11 - Knygos internetu | Patogupirkti.lt · Judith McNaught laksto ne kiek neslepdama ketinimii, ir jiis puikiai tai zinote! Staciai nepadorus reginys! - Margareta! - suurzge Polas.

1

Elegantiskas kelioninis ekipazas sokciojo ir nevikriai sli-tiniavo sunkelio provezomis, ir ilgos varginancios keliones nukamuota ledi Ene Dzilbert nekantriai atsidusejusi prigludo skruostu vyrui prie peties.

- Dar visa valanda kelio, ne maziau, o mane jau baigia uz-grauzti nezinomybe! Noriu kuo greiciau pamatyti, kaip atrodo Vitne dabar, kai uzaugo ir subrendo!

Ledi Ene vel atiduso ir ilgam nutilo issiblaskiusiu zvilgsniu pro karietos lang^ klydinedama po laukus ir pievas, prizelusias aukstos veslios zoles, kurioje ryskiai margavo rausvos rusmenes ir skaisciai geltoni vedrynai. Tik pamanykite, ji nemate dukte-recios Vitnes bemaz vienuolika metij! Kas gali zinoti, kaip per sj laik^ mergina pasikeite!

- Tikriausiai bus tokia pat dailute kaip ir jos motina. Ir pa-veldejusi motinos sypsen^ jos gerum^ svelnum^ ir ramij, nuo-laidii bud^...

11

J u d i t h M c N a u g h t

Lordas Dzilbertas mete j zmon^ skeptisk^ zvilgsnj. - Nuolaidu bud^? - linksmai ir nepatikliai pasitikslino jis. -

Man regis, jos tevas sake visai ne taip, veikiau priesingai... Patyr^s diplomatas, Britanijos atstovybes Paryziuje atase

lordas Dzilbertas buvo nepralenkiamas uzuominii, nutylejimij, alegorijij, atsikalbinejimij ir intrign meistras, taciau privaciame gyvenime mieliau rinkosi zvalij, astrok^ tiesmukum^ ir todel visada rezdavo j akis ties^ kad ir kokia nemaloni ji hutxi.

- Leisk tau priminti, - tare jis, pasirause kisenese ir istrauke Vitnes tevo laisk^. Lordas pasibalnojo akiniais nosj ir niuriai bei ryztingai ignoruodamas ledi Enes grimas^ pradejo skaityti:

Vitnes manieros isties klaikios, elgesys nepakenciamas. Ji savavale nutrUktgalve, varanti i neviltj visus pazistamus. Kick kartu per jq esu atsidur^s nesmagioje padetyje! Maldauju pasiimti jq i Paryziu ir viliuosi, kad auklejant sitq izUliq ir uzsispyrusiq mergiUkst^ Jums galbut pavyks susilaukti didesnes sekmes mi man.

- Na? Ar gali parodyti viet^ kur kalbama apie jos „malonti biid^"? - nusisaipe Edvardas. Zmona apdovanojo jj suirzusiu zvilgsniu.

- Martinas Stounas - saltas, bejausmis zmogus, ir net jeigu Vitne butii sventoji, vis tiek rastu prie ko prikibti! Prisimink, kaip sauke ant jos ir issiunte j miegam^jj mano sesers laidotu-vi i i dienq!

Pamat^s uzlauzt^ j virsii ledi Enes smakr^ Edvardas taikiai apkabino j ^ per pecius.

- Tas zmogus man taip pat nera simpatingas, bet turi pripa-zinti: kai pirma laiko is gyvenimo pasitraukia jauna zmona, o tavo paties dukra penkiasdesimties susirinkusiij zmoniij aki-vaizdoje apkaltina tave, girdi, uzdarei mam^ dezeje bijodamas, kad ji nepabegtij, tai yra itin nemalonu ir anaiptol nepadeda atsiskleisti jo geram biidui.

12

Viine, majio rneibe

- Bet Vitnei tada buvo vos penkeri! - karstai uzgincijo Ene. - Taip. Taciau Martinas labai sielvartavo! Be to, jeigu ne-

klystu, i miegam^ji jis mergait^ issiunte ne uz si^ prazang^. Tai nutiko veliau, kai visi susirinko svetaineje, o Vitne eme trypti kojomis ir pagrasino pasiskiisianti Dievui, jeigu mes tuoj pat neislaisvinsime jos mamos.

- Kokia nesutramdoma dvasia, Edvardai, - nusisypsojo Ene. - T ^ akimirk^ man pasirode, kad nuo mazos jos nosytes tuoj nulakstys visos strazdanos! Pripazink, ji buvo nuostabi.

- Ties^ sakant... taip, - nuolankiai pritare Edvardas. - Bent jau man taip pasirode.

Kai Dzilbertii fajetonas kirto dvaro r ib^ jaunimo burelis lia-kuriavo pietineje pieveleje ir nekantriai dairesi arklides pusen. Miniatiiirine blondine susigloste rausvus mezginiuotus sijonus ir artistiskai atsiduso, kad kuo labiau isrysketij gundanti lomele iskirpteje.

- Kaip manote, k^ sj kart^ sumane Vitne? - pasiteiravo ji stovincio salimais dailaus sviesiaplaukio dzentelmeno.

Zvelgdamas % placiai atvertas zydras Elizabetos Aston akis, Polas Sevarinas nusisypsojo. Dieve, Vitne mielai atiduotij desin§ rankq, kad tik sita sypsena butij skirta jai!

- Biikite mazumel^ kantresne, Elizabeta, - patare jis. - Ak, Elizabeta, juk aisku: niekas is musu ne nenutuokia,

k^ sj kartq sumane Vitne, - dygiai mestelejo Margareta Meri-ton. - Taciau galite neabejoti - tikrai koki^ nors papiktinanci^ kvailyst^!

- Margareta, siandien mes visi esame Vitnes sveciai, - pa-priekaistavo Polas.

- Nesuprantu, kodel amzinai j ^ ginate! - pagiezingai atsove Margareta. - Tikrai koktu ziureti, kaip ji visii akyse paskui jus

13

Judi th M c N a u g h t

laksto ne kiek neslepdama ketinimii, ir jiis puikiai tai zinote! Staciai nepadorus reginys!

- Margareta! - suurzge Polas. - As pasakiau: liaukites! Susierzin^s jaunuolis atsiduso ir jsmeige akis j isblizgintus

ilgaaulius. Persekiodama jj, Vitne tikrai isstato save zmoniij pajuokai,

apylinkese, velniai rautii, visi vien apie tai ir kalba! Suprat^s, kad tapo ilgesingij zvilgsniij ir dievinanciii pen-

kiolikmetes mergaites sypsenij objektu, is pradziij jis tik smagi-nosi, bet veliau Vitne jniko ne juokais jj persekioti, ryztingai ir pasitelkusi meistrisk^ taktik^ kaip koks sijonuotas Napoleonas. Vos jis isvykdavo uz dvaro nh\\, butinai pakeliui susitikdavo Vitn^, tarsi si biitij kur nors netoliese jsirengusi slapt^ stebeji-mo punkt^ ar papirkusi Polo nami^ tarnus. Siaip ar taip, apie kiekvien^ jo krustelejimq mergiukste tuoj pat suzinodavo ir sis vaikiskas susizavejimas Polui greitai nustojo atrodyti nekaltas ar juokingas.

Pries tris savaites Vitne nuseke jj iki cionykstes uzeigos ir Polas, nugrimzd^s maloniuose apm^stymuose, ar verta priimti seimininko dukters pakuzdomis istart^ pasiiilym^ pasivaiks-cioti po darzin^, netycia pakele galv^ ir zvilgsniu susidiire su pazistamomis ryskiai zaliomis akimis, zvelgianciomis j jj pro lango stikl^. Atstum^s bokal^ su alumi, jis lekte isleke laukan, ciupo Vitn^ uz alkunes, be jokiij ceremonijij uzsodino ant jos pacios arklio ir grieztai primine, kad tevas tikrai prades ieskoti dukters, jeigu si iki vakaro negrjs namo.

Nusprend^s, kad mergiiikste jau atsikrate, jis grjzo vidun ir paprase dar vieno bokalo alaus. Seimininko dukte atnese gerim^ ir pasilenkusi kvieciamai slystelejo svaria krutine jam per petj, bet t^ akimirkcj , kai jaunuoliui pries akis umai iskilo dvieju nuogu kunii, susipynusiii glebyje ant sieno, gundantis

14

Vtene, tnano rneifce

reginys, kitame lange pasirode tos pacios skaidrios zalios akys! Teko pazerti ant stalo sauj^ monetij, kurios turejo isgydyti uz-gaut^ issigandusios merginos savimeil^, o paciam joti namo... ir grjztant vel susitikti panels Stoun.

Polas pradejo jaustis kaip medziojamas zveris, prie kurio selina nepermaldaujamas medziotojas, kaip nusikaltelis, kuris tuoj tuoj bus suciuptas, ir jo kantrybe jau eme sekti. Vis delto, suirz^s galvojo Polas, stai stovi jis po ryskia balandzio saule ir nezinia kodel megina apginti Vitn^ nuo ispuoliu, kuriij si tikrai yra nusipelniusi.

Grazute mergina Emile Viljams, keleriais metais jaunesne uz kitus, sunerimusi pazvelge j Pol^.

- Manau, man reiketii paziureti, ko taip uzgaiso Vitne, -pralemeno ji, skubiai pasileido per pievel? ir nuzingsniavo pa-lei baltint^ tvor^ atsiremiancici j arklid?. Atidariusi didziules dviveres duris, Emile pazvelge j ilgq koridoriij, kurio abiejose pusese buvo jrengti gardai. - Kur yra panele Vitne? - paklause ji jaunesniojo arklininko, vedancio uz pavadzio juod^ arklj.

- Tenai, panele. Net prieblandoje Emile pastebejo, kaip berniukas, galva pa-

rod^s i podelj, uzsiplieske raudoniu. Emile nesusigaudydama pazvelge ton pusen, tyliai pasi-

belde j duris ir jejo, bet atsiver^s pries akis vaizdas priverte j ^ sustingti. Ilgas Vitnes Elisonos Stoun kojas buvo aptempusios siurkstaus rudo audinio jojimo kelnes, beveik nepadoriai prili-pusios prie graksciij jos slaunij ir ant liemens paristos virvaga-liu. Neminint kelniij, Vitne vilkejo tik plonyciais marskineliais.

- Bet... nejaugi tu pasirodysi zmonems taip apsirengusi? -aiktelejo mergina.

Vitne atsigr^ze ir linksmai pazvelge j apstulbusi^ draug^. - Aisku, kad ne! Ant virsaus uzsimesiu marskinius.

15