1. ŽMONIJOS PRADŽIA3 2. GAMTOS IŠLAIKYTINIAI5 3. · PDF fileteorija. Pagal šią teoriją, prieš keliolika milijardų metų pradėjo formuotis visata, daugiau kaip...

1. ŽMONIJOS PRADŽIA........................................................................................................... 3

2. GAMTOS IŠLAIKYTINIAI...................................................................................................... 5

3. PERMAINOS GAMTOJE IR VISUOMENĖJE....................................................................... 7

4. PIRMIEJI LIETUVOS GYVENTOJAI..................................................................................... 8

5. NEOLITAS - DIDŽIŲJŲ ATRADIMŲ METAS...................................................................... 10

6. AKMENS AMŽIAUS PABAIGA LIETUVOJE IR RYTŲ KRAŠTUOSE............................... 12

7. DVASINIS PASAULIS: PĖDSAKAI IR MĮSLĖS................................................................. 14

8. SENOVĖS ŠUMERAS: MIESTŲ PASAULIS...................................................................... 16

9. ŠUMERO TURTUOLIAI IR VARGINGIEJI.......................................................................... 18

10. DIDINGASIS BABILONAS................................................................................................... 21

11. KARINGŲJŲ ASIRŲ VALSTYBĖ....................................................................................... 22

12. ŠUMERŲ DIEVAI IR MITAI................................................................................................. 24

13. "ŽMONIJOS LOPŠIO" LAIMĖJIMAI................................................................................... 26

14. EGIPTAS - NILO DOVANA................................................................................................. 28

15. EGIPTO VALSTYBĖ: KLESTĖJIMAI IR NUOSMUKIAI..................................................... 30

16. ŽMONĖS-DIEVAI IR JŲ TARNAI......................................................................................... 32

17. GYVENIMAS KARTU SU DIEVAIS..................................................................................... 34

18. AMŽINIEJI NAMAI FARAONAMS IR DIEVAMS................................................................. 36

19. ŠVIESA IŠ EGIPTO............................................................................................................. 37

20. SLĖPININGOJI INDO CIVILIZACIJA................................................................................... 39

21. GELTONOSIOS UPĖS CIVILIZACIJA................................................................................. 41

22. HETITAI - KARIAI IR IŠRADĖJAI....................................................................................... 43

23. ŽYDAI - PAŽADĖTOSIOS ŽEMĖS TAUTA......................................................................... 45

24. ŽYDŲ TIKĖJIMAS. BIBLIJA................................................................................................ 47

25. FINIKIEČIAI -JŪRŲ PIRKLIAI, KELIAUTOJAI IR IŠRADĖJAI.......................................... 51

26. DAUGIATAUTĖ PERSIJOS IMPERIJA.............................................................................. 53

27. GRAIKIJA IKI GRAIKŲ........................................................................................................ 55

28. TAMSIEJI ŠIMTMEČIAI....................................................................................................... 57

29. NEPRIKLAUSOMI MIESTAI-VALSTYBĖS......................................................................... 58

30. ATĖNŲ POLIS V - IV A. PR. KR.......................................................................................... 60

31. KARINĖ SPARTOS VALSTYBĖ......................................................................................... 61

32. GRAIKŲ RELIGIJA............................................................................................................. 63

33. GRAIKŲ DIDVYRIAI............................................................................................................ 65

34. GRAIKŲ - PERSŲ KARAI................................................................................................... 67

35. ATĖNŲ IŠKILIMAS IR DEMOKRATIJA............................................................................... 69

36. ATĖNIEČIŲ GYVENIMAS IR BUITIS................................................................................... 71

37. GRAIKŲ MENAS................................................................................................................. 73

38. HELADOS MOKSLININKAI IR MĄSTYTOJAI.................................................................... 75

39. MAKEDONIJOS IŠKILIMAS. ALEKSANDRO DIDŽIOJO ŽYGIAI..................................... 77

40. HELENISTINĖS VALSTYBĖS IR JŲ KULTŪRA................................................................ 79

41. ROMOS MIESTO PRADŽIA................................................................................................ 81

42. ROMOS RESPUBLIKA....................................................................................................... 83

43. ROMĖNŲ KARIUOMENĖ IR UŽKARIAVIMAI.................................................................... 85

44. SPARTAKO SUKILIMAS..................................................................................................... 87

45. RESPUBLIKOS ŽLUGIMAS............................................................................................... 89

46. ROMOS IMPERIJOS GALYBĖ........................................................................................... 91

47. ŽEMĖS ŪKIS, AMATAI IR PREKYBA................................................................................. 93

48. ROMA - IMPERIJOS SOSTINĖ........................................................................................... 95

49. ROMĖNŲ VISUOMENĖ IR BUITIS..................................................................................... 97

50.ROMĖNŲ DIEVAI IR MĄSTYTOJAI..................................................................................... 99

51. ROMĖNŲ MOKSLO IR TEISĖS LAIMĖJIMAI.................................................................. 101

52. POMPĖJOS TRAGEDIJA................................................................................................. 102

53. KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA............................................................................................ 104

54. GALINGOSIOS IMPERIJOS NUOSMUKIS...................................................................... 106

55. BARBARŲ ANTPLŪDIS IR VAKARŲ ROMOS IMPERIJA.............................................. 108

56. BALTAI, JŲ VERSLAI IR NAMŲ ŪKIS............................................................................. 110

57. BALTAI IR KAIMYNAI: DARNOS IR KOVŲ AMŽIAI........................................................ 112

58. DVASINIO GYVENIMO ATSPINDŽIAI.............................................................................. 114

1. Žmonijos pradžia

Tūkstantmečiais buvo ieškoma atsakymo į labiausiai rūpimą klausimą: "Kaip ir kada atsirado žmonės?" Senovės tautos pateikė pirmuosius aiškinimus apie žmogaus atsiradimą. Laikui bėgant jų daugėjo. Tačiau šiandien dar nesugebama atsakyti į visus klausimus. Ir toliau vyksta tyrinėjimai, ginčijamasi...

Žmogaus kilmė: skirtingi požiūriaiNors žmogaus kilmė aiškinama įvairiai, tačiau visi aiškinimai traktuojami kaip dvi pagrindinės teorijos. Abi jos atsirado senovėje ir išliko iki mūsų laikų.

Senovės Kinijos, Graikijos, Mesopotamijos mituose teigiama, jog žmones sukūrė dievai. Jie nulipdė žmones iš molio ir suteikė jiems savo išvaizdą. Panašių minčių randame skaitydami Bibliją, kurią krikščionys laiko Šventąja knyga.

Dar senovės graikai iškėlė mintį, jog žmonės atsirado savaime. Panašių teiginių yra ir kitų tautų mituose.Ypač reikšmingas anglų mokslininko Čarlzo Darvino 1859 m. paskelbtas veikalas "Rūšių atsiradimas

natūralios atrankos būdu". Remdamasis tyrinėjimais ir samprotavimais, mokslininkas padarė išvadą, jog pasaulis, gyvybė ir žmogus išsivystė palaipsniui.

Kaip Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų?Norint daugiau sužinoti apie pasaulio sukūrimo teoriją, tenka atsiversti Bibliją. Joje rašoma, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, o septintąją ilsėjosi. Pirmąją dieną Dievas sutvėrė dangų ir žemę, atskyrė šviesą nuo tamsos, t. y. dieną nuo nakties. Antrąją dieną buvo sukurtas dangaus skliautas. Trečiąją Dievas atskyrė nuo vandenų sausumą (žemę) ir apželdino ją augalais. Ketvirtąją dieną buvo sukurti dangaus šviesuliai. Penktąją dieną pasirodė dangaus sparnuočiai ir vandenų gyvūnai. Pagaliau šeštąją dieną Dievas sukūrė kitus gyvūnus bei žmogų - vyrą ir moterį. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogui Dievas suteikė sielą.

Dvasininkai pripažįsta, jog Biblijoje aprašytas pasakojimas apie pasaulio pradžią nėra moksliškas, kad daug ką reikia suprasti ne tiesiogiai, bet perkeltine prasme.Nuo bakterijos iki... žmogausMokymas apie Saulės sistemos, pirmųjų gyvybės formų atsiradimą ir lėtą jų vystymąsi vadinamas evoliucijos

teorija. Pagal šią teoriją, prieš keliolika milijardų metų pradėjo formuotis visata, daugiau kaip prieš 4 mlrd. metų atsirado Saulės sistema kartu su Žeme. Maždaug prieš 3 mlrd. metų gimė pirmasis gyvas organizmas - bakterija. Ji yra ilgo vystymosi proceso pradinis taškas. Iš bakterijų per ilgą laiką išsivystė žuvys, iš jų - varliagyviai, po to - ropliai, žinduoliai, aukštesnieji žinduoliai ir pagaliau atsirado žmogus.

Evoliucijos teorijoje taip pat yra trūkumų. Nesurastos dar kai kurios tarpinės rūšys, padedančios įrodyti, jog iš vienų rūšių išsivystė kitos.

Gyvųjų organizmų liekanos liudijaNeįkainojamą mokslinę vertę turi gyvųjų organizmų liekanos. Jos rodo, kokie gyvūnai gyveno prieš milijonus ar tūkstančius metų ir kaip jie keitėsi. Gyvūnų liekanų arba jų atspaudų užtinkama smėlyje, uolienose, lede, vulkanų pelenuose. Mūsų krašte daug jų randama Baltijos gintare.

Įvairiose pasaulio vietose surasta žuvų, dinozaurų, įvairiausių skrajūnų atspaudų ir jų liekanų. 1977 m. net Sibire rastas sušalęs mamuto jauniklis.

Seniausiųjų žmonių išvaizda atkuriama taip pat pagal jų kūnų liekanas. Pagal surastas kaukoles ar kaulus galima spręsti apie žmogaus kūno raidą.

Atlikti radinių tyrimai rodo, jog pirmykščiai žmonės ir beždžionės prieš kelis milijonus metų turėjo daug panašumų.

Afrika - žmonijos tėvynėLabiausiai tikėtina,.jog žmonija gimė Afrikoje. Prieš kelis milijonus metų čia pasirodė beždžionių rūšis, kuri šiandien vadinama australopiteku, t.y. pietų beždžione. Manoma, jog prieš 4 mln. metų iš australopitekų išsivystė pirmykščiai žmonės.

Mokslininkai mano, kad beždžiones vertė keistis tuometinės sąlygos. Klimatui atšąlant, o po to atšylant, miškai praretėdavo arba visai išnykdavo. Iki tol medžiuose gyvenusios beždžionės vis dažniau ėmė ieškoti maisto ant žemės. Atsirado beždžionių rūšis, kuri prisitaikė gyventi ant žemės ir ėmė vaikščioti ne keturiomis, bet dviem kojomis. Gyvendamos bandomis, beždžionės kartu ieškojo maisto, drauge gynėsi nuo žvėrių. Ilgainiui išmoko naudotis lazdomis ir akmenimis, kad galėtų rinkti maistą. Maždaug prieš 3 mln. metų iš medžio, akmens ir kaulo ėmė dirbti pirmuosius įrankius. Dėl to šio laikotarpio žmogus vadinamas sumaniuoju žmogumi.

Pirmykščių žmonių seniausius pėdsakus mokslininkai užtiko Rytų Afrikoje. Prie Turkanos ežero, Tanzanijoje, archeologai rado vulkano pelenuose įspaustus dvikojų būtybių pėdsakus. Jiems maždaug 3,5 mln. metų! Olduvajaus tarpeklyje rasta akmeninių darboįrankių, kurie priklausė žmonėms, gyvenusiems prieš 1,7 mln. metų.

Ieškodami maisto žmonės palengva traukė iš Rytų Afrikos į kitas šiltojo žemyno dalis. Vėliau apsigyveno Azijoje ir Europoje.

Klausimai ir užduotys:

1.Kokios yra žmogaus kilmės teorijos? Kuojos skiriasi?2.Kuri teorija jums atrodo priimtinesnė? Kodėl?3.Kada ir kur, pagal esamas teorijas, atsirado pirmykštis žmogus?4.Žemėlapyje raskite Turkanos ežerą. Parodykite, kuriuose žemynuosepirmiausiai apsigyveno žmonės?

2. Gamtos išlaikytiniai

Pirmykščiai žmonės buvo priklausomi nuo gamtos. Maitinosi jos teikiamomis gėrybėmis, medžių ar uolų priedangose slėpėsi nuo žvarbaus vėjo ir žvėrių, iš medžiagų, randamų gamtoje, gaminosi primityvius darbo įrankius. Jie - tikri gamtos išlaikytiniai.

Nuo sumaniojo prie stačiojo žmogaus

Sumanusis žmogus gyveno tuo pat metu, kaip ir jo pirmtakas australopitekas. Jie, būdami panašūs, daug kuo ir skyrėsi. Sumanusis žmogus buvo 120—140 centimetrų ūgio, vaikščiojo dviem kojomis, smarkiai palinkęs į priekį. Turėdamas stiprų delną ir judrius pirštus, jis ranka galėjo valdyti primityvius

darboįrankius.Australopiteko ir į žmogų panašios būtybės pėdsakai rasti tik Afrikoje. Žmonės, prieš 1,5 mln. metų apsigyvenę kituose žemynuose, buvo dar labiau pa­sikeitę. Nebuvo palinkę į priekį, bet vaikščiojo stačiomis, kaip mes. Todėl to laikotarpio žmogus vadinamas stačiuoju žmogumi arba pitekantropu.

Pitekantropo smegenys buvo didesni nei sumaniojo žmogaus. Jo kaukolė buvo panaši į dabartinio žmogaus kaukolę, tik jos kiaušas buvo labiau išgaubtas. Pitekantropo antakių lankai buvo iškilesni, veidas platesnis, žandikauliai didesni, o ūgis siekė 150 centimetrų.

Stačiojo žmogaus stovyklaviečių rasta Afrikoje, Azijoje bei mums netolimuose kraštuose - Vengrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

Paleolito gyventojai - rankiotoj ai ir medžiotojaiSenajame akmens amžiuje žmonės buvo klajokliai. Jie gyveno nedidelėmis grupėmis. Kodėl? Pavieniai žmonės nepajėgė pasirūpinti maistu, gintis nuo žvėrių. Tėvai, vaikai, seneliai ir kiti artimi giminaičiai gyveno kartu. Būrį sudarė 20-40 asmenų. Jie kartu dirbo ir dalijosi maistu.

Seniausieji žmonės vertėsi rankiojimu: skynė nuo medžių vaisius, kartais jaunus lapus, žievę, rinko uogas ir grybus, vabzdžius ir jų vikšrus, paukščių ir vėžlių kiaušinius. Išsikasdavo valgomų šaknų.

Rankiojimu užsiimdavo daugiausia moterys. Svarbiausias vyrų verslas buvo medžioklė. Vėzdais, nusmailintomis lazdomis arba akmenimis jie medžiojo paukščius ir žvėris. Ežerų ir upių pakrančių gyventojai gaudė žuvis, badydami jas žeberklais.

Mamutų medžioklė

Apdarai ir būstaiSumedžiotų žvėrių mėsą žmonės suvalgydavo, o jų kailius panaudodavo apda­rams. Kailiais prisidengdavo nuo vėjo ir šalčio, apsaugodavo kūną nuo įdrėskimų. Iš kailių siuvo šiltus apdarus. Vietoj siūlų naudojo gyvūnų sausgysles arba augalų šaknis. Manoma, jog tuometiniai žmonės vaikščiojo basi.

Gyvenant šiltesniuose kraštuose nereikėjo nei rūbų,

nei būstų. Tačiau šaltesniuose kraštuose reikėjo glaustis po stogu. Kalnuotose vietovėse žmonės įsikurdavo olose arba uolų priedangoje. Neretai apsigyvendavo plėšriųjų žvėrių urvuose. Greta būstų uždegdavo laužus, kurie ne tik šildydavo , bet ir atbaidydavo žvėris. Olose žmonės stengdavosi žiemoti. Jose iš šakų ir kailių susiręsdavo papildomas priedangas. Tokias pat priedangas, panašias į dabartines palapines, statėsi ir lygumose. Nakvynei arba trumpam laikui statydavo menkesnius, o nuolatinėse stovyklavietėse - tvirtesnius būstus.Reikšmingiausieji atradimaiStačiasis žmogus pradėjo naudoti ugnį. Ji padėjo apsisaugoti nuo šalčio, gintis nuo plėšriųjų žvėrių. Sutemus laužas skleidė šviesą, todėl prie jo buvo galima atlikinėti įvairius darbus. Vėliau stačiasis žmogus išmoko ugnimi naudotis, gamindamas maistą.

Ilgą laiką žmonės nemokėjo įžiebti ugnies. Jos gaudavo iš žaibo, kuris sukeldavo gaisrą arba iš degančios vulkano lavos. Ugnį labai brangino.

Keldamiesi į kitą vietą, žmonės nešdavosi rusenančius nuodėgulius, o apsistoję iš jų susikurdavo naują laužą.

Žmogaus kaukolės evoliucija: maždaug prieš 3 mln., l mln. ir 100 tūkst. metų

Senajame akmens amžiuje vystėsi kalba. Archeologai yra įsitikinę, kad paleolito gyventojai mokėjo kalbėti. Kas lėmė kalbos atsiradimą? Tuo metu mūsų protėviai medžiojo stambius gyvūnus. Juos pajėgdavo įveikti tik būrys medžiotojų, sutelkusių jėgas. Iš anksto reikėdavo suderinti veiksmus, parengti planą. Kolektyvinis darbas lavino protą ir kalbą.

Rankų pagalbininkaiPirmieji darbo įrankiai buvo labai primityvūs. Seniausieji žmonės maistui rankioti naudojo lazdas-kasiklius, vėzdus ir išaštrintą akmenį. Akmeniniai įrankiai buvo labiausiai paplitę. Praėjo net milijonas metų, kol žmonės išmoko lygiai nuskelti kietus titnago riedulius ir išaštrinti briaunas. Tokie skaldytiniai skyrėsi savo forma ir dydžiu. Juos žmonės naudojo įvairiems darbams. Kirstukais (pleištais) pjaustė, raižė kaulus ir ragus, naudojo juos kaip kirvelius medžioklėje. Gremžtukais nudirdavo užmuštų gyvulių kailį, gremždavo nuo jų taukus, apdirbdavo medį.

Nedidelius ir aštrius titnago gabalėlius pritvirtindavo prie medinio koto ir taip pasidarydavo ietis. Tokiais įrankiais medžiotojai smogdavo gyvūnams iš arti arba taikydavo į juos iš tolo.

Įrankiai buvo pradėti gaminti iš gyvulių kaulų ir ragų. Iš jų žmonės darė žeberklus, adatas ir ylas. Kai kuriuos įrankius darė ir iš medžio, ir iš odos.

Grubiai apskaldytas akmuo, nuo kurio nuskeltos kelios

skeveldros, buvonaudojamas maždaug prieš

2 mln. metų.

"Stačiojo žmogaus" įrankis,vadinamas kirstuku, daug

tobulesnis. Tokius kirstukusgamino maždaug prieš

500 000 metų.

Taip atrodė maždaug prieš30 000 metų pagamintas

ietigalis.

Klausimai ir užduotys:

1.Kokią reikšmę pirmykščių žmonių gyvenime turėjo gamta ?2.Kada atsirado "stačiasis žmogus"? Kodėl jis taip vadinamas? Kuo jisskyrėsi nuo "sumaniojo žmogaus " ir dabartinio žmogaus?3.Kokie buvo pirmieji darbo įrankiai, būstai ir maisto gavimo būdai?4.Kokią reikšmę žmonių gyvenime turėjo ugnis ir kalba?

3. Permainos gamtoje ir visuomenėje

Paleolite žmonių gyvenimas keitėsi labai lėtai. Tik jo pabaigoje susidarė sąlygos didelėms permainoms. Nemažą įtaką darė besikeičianti aplinka.

Ledynai keičia Žemės veidąVėlyvajame paleolite klimatas nebuvo pastovus. Temperatūros svyravimai sukėlė ledynų slinkimus.

Atšalimas prasidėjo prieš 100 000 ar 200 000 metų slenkant ledynams iš šiaurės, nuo Grenlandijos. 1-2 kilometrų storio ledas uždengė Skandinaviją, Lietuvą, kaimyninius kraštus ir pasiekė Belgiją, Centrinę Vokietiją bei Ukrainą. Ledas kaustė Alpes, Pirėnus, Kaukazą. Apledėjo Šiaurės Azija ir Šiaurės Amerika. Į pietus nuo ledynų driekėsi tundra.

Ledynmečiais išmirė arba pasitraukė į pietus drambliai, raganosiai, begemotai. Juos pakeitė mamutai, lokiai, šiaurės elniai, laukiniai arkliai.

Paskutinis ledynmetis prasidėjo maždaug prieš 20 000 metų. Kadangi daug vandens sušalo ir pavirto ledu, vandens lygis jūrose sumažėjo daugiau nei 100 metrų. Daugelyje vietų jūrų dugnas išniro, sudarydamas žemės tiltus tarp salų ir žemynų. Net ir ten, kur žemės nekaustė ledas, oras išliko vėsus ir lietingas. Maždaug prieš 10 000 metų Europa pamažu išsilaisvino iš ledynų. Oras atšilo, ledai ištirpo, klimatas darėsi švelnesnis ir drėgnesnis.

Neandertalio žmonėsLedynmečiais gyvenę akmens amžiaus žmonės yra vadinami neandertaliečiais. Pavadinimas kilo nuo Neandertalio slėnio Vokietijoje, kur buvo rasti šio laikotarpio žmonių palaikai. Dauguma mokslininkų mano, kad jie gyveno prieš 150000-40000 metų.

Neandertalietis išsivystė iš stačiojo žmogaus ir už jį buvo protingesnis. Virš atsikišusio žandikaulio matėsi plati ir suplota nosis, gilios akiduobės, tankūs antakiai, nuožulni ir žema kakta. Neandertaliečio veidas buvo platus, kaklas trumpas, kūną dengė vešlūs plaukai. Ūgis galėjo siekti 165 centimetrus.

Tuometiniai žmonės gyveno visur, kur tik žemės nekaustė ledynai. Jų pėdsakų rasta daugelyje Europos vietų, Azijoje ir Afrikoje. Neandertaliečiai mokėjo įžiebti ugnį skeldami vieną titnagą į kitą arba trindami du sausus medžio gabalėlius. Vertėsi varomąja medžiokle.

Protingasis žmogus (kromanjonietis)Maždaug prieš 40 000 metų neandertaliečiai išnyko. Niekas nežino, kodėl taip atsitiko. Mokslininkai mano, kad kartu su neandertaliečiais kurį laiką gyveno ir šiuolaikinio tipo žmonės, kurie pakeitė mirusius neandertaliečius. Jie buvo aukštesni, tiesios figūros, turėjo labiau išlavintą ranką ir didesnius smegenis. Mokslininkai juos vadina protingaisiais arba kromanjoniečiais. Kromanjone, Pietų Prancūzijoje, archeologai užtiko pirmuosius to laikotarpio žmonių griaučius, darbo įrankius ir piešinius olose.

Ilgainiui protingieji žmonės apsigyveno visoje Europoje ir Azijoje. Iš Sibiro keliaudami sausuma, pasiekė Šiaurės Ameriką. Medžiotojai iš Pietryčių Azijos ir Kinijos atklydo į Australiją.

Dėl skirtingų vietos sąlygų - temperatūros ir oro drėgmės, vėjų ir saulės šviesos - išryškėjo fiziniai žmonių skirtumai. Susiformavo trys pagrindinės rasės: baltaodžiai - europidai, geltonieji - mongolidai ir juodaodžiai - negridai.

Vėlyvojo paleolito gyventojų kasdienybėKaip ir anksčiau žmonės gyveno ne pavieniui, bet giminėmis. Jas sudarydavo keliasdešimt giminaičių, kurie įsikurdavo viename būste. Giminaičiai kartu dirbdavo ir maitindavosi. Kiekviena giminė turėdavo labiausiai patyrusį ir gerbiamą žmogų. Jis vadovaudavo medžioklei, būstų statybai, darbo įrankių gamybai ir atliekant kitus darbus.

Greta įsikūrusias gimines siejo giminystės ryšiai. Gyvendamos vienoje vietovėje, jos kalbėjo ta pačia kalba, turėjo tuos pačius papročius. Ilgainiui tokios giminės sudarė gentį.

Dabartinio žmogaus ir neandertaliečio

Neandertaliečiai stato būstą

Kromanjoniečiai naudojo tobulesnius darbo įrankius nei jų protėviai. Išmoko geriau apdirbti akmenį. Darė iš titnago ilgus ir plonus skaldytinius, kuriais pjaudavo, rėždavo ar gremždavo. Aštrius ir nedidelius skaldytinius panaudodavo iečių antgaliams.

Daugelį akmeninių įrankių protingasis žmogus tvirtindavo prie medinio arba kaulinio koto. Taip su­konstruoto kirtiklio smūgis buvo daug stipresnis. Medžioklės ir žvejybos tikslams žmogus išrado iečias-vaidį, lanką ir žeberklą.

Vėlyvajame paleolite medžiotojai ilgesniam laikui apsistodavo vienoje vietoje. Įsikurdavo olose, o jei jų nerasdavo, įsirengdavo iš šakų ir kailių trobeles arba žemines. Jų sienas sutvirtindavo akmenimis, dėdami juos vieną ant kito. Ugnį kūrendavo laužavietėse arba iš akmenų sudėtuose židiniuose. Keletas greta pasta­tytų būstų sudarydavo stovyklavietę. Vienoje stovykloje galėdavo gyventi 100-150 žmonių.

Dėl sėslaus gyvenimo atsirado daugiau rūpesčių moterims. Jos tvarkydavo būstus, prižiūrėdavo židinį, augindavo vaikus, ruošdavo maistą, siūdavo rūbus, rinkdavo maistinguosius augalus. Vyrai medžiodavo arba žvejodavo. Kai vienoje vietoje žvėrių sumažėdavo, keldavosi kitur. Taip nedideli būreliai klajojančių medžiotojų atklydo ir į Lietuvą.

Klausimai ir užduotys:

1.Kas yra ledynmečiai? Kokią įtaką jie turėjo pirmykščių žmonių gyvenimui?2.Kokius žmones vadiname neandertaliečiais ir kromanjoniečiais? Kada jie gyveno ir kuo skyrėsi vieni nuo kitu?3.Išvardykite reikšmingiausius neandertaliečių ir kromanjoniečių pasiekimus.4.Įrodykite, kad vėliau gyvenę žmonės turėjo daugiau galimybių išgyventi neguja pirmtakai.

4. Pirmieji Lietuvos gyventojai

Lietuvą, kaip ir visą Pabaltijį bei Alpių zoną, bent tris kartus buvo užkloję ledynai. Tarpledynmečiais klimatas buvo palankus žmonėms įsikurti. Jeigu tuomet žmonės ir būtų apsistoję dabartinėje Lietuvos teritorijoje, jų pėdsakus būtų sunaikinęs paskutinis apledėjimas. Pirmieji žmonės įsikūrė Lietuvoje tik atsitraukus iš Pabaltijo paskutiniam ledynui.

Gamtinės sąlygos tirpstant ledynamsKai Europa apledėjo paskutinį kartą, ledyno pakraštys toliausiai siekė Pietų Lietuvos ir Šiaurės Lenkijos sritis. Apie 14 000 m. pr. Kr. ledynai ėmė trauktis. Daug kartų stabtelėdami ir vėl pradėdami slinkti, jie suformavo dabartinį Lietuvos kraštovaizdį. Iš Lietuvos jie slinko maždaug 3 000 metų. Atsitraukus ledynams į Skandinaviją (kol jie neištirpo), vienas po kito buvo keli šaltesni ir šil­tesni laikotarpiai.

Pirmasis atšilimas prasidėjo XI tūkstantmetyje pr. Kr. Prie tirpstančio ledyno susidarė didžiulis vandens telkinys - ledyninis Baltijos ežeras. Jo vanduo buvo gėlas. Atšilimas buvo nedidelis, mažai pakito ir augalija. Lietuvos teritoriją dengė miškatundrė. Joje klaidžiojo žolėdžiai mamutai. Visame pietiniame Baltijos pajūryje nerasta nė vieno apdirbto mamuto kaulo. Iš to galima spręsti, jog mamutai išmirė anksčiau, nei čia pasirodė žmonės, arba jie nemokėjo šių didžiulių žvėrių medžioti.

X tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo antrasis atšilimas. Vasaros buvo drėgnokos ir gana šiltos. Vidutinėuž dabartinę. Augo beržai, kai kur net pušynėliai, įvairūs uogienojai. Nors po to per Šiaurės Europą dar kartą nusirito atšalimo banga, tačiau ji neišgąsdino mūsų krašte įsikūrusių žmonių.

XI tūkstantmetyje pr. Kr. ledynams dengiant didžiulę teritoriją. Į šiaurę nuo žmonių Lietuvos, į mūsų kraštą iš vakarų ir pietų atklydo šiaurės elnių medžiotojai.

Elnių medžiotojai įsikuria LietuvojeLedynams slenkant tolyn į šiaurę vis dažniau į Lietuvą užklysdavo klajojančios šiaurės elnių bandos. Vasarą elniai traukdavo į tundrą, arčiau ledyno. Rudenį grįždavo į pietus, kur peržiemodavo retuose miškuose. Paskui

šiaurės elnių bandas iš Danijos, Šiaurės Vokietijos ir Lenkijos negausiais būreliais patraukė ir jų medžiotojai. Tik mažos žmonių grupės galėjo sekti paskui elnių bandas, nes šiaurės elniai - judrūs gyvūnai. Ieškodami maisto jie gali per parą nuke­liauti iki 25 kilometrų. Kiekvieną medžiotojų būrį sudarė 1-3 šeimos, kuriose galėjo būti 2-6 medžiotojai.

Tiksliai nežinoma, kada Lietuvoje pasirodė pirmieji gyventojai. Galbūt į Lietuvą medžiotojų būreliai atklysdavo ir anksčiau, tačiau pastoviai jie čia apsigyveno tik XI tūkstantmetyje. Taigi

Lietuvoje žmonės gyvena jau 13 000 metų.

Pagrindiniai verslai ir namų ūkis

Svarbiausias Lietuvos gyventojų užsiėmimas vėlyvajame paleolite buvo medžioklė. Žmonės medžiojo briedžius, opšrus, bebrus, gulbes, bet labiausiai -šiaurės elnius. Šie žolėdžiai gyvūnai buvo visapusiškai naudingi. Jų mėsa tiko maistui. Neretai žmonės gėrė jų kraują ir net valgė tai, ką rasdavo jų skrandyje. Iš elnių kailių siuvo šiltus rūbus ir apavą, o iš daugybės kailių statėsi būstus, kuriuos galėdavo lengvai išardyti ir greitai pastatyti naujoje vietoje. Elnių sausgysles naudojo įvairių daiktų surišimui ir siuvimui. Vėliau iš jų ėmė daryti templės lankams. Iš kaulų ir ragų darė žeberklus, kaplius, durklus, ietigalius.

Vėlyvajame paleolite Lietuvos gyventojai rinko uogas, riešutus, maistingąsias šaknis, mito žuvimi. Žuvis badė žeberklais ir užmušinėjo, todėl tas užsiėmimas labiau priminė medžioklę nei žvejybą.

Daugelį darbo įrankių žmonės gaminosi iš titnago: įvairius gremžtukus, strėlių antgalius ir rėžtukus. Daugiausia šios vertingos žaliavos yra Pietų Lietuvoje. Nemuno pakrantėse archeologai atrado tuometines titnago kasyklas bei "dirbtuves" - titnago skaldymo aikšteles. Čia rasta ir specialių įrankių titnagui kasti.

Seniausios stovyklosMūsų protėviams, besiverčiantiems medžiokle, nuolat teko kilotis iš vienos vietos į kitą. Tokia nepastovi žmonių gyvenamoji vieta vadinama stovykla.

Senojo akmens amžiaus stovyklos Lietuvoje kūrėsi sausose smėlėtose vietose prie pat vandens. Archeologai daugiausia jų surado Pietų Lietuvoje prie Merkio, Nemuno ir Neries, prie ežerų. Kadangi didžiosios upės dar buvo labai plačios, žmonės dažniausiai kūrėsi tose vietose, kur į didžiąsias upes įtekėdavo mažesnės. Daugiausia stovyklaviečių būdavo šiauriniame upės krante. Nuo šiaurės vėjų jas užstodavo aukšti upių krantai ir jos buvo atviros pietų saulei.

Medžiotojų stovyklų būta mažų ir didesnių, kuriose gyvendavo nuo kelių iki keliolikos šeimų. Vienose stovyklose gyventa tik kartą, o į kitas po ilgo laiko buvo sugrįžtama.

Žmonės, kaip mano archeologai, statėsi apvalias, kailiais aptemptas palapines. Jų pamatai buvo apdedami akmenimis. Kartais randama net dvigubų akmenų ratų, kurie rodo tuomet buvus žieminėms palapinėms su dvigubomis sienelėmis. Greta palapinių rastos ugniakurų vietos.

Klausimai ir užduotys:

Maždaug prieš 9 000 metų Lietuvoje gyvenusio žmogaus

veido rekonstrukcija

Šiaurės elnių medžioklė

1.Kada Lietuvoje apsigyveno žmonės? Nurodykite, kas trukdė apsigyventi daug anksčiau.2.Kuo vertėsi seniausieji Lietuvos gyventojai?3.Kokiose vietose kūrėsi vėlyvojo paleolito stovyklos?

5. Neolitas - didžiųjų atradimų metas

Maždaug prieš 10 000 metų prasidėjo naujas laikotarpis žmonijos istorijoje. Daugelį darbo įrankių žmonės vis dar gaminosi iš akmens. Tačiau jo apdirbimas patobulėjo: akmenį imta ne skaldyti, bet gludinti (šlifuoti). Dėl to šis laikotarpis vadinamas neolitu arba naujuoju akmens amžiumi.

Neolitas pirmiausia prasidėjo Artimuosiuose Rytuose. Vėliau išplito Pietų ir Centrinėje Europoje, o po to ir Lietuvoje.

Rankiotoj ai ir medžiotojai tampa žemdirbiais ir gyvulių augintojaisAkmens amžiuje žmonės maitinosi augalais. Jų rinkimas buvo svarbiausias moterų užsiėmimas. Rankiodamos augalus jos pastebėjo, jog iš nukritusio ant žemės grūdo gali iš-augti naujas želmuo. O jeigu grūdą pačiam pasėjus? O jei-Su žemę gerai išpurenus ir apsaugojus javus nuo paukščių ir laukinių gyvulių? Taip dirbdami žmonės patys išmoko užsiauginti javus ir ėmė verstis žemdirbyste. Vyrai iškirsdavo medžius ir krūmus, moterys purendavo žemę ir užsėdavo grūdais. Šiems darbams dirbti išrado specialius įrankius - kaplius ir pjautuvus. Iš medžio, kaulo arba rago pa­darytais kapliais išpurendavo žemę. Dėl to tokia žemdirbystė vadinama kapline. Išaugintus javus nukirsdavo pjautuvais, kuriuos darė iš rago ir kaulo, į jų briauną prismaigstydami aštrių akmens skeveldrų. Iš javų virė košę, o po to išmoko kepti duoną.Dėl palankių gamtinių sąlygų Artimuosiuose Rytuose javus imta auginti VIII - VII tūkstantmetyje pr. Kr. Po kelių tūkstančių metų Rytų Azijoje imta auginti ryžius, Centrinėje ir Pietų Amerikoje - kukurūzus, pipirus, agavą, moliūgus, medvilnę, pupas, bulves.

Medžioklės metu žmonėms pakliūdavo į rankas įvairių gyvūnų ir jų jauniklių. Jeigu tuo metu mėsos užtekdavo, jauniklius laikydavo netoli stovyklos, leisdami jiems augti. Jie priprasdavo prie žmonių ir, būdami nelaisvėje, atsivesdavo jauniklių. Taip pamažu laukiniai gyvūnai tapo naminiais. Žmonės prisijaukino tuos gyvūnus, kurie gyveno jų aplinkoje.

Apskaldytus akmenukus žemdirbys kaldavo Į plokščiainutašytus ir surištus medžio kamienus. Taip

pasidarydavo akėčias.Kapliai, pjautuvas ir trinamosios girnos

Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Europoje žmonės pirmiausiai prisijaukino šunis, kurie talkino medžioklėje, saugojo būstus. Po to prisijaukino avis, ožkas, kiaules, asilus, karves, jaučius. Naminius gyvulius augino dėl mėsos, taukų, pieno ir sūrio. Jų kailius, vilną ir kaulus žmonės taip pat brangino. Vėliau išmoko gyvulius panaudoti kaip darbo jėgą žemei įdirbti ir kroviniams gabenti.

Žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas labai pakeitė žmonių gyvenimo būdą. Ilgą laiką buvę gamtos teikiamų gėrybių vartotojais jie tapo gamintojais.

Nuo stovyklų prie gyvenviečiųPradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės nebesikilojo iš vienos vietos į kitą. Jie įsikūrė toje vietoje, kur žaliavo įdirbti žemės ploteliai, ganėsi gyvuliai. Tapę sėsliais statėsi būstus, kurių sienos dažniausiai būdavo medinės arba išpintos iš vytelių ir apkrėstos moliu. Būstai buvo didesni ir tvirtesni, labiau panašūs į namus nei į ankstesnes palapines.Taip kitados įkurtų stovyklų vietoje išaugo gyvenvietės.

Pradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės pakankamai apsirūpino maistu. Pagerėjus gyvenimui, sparčiai daugėjo gyventojų.

Pirmieji žingsniai amatų, prekybos ir turtinės nelygybės linkKai žmonės ėmė gyventi gyvenvietėse, susidarė sąlygos naujiems jų įgūdžiams atsirasti. Vieni dirbo laukuose, o kiti dalį laiko galėjo skirti darbo įrankių, ginklų ar buities daiktų gamybai. Jie įgijo patirties ir tapo amatininkais.

Įgudę gamintojai iš akmens darė tobulesnius įrankius. Akmens briauna buvo užaštrinama ne apskaldant jį, bet šlifuojant smėliu. Gludinti akmeniniai įrankiai ilgiau tarnavo, nes atšipusius buvo galima pagaląsti. Tuo pat metu pradėta akmenį gręžti ir pjauti. Taip padirbtu ir ant medinio koto už mautu kirviu žmonės lengviau iškirsdavo medžius, tašydavo rąstus, Statydavo būstus. Tokiu kapliu greičiau išpurendavo žemę.

Iš molio, randamo gamtoje, žmonės ėmė lipdyti indus. Juos išdegdavo ugnyje, kad sukietėtų. Puodus naudodavo maistui gaminti, laikydavo juose vandenį, javus ir kitas maisto atsargas. Keraminiai indai buvo labai sunkūs. Neolite moterys iš vytelių, odos juostelių, medžio pluošto pynė pintines, tinklus, krepšelius, indus, galvos apdangalus. Verpė dilgėles, laukines kanapes, vėliau - vilną, linus ir audė primityviomis staklėmis.

Dėl patyrusių amatininkų dirbinių poreikio atsirado prekyba. Įrankių meistras galėjo prekiauti su žemdirbiu. Puodžius galėjo iškeisti molinius indus į gyvulių kailius, kurių reikėjo avalynei ir rūbams. Tokia prekyba, kuomet viena prekė yra išmainoma į kitą, vadinama mainų prekyba.

Dėl prekybos plėtimosi ir sėslaus gyvenimo būdo žmonės galėjo sukaupti daugiau turto. Sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų turtinė padėtis tapo nevienoda. Kiekvienas pasilikdavo sau tai, ką įsigydavo dirbdamas ir prekiaudamas. Turto kaupimo šaltiniu tapo plėšikavimai ir karai.

Lietuva neoliteCentrinėje Europoje neolitas prasidėjo VI tūkstantmetyje pr. Kr. Lietuvoje jis prasidėjo apie 4000 m. pr. Kr., o baigėsi apie 1600 m. pr. Kr. Neolite Pabaltijo klimatas keitėsi. Jis buvo švelnus ir palyginti sausas. Vietoje tundros sužaliavo lapuočių ir spygliuočių miškai. Juose daugėjo žvėrių, o sušilusiuose ežerų ir upių vandenyse - žuvų. Gausėjo gyventojų. Jie buvo skirtingų kultūrų. Archeologai vieną jų pavadino Nemuno kultūra, o kitą- Narvos kultūra. Nemuno kultūrai būdingi titnago dirbiniai, o Narvos - dirbiniai iš kaulo ir rago.

Pagrindiniai gyventojų verslai tebebuvo medžioklė ir žvejyba. Dažniausiai mūsų protėviai medžiojo šernus, briedžius, stirnas, rečiau - bebrus, lapes, elnius. Pajūryje medžiojo ruonius.

Ypač ištobulėjo žvejyba. Retkarčiais žuvis žvejodavo ietimis ir žeberklais arba mušdavo lazdomis per ploną ledą. Dažniausiai žuvis gaudydavo tinklais ir bučiais, kuriuos megzdavo iš liepos karnų . Žvejai iš medžio kamieno skobdavosi luotus. Jais plaukiodavo irkluodami arba pasistumdami kartimis.

Dauguma Europos gyventojų tuo metu vertėsi žemdirbyste ir gyvulių auginimu. Tačiau mūsų krašte gyvulininkystė dar nebuvo tokia reikšminga. Pakankamai buvo žvėrių ir žuvies. Žemdirbystė labiau išplito tik pačioje neolito pabaigoje.

Klausimai ir užduotys:

1.Nurodykite pagrindinius neolito bruožus.2.Kada ir kodėl žmonės tapo žemdirbiais ir gyvulių augintojais?

Įtaisas akmeniui pragręžti

4.Kas lėmė gyvenviečių, amatų ir prekybos atsiradimą?5.Kokie buvo svarbiausi Lietuvos gyventojų verslai neolite?

6. Akmens amžiaus pabaiga Lietuvoje ir Rytų kraštuose

Kai IV tūkstantmetyje pr. Kr. mūsų krašte naujasis akmens amžius tik prasidėjo, Artimuosiuose Rytuose buvo jo pabaiga. Kai vėlyvajame neolite į Lietuvą ėmė skverbtis indoeuropiečių gentys, kai mūsų protėviai naudojo titnaginius ir gludinto akmens įrankius, gyventojai Rytuose seniai lydė metalus, statė miestus ir galėjo didžiuotis klestinčiomis civilizacijomis.

Lietuva: indoeuropiečių atėjimas ir baltų formavimasisIII tūkstantmečio pr. Kr. viduryje Rytų Pabaltijys sulaukė naujų gyventojų. Ateivių gentys atkilo iš Rytų Europos stepių.Dalis jų apsistojo mūsų krašte traukdamos tolyn į Vakarų ir Šiaurės Europą. Ateiviai naudojo laivelio pavidalo kovos kirvius iš akmens. Jų keramika buvo išpuošta įspaustos virvelės bei eglutės or­

namentu. Todėl archeologai juos pavadino virvelinės keramikos kultūros nešėjais. Dar jie vadinami indoeuropiečiais.Naujieji gyventojai trumpam laikui kūrė mažas gyvenvietes. Skirtingai nuo vietos gyventojų, kurie vertėsi daugiausia medžiokle ir žvejyba, indoeuropiečiai buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Jų papročiai skyrėsi nuo vietinių. Mirusiuosius

laidojo paguldę ant šono, jų kelius smarkiai prilenkę prie smakro. Vietiniai gyventojai mirusiuosius laidojo paguldę ištiestus ir aukštielninkus.

Atėjūnai indoeuropiečiai bei Nemuno ir Narvos kultūros žmonės daug ką perėmė vieni iš kitų. Gyvendami greta per keletą šimtmečių jie supanašėjo ir tapo baltais. Kai kuriose Lietuvos srityse senieji gyventojai dar ilgai laikėsi savo tradicijų.

Ankstyvosios gyvenvietės ir miestaiAnkstyvosios gyvenvietės atsirado ten, kur žmonės pirmiausiai ėmė verstis žemdirbyste ir tapo sėsliais. Tas kraštas buvo vadinamas Derlinguoju pusmėnuliu. Ir neatsitiktinai. Derlingos žemės driekėsi lanku nuo Persų įlankos Viduržemio jūros pakrante iki Raudonosios jūros. Žvelgiant į žemėlapį, jos primena pusmėnulį.

Pirmosios gyvenvietės ir miestai čia įkurti šiek tiek vėliau, nei Lietuvoje pasirodė šiaurės elnių medžiotojai. IX tūkstantmetyje pr. Kr. į šiaurę nuo Negyvosios jūros išaugo

Laiviniai kovos kirviai

Virvelinės keramikos puodai

Jerichonas - vienas seniausių pasaulio miestų. Jį supo aukšta akmens siena. Gyventojai vertėsi medžiokle, augino javus ir gyvulius.

Kiek vėliau buvo įkurta Džarmo - nedidelė žemdirbių gyven­vietė, esanti dabartiniame Irake. Tačiau labiausiai neolito laikais suklestėjo Katal Hiūjūkas, esantis dabartinėje Turkijoje. Šis žemdirbių kaimas iki VI tūkstantmečio pr. Kr. išaugo į tikrą miestą. Jame galėjo gyventi apie 6 000 gyventojų.

Visi Katal Hiūjūko gyventojų namai buvo iš ąžuolo ir džiovinto molio. Juos žmonės rentė vieną

greta kito, nepalikdami jokių tarpų. Nebuvo nei gatvių, nei mums įprastų durų. Į namus žmonės patekdavo per plokščią stogą kopėčiomis. Kiekviename name buvo didelis kambarys su paaukštinimais žmonėms miegoti. Ant paaukštinimų buvo įrengti židiniai ir krosnys. Po jais būdavo laidojami mirusieji. Jiems į kapą dėdavo, ginklus, įrankius, brangenybes, maisto. Tai liudija, jog Katal Hiūjūko gyventojai tikėjo gyvenimu po mirties.

Metalų atradimasApie 7 000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose žmonės sužinojo, kad iš vario ir aukso galima nukalti įvairius daiktus. Beveik tuo pat metu apdirbti metalus išmoko Centrinės ir Pietų Europos gyventojai.

Vėlyvajame neolite daugiausia dirbinių gaminta iš vario. Jis buvo nesunkiai išgaunamas iš uolienų ir lengvai apdirbamas kalant be ugnies. Po to žmonės vario rūdą ėmė lydyti. Išlydytą metalą supildavo į padarytas formas. Taip gaminosi įrankius, ginklus ir papuošalus.

Maždaug IV tūkstantmetyje pr. Kr. amatininkai sužinojo, kad, pridėjus prie vario apie 10 procentų alavo, galima pagaminti daug kietesnį lydinį - bronzą. Kitaip jis dar vadinamas žalvariu. Laikotarpis, kuomet paplito neseniai atrasto metalo dirbiniai, vadinamas bronzos arba žalvario amžiumi. Jo pradžia beveik sutapo su pirmųjų civilizacijų atsiradimu.

Pirmosios civilizacijosIstorijos knygose galima rasti įvairius žodžio "civilizacija" aiškinimus. Dažniausiai yra išskiriami tokie civilizacijos požymiai: pirma, žmonės gyvena miestuose; antra, dirbantieji specializuojasi: dauguma verčiasi žemdirbyste, tačiau yra ir amatininkų, prekiautojų; trečia, visuomenė tampa organizuota, nes žmonės gyvena paklusdami valdovams; ketvirta, išrandamas raštas.

Pirmosios civilizacijos atsirado didžiausių upių slėniuose Azijoje ir Afrikoje. Apie 3500 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, tarp Tigro ir Eufrato upių, užgimė Mesopotamijos civilizacija. Egipto civilizacija atsirado Nilo upės krantuose Šiaurės Afrikoje, Indijos civilizacija - Indo upės slėnyje, o Kinijos civilizacija - prie Geltonosios upės.

Civilizacijos atsirado pirmiausia upių slėniuose dėl kelių priežasčių. Žmonės įsikūrė prie upių, nes jų vanduo gėlas. Upėse buvo gausu žuvų. Kai išsivystė žemdirbystė, žmonės upėmis drėkino laukus, jose girdė gyvulius. Potvynių metu vanduo užliedavo laukus, prinešdamas derlingo dumblo. Be to, upėmis buvo lengviau keliauti ir gabenti krovinius negu sausuma.

Klausimai ir užduotys:

1. Palyginkite žmonių gyvenimą ir jų atradimus neolito pabaigoje Lietuvoje ir Artimuosiuose Rytuose. Pagalvokite, kodėl jie skirtingi.

2.Kokią reikšmę žmonijai turėjo metalų atradimas? Pagalvokite, kodėl iš vario padaryti įrankiai buvo tobulesni už akmeninius, o bronziniai — už varinius.3.Ar pirmųjų civilizacijų atsiradimui turėjo įtakos gamtinės sąlygos?

7. Dvasinis pasaulis: pėdsakai ir mįslės

Atkurti visą akmens amžiaus žmonių dvasinį pasaulį yra neįmanoma. Išliko tik jo pėdsakai - raižiniai, piešiniai, statulėlės, kapavietės. Iš jų šiandien spręsti apie tuometinių žmonių dvasinį gyvenimą yra maždaug tas pat, kas nemačius gyvūno pagal jo pėdsakus apibūdinti išvaizdą.

Tad ieškant atsakymų, aptinkama daug mįslių. Ne iš karto pavyksta mokslininkams jas įminti...

Tikėjimo ištakosMokslininkai nustatė, kad tikėjimo užuomazgų būta jau neandertaliečių laikais. Jie, skirtingai negu seniausieji žmonės, jau laidojo mirusiuosius. Kapaviečių tyrinėjimai rodo, jog greta mirusiojo dėdavo darbo įrankius, laukinių gėlių puokštes, maisto. Kam visa tai?

Vieni tyrinėtojai mano, kad taip elgtasi iš įpratimo rūpintis savo artimuoju. Tačiau daugumos tyrinėtojų nuomone, tai pirmieji ženklai, rodantys tikėjimą siela, kuri išlieka žmogaus kūnui mirus.

Paleolite žmonės tikėjo, jog atskiros jų grupės giminiuojasi su kuria nors gyvulių, žuvų ar augalų rūšimi. Šiuo laikotarpiu žmonės vertėsi medžiokle, todėl giminės dažniausiai turėjo gyvūnų vardus. Tą gyvūną labai gerbdavo, jo garbei rengdavo šventes.

Nesuprasdami daugelio gamtos reiškinių, žmonės stengėsi juos paaiškinti. Manė, kad juos sukelia antgamtinės būtybės - dvasios. Norėdami pelnyti dvasių palankumą, joms skirdavo aukas, dažniausiai maistą. Taip pat tikėjo, kad būrimais, maldomis ar veiksmais galima išmelsti lietų, šilumą ar sėkmę medžioklėje. Tuo užsiiminėjo vyriausi ir labiausiai patyrę giminės nariai. Jie vadinami burtininkais, kerėtojais, šamanais, žyniais.

Tikėjimas turėjo įtakos ankstyvojo meno atsiradimui.Priešistorės menas

Tikrieji meno kūriniai atsirado vėlyvajame paleolite. Tuo metu gyvenusius kro­manjoniečius galima vadinti pirmaisiais menininkais.

Seniausieji piešiniai yra išraižyti arba iškalti akmenyje. Juose vaizduojami šiaurės elniai, bizonai, laukiniai arkliai, mamutai ir raganosiai, rečiau - žmonių, paukščių ir žuvų atvaizdai.Vėliau atsirado tapyba. Pasigaminę įvairių spalvų dažų, kromanjoniečiai juos tepdavo ant akmenų paviršiaus. Mūsų laikus pasiekė piešiniai olose. Žmonės jose gyveno ir kūrė, jų darbų nesunaikino vėjai, lietūs, saulė.

Nuostabių piešinių rasta Altamiros (Ispanijoje) ir Lasko (Prancūzijoje) olose. Mokslininkai mano, kad jiems jau 12-30 000 metų. Kadangi gyvuliai pavaizduoti perverti strėlėmis ir ietimis, o žmonės - šokantys su gyvulių kaukėmis, manoma, kad čia vyko kažkokios apeigos.

Kromanjoniečių tapyba pamažu tobulėjo. Vėlesniuose piešiniuose vaizduojami gyvūnai tikroviškesni, didesni. Atsirado masinių scenų. Norė­dami pavaizduoti elnių bandą, žmonės nupiešdavo vieną elnią, o toliau - tiktai ragus.

Iš minkšto akmens ir kaulo žmonės darė statulėles. Senovės "skulptoriai" vaizdavo žvėris, paukščius, žuvis ir ypač dažnai moteris. Galbūt tuo norėta pabrėžti moters vaidmenį visuomenėje. O gal tai dievybių atvaizdai?

Maždaug 25 cm aukščio 25 000 metų senumo moters skulptūrėlė,

rasta Austrijoje

Vėlyvojo paleolito gyventojai pradėjo šokti, dainuoti, o po to ir groti. Manoma, kad lankas davė pradžią styginiams, o ragas ir bambukas - pučiamiesiems ir mušamiesiems instrumentams.

Stounhendžas (Anglija).Apie 2 000 m. pr. Kr. čia pastatyta šventykla. Nežinoma, iš kur buvo atgabenta 100 akmens luitų, kodėl jie sustatyti pasagos forma dviem eilėmis, kokios apeigos čia vyko.

Senųjų Lietuvos gyventojų tikėjimas ir menasApie senųjų Lietuvos gyventojų dvasinį pasaulį dažniausiai sprendžiama iš meno dirbinių. Mūsų krašto seniausieji radiniai yra iš neolito laikų.

Sprendžiant iš jų, tuometiniai mūsų protėviai garbino žvėris. Žmonės manė, jog žvėrys, kaip ir jie, turi savo viešpatį.

Labiausiai gerbdavo stambiausius žvėris, kuriuos ir trokšdavo sumedžioti, pvz., šiaurės tautos - lokį ar

šiaurės elnią, o mūsų tauta - briedį. Todėl vyriausiuoju viešpačiu mūsų protėviai laikė Briedžių briedę. Manyta, kad ji

giminiuojasi su žmonių viešpačiu, todėl žmonės laikė save tokio žvėries palikuonimis. Būdami "giminaičiais", tikėjosi Briedžių

briedės malonės, kad ji leistų sumedžioti dalį bandos.Briedžių atvaizdų randama daugiausia. Jie padaryti iš kaulo, rago ir

gintaro. Daug dėmesio skiriama apeigų lazdoms su briedės galva. Manoma, kad žyniai su šiomis lazdomis, simbolizuojančiomis žvėrių viešpatį, prieš medžioklę atlikinėjo kažkokias apeigas. Gal apeiginė lazda "buvo linksminama" medžioklę pamėgdžiojančiais šokiais ir muzika, o gal maistu ir gėrimu?Baltijos pakrantėje, Šventojoje, archeologai rado medinį stulpą su žmogaus veidu. Šis stulpas naudotas religinėse apeigose IV tūkstantmetyje pr. Kr. Manoma, kad jis pakeitė Briedžių briedę, nes medžiotojai ir žvejai vėliau žvėrių viešpačiu ėmė laikyti žmogų.Senieji Lietuvos gyventojai nešiojo papuošalus. Pirmieji mums žinomi papuošalai buvo žvėrių dantys ir iltys. Juos pragręždavo ir kabindavosi ant kaklo. Tokie vėriniai buvo nešiojami ne tik dėl grožio, bet ir dėl manymo, kad jie suteikia žvėrių galios ir apsaugo žmones nuo blogio.

Akmens amžiuje žmonės nešiojo gintarinius papuošalus, ypač pajūryje. Tai įvairūs kabučiai ir sagutės, kurias prisiūdavo prie drabužių. Iš gintaro, kaulo ir rago mūsų protėviai darydavo žvėrių, paukščių ir žmonių figūrėles. Archeologai mano, kad jas naudodavo apeigose.

Žynių kapai rodo buvus tam tikras apeigas. Vienas kapas rastas buvusioje Biržulio ežero saloje (Telšių r.). Jame archeologai rado vyro ir moters palaikus. Moteris palaidota suriesta prie vyro kojų. Vyras gulėjo ištiestas. Greta vyro buvo apeigų židinys. Vyro galva papuošta briedžio dantų vėriniu. Ant akių padėta po pragręžtą šerno dantį. Po briedžio dantį įkišta į nosies šnerves, po du dantis - į ausis. Ant lūpų padėti taip pat pragręžti du dantys: vienas buvęs sukąstas, kitu paremtas smakras. Žemiau kelių parišta po mažą dantų vėrinėlį.

Deja, niekas negali pasakyti, ką tai reiškė tuometiniams žmonėms ir kodėl taip, o ne kitaip jie elgėsi beveik prieš 5 000 metų.

Biržulio ežerosaloje rasta žynio

kaukolė

Klausimai ir užduotys:

Apeigų lazdasu briedės galva.

(III tūkstantmetis pr. Kr.)

1.Kaip mokslininkai sužino apie seniausiųjų žmonių tikėjimą?2.Kas būdinga ankstyvajam tikėjimui ir menui?3.Ką garbino senieji Lietuvos gyventojai?4.Kas rodo, jog senovės žmonių menui turėjo įtakos jų tikėjimas?

8. Senovės Šumeras: miestų pasaulis

Gamtinės sąlygosMesopotamijos teritorija didesnė už tą žemės ruožą, kuris driekiasi tarp Tigro ir Eufrato. Pietuose šis

kraštas ribojasi su Persų įlanka, iš vakarų jį supa dykumos, iš rytų - kalnynai, o šiaurinės jos žemės ribojasi su rytine Viduržemio jūros pakrante.

Iš Užkaukazės kalnų ištekančios sraunios upės neša daug molio, smėlio ir dumblo. Žemupyje visa tai nusėda upių krantuose ir iš nuosėdų susidaro derlingas žemės sluoksnis. Dabar Tigras ir Eufratas susilieja žemupyje ir kartu teka beveik 200 kilometrų į įlanką. Prieš keletą tūkstančių metų upės turėjo atskiras žiotis.

Tigro ir Eufrato potvyniai trumpi, audringi ir netikėti. Kartais jie prasideda balandžio, o kartais - tik birželio mėnesį. Potvyniai būna dideli, kai jūros vanduo Persų įlankoje dėl potvynių ir atoslūgių būna pakilęs. Tuomet upių vanduo nesuteka į jūrą ir užtvindo Pietų Mesopotamiją. Rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį potvyniui pasibaigus, nusėdęs dumblas greitai išdžiūsta. Lietaus iškrenta mažai, todėl kraštas greitai virsta beveik dykuma.

Prieš keliolika tūkstančių metų Pietų Mesopotamija buvo Persų įlankos dugnas. Derlingoji Pietų Mesopotamija tik vienu atžvilgiu buvo skurdus kraštas: gamta pašykštėjo Žemės gelmės turtų.

Šumerai prisitaikoPietų Mesopotamijoje šumerai apsigyveno apie 4 000 m. pr. Kr. Labiausiai tikėtina, kad į derlingą žemumą jie atėjo iš kalnuotų kraštų, esančių į šiaurės rytus nuo Mesopotamijos. Juodagalviais save vadinę šumerai ilgainiui susimaišė su vietiniais gyventojais.Šumerams teko įveikti keletą gamtos kaprizų. Pirma, potvynių metu upės užtvindydavo laukus, o tie patys laukai, potvyniui pasibaigus, negaudavo van­dens ir pavirsdavo bevaise dykyne. Šumerai laukus apjuosė aukštais pylimais, iškasė kanalus ir tvenkinius, pastatė šliuzus vandens lygiui reguliuoti. Potvynių metu dideli laukų plotai buvo apsaugoti, o per sausrą - drėkinami. Antra, Šumero teritorija buvo nedidelė ir prilygo maždaug dabartinei Žemaitijai. Žemės paviršius labai lygus, todėl iš nendrių ir molio statytų namelių nesaugojo nuo priešų jokios gamtos kliūtys. Kad apsigintų nuo dažnų klajoklių, šumerai savo gyvenvietes apjuosė sienomis. Trečia, stokodami vietinių gamtinių išteklių - akmens, medienos, geležies - jie išplėtojo prekybą su kalnų ir dykumų gyventojais. Iš svetur parsigabendavo trūkstamų žaliavų.

Miestai-valstybėsŠumerų miestai buvo vieni pirmųjų istorijoje. Jie buvo pradėti statyti IV tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Apie 3 000 m. pr. Kr. jų buvo apie 20. Prie miestų būdavo prijungiami aplinkiniai kaimai, todėl pamažu juodagalvių miestai virto miestais-valstybėmis. Žymiausi iš jų - Eridu, Ūras, Urukas, Kišas, Lagašas, Nipūras. Manoma, jog kai kuriuose miestuose gyveno apie 10 000-20 000, o kai kuriuose net 40 000 miestiečių.

Iš tolo šumerų miestai atrodė įspūdingai. Ant lygumoje iškilusios kalvos tarsi dėžutės rikiavosi vienaaukščiai namai. Tarp jų keli buvo dviaukščiai. Miesto centre tarsi į dangų kilo šventykla. Miestą juosė gynybinė siena. Tuometinį Uruką, svarbiausią Šumero centrą, supo dviguba mūro siena, kuri tęsėsi 9,5 kilometro. Ji aprėpė ne tik šventyklą ir gyvenamąjį kvartalą, bet ir sodus, laukus ir pievas. Dėl 800

Šumero statulėlė (III tūks­tantmečio pr. Kr. I pusė)

pusapvalių gynybinių bokštų, esančių 10 metrų vienas nuo kito, tie penkių metrų storio mūrai buvo be­veik neįveikiami.

III tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje šumerų miestai-valstybės tapo stambiais politiniais, ūkiniais ir prekybos centrais.

"Dievų kalnai"- zikurataiKiekviename mieste šumerai statė didžiulį pastatą, vadinamą zikuratu. Zikuratas - "dievo kalnas". Taip jis vadinamas dėl to, kad laiptuoto statinio viršuje stovėjo šventykla, skirta šumerų dievams. Lygumose esantis zikuratas buvo matomas iš toli, todėl atrodė tarsi kalnas. Zikuratas šumerams simbolizavo laiptus, jungiančius žemę ir dangų, žemiškuosius valdovus ir dangiškuosius.

Norint užlipti ant pirmosios pastato pakopos, reikėdavo įveikti apie 100 laiptelių. Įžengti į pastato viršuje esančią šventyklą galėdavo tik žyniai. Ten jie kasdien atlikinėdavo dievams skirtas apeigas.

Zikuratai tapo ir svarbiausiais miesto-valstybės ūkio centrais. Šventyklos svirnuose laikyti grūdai, sandėliuose kaupti produktai ir žemdirbių padargai, statybinės medžiagos. Šventyklos teritorijoje įrengti aptvarai galvijams, skerdyklos, alaus daryklos, amatininkų dirbtuvės.

Šumerų saulėlydisŠumerai neturėjo vieningos ir stiprios valdžios. Miestai-valstybės nuolat kariaudavo, siekdami įsiviešpatauti visame krašte. III tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje iškilo Urukas, vėliau įsigali Ūras, po to - Lagašas. Po kiek laiko jis pasidavė kaimyniniam Ūmos miestui. Tarpusavio kovos silpnino miestus-valstybes. Jie nebepajėgė apsiginti nuo bendro priešo.

Apie 2300 m. pr. Kr. kaimyninės Akado karalystės valdovas Sargonas nukariavo šumerų miestus. Juodagalvių kraštas virto Sargono imperijos dalimi. Jo sukurtoji imperija laikoma pirmąja žmonijos istorijoje. Valstybės teritorija išsiplėtė nuo Persų įlankos iki Viduržemio jūros.

Sargono imperija gyvavo daugiau nei šimtmetį. Ji suiro dėl nuolatinių klajoklių puldinėjimų. Apie 2100 m. pr. Kr. Ūras, vienas iš šumerų miestų-valstybių, atsigavo ir ėmė valdyti Šumerą ir Akadą. Tačiau kovos tarp miestų nesiliovė, klajoklių puldinėjimai tęsėsi. Tuo metu iškilo Akado miestas Babilonas. Šumerai galutinai prarado nepriklausomybę.

Klausimai ir užduotys:

1.Kaip šumerai prisitaikė prie gamtinių sąlygų?2.Kodėl Šumeras vadinamas miestų pasauliu? Kaip atrodė jo miestai?3.Kodėl šumerai statė zikuratus ir kaip jie atrodė?4.Kada ir dėl kokių priežasčių sunyko Šumeras?

Bronzinė Akado valdovo Sargono galva

9. Šumero turtuoliai ir vargingieji

Priklausomai nuo turtinės padėties, žmogaus gabumų ir kilmės šumerų visuomenė susiskirstė į didikus, turtinguosius ir vargšus, laisvuosius asmenis ir vergus. Aukščiausiajam sluoksniui priklausė karaliai ir žyniai, viduriniajam -turtingieji pirkliai ir laisvi žmonės, besiverčiantys rankų darbu: žemdirbiai, gyvulių augintojai, amatininkai, raštininkai, smulkieji prekiautojai. Trečiąjį, žemiausiąjį, sluoksnį sudarė vergai.

Žyniai ir karaliaiIstorikai mano, jog ankstyvuoju šumerų civilizacijos laikotarpiu valdžia priklausė šventyklų žyniams. Jie kontroliavo Šumero ūkį. Žyniai vadovavo irigacijai, įsakinėdavo, ką ir kada sėti, kada derlių nuimti. Kasmet nustatydavo mokesčius. Iš kiekvieno žemdirbio reikalaudavo dalies užauginto derliaus. Jį aukodavo dievams arba sunaudodavo šventyklose dirbantys žmonės.

Miestams-valstybėmspradėjus kariauti, žyniai nebegalėjo valdyti kaip seniau. Žynį pakeisdavo tvirtas ir sumanus žmogus, galintis vadovauti kariams. Kariuomenės vadas valdžios netekdavo karui pasibaigus. Tačiau vėliau karai vyko nuolat, todėl karo vadas pamažu tapdavo nuolatiniu vadovu arba karaliumi. Savo valdžią jis dažniausiai perduodavo sūnui.

III tūkstantmečio pradžioje kiekvienas šumerų miestas turėjo dvejopą valdžią - žynių ir karalių.

Turtingieji keliauninkaiTai - pirkliai. Jie priklausė turtingiausiam miestiečių sluoksniui ir nuolat keliavo. Eiliniai šumerai neretai pyko ant pirklių dėl jų suktybių. Viename įraše namų šeimininkė skundžiasi: "Kaip žiauriai mane apiplėšė pirklys - netekau ir sidabro, ir miežių." Tačiau jei ne drąsūs ir sumanūs pirkliai, nebūtų taip sparčiai išsivystę amatai, nes nebūtų kam parduoti gausių derlių ir amatininkų gaminių. Per visą tūkstantmetį pagrindinė pirklių veiklos sritis buvo užsienio prekyba. Tolimų kraštų centruose jie steigė savo prekybos kontoras. Svetur gabeno javus, alyvą, prieskonius, datules, vilną, išgražintus ginklus, papuošalus, kera­miką, įrankius, indus ir kosmetikos dalykus. Iš ten pargabendavo trūkstamų žaliavų. Ilgainiui išsivystė prekyba ir krašto viduje.

Darbštieji maitintojaiŽemės ūkis tapo šumerų turtingumo ir galybės pagrindu. Darbštūs ir sumanūs juodagalviai negyvas dykynes pavertė derlingomis žemėmis. Šventyklų ir rūmų sandėliai buvo pilni grūdų ir kitokių žemės teikiamų gėrybių.

Šumerai žemę apdirbdavo ne rankiniais kauptukais, bet jaučių, arklių ar asilų traukiamais arklais. Darbas buvo gerai organizuotas. Šventyklų ir karaliaus laukuose triūsė būriai darbininkų. Kiekvienas būrys atsakė už konkretų darbą. Šventyklos turėjo net žemdirbystės įrankių sandėlius. Iš jų žemdirbiai imdavo arklus ir kitus padargus, darbinius gyvulius, taip pat gaudavo sėklos bei pašaro jaučiams ir asilams.

Sukauptą patirtį šumerai užrašydavo molinėse lentelėse. Toks žemdirbių vadovėlis buvo populiarus ir plačiai naudojamas. Jame patariama, kaip sutvarkyti padargus, kada ir kaip įdirbti žemę bei ją apsėti, kada derlių nuimti.

Žemdirbiai didžiavosi savo verslu. Populiari šumerų patarlė sako: "Tenebando piemuo tapti žemdirbiu". Tačiau ir piemenų darbas buvo svarbus, nes gyvulininkystė buvo antrasis šumerų pragyvenimo šaltinis. Daugiausia laikyta ožkų, avių, jaučių, karvių, asilų. Aukštą gyvulininkystės lygį rodo vien tai, kad šumerai vienas avis augino vilnai, kitas - mėsai, o karves rūšiavo pagal pieno riebumą ir išmilžį.

Šumerų reljefe pavaizduotas karvės melžimas (dešinėje), pieno košimas ir sviesto mušimas (kairėje).

Talentingieji amatininkaiŠumero civilizacijos suklestėjimas vertė nuolat tobulinti amatus. Be dailidžių ir

Lagašo valdovo Gudea statulėlė (XXI a. pr. Kr.)

stalių, kalvių ir mūrininkų, akmenskaldžių ir laivų statytojų, be duonos kepimo meistrų, aludarių, mėsininkų, atsirado siauresnių specialybių atstovų. Tai graveriai ir akmenkaliai, molio raižybos meistrai, puodžiai-įmantrių indų gamintojai, pynimo meistrai, audėjai.

Amatininkai priklausė šventyklai arba karaliui. Be atlyginimo, jiems kartais būdavo skiriama žemės, kurią dirbdavo savo jėgomis arba naudodavo vergus. Dažnas jų turėdavo ir nuosavą dirbtuvę. Amatininkai burdavosi į sąjungas. Jų vyresnieji rūpindavosi tinkamu užsakymų vykdymu, kontroliuodavo gaminių kokybę, atsakydavo už paimtas iš sandėlių žaliavas.

Šumerai labiausiai vertino amatininkų talentą. Tai atsispindi jų posakiuose: "Nevykėliui staliui lemta būti verpėjų", "Nevykusiam kalviui belieka pjautuvu dirbti", "Nevykęs akmenkalys statyboje akmenis tampo". Taigi blogi amatininkai turėdavo atsisveikinti su savo darbu.

VergaiVergų Šumere nuolat daugėjo. Pirmiausia jais tapo senieji Mesopotamijos gyventojai, gyvenę tame krašte prieš atsikeliant juodagalviams. Jų gretas greitai papildė karo belaisviai iš nukariautų kraštų. Vergijon kartais už skolą savo vaikus parduodavo tėvai.

Vergus laikė šventyklos, karaliai ir privatūs asmenys. Akadų viešpatavimo laikais vergo vertė prilygo jaučio ar asilo kainai. Savininkai norėjo turėti sveikus ir darbingus vergus, todėl jais rūpinosi lyg šeimos nariais.

Vergai galėjo turėti savo mantą, skolinti pinigus, savarankiškai verstis, galėjo net išsipirkti iš vergijos. Jų padėtis Šumere buvo geresnė negu kituose kraštuose. Vergai galėjo skųstis savo padėtimi ir netgi bylinėtis su šeimininku. Neretai jie susituokdavo su laisvaisiais žmonėmis ir jų vaikai taip pat buvo laikomi laisvaisiais žmonėmis.

Klausimai ir užduotys:

1.Kuo žynių ir karalių padėtis buvo panaši ir kuo skyrėsi?2.Kas rodo aukštą šumerų žemdirbystės ir gyvulininkystės lygį?3.Kokių specialybių amatininkai buvo labiausiai vertinami ir kodėl?4.Nurodykite vergovės šaltinius ir apibūdinkite vergų padėtį.5.l kokius sluoksnius susiskirstė Šumero visuomenė?

Amatininkų dirbinys – auksinis

šalmas (III tūkstantmetis pr. Kr.)

10. Didingasis Babilonas

Žodis "Babilu", išverstas iš akadų kalbos, reiškia "Dievo vartai". Tačiau ne dėl to Babiloną vadiname didinguoju. Jis kurį laiką garsėjo visame Senovės pasaulyje. Babilonas du kartus pasiekė galybės viršūnę ir du kartus suvienijo Mesopotamiją.

Senoji Babilonijos karalystėVėlyvaisiais šumerų gyvavimo amžiais Babilonas buvo nežymus miestas. XIX a. pr. Kr. pradžioje Mesopotamijos miestai dėl nesibaigiančių karų nusilpo. Tuo pasinaudojo Babilonas. Miesto iškilimą lėmė patogi jo vieta. Nors "Dievo vartai" stovėjo ant Eufrato krantų, tačiau netoliese tekėjo ir Tigras. Upėmis vyko prekyba tarp Šiaurės ir Pietų Mesopotamijos. Čia apsistodavo pirkliai. Babilone kryžiavosi ir karavanų keliai. Dėl to miestas išaugo į didelį prekybos centrą. Gyventojų sparčiai daugėjo. Babilonas greitai tapo galingos karalystės sostine. Didžiausią galybę karalystė pasiekė valdant Hamurabiui (1792-1750 m. pr. Kr.)

"Pasaulio valdovas" Hamurabis ir jo įstatymaiIš tikrųjų Hamurabis pasaulio valdovu nebuvo. Tačiau tai netrukdė jam taip save tituluoti. Jis - vienas garsiausių valdovų per visą Mesopotamijos istoriją. Hamurabis buvo sumanus politikas. Sudarydamas sąjungas ar abipuses pagalbos sutartis, nevengdamas pažadų ir grasinimų, naudodamas karinę jėgą, prisijungė kaimyninius kraštus. Jis tapo vienvaldžiu viešpačiu nuo Persų įlankos iki Asirijos kalnų.

Įstatymų sąvadų būta jau šumerų laikais, tačiau Hamurabis pirmasis atskirus 282 įstatymus sujungė į vieną didelį sąvadą ir paskelbė jį viešai. Kiekvienas mokantis skaityti galėjo susipažinti su jais.

Įstatymai gynė žmones ir jų nuosavybę. Tačiau lygybės jie neužtikrino, nes buvo palankūs didikams, bet ne paprastiems žmonėms ir ypač vergams. Vienodą padėtį visuomenėje užimantiems žmonėms taikytas teisingumo principas - akis už akį, dantis už dantį, gyvybė už gyvybę.

Hamurabio įpėdiniai nebuvo tokie sumanūs ir galingi. Praėjus dviems šimtmečiams po "pasaulio valdovo" mirties, dėl besitęsiančių maištų nusilpusi Babilono karalystė neatlaikė svetimšalių puldinėjimų visiškai suiro. Tamsieji Babilono šimtmečiaiApie 1550 m. pr. Kr. į Babiloną iš Mažosios Azijos įsiveržė hetitų būriai. Miestas buvo sudegintas, jo gausūs lobiai išplėšti. Netrukus nusiaubtame Babilone be vargo įsitvirtino karingi kalniečiai kasitai. Jie viešpatavo daugiau kaip tris šimtmečius. Po jų Babilone siekė įsitvirtinti kitų kaimyninių kraštų valdovai. Kelis kartus kariuomenę į jį siuntė Asirijos karaliai. Kai kurie, siekdami Babilonijos palankumo, miesto negriovė ir net jį atstatinėjo. Tačiau dažniausiai miestas buvo griaunamas, gyventojai žudomi, turtai plėšiami. 689 m. pr. Kr. Asirijos karalius Sinaheribas patraukė į garsųjį miestą ir jį nusiaubė.

Babilono atgimimas: antroji karalystėAsirijai žlugus, Babilonui atiteko visa Žemutinė ir dalis Aukštutinės Mesopotamijos. "Dievo vartai" vėl tapo svarbiausiu ekonominiu ir kultūriniu Mesopotamijos centru. Suklestėjimo viršūnę karalystė pasiekė karaliaus Nabuchodonosoro II valdymo metais (604-562 m. pr. Kr.). Nabuchodonosoras II užkariavo Palestiną. Jeruzalės gyventojus išsivarė į nelaisvę ir išblaškė po visą Babiloniją. Jis užgrobė Finikiją ir netgi mėgino įsiveržti į Egiptą. Įgytas lėšas ir karo belaisvius Nabuchodonosoras II panaudojo statyboms, daugiausia Babilone. Rytiniame karalystės pasienyje pastatė '"Midijos sieną", t. y. įtvirtinimų iršliuzų sistemą. Esant pavojui, buvo galima užtvindyti didelę šalies dalį ir sudaryti priešui vandens užtvarą. Tačiau tai neišgelbėjo karalystės. Karaliui mirus, prasidėjo neramumai. Dėl valdžios varžėsi karinė diduomenė, išlaisvinimo siekė atkeltieji judėjai, o pirkliams kėlė nerimą sutrikusi prekyba. Esant tokioms aplinkybėmis, 539 m. pr. Kr. iš rytų įsiveržę persai nesunkiai užėmė Babiloną. Jis tapo Persijos imperijos dalimi.

Miestas - stebuklasValdant Nabuchodonosorui II Babilonas garsėjo savo dydžiu, turtais, didingais statiniais. Miestas su aukštomis molio plytų sienomis jau iš tolo būdavo matomas lygumoje. Prieš patenkant į miestą pirmiausia reikėjo pereiti

Akmeninė plokštė su Hamurabio įstatymų tekstu. Hamurabis stovi prieš saulės dievą Šamašą, kuris jam paduoda įstatymus

per platų vandens griovį. Už jo stovėjo išorinė 3,8 metrų storio siena. Kas 20 metrų iš jos kyšojo bokštai. Už įtvirtinimų buvo antroji siena. Ji buvo aukštesnė, beveik dvigubai storesnė ir turėjo dar daugiau bokštų ir bokštelių. Be to, rytiniame Eufrato krante esantis senamiestis buvo apjuostas dar trečia įtvirtinimų eile.

Pro pagrindinį įėjimą - Ištaręs vartus - buvo patenkama į Procesijų gatvę.Ji ėjo pro karaliaus rūmų dalį, vadinamą pagrindine pilimi. Pilis buvo prabangiai išpuošta. Toliau einant gatve buvo galima patekti į miesto centrą. Čia dievo Marduko šventyklų kvartalą juosė aukšta siena. Už jos į dangų kilo dar Hamurabio laikais statytas ir po tūkstantmečio atstatytas zikuratas. Apie 90 metrų aukščio bokšto viršūnėje stovėjo šventykla dievui Mardukui. Jo statulai ir kitiems daiktams buvo sunaudota net 23700 kilogramų aukso. Taip teigia Herodotas.

Šalia Marduko šventyklos veikė didžiausias miesto turgus. Netoliese rymojo plačiai išgarsėję "kabantys sodai". Tai laiptuotas statinys su skirtingo aukščio išmūrytomis terasomis. Ant jų supiltoje žemėje karalius užveisė sodą. Pasakojama, jog terasomis kylantis sodas turėjęs priminti karalienei jos kalnuotą gimtinę ir su-mažinti jos ilgesį.

Babilonas garsėjo ir kitais statiniais. Babiloniečiai, didžiuodamiesi savo miestu, vadino jį pasaulio centru.

Klausimai ir užduotys:

1.Kuo įžymus Hamurabis? Kaip manote, ar Hamurabio įstatymai užtikrinojo duotą pažadą, kad "stipresnysis neskriaus silpnojo"?2.Kas lėmė antrosios Babilonijos karalystės iškilimą ir galybę?Įsivaizduokite, kad baltų prekeiviai Vla.pr.Kr. viduryje apsilankė Babilone.Kokie galėjo būti jų įspūdžiai?

11. Karingųjų asirų valstybė

Kelis šimtus metų Artimuosiuose Rytuose viešpatavo Asirija. Asirai - karinga tauta. Užgrobdami naujus kraštus, sugriaudami jų miestus, be gailesčio plėsdami ir žudydami, jie kėlė siaubą ne vien Mesopotamijos tautoms. Dėl tokio elgesio Biblijoje asirai vadinami "Dievo rykšte".

Ištaręs vartai.Vartus puošė 575 reljefai, kuriuose buvo

pavaizduoti liūtai, drakonai ir taurai. Jiesimbolizavo svarbiausius babiloniečių dievus -

Ištarę, Marduką ir Adadą.

Asirai - Šiaurės Mesopotamijos šeimininkaiŠumerų laikais Šiaurės Mesopotamijos gyventojai vertėsi gyvulininkyste ir prekyba. Kalvota lyguma, apsupta stepių ir dykumų, kurioje jie įsikūrė, nebuvo derlinga. Žiemą žemę užklodavo sniegas, o vasarą ji kentė sausras.

Patogi geografinė padėtis skatino vystyti prekybą. Šiaurėje dunksančiuose kalnuose nestigo geležies rūdos, medienos, akmens ir kitų žaliavų, reikalingų Pietų Mesopotamijai. Tigro upe patogu buvo jas plukdyti. Iš Šumero ir Akado amatininkų ir žemdirbių gaminiai per Asirija buvo gabenami į Mažąją Aziją. Prekybiniai keliai vedė į rytus - Irano link ir į vakarus - į Viduržemio jūros šalis. Jau XIX a. pr. Kr. garsėjo Ašūro miesto-valstybės pirkliai. Nuo šio miesto vardo kilo ir Asirijos valstybės pavadinimas.

IX a. pr. Kr. ji tapo galingiausia valstybe Pietvakarių Azijoje.

Kariniai laimėjimaiAsirai buvo sumanūs kariai. Nuo seno augindami žirgus ir mokėdami puikiai jodinėti, jų raiteliai tapo svar­biausia kariuomenės smogiamąja jėga. Arklius augino bei kautis vežimais mokėjo ir kitos tautos. Raiti žvalgai ir pasiuntiniai buvo kariuomenės "akys ir ausys".

Asirai greitai įveikdavo tvirtoves ir gynybines miestų sienas. Tam sukonstravo specialius įrenginius sienoms išgriauti, vadinamus taranus. Naudojo svaidymo mašinas. Išardytus mechanizmus atsigabendavo, juos sumontuodavo ir pradėdavo svaidyti akmenis taip greitai, kad priešininkai susivokdavo, asirams jau pralaužus sieną. Mokėjo įsirengti stovyklas su įtvirtinimais, nutiesti tiltus. Specialūs būriai taisė kelius, kad kariuomenei būtų patogiau žygiuoti. Naktį kariai ugnimi perduodavo pranešimus už šimtų ir net tūkstančių kilometrų. Per nežinomas vietoves kariuomenę visuomet lydėdavo vedliai.

850-650 m. pr. Kr. Asirijos karaliai užgrobė Siriją, Palestiną ir Babiloniją. Kariavo su Finikijos miestais, Arabijos dykumų gyventojais. Surengė kelis grobiamuosius žygius į Egiptą. Užėmę Nilo žemupį, du kartus pasiekė ir nusiaubė sostinę - Tebus.

"Liūto guolio" šalies kariai ir jų žiaurumasAsirijos karaliai, karvedžiai ir jų kariai žiaurumu pranoko visus. Nugalėtų priešų kankinimai ir pasityčiojimai iš jų buvo laikomi įprastu reiškiniu. Kitos tautos dėl to Asiriją vadino "liūto guoliu", o jos sostinę - "kraujo miestu".

Vienas iš asirų karalių taip save aukštino: "Jo karius aš subadžiau, 4 kartus po 3600 žmonių; tiems, kurie liko gyvi, aš išdūriau akis, paėmiau į nelaisvę". Kitame įraše skaitome: "Likusius gyventojus aš užmušiau. Jų sukapotais kūnais aš pašėriau žvėris, kiaules, vilkus, maitvanagius, dangaus paukščius ir giliosios jūros žuvis".

Gyvų žmonių odos lupimas, akių išbadymas, virvelių vėrimas perduriant lūpas ir smakrą buvo laikomi įprastais dalykais, norint susidoroti su nukariautomis tautomis.

"Liūto guolio" kariai ne tik be gailesčio žudė gyventojus, bet ir stengėsi miestus sugriauti taip, kad jie nebeatsigautų. Iškirsdavo vynuogynus ir sodus.

Žiauriai buvo elgiamasi ne tik su svetimšaliais. Karalius Sinaheribas įsakė statantiems namus Ninevijoje formuoti tiesias gatves. Nusižengusius reikalavo pasodinti ant baslio ir užkelti ant to namo.

Imperijos valdymasKiekvienoje užkariautoje šalyje asirai pripildavo maišą žemės, kurią išberdavo atvežę prie sostinės vartų. Tai reiškė, jog jie toje žemėje viešpataus amžinai. Neleisdami kilti maištams, užkariautų šalių gyventojus išvarydavo iš gimtųjų miestų. Daugelio tautų žmones, dažnai surakintus grandinėmis ir visiškai nuogus, jie ginė pėsčiomis į kitus kraštus. Tie, kurie pakeldavo sunkius perkraustymus, tapdavo vergais ir būdavo paskirstyti mažomis grupėmis, kad nepajėgtų pasipriešinti.

Visą imperiją nusėjo tvirtovės. Tačiau ramybės ir tvarkos tai neužtikrino. Kartas nuo karto kildavo maištai. Nesutarimų būta ir tarp asirų. Pirkliai laukė taikos, o kariai norėjo vis naujų karo žygių. Abi pusės siekė karaliaus Sinaheribo palankumo. Jis pasidavė karių įtakai. Palikęs Ašūrą, senąjį prekybos centrą, įkūrė naują sostinę - Nineviją. Nors Asirija atrodė galinga, tačiau babiloniečių ir medų kariuomenės 612 m. pr. Kr. ją sutriuškino. Su asirais pasielgė taip, kaip jie elgėsi su kitais: daug išžudė, o kitus išsivarė į vergiją.

Ninevijos griuvėsių paslaptysNineviją sostine išbuvo ne ilgiau kaip 9 dešimtmečius. 25 šimtmečius žiaurumu ir didingumu garsėjęs miestas išliko žmonių atmintyje, bet niekas nežinojo, kur jis stovėjo.

Tarpukario metais čia pabuvojęs keliautojas M.Šalčius rašė: "Už kilometro nuo tilto per Tigro upę radome aukštą kokio trečdalio kilometro ilgio ir maždaug tiek pat pločio molio krūvą... Griuvėsiai visai nedaro įspūdžio, kad tai galėjęs būti toks miestas".

Tačiau archeologai, kasinėdami žemės klodus, atskleidė paslaptis.XIX a. viduryje archeologas A. H. Leijardas maždaug septynių metrų gylyje aptiko salę, vartus, iš abiejų pusių

papuoštus sparnuotais jaučiais. Po mėnesio jau buvo atkasęs devynis kambarius, kaip vėliau paaiškėjo, žiauriojo

Sinaheribo rūmų kambarius. Dienos šviesą išvydo įrašai, paveikslai, reljefai, skulptūros, puikios glazūruotų koklių sienos, mozaikos.

Dviejuose rūmų kambariuose archeologas rado... biblioteką. Ją sudarė daugiau kaip 2500 molio lentelių, t.y. tuometinių knygų.Iššifravus jas paaiškėjo, jog biblioteką surinko karalius Ašurbanipalas. Biblioteka buvo raktas į Asirijos ir Babilonijos kultūrą. Iš lentelių mokslininkai daug sužinojo apie tuometinių tautų mokslo laimėjimus. Bibliotekoje buvo karalių sąrašų, istorinių užrašų, pastabų apie politinį dvaro gyvenimą. Surasta mitinių pasakojimų, giesmių, himnų. Rastas ir reikšmingiausias Mesopotamijos kūrinys - padavimas apie Gilgamešą.

Klausimai ir užduotys:

1.Kuo skyrėsi Asirijos ir Pietų Mesopotamijos gamtinės sąlygos?2.Apibūdinkite asirų karybos laimėjimus ir jų reikšmę.3.Kokiomis priemonėmis Asirijos karaliai siekė išlaikyti imperiją? Ką iš jųperėmė vėlesnių imperijų valdovai? Pateikite pavyzdžių.4.Kokia Ašurbanipalo bibliotekos reikšmė?

12. Šumerų Dievai ir mitai3000 šumerų dievųSenieji Mesopotamijos gyventojai šumerai garbino daugybę dievų. Vyriausiuoju dievu laikytas dangaus dievas Anus. Jo sūnus buvo debesų ir vėjo dievas Enlilis, o pastarojo sūnus - vandens gelmių dievas Enkis. Šie trys dievai buvo pasidaliję pasaulį. Anui priklausė oras ir dangus, Enliliui - žemė, o Enkiui -vanduo.

Mažiau įtakingais laikyti saulės, mėnulio ir žvaigždžių dievai. Žemesni buvo miestų-valstybių dievai globėjai. Dar žemesnę padėtį dievų pasaulyje užėmė namuose garbinti dievai. Žemiausiais iš jų laikyti pikti demonai, sukeliantys ligas ir nelaimes. Juodagalviai garbino iš viso apie 3000 dievų.

Dievai buvo įsivaizduojami kaip žmonės. Jie patirdavo tokių pat džiaugsmų ir rūpesčių: mylėjo, augino vaikus, valgė ir badavo, pavydėjo, ginčijosi.

Žmonės, anot šumerų, prieš dievus buvo niekas. Jie - dievų tarnai. Dievams priklausė visi žemės turtai ir sukurtos gėrybės, o karalius - tik dievo vietininkas žemėje.

Dievų palankumą senieji mesopotamiečiai tikėjosi užsitarnauti statydami zikuratus ir aukodami jiems. Šumerai tikėjo, jog po mirties dvasia patenka į kraštą, iš kurio negrįžtama. Gyvenimą po mirties įsivaizdavo liūdną, be jokių džiaugsmų.

"Dievo vartų" dievai ir jų garbinimasBabilono gyventojai dievus perėmė iš šumerų ir suteikė jiems naujus vardus. Taip šumerų dievas Enkis babiloniečiams tapo dievu Ea. Jų meilės ir vaisingumo deivė Ištarė užėmė šumerų Inanos vietą. Pasikeitė ir vyriausieji dievai. Anaus ir Enlilio vietą užėmė Mardukas. Šumerų laikais jis buvo vietinis Babilono dievas. Šis dievas ypač buvo garbinamas Naujosios karalystės laikais.

Babiloniečiai, kaip ir šumerai, dievus vaizdavo žmogaus pavidalo, tiktai didingus. Jų sėdinčios arba stovinčios statulos, aprengtos puošniais rūbais, būdavo šventyklose. Ant jų galvų būdavo uždėtos karūnos arba kepuraitės su jaučio ragais. Tai dievybės ženklai. Statulos dažniausiai būdavo medinės, apkaltos auksu ar metalu. Rankose dievai laikydavo valdžios simbolius.

Įspūdingiausiai Mardukas garbintas per Naujųjų metų šventes. Jos tęsėsi beveik dvi savaites. Ta proga dievo statula būdavo puošniai aprengta. Kelias dienas priešais statulą būdavo skaitomos maldos, vykdavo aukojimai ir vaidinimai. Penktą iškilmių dieną į šventyklą įžengdavo karalius ir sudėdavo visus valdžios ženklus. Paskui papasakodavo dievui apie praėjusių metų darbus ir išpažindavo savo nuodėmes. Stengdavosi įrodyti, kad dėl kai kurių nelaimių yra nekaltas. Po to vyriausias žynys suduodavo karaliui per žandą, patampydavo už ausų ir perspėdavo, kad rūpestingai atliktų visas religines apeigas. Valdovas vėl galėdavo pasipuošti visais valdžios ženklais.

Apeigose dalyvaudavo tik žyniai. Tikroji liaudies šventė prasidėdavo dešimtą dieną, kai visi babiloniečiai susirinkdavo į eitynes. Jų metu buvo nešamos dievų statulos. Žmonių minios džiaugsmingai linksmindavosi.

Mitas apie žmogaus sutvėrimąŠumerai sukūrė mitus, kuriuos vėliau perėmė kitos tautos. Viename mite pasakojama, kaip dievai sutvėrė žmogų.

Iki žmonių atsiradimo dievų gyvenimas buvęs liūdnas. Skurdi buvo jų buitis, dažnai pritrukdavę net maisto. Dėl to dievai nuolatos aimanavę. Tik vandens ir išminties dievas Enkis galėjęs jiems padėti, bet jis miegojęs savo rūmuose vandenyno dugne. Dievų motina deivė Namu pažadino Enkį, apsakė jam dievų aimanas ir paprašė sutverti jiems tarnus. Išklausęs deivės prašymą, Enkis surinko būrį gerų ir žymių lipdytojų, o paskui atsakė jai šitaip:

Mano motin, yra sutvėrimas tasai, kurį tu paminėjai,Tu dievų jam pavidalą, motin, suteiki;Užmaišyk gero molio, nuo krašto bedugnės paėmus,Te prityrę meistrai šitą molį, kaip dera, sumaišo,Tu gi kūno dalis jo pati nulipdyki,Deivė Ninmach padės tau, jį lipdant,Kitos deivės budės prie tavęs, tau bedirbant;Mano motin, jo paskirtį tu nusakyki,Deivė Ninmach suteiks jam pavidalą dievo,Tai žmogus bus...

Mite atsakoma į du žmonėms rupimus klausimus: pirma, žmones sutvėrė dievai iš molio; antra, dievai sukūrė žmogų, panašų į save. Šias mintis perėmė vėlesnės kartos. Tai matyti iš jų kūrinių.

Legenda apie tvanąLegendą apie visuotinį tvaną sukūrė ir užrašė šumerai. Ją atkartojo babiloniečiai, o vėlesniais amžiais ji tapo daugelio tautų mitu.

Legendoje pasakojama, kaip dievobaimingas Gilgamešo protėvis Utnapištimas vieną kartą susapnavo dievą Enkį. Jis įspėjo Utnapištimą, kad siunčiamas tvanas nubaus žmones už jų ydas. Norėdamas išgelbėti pamaldųjį Utnapištimą, dievas liepė jam pasistatydinti laivą ir į jį persikelti. Utnapištimas taip ir padarė. Pasiėmė į laivą visą šeimą, gyvulių ir įvairių augalų sėklų. Netrukus dangų apniaukė didžiulis juodas debesis ir Žemėje

Reljefe pavaizduoti babiloniečių dievai.Trys vyriausieji dievai - Ištarė, Sinas irMardukas. Virš galvų matome dievus

vaizduojančius simbolius: aštuoniakampęžvaigždę, mėnulio pjautuvą ir saulės diską.

įsiviešpatavo tamsa. Prasidėjo visuotinis tvanas. Žuvo visa, kas tik buvo gyva. Bekraščiuose vandens plotuose plaukiojo tik Utnapištimo laivas. Audra siautė šešias dienas. Septintą dieną jūra nurimo ir laivas sustojo prie kalno.

Kai vanduo pradėjo slūgti, Utnapištimas paleido iš laivo paukščius ir gyvulius. Žemėje vėl prasidėjo gyvenimas.

Legenda apie tvaną nėra vien tik fantazija. Mokslininkai įrodė, jog III tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamiją ištiko didžiulis potvynis. Jis sugriovė beveik visus miestus ir pražudė daugybę žmonių. Potvynis buvo toks svarbus įvykis, kad nuo jo šumerai pradėjo skaičiuoti savo istoriją.

Šumerų šventyklos Nipūre griuvėsiai. Šventykla skirta debesų ir vėjo dievo Enlilio garbei

Klausimai ir užduotys:

1. Kaip dievus Įsivaizdavo šumerai ir babiloniečiai? Kas rodo, jog jų dievai buvo panašūs? Kodėl?3.Kaip žmogaus kilmę aiškino šumerai? Iš kur tai sužinome?4.Ką pasakoja legenda apie tvaną? Pagalvokite, kodėl legendą sukūrė būtent šumerai, o ne asirai, -juk jie taip pat buvo Mesopotamijos gyventojai.

13. "Žmonijos lopšio" laimėjimai

Tigro ir Eufrato krašte žmonės sukūrė aukštą kultūrą, pasiekė didelių mokslo laimėjimų. Jais praturtino daugelį pasaulio tautų.

Rašto atsiradimasRašto atsiradimą lėmė Šumero miestų-valstybių ūkio vystymasis. Žyniams reikėjo tikslios šventyklose laikomų gėrybių apskaitos. Pirkliams reikėjo nuolat registruoti prekes, skaičiuoti pajamas bei išlaidas, jas fiksuoti. Dėl to IV tūkstantmetyje pr. Kr. šumerai sukūrė raštą.

Rašantysis nulipdydavo iš molio lentelę. Ant jos brėždavo nendrine lazdele. Iš pradžių molyje nupiešdavo daiktą, kurį norėdavo įvardyti. Raštas vis tobulėjo. Ilgainiui rašantieji ėmė piešti tiktai kelis būtiniausius daikto kontūrus. Taip atsirado sutartiniai simboliai, kuriuos galėjo perskaityti tik tas, kas buvo išmokęs jų reikšmes atmintinai. Vėliau pereita prie dar labiau supaprastinto rašy­mo. Nendrinės lazdelės galas buvo nusmailintas taip, kad įgavo kylio formą. Ją

įspaudus į molį, likdavo tiesus brūkšnelis. Keli brūkšneliai sudarė vieną ženklą. Jis reiškė visą žodį arba skiemenį. Ženklas primena netvarkingai suverstus kylius arba dantis. Dėl to toks raštas vadinamas dantiraščiu.

Prirašytos molio lentelės būdavo džiovinamos saulėje arba degamos ugnyje.

"Lentelių namai"Šumerai pirmieji ėmė steigti mokyklas. Jas vadino "lentelių namais". Mokyklai vadovavo "lentelių namo tėvas". Jo padėjėjas buvo "didysis brolis", mokinių drausme rūpinosi "rykštės meistras", o mokiniai vadinti "lentelių namo sūnumis".

Mokymas prasidėdavo, supažindinus su lentelės ir braižiklio paruošimu. Po to buvo mokoma brėžti pirmuosius ženklus. Kasdieninėms pratyboms mokytojai naudojo iš anksto parengtus tekstus. Jie laikomi pirmaisiais vadovėliais žmonijos istorijoje.

Mokykloje mokiniai mokėsi ne tik rašto. Valstybei valdyti reikėjo valdininkų, susipažinusių su tomis sritimis, kurios jiems pavedamos tvarkyti. Todėl "lentelių namo sūnūs" mokėsi matematikos, astronomijos, zoologijos, botanikos ir kitų dalykų.

Vienoje lentelėje rašoma, kaip tėvas moko sūnų: "Nestoviniuok aikštėse, ne-slampinėk gatvėmis. Būki kukliu, pagarbiai sutik savo mokytoją. Besivalkiodamas po aikštes, negi pasieksi tikslą? Taigi semkis žinių iš praeities. Lankyki mokyklą - tai išeis tau į naudą. Sūnau mano, pažinki praeitį, joje ieškok patirties".

Žmonių gydymasMesopotamijos gyventojai tikėjo, jog negalavimus sukelia piktosios dvasios. Ligonį dažniausiai gydė gydytojas ir užkalbėtojas. Kartais tai atlikdavo vienas žmogus.

Gydytojai žinojo daugelį ligų ir galbūt jau šumerų laikais buvo susiskirstę pagal specialybes. Vaistai nuo visokiausių ligų buvo surašyti receptų rinkiniuose. Jie dažniausiai buvo daromi iš augalų, kuriuos reikėdavo surinkti, išdžiovinti, sutrinti, suslėgti arba išvirti. Vartotos ir įvairios gyvulių kūnų dalys. Medikamentai buvo išviršiniai ir vidiniai. Išviršinius dėdavo ant skaudamos kūno vietos, o vidinius gerdavo.

Šumerų sveikatos dievo simbolis buvo susivijusios gyvatės. Tą simbolį primena ir šiandieninių gydytojų profesijos ženklas.

Skaičiavimas ir matavimasŠumerų nuopelnai matematikai nemaži. Jų žinias perėmė ir plėtojo kitos Mesopotamijos tautos. Skaičiuoti ir matuoti mesopotamiečius vertė būtinybė išmatuoti laukų dydį, apskaičiuoti duokles, turto ir skolų procentus. Šumerai atlikdavo įvairius skaičiavimus: sudėdavo ir atimdavo, daugindavo ir dalydavo, keldavo laipsniu ir kt. Matematikoje naudojo daugiaženklius skaičius.

Skaičiuodavo šumerai remdamiesi šešiasdešimtaine sistema. 60 padauginus iš 6, gaunama 360, beveik tiek, kiek yra metuose dienų. Apskritimą dalydavo į 360 dalių arba laipsnių. Tai labai svarbu architektūroje. Nuo šešiasdešimtainės sistemos atsirado valandos dalijimas į 60 minučių, minutės dalijimas į 60 sekundžių.

Babilono matematikai mokėjo apskaičiuoti plotą ir tūrį.

Dangus - žynių "knyga"Virš lygumos dulkių bei miesto dūmų iškilę zikuratai buvo puiki dangaus stebėjimų vieta. Giedromis naktimis šventyklų žyniai stebėdavo žvaigždes ir planetas, sekdavo jų judėjimą. Ypač garsūs buvo Babilono žyniai. Jie gerai pažino dangų ir skaitė iš jo tarsi iš knygos: išpranašaudavo žmonėms laimę, darbo sėkmę, potvynius, mirtį ar kitus įvykius.

Babiloniečiai tikėjo, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Karalius Nabuchodonosoras II, priimdamas svarbius sprendimus, atsižvelgdavo į žvaigždžių išsidėstymą.

Babilono žyniai davė pavadinimus žvaigždynams, vadinamiems zodiaku. Metus jie suskirstė į 12 mėnesių, o kiekvieną mėnesį pagal 4 mėnulio fazes - į 4 savaites. Savaitę sudarė 7 paros, o parą - 24 valandos. Toks suskirstymas išliko iki mūsų laikų.

Dangaus tyrinėjimai padėjo atsirasti astronomijai ir astrologijai.

Grožinė literatūraGrožinės literatūros pradžia buvo šumerų pasakojimai. Vėliau žyniai ir rašto žinovai juos surinko ir užrašė. Daugelis kūrinių buvo papildyti arba perdirbti ir ėjo iš kartos į kartą.

Dantiraštis (III tūkstantmetis pr. Kr.)

Žymiausias eiliuotas kūrinys skirtas didvyriui Gilgamešui, kuris laikytas pusiau dievu, pusiau žmogumi. Kartu su savo draugu Gilgamešas atliko įvairių žygių. Jis užmušė liūtą ir šalyje panaikino visa pikta, nugalabijo baisųjį milžiną ir įniršusį dangaus jautį.

Kūrinio pabaigoje pasakojama, kaip Gilgamešas išvyko į tolimą kelionę, norėdamas sužinoti nemirtingumo paslaptį. Ją išsiaiškino, tačiau amžinojo gyvenimo užsitarnauti nepajėgė.

Pagrindinė kūrinio mintis yra ta, jog net didvyris negali išvengti mirties.Žmonės dievų garbei kūrė himnus. Išliko nemaža pasakėčių - pasakojimų iš

gyvulių gyvenimo. Plačiai vartotos patarlės ir priežodžiai.

Gilgamešas, sutramdantis liūtą (XVIII a. pr. Kr.)Išradimai ūkio ir gamybosŠumerų išradimai buvo svarbūs žmonijai.

Juodagalvių žemdirbiai pirmieji išmoko drėkinti laukus kanalais. Augalų rūšis gerindavo kryžmindami juos. Žemę įdirbdavo plūgais.

Šumerai išmoko pasidaryti ratą. Išradę ratą ir burinius laivus, jie galėjo gabenti krovinius dideliais atstumais. Tai turėjo įtakos prekybos plėtojimuisi.

Šumerai išmoko tobulai apdirbti metalus. Varį Mesopotamijoje imta naudoti dar prieš šumerų atėjimą. Juodagalvių nuopelnas tas, kad jie ėmė gausiai naudoti varį, o po to ir bronzą. Iš jos išliedavo darbo įrankius ir ginklus. Mokėjo metalus ne tik lydyti, bet ir lituoti, kniedyti, raižyti. Šumere pradėta gaminti stiklą, degti molį, gaminti puodus žiedžiamuoju ratu.

Klausimai ir užduotys:

1.Kada ir kodėl šumerai išrado raštą? Kaip jie rašė?2.Kodėl šumerai steigė mokyklas?3.Apibūdinkite mesopotamiečių mokslo, ūkio ir gamybos laimėjimus.

14. Egiptas - Nilo dovana

Žymus graikų istorikas Herodotas dar V a. pr. Kr. pavadino Egiptą Nilo dovana. Aplankęs tą šalį jis suprato: jei ne upė, nebūtų derlingo slėnio, o bėjo nebūtų kur įsikurti žmonėms. Nebūtų Nilo - nebūtų Egipto.Vanduo - Egipto gyvybės šaltinisEgipte didesniąją metų dalį būna labai karšta. Iš ryto staiga patekėjusi saulė visą dieną skaisčiai tviska ir jos kaitra alina žemę. Prie jūros lietūs dažnesni, bet Pietų Egipte lyja labai retai,todėl čia klimatas yra itin sausas.

Pagrindinis Egipto gyvybės šaltinis yra Nilas - ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Įveikusi daugiau nei 6500 kilometrų, upė įteka į Viduržemio jūrą. Pakeliui Nilui kelią pastoja penki slenksčiai. Po paskutiniojo upės tėkmė sulėtėja ir apie 1000 kilometrų ji teka giliu slėniu. Likus maždaug 200 kilometrų iki Viduržemio jūros, Nilas išplatėja, jo tėkmė dar

Nuotrauka iš kosmoso. Nilo delta - derlinga žemė, iš visų pusių apsupta dykumų ir Viduržemio

labiau sulėtėja ir upė išsišakoja į keletą atšakų, sudarydama deltą.Pavasarį Nilo aukštupyje smarkiai lyja. Lietaus ir tirpstančio kalnų sniego vanduo subėga į upę ir Nilas pa­

tvinsta. Tekėdamas vanduo nuo kalnų šlaitų rauna augalus ir neša juos kartu su išplautomis uolienomis.Potvynis Egipte prasideda vasaros viduryje. Dumblą nešantis vanduo užlieja upės krantus. Potvynis trunka

iki lapkričio mėnesio. Vėliau vanduo nusenka ir ant krantų lieka derlingas dumblo sluoksnis. Iki kitos vasaros upė vėl ramiai teka savo vaga.

Senovės Egiptas driekėsi palei gyvybę nešusios upės krantus per 1200 kilometrų. Dalis gyventojų įsikūrė deltoje - Žemutiniame Egipte . Kiti gyveno slėnyje Nilo aukštupio link, t.y. Aukštutiniame Egipte.Juodasis ir Raudonasis EgiptasEgiptiečiai savo kraštą vadino Kerne, kas reiškia juodasis. Toks pavadinimas atsirado dėl to, kad potvynių metu ant krantų nusėdęs dumblas buvo tamsios spalvos. Juodasis Egiptas - tai derlinga žemė. Jos nedaug - tik delta ir siauras upės slėnis, iš abiejų pusių suspaustas smėlynų. Derlingasis Egiptas užėmė apie 40000 km2, t.y. daugiau nei pusę dabartinės Lietuvos ploto. Egipte buvo ir keletas oazių - dykumos vietų, kuriose buvo gėlo vandens ir medžių.

Neatskiriama Egipto gamtos dalis - dykuma. Ją egiptiečiai vadino Raudonąja žeme. Dykumos supo derlingą Nilo slėnį iš abiejų pusių. Į vakarus nuo upės plytėjo Libijos dykuma, o į rytus - Arabijos dykuma. Vietomis vos už kelių šimtų metrų nuo Nilo driekėsi akmeningi smėlynai. Tačiau kai kur dykuma buvo per 5-10 ir net daugiau kilometrų nuo upės.

Dykuma buvo senovės egiptiečių laimė ir nelaimė. Ji neleido išplėsti dirbamos žemės plotų ir nuolat kėsinosi smėliu užpilti derlingus laukus. Kita vertus, dykumoje glūdėjo naudingosios iškasenos, o beribiai smėlynai tarsi skydu dengė šalį nuo svetimšalių.

Pažabotas NilasUpė, kuri nešė gyvybę kraštui, sukeldavo nemaža rūpesčių. Potvynių metu vanduo nuplaudavo žemės sklypų ribas ir įrenginius laukuose. Stiprūs potvyniai nunešdavo ištisus kaimus. Tik supylus pylimus ir iškasus kanalus buvo galima suvaldyti Nilą. Žemdirbiai statydavo irigacinius įrengimus. Pylimai laukus apsaugodavo nuo potvynių. Pro pylimuose įrengtus vartus būdavo leidžiama tiek vandens, kiek jo pageidaudavo laukų savininkai. Tolimesnius sklypus vanduo pasiekdavo kanalais. Vandeniui semti būdavo naudojami šadufai.

Nilas egiptiečiams buvo svarbiausias kelias. Jis jungė Egipto miestus, juo buvo galima išplaukti į jūrą ir susisiekti su kitomis šalimis. Iš pradžių laivai buvo daromi iš tankiai suklotų ir surištų papiruso ryšulių. Vėliau imta statyti medinius laivus. Plaukioti jais upe buvo labai patogu. Viduržemio jūros pusėn laivus nešdavo upės srovė. Plaukti į aukštupį padėdavo nuolat pučiantis šiaurės vėjas, reikėdavo tik iškelti bures. Jei stiprus vėjas nepadėdavo plaukti prieš srovę, tekdavo griebtis irklų.

Mūsų laikais ties pirmuoju Nilo slenksčiu pastatyta Asuano užtvanka. Žmonės dar labiau pažabojo Nilą: sutramdė kasmetinius potvynius ir privertė jį sukti galingas elektros turbinas. Nebūna potvynių, nebėra ir upės nešamo dumblo: ji nusėda užtvankoje. Didžiulį vandens telkinį nuolat kaitina saulė, vanduo garuoja, todėl Nilas nėra toks vandeningas kaip senovėje.

Klausimai ir užduotys:

1.Kas Egiptą pavadino Nilo dovana? Kodėl?2.Kuo Senovės Egipto gamta buvo panaši į Mesopotamijos gamtą ir kuo jos skyrėsi? Kodėl egiptiečiams atrodė, kad Mesopotamijoje upės teka "atvirkščiai"?3.Kurios gamtinės sąlygos buvo palankios žmonių gyvenimui Egipte ir kurios jiems kliudė?4.Parenkite pasakojimą tema "Aš regėjau Nilo potvyni Senovės Egipte ".

15. Egipto valstybė: klestėjimai ir nuosmukiaiSenovės Egiptas gyvavo maždaug 3000 metų. Per tą laiką jis patyrė ne vieną klestėjimo ir nuosmukio laikotarpį.

Nuo pirmųjų gyventojų iki pirmojo suvienijimoNilo slėnis buvo žemiškasis rojus klajoklių gentims, kurios vertėsi rankiojimu ir medžiokle. Apie 6000 m. pr. Kr. egiptiečiai jau statė gyvenvietes, tapo žemdirbiais ir gyvulių augintojais.

Laikui bėgant egiptiečių gyvenvietės jungėsi į sritis, vadinamas nomais. Kiekvienas nomas garbino savo dievus, turėjo savo diduomenę. Svarbiausius reikalus tvarkė nomarchas - nomo viršininkas.

Nomai tarpusavyje dažnai kariavo. Taip formavosi mažų valstybėlių junginiai. Iš jų vėliau susidarė dvi stambios karalystės. Nilo deltoje įsikūrė Žemutinio Egipto karalystė, o į pietus nuo deltos iki pirmojo Nilo slenksčio - Aukštutinio Egipto karalystė. Apie 3100 m. pr. Kr. galingas Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Ten, kur ribojosi abi karalystės, valdovas įkūrė sostinę -Memfį.

Senosios karalystės iškilimas ir nuosmukisDar III a. pr. Kr. Egipto žynys Manetonas savo šalies valdovus sugrupavo į dinastijas. Stipriausių dinastijų laikus pavadino karalystėmis. Senosios kara­lystės įkūrėju laikomas Džoseris. Karalystė apima penkis šimtmečius (apytik­riai 2700-2200 m. pr. Kr.).

Tuo laikotarpiu susiformavo valstybės valdymo sistema, sustiprėjo karalių valdžia. Vėliau juos pradėta vadinti faraonais. Aukštesnį lygį pasiekė žemės ūkis. Valdininkai kontroliavo drėkinimo kanalų ir užtvankų būklę, stebėjo vandens lygį upėje. Iš Sinajaus pusiasalio buvo gabenama rūda įrankiams gaminti. Puodams gaminti pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas.

Senąją karalystę labiausiai išgarsino ketvirtosios dinastijos faraonai - piramidžių statytojai. Tai buvo faraonų galybės laikai. Po to jų valdžia ėmė silpnėti. Vis didesnę valdžią įgijo vietos valdininkai. Egiptas suskilo į keletą tarpu­savyje kariaujančių valstybėlių. Kovos tęsėsi beveik du šimtmečius. Tai - pirmosios suirutės laikai.

Egipto sustiprėjimas Viduriniojoje karalystėjeApie 2050 m. pr. Kr. Egipte įsigalėjo Tėbų valdovai. Sostinė iš sunykusio Memfio buvo perkelta į Tebus. Šalį vėl valdė vienas faraonas. Buvo atstatoma ir plečiama irigacinė sistema. Iškastais

Menas užkariauja Egiptą

kanalais plaukiojo laivai. Palengvėjo susisiekimas, pagyvėjo prekyba. Egiptiečiai vykdavo į Palestiną, Siriją, nuolat prekiaudavo su Kretos salos gyventojais Viduržemio jūroje.

Vidurinioji karalystė labiausiai klestėjo valdant XII dinastijai. Faraonas Amenemchetas atstatė sunykusias nomų ribas, pastatė tvirtovę šalies šiaurėje ir taip sustiprino šalies vieningumą. Jis surengė karo žygius į kaimyninius kraštus, iš kur atsigabeno belaisvių ir galvijų. Senusertas III (graikai jį vadino Sesostriu III) išplėtė valstybę pietuose iki antrojo Nilo slenksčio. Čia pastatė galingas tvirtoves.

Tačiau faraonai nepasiekė tokios galybės, kokia buvo Senojoje karalystėje. Ji pradėjo silpnėti ir apie 1800 m. pr. Kr. prasidėjo antrosios suirutės laikotarpis. Vyko tarpusavio karai. Iš Azijos į nusilpusį Egiptą įsiveržė gentys, vadinamos hiksais, t.y. kalnuoto krašto valdovai. Užkariautojai užvaldė Žemutinį Egiptą, jiems pakluso ir Aukštutinio Egipto valdovai.

Egiptiečiai niekino hiksus. Tačiau iš jų perėmė nemaža naujovių : išmoko lydyti bronzą, iš kurios gaminosi darbo įrankius ir ginklus, ėmė naudoti arkliais traukiamus kovos vežimus, tobulesnius lankus, išmoko audimo meno. Apie 1600 m. pr. Kr. egiptiečiai išvijo hiksus iš savo šalies.

Naujoji karalystė: "auksinis" Egipto amžiusIšvijus hiksus iš Egipto, vėl prasidėjo šlovingas laikotarpis, vadinamas Naująja karalyste. Jis truko 1570 -1100 m. pr. Kr. Karalystė buvo galingesnė ir turtingesnė negu bet kada anksčiau.

Naujoji karalystė pagrįstai vadinama imperijos amžiumi. Apsiginklavusi bronziniais ginklais ir dviračiais kovos vežimais, egiptiečių kariuomenė buvo labai galinga. Karingi faraonai Tutmozis II ir Tutmozis III nukariavo Nubiją, Siriją ir Palestiną. Egipto sienos rytuose siekė Eufrato upę, o pietuose - ketvirtąjį Nilo slenkstį. Nugalėtos tautos mokėjo faraonams duoklę: siuntė vergus, maisto produktus, auksą, brangakmenius, dramblio kaulą.

Žymiausiu Naujosios karalystės valdovu laikomas Ramzis II. Jam teko du dešimtmečius kovoti su hetitais, kurie skverbėsi į rytinę imperijos dalį. 1296 m. pr. Kr. Kadešo mūšyje susikovė egiptiečių ir hetitų kariuomenės, tačiau viena kitos neįveikė. Faraonas vedė hetitų karaliaus dukterį ir taip išsaugojo taiką.

XV a. pr. Kr. net 22 metus Egiptą valdė faraonė Hatšepsuta. Ji nesiekė karo pergalių, bet rūpinosi prekyba ir statė šventyklas. Architektūra tuo laikotarpiu pasiekė didžiausių laimėjimų, nes visi faraonai statė puošnias šventyklas.

Nilo šalies galybės silpnėjimasNetrukus, po Ramzio II viešpatavimo, imperija ėmė silpnėti. Rytinėje jos dalyje kildavo Palestinos genčių sukilimų. Iš vakarų į derlingą Nilo slėnį veržėsi libiečiai. Jūros tautos - įsiveržėliai iš Mažosios Azijos ir jūros salų - siautėjo pakrantėje. Egiptiečiai neatlaikė svetimšalių puldinėjimų ir pateko jų valdžion. 525 m. pr. Kr. Egiptas tapo Persijos imperijos dalimi. Po dviejų šimtmečių šalį užėmė Graikijos valdovas Aleksandras Makedonietis. Po jo mirties tris šimtmečius Egiptą valdė Aleksandro Makedoniečio generolas Ptolemėjus ir jo palikuonys. Paskutinė iš Ptolemėjų buvo Kleopatra. 30 m. pr. Kr. Nilo kraštas atiteko Romos imperijai ir tapo viena iš jos provincijų.

Klausimai ir užduotys:

1.Kaip periodizuojama Senovės Egipto istorija?2.Kodėl Naująją karalystę galima vadinti "auksiniu " Egipto amžiumi?3.Dėl kokių priežasčių Egipto civilizacija sunyko?4.Remdamiesi A. Nemirovskio "Senovės istorijos skaitiniais " (K., 1989, p. 18-25), papasakokite apie Kadešo mūšį.

Viename Viduriniosios karalystės kape rastos kareiviųstatulėlės. Jos vaizduoja iš Nubijos į karą žygiuojančius

karius, tarnavusius Egipto kariuomenėje.

Tutmozis III

16. Žmonės-dievai ir jų tarnai

Žmonėmis-dievais pagrįstai galime vadinti faraonus. Jais tapdavo kilmingi žmonės. Tačiau egiptiečiai įsivaizdavo, kad faraonai - tai dievai. Egiptiečių visuomenė dažnai palyginama su piramide: nuo vieno faraono jos viršuje iki daugybės vergų, t.y. žemiausio sluoksnio, apačioje.Egipto valdovai - faraonai

Senovės egiptiečiai manė, kad Egiptas yra Žemės centras, pasaulio sukūrimo vieta. Kiekvienas į sostą įžengęs faraonas paleisdavo keturis paukščius: į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, kad praneštų pasauliui apie jo valdymo pradžią.

Žodis faraonas reiškia didysis namas. Egiptiečiui faraonas atrodė visagalis ir visažinis. Visa Egipto žemė ir jos turtai priklausė jam. Jis vadovaudavo drėkinimo darbams, kariuomenei, sudarydavo taikos sutartis, leisdavo įstatymus. Faraonas kontroliavo prekybą ir valdė laivyną, vadovavo teismui. Didysis namas buvo vyriausiasis žynys. Tik jis vienas galėjo skirti ir atšaukti mirties nuosprendžius.

Iš valstiečių surinkti mokesčiai buvo laikomi valdovo sandėliuose. Nukariautų kraštų gyventojai mokėjo faraonui duoklę, o tų sričių valdytojai siuntė jam brangias dovanas.

Faraonais dažniausiai tapdavo vyrai, nes sostą iš tėvo perimdavo sūnūs. Kartais jis atitekdavo ir moterims - žmonai, dukrai ar motinai.Turtingieji, galingieji žyniai ir didikai

Be faraono ir jo šeimos, aukščiausią padėtį visuomenėje užėmė žyniai ir didikai. Egiptiečiai tikėjo, kad aukodami dievams susilauks jų malonės. Buvo tikima, kad dovanas ir žmonių pageidavimus dievams perduoda žyniai. Laikui bėgant jie sukaupė didžiulius turtus ir ėmė daryti įtaką šalies valdymui. Viešpataujant Tėbų valdovams, saulės dievo Amono žyniai sukaupė tiek turtų ir įgijo tiek valdžios, kad beveik prilygo faraonams.

Žyniams prilygo didikai, kurie tarnavo faraonui. Tai buvo sričių valdytojai (nomarchai), mokesčių rinkėjai, kariuomenės vadai, ministrai ir kiti pareigūnai. Aukščiausias valdininkas buvo viziris. Jis vadovavo vyriausybei Didikais dažnai tapdavo faraono draugai. Kai kurie jų turėdavo titulus, pvz., karališkų sandalų nešiotojas arba vėduoklės nešiotojas. Didikai gyveno prabangiai. Turtingumo požymiu buvo laikomi jų namuose esantys sidabriniai veidrodžiai, sudedamos kėdės ir katės statulėlės. Didikų sodybas juosė aukštos sienos. Vienaaukščiai jų namai skendėjo sodo žalumoje.Ištikimieji valstybės gynėjaiIštikimais Egipto gynėjais buvo prižiūrėtojai ir sargybiniai, saugoję faraoną, aukštus valstybės pareigūnus bei nusikaltėlius. Jie užtikrino tvarką šalyje. Kitą gynėjų dalį sudarė kariai.

Tarnyba faraonui kariuomenėje daugeliui egiptiečių buvo vienintelė galimybė užimti aukštesnę padėtį visuomenėje. Mūšyje pasižymėjęs kareivis galėjo tikėtis deramo atlyginimo. Dėl to kiekvienas karys stengėsi nukirsti priešo dešiniąją ranką ir pateikti ją kaip savo drąsumo įrodymą. Toks karys galėjo būti apdovanotas pasižymėjimo ženklais, nedideliu ūkiu, gyvuliais, keletu vergų. Aukštesnių postų kariuomenėje arba valdžioje galėjo tikėtis tik mokantys rašyti ir skaityti. Dažniausiai tai buvo žmonės iš pasiturinčių šeimų.Turtingi greičiau tapdavo karininkais, nes jie patys privalėdavo įsigyti žirgą ir kovos vežimą.

A uksinė faraono Tutanchamono kaukė

Reikalingiausieji žmonėsEgipto suklestėjimą lėmė valstiečių ir amatininkų darbas. Jų sukurtomis gėrybėmis - maistu ir dirbiniais -naudojosi visi gyventojų sluoksniai.

Valstiečių dirbama žemė priklausė faraonui, šventyklai arba didikui. Dalį derliaus ir galvijų kiekvienais metais valstiečiai atiduodavo žemės savininkui.

Kitą dalį pasilikdavo sau. Potvynių metu valstiečiai laukuose nedirbdavo. Ta proga rengdavo dėkingumo šventes. Tačiau darbo nestigo: taisydavo darbo įrankius, žvejodavo arba statydavo šventyklas, kapus faraonams bei atlikdavo kitus darbus.

Egiptiečiai žemdirbiai augino kviečius, miežius, medvilnę, linus, vynuoges. Sodino pupas, svogūnus, česnakus ir kitas daržoves. Vertėsi ir gyvulininkyste. Daugiausiai augino avių ir ožkų. Jų kaimuose galima buvo išvysti jaučių, asilų, kiaulių, žąsų, ančių, o po hiksų viešpatavimo imta laikyti arklius.

Valstiečiai buities reikmenų negamino, todėl pirko juos iš amatininkų. Visuose miestuose ir kaimuose veikė jų dirbtuvės. Dirbtuvėse triūsė puodžiai, dailidės, kalviai, audėjai, pynėjai, duonos kepėjai, aludariai, verpėjai. Amatininkai savo gaminius pardavinėjo turguje. Ypač praturtėjo amatininkai, dirbę faraonui ir žyniams. Juvelyrai, bronzos liejikai, akmenskaldžiai, skulptoriai, dailininkai nuolat plušėjo rūmuose, šventyklų dirbtuvėse, faraonų ir didikų kapavietėse.

Gyvi užmuštiTaip egiptiečiai vadino vergus. Per grobiamuosius karus tūkstančiai vergų buvo atgabenti į Egiptą iš Azijos ir Nubijos. Vergų padėtis buvo skirtinga. Namų vergų padėtis buvo geresnė. Jie tarnavo didikams ir žyniams. Gamindavo maistą, šukuodavo plaukus, prižiūrėdavo didikų ir žynių vaikus, šerdavo galvijus, tvarkydavo namus.

Likusių vergų dalia buvo sunki. Jie kartu su šeimomis būdavo gabenami į Aukštutinio Egipto kasyklas arba dirbdavo žemės darbus. Prižiūrėtojai negailestingai mušdavo juos rimbais, plakdavo botagais, todėl daug vergų mirdavo.

Klausimai ir užduotys:

1.Kodėl egiptiečių visuomenę galima palyginti su piramide? Ką priskirtumėte prie valdančiųjų sluoksnių, o ko nepriskirtumėte?2.Pagalvokite, kodėl egiptiečiai vergus vadino "gyvais užmuštais "?3.Apibūdinkite žemdirbių ir amatininkų padėtį, jų veiklą.

Vergai daro plytas. Kapo freska (II tūkstantmetis pr. Kr.)

17. Gyvenimas kartu su dievais

Egiptiečiai tikėjo, kad dievai ir dievybės valdo gamtą, nuo kurios priklauso žmonių gyvenimas. Saulė, žvaigždės, upė, gyvuliai, medžiai buvo laikomi dievais arba dievų gyvenamosiomis vietomis. Žmonėms atrodė, jog jie gyvena kartu su dievais.

2000 egiptiečių dievųEgiptiečiai tikėjimą perėmė iš protėvių, kurie, atklydę į Nilo slėnį iš skirtingų vietų, tikėjo skirtingus dievus. Vienos gentys dievino žvėris, kitos -roplius ar paukščius, trečios garbino augalus arba negyvosios gamtos daiktus. Egiptiečiai pastebėjo, kad gamta turi žmogui nesuprantamos galios: paukštis skraido, liūtas nepaprastai stiprus, pasislėpęs upėje krokodilas gali netikėtai čiupti žmogų už kojos, gyvatė yra paslaptinga, gyvenanti toli nuo pašalinių akių, paukštis ibisas panašus į išminčių. Todėl vieno nomo gyventojai garbino liūtą, kito - sakalą, trečio - krokodilą, ketvirto - katę... Ypač buvo garbinamas jautis Apis ir karvė Hator. Savo globėjui žmonės statydavo šventyklą. Prie jos buvo laikomi tie gyvuliai, o nugaišę buvo balzamuojami ir laidojami tam tikrose kapinėse.

Dievų ir dievybių buvo daug ir įvairių. Mokslininkai jų suskaičiavo apie 2000! Toje gausybėje keli dievai laikyti svarbesniais. Dievai, vaizduojami egiptiečių, dažnai būdavo gyvūnų arba žmonių su gyvūnų galvomis pavidalo.

Dievai - gamtos valdovaiLabiausiai egiptiečiai garbino saulės dievą Ra. Jie manė, kad Ra sukūrė žemę, žmones, gyvulius ir augalus. Viename mite Ra sako: "Kai aš atmerkiu akis, žemėje darosi šviesu, kai aš užsimerkiu, žemę apgaubia naktis. Aš siunčiu žmonėms potvynius ir įkuriu ugnį". Buvo manoma, kad dievas Ra kiekvieną dieną plaukia saulės laiveliu per dangų, vakare jis numiršta, per naktį pereina per pomirtinį pasaulį, o ryte gimsta iš naujo.

Ra laikytas vyriausiuoju dievu Senosios karalystės laikais. Netoli Memfio veikė dievo Ra šventykla. Bet pasikeitus valdovams ir sostinę perkėlus į Tebus, Ra galia nublanko. Tėbų valdovai garbino dievą Amoną. Tačiau senojo Ra įtaka buvo tokia didelė, kad abu saulės dievai susiliejo į vieną, vadinamą Amonu Ra.

Buvo labai paplitęs žemės derlingumo dievo Ozirio ir jo žmonos Izidės garbinimas. Viename mite teigiama, kad Oziris buvęs Egipto karalius. Jis buvęs geras valdovas ir išmokęs žmones verstis žemdirbyste. Bet Oziris turėjęs brolį Setą, kuris jį iš pavydo nužudęs. Ozirio sūnus Horas pradėjęs su Setu kovoti ir jį nugalėjęs. Dievai Ozirį atgaivinę ir paskyrę jį pomirtinio pasaulio karaliumi.

Egiptiečiai brangino vandenį, todėl jį laikė dievų dovana. Nežinodami, iš kur teka Nilas, tikėjo, jog dievas Hapis pila iš ąsočio vandenį. Kai Hapis išpila daugiau vandens, prasideda potvynis. Todėl upei meldėsi ir jos garbei giedojo himnus.

Kelionė į Ozirio karalystęEgiptiečiai tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Manė, jog po mirties jie patirsią tokių džiaugsmų, kokių turėdavo

Egipto dievai

būdami gyvi. Jie tikėjo, kad Ozirio valdomoje požemio karalystėje vandens yra daugiau nei žemėje, o kviečiai tenai aukštesni už žmogų. Mirusieji ten gyvena drauge su dievais ir valgo dievų valgį. Tačiau patekti ten galėjo ne kiekvienas. Kelionė į požemio karalystę pilna išbandymų. Pirmiausia mirusysis turi persikelti per upę. Čia jo laukia netikėtumai: dievai užduoda įvairius klausimus, kelią pastoja pabaisos. Juos mirusysis turi pergudrauti arba permaldauti. Po to patenkama į Ozirio teismo salę, kur širdys pasveriamos teisingumo svarstyklėmis. Jeigu širdis per sunki, jos šeimininką praryja pabaisa. Teisingo žmogaus laukia amžinas laimingas gyvenimas.

Egipto žyniai sukūrė maldų ir užkeikimų rinkinį, vadinamą "Mirusiųjų knyga". Su ja mirusysis galėjo be baimės leistis į pavojingą kelionę per Ozirio valdas. Rinkinyje kiekvienas mirusysis rasdavo teisingus atsakymus į visus galimus klausimus. "Mirusiųjų knyga", parašyta ant papiruso, buvo dedama į karstą. Tokį "vadovą" galėdavo įsigyti visi, kas už jį užsimokėdavo.Nesėkminga Atono kova su AmonuTėbų dinastijos valdovai garbino saulės dievą Amoną. Jis buvo laikomas visos karalystės dievu. Amono žyniai tapo turtingais ir įtakingais žmonėmis. XV a. pr. Kr. pabaigoje faraonas Amenchotepas IV pabandė atsikratyti žynių įtakos. Vieninteliu dievu jis paskelbė Atoną. Amenchotepas, kurio vardas reiškė Amonas patenkintas, pasivadino Echnatonu, t.y. nuolankiu Atonui. Faraonas įsakė visuose šalies kapuose, šventyklose ir kitur ištrinti Amono vardą. Norėdamas galutinai nusikratyti senosiomis tradicijomis, dykvietėje įkūrė naują sostinę - Achetatoną, t.y. Atono horizontą.

Faraonas uždraudė garbinti kitus dievus. Manoma, jog šiam žingsniui Echnatoną įkvėpė jo žmona Nefertitė, kurios vardas reiškė gražiausioji atėjo. Tačiau Amono Ra žyniai pasipriešino faraono valiai. Jiems pavyko įtikinti valdovą susitaikyti su senaisiais dievais. Po Echnatono mirties vėl imta garbinti Amoną Ra. Dievo Atono ir jo garbintojo Echnatono vardus žyniai liepė ištrinti. Achetatono miestas ištuštėjo, o buvusio faraono mumija dingo. Išliko tik himnas dievui Atonui, bylojantis apie nesėkmingą bandymą pakeisti seniai nusistovėjusią tradiciją.

Klausimai ir užduotys:

1.Kodėl egiptiečiai garbino daug dievu? Kurie dievai buvo svarbiausi ?2.Kas vertė žmones tikėti pomirtiniu gyvenimu?3.Įsivaizduokite, jog esate vienas iš dievų, sėdinčių Ozirio teismo salėje. Kokius klausimus užduotumėte mirusiajam ?4.Kuo įžymus Echnatonas? Kodėl j am nepavyko įgyvendinti reformos?5.Palyginkite egiptiečių ir mesopotamiečių tikėjimą.

Echnatono žmona Nefertitė

18. Amžinieji namai faraonams ir dievams

Egiptas- mumijų, didingų piramidžių, paslaptingų kapų ir šventyklų šalis. Jų atsiradimą ir savitumą pirmiausiai lėmė senovės egiptiečių tikėjimas.

MumijosSenovės egiptiečiai tikėjo, kad amžinam gyvenimui reikalingos trys sąlygos: išsaugoti kūną, turėti karstą, kuriame mirusiojo niekas netrukdys, ir pasirūpinti mirusiojo dvasios maitinimu. Ją vadino Ką.

Kilmingieji žmonės iš anksto užsisakydavo akmeninį karstą. Po to tardavosi dėl balzamavimo, t,y. kūno pavertimo mumija.

Kaip darydavo mumiją? Iš mirusiojo kūno pašalindavo visus vidurius, išmirkydavo druskos tirpinyje, o po to į jį pridėdavo kvepiančių dervų. Taip paruoštą kūną suvyniodavo audeklo tvarsčiais. Ant mumijos kartais uždėdavo veido kaukę ir tuomet kūną guldydavo į karstą. Jį vadino sarkofagu. Paprasti žmonės buvo laidojami žemėje vakariniame Nilo krante. Sausame smėlyje mi­rusiojo kūnas išdžiūdavo ir ilgai išlikdavo nepakitęs. Čia palaidotų žmonių egiptiečiai nelaikė mirusiais. Tą vietą jie vadino Vakariniu miestu.

Didingosios piramidėsAmžinajam gyvenimui iš anksto ruošėsi faraonai. Storos ir tvirtos sienos turėjo amžius ir tūkstantmečius saugoti faraono mumiją nuo priešų, užtikrinti jai ramybę. Tiek pat ilgai čia turėjo gyventi ir faraono dvasia. Iš pradžių faraonai buvo laidojami mastabose, o po to - piramidėse.

Vakariniame Nilo krante, netoli nuo senosios sostinės Memfio, stūkso beveik 80 piramidžių. Apie 2700 m. pr. Kr. faraonas Džoseris čia pastatė pirmąją piramidę. Ji

buvo laiptuota. Vėliau pradėta statyti taisyklingos geometrinės figūros - piramidės - formos akmeninius antkapius. Iš Gizoje esančių

piramidžių išsiskiria IV dinastijos faraono Cheopso antkapinis statinys. Jo aukštis 146 metrai, o kiekvieno šono pagrindo ilgis 232 metrai.

Cheopso piramidė vadinama Didžiąja. Greta stovinčios Chefreno piramidės aukštis 136 metrai, o Mikerino 66 metrai.

Graikų istorikui Herodotui Egipto žyniai pasakojo, kad piramidei pastatyti Cheopsas varė gyventojus iš visos šalies. Dirbo būriais, po tris mėnesius kiekvienas būrys. Būrį sudarė 100 000 žmonių. Piramidę statė 20 metų. Tas nuolaužas, sveriančias po pustrečios tonos, egiptiečiai gabeno neturėdami jokių mašinų. Visus darbus atliko rankomis. Vieni tašė akmens nuolaužas, kiti jas šlapiu smėliu glūdino, treti akmenis gabeno į statybvietę ir pakopomis tempė į piramidės viršų, ketvirti juos krovė, derino vieną prie kito.

Paslaptingieji kapaiNaujosios karalystės laikais Tutmozis I pirmasis iš faraonų įsakė, kad po mirties jį palaidotų ne prabangiame, iš toli matomame statinyje, bet slaptame, uolose iškirstame rūsyje. Jis tikėjo, kad tada jo kapas nebus išplėštas, o mumija nebus sunaikinta. Kapo ir laidojimo kameros vieta buvo laikoma didžiausioje paslaptyje. Vyriausiasis Tutmozio architektas Inenis kapo

Faraono Sečio I mumija

Cheopso piramidės vidus: 1) įėjimas,2) netikras kapas, 3) didysis koridorius,4) laidojimo kapas, 5) vėdinimo anga.

sienoje paliko įrašą: "Aš vienas prižiūrėjau jo Didenybės kapo statybą. Niekas daugiau to nematė, niekas apie tai negirdėjo".

Tutmozio pavyzdžiu pasekė ir kiti valdovai. Taip vakariniame Nilo krante, priešais Tėbų miestą, uolose buvo įrengti faraonų ir didikų kapai, vadinami hipogėjais. Ta vietovė vadinama Karalių slėniu.Hipogėjai buvo skirti amžinam mirusiųjų gyvenimui. Juose buvo gausu žemiškų gėrybių: baldų, rūbų, brange­nybių, kosmetikos, maisto. Dėl to kapai dažnai buvo išplėšiami ir apvagiami. Tik faraono

Tutanchamono kapas nebuvo išplėštas. 1922 m. jį aptiko archeologas Hovardas Karteris. Tai didžiausias archeologinis radinys, liudijantis apie Senovės Egipto civilizacijos turtingumą.Namai dievamsEgiptiečiai statė namus dievams dar prieš šalies suvienijimą. Dievų namais vadinamos šventyklos. Seniausios šventyklos nebuvo ilgaamžės, kadangi jų statybai naudotas papirusas, medis ir saulėje džiovintos plytos. Viduriniojoje karalystėje faraonas Echnatonas pastatė dievo Atono garbei šventyklą Achetatone, kuri buvo net 222 metrų ilgio. Daugelis tų šventyklų sugriuvo arba buvo nugriautos, kad iš jų būtų pastatytos naujos šventyklos.

Naujojoje karalystėje susiformavo nauja šventyklų statybos tradicija. Šventyklos širdis buvo šventovė, kurioje stovėjo dievo statula. Aplink šventovę buvo patalpos su mažesnių, vietinių, dievų atvaizdais. Čia buvo laikomi ir apeigų rūbai, kiti reikmenys. Įžengti į šventovę galėjo tik žyniai.

Šventyklų kambariai, kiemeliai ir kolonų salės buvo išdėstytos nustatyta tvarka: kuo toliau nuo šventovės, tuo patalpos buvo didesnės. Šventyklų kiemeliuose stovėjo altoriai aukojimui, įvairios skulptūros.

Priekinė šventyklos siena buvo panaši į du bokštus, tarp kurių palikti vartai, pro kuriuos patenkama į vidų. Laukinė siena buvo pasvirusi šventovės pusėn. Greta vartų - akmeninės statulos, priekyje - du aukšti obeliskai.

Šalia šventyklos buvo šaltinis, šventasis ežeras, žynių namai, raštininkų kontoros, sandėliai. Šventyklos teritorija taip pat laikyta šventa. Ją supo siena.

Klausimai ir užduotys:

1.Kaip ir kodėl darydavo mumijas? Kur jos buvo laikomos?2.Kodėl Senojoje karalystėj e faraonai statė piramides, o vėliau - hipogėjus?Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi ?3.Įrodykite, kad mumijų, piramidžių, hipogėjų ir šventyklų atsiradimą lėmė egiptiečių religija.4.Perskaitę K. V.Ceramo knygą "Dievai, kapai ir mokslininkai" (V., 1991, p.121-142), papasakokite apie Tutanchamono kapo suradimą.

19. Šviesa iš Egipto

Egiptiečių mokslo žinios ir aukšta kultūra stebino kitų kraštų gyventojus. Jų mokslo laimėjimus aukštai vertino romėnai. Jie teigė, kad egiptiečių žinios reikšmingumu prilygsta šviesai.

Kalbantys akmenys ir papirusaiEgiptiečių raštas atsirado IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Egiptiečiai rašydavo papiruse arba užrašus kaldavo akmenyje.

Daugiausiai buvo rašoma papiruse. Papiruso, 4-5 metrų aukščio nendrės, stiebus egiptiečiai pjaustydavo išilgai plonomis juostelėmis. Dėdavo vieną jų eilę ant kitos ir presuodavo mušdami plaktuku. Papiruso juostos galėjo būti įvairaus dydžio. Jų rasta net 40 metrų ilgio. Prirašytą papirusą susukdavo į ritinėlį ir aprišdavo.

Iš pradžių egiptiečiai rašė piešinių pavidalo ženklais. Norėdami parašyti žodį saulė, piešdavo apskritimą su tašku viduryje, norėdami parašyti koja, piešė koją. Tokie rašto ženklai vadinami hieroglifais. Graikiškai tai reiškia šventi paveikslėliai. Egiptiečiai turėjo per 700 hieroglifų. Tokių ženklų rašymas buvo sudėtingas. Vėliau ženklai buvo supaprastinti, paliekant tik būtiniausius^ vaizduojamųjų daiktų kontūrus. Laikui bėgant imta rašyti dar paprastesnių raštu, sudarytu iš brūkšnelių, lankelių ir

Faraono Sečio I uolose iškirstas kapas yra vienas didžiausių irpuošniausių Karalių slėnyje. Nuo įėjimo iki laidojimo kambario

praėjimas keliose vietose buvo užmūrytas.

skritulėlių.Egiptiečių raštą išmokti nebuvo lengva patiems egiptiečiams. Sunkiai pavyko

užmirštą raštą perskaityti mūsų laikų mokslininkams. Hieroglifus 1822 metais iššifravo prancūzų mokslininkas Ž. F. Šampoljonas.

Skaičiavimas ir matavimasEgiptiečių kasdienybė reikalavo nuolat skaičiuoti. Vyriausybė nustatydavo gyventojams mokesčius ir suskaičiuodavo, kiek jų surenkama. Sudėtingus skaičiavimus reikėjo atlikti statant piramides, šventyklas, įrengiant drėkinimo sistemas. Žemdirbiai skaičiuodavo, kiek gauta derliaus, kurią jo dalį galima sunaudoti ir kiek reikia palikti kitai sėjai. Amatininkai skaičiuodavo, kiek ir kokių žaliavų reikia jų dirbiniams. Taip atsirado matematika. Egiptiečiai mokėjo atlikti visus keturis matematinius veiksmus, sugebėjo skaičiuoti trupmenomis.

Skaičių sistema nebuvo tobula. Brūkšnelis reiškė vienetą, lankelis - dešimtį, banguota linija - šimtą, lotoso žiedas - tūkstantį. Norėdamas išreikšti skaičių 999, raštininkas turėdavo parašyti net 27 ženklus. Kita vertus, išreikšti skaičių l 000 000 buvo labai lengva. Pakakdavo nupiešti žmogų su iškeltomis virš galvos rankomis, kuris tarsi nustebęs sako: "Ar gali būti pasaulyje toks didelis skaičius?"

Egiptiečiai išmoko ir matavimo meno. Herodotas rašo: "Jeigu išsiliejusi upė atplėšdavo dalį kurio nors sklypo, tai jo valdytojas, nuėjęs pas karalių, praneš-davęs, kas atsitiko, tada karalius nusiųsdavęs savo žmones apžiūrėti ir išmatuoti, kiek sumažėjo sklypas, kad mokestis būtų atitinkamai sumažintas. Aš manau, kad iš to atsirado žemės matavimo menas (geometrija)".

Egiptiečiai mokėjo apskaičiuoti nupjautinės piramidės plotą ir apskritimo ilgio santykį su skersmeniu.

Žinios iš dangausDangaus kūnų stebėjimas padėdavo egiptiečiams orientuotis įvairiausiose gyvenimo srityse. Jie

pastebėjo, kad prieš Nilo potvynį kasmet pasirodo žvaigždė Sirius. Siriaus pasirodymo reikėdavo laukti 365 dienas, t.y. vienerius metus. Metus dalydavo į 12 mėnesių, iš kurių kiekvienas turėdavo po 30 dienų. Likusios 5 dienos nebuvo priskiriamos nė vienam mėnesiui. Jos buvo skirtos šventėms ir religinėms apeigoms. Egiptiečių kalendorius buvo toks tikslus, kad nustatytos metų trukmės paklaida buvo tik 6 valandos Stebėdami žvaigždžių padėtį danguje, Nilo šalies gyventojai žinodavo, kada geriausias metas sėti ir kuomet reikia derlių nuimti. Pagal žvaigždes orientuodavosi jūroje ir dykumoje. Gerai orientavosi pasaulio šalių atžvilgiu. Cheopso piramidės šonai taip tiksliai buvo nukreipti į pietus, šiaurę, rytus ir vakarus, kad pagal juos buvo galima tikrinti kompasą.

Sveikatos amatininkaiMilijonus Egipto gyventojų nuolat kamuodavo ligos. Ligonius gydė gerai savo amatą išmanantys žmonės. Egipto gydytojai sukaupė didžiulę patirtį. Jie remdavosi savotiškais ligų vadovėliais, kuriuose buvo aprašytos ligos ir paaiškinta, kaip jas gydyti. Daugelis gydytojų specializavosi: vieni gydė skrandžio negalavimus, kiti rūpinosi moterų sveikata, treti gydė akis. Akių gydytojus kviesdavosi net kitų šalių valdovai.

Ligų gydymas buvo sėkmingas, nes egiptiečiai išmanė vidinę žmogaus kūno sandarą. Tam pasitarnavo paprotys balzamuoti mirusiojo kūną. Egiptiečiai tikėjo, kad kūno negalavimus sukelia piktosios dvasios. Dėl to gydymas buvo siejamas su magija. Sveikatos amatininkai ligoniams kalbėdavo užkeikimus, reikalau­davo nešioti amuletus arba melstis dievams. Kartu su vaistažolėmis, pienu ar gydomaisiais aliejais buvo siūloma keisčiausių vaistų, pvz., sutrintos asilo kanopos.

Egiptiečių mokyklosViename papiruse rašoma, kaip tėvas kalba sūnui: "Nerimauk dėl to, kad išmoktum rašyti, tuomet tu galėsi išvengti bet kokio sunkaus darbo ir pasieksi svarbias pareigas."

Papiruso gamyba

Daugelis tėvų troško savo vaikus matyti raštingus ir dėl to gerbiamus, turtingus žmones. Lengviausiai tai buvo pasiekiama didikų, žynių ir valdininkų vaikams. Sulaukę 5 metų, jie jau pradėdavo lankyti mokyklą. Mokydavosi 10 metų ir daugiau.

Mokykloje būdavo kelios klasės. Jose, pa riete kojas, ant grindų sėdėdavo mokiniai. Priešais juos sėdėdavo mokytojas ir laikydavo papiruso ritinėlį. Mokiniai ant molinių indų šukių rašydavo tai, ką diktuodavo mokytojas. Kai išmokdavo rašyti ant šukių, rašydavo ant papiruso. Mokykloje vaikai praleisdavo visą dieną. Įgydavo matematikos, astronomijos, geometrijos, medicinos žinių. Naudingu dalyku buvo laikomas gebėjimas nuspėti ateitį, išburti arba užkeikti, todėl viso to buvo mokomasi.

Klausimai ir užduotys:

1.Kada atsirado egiptiečių raštas ir kaip jis kito? Ant ko egiptiečiai rašė?2.Kuo egiptiečių raštas buvo panašus į mesopotamiečių ir kuo skyrėsi nuo jo?

3.Įrodykite, kad skaičiavimas, matavimas, dangaus stebėjimas teikė praktinę naudą Egipto žmonėms.4.Kas rodo aukštą medicinos lygį senovės Egipte?

20. Slėpiningoji Indo civilizacija

Kol kas nesugebama atsakyti į daugelį svarbių klausimų apie ankstyviausią Indo civilizacijos laikotarpį, todėl jis išlieka slėpiningiausias.

Kalnų, slėnių ir džiunglių kraštasGamtos sukurtos ribos atskyrė Indiją nuo aplinkinio pasaulio. Iš pietų, pietryčių ir pietvakarių ją skalauja Indijos vandenynas ir Arabijos jūra. Šiaurėje Himalajų kalnai skiria ją nuo Azijos. Kalnai tarsi siena: pastoja kelią šiauriniams vėjams, o senovėje jie saugojo ir nuo klajoklių. Iš Himalajų išteka dvi upės -Indas ir Gangas. Vandeningos upės kasmet patvinsta ir nukloja slėnius derlingomis sąnašomis. Slėniai yra tinkamiausia vieta žemdirbystei.

l pietus nuo Indo ir Gango upių, Indostano pusiasalyje, stūkso plokščiakalnis. Jame daug vario ir geležies telkinių. Čia auga tankūs miškai - džiunglės.

Mohendžo Daro ir Harapos griuvėsiai liudijaApie 2500 m. pr. Kr., kai egiptiečiai statė piramides, o mūsų krašte pasirodė indoeuropiečiai, Indo slėnyje

iškilo miestai. Žymiausi iš jų - Mohendžo Darąs ir Harapa. Jie labai panašūs. Tiesios gatvės dalijo miestus į gyvenamuosius kvartalus. Miestiečiai gyveno vieno, dviejų ir net trijų aukštų namuose, pastatytuose iš degtų plytų. Namuose buvo įrengta kanalizacija. Tokios geros miesto kanalizacijos sistemos neturėjo niekas Senovės pasaulyje. Miesto centre stovėjo didingi rūmai, įrengti grūdų sandėliai, baseinai, prekyvietės.

Indo slėnyje gyventojai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai ir prekyba. Vietos amatininkų dirbiniai pasiekdavo net Šumerą.

Apie 1700 m. pr. Kr. Indo slėnyje miestai pradėjo nykti. Kodėl? Vieni mano, jog upė pakeitė vagą ir potvynių metu nebetręšė šalia miestų esančių laukų. Kiti spėja, kad žmonės nualino žemę, iškirto medžius, todėl išsikėlė kitur. Galbūt kilo didžiulis potvynis, o gal gyventojus išžudė įsiveržę klajokliai.

Beveik nieko nežinoma apie tuometinių žmonių religiją, valdžios sistemą. Neiššifruotas jų raštas.

Kilmingieji keičia Indijos veidąApie 1500 m. pr. Kr. Indo slėni užplūdo arijų gentys, atsikėlusios iš Centrinės Azijos. Save j ie vadino arijais, t. y. kilmingaisiais. Arijai indoeuropiečiai.

Ateiviai labai skyrėsi nuo vietos gyventojų. Čiabuviai gyveno miestuose, vertėsi žemdirbyste, amatais ir prekyba. Arijai buvo klajokliai, todėl miestuose negyveno. Senieji Indo slėnio gyventojai buvo raštingi, o arijai - neraštingi. Turtinga jų žodinė kūryba buvo perduodama iš kartos i karta. Jų gimtoji kalba, vadinama sanskritu, išliko iki mūsų laikų.

Pamažu kilmingieji apsigyveno Indostano pusiasalyje. Ėmė verstis žemdirbyste, tapo sėslūs ir susimaišė su vietos gyventojais. Čiabuvių ir arijų kultūros susiliejo, sudarydamos savita civilizaciją. Ji gyvavo maždaug tūkstantmeti, t. y. 1500 m. 500 m. pr. Kr.

Indijos gyventojai susiskirstė i kastas, griežtai atsiribojusias viena nuo kitos. Jų kūrėju laikomas aukščiausias indų dievas Brahma. Iš savo burnos jis sukūręs brahmanus, t. y. žynius. Iš rankų sukūręs karius ir valdovus, vadinamus kšatrijais. Valstiečiai, pirkliai ir amatininkai priklausė trečiajai kastai, vadinamiesiems vaišijams. Juos Brahma sutvėręs iš šlaunų. Iš purvinų pėdų dievas sukūręs tarnus šudras. Jais tapo senieji Indijos gyventojai, pa­vergti arijų. Buvo žmonių, kurie kastoms nepriklausė. Jie laikyti nešvariais nuo pat gimimo. Kiti bijojo juos net paliesti.

Pasak indų tikėjimo, žmogaus priklausymą kastai lemia jo gimimas. Kiekvienas žmogus turįs sąžiningai vykdyti jam pavestas pareigas. Po mirties tokio žmogaus siela susilauks malonės: ji atgims aukštesnės kastos žmogaus kūne. Indai šventais laikė karve, gyvatę, Gango upę. lotosą.Indo civilizacijos palikimasSenovės Indijoje buvo gausu literatūros. II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje indai sudarė vedas - savotiškus rinkinius. Vedose surašė tai, ką šimtmečiais žyniai žodžiu perduodavo iš kartos i kartą. Tai religinės giesmės, maldos, legendos ir padavimai apie pasaulio atsiradimą, aukojimo papročiai ir kita.

Tuo laikotarpiu užrašytos vienos žinomiausių žmonijos poemų - "Ramajama" ("Ramos nuotykiai") ir "Mahabharata" ("Bharatos šeimos istorija"). Jose pasakojama apie didvyrių žygius, kovas ir nukariavimus.

VI a. pr. Kr. Šiaurės Indijoje atsirado nauja religija - budizmas. Jos pradininku laikomas princas Gautama, pramintas Buda, t. y. praregėjusiu. Jis skelbė, jog visi žmonės yra lygūs, nepaisant kastos, kuriai jie priklauso. Buda sakė, kad bet kuris noras verčia žmogų kentėti, todėl geriausia yra at­sisakyti žemiškų gėrybių ir nieko nesiekti. Jeigu tai žmogui pavyksta, jis po mirties ne-beatgimsta naujoms kančioms.

Budizmas Indijoje netapo vyraujančia religija, tačiau išplito po visą pasaulį. Šiandien budizmas yra viena iš trijų pasaulio religijų.

Indai pirmieji ėmė vartoti ženklą, reiškiantį nulį. Jų skaičiavimo sistema naudojama dabar beveik visame pasaulyje. Šį išradimą pirmieji perėmė arabai, o iš jų - europiečiai. Dėl to šiuos skaičius vadiname arabiškais.

Indija - šachmatų tėvynė. Šachmatai rodo tuometinės indų kariuomenės išsidėstymą: pirmąją eilę sudarė pėstininkai, antrosios eilės centre - karalius, šalia jo - karininkai (rikiai), toliau, šonuose, - kovos drambliai, arkliai ir vežimai (žirgai).

Civilizacijos sunykimasVisą tūkstantmetį nuo arijų atsikėlimo Indija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė daug smulkių, nuolat tarpusavyje kariaujančių karalysčių.

z*

Mohendžo Daro griuvėsiai

512 m. pr. Kr. Indo slėnį užkariavo Persijos karaliaus Darijaus I kariuomenė. Beveik po 200 metų Šiaurės Indija atiteko užkariautojams makedoniečiams ir graikams. Mirus jų valdovui Aleksandrui Makedoniečiui, indai sukilo ir išvijo graikus. Indams vadovavo jaunas karys Čandragubta. Jo kariuomenė nukariavo kaimynines kunigaikštystes ir suvienijo visą Šiaurės Indiją. Indija tapo imperija. Čandragubtos anūkas Ašoka praplėtė jos teritoriją, prijungdamas centrines Indostano pusiasalio sritis. Po jo mirties imperija suskilo į smulkias karalystes.

Klausimai ir užduotys:

1.Apibūdinkite Indijos gamtines sąlygas ir Indo slėnio civilizacijosseniausioji laikotarpį.2.Kuo arijai skyrėsi nuo žmonių, gyvenusių Indo slėnyje iki jų atsikėlimo?3.Kuo savita buvo indų visuomenė?4.Koks buvo Senovės Indijos gyventojų Įnašas į pasaulio kultūrą?

21. Geltonosios upės civilizacija

Civilizacijos lopšysKinija iš visų pusių apsupta gamtos sukurtų užtvarų - vandenyno, kalnų ir dykumų.

Kalnuotos Kinijos rytinėje dalyje plyti lyguma. Per ją teka dvi didelės upės: Jangdzė (Mėlynoji upė) ir Huanghė (Geltonoji upė). Pastaroji taip vadinama todėl, kad tekėdama prineša į slėnį daugybę geltono derlingo dumblo.

Liūčių metu Geltonoji upė išsilieja ir apsemia visą slėnį. Kartais vanduo išplauna dirvožemį ir upė išrausia naują vagą. Drumzlina tėkmė nusineša ištisus kaimus. Dėl to kinai upę vadina Kinijos nelaime arba klajojančia upe.

IV-III tūkstantmetyje pr. Kr. žmonės apsistojo derlingose žemėse Geltonosios upės vidurupyje. Jie buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Vėliau išmoko auginti šilkverpio vikšrus ir iš šilkinių siūlų audė nuostabius audinius.

Dinastijų laikotarpisSavo šalį kinai vadino Viduriniąja karalyste, kadangi manė

ją esant pasaulio viduryje. Apie XVII a. pr. Kr. Viduriniąja karalystę užvaldė Šangų dinastija. Kiniečiai manė, jog karališką valdžią suteikia dangus, todėl savo karalius vadino dangaus sūnumis. Karaliai kartu su didikais gyveno

Budos statula, iškalta uoloje Šri Lankoje (apie V a. pr. Kr.)

Geltonoji upė, rausdamasi per smėlynus ir dažydama savo vandenis geltonai, plukdo juos į Ramųjį vandenyną.

miestuose. Už miesto sienų įsikūrę amatininkai sudarė atskirą gyventojų sluoksnį. Jie gamino šilko audinius, liejo iš bronzos įvairius daiktus. Gausiausią gyventojų sluoksnį sudarė žemdirbiai. Geltonosios upės slėnyje jie supylė pylimus, iškasė drėkinimo kanalus. Prižiūrimuose laukuose per metus užaugindavo du derlius.

XI a. pr. Kr. į Šangų karalystę įsiveržė iš vakarų atklydę klajokliai - Džou. Užėmę Šangų žemes, ateiviai sukūrė Džou valstybę. Pamažu didėjo dirbamos žemės plotai, augo miestai, tobulėjo amatininkų darbas, turtėjo diduomenė. Vyko permainos šalies valdyme. Pradėta rinkti mokesčius. Valdovai ėmė remtis valdininkais, bet ne kilmingąja diduomene.

VIII a. pr. Kr. Džou karalystė nusilpo ir nebepajėgė apsiginti nuo klajoklių puldinėjimų. Valstybė suskilo į kunigaikštystes. Jos kariavo ir su klajokliais, ir tarpusavyje. Penkis šimtmečius Kinija buvo susiskaldžiusi.

Suvienytoji KinijaIII a. pr. Kr. Kinijoje stipriausia buvo Cino karalystė. 221 m. pr. Kr. Cino karalius užkariavo kitas valstybėles. Jis pasivadino imperatoriumi Cin Ši Chuandžiu, t.y. "pirmuoju dieviškuoju valdovu iš Cinų giminės".

Šalyje buvo įgyvendintos reformos. Imperija padalyta į sritis. Jų valdytojus skirdavo imperatorius ar jo artimieji. Nustatyti vieningi matų, svorio ir piniginiai vienetai. Nutiesti geri keliai. Šiaurinėje šalies dalyje pradėta statyti Didžiąją sieną. Ji turėjo apsaugoti kraštą nuo klajoklių hunų puldinėjimų. Imperatorius įsakė pastatyti puošnią sostinę.

Didžiulei statybai remti ir kariuomenei išlaikyti reikėjo daug lėšų, todėl gyventojus slėgė nuolat didėjantys mokesčiai. Nepasitenkinimas šalyje augo. Cin Ši Chuandžiui mirus, prasidėjo valstiečių sukilimai. Prie valstiečių prisijungė kariai, miestiečiai ir kunigaikščiai. Cinų imperija subyrėjo, o sostinė buvo apiplėšta.

Nuo 206 m. pr. Kr. įsigalėjo Chanų dinastija. Ji valdė Kiniją apie 400 metų. Stipri imperatoriaus valdžia surinktus mokesčius panaudojo kariuomenei stiprinti, valdininkams išlaikyti, keliams ir kanalams statyti. Kinai sėkmingai kovojo su puldinėjančiais klajokliais. Toliau statė Didžiąją sieną.

Tuo laikotarpiu ilgas kelias, ėjęs iš Kinijos per Iraną į Priešakinę Aziją, buvo pramintas Didžiuoju šilko keliu. Juo iš Kinijos buvo gabenamas šilkas, kuris patekdavo į Europą.

Imperatoriai siekė užkariauti aplinkinius kraštus. Nuolatiniai karai išsekino šalį. Valstiečių skurdą dar labiau didino potvyniai ir badas. I a. pr. Kr. jų nepa­sitenkinimas peraugo į sukilimą. Jis vadinamas Raudonųjų antakių sukilimu, nes sukilėliai buvo nusidažę antakius raudonai, kad skirtųsi nuo imperatoriaus karių. Keli šimtai tūkstančių alkanų ir įniršusių valstiečių užėmė sostinę ir nuvertė imperatorių. Tačiau Chanų dinastija sugebėjo atkurti valdžią.

183 m. įsiliepsnojo Geltonųjų raiščių sukilimas. Ant sukilėlių galvų buvo geltoni raiščiai. Sukilimui vadovavo trys broliai vienuoliai Čžanai. Jie ragino nuversti imperatorių ir įkurti Geltonąją teisingumo karalystę. Apie 20 metų trukusio sukilimo metu imperatorius buvo nuverstas. Chanų dinastijos valdymas baigėsi. Imperija suskilo į daugybę smulkių valstybėlių

Senovės kinų kultūraII tūkstantmetyje pr. Kr. kinų tauta sukūrė raštą. Rašto ženklai buvo hieroglifai. Kiekvienas ženklas reiškė atskirą žodį. Skirtingai nuo kitų tautų, kinų raštas darėsi vis sudėtingesnis: Šangų laikais buvo apie 2 000 hieroglifų, Chanų- 18 000, o šiandien priskaičiuojama net 50 000!

Pradžioje žmonės rašė ant bambuko lentelių. Imperatoriaus dokumentus rašė ant šilko. I a. kinai išrado popierių. Jį gamino iš skudurų ir medienos. Tekstai buvo rašomi vertikaliais stulpeliais iš dešinės į kairę. Raštininkai naudojo nusmailintas lazdeles arba teptukus, kuriuos merkdavo į dažus.

Kinai sukaupė daug mokslo žinių. Jie stebėjo dangų ir įsivaizdavo, kad pasaulis yra panašus į kiaušinį:

Kinų rašto ženklų kitimas.Seniausieji ženklai užrašyti

viršuje, o dabartiniai - apačioje.

Žemė panaši į trynį, o dangus - į kiautą. Prie dangaus pritvirtinti šviesuliai kartu su juo sukasi aplink Žemę.Kinai užrašinėjo karavanų vedlių ir jūreivių pasakojimus. Pagal juos I tūkstantmetyje pr. Kr. pradėjo

sudarinėti žemėlapius. Išrado kompasą. Išmoko pagaminti paraką, kurį naudojo fejerverkams. Išrado prietaisą žemės drebėjimams užrašyti -- seismografą. Išsirutuliojo matematika ir medicina.

Žymiausias senovės Kinijos išminčius buvo Konfucijus, gyvenęs VI a. pr. Kr. Jis mokė garbinti protėvius, laikytis senųjų papročių ir įstatymų. Išminčius stengėsi išlaikyti senąją krašto kultūrą. Jo mokslas vėliau paplito visoje Kinijoje.

Dalis senovės kinų išradimų pateko į Europą, pvz., popierius ir šilkas. Kiti išradimai - kompasas, parakas, seismografas -nepaplito už Rytų Azijos ribų. Dėl to Vakarų kraštai juos taip pat turėjo išrasti.

Klausimai ir užduotys:

l Kada ir kur atsirado Geltonosios upės civilizacija ? Kodėl ji taip vadinama ?2.Kas turėjo valdžią Senovės Kinijoje?3.Kas svarbaus įvyko Kinijoje valdant Cinų ir Chanų dinastijoms?4.Kokie didžiausi senovės kinų kultūros laimėjimai?

22. Hetitai - kariai ir išradėjai

Hetitų "išradimas"Beveik tris tūkstantmečius hetitai buvo užmarštyje. Apie juos užsimenama Biblijoje, tačiau tyrinėtojai į tai neatkreipė dėmesio, nes hetitai minimi greta kitų nereikšmingų tautelių ir genčių.

1834 m. prancūzų keliautoj aš ir archeologas Šarlis Teksjė dabartinėje Turkijos teritorijoje užtiko senovės miesto liekanas. Niekas neįtarė, jog tai - Hetitų imperijos sostinės - Chatušo miesto - griuvėsiai.

Praėjus penkiems dešimtmečiams anglų mokslininkas Arčibaldis Seisas paskelbė, kad prieš 3 000 ar 4 000 metų Mažojoje Azijoje gyveno didelė ir galinga hetitų tauta. Beveik tuo pat metu airių kunigas Viljamas Raitas išleido knygą "Hetitų imperija". Vieni žavėjosi mokslininkais, kiti laikė juos įžūliais žmonėmis. Juk negalėjo iš žmonijos atminties išdilti kitados klestėjusi valstybė, dargi vadinama imperija! Pašiepiant tyrinėtojus, juos netgi imta vadinti hetitų "išradėjais".

XIX a. pabaigoje "išradėjų" gretos pasipildė. Pradėta organizuoti mokslines ekspedicijas, imta tyrinėti hetitų paminklus. Tyrinėjimus apsunkino ne­įskaitomas hetitų dantiraštis. 1915 m. čekų mokslininkas Bedržichas Hroznas iššifravo rašmenis.

Hetitų sostinės - Chatušo miesto - griuvėsiai

Konfucijus

Jis nustatė, jog hetitų kalba esanti indoeuropietiška, o patys hetitai - indoeuropiečiai.

Galybės amžiaiApie 1800 m. pr. Kr. Mažojoje Azijoje susikūrė Hetitų valstybė. Gamtinės sąlygos čia buvo kitokios nei Egipte ir Mesopotamijoje. Žemės paviršius buvo nusėtas kalnagūbriais. Upių buvo mažai ir nė viena jų netiko laivybai. Žemė, išskyrus siaurus paupių ruožus, buvo nederlinga. Tačiau kalnų gelmėse slypėjo gausūs rūdos, vario, geležies ir sidabro telkiniai. Nestigo statybinio akmens ir medienos. Žemės turtai sudarė palankias sąlygas plėtoti prekybą.Hetitų valstybė, kurios pavadinimo kilmė siejama su čia gyvenusiomis chatų gentimis, nebuvo vieninga. Valstybę sudarė smulkios karalystės. Jų valdovai prisiekdavo vyriausiajam hetitų karaliui, gyvenusiam Chatuše. Miestas buvo įkurtas saugioje vietoje, ant aukštos kalvos. Jį supo stačios uolos su gilia praraja. Mieste buvo keli geriamojo vandens šaltiniai.

XVII a. pr. Kr. prasidėjo Hetitų galybės laikai. Karalius Muršilis I praplėtė teritoriją pietuose, užkariavo Šiaurės Siriją ir net nusiaubė Babiloną. Ilgainiui Hetitų valstybė tapo imperija. Vakaruose jos sienos siekė Egėjo jūrą, rytuose -Eufrato aukštupį, pietuose - Viduržemio jūrą ir Libano kalnus.

Čia, Sirijoje, susikirto hetitų ir egiptiečių interesai. 1296 m. pr. Kr. prie Kadešo susirėmė Mutavalio ir Ramzio II kariuomenės. Abi kariuomenės patyrė didžiulius nuostolius. Istorikai šias kautynes laiko vienomis didžiausių Senovės pasaulyje.

Nors hetitai sudarė taikos sutartį su egiptiečiais, tačiau pavojus jiems tebegrėsė. Kovose nusilpusią Hetitų imperiją apie 1200 m. pr. Kr. užgriuvo laukinės gentys iš vakarų. Jas egiptiečiai vadino jūros tautomis. Hetitai tarsi paskendo tarp atėjūnų. Išlikusias hetitų valstybėles nukariavo asirai.

Hetitų palikimasHetitai laikomi svarbiausiais tarpininkais tarp Azijos ir Europos tautų. Vis dėlto jie buvo reikšmingų išradimų autoriai ir naujovių platintojai.

II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje jie išmoko lydyti geležį. Ją lydyti buvo daug sunkiau nei bronzą, nes reikėjo aukštos temperatūros. Iš pradžių geležį naudojo tik karališkoms dovanoms - kardams ir įvairioms statulėlėms. Geležis tuomet buvo net 40 kartų vertingesnė už sidabrą!

Vėliau geležis labai paplito. Iš jos pradėta daryti amatininkų įrankius ir kareivių ginklus. Iš geležies padarytu ginklu nesunkiai buvo galima perdurti priešininko bronzinį skydą. Mažojoje Azijoje geležies netrūko, todėl nebereikėjo iš toli gabenti nei vario, nei alavo.

Manoma, jog hetitai geležies lydymo paslaptį išsaugojo iki valstybės žlugimo. Po to jų išradimą perėmė Egipto ir Mesopotamijos gyventojai.

Hetitai - lengvo kovos vežimo kūrėjai. Vežimai, padaryti iš medžio, turėjo ratus su stipinais, todėl buvo labai lengvi ir manevringi. Kiekviename vežime būdavo trijų žmonių įgula: vežėjas, šaulys ir skydininkas. Egiptiečių kovos vežime skydininko nebuvo, todėl šaulys privalėjo ne tik šaudyti, bet ir atmušinėti priešininko strėles ar ietis.

Hetitai garsėjo savo žirgais. Juos daug šerdavo ir treniruodavo. Per naktį žirgai nubėgdavo daugiau kaip 100 kilometrų. Nepamainomi žirgai, lengvi kovų vežimai ir geležiniai dirbiniai turėjo įtakos Hetitų valstybės galiai.

Ar hetitai - mūsų protėvių giminaičiai ?XIX a. pabaigoje kilęs susidomėjimas hetitais neaplenkė ir šviesiausių mūsų krašto žmonių. Dar 1899 m. Jonas Šliūpas knygoje "Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje" tvirtino, kad Mažosios Azijos tautos yra giminingos lietuviams tiek pat, kiek šiandien giminiuojasi lietuviai, žemaičiai, išmirę prūsai ir latviai. Jis dar gerokai anksčiau, nei mokslininkai pripažino hetitus indoeuropiečiais, įrodinėjo, jog Mažoji Azija yra indoeuropiečių protėvynė.

Hetitais domėjosi ir jų giminystės ryšius su lietuviais bandė atskleisti Jonas Basanavičius. Jis įrodinėjo, jog lietuviai esą tiesioginiai trakų-frygų palikuonys, o šie esą tiesioginiai hetitų giminaičiai. Trakai-frygai gyvenę Mažojoje Azijoje, todėl tenai, anot J. Basanavičiaus, buvusi ir lietuvių protėvynė. Jis teigė, kad trakų tauta yra garbinga ir kad ne kitos tautos, o būtent lietuviai yra jų ainiai.

J. Šliūpo, tvirtinusio, jog indoeuropiečių protėvynė esanti Mažojoje Azijoje, spėjimas nepasitvirtino, o

Hetitas medžioja liūtą IX a. pr. Kr.

apie J. Basanavičiaus teiginius vieningos nuomonės nėra. Aišku viena - hetitų ir lietuvių kalbos yra seniausios indoeuropiečių kalbos, panašios viena į kitą.

Klausimai ir užduotys:

1.Kodėl hetitų istorija imta domėtis tikXIXa. ?2.Apibūdinkite Hetitų valstybės gamtines sąlygas ir jų įtaką žmonių verslams?3.Kada susikūrė Hetitų valstybė? Kada ji žlugo ir kodėl?4.Koks hetitų vaidmuo pasaulio kultūros istorijoje?5.Ką teigė J. Šliūpas ir J. Basanavičius apie lietuvių ir hetitų giminingumą?

23. Žydai - Pažadėtosios žemės tauta

II tūkstantmetyje pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose, tarp Viduržemio jūros ir Jordano upės, apsigyveno semitų gentys. Matyt todėl, kad semitai persikėlė per Eufrato upę, juos imta vadinti hebrajais, kas reiškia iš anapus. Vėliau jie buvo pavadinti žydais.

Kelionė į Pažadėtąją žemęAnkstyvasis žydų istorijos laikotarpis aprašytas Biblijoje. Joje sakoma, jog kartą Viešpats taręs Abraomui: "Išeik iš savo žemės ir iš savo tėvų namų ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu". Abraomas paklausęs jo ir apleidęs gimtąjį Ūro miestą Pietų Mesopotamijoje. Kartu su artimaisiais jis išėjęs ieškoti Pažadėtosios žemės. Gyvuliais vedini jie patraukę derlingomis lygumomis vakarų kryptimi.

Po ilgų klajonių Abraomas pasiekęs Kanaano kraštą prie Viduržemio jūros. Viešpats liepęs jam čia įsikurti. Po kiek lai­ko Abraomas susilaukęs sūnaus Izaoko, o šis - Jokūbo. Pastarasis kartą susigrūmęs su Viešpaties siųstu angelu ir dėl to buvęs pramintas Izraeliu, t. y. kovojusiu su dievu. Jo palikuonis imta vadinti izraelitais.

Apie XVII a. pr. Kr. Kanaane kilo badas. Žmonės patraukė

į Egiptą, kur netrūko nei vandens, nei maisto. Iš pradžiųegiptiečiai palankiai žiūrėjo į atvykėlius. Ilgainiui faraonai pavertė žydus savo vergais, kurie Ramzio II laikais buvo ypač engiami.

Nepatenkinti savo dalia izraelitai XIII a. pr. Kr. pabėgo iš Egipto. Mozės vedami, jie perėjo per Raudonosios jūros įlanką ir atsidūrė Sinajaus pusiasalio dykumose. Čia, pasak Biblijos, ant Sinajaus kalno, Mozė susitikęs su Viešpa­čiu. Dievas davęs jam dvi akmenines plokštes su 10 įsakymų, kuriuos žydai vežiojęsi su savimi Sandoros skrynioje.

Po ilgų klajonių Mozė atvedė izraelitus į Viešpaties Pažadėtąją žemę.

Kanaano užkariavimasŽydams išsikėlus į Egiptą, Kanaane apsigyveno kitos tautos. Kanaaniečiai savo miestus apjuosė storomis

sienomis ir apsiginklavo. Grįžę iš Egipto nelaisvės, izraelitai suprato, jog jų nenugalės. Pasukę atgal į dykumą, žydai išgyveno joje dar keturis dešimtmečius, kol užaugo ir sutvirtėjo nauja jų karta Klajonių pabaigoje susenęs Mozė mirė. Jį apraudoję izraelitai perėjo Jordano upę ir maždaug 1250 m. pr. Kr. įžengė į Viešpaties Pažadėtąją žemę.

Iš pradžių įsiveržėliai kūrėsi mažiau apsaugotose Kanaano aukštumose. Ilgainiui, užimdami vieną miestą po kito, atkovojo derlingas lygumas. Pusiau klajokliai izraelitai tapo sėslūs ir pradėjo verstis žemdirbyste.

Žydai įsikūrė Pažadėtoje žemėje kaip tik tuo laiku, kai Egipto ir Hetitų imperijos silpnėjo ir žlugo. Dėl to apie 200 metų izraelitai didelių pavojų nepatyrė. Jų giminių sąjungai vadovavo išmintingi vyrai, vadinami teisėjais.

XII a. pr. Kr. iš Viduržemio jūros pusės ėmė veržtis karingieji filistiečiai. Izraelitams reikėjo stiprios valdžios, kuri suvienytų gimines ir vadovautų kovai su priešais. Tokiomis aplinkybėmis, kaip teigiama Biblijoje, žydai paprašė paskutinį teisėją Samuelį paskirti jiems karalių. Juo tapo Saulius.

Izraelio karalystė ir jos valdovaiMaždaug 1020-922 m. pr. Kr. Izraelį valdė trys sumanūs karaliai: Saulius, Dovydas ir Saliamonas. Jų karalysė, vadinama Izraeliu, tapo nors ir nedidele, bet stipria valstybe.

Saulius daug kariavo su filistiečiais (dėl jų kraštą imta vadinti Palestina). Kai viename mūšyje karalius žuvo, jo įpėdiniu tapo Dovydas. Jis taip pat sėkmingai kariavo: sutriuškino filistiečius, pri­jungė keletą kaimyninių karalysčių. Ryžtingu puolimu Dovydo kariai užėmė Jeruzalę, kanaaniečių miestą. Miestas buvo labai gerai apsaugotas. Jo gyventojai gyrėsi, kad miesto tvirtovės sienas gali ginti net akli ir luoši kariai. Karalius Dovydas Jeruzalę padarė sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią. Jis surašė šalies gyventojus.

Valdant Dovydo sūnui Saliamonui, Izraelio karalystė sulaukė aukso amžiaus. Jis buvo išmintingas valdovas. Gandai apie jo išmintį sklido toli už karalystės sienų.

Saliamono laikais vyko prekyba su kitais kraštais. Jeruzalę puošė keletas rūmų ir dievo Jahvės šventykla, kurios laukinės sienos buvo iš akmens, o vidus - iš kedro medžio, išpuošto sidabru ir auksu. Statė ją įgudę meistrai iš Finikijos.

Didelėms statyboms reikėjo lėšų. Didėjo mokesčiai, todėl augo gyventojų nepasitenkinimas, ypač šiaurinėje, derlingesnėje, karalystės dalyje. Po Saliamono mirties 922 m. pr. Kr. čia kilo sukilimas ir karalystė suskilo į dvi mažesnes karalystes.

Nesantaikos ir neramumų šimtmečiaiŠiaurinėje dalyje susikūrė Izraelio karalystė su sostine Samarija, o pietinėje dalyje - Judėjos karalystė su sostine Jeruzale. Karalystės skilimas buvo viena didžiausių nelaimių žydų tautos istorijoje. Abi karalystes silpnino vidaus nesutarimai. Siekdamos pranašumo, jos kariavo tarpusavyje ir net prašė pagalbos iš svetur. Judėjos karalystė pasikvietė asirus. 721 m. pr. Kr. jie užėmė Izraelio karalystę ir jos gyventojus išvarė į Mesopotamiją, kur šie susimaišė su daugybe vietos genčių.

Judėja gyvavo iki 586 m. pr. Kr., kol Babilono karalius Nabuchodonosoras užėmė Jeruzalę, ją sugriovė, o žmones paėmė į nelaisvę.

Po kelių dešimtmečių naujasis Mesopotamijos valdovas, persų karalius Kyras leido žydams grįžti į tėvynę. Vieni sugrįžo, kiti liko Babilone. Tačiau ramaus gyvenimo Palestinoje nebuvo. IV a. pr. Kr. ją užvaldė graikai ir makedoniečiai, o l a . pr. Kr. ji atiteko romėnams. Daugiau nei po 100 metų žydai pa­bandė išsivaduoti. Romėnų kariuomenė 70 m. pr. Kr. žiauriai numalšino sukilimą: daug gyventojų kovodami žuvo, Jeruzalė ir jos garsioji šventykla buvo sugriauta. Tūkstančiai žydų pateko vergijon ir buvo išvaryti į kitas Romos imperijos sritis.

Klausimai ir užduotys:

Judėjai Egipto nelaisvėje (dailininkas E. Pointeris)

1.Kuriame šaltinyje aprašytas ankstyviausias žydų istorijos laikotarpis?2.Kodėl žydai vadinami Pažadėtosios žemės tauta?3.Su kuriomis didžiosiomis tautomis susidūrė žydai? Kokiomis aplinkybėmis tai vyko?4.Ką reiškia šie žodžiai: hebrajai, izraelitai, žydai, filistiečiai, Kanaanas, Palestina?5.Kodėl Izraelio karalystės laikotarpis vadinamas "aukso amžiumi"?

24. Žydų tikėjimas. Biblija

Žydai neturėjo tokios politinės galios, kaip egiptiečiai, hetitai, asirai ar babiloniečiai. Juos išgarsino tikėjimas. Skirtingai nuo anksčiau gyvavusių ir tuometinių tautų, žydai garbino vieną dievą. Jie buvo monoteistai (pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio mono, reiškiančio vienas, ir theos - dievas). Per šimtmečius žydai surašė knygų knygą - Bibliją.

Jahvė - vienintelis ir visagalis DievasŽydų religija, kitaip dar vadinama judaizmu, formavosi šimtmečiais. Pradžių pradžia laikomas įvykis, kai Viešpats liepė palikti Abraomui savo žemę ir gimtuosius namus ir iškeliauti į svetimą šalį. Abraomas ir jo palikuonys tikėjo Dievą ir išskyrė jį iš daugybės kitų. Tuometinės Artimųjų Rytų tautos garbino daugybę dievų ir įsivaizdavo juos kaip žmones, tik galingesnius. Žydų Dievas buvo kitoks - vienintelis ir visagalis. Jis buvo laikomas pasaulio kūrėju ir valdovu.

Skirtingai nuo mesopotamiečių dievų, kurie "gyvendavo" tam tikrose vietose, žydų Dievas buvo visur. Dėl to izraelitai garbino jį visur, kur apsigyvendavo ar tik sustodavo.

Biblijoje sakoma, jog Viešpats visuomet globojo žydus, išklausydavo jų skundų ir patardavo jiems. Dievas įpareigojo Mozę išvesti tautiečius iš Egipto nelaisvės. Būtent Mozei jis pasakė savo vardą - Jahvė, reiškiantį aš esu.

Ant Sinajaus kalno, kaip liudija Biblija, Viešpats sudarė sutartį (arba sandorą) su pabėgusiais iš Egipto žydais. Jie įsipareigojo pripažinti Jahvę vieninteliu Dievu, jį garbinti ir laikytis jo įsakymų. Viešpats paskelbė izraelitus savo tauta, pažadėjo ją saugoti ir globoti.

Dešimt Dievo įsakymų laikomi judaizmo pagrindu.

Tikėjimo sergėtojaiSuirus politinei žydų vienybei, prasidėjo jų tarpusavio vaidai. Žydai nesilaikė Dievo įsakymų. Tuomet pasigirdo raginimai atgailauti ir likti ištikimais Viešpačiui. Tai buvo pranašų balsai. Jie laikė save Dievo pasiuntiniais, turinčiais neleisti žydams nuklysti nuo tikrojo tikėjimo.Pranašai skyrėsi savo kilme ir išsilavinimu. Šie drąsūs žmonės vieningai pasisakė prieš neteisybę, prieš silpnų ir vargingų žmonių išnaudojimą. Žinomi - Izaijas ir Jeremijas - griežtai perspėjo žmones, kad Dievas

nubaus juos už godumą, nedorumą ir kitų dievų garbinimą. Kai žmones ištikdavo nelaimės, pra­našai suteikdavo jiems vilties sulaukti ramaus gyvenimo. Izaijas, numatydamas Judėjos žlugimą, pranašavo ateisiant laiką, kai visos tautos gyvens draugiškai.

Mūsų laikais prie Jungtinių Tautų Organizacijos pastato Niujorke yra iškalti Izaijo žodžiai - pranašystė apie taiką visoje žemėje: "Ir jie pasidarys žagres iš savo kalavijų ir pjautuvus iš savo iečių. Nė viena tauta nebekels kardo prieš kitą ir daugiau nebesimokys kariauti".

Biblija - knygų knygaŽydai surašė visiems žinomą, labiausiai pasaulyje skaitomą knygą. Ji vadinama Biblija, kas, išvertus iš graikų kalbos, reiškia knygos.

Biblija nėra paprasta, vientisa knyga. Iš tikrųjų ji - 66 knygų rinkinys. Vienos jų yra gana storos, kai kurios - plonos, vienos - labai senos, kitos - ne tokios senos. Bibliją sudaro dvi svarbiausios dalys: viena vadinama Senuoju Testamentu, o kita - Naujuoju Testamentu.

Senąjį Testamentą sudaro pirmosios 39 knygos. Jose aprašomi įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo. Šias knygas žydai laiko šventomis.

Senojo Testamento knygų autoriais laikomi Dievo įkvėpti ir išrinkti žmonės: Mozė, teisėjai, karaliai, pranašai. Šios knygos tokios senos, kad apie jų atsiradimą žinoma labai nedaug. Aišku tai, jog knygos surašytos senosiomis žydų kalbomis - hebrajų ir aramėjų. Vėlesniais amžiais jas surinko, perrašė ir sutvarkė judaizmo žinovai.

Naująjį Testamentą sudaro likusios 27 knygos. Jos surašytos graikų kalba I - II a. Jose rašoma apie krikš­čionybės atsiradimą ir paplitimą. Šias knygas šventomis laiko visi krikščionys. Judėjai Naujojo Testamento nepripažįsta.Biblijos, kitaip dar vadinamos Šventuoju Raštu, reikšmė įvairiapusė. Pirmiausia - tai religinė knyga, bet kartųjį yra ir pasaulinės literatūros kūrinys. "Knygų knyga" taipogi yra svarbus šaltinis žmonijos

Tora - penkios pirmosios Senojo Testamento knygos

senovei pažinti.

Praeities liudytojaVisais laikais Biblija domino istorikus. Ji buvo rašoma penkiolika šimtmečių (nuo XIII a. pr. Kr. iki II a. po Kr.), tačiau iš tikrųjų šis laikotarpis daug ilgesnis, nes Biblija surašyta remiantis ankstesniais žodiniais pasakojimais. Šventasis Raštas yra svarbus žinių šaltinis apie Artimųjų Rytų tautų senovę. Nors jame daugiausiai pasakojamą apie žydus, Dievo išrinktąją tautą, tačiau iš jo daug sužinome ir apie egiptiečius, babiloniečius, asirus, finikiečius, romėnus ir kt. Šventajame Rašte atsispindi tikėjimo istorija.

Vis dėlto Biblija nėra istorijos metraštis. Joje pasitaiko netikslumų apibūdinant kai kuriuos žmones, aprašant įvykius. Klaidų įveldavo Biblijos perrašinėtojai. Norėdami sužinoti tiesą, istorikai turi palyginti atskiras Šventojo Rašto ištraukas. Kartais jas reikia palyginti su kitais rašytiniais šaltiniais arba archeologinių tyrinėjimų duomenimis. Taigi Biblija tampa svarbiu istoriniu dokumentu.

Biblijos kelias į LietuvąNegreit ir ne visa iš karto Biblija pasiekė Lietuvą. Ilgą laiką jos gimtinę ir mūsų kraštą skyrė ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir skirtingi tikėjimai.

Šiandien yra žinoma, kad XVI a. pradžioje Lietuvoje buvo domimasi Biblija. Ji buvo lietuviškai aiškinama mokyklose. Jos ištraukas į lietuvių kalbą išvertė reformacijos veikėjai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. 1547 m. Martynas Mažvydas jas paskelbė "Katekizme". Šventojo Rašto ištraukos buvo verčiamos iš vokiečių, kartais iš graikų kalbų. XVIII a. sulaukta viso jos vertimo. XX a. pradžioje labiausiai naudotasi vyskupo Juozapo Skvirecko, o dabar - Antano Rubšio vertimu.

Mūsų dienomis pripažinimo susilaukė ir Šventojo Rašto tyrinėtojo kunigo profesoriaus A. Rubšio darbai: 3 dalių knyga "Raktas į Senąjį Testamentą" ir 2 dalių knyga "Raktas į Naująjį Testamentą". Knygose aiškinama, kaip atsirado Biblija, kokie įvykiai joje yra aprašyti ir kaip tai reikia suprasti.

Klausimai ir užduotys:

1.Kuo žydų religija skyrėsi nuo kitų tuometinių religijų?2.Kokį vaidmenį žydų tikėjime ir gyvenime atliko pranašai?3.Kas yra Biblija? Iš ko ji sudaryta? Namuose arba bibliotekoje suraskite Bibliją. Kitą pamoką papasakokite, kaip ji atrodo.4.Kodėl Biblija svarbi judėjams ir krikščionims? Kuo j i vertinga istorikams?

Dešimt Dievo įsakymų, duotų žydams prie Sinajaus kalno

Aš esu Viešpats, tavo Dievas, išvedęs tave iš Egipto, kur tu vergavai.•Negarbink kitų dievų, tiktai mane vieną.•Nesidaryk stabo ir nė jokio atvaizdo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ar žemai ant žemės, arba

kas žemiau jos vandenyse. Nesilenk jiems ir negarbink jų, nes aš esu Viešpats, tavo dievas, ir neapkenčiu varžovų.

•Netark mano vardo be reikalo, nes aš, Viešpats tavo Dievas, būsiu rūstus visiems, kas ims mano vardą be reikalo minėti.

•Laikykis šabo ir jį švęsk. Šešias dienas dirbk, o septintoji tebūnie poilsio diena, skirta tik man.•Gerbk savo tėvą ir savo motiną, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią tau duodu.•Nežudyk.•Nesvetimoteriauk.•Nevok.•Nieko neteisingai neapkaltink.•Negeisk savo artimo namų, negeisk jo žmonos, jo vergų, jo galvijų, jo asilų nei jokių kitų jam

priklausančių daiktų

25. Finikiečiai -jūrų pirkliai, keliautojai ir išradėjai

Finikiečiai nesukūrė stiprios valstybės ar galingos imperijos, tačiau jų įnašas į žmonijos laimėjimų aruodą yra ne mažiau reikšmingas nei kitų senovės tautų.

Kraštas tarp jūros ir kalnųFinikija buvo vadinamas siauras žemės ruožas rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Rytinę ir vakarinę jos sieną nužymėjo pati gamta: vakaruose buvo Viduržemio jūra, o rytuose - Libano kalnai. Atstumas nuo kalnų iki jūros svyruoja nuo keliolikos iki keliasdešimt kilometrų. Vietomis uolėti iškyšuliai sminga tiesiog į jūrą.

Žemė kalnų slėniuose nebuvo derlinga, tačiau žemdirbystė buvo gerai išvystyta. Kiekvienas žemės sklypelis buvo įdirbtas.

Didžiausias Finikijos gamtos turtas buvo mediena. Miškinguose kalnuose žaliavo pušys, eglės, kiparisai ir kedrai. Iš Egipto ir Mesopotamijos buvo vykstama į Finikija tos vertingos žaliavos. Kedrų mediena buvo naudojama laivams, rūmams, šventykloms statyti.

Jūros pakrantėje išaugo miestai. II tūkstantmečio pradžioje žymiausi miestai buvo Sidonas ir Tyras. Jie pastatyti ant uolėtų iškyšulių taip, kad turėtų du uostus: pietinį ir šiaurinį. Jais naudotasi atsižvelgiant į vėjo kryptį ir metų laiką. Kai kurie finikiečių miestai buvo įkurti arti krantų esančiose salelėse.

Palyginti nedidelėje Finikijoje susisiekimas sausuma buvo keblus dėl kalnų. Siaurame pajūrio ruože įsikūrusius miestus buvo lengviau pasiekti laivais, todėl dauguma finikiečių tapo jūreiviais.

Finikija sudarė atskiri nepriklausomi miestai. Jie valdė aplinkines sritis. Miestai ypač išaugo ir jųgalia sustiprėjo II tukstantmečio antrojoje pusėje.Tuo metu du galingiausi kaimynai - Egipto ir Hetitų karalystės - varžėsi tarpusavyje. Žlugus Hetitų valstybei, iškilo Finikija. Manoma, kad 1200 m. pr. Kr. -tikrosios finikiečių istorijos pradžia.

Prekyba — svarbiausias verslasFinikiečių verslams didelę įtaką darė gamtinės sąlygos. Stokodami žemės ir gamtos turtų, jie vertėsi žvejyba ir prekyba. Pirkliai vežė iš savo krašto žuvį, vyną, alyvmedžių aliejų, medieną. Ypač didelę paklausą turėjo audiniai, finikiečių nudažyti purpurine spalva. Tam tikslui iš jūros dugno reikėdavo iš­griebti kriaukles. Iš kiekvieno moliusko, padžiovinto prieš saulę, būdavo išspaudžiamas lašelis brangaus skysčio. Juo nudažyti drabužiai įgydavo įvairius purpurinės spalvos atspalvius. Tokie rūbai buvo labai brangūs, todėl juos įsigydavo tik patys turtingiausi žmonės.

Iš kitų kraštų į Finikiją gabendavo varį, sidabrą, auksą, šviną, o vėliau ir geležį. Vietos meistrai apdirbdavo metalus. Gaminius pirkliai parduodavo egiptiečiams, žydams, graikams, Mesopotamijos gyventojams.

Viduržemio jūros šalyse didelę paklausą turėjo finikiečių stiklo dirbiniai. Puošnūs indai ir įvairūs papuošalai buvo gaminami iš tamsaus, nepermatomo, arba spalvoto, skaidraus, stiklo. Finikiečiai prekiavo

Finikiečių pirkliai siūlo purpurinės spalvos audinius.

ir vergais.

Jūrų pirklių kelionės ir kolonijosFinikiečiai buvo gabiausi to meto jūreiviai. Jie statė kelių tipų laivus: tolimoms kelionėms - didelius ir tvirtus, o netolimam plaukiojimui - panašius į žvejų valtis. Nuo Finikijos iki Egipto, įveikdami jūros sroves, jais nuplaukdavo per 8 ar 10 dienų. Atgal plaukdami sugaišdavo vos kelias dienas. Statė finikiečiai ir karinius laivus. Juos naudojo krovininių laivų apsaugai.

Finikiečiai plaukiojo jūromis, ieškodami naujų kraštų, kuriuose galėtų pelningai išmainyti atsivežtas prekes. Pirmiausia jie išvystė prekybą Viduržemio jūroje. Egėjo jūra išplaukdavo į Juodąją. Šiaurinėje Adrijos pakrantėje prekes mainydavo į gintarą, atgabentą iš Baltijos pajūrio.

Iš pradžių finikiečių pirkliai svetimuose kraštuose ilgai neužtrukdavo. Vėliau pradėjo ten steigti kolonijas. Vien tik šiauriniame Afrikos krante jų priskaičiuojama beveik 300. Žymiausia iš jų Kartagina (finikietiškai - Naujasis miestas)., įsteigta išeivių iš Tyro miesto IX a. pr. Kr.

Vėliau Kartagina tapo prekybos centru vakarinėje Vi­duržemio jūros dalyje ir galinga jūros valstybe.

Per Gibraltaro sąsiaurį finikiečių laivai išplaukdavo į Atlanto vandenyną. Plaukdami šiaurės kryptimi, jie pasiekdavo Britaniją. Toliau plaukdami pasiekdavo Baltijos jūrą ir jos rytinį krantą. Čia ieškodavo gintaro, kuris buvo laikomas brangenybe, turinčia gydomosios galios.

Finikiečių jūrininkų kelionės Raudonąja jūra minimos Biblijoje. Čia apie 600 m. pr. Kr. prasidėjo pati ilgiausia ir rizikingiausia kelionė aplink Afriką. Ji truko 3 metus. Viduramžių keliautojai tik po 2100 metų pakartojo finikiečių žygdarbį.

Abėcėlės išradėjai ir platintojaiGerai organizuota prekyba privertė finikiečius sukurti abėcėlę. Šis finikiečių išradimas buvo svarbus žmonijai.

Pirkliai, lankydamiesi įvairiuose kraštuose, nuolat privalėjo žymėtis prekes, užsirašinėti užsakymus. Jiems reikėjo daug rašyti, tačiau dantiraštis arba hieroglifai tam netiko. Įsiminti daugybę ženklų, iš kurių kiekvienas turėjo kelias reikšmes, pirkliams buvo pernelyg sudėtinga. Laikyti raštininkus jiems buvo per brangu, be to, būtų tekę dalytis su jais prekybos paslaptimis. Dėl to finikiečiai I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje išrado abėcėlinį raštą. Jį sudarė 22 ženklai, vien tik priebalsės. Kiekvienas ženklas turėjo savo pavadinimą ir reiškė ne žodį, ne skiemenį, bet vieną garsą.

Savo išradimą finikiečiai keliaudami išplatino po visą Viduržemio jūros pasaulį. Vėliau graikai ir romėnai, pakeitę finikiečių ženklus ir pridėję 4 papildomus, sukūrė savo abėcėlę. Iš jų abėcėlę perėmė kitos Europos tautos.

Klausimai ir užduotys:1.Ar Finikijos gamtinės sąlygos darė įtaką vietos gyventojų verslams?2.Kodėl finikiečiai vadinami jūrų pirkliais? Kuo jie prekiavo?3.Finikiečiai prekiavo Baltijos gintaru. Kur jo įsigydavo?4.Kodėl finikiečiai išrado abėcėlę? Kokią tai turėjo reikšmę?5.Perskaitykite V. Jano knygą "Finikiečių laivas" (K., 1990).

Tyro miesto moneta su delfino ir moliusko atvaizdu

Finikiečių laivas

26. Daugiatautė Persijos imperija

Persijos imperija dydžiu pranoko iki tol buvusias. Pirmą kartą istorijoje ji apjungė visas Senovės Rytų tautas. Tai įrodo, jog įmanoma sukurti didžiulę imperiją, kurioje klesti pagarba kitoms tautoms ir išmintingai valdymą.

Senovės iraniečiai: medai ir persaiII tūkstantmetyje pr. Kr. į rytus nuo Mesopotamijos apsigyveno indoeuropiečiai arijai. Nuo žodžio arijai kilo krašto pavadinimas - Iranas.

Siaurinėje Irano plokščiakalnio dalyje įsikūrė medų gentys, o pietinėje -persų. Derlingos žemės čia buvo nedaug, todėl svarbiausias verslas buvo gyvulininkystė. Kalnuose buvo gausu geležies, vario, marmuro, brangiųjų akmenų. Atsirado miestų, kurie tapo ūkiniais centrais. Gentys jungėsi į smulkias karalystes. Vėliau iš jų išaugo dvi stambios karalystės - Persų ir Medų.

VII a. pr. Kr. Medų karalystė buvo stipresnė. Ji prisijungė Persiją ir padėjo babiloniečiams nuversti viešpatavusius asirus, perimdama jų anksčiau valdytos teritorijos dalį. VI a. pr. Kr. viduryje Persija iškilo.

Persų karalystė tampa imperijaPersų karalystė sustiprėjo valdant Kyrui II. Tuo metu Artimuosiuose Rytuose gyvavo keturios didelės valstybės: Midija, Lydija, Babilonas ir Egiptas.

550 m. pr. Kr. persai nukariavo kaimyninę Midiją, o po to - turtingą Lydijos -karalystę Mažojoje Azijoje. Jos karalius

Krezas turėjo tiek turtų, kad net iki mūsų dienų išliko prie­žodis: "Turtingas kaip Krezas". 539 m. pr. Kr. Persijos kariuomenei pasidavė Babilonas.

Karaliaus Kyro kilnumas buvo viena iš jo karinių pergalių priežasčių. Kuomet persųkariuomenė įžengdavo į nukariauto krašto miestą, ji neplėšikaudavo, nesukeldavo gaisrų. Karalius neliepdavo išgriauti šventyklų, bet apsilankęs jose pagarbindavo vietos dievus. Nedrausdavo laikytis papročių.

Žinodami taikų Kyro būdą, babiloniečiai be kovos atvėrė miesto vartus. Dė­kodamas už lengvai pasiektą pergalę, Persijos karalius pašlovino svarbiausią Babilono dievą Marduką. Karalius kilniai pasielgė su babiloniečių nelaisvėn patekusiais žydais. Leido jiems grįžti į Jeruzalę ir atstatyti savo miestą. Įsakė grąžinti žydams iš Jeruzalės šventyklos pagrobtus daiktus.530 m. pr. Kr. Kyras mūšyje žuvo. Jo sūnus Kambizas buvo žiauresnis už tėvą. Jis niekino kitų tautų papročius

ir tikėjimą. Kambizas užkariavo visą Egiptą ir praplėtė imperiją. Po 8 metų jis mirė. Didžiulėje valstybėje prasidėjo sukilimai.

Kambizo įpėdiniu tapo Darijus I, buvęs karaliaus asmens sargybinis. Jis numalšino sukilimus ir grąžino tvarką visoje imperijoje. Surengė karo žygių į rytus. Užkariavo kalnuotąjį Afganistaną ir pasiekė Indo upės slėnį. Imperija buvo didžiulė kaip niekada.

Išmintingas imperijos valdymasDarijus I išsiskyrė iš daugelio

tuometinių valdovų. Išmintingai jis valdė milžinišką imperiją, kuri net 30 kartų buvo didesnė už dabartinę Lietuvą!

Karalius valstybę padalijo į 20 provincijų, atsižvelgdamas į vietos žmonių religiją, kalbą ir papročius. Kiekvieną provinciją valdė karaliaus paskirtas vie­tininkas, vadinamas satrapu. Provincijose valdovas skirdavo ir kariuomenės vadą bei mokesčių rinkėją. Norėdamas užsitikrinti saugumą ir tvarką, įkurdino satrapijose inspektorius, vadinamus karaliaus "ausimis ir akimis". Valdininkai sekė vienas kitą, kad būtų vykdomi visi karaliaus įsakymai. Vietos gyventojus prižiūrėjo iš kitų provincijų atsiųsti kareiviai. Jie nesuprato vietos kalbos, todėl gyventojai negalėjo patraukti jų į savo pusę.Kad išlaikytų vieningą imperiją, Darijus I įsakė nutiesti gerus kelius. Ypač svarbus buvo Karališkasis kelias, jungęs sostinę Sūzus su Sardais Mažojoje Azijoje. Maždaug 2500 kilometrų ilgio kelyje buvo pastatyta 111 stočių, kuriose buvo galima pailsėti ir pasikeisti arklius. Su skubiais pranešimais raiteliai vykdavo nesustodami, bet kokiu oru ir bet kuriuo paros metu.

Darijaus I laikais imta kaldinti auksines monetas. Tą patyrimą persai perėmė iš lydų. Monetas,kurių vienoje pusėje pavaizduotas šaulys, o kitoje - karaliaus atvaizdas, imta vadinti darikais. Pinigai palengvino prekybą. Prekiautojams nebereikėjo nei matuoti, nei sverti aukso ar sidabro.

Persija turėjo keturias sostines. Žiemą karalius gyveno Babilone, pavasarį -Sūzuose, netoli Persų įlankos. Po Babilono sugriovimo žiemos rezidencija tapo Sūzai. Pavasarį valdovas ir jo rūmų valdininkai persikeldavo į Ekbatanai. Vėliau šalies pietuose Darijus I pastatė naują sostinę - Persepolį.

Zaratustros mokymasIš pradžių iraniečiai garbino daugybę dievų. Apie 600 m. pr. Kr. persų pranašas Zaratustra ėmė skelbti mokymą apie piktas ir geras dvasias. Anot jo, geroms dvasioms vadovauja tiesos ir šviesos dievas Ahūra Mazda. Piktas dvasias valdo Arimanas - tamsos dievas. Zaratustra teigė, jog pasaulyje vyksta kova tarp gėrio ir blogio, abi pusės nori užvaldyti žmonių sielas. Tačiau pasaulio pabaigoje Ahūra Mazda ir jo gerosios dvasios nugalės. Ateis paskutinio teismo diena. Tiesos ir šviesos dievo šalininkai pateks į rojų, o Arimano, arba blogio, garbintojai bus nubausti.

Zaratustros mokymas suteikė viltį patiems žmonėms tvarkyti savo likimą,

Kyro kapavietė Pasargaduose

Persepolio miesto sienose pavaizduoti žmonės, nešantys duoklę karaliui.

kuris priklausė nuo kiekvieno žmogaus elgesio.Persijos karaliai po kelių amžių Zaratustros mokymą paskelbė visos imperijos religija. Ji neišnyko per

šimtmečius ir išliko net iki mūsų dienų.

Klausimai ir užduotys:

1.Kada ir kaip susikūrė Persijos imperija?2.Palyginkite Persijos ir Asirijos imperijų valdymą ir raskite keletą skirtumų.3.Persijos provincijų vietininkai vadinami satrapais. Sis žodis prigijo ir mūsųkrašte, tik turi kitokią prasmę. Sužinokite, kas Lietuvoje yra vadinamasatrapais? Kodėl ?4.Kuo Zaratustros mokymas skyrėsi nuo kitų tuometinių Rytų religijų?

27. Graikija iki graikų

Senovės Graikijos istorija prasideda nuo Egėjo arba Kretos ir Mikėnų civilizacijų. Apie Graikiją prieš graikus pasakoja nuostabios legendos bei archeologiniai kasinėjimai. Mokslininkai mano, kad Kretoje gyveno ne graikų gentys. Tikroji graikų istorija prasideda nuo achajų ir dorėnų genčių atėjimo į Balkanų pusiasalio pietus.Kraštas tarp jūrųGraikija - šalis Balkanų pusiasalyje. Pietinę Balkanų pusiasalio dalį skalauja Viduržemio jūra, vakarinę - Jonijos jūra. Balkanų ir Mažosios Azijos Knoso rūmai Kretoje.

Rekonstrukcija. Į rūmusvedė kelias tiltu, nutiestu

per Hairato upelį

pusiasalius skiria Egėjo jūra. Balkanų pusiasalio pakrantė labai raižyta. Gamta pačią Graikiją padalijo į tris dalis: pietinę, vidurinę ir šiaurinę. Vidurio ir Šiaurės Graikiją senovėje jungė vienintelis kelias per Termopilų perėją, o Pietų Graikiją, vadinamą Peloponesu, nuo Vidurio Graikijos skyrė jūrų įlankos ir jungė siaura sąsmauka. Raižyti krantai ir net plaustu ar valtimi nesunkiai pasiekiama Mažoji Azija sudarė sąlygas žvejybai, laivybai ir prekybai. Kalnagūbrių virtinės trukdė plėtoti žemdirbystę, bet šiltas, sausas klimatas leido vystyti sodininkystę, vynuogininkystę, auginti avis. Kadangi Graikijoje buvo gausybė įvairių rūdų ir statybinių medžiagų, ypač klinčių ir marmuro, čia klestėjo metalų apdirbimas ir statyba.Kretos civilizacija

VI tūkstantmetyje pr. Kr. Egėjo jūros salose ir Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje apsigyveno žemdirbių tautos, atėjusios iš Mažosios Azijos. Jos sukūrė seniausią Europoje Mino civilizaciją Kretos saloje, kuri gyvavo III - II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje. Apie ją daug pasako archeologiniai radiniai. Kretos gyventojai dirbo derlingą žemę, augino kviečius, medžiojo, žvejojo, prekiavo be veik visose Viduržemio juros pakran­tėse. Jie turėjo raštą.

XIX a. pabaigoje Knose archeologai pradėjo kasinėti karaliaus Mino rūmų griuvėsius. Rūmų plotas buvo 16 000 m2. Tai buvo ištisas dviejų, o gal trijų ar net keturių aukštų patalpų kompleksas su paradiniais ir gyvenamaisiais kambariais, koridoriais, sandėliais, įvairiomis ūkinėmis patalpomis. Apatinius aukštus apšviesdavo specialūs šuliniai. Rūmai turėjo vandentiekį ir kanalizaciją. Patalpų sienos buvo tinkuotos ir dažytos. Karalių kambarių sienas puošė freskos, kuriose buvo pavaizduota scenos iš rūmų gyvenimo, augalai, gyvūnai. Rūmams tarnaujantys amatininkai, darbininkai, tarnai, vergai buvo įrašyti į sąrašus molinėse lentelėse. Karaliai turėjo nemažą laivyną ir sausumos armiją. Kretos valdovas buvo ne tik karalius, bet ir žynys. Kretai priklausiusios užjūrio teritorijos mokėjo duoklę.

Svarbiausia kretiečių dievybė buvo moteris - Motina, Didžioji deivė, laikanti abiejose rankose po gyvatę. Šventieji simboliai — jautis ir dviašmenis kirvis - rasti Knoso rūmuose.

Apie 1450 m. pr. Kr. išsiveržęs ugnikalnis sunaikino Kretos miestus. Bet tai nebuvo vienintelė Kretos civilizacijos žlugimo priežastis. Maždaug II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje iš Peloponeso į Kretą įsiveržė achajų gentys ir galutinai sužlugdė senąją civilizaciją.Atlantidos paslaptisKretos civilizacijos žlugimą mokslininkai sieja su ugnikalnio išsiveržimu Teros - Santorine saloje, kuri yra 110 kilometrų į šiaurę nuo Kretos salos. Tai viena iš įdomiausių paslapčių žmonijos istorijoje. Kai kurie tyrinėtojai Kretą laikė Atlantidos liekana. Anot graikų filosofo Platono, Atlantida - tai didžiulė sala ar netgi žemynas, kuriame gyveno atlantai. Tai buvo aukštos kultūros, turtinga, karinga tauta, turėjusi galingą valstybę ir prekiavusi su kitais kraštais. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės tryško šaltas ir šiltas šaltiniai, buvo daug metalų, kuriuos atlantai ypač vertino. Atlantidos upėse ir ežeruose veisėsi daug žuvų, kalnuose ir lygumose ganėsi daug žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, kuris duodavo maisto, gėrimo ir kvapnaus aliejaus. Atlantida žavėjo miestais su nuostabiomis šventyklomis, rūmais, uostais ir laivų statyklomis, pirtimis, baseinais. Atlantai užrūstino dievus, todėl jie salą nuskandino.

Mikėnų civilizacijaMaždaug nuo 1600 m. pr. Kr. Graikijoje įsitvirtino achajų gentys. Jų centru tapo Mikėnų miestas Peloponese. Achajai statydavo tvirtoves ant kalvų ir apjuosdavo aukštomis sienomis. Tokie įtvirtinimai buvo vadinami akropoliu. Akropolyje buvo karaliaus rūmai su tarnų, karių ir amatininkų namais bei dirbtuvėmis. Kai kuriuose mikėniečių miestuose rasta molinių lentelių su prekių ir gyventojų sąrašais. Raštą, pridėję kai kuriuos ženklus, jie perėmė iš Kretos gyventojų. Mikėniečiai aktyviai prekiavo su Viduržemio jūros rytinės pakrantės gyventojais. Archeologų rasti prabangūs karalių kapai byloja apie aukštą amatų lygį

Karingi achajai apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį užkariavo Kretą. Paskutinis didžiulis achajų karo žygis buvo į Trojos miestą Mažojoje Azijoje. XII a. pr. Kr. pabaigoje iš šiaurės užplūdę dorėnai per trumpą laiką užkariavo Mikėnų miestus, užėmė Egėjo jūros salas ir pasiekė net Mažąją Aziją.

Klausimai ir užduotys:

Pomirtinė auksinė kaukė,rasta karalių kapuose

Mikėnuose

1.Kuo ypatinga Graikijos geografinė padėtis?2.Kokie verslai buvo išvystyti Senovės Graikijoje? Kodėl?3.Kokios gentys apsigyveno Balkanų pusiasalio pietuose ir Egėjo jūros salose? Kada tai įvyko?4.Kokios valstybės III - II tūkstantmetyje pr. Kr. gyvavo Senovės Rytuose?

28. Tamsieji šimtmečiaiDorėnams užkariavus achajų miestus, išnyksta Mikėnų - Kretos pasaulis. Maž­daug 1100 m. pr. Kr. graikų istorijoje prasideda laikotarpis, apie kurį mažai žinoma. Mokslininkai jį vadina tamsiaisiais šimtmečiais.

Graikija I tūkstantmečio pr. Kr. pradžiojeKai XII a. pr. Kr. gausios dorėnų gentys pradėjo keltis iš šiaurinių pusiasalio sričių į pietines, achajai neįstengė pasipriešinti. Dorėnai turėjo geležinius gin­klus, o achajai - bronzinius. Savo nepriklausomybę išlaikė tik Atiką. Dorėnai, žinodami apie nederlingą Atikos žemę, ją aplenkė.

Užkariautojai apsigyveno pietinėje Balkanų pusiasalio dalyje. Žemė pri­klausė bendruomenei. Sklypus bendruomenės nariai gaudavo burtų keliu. Juose augino miežius, daržoves, vynuoges, alyvmedžius, ganė gyvulius. Genčių vyresnieji valdė didelius žemės sklypus. Buvo daug keliaujančių amatininkų. Net bazilėjai mokėjo kai kuriuos amatus. Paplito balniaus, dailidės, puodžiaus, odininko, audėjo ir kiti amatai.Karo ir taikos, karo vado rinkimų klausimai buvo sprendžiami giminės ar

genties susirinkimuose.Bazilėjai turėjo vergų. Vergais tapdavo karo belaisviai, vergų vaikai, juos parduodavo

piratai ir kartais pirkliai. Vergai vyrai ganė gyvulius ir dirbo sode, o vergės moterys dirbo tarnaitėmis, audėjomis, malėjomis.

Trojos karas: prasimanymas ar tikrovė?Trojos karo istoriją papasakojo senovės graikų poetas Homeras savo poemose. Ilgą laiką mokslininkai galvojo, kad tai - poeto fantazija. 1870 m. archeologas Henrichas Šlimanas nuvyko į Mažąją Aziją ir pradėjo pirmus didelius archeologinius kasinėjimus. Su "Iliada" rankose, su topografiniu planu tartum matininkas jis matavo nuotolius, tikėdamasis nustatyti, kur galėjusi būti Troja. Po didelių pastangų archeologas atrado Trojos miesto liekanas. Dar neįrodyta, ar Trojos karas iš tikrųjų buvo toks, kokį jį aprašė Homeras. Dabar mokslininkai mano, kad jis galėjo vykti apie 1240-1230 m. pr. Kr. H. Šlimano atkastiems miesto griuvėsiams - 3 000 metų, bet miestas buvo sugriautas ir perstatytas maždaug 8 kartus. Neabejotina, jog senovės graikai galėjo jį užpulti. Manoma, kad Homeras buvo aklas poetas, kilęs iš Jonijos. Jis gyvenęs VIII a. pr. Kr. Graikai labai gerbė poetą: net septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis jo tėvyne. Bet XVIII a. buvo suabejota, ar Homeras parašė garsiąsias poemas "Iliada" ir "Odisėja". Kiekviena poema yra užbaigtas labai meniškas kūrinys. Jose smulkiai ir įspūdingai aprašytas karinis ir taikus iki tol mažai žinomo Graikijos istorijos laikotarpio gyvenimas.

Troja kitaip dar vadinama Ilionu, todėl Homero poema vadinama "Iliada". Pagal legendą, Trojos karo priežastis buvo gražuolė Elena iš Senovės Graikijos miesto Spartos. Ji ištekėjo už Mikėnų karaliaus Agamemnono brolio. Bet deivė Afroditė pažadėjo Eleną Trojos karaliaus Priamo sūnui Pariui bei padėjo ją išsivežti. Agamemnonas suruošė didžiulį karo žygį į Troją, kad susigrąžintų Eleną. Dešimt metų graikai išlaikė apsupę Troją. Pagaliau Itakės valdovas Odisėjas sugalvojo gudrybę: graikai padarė didžiulį medinį arklį, kurį paliko prie miesto sienų, o patys atsitraukė. Trojėnai arklį įvilko į miestą. Naktį graikų kariai, pasislėpę arklio viduje, atidarė vartus. Troja buvo užimta ir sugriauta.

"Odisėjoje" pasakojama apie Trojos karo didvyrio Odisėjo grįžimą į namus. Jis užrūstino jūrų dievą Poseidoną ir už tai buvo pasmerktas dešimtį metų klajoti. Odisėjas patyrė įvairiausių nuotykių: susitiko su kiklopais, sirenomis, pabuvojo požemio karalystėje, bet sugebėjo grįžti į Itakės salą, kur dvidešimt metų jo laukė žmona Penelopė ir sūnus Telemachas.

Graikai gerbė Homerą ne tik kaip poetą, bet ir kaip pirmąjį filosofą bei mokytoją, kuris šlovino tėvynės meilę, ištikimybę, narsumą, pareigas dievams, ar­timiesiems, tėvynei.

29. Nepriklausomi miestai-valstybės

Seniausiais laikais Graikija nebuvo vieninga valstybė. Ją sudarė nepriklausomi miestai-valstybės. Nors vienus miestus nuo kitų skyrė gamtos kliūtys, gyventojai laikėsi panašių papročių, juos siejo ta pati religija ir kalba. Graikai save vadino helenais, o savo šalį - Helada.

Graikų poliai

Trojos arklio rekonstrukcija.

Homeras

Homeras

Apie VIII a. pr. Kr. Graikijoje buvo keli šimtai atskirų miestų - valstybių. Patys graikai juos vadino poliais. Polį sudarė miestas ir aplinkiniai kaimai. Miesto centre buvo turgaus aikštė, vadinama agora. Joje būdavo prekiaujama, vykdavo gyventojų susirinkimai. Aikštę supo miestiečių namai, amatininkų dirbtuvės, šventyklos. Miesto centre, dažniausiai ant kalvos, būdavo įtvirtinta miesto dalis, vadinama akropoliu.

Graikų poliai buvo maži. Daugumoje jų gyveno keli tūkstančiai gyventojų, rečiau - keliasdešimt tūkstančių. Labai retai valstybėlės gyventojų skaičius pranokdavo 100 000. Daugiausia gyventojų buvo Atėnuose, o didžiausias miestas pagal plotą buvo Sparta. Miestus graikai dažniausiai statydavo prie jūros. Jos pakrantėje įsirengdavo uostą.

Polių ūkis ir jų valdymasDauguma vietos gyventojų buvo valstiečiai, gyvenę pačiame mieste arba aplinkiniuose kaimuose. Slėniuose ir pakrančių lygumose jie augino kviečius, miežius, o kalnų atšlaitėse - vynuoges ir alyvmedžius. Iš vynuogių darė vyną, o iš alyvų spaudė aliejų. Kalnuotose vietovėse valstiečiai vertėsi gyvulininkyste: augino avis, ožkas ir karves. Derlingos žemės buvo nedaug, todėl dažnai ištikdavo badas. Vis daugiau žmonių traukdavo į miestus ir tapdavo amatininkais. Jie žiede puodus, gamino ginklus, statė laivus. Plečiantis amatams ir prekybai, miestai augo labai greitai. Ūkio vystymąsi spartino geležies naudojimas. Iš jos buvo gaminami įrankiai ir ginklai.

Polio gyventojai pagal teises ir turtinę padėtį susiskirstė į kelias grupes. Turtingi didikai buvo vadinami aristokratais. Jie save laikė didvyriu ir net dievų palikuonimis. Tai - geriausi kariai, svarbiausi polio gynėjai. Aristokratai ir dalis laisvųjų gyventojų buvo piliečiai. Piliečiais laikyti tik vyrai. Jie turėjo teisę įsigyti žemės, dalyvauti sprendžiant tautos reikalus, būti išrinktiems į valdžią bei tarnauti kariuomenėje. Tokių teisių neturėjo kiti laisvieji gyventojai -metekai bei moterys. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė vergai.

Kiekvienas graikų polis turėjo savo valdžią. Svarbiausiems valstybės reikalams spręsti sukviesdavo piliečius į Tautos susirinkimą. Nutarimus priimdavo balsų dauguma. Piliečiai iš savo tarpo išrinkdavo tarybą ir valdininkus. Jiems pavesdavo rūpintis valstybės reikalais laikotarpiu tarp piliečių susirinkimų. Dažniausiai šias pareigas užimdavo aristokratai.

Aristokratų įsigalėjimu ir jų savivale buvo nepatenkinti daugelis miestų -valstybių gyventojų. Tarpusavyje varžėsi ir patys aristokratai. Kartais vienam iš jų pavykdavo įveikti savo varžovus ir tapti vienvaldžiu valdovu. Jie buvo vadinami tironais. Tironus remdavo piliečiai, nes tik jie galėdavo apginti eilinius gyventojus nuo aristokratų savivalės. Daugelis jų imdavo piktnaudžiauti valdžia, todėl žodis tironija įgijo neigiamą prasmę.Didžioji graikų kolonizacija

Maždaug nuo VIII a. pr. Kr. daug graikų buvo priversti išvykti iš tėvynės. Keltis į tolimus kraštus juos vertė susiklosčiusios aplinkybės. Daugiausia žmonių išvykdavo neturėdami vilties įsigyti dirbamos

žemės sklypo. Gimtojoje šalyje jos ir taip buvo mažai, o gyventojų nuolat daugėjo. Kiti, patyrę pralaimėjimą politinėje kovoje, būdavo ištremiami arba patys išsikeldavo iš gimtojo polio. Treti išsiruošdavo kelionėn, tikėdamiesi pasipelnyti prekiaujant.

Tvirtais mediniais laivais nuplaukę šimtus ir net tūkstančius kilometrų, jūros pakrantėse įsteigdavo savo gyvenvietes. Jos vadinamos kolonijomis. Iš pradžių graikai kūrėsi šiaurinėje Egėjo jūros pakrantėje. Vėliau buvo kolonizuojama į vakarus palei šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę iki šiandieninės Prancūzijos ir Ispanijos. Kita pagrindinė graikų kolonizacijos kryptis - į pietus, į Šiaurės Afrikos pakrantę. Plaukdami rytų ir šiaurės kryptimis, jie įsteigė kolonijas Mažojoje Azijoje, o po to ir Juodosios jūros krantuose.

Ankstyvuoju kolonizacijos laikotarpiu graikai išvykdavo iŠ tėvynės nežinodami, kur įsikurs. Vėliau kiekvienas miestas susirasdavo vietovę, kur siųsdavo kolonistus. Toks miestas buvo vadinamas metropolija. Įsteigta kolonija tapdavo nepriklausoma nuo metropolijos. Atsirasdavo naujas graikų polis. Ilgainiui dalis kolonijų taip išaugo, jog įsteigė savo kolonijas.

Kolonistai savo miestą aptverdavo gynybine siena. Gyventojai vertėsi žemdirbyste, amatais, žvejyba ir prekiavo su metropolija. Prekybai palengvinti jie ėmė kaldinti monetas. Į Graikiją gabeno grūdus, metalus, vergus, o iš ten atsiveždavo amatininkų dirbinius. Prekiavo ir su vietos gyventojais. Tarpusavyje stengėsi sugyventi taikiai, nors tekdavo ir kariauti.

Kolonijų atsiradimas skatino amatų ir prekybos vystymąsi. Jų dėka turtėjo Graikijos poliai, o kitose šalyse plito graikų kultūra.

Senovės graiką monetos. Jose dažniausiai buvo vaizduojami dievai ir ją simboliai. Atėnų monetoje pavaizduota pelėda - deivės Atėnės simbolis.

30. Atėnų polis V - IV a. pr. Kr.Atėnų polis sustiprėjo graikų - persų karų metu. Spartus ūkio vystymasis buvo ir politinio Atėnų iškilimo priežastis. Atėnai tapo svarbiausiu Senovės Graikijos prekybos, amatų, meno bei mokslo centru.Žemės ūkis AtikojeV a. pr. Kr. Atėnai buvo didžiausias Graikijos polis. Poliai, nors juos vadiname miestais, nebuvo miestai tikrąja ta žodžio prasme. Dauguma polių gyventojų vertėsi žemdirbyste.

Atikos žemė buvo kalvota, akmenuota ir nederlinga. Lijo retai. Atikos valstiečiai augino kviečius, miežius, soras, vynuoges ir alyvmedžius. Ypač buvo vertinami alyvmedžiai, kuriuos atėniečiai laikė savo globėjos Atėnės dovana. Pasakojama, kad deivė sukūrusi alyvmedį ir taip laimėjusi varžybas su jūrų dievu Poseidonu dėl teisės valdyti miestą.

Vynuogių skynimas buvo tikra liaudies šventė. Po to dainuodami ir ritmingai trypdami basomis kojomis graikai spausdavo kubiluose vynuogių sultis. Vynuogienojų ir alyvmedžių priežiūra reikalavo daug darbo ir kruopštumo. Žemę graikai įdirbdavo arklais ir kauptukais. Javus pjaudavo pjautuvais.

Labai svarbi ūkiui buvo gyvulininkystė. Arklių ir stambių raguočių auginta nedaug. Žemės darbams labiausiai reikėjo poros jaučių. Smulkesnių naminių gyvulių, daugiausia avių ir ožkų, laikyta visur, nes jų

Laivai, kuriais graikai plaukiojo Viduržemio juroje. Piešinys vazoje

bandos galėjo ganytis ir kalnuose, užimančiuose didžiąją Atikos dalį.

Atėnai - amatų ir prekybos centrasAtiką nepasižymėjo gausiais gamtos turtais, bet čia buvo molio, marmuro ir sidabro. Atikos puodžių gaminius noriai pirko visų polių gyventojai. Puodžiai naudojo pigią, daug kur randamą žaliavą. Meistrai buvo labai išmaningi ir įgudę. Mažose dirbtuvėse jie padarydavo meniškus gaminius: tarp tūkstančių išli­kusių graikų vazų nerasime dviejų vienodų.

Kitas svarbus ir labai reikalingas amatas buvo audimas. Žmonės verpė ir audė daugiausia namuose, o savo gaminius parduodavo. Daug reikalingų dirbinių iš odos pagamindavo batsiuviai ir kailiadirbiai. Atiką garsėjo ne tik metalinių statulų liejyba, bet ir ginklų kalyba bei namų apyvokos daiktų, įrankių gamyba.

Dar ir šiandien šventyklų, salių ir teatrų griuvėsiai byloja apie statybos ir architektūros meną. Visose statybose dirbo medžio apdirbėjai, akmentašiai ir kiti amatininkai. Daugybė dailidžių statė laivus.

Atėnuose, stipriausioje jūrų valstybėje, laivų statybą kontroliavo valdžia. Atėnų uostas Pirėjas tapo tarptautinės jūrų prekybos centru. Kadangi Atikos žemė buvo prasta, graikai ieškojo kitų pragyvenimo šaltinių. Daug žmonių vertėsi prekyba irjūreivyste. Iš Atėnų išveždavo varį, sidabrą, aliejų, vyną, keramiką, audinius, statulas, metalo dirbinius. Į Atiką įveždavo javus, prabangius dalykus, rūdą ir vergus. Pirėjo uoste stovėjo šimtai laivų, o sandėliuose buvo prekių iš visų Viduržemio jūros kraštų. Prekybos namuose pirkliai galėjo susitikti su kartaginiečiais, persais, finikiečiais, egiptiečiais. Atėnų sidabrinės drachmos, kurių vienoje pusėje pavaizduota Atėnės galva, antroje - pelėda, buvo visur vertinamos monetos.

Kalbantieji įrankiaiŽymus filosofas Aristotelis vadino vergus kalbančiaisiais įrankiais. Dauguma vergų buvo karo belaisviai ar piratų grobis. Vergais tapdavo ir vergų vaikai. Tarp vergų graikų buvo labai mažai. Vergas buvo šeimininko nuosavybė. Smulkiesiems ūkininkams ir dirbtuvių savininkams reikėjo gerų darbininkų, todėl savo pačių naudai rūpinosi vergais.

V a. pr. Kr. vergai sudarė apie pusę Atėnų gyventojų. Kalbantieji įrankiai dirbo kasyklose, statybose, atlikdavo įvairius namų darbus. Sumaniems ir išsilavinusiems vergams pavykdavo gauti lengvesnį darbą. Geriausiai gyveno valstybiniai vergai - raštininkai, tvarkos saugotojai ir kt. Dalis vergų galėdavo išsipirkti, tačiau jie netapdavo pilnateisiais piliečiais.

31. Karinė Spartos valstybė

Dorėnų gentys, užkariavusios Graikiją, įkūrė Spartos miestą. Jis tapo stipria karine valstybe, pavergusia vietinius gyventojus. Spartiečiai sudarė galingą, gerai ginkluotą kariuomenę.

Sparta užvaldo Mesėniją Pietinėje Balkanų pusiasalio dalyje, Peloponese, yra dvi lygumos - Lakonijos ir Mesėnijos. Jas skiria aukštas Taigeto kalnagūbris. Senovės Spartos valstybė buvo įsikūrusi nedidelėje Lakonijos lygumoje. Jos šiaurėje stūksojo aukšti kalnai, pietuose plytėjomaliarinės pelkės. Spartiečiai buvo atskirti ir nuo jūros. Uždarumas vertė juos

Atikos puodžiai garsėjo savo gaminiais.

vykdyti grobikiškus žygius į kaimynų ir pirmiausia į derlingos Mesėnijos žemes.Spartos istorija prasidėjo X a. pr. Kr., kada dorėnai įsiveržė į Lakoniją. Dorėnai pavergė vietinius

gyventojus ir įkūrė Spartos valstybę. VIII a. pr. Kr. jie užkariavo turtingą Mesėniją.Po Mesėnijos gyventojų sukilimo Spartiečiai daug dėmesio skyrė karybai. Kiekvienas spartietis vyras

turėjo tapti profesionaliu kariu ir visą gyvenimą ruoštis karui. Greitai Sparta tapo pačia stipriausia karine valstybe Graikijoje. Jos kariai garsėjo drausme ir drąsumu. Spartoje nebuvo nei filosofų, nei menininkų.

Spartiečių visuomenėPiliečiais, arba spartiatais, tapdavo tik tie vyrai, kurie gimdavo Spartoje. Jų nebuvo daugiau kaip 9000. Visi spartia-tai tarnavo kariuomenėje ir galėjo balsuoti Tautos susirinkime. Jie visi buvo laikomi lygiateisiais. Kiti laisvieji Spartos gyventojai, neturėję lygių teisių su piliečiais, buvo vadinami perioikais t. y. gyvenančiais aplink. Tai buvo Spartos užkariauti kaimynai. Jie gyveno nedidelėse gyvenvietėse, galėjo prekiauti ir verstis amatais, tarnavo kariuomenėje.Spartiečių žemę dirbo vietinių Lakonijos ir Mesėnijos gyventojų palikuonys, paversti belotais - vergais. Dalį savo derliaus belotai atiduodavo spartiečiams. Helotų buvo gerokai daugiau, todėl Sparta visada turėjo būti pasiruošusi numalšinti sukilimus.

Pasak legendos, Spartos valdymo sistemą ir įstatymus sukūrė karalius Likurgas. Spartą valdė du karaliai, seniūnų taryba ir Tautos susirinkimas. Dvi karalių giminės valdė visada kartu. Karaliai vadovavo kariuomenei ir taikos metu ėjo žynių pareigas. Tautos susirinkimas kasmet rinko 5 prižiūrėtojus, kurie tvarkė kasdienius reikalus ir kontroliavo karalius. Seniūnų tarybą, arba gerusiją, sudarė du karaliai ir 28 nariai, kurie savo pareigas vykdė iki gyvos galvos. Juos rinko Tautos susirinkimas. Gerontai nutardavo, kokią politiką turi vykdyti Sparta, teisė ir leido įstatymus.

Tautos susirinkime dalyvavo visi piliečiai nuo 30 metų amžiaus. Tautos susirinkimas negalėjo pakeisti įstatymų, bet turėjo teisę balsuoti už arba prieš riksmu. Nugalėdavo tie, kurie garsiau šaukdavo.

Jaunų karių mokymas SpartojeTėvas atnešdavo kūdikį į gerusiją, kur gerontai, apžiūrėję naujagimį, arba palikdavo jį gyvą, arba siųsdavo į kapines Taigeto tarpeklyje. Gyvus palikdavo tik stiprius ir sveikus vaikus, iš kurių galėjo išaugti geri kareiviai. Spartiečiai buvo mokomi būti paklusniais ir nugalėti kovoje. Tėvai augino vaiką iki 7 metų amžiaus. Tada jį atiduodavo į kareivines, kur berniukus prižiūrėjo mokytojas. Tai buvo savotiškos mokyklos, kur daugiausia dėmesio buvo skiriama fiziniam parengimui, taip pat rašto, muzikos, įstatymų ir poezijos mokymui. Berniukai valgė, gėrė ir miegojo drauge. Miegodavo jie ant kietų paklotų iš meldų, pagamintų pačių rankomis. Vieną kartą per metus berniukai gaudavo tuniką, o nuo 12 metų vaikščiodavo basi ir vienplaukiai. Fizinę jų ištvermę buvo galima patikrinti Artemidės šventykloje, kurioje religine dingstimi buvo rengiami jaunuolių plakimai. Mokyklose trūkdavo maisto, todėl berniukai vogdavo iš aplinkinių gyventojų, ypač belotų. Spartietis turėjo kalbėti paprastai ir trumpai. Tokia kalba vadinama lakoniška. Spartietė, išlydėdama sūnų į karą, sakydavo: "Su skydu arba ant skydo".

Spartoje nemaža dėmesio buvo skiriama ir mergaičių, kaip būsimų karių motinų, auklėjimui. Jos atlikdavo tuos pačius fizinius pratimus kaip ir berniu­kai. Jos buvo mokomos gimnastikos, muzikos, dainavimo ir šokių. Mergaitės dalyvaudavo sportinėse varžybose.

Valstybė išlaikydavo berniukus iki 20 metų. Po to jie eidavo tarnauti į kariuomenę ir gyvendavo kareivinėse, vesdavo. Tik seniems spartiečiams buvo leidžiama gyventi nuosavuose namuose. Kiekvienam piliečiui valstybė skirdavo sklypą žemės ir belotus jai apdirbti.

Spartiečių elgesys su belotais visada buvo rūstus ir griežtas. Norėdama apsisaugoti nuo helotų sukilimų, spartiečių jaunuomenė puldinėdavo belotų gyvenvietes ir žudydavo stipriausius vyrus.

Spartiečių karys (VI a. pr. Kr.)

Helotai, dirbantys laukuose

Spartos sąjungininkaiIlgą laiką spartiečių kariuomenė buvo laikoma pavyzdine ir nenugalima armija. Visų spartiečių apginklavimas buvo vienodas. Sunkiai ginkluoti pėstininkai -hoplitai - sudarė svarbiausią Spartos karinę jėgą. Į žygį spartiečiai vykdavo darniu maršu, skambant fleitų garsams ir choro dainoms. Mūšiui jie rikiuoda-vosi keliomis gretomis, į priekį atstatę ietis. Tokia rikiuotė buvo vadinama falanga. Bet spartiečiai suprato, kad neturi pakankamai karių kovoti prieš išorės priešus ir malšinti helotų sukilimus. Todėl VI a. pr. Kr. jie su savo kaimynais Peloponese sudarė sąjungą, kuri vadinama Peloponeso sąjunga. Spartos sąjungininkai buvo nepriklausomi, bet turėjo padėti spartiečiams karo atveju. Iki graikų - persų karų Peloponeso sąjunga buvo didžiausia ir stipriausia.

Klausimai ir užduotys:

1.Apibūdinkite Senovės Spartos valstybės geografinę padėtį.2.Kodėl Sparta tapo stipriausia karine valstybe Graikijoje?3.Kas valdė Spartą?4.Kokią reikšmę valstybės gyvenime turėjo vaikų ir jaunuolių auklėjimas?5.Ką reiškia posakis ''lakoniška kalba"?

32. Graikų religija

Graikai tikėjo, kad gamta ir žmonės yra priklausomi nuo dievų valios. Jie įsivaizdavo, kad dievai, kaip ir žmonės, gyvena kasdienį gyvenimą, bet turi nepaprastų galių. Dauguma graikų mitų pasakoja apie dievus, jų darbus ir gyvenimą.

Graikų dievaiGraikai turėjo daug dievų. Jie įsivaizdavo dievus stiprius, gražius, nemirtingus ir amžinai jaunus. Graikai manė, kad dievai gyvena ant Olimpo kalno Šiaurės Graikijoje, kad jie gali padėti ar pakenkti žmonėms, dalyvauti jų tarpusavio karuose.

Kiekvienas miestas garbino savo dievus. Kai kurie iš jų buvo garbinami visoje Graikijoje. Juos graikai vadino olimpiečiais. Tai Dzeusas, Poseidonas, Hadas, Apolonas, Artemidė, Atėnė, Hefaistas, Dionisas, Hermis, Afroditė.

Berniukas, traukiantis rakštį. Bronzinė skulptūra

Senovės graikai visą gamtą apgyvendino dieviškomis esybėmis: nimfomis, satyrais, sirenomis. Ir žmonės, ir dievai, anot graikų, buvo priklausomi nuo likimo ir deivės Moiros.

Graikų religija paaiškino daug žmonėms rūpimų klausimų. Graikų manymu, iš pradžių buvo Chaosas, Žemė (Gėja) ir požeminis pasaulis (Tartaras). Iš jų kilę dievai nuvertė titanų viešpatavimą ir ėmė valdyti pasaulį. Svarbiausias dievas buvo griausmavaldys Dzeusas. Jo žmona tapo Hera. Apie dievų darbus ir gyvenimą pasakoja graikų mitai. Iš atskirų mitų sudaryti ištisi padavimai.

Žynė Pitija aiškina dievų valią. Apolonas — grožio ir meno dievas

Šventyklos ir orakulai

Graikai tikėjo, kad dievai yra labai galingi. Jų grėsminga galia kėlė žmogui baimę ir pagarbą. Ta dievų galia skatino melstis, maldauti, garbinti , prisiekti, atnašauti aukas. Dievų garbei būdavo statomi aukurai ir šventyklos, rengiamos šventės su eisenomis ir šokiais, giedami himnai. Kulto reikalus tvarkė žyniai ir žynės. Visoje Graikijoje garsėjo Dzeuso šventyklos Dodonoje ir Olimpijoje, Apolono šventykla Delfuose, Atėnų Partenonas. Per šventes čia suplaukdavo daugybė žmonių iš visų heleniškų kraštų. Dodonos ir Delfų šventyklos garsėjo savo orakulais, būrimais ir pranašavimais. Dodonoje buvo buriama pagal šventojo ąžuolo lapų šlamėjimą ir upelio čiurlenimą.

Delfus graikai laikė visatos centru. Čia per žynę Pitiją žyniai aiškino dievo Apolono valią. Delfų orakului graikų poliai veždavo aukas, norėdami sužinoti ateitį ar atsidėkoti už pergalę kare. Kai kurie poliai sudarė sąjungą šventyklai ginti.

Daug dėmesio graikų religijoje buvo skiriama šeimos papročiams. Kiekvieni namai turėjo savo aukurą, kur buvo dedamos aukos ir meldžiamasi. Kai graikai kreipdavosi su prašymu į kurį nors dievą, nešdavo aukas į to dievo šventyklą. Aukodavo paplotėlius, vyną, pieną, paukščius ar gyvulius. Žyniai prižiūrėjo, kad būtų laikomasi aukojimo taisyklių.

Olimpinės žaidynėsŽymiausia visoje Graikijoje buvo Olimpijoje Dzeuso garbei rengiama šventė. Pirmoji olimpiada įvyko 776 m. pr. Kr. Vėliau jos buvo rengiamos kas ketverius metus. Olimpiniai žaidimai vykdavo vasaros metu ir trukdavo penkias dienas. Per šventę būdavo nutraukiami visi karai ir ginčai tarp polių. Olimpinėse žaidynėse pagrindinės rungtys buvo bėgimas, bėgimas su ginklais, karinės imtynės ir kovos. Per šventę vykdavo mugės, poetai deklamuodavo savo eiles, oratoriai sakydavo iškilmingas kalbas. Nugalėtojai buvo apdovanojami alyvmedžio vainiku, jam būdavo pastatoma statula. Pergalė teikdavo pasididžiavimą nugalėtojo gimtajam miestui bei giminėms, todėl jis būdavo dosniai apdovanojamas. Populiariausios sporto šakos buvo bėgimas, penkiakovė ir vežimų, kinkytų dviem ar keturiais žirgais, varžybos. Moterys olimpinėse žaidynėse nedalyvavo. Joms buvo uždrausta net pasirodyti šventės dienomis prie Olimpijos. Kas ketverius metus buvo rengiama speciali šventė moterims - Heraja. Jos metu vyko mergaičių bėgimo varžybos. Senosios olimpinės žaidynės, kaip pagoniška šventė, buvo uždraustos 394 m., o vėl pradėtos rengti tik 1896 m.

Klausimai ir užduotys:

1.Kuo graikų religija buvo panaši ir kuo skyrėsi nuo kitų senovės tautų tikėjimų?2.Kaip religijoje atsispindėjo graikų gyvenimas?

3.Kur ir kada pradėtos rengti pirmosios olimpinės žaidynės? Kam jos buvo skirtos?4.Kuo dabartinės olimpinės žaidynės skiriasi nuo senovės graikų?

33. Graikų didvyriai

Senovės graikų pasakojimuose apie dievus ir didvyrius atsispindi ne tik jų religija, bet ir realus gyvenimas.Legendos ir tikrovėSenovės Graikijoje buvo kuriamos įvairios dainos ir himnai. Žemdirbiai dainavo, dirbdami įvairius darbus laukuose bei nuimdami derlių. Kariai giedojo kovos himnus prieš mūšį. Buvo kuriami padavimai apie dievus ir deives, jų kišimąsi į atskirų žmonių bei genčių gyvenimą. Realūs istoriniai faktai buvo papuošiami legendų smulkmenomis. Atsiradę vienoje gentyje, padavimai ir legendos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Ypač daug padavimų ir legendų sukurta II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje-I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje, kai senuosius Egėjo jūros baseino gyventojus iš dalies išstūmė, o kai kur visiškai sunaikino į Graikiją įsiveržusios gentys. Legendas ir padavimus kūrė bei skleidė klajojantys dainininkai. Pamažu įvairiose Graikijos srityse susidarė ištisi padavimų apie vieną ar kitą dievą bei didvyrį ciklai. Mažosios Azijos graikų miestų gyventojai išsaugojo prisiminimus apie achajų vadų gyvenimą ir buitį, tolimas jų keliones jūromis, Trojos užpuolimą.Dedalas ir Ikaras - laisvės siekimo simbolisKretos saloje gimė mitai apie karalių Miną ir jo sūnus. Apie juos sukurta daug legendų. Viena iš jų pasakoja, kaip gelbėdamasis nuo mirties iš Atėnų į Kretą pabėgo didis dailininkas ir architektas Dedalas. Minas priėmė jį savo globon. Daug nuostabių kūrinių menininkas sukūrė Kretos karaliui. Jis pastatė garsiuosius rūmus, kuriuose Minas įkalino savo baisųjį sūnų Minotaurą -pabaisą jaučio galva ir žmogaus kūnu. Bet Dedalas nenorėjo būti Mino belaisviu. Pagaliau jis sugalvojo būdą, kaip išsivaduoti.

"Nors viešpatauja visur, bet oro nevaldo Minas!" - sušuko Dedalas.Iš plunksnų, lininių siūlų bei vaško jis pasidarė didžiulius sparnus. Prisirišęs prie nugaros sparnus ir pririšęs sparnus savo sūnui Ikarui, Dedalas ruošėsi skrydžiui. Tėvas liepė sūnui nekilti aukštai, nes karšti saulės spinduliai gali ištirpdyti vašką. Ikarui labai patiko skrydis. Užmiršęs tėvo pamokymus, jis pakilo aukštai į dangų. Vaškas ištirpo ir Ikaras žuvo jūros bangose.

Nuo to laiko tą jūrą žmonės pradėjo vadinti Ikaro vardu.

Tesėjas - garsiausias Atėnų didvyrisIki šešiolikos metų Tesėjas buvo auklėjamas savo senelio Pitėjo namuose. Niekas negalėjo prilygti jam nei jėga, nei vikrumu, nei mokėjimu valdyti ginklą. Keliaudamas į Atėnus pas savo tėvą karalių Egėją, Tesėjas nugalėjo baisų milžiną Perifetą, nuožmų plėšiką Sinį, milžinišką šerną, plėšiką Skironą. Atikoje Tesėjas atkeliavo pas plėšiką Prokrustą. Prokrustas turėjo lovą, į kurią versdavo gultis patekusius į jo rankas keliauninkus. Jeigu lova būdavo per ilga, Prokrustas tempdavo nelaimingąjį tol, kol jo kojos pasiekdavo lovos atkaltę. O jeigu lova būdavo per trumpa, Prokrustas nukapodavo keliauninkui kojas. Tesėjas nužudė milžiną jo lovoje.

Tesėjui atvykus į Atėnus, džiūgavo visi atėniečiai kartu su karaliumi Egėju. Bet iš Kretos atvyko galingojo Mino pasiuntiniai paimti iš Atėnų duoklės: kas devyneri metai

Minotauras - mitinė būtybė,pasak legendos, gyvenusi

Knoso rūmų labirinte.

Dedalas ir Ikaras ruošiasi skristi.

Tesėjas užmuša Minotaurą. Piešinys

atėniečiai privalėjo pasiųsti į Kretą septynis vaikinus ir septynias merginas, kur juos prarydavo Minotauras. Tesėjas nutarė išvaduoti jaunuolius. Jo globėja tapo deivė Afroditė. Kretoje Tesėją pamilo karaliaus Mino duktė Ariadnė. Ji padėjo jaunajam didvyriui nugalėti Minotaurą ir išeiti iš labirinto. Kartu su Ariadne atėniečiai leidosi atgal į tėvynę. Bet užmiršo Tesėjas pakeisti juodas bures į baltas, kaip buvo susitaręs su tėvu. Egėjas, laukęs grįžtančio sūnaus ir pamatęs tolumoje juodas bures, iš sielvarto puolė nuo uolos į jūrą ir paskendo. Nuo to laiko jūra vadinama Egėjo jūra. Dar daug žygdarbių įvykdė mitinis Tesėjas, o žuvo jis nuo išdaviko rankos.Dievas ir didvyris HeraklisHeraklis buvo dievo Dzeuso ir Mikėnų karaliaus dukters Alkmenės sūnus. Jis atliko dvylika žygdarbių, įgijo didelę šlovę, tapo nemirtingas ir buvo priimtas į Olimpo dievų tarpą. Heraklis, būdamas kūdikiu, užmušė gyvates, siųstas deivės Heros jį nužudyti. Užaugęs jis buvo stipresnis už bet kurį žmogų. Niekas neprilygo Herakliui, atliekant karinius pratimus, o lanką ir ietį jis valdė taip tobulai, jog visada pataikydavo. Jis nudobė baisųjį Kiterono liūtą ir nudyrė jam kailį.

Heraklis kovoja su Nemėjos liūtu. Piešinys vazoje

Tą kailį jis užsimetė it apsiaustą ant savo pečių. Liūto galvos kailis tapo jo šalmu. Kalaviją jam padovanojo Hermis, lanką ir strėles - Apolonas, Hefaistas nukalė jam auksinius šarvus, o Atėnė išaudė drabužius. Bet pranašautoja Pitija išpranašavo He-rakliui, kad jis taps nemirtingas po dvylikos žygdarbių, atliktų Mikėnų karaliaus Euristėjo įsakymu. Šie žygdarbiai išgarsino Heraklį visoje Graikijoje. Mirė jis nuo savo žmonos Dejaniros siųsto užnuodyto apsiausto. Už visus savo žygdarbius žemėje Heraklis buvo apdovanotas amžinu gyvenimu Olimpe. Pasakojama, kad Heraklis įsteigė olimpines žaidynes didžiojo Dzeuso garbei.

Heraklis ilsisi.

Klausimai ir užduotys:

1.Kaip atsirado mitai apie didvyrius?2.Kokius žinote graikų didvyrius?3.Paskaitykite senovės graikų mitus ir paruoškite pasakojimus apie

žymiausius didvyrius. Remkitės N. Kūno knyga "Senovės Graikijos legendos ir mitai".(K., 1988), G. Svabo knyga "Gražiausios antikos sakmės" (V., 1989).4.Ką dabar reiškia posakis "Prokrusto lova "?

34. Graikų - persų karai

Prisiminkite §26. V a. pr. Kr. graikams ėmė grėsti galingoji Persija. Graikijos kovai už nepriklausomybę vadovavo Atėnai ir Sparta.Karų priežastys ir pradžia

VI a. pr. Kr. persai sukūrė didelę valstybę. Graikų poliai Mažosios Azijos pakrantėse atsidūrė persų karaliaus valdžioje. Prekiaudami Mažosios Azijos miestuose, ypatingu persų karaliaus Darijaus I palankumu naudojosi finikiečiai. Persams užėmus Egiptą, graikai ir ten prarado savo įtaką. Mokesčių padidinimas ir tironų savivalė kėlė nepasitenkinimą Mažosios Azijos graikų miestuose. Sukilimą prieš persus pradėjo Miletas. Sukilę Mažosios Azijos miestai paprašė Spartos ir Atėnų pagalbos. Bet sukilimas buvo numalšintas. Miletą persai sugriovė. Jonėnų miestai Mažojoje Azijoje vėl prarado savo nepriklausomybę. Persija rengėsi naujam organizuotam žygiui į vakarus prieš Graikiją. Prieš tai Darijus I išsiuntinėjo pasiuntinius į visus graikų miestus, reikalaudamas "vandens ir žemės", t. y. besąlygiško pasidavimo ir paklusnumo. Dauguma Makedonijos, Tesalijos, Beotijos miestų buvo nuolankūs persams, bet Atėnuose karaliaus pasiuntiniai buvo sumesti į duobę, o Spartoje - į šulinį. Taip spartiečiai pasiūlė patiems pasiuntiniams pasiimti žemės ir vandens.Maratono mūšis - pirmoji graikų pergalė490 m. pr. Kr. Darijus I surengė jūros žygį į graikų miestus. Pirmiausia persai užėmė Eretriją. Po to jie išsilaipino Maratono lygumoje, už 42 kilometrų nuo Atėnų.Tai sukėlė Atėnuose visuotinį sąmyšį ir nerimą. Iš Spartos nebuvo sulaukta pagalbos. Atėnų kariuomenei, sudarytai iš 10 000 hoplitų, ėmė vadovauti Miltiadas. Persų buvo daugiau, bet graikai mokėjo kautis rikiuotėje. Svarbiausią persų jėgą sudarė kavalerija. Maratono mūšyje didelė raitelių dalis nebuvo panaudota, nes jie nespėjo atvykti į mūšio vietą. Persai neatlaikė smarkaus graikų puolimo ir ėmė be tvarkos bėgti. Tik nedaugelis spėjo sėsti į laivus ir išplaukti į Aziją. Pasakojama, kad vienas atėnietis nubėgo 42 kilometrus, norėdamas pasiekti Atėnus. Pranešęs džiugią žinią apie pergalę, jis mirė iš nuovargio. Mūšyje žuvę atėniečiai buvo palaidoti Maratono lauke.

Kserkso žygis - dar viena persų nesėkmė480 m. pr. Kr. persai surengė naują žygį į Graikiją. Jam vadovavo Darijaus I sūnus Kserksas. Jis surinko iš persų valdomų tautų didžiulę armiją. Persų laivyną sudarė 1207 laivai. Atėniečiai puolimui iš anksto ruošėsi. Jie jau turėjo jungtinę armiją ir stiprų laivyną. Pirmasis Kserkso armijos mūšis su graikais įvyko siauroje Termopilų perėjoje, jungiančioje Vidurio ir Siaurės Graikiją. Termopilus gynė nedidelis spartiečių būrys (apie 300 karių), kuriam vadovavo karalius Leonidas. Kserksas atsiuntė pas Leonidą pasiuntinį, per kurį reikalavo:

Graikų hoplita

Persų valdovas Darijus. Už jo stovi jo sūnus Kserksas

"Sudėk ginklus". Leonidas atsakė: "Ateik ir pasiimk". Tada pasiuntinys sušuko: "Mūsų strėlės užtemdys saulę!" O spartietis atsakęs: "Ką gi, mes kausimės šešėlyje". Mūšis tęsėsi dvi dienas, kol spartiečius išdavė vienas graikas, ir persai sutriuškino juos iš užnugario. Žuvo karalius Leonidas ir visi jo kariai.

Po Termopilų mūšio persai nužygiavo į pietus. Graikų kariuomenės vadas Temistoklis tikėjosi sumušti persus jūroje, todėl išvedė didesnę armijos dalį iš Atėnų ir leido užimti miestą. Persai išžudė likusius atėniečius, sudegino Akropolį ir nusiaubė miestą bei aplinkinius kaimus.

Graikų laivynas (apie 400 laivų) stovėjo prie Salamino salos. Graikų trieros buvo daug greitesnės už persų laivus. Mūšis tarp graikų ir persų prie Salamino salos baigėsi graikų pergale. Kserkso laivai, įvilioti į siaurą sąsiaurį, negalėjo manevruoti ir skendo, atakuojami graikų trierų bei daužomi vieni kitų. Likę persų laivai buvo priversti atsitraukti. Kserksas bijojo, kad graikų laivai neužstotų kelio į Persiją. Graikijoje liko dalis

Triera - graikų karinis laivas su trimis irklų eilėmis

persų kariuomenės, vadovaujamos Mardonijaus.Lemiamas mūšis įvyko 479 m. pr. Kr. prie Platėjos miesto. Kautynės buvo ilgos ir įnirtingos. Tą pačią

dieną, kai persų kariuomenė buvo sumušta prie Platėjos, prie Mikalės kyšulio Egėjo jūroje, graikų laivynas sudegino persų laivyno likučius. Graikai galutinai laimėjo.

Karas su persais tęsėsi dar 30 metų, bet jis vyko daugiausia jūroje. Graikai sumušė persus, bet žinojo, jog Persija ruošis naujiems žygiams.

Graikų pajūrio miestai sudarė sąjungą, vadinamą Delo jūrų sąjunga. Jai va­dovauti pradėjo Atėnai, sustiprėję karų su persais metu ir tapę galinga jūros valstybe.

Klausimai ir užduotys:

1.Nurodykite graikų-persų karų priežastis.2.Kiek metų tęsėsi graikų-persų karai?3.Papasakokite apie žymiausius mūšius ir jų didvyrius.4.Paaiškinkite, kodėl graikai laimėjo karus su persais.5.Kokie buvo graikų—persų karų rezultatai?

Salamino mūšis

35. Atėnų iškilimas ir demokratija

Po graikų - persų karų Atėnai tapo galingiausia ir turtingiausia valstybe helenų pasaulyje. V a. pr. Kr. Atėnuose įsigalėjo demokratija.

Atėnų jūrų sąjungaGraikai suprato, kad karas su persais gali atsinaujinti. Pergalei pasiekti Atėnai 478 m. pr. Kr. su visais poliais, kovojusiais su persais, sudarė karinę sąjungą. Šiai sąjungai priklausė Atėnai, Mažosios Azijos graikų miestai ir Egėjo jūros salos. Sąjunga turėjo bendrą valdžią, bendrą iždą šventojoje Delo saloje (todėl dar vadinama Delo sąjunga), bendrą karinį laivyną ir kariuomenę. Sąjungos nariai mokėdavo mokesčius. Kariniai laivai buvo statomi Pirėjo uoste. Kai Graikijos ir Persijos karai pasibaigė, Delo sąjunga nebuvo paleista. Jos dėka Atėnai tapo galingiausia valstybe graikų pasaulyje. Sąjungos iždas buvo perkeltas į Atėnus, o jos nariai ir toliau turėjo mokėti mokestį. Bet koks sąjungininkų nepasitenkinimas buvo malšinamas jėga.

Demoso kova su aristokrataisAristokratų viešpatavimas Atėnuose kėlė demoso nepasitenkinimą. Demosas siekė teisės dalyvauti valdyme, reikalavo panaikinti skolas ir perdalyti aristokratų žemę. Jau VI a. pr. Kr. pradžioje aristokratai buvo priversti padaryti nuolaidų. 594 m. pr. Kr. žymus oratorius ir politinis veikėjas Solonas įvykdė reformas. Pirmiausia jis panaikino valstiečių skolas ir uždraudė už skolas atėniečius versti vergais. Visi vyrai, gimę Atikoje, buvo laikomi Atėnų valstybės piliečiais. Atėnų piliečiai pagal turto cenzą, kurio pagrindas buvo žemės valdymas, buvo padalyti į keturias kategorijas. Pagrindinė visų piliečių pareiga buvo tarnauti kariuomenėje arba laivyne. Jie turėjo teisę dalyvauti Atėnų tautos susirinkime ir rinkti pareigūnus. Atėnų kariuomenei ir laivynui vadovavo strategai. Teisėjais galėjo tapti visi piliečiai, o strategais - tik turtingieji

Periklio reformosSolono reformos nepanaikino konfliktų. Valstiečiai, atgavę laisvę, norėjo turėti visas piliečių teises ir žemės.

508 - 507 m. pr. Kr. žymus politikas Klistenis įvykdė naują reformą. Jis sušaukė 500 piliečių tarybą. Aristokratijos įtaka gerokai sumažėjo. Daugiau piliečių galėjo dalyvauti valstybės valdyme.

Atėnai suklestėjo valdant Perikliui (443 - 429 m. pr. Kr.). Jis subūrė filosofus, menininkus, mokslininkus ir rašytojus. Periklis ir jo žmona Aspazija draugavo su istoriku Herodotu, skulptoriumi Fidiju, filosofu Anaksagoru ir kt. Periklis neturtingiems Atėnų piliečiams suorganizavo statybos darbus: Atėnuose buvo statomos šventyklos, stiprinamos miesto sienos, Atėnai sujungti siena su Pirėjo uostu. Jis organizavo Atėnų akropolio perstatymą. Perikliui vadovaujant, buvo pradėta mokėti už darbą einantiems valstybines pareigas. Todėl ir neturtingi žmonės galėjo visą savo laiką skirti valstybiniams reikalams.

Atėnų Akropolio griuvėsiai dabar

Solonas

Kiekvienas oratorius kalbėdavo tol,

kol iš vieno į kitą neišbėgdavo visas vanduo

Atėnų demokratija V a. pr. Kr.Atėnų valstybės galybė ir jos piliečių gerovė sudarė sąlygas demokratijos suklestėjimui. Aukščiausioji valdžia demokratinėje valstybėje buvo Tautos susirinkimas, kur kiekvienas galėjo pasakyti tai, ką jis galvoja apie valstybinius reikalus, galėjo įtikinti kitus, už kiekvieną pasiūlymą balsuoti pakeliant ranką arba slaptai. Į urną buvo metamos pupos, juodi ir balti akmenėliai ar indų šukės su įrašais. Tautos susirinkimas buvo šaukiamas ant kalvos prie Akropolio ne rečiau kaip kartą per dešimt dienų. Jame dalyvavo visi Atėnų piliečiai nuo 20 metų. Metekai, moterys ir vergai į Tautos susirinkimą nebuvo įleidžiami.

Laikotarpiais tarp susirinkimų daugelį klausimų sprendė 500 piliečių taryba, renkama vieneriems metams. Kiekvienas įstatymas prasidėdavo žodžiais: "Taryba ir liaudis nutarė..." Taryba taip pat ruošė dienotvarkę ir klausimus, kuriuos turėjo spręsti liaudies susirinkimas.6000 teisėjų rinko burtų keliu visi Atėnų piliečiai. Pagal Solono įstatymą visi, kas jautė skriaudą, galėjo kreiptis į teismą. Teisme pasisakydavo pats ieškovas ir kaltinamasis. Bausmės galėjo būti tokios: bauda, piliečio teisių atėmimas, ištrėmimas ir mirtis.

10 strategų, kuriuos rinko visi piliečiai, vadovavo Atėnų gynybai, kariuomenei, karo laivams, tvirtovėms ir kariniams uostams. Jie sprendė tarptautinius klausimus, reguliavo santykius su kitomis valstybėmis. V a. pr. Kr. antrojoje pusėje strategai tapo svarbiausiais Atėnų pareigūnais. 15 metų pirmojo stratego pareigas ėjo Periklis.

Devyni archontai kontroliavo religines ceremonijas ir šventes.

Buvo manoma, kad užimti valstybines pareigas gali kiekvienas Atėnų pilietis. Kiekvienas pilietis bent kartą gyvenime tapdavo kokiu nors pareigūnu. Demagogai nevykdė jokių valstybinių pareigų, bet kalbomis ir pasiūlymais galėjo daryti įtaką daugeliui Tautos susirinkimo sprendimų.

Vieną kartą metuose Tautos susirinkimas, kuriame turėjo dalyvauti ne mažiau kaip 6000 piliečių, sprendė, ar kurio nors politiko veikla nepavojinga valstybei.

Kiekvienas balsuojantis rašė politiko, kurį norėtų ištremti, vardą ant molinės šukės - ostrako. Tas, kurio vardas būdavo parašytas ant daugumos šukių, turėdavo išvykti iš Atėnų dešimčiai metų.

Dalyvavimas valstybės valdyme, įvairiausių klausimų sprendimas kėlė didelį atėniečių susidomėjimą valstybiniais reikalais, plėtė jų akiratį.

Klausimai ir užduotys:

1.Kokios priežastys nulėmė demokratijos suklestėjimą Atėnuose?2.Kokią reikšmę demokratijos įsigalėjimui turėjo Solono ir Klistenio reformos?3.Apibūdinkite Periklio reformas ir Atėnų valdymą Va. pr. Kr. Remkitės duota schema.4.Palyginkite Atėnų valdymą Va. pr. Kr. ir Lietuvos valdymą dabar.

Ostrakas

Tautos susirinkimas Atėnuose

36. Atėniečių gyvenimas ir buitis

Niekas negali tiek papasakoti apie žmones, jų gyvenimą ir papročius, kiek jų buitis.

Gyvenamieji namaiRūmų Atėnuose nebuvo, tik moliniai namai ir marmurinės šventyklos. Gatvės buvo tokios siauros, kad atidarant duris buvo galima užgauti praeivį. Graikų gyvenamieji namai buvo statomi aplink nedidelį kiemą, kuriame stovėjo namų altorius. Langų į gatvę nebuvo. Namai buvo statomi iš nedegtų plytų. Prie įėjimo į namą stovėjo herma - dievo Hermio statula, kuri saugojo nuo blogio. Pirmajame namo aukšte buvo du pagrindi­niai kambariai: vyrų ir moterų. Vyrų kambaryje buvo židinys, o moterų kambaryje stovėjo verpimo ir audimo staklės. Antraja­me aukšte buvo miegamieji. Baldų graikai turėjo nedaug: maži staliukai, kėdės, lovos, skrynios ir moliniai indai maisto atsargoms. Drabužiai irgi buvo labai paprasti. Ir vyrų, ir moterų pagrindiniai rūbai buvo chitonas ir himatijus. Avėjo graikai sandalus.

Atėniečiai keldavosi anksti. Visi eiliniai piliečiai dirbdavo: vieni - savo žemės sklypuose, kiti - dirbtuvėse, sandėliuose ar laivuose, uoste ar kitur. Bet atsirasdavo ir tokių, kurie rytais eidavo į agorą su reikalais, ko nors nusipirkti ar tik pasisukioti ir paplepėti.

Agora - miesto centrasKiekvieno graikų miesto centre buvo agora. Valstiečiai iš aplinkinių kaimų atvykdavo čia parduoti maisto produktų. Amatininkai gyveno netoli agoros. Jų namų pirmajame aukšte dažniausiai būdavo dirbtuvė, kur pirkėjai užsakydavo gaminius. Aikštėje, dideliame ilgame pastate su kolonomis, pirkliai parduodavo savo prekes. Agorą puošė dievų, garsių atletų ir visuomenės veikėjų skulptūros.

Atėnų agoroje visada buvo daug žmonių. Čia stovėjo valstybės įstaigų pastatai, kalėjimas bei skelbimų lenta. Čia buvo skelbiami įstatymai. Aikštėje vykdavo ir teismai, kurie buvo labai triukšmingi. Agoroje buvo galima susitikti su draugais, sužinoti paskutines naujienas ar tiesiog pasivaikščioti. Čia vykdavo ir miesto šventės.

Papročiai ir tradicijosŠventės, papročiai lydėdavo kiekvieną atėnietį visą gyvenimą. Svarbūs įvykiai - gimimas, pilnametystė, santuoka ir mirtis -tai vis progos švęsti. Vaiko giminiu šeimoje visi džiaugdavosi, nors ir ne visada. Jei gimdavo berniukas, iš lauko pusės ant durų buvo kabinamas laurų vainikas, jei mergai­tė - kuokštas vilnų, simbolizuojantis moterų darbą. Kai kada šeima galėdavo neauginti vaiko. Tokiu atveju naujagimis beveik visose graikų valstybėse be gailesčio būdavo išmetamas: padedamas kur nors gatvėje ar nuošalioje vietoje, kad kas nors pasiimtų. Jaunesniųjų vaikų tėvai nenorėdavo auginti, kad vyresnieji paveldėtų daugiau turto.

Graikai vadindavo vieni kitus tik vardais, pavardžių neturėjo. Sulaukę 10 metų berniukai būdavo priimami į suaugusiųjų tarpą. 18 metų, tai yra jau pilnamečiai, jaunuoliai būdavo įrašomi į piliečių sąrašus ir dvejus metus eidavo karo tarnybą. Po to jie galėdavo vesti.

Graikai šventė daugybę švenčių, skirtų dievams. Taip jie norėjo įtikti die­vams, kad jie išpildytų žmonių norus. Šventės - tai ne vien kulto ceremonijos, bet ir sportinės varžybos, įvairūs spektakliai. Pagrindinė šventė Atėnuose buvo

Atėniečių namo rekonstrukcija

Chitonas — vyrų ir moterų dėvimas drabužis, susegamas viršuje

Didžiosios Panafmėjos, skirtos deivės Atėnės garbei. Jos vyko kas ketverius metus. Svarbiausia šventės dalis buvo didžiosios eitynės į šventyklą Akropolyje. Eitynių metu buvo dovanojama speciali suknelė medinei deivės Atėnės skulptūrai.

Kiekvieną dieną šeima meldėsi prie altoriaus savo namų kieme. Įvairiais gyvenimo atvejais buvo kreipiamasi į dievus.

Moters padėtis demokratiniuose AtėnuoseAtėnietės pareigas buvo galima nusakyti keliais žodžiais: virimas, verpimas ir svarbiausi namų ūkio dar­bai. Atėnų merginos tekėdavo 15 -17 metų, ir tada jų gyvenimą jau tvarkydavo vyras. Moteris varžė daugybė apribojimų, o kaip jų laiko­masi, - stebėdavo tam tikri prižiūrėtojai. Jos nedalyvavo miesto valdy­me, negalėjo paveldėti ar valdyti turto, ginti savęs teisme. Jos negalėjo net pirkti daiktų, jei jų kaina būdavo didesnė už nustatytą sumą. Išsilavinimą įgydavo tik berniukai. Išeiti iš namų moterys galėjo tik lydimos tarnaitės. Jos gyveno atskiroje namo dalyje ir tenkinosi tik šeimos narių draugija.

Nors visuomenėje moterys užėmė žemesnę padėtį, bet religinių apeigų ir procesijų metu jos atlikdavo pagrindinį vaidmenį.

Moteris mala grūdus. Terakotinė skulptūrėlė (V a. pr. Kr.)

Klausimai ir užduotys:

1.Kodėl atėniečių namų buitis nebuvo prabangi?2.Sukurkite pasakojimą apie vieną jauno atėniečio dieną.3.Papasakokite apie vieną jaunos atėnietės dieną.4.Kokia buvo moterų padėtis Atėnuose?

37. Graikų menas

"Mes taip rūpinamės, kad nestigtų progų atsigauti po darbo ir nuovargio; tai šventės ir žaidynės, kurios čia rengiamos metai iš metų; gražaus mūsų šeimyninio gyvenimo kasdieniai džiaugsmai irgi išsklaido rūpesčius... Mes puoselėjame menus, bet ne dėl tuščios puikybės, ir mėgstame mokslą, bet nesidarome nuo jo išlepėliai... Žodžiu, aš sakau, kad mūsų miestas yra pavyzdys visai Graikijai..." (Iš Periklio kalbos)Architektūra iš akmensAtėnai buvo svarbiausias meno vystymosi centras. Graikai mažai rūpinosi gyvenamaisiais namais (tai buvo tik paprasti statiniai iš molio ir plytų), bet visuomeniniams pastatams ir šventykloms jie negailėjo nei lėšų, nei darbo. Juos nuo VII a. pr. Kr. pradėta statyti iš akmens. Kadangi 479-431 m. pr. Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru ir suklestėjo menai, šis laikotarpis vadinamas aukso amžiumi. Valstybė globojo architektus, skulptorius, dailininkus. V a. pr. Kr. Atėnuose buvo pastatytas Akropolis ir išaugo žymiausias statinys - Partenonas - deivės Atėnės šventykla. Tuo laikotarpiu išryškėjo du pagrindiniai architektūros stiliai: dorėninis ir jonėninis. Vėliau, jau IV a. pr. Kr., paplito korintinis stilius. Dorėninis stilius buvo populiarus Balkanų pusiasalyje. Šio stiliaus statiniai simbolizavo galią. Jonėnų stilius buvo paplitęs daugiausia graikų kolonijose Mažojoje Azijoje ir Egėjo jūros salose. Pagrindinė graikų pastatų detalė buvo kolona. Kai kurios šventyklos

turėjo daugybę kolonų. Nuostabūs pastatai buvo statomi ne tik Atėnuose. Ypač garsi buvo Dzeuso šventykla Olimpijoje, šventyklos Sicilijos miestuose ir kiturNepralenkiamas skulptūros tobulumasKartu su architektūra vystėsi ir graikų skulptūra. Iš pradžių tai buvo

Rytų, dažniausiai egiptiečių, dailės pamėgdžiojimai. Seniausios statulos buvo tarsi sustingusios, beveik be gyvybės. Svarbiausias

archajinės skulptūros tikslas buvo vaizduoti ramiai stovinčio žmogaus figūrą. Vėliau dailininkai geriau pažino žmogaus figūrą, suvokė jos organišką sandarą ir stengėsi visa tai parodyti kūrinyje. Iš pakitusio požiūrio į žmogaus atvaizdą galima spręsti apie veržlų graikų gyvenimą. Dau­giausia ir gražiausių statulų archeologai rado Atikoje.

Istorikai juokauja, kad Atėnuose buvo daugiau statulų negu gyvų žmonių. Skulptūromis buvo puošiamos šventyklos ir gyvenamieji namai, įamžinamas žymių žmonių atminimas. Daug

statulų liekanų rasta Akropolyje. Daug graikiškų statulų nukopijavo romėnai.

V a. pr. Kr. labiausiai ištobulėjo graikų skulptūra. Tai matyti iš meistrų Mirono, Fidijo ir Polikleto kūrinių. Tikru aukso amžiaus pasididžiavimu laikomi Periklio draugo, atėniečio Fidijo darbai. Fidijas buvo nuostabus skulptorius, liejikas, architektas ir

dekoratorius. Nuo 450 m. pr. Kr. jis vadovavo visai Atėnų puošybai ir Akropolio statybai. Pasaulyje Fidiją išgarsino nuostabios Atėnės skulptūros Akropolyje ir Partenone, didinga Dzeuso statula Olimpijoje.

Keramika - graikų meno šedevrasAtėnų puodžiai gyveno atskirame kvartale. Graikų keramika buvo skirta

kasdieniam vartojimui, nepaisant to, ji buvo labai puošni, išgražinta įvairiais ornamentais. Piešiniai ant vazų padeda suprasti, kaip gyveno ir apie ką svajojo senovės graikai.

Disko metikas. SkulptoriusMironas (Va. pr. Kr. romėnų

kopija)

Deivės Nikės šventykla Atėnuose

Partenono deivė.Skulptorius Fidijas

Vazos ir puodai buvo įvairios formos ir įvairaus dydžio. Labiausiai paplitę buvo krateriai ir amforos. Graikų meistrai darė didelius dirbinius produktų saugojimui, raudonfigūres ir juodafigūres vazas, lempas ir net čerpes stogams. Sudėtingas dekoratyvines vazas gamino du žmonės: puodžius ir dailininkas. Kartais vazos dugne dailininkas ir puodžius įspausdavo savo ženklą. Ant vazų dažniausiai būdavo vaizduojamos buitinės scenos arba scenos iš dievų ir herojų gyvenimo.

Ant vazų būdavo tapoma juoda ir raudona spalvomis. Išdegta vaza būdavo gelsvai rausva. Meistras juodu laku piešdavo figūrų kontūrus, o paskui juo padengdavo likusį plotą. Piešinys likdavo molio spalvos, o visa vaza - juoda. Taip atrodydavo raudonfigurės vazos. Juodafigūrių vazų raudoname molyje dailininkas juodu laku piešdavo ornamentą.

TeatrasDabartinio teatro ištakos siekia Senovės Graikiją. Teatras gimė iš švenčių, skirtų vynininkystės dievui Dionisui. Atėnuose tai buvo visuotinė šventė, vadinama Didžiosiomis Dionisijomis. Kasmet šitai šventei poetai kurdavo dainas, kurias atlikdavo šokėjai ir choras. Aktoriais, dainininkais, šokėjais galėjo būti tik vyrai. Už geriausią pasirodymą būdavo skiriami prizai. Pradžioje

chorai pasirodydavo turguose, o vėliau Akropolio pašlaitėje, netoli nuo Dioniso šventyklos, buvo pastatytas atviras teatras. Vėliau teatrus pradėta statyti visoje Graikijoje. Nuo Periklio laikų teatro lankymas buvo nemokamas. Teatrų akustika buvo nuostabi. Kiekvienas žodis, ištartas orchestroje, aiškiai buvo girdimas aukščiausiose pakopose. Graikų pjesės

buvo dviejų rūšių: tragedijos ir komedijos. Vaidinimuose buvo naudojami įvairūs kostiumai, kaukės. Komedijų heroj ai rengdavosi ryškiais, spalvingais drabužiais, o tragedijų -

tamsiais. Graikų teatras ypač suklestėjo V a. pr. Kr. Visoje Graikijoje buvo vaidinamos Eschilo, Sofoklio, Euripido tragedijos, Aristofano komedijos. Autoriai kūrė pjeses pagal mitus, "Iliadą", "Odisėją", kuriose vaizduodavo graikų gyvenimą ir jų tarpusavio santykius.

Klausimai ir užduotys:

1.Paaiškinkite Periklio žodžius paragrafo įvade.2.Kur slypi senovės graikų meno tobulumo paslaptis?3.Kodėl senovės graikų gyvenime teatras atliko svarbesnį vaidmenį negu dabar? Palyginkite senovės graikų teatrą su dabartiniu teatru.4.Kodėl teatro lankymas buvo nemokamas?

Kaukė iš Dioniso teatro Atėnuose

Bilietai į Dioniso teatrą

Juodafigūrė vazaRaudonfigūrė vaza

38. Helados mokslininkai ir mąstytojai

Pirmosios mokslinės žinios pradėtos kaupti Senovės Rytuose. Graikai, stebėdami gamtą, bandė paaiškinti įvairius reiškinius. Jie sukūrė filosofiją ir susistemino mokslo žinias. Senovės Graikijoje buvo sukurti šiuolaikinio mokslo pagrindai.

Graikų raštas ir mokyklosSenovės graikai raidyną perėmė iš finikiečių IX a. pr. Kr. Jie pridėjo balses ir sudarė naują abėcėlę iš 24 raidžių. Pirmieji įrašai naujuoju alfabetu buvo iškalami akmenyse, išrėžiami medžių žievėse, gyvulių odose, išbraižomi medinėse, vaškinėse ar varinėse lentelėse. Vėliau buvo rašoma ant papiruso ar pergamento. Pirmosios antikinės knygos buvo papiruso ar odos ritinėliai bei susiūti jų lapai. Jas imta rinkti ir saugoti. Atsirado pirmosios bibliotekos. Pirmąją viešąją biblioteką Atėnuose įkūrė tironas Peisistratas, labai mėgęs visokias reformas ir naujoves. Knygos Graikijoje buvo labai brangios, todėl jas galėjo įsigyti tik pasiturintys žmonės.

Senovės graikų švietimo tikslas buvo išauklėti laisvus piliečius, galinčius dalyvauti valstybės valdyme. Fizinė sveikata buvo tokia pat svarbi, kaip ir mokslo žinios. Berniukų mokymas prasidėdavo nuo 7 metų ir tęsdavosi iki 18 metų. Mergaitės mokyklos nelankė. Jas namuose mokydavo mamos. Turtingi tėvai samdydavo vergą - pedagogą, kuris lydėdavo berniuką į mokyklą ir stebėdavo jo mokymąsi ir elgesį. Mokykloje berniukai buvo mokomi gramatikos, skaitymo, rašymo ir aritmetikos. Jie rašė ant molinių lentelių, padengtų vašku, rašikliu, vadinamu stiliumi. Smailiuoju galu vaške buvo brėžiamos raidės, o bukuoju - užglaistomas parašytas žodis ar sakinys. Skaičiavimui buvo naudojami akmenukai arba skaitytuvai.

Muzikos ir poezijos berniukus mokydavo kitas mokytojas. Jie turėjo išmokti mintinai ilgas ištraukas iš poemų, kad užaugę pokalbio metu galėtų cituoti žymius poetus. Sportinės pratybos ir šokių pamokos vykdavo gimnazijuje arba palestroje. Dažnai mokiniai dalyvaudavo įvairiose varžybose.V a. pr. Kr. mokytojai išminčiai, vadinamieji sofistai, keliavo iš vieno miesto į kitą ir mokė jaunuolius oratoriaus meno. Filosofas Sokratas susitikdavo su savo mokiniais gimnazijuose ir palestrose. Jis mokė nemokamai. Filosofai Platonas ir Aristotelis įkūrė Atėnuose pastoviai veikiančias mokyklas. Vėliau gimnazijuose atsirado paskaitų salės ir bibliotekos. Filosofai mokė matematikos, retorikos, filosofijos, politikos ir istorijos.

Mokslo ir technikos laimėjimaiSenovės graikų mokslininkai ir filosofai stebėjo gamtą ir bandė paaiškinti pasaulio kilmę ir jo vystymąsi bei įvairius gamtos reiškinius. Jie domėjosi matematika, medicina, biologija, geografija ir istorija.

Pitagoras VI a. pr. Kr. pradų pradu laikė skaičių. Demokritas V a. pr. Kr. manė, kad pasaulis sudarytas iš mažų dalelyčių - atomų, kurie visą laiką juda.

Senovės graikų mokslininkai išmatavo Egipto piramidžių aukštį, nustatė Saulės amžių ir sudarė kalendorių. Jie taip pat sudarė sistemingą geometrijos kursą ir pirmuosius geografijos žemėlapius, išrado saulės laikrodį. Ir dabar gydytojai duoda Hipokrato priesaiką.

Istorijos tėvu vadinamas Herodotas (V a. pr. Kr.). Jis buvo kilęs iš Halikarnaso. Susipažinęs su Rytų kraštais, Herodotas keliavo po Egiptą ir Mesopotamiją. Ištraukos iš jo "Istorijos" buvo skaitomos per šventes Olimpijoje ir Atėnuose.

IV a. pr. Kr. Aristotelis suskirstė mokslo žinias į atskiras šakas, atskyrė jas nuo filosofijos ir pavadino botanika, fizika, politika ir kt.

Didelių laimėjimų senovės graikai pasiekė karinės ir statybinės technikos srityse. Dar Peloponeso karo metu buvo panaudoti apgulimo prietaisai, taranai ir vėžliai - stoginės (jos padėdavo apginti tvirtovę nuo iečių bei strėlių, akmenų, švino) bei dideli svaidomieji pabūklai - katapultos ir balistos.

Tūkstančiai akmentašių, mūrininkų ir kitų amatininkų dirbo šventyklų ir visuomeninių pastatų statybose, o uostuose buvo statomi ir remontuojami laivai. Graikų prekybiniai laivai buvo su burėmis, o

Herodotas

kariniai turėjo ir irklus. VI a. pr. Kr. graikai pastatė trierą - laivą su trimis irkluotojų eilėmis. Šie laivai plaukiojo Viduržemio jūra ir Romos imperijos laikais.

Graikų mąstytojaiSenovės graikai šiuolaikiniam pasauliui nusipelnė daug kuo, tačiau neverta užmiršti dar vieno nuopelno — filosofijos. Graikų kalbos žodis filosofija verčiamas kaip išminties meilė. Graikai pirmieji bandė suprasti, kas yra išmintis. Kaip turi elgtis ir gyventi išmintingas žmogus?

Sokratas (V a. pr. Kr.) į šiuos klausimus atsakytų gan trumpai: "Nežinau". Turbūt už tokį atsakymą negalima būtų parašyti gero pažymio.

Sokratas buvo tikras keistuolis. Kasdien vaikščiodavo Atėnų gatvėmis ir praeivių klausinėdavo: "Kas yra išmintis?" Ir, kas keisčiausia, kiekvienas atsakydavo skirtingai. Vadinasi, niekas nežinojo teisingo ir galutinio atsakymo. Filosofas įrodinėjo, kad kiekvieną darbą turi dirbti išmaningi žmonės. Kiekvieno žmogaus tam tikros srities išmanymą turėjo padėti įvertinti išmintis, bet ką daryti, jei nežinai, kas ji yra? Sokrato pažiūros paskatino atėniečius suabejoti esamomis gyvenimo tiesomis. Jis kvietė ieškoti teisingo ir galutinio žinojimo, tikros tiesos ir aklai nepasitikėti kitų nuomone. Pavyz­džiui, įsakinėti ir valdyti turi teisę tik tas, anot Sokrato, kuris yra protingesnis ir turi daugiau žinių. Tokios pažiūros nepatiko Atėnų valdžiai. Sokratas buvo pirmasis filosofas, nuteistas mirti.

Sokrato mokinys Platonas (V-IV a. pr. Kr.) tęsė savo mokytojo pradėtą darbą. Jis netoli Atėnų miesto sienos Akademo vietovėje nupirko žemės sklypą ir įkūrė mokyklą, kuri vėliau išgarsėjo Platono Akademijos vardu.

Platonas aiškino, jog žmonės nesupranta vienas kito dėl to, kad juos domina ne visuotini ir amžini dalykai, o smulkūs laikini rūpesčiai. Mąstytojas bandė savo patarimais pataisyti visuomenę. Platonas sukūrė idealios valstybės modelį. Ją turėjo sudaryti trys luomai: 1) filosofų - valdovų, 2) karių - valstybės saugotojų, 3) žemdirbių bei amatininkų, aprūpinančių valstybę gėrybėmis. Mąstytojo nuomone, jeigu valstybes valdys išmintingi valdovai, žemėje viešpataus palaima.

Aristotelis (IV a. pr. Kr.), sulaukęs 18 metų, įstojo į Platono Akademiją. Po Platono mirties jis daug keliavo po Mažąją Aziją. Apie 342 m. pr. Kr. Aristotelis buvo pakviestas į Makedoniją mokyti karaliaus sūnų Aleksandrą. Po kelerių metų grįžo į Atėnus ir įsteigė naują mokyklą - Likėjų, kurioje buvo atliekami įvairūs gamtos tyrinėjimai. Aristotelis parašė 170 knygų, iš kurių išliko 47.

Aristotelis teigė, jog geriausias gyvenimas yra proto vadovaujamas gyvenimas. Protas padeda žmogui surasti priemones tikslui pasiekti, išaiškina, ko reikia siekti ir ko vengti.

Klausimai ir užduotys:

1.Iš ko senovės graikai perėmė raidyną?2.Koks buvo pagrindinis senovės graikų švietimo tikslas?3.Kokių laimėjimų pasiekė mokslas Graikijoje?4.Prisiminkite, kas pirmieji panaudojo taranus.5.Kodėl filosofijos sukūrimas laikomas vienu iš pagrindinių graikų laimėjimų?

Sokratas

39. Makedonijos iškilimas. Aleksandro Didžiojo žygiai

Aleksandro Makedoniečio imperija driekėsi nuo Graikijos iki Indo upės deltos bei Vidurinės Azijos. Jis iki šiol tebėra Aleksandrijos miesto, kurį pats įkūrė, globėjas. Aleksandro Makedoniečio kariuomenė buvo nenugalima.Makedonija užvaldo GraikijąPo graikų-persų karų Atėnų ir Spartos santykiai pradėjo blogėti. Augančioje Atėnų galybėje, Ilgųjų sienų į Pirėjo uostą statyboje spartiečiai įžvelgė grėsmę sau. 431 m. pr. Kr. prasidėjo ilgas Peloponeso karas tarp dviejų sąjungų: Delo, vadovaujamos Atėnų, ir Peloponeso, vadovaujamos Spartos. Į karą buvo įtraukta beveik visa Graikija. 404 m. pr. Kr. karas baigėsi Atėnų pralaimėjimu. Spartiečiai pareikalavo nugriauti Ilgąsias sienas, panaikinti Delo sąjungą ir demokratinį valdymą. Tarp graikų polių prasidėjo tarpusavio karai. Jais pasinaudojo Graikijos šiaurėje stiprėjusi valstybė - Makedonija.

Makedoniečiai manė esantys mitinio Dzeuso sūnaus Makedono palikuonys. Nors makedoniečiai kalbėjo graikų kalba, bet graikai jų beveik nesuprato.

Makedonija sustiprėjo, kada 359 m. pr. Kr. karaliumi tapo Pilypas II. Per 25 valdymo metus Pilypas suvienijo šalį, išplėtė jos sienas ir pavertė Makedoniją galinga karine valstybe. Jis pats buvo geras karo vadas ir organizatorius, nuostabus oratorius ir gudrus diplomatas. Pilypas įvykdė karinę reformą, kurios dėka Makedonijos armija tapo galinga. Pilypo II laikais makedoniečių kariuomenės branduolį sudarė sunkiai ginkluotų pėstininkų kolona - falanga, ginkluota ilgomis, iki 2 metrų ilgio ietimis. Falangos šonus gynė lengvai ginkluoti pėstininkai ir raiteliai - lengvoji ir sunkioji kavalerija.

Pagrindinis Makedonijos priešininkas Graikijoje buvo Atėnai. Žymus oratorius Demostenas sugebėjo organizuoti antimakedonišką sąjungą. Bet graikų miestams nepavyko apginti savo nepriklausomybės. 338 m. pr. Kr. mūšyje prie Cheronėjos graikai pralaimėjo Pilypo II kariuomenei. Makedonija užvaldė beveik visą Graikiją. Baigėsi helenų polių istorija ir prasidėjo helenistinių valstybių istorija.

Aleksandras Didysis ir jo žygiai336 m. pr. Kr. Pilypą II nužudė jo sargybinis. Tėbai ir Atėnai pradėjo sukilimą. Bet nespėjo jie sutelkti jėgų, kai prie Tėbų jau stovėjo makedoniečių kariuomenė, vadovaujama dvidešimtmečio Pilypo sūnaus Aleksandro. Tėbai buvo sugriauti. 30 000 miestiečių buvo parduota į vergiją.

Aleksandras Makedonietis buvo labiau panašus į mitinį herojų negu į gyvą žmogų. Jo mokytojas buvo išmintingasis Aristotelis, o Homero "Iliada" visą gyvenimą gulėjo

po Aleksandro pagalve kartu su durklu.

Auksinė Aleksandro

Makedoniečio moneta

Aleksandras mūšyje su persais prie įso. Mozaika Pompėjoje

Aleksandras mokėsi bėgioti, jodinėti, taip pat karo meno. Bėgiojo jis greičiau už kitus. Kai Pilypas paklausė Aleksandro, ar norėtų jis dalyvauti olimpinėse žaidynėse, šis atsakė: "Taip, jei mano varžovai bus karaliai!" O kai Aristotelis pasakė, kad, pasak Demokrito, yra daug tokių pasaulių kaip Žemė, Aleksandras sušuko: "O aš dar nevaldau nė vieno iš jų!"

334 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis pradėjo žygį prieš Persiją. Jo kariuomenę sudarė 35 000 karių. Aleksandras užėmė Mažosios Azijos miestus. Egipte jis pasiskelbė dievu, Dzeuso - Amono sūnumi. 332 m. pr. Kr. buvo įkurta Aleksandrija. 331 m. pr. Kr. prie Gauga-melų buvo galutinai sutriuškinta persų kariuomenė, kuriai vadovavo Darijus II. Aleksandras tapo Persijos karaliumi. Užkariautose srityse jis apgyvendino graikus. Taip plito graikų kalba ir kultūra.

Makedoniečio kariuomenė žygiavo toliau į Rytus. Buvo sudeginta Persijos sostinė Persepolis. Per trejus metus nukariauta dalis Vidurinės Azijos. Makedoniečio ka­riuomenė įsiveržė į Indiją. Indai atkakliai priešinosi užkariautojams. Aleksandro kariuomenė jau buvo nusilpusi po ilgų karų. Ji buvo priversta grįžti atgal. Bet Aleksandras suprato, kad jo imperija per daug didelė, kad ją galėtų valdyti iš Graikijos. Visuose užkariautuose kraštuose jis steigė miestus, kuriuose apgyvendindavo graikus ir makedoniečius. Imperijos sostine Aleksandraspaskelbė Babiloną. Pats jis pradėjo mėgdžioti Rytų valdovus, gyveno labai prabangiai. Aleksandro Didžiojo valstybės suirimas323 m. pr. Kr., būdamas 33 metų amžiaus, Aleksandras Makedonietis netikėtai mirė. Karaliais buvo paskelbti ką tik gimęs jo sūnus ir netikras brolis Pilypas Aridijus, bet jų vardu valdė Aleksandro karvedžiai. Greitai jie tarpusavyje pradėjo ilgus karus dėl valdžios. Aleksandro motina, žmona, sūnus ir brolis buvo nužudyti. 281 m. pr. Kr. Aleksandro imperija suskilo į tris dideles karalystes: Makedoniją, Egiptą ir Siriją. Jas valdė karvedžių - Ptolemėjaus, Seleuko ir Antigono - palikuonys. Vėliau buvusią Aleksandro Didžiojo imperijos teritoriją užėmė romėnai.

Klausimai ir užduotys:

1.Kodėl Makedonijai pavyko užvaldyti Graikiją?2.Kodėl suiro Aleksandro Makedoniečio imperija?3.Ar pelnyta Aleksandro Makedoniečio šlovė? Kaip galima įvertinti jo nuveiktus darbus?

Makedoniečių naudotas akmenų svaidymo įtaisas

40. Helenistinės valstybės ir jų kultūra

Kelis šimtmečius po Aleksandro Didžiojo mirties graikų kultūra ir graikų idėjos plitojo sukurtoje imperijoje. 330—30 m. pr. Kr. laikotarpis vadinamas helenistiniu. Helenistinės valstybės - tai Rytų šalys, buvusios Aleksandro Makedoniečio imperijos dalys: Egiptas, Seleukidų karalystė (Sirija), vėliau suskilusi į daugybę valstybėlių.

Graikų kultūros plitimas ir miestų augimasĮ Rytus kėlėsi graikų ir makedoniečių amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Naujuose miestuose tvarkai palaikyti buvo paliekami graikų ir makedoniečių kariniai būriai. Buvo manoma, kad pilnateisiai šių miestų piliečiai bus atsikėlę helenai. Architektūra, gyvenimo būdas ir valdymas turėjo būti graikų. Buvo leidžiama miestuose kurtis ir vietos gyventojams, bet manyta, jog jie gali palengva asimiliuotis ir pasiduoti helenizacijai.

Karaliai visada rodė miestams palankumo ir dosnumo ženklus: padėdavo nelaimių metu, skirdavo lėšų visuomeninių pastatų statybai.

Helenistiniai miestai buvo statomi pagal tam tikras planavimo taisykles. Arčiau miesto centro įsikurdavo pasiturintys gyventojai, o pakraščiuose - varguomenė. Išsiskyrė prekybos, sporto, religinių, kitų pastatų kvartalai. Turtingesni miesto gyventojai statėsi ištaigingas vilas. Kiti gyvenamieji namai sudarė nedidelius kvartalus, kuriuos skyrė 3-5 metrų pločio gatvės. Naujieji miestai įgavo rytietiškų bruožų, graikų kultūrai susiliejus su užkariautų šalių tradicijomis.

Vienas didžiausių ir nuostabiausių helenistinių miestų buvo Aleksandrija, įsikūrusi Egipte, Nilo upės deltoje. Pats Aleksandras nustatė pagrindinių gatvių kryptis ir jų sankryžas, turgavietės ir šventyklos vietą, taip pat vietą, kur bus statomas pylimas, jungiantis miestą su Faro sala, ir uostą saugantis bangolaužis. Aleksandriją puošė nuostabūs karalių rūmai, nes kiekvienas karalius stengėsi statytis gražius rūmus. Visi rūmai buvo sujungti tarpusavyje ir su uostu.

Aleksandrijoje atsirado visiškai naujo tipo pastatų. Tai bibliotekos, muziejus, Faro švyturys. Iš Rytų perimta vandentiekio sistema, gatvių grindimas.Perversmas moksle ir technikojeSparčiai vystosi karinė ir statybinė technika. Seni laivai, nevisiškai tinkantys didžiulėms karo mašinoms ir didelėms įguloms gabenti, pamažu pakeičiami daugiairkliais ir daugiaaukščiais laivais. Keturiasdešimtirklis laivas (tesarokontera) turėjo du priekius, dvi užpakalines dalis ir aštuonis taranus.

Be karo laivų, svarbios buvo kautynių mašinos ir apgulimo pabūklai. Rodoso apgulimo metu panaudota herepolė (imanti miestus}. Ji buvo 9 aukštų ir stovėjo ant ratų, o jai perkelti reikėjo 3500 žmonių. Sirakūzų apgulimo metu Archimedo prietaisais romėnų laivai buvo užkabinami kabliais ir skandinami.

Kadangi vyko tvirtovių, rūmų, milžiniškų laivų, švyturių statyba, buvo gaminami dažai, kasamos rūdos, gaminimas mašinos ir instrumentai, reikėjo aukšto techninių ir tiksliųjų mokslų žinių lygio. Tikrą perversmą padarė Archimedo sraigtas, vandens malūnai, degimo krosnys, keltuvai. Aleksandrijoje buvo mechaniko Herono teatras sujudančiomis mechaninėmis lėlėmis. Graikijoje filosofija vienijo visus kitus mokslus. Helenistinėje

epochoje ji susiskaldę. Mokslo pagrindu tapo matematikasu mechanika ir gamtos mokslu. Šių mokslų centras

buvo Egipto Aleksandrija su garsiuoju Muzėjonu.Mokslai vystėsi tokių mokslininkų, kaip Eratostenas,Euklidas, Archimedas, Hiparchas, Ptolemėjus, dėka.Helenistinio meno stebuklaiRytų šalyse dirbo graikų architektai, skulptoriai, dailininkai. Jie nustebino pa­ saulį puikiais meno kūriniais, statinių didingumu, prabanga ir puošnumu. Paplito puošnios korintinės kolonos. Dydžiu ir prašmatnumu pasižymėjo Artemidės šventykla Efese, Apolono šventykla Didimuose, Mauzoliejus, tirono Mauzolo šventykla-antkapis Halikarnase, 120 metrų aukščio švyturys Aleksandrijoje.

Helenistinė skulptūra stebino savo dydžiais ir sugebėjimu išreikšti žmogaus jausmus. Tai ypač būdinga

Archimedo sraigtas

Archimedas

Atėnų skulptoriui Praksiteliui. Aleksandro Makedoniečio amžininkas Lisipas garsėjo bronzinėmis ir marmurinėmis Aleksandro Didžiojo, Heraklio ir kt. statulomis. Lisipo mokinys Charis (III a. pr. Kr.) išliejo iš bronzos 34 metrų aukščio saulės dievo Rodo statulą, kitaip dar vadinamą Rodo kolosu.

Tapyba, mozaika, terakotinės statulėlės vaizduoja mitologines ir buitines scenas.

Klausimai ir užduotys:

1.Kuris laikotarpis vadinamas helenizmu?2.Kaip išplito graikų kultūra ir kalba?3.Kas būdinga helenistiniams miestams? Palyginkite juos su graikų polių miestais.4.Kokiais helenistinės epochos išradimais naudojamės ir dabar?5.Kurie iš septynių pasaulio stebuklų buvo sukurti helenistinėje epochoje?

41. Romos miesto pradžia

Kalvotoje ir nederlingoje vietovėje išaugo garsioji Roma - vienas didžiausių, gražiausių ir turtingiausių senovės pasaulio miestų, užvaldęs visus Viduržemio jūros kraštus ir turėjęs įtakos šių dienų Europos kultūrai.

Italija ir jos gyventojaiRomos miestas įsikūrė Italijoje - veršiukų šalyje. Taip šį pusiasalį pavadino atvykėliai graikai, kadangi buvo nustebinti gyvulių gausumo ir augmenijos vešlumo. Italija - ilga, palyginti neplati žemės juosta, įsirėžusi į Viduržemio jūrą ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurėje dunkso aukšti ir sunkiai pereinami Alpių kalnai. Di­džiąją pusiasalio dalį užima Apeninų kalnai. Į pietus nuo pusiasalio yra derlinga Sicilijos sala. Vakaruose, Tirėnų jūroje, yra kitos dvi didžiulės salos - Sardinija ir Korsika. Pusiasalio upės laivybai nėra tinkamos, nes vasarą beveik išdžiūsta. Klimatas kiek skiriasi: žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs, o pietuose visada šilta. Senovėje Italijoje augo tankūs miškai, kur buvo gausu gyvūnų. Vakarinėje ir pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo daug laivams patogių užutekių. Kalnų šlaituose driekėsi ganyklos, o pakrantėse ir lygumose - derlingos žemės.

Apeninų pusiasalyje žmonės gyveno jau žiloje senovėje. Apie 2000 m. pr. Kr. įvairios tautos - lotynai, samnitai, sabinai ir kt. - per Alpes persikėlė į Italiją.Manoma, kad etruskai atvyko į Italiją iš Mažosios Azijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jas valdė karaliai. Etrurija klestėjo apie 800 - 400 m. pr. Kr., jos žinioje buvo žemės nuo Po upės iki

Romos forumogriuvėsiai - buvęsmiesto visuomeniniogyvenimo centras.

Neapolio. Etruskų miestų vietose išliko irigacinių įrengimų, sienų liekanų, iškirstų uolose diduomenės kapų. Etruskai mokėjo statyti didelius akmeninius pastatus, gerus laivus, apdirbti žalvarį, geležį ir kitus metalus, buvo patyrę jūrininkai, prekiavo su Graikija ir Artimųjų Rytų kraštais. Etruskai naudojo graikų raštą. Jie įkūrė Kapujos miestą ir užėmė dalį srities su Romos miestu. Etruskų karaliai valdė Romą, bet po įvairių karų jie nusilpo, asimiliavosi su kitais Italijos gyventojais, o jų kalbą išstūmė lotynų kalba.

Apie 750 m. pr. Kr. pusiasalio pietuose ir Sicilijos pakrantėse apsigyveno kolonistai iš Graikijos. Jų kolonijų buvo tiek daug, jog patys romėnai pavadino jas Didžiąja Graikija.

Romos miestas išaugo iš kelių lotynų genčių gyvenviečių, buvusių už 25 kilometrų nuo Tiberio upės žiočių. Seniausios gyvenvietės atsirado ant trijų kalvų, viena iš jų buvo vadinama Palatino. Vėliau buvo apgyvendintos visos septynios kalvos. Būtent čia ėjo svarbiausi prekybiniai keliai, vedę į druskos viryklas dešiniajame Tiberio krante. Augdamos gyvenvietės susiliejo į vieną miestą. Naujojo miesto centru tapo tvirtovė ant Kapitolijaus kalvos. Žemumoje tarp Kapitolijaus ir Palatino kalvų buvo pagrindinė naujojo miesto aikštė - forumas, kur vykdavo prekyba, sueigos, religinės procesijos.

Apie seniausią romėnų istorijos laikotarpį yra žinoma labai mažai. Apie miesto įkūrimą pasakoja legendos.Patricijai ir plebėjai

Svarbiausią vaidmenį Romoje atliko patricijai (lot. pater - tėvas) - kilmingieji piliečiai. Patricijais buvo vadinami pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo dalyvauti Tautos susirinkime, rinkti senatą (seniūnų tarybą) ir karalių. Plebėjai (lot. plebs - liaudis) irgi buvo laisvi piliečiai, bet jų protėviai ir jie patys nebuvo pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo turėti žemės, tarnauti romėnų kariuomenėje, bet negalėjo dalyvauti Tautos

Kapitolijausvilkė - Romossimbolis

susirinkime ir užimti valstybinių pareigų. Jiems buvo draudžiama vesti moteris iš patricijų šeimų ir išleisti dukras už pa­tricijų. Dauguma plebėjų vertėsi amatais ir prekyba, kai kurie gaudavo žemės sklypus iš savo globėjų - patricijų.

Karalių valdymasAnkstyvuoju laikotarpiu Romą valdė septyni karaliai. Karalių (rex) rinko sena­tas iki gyvos galvos. Karalius pirmininkaudavo senate, aukodavo dievams aukas visos bendruomenės vardu ir vadovaudavo Romos piliečių pašauktinei kariuomenei - legionui.

Savo pirmaisiais valdovais romėnai buvo patenkinti. Jie atliko reikšmingus darbus. Karalius Numa Pompilijus patikslino kalendorių. Tarkvinijus Priskas pradėjo didžiojo cirko statybą, surengė pirmąsias viešas žaidynes, nusausino pelkes aplink Romą. Servijus Tulijus ją apjuosė siena, leido plebėjams daly­vauti Tautos susirinkime. Tarkvinijus Išdidusis ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą. Trys paskutinieji karaliai buvo etruskai. 509 m. pr. Kr. romėnai išvijo paskutinįjį valdovą.

Klausimai ir užduotys:

1.Apibūdinkite Apeninų pusiasalio geografinę padėtį ir gamtines sąlygas.2.Kaip atsirado "Italijos"pavadinimas?3.Kas buvo etruskai?4.Ką istorikai žino apie Romos miesto įkūrimą? Ką pasakoj a legenda?5.Kuo skyrėsi Romos gyventojai -patricijai ir plebėjai?6.Kokius pertvarkymus įvykdė karaliai?7.Kodėl yra manoma, kad dauguma patricijų buvo kilę iš etruskų?

42. Romos respublika

VI a. pr. Kr. Roma buvo paskelbta respublika - valstybe, kurią valdė liaudies išrinkti atstovai. Bet ne visi Romos respublikos gyventojai dalyvavo valstybės valdyme.

Respublikos valdymasPaskutinysis Romos karalius Tarkvinijus Išdidusis buvo ištremtas. Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika. Aukščiausia valstybės valdžia priklausė senatui, tautos susirinkimams ir magistratams (pareigūnams).Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingiausių patricijų šeimų. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. Senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos au­

kos ir buriama. Pirmininkas pradėdavo posėdį žodžiais: "Kad laiminga ir pertekusi gyventų romėnų tauta, kreipiamės į jus, tėvai senatoriai!"

Pirmiausia būdavo svarstomi religiniai klausimai. Pasikeitus

nuomonėmis, senatoriai atsistodavo ir pereidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė. Senato nutarimas įsigaliodavo, jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnas, renkamas iš plebėjų. Iškilmingi senatorių drabužiai buvo balta toga su purpurinėmis juostomis kraštuose. Senatoriai avėjo ypatingą avalynę -- aukštus juodus pusbačius. Jų rango ženklas buvo ir aukso žiedas. Daugelis senato nutarimų buvo skelbiami baltai dažytose dėžėse, vadinamuose albumuose

Konsulams visada padėjo prižiūrėtojai, kurie nešiojo rykščių ryšulį(lot. fascio). Jie [rišdavo į rykštes ir kirvuką, kuris tarsi įspėdavo, jog

nepaklusniuosius galima ne tik išplakti, bet ir nubausti mirtimi.

Tautos susirinkimas priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, rinkdavo aukščiausius pareigūnus, turėjo teisę skelbti karą. Tautos susirinkimą šaukdavo vienas iš aukštųjų magistratų. Susirinkimų darbotvarkė buvo pranešama iš anksto. Visi susirinkimai vykdavo Romoje.

Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems metams. Magistratas savarankiškai leido potvarkius, tačiau aukštesnio rango magistratas galėjo sulaikyti jų veikimą. Du konsulai vienas po kito vadovavo kariuomenei, šaukė senato posėdžius, Tautos susirinkimus, vykdė jų nutarimus, vadovavo pareigūnų rinkimams. 8 pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie vykdydavo cenzą, t.y. surašydavo visus piliečius, nustatydavo jų turtinę padėtį. Cenzoriai tvarkė mokesčius, viešuosius darbus, buvo įpareigoti saugoti Romos piliečių papročius. 4 edilai prižiūrėjo tvarką turguose ir kitose viešose vietose. Jie organizuodavo liaudies renginius ir apmokėdavo jų išlaidas, vadovaudavo miesto sargybai.

20 kvestorių buvo iždininkais, kurie tvarkė armijos kasą, saugojo valstybinį archyvą ir vėliavas. Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris 6 mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią. Jam turėjo paklusti visi piliečiai. Pareigūnas turėjo neliečiamybės teisę.

Plebėjų ir patricijų kovaNors plebėjai tarnavo armijoje ir gynė tėvynę, bet jie nedalyvavo valstybės valdyme ir neturėjo savo atstovų tarp pareigūnų. Patricijai stengėsi išlaikyti savo privilegijas. Rašytų įstatymų nebuvo,

Senatorių procesija.

Rinkimu lentelė iš Pompėjos. Po kandidato vardo Parašytos raidės OF reiškė "prašau išrinkti mane".

todėl teisėjai, irgi renkami iš patricijų, galėjo savivaliauti. Geriausia žemė priklausė patricijams, o plebėjai už skolas labai dažnai kartu su šeimomis būdavo paverčiami vergais. Romos istorijoje plebėjai kelis kartus grasino palikti miestą tada, kai jų karinė parama buvo ypač reikalinga. 494 m. pr. Kr. plebėjai sušaukė atskirą, savo tautos, susirinkimą. Jie iškovojo teisę kasmet rinkti savo pareigūnus - liaudies tribūnus, gynusius jų interesus. Tribūnai galėjo sustabdyti bet kokio senate priimto įstatymo veikimą. Jų asmuo buvo neliečiamas. Plebėjai net pasiekė, kad būtų perdalyta žemė, uždrausta versti vergais įsiskolinusius Romos piliečius, kad būtų suteiktos jiems lygios teisės su patricijais Tautos susirinkime. Vėliau piliečiai buvo skirstomi ne pagal kilmę, o pagal protėvių turtingumą ir įtakingumą. Kilmingiausios ir įtakingiausios šeimos pradėtos vadinti nobiliais. Neturtingus žmones, kaip ir anksčiau, vadino plebėjais.

Plebėjai privertė užrašyti ir paskelbti Romos įstatymus, kad teisėjai negalėtų jų aiškinti savaip. Pirmasis įstatymų rinkinys, vadinamas Dvylikos lentelių įstatymų rinkinius, buvo paskelbtas apie 450 m. pr. Kr. Jis pirmiausia gynė nuosavybę.

Aristokratų viešpatavimasPasibaigus plebėjų ir patricijų kovai, Romos respublika liko aristokratinė. Valstybinės pareigos ir toliau liko neapmokamos, todėl neturtingas žmogus, net jei piliečiai ir būtų išreiškę jam pasitikėjimą, negalėjo užsiimti visuomeniniais reikalais. Be to, romėnai ir nebūtų rinkę neturtingo žmogaus aukštoms pareigoms. Vienintelis nusigyvenusio romėno turtas buvo rinkimų teisė. Turtuoliai išleisdavo didžiules pinigų sumas, pirkdami balsus tų romėnų, kuriuos skurdas vertė parduoti savo teisę rinkti pareigūnus. Kelis šimtmečius Romos magistratais tapdavo tų pačių šeimų atstovai.

Pertvarkymai, įvykdyti po plebėjų ir patricijų kovos, turėjo didžiulę reikšmę. Jų dėka Roma tapo galingiausiu miestu Apeninų pusiasalyje, galinčiu užkariauti kaimynines tautas.

Klausimai ir užduotys:

1.Apibūdinkite Romos respublikos valdymą.2.Kokius reikalus tvarkė Tautos susirinkimas?3.Kokius magistratus rinko Tautos susirinkimas? Kokios buvo jų pareigos?4.Kuo baigėsi plebėjų ir patricijų kova?5.Ar galėjo tapti pareigūnu neturtingas Romos pilietis?6.Ar žinote, su kokiu Romos magistratų skiriamuoju ženklu susijęs žodžio "fašizmas " atsiradimas?

43. Romėnų kariuomenė ir užkariavimai

Senovės pasaulyje romėnų kareiviai garsėjo puikiomis pergalėmis ir geležine drausme. Romos karvedžiai skynė pergalę po pergalės, kol jos valdžioje atsidūrė visi Viduržemio jūros kraštai.

Romėnų legionaiNuo pat įkūrimo Romos valstybė kariavo su kaimyninėmis tautomis. Karų metu

romėnams pavyko sukurti geriausią to meto kariuomenę, kurią sudarė legionai. Kiekvienas konsulas vadovavo vienam arba dviems legionams. Į legioną buvo šaukiami 17-46

metų amžiaus Romos piliečiai, karo laikotarpiu - 17-60 metų amžiaus piliečiai. Ginklus ir šarvus kiekvienas turėjo įsigyti pats. Pėstininkais tarnavo sunkiai pasiturintys ginkluoti valstiečiai, o turtingi ir kilmingi žmonės, galintys įsigyti žirgą, buvo raiteliai. Neturtingi valstiečiai buvo ginkluoti ietimis ir lankais. Karinė tarnyba buvo privaloma Romos piliečiams. Vergams ir beturčiams tarnauti ka­riuomenėje nebuvo leidžiama. Romos valdžia jais nepasitikėjo. Kareivis privalėjo ne tik savo lėšomis įsigyti ginklą, bet ir prasimaitinti žygio metu. Tai sukeldavo didelių sunkumų, todėl vėliau armijoje buvoįvestas atlyginimas ir duoti vienodi ginklai. Kiekvieną

legioną sudarė 3000 sunkiai ginkluotų ir 1200 lengvai ginkluotų karių. Prie legionų buvo prijungiami sąjungininkų būriai ir kavalerija. Legionas buvo išdėstomas griežtai nustatyta tvarka. Karvedys Marijus perorganizavo kariuomenę: legionas buvo dalijamas į pulkus, o pulkai - į šimtines, kurioms vadovavo centurionai. Viso legiono vėliava buvo erelio atvaizdas.Romos respublikos kariuomenė pasižymėjo drausme. Pasakojama, kad vieną kartą legionui sustojus prie obels, nė vienas obuolys nedingo nuo medžio. Konsulas pagirdavo ir apdovanodavo kautynėse pasižymėjusius karius. Bet už ginklo praradimą karys galėjo būti nubaustas mirties bausme, o pasitraukusiems iš mūšio lauko ar maištininkams pritaikydavo decimacijos paprotį. Romėnai mokėjo įsirengti karo stovyklą, iš graikų išmoko naudoti apgulties mechanizmus taraną, apgulos bokštus ant ratų, strėlių ir rąstų svaidymo prietaisus. Nugalėtojas karvedys senato sprendimu būdavo vainikuojamas laurų vainiku. Triumfas buvo aukščiausias pagerbimas Romoje.

Italijos užkariavimas ir valdymasJau V a. pr. Kr. romėnai kasmet kariavo su savo artimiausiais kaimynais. Maždaug II a. pr. Kr. viduryje Roma viešpatavo visoje Italijoje ir tapo galingiausia valstybe Viduržemio jūros šiaurinėje pakrantėje.

Nukariautų teritorijų gyventojai privalėjo su romėnais pasirašyti tam tikrą sutartį. Kai kurių miestų gyventojams buvo suteikiamos Romos piliečių teisės, kai kurie gaudavo lotynų teises t. y. dalines piliečių teises. Sąjungininkų vidaus gyvenimas nebuvo varžomas, bet užsienio politika visiškai priklausė nuo Romos. Visi sąjungininkai turėjo siųsti būrius tarnybai romėnų kariuomenėje. Roma kūrė savo kolonijas visoje Italijoje. Romėnai tiesė kelius ir užmezgė glaudžius ryšius tarp įvairių Italijos sričių. Paplito lotynų kalba ir raidynas.

Kartagina ir Punų karaiRomai tapus galingiausiu miestu Italijoje, visa vakarinė Viduržemio jūros pakrantė buvo Kartaginos miesto įtakoje. Turtingoji Kartagina buvo didžiulė pirklių valstybė, kur kasdien uostuose buvo pakraunama ir iškraunama daugybė laivų. Kartaginiečiai turėjo didelį karo laivyną ir stiprią samdytą kariuomenę. Kartagina jau buvo užvaldžiusi dideles teritorijas. 264 m. pr. Kr. kartaginiečiai užėmė Mesaną Sicilijos saloje. Romėnai pasiuntė

karo laivas su permetamu tilteliu

Drambliai Hanibalo kariuomenėje

į Siciliją savo legionus. Prasidėjo vadinamieji Punų karai, nes romėnai kartaginiečius vadino punais. Pirmojo Punų karo metu (264-241 m. pr. Kr.) romėnai tik po 20 metų išvijo kartaginiečius iš Sicilijos. Romos laivynas nugalėjo Kartaginos laivyną. Pagal taikos sutartį Roma gavo Siciliją, pirmąją savo užjūrio koloniją, Kartagina turėjo sumokėti didžiulę išpirką, kad padengtų karo išlaidas. Netrukus romėnai atėmė iš Kartaginos Sardinijos, o vėliau ir Korsikos salas.

218 m. pr. Kr. kartaginiečių karo vadas Hanibalas netikėtai užpuolė Italiją iš šiaurės ir pradėjo antrąjį Punų karą. Jis su 60000 kareivių ir 37 drambliais perėjo Pirėnų, o po to ir Alpių kalnus. Jo kariuomenė žygiavo per Italiją, iškovodama vieną pergalę po kitos. 216 m. pr. Kr. mūšyje prie Kanų jis sumušė romėnų kariuomenę, bet jam nepavyko užimti Romos. Hanibalas grįžo į Afriką. 202 m. pr. Kr. prie Zamos miesto jis pralaimėjo romėnams, išsilaipinusiems kartaginiečių žemėse. Šiame mūšyje pasižymėjo Romos karvedys Scipijonas. Antrasis Punų karas baigėsi 201 m. pr. Kr. Hanibalas nusinuodijo. Roma įsitvirtino vakarinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kartagina neteko karo laivyno ir kariuomenės, bet romėnai norėjo visiškai sunaikinti nekenčiamą miestą. Senatorius Katonas, jaunystėje dalyvavęs Kanų mūšyje, kiekvieną savo kalbą baigdavo žodžiais: "Kartagina turi būti sugriauta!" 149-146 m. pr. Kr. įvyko trečiasis Punų karas. Romėnų kariuomenė išsikėlė Šiaurės Afrikoje ir apsiautė Kartaginą. Apsiaustis tęsėsi 3 metus. Kartaginiečiai narsiai gynėsi, bet romėnai vis dėlto įsiveržė į miestą, padegė jį ir sulygino su žemės paviršiumi. Kartaginos valdos tapo Romos provincija. Romėnai nesitenkino savo pergalėmis prieš Kartaginą. Jie pradėjo žygius į rytus. Legionai įsiveržė į Balkanų pusiasalį. Romėnai sutriuškino Sirijos karalystės kariuomenę, užkariavo Makedoniją, 146 m. pr. Kr. įvedė savo valdžią Graikijoje. Korinto miestas buvo visiškai sugriautas už nepaklusnumą.

Roma ir provincijos: "Skaldyk ir valdyk!"Po karų Roma tapo didžiule Viduržemio jūros valstybe, kurią sudarė dvi dalys: Italija ir provincijos. Italijoje gyveno piliečiai ir sąjungininkai, kurie nemokėjo mokesčių, o už Italijos ribų - svetimtaučiai pavaldiniai, mokėję Romai visus mokesčius. Provincijoms valdyti buvo skiriami vietininkai - pretoriai. Karo metu provincijose viską tvarkė konsulai arba prokonsulai. Romos vietininkai turėjo neribotą valdžią: jie vadovavo kariuomenei, leido įstatymus, galėjo grobti gyventojų turtą. Pagrindinis Romos valdymo principas buvo "Skaldyk ir valdyk!", t. y. romėnai remdavosi vienomis tautomis ar miestais, kad užvaldytų kitus. Be vietininkų, provincijose šeimininkavo atpirkėjai. Jie už didelę pinigų sumą gaudavo teisę tam tikrą laiką rinkti kokioje nors provincijoje mokesčius. Karai ir provincijos nepaprastai praturtino Romos diduomenę. Daugelis pareigūnų tarnavo ne valstybei, bet sau. Provincijoms išlaikyti reikėjo daug kareivių ir lėšų. Tarp Romos piliečių augo nepasitenkinimas magistratų ir senato valdžia.

Klausimai ir užduotys:

1.Apibūdinkite Senovės Romos kariuomenės sudėtį ir romėnų ginkluotę.2.Kaip romėnai pajungdavo savo valdžiai užimtas teritorijas?3.Kodėl kilo Punų karai? Kuo trečiasis Punų karas skyrėsi nuo dviejų pirmųjų karų?

44. Spartako sukilimas

Kalbantys įrankiai ir jų padėtisNė vienoje senovės šalyje nebuvo tiek daug vergų ir jie niekur nebuvo taip žiauriai išnaudojami kaip Romoje. Dėl Romos vykdomų karų Italijoje padaugėjo svetimtaučių vergų. Taip pat išliko skolinė vergovė. Daug vergų atgabendavo jūros piratai. Į vergus buvo žiūrima kaip į daiktus, esančius visiškoje šeimininko valioje. Jie buvo vadinami kalbančiais darbo įrankiais. Vergai neturėjo net vardų. Vergų vaikai irgi tapdavo vergais. Kalbančių įrankių padėtis buvo skirtinga. Jie tapdavo amatininkais, irkluotojais, tarnais turtuolių namuose arba šventyklose, šaukliais, budeliais, statybininkais, akmenskaldžiais. Ypač daug vergų dirbo žemės ūkyje, kur jų padėtis buvo sunkiausia. Derliaus nuėmimo metu vergai dirbo po 17-18 valandų per parą, alkani, su mediniais ratais ant kaklo, sekami prižiūrėtojų ir baudžiami už menkiausią nusižengimą. Tiberio upėje buvo sala, į kurią buvo galima išvežti netinkančius darbui vergus. Valstybinių vergų padėtis buvo lengvesnė. Jie galėjo gauti tam tikrą išlaikymą ir kai kuriais atvejais kreiptis į Romos teismą. Kai kada vergai išsipirkdavo laisvę.

GladiatoriaiSenovės Romoje labai populiarios buvo gladiatorių (lot. gladius - kardas} kautynės. Gladiatoriais tapdavo belaisviai, nusikaltėliai, vergai, o kartais samdyti laisvi kariai. Iš pradžių gladiatoriai kovėsi cirkuose, vėliau buvo pastatyti specialūs pastatai - amfiteatrai. Gladiatoriai buvo rengiami specialiose mokyklose. Jie buvo mokomi kautis vieni su kitais publikos malonumui. Kautynių dienos rytą vykdavo procesija, kurioje paskui gladiatorius eidavo šokėjai, akrobatai, žyniai ir muzikantai. Paskui būdavo žvėrių pasirodymas. Jų metu vienus žvėris supjudydavo su kitais arba žiūrovams leisdavo pašaudyti iš lankų, o kartais laukinius žvėris išleisdavo prieš beginklius belaisvius. Gladiatorių kovos vykdavo po pusiaudienio. Gladiatoriai dėvėdavo skirtingus drabužius ir kaudavosi skirtingais ginklais. Kova arenoje vykdavo, kol vienas iš kovotojų mirdavo, bet kartais nugalėtasis ar sužeistasis galėdavo prašyti pasigailėjimo: žiūrovų nykščio pakėlimas ar nuleidimas reiškė gyvybę arba mirtį. Kautynių dienomis amfiteatras visada būdavo pilnas. Pirmosiose eilėse sėdėdavo senatoriai ir kilmingos damos. Paaugliai irgi būdavo atvedami pasižiūrėti kautynių, kad užaugtų vyriški, nebijantys fizinių kančių ir pavojų. Viršuje sėdėdavo ir stovėdavo paprasti piliečiai. Jei sėkmė lydėdavo gladiatorių, jis galėdavo gauti piniginį prizą arba medinį kalaviją - laisvės simbolį.

Jau tuomet būta šios žiaurios pramogos priešininkų. Vienas iš maištaujančių gladiatorių užrašė sienoje tarsi protestą: "Filosofas Seneka - tai vienintelis romėnų rašytojas, kuris pasmerkė kruvinas rungtynes".Spartakas ir jo legionaiJau III a. pr. Kr. būdavo vergų sukilimų, kuriuos romėnams pavykdavo numalšinti. Vergų Italijoje vis daugėjo ir daugėjo. Jų padėtis visai nesikeitė. Mirtinos kautynės cirkuose ir amfiteatruose tapo vienu iš mėgstamiausių reginių. Išlaikyti gladiatorių mokyklą buvo pelninga, nors ir pavojinga, f vieną iš tokių mokyklų Kapujos mieste pateko trakas Spartakas. Jis įkalbėjo apie 70 savo draugų pabėgti iš mokyklos. Apsiginklavę trišakiais ir virtuviniais peiliais, vergai-gladiatoriai užpuolė sargybą, išsiveržė iš miesto ir įsitvirtino Vezuvijaus kalne. Vietos valdžios pasiųstus karių būrius sukilėliai sumušė. Taip 74 m. pr. Kr. prasidėjo didžiausias senovėje vergų sukilimas. Pas Spartaką ant Vezuvijaus subėgo nemaža vergų. Sukilėlių daugėjo kiekvieną dieną, jie jau turėjo mūšiuose įgytų ginklų. Sukilimas plėtėsi ir apėmė vis naujus pietinės Italijos rajonus. Sukilėlių kariuomenė, organizuota romėnų legionų pavyzdžiu, užėmė nemaža miestų ir kaimų. Ją sudarė 70 000 žmonių. Spartakas žinojo, kad vergams bus labai sunku nugalėti romėnų kariuomenę, todėl pabandė išvesti sukilėlius iš Apeninų pusiasalio. Dalis sukilėlių, vadovaujama Krikso, vieno iš vadų, atsisakė palikti Italiją, todėl buvo romėnų sumušti. Prieš vergus senatas pasiuntė dvi konsulų

Romėnų vergai

Gladiatoriaus šalmas

armijas, bet Spartakui jas pavyko nugalėti. Kelias į Alpes buvo laisvas, ten baigėsi romėnų valdos. Tačiau priėję Po upę, sukilėliai pasuko atgal į pietus. Kodėl? Niekas to nežino. Gal dauguma vergų nepanoro išvykti iš Italijos, o gal nuo pergalių jiems apsisuko galva?

Paskutinis mūšisRomos senatas sutelkė kariuomenę, kuriai vadovauti buvo paskirtas Krasas. Skubiai buvo iškviesti legionai iš Ispanijos ir Makedonijos. Spartakui dėl audros nepavyko persikelti į Siciliją, nors buvo susitaręs su jūros piratais. Romėnai iškasė gilų griovį ir supylė pylimą, bet vergai vėl prasiveržė. Spartakas suprato, kad kovoti prieš tris romėnų armijas neįmanoma, todėl nusprendė užimti Brundizijaus uostą. Jis žygiavo prieš Krasą, kad visi romėnų legionai nesusijungtų. Paskutinis mūšis įvyko 71 m. pr. Kr. Pats Spartakas bandė prasiveržti prie Kraso palapinės, bet buvo sužeistas ir žuvo mūšyje. Jo kūnas buvo taip sukapotas, kad jo nepavyko rasti mūšio lauke. Sukilėliai kovėsi narsiai, bet pralaimėjo. 6000 belaisvių romėnai nukryžiavo prie kelio iš Kapujos į Romą. Po daugelio metų romėnai su baime prisimindavo Spartaką. Tai buvo didžiausias ir geriausiai organizuotas vergų sukilimas. Šis sukilimas sukrėtė visus Italijos gyventojus. Romėnams reikėjo sustiprinti savo pozicijas, kad sukilimai nepasikartotų.

Klausimai ir užduotys:

1.Kodėl Senovės Romoje buvo daug vergų? Apibūdinkite jų padėtį.2.Kas buvo gladiatoriai?3.Papasakokite apie didžiausią vergų sukilimą senovėje.4.Ar galėjo Spartako vadovaujami vergai laimėti? Savo atsakymą pagrįskite.

5.Kokiose šalyse dabar yra populiarūs kruvini reginiai?

J

•v

45. Respublikos žlugimas

Cezaris užbaigė respublikos laikotarpį, kuris tęsėsi Romoje beveik 500 metų. Po Cezario prasidėjo valdovų epocha, kuri buvo vadinama imperija.

Respublikos sunkumaiRomos užkariavimai ir valdų išplėtimas kėlė didelių sunkumų. Ilgi karai atitraukė žemdirbius nuo ūkių, jų šeimos negalėjo išbristi iš skolų, todėl žemę supirkdavo turtingi kaimynai. Dauguma kaimo gyventojų, netekę savo žemės, kraustydavosi į miestus. Negalėdami čia rasti darbo, papildydavo varguomenės gretas. Kaimuose daugelis žemdirbių gyveno vargingai. Mažėjo vidutinių ūkininkų, kurie buvo geriausi piliečiai ir kariai Romos respublikoje. Valstybėje daugėjo vergų - karo belaisvių. Roma neteko daug legionierių, nes armijoje galėjo tarnauti tik laisvi žmonės, galintys savo lėšomis įsigyti ginkluotę. Visa tai vertė kilmingus romėnus baimintis ir dėl to kildavo nesutarimų. Padėtį pakeisti nusprendė broliai Grakchai.

Brolių Grakchų reformosBroliai Tiberijus ir Gajus Grakchai buvo vienos iš kilmingiausių Romos šeimų atstovai, karvedžio Scipijono anūkai. Nuo vaikystės jie garsėjo išsilavinimu, dora, taurumu, teisingumu. 133 m. pr. Kr. Tiberijus Grakchas buvo išrinktas liaudies tribūnu. Jis pasiūlė naujo žemės įstatymo projektą. Tiberijus siūlė visuomenines žemes, kurias turtuoliai nuomojo iš valstybės už didžiulius pinigus, išdalinti nusigyvenusiems plebėjams. Liaudies susirinkimas sudarė žemės perdalijimo komisiją. Tada turtuoliai apkaltino Tiberijų Grakchą karaliaus valdžios siekimu. Jis ir 300 jo šalininkų buvo užpulti liaudies susirinkime ant Kapitolijaus kalvos. Tiberijus buvo nužudytas. Bet žemės perdalijimo komisija, nepaisydama persekiojimo, dirbo toliau.

123 m. pr. Kr. jo brolis Gajus Grakchas taip pat tapo liaudies tribūnu. Gajus prisiekė atkeršyti už brolį ir įgyvendinti jo pradėtą žemės reformą. Pirmiausia Gajus Grakchas susidorojo su brolio žudikais. Po to pasiekė, kad būtų priimti kai kurie įstatymai, apriboję senato valdžią. Jo dėka buvo priimtas duonos įstatymas: Romos varguomenė iš valstybinių sandėlių kiekvieną mėnesį turėjo gauti grūdų nemokamai arba už labai mažą kainą. Taip pat buvo pradėti organizuoti dideli visuomeniniai darbai, naujų kelių tiesimas. Tai leido varguomenei užsidirbti, o raiteliams suteikė pareigų. Tęsdamas žemės reformą, Gajus Grakchas pasiūlė steigti kolonijas už Italijos ribų. Priešai pradėjo kenkti Gajui. Trečią kartą jis nebuvo išrinktas tribūnu. Prieš Gajų ir jo šalininkus buvo pasiųsti ginkluoti būriai. Gajus Grakchas žuvo nuo savo vergo rankos. Jis užmušė savo šeimininką, o po to

pats nusižudė.Karvedžių valdžios sustiprėjimasII a. pr. Kr. pabaigoje - I a. pr. Kr. pradžioje Romos kariuomenės sudėtis pasikeitė. Ją sudarė daugiausia samdiniai, pasiruošę tarnauti tam, kuris daugiau mokės. Kariuomenę pertvarkė karvedys Marijus, tapęs konsulu 107 m. pr. Kr. Jis leido tarnauti legionuose ir neturtingiems Romos piliečiams. Senato pavedimu karvedžiai patys rinkdavo kariuomenę, mokėdavo kariams atlyginimą ir duodavo dalį grobio. Legionieriai buvo pasiruošę kautis su bet kuo, su kuo tik lieps jų karvedys. Grobikiški Romos karai ir samdyta kariuomenė sustiprino karvedžių valdžią.

Julijus Cezaris ir jo valdymasI a. pr. Kr. Romos respublika patyrė didelę krizę. Atėjo kruvinų pilietinių karų laikai. Muštynės tautos susirinkime, ginkluoti susidūrimai gatvėse ir keliuose buvo nuolatiniai reiškiniai. Vyko kova tarp senato šalininkų - optimatų (lot. opumus - geriausias] ir populiarų (lot. populus - liaudis), kurie rėmėsi Romos varguomene. Atsirado įtakingų valstybės veikėjų, kurie stengėsi užgrobti valdžią. Didžiausią autoritetą turėjo Pompėjus, Cezaris ir Krasas.Gajaus Julijaus Cezario (100-44 m. pr. Kr.) vienintelis gyvenimo tikslas buvo valdžia ir garbė. Kilęs iš žymios patricijų šeimos, Cezaris niekino Romos varguomenę, bet sugebėjo panaudoti ją, savo tikslo siekdamas. Gyventojams rengė įvairius renginius, o draugams - prabangias puotas. Visi jį laikė liaudies draugu ir diduomenės priešu. Cezaris, Pompėjus ir Krasas pradžioje varžėsi tarpusavyje, o vėliau sudarė triumviratą- trijų vyrų sąjungą. Triumvirai neturėjo ypatingų įgaliojimų, bet galėjo daryti įtaką bet kokiam įstatymų priėmimui. 58 m. pr. Kr. Cezaris tapo Galijos provincijos vietininku, Pompėjus ir Krasas pradėjo vadovauti romėnų kariuomenei Ispanijoje ir Sirijoje.

Per 3 metus Cezaris užkariavo galus, išvijo už Reino germanus, nugalėjo britus, - prijungė prie Romos didžiules šiaurines žemes. Pats Cezaris tapo 13 legionų vadu ir sukaupė didžiulius turtus, užgrobtus galų žemėse. Optimatai su baime žiūrėjo į Cezario galybės augimą. Jie patraukė į savo pusę Cezariui pavydėjusį Pompėjų ir pareikalavo, kad Cezaris paleistų savo kariuomenę. Tada Cezaris su vienu legionu 49 m. pr,. Kr. sausio 10 d. atėjo prie Rubikono upės, skyrusios Galiją nuo Italijos, per kurią jis su kariuomene persikėlė taręs: "Burtas mestas!" Jis pradėjo karą prieš Pompėjų. Cezaris be mūšio įžengė į Romą ir užvaldė visą Italiją. Vėliau užkariavo provincijas. Egipte Cezariui buvo padovanota nužudyto Pompėjaus galva. Grįžęs į Italiją, Cezaris pasiskelbė Romos valstybės diktatoriumi. Cezario diktatūra pasibaigė respublikos laikotarpis Romoje. Siekiant sustiprinti ryšius tarp Romos ir provincijų, buvo pagilinta Romos uosto prieplauka. Pirmą kartą Romoje buvo nukalta auksinė moneta - denaras, kuris tapo vieningu pinigu Romos valstybėje. Cezario nurodymu pakeistas kalendorius. Vietoj senojo Mėnulio kalendoriaus nuo 45 m. pr. Kr. sausio l d. įvestas laiko skaičiavimas pagal Saulės judėjimą. Julijaus Cezario metų skaičiavimas gyvavo Europoje iki XVI a.

Visus kandidatus į magistratus iškeldavo pats Julijus Cezaris, o susirinkimas tik klusniai balsavo. Cezaris elgėsi kaip karalius, net rengėsi karališkais drabužiais (purpurine toga), visiškai nesitarė su senatu. Tai kėlė daugelio romėnų nepasitenkinimą. Prieš Cezarį buvo suorganizuotas sąmokslas, kuriame dalyvavo apie 60 senatorių. Julijus Cezaris buvo nužudytas 44 m. pr. Kr. kovo 15d. senato posėdyje. Sąmokslininkų tikslas buvo grąžinti respubliką.

Roma po Cezario mirtiesPo Cezario nužudymo iškilo du jo legionų vadai - Markas Antonijus ir Oktavianas. Jie su kariuomene patraukė į Romą ir išžudė kelis tūkstančius respublikonų. Netrukus Makedonijoje, mūšyje ties Filipų miestu, nugalėjo Cezario žudikų- Kasijaus ir Bruto - armiją. Antonijus ir Oktavianas valdė Romos valstybę: Antonijui atiteko rytinės Romos provincijos, o Oktavianui - vakarinės valdos. Antonijus dešimt metų gyveno Egipte, karalienės Kleopatros rūmuose, o Oktavianas sumušė savo priešus Vakarų Europoje ir gavo senato paramą. Bet Antonijaus ir Oktaviano santykiai laikui bėgant vis blogėjo. Prasidėjo jų tarpusavio karai ir Antonijus pralaimėjo Oktavianui. Oktaviano kariuomenė užėmė Egipto sostinę Aleksandriją. Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Egiptas tapo Romos provincija.

Klausimai ir užduotys:

1.Su kokiais sunkumais susidūrė Romos respublika II a. pr. Kr. ?2.Kokias reformas siekė įvykdyti broliai Grakchai?3.Kodėl juos parėmė liaudis?4.Kas yra triumviratas?5.Kodėl Cezaris laikomas diktatoriumi? Kodėl jis buvo nužudytas?

46. Romos imperijos galybė

Kartais Oktavianas Augustas vadinamas antruoju Romos įkūrėju. Jo valdymo laikais Romos valstybė pasiekė klestėjimo viršūnę visose gyvenimo srityse. Bet istorikas Tacitas rašė, kad "valstybė pasikeitė, ir nebeliko senosios, laisvos romėnų tautos".

Oktavianas Augustas valdo imperiją (27 m. pr. Kr. - 14 m. po Kr.)27 m. pr. Kr. Oktavianas atvyko į Romos senatą ir atsisakė visų savo pareigybių. Jis kalbėjo, kad valstybei reikalingas stiprus gynėjas. Senatoriai pradėjo šaukti, prašydami Oktavianą pasilikti valdžioje. Taip jis senato prašymu tapo Romos valdovu. Oktavianas vadino save princepsu - pirmuoju tarp lygiųjų. Jis paskelbė mintį apie respublikos grąžinimą, bet valdžia Romos valstybėje jau priklausė princepsui ir senatui. Vienos provincijos buvo valdomos princepso, o kitos - senato. Taip pat buvo renkami mokesčiai į ypatingą princepso iždą. Už nuopelnus Romai Oktavianui buvo suteiktas Augusto (šventasis) vardas. Pradedant Oktavianu Augustu visus Romos valdovus imta vadinti imperatoriais, o jų įvestą tvarką - imperija. Kariuomenė, liau­dies susirinkimai, konsulai - visi vykdė imperatoriaus nurodymus ir rinko jo nurodytus žmones. Pasinaudodamas jam suteikta valdžia, Augustas sumažino legionų skaičių iki 28, bijodamas, kad kariuomenė gali būti panaudota ir prieš jį. Jisbijojo sąmokslų, todėl po drabužiais visada nešiojo šarvus, sudarė specialų apsaugos karių būrį. Paėmęs į savo rankas visą valdžią, Oktavianas Augustas stengėsi išlaikyti buvusios respublikos įvaizdį. Kaip ir anksčiau, rinkdavosi senatas, vykdavo liaudies susirinkimai,

buvo dalijama duona vargšams, rengiami pasirodymai piliečiams. Oktavianas Augustas stengėsi nedėvėti prabangių drabužių ir neišsiskirti iš kitų. Jis norėjo grąžinti senus papročius ir tradicijas. Per vienerius metus buvo atstatytos 82 šventyklos. Augusto laikais suklestėjo poezija ir literatūra. Oktavianui Augustui mirus 14 m. po Kr., senatas jį paskelbė dievu.

Oktavianas Augustas

Provincijų romanizacijaValdant Augustui, Romos imperijos teritorija išsiplėtė iki Reino ir Dunojaus. Oktavianas ir jo įpėdiniai provincijose pakeitė mokesčių rinkimo sistemą ir įvedė vietininkų kontrolę. Visoje imperijoje įsigalėjo romėniškoji taika (lot. pax romaną), kuri leido vystyti prekybą, tiesti kelius, statyti miestus. Apie du am­žius dauguma Romai priklausiusių kraštų nežinojo, kas yra karas. Provincijose nebuvo didelių sukilimų. Jose prasidėjo romanizacijos procesas: prigijo romėniškoji kultūra, pirmiausia perimti romėnų amatai, statybos menas, drabužiai, elgesio normos ir laisvalaikio praleidimo būdas. Visur paplito lotynų kalba. Visoje imperijoje išaugo dideli romėniškosios architektūros miestai. Buvo remiama vietinė provincijų aristokratija, kuri gavo nemaža vietų senate, ir vietinės tradicijos.

Imperijos galybės šaltiniaiOktaviano Augusto valdymas buvo sėkmingas. Jis sukūrė valstybės valdymo sistemą, kurioje dalyvavo imperatorius ir senatas. Po ilgų karų pavyko pasiekti taiką ir paversti respubliką klestinčia imperija. Stabili valdžia teikė imperijai stiprybė.:. Sukilti prieš Romą buvo beprotybė. Nors mokesčiai buvo dideli, bet juos buvo įmanoma sumokėti. Užimtose teritorijose romėnai nesistengė jėga vykdyti didelių pertvarkymų. Taika visiems buvo naudinga. Bet didžiausias romėnų laimėjimas buvo provincijų aristokratijos parama. Vietinė diduomenė buvo suinteresuota ryšių su Roma stiprinimu. Vietinei aristokratijai buvo paliekama teisė valdyti provinciją ir suteikiama galimybė būti išrinktai į Romos senatą.

Paskutinieji užkariavimai

Oktaviano Augusto įpėdiniai didesniuose karuose nedalyvavo. Imperatoriai, po Augusto valdę imperiją 100 metų, buvo žiaurūs ir despotiški. Tai Tiberijus, Kaligula, Klaudijus, ypač Neronas, kuris, kaip manoma, 64 m. po Kr. įsakė padegti Romą. Po imperatorių despotų Romą valdė Antoninų dinastija (II a. po Kr.). Žymiausias buvo imperatorius Trajanas (98-117 m.), kuris užėmė Mesopotamiją. Trajanas pasižymėjo dideliais karvedžio gabumais, valgė paprastą kareivišką maistą ir žygių metu ėjo pėsčias kariuomenės priešaky. Net tapęs imperatoriumi sakė, jog nori būti tokiu valdovu, kokio norėtų pats, jei būtų paprastas pilietis. Senatas oficialiai pripažino Trajaną geriausiu imperatoriumi. Vėliau kitiems valdovams buvo linkima būti laimingesniais už Augustą ir geresniais už Trajaną. Sėkmingiems Trajano žygiams į Mesopotamiją ir prieš dakus (dabartinė Rumunija) įamžinti Romoje buvo pastatytas didžiulis obeliskas - 36 metrų aukščio Trajano kolona.

II a. didžiulė imperija nebegalėjo tęsti užkariaujamųjų žygių. Dabar reikėjo daug kariuomenės sienoms ginti ir provincijose prasidėjusiems sukilimams malšinti.

Klausimai ir užduotys:

1.Kaip ir kodėl Oktavianas tapo princepsu? Ką reiškia "imperatorius" ir "princepsas "?2.Kuo rėmėsi Oktavianas? Kaip jis valdė?3.Kokius pertvarkymus įvykdė Oktavianas Augustas?4.Kodėl dauguma provincijų rėmė Romą?5.Kas įvykdė paskutinius romėnų užkariavimus?6.Kokios buvo Romos imperijos galybės priežastys?

47. Žemės ūkis, amatai ir prekyba

Romėnai sukūrė didžiulę ir gerai organizuotą valstybę, kurios provincijose nestigo įvairiausių gamtos išteklių. Sparčiai augo amatai, plėtojosi prekyba šalies viduje ir su kitais kraštais. Roma tapo didžiausiu prekybos centru pasaulyje.

Romėnų žemdirbystėŽemdirbystė -- pagrindinis romėnų verslas. Dauguma valstiečių turėjo nedidelius ūkius. Jie ne tik dirbo že­mę, bet ir privalėjo atlikti karo tarnybą. Prasidėjus užkariaujamiesiems žygiams, žemdirbiams vis daugiau laiko teko praleisti kariuomenėje ir jų žemės niekas neįdirbdavo. Ypač daug žalos žemės ūkiui padarė antrasis Punų karas, kuomet Hanibalo kariuomenė keletą metų siaubė Italiją. Po karo valstiečiaijau nebepajėgė atstatyti sunaikintų ūkių. Daug jų buvo pigiai parduoti turtingiems žemvaldžiams. Pamažu smulkūs ir vidutiniai ūkiai nyko, o jų vietoje išaugo stambūs dvarai. Jie buvo vadinami latifundijomis.

Latifundijų centre stovėjo puošnus žemvaldžio namas. Jame kartu su šeimininku gyveno tarnai ir vergai. Aplink namą buvo ūkiniai pastatai, o už jų driekėsi platūs laukai.

Stambių dvarų žemę įdirbdavo ne laisvieji valstiečiai, bet vergai. Jų labai padaugėjo per grobiamuosius karus. Latifundijoje dažniausiai triūsė kelios dešimtys vergų. Jų padėtis buvo net geresnė už nuskurdusių laisvųjų valstiečių, kurie papildydavo miesto varguomenės gretas. Kartais stambieji žemvaldžiai leisdavo vergams tuoktis ir skirdavo jiems nedidelius žemės sklypus.Romėnai augino javus, vaisius ir daržoves. Imperijos pietinėse srityse buvo paplitusi vynuogininkystė. Iš vynuogių romėnai gamino vyną. Apeninų pusiasalyje augo daug alyvmedžių. Alyvų aliejų romėnai naudojo maistui, pildavo į lempas, kad galima būtų pasišviesti sutemus, naudojo vietoj muilo. Daugelis romėnų augino arklius. Juos naudojo ne žemės darbams, bet kariuomenės reikmėms. Kroviniams gabenti, plūgui ar akėčioms traukti kinkydavo mulus, asilus, jaučius ir karves. Laikė ožkas ir avis. Jos aprūpindavo pienu ir vilna. Romos gyventojai vertino kiaulieną, todėl augino daug kiaulių. Laikė vištas, antis, žąsis ir balandžius. Romėnai mėgo medų, todėl šalyje buvo paplitusi bitininkystė.

Amatai ir prekybaSenovės Romos diduomenė niekino fizinį darbą. Buvo manoma, jog garbingi užsiėmimai yra tik politinė veikla ir tarnyba kariuomenėje. Ypač gerbiami buvo besiverčiantys finansine veikla - pinigus skolinantys, keičiantys žmonės.

Vidutinio gyventojų sluoksnio žmonės, priklausomai nuo jų turtinės padėties ir sugebėjimų, tapdavo gydytojais, architektais, pirkliais ar amatininkais. Sunkus rankų darbas tekdavo vergams.

Amatininkai telkėsi miestuose. Daugiausia jų gyveno Romoje. Triukšmingose miesto gatvėse buvo galima išvysti dirbtuvių, kuriose amatininkai dirbo kartu su pameistriais. Puodžiai žiede įvairaus dydžio ir formų indus bei puošė juos. Kepėjai malė grūdus, raugė tešlą ir kepė duoną. Kalviai iš vario, žalvario ir geležies gamino darbo įrankius, ginklus, buities daiktus. Juvelyrai gamino sidabrinius ir auksinius papuošalus, kartais nusagstytus brangakmeniais. Čia pat savo gaminius jie siūlė pirkėjams.

Didžiulėje valstybėje susiklostė palankios sąlygos prekybai vystytis. Daug žemės ūkio produktų, gamtos išteklių ir amatininkų dirbinių turinčios provincijos prekiavo tarpusavyje. Bet daugiausia gėrybių patekdavo į Romą, nes čia iš provincijų suplaukdavo mokesčiai ir duoklė. Pervežti prekes sausuma buvo patogu ir saugu. Romėnų inžinieriai buvo nutiesę gerus kelius. Visoje imperijoje išsklaidyti kariuomenės būriai užtikrino kelionių saugumą.

Daug gėrybių į sostinę buvo atplukdoma laivais. Romos uoste sandėliai užėmė net kelias dešimtis hektarų. Į juos iš visų šalies kampelių sostinės gyventojams buvo gabenami maisto produktai - grūdai, sūris, vaisiai, druską, vynas, kumpis. Romėnai įsiveždavo geležį, brangiuosius metalus, medieną, kailius, drobę.

Romėnai daugiau prekių įsiveždavo negu išveždavo. Kitiems siūlydavo vyną, geležinius ginklus, darbo įrankius, keraminius indus. Daug jų dirbinių pasiekdavo ir Pabaltijį. Todėl I-IV a. po Kr. laikotarpis Pabaltijyje vadinamas romėnų geležies amžiumi. Romėnai prekiavo net su tolimąja Indija ir Kinija.

Keletą amžių vyko mainų prekyba. Vėliau prekiaujant pradėta naudoti 327 gramų žalvario lydinius, o po to ir monetas.

Baltų gintaras romėnų gyvenimeBaltijos gintarą, kuriuo prekiavo mūsų protėviai, romėnai laikė prabangos dalyku. Jų meistrai iš baltų "aukso" gamino kosmetikos reikmenis, papuošalus ir amuletus - dievų, žmonių ir gyvulių figūrėles. Tokia nedidelė figūrėlė kainavo daugiau nei stiprus vergas.

Žinomos gintaro apdirbimo dirbtuvės buvo Akvilėjoje, netoli dabartinės Venecijos. Iš čia gintariniai dirbiniai keliaudavo į Romą ir kitas sritis.

Romos imperijos karininkas ir rašytojas Plinijus Vyresnysis, gyvenęs I a. po Kr., apie gintaro gabenimą iš Baltijos pajūrio ir jo panaudojimą rašė:

"Dar ir dabar gyvena vienas iš raitelių, kuriuos ten siųsdavo Julijonas, imperatoriaus Nerono gladiatorių kautynių rengėjas, kad parūpintų pakankamai gintaro. Apkeliavęs to krašto pakrantes ir aplankęs įvairias prekyvietes, jis pargabeno daugybę gintaro. Jo užteko net užtvaroms, saugojusioms žiūrovus nuo laukinių žvėrių, papuošti. Ginklai, vežimai ir kiti daiktai buvo išdabinti gintaru, be to, kasdien, kol truko spektakliai, buvo keičiamos gintaro dekoracijos. Didžiausias gabalas, kurį šis asmuo atgabeno į Romą, svėrė trylika svarų".

Romėnų prekybinis laivas

Klausimai ir užduotys :

1.Kas Senovės Romoje vertėsi žemdirbyste? Ką jie augino?2.Su kuo prekiavo romėnai? Kas lėmė prekybos išplitimą?3.Kaip romėnai vertino gintarą ir kam jį naudojo?4.Perskaitykite R.Neimanto knygą "Gintaro kelias" (K., 1985) ir sužinokite daugiau apie gintaro panaudojimą Romoje.

48. Roma - imperijos sostinė

Roma, išaugusi iš nedidelės gyvenvietės, tapo didžiausiu ir didingiausiu senovės pasaulio miestu, imperijos centru. "Visi keliai veda į Romą", - yra toks posakis. Imperijos galybė atsispindėjo sostinės pastatuose, šventyklose ir paminkluose.

Amžinasis miestasPradžioje Roma buvo nedidelė gyvenvietė, įsikūrusi ant Palatino kalvos. Gyventojams pasidarė ankšta vadinamoje "kvadratinėje Romoje". Jie greitai užėmė gretimas kalvas: Eskvilino, Celijaus, Viminalo, Kviri-nalo, Kapitolijaus ir Aventino. Taip augo Roma miestas ant septynių kalvų. Paskutiniame respublikos amžiuje ir imperijos epochoje Romoje gyveno daugiau kaip

Pastatų ant Kapitolijaus kalvos rekonstrukcija (XIX a. piešinys)

milijonas žmonių. Dauguma imperatorių stengėsi statyti vis naujus ir naujus pastatus, kurie savo didingumu užtemdytų ankstesnius statinius.Roma taisyklingo išplanavimo neturėjo. Daugelis didelių Senovės Romos gatvių- tai per miestą einantys keliai į įvairius kraštus. Didėjant Romos gyventojų skaičiui, pelkėta vietovė tarp Kapitolijaus ir Palatino kalvų buvo nusausinta ir paversta turgaus aikšte - Didžiuoju Forumu. Pradžioje čia beveik ne buvo pastatų ir tik aikštės pakraščiuose driekėsi krautuvių eilės. Ši aikštė romėnams turėjo didelę reikšmę. Čia buvo sprendžiami svar­biausi valstybės reikalai, sudaromos prekybinės sutartys, čia susitikdavo draugai, vykdavo pasimatymai. Kartais Forumas virsdavo muziejumi, kai čia būdavo demonstruojami iš užkariautų kraštų atvežti brangūs dirbiniai. Julijaus bazilika, Jano, Santarvės deivės ir kitos šventyklos puošė Forumą. Čia buvo ir liaudies susirinkimų vieta, Julijaus kurija (vieta, kur posėdžiavo senatas), valstybės archyvas, kur buvo saugomi piliečių sąrašai, tikrinami matai ir svarstyklės. Forume stūksojo pastatas, kuris kėlė romėnams baimę. Tai Karceris. Greta Forumo ant Palatine kalvos stovėjo prabangūs imperatoriaus rūmai. Pastatuose atsispindėjo imperijos galybė, todėl romėnai stengėsi statyti juos amžiams. Jie buvo puikūs inžinieriai ir statybininkai. Romėnai pirmieji pasaulyje panaudojo betoną, išmoko statyti skliautus. Daugelį dalykų perėmė iš graikų, bet jų pastatai neprilygo graikų pastatų lengvumui ir kolonų grakštumui.

Viskas buvo išpuošta marmuru, mozaikomis, daug kas paauksuota. Nė vienas keliautojas negalėjo aplenkti Romos, nepamatęs Marso šventyklos, Panteono, Jupiterio šventyklos, Trajano kolonos, garsiųjų Triumfo arkų. Po 64 m. didžiojo gaisro imperatorius Neronas pasistatė rūmus, kurie užėmė ištisą miesto rajoną. Pirmojoje salėje stovėjo didžiulė 37 metrų aukščio imperatoriaus statula. Rūmų kambariai buvo išpuošti auksu, brangakmeniais ir kriauklėmis. Viena salė buvo apvali ir su kupolu, kuris sukosi ir imitavo žvaigždėtą dangų. Miestą puošė daugybė fontanų, kolonų, statulų, turtuolių namų, pirčių kompleksų. Bet Roma buvo ir kitokia: purvinos siauros gatvės, baisi spūstis, daugiaaukščiai namai (insulos) vargingiesiems. Romoje dažnai kildavo gaisrai, kurie "surydavo" ištisus miesto rajonus. Bet greit miestas būdavo atstatomas dar didingesnis bei prabangesnis, nes romėnų architektai stengėsi pabrėžti neribotą imperatoriaus valdžią. Jų pastatai iškilmingi, griežtai simetriški, ekonomiškai ir apgalvotai panaudotas kiekvienas akmens gabalas.

"Duonos ir renginių!"Visi imperatoriai stengėsi įgyti liaudies palankumą, todėl rengdavo prabangias žaidynes ir šventes. Jų metu varguomenei nemokamai būdavo dalijama duona,vykdavo įvairiausi renginiai. Romėnai labiausiai mėgo teatrą, kovos vežimų lenktynes ir gladiatorių kau­tynes. Populiariausias Senovės Romoje renginys - kovos vežimų lenktynės - vyko vadinamajame cirke. Di­džiausia ir seniausia arena tokioms lenktynėms buvo Didysis cirkas, kurio ilgis siekė 550 metrų, o plotis -180 metrų. Jame tilpo 250 000 žiūrovų. Cirke vykdavo ne tik varžybos, bet ir iškilmingos šventinės eisenos.

Teatro vaidinimai paplito Romoje nuo III a. pr. Kr. Teatrą romėnai perėmė iš Graikijos. 55 m. pr. Kr. Pompėjus pastatė Romoje pirmą mūrinį teatrą, kuriame tilpo 27 000 žmonių. Bet nė vienas teatras neprilygo didžiausiam amfiteatrui -didingam Koliziejui, kuriame galėjo susirinkti 50 000 žmonių. Čia vyko ne tik gladiatorių kautynės, žvėrių pasirodymai, bet ir tikrų karo laivų mūšiai.

Tarp Flaminijaus kelio ir Tiberio upės driekėsi Marso laukas - plati lyguma, kur vykdavo kariniai paradai, gimnastikos varžybos, liaudies susirinkimai ir šventės. Marso lauke stovėjo Belonas - karo deivės šventykla.

Panteonas - dievų buveinė - pastatytas 27 m. pr. Kr. karvedžio Agripos.

Joje senatoriai sveikindavo su pergale grįžusius karvedžius. Viešpataujant Augustui, Marso lauke buvo įrengtas Taikos altorius, o Tiberio pakrantėje pastatytas Mauzoliejus, kur vėliau buvo palaidotas pats Augustas.

Klausimai ir užduotys:

2.Kas yra Forumas? Kokia buvo jo paskirtis?3.Paaiškinkite posakį "Duonos ir renginių!"4.Kodėl Roma buvo vadinama amžinuoju miestu?5.Papasakokite apie žymiausius Senovės Romos statinius. Kurie iš jų tebestovi ir šiandien?

49. Romėnų visuomenė ir buitis

Romėnų visuomenėBeveik visose gyvenimo srityse iki mūsų laikų išliko romėnų tradicijų, papročių ar išradimų pėdsakų.Romos imperijoje buvo dvi pagrindinės gyventojų grupės: piliečiai ir svetimtaučiai. Piliečiai buvo skirstomi į patricijus, plebėjus ir raitelius. Piliečiai vyrai naudojosi visomis teisėmis ir privilegijomis. Moterys ir Romos provincijų gyventojai galėjo naudotis tik kai kuriomis teisėmis.

Romėnų visuomenėje daug dėmesio buvo skiriama šeimai, kuriai vadovavo tėvas. Po tėvo mirties šeimos galva galėjo tapti bet kuris iš sūnų. Ištisas gimines siejo vienas vardas. Romoje buvo paplitę trigubi vardai, pvz., Gajus Julijus Cezaris. Pirmasis vardas - asmenvardis, antrasis - giminės vardas, o trečiasis - giminės šakos prievardis. Moterys buvo vadinamos tik giminės vardu, o vergai - tik pravarde.

Berniukai suaugusiais būdavo pripažįstami tik sulaukę 14 metų. Tada kartu su tėvais ir draugais jie ateidavo į Forumą, kur apsivilkdavo togą ir nusivilkdavo vaikiškus rūbus. Po pirmojo skutimosi berniukus užregistruodavo kaip pilnateisius piliečius.

Romėnų visuomenėje moterys ilgą laiką neturėjo jokių teisių. Moters nuosavybė galėjo atitekti jos vyro tėvui. Tik II-I a. pr. Kr. kilmingos romėnės pradėjo valdyti savo turtą ir gavo daugiau teisių.

Romėno kasdienybėBeveik visi Romos gyventojai keldavosi auštant. Neturtingiesiems prasidėdavo

Tunika -trumpassenovės romėnų

monotoniška darbo diena. Jų maistas buvo menkas ir prastas. Pagrindinis patiekalas buvo pulta - tiršta pupų, miežių arba kviečių miltų tyrė. Kartais maistas būdavo paįvairinamas maža (miltų, trinto sūrio ir medaus koše), trupučiu alyvų ir vynu, pusiau atskiestu vandeniu.

Kilmingas romėnas rytais priimdavo svečius, išsitiesęs minkštasuolyje skaitydavo arba rašydavo laiškus. Jis turėjo labai daug laisvo laiko. Dieną kilmingieji galėjo praleisti soduose ir parkuose, mankštintis Marso lauke, žaisti kauliukais, šaškėmis ant žemės, lankytis teatruose, amfiteatre ar pirtyse.

Sveikame kūne sveika sielaKasdieniniame Romos gyvenime viešosios pirtys - termos - buvo labai svarbios. Pirmosios pirtys, pastatytos Romoje II a. pr. Kr., buvo paprastos maudyklės tik vyrams. Augusto valdymo metu buvo 170 privačių pirčių, o 20 m. pr. Kr. pastatytos pirmosios viešosios pirtys. Daugelis imperatorių statė dideles pirtis, kad pademonstruotų savo galybę ir turtus. III a. po Kr. Romoje buvo apie 1000 privačių ir 11 viešųjų pirčių. Imperatorių - Karakalos ir Diokletiano - pirtys, užėmusios apie 30 hektarų plotą, buvo prabangiausios. Marmuru išklotos salės, galerijos, erdvios patalpos sportiniams žaidimams, poilsio kambariai, termos ir užkandinės, paveikslai, skulptūros, sodai ir fontanai - visa tai pritraukdavo daug žmonių.

Imperijos laikotarpiu įėjimas į pirtį buvo mokamas. Turtingieji romėnai ateidavo į pirtį kartu su vergais, kurie turėjo maudyti šeimininkus ir prižiūrėti jų rūbus. Didžiausiose termose buvo bibliotekos ir skaityklos, o soduose prie pirčių lankytojai galėjo pasidalyti paskutinėmis naujienomis, spręsti valstybines ir asmenines problemas.

Romos gatvių sankryžose čiurleno fontanai, o pasiturintys romėnai į savo namus buvo įsivedę vandentiekius. Vandens šaltinis buvo parenkamas aukštai kalnuose. Jeigu vandentiekio kelyje pasitaikydavo prarajų, upių, griovų, tekdavo statyti didžiulius arkinius tiltus, vadinamus akvedukais. Į miestą atitekėjęs vanduo pirmiausia būdavo išvalomas specialiais įrenginiais ir tik po to švino vamzdžiais tekėdavo į kolonėles arba privačius namus. Pirmąjį vandentiekį 312 m. pr. Kr. nutiesė Apijus Klaudijus Čekas (Aklasis). IV a. po Kr. jau veikė 13 vandentiekių. Didžiausias vandentiekis buvo riaus Klaudijaus. Manoma, kad Romos imperijoje butą apie šimtą vandentiekius turėjusių miestų.

Tūkstančiai žmonių džiaugėsi, klausydamiesi amžinos vandens giesmės. Gatvėse ir aikštėse buvo įrengti baseinai, fontanai, vandens grotos. Vandens čiurkšlės trykšdavo iš sienos arba iš mergaitės laikomos amforos, liūto nasrų, vynmaišio. Romėnų poetai šlovino vandentiekius kaip gyvas dievaites.

Po Romos miestu veikė septyni požeminės kanalizacijos kanalai. Nešvaru­mai patekdavo į didžiausią kloaką, o iš ten - į Tiberį.Romos imperijos keliaiRomėnų keliai buvo pavadinti dar vienu pa­saulio stebuklu. Keliai buvo reikalingi kariuomenei žygiuoti iš vienos vietos į kitą. 312 m. pr. Kr. pradėtas tiesti kelias iš Romos į Kapują buvo vadinamas Apijaus keliu. Jis buvo tiesiamas 100 metų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Romos imperijos kelių tinklas sudarė 85000 kilometrų. Keliai sujungdavo kiekvieną imperijos kampelį su sostine. Maži keliai buvo 3-4,5 metrų pločio, o dideli - 8 metrų pločio. Keliai buvo puikūs - platūs, pabarstyti smėliu ar žvyru, ant kurio buvo paklotos akmeninės plokštės. Daugelis kelių išliko iki mūsų dienų. Paskui kariuomenę į provincijas keliavo pirkliai ir prokonsulai, kiti valstybės pareigūnai, pašto kurjeriai ir tūkstančiai piliečių.

Klausimai ir užduotys:

1.Kodėl romėnų vardai buvo tokie sudėtingi?2.Parenkite pasakojimą "Viena romėno diena".

Kokie romėnų statiniai rodė imperijos galybę? Kodėl? Apibūdinkite juos.

Toga-tradicinis

Romos piliečiųdrabužis

Senovės romėnų akvedukas Pietų Prancūzijoje

50. Romėnų dievai ir mąstytojai

Romėnai, kaip ir kitos tautos, tikėjo, kad jų gyvenimas priklauso nuo dievų. Romėnų religija buvo labai sudėtinga. Ji kilusi iš įvairių šaltinių.

Pagarba saviems ir svetimiems dievamsSenovės romėnai buvo pagonys. Jie garbino daugybę dvasių ir dievų, kuriuos laikė kukliais ir atsakingais už tam tikrą sritį. Vienas dievas globojo miškus, kitas - duris ir vartus, trečias - sėją, ketvirtas - naujagimius... Ypač gerbtos protėvių dvasios, nes manyta, kad jos saugo vaikaičius nuo nelaimių.

Plėsdami valdas, romėnai imdavo garbinti nukariautų vietos gyventojų dievus. Iš etruskų išmoko statyti šventyklas dievams ir dievų statulas. Užkariavus graikų kolonijas Italijoje, romėnų dievų gretas papildė ir graikų dievai.

Daugeliui graikų dievų būdavo suteikiami romėniški vardai.Vyriausiuoju dievu romėnai laikė Jupiterį, graikai - Dzeusą. Jupiterio žmona buvo Junona, kurią graikai vadino Hera. Romėnai labai gerbė karo dievą Marsą, gynusį nuo priešų jų namus, pasėlius ir derlius.

Romėnai tikėjo, jog kitų dievų garbinimas sustiprins Romos galią. Tačiau būta ir grynai romėniškų dievų. Vienas iš jų - dviveidis Janus, žvelgiantis į priekį ir atgal, - durų ir vartų bei visko pradžios dievas. Jo vardu pavadintas pirmasis metų mėnuo. Pavadinimas išliko rusų, anglų ir kitose kalbose.

Tarnavimas dievamsDievų pagerbimo apeigos priklausė nuo jų užimamos vietos dievų pasaulyje.

Kiekviena šeima ir kiekvienas namas turėjo savo dievus globėjus bei gerąsias protėvių dvasias. Jų atvaizdai laikyti garbingiausioje vietoje, prie židinio. Kiekvienas šeimos tėvas buvo ir žynys. Kasdieną prie nedidelio namų aukuro romėnai atlikdavo dievų pagerbimo apeigas.

Daug iškilmingiau vyko dievų, kuriuos išpažino visi gyventojai, pagerbimas. Ypač daug dėmesio skirta namų židinio deivei Vestai. Vestos šventykloje Forume degė amžinoji ugnis. Tai tarsi ugnis bendrame name - valstybėje. Ją saugojo žynės, vadinamos vestalėmis. Jomis būdavo 6-10 metų mergaitės, gimusios kilmingose šeimose. Būti vestale - didelė garbė ir atsakomybė. Tarnauti jos turėdavo 30 metų. Per tą laiką vestalės negalėdavo ištekėti, privalėdavo gyventi atskirame name ir griežtai laikytis taisyklių. Jei nusižengdavo, būdavo negailestingai baudžia­mos.

Svarbiausiems dievams romėnai statė šventyklas. Iškilmių metu prie jų susiburdavo minios žmonių. Žyniai atlikdavo apeigas: dažniausiai aukodavo dievams gyvulius. Tik kilmingi romėnai galėdavo tapti žyniais. Vienas iš jų buvo vyriausiasis - didysis pontifikas (didysis tiltų statytojas). Nuo Augusto laikų juo tapdavo pats imperatorius. Šis titulas - Pontifex maximus - išliko Romos popiežiaus titulu.

I a. pr. Kr. Romoje iškilo didingas Panteonas – visų dievų šventykla.Žymiausi mąstytojaiRomą garsino jos mąstytojai. Kai kurios jų mintys svarbios ir mums.

Lucijus Anėjus Seneka, gyvenęs I a., siūlė vadovautis tokia nuostata: "Nesu gimęs tik vienam kampeliui. Mano tėvynė - visas pasaulis". Nors buvo turtingas ir įtakingas, jis kvietė atsisakyti turtų, nes tai yra nerimo ir nelygybės šaltinis. Daugelis iš mūsų suabejotų filosofo minčių teisingumu, jeigu sužinotų, kad jo turtų vertė prilygo 12 milijonų dolerių.

Imperatoriaus Nerono valdymo metu Seneka buvo jo mokytoju, tapo konsulu ir nuolat mąstė apie tobulą visuomenės valdymą. Jo nuomone, geriausia valdymo forma - respublika, kuri pasitelkia daugelio išminčių protą. Tik išmintis gali paveikti žmogų, bet ne imperatoriaus legionai. Dėl šios politinės nuostatos Seneka susilaukė pasmerkimo. Imperatorius Neronas įsakė jam nusižudyti.

Deivės Vestos šventykla Romoje

Romėnai dievus perėmė iš graikų: 1) Jupiteris - Dzeusas, 2) Diana - Artemidė, 3) Apolonas, 4) Bakchas - Dionisas, 5) Neptūnas - Poseidonas, 6) Merkurijus - Hermis.

Epiktetas, gyvenęs I-II a., buvo vergas iš Frigijos (dabartinė Turkija). Tai pirmasis žinomas atvejis, kai atleistas iš vergovės žmogus tapo žymiu Romos šviesuoliu. Epiktetas savo pažiūromis buvo artimas Senekai. Jis siūlė niekada nesakyti, iš kokio krašto žmogus kilęs, pvz., atėnietis ar korintietis. Ragino visus vadintis pasaulio gyventojais, nes tuomet būtų garantuota lygybė tarp tautų. Epiktetas niekino prabangų gyvenimą, teigė, kad turtai slegia žmogų, todėl geriausia gyventi tam, kuris nieko neturi. Imperatorius mąstytoją drauge su kitais šviesuoliais ištrėmė iš Romos.Imperatorius Markas Aurelijus garsėjo ir kaip filosofas. Jo apmąstymuose atsispindėjo valdymo problemos. Markas Aurelijus teigė, kad žmogus gimsta darbui ir veiklai, todėl ypač svarbu turėti užsibrėžtą gyvenimo tikslą. Kiekvieno iš mūsų pareiga - daryti viską, kad pasaulyje būtų tvarka.Markas Aurelijus gana savitai pagrindė visų žmonių lygybės idėją, sakydamas, kad "mirtis sulygina Aleksandrą Makedonietį ir jo mulų varovą..."Markas Aurelijus mirė karo žygio metu. Jo palapinėje buvo rasta apmąstymų knyga "Sau pačiam", kuri išleista ir lietuvių kalba.

Klausimai ir užduotys:

1.Kuriuos dievus garbino romėnai? Kas būdinga jų tikėjimui?2.Kaip Senovės Romos gyventojai garbino dievus? Raskite panašumų su senovės lietuvių religinėmis apeigomis.3.Palyginkite Senovės Romos mąstytojų pažiūras. Kodėl kai kurių iš jų ne mėgo imperatoriai?

51. Romėnų mokslo ir teisės laimėjimai

Daug mokslo žinių romėnai perėmė iš nukariautų tautų. Sparčiai vystydami mokslą ir teisę jie aplenkė savo pirmtakus. Romėnų laimėjimai vėliau pasklido po Vakarų Europą ir visą pasaulį.

Jaunųjų romėnų mokymasNuo mažens vaikai namuose ir mokykloje buvo mokomi visko, ką reikia žinoti ir mokėti kiekvienam romėnui. Mokyklas lankė berniukai, nes mergaitės daugiausiai mokėsi namuose.

Jaunesni berniukai mokyklose buvo mokomi skaityti ir rašyti. Jie rašė pagaliuku, vadinamu stiliumi, ant vašku padengtų medinių lentelių arba molio šukių. Vyresniems leisdavo rašyti ant papiruso. Kalkuliatorius, t.y. skaičiavimo mokytojas, mokė aritmetikos.

Paūgėję romėnų vaikai lankydavo aukštesniąją mokyklą. Čia mokėsi muzikos, geometrijos, astronomijos, literatūros ir kalbėjimo meno. Mokėti gražiai ir įtikinamai kalbėti privalėjo visi, norintys tapti valdininkais, karo vadais arba teisininkais. Daugelis jaunuolių savo iškalbą tobulino specialiose retorikos mokyklose.

Žymus romėnų rašytojas ir oratorius Ciceronas to mokėsi net 30 metų!Romėnų švietimui didžiulę įtaką darė nukariautų graikų kultūra. Graikų kalba buvo paplitusi Viduržemio

jūros kraštuose. Ją privalėjo išmokti ir Romos pirkliai. Mokėti graikų kalbą reikėjo kiekvienam kilmingam romėnui, kuris norėjo būti laikomas išsilavinusiu žmogumi. Graikų kalbos mokėsi ir vaikai.

Turtingų romėnų namuose atsirado graikų mokytojų, patekusių į nelaisvę karų metu. Vergą, lydėjusį šeimininko vaikus į mokyklą ir auklėjusį juos, romėnai vadino pedagogu. Pedagogai atvėrė romėnų vaikams duris į graikų meno, mokslo, filosofijos ir literatūros pasaulį.Mokslininkai ir jų darbai

Romėnų mokslininkai paliko ryškius pėdsakus daugelyje mokslo sričių.Dideliu mokslo žinovu laikytas Klaudijas Ptolemėjas, gyvenęs Aleksandrijoje. Jis - matematikas, geografas

ir astronomas. Ptolemėjas apibendrino senovės pasaulio astronomijos ir geografijos žinias. Parengė visatos modelį, kuriame Žemė buvo visatos centre, o Saulė, Mėnulis ir kitos planetos sukosi aplink ją. Jo mokymas apie pasaulio sandarą atrodė labai įtikinamas ir išsilaikė iki XVI a., nors ir buvo klaidingas.

Plinijus Vyresnysis I a. parašė 37 knygų veikalą"Gamtos istorija". Jame dėstė mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, gyvūnus, augalus, žemdirbystę. Tai tikra enciklopedija, kurioje surinktos visos romėnų, graikų ir Rytų tautų žinios apie gamtą ir pasaulį. Mokslininkas domėjosi viskuo. Smalsumas jį ir pražudė -stebėdamas Vezuvijaus išsiveržimą prisiartino prie kraterio taip arti, jog žuvo.

Neįkainojamą vertę tyrinėjantiems Romos istoriją ir besidomintiems ja turi Tito Livijaus darbai. Kelių dalių knygoje "Romos istorija nuo miesto įkūrimo" jis aprašė savo miesto ir tautos praeitį nuo seniausių laikų iki Augusto. Livijus stengėsi išaukštinti romėnus, todėl nuolat pabrėždavo jų gerumą ir gudrumą. Šie bruožai, istoriko nuomone, padėjo nukariauti kitas tautas. Anot jo, pilietiniai karai vyko ir respublika žlugo dėl romėnų atsisakymo laikytis senųjų papročių.Romėnų teisėPradžioje Romoje vyravo paprotinė teisė - nerašytos elgesio taisyklės. Jos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Plečiantis valstybės teritorijai, paprotinė teisė nebetiko, nes provincijose žmonės laikėsi kitokių papročių. V a. pr. Kr. viduryje teisinius papročius romėnai surašė ant 12 varinių lentelių. Vėliau teisynas buvo papildomas.įstatymus romėnai vadino tautos valios išraiška. Juos priimdavo Tautos susirinkimas. Kiekvieną įstatymą sudarydavo trys dalys: įžanga, teisiniai reikalavimai ir sankcija. Sankcijoje būdavo nurodomos poveikio priemonės įstatymo pažeidėjui. Tokia įstatymo struktūra išliko iki mūsų dienų.

Romėnų teisė buvo skirta tik valstybės piliečiams. Tačiau valstybėje gyveno daug svetimšalių, neturinčių Romos pilietybės. Jiems buvo taikoma atskira teisė - tautų teisė. Ji reguliavo santykius tarp skirtingų tautybių žmonių. Tokia padėtis kėlė nemaža rūpesčių to meto teisininkams. III a. Romos pilietybė buvo suteikta beveik visiems laisviems imperijos gyventojams.

Romėnai teigė, kad teisėjai privalo būti bešališki, kad jie turi išsiaiškinti ir atsižvelgti į asmens poelgio motyvus. Ypač svarbu buvo tai, kad įtariamasis laikytas nekaltu, kol neįrodyta jo kaltė.

Romėnų teisė užfiksavo šiuolaikinės teisinės valstybės principus.

52. Pompėjos tragedija

Vezuvijaus išsiveržimas buvo ypatingas įvykis Senovės istorijoje. Du miestai staiga dingo, užkloti vulkaninių pelenų sluoksniu, ir keliolika šimtmečių laukė, kol juos kas atras.

Negailestingas likimasUžtenka paminėti Vezuvijaus vardą, ir prieš mūsų akis iškyla viena didžiausių pasaulyje tragedijų. Šalia galingo kaimyno Vezuvijaus klestėjo gražus Pompėjos miestas. Miestiečių nestebino smilkstanti ugnikalnio viršūnė. Bet štai 79 m. rug­pjūčio 24 d. virš Vezuvijaus pakilo milžiniškas debesis, paskui ėmė drebėti žemė, prasižiojo ugnikalnio krateris, ir dangus aptemo nuo dūmų ir pelenų. Iš žemės pasruvo lava.

Vezuvijus

Ant Pompėjos pradėjo kristi kaskart tirštesnė pelenų ir akmenų kruša. Paukščiai krito iš dangaus, jūros bangos mėtė į krantą negyvas žuvis.

Tarp žmonių ir gyvūnų kilo neapsakoma panika. Tie, kurie pavėluotai bandė pasprukti iš miesto, įklimpo pelenų pusnyse, kiti žuvo griūvančiuose namuose. Vulkano pelenai krito ant miesto dar dvi dienas, ir įsiviešpatavo visiška tamsa. Pompėja ir Herkulanas visiškai dingo po 15 metrų pelenų ir akmenų danga, tik kur ne kur paviršiuje kyšojo kolonos ir aukštesniųjų pastatų stogai.

Dabar Pompėja - mirusiųjų miestas. Po ilgų archeologinių kasinėjimų lava ir pelenai grąžino ją žmonėms kaip miestą - muziejų.

Atrastas miestasUžkopkime į Vezuvijaus šlaitą. Įsivaizduokime, kad matome Pompėjos miestą. Namus juosė galinga 6 metrų storio ir 6-8 metrų aukščio gynybinė siena. Kas 100 metrų kilo į dangų

tvirti bokštai. Miestas turėjo aštuonerius vartus, nuo kurių siauros grįstos gatvės vedė į platų Forumą. Dabar nusileidžiame nuo Vezuvijaus atkalnės ir einame prie vartų. Abipus priemiestinio vieškelio stūksojo puikūs Pompėjos diduomenės antkapiai. 4 metrų pločio gatvė, išgrįsta šešiakampėmis bazalto plytelėmis, vedė pro daugybę užeigos namų, parduotuvių, tavernų ir amatininkų dirbtuvių į miesto aikštę. Aikštę iš trijų pusių supo kolonada. Iš ketvirtos pusės ant l O metrų aukščio pjedestalo stovėjo Jupiterio šventykla. Forumo grindinys buvo labai kieto kalkakmenio, vadinamo travertinu. Išliko tik daugelio kažkada stovėjusių marmurinių ir bronzinių statulų postamentai ir užrašai.

Pompėjoje buvo devynios šventyklos, skirtos įvairiems dievams ir deivėms, įdomiausia iš jų - Egipto deivės Izidės šventykla. Kaip ir visoje Romos imperijoje, Pompėjoje plito įvairiausi iš Rytų kilę religiniai kultai. Daug žmonių garbino deivę Izidę, kurią vaizdavo kaip motiną, laikančią ant rankų kūdikį. Paslaptingos apeigos pritraukdavo daug neturtingųjų ir vergų. Rudenį būdavo švenčiama dievo Ozirio prisikėlimo iš numirusiųjų šventė.

Kitoje miesto pusėje buvo didysis amfiteatras ir du teatrai, dramos bei muzikinis, kuriuos labai mėgo pompėjiečiai. Laisvalaikį šiokiadieniais jie leisdavo trijose termose.

Vaikščiojant Pompėjos gatvėmis, galima pamatyti įvairiausių įrašų ant namų sienų, pavyzdžiui: "Pats mažiausias blogis išauga į didelį, jei į jį nežiūrima rimtai".

Pompėjos linksmybėsTermos buvo vieta, kur mėgdavo rinktis žmonės, mėgstą be rūpesčių leisti laiką. Pompėjos termos skyrėsi nuo didžiųjų Romos pirčių. Prie portiko sėdėjo termų sargas, o prie jo stovėjo dvi dėžės: viena - surinktiems pinigams, kita -bilietams. Čia būdavo spektakliai, žaidynės, vykdavo prekyba, parodos. Skelbi­mai būdavo nutapyti ar išrašyti sienose. Pompėjiečiai galėjo pasiklausyti poetų eilių, o po to mėgautis

dirbtine šiluma jaukiame, rūpestingai ir turtingai išpuoštame, tepidarijuje. Po karštos pirties ar baseino prasidėdavo maloniausia akimirka: vergai imdavo iš auksinių, krištolinių bei gipsinių indų, išdabintų brangakmeniais, rečiausius tepalus, surinktus iš visų pasaulio šalių, ir pradėdavo trinti jais savo šeimininkus. Tuo metu gretimame kambaryje grodavo švelni muzika. Pompėjiečiai, kaip ir visi romėnai, labai mėgo įvairias puotas. Pietūs, vadinamoji cena, buvo svarbiausias romėnų valgymas, kuris vyko po pirties. Puotų metu stovėjo trys stalai. Svečiai sėdėjo tik išorinėje pusėje, kad vidine puse laisvai galėtų praeiti vergai ir patarnautojai. Prie vidurinio stalo sėdėdavo garbingiausi svečiai. Romėnų puotose dalyvaudavo ir moterys. Jos sėdėdavo ant kėdžių, o vyrai puotaudavo gulomis. Šeimos rate ir moterys galėdavo ant minkštasuolio išsitiesti. Puotos

Vezuvijaus aukos. Po pelenų ir lavos sluoksniu sudūlėjęžmonių kūnai paliko ertmes, kurias mokslininkai užliejo

gipsu.

Pompėjos amfiteatras

kambaryje stovėdavo žvakidės ir trikojai su įvairiais smilkalais. Malda būdavo pagerbiama namų deivė Vesta. Po to svečiams būdavo uždedami ant galvų vainikai ir išrenkamas puotos tvarkytojas. Po apsiplovimo kvapniu vandeniu būdavo prinešama visokių užkandžių ir vyno. Svečius linksmino muzikantai, akrobatai, poetai. Puo­tos pabaigoje svečiai dalyvaudavo loterijoje . Kiekvienas už smulkų sidabrinį pinigą nusipirkdavo po kortelę, kurioje buvo parašyta, kokį daiktą išlošė.

Klausimai ir užduotys:

1.Apibūdinkite Pompėjos geografinę padėtį.2.Kokią reikšmę archeologijos mokslui turėjo Pompėjos griuvėsių atradimas?3.Papasakokite apie pompėjiečių gyvenimą, buitį ir papročius.

53. Krikščionybės pradžia

Prisiminkite, kam I a. pr. Kr. atiteko Palestina (§ 23) ir kuo ypatingas buvo vietos gyventojų tikėjimas (§ 24).Patyrę svetimųjų priespaudą, žydai turėjo viltį, jog kada nors iš karaliaus Dovydo palikuonių atsiras karalius arba Dievo siųstas žmonių gelbėtojas. Tikėjo, kad jis išlaisvins savo tautą iš priespaudos ir Judėja vėl klestės. Daugelis laukė gelbėtojo.

Jėzus Kristus ir jo mokymasJėzus (hebrajiškai Ješua] buvo populiarus žydų vardas. Kristus (graikiškai Christos} reiškė pateptasis.

Apie Jėzaus Kristaus veiklą daugiausiai sužinome iš evangelijų. Jas I a. antrojoje pusėje surašė Kristaus pasekėjai: Matas, Morkus,

Lukas ir Jonas. Šios evangelijos yra dalis Naujojo Testamento, kuris kartu su Senuoju Testamentu sudaro Bibliją-

Anot evangelistų, Kristus vadino save Dievo Sūnumi. Sakėsi esąs siųstas mokyti žmones ir aukotis dėl jų, kad išgelbėtų žmoniją nuo blogio. Nuolat vaikščiodamas, Jėzus skelbė apie greitai ateisiančią Dievo karalystę. Tai darydamas Dievas siekiąs įrodyti savo meilę žmonėms. Jėzus mokė, kad nepakanka laikytis Mozei duotų Dievo įstatymų (prisiminkite, kokie jie), bet reikia jį pamilti visa širdimi. Tikino, jog žmogus atsako prieš Dievą už savo darbus, mintis ir jausmus.

Atsirado daug Jėzaus mokymo šalininkų. Jam talkino 12 mokinių -- apaštalų, o pasiklausyti pamokslininko rinkdavosi minios žmonių. Tai nepatiko judėjų dvasinin­kams ir kėlė baimę romėnams. Žydų dvasininkams prašant, Judėjos vietininkas Pontijus Pilotas įsakė nubausti Kristų mirties bausme. Jis buvo suimtas ir nukryžiuotas ant Golgotos kalno Jeruzalėje. Tai įvyko apie 30 m. Trečią dieną Kristaus kūnas nuo kryžiaus dingo. Jo mokiniai buvo įsitikinę, kad Kristus įžengė į dangų.

Krikščionių gretos didėjaPaslaptingas Kristaus išnykimas sustiprino tikėjimą, kad jis buvo mesijas, kurio seniai laukė žydų tauta. Jo mokymą išpažinusius žmones imta vadinti krikščionimis, o religiją- krikščionybe.

Krikščionys tikėjo greitai ateisiančia Dangaus karalyste. Nesulaukdami jos, ėmė manyti, kad į Dangaus karalystę sielos pateks po mirties. Tačiau ne visos, o tik tų

žmonių, kurie gyvena dorai, gailisi dėl padarytų nuodėmių ir tiki Jėzumi Kristumi.Pirmiausia krikščionybė paplito tarp žydų, gyvenusių rytinėje imperijos dalyje. Pamažu krikščionių

daugėjo: jų bendruomenės steigėsi vis tolimesnėse provincijose, o tikinčiųjų gretas papildydavo kitų tautybių žmonės. Jėzaus mokymo pasekėjai pabrėždavo žmonių lygybę prieš Dievą, artimo meilę, gailestingumą. Nenuostabu, kad pirmiausia į krikščionių bendruomenes įsitraukdavo žmonės iš vargingiausių sluoksnių. Pasiturintys romėnai ir valstiečiai garbino senuosius dievus.

Skleidžiant naująjį tikėjimą daug nuveikė apaštalai. Kristus apaštalą Petrą buvo paskyręs savo įpėdiniu žemėje. Jis nukeliavo iš Jeruzalės į Romą, kur tapo vietos krikščionių dvasiniu vadovu. Apaštalas Paulius nenuilstamai aiškino Kristaus mokymą. Jo dėka buvo įsteigta daug krikščionių bendruomenių.Krikščionių persekiojimaiAnkstyvosios krikščionybės laikais tikintieji rinkdavosi nuošaliose vietose. Romoje jų susirinkimo vieta dažniausiai buvo požeminės kapinės - katakombos. Čia krikščionys giedodavo giesmes, klausydavosi pamokslų, o po to kartu vakarieniaudavo.

Romėnų valdovai buvo tolerantiški visoms religijoms, todėl iš pradžių krikščionims netrukdė. Kadangi vis daugiau žmonių tapdavo krikščionimis, imperatoriai ėmė jų baimintis. Naujojo tikėjimo šalininkai negarbino romėnų dievų, nedalyvaudavo jų pagerbimo šventėse. Nors krikščionys laikėsi romėnų įstatymų, tačiau atsisakydavo garbinti imperatorių kaip dievą. Tai buvo vertinama kaip neištikimybė Romai. Kristaus pasekėjai romėnams atrodė keisti. Jie nemėgo gladiatorių kautynių, atsisakydavo tarnauti kariuomenėje.

Kai 64 m. gaisras nusiaubė Romą, imperatorius Neronas kaltais apšaukė krikščionis ir pradėjo viešai juos persekioti. Romėnai suėmė ir mirties bausme nubaudė apaštalą Paulių. Krikščionių turtas buvo konfiskuojamas, jie patys buvo uždaromi į kalėjimus, žudomi arba siunčiami į arenas kovoti su žvėrimis. Juos įsakė persekioti ir vėlesni imperatoriai, ypač Diokletianas ir Markas Aurelijus.

Persekiojimai nesustabdė krikščionybės plitimo. Daugelis romėnų žavėjosi kankiniais ir jų ištikimybe savo tikėjimui. Jiems tai buvo įrodymas, kad krikščionių Dievas yra tikrasis.

II-III a. naująjį tikėjimą išpažino vis daugiau pasiturinčių žmonių. Turtėjo ir pačios bendruomenės. Jose at­sirado renkamų pareigūnų -kunigų, vyskupų ir kt. Romos imperijos krikščionių bendruomenės susivienijo ir įsikūrė krikščionių bažnyčia.

Krikščionybės pripažinimasIII a. pradžioje visuotinis krikščionių persekiojimas baigėsi. Imperatorius Konstantinas tikėjo, kad krikščionių dievas padėjęs jam nugalėti mūšyje. 313 m. jis išleido įsakymą, draudžiantį riboti krikščionių laisvę. Konstantinas netapo krikščioniu, tačiau savo vaikus auklėjo naujos religijos dvasia. Imperatorius globojo krikščionių bažnyčią: suteikėjai daugiau teisių, gausiai apdovanojo, o dvasininkus atleido nuo mokesčių. Krikščionybė tapo vyraujančia religija. 392 m. imperatorius Teodosijus ją paskelbė valstybine religija. Netrukus

Jėzus Kristus

jis uždraudė garbinti senuosius dievus ir rengti olimpines žaidynes, nes jos būdavo organizuojamos pagoniškų dievų garbei. Krikščionys įgijo valdžią ir net ėmė persekioti kitų religijų šalininkus.

Klausimai ir užduotys:

1.Kas būdinga Jėzaus Kristaus mokymui? Kodėl jis išplito?2.Kodėl Senovės Romos imperatoriai ir žydų dvasininkai buvo priešiški krikščionybei? Kuo ji skyrėsi nuo kitų religijų?3.Kada ir kaip krikščionybė buvo pripažinta?4.Kada krikščionybė išplito Lietuvoje? Kokius žinote statinius, pavadintus evangelistų ir apaštalų garbei?

54. Galingosios imperijos nuosmukis

III a. Romos imperijoje prasidėjus pilietiniams karams ir svetimšalių puldinėjimams, pasibaigė romėnų gerovės laikotarpis. Imperija ėmė irti ir visos pastangos ją išsaugoti liko bevaisės.

Sunkumai slegia RomąRomai nustojus grobti svetimas teritorijas, valstybė neteko didžiulių pajamų, kurias gaudavo iš karo grobio. Sumažėjo karo belaisvių- vergų, dirbusių žemę, triūsusių kasyklose ir dirbtuvėse.

Didžiulei imperijai valdyti ir jai apginti reikėjo daug valdininkų ir milžiniškos kariuomenės. Jų išlaikymas brangiai kainavo. Visas išlaidas padengti turėjo paprasti romėnai, daugiausia žemdirbiai. Nuolat didėjantys mokesčiai vis labiau juos slėgė. Žemdirbių padėtį dar labiau apsunkino kilusi epidemija, kuri nusinešė daugiau kaip trečdalį gyventojų gyvybių. Nors liko

mažiau žmonių, valstybės išlaidos nesumažėjo.Žemės ūkį žlugdė nenašus vergų darbas. Vergai nesistengė gerai dirbti, netausojo darbo įrankių bei padargų.

Todėl kai kurie žemės savininkai vergams duodavo nedidelius žemės sklypus, įrankius, leisdavo pasistatyti namelį ir sukurti šeimą. Tokie vergai šeimininkui mokėdavo mokestį arba atiduodavo dalį produktų. Savininkai žemę išnuomodavo ir laisviems romėnams, vadinamiems kolonais.

III a. pašlijo drausmė kariuomenėje. Legionų vadai pradėjo kovoti tarpusavyje dėl imperatoriaus sosto. Legionieriai karūnuodavo valdovu tą, kuris dosniai sumokėdavo. Tokie imperatoriai buvo vadinami kareivių imperatoriais. Daugelis iš jų būdavo nužudomi, todėl išsilaikydavo soste neilgai.

Norėdami išsaugoti kariuomenę, jie rinkdavo iš gyventojų papildomus mokesčius arba įsakydavo plėšti miestus. Kadangi miestuose ėmė trūkti maisto, labai padidėjo kainos, miestiečiai bėgo į kaimus.Barbarų puldinėjimaiSilpstančią Romos imperiją alino barbarų puldinėjimai. Barbarais romėnai vadino visus tuos, kurie gyveno už imperijos ribų ir nesuprato jų kalbos. Romėnams atrodė, kad jie sako "bar bar". Didžiausią grėsmę kėlė germanai. Jų gentys gyveno šiaurėje, už Reino ir Dunojaus upių. Germanai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, prekiavo su kaimynais romėnais ir ne kartą su jais kariavo.

Prasidėjus neramumams Romoje ir susilpnėjus sienų apsaugai, ginkluoti germanų būriai ėmė puldinėti romėnų provincijas. Juos viliojo šiltesnis klimatas, derlingos žemės ir miestų turtai. Germanai plėšikavo Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje ir net siaubė Mažosios Azijos miestus. Pavojų kėlė ir kiti:

nuo imperijos siekė atsiskirti gentys Galijoje, o Artimuosiuose Rytuose dalį

Romos valdų užgrobė persai.Nepajėgdami sulaikyti germanų, romėnų imperatoriai samdė juos tarnauti pasienio apsaugoje. Germanus

vyrus apgyvendindavo pasienio gyvenvietėse kartu su jų šeimomis. Tačiau tai nepadėjo apsaugoti imperijos nuo puldinėjimų.

Imperatoriaus Diokletiano reformosRomos kariuomenė 284 m. imperatoriumi išrinko Diokletianą. Jis ėmėsi ryžtingų veiksmų imperijai išsaugoti. Padidinęs kariuomenę du kartus ir ją pertvarkęs, numalšino neramumus provincijose ir išvijo įsibrovusius barbarus. Šiaurinę imperijos sieną sustiprino specialiais įtvirtinimais.

Diokletianas padalijo imperiją į smulkesnes sritis. Jas prižiūrėti paskyrė patikimus valdininkus.Pertvarkymams reikėjo lėšų, todėl mokesčiai vis didėjo. Norint daugiau jų surinkti, buvo surašyti gyventojai.

Jiems buvo draudžiama išsikelti iš savo namų. Žemdirbiams buvo įsakyta visą gyvenimą dirbti savo ūkyje, o amatininkams - dirbtuvėse. Savo verslą jie turėjo perduoti vaikams. Nusižengusius šiam reikalavimui griežtai

Romėnai, norėdami apsisaugoti nuo barbarų puldinėjimų, statė galingus įtvirtinimus (limes).

Germanų kaime

bausdavo.Neribotą Diokletiano valdžią rodė jį supanti prabanga. Net didikai turėdavo jam lenktis iki žemės. Imperatorius pasiskelbė dievo Jupiterio sūnumi. Romėnų šventyklose stovėjo jo statulos.

Imperijos padalijimasMilžinišką imperiją valdyti buvo labai sudėtinga, todėl Diokletianas pusę imperijos pavedė valdyti kitam. Diokletianas persikėlė į Mažąją Aziją ir valdė rytinę valstybės dalį, o jo bendravaldis - vakarinę. Abu jie buvo vadinami augustais, o jų pavaduotojai - cezariais.

Rytinės imperijos sritys buvo ekonomiškai stipresnės nei vakarinės. Ten gyveno daugiau žmonių, todėl į iždą suplaukdavo daugiau pinigų. Rytuose buvo saugiau gyventi, nes mažiau grėsė barbarų puldinėjimai.

Imperatorius Konstantinas daugiau dėmesio skyrė rytinėms provincijoms. 330 m. ten pastatė naują imperijos sostinę - Konstantinopolį.

Prasidėjęs valstybės skilimas pasibaigė 395 m., kai po Teodosijaus I mirties imperiją pasidalijo jo sūnūs. Vakarinės Romos imperijos sostinė liko Roma. Jai priklausė Italija bei vakarinės provincijos Europoje ir Azijoje. Rytinės Romos imperijos sostine tapo Konstantinopolis. Šiai imperijai atiteko Balkanų pusiasalis, Egiptas ir romėnų valdos Azijoje.

Klausimai ir užduotys:

1.Kokios buvo Romos imperijos nuosmukio III a. priežastys?2.Kokiomis priemonėmis Diokletianui pavyko sustiprinti imperiją?3.Kodėl Romos imperija buvo padalyta?

55. Barbarų antplūdis ir Vakarų Romos imperijaIV a. pabaigoje į Rytų Europą ėmė skverbtis karingi Azijos gyventojai - hunai. Keldami baimę vietos gentims, hunai privertė jas palikti savo žemes ir keltis tolyn į vakarus, į Romos imperiją. Šį barbariškų tautų judėjimą mokslininkai pavadino didžiuoju tautų kraustymusi.

Gotai nusiaubia amžinąjį miestąPirmieji hunų antplūdį patyrė gotai - viena iš didžiausių germanų genčių. Gotai gyveno šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje. Dalis vakarinių gotų (vestgotų), ieškodami išsigelbėjimo, persikėlė per Dunojų ir įžengė į Romos valdas. Patyrę romėnų valdininkų skriaudas, vestgotai sukilo ir 378 m. prie Adrianopolio (netoli Konstantinopolio) sumušė imperatoriaus kariuomenę. Mūšyje žuvo pats imperatorius. Nugalėtojai išsikovojo teisę gyventi prie Dunojaus ir gavo daug žemių. Už tai jie pasižadėjo ginti imperiją nuo kitų barbarų.

Po kelių metų vestgotai vadu išsirinko patyrusį karį Alarichą. Jo vedami vestgotai nusiaubė Makedoniją, Graikiją ir įžengė į Italiją. Alaricho kariai 410 m. apgulė Romą. Nepatenkinti valdžia miestiečiai slapta atvėrė miesto vartus. Vestgotai įsiveržė į amžinąjį miestą ir tris dienas jį siaubė. Tai buvo romėnams taip baisu, jog daugelis jų tą įvykį laikė pasaulio pabaiga.

Palikę ištuštėjusį miestą, gotai siaubė Pietų Italiją. Alarichui mirus, jie patraukė į Galiją ir Ispaniją, kur įkūrė Vestgotų karalystę.

Į imperiją skverbiasi kitos germanų gentysVestgotams niokojant rytinę imperijos dalį, sujudo ir kitos germanų gentys. Skverbtis į vakarines romėnų valdas jas vertė ne vien besiartinantys hunai, bet ir maisto stygius. Derlingų žemių germanai turėjo nedaug, todėl jos negalėjo išmaitinti gyventojų, kurių vis daugėjo. Dėl šių priežasčių į Galiją įsiveržė frankai. Nuo jų genties pavadinimo tą kraštą imta vadinti Prancūzija. Persikėlę per jūrą Britanijos salose įsikūrė saksai ir anglai, todėl šalis pavadinta Anglija.Maždaug tuo pat metu į Vakarų Romos imperiją įžengė kita germanų gentis vandalai. Be gailesčio žudydami vietos gyvento­jus, plėsdami ir naikindami jų turtus, vandalai perėjo per Galiją ir Ispaniją. Persikėlę per Gibraltaro sąsiaurį, apsistojo Šiaurės Afrikoje. Senosios Kartaginos vietoje jie įkūrė stiprią valstybę.

Vandalai puldinėjo kaimynus. 455 m. jie persikėlė per Viduržemio jūrą į Italiją ir antrą kartą užėmė Romą. Dvi savaites miestas buvo plėšiamas ir niokojamas: daužomos statulos, griaunami pastatai, deginamos knygos. Nuo to laiko kultūros vertybių ir meno paminklų naikinimą be priežasties imta vadinti vandalizmu. Po vandalų siautėjimo Romoje liko tik 10 000 - 20 000 gyventojų.

Dievo rykštė - AtilaDidžiausią pavojų romėnams ir germanams kėlė klajokliai

hunai. Pasibaisėjimą keldavo vien tik jų veidai, "išpuošti" tatuiruotėmis ir randais. Hunai - geri kariai. Puikiai jodinėjo žirgais ir taikliai šaudė iš lanko. Jų strėlės pramušdavo priešininko šarvus. Hunams vadovavo Atila, kurį dėl žiauraus elgesio amžininkai praminė Dievo rykšte.

Atsibastę į Europą, klajokliai iš Azijos užkariavo visas žemes nuo Volgos iki Reino. Atilai siuntė brangias dovanas Vakarų ir Rytų Romos imperijų valdovai. Atila tuo nesitenkino. Nuniokojo rytines imperijos sritis ir, gavęs didelę išpirką, patraukė į vakarus. Jo milžiniška kariuomenė pasklido po visą Galiją. "Pirma jų ėjo gaisrai, kartu su jais - kraujas ir kančios, paskui juos - badas", -rašė vienas tų laikų metraštininkas.

Atila įžengė į Italiją. Romėnų laimei, užpuolikų kariuomenėje prasidėjo maras ir hunai pasuko atgal. Netrukus Atila mirė. Pasak legendos, per vestuves jį nunuodijo kilminga germane, turėjusi tapti jo žmona. Po vado mirties hunų galybė išseko.

Vakarų Romos imperijos žlugimasNuolatinės kovos su barbarais galutinai išsekino Vakarų Romos imperiją. Jos provincijos atiteko germanams. Samdytų germanų pulkai šeimininkavo ir pačioje Romoje. Jie rinkdavo imperatorius, jie ir nuversdavo juos. Imperatoriaus asmens sargybai vadovavęs germanas Odoakras 476 m. nušalino penkiolikmetį imperatorių Romulą Augustą. Odoakras pasiskelbė Italijos karaliumi ir įsikūrė Ravenos mieste. Šis įvykis laikomas Vakarų Romos imperijos pabaiga, o kartu su ja baigiasi ir Senovės istorijos laikotarpis.

Didžiojo tautų kraustymosi metu atsilaikė ir beveik dar visą tūkstantmetį gyvavo Rytų Romos imperija. Kadangi jos sostinė anksčiau buvo vadinama Bizantija, pačią imperiją imta vadinti Bizantijos imperija. Nors bizantiečiai kalbėjo graikiškai, jie save laikė romėjais, t. y. romėnais.

Klausimai ir užduotys:

/. Kokios priežastys lėmė didijį tautų kraustymusi?2.Kodėl žlugo Vakarų Romos imperija, o Rytų imperija atsilaikė?3.Kuris įvykis laikomas Vakarų Romos imperijos pabaiga? Kodėl?4.Kaip jūs vertinate gotų, vandalų ir hunų elgesį Romoje ir jos žemėse?

56. Baltai, jų verslai ir namų ūkis

Prisiminkite indoeuropiečių atėjimą į Lietuvos teritoriją (§ 6).Maždaug tuo pat metu, kai susiformavo baltai, indoeuropiečių gentys apsigyveno Graikijoje, o Egiptas

įžengė į Viduriniosios karalystės laikus. Mesopotamijoje tuo laiku silpo Šumero miestai-valstybės, o Indo upės slėnyje klestėjo Mohendžo Daro ir Harapos miestai.

Baltų grupės ir jų teritorijaTeritoriją, kur gyveno senieji baltai, mokslininkai nustatė pagal baltiškos kilmės vietovardžius,

vandenvardžius ir archeologinius radinius. Tyrinėjimai parodė, kad II tūkstantmetyje pr. Kr. baltai gyveno didelėje teritorijoje. Pietuose ji siekė Pripetės upę, rytuose - Maskvą, šiaurėje - Pskovą ir Tverę, o vakaruose - Vyslos žemupį. Šiame plote pasklidę baltai turėjo ir panašumų, ir skirtumų. Pagal tai skiriamos trys baltų grupės. Dabartinėje Vakarų Lietuvoje ir gretimose srityse gyvenę baltai vadinami vakarų baltais, o į rytus nuo jų - dvi grupės rytų baltų. Ilgainiui didžiąją dalį rytų baltų nukariavo ir asimiliavo slavai. Išliko tik nedidelė rytų baltų grupė, gyvenusi dabartinėje Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje.

Vakarų ir rytų baltų gyvenimo būdas skyrėsi laidojimo papročiais, skirtinga buvo keramika.Maždaug V a. pr. Kr. nuo bendro baltų kamieno pirmiausia atskilo vakaruose gyvenusios gentys - prūsai,

jotvingiai, kuršiai. Spartesnį vakarų baltų vystymąsi lėmė artimesni ryšiai su Vakarų pasauliu, patogi geografinė padėtis. Maždaug V a. jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys. Per ilgus istorijos amžius vienos jų išnyko, o iš kitų išaugo lietuvių tauta.

Žemdirbiai ir gyvulių augintojaiBaltai vertėsi žemdirbyste. Mūsų kraštą tuomet dengė didžiulės girios, todėl žemdirbiams nelengva buvo paruošti dirvą. Pirmiausia žmonės iškirsdavo medžius ir krūmus. Po tojuos vietoje sudegindavo, o pelenus išbarstydavo. Tokios dirvos buvo vadinamos lydimais, o pati žemdirbystė - lydimine.

Išdegintą miško plotą baltai įdirbdavo akmeniniais kapliais arba mediniais arklais. Iš pradžių arklą traukdavo žmonės, o vėliau buvo ariama jaučiais. Pietų Europoje tuo metu pasirodė metaliniai noragai, tačiau mūsų krašte apie juos dar ilgai nebuvo žinoma.

Baltai augino kanapes, linus ir javus. Rudenį juos nupjaudavo paprastomis titnaginėmis skeltėmis, įstatytomis į medinį kotelį. Nupjautus javus kuldavo mediniais kulstais. Grūdus sugrūsdavo, sumaldavo, o po to iš jų ką nors virdavo ar kepdavo.

Bronzos amžiuje vienas svarbiausių baltų verslų buvo gyvulininkystė. Baltai augino jaučius, avis, ožkas, kiaules ir arklius. Jų niekad nekinkė nei į vežimus, nei į arklus, tik jodinėjo. Nebuvo pamiršti ir senieji verslai. Giriose baltai me­džiojo stambius žvėris ir kailinius žvėrelius, o upėse, ežeruose ir jūroje gaudė žuvis.

Metalų naudojimo pradžiaPirmieji metalo dirbiniai Lietuvos teritorijoje pasirodė apie 1600 m. pr. Kr. To­dėl tas laikotarpis vadinamas bronzos amžiumi.

Iš pradžių bronziniai darbo įrankiai, ginklai ir papuošalai pateko į mūsų kraštą iš Vidurio ir Pietų Europos. Jų neužteko visiems, todėl dauguma baltų gaminosi įrankius iš akmens, rago ir kaulo. Vietos gyventojai greitai ir patys pradėjo gaminti bronzos dirbinius. Metalą lydė paprastuose židiniuose. Išlydytą bronzą supildavo į molinę formą. Kai metalas atvėsdavo, tokią formą sudaužydavo.

Tuomet labiausiai buvo vertinami įvairių formų bronziniai kirviai ir durklai. Populiarūs buvo trumpi kalavijai, ietigaliai, žirgo aprangos daiktai. Ypač mėgstami buvo bronziniai papuošalai: smeigtukai, apyrankės, kabučiai, žiedai.

Paskutiniais amžiais prieš Kristų baltai ėmė naudoti ir geležinius dirbinius - apyrankes, durklus, ylas. Greičiausiai jie buvo įvežtiniai, tačiau geležis galėjo būti išgauta ir iš balų rūdos. Laikotarpis nuo 500 m. pr. Kr. vadinamas geležies amžiumi.Įtvirtintos gyvenvietės - piliakalniai

Bronzinė segė (VI a.)

Įtvirtinta gyvenvietė

Žemdirbiai ruošia lydimus.

Išplitus žemdirbystei, gyvulininkystei ir prekybai, žmonės sukaupė daugiau turto. Jį reikėjo saugoti nuo kitų genčių antpuolių. Be to, klimatui pasidarius drėgnesniam, gyvenvietes teko statyti aukštesnėse vietose.

Įtvirtintas gyvenvietes mūsų protėviai įsirengdavo kalvose, prie upelių, jų santakose, prie ežerų. Rengdavo jas ir lygumų kalvose. Kalvos šlaitus, kad būtų statūs, nukąsdavo, o kalvos viršūnę apjuosdavo aptvarais. Aptvarus dažniausiai statydavo iš medinių stulpų, statmenai įkastų į žemę. Tarpus tarp stulpų užpildydavo supintos šakos. Apačioje toks aptvaras būdavo sutvirtinamas molio pylimėliu ir apdedamas akmenimis.

Kai kuriuose piliakalniuose žmonės gyveno nuolat. Pastatus dažniausiai statydavo nuošaliau. Išorinės jų sienos tarnaudavo ir gynybai. Aikštelės viduryje, matyt, laikė gyvulius.

Kai gyventojų padaugėdavo ir visi nebetilpdavo piliakalnio aikštelėje, gyvenvietes imta statyti jo papėdėje. Tokie piliakalniai tapo slėptuvėmis: juose būdavo slepiamasi pavojaus metu. Čia būdavo sunešamos maisto atsargos ir vertingesnis turtas.

Šiandien Lietuvoje yra išlikę apie 900 įvairaus dydžio piliakalnių. Čia jų gerokai daugiau nei kitose Pabaltijo šalys

57. Baltai ir kaimynai: darnos ir kovų amžiai

Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais. Didžiojo tautų kraustymosi laikais jiems teko patirti karingų klajoklių grėsmę.

Mainų prekybaBaltai turėjo tai, ko kartais trūko kitoms gentims. Ir vieni, ir

kiti norėjo iškeisti savo gaminius į nematytus daiktus. Taip atsirado mainų prekyba. Mūsų krašto gyventojų mainai su šiauriniais ir pietiniais kaimynais užsimezgė dar iki indoeuropiečių atėjimo į Pabaltijį. Prekyba ypač išplito baltų laikais.Ką baltai gabendavo iš kitur? Iš šiaurinių kaimynų finougrų atsigabendavo įvairių spalvų skalūno kirvelių, ietigalių, papuošalų. Iš Vidurio Europos, kur kalnuose buvo kasamas varis, pirkliai pristatydavo bronzos dirbinių, daugiausia ginklų ir papuošalų. Kai išmoko metalą lydyti patys, įsiveždavo daugiausia vario. Metalo dirbiniai atkeliaudavo iš Skandinavijos ir Pietų Rusijos. Daug gėrybių buvo atgabenama iš Romos imperijos. Tai bronziniai ginklai ir indai, stikliniai ir emaliniai karoliai, sidabrinės ir paauksuotos segės. Archeologai rado nemaža varinių, sidabrinių ir net auksinių romėnų monetų. Tačiau nežinoma, kaip mūsų protėviai jas naudojo: kaip pinigus ar tik kaip metalą, iš kurio dirbo papuošalus.

Radiniai liudija tai, kad prekybos keliais dirbiniai atkeliau­davo iš labai toli, net iš Mažosios Azijos.Ką baltai siūlydavo kitiems? Žinoma, tai, ką sumedžiodavo

ar užaugindavo: kailius, odą, vilną, grūdus, taip pat vašką ir medų. Tačiau didžiausias baltų turtas buvo gintaras. Jis buvo vertinamas visoje Europoje ir naudojamas papuošalams. Buvo tikima ir ypatinga gintaro galia, nes juo buvo gydomos akių, gerklės ir skrandžio ligos. Gintaras tapo tokiu svarbiu mainų objektu, kad jam apdirbti buvo steigiamos

specialios dirbtuvės. Jose baltai gaminoBaltų "auksą" išgabendavo ir neapdirbtą, kaip žaliavą. Iš jo meistrai darydavo papuošalus.

Svarbiausieji prekybos keliaiSeniausias ir pats svarbiausias prekybos kelias jungė baltų žemes su Panonijos provincijos Karnunto miestu, buvusiu netoli nuo dabartinės Vienos. Karnuntas buvo svarbus Romos imperijos pasienio miestas-tvirtovė ir didelis prekybos centras. Nuo Karnunto ėjo kelias iki Vyslos, toliau upe reikėjo plaukti iki Baltijos jūros ir keliauti pajūriu iki mūsų krašto.

Prekybą tarp Romos imperijos ir baltų organizavo Romos imperatoriai, pirkliai ir baltų genčių diduomenė. Kadangi dažniausiai buvo gabenamas gintaras, tas kelias buvo vadinamas Gintaro keliu. Į Romos imperiją gabenamas baltų "auksas" būdavo sandėliuojamas tarpiniuose punktuose. Trys tokie sandėliai aptikti Lenkijos teritorijoje, juose rasta net apie 3 tonas gintaro.

Prekyba gintaru buvo pelninga. Kai kurios vakarų baltų giminės labai praturtėjo.Kitas prekybos kelias vedė į šiaurinę Juodosios jūros pakrantę. Juo vyko prekyba su

graikų kolonijomis, o per jas - su rytine Romos imperijos dalimi.Mūsų protėviai su romėnais turbūt prekiavo ir jūrų keliu. Romėnų laivai, apiplaukę Jutlandijos pusiasalį,

lengvai galėjo pasiekti rytinę Baltijos jūros pakrantę.Pirmosios rašytinės žinios apie baltusPirmosios žinios apie baltus senovės raštuose pasirodė I a. po Kr. Tuo metu mūsų protėviai intensyviai prekiavo su romėnais, todėl nenuostabu, kad jie pirmieji paliko žinių apie baltus ir gintarą.

Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas veikale "Germanija", parašytame apie 98 m., teigė: "Dešiniajame Svebų (t.y. Baltijos) jūros krante jūra plauna aisčių gentis... Jie garbina Dievų Motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tai vartojama vietoje ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net priešų tarpe. Retai vartojama geležis, dažniausiai medžio lazdos. Javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau, negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje ir tik jie vieni iš visų kitų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina "glesum".

Gintariniai pakabučiai (IV- III tūkstantmetis pr. Kr.)

Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia gintaro prigimtis, kokia jo kilmė. Jis ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo nejudinamas, kol mūsų prabangumas ir jam vertę suteikė. Jiems jis atrodo bevertis; renka, kokį randa, neapdirba, atgabena ir stebėdamiesi priima atlyginimą".

Kornelijus Tacitas vietos gyventojus vadino aisčiais. XIX a. mokslininkai juos pavadino baltais, nes šios gentys gyveno prie Baltijos jūros.

II a. graikų mokslininkas Klaudijus Ptolemėjus veikale "Geografija" paminėjo šiaurėje gyvenusias gentis. Tarp jų mini dvi baltų gentis - sūduvius (jotvingius) ir galindus.

Klajokliai baltų žemėsePrisiminkite didžiojo tautų kraustymosi laikus (§ 55). Gotų ir hunų grėsmę patyrė ne tik romėnai, bet ir baltai.

Dalis germanų genčių, vadinamų gotais, gyveno Pietų Skandinavijoje ir Gotlando saloje. Pirmaisiais amžiais po Kristaus šios gentys persikėlė į rytinį Baltijos jūros krantą ir palengva traukė į pietus. Gotai perėjo per vakarų baltų žemes. Romos imperijos pašonėje jie sukūrė dvi didžiules valstybes - Vestgotų ir Ostgotų. Senovės raštuose minima, jog ostgotų karalius Hermanarikas buvo prisijungęs dalį baltų teritori­jos.

Archeologai tvirtina, kad gotai lankėsi mūsų krašte. Vakarų Lietuvoje jie užtiko kelis gotų kapus. Kapuose rasti brangūs daiktai leidžia manyti, kad dalis gotų čia apsistojo grįžę iš karo žygių po Pietų ir Centrinę Europą.

Keliose Lietuvos vietose archeologai rado tribriaunius strėlių antgalius. Tokios formos antgalius naudojo Pietų Europos klajoklių gentys. Keli antgaliai rasti giliai įsmigę į žmonių kaulus. Spėjama, jog tai hunų palikuonių lankymosi baltų žemėse pėdsakai. Turbūt čia užklysdavo plėšikaudami ir patys hunai, kurie buvo įsikūrę dabartinės Vengrijos teritorijoje.

Klausimai ir užduotys:

1.Su kuo baltai prekiavo? Ką atsiveždavo ir ką siūlydavo kitiems?2.Kur vedė svarbiausi prekybos keliai?3.Kas pirmieji ir kada paminėjo baltus rašytiniuose šaltiniuose? Kokiųžinių apie mūsų protėvių tikėjimą ir verslus pateikia K.Tacitas?4.Kaip didysis tautų kraustymasis paveikė baltus?

58. Dvasinio gyvenimo atspindžiai

Mūsų protėvių baltų dvasinį gyvenimą tyrinėja įvairių sričių mokslininkai. Nemažai nuveikė archeologai, istorikai, kalbininkai. Tačiau atsakymų į daugelį klausimų dar nesurasta. Norint juos surasti, reikia patiems atidžiau tyrinėti gimtąją kalbą, nuodugniau susipažinti su papročiais ir tautosaka, labiau įsižiūrėti į archeologų radinius, įsigilinti į rašytinius šaltinius.

Baltų dievai ir dievybėsBaltai, kaip ir kitos tautos, buvo pagonys. Jie garbino ne tik dangaus kūnus -saulę, mėnulį, žvaigždes, bet ir žemę bei gamtos reiškinius. Mūsų protėvių religija per ilgą laiką kito: dievų panteone atsirasdavo

naujų dievybių, jų galia išaugdavo arba sunykdavo.Baltų, o vėliau ir lietuvių, religijoje vyriausiąja dievybe buvo laikomas dangaus dievas arba tiesiog

dievas. Jis laikytas visagaliu ir nematomu. Tikėta, kad jis gyvena pilyje, esančioje aukštai danguje. Kai jis važiuoja per dangų žirgo traukiamais ratais, paskui save tempia dienos šviesą ir metų laikus. Nors jam pakluso kiti dievai, ilgainiui buvo nustumtas į šalį, o jo vieta atiteko kitiems.

Svarbiais dievais laikytas Perkūnas bei Vėlinąs. Perkūnas - nepermaldaujamas teisingumo dievas. Jo jėgą rodo griaustinis. Perkūnas įsivaizduotas kaip stiprus vyras varine barzda ir su kirviu rankoje. Per dangų jis lekia ugnine karieta, kurios ratai skelia kibirkštis. Perkūnas baudžia dievus ir žmones, svaidy­damas įjuos strėles ir kirvius. Labiausiai jis kovoja su Vėlinu (velniu) - nakties, mirties ir požemio karalystės valdovu. Vėlinąs - vienaakis ir labai stiprus. Gali panešti didelius akmenis arba įspausti juose savo pėdą. Jis gyvena pelkynuose ir pievose.

Baltai garbino daugybę dievybių. Žemdirbiams buvo svarbi derlingumo deivė Žemyna ir ūkio bei gyvulių bandos globėjas Žemėpatis, jie lenkėsi Vaižgantui - linų ir kanapių globėjui. Pajūrio žvejai garbino jūros ir marių dievybę Bangpūtį, o miškų gyventojai pirmenybę teikė Medeinai - miškų ir žvėrių globėjai.

Žmonės manė, kad jų gyvenimą lemia laimės, mirties, meilės, sveikatos ir kitos dievybės.Dievų garbinimasBaltai aukodavo dievams ir dvasioms žvėris, naminius gyvulius, įvairius dirbinius ar jų modelius. Manoma, jog iš pradžių aukos būdavo skandinamos vandenyje, o vėliau - deginamos.

Mūsų protėviai tikėjo, kad dievai gyvena gamtoje. Todėl dievų ir dvasių būstinės - šimtamečiai medžiai, ežerai, šaltiniai ir girios - buvo garbinamos ir saugomos. Baltai ypač garbino ąžuolus, kurie simbolizavo Perkūną, taip pat žalčius.

Apeigų metu neapsieita be ugnies, todėl kiekvienoje vietoje būdavo aukų židinys. Maži židiniai rusendavo atskiruose namuose. Tikėta, jog šventoji ugnis apsaugo žmones nuo visų blogybių. Namų židinius moterys kruopščiai saugodavo. Jos ugnį- deivę Gabiją- maitindavo, migdydavo, jai aukodavo, o kartais pagarbiai maldaudavo: "Ugnele, Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius".

Kiekviena bendruomenė turėjo bendrą aukų židinį. Aukurui dažniausiai naudojo akmenį su iškalta duobute. Jis stovėdavo nuošalioje vietoje - kalvoje prie ežero ar upės, miškelyje. Tokios aukojimo vietos buvo vadinamos alkais arba alkavietėmis.

Baltų gyvenamojoje teritorijoje būta ir šventyklų. Jas mūsų protėviai įrengdavo piliakalniuose, kur apvalaus pastato centre stovėdavo medinis stabas, o greta degdavo šventoji ugnis. Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose ir pasakojimuose užsimenama apie ugnį saugojusius žynius, vaidilas ir vaidilutes. Žyniai ne tik atlikinėjo kulto apeigas, bet ir patardavo žmonėms įvairiais klausimais. Vaidilutės, jaunos mergaitės, globodavo ugnį, kad ji neužgestų. Pareigingos vaidilutės buvo laikomos šventosiomis, o neišsaugojusios ugnies buvo baudžia­mos mirties bausme.Pomirtinis pasaulisBaltai tikėjo, kad po mirties žmonės persikelia gyventi į kitą pasaulį, kur dirba tuos pačius darbus, kaip ir žemėje. Todėl mirusiajam į kapą dėdavo darbo įrankius, ginklus ir papuošalus.

Protėviai manė, kad mirusiųjų vėlės apsigyvena medžiuose, augaluose, gyvūnuose ir globoja savo šeimą. Joms pagerbti būdavo rengiamos šventės, vadinamosios Vėlinės. Kad mirusiųjų vėlės pasisotintų, mūsų protėviai padėdavo valgio ir gėrimo.

Pilkapiai.Kairėje - mirusieji

palaidoti nedeginti, odešinėje matome

Pagoniško kulto akmuo

Puodai - urnos (I tūks.pr. Kr.)

degintinį kapą (vaizdasiš viršaus ir šono).

Visos baltų gentys pomirtinį pasaulį įsivaizdavo panašiai, tačiau jų laidojimo papročiai skyrėsi.Akmens amžiuje mirusiųjų kūnai būdavo užkasami žemėje, kartais apdeda-mi akmenimis. Tokie kapai

vadinami griautiniais. II tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje vakarų baltų žemėse pradėta prieš laidojimą mirusiojo palaikus deginti. Pamažu šis paprotys paplito visoje baltų genčių teritorijoje. Maždaug po tūkstantmečio deginimo paprotys ėmė nykti. Tačiau po kelių šimtmečių jis vėl pradėjo plisti ir pirmiausia pasirodė rytų baltų teritorijoje.

Laikui bėgant keitėsi ir kapai - mirusiųjų buveinės. Vakarų Lietuvoje II tūkstantmetyje pr. Kr. mirusiuosius pradėta laidoti pilkapiuose. Tam tikslui būdavo išlyginama aikštelė. Joje mūsų protėviai sudėdavo mirusiojo palaikus ir įkapes, o po to visa tai apdėdavo akmenimis ir supildavo žemės kauburį. Tokie sampilai būdavo iki 12 metrų skersmens ir 1,5 metrų aukščio, tačiau būdavo ir didesnių. Pilkapiuose buvo laidojami ir deginami kūnai. Jų kauleliai buvo suberiami į paruoštą duobutę ar į molines urnas, kurios buvo apdedamos akmenimis. Taip buvo įrengiamas savotiškas namelis mirusiajam, kad jis galėtų saugiai gyventi.

Mirusieji buvo laidojami ir žemėje iškastose duobėse. Tokie kapai vadinami plokštiniais, nes žemės paviršius virš kapo būdavo lygus arba plokščias. Plokštiniai kapinynai šiandien visiškai nepastebimi, o daugelis pilkapių tebėra gerai matomi.

Klausimai ir užduotys:

1.Kokius dievus ir dievybes garbino baltai? Palyginkite baltų ir kitų senovėstautų tikėjimus.2.Kaip mūsų protėviai garbino dievus? Ką apie tai esate skaitę, girdėję?3.Apibūdinkite laidojimo papročius.4.Kaip protėvių dvasinis gyvenimas atsispindi Jūsų gyvenamosios vietovėsvietovardžiuose, sakmėse, papročiuose, archeologų radiniuose?