+ plakatas

Redakcijos skiltis 2

Lietuva 1940 – 1941 m.: veiksmas ir atoveiksmis 3

Gen. ltn. Seanas McCannas: „Mums būtina keistis patirtimi“ 9

Nacionalinio patrulio kurso ypatumai 10

Ekstremali egzotika: portugališkas išgyvenimo kursas aviatoriams 15

Rusijos karinės pratybos – galimi karo scenarijai 19

BKM fizinis rengimas: ir silpnesni tampa nugalėtojais 23

Egzoskeletai. Egzotika ar būtinybė? 28

Europos Sąjungos gynybos realijos 34

Dainavos apygarda. Genio grupės partizanai 36

KARDASIšmanieji telefonai: karinių funkcijų potencialas 46

Pasipriešinimas: vieno paminklo istorija 51

Laisvės kovotojui Leonui Laurinskui atminti 57

Generolas – technikos mokslų daktaras 60

Nr. 6 (2010) 2013 m.

9 p.

15 p.

46 p.

REDAKCIJA: vyr.  redaktorius Darius Varanavičius, tel. (8 5) 210 3897 redaktorius Kazys Jonušas, tel. (8 5) 264 8573 korespondentai: Lijana Cibulskienė, tel. (8 5) 210 3896, Juozas Pocius, tel. (8 5) 210 3895, Ilona Skujaitė, tel. (8 5) 210 3896, Darius Sutkus, tel. (8 5) 273 5744, Dalius Žygelis, tel. (8 5) 273 5744 dizainerė Aistė Lapinskaitė, tel. (8 5) 263 5917 stilistė Daiva Turčinavičiūtė, tel. (8 5) 273 5659 I viršelyje – vyr. eil. Regimanto Jurkyno nuotr.; II ir III viršeliuose – Alfredo Pliadžio nuotr.; vidiniame atvarte –Dainavos apygardos Partizano Kazimieraičio kovinių padalinių vadai, 1948 m. – Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.; KARDO viršelyje – Ievos Budzeikaitės nuotr.; IV viršelyje – Rimanto Nalivaikos nuotr. Adresas: Totorių g. 25/3, LT-01121, Vilnius

Norint įsigyti šį žurnalą, kreiptis tel. (8 5) 210 3897, 273 5550 arba el. p. [email protected] Leidėja – Krašto apsaugos ministerija Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. Tiražas 2 500 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. Formatas 60 x 90/8. ISSN 2029-5669

Lithuanian military magazine KARYS (“The Warrior”): Totoriu str. 25/3, LT-01121, Vilnius; phone (370 5) 210 3897, fax (370 5) 273 5550, email [email protected]

36 p.

+ plakatas

Redakcijos skiltis2

Sveiki, gerbiamieji „Kario“ skait y tojai,pir moji vas aros pusė, kaip v isuomet, kupina i r s varbių įv ykių, i r mūsų š al iai atmintinų datų. Vienos jų

pr is imenamos labai plač iai, o k i tos minimos t ik s iaurame is tor i jos ž inovų, giminių bei ar t imų jų rate. O kar iuomenės gy venimas teka įpras ta vaga: tar ptautinės prat ybos, mok slai, įvairūs kur s ai už sienyje,

kasdieniai mok ymai i r t .  t . Galbūt tai atrodo kaip rut ina, įdomi t ik L ietuvos kraš to aps augos sis temos kar iams ir darbuotojams? Tačiau nereik ia pamir š t i, kad š i įpras ta kar ių veik la yra sk ir ta ne kam kitam, o Tėv ynei gint i . I r nemanykime, kad š iandien mums negresia jok s pavojus i r kad būdami NATO nar iai galime ramiai „snūdur iuoti “, s augomi 5- ojo Aljanso sutar t ies s traipsnio. Už tenka atkreipt i dėmesį į tai, kokio mas to kar ines prat ybas L ietuvos pašonėje rengia mūsų kaimynės Rusija i r Baltarusi ja, kad supras tume mūsų l ietuviškosios kar inės „ rut inos“ s varbą. Neseniai L ietuvoje v iešėjęs Air i jos kar iuomenės vadas gen.  l tn.  Seanas Mc Cannas taip pat kalbėjo apie gerą Lietuvos kar iuomenės pasirengimą, puikų mūsų kar ių veik los tar ptautinėse misi jose ver t inimą ir pabrėžė, kad, net es ant sk ir t ingam š alių s tatusui (Air i ja nėra NATO narė – red. pas t.), keis t is sukaupta pat ir t imi būtina.

Gr įž tant pr ie minėtosios kar inės rut inos, jos s varbą mums aišk iai rodo Lietuvos is tor i ja. Pr is iminkime kad ir 1941 m. bir žel io suki l imą – jo metines minėjome vis ai neseniai. Pr ieš š ią, nor s i r labai t rumpą, bet i t in r yšk ią bei s varbią l ietuvių kovą dėl s avo š al ies lais vės, buvę įv ykiai (194 0 metų r inkimai į „ l iaudies seimą“ ir f ak t iškoj i L ietuvos okupacija) at sk leidė, kad bet kok s kar inis i r poli t inis ner y ž t ingumas Lietuvai kainuoja nei daug, nei maž ai – š al ies vals t ybingumą. Nor s 1941 m. bir žel io suki l imas buvo labai t rumpas, o iškar t po jo ėjo vokiškoj i, paskui, 194 4 -aisiais, antroj i sovietų okupacija, kaip t ik 1941 m. bir žel io įv ykiai tapo s varbiu ak s t inu, gr įžus į L ietuvą bolševikams, pradėti par t iz aninę kovą.

Pagarb ia iD a r i u s V a r a n a v i č i u s

Vyriausiasis redaktorius

D. Ž

ygel

io n

uotr

.

Iš arti 3

galias. Jų įrankiu tapo specifinė rusiška „proletariato diktatūros“ forma – „darbi-ninkų ir valstiečių sovietai“ (sulietuvintai – „tarybos“).

„Proletarinė kultūra“: visuomenės mąstymo deformacijosTotalitarizmą kai kas lygina su viską savo

valiai pajungiančia politine „megamašina“, kurios subyrėjimas įmanomas tik dviem atve-jais: susidūrus su tokia pat, tik galingesne „megamašina“ arba išsekus ją maitinančiam „ideologiniam kurui“. Siekdama inkorporuoti Lietuvą į savo sudėtį, Sovietų Sąjunga (SSRS) pirmiausia turėjo palaužti lietuvių dvasią. Pir-miausia tam, kad išvengtų pasipriešinimo; antroji priežastis buvo pakeisti ideologinio ir kultūrinio mąstymo kodą ir priartinti jį prie „homo sovieticus“ standartų.

Lietuva buvo per daug šviesi šalis tota-litarizmo požiūriu. Palyginti nedidelis Lie-tuvos kraštas kasmet išleisdavo apie 1 000 įvairių pavadinimų knygų su daugiau nei 100 000 puslapių, išeidavo apie 150 pe-riodinių leidinių (Lietuvos Statistikos Me-traštis, Kaunas, 1938 m.). Suprantama, kad tokia leidinių įvairovė buvo didelė kliūtis totalitariniam mąstymui įdiegti.

Ko ėmėsi „progresyviausios žmonijos dalies“ atstovai? Polemikos ir argumen-tacijos? Ne.

Turėdami didelius įgaliojimus, sovietų funkcionieriai tiesiog skuba įvesti cenzūrą ir informacinę blokadą, siekdami atkirsti kraš-to kultūrinę mintį nuo klasikinių europietiš-kų vertybių. 1940 m. birželio 20 d., tai yra jau šeštąją bolševikinės invazijos dieną, nauja-sis švietimo ministras A. Venclova įsakė visų mokyklų ir kitų įstaigų vadovybėms pašalin-ti visas knygas apie buvusį Respublikos pre-zidentą Antaną Smetoną bei jo raštus.

Lietuva 1940–1941 m.: veiksmas ir atoveiksmis

XX amžius pagarsėjo kaip to-talitarinių režimų laikmetis. Pir-mą kartą pasaulyje žmonija iš-girdo ir patyrė, kokia kaina gali būti sumokėta už bandymus sukurti „idealią visuomenę“.

Bolševizmas, nuo 1917-ųjų uzurpavęs valdžią Rusijoje, pretendavo sukurti ir pasau-liniu mastu išplėtoti sistemą, paremtą vienpartinės valdžios monopoliu bei jos politiniu diktatu. Rusijos bolševikai su-konstravo ir įdiegė radikalų valstybės modelį, kuris leido besąlygiškai diktuoti visuo-menei ir atskiram individui ne-dalomos ir neribotos valdžios

D a r i u s S u t k u s

4 Iš arti

M. Gedvilas nuo birželio 27 dienos at-šaukia leidimus visiems laikraščiams ir žur-nalams. Nuo šiol periodiniai leidiniai galės pasirodyti tik su specialiu jo leidimu. Liepos mėn. 25 d. aplinkraščiu Nr. 667, pasirašytu J. Žiugždos, įsakyta išimti iš apyvartos kny-gas, kurios yra nukreiptos prieš SSRS, Ko-munistų Partiją ir... „visas kitas, kurios savo turiniu nesiderina su Sovietų Socialistinės Lietuvos kūrybos dvasia“. Tai yra netinka-mu galėjo būti pripažintos bemaž bet koks leidinys. „Knygos turinčios būti nurašytos ir, neleidžiant jomis naudotis, laikomos biblio-tekoje „ligi atskiro nurodymo“.

A. Zabitis, rašydamas apie Lietuvos kul-tūros ir meno turtų naikinimą, sako: „Grė-sė didelis pavojus būti sunaikintiems ir Lietuvos dvarų inventoriams, archyvams, bibliotekoms, ir kitiems kilnojamiems kul-tūros ir meno turtams. Paskelbiama visos liaudies turtu, t. y. valstybės nuosavybe, visoje Lietuvos teritorijoje visa archyvinė medžiaga. Remiantis minėtu įstatymu, visi archyvai, kaip bendrame katile, buvo suversti tam tikslui visai netinkamame ir drėgname Pažaislio vienuolyne. Iš čia į Rusiją išvežta apie 50, iš Slaptojo Skyriaus apie 150 archyvinės medžiagos dėžių. Iš bolševikų elgesio su knygomis ir muzieji-niais daiktais buvo matyti, kad tie žmonės jokio supratimo neturi apie kultūrinius dalykus Vakarų Europos prasme.“

Tikras lietuviškųjų knygų naikinimo spartuolis pasirodė besąs „Glavlito“ (SSRS politinės cenzūros) viršininkas Procenko ir

jo padėjėjas lietuvis komunistas Sprindys. Jų įsakymu vien Valstybinėje Leidykloje buvo konfiskuota ir sunaikinta 423 639 eg-zemplioriai „religinio, tautinio ir idealisti-nio turinio“ knygų (Lietuvos Valstybės Lei-dyklos 1941 m. spalio 16 d. raštas Nr. 877 Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigai).

Viešoji erdvė buvo uzurpuota oficiozi-nės propagandos. Šiems „pasiekimams“ įtvirtinti griebtasi leidyklų, spaustuvių ir knygynų kontrolės. 1940 m. rugsėjo 27 d. nacionalizuotos: „Spaudos Fondo“ koo-peracinė bendrovė, „Sakalo“ bendrovė, Šv. Kazimiero Draugijos knygų leidykla, „Dirvos“ bendrovė, „Šviesos“ knygynas ir leidykla, „Žinijos“ knygoms leisti ben-drovė, A. Ptašeko knygynas ir leidykla, „Mokslo“ knygynas ir leidykla, „Pribačio“ knygynas ir leidykla, D. Gutmano knygy-nas ir leidykla ir šios spaustuvės: „Šviesos“, „Raidės“, „Varpo“ ir „Vaizdo“ cinkografija („LTSR Vyriausybės Nutarimų ir Potvarkių Rinkinys“ Nr. 1(4), 1941.1.20).

Patirtį turinčių žmonių atmintį siekta deformuoti, o jaunoji karta tapo visiška „sielų inžinierių“ įkaite. 1938-ųjų duome-nimis, Lietuvos aukštosiose mokyklose mokėsi apie 4 000 studentų, gimnazijose – apie 15 000, pradinėse mokyklose – apie 300 000 moksleivių. Atlikus „švietimo re-formą“, pakeistos mokymų programos. Pavyzdžiui, iš 5-os klasės programos pašalinti Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus kūriniai, o įdėti kairiosios pa-kraipos Žemaitės, J. Janonio, K. Borutos,

V. Krėvės, taip pat sovietinių rašytojų A. Venclovos, V. Katajevo ir M. Gorkio tekstai. Vietoj „Apsakymėlių ir eilėraščių iš kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės“ įdėta „Apsakymėliai ir eilėraščiai iš darbo žmonių išsilaisvinimo kovų“.

J. Petrėnas atsiminimuose „Kaip reiš-kėsi bolševikų propaganda“ rašo, kad precedentų tam būta: „Sovietų valdžia daugeliui tautų, gyvenančių buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, buvo įve-dusi rusiškas raides. Iš buvusių naujai užimtų kraštų (Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Besarabijos) bolševikai tesuspėjo įvesti rusiškas raides tik moldavų raštams. Tuo reikalu specialiai buvo sušaukta vadina-mosios Moldavijos SSR aukščiausios tary-bos sesija, kuri turėjo aprobuoti moldavų naudotų lotyniškų rašmenų pakeitimą kirilica: „Rusų bolševikų kultūra yra pa-žangiausia ne tik Sovietų Sąjungos tautų tarpe, bet ir visame pasaulyje. Rusų kalba yra laisvės simbolis, visų tautų brolystės ir bičiulystės simbolis. Beveik visos Sovietų Sąjungos tautos dabar pereina į rusiškąją grafiką, kuri joms padės labiau prisijung-ti prie didžiosios socialistines kultūros. Perėjimas prie rusų šrifto turi mokslinį bei istorinį, teorinį ir praktinį pagrindą...“ Reikia pasakyti, kad kirilica gana stipriai iškraipė moldavų nacionalinę savimonę, mąstymą ir vertybes.

Politika, arba Nepripa-žintas lietuvių tautos atstovas M. Putelė

Oficialiai komunistų partija (LKP) Lietuvoje buvo legalizuota 1940 metų birželio 25 dieną. Tačiau komunistai neskubėjo afišuotis: juk LKP nepriklau-somoje Lietuvoje veikė kaip pogrindi-nė antivalstybinė organizacija, todėl iškart šokti į politinę areną būtų buvę neparanku. Jie veikė per kairiosioms pažiūroms simpatizuojančius asmenis, kuriems vienaip ar kitaip buvo įsipykęs tautininkų režimas. Naujasis Lietuvos „prezidentas“ J. Paleckis buvo simboli-nė iš Kremliaus valdoma figūra, ji sim-bolizavo bolševikinio „visaliaudinės valdžios“ mito gyvybingumą. Jis netu-rėjo realių administravimo svertų bei politinės įtakos okupacinės valdžios ir politikos sistemoje. Pagal Maskvos sta-tytinių Pozdniakovo ir Dekanozovo at-

Joniškėlio sukilėlių būrys. 1941 m. birželis.

1. Išleisti naują Lietuvos seimo rinkimo įstatymą.2. Organizuoti naujo seimo rinkimus.3. Sudaryti Vyriausiąją rinkimų komisiją.4. Liaudies seimo rinkimus surengti liepos 14 dieną.

Kas slėpėsi po šiais punktais? Iš tikrų-jų 1940 m. liepos 5 d. Ministrų Taryba priėmė rinkimų įstatymą, kurį vargu ar galima pavadinti demokratiniu. Pagal jį:

• kandidatai, pagal SSRS pavyzdį imituo-jant „demokratinį atstovavimą“, turėjo būti siūlomi tik „darbo žmonių“ susirin-kimuose; • balsuoti privalėjo visi (t. y. balso teisę turėjo ir okupacinės kariuomenės įgulų kariškiai); • balsavusiųjų pasuose buvo įrašomos žymos, kurių nebuvimas vėliau galėjo grėsti represijomis;• per vieną naktį buvo sudaryta iki tol niekam nežinoma fiktyvi Lietuvos darbo liaudies sąjunga (LDLS), kuri vienintelė dalyvavo rinkimuose. Daugelis „atstovų“ (paprastų Lietuvos respublikos piliečių) buvo paskirti kandidatuoti į „Liaudies seimą“ visiškai be jų žinios ir sutikimo, o abejojantiems buvo pranešama, kad tai „didelė garbė ir pareiga“.

Remiantis rankraštine vieno iš LKP va-dovų Chaimo Aizeno autobiografija, ga-

gabentas direktyvas J. Paleckio vadovau-jama vyriausybė 1940 m. liepos 5 d. išleido įstatymą, kuriame buvo nutarta:

lima spręsti, kad Lietuvos „darbo liaudies sąjungos“ rinkiminę programą parengė V. Niunka, Ch. Aizenas ir L. Gira. Programa žadėjo visiems viską, ko tik kas troško, ža-dindama permainų viltis.

Tačiau... programoje nė žodžiu nebu-vo užsiminta apie Lietuvos stojimą į SSRS. Daugeliui būsimų rinkėjų buvo bandoma sudaryti nuomonę apie „naują, laisvą, kito-kią Lietuvą“. O kad nekiltų abejonių, šalia „meduolio“ buvo apsidraudžiama ir „bota-gu“. Spaudoje buvo pagrūmota galimiems „liaudies priešams“. 1940 m. liepos 6 d. VSD direktorius A. Sniečkus pasirašė įsakymą suimti „priešvalstybinį elementą, agituo-jantį prieš Liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką“. Rinkimų išvakarėse, nak-tį iš liepos 11-osios į 12-ąją, buvo įvykdyti pirmieji masiniai areštai, siekiant iš viešojo gyvenimo pašalinti asmenis, galėjusius pa-veikti rinkėjus ir rinkimų rezultatus.

O tuo metu duoti nurodymai prie rinki-mų punktų organizuoti šokius, į kultūros programas įtraukiant Raudonosios armi-jos ansamblius. Tegu liejasi muzika!

Atrodo, kai „imtasi tiek priemonių“,

rinkimai turėjo vykti sklandžiai. Tačiau paaiškėjus, kad žmonės visgi boikotuoja rinkimus, jie buvo pratęsti iki liepos 15 dienos 22 valandos. Nepaisant visų „prie-monių“, rinkimų punktai buvo apytuščiai.

Galiausiai buvo paskelbta, kad Liaudies Seimo rinkimuose dalyvavo 1 386 569 rinkėjai, arba 95,51 proc. visų turėjusių teisę balsuoti, o iš jų „net“ 1 375 349 rin-kėjai, arba 99,19 proc., balsavo už LDLS iš-keltus kandidatus!

Jei ne „visagalė sovietinė statistika“, 1940-ųjų tautos išrinktuoju, ko gero, būtų tapęs „Lietuvos Aido“ karikatūrų personažas Mel-chioras Putelė. Iškarpų su juo urnose buvo rasta apsčiai. Tačiau šis virtualus personažas net ir neišrinktas tapo įžymybe…

„Liaudies Seimo“ narys rašytojas L. Do-vydėnas apie tai rašė: „Dėl „Melchioro Putelės“ pats Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas Liaudies Seimo II-sios sesijos metu 1940 rugpjūčio 25 d. Seimo prezidiumo kambaryje, girdint J. Paleckiui, P. Cvirkai, „Tarybų Lietuvos“ redaktoriui J. Šimkui, „Tiesos“ redaktoriui G. Zimanui, man ir dar keliems, užsirūsti-nęs aiškino: „Koks velnias įsipainiojo, ar mūsų propaganda šlubuoja, ar mes dar nemokame... Per būsimuosius rinkimus tokių kuriozų neturi daugiau pasikarto-ti... Toks mažas balsuotojų procentas! Na, galėjo būti 50 procentų, na, tegul trijų dešimčių procentas, nėra ko tikėtis iš ne-seniai buvusio fašistinio krašto. Bet kai Liaudies Seimą daugelyje apygardų rinko tik 16 procentų, tai jau skandalas!“ – „Ne visai šešiolika, galima sakyti aštuoniolika“ – abejingai pataisė J. Paleckis, o G. Zima-nas ironiškai pridūrė: „Bet užtat „Melchio-ras Putelė“ gavo absoliučią daugumą.“

Inscenizavus „demokratiškiausius“ rinki-mus ir sufabrikavus rezultatus, buvo suda-ryta okupacinė politinė struktūra Lietuvos

aneksijai įforminti – vadinamasis „Liaudies seimas“. Juo pasinaudojusi okupacinė val-džia liepos 21 dieną Lietuvos teritorijoje įsteigė SSRS teritorinį-administracinį vie-netą – Lietuvos Tarybų Socialistinę Res-publiką. Šį politinį sprendimą ideologiškai „apgrojo ir apdainavo“ bei „platiesiems liaudies sluoksniams“ pateikė naujieji agi-tacijos ir propagandos meistrai: „...Lietu-vos senos nebėr, Lietuva – LTSR!“

Galiausiai logiškai ėjo paskutinė plano dalis: rugpjūčio 3 dieną „liaudies atsto-vai“, nuvažiavę į Maskvą, „paprašė“ priimti LTSR į „broliškų respublikų šeimą“. Norime ar ne, bet šio įvykio pasekmės atsiliepia mūsų visuomenei ir mąstymui iki šiol.

2013 m. Nr. 6 5

1940 m. „liaudies seimo“ rinkimų agitacija...

6 Iš arti

prievartiniais ir administraciniais metodais iš viršaus per okupacines politines struk-tūras, <...> naikinant Lietuvos valstybės ir visuomenės politinius institutus, sociali-nius ir politinius santykius“, – sako N. Mas-lauskienė, rašydama apie sovietų sistemos eksportą į gretimas šalis.

Ir niekas iš valdžios viršūnių nesiėmė ak-tyvių veiksmų, demonstruojančių protestą prieš „šliaužiančią okupaciją“. Vienintelė iš-imtis – Lietuvos užsienio diplomatinis kor-pusas. Bet tai, ko gero, natūralu: tikrovėje „Lietuvos TSR“ neturėjo suverenios valsty-bės požymių, o jos administracija nedispo-navo realia valdžia. LTSR tiesiog laikytina komunistų sukurtu SSRS teritoriniu-admi-nistraciniu vienetu. Tarptautinės teisės at-žvilgiu Lietuva netapo teisėta SSRS dalimi. Lietuvos Respublika ir toliau egzistavo kaip tarptautinės teisės subjektas.

Kita vertus, propagandinė maskuotė buvo paveikusi žmonių realybės suvoki-mą. Atrodė, kad „valdžia šiek tiek pasislinks į kairę“. Žmonės nesuvokė sovietinių me-

rodos, kad višta su visu laišku buvo išsiųsta į Kauną...“

Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, 1940–1941 metų įvykiai parodė, kad Lietuvoje tuo laiku buvo trys svarbios visuomeninės jė-gos, galinčios imtis organizuoti pasiprie-šinimą sovietizavimui ir turinčios organi-zuotai kovai intelektinių ir kitų resursų.

• Lietuvos kariuomenės karininkija, palaikoma liktinių puskarininkių ir tarnyboje kol kas paliktų patriotiškai nusiteikusių eilinių, laukiančių, kol pa-tikimi vadai duos nurodymus.• Lietuvos šauliai, turėję ypač gilias šaknis kaime.• Krikščioniškas ir demokratijos ver-tybes ugdančių organizacijų nariai: moksleiviai bei studentai ir iš jų kilusi jaunoji inteligentijos karta.

1940 m. spalio 9 d. slaptame pogrin-džio organizacijų atstovų susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją. Vėliau ji pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė filosofas An-tanas Maceina.

Gen. S. Raštikis, nors ir neparodęs pasi-priešinimo pavyzdžio, gana vaizdžiai pa-vaizdavo psichologines 1940–1941 metų rezistencijos prielaidas: „Gamtoje pasitai-ko toks reiškinys, kada ramų ir švarų van-denį lėtai šaldant galima atšaldyti iki tem-peratūros net žemiau nulio, ir vanduo vis tiek lieka skystas; bet užtenka tokį vande-nį pajudinti, arba įmesti į jį kokį nors kitą daiktą, ir vanduo tuoj pavirsta ledu.

Ramaus lietuvio kantrybė trūko, ir, pir-majai progai pasitaikius, visa tauta atsi-stojo prieš bolševikus savo laisvės ginti, visi pasipriešino todėl, kad lietuvių tau-toje, kaip aname žemiau nulio atšaldy-tame vandeny, buvo tiek daug sukaupta paniekinimo, ašarų, kančios ir skausmo, jog visa tai turėjo pagaliau sprogti, išsilie-ti ir atsisukti prieš buvusius prispaudėjus. Šios tautinės reakcijos priešakyje, kaip ir turėjo būti, atsistojo drąsiausioji tautos dalis – kariai, šauliai ir partizanai.“

Po beveik 300 sovietinės okupacijos dienų 1941-ųjų birželio 22-ąją prasidėjęs dviejų totalitarinių monstrų karas sudarė sąlygas kitą dieną pradėti ginkluotą LAF vadovaujamą tautos sukilimą. Nors ir labai trumpam, bet visiškai formaliai buvo at-kurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.

Į laisvę1956-aisiais leidinyje „Į laisvę“ Lietu-

vos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas M. Riomeris tarstelėjo:

„...Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glė-bį lengvai – be aktyvaus ir pasyvaus pasi-priešinimo. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi.“

Kodėl?... Juk sovietinė sistema 1940-ai-siais okupuotai Lietuvai buvo „visiškai svetimas istorinis ir politinis fenomenas, kuris neišplaukė iš jos visuomenės natūra-lios istorinės raidos ir politinio gyvenimo. Jis buvo primestas iš šalies svetimos oku-pacinės valstybės valia ir jėga, diegiamas

todų ir tikslų. Tačiau ilgainiui viskas stojo į vietas. Kariuomenės naikinimas, dvi dar-buotojų „valymų bangos“ Teisingumo, Fi-nansų, Prekybos „liaudies komisariatuose“, raštvedybos pakeitimas į rusų kalbą, „že-mės reforma“, nacionalinės valiutos deval-vavimas, planinės ekonomikos diegimas...

Su religiniais, tautiniais ir kultūriniais suvaržymais taikstytis negalintys ką tik iš-kepti „sovietiniai piliečiai“ imasi spontaniš-kų veiksmų: gieda „Tautišką giesmę“ vietoj „Internacionalo“, „nuploja“ agitatorius, ima savo jėgomis rinkti informaciją, rašyti teks-tus ir skleisti juos pogrindyje, kurio užuo-mazgos pastebimos jau rinkimų į Liaudies

seimą išvakarėse – 1940 m. liepos mėnesį. Dažnai pavienių rezistentų ir jų kuopelių

išradingumas stebina. Alfonsas Nykštaitis (Vytauto Budrio pseudonimu) „Lietuvių ar-chyve“ (III tomas, 1942, p. 248) apie Seirijų valsčiaus pogrindininkų veiklą 1941 m. pa-vasarį rašė: „O vyrai tuo laiku nesnaudė. Tai šen, tai ten į pasienį skubantieji bolševikų sunkvežimiai ant vinių užvažiavę valandas prastovėdavo. Čia vienoje, čia kitoje vieto-je, ypatingai pasieny, dažnas sargybinis ne-grįždavo. Kai kur net telegrafo stulpas vie-nas kitas nupjautas. Buvo ir kuriozų. Vieną tokį atsitikimą daug kas kaip anekdotą pa-sakoja: Vykdomojo komiteto pirmininkas atneša negyvą vištą ir su ja laišką. Radęs tą vištą su laišku medyje kabančią, o laiške rašoma: „Žmonės, apsigalvokit; per savaitę aš galiu padėti 7 kiaušinius, o pagal planą iš manęs reikalaujate 8. Todėl, negalėdama įvykdyti plano, nutariau pasikarti.“ Kadan-gi tai jau buvo „priešvalstybinis“ reikalas, tai viską skubiausiai parvežę atidavė NKGB skyriui, kuriame kilo didžiausias sujudimas;

1941 m. birželio

22–28 d. sukilimo dalyviai.

Utenos apskritis.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Utenos kraštotyros muziejaus nuotr.

2013 m. Nr. 6 7

istoriją, ir iš tikrųjų labai daug ti-kiuosi iš šio vizito. Manau, Lietu-va ir Airija turi daug bendro, pra-dedant jau minėta istorija, kurios tam tikros paralelės mūsų šalyse buvo, galima sakyti, vienodos, ir baigiant geografiniu valstybių dy-

džiu, gyventojų skaičiumi bei dominuo-jančia religija.

Žinoma, kaip karys turiu pasakyti ir dar vieną panašumą  – tai Lietuvos ir Airijos karinių pajėgų dydis, o jis beveik toks

pat. Tiesa, kalbėdamas apie savo šalies gynybos politiką, noriu pabrėžti, kad pa-grindiniu prioritetu mes laikome ne teri-torinę gynybą, o visuomenės saugumą. Dėl to Airijos kariuomenė palaiko itin glaudžius ryšius su municipaline valdžia ir yra pasirengusi teikti pagalbą esant menkiausiam poreikiui, o ką jau kalbėti apie gamtos stichijas ar panašiai. Šitaip tarp ginkluotųjų pajėgų ir Airijos vietinių bendruomenių yra atsiradęs puikus savi-tarpio supratimas.

Gen. ltn. Seanas McCannas: 

„Mums būtina keistis patirtimi“

Vasaros pradžioje Lietuvoje pirmą kartą apsilankė

Airijos kariuomenės vadas. Kaip žinoma,

mūsų šalis jungia kiek išskirtinis ryšys,

todėl ir svečias neapsiribojo vien

santykinai trumpais ir protokolo griežtai

reglamentuotais oficialiais susitikimais.

Gerbiamasis vade, gal pradėkime nuo paties bendriausio  – kokie įspūdžiai pir-mą kartą atvykus į Lietuvą?

Aš jaučiuosi labai pakiliai lankydama-sis jūsų šalyje, turinčioje tokią turtingą

7Pokalbis

888 Pokalbis

Airija turi didžiulę dalyvavimo Euro-pos Sąjungos (ES) ir ypač Jungtinių Tau-tų (JT) operacijose patirtį. Ką patartu-mėte mūsų kariams, nes, kaip žinoma, Lietuva taip pat turi nemenkų tarptau-tinių karinių įsipareigojimų, pradedant jau baigiama misija Afganistane ir bai-giant vykdomais planais dalyvauti ES operacijoje ATALANTA.

Iš tikrųjų, nuo XX amžiaus šeštojo de-šimtmečio pradėjusi dalyvauti tarptau-tinėse operacijoje, Airija nuėjo ilgą kelią. Daugiau nei 65  000 mūsų karių jau yra dalyvavę įvairiose JT arba ES misijose. Ga-liu patikinti, kad išskirtinę patirtį esame sukaupę dalyvaudami operacijose įvai-riuose Afrikos regionuose, o šiuo metu daugiausia dėmesio skiriame su JT misi-jomis susijusiai veiklai. Pastaruosius dve-jus metus ją vykdome kartu su kolegomis iš Suomijos.

Mūsų stebėtojų yra Vidurio Rytuose ir jau minėtoje Afrikoje, šiuo metu – Konge.

Iš esmės mes labai teigiamai vertiname dalyvavimą JT misijose ir operacijose, nes tai ne tik karinės patirties šaltinis, bet ir ne-menkas ramstis Airijos užsienio politikai. Be to, per ilgus dalyvavimo metus sulau-kėme tik teigiamo visuomenės požiūrio.

Kas susiję su galimais patarimais, pir-miausia norėčiau pasakyti, kad operaci-jos, kokios vyko ar tebevyksta Irake arba Afganistane, yra kiek kitokios nei tos, ku-riose dalyvauja Airijos kariai. Tai yra tie-sioginės karinės kampanijos, o JT misijos yra ne tik karinės, bet ir humanitarinės, skirtos ne kokiam nors režimui nuversti,

Gen. ltn. Seanas McCannas: „Lietuvos vaidmuo, be abejo,

vertintinas tik teigiamai. Tą pabrėžia ne tik Airija, bet ir

visa tarptautinė bendruomenė, įsitraukusi į Afganistano

problemų sprendimą.“

2013 m. Nr. 6 9

o taikai palaikyti. Be to, pirmąsias vykdo ir koordinuoja NATO, o Airija nėra Aljan-so narė.

Kalbant apie ES misijas, remdamasis Airijos patirtimi galiu užtikrinti, kad da-lyvavimas jose Lietuvai duotų didžiulės naudos tiek kariniu, tiek politiniu at-žvilgiu.

Sakykite, o kaip Jūs vertinate Lietu-vos vaidmenį Afganistane, ypač va-dovaujant Goro provincijos atkūrimo grupei?

Afganistane taip pat yra mažas Airi-jos kontingentas. Aš manau, kad šiuo konkrečiu atveju visoms demokratinėms šalims svarbu prisidėti.

Na, o Lietuvos vaidmuo, be abejo, ver-tintinas tik teigiamai. Tą pabrėžia ne tik Airija, bet ir visa tarptautinė bendruo-menė, įsitraukusi į Afganistano proble-mų sprendimą. Ypač reikia išskirti jūsų indėlį mokant vietines saugumo pajė-gas, kad jos būtų pajėgios perimti kon-trolę, kai pasitrauks tarptautinis karinis kontingentas.

Nuo šių metų liepos 1 dienos Lietuva pirmininkauja ES Tarybai ir šią estafetę perima kaip tik iš Airijos. Jūsų šaliai tai ne pirmoji pirmininkavimo patirtis. Sakyki-te, kokius dalykus mes galėtume akcen-tuoti ES gynybos politikos srityje?

Iki šių metų liepos 1 dienos pirminin-kavusią Airiją, Lietuvą ir iš jūsų pirminin-kavimą ES Tarybai perimsiančią Graikiją sieja nemažai bendrų tikslų ir uždavinių, o gynybos politika šiuo atžvilgiu užima anaiptol ne paskutinę vietą.

Remdamasis Airijos patirtimi, galiu pasakyti, kad pirmininkaujant paprastai vyksta bendros diskusijos ir svarstomi nacionalinės svarbos klausimai, kuriuos kelia pirmininkaujanti valstybė. Pavyz-džiui, pirmininkaudama Airija visų pirma kėlė ES ir JT bendradarbiavimo gynybos politikos srityje klausimą.

Jūsų atveju, ko gero, svarbesnę vietą užims ES ir NATO bendradarbiavimo ypa-tumai, nes diskusijos dėl to jau yra prasi-dėjusios.

Kalbant apie bendruosius gynybos politikos aspektus, be abejo, visoms ES šalims svarbiu klausimu išlieka bendro-ji saugumo ir gynybos politika. Na ir ži-noma, pagrindinį dėmesį Lietuva turėtų telkti į šių metų gruodžio mėnesį vyk-

2011 metais Airija dalyvavo

ES Šiaurės kovinės grupės (Švedija, Suomija, Norvegija, Estija, Airija) veikloje. Lietuva yra nurodžiusi, kad ateityje norėtų prisijungti prie Šiaurės kovinės grupės. Kitas jos budėjimas numatytas 2015 metų pirmą pusmetį. Jei Airija toliau bendradarbiautų su Šiaurės šalimis, Lietuva ir Airija galėtų būti vienos ES kovinės grupės narės.

siantį Europos Vadovų Tarybos susitiki-mą, pirmą kartą per penkerius metus ski-riamą gynybos klausimams.

Baigdami pokalbį, norėtume paklausti, kaip Jūs įsivaizduojate tolesnį Lietuvos ir Airijos ginkluotųjų pajėgų bendradar-biavimą?

Aš manau, kad mūsų kariai ir toliau turi keistis įvairiomis iniciatyvomis. Tiesa, išskirčiau švietimo sritį. Čia bendradar-biauti būtų naudingiausia abiejų šalių

kariuomenėms, nes mums būtina keistis sukaupta patirtimi. Jūs esate perpratę da-lyvavimo NATO misi-jose ypatumus, turite daug iniciatyvų dėl ES ir NATO bendradar-biavimo. Mes, kaip mi-nėjau, daug dešimt-mečių dalyvaujame JT misijose ir turime šios organizacijos bei ES bendradarbiavimo gynybos politikos sri-tyje viziją. Pasidalyti šiomis žiniomis ir įgū-džiais būtina.

KALBINo

DARIUS VARANAVIčIUS

I. Budzeikaitės nuotr.

1010 Ginklo broliai

Jei nežinai, kas yra pragaras, išbandyk jį žemėje – tokia reklama galėtų puikuotis Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro patrulio kurso žvalgybos padalinių kariams. Aštuoni iš trisdešimt penkių karių – tik tiek narsuolių – šiais metais gali didžiuotis gavę teisę nešioti antsiuvą „Patrulis“.

L i j a n a C i b u l s k i e n ė A l g i r d a s K u c k a i l i s

Nacionalinio patrulio kurso ypatumai

Dosnios gamtos dovanos

Patrulio kursas, tradiciškai prasidedan-tis ankstyvą pavasarį, patraukė didžiu-liams išbandymams pribrendusius karius. Pirmoji diena buvo lemtinga dvylikai iš jų – jie neišlaikė pradinio fizinio pareng-tumo testo ir buvo pašalinti iš kurso. Per pirmą savaitę dar penkių karių netektis: vieniems pritrūko motyvacijos, kitiems išryškėjo sveikatos bėdos. Tačiau moky-mo centro instruktoriams skaudžiausia buvo atsisveikinti su tais, kurie paliko kur-są paskutinėmis savaitėmis, o juk kai ku-rie jau buvo išlaikę beveik visus egzami-nus. Deja, koją pakišo jau ne motyvacijos stoka, o traumos. Tai buvo didelė netek-tis ne tik mokslus dėstantiems profesio-nalams, bet ir susidariusiai 9B5 kursantų komandai, kuri treniravosi visais metų laikais ir išbandė įvairius ekipuotės bei ginkluotės priežiūros etapus. 9B5  – ko-mandos šaukinys, skiriamas kiekvienam kursui. Pirmasis skaičius (šiuo atveju 9) rodo likusių kurso dalyvių skaičių, B raidė

Viską, ko reikia, žvalgybininkai turi neštis su savimi, valtį taip pat.

2013 m. Nr. 6 11

loginės sąlygos. Todėl pirmąsias keturias savaites kariai klampojo po gilų sniegą, o jo šiemet gamta miškuose ir laukuo-se nepagailėjo. Ir šiaip sunkų judėjimą dar labiau blogino aktyvus priešas, ne-leidęs kursantams nė kvėptelėti. Iš tiesų tie, kurie bandė kastis per gilias, šlapias ir sunkias pusnis su nemažai sveriančia ku-prine, žino, koks tai malonumas, o kovi-nio kontakto metu juk nėra kada dejuoti.

SPA malonumai ledo apsupty

Kurse, kaip įprastai, mokytasi dalykų, būtinų žvalgo darbui atlikti. Per moky-

simbolizuoja statusą (BRAVO  – tikri šau-nuoliai), o antrasis skaičius (šiuo atveju 5) liudija įvykdytų ir įskaitytų per mokymo savaites užduočių kiekį.

Kaip nustatyta koncepcijoje, patrulio kursui negali sutrukdyti jokios meteoro-

mo savaites kariai sužinojo įvairių infil-tracijos būdų sraigtasparniu, valtimi, patruliavimo pėstute, kai sniego gylis vietomis beveik siekia juosmenį. Rodos, viskas įprasta, tačiau infiltracijos sraig-tasparniu užduotis buvo nekasdienis įvykis netgi instruktoriams. Dėl orlaivio piloto profesionalumo iš beveik 35 me-trų aukščio pasisekė išlaipinti patrulį į labai mažą aikštelę miško viduryje. Ne-paprastas reginys – veiksmai su valtimi. Pradėjus valties ruošimo ir transportavi-mo mokymus, virš vandens karjero, kur planuota atlikti veiksmus, tvyrojo tirštas rūkas, per jį tegalėjai įžiūrėti, kad visą plotą kausto ledas. Gamta dar niekada taip nebuvo pajuokavusi: laikas spau-dė, juk tokioms pratyboms surengti ir jas atlikti reikia nemažai išteklių, būti-na suderinti veiksmus su kitais padali-niais. Pakilus saulei, migla prasisklaidė. Kursantai ir instruktoriai nesitikėjo, kad tądien pavyks imituoti valties apvirtimą

ir atvertimą į pradinę padėtį. Vis dėlto nušvito viltis, kad mokymai įvyks. Už beveik 100 metrų nuo kranto pasirodė maža properša.

Truputis informacijos apie vadinamąjį valčių vartymąsi: šiltu oru tokios praty-bos tiesiog malonumas, bet kai vandens temperatūra siekia vos 2 laipsnius, o už keleto metrų vis dar tvyro ledas, tai tam-pa iššūkiu netgi patiems stipriausiems. Kad ir kaip sudėtinga tokiomis sąlygomis atlikti šį veiksmą, jis yra reikalingas ir da-romas per kiekvieną kursą.

Po skambučio Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono narai negaišdami atvyko į su-planuotą pratybų vietą ir pradėjo ruoštis užtikrinti pratybų dalyvių saugumą.

Aktyvioji fazė ir praradimai

Po septynių savaičių atėjo lauktoji aktyvi 11 parų fazė. Patrulis gavo nau-ją įsakymą ir pradėjo ruoštis užduočių kompleksui: pasirodo, priešas yra akty-vus ir vis dar nenumaldomai veržiasi į mūsų šalies gilumą. Beje, ši situacija ka-riams jau pažįstama, pasikeitė tik priešo išsidėstymas, taktika ir naudojama tech-nika. Šiemet priešo pajėgas imitavo įvai-rių Lietuvos kariuomenės dalinių kariai ir

per kiekvieną užduotį jų būdavo ne keli, kaip anksčiau, o apie 10–12.

Į priešo užimtą teritoriją teko įsiskverb-ti parašiutais – šią operacijos dalį supla-nuoti, paruošti karius ir atlikti kovinį šuolį padėjo Parašiutininkų rengimo centras.

Kadangi viską, kas buvo reikalinga per 6 parų patruliavimą ir užduočių vykdy-mą, teko pasiimti su savimi, karių kupri-nės svėrė 30–35 kilogramus. Apsirūpinti buvo įmanoma tik tuomet, kai patrulis

Į numatytą veiksmų zoną neretai atskrendama sraigtasparniu – iš jo reikia greitai nusileisti virve.

Patrulio kursą išlaikę kariai turi mokėti įveikti bet kokias gamtines kliūtis.

Ginklo broliai12

pasiekė veiksmų rajone esančią slėptuvę. Joje buvo šiek tiek papildomos įrangos ir šaudmenų, reikalingų toliau vykdyti li-kusias užduotis. Patrulio veiksmų rajonas apėmė 110 km ilgio ir maždaug 15 km pločio ruožą. Tai buvo iššūkis – ne veltui planuojant kursantų akys išsiplėtė ties žemėlapių lapais  – juos reikėjo sujung-ti, kad pamatytų savo veiksmų rajoną. Ir visa tai pėstute...

Kurso instruktoriams tai nebuvo nau-ja  – juk visi tai jau patyrę savo kailiu ir darę ne vieną kartą. Taigi maždaug po valandos skrydžio pro atviras lėktuvo duris pasipylė 11 žalių kupolų. Kartu su 9 kursantais iššoko ir du instruktoriai  – jie vertino užduotį vykdantį patrulį.

Prasidėjus infiltracijai  – pirmieji pra-radimai: dėl stipraus nugaros skausmo teko evakuoti vieną iš dalyvių. Patrulio komandai viską, ko reikia užduočiai, da-bar teko padalyti 8 žmonėms.

Priešas įviliotas į pasalą

Užduotis po užduoties – aktyvioji fazė priartėjo prie pabaigos. Džiugino tai, kad pavargę ir nemiegoję, be vandens ir maisto 9B5 patruliai tapo nepagaunami ratuotam ir pailsėjusiam priešui, o šis ne-slėpė emocijų ir pagyrų patrulio koman-

dai, taip šauniai gebančiai duoti į kaulus ir pasislėpti nuo agresyvaus bei mobilaus „neprieteliaus“, kuris buvo net su šuni-mis. Nors nuo šunų komandai pasprukti nepavyko, ji padarė gudriai – šunys per-sekiotojus atvedė į puikiai parengtą 9B5 komandos pasalą.

Taigi po 9 savaičių aukštai iškeltomis galvomis aštuoni vyrai grįžo į dislokacijos vietą. Čia plojimais juos pasitiko ne tik ko-legos, bet ir visi, kurie supranta, kas yra

patrulio kursas, ką šie vyrai veikė ir kokios dabar jų galimybės.

Rikiuotės aikštėje vyresnysis kursantas raportavo tuo metu laikinai Sausumos pajėgų vado pareigas ėjusiam plk.  Val-demarui Rupšiui apie įvykdytas užduo-tis, visiems kursantams buvo įteikti kur-so baigimo pažymėjimai, parašiutininko ženklai, o patys geriausi gavo antsiu-vus PATRULIS. Sausumos pajėgų vado įsteigtas prizas  – legendinis Jungtinių

Treniruotės baseine leidžia lengviau susidoroti su tikrais sunkumais vandens telkiniuose.

Mokymasis teikti pirmąją medicinos pagalbą – neatsiejama patrulio kurso dalis.

Amerikos Valstijų jūrų pėstininkų peilis KA-BAR  – atiteko geriausiam, visus di-džiausius reikalavimus atitikusiam kurso dalyviui. Jis pelnytai išsivežė šią dovaną.

Legendinis KA-BAR – algirdiečiui

Pasak Mokymo centro žvalgybos kur-so eksperto srž.  Dariaus Stašelio, tik iš pradžių atėję kariai atrodo vienodi ir ly-

gūs: „Pradedi pažinti juos, jų charakterį, kaprizus, stebi per kursus, kokia jų mo-tyvacija, pokyčius – iš tiesų jų laukia ne-menki išbandymai, – pasakojo instrukto-rius. – Todėl vien už tai, kad užsirašo į šį kursą, jie verti pagarbos, tai žmonės, sie-kiantys išbandyti įvairiausias situacijas, nebijantys ir ieškantys ekstremalių nuotykių.“

Seržantas neslepia – reklamos patrulio kursui nereikia, juk šie mokymai, prasidė-ję daugiau kaip prieš dešimtmetį, yra ži-nomi kariuomenėje ir už jos ribų. Ateina daug norinčiųjų, tik ne visi tam pasiruo-

šę, o tendencija tokia – kursantai jaunė-ja, ateina po bazinių karinių mokymų, yra atsiunčiami į šį kursą.

Visoje kariuomenėje Lietuvos didžio-jo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono žvalgai garsūs savo gebėjimais  – būtent šio bataliono karį Jevgenijų Vasiljevą ir instruktoriai, ir ko-mandos draugai pavadino geriausiu.

„Buvo labai sunku,  – neslepia jis.  – Šiandien manau, kad visa tai į naudą, ta-čiau sunkius momentus prisimenu.“ Le-gendinio KA-BAR savininkas pripažįsta, kad sunkiausia užduotis buvo komandos

2013 m. Nr. 6 13

Žvalgybininkams itin svarbu žinoti priešo komunikacijas, ypač geležinkelių tinklą, ir mokėti šturmuoti pastatus.

Mokėti šaudyti naktį – ne tik Specialiųjų operacijų pajėgų karių pranašumas.

Ginklo broliai14

sudarymas, nes būtent komandinis dar-bas gali lemti sėkmę. Jevgenijus  – pa-vyzdys to, kaip atkaklumas gali padėti gyvenime pasiekti aukštumų. Šiuose mo-kymuose jis dalyvauja ne pirmą sykį  – kartą Jevgenijus iškrito, bet tuomet tvir-tai pasiryžo savo pasiekti. „Darau tai ne dėl karjeros, – sako jis. – Tiesiog tai vyrų reikalas.“

Geriausias metų patrulis pasidalijo ke-letu patarimų: naujokams, galvojantiems apie šį kursą, būtina pasirengti fiziškai, nusiteikti psichologiškai ir ateiti su minti-mi, kad veiksi ne vienas, o su komanda. Ir tuomet viskas pavyks.

Kariniai laipsniai suspenduojami

Ši kursantų laida  – septynio-likta. Priminsime – pirmasis pa-trulio kursas buvo surengtas 2000 metais Jėgerių batalio-ne padedant Danijos kariams. Patrulio kurso tikslas  – žvalgų bazinis ir karių  – žvalgų, ge-bančių veikti kovos sąlygo-mis, rengimas. Į kursus atvyku-siems kariams suteikiama žinių ir įgūdžių, reikalingų pėsčiojo žvalgybos patrulio užduotims atlikti mažomis grupėmis su-dėtingomis sąlygomis, sunkiai įveikiamoje vietovėje, įvairiu

oru, trūkstant maisto ir poilsio, veikiant fi-ziniam ir psichologiniam stresui. Per kur-są karių kariniai laipsniai suspenduojami. Kursas yra suskirstytas į 3 dalis: pirmoji dalis (1–5 savaitė)  – individualus rengi-mas, per antrą dalį (6–7 savaitė) įtvirtina-mi įgūdžiai ir atliekami testai, o per trečią dalį (8–9 savaitė) vyksta 11 parų trunkan-čios kompleksinės taktikos pratybos  – kurso baigiamoji fazė.

Kurse kariai supažindinti su taktinės žvalgybos reikalavimais, žvalgybos pa-dalinių panaudojimo pagrindais ir jų galimybėmis. Diegti tam tikri įgūdžiai: kaip pasiruošti patruliuoti, kaip planuoti

maršrutą, taktikos standartinių veiksmų procedūras, kaip rengti ir skelbti kovinius įsakymus. Daug dėmesio skirta ir karių orientavimosi įgūdžiams tobulinti atlie-kant dieninius ir naktinius orientacinius žygius nuo 10 iki 30 kilometrų. Be pagrin-dinio mokomojo dalyko – taktikos, į kur-są taip pat įtraukta topografija, kovinės technikos atpažinimas, medicininis ren-gimas, specialusis rengimas, inžinerinis rengimas, fizinis rengimas, plaukimas ir nusileidimas parašiutu.

Šį nelengvą kursą baigę kariai gali pagrįstai didžiuotis ir į savo tarnybos vietas grįžti aukštai pakelta galva, nes tas, kuris dėvi antsiuvą PATRULIS, yra vertina-mas visuose Lietuvos kariuomenės pada-liniuose.

D. S

taše

lio n

uotr

.

Prieš pradedant operaciją – kruopštus

planavimas ir bendras pasitarimas.

Ryšys su štabo vadovybe yra viena

iš būtinų sėkmingos žvalgų veiklos sąlygų.

Kursas baigtas – laikas apdovanojimams.

Kai lakūnai netenka sparnų

Karo lakūnai ir kitas skrydžių persona-las yra greiti, nepasiekiami ir pavojingi tol, kol lakioja dangaus platybėse, bet susiklosčius ekstremaliai situacijai ir pri-reikus tūpti avariniu būdu, gelbėtis kata-pultuojantis ar orlaiviui skęstant, padėtis akimirksniu apvirsta aukštyn kojomis. Įpratusieji skraidyti turi gebėti išgyventi vandenyje ir sausumoje, kol sulauks pa-galbos.

Tokiais kritiniais momentais labai svar-būs įgūdžiai. Po 2003 m. kovo 26 d. įvyku-sios tragedijos Baltijos jūroje, kai per pra-tybas nuskendo KOP sraigtasparnis Mi-8T

ir žuvo du įgulos nariai, pasigirdo svarsty-mų, jog jeigu jie būtų nuolat treniravęsi ir turėję įgūdžių, kaip gelbėtis iš skęstančio orlaivio, jeigu būtų aprūpinti deguonies balionėliais, jeigu būtų turėję bent pei-lius, gal tuomet visi būtų likę gyvi.

Kad ekstremaliomis aplinkybėmis ne-būtų panašių „jeigu“, daugelyje šalių gel-bėjimosi iš skęstančio orlaivio treniruotės yra įtrauktos į aviatorių rengimo progra-mas. KOP skrydžių personalas atlikti šiuos veiksmus kasmet treniruojasi pagal daniš-ką metodiką per „Baltic Bikini“ pratybas, organizuojamas trijose Baltijos šalyse. Dar daugiau įgūdžių KOP atstovai įgauna Por-tugalijoje rengiamame išgyvenimo sausu-moje ir vandenyje kurse aviatoriams.

Gyveni – mokaisi 15

EkstrEmali Egzotika: portugališkas išgyvenimo kursas aviatoriams

I l o n a S k u j a i t ė

Troškulys, alkis, miš-kuose tykantys skor-

pionai ir galimos ryklių atakos van-

denyne – kaip išgy-venti, susidūrus su šiais išbandymais,

gegužę Portugalijo-je vykusiame išgy-

venimo sausumoje ir vandenyje kurse

treniravosi keturi Karinių oro pajėgų

(KOP) aviatoriai.

Gyveni – mokaisi16

Litras vandens, sausainis ir „stebuklingos“ tabletės

Išgyvenimo kursas vyko gegužę netoli Lisabonos esančioje Mintijo aviacijos ba-zėje įsikūrusiame mokymo centre. Jame Lietuvos KOP atstovai mokėsi kartu su Ma-roko aviatoriais. Pirmiausia jie išklausė teo-rines paskaitas apie išgyvenimą atsidūrus miškuose, dykumose ir net Arkties snie-gynuose. Kaip tvirtino Portugalijoje be-simokę lakūnai, geriausia šiame kurse tai, kad praktikos buvo daugiau nei teorijos. Pirmieji realūs išbandymai jų laukė miške.

„Mokėmės išgyvenimo sausumoje pa-grindų: kaip pasistatyti būstą, susirasti maisto, vandens, kurti signalinius lau-žus. Turėjome tik parankinių priemonių, kad, tarkim, sudužus lėktuvui jos būtų greičiausiai pasiekiamos. Tai  – parašiuto skiautė (iš jos vėliau pasigaminome ku-prines, o likusią medžiagą panaudojome būstui įsirengti), peilis, sausainis, vienas litras vandens, signalinė raketa, kompa-sas“, – pasakojo kurse dalyvavęs lakūnas vyr. ltn. Povilas Stučka.

Šiuo kurso etapu bene didžiausiu iš-

bandymu aviatoriams tapo troškulys. „Buvo ypač karšta, o mes su 1 litru van-dens turėjome išsiversti parą. Reikėjo labai taupyti. Tačiau privalėjome atlik-ti daug užduočių, tad formai palaikyti jo neužteko. Jautėme psichologinį dis-komfortą  – matai, kad vandens mažėja, ir žinai, kad niekur jo nepasisemsi, jokio šulinio nėra,  – sakė lakūnas kpt.  Myko-las Liugas.  – Tiesa, mums buvo davę ta-blečių, pagamintų chlorkalkių pagrindu. Jos išvalo vandenį ir paskui gali jį gerti.“ Vis dėlto kalbinti lakūnai prisipažino, kad išbandyti šių „stebuklingų“ tablečių nela-bai norėjosi, todėl teko ieškoti kitų išeičių.

„Iš miške rasto ežero pasisėmėme van-dens. Jis buvo labai purvinas, tad valėme jį naudodami filtravimo sistemą. Prieš tai tokią buvau matęs tik vadovėliuose. Ant iš medžio šakų suręsto maždaug pusan-tro metro trikojo įrengėme kelis filtrus: iš spyglių, samanų, smėlio, anglies. Per juos perkošėme ežero vandenį, bet jis išvarvė-jo dar juodesnis, nei buvo, mat anglis jį nudažė. Tačiau, jam nusistovėjus ir paskui pavirinus, iš bėdos jau galėjome gerti“, – toliau pasakojo kpt. M. Liugas.

Naktinio žygio staigmena – skorpionas

Per kursą praktinės užduotys ėjo viena po kitos. Aviatoriai mokėsi, kaip nusileis-ti nuo stačių šlaitų turint tik parankinių priemonių. „Pirmiausia išklausėme teori-jos paskaitas, paskui iš paprastų virvių bei parašiuto žiedų pasigaminome saugias nusileidimo sistemas ir išbandėme karje-re. Tiesa, leidomės iš nelabai aukštai, pa-lyginti – maždaug iš antro aukšto, bet tai buvo viena įdomiausių kurso akimirkų“, – sakė lakūnas vyr. ltn. P. Stučka.

Kad sulauktum pagalbos, itin svarbu duoti gelbėtojams ženklą, parodantį, ku-rioje vietoje jų laukiama. Todėl išgyveni-mo kurso dalyviai mokėsi, kaip tai pada-ryti naudojant gamtines priemones. „Iki tol neteko kurti signalinio laužo. Pasiro-do, principas paprastas, bet veiksmingas: pastatai apie dviejų metrų aukščio trikojį iš medžio šakų, apačioje pridedi malkų, o trikojo viršų uždengi lapuotomis medžių šakomis  – jos leidžia labai daug dūmų, kylančių aukštai į dangų“, – įspūdžiais da-lijosi lakūnas kpt. M. Liugas.

Kursantų išbandymus miške vainikavo 8  km naktinis žygis. Tikra staigmena čia tapo skorpionas. „Portugalijoje miškai ki-tokie nei Lietuvoje, tačiau mus patikino, kad su skorpionais juose tikrai nesusidur-sime. Bet dėl viso pikto paaiškino, kaip patikrinti, ar kartais jis neįsitaisė batuose, mums miegant. Pasirodo, kišti rankos į vidų negalima, nes jis gali įgelti, pakra-tyti batą irgi neužtenka, nes gali laikytis įsikibęs, taigi reikia įmesti į vidų akmenu-

Paprasčiausia vandens filtravimo sistema iš spyglių, samanų, smėlio ir anglies.

Vienas iš būdų įžiebti ugnį gamtoje, neturint degtukų.

ką ir tada batą gerokai papurtyti  – tada skorpionas iškrenta“, – pasakojo Lietuvos lakūnas.

Kariai įsiminė šią informaciją kaip įdo-mią, bet nelabai pritaikomą šiame kurse, tačiau netrukus visi buvo gerokai nuste-binti – vienas iš komandos narių vos ne-atsisėdo ant skorpiono. Šis laukė jo kovos padėtyje – iškėlęs uodegą su nuodingu geluonimi. Laimei, prieš atsisėsdamas žemę apšvietė prožektoriumi ir laiku pa-stebėjo tykantį pavojų.

Vandenyje – aukštyn kojomis

Po išbandymų miškuose savo kančias dėl troškulio kurso dalyviai greitai pamir-šo, nes prasidėjo išgyvenimo vandenyje etapas. Lakūnams ir kitiems aviatoriams teko treniruotis, kaip išlipti iš skęstančio orlaivio. „Pirma mokėmės, kaip tinkamai nardyti su deguonies balionėliais. De-guonies užtektų maždaug vienai dviem minutėms, kol išlįstumėme iš skęstan-čio orlaivio į vandens paviršių. Po šios užduoties mus susodindavo į specialų įrenginį, imituojantį orlaivio kabiną, ir nuleisdavo į baseino dugną, tuomet reikėdavo atidaryti deguonies balionė-lį, pradėti kvėpuoti, atsisegti diržus, iš-stumti duris ir išplaukti. Kadangi kabiną apversdavo aukštyn kojom, orientuotis buvo painu, nes atrodydavo, kad norint rasti duris reikia plaukti į viršų, o iš tikrų-

jų – žemyn, taigi galva gerokai apsisukda-vo“,  – apie išbandymus vandenyje pasa-kojo vyr. ltn. P. Stučka.

Po treniruočių baseine kursantai išvyko į atvirus vandenis  – upės žiotis šalia van-denyno. Čia irgi buvo viena užduotis, ku-rią atliekant teko dar kartą atsidurti beveik aukštyn kojomis. Kurso dalyviai mokėsi, kaip elgtis nusileidus į vandenį su parašiu-tu, jei kupolas „neužgęsta“ ir velka žmogų vandens paviršiumi. „Su parašiutu į van-denį nešokome, bet mus buvo prikabinę prie katerio ir tempė. Reikėjo stengtis ne-prisigerti vandens, kojas išskėsti taip, kad neapvirstum ir neprigertum. Pirma tempė ant pilvo, paskui ant nugaros, o kai maty-davo, kad jau blogai, duodavo komandą

atsikabinti“, – apie gana ekstremalius išgy-venimus pasakojo Lietuvos lakūnai.

Parašiuto spąstuose

Kursantų išbandymai vandenyje toliau vyko itin „aviaciniu“ kliūčių ruožu. „Spe-cialiu lynu čiuoždavome į vandenį, tada atkabindavome mus laikančias sistemas ir atsidurdavome priešais vandens pa-viršiuje plūduriuojantį didžiulį parašiutą. Reikėjo nerti po juo ir išlįsti kitoje pusėje. Svarbiausia buvo nesusipainioti, todėl tu-rėjome laikytis vieno pasirinkto stropo ir taip pamažu, atsargiai išplaukti“,  – pasa-kojo vyr. ltn. P. Stučka.

2013 m. Nr. 6 17

Kiekvienam vandenyje atsidūrusiam

kursantui teko atversti individualią gelbėjimo

valtelę ir į ją įlipti.

Kaip išsigelbėti iš skęstančio orlaivio, kurso dalyviai treniravosi baseine, pilotų kabiną imituojančiame įrenginyje.

Gyveni – mokaisi18

Šį etapą visi įveikė sėkmingai, teliko įsi-ropšti į gelbėjimo valteles ir laukti sraig-tasparnio. Būtent ši, iš pirmo žvilgsnio gana paprasta užduotis, netikėtai pasiro-dė esanti viena ekstremaliausių. Kiekvie-nam vandenyje atsidūrusiam kursantui reikėjo atversti individualią gelbėjimosi valtelę, į ją įpilti, išlipi ir vėl užversti, o pas-kui teko po kelis susėsti plaustuose. Prieš tai juos dar reikėjo prisipūsti. „Mums tikrai „sekėsi“ su orais: miške kepėme saulėje, o

kai prasidėjo pratybos vandenyje, užslin-ko debesys, buvo gana šalta ir vėjuota, vandens temperatūra siekė apie šešiolika, oro – septyniolika laipsnių šilumos, – pa-sakojo kpt. M. Liugas. – Buvome gerokai toli nuo kranto, plaustas be stogo, šlapia, bangos užlieja, ir taip – tris valandas.“

Gelbėjimo plauste laukiant gelbėtojų sraigtasparnio pravertė per teorines paskai-tas gautos žinios, kaip taupyti kūno šilumą. Pasak lakūnų, visi stengėsi sėdėti susirietę į

judesius, kad rykliui atrodytų, jog prieš jį – didelis vientisas objektas, o šio jis gali išsigąsti“, – sakė vyr. ltn. P. Stučka.

Tiesa, kaip šis metodas padėtų iš tiesų susidūrus su rykliais, kurso dalyviai ver-tinti nesiėmė. Ir, laimei, to išbandyti tikro-mis sąlygomis neteko, nes, priešingai nei skorpionas, rykliai šiame išgyvenimo kur-se „nusprendė“ nedalyvauti. Nors, pasak instruktorių, jų į Portugalijos pakrantę, kur vyko treniruotės, kartais atplaukia. Iš vandens gyvūnų kurso dalyviai matė tik tolumoje plaukiojančius delfinus.

Žinoma, ne egzotika, o įgyta patirtis buvo svarbiausia išgyvenimo kurse Por-tugalijoje. Jį sėkmingai baigę lietuviai sakė, kad labiausiai vertina įvairiapusiš-kas užduotis ir įgytą patirtį, nes sužinojo daug dalykų, kurie patiems tikrai nebūtų atėję į galvą, ypač atsidūrus ekstremalio-je situacijoje.

gemalo pozą, rankomis užsidengti kaklo arterijas ir kuo mažiau judėti.

Kaip nubaidyti ryklį

Dar vienas iš pirmo žvilgsnio egzo-tiškas pavojus atsidūrus vandenyne gali būti ryklių ataka. Kurso dalyviai ne tik išklausė teorijos, bet ir išbandė praktiškai, kaip nubaidyti ryklį. „Van-denyje reikia susikibti ratu ir daryti

Per mokymus miške kurso dalyviai įsirengė pastoges

iš parašiutų medžiagos.

Aviatoriai mokėsi, kaip nusileisti nuo stačių šlaitų tik su parankinėmis priemonėmis.

Išgyvenimo kurso dalyviai kartu su instruktoriais.

Srž.

sp

. R. L

ukoš

iaus

ir v

yr. l

tn. P

. Stu

čkos

nuo

tr.

rusijos karinės pratybos – galimi karo scenarijai?

Įsibėgėjusi Rusijos kariuomenės reforma vis aktyviau ir galingiau ima reikštis strateginiais operaciniais kariniais mokymais. Jau tampa įprasti metai iš metų kartojami mokymų pavadinimai „Ladoga“, „Vostok“, „Kavkaz“ ir „Zapad“. Kokie tikrieji šių karinių manevrų pagrindiniai tikslai, vienareikšmiškai atsakyti yra labai sudėtinga? Prieinama informacija spaudoje, viešuose informacijos šaltiniuose pateikti duomenys leidžia mums panagrinėti scenarijus ir pamėginti konstruoti tikrąjį Rusijos karinės strategijos vaizdą. Tad pažiūrėkime, kokius karo scenarijus galbūt slepia didžiausios Rusijos kariuomenės pratybos.

Kario akiratyje 19

K p t . A l g i r d a s R e v a i t i s Tai, kas mums nelabai pavojinga

Geografiškai atokiausiai nuo Lietuvos vyksta pratybos „Vostok“ (liet. Rytai). Per jas dominuoja gynybinės operacijos. 2010-aisiais surengtos pratybos buvo skirtos didelio masto atakai atremti. Gy-nybiniams veiksmams remti planuojama pasitelkti taktinį branduolinį ginklą, iš-dėstyti branduolines minas su taktiniais užtaisais ir naudoti vienus didžiausių re-sursų ore, žemėje ir jūroje. Operaciniu pratybų lygmeniu pagrindiniu elementu galbūt yra laikomos po kontakto esamos sausumos pajėgos  – jas intensyviausiai remia oro pajėgos. Oro pajėgoms kelia-ma užduotis  – gebėti remti motorizuo-tuosius šaulius. Jie išdėstytomis antže-minėmis priemonėmis užtikrina ir pačių orlaivių saugumą. Šiuo atžvilgiu Rusijos karinę strategiją tikriausiai lemia gretimai esančios Kinijos karinis potencialas. Taigi nustatomas strateginis tikslas  – išlaikyti gynybos pozicijas, kol frontą pasieks pa-stiprinimas iš centrinės Rusijos. Todėl per 2010-ųjų pratybas tūkstančiais skaičiuoti jau ne kariai, o tankai. Nieko keista, kad pratybos „Vostok  2010“ buvo stambiau-sios šiuolaikinės Rusijos istorijoje.

Kario akiratyje20

Tiesiogiai su Lietuva nesusijusios ir pra-tybos „Kavkaz“ (liet. Kaukazas). Kuo bai-gėsi šios pratybos 2008-aisiais, mes visi atsimename – 5 dienų Rusijos ir Gruzijos karu. Kalbant apie šių pratybų tikslus, ofi-ciali Rusijos pozicija dažniausiai svyruoja tarp antiteroristinių veiksmų atlikimo ir taikos bei stabilumo stiprinimo regione. Apžvalgininkai teigia, kad iš tikrųjų tokios pratybos dažniausiai skiriamos buvusios invazijos į Gruziją scenarijui pakartoti, tik be klaidų ir išryškėjusių trūkumų. Be abe-jo, pats scenarijus skiriasi tuo, jog šiuo metu Rusija turi ginti Abchaziją ir Pietų Osetiją nuo to, kad nebūtų įsiveržta iš pi-etų. Gebėjimas šiose teritorijose išlaikyti savo karines pajėgas dar labiau sustiprina Rusijos potencialą šia strategine kryptimi. Nepranešus NATO, Gruzijai ir kitoms regi-ono valstybėms, 2013 m. pavasarį Rusijos surengtuose mokymuose Juodosios jū-

ros regione dalyvavo apie 7 tūkstančiai karių. Motorizuotųjų šaulių padaliniai ir desantininkai treniravosi užimti teritori-jas. Juodojoje jūroje tarp įprastinės jūrų flotilės plaukiojo ir desantiniai laivai su sausumos brigadomis. Oro pajėgos su moderniausiais sraigtasparniais Mi-28N ir Mi-35M treniravosi remti sausumos pa-jėgas. Sraigtasparniai, galima sakyti, tie-siogiai neremti iš oro, per visus mokymus buvo tik bendri remiamieji fronto bom-bonešiai Su-24. Per pratybas paskirose viršukalnėse iš sraigtasparnių nusileido centrinės Rusijos strateginės oro desanto pajėgos ir kiti taktinio desanto elementai. Kovos sraigtasparniai taip pat treniravosi atakuoti priešo šarvuotąją techniką ir gy-nybos pozicijas. Tai, kad oro pajėgos ren-giamos atlikti ir puolamąsias operacijas, daroma išvada, kad šioje srityje Rusija tiki-si visiško pranašumo ore ir užtikrintos oro

erdvės kontrolės. Per paskutines pratybas šiame regione itin siekta patikrinti Rusijos kariuomenės gebėjimą greitai dideliais atstumais perdislokuoti pajėgas. Oficia-liai teigiama, kad Rusijos kariuomenė iš-laikė šį Vladimiro Putino egzaminą  – pa-jėgos atliko apie 500 km žygį, skrido apie 2  500  km, o laivai nesustodami plaukė parą. Mokymai šiame regione ir toliau yra didelė grėsmė ne tik Gruzijai, bet ir galbūt tokioms valstybėms kaip Turkija, Rumuni-ja ar Azerbaidžanas.

Tiesioginiai pavojai

Rusijos kartu su Baltarusija organizuo-jamos karinės pratybos „Zapad“ (liet. Va-karai) turėtų kelti didelę grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai bei kitoms Baltijos valstybėms. Dar 1981-aisiais tuometėje

Taip Rusijos imperijos karinės apygardos buvo suskirstytos 1913 m. Įdomu, kokius savo karinės įtakos žemėlapius Kremlius braižo lygiai po 100 metų?

Sankt Peterburgo karinė apygarda

Maskvos karinė apygarda

Vilniaus karinė apygarda

Varšuvos karinė apygarda

Kijevo karinė apygarda

Odesos karinė apygarda

Kaukazo karinė apygarda

Kazanės karinė apygarda

Dono karių apygarda

Turkestano karinė apygarda

Omsko karinė apygarda

Irkutsko karinė apygarda

Amūro karinė apygarda

Sovietų Sąjungoje atsiradusios pratybos, pavadinimu „Zapad“, buvo skirtos pasi-rengti Lenkijos okupacijai. O 2009-aisiais pratybos „Zapad“ organizuotos beveik kartu su pratybomis „Ladoga“ – tai suda-rė akivaizdų Rusijos vakarinį frontą nuo Baltarusijos iki Barenco jūros. Tikėtina, to-kio masto fronto Rusija tikisi galimos kari-nės konfrontacijos su NATO metu. Mano-ma, kad pagal Rusijos karinę strategiją šia kryptimi planuojama atskirti Baltijos karo veiksmų teatro rajoną nuo karinės opera-cijos Lenkijoje teatro rajono. Tam įgyven-dinti Rusija ir Baltarusija turėtų pramušti koridorius per Lietuvą bei Lenkiją į Kara-liaučių ir tai padėtų atskirti minėtųjų karo veiksmų teatrus. Rusijos vakarų frontą remiančios pratybos „Ladoga“ daugiau-sia skiriamos karo veiksmams Estijoje, Latvijoje ir Suomijoje. Tikimasi, kad inter-vencijos į Estiją atveju Suomija remtų Es-tiją dėl glaudžių ekonominių ir kultūrinių ryšių. Todėl Rusija privalo treniruotis bei planuoti karo veiksmus ir prieš „karčią“ istorinę pamoką jai parodžiusią Suomi-ją. 2009-aisiais šių dvejų pratybų ciklas įtraukė beveik 26 tūkstančius Rusijos ir 7 tūkstančius Baltarusijos karių. Pagal ofi-cialią Kremliaus poziciją, jie treniravosi atlikti gynybos veiksmus, atremiant ata-ką. Jokių Baltijos valstybių ir intervenci-jos į Lenkiją veiksmų nebuvo numatyta. Be abejo, čia nereikėtų pamiršti atliktų veiksmų sąsajų su desanto išlaipinimu

Gdansko įlankoje ir žygio, kurio atstumas (turbūt neatsitiktinai) sutampa su atstu-mu nuo Baltarusijos sienos iki Varšuvos, treniruotės. Paprastai sakant, tai yra Balti-jos valstybių okupacijos ir intervencijos į Rytų Lenkiją pagrindai.

Šiais metais (rudenį) Rusija planuoja rengti tik mokymus „Zapad 2013“. Spė-jama, kad šį kartą jų scenarijus bus ypa-tingas – „suduoti“ prevencinį branduolinį

smūgį Varšuvai. Oficiali Kremliaus po-zicija dėl šių pratybų dar neatskleista. Gal todėl žiniasklaidoje atsispindi pa-tys niūriausi Lenkijos analitikų scena-rijai? Sutikime, nuo 2009-ųjų atsirado pagrindas tokiems Rusijos veiksmų scenarijams: pirma – NATO patvirtin-ti Baltijos valstybių gynybos planai, kuriuose Baltijos gynybos garantija numatyta Lenkijos parama; antra  – NATO planuojami manevrai „Ste-adfast Jazz 2013“ Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. „Baltic Host 2013“ yra arti Rusijos įtakos sferų, o karinės infras-

truktūros projektai Lenkijoje kelia nerimą Rusijai; trečia (manoma, mažiausiai tikėti-na priežastis) – Varšuvos geografinė riba, kurią Rusijai peržengus, Vokietija stotų į karą; ketvirta – Rusijos nuogąstavimai dėl Kaliningrado izoliacijos kilus karui.

Šioms pratyboms Rusija pradėjo ruoš-tis nuo 2012-ųjų – tada pagrindinis dėme-sys skirtas puolamosioms pajėgoms rem-ti iš oro, iš jūros ir pajėgoms perdislokuoti

Šiais metais (rudenį) Rusija planuoja rengti

tik mokymus „Zapad 2013“. Spėjama, kad šį kartą jų scenarijus bus ypatingas – „suduoti“ prevencinį branduolinį smūgį Varšuvai.

2013 m. Nr. 6 21

visomis turimomis priemonėmis. Oro paramai užtikrinti būtina oro erdvės kontrolė. Todėl per oro pajėgų mo-kymus buvo deri-nami bendri nai-kintuvų Mig-29, bombonešių Su-34 ir žvalgybos lėktu-vų Su-24MR veiks-mai – orientuotasi į mūšį ore ir raketų „oras–oras“ naudo-jimą. Kitas žings-nis yra efektyvus savų pajėgų rėmi-mas  – tam Rusijos oro pajėgos ketina naudoti įvairių tipų orlaivius. Pagal to-kią taktiką pasitel-kiami kovos sraigtasparniai Mi-24 ir Mi-8, o jų saugumą turi užtikrinti naikintuvai-bombonešiai. Teigiama, kad taip yra at-akuojami sausumos padaliniai, dar netu-rėję tiesioginio kontakto su oro pajėgų remiamu sausumos puolamuoju elemen-

tu. Matomas siekis treniruotis ir ieškoti galimybių remontuoti pažeistą karinę techniką vykstant kovos veiksmams ir tai daryti greitai, kad ji vėl galėtų kovoti. Ti-kimasi, kad pratybose dalyvaus apie 20

tūkstančių karių (Rusijos ir Baltarusijos). O NATO pratybose, manoma, jų bus tik apie 3–5 tūkstančius.

Kad Rusija vis labiau treniruojasi su-duoti branduolinį smūgį, matyti ir iš rengiamų karinių mokymų, per kuriuos

įvairių rūšių kariuomenės da-liniai ne veikia savarankiškai, o treniruojasi atlikti tarpu-savyje suderintus veiksmus. 2012 m. pabaigoje strategi-niai bombonešiai Tu-95MS, Tu-22M3, Strateginės raketi-nės pajėgos ir atominiai po-vandeniniai laivai treniravosi vykdyti branduolinę ataką. Reikia pažymėti, kad nuo 2013 m. pradžios Rusija Kara-liaučiuje yra dislokavusi „Is-kander-M“ tipo raketas. Jos gali atakuoti taikinius beveik visoje Lenkijos teritorijoje. Turbūt tai tikėtiniausias mo-kymų „Zapad 2013“ baigia-masis etapas – per jį Rusija nepraleis galimybės pade-monstruoti savo pasipūtimo.

Vietoj išvadų

Rusija ne tik vis daugiau dėmesio ski-ria operacinių pajėgų koordinavimui, bet ir stengiasi į bendrus veiksmus

įtraukti įvairių kariuomenės rūšių ele-mentų. Stiprindama karinį pajėgumą, kur persipina gynybinės ir puolamosios strategijos, Rusija tiek gerina mobilumą (puolimui plėtoti), tiek skiria lėšų ugnies galiai didinti (gynybai stiprinti). Galutinis rezultatas turėtų išryškėti 2020-aisiais  – numatyta, kad tais metais turi baigtis Rusijos kariuomenės perginklavimas ir visa transformacija.

Vis labiau nusistovintys „tikrieji“ praty-bų scenarijai leidžia numanyti strateginio lygmens karinius tikslus: Rytuose – gyny-ba, Pietuose – puolimas, kai dominuoja-ma ore, Vakaruose  – puolimas, siekiant dominuoti ore. Per pratybas ne tik verti-namos pajėgos, bet ir įgyvendinami karo scenarijai, kurie būtų pagrindas atlikti ti-kras karines kampanijas.

Rusijos kariuomenės operaciniai ir tak-tiniai karo veiksmai leidžia mums nusta-tyti (kilus galimam konvenciniam karui) priešiškų pajėgų stipriąsias ir silpnąsias vietas. Informacijos, galimų karinių grės-mių analizė parodo naujas idėjas, gimdo originalias įžvalgas ir naudingas interpre-tacijas.

Galiausiai tenka pripažinti, kad struk-tūrine galia (kariniame kontekste) prie NATO rytinės sienos esančios valstybės neprilygsta Rusijos ir Baltarusijos jungi-niui, todėl turime visomis galimomis prie-monėmis ištisą parą bendrai siekti didinti savo galią ir kokybinius parametrus.

Kario akiratyje22

Rusijos kartu su Baltarusija organizuojamos

karinės pratybos „Zapad“ (liet. Vakarai) turėtų kelti didelę grėsmę ne tik Lietuvai, bet ir Lenkijai bei kitoms Baltijos valstybėms. Dar 1981-aisiais tuometėje Sovietų Sąjungoje atsiradusios pratybos, pavadinimu „Zapad“, buvo skirtos pasirengti Lenkijos okupacijai.

www.flickr.com nuotr.

BKM fizinis rengimas: ir silpnesni tampa nugalėtojais

PRASTAS FIzINIS PASIRENGIMAS – ToKIą ,,DIAGNozę“ SPECIALISTAI NUSTATo DAŽNAM BAzINIų KARINIų MoKyMų (BKM) NAUJoKUI, TAčIAU JAU Po TRIJų MėNESIų PADėTIS GERoKAI PASIKEIčIA. SILPNI, ATSISPAUDIMų NEPADARANTyS AR BėGANT GREITAI PRIDūSTANTyS VyRAI IR MoTERyS Po SAVANoRIšKoS TARNyBoS KARIUoMENėJE NE TIK TAMPA IšTVERMINGESNI BEI STIPRESNI, BET IR NEMENKAI PADAILINA KūNo FoRMAS.

Kario akiratyje 23

I l o n a S k u j a i t ė Š t .   s r ž .   s p. I g o r i s B a r t n i k a s

L. B

rati

ko n

uotr

.

24 Kario akiratyje

Fizinis rengimas – svarbi BKM dalis

Kariai į BKM ateina vedami įvairių mo-tyvų: vieni pasiryžę tapti kariais profesi-onalais, kiti siekia įgyti privilegijų, padė-siančių stoti į aukštąsias mokyklas, o treti tiesiog nori išbandyti save. Visi jie, pasiry-žę pereiti karinį pradžiamokslį, nori neno-ri susiduria su fiziniu rengimu, nes karys turi būti tvirtas ir ištvermingas, o tai kur-so pradžioje pareikalauja daug pastangų, bet po 12 savaičių duoda tokių rezultatų, apie kuriuos dažnas net nesvajojo.

Baziniuose kariniuose mokymuose ka-rinės taktikos, inžinerijos, topografijos, rikiuotės, ryšių ir medicinos, supažindi-nimo su ginklais užsiėmimai derinami su fizinio rengimo užsiėmimais, o jiems ski-riama iš viso 118 valandų. Tai atidžiai pa-rinkti fizinio rengimo pratimai ir užduo-tys, padedantys atėjusiems iš civilinio gyvenimo žmonėms išsiugdyti būtinas kariui fizines ypatybes: ištvermę, jėgą, vikrumą, koordinaciją ir lankstumą. Per karinio taikomojo fizinio rengimo užsiė-mimus kariai įgauna karinės kovinės sa-vigynos, karinio plaukimo, karinio kliūčių ruožo, karinio granatos metimo ir karinio žygio įgūdžių, sužino, kaip viską atlikti techniškai tinkamai.

Taigi, nors į BKM savanoriai ateina mo-kytis karinių dalykų, tačiau kartu patenka ir į savotišką gyvenimo mokyklą, kur už-sigrūdina ne tik kūnas, bet ir dvasia. No-rėdamas įvertinti, kokią fizinio rengimo pažangą dalyvaudami kurse per tris mė-nesius pasiekia kariai, pavyzdžiui, ar nu-meta svorio, priauga raumenų, išmoksta karinės kovinės savigynos pagrindų, Di-vizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos Fizinio rengimo centras atliko išsamų tyrimą.

Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Ra-dvilos mokomajame pulke vykusiuose BKM 2013 metais buvo testuoti 52 kariai, kurių amžiaus vidurkis 22,5 m., iš jų vyrai sudarė 93  proc., moterys  – 7 procentus. Testuojamų vyrų amžius buvo nuo 18 iki 29  m., moterų  – nuo 20 iki 27 metų. Šie BKM kariai po kelis kartus atliko funkci-nio pajėgumo, fizinio parengtumo ir tai-komojo fizinio rengimo testus, o „T-scan“ skeneriu buvo tiriama jų kūno kompozici-ja, pavyzdžiui, kaip atrodė riebalų ir rau-menų masės santykis organizme kurso pradžioje, vykstant kursui ir jo pabaigoje.

„Rufjė“ testo įvertinimas„Rufjė“

indeksaiBalai

< -1 Labai geras 5nuo -1,1 iki +2,9 Geras 4

nuo +3 iki +6,9 Patenkinamas 3nuo +7 iki +9,9 Blogas 2

> +10 Labai blogas 1

„Step“ testo įvertinimas„Step“ VO2 maks.

indeksaiBalai

> 50 Puikus 542 – 49,9 Geriau vid. 431 – 41,9 Vidutiniškas 323 – 30,9 Žemiau vid. 2

< 22,9 Prastas 1

2 diagrama. „Step“ teStaS

3 diagrama BKM fizinio parengtuMo teSto rezultatai

Į BKM iš civilio gyve-nimo atėjęs žmogus kariuomenėje turi suge-bėti atlikti fizinio pa-rengtumo testus. Kurso pradžioje daug naujo-kų šio testo neišlaikė: prastai sekėsi daryti susilenkimus ir atsi-spaudimus, kiek geriau pavyko bėgti 3 000 m, bet vėliau rezultatai smarkiai pagerėjo.

4 diagrama BKM Karinio taiKoMojo fizinio rengiMo teStų rezultatai

BKM naujokams karinio taikomojo fizinio rengimo reikalavimai buvo rimtas iššūkis, nes pagal šią testų grupę vertinamos fizinės ypatybės ir įgūdžiai atliekant įvairias karines užduotis. Pavyzdžiui, sudėtingiausias buvo karinės granatos metimo testas.

KGMT – karinės granatos metimo testasKKST – karinės kovinės savigynos testasKPT – karinio plaukimo testasKŽT – karinio žygio testasKKRT – karinio kliūčių ruožo testas

Pirmiausia BKM kariai laiko funkcinio pajėgumo nustatymo – „Rufjė“ ir „Step“ – testus, kurie parodo, kokį fizinį krūvį išlaiko pagrindinės organizmo sistemos, pvz., širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo. Gavus net ir prasčiausius re-zultatus situaciją galima gerokai pataisyti vos per kelis mėnesius intensyvaus darbo, tai parodė ir BKM dalyvių testų rezultatai.

1 diagrama. „rufjė“ teStaS

2013 m. Nr. 6 25

Funkcinio pajėgumo testai: kiek patempia ,,variklis“? Parinkus netinkamą fizinį krūvį, galima

ne tik nepasiekti norimų rezultatų, bet ir pakenkti sveikatai. BKM fizinio rengimo specialistai iš anksto užbėga tam už akių: čia užsiėmimų krūvis suderintas taip, kad būtų nuosekliai ir veiksmingai lavina-mas tvirtas kario kūnas, o visi į kursą at-ėję žmonės pirmiausia atlieka funkcinio pajėgumo testą. Paprastais žodžiais ta-riant – įvertinama, kokį fizinį krūvį išlaiko pagrindinės organizmo sistemos, pavyz-džiui, kiek patempia „variklis“  – širdis ir kraujagyslės, kvėpavimo, nervų sistemos.

Vienas iš efektyviausių ir paprasčiausių fizinio pajėgumo vertinimo testų yra „Eu-rofit“. Jį galima atlikti įprastinėmis sąly-gomis: visi gauna vienodą, normuotą fizi-nį krūvį, o specialistai įvertina organizmo reakciją į jį. Tokie testai daugeliui žinomi iš mokyklos laikų, o į BKM atėję jaunuo-liai kurso pradžioje atlieka panašaus po-būdžio ,,Rufjė“ ir ,,Step“ testus. Rezultatai vertinami pagal penkiabalę skalę.

Gera naujiena ta, kad, pagal šį testą ga-vus netgi „kuolą“, padėtį galima gerokai pataisyti vos per kelis mėnesius inten-

syvaus darbo. Tai parodė ir BKM karių funkcinio pajėgumo testai. Išanalizavus jų duomenis, galima teigti, kad pirmąkart atliekant testą ,,Rufjė“ duomenys buvo vidutiniški, ,,Step“ testo vidurkis – geriau nei vidutiniškas, tačiau po trijų mėnesių BKM dalyvių funkcinio pajėgumo testų rezultatai pagerėjo daugiau kaip puse balo.

Civiliai tampa tvirtais kariais

Į BKM iš civilio gyvenimo atėjęs žmo-gus, nesvarbu, rūpinosi prieš tai savo fi-zine forma ar ne, kariuomenėje turi su-gebėti atlikti fizinio parengtumo testus, skirtus jėgos, ištvermės, širdies ir krauja-gyslių bei kvėpavimo sistemos pajėgu-mui įvertinti. Pagrindinius testo pratimus sudaro atsispaudimai (vertinama rankų tiesiamųjų, krūtinės ir priekinių deltinių raumenų jėgos ištvermė), susilenkimai (padeda įvertinti pilvo raumenų jėgos ištvermę) ir 3 000 m bėgimas (vertinama širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sis-temos pajėgumas). Iš pratimų vertinimo lentelių duomenų, atsižvelgiant į kario amžių, lytį ir atliktų pratimų skaičių bei

5 diagramaKairėS ir dešinėS ranKų ir Kojų rauMenų ir rieBalų SantyKiS (Kg), parodytaS diagraMoje

„T-scan“ (karių kūno kompozicijos) testavimas BKM vyko keturis kar-tus ir parodė to-kius parametrus, kaip kūno riebalų ir raumenų masės santykį, kūno liesosios, raume-nų ir bendrųjų kūno skysčių masę; baltymų, riebalų ir mineralų masių pasiskirstymą kūno dalyse: pilvo, juosmens, klubų, rankų ir kojų sri-tyse.

6 diagramalieMenS rieBalų ir rauMenų MaSėS SantyKiS (Kg), parodytaS diagraMoje

Kūno kompozicijos testas parodė ir tai, kad pasikeitė daugumos karių kūno ma-sės indeksas. Tai nulėmė aktyvi fizinė veikla ir subalansuota mityba. Kadan-gi dauguma tiriamųjų buvo vyrai, o jų papildomi riebalinio audinio kilogra-mai dažniausiai buvo išsidėstę apie pilve esančius vidinius organus, ryškiausia riebalų mažėjimo tendencija pastebėta būtent liemens srityje.

laiką, nustatomi rezultatai. Testo taškų suma turi būti ne mažesnė kaip 180 (iš kiekvieno pratimo po 60 taškų).

BKM kurso pradžioje daug naujokų šio testo neišlaikė: prastai sekėsi daryti su-silenkimus ir atsispaudimus, kiek geriau pavyko bėgti 3 000 metrų. Nors situacija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti bevil-tiška, tačiau kurso pabaigoje pakartotas testas parodė, kad net ir silpniausi gali gana greitai sutvirtėti – visi kariai be sun-kumų įvykdė reikalavimus.

Tokią duomenų dinamiką galima aiš-kinti tuo, kad pagal BKM testuotų karių mokymo programą 12  proc. laiko ski-riama kariniam fiziniam rengimui, o pa-pildomoms praktinėms, su fiziniu akty-vumu susijusioms mokymo programos dalims – dar 28  proc. laiko. BKM moky-mo programoje pirmą kurso pusę nu-matyta daugiau karinio fizinio rengimo užsiėmimų (ypatybėms lavinti), o antrą pusę  – daugiau aktyvesnės fizinės vei-klos (pavyzdžiui, lauko taktikos užsiėmi-mai, orientaciniai žygiai, spartieji žygiai ir pan.). Be to, nuo 2011 metų į BKM mo-kymo programos fizinio rengimo užsiė-mimus įtrauktas karinis taikomasis fizinis rengimas, siekiant ugdyti geresnius kario įgūdžius.

26

nustatytus reikalavimus įvykdo ne ilgiau kaip per 7 minutes. Karinį plaukimo tes-tą įveikė 86 proc. karių. Kitiems dažniau-siai nesisekė dėl neišugdytų plaukimo įgūdžių tam tikriems pratimams atlikti ir vandens baimės. Sunkiausiai įveikiamos užduotys buvo laikytis vandens paviršiu-je ir atsigulti ant dugno.

Karinis 8 km žygis ir karinis kliūčių ruožas

Šis testas leidžia įvertinti karių fizines ypatybes, gebėjimus, įgūdžius ir psicho-fizinį parengtumą, įveikiant nurodytą ats-tumą su svoriu. Kariai nurodytu maršru-tu eina 8  km karinį žygį vilkėdami lauko uniformą ir nešdami svorį, o atstumą turi įveikti ne ilgiau kaip per 120 minučių. Tes-tą išlaikė 94 proc. BKM karių. Įvertinus re-zultatus galima teigti, kad 8 km žygis yra lengvai įveikiama užduotis, vidutinis tra-sos įveikimo laikas buvo apie 75–80 mi-nučių. Ruošiantis žygiams, svarbu tinka-mai pasirinkti avalynę, kad būtų išvengta įvairių nuospaudų.

Dar viena užduotis, kurią reikia atlik-ti,  – karinis kliūčių ruožas. Tai padeda diegti įgūdžius (paėmimas, nušokimas, užsikabinimas ir pan.), kuriuos gali tek-ti pritaikyti veikiant taktinėje situacijoje įvairiomis oro sąlygomis. Atlikdami testą kariai turi pereiti kliūčių ruožą per 5 min. 39 sek., be to, vertinama, ar įveiktos visos kliūtys. Testą išlaikė 70 proc. BKM karių.

Nors pirmąkart atliekant testus buvo gauti prastesni rezultatai, vėliau nustaty-

7 diagrama aMžiuS ir BiologiniS aMžiuS

Įvertinus visus kūno kompozicijos tes-tų rezultatus nustatyta, kad baigus Bazinius karinius mokymus biologinis karių amžius sumažėjo – jie atjaunėjo vidutiniškai pusantrų metų.

8 diagrama Kūno MaSėS indeKSo vertiniMo Kriterijai

9 diagrama Karių Kūno MaSėS ir rieBalinio audinio poKyčiai BKM KurSo Metu

Per visą BKM kursą karių kūno svoris turėjo tendenciją šiek tiek mažėti keičian-tis kūno sandarai (didėjant sunkaus raumeninio audinio kiekiui ir mažėjant ma-žesnio tankio, lengvesniam riebaliniam audiniui).

Rimtas iššūkis – kariniai taikomieji fizinio rengimo testai

BKM dalyviams, net jei prieš tai jie buvo sportavę ir sėkmingai išlaikę pir-muosius testus, karinio taikomojo fizinio rengimo reikalavimai buvo rimtas iššūkis, nes pagal šią testų grupę vertinamos fizi-nės ypatybės ir įgūdžiai atliekant įvairias karines užduotis.

Pavyzdžiui, karinis granatos metimo testas skirtas psichofiziniam parengtu-mui įvertinti ir gebėjimui mesti granatą įvairiomis sąlygomis. Kariai turėjo taisy-klingai atlikti 16 mokomųjų metimų iš keturių padėčių, laikydamiesi saugos rei-kalavimų bei eiliškumo, ne ilgiau kaip per 4 minutes. Šis testas įskaitomas, jei karys,

mesdamas į taikinį (20  m), pataiko po 3 granatas iš 4 stovėdamas, priklaupęs, gu-lėdamas bei įsibėgėjęs numeta toliau nei 25 metrus. Metamų granatų svoris ir ma-tmenys visiškai atitinka kovinių granatų. Karinis granatos metimo testas daugeliui buvo sudėtingas.

Karinio taikomojo fizinio rengimo tes-tams priskiriama ir karinė kovinė savigyna. Kariai testą laikė dėvėdami lauko uniformą ir naudodami nurodytas priemones (šau-namojo ginklo ir peilio muliažus, blauzdų ir lyties organų apsaugas). Jie turėjo tai-syklingai atlikti I lygio karinės kovinės sa-vigynos veiksmus – tai smūgiavimas ran-komis, kojomis, imtynių veiksmai, ginklų valdymo technika. Testo rezultatai verti-nami teigiamai, jei karys atlieka 70 proc. ir daugiau nustatytų savigynos testo veiks-mų per 15 minučių. I lygio karinį kovinės savigynos testą išlaikė 85 proc. karių. Iša-nalizavus BKM karių atlikto testo rezulta-tus nustatyta, kad didžioji dalis karių tes-to užduotis įvykdė, nes perprato I lygio karinės kovinės savigynos veiksmus. Tam įtakos turėjo kompetentingų instruktorių skirtas dėmesys ir pačių kursantų iniciaty-va bei motyvacija.

Karinio plaukimo testas buvo skirtas įvertinti karių psichofiziniam parengtu-mui įveikiant įvairias vandens kliūtis ir kliūtis vandenyje. Kariai užduotį atliko vil-kėdami lauko uniformos švarką ir kelnes, užsidėję plaukimo akinukus. Jie turėjo taisyklingai plaukti (pranerti, laikytis van-dens paviršiuje) ir įveikti vandens kliū-tis, laikydamiesi saugos reikalavimų bei eiliškumo. Užduotis įskaitoma, jei karys

Svoris (kg)riebalų kiekis (kg)

Kario akiratyje

Per mažas svoris (19 ir mažiau), tinka-mas svoris (19– 25), padidėjusi rizika sveikatai (26– 29), nutukimas (30–40), labai didelis nutukimas (40 ir daugiau).

2013 m. Nr. 6 27

10 diagrama

Kūno kompozicijos testas parodė, kad į padidėjusį fizi-nį krūvį per BKM sureagavo ir mineralai. Pradžioje, kol organizmas dar nebuvo pri-sitaikęs, naudojo resursus iš kaulų ir raumenų audinio, o pripratus prie naujų gyveni-mo sąlygų padidėjo medžia-gų pasisavinimas iš maisto – virškinamasis traktas prisitaikė taip, kad būtų atgautos buvusios atsargos.

ta, kad fizinio parengtumo rodikliai paki-to – tai rodo didelę BKM karių motyvaciją.

Kūno kompozicijos pokyčiai

Iš civilio gyvenimo atėjus į bazinius ka-rinius mokymus gerokai pasikeičia įpras-ta dienos rutina: kursantai gyvena pagal griežtą dienotvarkę, reguliariai dalyvauja įvairiuose kariniuose ir fizinio rengimo užsiėmimuose, pasikeičia netgi jų mity-bos režimas. Nenuostabu, kad organiz-mas į naujas gyvenimo sąlygas reaguoja kaip į stresinę situaciją, todėl keičiasi jo medžiagų apykaita, hormonų pusiausvy-ra, netgi pati kūno konstitucija.

Kai aplinkos veiksniai pablogėja staigiai, pavyzdžiui, trūksta miego, atsiranda ner-vinė įtampa, padidėja fizinis krūvis ir nėra tinkamo poilsio režimo, kūnas gali būti iš-balansuojamas labai greitai. Tada pradeda kristi svoris raumenų sąskaita, o sutrikus medžiagų apykaitai gali pradėti didėti rie-balinis audinys. Jeigu pokyčių sąlygos tinka-mos: fizinis krūvis ir poilsis suderintas gerai, užtikrinta visavertė mityba, sveika aplinka, atsisakoma žalingų įpročių, tai žmogaus or-ganizmas prisitaiko iš lėto. Tuomet galima stebėti teigiamą poveikį kūno konstitucijai: mažėja blogųjų riebalų, didėja raumenų masė, mažėja karių biologinis amžius.

Siekiant įvertinti šias tendencijas, karių kūno kompozicija per BKM kursą testuota keturis kartus. Naudojant specialią įrangą vertinta karių organizmo būklė, atsižvel-giant į amžių, lytį, ūgį ir svorį, nustatyta kūno

liesoji, raumenų ir bendrųjų kūno skysčių masė; baltymų, riebalų ir mineralų masių pasiskirstymas kūno dalyse: pilvo, juos-mens, klubų bei rankų ir kojų srityse. Įver-tinus visus rezultatus nustatyta, kad baigus BKM biologinis karių amžius sumažėjo – jie atjaunėjo vidutiniškai pusantrų metų.

Riebalus pakeitė raumenys

Kūno kompozicijos testas parodė ir tai, kad pasikeitė daugumos karių kūno ma-sės indeksas – tai lėmė aktyvi fizinė veikla ir subalansuota mityba. Per visą BKM kursą karių kūno svoris turėjo tendenciją šiek tiek mažėti keičiantis kūno sandarai (daugėjant sunkaus raumeninio audinio ir mažėjant mažesnio tankio, lengvesniam riebaliniam audiniui). Kadangi dauguma tiriamųjų buvo vyrai, tai pasakytina, kad papildomi kilogra-mai riebalinio audinio dažniausiai buvo išsi-dėstę apie pilve esančius vidinius organus, taigi ryškiausia riebalų mažėjimo tendencija pastebėta būtent liemens srityje.

Ryškiausiai pakito svoris per paskutinę savaitę, kai vyko lauko taktikos baigiamo-sios pratybos. Per dalį kurso (nuo 2 testa-vimo) organizmui prisitaikius prie režimo, tinkamos mitybos ir nuolatinio fizinio krūvio, pradėjo tolygiai didėti raumenų masė riebalų sąskaita, todėl svoris ryškiai nekito. Per paskutinę savaitę, vykstant taktikos pratyboms, staiga pasikeitus reži-mui, atsiradus nuovargiui, stingant miego, svyruojant temperatūrai, padidėjo kūno energijos poreikis. Dėl didesnio krūvio,

pasikeitusio metabolizmo ir hormonų po-kyčių organizmas pradėjo naudoti „staty-bines medžiagas“ energijos poreikiams tenkinti: pirmiausia suvartojo angliavan-denių resursus, paskui baltymines me-džiagos ir galiausiai – sukauptus riebalus.

Būnant fiziškai aktyviam, organizme taip pat daugėja raumenų vystymąsi ir augimą reguliuojančių hormonų (testosterono, skydliaukės, augimo hormonų), o tai pade-da raumenims greičiau panaudoti riebali-niame audinyje susikaupusias atsargas.

Testas parodė, kad į pasikeitusį gyveni-mo būdą bei padidėjusį fizinį krūvį sure-agavo ir mineralai. Iš pradžių organizmas, kol dar nebuvo prisitaikęs, naudojo savo resursus iš kaulų, raumenų audinio, kad būtų palaikomas pastovus jų lygis krau-jyje ir daugiausia dirbančiose sistemose. Pripratus prie naujų gyvenimo sąlygų, režimo, fizinio krūvio, įvairios medžiagos imtos savintis iš maisto  – virškinamasis traktas prisitaikė taip, kad būtų atkurtos buvusios atsargos.

BKM – ir gyvenimo mokykla

BKM dalyvių testavimas leidžia daryti prielaidą, kad naujokų fizinis pasirengi-mas yra gana prastas ir atspindi bendras visuomenės gyvenimo būdo tendencijas, susijusias su fizine veikla, sveikatinimusi, fiziniu aktyvumu ir rengimu (kūno kultū-ra) mokyklose.

Vis dėlto atliktų testų rezultatai rodo džiuginančią tendenciją, kad BKM kariai ne tik turi galimybę sužinoti, kur jų silpnesnės fizinio pasirengimo vietos. Jie gali tobulin-tis ir jau po 3 mėnesių pasiekti pažangą ir gerų rezultatų. Tam padeda tiek jų pačių noras ir pastangos, tiek profesionaliai su-kurta BKM fizinio rengimo sistema, tiek patyrę instruktoriai, gebantys motyvuoti ir paruošti būsimus rezervo karius.

Po kurso apklausę keletą rezervo karių, sužinojome, kad BKM jiems davė daug naudos ne tik profesine prasme, bet ir paruošė gyvenimui, jie sustiprėjo fiziškai bei psichologiškai. Kariai pabrėžė, kad įgi-jo ne tik daug praktinių, teorinių karinių žinių, bet ir išmoko apgalvoti bei priimti sprendimus, dirbti komandoje, pradėjo labiau pasitikėti savimi, sutvirtėjo fiziškai. Pasak jų, labai naudinga tai, kad šią patirtį galės panaudoti ir civiliame gyvenime.

Baltymai ir mineralai

28 Karyba ir mokslas

Plečiant galimybių ribasKažkada viename švedų vadovėlyje ka-

riams teko matyti vaizdžiai pateiktą „ka-rio galimybių grafiką“. Šalia – su humoru pateikti prierašai: „tave mylinti močiutė įsivaizduoja tik 30 procentų tavo galimy-bių“, „tu pats žinai tik 60 procentų savo galimybių“, „tau vadovaujantis seržantas mato 120 procentų tavo galimybių“, bet... „iš tikrųjų tavo galimybių ribos nežino niekas“.

Fizinis pasirengimas – puiku. Tai neblo-gas pagrindas. Motyvacijos „degalai“  – gerai. Dažnai jie išties daro stebuklus. Tačiau visi turi fizinio ir emocinio išseki-mo slenkstį  – ne visada galima panešti ar nueiti daugiau, nei įmanoma. Kartais

negali padėti net transportas ir technika. Juk kariai neretai gyvena lyg pagal vieno Antikos filosofo posakį: „Viską, kas mano, nešiojuosi su savimi.“ O to nešulio susida-ro ne tiek jau mažai. Ar šiuolaikinių tech-nologijų kūrėjai čia gali kuo nors padėti? Atsakymas: „Taip.“

Reikia sukurti sistemą, kuri kartotų ju-desius ir proporcingai stiprintų žmogaus raumenų galią. Prielaidų, iš kurių kilo ši idėja, pagrindas  – modernių disciplinų, kaip antai bionikos ar kibernetikos, plėtra. Egzoskeletu, arba išoriniu skeletu,  – bū-

tent tokia „konstrukcija“ gamta apdova-nojo vabzdžius ir vėžiagyvius. Jų „šarvas“ kartu yra ir atraminis judamasis aparatas.

Taigi, iš pažiūros teorinis sprendimas paprastas  – žmogus turėtų prisitvirtin-ti prie kūno lankstų karkasą. Papildomas energijos šaltinis sustiprintų judesius, o mikroprocesorius „atspėtų“, koks judesys yra daromas, ir jį atkartotų. Tačiau tikrovė-je pastaroji sąveikos grandis pati silpniau-sia. Šiuo metu net galinga skaičiavimo technika negali prilygti žmogaus nervų sistemos veiklai. Todėl kol kas teks susi-

D a r i u s S u t k u s

egzoskeLetai. egzotika ar būtinybė?

Egzoskeletų „prosenelis“ – „Hardiman“.

XOS 2 egzoskeletas tiksliai kopijuoja jo operatoriaus judesius ir išgauna didelę jėgą.

taikyti su tuo, kad egzoskeleto judesiai bus šiurkštesni ir (arba) inertiškesni, negu nori jo operatorius.

Kaip tik toks nerangus buvo dar 1965 metais įmonės General Electric konstruk-torių sukurtas aparatas „Hardiman“. Iš esmės tai „robotizuotos“ išvaizdos elek-trinis hidraulinis žmogaus kūno judesiais valdomas keltuvas. Kūrėjų komanda tikė-josi, kad prietaisas galės žingsniuoti ir be vargo pakelti 680 kg svorį, bet tikrovė pa-sirodė esanti kitokia. Žmogaus ir mašinos sąveika buvo nepatenkinama, prietaisą dažnai kamavo mechaniniai „traukuliai“, o keliant sunkumus tepasiektas 340  kg rekordas  – taigi perpus mažesnis, nei ti-kėtasi. Tiek pat svėrė ir pats aparatas. Pa-darę išvadą, kad esama „Hardimano“ ki-nematika kol kas nepajėgi atkartoti viso žmogaus kūno judesių, kūrėjai nuspren-dė tobulinti tik ranką-manipuliatorių.

Nors nebuvo tobulas, „Hardimanas“ parodė tokių projektų ateities galimybes. Naujasis aparatas, įkūnijantis žmogaus ir mašinos santykį, sukūrė naują diskursą. Šia tema buvo parašyta nemažai akade-minių darbų. Dalis jų vienaip ar kitaip tu-rėjo ryšį su tokia žmogaus veikla kaip ka-ryba. Juo labiau kad gynybos aktualijos buvo susijusios su atomine pramone, o panašūs manipuliatoriai galėjo pagelbėti dirbant su radioktyviomis medžiagomis arba atliekomis. Egzoskeletų problema-tikos ėmėsi Harvardo universiteto protai. Kita vertus, tą spartino konkurencija – Ja-ponijos robotikos kūrėjai irgi nesėdėjo sudėję rankų. Tik kruopštieji japonai tai darė labiau iš atsidavimo mokslui, o prak-tiškieji amerikiečiai kūrė įvairias taikomą-sias idėjas. Viena jų buvo „kibernetinis karys“.

O Sovietų Sąjunga, kur „mikroschemos (kaip sakoma sename anekdote) buvo didžiausios pasaulyje“, per daug nein-vestavo į „abejotinus fantastinius projek-tus“. Juolab kad ir kibernetika kurį laiką čia buvo formaliai uždrausta kaip „pseu-domokslas“. Galbūt dėl to įvairiais kana-lais sovietų vyriausybę pasiekianti infor-macija vertė ne tiek „pavyti ir pralenkti“ Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) šioje srityje, kiek kaltinti Pentagoną, kuriantį „dirbtinius kareivas-žudikus“, antihuma-niškumu ir pan.? Tačiau, suprantama, to-talitarinė propaganda, ir be elektronikos gebanti kurti gyvų zombių armijas, inži-nerinės minties neatstoja.

Nuo koncepcijų prie praktikos

Pirmieji eksperimentiniai JAV kariuo-menei skirti egzoskeletai buvo šiek tiek tobulesnės General Electric kūrinio atmai-nos. Juos bandyta naudoti karo logistikos reikmėms: sprogmenims pakrauti, bom-boms prie lėktuvų fiuzeliažų pritvirtin-ti ir pan. Tobulinimo darbus tęsė įmonė Raytheon. Jų pagaminta antroji XOS eg-zoskeleto versija – gana pažangi. Pirmasis XOS sumažindavo keliamo krūvio pojūtį šešis kartus, o antroji tobulesnė versija šį santykį padidino iki septyniolikos kartų. Taigi, su apie 90 kg sveriančiu prietaisu operatorius jaučiasi taip lyg dėvėtų pa-prastą kombinezoną. Be to, dirbdamas karys per tą patį laiką be vargo gali nu-dirbti trigubą normą. Per demonstraciją su šiuo egzoskeletu dirbo vienas iš inži-

nierių. Jis sėkmingai nuėmė nuo platfor-mų ir uždėjo ant jų 95 kg sveriančius ar-tilerijos sviedinių maketus, jausdamas tik apie… 5,5 kg apkrovą. Toks prietaisas ne tik „palengvina“ svorį, bet ir pakankamai padidina jėgą bei greitį – per tą pačią de-monstraciją hidraulinis XOS kumštis su-laužė keturių lentų paketą (po 3 cm sto-rio kiekviena). Tačiau… kol kas galimi tik du variantai: dirbti trumpai arba XOS su-jungti kabeliu su išoriniu energijos šalti-niu. Kitaip tariant, jis nėra autonomiškas, bent šiuo metu. Nereikia net sakyti, kad toks pusiau stacionarus prietaisas karių poreikius gali patenkinti tik iš dalies.

Į sceną žengė ir kiti karo pramonės ry-kliai. 2008 metų žiemą įmonė Lockheed Martin JAV kariuomenės asociacijos

Aktyvusis egzoskeleto kostiumas sumažina nešamo daikto svorį

keliolika kartų.

2013 m. Nr. 6 29

simpoziume pristatė savo egzoskeleto versiją, įkvepiančiu pavadinimu HULC. Tai angliško pavadinimo Human Univer-sal Load Carrier sutrumpinimas  – jis lei-džia daryti išvadą, kad kūrėjai koncen-travosi į jo taikymą logistikoje. Tačiau ne į darbą, pavyzdžiui, lėktuvnešyje, kraunant sprogmenis, nes tai gana au-tonominis įtaisas. Hidraulinis skeletas iš titano naudoja palyginti mažai ličio akumuliatorių tiekiamos energijos ir yra pajėgus padėti kariui pritūpti bei atsi-stoti, pasilenkti bei išsitiesti ir, žinoma, lengviau judėti nešant krovinį. Vienos įkrovos pakanka penkių valandų žygiui, judant apie 4 km/val. greičiu, o nešamos

kuprinės svoris gali siekti iki 100 kilo-gramų. Mikrokompiuteris iškart apskai-čiuoja apkrovas ir judant perskirto jas ekonomiškiausiu būdu. Autoriai pabrė-žia dar vieną pranašumą – prietaisas yra padarytas iš modulių ir gali būti greitai transformuojamas. Iš nedaug vietos už-imančio konteinerio egzoskeletas iši-mamas ir išlankstomas per mažiau kaip minutę. Kol kas HULC galima įvardyti kaip praktiškai veikiantį bazinį varian-tą. Gamintojai tikisi, kad remiantis šia konstrukcija ateityje bus gaminami keli specializuoti, skirtingoms užduotims pritaikyti, modeliai. Kad būtų pasiektas šis tikslas, kolegoms iš Lockheed Martin

talkina specialistai iš Berkeley Bionics. Jie gilinasi į žmogaus ir mašinos grįžtamojo ryšio ypatumus. O korporacija Protonex Technology, prisidedanti prie HULC pro-jekto tobulinimo, žada sukurti energijos šaltinį, kuris leistų prietaiso naudojimo laiką pailginti iki trijų parų. Gali būti, kad akumuliatorius bus naudojamas ne kaip atskiras konstrukcijos elementas – ener-gijos šaltinis bus padalytas „ląstelėmis“, sudėtomis į paties HULC karkaso ertmes.

Pernai baigus „laboratorinius darbus“, HULC buvo nusiųstas poligoniniams ban-dymams. Ir ne bet kur, o į Afganistaną, kur gamtinės sąlygos yra išties didelis iššūkis. Testai parodė, kad konstruktoriai nesėdėjo be darbo – jų patobulintas ga-minys leido be pastangų nešti krovinius, tarp jų ir stambaus kalibro kulkosvaidį, šliaužti, bėgti, įveikti kliūtis.

Jokių baterijų?

Kokios galimybės pritaikyti egzoskele-tą taip, kad jis taptų parankus ir taktinėse situacijose?

Žinoma, kalbėti apie kovinius „kibor-gus“ kol kas naivu. Tačiau kiekvienas ka-rys patvirtins, kad koviniai kontaktai yra intensyvi, bet nedidelė visų kovos veiks-mų dalis. Didžiąją operacijų dalį gali su-daryti ilgi žygiai ir patruliavimas. Kas būtų, jei karys turėtų papildomą priemo-nę, padedančią jam judėti su visa kovi-ne ekipuote? Jis neabejotinai išsaugotų daug daugiau fizinių ir emocinių jėgų tie-sioginei užduočiai vykdyti.

30 Karyba ir mokslas

Testai Afganistane parodė, kad HULC konstruktoriai nesėdėjo be darbo.

Bionikos technologijos gali pagelbėti kariams per reabilitaciją po traumų ir sužeidimų.

Tačiau ar egzoskeletas negali būti ki-toks? Pavyzdžiui, lauko sąlygomis kyla problemų dėl energijos šaltinio įkrovos. Klasikinis elektromechaninis skeletas yra sudėtinga sistema ir tikėtina, kad gamti-nės sąlygos (ypač drėgmė ar dulkės) vie-naip ar kitaip greitai išvestų ją iš rikiuotės. Todėl lemiamą žodį turėtų tarti biome-chanikos specialistai.

Profesorius Hugh‘as Herras, Harvardo universiteto Sveikatos mokslų ir techno-logijų skyriaus vadovas, mano, kad pro-blema išsprendžiama. Kariams pritaiky-tas egzoskeletas turėtų būti ortopedinį įtaisą primenantis įrenginys be energijos šaltinio. Profesorius tikina, kad jo ir jo dar-bo grupės tikslas – sukurti tokiu principu veikiantį prietaisą, kad jis leistų visaver-tiškai judėti žmonėms, turintiems judė-jimo sutrikimų, o sveikiesiems  – bėgioti su nemažu nešuliu ant nugaros ir visiškai nejausti diskomforto.

Toks egzoskeletas gali atrodyti taip: specialūs batai su strypų, lankstų ir spy-ruoklių, einančių link dubens ir nugaros, sistema. Tokia ergonomiška „laikančioji konstrukcija“ perima apie du trečdalius nešulio svorio. Kartu sumažinama eg-zoskeleto savininko kūno apkrova. O tai reiškia, kad raumenys sunaudoja mažiau energijos, ne taip varginami sąnariai.

Palyginti su skeletais, varomais elek-triniais ar net benzininiais varikliais,

profesoriaus H.  Herro siūloma „tyli“ konstrukcija be energijos šaltinio pės-tininkui būtų daug parankesnė. Tik kol kas ji dar nėra tobula ir šiek tiek varžo judesius. Laboratoriniai ban-dymai parodė, kad, norint sumažin-ti nešamo krovinio svorį, reikia įdėti daugiau pastangų kūno padėčiai sta-

bilizuoti judant. Priekabūs tyrėjai ap-skaičiavo net tai, kad, judant su tokiu

ortopediniu egzoskeletu, sunaudojama 10 procentų daugiau deguonies. Neįga-liajam tai galbūt niekis, bet kariui, ypač kalnuose, tai reikšminga. Patys kūrėjai yra realistai – jų nuomone, visaverčio eg-zoskeleto variantui sukurti gali prireikti ne mažiau kaip dešimtmečio ar dviejų.

Ar tai ilgas laikas? Perspektyvinių gin-kluotės technologijų agentūra DARPA mano, kad ne. Todėl su Harvardo univer-siteto bionikos inžinieriais sudaryta dau-giau nei pustrečio milijono JAV dolerių vertės sutartis. Šios lėšos turėtų „padėti“ ortopediniam egzoskeletui tapti „minkš-tam“ – t. y. jis būtų gaminamas iš elastin-gų kompozicinių medžiagų. Jo „sąnariuo-se“ būtų tam tikrų mazgų, sukuriančių žemo dažnio svyravimus, padedančius išlaikyti pusiausvyrą. Toks modelis galėtų būti dėvimas netgi po drabužiais ir iš pa-žiūros net nepastebimas.

Kodėl? Kada?

Statistika negailestinga. Tyrimų duo-menys parodė, kad kariai dažnai neįvyk-do kovinių užduočių dėl negalavimų, su-trikdančių įprastinį kovingumą. Apie 40 procentų traumų patiriama dar iki kovi-nio kontakto – t. y. per žygius. Todėl eg-zoskeletų kūrimas ir plėtra yra ne kuok-telėjusių technokratų fantazija, bet sritis, galinti netiesiogiai padidinti kovinių ope-racijų veiksmingumą. O masiškesnis jų naudojimas, manoma, padėtų aukščiau pakelti įprastinės taktikos reikalavimų kartelę. Juk padalinys, nuo kurio pečių tiesiogine prasme nuimta fizinio krūvio našta, gali būti mobilesnis, autonomiš-kesnis ir visą dėmesį telkti į tikslą.

Įmonės Raytheon viceprezidento tei-gimu, egzoskeletų tyrimas ir kūrimas jau tampa „neišvengiama būtinybe“, nepai-sant techninių sunkumų.

Apibendrinant galima teigti, kad po dviejų dešimtmečių, tikėtina, ekono-miškai pajėgių valstybių kariuomenėse į ginkluotę bus įdiegti nauji, praktiškai pritaikomi įvairios paskirties egzoskele-tai. Jie galės būti naudojami tiek gana taikioms logistikos užduotims vykdyti, tiek intensyvioms kovinėms operaci-joms, tarkime, pastatų šturmo, atlikti. Tam turėtų būti taikomos šarvuotų eg-zoskeletų atmainos.

Atskirą grupę sudarytų kovinių narų naudojami egzoskeletai. Precedentų jau yra – pavyzdžiui, mokslininkų P. Neuhau-so ir J. Pratto sukurtas ir tobulinamas hi-droegzoskeletas PISCES (angl. Performan-ce Improving Self Contained Exosceleton for Swimming). Neabejotina, kad esama ir kitų šios srities koncepcinių sprendimų.

Ten, kur dar trūksta galimybių, padeda fantazija. Ar pastebėjote, kad kinemato-grafija, o dabar ir kompiuterinių žaidimų industrija labai stipriai plėtoja egzoskele-tų temą? Nusistovėjo net kol kas nesančių didelių egzoskeletų žargoninis pavadini-mas – „mechai“. Šios virtualios tendenci-jos anksčiau ar vėliau gali persikelti į re-alybę. Aišku, jei jų neišstums kita galima „bepiločių“ karinių kiborgų karta. Tačiau tai jau bus ne egzoskeletai.

DARPA finansuojamas projektas – elastingas energijos nenaudojantis egzoskeletas. Per žygį jis perskirstytų apkrovas, taupydamas kario jėgas.

Ateities kario pavyzdys parodos stende. Neilgai trukus egzoskeletai gali tapti neatskiriama kompleksinės ekipuotės dalimi.

lockheedmartin.com, defencereview.com, engadged.com, freerepublic.com, discovery.com nuotr.

2013 m. Nr. 6 31

Gen

oci

do

aukų

mu

ziej

aus

fon

dų

nuot

r.

2013

m. N

r. 6

Dainavos apygardos Partizano Kazimieraičio rinktinės kovinių padalinių vadai.Užrašas kitoje fotografijos pusėje: „Prisiminimui Giriniui nuo Šarūno 1948 rugpjūčio 21 d.“

34 Karyba ir mokslasUžsienio spaudoje34

NATO vadovybės pastabos

Kaip rašo „IHS Jane‘s Defence Wee-kly“, NATO vadovybė ir Aljanso narių gy-nybos ministrai neseniai užsiminė, kad, pasibaigus 2013  m. gruodžio mėnesį įvyksiančiam jų susitikimui, Europos Są-junga gali būti paraginta plėtoti ES gy-nybos pajėgumus ir po truputį mažinti bendradarbiavimą su NATO, kad didėtų ES strateginis vaidmuo.

Briuselyje vyksiančiame minėtame su-sitikime, rengiamame pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus, bus dis-kutuojama dėl Europos karinės galios ir karo pramonės gamybinių pajėgumų iš-saugojimo.

NATO generalinis sekretorius Andersas

Europos Sąjunga (ES) niekada nebuvo ta

organizacija, kur gynybos klausimai būtų įvardijami

kaip svarbiausi. Ko gero, tai lėmė nemažos dalies ES šalių narystė NATO. Tačiau galima

sakyti, kad pastaruoju metu reikalai ima keistis.

Foghas Rasmussenas jungtinėje Europos Parlamento Užsienio reikalų, Saugumo ir Gynybos komitetų sesijoje teigė: „Mes, europiečiai, turime suprasti, kad minkš-toji galia nėra galia pati savaime. Be rim-tos, gynybos politika grįstos paramos diplomatijai artimiausiu laiku gali ne tik sumenkti Europos įtaka, bet ir kilti grės-mė netekti pasitikėjimo. Dėl to Europa gali tapti ne stipria veikėja, kokia turėtų būti, o globalia stebėtoja. Privalome kal-bėti apie tai, ką NATO ir ES turi padaryti Europai, kad pastaroji taptų ne tik globa-lia oratore, bet ir stipriu globalios galios vienetu.“

Naujasis Italijos gynybos ministras Ma-rio Mauro toje pačioje sesijoje pareiškė, kad Europos gynybos sektorius gali būti efektyvus tik integruotas, nors vis dar esti

su karo pramone susijusių nesutarimų.Užsienio spauda, rašanti apie gynybos

politiką, pažymi, kad dėl ekonomikos krizės Europos šalių gynybos biudžetai buvo sumažinti milijardais eurų. Atsi-žvelgdamas į tai, NATO generalinis se-kretorius pasakė, kad tikroji grėsmė ES bendrai saugumo bei gynybos politikai ir jos poveikiui pasaulyje yra susilpnėjusi Europos karo pramonė ir itin sumažintas tyrimų bei naujovių diegimo karinėje sri-tyje finansavimas.

„Visi suprantame, – sakė A. F. Rasmus-senas,  – kad Europos valstybės vienos pačios nepajėgios vykdyti didelių tarp-tautinių misijų ar būti už jas atsakingos. Ir jei jos neketina investuoti į gynybos sektorių pakankamai lėšų, tai visos mūsų kalbos, pasakytos per gruodžio mėnesio

Europos Są jungos gynybos realijos

2013 m. Nr. 6 35

susitikimą, bus tik tušti žodžiai. Nesu biu-rokratas ir nestebiu, kas ką daro iki tol, kol toji veikla mums ima padėti pasiekti rei-kiamą rezultatą.“

ES struktūrinių fondų lėšos gali būti perskirstomosEuropos gynybos agentūra (liet. EGA;

angl. European Defence Agency, EDA) ir šešios jos narės (iš viso EGA priklauso 26 šalys) planuoja inicijuoti svarstymus dėl dalies ES struktūrinių fondų lėšų, skirtų regionų plėtrai, naudojimo su karo pra-mone susijusioms technologinėms nau-jovėms finansuoti.

EGA generalinis direktorius Claude‘as France‘as Arnould‘as pažymėjo, kad pas-taraisiais mėnesiais buvo surengtas ne vienas darbo grupių, prie kurių veiklos prisideda visos EGA narės, susitikimas ir kad juose pritarta ieškoti galimybių gau-

ti lėšų Europos karo pramonės reikmėms būtent iš ES struktūrinių fondų. Beje, EGA priklauso visos ES valstybės narės, išskyrus Daniją.

Jau kuris laikas EGA skatina savo nares kuo intensyviau ieškoti galimybių gauti lėšų iš ES struktūrinių fondų, nes tai, pa-sak EGA atstovų, vienas realiausių būdų užlopyti gynybos biudžetų skyles, atsira-dusias per ekonomikos krizę. Čia ypač pa-brėžiami tyrimai ir naujovės.

Tiesa, šios idėjos priešininkai katego-riškai teigia, kad ES sutartys draudžia Są-jungos lėšomis finansuoti grynai karinius mokslinius tyrimus. Tačiau, kaip rašo „IHS Jane‘s Defence Weekly“, ES politiniu ly-gmeniu jau pasigirsta kalbų, kad jei iš ES struktūrinių fondų lėšų bus finansuojami civiliniai tyrimai, kurie vėliau galės būti pritaikyti kariniams poreikiams, aukštas pareigas einantys ES politikai į tai žiūrės pro pirštus.

PARENGė DARIUS VARANAVIčIUS

www.flickr.com nuotr.

Valia priešintis

2012 m. vasarą neaprėpiamuose pušy-nuose, vietinių dzūkų vadinamuose šilais, tarp Zervynų ir Palkabalio kaimų buvo atliekami intensyvūs archeologiniai tyri-mai. Tirtos Genio grupės partizanų bun-kerio liekanos ir ieškota 1952 m. gegužės 20 d. kautynėse su agentais-smogikais ir MGB kareiviais žuvusių keturių partiza-nų palaikų. Informacija apie tai, kad žuvę partizanai nebuvo pagal sovietų tradici-jas nutempti išniekinti į artimiausio mies-telio aikštę, o buvo užkasti toje pačioje vietoje, surasta Lietuvos ypatingajame archyve, vienoje iš storų pokario Lietuvos rezistentams užvestų bylų. Šis įrašas MGB byloje buvo esminis. Kaip tik tai ir leido pradėti rinkti visus su šiuo įvykiu susiju-sius duomenis bei, juos surinkus, pradėti archeologinius tyrimus. Surinkus, susis-teminus ir išanalizavus visą kitą informa-

ciją  – baudžiamąsias ir operatyvi-nes MGB bylas, istorijos įvykių liudytojų prisiminimus, duo-

menų surinkta tiek daug, kad buvo gali-ma gana detaliai atkurti 1952-ųjų įvykius Dzūkijos šiluose.

1952 metų pradžia – partizanų kova dzūkijoje tęsiasi

1952  m. pradžioje partizanų pasiprie-šinimas visoje Lietuvoje buvo gerokai nusilpęs ir nukraujavęs. Žuvo daug paty-rusių vadų, ryšiai tarp organizacinių vie-netų  – būrių, tėvūnijų, rinktinių  – sutrū-kinėję, stipriausi rėmėjai ištremti į Sibirą, nepasitikėjimą sėjo provokatoriai. Nepai-sydamos to, Dainavos apygardoje Dzū-kijos miškuose veikė kelios stiprios par-tizanų grupės. Jos ne tik neleido ramiai gyventi vietiniam partiniam aktyvui bei kolaborantams, bet ir įprastinėmis kovos priemonėmis – miškų šukavimais, bunke-rių paieška – buvo nesusekamos bei neį-

2013-ųjų gegužės 17-ąją – partizanų pagerbimo,

kariuome-nės ir visuomenės vie-nybės dienos išvakarė-se – perlojoje, varėnos rajone, praėjus 61-iems metams po žūties, buvo iškilmingai per-laidoti keturių 1952 metais kovoje su sovie-tų okupantais žuvusių dainavos apygardos partizano kazimierai-čio rinktinės didžiojo lietuvos kunigaikščio vytauto tėvūnijos genio grupės partizanų palaikai.

Dainavos apygarda. Genio grupės

partizanai

36

D a l i u s Ž y g e l i s

veikiamos. Jų branduolius sudarė ilgų ko-vos metų partizanų gretose užgrūdinti ir patyrę kovotojai, vadovavę vadinamajai antrajai partizanų kartai – apie 1930-uo-sius gimusiems ir apie 1950-uosius į parti-zanų gretas įstojusiems jauniems vyrams. Konspiracijos pamokos buvo išmoktos, į kontaktus su bent kiek įtarimą keliančiais asmenimis šios grupės neidavo, ryšininkų paslaugomis beveik nesinaudojo, laikėsi gerai įrengtuose, atokiose miškų vietose užmaskuotuose bunkeriuose. Nedideli partizanų būriai staiga lyg iš niekur atsi-rasdavę ir, įvykdę baudžiamąsias operaci-jas prieš okupantus, lygiai taip pat staiga pardingdavę miškų glūdumose. Didžiau-sia ašaka MGB gerklėje buvo Genio gru-pė. Visas jos pavadinimas, atsižvelgiant į bendrą organizacinę struktūrą, ilgas ir biurokratiškas – Dainavos apygardos Par-

tizano Kazimieraičio rinktinės Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto tėvūnijos Genio grupė. Todėl toliau straipsnyje šį partizanų vienetą vadinsime paprastai – Genio grupe. Grupės pavadinimas kilo nuo jos vado Petro Vaitkaus-Genio slapy-vardžio.

petras vaitkus-genys ir jo partizanų grupė

Petras Vaitkus gimė 1910-aisiais Varė-nos valsčiaus Mergežerio kaime. Šeima vertėsi sunkiai – žemės turėjo nedaug, o ir ta pati nederlinga – dzūkiška. Net MGB organai savo dosjė įrašė, kad P.  Vaitkus kilęs ne iš buožių, o iš neturtingų valstie-čių (rus. iz krestjan bedniakov – aut. past.)

šeimos. Nuo 1927-ųjų iki 1939-ųjų dirbo geležinkelininku. Kadangi gimtasis Mer-gežerio kaimas buvo lenkų okupuoto-je Lietuvos dalyje, P.  Vaitkus 1939-aisiais buvo pašauktas į Lenkijos armiją. Ko gero, didelio noro kautis lenkų pusėje neturė-jo, todėl tais pačiais 1939-aisiais pasida-vė į Raudonosios armijos nelaisvę. Apie pusmetį praleidęs belaisvių stovyklose, 1939  m. gale grįžo į Lietuvą. Nuo 1940-ųjų iki 1944-ųjų dirbo miškininku. Tai jam itin pravertė ateityje, kovojant partizanų gretose,  – Varėnos apylinkių miškus pa-žinojo kaip savo kiemą. 1944  m. vasarą, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, P.  Vaitkų ėmė persekioti NKVD organai. Kurį laiką slapstęsis, 1945  m. pavasarį įstojo į aktyviai veikiančias partizanų gre-tas. Kaip rašoma MGB dokumentuose, „į ginkluotą nacionalistų būrį P. Vaitkus įsto-jo dėl savo priešiškų sovietų valdžiai įsiti-kinimų“. Namuose liko žmona Ona ir trys maži vaikai  – Antanina (g.  1932  m.), My-kolas (g. 1934 m.) ir Bronius (g. 1939 m.). 1946-aisiais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, o P. Vaitkus partizanų gretose tęsė kovą su okupantais. Ši buvo ilga, sunki ir kruvina. Partizanas P. Vaitkus-Genys buvo iš tų, kurie propagavo aktyvias kovos for-mas. Ko gero, po Vaclovo Voverio-Žaibo P. Vaitkus-Genys buvo tas partizanas, ku-ris Dzūkijoje sovietų valdžiai sukėlė dau-giausia galvos skausmo. 1952-aisiais MGB kaltinamajame akte rašoma: „P.  Vaitkus, vadovaudamas partizanų grupei, Varė-nos, Druskininkų ir Eišiškių rajonuose įvykdė daugybę teroro aktų, kurių metu buvo nužudyta 25 ir sužeista daugiau nei 15 asmenų  – komunistų, komjaunuolių, aktyvistų ir sovietinių patriotų. Dalyva-vo Rudnios, Merkinės, Perlojos ir Varėnos miestelių užpuolimuose, per rinkimus į SSRS Aukščiausiąją tarybą apšaudydavo rinkimų apylinkes ir t. t.“

Iš tiesų P.  Vaitkui-Geniui ir jo grupei sovietinių teismų inkriminuojamų veikų sąrašas labai ilgas. MGB dokumentuo-se vien lakoniškas jų vardijimas eina per keliolika lapų. Ryškiausios ir labiausiai at-spindinčios partizanų veiklos mastus bei pobūdį būtų šios ofenzyvos prieš sovie-tų okupantus (autoriaus vertimas iš rusų kalbos):

1945  m. balandį nacionalistų gauja už-puolė Rudnios miestelį. Per užpuolimą ap-šaudė ir suniokojo valstybines įstaigas bei išlaisvino suimtuosius.

P. Vaitkus-Genys (stovi viduryje) ir jo grupės partizanai. 1950 m.

2013 m. Nr. 6 37

Valia priešintis38

1945  m. gruodį nacionalistų gauja, tu-rėdama tikslą sunaikinti liaudies gynėjų įgulą, įsiveržė į Perlojos miestelį. Per susi-šaudymą žuvo trys liaudies gynėjai.

1946 m. vasarį, rinkimų į SSRS Aukščiau-siąją tarybą išvakarėse, ginkluotų nacio-nalistų gauja, vadovaujama P.  Vaitkaus, turėdama tikslą nutraukti rinkimus, įvyk-dė diversiją, per kurią buvo nupjauta 16 telegrafo stulpų ir nutrauktas ryšys tarp Varėnos ir Eišiškių; Dainavos ir Bartelių kai-muose buvo išplatinti antisovietinio turinio

atsišaukimai. Rinkimų dieną buvo apšau-dyta Čepeliūnų rinkimų apylinkė.

1946 m. lapkričio 7 d. ginkluoti naciona-listai, siekdami nutraukti Didžiosios spalio socialistinės revoliucijos šventimą, apšau-dė Varėnos MGB pastatą. Be to, buvo nu-pjauta 11 telegrafo stulpų ir nutrauktas ry-šys tarp Varėnos, Eišiškių ir Rudnios.

1947 m. lapkričio 6 d. įvykdytas ginkluo-tas Varėnos užpuolimas. Užpuolimo tiks-las buvo susidoroti su MGB darbuotojais. P. Vaitkus ir banditas Audra įsiveržė į namą, kuriame gyveno MGB darbuotojai Orlov ir Gusev, bet jų neradę, sunaikino visą turtą. Paskui asmeniškai pats P. Vaitkus MGB dar-buotojų namą padegė.

1948  m. gegužę P.  Vaitkaus vadovau-jama ginkluotų nacionalistų gauja netoli Bartelių kaimo surengė pasalą, kurios tiks-

Kupabriedžio mišku. Nereikėtų stebėtis, kad 1951-aisiais partizanai įsirengė ne užmaskuotą požeminį, o atvirą žeminės tipo bunkerį su durimis ir langeliais. Pas-taruosius prireikus buvo galima panau-doti kaip ambrazūras. Tokios čia buvo tradicijos. Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo memuaruose „Daugel krito sūnų“ aprašo vieną iš tokių bunkerių: „Merkio rinktinės partizanai, išskyrus Druskininkų batalioną, taip pat gyveno mažomis gru-pelėmis be jokių slėptuvių. Druskininkų bataliono partizanai buvo įsikūrę šiluose įrengtuose bunkeriuose. <...> Jų bunkerio durys buvo su nemažu įstiklintu langu. Dieną čia būdavo pakankamai šviesu, taigi vyrai rašinėdavo, skaitė knygas, kuriomis iš anksto apsirūpindavo. Tauras mokėsi anglų kalbos. Bunkerio viduje buvo įtaisyta mažytė krosnelė, tinkama ir valgiui gaminti. Po gultais ir lentynose sukrautos būtiniausio maisto atsargos, kuras.“ Kita vertus, kalbant apie Genio grupės bun-kerį, vieta buvo atoki, apie ją nežinojo net ryšininkai, bunkeris buvo įrengtas spygliuočių ir lapuočių jaunuolyne, įgi-lintas į žemę taip, kad virš specialiai pa-darytos daubos kyšojo tik stogas, o ir jis buvo gerai užmaskuotas samanomis ir jaunais medeliais – nežinodamas, iš tolo nepastebėsi; na, o jei ką, tai gintis to-kiame bunkeryje daug patogiau nei tik slėpimuisi pritaikytame požeminiame. Bunkeris buvo 9 kvadratinių metrų plo-to, jame apie metus išsiteko 6 partiza-nai: grupės vadas Petras Vaitkus-Genys (g.  1910  m.), partizanas nuo 1945  m. (jis formaliai ėjo ir DLK Vytauto tėvūnijos vado pareigas), jo pavaduotojai Petras Pugačiauskas-Perkūnas (g. 1931 m.), par-tizanas nuo 1949 m., ir Vytautas Lukoševi-čius-Balandis (g. 1928 m.), partizanas nuo 1948 m., bei trys eiliniai partizanai Vytas Sadauskas-Karys (g.  1927  m.), partizanas nuo 1948 m., Antanas Česnulevičius-Mė-nulis (g. 1931 m.), partizanas nuo 1951 m., ir Jonas Peciukonis-Banginis (g. 1930 m.), partizanas nuo 1951 m.

Tai buvo ne ta grupė, kuri būtų vyk-džiusi štabo darbus  – leidusi partizanų spaudą, rašiusi atsišaukimus ar perspė-jamuosius laiškus kolaborantams ir par-tiniam apylinkių aktyvui. Šių dienų ter-minais kalbant, tai buvo aktyvus kovinis vienetas, kiekviename žingsnyje tam pa-čiam partiniam aktyvui grasinęs ginklu. Tai iliustruoja dar kelios MGB bylų ištrau-

las buvo sunaikinti sovietinius partinius darbuotojus. Pavakariais, automobiliui su sovietiniu aktyvu išvažiavus iš Bartelių kai-mo, P.  Vaitkaus įsakymu į jį buvo paleista šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis; dėl to žuvo 9 ir buvo sužeisti 10 sovietinių partinių dar-buotojų.

Sąrašą būtų galima tęsti be galo. Pažy-mėtina tai, kad MGB dokumentuose net neužsimenama apie dažnai propagan-dos, nukreiptos prieš Lietuvos partiza-

nus, eskaluojamą temą dėl „taikių neginkluotų civilių gyventojų žudymo“. Kaip matome, visos partizanų ofenzyvos buvo susijusios su okupaciniais represiniais organais ir jų kolaboran-tais  – stribais, MGB ir par-tiniu aktyvu. Tiesa, trintis tarp partizanų ir kai kurių civilių buvo neišvengia-ma. Čia galima pacituoti dar vieną ištrauką iš MGB dokumentų: „1947 m. ba-landį grupė ginkluotų na-cionalistų, vadovaujama P.  Vaitkaus-Genio, Varė-nos rajone, Zervynų kai-me, įsiveržė į patalpas, kur vyko saviveiklininkų koncertas. Nacionalistai nutraukė koncertą ir su-mušė liaudies saviveikli-ninkus. Paskui susišaudė su sovietinės armijos kariais.“ Žinant visoje

Lietuvoje galiojusį nerašytą partizanų įsakymą, kad kol vyksta kruvina kova su okupantais, bet kokie koncertai ir pasi-linksminimai yra draudžiami, šis partiza-nų veiksmas nekelia didelės nuostabos.

1950-uosius Dainavos apygarda pa-sitiko turėdama didelių nuostolių. Iki to laiko žuvo daug partizaninėse kovose už-sigrūdinusių, patyrusių, organizaciniams vienetams vadovavusių kovotojų. Tačiau tai lyg ir nepalietė P. Vaitkaus-Genio par-tizanų grupės. Archyviniai dokumentai rodo, kad iš devynių grupei priklausiusių partizanų 1950–1951 metais į MGB nagus pateko tik trys. Negana to, į grupę atėjo naujų jaunų kovotojų. 1951-aisiais Genio grupės partizanai įsirengė atvirą žeminės tipo bunkerį miškuose tarp Zervynų, Pal-kabalio ir Pauosupio kaimų. Šis trikampis iki šių dienų vietinių dzūkų vadinamas

Vytas Sadauskas-Karys (1927–1952 m.)

kos: „1952 m. sausį P. Vaitkus, lankydama-sis Bartelių kaime, Varėnos rajone, suži-nojo, kad viename iš namų yra du sovietų valdžios atstovai ir nusprendė juos likvi-duoti. Įgyvendindamas savo ketinimus, P. Vaitkus prisiartino prie pastato ir pama-tęs iš jo išeinantį ginkluotą žmogų – Bar-telių apylinkės pirmininką Koženevskij, jį nušovė.“ Dar viena MGB informacija: „1952  m. balandį ginkluoti nacionalistai iš P. Vaitkaus vadovaujamos gaujos V. Sa-dauskas-Karys ir V. Lukoševičius-Balandis ties Ūtos kaimu Varėnos rajone apšaudė automobilį „Pobeda“, kuriuo važiavo va-dovaujantys sovietų valdžios atstovai. Apšaudant buvo sužeistas Varėnos vyk-domojo komiteto pirmininkas ir suga-

dintas automobilis.“ Kaip matome, visa tai vyko Dzūkijoje 1952-aisiais, kai jau daug kartų buvo raportuota Maskvai apie „kovos su buržuaziniu nacionaliz-mu pabaigą“. Po kiekvieno tokio vietinių kolaborantų raporto lyg tyčia partizanai įvykdydavo vis naujų ofenzyvų, parodan-čių, kas čia tikrieji šeimininkai. Be to, šioje teritorijoje veikė ne vien tik Genio gru-pė  – dar veikė Beržo, Grūdos, Daugirdo grupės.

planai rezgami maskvoje. Fatališka išdavysčių grandinė

Visos MGB pastangos kokiais nors bū-dais likviduoti šias grupes ėjo perniek. Kol Vilniaus MGB rašinėjo pamokymus ir papeikimus kolegoms iš Varėnos MGB, Maskvoje tobulinti planai, turėję galų gale palaužti „buržuazinių nacionalistų ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai Lietuvoje“. Nors 1951-aisiais buvo atliktos kelios sėkmingos MGB operacijos prieš Dainavos apygardos partizanus (dėl to li-kusios grupės tapo dar atsargesnės ir ne-patiklesnės), iš Maskvos atėjo įsakymas „iš esmės pagerinti agentūrinį darbą  – įgyvendinti labiau apgalvotas ir išsamias agentūrines veikas, įgalinančias į Lietuvos nacionalistinį pogrindį infiltruoti pati-krintus ir patikimus agentus. Įvykdžius šią užduotį, turi atsirasti galimybių paim-ti gyvus vadus bei vėliau juos panaudoti agentūrinėse-operatyvinėse kombinaci-jose“. Ir šios priemonės po truputį ėmė duoti vaisių...

1952 m. vasarį Druskininkų rajono MGB skyrius iš savo agentų Balto, Vėjo ir Petro gavo informacijos, kad Druskininkų ra-jone, miškų masyve netoli Randamonių kaimo, Gardino tėvūnijos partizanai yra įsirengę gerai užmaskuotą bunkerį. Va-sario 3 dieną šiame miško masyve buvo surengta karinė-čekistinė operacija. Per ją bunkeris buvo aptiktas. Susišaudant du partizanai  – Jonas Sinkevičius-Jo-tvingis (g.  1918  m.) ir Bronius Damulevi-čius-Kelmas (g. 1918 m.) – žuvo, o trečia-sis  – Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadas Juozas Drazdauskas-Puti-nas (g. 1926 m.) – paimtas gyvas. Tardo-mas Putinas davė parodymus, kad žino, kur yra įrengtas kitos – Daugirdo grupės bunkeris. Ilgai nelaukus 1952  m. vasario

Jonas Peciukonis-Banginis (1930–1952 m.)

Vytautas Lukoševičius-Balandis (1928–1952 m.) ir Petras Pugačiauskas-Perkūnas (1931–1952 m.)

2013 m. Nr. 6 39

7 d. Daugirdo grupės bunkeris buvo štur-muotas. Per šturmą bunkeryje buvo trys partizanai – Gardino tėvūnijos vadas Po-vilas Damulevičius-Daugirdas, Danielius (g. 1910 m.), Kazimieraičio rinktinės štabo narys Vitas Treigys-Karvelis (g.  1932  m.) ir eilinis partizanas Juozas Kružas-Vytu-rys (g. 1930 m.). Šturmo metu Daugirdas-Danielius ir Vyturys, nenorėdami pakliūti į nelaisvę, nusišovė, o sprogimo bangos kontūzytas V.  Treigys-Karvelis pakliuvo į MGB nagus. Po daugelio metų V. Treigys apie tuos įvykus pasakojo:

„Tas buvo, atrodo, ar ne penkiasdešimt antrais vasario mėnesį. Sniego tada daug buvo. Išdavė buvęs rinktinės vadas, įsivaiz-duojat? Putinas! Mes sėdim bunkery, jau taip ryte, klausom, kad girgžda sniegas ant bunkerio. Sakom: „Gal kartais koks nors žvėris ar kas. Gal kartais ryšininkas atėjo.

Nu, bet, kad daug sniego gi dabar. Jis neis, pėdsakų nerodys iki bunkerio.“ Nu ir dabar čianais jau žiūrom, kad jau judesys aplin-kui. Jau kuo tolyn, tuo daugiau pradėjo mindžiot, vaikščiot tenais. Klausome, kad jau prie angos priėjo. Dar sujudėjo, matyt, norėjo kelt tą angos dėžę. Sakom: „Viskas, išduota.“ Nes čia mūsų niekas nežinojo, tik vienas ryšininkas. O jis buvęs ir Kazimierai-čio ryšininku, toks chalasciakas žmogelis, dar kavalierius buvęs senas. Tai mes juo jau labai pasitikėjom. Sakom: „Čia ne jo dar-bas, bet čia jau bus, kaip sako...“ Nu ką gi, sakom: „Viskas, jau dabar baigėsi mūsų...“ Danieliui sakau: „Pirmą mani šauk, o pas-kui pats. Tavo garantuotas pistoletas.“ Nes pas mane buvo septintukas. Ir šoviniai tie, biesas juos žino. Kaip sako, negarantuoti. „Negaliu“, – sako. „Pilk mani, – sakau, – ir viskas.“ Nusisukau. „Pilk“, – sakau. Tuo lai-

ku Danielius tik bak sau ir nusišovė. Tada Vieversys metė per angą granatą, bet ne-sprogo toj mūsų granata. Sena buvo. Kar-tais nauja ir tai nesprogsta. O ta gal karo laikų buvo. Nu ką gi, viskas jau. Dabar aš jau Vieversiui sakau: „Pilk mani ir viskas. Tu ty per angą nieko nenupilsi, pilk mani.“ Jis tik atsisuko ir tuo laiku tik bak liepsna ir ši-puliai į veidą, ir viskas; kaip davė ir nuvirtau. Ir paskui aš neprisimenu nieko. Lauke atsi-gavau. Akimis tiktai pervedžiau  – kareivių pilna. Nu galvoju: „Dabar tai jau bus... Kailis tai jau vėl ais dryzgom, kaip sako, išdirbtas bus.“ Mano draugai žiūrau guli vienas, guli kitas ir aš tarp jų. Ir nežinau, kaip tas Viever-sys, ar jis nusišovė ar kaip ten buvo su juo. Jau atsisėdau paskui. Nu tai atnešė man milinį: „Vilkis!“ Apsivilkau. Pirmiausia surišo rankas, kaip tą arklį, kokiomis tai virvėmis, čia per pažastis, už kojos dar užrišo. Keliu-kas buvo netoli. Rogėse pasodino mani. O Randamonyse jau garnizonas stovėjo. Jų dalinys. Ir sunkvežimis stovi. Mane į tą sun-kvežimį, an Merkinės, an kryžkelių čianais. Merkinės kiti kareiviai išlipo, nuvėjo pėsti su leitenantu. O mani jau, kaip sako, tiesiai in Vilnių, in saugumą tiesiai, kaip sako.“

Deja, Vilniaus MGB būstinėje V.  Trei-gys, kaip ir prieš tai suimtas bei saugu-miečius prie kovos draugų bunkerio at-vedęs J.  Drazdauskas, tardomas palūžo. Nelemtas sutapimas, kad 1952  m. vasarį abu suimtieji partizanai buvo Kazimierai-čio rinktinės štabo nariai  – J.  Drazdaus-kas-Putinas ėjo rinktinės vado pareigas, o V. Treigys-Karvelis – rinktinės įgaliotinio ryšiams pareigas. Jiems buvo pavaldūs visi kiti rinktinės teritorijoje veikiantys būriai ir grupės. MGB dokumentuose at-sirado blogą žadantis įrašas: „Į nelaisvę paimtus Putiną ir Karvelį įtrauksime į specialiąją grupę ir panaudosime likvi-duojant jiems pavaldžius Genio ir Beržo būrius.“ Tai reiškė tik viena – MGB planas pradėjo veikti, Genio grupei iškilo reali grėsmė. Bet sovietams iki jo dar reikėjo prisikasti.

mgb pinklių žiedas aplink genio grupę. areštasPirmiausia su Genio grupe reikėjo už-

megzti ryšį. Žinant tai, kad šios grupės par-tizanai griežtai laikėsi konspiracijos, ypač ryšių srityje, užduotis buvo ne iš lengvųjų.

Valia priešintis40

Sėdi V. Sadauskas-Karys. Stovi (iš kairės):

P. Vaitkus-Genys, ryšininkė Marija

Morkūnaitė-Žibutė ir P. Pugačiauskas-

Perkūnas. 1950 m.

Įgaliotieji MGB darbuotojai skundėsi, kad apskritai visi

Kazimieraičio rinktinės partizanai tuo metu ryšius palaikydavo tik per labai gerai pažįstamus asmenis,

dažniausiai per giminaičius. Bet kokį nukrypimą nuo šios taisyklės partizanai vertindavo kaip MGB provokaciją, iškart ryšius nutraukdavo ir pasitraukdavo į ato-kesnes vietas. Todėl, kaip toliau skundžiasi MGB, aktyviai veikianti Genio grupė daug kartų išvengė susidūrimų su ją medžiojan-čiomis saugumiečių pajėgomis. Reikėjo surasti tokį asmenį, kuriuo partizanai pasi-tikėtų. Tokiu buvo pasirinktas Julius Šibai-la iš Rudnios kaimo Druskininkų rajone, turėjęs artimų giminių Mančiagirės kaime, t. y. Genio grupės veikimo teritorijoje. Be to, tie J.  Šibailos giminaičiai asmeniškai gerai pažinojo grupės partizanus ir patį P. Vaitkų-Genį.

1952 m. balandžio antrą pusę į Rudnios kaimą pas J.  Šibailą atvyko lietuviškas partizanų uniformas vilkinčių MGB provokatorių specialioji grupė. Kartu su ja buvo ir vasarį areštuotas Kazimieraičio rinktinės vadas J.  Drazdauskas-Putinas. Nieko bloga neįtariančiam J. Šibailai buvo nurodyta per Mančiagirėje gyvenančius giminaičius perduoti P.  Vaitkui-Geniui neva partizaninę korespondenciją. Laiš-kuose, kuriuos pasirašė sovietų suimtas Kazimieraičio rinktinės vadas Putinas, buvo rašoma, kad Genys yra skiriamas į aukštesnes pareigas partizaninėse struk-tūrose, todėl yra būtina susitikti ir aptarti šiuos bei kitus dar svarbesnius klausimus. Susitikimo vietą ir laiką buvo „kilniaširdiš-kai“ leista pasirinkti pačiam Geniui.

1952 m. gegužės 10 d. MGB provokato-rių specialioji grupė vėl aplankė J. Šibailą. Šis jau turėjo Genio atsakymą. Susitiki-mas buvo paskirtas gegužės 17 dieną miške netoli Kašėtų kaimo Druskininkų rajone. Ten, auštant gegužės 17-ajai, į su-sitikimą ateinančių partizanų jau laukė 6 specialieji agentai bei Putinas ir Karvelis, vaizdavę, kad jie ir toliau yra Kazimierai-čio rinktinės vadai. MGB specialioji grupė buvo labai įsitempusi – ji nežinojo, keliese ateis Genio grupės partizanai, nebuvo vi-siškai tikri ir dėl Putino su Karveliu. Dažnai nutikdavo, kad sutikę su MGB bendradar-biauti partizanai, nutaikę progą, pabėgda-vo arba atsukdavo ginklą į specialiuosius agentus. Tačiau tą gegužės 17-osios rytą į susitikimą atėjo tik du partizanai – grupės

vadas P. Vaitkus-Genys ir jo pavaduotojas P.  Pugačiauskas-Perkūnas. Įvykiai klostė-si žaibiškai  – partizanų papročiu seniai nesimatę kovos draugai apsikabindavo. Apsikabino ir Genys su Putinu. Bet pasta-rojo gniaužtai neatsileido. Čia pat nuaidė-jo šūviai – įtampos kamuojami specialieji agentai nusprendė neimti gyvo Perkūno ir čia pat jį nušovė. Visi kiti sušoko ant Genio ir jį surišo. Tą pačią dieną P. Vaitkus-Genys buvo išgabentas į Vilnių. Čia jo jau laukė patyrę tardymų vilkai.

genys palūžta. partizanų grupės žūtisPirmasis P. Vaitkaus tardymas datuoja-

mas gegužės 18-ąja. Labiausiai tikėtina, kad partizanas tardytas naktį iš gegužės 17-osios į 18-ąją. P. Vaitkus emgėbistams davė parodymus apie tai, kiek partizanų slepiasi bunkeryje, kuo jie ginkluoti, kaip įrengtas bunkeris, kada prasideda sargy-ba. Tačiau bunkerio vietą jis nupasakojo labai miglotai. Pagal jo parodymus, kad bunkeris yra 3–4 kilometrai nuo Zervy-nų ir tokiu pačiu atstumu nuo Palkabalio bei Pauosupio kaimų, jį surasti tikrai buvo neįmanoma. Deja, kiek vėliau MGB doku-mentuose atsiranda įrašas, kad P. Vaitkus „po atitinkamo apdirbimo“ sutiko pa-rodyti bunkerio vietą. Naktį iš gegužės 19-osios į 20-ąją jis atvedė šturmo grupę į Kupabriedžio miško masyvą, kur buvo įrengtas jo grupės bunkeris. Šturmo grupė buvo sudaryta iš agentų-smogikų, penkių vadovaujančių MGB karininkų ir operacijos perimetrą dengusių dešimties MGB kareivių. Beje, į grupę buvo įtrauk-tas vasario mėnesį suimtas Kazimieraičio rinktinės įgaliotinis ryšiams V. Treigys, da-lyvavęs ir suimant P. Vaitkų-Genį. Viskas, kas įvyko iš karto po to, gana detaliai ap-rašyta MGB ataskaitose. Pusę penkių ryte P. Vaitkus agentų-smogikų grupę privedė prie bunkerio. Visi jame buvę partizanai miegojo, sargybos niekas nėjo. P. Vaitkus, lydimas agento-smogiko (pagal MGB praktiką greičiausiai smogikas laikė jį pririšęs virve), priėjo prie bunkerio durų. Pabeldęs į duris, paklausė: „Vaikai, ar jūs visi namuose.“ „Visi, tėve“, – atsakė kažku-ris partizanas. Įsitikinus, kad visi partiza-nai yra bunkerio viduje, agentas-smogi-kas P. Vaitkų nuo bunkerio atitraukė. Kiti

agentai-smogikai nieko nelaukę pradėjo bunkerio šturmą  – metė tris granatas  – po vieną į abu langelius ir duris bei iš karto paleido kulkosvaidžio ir automatinių ginklų ugnį. Sunku įsi-vaizduoti, kas galėjo dėtis bunkerio viduje, – iš miego pažadinę granatų sprogimai, švilpiančios kulkos, sužeidi-mai, sąmyšis... Kad ir kaip ten buvo, parti-zanai sugebėjo susiorganizuoti ir atsakyti ugnimi, metė į užpuolikus granatą. Kaip vėliau skundėsi MGB, iš besiginančiųjų bunkeryje buvo sulaukta intensyvaus pa-sipriešinimo ugnimi, o išmestos granatos skeveldromis buvo sužeisti du agentai-smogikai Aušra ir Žilvitis. Vis dėlto jėgos ir pradinės pozicijos buvo nelygios, juo-lab kad, greičiausiai nuo į vidų iššautos si-gnalinės raketos, bunkerio vidus užside-gė. Keturi jauni partizanai žuvo didvyrių ir kankinių mirtimi. Vyriausiasis  – Vytas Sadauskas-Karys buvo 25-erių, Vytautas Lukoševičius-Balandis  – 24-erių, Jonas Peciukonis-Banginis  – 22-ejų, Antanas Česnulevičius-Mėnulis  – 21-ų. Svarbiau-sia tai, kad jauniems partizanams net ne-buvo pasiūlyta pasiduoti. Vertinant netgi sovietinių okupantų įstatymų atžvilgiu, jie lyg ir privalėjo tai padaryti – pasiūlyti pasiduoti, teisti neva už sovietinės tėvy-nės išdavimą, paskirti neva pelnytą baus-mę, leisti išpirkti kaltę už duonos kriaukš-lį ilgus metus dirbant priverstinių darbų konclageriuose, skirtuose politiniams kaliniams, kasant urano rūdą. Šiuo atveju specialiųjų agentų grupė į operaciją ėjo turėdama vieną tikslą  – visus nužudyti. Jiems nereikėjo jaunų, platesnių ryšių ne-turinčių partizanų imti į nelaisvę, jie jau turėjo P.  Vaitkų. Jį išnaudodami, jie tikė-josi pasiekti Adolfą Ramanauską-Vanagą ir Pietų Lietuvos partizanų srities vadą Sergijų Staniškį-Litą. Pažymėtina tai, kad agentų-smogikų nusikaltimus pripažino patys represinių organų vadovai. Sovieti-nės Lietuvos saugumo ministras P. Kapra-lovas 1952-aisiais tarnybiniame rašte So-vietų Sąjungos MGB vadovybei rašė: „Kai kurie agentai-smogikai ir operatyviniai darbuotojai, dirbantys su specialiosiomis grupėmis, pažeidinėjo sovietinius įstaty-mus, elgėsi amoraliai ir nemokšiškai: pa-sisavino banditų, ryšininkų ir rėmėjų tur-tą, taikė fizinio poveikio priemones, o kai kuriais atvejais nužudydavo ryšininkus ir banditus, kuriuos, tinkamai organizavus darbą, buvo galima paimti gyvus.“

2013 m. Nr. 6 41

pasakojo apie savo veiklą, apie rėmėjus ir ryšininkus. Tačiau, bandant juos sulaikyti, pasipriešino ir buvo nukauti.

Nors P. Vaitkus bendradarbiavo su MGB 1952-aisiais, tų pačių metų rudenį jis buvo areštuotas ir uždarytas į MGB vidaus kalė-jimą  – tardymo izoliatorių. Šį kartą iš ten neišėjo – po pakartotinių tardymų Karinis tribunolas 1953 m. sausio 23 d. jį nuteisė mirties bausme. Nėra išlikę duomenų, at-sakančių į klausimą, kodėl įvykiai pasisuko tokia linkme, – ar P. Vaitkus bandė pabėg-ti, ar neparodė saugumiečius įtikinančio uolumo, ar MGB kombinacijose, siekiant likviduoti A. Ramanauską-Vanagą ir S. Sta-niškį-Litą, P.  Vaitkui tiesiog nebeliko vie-tos? Visgi, labiausiai tikėtina, kad P.  Vait-kus per aštuonerius partizano kelio metus buvo nukovęs per daug „sovietinių patrio-tų“, kad būtų galėjęs tikėtis sovietinės sis-temos atleidimo. Paskutinis įrašas P.  Vait-kaus byloje – nuosprendis įvykdytas 1953 metų liepos 4 dieną. P.  Vaitkų saugumie-čiai sušaudė tame pačiame MGB vidaus kalėjime – tardymo izoliatoriuje įrengtoje bausmių atlikimo kameroje (dabar  – Ge-nocido aukų muziejus).

archeologiniai bunkerio tyrimai. partizanų palaikų radimas2012-aisiais Lietuvos gyventojų geno-

cido ir rezistencijos tyrimo centras, rem-damasis Seimo nario A. Kašėtos, Varėnos šaulio Juozo Jonyčio ir žuvusių Genio grupės partizanų artimųjų prašymais, or-ganizavo detaliuosius archeologinius Ge-nio partizanų grupės bunkerio ir jo aplin-kos tyrimus. Pagrindinis tyrimų tikslas buvo surasti žuvusių partizanų palaikus, juos ekshumuoti, nustatyti tapatybę ir pagarbiai palaidoti. Tyrimus organizavo, koordinavo ir istorinę-archyvinę medžia-gą parengė šio straipsnio autorius, tyri-mus atliko archeologijos mokslų daktaras docentas Gintautas Vėlius ir archeologė Agnė Žilinskaitė. Darbai vyko nuo birželio 27-osios iki rugpjūčio 13-osios. Pirmiau-sia metalo detektoriumi buvo išžvalgy-ta teritorija 100 metrų spinduliu aplink bunkerį, vėliau žvalgomasis plotas siau-rėjo. Pirmieji radiniai buvo užfiksuoti vi-sai šalia bunkerio – kelių metrų atstumu. Daugiausia tai buvo automatinių ginklų

petro vaitkaus tragedija

Nenorom iškyla klausimas „kodėl“? Ko-dėl P. Vaitkus, būdamas toks patyręs ir ilgų kovos metų užgrūdintas partizanas, atve-dė smogikus prie savo bendražygių bun-kerio? Ką reiškia MGB frazė, kad P.  Vait-kus „po atitinkamo apdirbimo“ sutiko parodyti bunkerio vietą? Ir kas gi yra tas „atitinkamas apdirbimas“? Nereikia net abejoti, kad MGB mokėjo kankinti, šan-tažuoti, įtikinti... Savo gretose turėdama šaltakraujiškų budelių, ji, taikydama tiek bukus, tiek rafinuotus kankinimo būdus, buvo palaužusi ne vieną stiprų vyrą. Ko gero, niekada nesužinosime, kokios po-veikio priemonės buvo pritaikytos P. Vait-kui, tačiau akivaizdu, kad jos taikytos kompleksiškai ir labai intensyviai. Galime numanyti, kad, be fizinio poveikio prie-monių, naudotas ir ciniškas psichologinis

šantažas. Jau minėjome, kad 1946-aisiais į Sibirą buvo ištremta P.  Vaitkaus žmona su trimis mažais vaikais. Neabejotina, jog MGB, siekdama palaužti P.  Vaitkų, pasi-telkė šeimos „kortą“. Ir kažin ar kaip tik ši korta netapo pačiu stipriausiu koziriu? Kita vertus, kaip sako šią konkrečią situa-ciją analizavęs istorikas, vienas labiausiai patyrusių Dainavos partizanų apygardos tyrinėtojų, dabartinis Seimo narys Al-gis Kašėta, didelę įtaką P. Vaitkaus apsis-prendimui galėjo turėti tas faktas, kad jis buvo suimtas ne kovos lauke, o iš pasalų. Ir tai padarė buvę bendražygiai. Šis fak-tas galėjo taip pat smarkiai prisidėti prie P.  Vaitkaus sugniuždymo. Paskui teliko formalumai  – MGB, panaudojusi P.  Vait-kų jo vadovautos grupės partizanams sunaikinti, išnaudojo jį iki galo. Tą pačią 1952-ųjų vasarą P.  Vaitkus, pasinaudojęs jam gerai pažįstamais ryšininkais, į susi-tikimą su MGB specialiąja grupe iškvietė

du paskutinius Perkūno būrio par-tizanus. Saugumiečių ataskaito-se minima, kad partizanai Juozas Stankevičius-Alfas ir Jonas Kriau-nelis, bendraudami su P. Vaitkumi ir partizanus vaizdavusia specia-liąja grupe, elgėsi labai patikliai,

Valia priešintis42

P. Vaitkaus bylos išrašas apie mirties bausmės įvykdymą.

šovinių tūtelės ir kulkos. Bunkerio išori-nėje erdvėje aptikti trys granatų žiedai, o vidinėje erdvėje trys granatų liežuvėliai visiškai patvirtino archy-vuose rastus duomenis apie puolimo pradžioje panaudotas granatas. Rasta įvairių partizanų aprangos detalių  – dir-žų sagčių, grandžių, sagų su Vyčio ir Jogailaičių dvi-gubo kryžiaus ženklais. Nors MGB atas-kaitoje minima, kad po bunkerio šturmo buvo surinkti visi ginklai ir jų detalės, sau-gumiečiai šį tą paliko ir archeologams  – buvo rastas nenustatytos markės, stipriai

korodavęs pistoletas ir šovinių ap-kaba. Visi kiti radiniai sietini su partizanų buitimi: akumulia-toriaus sekcijos, radijo imtu-vo detalės, geležinės šildymo krosnelės fragmentai, žibalinės lempos dalis, šakutės, peiliai, keptuvė, bulvinė tarka, žalvari-nis iš sviedinio tūtos pagamin-

tas puodelis, cigarečių kandiklis, žibintuvėlis, geležiniai lagamino apkaustai ir kita. Dėl per gaisrą bu-vusios didelės temperatūros daik-

tai, pagaminti iš spalvotųjų metalų lydinių, išsilydė, tad jie rasti tik kaip

įvairaus dydžio lašai. Kita vertus, išliko nesudegę keli ugniai neatsparūs daiktai: knyga, siūlų ritinėlis, pieštukas, rožančius. Tačiau pagrindinis paieškų objektas – žu-vusių partizanų palaikai – vis dar nebuvo aptiktas. Realiausia versija atrodė ta, kad agentai-smogikai po bunkerio šturmo ir formalaus žuvusių partizanų atpaži-nimo (kūnai turėjo būti neatpažįstamai sudegę) jų kūnus bus sumetę į bunkerio duobės dugną ir užpylę degėsiais bei gana storu smėliu sluoksniu. Tačiau, kai 23-ią tyrimų dieną buvo pasiektos su-anglėjusios bunkerio grindys, beje, vie-nintelis išlikęs nesuardytas bunkerio ele-mentas, o palaikai nei ant jų, nei po jomis nerasti, reikėjo pradėti daug plačiau in-terpretuoti frazę, kad „žuvusiųjų kūnai užkasti vietoje“. Bet prieš tai reikėjo baig-ti bunkerio tyrimus. O jie dar pažėrė staigmenų – prie vakarinės bunkerio ribos buvo aptikta maždaug 4 kva-dratinių metrų įgilinta erdvė  – aikš-

tūtelės. Iš jų padėties, koncentra-

cijos ir atstu-mo nuo bun-

kerio nustatyta, kad mūšis buvo ar-

timas  – šaudyta iš 5–10 metrų. Toks ne-didelis kovos atstumas suprantamas, nes tuomet bunkerį supo jaunuolynas ir ma-tomumas buvo kur kas prastesnis negu dabar. Taip pat su puolimu ir bunkeryje kilusiu gaisru sietinos aptiktos 3 signa-linių raketų gilzės. Bunkerio aplinkoje surinkta nemažai su partizanų buitimi susijusių daiktų – aptikta geležinės kros-nelės dalių, įvairių vielų, vinių. Porą metrų

į šiaurę nuo bunkerio duobės rasta daug žalvarinių sagų su Vyčio ženklu. Tokie ra-diniai rodo, kad po puolimo, per kurį bun-keris sudegė, gaisravietės turinys buvo iš-kastas ir sumestas artimiausioje bunkerio aplinkoje ieškant žuvusiųjų kūnų, ginklų, kitų daiktų. Kaip paaiškėjo kasinėjant patį bunkerį, gaisravietės turinys  – perdegę medinės konstrukcijos fragmentai, įvai-rūs daiktai  – vėliau buvo vėl suverstas į bunkerio duobę.

Daugiausia radinių aptikta pačiame bunkeryje  – iš viso apie 800 vienetų.

Daugumą jų sudarė nuo karščio susproginėjusios

Perkasa, kurioje buvo surasti partizanų palaikai. Toliau matyti bunkerio vieta.

2013 m. Nr. 6 43

telė. Ji buvo grįsta lentomis, sie-nelės sutvirtintos horizontaliais apie 10 centimetrų storio rąste-

liais, prie pietinės sienelės iš tokių pačių rąstelių sudėtas suoliukas. Ma-

tyt, ši erdvė buvo reikalinga norint išeiti iš bunkerio įvairiais reikalais į lauką bei likti nepastebėtam. Po suoliuku buvo rastas cigaretės kandiklis. Suoliukas akivaizdžiai naudotas pagal tiesioginę paskirtį  – ant jo buvo galima atsisėsti, parūkyti, pa-svajoti, prireikus atsistoti ir nepastebi-mai apsižvalgyti po artimiausią bunkerio aplinką. Visa tai MGB pavadino įžūlia drą-sa. Kelios dienos po bunkerio šturmo Vil-niaus saugumiečiai, peikdami kolegas iš Varėnos, pastariesiems priekaištavo, kad pačioje jų panosėje  – 8 kilometrai nuo Varėnos  – gerus pusantrų metų bunkerį turėjo įsirengusi Genio partizanų grupė; iš jo partizanai rengė ne tik įžūlius išpuo-lius prieš sovietinius-partinius aktyvistus, bet, negana to, turėjo raciją bei šalia bun-kerio buvo susikasę lysvių, kuriose augi-no daržovių. Apie „rūkomąjį“ MGB neuž-simena, nes, ko gero, po daržovių lysvių jis jiems nebepadarė tokio įspūdžio. Čia, be abejo, reikia paminėti itin paradoksa-lią situaciją, kai, viena vertus, partizanai laikėsi ypatingų atsargumo priemonių ir konspiracijos taisyklių, o, kita vertus, bunkerio aplinkoje buvo visiškai atsipa-laidavę.

Baigus bunkerio vidinės erdvės ir jo artimiausios aplinkos detaliuosius ar-cheologinius tyrimus, par-tizanų palaikų imta ieškoti 25 metrų spindulių aplink bunkerį. Buvo nuspręsta ištirti dar dvi perkasas įgi-linimų, panašių į nenatūra-lius, vietose. Vienoje iš jų, apie 15 metrų nuo bunke-rio, nuėmus velėną ir nuka-sus miškožemio sluoksnį, geltono smėlio įžemyje išryškėjo stačiakampė apvalin-tais kampais pilkšva dėmė. 50–60 centi-metrų gylyje buvo aptikta neanatomine tvarka gulinčių žmogaus kaulų: šlauni-kaulis, blauzdikaulis, kaukolės fragmen-tų, šonkaulių... Po jais 70–80 centimetrų gylyje rastas žuvusio partizano skeletas; griaučiai gulėjo anatomine tvarka, kūnas į duobę buvo įmestas kniūbsčias, tačiau skeletui trūko viršutinės dalies kaulų: rak-tikaulių, žastikaulių. Po juo jau nebebuvo nieko  – duobės dugnas, archeologiškai sakant, įžemis – niekada nejudinta žemė. Ekshumavus palaikus ir ištyrus palaido-jimo (tiksliau palaikų užkasimo) duobę, buvo aiškiai nustatytas 1952 metų miš-ko paklotės horizontas. Pagal jį ir duo-bės dugną buvo apskaičiuota, kad duobė tebuvo metro gylio ir metro pločio – va-dinasi, keturi žuvusiųjų kūnai į ją galėjo

tilpti tik sumesti vienas ant kito. Vadinasi, viršutinysis buvo beveik žemės paviršiu-je. Per tyrimus kalbinti vietiniai senbuviai visi kaip vienas pasakojo, kad po 1952 metų apylinkėse vis rasdavo žvėrių tam-pomų žmonių kaulų. Pasirodo, tai nebu-vo legendos ar prasimanymai...

Žuvusių partizanų palaikų likučiai buvo pristatyti į Valstybinę teismo medicinos tarnybą. Medicinos kriminalistikos labo-ratorijoje juos ištyrė habilituotas daktaras profesorius Rimantas Jankauskas. Buvo nu-statyta, kad tai iš tiesų yra keturių asmenų, žuvusių smurtine mirtimi, palaikų likučiai; užfiksuoti kulkiniai sužalojimai. Taip pat pa-vyko išskirti DNR, pagal kurį buvo patvirtin-tas giminystės ryšys tarp žuvusio asmens ir dabar 89-uosius einančios jo sesers.

Valia priešintis44

Bunkerio vidinė erdvė archeologinių tyrimų metu.

2013 m. gegužės 17 d. Žuvusių partizanų palaikai pašarvoti Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad pirmą kartą Lietuvoje, kryptingai ieškant partizanų palaikų, visi darbų etapai – is-torinių-archyvinių duomenų rinkimas, detalieji arche-ologiniai tyrimai, palaikų paieška ir ekshumavi-mas, antropologiniai pa-laikų tyrimai, giminystės ryšio su likusiais gyvais gi-minėmis nustatymas pasitel-kiant DNR – vyko grynai moksliškai. Tai skamba gana paradoksaliai, nes kal-bame apie 23-iuosius nepriklausomybės metus skaičiuojančią valstybę, už kurios laisvę galvas padėjo per 20 000 partizanų ir ryšininkų.

Nuotraukos ir dokumentai iš Genocido aukų muziejaus bei Lietuvos ypatingojo archyvo fondų