2005): Current situation in Kosovo (priimta 2005 m.

birželio 21 d.; 1 punktas); Parliamentary Assembly Recommendation 1771(2006): Th e establishment

of a stability pact for the South Caucasus (priimta 2006 m. lapkričio 17 d.; 1 punktas).8 Parliamentary Assembly Resolution 1547(2007): State of human rights and democracy in Europe

(priimta 2007 m. balandžio 17 d.; 62 punktas).9 Ibid., 83 punktas.10 Th e Council of Europe Strategy on Innovation and Good Governance at Local Level, MCL-15(2007)8

(priimta 2007 m. spalio 16 d.).11 http://www.coe.int/t/dg3/health/goodgov_en.asp (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).


taune Afrikos ir Europos parlamentarams surengė seminarą, kuriame buvo aptarta

nauja Europos Sąjungos strategija dėl Afrikos. „Veiksmų rekomendacijose“ kaip pa-

grindiniai dalykai, gerinantys gyvenimo standartus, yra minimi geras valdymas,

demokratija ir žmogaus teisės. Be to, teigiama, kad geras valdymas neįmanomas be

našaus parlamento darbo ir sutarimo dėl gero valdymo apibrėžties ir santykio su

vystymusi12.

B. Europos Sąjunga

a) Europos Vadovų Taryba

21. 1991 m. Europos Vadovų Taryba priėmė rezoliuciją dėl žmogaus teisių, de-

mokratijos ir vystymosi, kurioje nustatė bendradarbiavimo su besivystančiomis

šalimis kryptis. Rezoliucijoje buvo konstatuota, kad „<...> kartu žmogaus teisės ir de-

mokratija yra dalis sąlygų, būtinų subalansuotam ir tvariam vystymuisi pasiekti. Šia-

me kontekste būtina atsižvelgti į gero valdymo, taip pat karinių išlaidų klausimus“.

Tačiau nebuvo pateikta jokios gero valdymo apibrėžties13.

b) Europos bendrija

22. 2000 m. Europos bendrija Partnerystės susitarime tarp Afrikos, Karibų ir Ra-

miojo vandenyno valstybių grupės ir Europos bendrijos bei jos valstybių narių (Ko-

tonu susitarimas) gerą valdymą apibrėžė taip:

„Politinės ir institucinės aplinkos, palaikančios žmogaus teises, demokratijos ir

teisinės valstybės principus, sąlygomis geras valdymas – tai skaidrus ir atskaitingas

žmogiškųjų, gamtinių, ekonominių ir fi nansinių išteklių valdymas siekiant nešališ-

ko ir tvaraus vystymosi. Tai reiškia, kad viešosios valdžios institucijose yra aiškios

sprendimų priėmimo procedūros, yra skaidrios ir atskaitingos institucijos, įstatymų

viršenybė išteklių valdymo bei paskirstymo srityje ir gerinamas pajėgumas rengti ir

įgyvendinti priemones, kuriomis visų pirma siekiama užkirti kelią korupcijai ir ko-

voti su ja.“14

12 Euro-African Pact for Africa’s Development: Th e Role of Parliamentarians, Recommendations for

Action (Keiptaunas, 2006 m. gegužės 25–26 d.), žr. http://www.coe.int/t/e/norht%2Dsouth_centre/pro-

grames/5_europe%2Dafrica_dialogue/b_hr_and_democratic_governance/Declaration_Cape-Town_

mai2006.pdf#xml (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).13 Šios rezoliucijos 2 straipsnis, žr. http://ec.europa.eu/external_relations/human_rights/doc/cr28_11_

91_en.html (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).14 Partnerystės susitarimo tarp Afrikos, Karibų jūros bei Ramiojo vandenyno grupės valstybių ir Europos

bendrijos bei jos valstybių narių 9 straipsnio 3 dalis, žr. http://ec.europa.eu/development/icenter/repository/

agr01_en.pdf [lietuvių kalba žr. http://eur-lex.europa.eu/Notice.do?val=235813:cs&lang=lt&list=398907:

cs,398906:cs,278825:cs,278539:cs,249540:cs,235813:cs,&pos=6&page=1&nbl=6&pgs=10&hwords=capa

city building for elaborating~&checktexte=checkbox&visu=#texte. – Vertėjo pastaba].


c) Europos Komisija

23. Geras valdymas Europos Sąjungoje ypač aktualus Europos Komisijai, kuri

nustato Europos bendros politikos sritis15. 2001 m. Europos Komisija savo baltojo-

je knygoje „Europos valdymas“ nustatė penkis gero valdymo principus: atvirumas,

visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus, atskaitingumas, veiksmingumas ir

nuoseklumas16.

d) Regionų komitetas

24. Europos Sąjungos Regionų komitetas 2009 m. birželio 17–18 d. priimtoje

Baltojoje knygoje dėl daugiapakopio valdymo17 konstatavo, kad „tikro daugiapakopio

valdymo Europoje nustatymas tapo gero Europos valdymo sąlyga“.

C. Jungtinės Tautos

a) Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos bendradarbiavimas

25. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja rezoliucijoje, 2008 m. spalio 29 d. pri-

imtoje 63-iojoje sesijoje, paragino Jungtines Tautas toliau bendradarbiauti su Europos

Taryba demokratijos ir gero valdymo srityje, be kita ko, pasitelkiant Venecijos komi-

siją ir Demokratijos ateities forumą, ypač per Tarptautinę demokratijos dieną18.

b) Vystymosi darbotvarkė

26. Generalinis sekretorius Boutrous Boutrous-Ghali, 1994 m. Generalinei

Asamblėjai pristatydamas Vystymosi darbotvarkę, pabrėžė vystymosi, kaip taikos pa-

grindo, svarbą. Darbotvarkės tikslas – suteikti naują postūmį Jungtinių Tautų patirti-

mi grindžiamai diskusijai apie vystymąsi. Šioje darbotvarkėje buvo pabrėžtas svarbus

gero valdymo vaidmuo vystymosi srityje19, kartu konstatuota, kad demokratija ir

„valdymo klausimai yra glaudžiai susiję“20. Vienintele patikima priemone valdymui

gerinti pripažinta demokratija21.

15 Žr. Möllers Christoph. European Governance: Meaning and Value of a Concept. Common Market

Law Review. 2006, Vol. 6, p. 313–336.16 European Commission. European Governance – a White Paper. 2001 m. liepos 25 d., COM (2001)

428 galutinis, p. 10, žr. http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/sire/en/com/2001com2001_0428en01.pdf

(paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugsėjo 5 d.).17 http://web.cor.europa.eu/epp/Ourviews/Documents/White%20Paper%20on%20MLG.pdf (paskutinį

kartą žiūrėta 2011 m. kovo 28 d.).18 Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 2008 m. spalio 29 d. rezoliucijos A/63/L.12 7 punktas.19 An Agenda for Development. Report of the Secretary General, A/48/935, 1994 m. gegužės 6 d.,

125 punktas, žr. http://www.globalpolicy.org/reform/initiatives/ghali/1994/0506development.htm (pas-

kutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).20 Ibid., 120 punktas.21 Ibid.


27. Geras valdymas apibrėžtas kaip vystymosi kontekste turintis keletą prasmių:

„Konkrečiai jis reiškia, kad turi būti sukurta ir įgyvendinama nuosekli naciona-

linė vystymosi strategija, vadinasi, gerinami šiuolaikinės valstybės pagrindinių ins-

titucijų pajėgumas, patikimumas ir integralumas. Jis reiškia, kad turi būti padidintas

valdžios gebėjimas vykdyti savo funkcijas ir įgyvendinti savo politiką, įskaitant įgy-

vendinančiųjų sistemų valdymą. Jis reiškia atskaitingumą už veiksmus ir sprendimų

priėmimo proceso skaidrumą.“22

28. Vystymosi darbotvarkė buvo patvirtinta Generalinės Asamblėjos rezoliucija

Nr. 49/126. Generalinė Asamblėja atsižvelgė į generalinio sekretoriaus pranešimą ir

įtraukė Vystymosi darbotvarkės klausimą į savo 50-osios sesijos laikinąją darbotvar-

kę23. Tačiau vėliau Generalinė Asamblėja nesiėmė jokių veiksmų24.

c) Jungtinių Tautų tūkstantmečio deklaracija

29. Tūkstantmečio deklaracija 2000 m. Generalinės Asamblėjos buvo priimta

organizacijos vaidmeniui naujajame tūkstantmetyje dar kartą pabrėžti. Joje užsime-

nama apie gero valdymo ir skurdo panaikinimo sąsają ir pabrėžiama, kad skurdo pa-

naikinimo sėkmė priklausys nuo gero valdymo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu25.

Geras valdymas taip pat buvo paminėtas V dalies skyriuje „Žmogaus teisės, demo-

kratija ir geras valdymas“, tačiau šiai temai nebuvo skirta daug vietos. Sąvoka „geras

valdymas“ deklaracijoje neapibrėžta.

d) Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisija

30. Komisija 2000, 2003 ir 2004 m. konstatavo, kad gero valdymo pagrindas yra

„skaidri, atsakinga, atskaitinga ir visų palaikoma valdžia, reaguojanti į žmonių porei-

kius ir troškimus“. Tačiau Žmogaus teisių komisija pažymėjo, kad gero valdymo pa-

tirtis kiekvienoje visuomenėje yra vis kitokia ir tarti galutinį žodį, kaip jį apibūdinti ir

įgyvendinti, turi konkrečios valstybės26.

e) Jungtinių Tautų vystymo programa (JTVP, angl. UNDP)

31. Jungtinių Tautų vystymo programoje laikomasi nuomonės, kad žmogaus

vystymasis ir geras valdymas yra neatskiriami. Geras valdymas apibūdinamas taip:

„Geras valdymas, be kita ko, yra pasiekiamas visų pritarimu, jis yra skaidrus ir at-

skaitingas, taip pat teisingas bei veiksmingas ir skatina teisės viešpatavimą. Geras val-

22 Ibid., 128 punktas.23 Generalinės Asamblėjos 1995 m. sausio 20 d. rezoliucija Nr. A/RES/49/126.24 Beate Rudolf. Is „Good governance“ a Norm of International Law? Common Values in International

Law: Essays in Honour of Chrostoan Tomuschat. Dupuy Pierre-Marie et al. (eds.), 2006, p. 1010.25 Th e United Nations Millennium Declaration (Generalinės Asamblėjos 2000 m. rugsėjo 18 d. priimta

rezoliucija Nr. A/RES/55/2, 13 punktas).26 Th e role of good governance in the promotion of human rights. Žmogaus teisių komisijos rezoliuci-

jos Nr. 2000/64, 2003/65 ir 2004/70.


dymas laiduoja, kad politiniai, socialiniai ir ekonominiai prioritetai bus pasirenkami

plačiai palaikant visuomenei ir kad priimant sprendimus skirti lėšų vystymuisi bus iš-

klausoma labiausiai nepasiturinčių ir pažeidžiamų visuomenės narių nuomonė.“27

f) Trečioji Jungtinių Tautų konferencija mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu

32. Šioje konferencijoje 2001 m. gegužės mėn. buvo priimta vadinamoji Briuse-

lio deklaracija. Joje teigiama, kad geras valdymas nacionaliniu ir tarptautiniu lygme-

niu padeda siekti panaikinti skurdą. Teisės viešpatavimas, pagarba žmogaus teisėms

ir demokratijos rėmimas buvo minima kaip kitos priemonės, be gero valdymo28. Tai

buvo pakartota vadinamojoje Briuselio mažiausiai išsivysčiusioms šalims skirtoje

veiksmų programoje, priimtoje paskutinę konferencijos dieną29.

g) Monterėjaus konsensusas, pasirašytas Tarptautinėje konferencijoje dėl vysty-

mosi fi nansavimo

33. Tarptautinė konferencija dėl vystymosi fi nansavimo, įvykusi 2002 m. ko-

vo mėn. Monterėjuje, buvo pirmoji Jungtinių Tautų organizuota konferencija svar-

biausiais fi nansavimo ir vystymosi klausimais30. Monterėjaus konsensuse valstybės

įsi pa reigojo siekti gero valdymo, kad, be kitų tikslų, pasiektų ir Tūkstantmečio dekla-

racijoje numatytus tikslus31. Tačiau jokia gero valdymo apibrėžtis nebuvo pateikta.

h) Pasauliniame aukščiausiojo lygio susitikime darnaus vystymosi klausimais

priimtas Įgyvendinimo planas

34. Šiame 2002 m. rugsėjo mėn. priimtame plane dar sykį pabrėžta gero valdymo

tiek kiekvienoje šalyje, tiek tarptautiniu mastu svarba siekiant darnaus vystymosi32.

Be gero valdymo, buvo paminėta būtinybė gerbti žmogaus teises ir demokratiją33.

27 UNDP. Good Governance – and Sustainable Human Development, žr. http://mirror.undp.org/magne-

to/policy/chapter1.htm (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).28 Trečiojoje Jungtinių Tautų konferencijoje mažiausiai išsivysčiusių šalių klausimu priimta Briuselio

deklaracija A/CONF.191/12 (2 punktas), žr. http://www.unctad.org/en/docs/aconf191d12.en.pdf (pas-

kutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).29 Brussels Programme of Action for the Least Developed Countries for the Decade 2001–2010, A/

CONF.191/11 (25 punktas), žr. http://www.un-documents.net/ac191-11.htm (paskutinį kartą žiūrėta

2008 m. rugpjūčio 28 d.).30 http://www.un.org/esa/ff d/ff dconf/ (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugsėjo 5 d.).31 Tarptautinėje vystymosi fi nansavimo konferencijoje priimto Monterėjaus konsensuso, A/CONF.198/3,

priedo 4 punktas, žr. http://documents-dds-ny.un.org/doc/UNDOC/GEN/N02/267/66doc/N0226766.

DOC?OpenElement (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 20 d.).32 Pasaulinio aukščiausiojo lygio susitikimo darnaus vystymosi klausimais Įgyvendinimo plano 7, 138 ir

141 punktai, žr. http://www.un.org/esa/sustdev/documents/WSSD OI PD/English/WSSD PlanImpl.pdf

(paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).33 Ibid., 62 punktas.


i) Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų komisija Azijai ir Ramiojo

vandenyno regionui (angl. UNESCAP)

35. 2009 m. Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų komisija Azijai

ir Ramiojo vandenyno regionui, be kita ko, stebinti šalių, siekiančių Jungtinių Tau-

tų tūkstantmečio vystymosi tikslų, pažangą ir joms patarianti, kaip tą padaryti, pri-

ėmė dokumentą „Kas yra geras valdymas“. Jame nustatyta, kokie yra svarbiausi gero

valdymo bruožai: jis yra įgyvendinamas visų pritarimu, orientuotas į konsensusą, at-

skaitingas, skaidrus, vykdomas laiku, veiksmingas ir našus, teisingas ir visa apimantis,

juo yra paisoma teisės viešpatavimo. Geras valdymas garantuoja, kad yra mažinama

korupcija, atsižvelgiama į mažumų nuomonę, o priimant sprendimus išklausoma la-

biausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių nuomonė. Taip valdant taip pat atsižvel-

giama į dabartinius ir būsimus visuomenės poreikius34.

36. UNESCAP nurodyti gero valdymo pagrindai:

– Dalyvavimas

Moterų ir vyrų dalyvavimas yra pagrindinis gero valdymo požymis. Dalyvavi-

mas galėtų būti ir tiesioginis, ir vykdomas pasitelkiant teisėtas tarpininkaujančias

institucijas arba jų atstovus. Svarbu pabrėžti, jog atstovaujamoji demokratija nebū-

tinai reiškia, kad priimant sprendimus bus atsižvelgta į labiausiai pažeidžiamų vi-

suomenės sluoksnių interesus. Apie dalyvavimą turi būti aiškiai informuota ir jis turi

būti suplanuotas; tai reiškia, kad yra, viena vertus, susirinkimų ir žodžio laisvė, o kita

vertus, organizuota pilietinė visuomenė.

– Teisės viešpatavimas

Geram valdymui reikalingos visiems vienodos, nešališkai taikomos teisinės są-

lygos. Jam taip pat reikalinga visiška žmogaus teisių, ypač mažumų teisių, apsauga.

Kad įstatymai būtų įgyvendinami nešališkai, turi būti nepriklausomi teismai bei ne-

korumpuota ir nešališka policija.

– Skaidrumas

Skaidrumas reiškia, kad sprendimai yra priimami bei įgyvendinami laikantis tei-

sinės tvarkos ir pagal taisykles. Jis taip pat reiškia, kad informacija yra laisvai priei-

nama ir tiesiogiai pasiekiama tiems, kuriuos tokie sprendimai ir jų įgyvendinimas

paveiks. Skaidrumas taip pat reiškia, kad informacijos yra pakankamai ir kad žinia-

sklaidoje ji pateikiama lengvai suprantamai.

– Savalaikiškumas

Geram valdymui reikalingos institucijų pastangos nagrinėjant prašymus pasitar-

nauti visoms suinteresuotosioms šalims per pakankamą laiką.

– Konsensuso siekimas

Kiekvienoje visuomenėje yra keletas skirtingų interesų grupių ir tiek pat požiū-

rių. Geram valdymui reikalinga visuomenėje derinti skirtingus interesus, kad joje

34 http://www.unescap.org/ppd/prs/ProjectActivities/Ongoing/gg/governance.pdf.


būtų pasiektas platus konsensusas dėl to, kas geriausiai atitinka visos bendruomenės

interesą ir kaip tai gali būti pasiekta. Orientuojantis į konsensusą taip pat reikia visa

apimančio ir ilgalaikio požiūrio į tai, kaip pasiekti darnaus vystymosi tikslus. Tai ga-

lima pasiekti tik deramai suvokus kiekvienos konkrečios visuomenės ar bendruome-

nės istorinį, kultūrinį ir socialinį kontekstą.

– Teisingumas ir integralumas

Visuomenės gerovė priklauso nuo užtikrinimo, kad visi jos nariai visuomenėje

jaustųsi esą svarbūs ir dalyvaujantys visuomenės gyvenime, o ne atskirti nuo pagrin-

dinės visuomenės dalies. Tam yra būtina, kad visos grupės, o svarbiausia, labiausiai

pažeidžiamos, turėtų galimybę pagerinti arba išlaikyti savo gyvenimo kokybę.

– Veiksmingumas ir našumas

Geras valdymas reiškia, jog institucijos dirba taip, kad jų darbo rezultatai atitin-

ka visuomenės poreikius ir kartu kuo geriau yra naudojami joms prieinami ištekliai.

Našumo samprata gero valdymo kontekste taip pat apima tvarų gamtos išteklių nau-

dojimą ir aplinkos apsaugą.

– Atskaitingumas

Atskaitingumas yra svarbiausias gero valdymo reikalavimas. Ne tik valdžios ins-

titucijos, bet ir privatusis sektorius bei visuomeninės organizacijos privalo būti at-

skaitingos visai visuomenei ir suinteresuotosioms institucijoms. Kas kam atsiskaito,

priklauso nuo to, ar organizacijos arba institucijos sprendimai ar veiksmai yra vi-

daus, ar išorės. Apskritai organizacija arba institucija yra atskaitinga tiems, kuriuos

jos sprendimai arba veiksmai paveikia. Atskaitingumas negali būti primestas nesant

skaidrumo ir teisės viešpatavimo.

D. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angl. OECD)

37. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija nurodo tokius gero val-

dymo principus: teisės viešpatavimo paisymas; atvirumas, skaidrumas ir atskaitingu-

mas demokratinėms institucijoms; sąžiningi ir teisingi santykiai su piliečiais, įskaitant

piliečių konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus priemones; veiksmingos,

naudingos paslaugos; aiškūs, skaidrūs ir taikomi įstatymai bei įstatymų įgyvendina-

mieji aktai; nuoseklus ir skaidrus politikos formavimas; aukšti etikos standartai35.

E. Pasaulio bankas

38. Pasaulio bankas 1989 m. blogą valdymą pavadino esmine vystymosi kliūtimi.

Bankas tokį valdymą apibūdino kaip neatskaitingą, neskaidrų ir neveiksmingą admi-

nistravimą, susijusį su korupcija fi nansinių išlaidų srityje36.

35 OECD. Public Governance and Management, žr. http://www.oecd. Org/about/0,3347,en_37405_1_1_

1_1_37405,00.html (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).36 Beate Rudolf. Is „Good governance“ a Norm of International Law? Common Values in International

Law: Essays in honour of Chrostoan Tomuschat, p. 1009.


39. Pasaulio bankas 1992 m. valdymą apibūdino kaip „valdžios įgyvendinimo

būdą tvarkant besivystančios šalies ekonominius ir socialinius išteklius“37.

40. Pasaulio bankas savo 2007 m. valdymo ir antikorupcijos strategijoje valdy-

mą apibrėžė kaip „būdą, kuriuo viešieji pareigūnai bei institucijos įgyja ir įgyvendina

valdžią tam, kad formuotų viešąją politiką, teiktų viešąsias paslaugas ir vykdytų vie-

šuosius įsipareigojimus“38.

41. Suteikdamas paskolą Pasaulio bankas gali atsižvelgti tik į ekonominius veiks-

nius; vienareikšmiškai uždrausta vertinti politinius veiksnius39.

F. Tarptautinis valiutos fondas (TVF, angl. IMF)

42. Tarptautinis valiutos fondas gerą valdymą mini kartu su kova su korupcija.

Tai atsispindi 1997 m. jo patvirtintame Tarptautinio valiutos fondo požiūrio į gerą

valdymą ir kovą su korupcija vadove, o ši sąvoka yra tik ekonominė. Ji apima viešųjų

išteklių valdymo ir fi nansų sektoriaus skaidrumą ir atskaitomybę40.

G. Afrikos plėtros bankas

43. Afrikos plėtros banko 2001 m. kovo mėn. paskelbtame dokumente, skirtame

šio banko požiūriui į gerą valdymą atskleisti, išvardyti penki gero valdymo požymiai:

atskaitingumas, skaidrumas, kova su korupcija, dalyvavimas priimant sprendimus ir

teisės ir teismų reforma. Bankas konstatavo, jog „geras valdymas yra būtina sąlyga,

kad banko pastangos skatinti ekonominį ir socialinį vystymąsi jo regiono šalyse na-

rėse būtų sėkmingos“41.

H. Tarptautinis Amerikos plėtros bankas

44. 2003 m. liepos mėn. priimtame strateginiame dokumente Tarptautinis

Amerikos plėtros bankas apžvelgė (demokratinio) valdymo reikalavimus, kylančius

dėl tvaraus augimo ir skurdo mažinimo bendrųjų tikslų. Bankas daugiausia dėme-

sio skyrė demokratijos stiprinimui, teisės viešpatavimui ir teisingumo įgyvendini-

mo reformai42.

37 Governance Indicators: Where we are, where should we be going? Daniel Kaufmann, Aart Kraay.

Policy research working paper 4730, p. 4, žr. http://wwwds.worldbank.org./external/default/WDSCon-

tentServer/IW3P/IB/2007/10/31/000158349_20071031085226/Rendered/PDF/wps4370.pdf (paskuti-

nį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).38 Ibid.39 Sutarties dėl Tarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko (IBRD) IV straipsnio 10 dalis. 40 Th e IMF and good governance – a fact sheet (May 2008), žr. http://www.imf.org/external/np/exr/facts/

gov.htm#top (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).41 African Development Bank. Operational Guidelines for Bank Group Policy on Good Governance,

II, 2.1, March 2001, žr. http://www.afdb.org/pls/portal/docs/PAGE/ADB_ADMIN_PG/DOCUMENTS/

NEWS/OPERATIONAL%20GUIDELINES%20FOR%20BANK%20GROUP%20POLICY%20ON%20

GOOD%20GOVERNANCE.pdf (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).42 Inter-American Development Bank. Operational guidelines for Bank Group Policy on Good Go-

vernance, II, 2.1, March 2001, žr. http://idbdocs.iadb.org/wsdocs/getdocument.aspx?docnum=1441783

(paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rugpjūčio 28 d.).


I. Azijos plėtros bankas

45. Azijos plėtros bankas nustatė keturis gero valdymo požymius: atskaitingumas,

dalyvavimas priimant sprendimus, nuspėjamumas ir skaidrumas43. Atskaitingumas yra

apibūdinamas kaip viešųjų pareigūnų atsakomybė už savo elgesį, tačiau atsižvelgiama

ir į jų darbo kokybę. Dalyvavimas priimant sprendimus reiškia, kad žmonės gali ben-

drauti su vystymąsi skatinančiomis institucijomis, taigi aktyviai dalyvauti ekonomi-

niame gyvenime. Nuspėjamumas reiškia, kad sąžiningai ir nuosekliai taikomi esami

įstatymai, įstatymų įgyvendinamieji aktai ir politika. Skaidrumas reiškia, kad informa-

cija yra prieinama visuomenei, o valdžios nustatytos taisyklės, įstatymų įgyvendina-

mieji aktai ir priimti sprendimai yra aiškūs. Todėl jis siejamas su nuspėjamumu44.

IV. TARPTAUTINIO LYGMENS GERAS ADMINISTRAVIMAS

A. Europos Taryba

46. Geras administravimas nėra įtvirtintas jokioje Europos Tarybos sutartyje.

Tačiau kai kuriomis konvencijomis yra saugomi kai kurie teisės į gerą administra-

vimą aspektai. Šiuo atveju paminėtina Europos žmogaus teisių konvencija, kurios

6 straipsnyje laiduojama teisė į sąžiningą teismo procesą. Su šia konvencija susijusio-

se bylose buvo sukurta nemažai materialinių principų ir procesinių reikalavimų, pa-

grįstų 6 straipsniu, taip pat kitais straipsniais, kuriuose nurodoma, kad yra teisė į gerą

teisingumo administravimą, ir saugomi, bent jau tam tikru mastu, privačių asme-

nų santykiai su administracija. Kitomis Europos Tarybos konvencijomis, pavyzdžiui,

Konvencija dėl asmenų apsaugos ryšium su asmens duomenų automatizuotu tvarky-

mu, kai kurie teisės į gerą administravimą aspektai kodifi kuojami dar išsamiau.

47. Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė keletą rekomendacijų, susiju-

sių su kai kuriais teisės į gerą administravimą aspektais, pavyzdžiui: administracinės

valdžios diskrecinių galių įgyvendinimas45, viešosios valdžios turimos informacijos

prieinamumas piliečiams46, viešoji atsakomybė47, dideliam skaičiui asmenų taikomos

administracinės procedūros48, viešojo sektoriaus institucijų turimų asmens duomenų

perdavimas tretiesiems asmenims49.

48. Ministrų Komitetas, remdamasis šiomis rekomendacijomis ir atsižvelgdamas

į Parlamentinės Asamblėjos rekomendaciją Nr. 1615 (2003), neseniai priėmė daug iš-

43 http://www.adb.org/Documents/Policies/Strategy2020-print.pdf (paskutinį kartą žiūrėta 2008 m. rug-

pjūčio 28 d.).44 http://www.adb.org/Documents/Policies/Governance/gov310.asp?p=policies (paskutinį kartą žiūrėta

2008 m. rugpjūčio 28 d.).45 1980 m. kovo 11 d. rekomendacija Nr. R (80)2.46 1981 m. lapkričio 25 d. rekomendacija Nr. R (81)19. 47 1984 m. rugsėjo 18 d. rekomendacija Nr. R (84)15.48 1987 m. rugsėjo 17 d. rekomendacija Nr. R (87)16. 49 1991 m. rugsėjo 9 d. rekomendacija Nr. R (91)10.


samesnes gero administravimo rekomendacijas50. Minėtoje Parlamentinės Asamblėjos

rekomendacijoje Ministrų Komitetas paragintas parengti pavyzdinio dokumento pro-

jektą, kuriame būtų apibūdinta pagrindinė individo teisė į gerą administravimą ir su-

kurtas bendras bei išsamus pavyzdinis gero administravimo kodeksas siekiant apibrėžti

pagrindinę teisę į gerą administravimą ir sparčiau bei sėkmingai jį įgyvendinti. Todėl

paskelbta, kad ketinama sujungti įvairias pripažintas teises santykių su viešąja valdžia

srityje ir pavadinti jas teise į gerą administravimą bei išaiškinti šios teisės turinį.

49. Rekomendacijoje Nr. CM/Rec (2007) 7 primenama, kad geras administra-

vimas yra gero valdymo aspektas, ir Europos Tarybos valstybės narės yra raginamos

vykdyti gerą administravimą laikantis teisės viešpatavimo ir demokratijos principų.

Šios rekomendacijos priede – pavyzdiniame gero administravimo kodekse išvardyti

devyni gero administravimo principai: teisėtumas, lygybė, nešališkumas, proporcin-

gumas, teisinis aiškumas, veiksmų ėmimasis per protingą laiką, visuomenės dalyvavi-

mas priimant sprendimus, pagarba privatumui ir skaidrumas. Pavyzdiniame kodekse

taip pat yra keletas taisyklių, taikomų administraciniams sprendimams, ir skyrius,

skirtas skundams dėl administracinių sprendimų ir kompensacijos prašymams. Vals-

tybės narės yra raginamos savo nuožiūra patvirtinti pavyzdiniame kodekse nustaty-

tus standartus ir laiduoti veiksmingą jų įgyvendinimą.

B. Europos Sąjunga

50. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis „Teisė į gerą

administravimą“ yra toks:

„1. Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai

jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanoma trumpesnį laiką.

2. Ši teisė apima:

a) kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią

jam nepalankią priemonę;

b) kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla laikantis teisėto konfi dencia-

lumo ir profesinio bei verslo slaptumo;

c) administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus.

3. Kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjunga pagal valstybėms narėms bend-

rus teisės principus atlygintų jam žalą, kurią atlikdami savo pareigas padarė Sąjungos

institucijos ar jų tarnautojai.

4. Kiekvienas asmuo gali kreiptis į Sąjungos institucijas viena iš kalbų, kuria su-

rašytos Sutartys, ir jam turi būti atsakyta ta pačia kalba.“51

50 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec (2007)7. 51 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis, žr. http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/

LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:083:0389:0403:En:PDF (paskutinį kartą žiūrėta 2011 m. balandžio 6 d.)

[lietuvių kalba žr. http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:083:0389:0403:

LT:PDF. – Vertėjo pastaba].


51. Ši nuostata gali būti vertinama kaip lemiamas žingsnis kodifi kuojant teisę į

gerą administravimą Europos Sąjungos institucijose. Ji taikoma ne tik Europos Są-

jungos piliečiams, bet ir kiekvienam asmeniui, kuris turi reikalų su šiomis instituci-

jomis. Gero administravimo principas kilo iš Europos Bendrijų Teisingumo Teismo

ir Pirmosios instancijos teismo praktikos52. Geras administravimas yra grindžiamas

Europos Sąjungos, kurioje viešpatauja teisė, buvimu. Kaip pažymima Teisingumo

Teismo sprendimuose, teisė į gerą administravimą kyla iš noro traktuoti vienodai ir

iš teisės į veiksmingas gynybos priemones (Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

bei kitų su ja susijusių teisių (teisės teikti parodymus ir teisės susipažinti su asmens

byla). Europos Sąjungos institucijų įsipareigojimai kyla iš Sutarčių nuostatų, tokių

kaip bendras įsipareigojimas nurodyti savo sprendimų priėmimo motyvus (Sutarties

dėl Europos Sąjungos veikimo 296 straipsnis), nuostolių už padarytą žalą atlyginimas

(Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 340 straipsnis) ir galimybė bendrauti su Eu-

ropos Sąjungos institucijomis viena iš Sutarties kalbų (Sutarties dėl Europos Sąjun-

gos veikimo 24 straipsnis).

52. Europos gero administravimo elgesio kodeksas53, kurį sudaro 27 straipsniai,

nėra teisiškai įpareigojantis dokumentas. Jo projektą parengė Europos ombudsme-

nas, o patvirtino (padarius kai kuriuos projekto pakeitimus) Europos Parlamentas

2001 m. rugsėjo 6 d. rezoliucija. Patvirtinus šį kodeksą yra aiškiai įteisinti jame nusta-

tyti principai, taikytini visoms Europos Sąjungos institucijoms ir įstaigoms. Kodek-

se yra išdėstytos išsamios taisyklės, pagal kurias įgyvendinamas Europos Sąjungos

pagrindinių teisių chartijos, pirmą kartą priimtos 2000 m., 41 straipsnyje įtvirtintas

bendrasis principas. Šiuo metu Europos Sąjungos institucijose galioja Gero administ-

ravimo elgesio kodeksas ir nemažai įvairių formų ir įvairaus turinio atskirų kodek-

sų, kuriuos priėmė įvairios Europos Sąjungos institucijos, įstaigos ir decentralizuotos

agentūros. Kai kurių iš tų kodeksų tekstai yra tapatūs Europos gero administravimo

elgesio kodeksui.

53. Europos gero administravimo elgesio kodekse yra nustatyta daugelis principų,

kurių turėtų laikytis Europos institucijų pareigūnai, tarp jų šie: teisėtumas (4 straips-

nis), diskriminacijos nebuvimas (5 straipsnis), proporcingumas (6 straipsnis), pikt-

naudžiavimo galia nebuvimas (7 straipsnis), nešališkumas ir nepriklausomumas

(8 straipsnis), objektyvumas (9 straipsnis), nuoseklumas (10 straipsnis), sąžiningu-

mas (11 straipsnis), etiketas (12 straipsnis), pareiga atsakyti į laiškus piliečio kalba

(13 straipsnis). Be to, yra svarbių procedūrinių taisyklių, pavyzdžiui, pareiga pranešti

visiems suinteresuotiesiems asmenims apie priimtą sprendimą (20 straipsnis), parei-

ga saugoti įrašus ir pareiga dokumentuoti administracinį procesą (24 straipsnis).

52 Žr.: Teisingumo Teismo 1992 m. kovo 31 d. sprendimas Burban, byla C-255/90, 1987 m. spalio 15 d.

sprendimas Heylens, byla C-222/86, 1989 m. spalio 18 d. sprendimas Orken, byla 374/87; Pirmosios

instancijos teismo 1995 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nolle, byla T-167/94, Rink. p. II-2589, 1999 m.

liepos 9 d. sprendimas New Europe consulting ir kiti, byla T-231/97, Rink. p. II-2403.53 Kodeksą žr. http://www.ombudsman.europa.eu/resources/code.faces.


V. NACIONALINIO LYGMENS GERAS VALDYMAS

54. Sąvoka „geras valdymas“ tarptautiniu lygmeniu dažnai vartojama, o nacio-

naliniu lygmeniu ji yra reta. Venecijos komisija ištyrė, ar sąvoka yra vartojama arba

apibrėžta konstitucijose, įstatymuose ar teismų praktikoje.

A. Konstitucijos

55. Jokios Europos valstybės konstitucijoje nėra nustatytos teisės į gerą valdy-

mą, ji neminima ir kaip principas. Taip daugiausia yra dėl sąvokos kilmės ir pobūdžio

(žr. II dalį), ir tai atspindi jos kol kas gana ribotą įtaką nacionalinės teisės sistemoms.

B. Įstatymai

56. Venecijos komisijai atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tik labai nedaug Europos

valstybių į savo įstatymus yra įtraukusios gero valdymo sąvoką. Tokių pavyzdžių ras-

ta tik Latvijoje ir Nyderlanduose, apie juos – toliau.

a) Nyderlandai

aa) Žiniasklaidos įstatymo (Mediawet) 16 straipsnis

57. Žiniasklaidos įstatymo 16 straipsnyje yra nustatyta, kad, siekiant institucijose,

kurios gavo nacionalinio transliuotojo eterio laiko, skatinti gerą valdymą ir sąžiningu-

mą, Nyderlandų transliavimo korporacija privalo parengti elgesio kodeksą. Kodekse

yra nurodyta: a) rekomendacijos dėl administravimo organizavimo, įskaitant paskati-

nimą ir priežiūrą; b) sąžiningo elgesio taisyklės; c) viešo ir skaidraus atskaitingumo bei

pranešimų teikimo taisyklės; d) gautų pranešimų ir pranešimų apie įtariamą piktnau-

džiavimą tvarkymo procedūros; e) elgesio kodekso laikymasis ir jo priežiūra.

bb) Pensijų įstatymo (Pensioenwet) 33 straipsnis ir Pensijų fondų įstatymo (Wet

verplichte beroepspensioenregeling) 42 straipsnis („Privalomas dalyvavimas“)

58. Pensijų įstatymo 33 straipsnio ir Pensijų fondų įstatymo 42 straipsnio („Priva-

lomas dalyvavimas“) pirmosiose dalyse yra nustatyta, kad pensijos schemos adminis-

tratorius privalo organizuoti savo darbą taip, kad būtų laiduojamas geras valdymas,

kuris bet kokiu atveju reiškia, kad a) administratorius yra atskaitingas tiems, kurie

kreipiasi dėl pensijos, arba tiems, kurie turi teisę į pensiją, taip pat atskaitingas darb-

daviams ir b) numatoma įstaigos vidaus priežiūra. Šių straipsnių antrosiose dalyse

yra nustatyti įstatymo įgyvendinamojo teisinio reguliavimo teisiniai pagrindai.

b) Latvija

59. Valstybės administracinės struktūros įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta:


„Valstybės administracija savo veikloje turi atsižvelgti į gero valdymo principą.

Toks principas turi apimti atvirumą privačių asmenų ir visuomenės atžvilgiu, asmens

duomenų apsaugą, per protingą laiką įgyvendinamą sąžiningą procesą ir kitas teisės

nuostatas, kurių tikslas – laiduoti, kad valstybės administracija gerbtų privačių asme-

nų teises ir teisėtus interesus.“

C. Teismų praktika

60. Kaip ir įstatymų atveju, atrodo, kad yra labai nedaug nacionalinių teismų

sprendimų, kuriuose gero valdymo principas apskritai pripažįstamas arba bent mini-

mas. Vieninteliai surasti pavyzdžiai yra iš Albanijos, Latvijos ir Nyderlandų.

a) Albanija

61. Albanijos Konstitucinis Teismas nustatė, kad vietos teritorinių vienetų admi-

nistravimas, apimantis planavimo reikalus, miestų tvarkymą ir teritorinių vienetų

kontrolę, yra svarbus gero valdymo aspektas54.

b) Latvija

62. Latvijos Konstitucinis Teismas nustatė, kad gero valdymo principas gali būti

kildinamas iš Latvijos Konstitucijos 1 ir 89 straipsnių55. Konstitucinio Teismo teigi-

mu, šis principas nustato, kad, be kita ko, procesas turi būti baigtas per protingą laiką

ir turi būti laikomasi žmogaus teises ginančių nuostatų56.

63. Kitame savo nutarime Latvijos Konstitucinis Teismas gero valdymo princi-

pą kildino iš Konstitucijos 89 straipsnio, kurį aiškino kartu su Valstybės administra-

cinės struktūros įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad

šios nuostatos įpareigoja valstybę supaprastinti, pagerinti ir veiksmingai organizuo-

ti procedūras57.

c) Nyderlandai

64. Nyderlandų teismai nustatė, kad, atsižvelgiant į administracines procedūras,

gero valdymo principai negali nukrypti nuo Vyriausybės patvirtintuose teisės aktuo-

se nustatytų taisyklių58.

54 Albanijos Konstitucinio Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutarimas ALB-2009-3-001.55 1 straipsnis: „Latvija yra nepriklausoma demokratinė respublika“; 89 straipsnis: „Valstybė pripažįsta ir

saugo pagrindines žmogaus teises pagal šią Konstituciją, įstatymus ir Latvijos tarptautinius susitarimus.“56 Latvijos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 25 d. nutarimo LAT-2003-1-04 (CODICES) 6 punktas.57 Latvijos Konstitucinio Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 2004-21-01 9.3.1 punktas.58 Žr. šiuos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimas Ahmut

prieš Nyderlandus, pareiškimas Nr. 21702/93, 35 punktas; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nsona

prieš Nyderlandus, pareiškimas Nr. 23366/94, 49 punktas.


VI. NACIONALINIO LYGMENS GERAS ADMINISTRAVIMAS

65. Kitaip negu gero valdymo sąvoka, gero administravimo sąvoka nacionalinė-

se sistemose yra daug plačiau vartojama. Vis dėlto gerą administravimą įtvirtina tik

vienos šalies konstitucija59. Tačiau reikalavimas pripažinti teisę į gerą administravimą

kyla iš pagrindinių teisės viešpatavimo principų, tokių kaip teisėtumas, teisingumas,

nešališkumas, proporcingumas, teisinis aiškumas, veiksmų ėmimasis per protingą lai-

ką, dalyvavimas priimant sprendimus, privatumo paisymas ir skaidrumas. Šiuo metu

šie principai jau atsispindi beveik visų Europos valstybių konstitucijose. Tai reiškia, kad

jei jie aiškinami atsižvelgiant į jų tarpusavio sąveiką, jie aiškiai nurodo bendrą reika-

lavimą laikytis gero administravimo. Taigi teisė į gerą administravimą buvo pripažin-

ta daugelio valstybių įstatymuose, teismų sprendimuose ir teisės doktrinoje. Iš tikrųjų,

nacionalinių teismų praktikoje dažnai susiduriama arba su pačios teisės į gerą administ-

ravimą pažeidimais, arba su ją sudarančių įvairių procesinių teisių pažeidimais būtent

tose valstybėse, kurios ofi cialiai šios teisės dar nėra pripažinusios60.

VII. IŠVADOS

66. Kaip parodė sąvokos „geras valdymas“ vartojimo tarptautiniu ir nacionaliniu

lygmenimis tyrimas, tikslus jos, bent jau kai kurių sudedamųjų dalių, turinys yra mi-

glotas. Susitarta tik dėl kai kurių šios sąvokos sudedamųjų dalių, tokių kaip skaidru-

mas ir atskaitingumas. Netgi Europos Tarybos institucijos sąvoką „geras valdymas“

traktuoja skirtingai.

67. Gero valdymo sąvoka pirmą kartą pavartota Pasaulio banko teisiniuose do-

kumentuose praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį ir daugiausia ekonominiais su-

metimais, nuo to laiko daugiau tarptautinių organizacijų ją perėmė ir suteikė jai naujų

59 Suomijos Konstitucijos 21 straipsnis yra būtent toks pavyzdys.60 Pavyzdžiui, Estijos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad teisė į gerą administravimą gali būti kil-

dinama iš Konstitucijos 14 straipsnio, aiškinamo kartu su principais, galiojančiais Europos teisinės

erd vės administracinėje teisėje. Šio teismo teigimu, prie tokių principų priskiriami: teisinis aiškumas,

teisėti lūkesčiai, proporcingumas, diskriminacijos nebuvimas, teisė būti išklausytam, teisė sprendi-

mą priimti per pakankamą laiką, veiksmingumas ir našumas. Aukščiausiasis Teismas taip pat rėmėsi

Suomijos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Ispanijos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalimi ir Euro-

pos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsniu. Aukščiausiasis Teismas pripažino teisę į gerą

administravimą pagrindine žmogaus teise (Aukščiausiojo Teismo Konstitucinės priežiūros kolegijos

2003 m. vasario 17 d. nutarimo EST-2003-2-002 (CODICES) 14–16 punktai). Kitame savo nutarime

šis Estijos teismas konstatavo, jog tai, kad materialinio pobūdžio pareigos įgyvendinimo procedūra

nebuvo papildyta procedūromis, leidžiančiomis ką nors priversti vykdyti tokią pareigą, nepažeidė tei-

sės į gerą administravimą (Aukščiausiojo Teismo Konstitucinės priežiūros kolegijos 2009 m. spalio

20 d. nutarimas EST-2010-1-002). Taip pat žr. Lenkijos atvejį, kai Konstitucinis Tribunolas konstata-

vo, kad viešosios valdžios institucijų pareiga sukurti gero administravimo standartą ir pagrindus kyla

iš konstitucinio teisės viešpatavimo (teisinės valstybės) ir teisėtumo principų. Tačiau tai nereiškia, kad

asmuo konstitucinę teisę į gerą administravimą turi suvokti kaip jam suteiktas procesines teises, pa-

verčiančias administracinę sprendimų priėmimo procedūrą panašia į teismo procesą, kuriame indi-

vidui suteikiamos plačios garantijos (Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2007 m. kovo 12 d. nutarimas

Nr. K 54/05). Daugelyje savo nutarimų Belgijos Konstitucinis Teismas rėmėsi gero administravimo

principu, aiškinamu kartu su lygybės ir diskriminacijos nebuvimo principais.


niuansų. Tačiau stebina tai, kad nacionalinės teisės sistemose – ar tai būtų konstitu-

cijos, ar įstatymo, ar teismų praktikos lygmuo – gero valdymo sąvoka beveik nieka-

da nevartojama.

68. Geras valdymas, kuris, manoma, apima ir gero administravimo sampratą,

turi daugybę požymių, dažnai tai yra:

– atskaitingumas,

– skaidrumas,

– jautrumas žmonių poreikiams,

– našumas,

– veiksmingumas,

– atvirumas,

– dalyvavimas priimant sprendimus,

– nuspėjamumas,

– teisės viešpatavimas,

– aiškumas,

– teisingumas,

– etiškas elgesys,

– kova su korupcija,

– proceso užbaigimas per protingą laiką,

– žmogaus teisių apsauga,

– procedūrų supaprastinimas.

69. Atskaitingumas, skaidrumas ir dalyvavimas priimant sprendimus yra daž-

niausiai minimi požymiai, tačiau, atsižvelgiant į kontekstą, jiems suteikiamas skir-

tingas turinys.

70. Atrodo, nėra sutariama dėl to, ar geras valdymas yra priemonė konkrečiam tiks-

lui pasiekti, pavyzdžiui, žmogaus teisėms apsaugoti, ar pats savaime yra tikslas. Tokia

problema glaudžiai susijusi su klausimu, ar iš tikrųjų geras valdymas apima demokratiją,

teisės viešpatavimą arba žmogaus teisių apsaugą, o gal šie reiškiniai egzistuoja atskirai?

71. Kiek tai susiję su „geru administravimu“, atrodo, kad šis terminas siejasi su

kai kuriomis teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsny-

je. Pavyzdžiui, jame paminėti šie požymiai:

– nešališkumas,

– sąžiningumas,

– klausimo išnagrinėjimas per protingą laiką,

– teisinis tikrumas,

– proporcingumas, diskriminacijos nebuvimas,

– teisė būti išklausytam,

– veiksmingumas,

– našumas.

72. Tačiau geras administravimas išeina už Europos žmogaus teisių konvenci-

jos 6 straipsnio ribų daugeliu atžvilgių, įskaitant infrastruktūros ir požiūrio aspektus.


Valstybės privalo atitikti tam tikrus konkrečius vidaus organizacijos reikalavimus,

keliamus siekiant tikrai pasirūpinti visuomenės poreikiais. Tokie reikalavimai ne vi-

suomet įvykdomi taikant teisės normas, kadangi juos galima įgyvendinti materia-

linėmis priemonėmis, leidžiančiomis administruojančiąsias įstaigas priartinti prie

žmonių, padaryti jų buveines labiau pasiekiamas. Pavyzdžiui, tokių įstaigų vieta ir

darbo laikas yra lengviau pastebima kaip gero administravimo požymiai, nei kokios

nors teisės normos arba instrukcijos. Laiduoti, kad valstybės tarnautojai tikrai atliks

savo užduotis siekdami tiek bendro, tiek to asmens, kuris į juos ofi cialiai kreipėsi, in-

tereso, yra esminis gero administravimo reikalavimas. Todėl valstybės tarnautojai ne-

išvengiamai turi būti rengiami.

73. Pastaraisiais metais prie gero administravimo kodifi kavimo tiek Europos Są-

jungoje, tiek Europos Taryboje prisidėta naujomis priemonėmis. Šią tendenciją taip

pat patvirtina nacionaliniai įstatymai ir teismų praktika.

74. Daugeliu atžvilgių geras administravimas yra pripažįstamas teisiniu principu

ir netgi teise. Tačiau nereikėtų teisės į gerą administravimą laikyti savaime veikiančia

teise, kadangi ją turi patikslinti visa konkretesnių teisių ir pareigų sistema. Tik tokios

teisės ir pareigos turi atskirų teisių, kuriomis kiekvienas asmuo gali naudotis bend-

raudamas su administruojančiosiomis institucijomis, ypatumų.

75. Geras administravimas lemia tai, kad procedūriniai mechanizmai yra tokie

pat svarbūs, kaip ir paties administravimo rezultatas: jie patys tampa neatskiriama

teisės į gerą administravimą dalimi. Tai, kaip administracija elgiasi, yra neatsiejama

nuo pačios elgesio esmės, todėl teisė į gerą administravimą apima tiek pagrindinius

principus, tiek procesines garantijas. Nepaisant gero administravimo teisinės prigim-

ties, jam taip pat būtinos priemonės administracijai (re)organizuoti, tam tikram elge-

siui skatinti ir valstybės tarnautojų rengimui gerinti.

76. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Venecijos komisija yra tos nuomonės, kad gero

valdymo samprata gali suteikti šalims tam tikrų orientyrų, ypač pereinamuoju laikotar-

piu, jei šia samprata nėra piktnaudžiaujama sumenkinant pagrindinius demokratijos,

teisės viešpatavimo ir žmogaus teisių reikalavimus. Šiuo požiūriu geras valdymas gali

būti visuomenėse, kuriose vyrauja demokratinės institucijos ir procesai, be kitų savy-

bių, pasižymintys skaidrumu ir atskaitingumu, ir kuriose valdžia gerbia visas žmogaus

teises ir jų paiso. Tačiau reikia pažymėti, jog geram valdymui tapti praktiškai pritaiko-

mu principu kliudo tai, kad Europos Tarybos valstybės narės nėra aiškiai sutarusios dėl

šios sampratos turinio, o reikalą dar pasunkina neteisinis sampratos pobūdis ir tai, kad

iš tikrųjų geras valdymas nacionalinio (valstybių) reguliavimo srityje nėra žinomas.

77. Gero valdymo sampratą Europos Tarybos valstybėse narėse taikant nuosek-

liau būtų galima lengviau sukurti jos apibrėžtį ir žengti naudingą žingsnį į priekį.

Šiuo klausimu Venecijos komisija yra pasirengusi padėti. Šiaip ar taip, geras administ-

ravimas turi išlikti pagrindiniu principu, įgyvendinamu naudojantis visa konkrečių

teisių ir pareigų sistema. Turėtų būti stengiamasi išpopuliarinti šią sampratą tarp Eu-

ropos Tarybos valstybių narių.


I PRIEDAS

ŽMOGAUS TEISIŲ REIKALAVIMAI GERAM VALDYMUI

Norvegijos žmogaus teisių centro profesoriaus emerito Asbjörno Eide’s

pranešimas

Kaip matyti iš pateiktos apžvalgos, nėra visuotinai pripažįstamos sąvokos „ge-

ras valdymas“ apibrėžties. Dabartinis susidomėjimas šia tema, matyt, kyla iš Pasaulio

banko ir kitų fi nansų įstaigų, kurių didžiausias rūpestis buvo laiduoti, kad valdymas

būtų patikimas tvaraus augimo institutas. Iš pat pradžių Pasaulio banko dėmesio su-

laukė keturi požymiai: geras viešojo sektoriaus valdymas, patikima teisinė vystymosi

reguliavimo bazė (teisėti lūkesčiai, teisės viešpatavimas, pagarba privačiai nuosavy-

bei ir investicijoms), atskaitingumas (visuomenei ir donorams), skaidrumas ir infor-

macija. Nors visi minėti požymiai geram valdymui yra būtini, vis dėlto trūksta kai

kurių svarbių dalykų, ypač žmogaus teisių komponento ir daugelio jo aspektų. Apie

tai bus kalbama šiame pranešime. Tai, kad Pasaulio bankas, kurdamas gero valdymo

sampratą, neatkreipė dėmesio į žmogaus teisių aspektą, galima paaiškinti tuo, kad pa-

gal paties Pasaulio banko steigiamojo susitarimo straipsnius (10 skyriaus IV straips-

nis) neleidžiama jam svarstant paskolos suteikimo klausimus atsižvelgti į kitokius nei

ekonominiai veiksnius.

Nemažai žmogaus teisių yra siejamos su neekonominiais dalykais, todėl jos būti-

nai turi būti įtrauktos į gero valdymo sampratą, kad ji būtų tinkama. Dabar tai plačiai

pripažinta, pavyzdžiui, jau minėtoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos re-

zoliucijoje Nr. 1060 (1995). Joje pirmiausia paminėta demokratija ir žmogaus teisės,

tačiau nepaaiškinta, kokie žmogaus teisių reikalavimai keliami geram valdymui.

Šiame pranešime bus išsamiau tiriamas demokratijos ir žmogaus teisių ryšys.

Pradedama nuo prielaidos, kad geriausias valdymas yra tas, kuriuo optimaliai pritai-

komos ir įgyvendinamos žmogaus teisės, jas visas užtikrinant visiems valstybės ju-

risdikcijai priklausantiems žmonėms. Žmogaus teises ir valdymą sieja instituciniai

reikalavimai, įtvirtinti žmogaus teisių kataloge, taip pat valstybės įsipareigojimai, bū-

tini kaip tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintų teisių atitikmenys.

VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖ UŽ ŽMOGAUS TEISES: ĮSIPAREIGOJIMŲ

LYGIAI IR JŲ POBŪDIS

Ten, kur yra teisė, turi būti ir ją atitinkančios pareigos turėtojas. Pagal žmogaus

teisių teoriją atsakomybė už žmogaus teisių įgyvendinimą pirmiausia tenka valsty-

bei. Todėl valdymas turėtų būti sutvarkytas taip, kad visoje valstybės jurisdikcijoje

žmogaus teisės būtų optimaliai įgyvendinamos. Be to, valdymas turėtų būti toks, kad

skatintų valstybių bendradarbiavimą pagarbos žmogaus teisėms, jų skatinimo ir ap-

saugos srityje tiek kitose valstybėse, tiek pasaulio bendrijoje apskritai, kaip tai atspin-


di pirmiau pateikta 2000 m. Kotonu sudaryto Partnerystės susitarimo tarp Afrikos,

Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybių grupės ir Europos bendrijos bei jos valsty-

bių narių ištrauka.

Gero valdymo kriterijus turėtų sietis su institucijomis ir procedūromis (įsiparei-

gojimai dėl elgesio), dalyvavimu priimant sprendimus (politinės ir kultūrinės teisės)

ir pasekmėmis (įsipareigojimai pasiekti rezultatus). Demokratinis valdymas, pasi-

reiškiantis per institucijas ir politinius procesus, yra būtinas, tačiau jis nėra pakanka-

ma visiško žmogaus teisių įgyvendinimo garantija. Dėl tokio įgyvendinimo keliami

reikalavimai tiek valdymo procesui, tiek jo rezultatams. Netgi visiškai demokratinės

valstybės, kurios veikia pagal savo gyventojų daugumos išreikštą politinę valią, pri-

valo pripažinti iš žmogaus teisių kylančias pareigas ir apribojimus.

Nors kiekviena Jungtinių Tautų valstybė narė pagal Jungtinių Tautų Chartiją turi

bendro pobūdžio pareigą puoselėti ir saugoti žmogaus teises, įtvirtintas Visuotinėje

žmogaus teisių deklaracijoje, ši pareiga sukonkretinama atitinkamuose pasauliniuose

arba regioniniuose tarptautiniuose dokumentuose, kuriuos šios valstybės pasirašo.

INSTITUCINIAI REIKALAVIMAI

Valstybės valdymą apibrėžiančios šiuolaikinės konstitucinės doktrinos apskritai

yra grindžiamos valstybės valdžios trejopos kompetencijos padalijimo tarp įstatymų

leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios institucijų įvairiais variantais. Tarptauti-

nėje teisėje valstybėms nekeliami jokie konkretūs su šiuo padalijimu siejami reikala-

vimai, tačiau žmogaus teisių normų sistemoje yra reikšmingų elementų, kurių vieni

aiškiai, kiti implicitiškai kreipia į tą pusę. Reikalavimas įsteigti nepriklausomus teis-

mus yra aiškiai įrašytas tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose (Tarptautinio

pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnis ir Europos žmogaus teisių konvenci-

jos 6 straipsnis yra labiausiai žinomos normos). Negana to, tarptautinė žmogaus tei-

sių teisė turi būti nustatyta įstatymo: kaip saugiklis daugelis nuostatų, pavyzdžiui,

nuostatos dėl apsaugos nuo neteisėto laisvės atėmimo arba savavališko veiksmų lais-

vės apribojimo, privalo būti įtvirtintos įstatyme. Pagrindinis rūpestis yra tai, kad bet

koks individo teisių ir laisvių apribojimas privalo būti grindžiamas iš anksto priim-

tomis visiems galiojančiomis normomis. Taigi turi būti įstatymų leidžiamoji valdžia,

įgyvendinanti procesinius teisės kūrimo reikalavimus. Ši valdžia privalo būti atskira

nuo įstatymus įgyvendinančios vykdomosios valdžios, kuri dažnai imasi iniciatyvos

siūlyti naujus įstatymus, bet negali priimti visiems galiojančių normų.

Taip pat galima įrodyti, kad žmogaus teisių normomis yra reikalaujama fi nansi-

nės atskaitomybės ir skaidrumo, o tai savo ruožtu turi įtakos atitinkamų institucijų

sistemai. Tai yra reikalavimas susilaikyti nuo korupcijos ir imtis korupcijos preven-

cijos, taip pat atsakingai skirti atitinkamas lėšas žmogaus teisių įgyvendinimui. Pagal

Konvencijos dėl ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių 2 straipsnį valstybės yra

įpareigotos pagal maksimalias savo išgales imtis įgyvendinti šioje konvencijoje įtvir-


tintas ekonomines, socialines ir kultūrines teises. Valstybės ar jos institucijų korup-

cija yra tiesioginis žmogaus teisių pažeidimas, kadangi ji sumažina galimus išteklius.

Finansinis skaidrumas yra būtinas, kad būtų įmanoma stebėti, ar standartai pasiekia-

mi deramai panaudojant tam teikiamas lėšas.

VISUOMENĖS DALYVAVIMO PRIIMANT SPRENDIMUS REIKALAVIMAS

Žmogaus teisės apima ir reikalavimus visuomenei dalyvauti įgyvendinant įstaty-

mų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios kompetenciją. Pagrindinės nuo-

statos yra įtvirtintos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 21 straipsnyje ir (ne taip

išsamiai) Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnyje. Šios nuosta-

tos yra grindžiamos visa apimančio, iš tautos kylančio suvereniteto principu. Šiame

skyriuje nekeliu sau tikslo apskritai išnagrinėti, kokio masto yra visuomenės teisė da-

lyvauti priimant sprendimus, kaip yra įtvirtinta ar implicitiškai išplaukia iš tarptau-

tinės žmogaus teisių doktrinos. Tačiau derėtų remtis Jungtinių Tautų Žmogaus teisių

komisijos 55-ojoje sesijoje (įvykusioje 1999 m.) priimta rezoliucija. Joje kaip viena iš

žmogaus teisių paminėta teisė į demokratiją ir konstatuota, kad demokratinio valdy-

mo teisės, be kita ko, yra ir šios: a) teisė į nuomonės, minties, išraiškos, sąžinės ir re-

ligijos laisvę, į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę; b) teisė ieškoti, gauti ir perduoti

informaciją ir idėjas bet kokiomis priemonėmis; c) teisės viešpatavimas, įskaitant pi-

liečių teisių, interesų ir asmens teisinę apsaugą bei nešališką teisingumo vykdymą ir

teismų nepriklausomumą; d) teisė į visuotinę ir lygią rinkimų teisę, taip pat į laisvą

balsavimo procedūrą ir periodiškus, laisvus rinkimus; e) teisė dalyvauti politikoje,

įskaitant lygias galimybes visiems piliečiams tapti kandidatais; f) skaidrios ir atskai-

tingos valdžios institucijos; g) piliečių teisė konstitucinėmis ar kitomis demokratinė-

mis priemonėmis pasirinkti savo valdžios sistemą; h) teisė turėti vienodas galimybes

stoti į valstybės tarnybą savo pačių valstybėje (Žmogaus teisių komisijos rezoliucijos

Nr. 1999/57 2 punktas).

Žmogaus teisių komisija toje pačioje rezoliucijoje taip pat pažymėjo, kad visų –

pilietinių, kultūrinių, ekonominių, politinių ir socialinių, žmogaus teisių, įskaitant

teisę į vystymąsi, įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo žmogaus orumo ir visiško

žmogiškojo potencialo išsivystymo ir tai taip pat yra integrali demokratinės visuo-

menės dalis (3 punktas).

ĮSIPAREIGOJIMAI DĖL ELGESIO IR REZULTATO, TAIP PAT

ĮSIPAREIGOJIMAI GERBTI, SAUGOTI IR TENKINTI

Taip prieiname prie trečio svarbaus klausimo, be institucijų ir visuomenės da-

lyvavimo priimant sprendimus klausimų. Viena iš žmogaus teisių nuostatų funkci-

jų – nustatyti valdymo proceso ribas ar suteikti jam kryptį: valstybė ir jos institucijos

savavališko laisvės atėmimo, saviraiškos ir informacijos laisvės paneigimo, draudimo


jungtis į asociacijas ar rengti susirinkimus negali imti laikyti valdymo proceso da-

limi. Kita jų funkcija – kreipti valdžią siekti konkrečių rezultatų: ji privalo laiduoti

ap skritai sveikas gyvenimo sąlygas visuomenėje, kurioje nėra pavojaus sveikatai; val-

džia privalo visiems laiduoti galimybę gauti išsilavinimą ir socialinį draudimą ar so-

cialinę apsaugą. Geram valdymui reikalinga aktyvi, paslanki valstybė, kuri, gerbdama

savo gyventojų laisves ir kartu siekdama rezultatų, kurių iš valdžios reikalaujama pa-

gal žmogaus teisių doktriną, geba išlaikyti pusiausvyrą.

Atsižvelgiant į besikeičiančią tarptautinę praktiką, šiuo metu plačiai sutariama,

kad žmogaus teisės valstybės institucijoms nustato trijų lygių įpareigojimus: gerb-

ti, saugoti ir tenkinti. Savo ruožtu įpareigojimas tenkinti apima ir pareigą skatinti, ir

pareigą aprūpinti.

Šie įpareigojimai taikomi visoms žmogaus teisių rūšims, tačiau akcentai skiriasi:

pavyzdžiui, jei kalbėsime apie kai kurias pilietines teises, pagrindinis rūpestis yra pa-

reiga jas gerbti, o kai kurių ekonominių ir socialinių teisių atžvilgiu svarbesnis tampa

įpareigojimas saugoti ir tenkinti. Nepaisant šio skirtumo, trejopų valstybės pareigų

gerbti, saugoti ir tenkinti sistema yra taikoma visai žmogaus teisių sistemai, todėl į

ją reikėtų atsižvelgti mėginant suvokti, kokie žmogaus teisių aspektai turėtų patekti į

gero valdymo sampratą.

Pirmiausia valstybės privalo gerbti asmens laisvę ir neliečiamybę, jo veiksmų

laisvę, nuosavų išteklių naudojimą, laisvę ieškoti savo noru pasirenkamo ar siūlomo

darbo bei laisvę imtis būtinų veiksmų ir vienam ar kartu su kitais pasinaudoti būti-

nais ištekliais, kad būtų patenkinti jo poreikiai.

Valstybės pareiga saugoti susideda iš neliečiamybės apsaugos ir veiksmų laisvės,

įskaitant laisvę naudoti savo turimus išteklius, apsaugos nuo agresyvesnių ar katego-

riškesnių subjektų, vaiko apsaugos nuo blogo elgesio su juo arba jo išnaudojimo, mo-

terų apsaugos nuo smurto, apsaugos nuo apgaulės bei nuo neetiško elgesio prekybos

ir sutartinių santykių srityse, nuo keliančių pavojų ar kenksmingų produktų plati-

nimo ir laidojimo. Tokia valstybės apsauginė funkcija taikoma tiek pilietinėms, tiek

ekonominėms ir socialinėms teisėms.

Valstybės taip pat turi pareigą tenkinti kiekvieno teises, ypač ekonomines, socia-

lines ir kultūrines, skatindamos naudotis jomis arba nustatydamos tiesiogines jų tai-

kymo taisykles. Pareiga skatinti naudotis teisėmis gali būti įgyvendinama įvairiomis

formomis, kai kurios iš jų yra nustatytos atitinkamuose dokumentuose. Pavyzdžiui,

galima nurodyti Europos socialinės chartijos 1 straipsnio (nustatančio teisę į darbą)

3 dalį, pagal kurią valstybės įsipareigoja įsteigti ar palaikyti nemokamą įdarbinimo

tarnybą, skirtą visiems darbuotojams, arba 4 dalį, pagal kurią valstybės įsipareigo-

ja suteikti ar skatinti atitinkamą profesinį orientavimą, rengimą ir įgūdžių atnauji-

nimą. Įgyvendinus tokius įsipareigojimus pagerėja individo galimybės gauti laisvai

pasirinktą ar pasiūlytą darbą.

Pareiga nustatyti tiesiogines teisių taikymo taisykles reiškia tai, kad prireikus turi

būti sudarytos sąlygos apsirūpinti tuo, kas būtina svarbiausiems poreikiams tenkinti.


Tokio pareigos įgyvendinimo metodo pavyzdžiu gali būti laikoma Europos socialinė

chartija, kaip antai jos 12 straipsnis (teisė į socialinį saugumą) ir 13 straipsnis (teisė į

socialinę ir medicinos pagalbą).

IŠVADA

Nors šiomis pastabomis nesiekiama pasiūlyti tikslios gero valdymo apibrėžties, į

ją turėtų patekti šie elementai: geras valdymas yra tose visuomenėse, kuriose vyrauja

demokratinės institucijos ir demokratiniai procesai, įskaitant skaidrumą ir atskaitin-

gumą, ir kur valdžia gerbia visą žmogaus teisių spektrą ir paiso tų teisių.

II PRIEDAS

GERO VALDYMO SAMPRATA

Venecijos komisijos narės Gretos Haller (Šveicarija) pastabos

I. ĮVADAS

1. Savo 76-ojoje plenarinėje sesijoje Venecijos komisija aptarė Pranešimo apie

gero valdymo sampratą projektą (CDL 92008)091, toliau – pranešimas). Užsitęsus

diskusijoms ir pritrūkus laiko, Venecijos komisijos nariams, jeigu jie pageidauja,

buvo pasiūlyta trumpai pasisakyti ir pateikti savo nuomonę raštu.

2. Čia atkreipiamas dėmesys, kad valdymas ir demokratija yra susiję. Daroma

išvada, kad turime išnagrinėti, ar tikslinga gero valdymo sampratą taikyti valstybių

vidaus santykiams įgyvendinti, kadangi ši samprata gali gerokai sumenkinti demo-

kratinius kriterijus.

3. Ši nuomonė skirta vien gero valdymo sampratai, nors pranešimo įvade mi-

nimi pagrindiniai gero valdymo ir gero administravimo skirtumai. Apie gero admi-

nistravimo apibrėžtį kalbama tik tada, kai lyginami abiejų apibrėžčių požymiai; taigi

pagrindinis pranešimo objektas yra geras valdymas.

II. ŽMOGAUS TEISĖS IR DEMOKRATIJA

4. Pranešimo projekto pirmame skyriuje trumpai apibūdinami įvairūs valdymo

sąvokos vartojimo tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu atvejai. Paskutinėje (V) dalyje

gero valdymo samprata papildoma žmogaus teisių aspektu. Tačiau yra ir dar vienas da-

lykas, kuris turi būti susietas su nagrinėjamąja samprata, tai – demokratijos samprata.

Negalime daryti prielaidos, kad demokratiniai reikalavimai yra savaime būdingas žmo-

gaus teisių elementas. Prielaida, kada esama „žmogaus teisės į demokratiją“, nėra nekri-

tikuotina, ir įvairios teorinės mokyklos aiškiai arba besąlygiškai pritaria prielaidai, kad

ši teisė iš tikrųjų yra, arba atmeta ją. Nesigilinsime į šias teorijas.


5. Kad išsiaiškintume, kur gali būti vartojama gero valdymo samprata, sieksi-

me tinkamai nušviesti ryšį tarp jos ir demokratijos sampratos ir atskleisti galimus

tokio vartojimo pavojus. Pirmiausia nepaisysime sampratos „geras valdymas“ ir pa-

prasčiausiai sakysime „valdymas“. Nors pranešime (51 punktas) „gero valdymo“ sam-

pratos ryšys su demokratija yra atskleistas, aiškinant daugiausia dėmesio skiriama

papildomam žmogaus teisių elementui.

III. VALDYMO SAMPRATOS IŠTAKOS

6. Kaip paaiškinta pranešime, valdymo sampratą pirmiausia pavartojo Pasaulio

bankas siekdamas nustatyti kriterijų, pagal kurį būtų galima nuspręsti dėl paskolų su-

teikimo. Dabar, kai jau ir kitos tarptautinės organizacijos ėmė vartoti šią sampratą, la-

bai svarbu nepamiršti konteksto, kuriame ji pirmiausia pasirodė.

1. Gero valdymo požymiai

7. Pradėsime nuo viso spektro šios sampratos požymių, kurie, nors ir nevieno-

dai svarbūs, yra būdingi demokratijai. Juos pateikiame ne kaip išsamų sąrašą, bet kaip

pavyzdžius.

a) Išorės požiūris

8. Iš esmės valdymui taikomi kriterijai yra grindžiami vien išorės požiūriu, viskas

stebima ir vertinama iš išorės. Valdymo sampratos išorės požiūris ypač svarbus kal-

bant apie šios sampratos ir demokratijos santykį. Iš pradžių demokratija buvo laiko-

mas suvereniteto įgyvendinimas pačių suvereniteto turėtojų pastangomis. Tai reiškia,

kad demokratija išreiškia vidaus požiūrį (vidaus perspektyvą), todėl tarp valdymo ir

demokratijos kylanti įtampa jau savaime yra prigimtinė.

9. Būtent todėl Pasaulio bankas ir sukūrė dirbtinę valdymo, o ne valdžios sampra-

tą. Jeigu jis būtų rėmęsis valdžios samprata, tai būtų buvę palaikyta pavojumi atitin-

kamų valstybių suverenitetui. Vis dėlto kai kurios konkrečios sąlygos valstybėms turi

būti keliamos, įskaitant taisykles, kaip turėtų elgtis valstybės aukščiausiasis vadovas.

Pasaulio bankas šiuo atveju pasirinko valdymo sampratą kaip nedaug besiskirian-

čią nuo valdžios sampratos; juk ji vis tiek žymėjo valdžią, tik to tiesiai neįvardydama.

Nors politinių institucijų veiksmingumas buvo vertinamas grynai ekonominiu po-

žiūriu, tai galėjo turėti padarinių atitinkamų valstybių konstitucinėms sistemoms.

b) Neofi cialumas

10. Kadangi Pasaulio bankas ofi cialiai nesikiša į apžvelgiamų valstybių reikalus,

jis turėjo sukurti neofi cialios įtakos metodus. Būtent valdymo struktūros daro dides-


nę neofi cialią įtaką nei ofi ciali valdžia. Jos neprimeta jokios ofi cialios hierarchijos per

„nelanksčiąją“ teisę, tačiau kartu veikia per „lanksčiąją“ teisę. Vis dėlto omenyje tu-

rėta ne tai, kad ši įtaka būtų nors kiek silpnesnė už ofi cialiąją, bet tai, kad, kaip ir ši,

ji galėtų akivaizdžiai paveikti hierarchinę struktūrą. Įtaka galėjo būti daroma sude-

rinant politinę ofi cialiai neįteisintą galią su racionalia (ekonomine) galimybe įtikinti

valstybę taip, kaip jai priimtina, patvirtinti labai smulkmeniškai išdėstytus pasiūly-

mus dėl (banko) paskolos suteikimo.

c) Privačių subjektų dalyvavimas

11. Pagal valdymo sampratą valstybės valdžia įvairiose šalyse buvo vertinama to-

kiomis pat sąlygomis kaip ir tų šalių privatūs subjektai. Valstybės valdžia šioje siste-

moje neužėmė ypatingos vietos, tačiau buvo vertinama tarsi koks mazgas, surišantis

visus kitus veiksnius į sistemą. Pilietinės visuomenės dalyvavimas laikytas pirminiu

postulatu tuo pačiu pagrindu, kaip ir dialogas su kitais partneriais, ir iškeltas tiks-

las – laiduoti visų aplinkoje esančių veiksnių dalyvavimą. Taigi suvereniteto klausimą

dar papildė tas aspektas, kad demokratijos samprata buvo aiškinama skirtingai. Vie-

nas klausimas, gana anksti debatuose tapęs svarbus, buvo tas, kad privatūs subjektai

(individai, atstovaujantys ekonominiams ar neekonominiams interesams) bando sau

priskirti demokratinių atstovų statusą.

d) Asimetrinė atsakomybė

12. Vėliau valdymo samprata buvo toliau plėtojama siekiant daryti valstybėms

įtaką iš vidaus konkrečiai įvertinant skirtingos ekonominės reikšmės sritis. Šiuo po-

žiūriu į politinės bendruomenės veikimą buvo nekreipiama dėmesio tiek, kiek jis

buvo laikomas nereikšmingu ekonomikai. Tačiau kiekvienos šalies vyriausybė ap-

skritai atsako už visą politikos terpę ir netgi už tas politikos sritis, kurios neturi ypa-

tingos ekonominės reikšmės. Įgyvendinant valdymo sampratą buvo sukurta įtampa

tarp veiksmo ir atsakomybės už veiksmą. Dėl to kompetencijos pasiskirstė asimetriš-

kai, nacionalinės vyriausybės buvo atsakingos už pusiausvyros palaikymą tarp atski-

rų individų interesų, o kai kurių iš tų interesų įtakingi atstovai veikė per Pasaulio

banką, savo ruožtu nustatantį vyriausybių atsakomybės ribas.

e) Našumo pagrindimas

13. Tokia valdymo samprata, kokią sukūrė Pasaulio bankas, yra grindžiama labai

konkrečiu požiūriu į valstybės institucijas ir ypač į valstybę, t. y. ji grindžiama loginiu

našumo pagrindu. Vertinimui būtina gauti pamatuojamus rezultatus. Tačiau pama-

tuojamu buvo laikomas tik kurios nors organizacijos ir jos veiklos našumas. Šis krite-

rijus, išplėtotas ekonominiu požiūriu vertinamų privačiojo sektoriaus ir valstybinių


institucijų atžvilgiu, grindžiamas vien logišku ekonominiu aiškinimu, kaip yra aiškiai

savo poziciją išsakęs pats Pasaulio bankas (žr. pranešimo 30 punktą).

2. Santykis su demokratijos samprata

14. Pasaulio bankas valdymo sampratą sukūrė iš dalies tam, kad padėtų toms ša-

lims, kurios dar neįsteigė diferencijuotų institucijų. Įsteigus institucijas demokratija

turėtų būti sustiprinta, bet tas steigimas negali būti grindžiamas procesais, kurie jau

veikia visiškai demokratiškai.

15. Pasaulio banko sukurta valdymo samprata iš esmės buvo ignoruojami kai

kurie svarbūs demokratijos aspektai ir iš tikrųjų ji sukliudė juos plėtoti. Tai buvo įma-

noma tik remiantis pirmiau minėtu išorės požiūriu. Išorės įtakos neofi cialumas už-

kirto kelią demokratiškai paveikti vidaus santykius. Daugybė viešosios srities, kurioje

įmanoma demokratinė įtaka, įstatymų buvo perkelti į privačių sutarčių sritį. Teisiš-

kai neįformintos politinės galios ir ekonominio patikimumo derinys turėjo paskatinti

valstybės valdžios institucijas sudaryti sutartis, galbūt net ir susidūrus su demokra-

tiška opozicija.

16. Demokratinė įtaka dar labiau susilpnėjo padidinus privačių veikėjų svorį.

Asimetrinė atsakomybė padėjo apriboti valstybės valdžios galimybes kurti atskirų in-

teresų pusiausvyrą, o tai prilygo demokratijos apribojimui.

17. Galiausiai tai, kad geras valdymas buvo grindžiamas loginiu našumo aiškini-

mu, labai aiškiai atskleidžia, koks sudėtingas yra demokratijos ir gero valdymo san-

tykis. Kai vertinimai yra pagrįsti našumo kriterijais, šie kriterijai įteisina įstatymus,

praktiškai neįveikiamus demokratinėmis priemonėmis. „Statistinis objektyvumas“

užkerta kelią viešai diskutuoti apie pasiūlytus įstatymus, kurie būtini demokratijai

įgyvendinti.

18. Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl.

OECD) Tarptautinės moksleivių vertinimo programos (angl. PISA) tyrime pateikia-

ma gera šio reiškinio Europoje iliustracija: daromos išvados dažniausiai siejamos su

įstatymais ir kitais žemesnio rango (įstatymų įgyvendinamaisiais) teisės aktais, regu-

liuojančiais švietimo politiką. Tačiau pranešime nagrinėjamų valstybių konstitucinę

sistemą ir ypač kompetencijų paskirstymą taip pat paveikė Pasaulio banko veikla, ku-

ria siekiama rezultato. Taigi kišimasis iš išorės ir jo neofi cialumas trukdo prižiūrėti

šiuos dalykus demokratijai būdingais metodais.

IV. SKIRTINGŲ VALDYMO SAMPRATŲ RAIDA

19. Kaip jau paaiškinta pranešime, Pasaulio banko pasiūlytą valdymo sampratą

seniai perėmė ir savo reikmėms priderino kitos tarptautinės organizacijos ir tarptau-

tiniai veikėjai. Pavyzdžiui, buvo labai stengtasi pakeisti šią sampratą aiškiai nurodant

demokratijos aspektą, kaip parodė daugelis pavyzdžių pranešimo II skyriuje. Vis dėl-


to valdymo samprata dabar visais atvejais vartojama savo pradine forma, o tai reiškia,

kad nėra deramai atsižvelgiama į demokratijos aspektą.

1. Valdymo samprata Europos Sąjungoje

20. Europos Sąjungoje vartojama valdymo samprata (kaip paminėta pranešimo

12 ir tolesniuose punktuose) buvo sukurta ne turint omenyje valstybes nares – ji la-

biau skirta institucionalizuotoms procedūroms, valstybėse narėse neturinčioms tie-

sioginių analogų. Valdymo samprata konkrečiai buvo taikoma Europos Komisijos

veiklai, kuri iš tikrųjų yra savotiška valdžia, kadangi Europos Komisija iš esmės nu-

stato pagrindines politikos kryptis, net jei tam nėra jokio demokratinio pagrindo.

21. Vienintelis panašumas, siejantis su Pasaulio banko požiūriu, yra tas, kad

buvo išvengta valdžios sampratos, nes būtų iškilęs valstybės narės suvereniteto klau-

simas. Jeigu būtų kitaip, tai aplinkybės būtų visiškai priešingos toms, kuriomis veik-

damas Pasaulio bankas sukūrė aptariamąją sampratą.

22. Kalbėdami apie Pasaulio banko pasiūlytą valdymo sampratą, jau apibūdino-

me tą procesą, kai ištisi įstatymų paketai pereina iš demokratiškos viešosios srities į

privačių sutarčių sritį. Nors įstatymai iš demokratiškos viešosios srities gali būti ma-

siškai pašalinti ir Europos Sąjungos valstybėse narėse, kontekstas yra visiškai kitoks.

Viena vertus, valstybėms narėms būdingos labai išplėtotos demokratinės struktūros,

kurios kiekvienoje šalyje yra įgaliotos prisidėti prie valdžios veiksmų demokratinės

priežiūros ir administravimo Bendrijos lygmeniu. Kita vertus, tiesa yra tai, kad Euro-

pos Sąjungos valdymo samprata nėra nesuderinama su tokia priežiūra.

23. Antra, šiuo metu daromas nemenkas spaudimas, kad būtų išplėsta Europos

Parlamento kompetencija. Kai kurios iš jo galių jau buvo išplėstos priėmus baltąją

knygą „Europos valdymas“, o įsigaliojus Europos Konstitucijai jos akivaizdžiai dar

sustiprėjo. Be to, Europos Sąjungos valdymo samprata nėra nesuderinama ir su to-

kiu procesu.

24. Todėl iš esmės tokia valdymo samprata, kokia yra sukurta Europos Sąjungos,

gali suartėti su tradicine valdžios veiksmų, pavaldžių demokratinei priežiūrai, sam-

prata, nors šis suartėjimas nepaprastai lėtas (žr. Christoph Mollers. European Go-

vernance: Meaning and Value of Concept. Common Market Law Review, 2006, No 6,

p. 313–336).

2. Valdymo sampratos taikymas tarpvalstybinei juridizacijai

25. Tarpvalstybinė juridizacija – reiškinys, kurio šiandien nebegalima ignoruo-

ti, – apima platų spektrą klausimų. Sudarant tarpvalstybines sutartis yra sukurta

ofi ciali tarptautinė ar viršvalstybinė teisė, savo ruožtu toliau plėtojama įvairių tarp-

tautinių organizacijų ir agentūrų. Tarpvalstybinė juridizacija kyla ir iš tarptautinių

bei arbitražo teismų darbo, taip pat iš neofi cialių susitarimų, sudaromų ekspertų gru-


pėse. Galiausiai tarptautinė juridizacija toliau stiprėja dėl asmenų tarpusavio susitari-

mų, kurie gali būti sudaromi bendradarbiaujant su tarptautinių institucijų paskirtais

ekspertais (paminėtini tik patys svarbiausi pavyzdžiai). Tarpvalstybinė juridizacija

yra ne tik pasaulinio valdymo prielaida, bet ir pasaulinio valdymo sampratos nusta-

tyto proceso padarinys.

26. Kitaip negu Pasaulio banko ir Europos Sąjungos sukurtos valdymo sampra-

tos, valdymas tarpvalstybiniame kontekste nėra tapatus valdžiai. Palyginus su Pasau-

lio banko sukurtu pradiniu šios sampratos turiniu matyti, kad jame nebelieka vien

išorės požiūrio. Vis dėlto šis aspektas nėra absoliučiai pašalintas: kai tarptautinės

bendruomenės kalba apie valdymą, jos laikosi jo logiško pagrindimo institucionali-

zuotomis struktūromis tam, kad būtų laiduotas jų pačių ar kitų valstybių veiklos iš-

orinis įvertinimas.

27. Privačių veikėjų įsitraukimas yra dar vienas valdymo struktūrų bruožas tar-

pvalstybinės juridizacijos požiūriu. Dėl to kyla didžiulė grėsmė privatiems veikėjams

užsitikrinti demokratinio atstovo statusą. Jaunose demokratinėse valstybėse ir valsty-

bėse, kurios vis dar kuria savo demokratines institucijas, asimetrinė atsakomybė dar

labiau išryškėja tarpvalstybinės juridizacijos požiūriu: šios valstybės dar neturi pa-

kankamai tvirtų demokratinių pagrindų, kad atsispirtų joms daromam spaudimui.

Jis yra neofi cialus, bet intensyvus, kyla iš išorės ir stiprina tokių valstybių vidaus įtam-

pą. Galiausiai didžiausia svarba suteikiama našumui, kuris tarpvalstybinei juridiza-

cijai taip pat reikšmingas, kaip rodo, pavyzdžiui, Pasaulio prekybos organizacijos ar

Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos taikomi kriterijai.

28. Kaip matysime iš keleto pavyzdžių, tarpvalstybinės juridizacijos neofi cialu-

mas, persmelkęs valdymo sampratas, yra pagrindinis problemų šaltinis. Europos Są-

junga niekada nestandartizavo universitetų diplomų formos, todėl Europos valstybių

siųsti joms atstovaujantys ekspertai Bolonijos procese neofi cialiai susitarė dėl standar-

tizacijos, taip iš dalies apeidami demokratinę nuomonę formuojantį procesą. Jung-

tinės Tautos nėra įgaliotos persekioti asmenų, kurie, kaip įtariama, bendradarbiauja

vykdant teroro aktus, todėl jos tik įtraukia jų pavardes į neofi cialius sąrašus, platina-

mus savo organizacijos valstybėms narėms. Ir kaip paskutinį pavyzdį nurodysiu tokį

atvejį: nacionalinės už bankų priežiūrą atsakingos valdžios institucijos, neturėdamos

ofi cialių įgaliojimų, daugybę metų susitikinėja kaip tarpvalstybinė koordi nacinė ins-

titucija, kuri demokratiškai iš tikrųjų niekada nebuvo patvirtinta.

3. Demokratinio valdymo samprata

29. Mėginant demokratizuoti valdymo sampratą, kartais išgirstama apie „atsi-

randančią teisę į demokratinį valdymą“. Kaip minėta, šiose pastabose negalime pasi-

gilinti į klausimą, ar nebūtų pravartu demokratinį valdymą laikyti pagrindine teise.

Tačiau yra ginčijama pati demokratinio valdymo samprata. Jos rėmėjai giria ją kaip

galimybę pasaulio mastu plėtoti demokratinius procesus, o jos kritikai savo ruožtu


pabrėžia demokratinio valdymo sampratai iš prigimties būdingus antidemokratinius

elementus, kurių jie nesitiki kompensuoti jokiais sampratai papildomai suteikiamais

demokratiniais požymiais.

30. Vartodami demokratinio valdymo sampratą taip pat privalome savęs pa-

klausti, kodėl paprasčiausiai nevartojame demokratijos sampratos. Kitaip tariant,

koks skirtumas tarp demokratinio valdymo ir demokratijos? Matome, kaip skirtin-

gi veikėjai vartojo valdymo sampratą tam, kad nebūtų vartojama valdžios samprata,

kadangi ji būtų sukėlusi keblių valstybės arba valstybės narės suverenumo klausi-

mų. Valdžios samprata yra susipynusi su valstybės suverenitetu, o demokratinėse

valstybėse – ir su tautos suverenitetu. Jeigu valdymas yra tam tikras „valdžios be su-

vereniteto“ tipas, jis niekada negali būti siejamas su tautos suverenitetu. Tokiomis

aplinkybėmis turime atsargiai vertinti būdvardį „demokratinis“, įtraukiamą į valdy-

mo sampratą.

V. GERAS VALDYMAS IR DEMOKRATIJA

31. Kaip aiškiai yra pažymėta pranešime, nėra lengva apibrėžti gero valdymo

sampratą. Tai patvirtina nemažai pranešime pateikiamų sampratų, o jų sąrašas toli

gražu nėra išsamus. Teisinis šios sąvokos palyginimas su demokratija padeda suvokti,

kad ši įgyvendinama kaip suverenitetas jo turėtojų pajėgomis. Taigi samprata „geras

valdymas“ per se (pati savaime) kelia klausimą, ką gi iš tikrųjų reiškia „geras“.

1. Kaip galime nustatyti, kas yra „geras“?

32. Daugybę amžių, netgi tūkstantmečių, žmonės ginčijosi dėl sampratų „geras

gyvenimas“ ir „bendrasis gėris“. Per dabartinius demokratinius svarstymus suvokė-

me, kad tebevykstant atviriems ir demokratiniams procesams turime nuolat iš naujo

apibrėžti tai, kas galėtų būti apibūdinta kaip „gera“ res publica sąlygomis.

33. Ir, priešingai, gero valdymo sampratą, atrodytų, pagrindžia a priori aiški kon-

cepcija to, kas yra geras: ši koncepcija leidžia pasiekti nepatenkantį į demokratiškų

diskusijų darbotvarkę ir todėl išankstinį politinį atspalvį turintį sutarimą. Tačiau bet

kokia išankstinė politinė koncepcija iš tikrųjų paneigia demokratinį elementą.

2. Kompensacinė funkcija

34. Tiek, kiek geras valdymas yra apibūdinamas tokiomis sąvokomis kaip atviru-

mas, dalyvavimas priimant sprendimus, atsakomybė, veiksmingumas ir aiškumas (kaip

ES baltojoje knygoje „Europos valdymas“, žr. pranešimo 16 punktą), jis yra kompensa-

cinė funkcija. Ši apibrėžtis gali atskleisti, kaip turi būti valdomas demokratinis procesas

arba kaip yra išryškinami elementai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį steigiant demo-

kratines institucijas. Tačiau pačių demokratinių procesų jis pats niekada negali pakeis-


ti. 2005 m. Varšuvoje vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime buvo atsižvelgta į tai ir

demokratija bei geras valdymas buvo nagrinėjami atskirai (žr. pranešimo 5 punktą).

35. Tai galima iliustruoti, pavyzdžiui, dalyvavimo priimant sprendimus sampra-

ta. Dalyvauti reiškia dalyvauti diskutuojant, tačiau ne priimant sprendimą. Ši teisė

dalyvauti diskusijose gali būti suteikta plačiam veikėjų ratui. Siekiant išklausyti pačias

įvairiausias, netgi viena kitai visiškai priešingas nuomones, aptariamų klausimų ratas

gali būti išplėstas kada tik panorėjus. Tačiau jeigu diskutuojantys asmenys negali pri-

imti jokių ofi cialių sprendimų, tai nėra demokratinis procesas. Be demokratijos ne-

begali būti ir kalbos apie diskusijas, kaip negali būti demokratijos be diskusijų.

3. Išvados

36. Valdymo struktūros tarpvalstybiniame kontekste yra būtinos, kadangi be jų

negali būti pažangos kai kurioms veiklos sritims suteikiant teisines formas. Akivaiz-

du, kad daugelio ateities problemų nebus galima spręsti, jei nebus tarpvalstybinių tei-

sinių struktūrų. Tačiau netgi jei remiamės valdymo koncepcijomis ir struktūromis,

laiduojame tokių koncepcijų ir struktūrų nuolatinį tobulinimą, demokratijos klausi-

mas visuomet privalo likti atviras.

37. Valdymo sampratos galbūt nebus visiškai demokratizuotos tol, kol valdymas

netaps diskusijų ir demokratiškų sprendimų padariniu. Demokratija yra pažadas, ku-

rio įgyvendinimas prilygsta sunkiai pergalei. Ypač svarbu, kad pergalingos demokra-

tijos procesas vis dar yra visiškai atviras. Vadinasi, privalome sukurti tokias valdymo

struktūras, kokios jos iš tikrųjų turi būti, o ne vaizduoti jas esant vienu iš demokrati-

nio proceso deramų pakaitalų.

38. Nacionaliniu lygmeniu klausimas yra keliamas kitaip. Iš pranešimo maty-

ti, kad gero valdymo samprata valstybių konstitucijose ir teisės aktuose retokai var-

tojama (8 ir tolesni punktai). Žinant šios sampratos ištakas, tai nestebina. Nepaisant

Pasaulio banko ir Europos Sąjungos pasiūlytų gero valdymo sampratų skirtumų,

bendra šioms dviem iš esmės skirtingoms institucijoms yra tai, kad abi tais pačiais

tikslais vartojo šią sampratą, kilusią iš institucijų tyrimo ekonomikos aspektu. Būtent

dėl valdymo sampratos kilo įsiterpimo į valstybių nacionalinį suverenitetą klausimų.

Akivaizdu, kad valstybių vidaus santykių srityje šios problemos nekyla, nes laikoma

savaime suprantamu dalyku, kad yra valstybės suverenitetas, o demokratinėse valsty-

bėse tai atspindi tautos suverenitetas.

39. Taigi privalome atidžiai apsvarstyti, ar patartina valstybių vidaus santykių

srityje įdiegti arba įgyvendinti gero valdymo sampratą. Netgi jeigu geras valdymas

savo turiniu jau nutolsta nuo savo pradinės, Pasaulio banko pasiūlytos, išraiškos, jis

vis dar apima neofi cialumo ir našumo aspektus, o atsižvelgimo į privačius interesus

principas, visuomet būdingas geram valdymui, gali pabrėžti, kad visuomenės dalyva-

vimas diskusijose gali tinkamai atstoti demokratinius procesus. Todėl visuomet yra

galimybė geram valdymui sumenkinti demokratinius standartus.


40. Tikras poreikis sukurti tarpvalstybinio lygio valdymo struktūras padarė di-

delį poveikį nacionalinėms valstybėms. Tarpvalstybinė juridizacija nacionalinių vals-

tybių piliečiams yra naudinga daugiau negu vienu aspektu, tačiau demokratinė tokio

proceso priežiūra atsilieka bent keletu metų ar netgi dešimtmečių; ji plėtojama labai

lėtai arba daugelyje sričių nebevyksta. Kuo toliau pažengia tarpvalstybinė juridizaci-

ja, tuo labiau nuo jos atsiliekama laiko požiūriu. Tik Europos Sąjunga yra pakanka-

mai aktyvi tarpvalstybiniu arba viršvalstybiniu lygmeniu, kad atremtų prasidedančią

demokratijos eroziją ir suteiktų pradžią platesnėms tendencijoms. Tai dar viena prie-

žastis atidžiai pasverti visus „už“ ir „prieš“ kalbant apie gero valdymo sampratos įtvir-

tinimą valstybės vidaus santykių srityje.

VI. PADARINIAI VENECIJOS KOMISIJAI

41. Valdymas nėra teisinė samprata – tai idėja, kilusi iš institucijų vertinimo pa-

gal ekonominius kriterijus. Tai buvo aiškiai pareikšta 76-ojoje plenarinėje sesijoje ap-

tariant pranešimą. Valdymo samprata yra prielaida nustatyti institucijų struktūrą,

kurioje prioritetai suteikiami specifi niams organizavimosi būdams. Samprata nėra

teisinė, todėl Venecijos komisija gali pareikšti neturinti bent jau tiesioginės kompe-

tencijos svarstyti šio klausimo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kaip samprata yra suvokia-

ma, valdymas gali turėti įtakos administracinių struktūrų kūrimui. Tos įtakos mastas

priklausytų nuo demokratinių procesų daromo poveikio ir dėl šios priežasties – nuo

nacionalinių konstitucinių sistemų. Visi šie klausimai Venecijos komisijos veikloje

yra svarbiausi.

42. Galėtume aptarti, ar Venecijos komisijai reikia pareikšti savo nuomonę dėl

gero valdymo sampratos. Jeigu ji nuspręstų ją pareikšti, vis dėlto reikėtų, atsižvelgiant

į jos įsipareigojimą siekti demokratijos per teisę, atskleisti tą pavojų, kad gero valdy-

mo sampratai būdinga sumenkinti demokratinius standartus.

Iš anglų kalbos vertė Arnoldas Matijošius


Gegužės 3 d., Varšuva (Lenkija)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Romualdas Kęstutis Urbaitis ir teisėjas

Gediminas Mesonis dalyvavo Gegužės

3-iosios Konstitucijos minėjime. Len-

kijos Respublikos Konstituciniame Tri-

bunole vyko konferencija, kurioje žino-

mi mokslininkai skaitė pranešimus apie

Gegužės 3-iosios Konstituciją. Šių metų

ypatingasis svečias Lenkijos mokslų aka-

demijos narys, politinių ir teisinių dokt-

rinų ekspertas prof. Henrykas Olszews-

kis perskaitė pranešimą „Lenkijos kelias

į 1921 m. Kovo Konstituciją“.

Gegužės 5 d., Vilnius

Konstituciniame Teisme įvyko tei-

sės studentų – esė konkurso „Ciceronas

2011“, kurį surengė ELSA Lietuva, laimė-

tojų apdovanojimo iškilmės. Šiemet stu-

dentai savo darbuose nagrinėjo žmogaus

teisių pažeidimus internete.

Esė konkurso laimėtoju tapo Vil-

niaus universiteto pirmo kurso studen-

tas Arturas Drapeko, antrąją vietą užėmė

Mykolo Romerio universiteto antro kur-

so studentė Alina Čiuvikinaitė, trečiąją –

Vilniaus universiteto ketvirto kurso stu-

dentė Irma Gudžiūnaitė.

Laimėtojus pasveikino „Ciceronas

2011“ globėjas Konstitucinio Teismo tei-

sėjas prof. dr. Egidijus Šileikis. Teisės stu-

dentų darbus vertino kompetentinga ko-

misija: doc. dr. Egidijus Bieliūnas, dr. Li-

na Darulienė, prof. dr. Mindaugas Kiškis,

doc. dr. Zenonas Namavičius.

Gegužės 11–13 d., Tartu (Estija)

Konstitucinio Teismo pirminin-

kas Romualdas Kęstutis Urbaitis, teisė-

jai Egidijus Bieliūnas ir Algirdas Tamins-

kas dalyvavo Estijos Aukščiausiojo Teis-

mo surengtame teisėjų forume „Teisingai

ir atvirai apie teisminę valdžią“. R. K. Ur-

baitis dalyvavo diskusijoje.

Ketvirtą kartą rengiamo teisėjų fo-

rumo tikslas – analizuoti teisminės val-

džios konstitucinį pagrindą ir teisėjų vai-

dmenį visuomenėje.

Gegužės 22–27 d., Bukareštas (Ru-

munija)

Konstitucinio Teismo pirmininkas

Romualdas Kęstutis Urbaitis, teisėjai

Ramutė Ruškytė ir Pranas Kuconis da-

lyvavo Europos Konstitucinių Teismų

Konferencijos XV kongrese, kurio tema

„Konstitucinis teisingumas: jo funkcijos

ir santykiai su kitomis valdžios institu-

cijomis“.

Kongreso dalyviai dalyvavo disku-

sijose apie konstitucinių teismų santy-

kius su parlamentais ir vyriausybėmis bei

konstitucinių teismų sprendimų įgyven-

dinimą. Bukarešte taip pat buvo svars-

tomas Pasaulio Konstitucinės Justicijos

Konferencijos statuto projektas.

Europos Konstitucinių Teismų Kon-

ferencijos XVI kongresas vyks Austrijoje.

Gegužės 26 d., Vilnius

Konstituciniame Teisme lankėsi Kro-

atijos Aukščiausiojo Teismo pirmininko

◆ KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA 221

Branko Hrvatino vadovaujama delegacija.

Svečius priėmė l. e. Konstitucinio Teismo

pirmininko pareigas Toma Birmontie-

nė, teisėjai Egidijus Bieliūnas, Gediminas

Mesonis ir Algirdas Taminskas. Buvo ap-

tartos aktualios Lietuvos ir Kroatijos teisės

problemos, teisės sistemų pokyčiai.

Kroatijos Aukščiausiojo Teismo de-

legacija šalyje lankėsi Lietuvos Aukščiau-

siojo Teismo kvietimu.

Birželio 1–4 d., Galinai (Lenkija)

Lietuvos Respublikos Konstitucinio

Teismo ir Lenkijos Respublikos Konsti-

tucinio Tribunolo teisėjai dalyvavo tra-

dicinėje konferencijoje, skirtoje aktua-

liausioms konstitucinės justicijos pro-

blemoms. Šių metų konferencijos tema –

„Socialinės teisės Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respub-

likos Konstitucinio Tribunolo nutari-

muose“.

Konferencijos dalyvius pasveikino

teismų pirmininkai Romualdas Kęstutis

Urbaitis ir Andrzejus Rzeplinskis.

Teisėjas Algirdas Taminskas perskai-

tė pranešimą „Galimybės riboti įgytąsias

socialines teises interpretavimas Lietu-

vos Respublikos Konstitucinio Teismo

jurisprudencijoje“, teisėja Ramutė Ruš-

kytė apžvelgė svarbiausias Konstitucinio

Teismo 2010–2011 m. jurisprudencijos

problemas.

Pranešimus apie Lenkijos Konstitu-

cinio Tribunolo patirtį perskaitė teisėjai

Stanislawas Biernatas ir Teresa Liszcz.

Konferencijos metu buvo įteiktas

Lietuvos Respublikos valstybės apdo-

vanojimas buvusiam Konstitucinio Tri-

bunolo pirmininkui Bohdanui Zdzien-

nickiui. Už aktyvaus dvišalio Lietuvos

ir Lenkijos konstitucinių teismų bendra-

darbiavimo bei konstitucinių verty-

bių puoselėjimą jį apdovanojo Lietuvos

Respublikos Prezidentė Dalia Grybaus-

kaitė.

Kartu su Lietuvos Konstitucinio Teis-

mo delegacija į Lenkiją vyko buvęs Kons-

titucinio Teismo pirmininkas Kęstutis La-

pinskas, kuriam įteiktas Lenkijos Respu-

blikos 3-iojo laipsnio (komandoro) gar-

bės ordinas.

Birželio 7 d., Vilnius

Konstituciniame Teisme lankėsi Eu-

ropos Tarybos Vietos ir regioninės val-

džios kongreso Stebėsenos komiteto atsto-

vai, kurie domėjosi, kaip Lietuva įgyven-

dina Europos vietos savivaldos chartiją.

Svečius priėmė ir į jų klausimus at-

sakė Konstitucinio Teismo teisėja Toma

Birmontienė, Konstitucinio Teismo Tei-

sės departamento direktorius Kęstutis

Jankauskas ir Teisės departamento teisė-

jo padėjėjas Rytis Krasauskas.

Delegacijoje buvo Europos Tarybos

Vietos ir regioninės valdžios kongreso

Stebėsenos komiteto pirmininko pava-

duotoja Gudrun Mosler-Törnström, šio

komiteto narė Irene Loizidou, konsultan-

tas Davidas Morganas ir Kongreso sekre-

toriato nariai.

Svečiai domėjosi Konstitucinio Teis-

mo nutarimais, kuriuose spręsti vietos

savivaldos klausimai, taip pat nutarimais,

kuriuose aiškinta Europos vietos savival-

dos chartija.

Birželio 25–26 d., Batumis (Gruzija)

Konstitucinio Teismo teisėjas Dai-

nius Žalimas dalyvavo tarptautinėje

konferencijoje „Konstitucinės teisminės

222222

kontrolės raida ir perspektyvos naujo-

siose demokratinėse valstybėse“, skirtoje

Gruzijos Konstitucinio Teismo įsteigimo

15-osioms metinėms.

Renginio svečius pasveikino Gru-

zijos Prezidentas Michailas Saakašvilis,

Ministro Pirmininko pavaduotojas Geor-

gijus Baramidzė.

Parengė Ramunė Sakalauskaitė

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA

KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Acordaos do Tribunal Constitucional 1983–2009 [Elektroninis išteklius]. – Lis-

boa, 2011. – 1 CD.

2. Constitutional Court of Georgia. – Batumi. – 2010. – 26 p.

3. Constitutional Court of Georgia. 2010 Decisions [Elektroninis išteklius]. – Batu-

mi: Constitutional Court of Georgia, 2011. – 1 CD.

4. EU Constitutional Law. An Introduction / Allan Rosas and Lorna Armati. – Ox-

ford; Portland: Hart Publishing, 2010. – XVII, 260 p. – ISBN 978-1-84113-917-3.

5. European Law Journal: Review of European Law in Context. – Oxford, UK: Blac-

kwell Publishing. – ISSN 1351-5993.

Vol. 17, Issue 2. – 2011. – P. 152–285.

Vol. 17, Issue 3. – 2011. – P. 287–439.

6. European Constitutional Law Review. – Th e Hague: T. M. C. Asser Press. –

ISSN 1574-0196.

Vol. 7, Issue 1. – 2011. – 167 p.

7. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford Unoversity

Press, Inc. – ISSN 0928-964X.

Vol. 8, No. 3. – 2010. – P. 323–684.

8. Jurisdiccion constitucional y democratia: Actas de las XVI Jornadas de la Asocia-

cion de Letrados del Tribunal Constitucional. – Madrid: Tribunal Constitutional,

Centro de estudios politicos y constitucionales, 2011. – 395 p. – (Cuadernos y

Debates; 211). – ISBN 978-84-259-1516-1.

9. Konstitucionnoe pravosudie: vestnik Konferencii organov konstitucionnogo

kontrolija stran molodoj demokratii. – Erevan: Centr konstitucionnogo prava

Respubliki Armenija. – ISSN 1829-0125.

Vyp. 1 (51): Meždunarodnaja naučno-praktičeskaja konferencija „Organy

konstitucionnogo kontrolja v uslovijach integracii pravovych sistem: meždu-

narodnyj opyt i praktika Tadžikistana“. Dušanbe, 4–5 nojabrja 2010 goda. –

2011. – 223 p.

Constitutional Law as Jurisprudential Law – the Lithuanian Experience, with

Special Reference to Human Rights / Egidijus Kūris. P. 105–113.

10. Konstitucionnoe pravosudie v novom tysiačialetii: Meždunarodnyj almanach:

ežegodnik. – Erevan. – ISSN 1829-0124.

XV Erevanskaja meždunarodnaja konferencija „Obespečenie i zaščita konsti-

tucionnych prav čeloveka v praktike konstitucionnogo pravosudija s učetom

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS

TEISĖS LITERATŪRĄ

224224

pravovych pozicij Evropejskogo suda po pravam čeloveka“. – 2010. – 171 p.

Rešenija Konstitucionnogo Suda Litovskoj Respubliki v kontekste instituta

individualnoj žaloby / Armanas Abramavičius. P. 137–143.

11. Les nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Pa-

ris: Dalloz. – ISSN 2112-2679.

No. 31. – 2011. – 294 p.

12. Prezidentas valstybės valdžios institucijų sistemoje / Mokslinis redaktorius Gedimi-

nas Mesonis. – Vilnius: Leidykla MES, 2011. – 498 p. – ISBN 978-609-95202-4-7.

13. Sravnitelnoe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. –

Moskva. – ISSN 1812-7126.

No. 1. – 2011. – 190 p.

No. 2. – 2011. – 172 p.

14. Th e 1921 Constitution of the Democratic Republic of Georgia / Constitutional

Court of Georgia. – Batumi, 2011. – 132 p. – ISBN 978-9941-0-345.

15. Tribunal Constitucional [Espana]: Memoria / Tribunal Constitucional. – Ma-

drid: Tribunal Constitucional, 2011. – 245 p.

16. Tribunal Constitucional Acordaos. 78 volume [Elektroninis išteklius]. – Lisboa:

Tribunal Constitucional, 2010. – 1 CD.

Parengė Vilija Jarulaitienė

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 2 (22)

2011 BALANDIS–BIRŽELIS

Kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė

Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autoriai Ramūnas Danisevičius ir UAB Baltijos fotografi jos linija

2011 09 22. 28,25 sp. l.

Tiražas 150 egz. Užsakymas 13987.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius


www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“

Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius


www.kopija.lt

KONSTITUCINĖ

JURISPRUDENCIJA


BIULETENIS

www.lrkt.lt

Nr. 2 (22)







PRANEŠIMAI




KO

NS

TIT

UC

INĖ

JU

RIS

PR

UD

EN

CIJ

A

20

11

◆

B

AL

AN

DIS

–B

IRŽ

EL

IS


2011ISSN 1822-4520